Juozas ŠIKŠNELIS. Kas knygon nesudėta (1

Kas knygon nesudėta (1)

Knygoje „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo“ (Klaipėda, 2020) jos autorius rašytojas, bibliotekininkas Juozas Šikšnelis pateikė nemažai įvairaus pobūdžio medžiagos – ką pavyko „išknisti“ Klaipėdos regioniniame valstybės, bibliotekos archyvuose, periodikoje bei kituose publikuotuose ir nepublikuotuose šaltiniuose, savo ir bendražygių atmintyje. Lyg ir viskas, kas atrodė verta dėmesio, pakliuvo į knygą, bet, tvarkant knygai sukauptą medžiagą, vienas kitas nepaviešintas faktas autoriui krito į akis, todėl ryžosi dar kartą bristi į tą upę, kuri vadinasi Ievos Simonaitytės bibliotekos istorija. Kaip sakoma: kas dainon (knygon) nesudėta...

Juozas ŠIKŠNELIS

Darbo laikas keitėsi

Per septynias dešimtis metų bibliotekos skaitytojų aptarnavimo laikas keitėsi daugybę kartų, 1951–1957 m. dirbome nuo 14

Yra lankytojų, kurie svajoja ant šios iškabos išvysti užrašą „Dirbame visą parą“. I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

iki 22 val., o 1958 m. – nuo 11 iki 22 val., vėliau paankstinome pradžią ir pavėlinome pabaigą – nuo 10 iki 19 val., šeštadieniais – nuo 10 iki 17 val., o kai 2008 m. priversti veržtis diržus paskelbėme trumpiną darbo laiką iki 18 val., kilo triukšmas ir tuomečiai steigėjai – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos valdininkai pagrasino atleisią vadovą, jei negrįšime prie buvusio darbo grafiko. Mat valdininkai, baigę darbus, nespėja į biblioteką savo vaikams (?) pakeisti knygų.

Kiekvieną kartą, apklausdami vartotojus apie teikiamas paslaugas, sulaukiame įvairių pasiūlymų keisti aptarnavimo laiką: vieniems norisi, kad biblioteka darbą pradėtų nuo 8 val., kitiems, kad jį baigtų ne anksčiau kaip 22 val., o dar nebuvo nė vienos apklausos, kad vartotojas (taip, tik vienas) neužsinorėtų, jog būtų dirbama visą naktį. Juokais nenuleidžiame nė vieno pasiūlymo, tik kruopščiai juos pasveriame, kas kartą įsitikindami, jog dirbame optimaliu grafiku, nes laikyti visą naktį atidarytą biblioteką – kaštuoja, juo labiau kad skaitykloje naktį leis vienas, gal du nemigos kankinami ar iš namų išvaryti lankytojai. Jau neminint benamių. Knygoje buvo paminėta, kad pačioje bibliotekos veiklos pradžioje raštai buvo rašomi ranka rusų kalba. Pirmoji rašomoji mašinėlė įsigyta 1952 m. ir buvo irgi rusišku šriftu. Naudota su pertrūkiais, jei netrūkdavo popieriaus, stigo juostelės ar kalkių, kartais tiesiog nebuvo kam ja spausdinti. 1954 m. darbo plane buvo numatyta įsigyti 25 000 egz. naujų spaudinių, tačiau dėl lėšų sumažinimo planas neįvykdytas.

Tais pačiais metais vyko patalpų kapitalinis remontas. 1955 m. sutvarkyta ir įrišta į kietus viršelius 1954 m. gauta periodika. 1956 m. kasdien skaitykla sulaukdavo po 76 lankytojus. ►

Juodkrantės bažnyčia restauruota bibliotekos pastangomis. I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

◄ 1957 m. naujų leidinių įsigijimo reikalai pasitaisė – gauta 1 259 egzemplioriais daugiau nei numatyta. Už 101 507 rublius.

Tais metais skaitytojų sudėtis pagal tautybę: lietuvių – 2 219, rusų – 1 742. Tegul ir nežymiai, bet šviesos siekė daugiau lietuvių.

Pavedė restauruoti bažnyčią

Knygoje buvo paminėta, kad anų, tarybmečio laikų, Kultūros ministerija buvo nepamatuotai išplėtusi bibliotekos funkcijas, pavesdama užsiimti paveldo objektų restauracija. Pateikiame 1974 m. spalio 9 d. LTSR Kultūros ministerijos įsakymą Nr. 380: „Ryšium su buvusios Juodkrantės bažnyčios remonto darbų užbaigimu, objekto priėmimui po restauracijos ir atidavimui eksploatacijon, įsakau: š. m. spalio 15 d. pavesti Klaipėdos viešajai bibliotekai sukviesti valstybinę komisiją. Ministro pavaduotojas A.Kiudulas.“

Lygiai metų prireikė, kad valdininkai atsipeikėtų ir suvoktų, kad bibliotekai tarsi ir nebūdinga užsiimti pastatų restauracija, todėl 1975 m. spalio 15 d. buvo paskelbtas LTSR Kultūros ministerijos įsakymas Nr. 350: „Perduoti iš Klaipėdos viešosios bibliotekos balanso pastatą, esantį Juodkrantėje, Kalno 62 (balansinė vertė 10 953 rub., plotas 154, 80 kv. m) Lietuvos TSR Dailės muziejaus balansan (Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia). Ministro pavaduotojas D.Trinkūnas.“

Jaunajai kartai, matančiai parduotuvių lentynas, lūžtančias nuo prekių gausos, pateikiame 1981 08 13 LTSR Kultūros ministerijos įsakymą Nr. 381: „Sutinkamai su TSRS Kultūros ministerijos 1981 m. liepos 24 d. raštu Nr. 29-104 bei Lietuvos TRS KP CK ir MT 1981 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 279: „Dėl priemonių duonai ir duonos bei pyrago gaminiams taupiau naudoti“ įpareigoju organizacijų vadovus: imtis priemonių, šalinant neūkišką pažiūrą į duoną, įvesti tvarką duonos naudojimo organizacijų bufetuose ir valgyklose; (...) užtikrinti, kad visos kultūros švietimo ir meno įstaigos aktyviai įsijungtų į kovą dėl duonos ir duonos bei pyrago gaminių ekonomijos. Ministro pavaduotojas Jonas Rimantas Glemža.“ 1982 m. balandžio 20 d. vyr. bibliotekininkas J.Šikšnelis trečiai kadencijai išrinktas į Klaipėdos teismo liaudies tarėjus. (Net pagalvoti baisu, kiek nuosprendžių slegia mano sąžinę. Atmintyje užsiliko vienas, kai už bandymą nugvelbti butelį degtinės iš parduotuvės kaltininką nuteisėme pusantrų metų kalėti ir pripažinome ypač pavojingu recidyvistu, mat tai buvo jo keturioliktas teistumas.) 1993 06 18 sudaryta lito įvedimo komisija. 1999 m. Moldavijos kino studijai paskolinome žurnalų lotynišku šriftu, kad galėtų imituoti Europos miesto spaudos kioską. Naktį šį butaforinį kioską nusiaubė vaikėzai. Kino studija sumokėjo kompensaciją, bet leidiniai pražuvo.

Technikos stebuklas. I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr. Jau kilo ministro ranka rašyti įsakymą biblioteką įgalioti restauruoti Kretingalės bažnyčią, bet kažkas, tikriausiai sveikas protas, sustabdė tą ranką. I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Slapta patriotinė akcija

Knygoje tik trumpai užsiminta apie slaptą patriotinę akciją Periodikos skaitykloje. Štai buvusios skaityklos darbuotojos Virginijos Laurinaitienės prisiminimų fragmentas: „Buvo 1990 m. pabaiga. Periodikos skaitykla kėlėsi iš patalpų Kauno g. 37 į Herkaus Manto g. 9A. Viskas užtruko ilgai, darbininkas ir vairuotojas dirbo vangiai. Bet pagaliau leidiniai buvo pervežti ir sustatyti į lentynas. Atidarymas mynė ant kulnų, ir staiga nelaimė: medinės lentynos neatlaikė svorio, nulinko žemyn, žurnalai pabiro ant grindų. Laukė siaubingas darbas. Mano kolegė Gražina Dantienė paprašė universiteto dėstytojo filosofo Alfredo Tytmono pagalbos. Jis pažadėjo atsiųsti studentų talkininkų. Tikrai po poros dienų pasirodė studentai. Aš atkreipiau dėmesį, kad jie visi buvo su kerziniais batais. Pamaniau, kad tokia jaunimo mada. Kažkuris iš vaikinų pastebėjo griozdišką seifą. Tai buvo ankstesnių patalpos šeimininkų – savivaldybės Kultūros skyriaus buhalterijos seifas. Po kelių dienų pasirodė Cirilis Norkus. Jis paaiškino, kad mums talkino ne studentai, o kariai ir kad jiems būtų gerai pasinaudoti bibliotekos patalpa ir seifu. Toje patalpoje, kur buvo seifas, turėjo įsikurti bibliotekos archyvas. Kas ten dirbs, nežinojome. Nežinojome, ar turėsime raktą nuo tos patalpos. Todėl susitarėme, kad jie perkeltų

seifą į žurnalų fondą rusų kalba. Vyrukai storomis virvėmis perkėlė seifą. Direktorius S.Songinas, užsukęs pasidairyti po skyrių, pastebėjo seifą ir pažadėjo jį išvežti. Reikėjo įtikinti vadovą, kad seifas labai reikalingas. O kaip įtikinti, jei toks baisus griozdas tikrai nereikalingas... Tuo seifu besiformuojantis SKAT-as naudojosi ilgai. S.Songinas mėgdavo apsilankyti neįspėjęs, bet tą kartą įspėjo, kad atvažiuoja išvežti seifo. Prisiskambinti seifo nuomininkams reikėjo kuo skubiausiai, tačiau niekas nekėlė ragelio. Jau pro langą buvo matyti bibliotekos raudonas automobilis, o padėtis – nevaldoma. Ir, o džiaugsme, pasirodė mergina su raktais nuo seifo. Jie jau pamažu kraustėsi iš mūsų patalpų. Nežinau, ar jis jau buvo tuščias, ar paskutinį pluoštą dokumentų ji pasiėmė. Kai mašina sustojo prie slenksčio, turėjome tuščią seifą ir jo raktus, dar šiltus nuo ne mūsų rankų. Direktoriui atidavėme raktus, neatsimenu, ar tą pačią dieną, ar po kiek laiko sunkvežimis išvežė tą žalią opą. Apie tai aprašyta Norkaus Cirilio knygoje „Tėvynės labui“ (Klaipėda, 1999, p. 59).“

Su erotikos prieskoniu

Ta pati V.Laurinaitienė aprašė savo nuotykį, platinant kvietimus į bibliotekos renginius: „Prieš kiekvieną renginį nešiodavome daugybę kvietimų po įvairias įstaigas pėsčiomis ir važiuotos. Veždavome su tokiu automobiliu, kurį pavadinti kledaru per švelnu. Transporto priemonė sulūždavo kur nors Tauralaukyje ar kažkur prie Rimkų naftos bazės ir nors verk, nors dainuok. Kelios bibliotekininkės adresus ant vokų rašė iš telefonų knygos. Viena rašė iš naujesnės, kita – iš senesnės, trečia – iš visai senos...

Pamenu, nešiojau pluoštelį kvietimų mikrorajone nuo Vilties gatvės iki M.Mažvydo parko. Lijo. Pagaliau liko kvietimas Kraujo perpylimo stočiai. Suradau namą. Užrašo neskaičiau, nes aiškiai buvo matoma medicinos įstaigos simbolika. Įėjau. Registratūros moterys sujudo, pažino mane. Ant voko pavardė nebuvo nurodyta, galėjau eiti į bet kurį kabinetą. Gydytojas maloniai nusišypsojo, paprašė patogiai atsisėsti, nesidrovėti, nes intymioji gyvenimo pusė esą natūralus dalykas suaugusiems žmonėms... „Viešpatie, ir tokį iškrypėlį kviečiame į renginį“, – su siaubu pagalvojau. Apsidairiau, ar nėra kokio nors sunkesnio daikto, jei prireiks gintis. Nebuvo. Kvietimo nutariau nepalikti, nežinau, ką sumurmėjau, ir sprukau iš kabineto. Laimė, iškrypėlis nesivijo. Išėjusi iš patalpos, pamačiau užrašą, kad tai buvo Šeimyninių santykių konsultacijų įstaiga. Sena telefonų knyga buvo kalta dėl mano patirto streso.“ ►

Mane iš bibliotekos ištrinti nesudėtinga, bet bibliotekos iš manęs niekas nepajėgs ištrinti.

Gamtos paminklo sargyboje – trys bibliotekos direktoriai: S.Songinas, V.Malukas ir J.Šikšnelis. Antano Stanevičiaus nuotr.

Seifo fragmentas. I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

◄ Tais laikais, kai tarybinės antialkoholinės kompanijos buvo nuėjusios į užmarštį, o Veryga dar nebuvo atėjęs, 2002 m. gamybiniame pasitarime svarstyta: „Direktorius pasiūlė nevartoti stiprių alkoholinių gėrimų švenčiant gimtadienius darbo metu. Nutarta: vartoti tik silpnuosius gėrimus ir tik pietų pertraukos arba nedarbo metu.“

Įsteigė dvi nominacijas

2006 03 07 savivaldybė kieme augantį ąžuolą, kurį vėliau paskyriau pirmajam bibliotekos direktoriui N.Petrovui, paskelbė gamtos paminklu ir prigrasino saugoti kaip savo akį. Sunkiausia tai buvo daryti vykstant antrajam statybų etapui, kai po kiemą malėsi sunkioji technika. Bet šiaip ne taip išsaugojome, o kai vėliau vienos šventės metu prie jo kamieno atsargiai ir švelniai juostomis ir virvėmis pritvirtinome pasakų namelį, kažkas iš lankytojų – fanatiškų gamtos mylėtojų sukėlė aliarmą, paskundė savivaldybės gamtos apsaugos skyriui, ir iš ten pasipylė grasinimai baisiomis sankcijomis, nors mūsų įrenginys jokios grėsmės ar žalos medžiui padaryti negalėjo. 2006 01 12 savivaldybei perduodant buvusias saugyklos patalpas Kauno gatvės 37ajame name (jos mums kėlė nepakeliamą ir nuolatinį galvos skausmą), akte konstatuota, kad „stogo dangos techninė būklė bloga, atmosferos krituliai patenka į vidų, langų angos užsandarintos (iš vidaus užkaltos lentomis, iš išorės užtinkuotos), patalpos neapšildomos, lubos pradėję irti“. 2012 m. įteikdamas savo įsteigtas nominacijas, perskaičiau steigėjo politinį manifestą. Jame, be kita ko, teigiau: „Puikių specialistų, pasiaukojančių ir besididžiuojančių savo profesija bibliotekininkų skaičius yra visiškai neadekvatus jų pastangų įvertinimo galimybėms. Štai per metus vidutiniškai Lietuvoje įvertinami ne daugiau kaip penki ar šeši bibliotekininkai, o jų yra tūkstančiai, mažiau kaip pusė – verti įvertinimo. Atsižvelgdamas į tai, įsteigiau dvi nominacijas – Klaipėdos regiono bibliotekai ir bibliotekininkui. Vengdamas privačių ir viešų interesų konflikto ir nedrįsdamas mesti akmenį į visų mūsų mylimos maitintojos Kultūros ministerijos daržą, apdairiai pasistengiau, kad abi nominacijos savo materialiąja išraiška nepranoktų ministerijos apdovanojimų, užtat jos gražiau pavadintos. Šiemet, 2012 m., bus įteikti pirmieji „Išminties marės“ bei „Jonvabalio“ apdovanojimai. Jeigu po mano pasitraukimo į užtarnautą poilsį ar amžinuosius medžioklės plotus atsiras tradicijų tęsėjai ir kasmet šiomis nominacijomis bus pagerbiami Klaipėdos regiono bibliotekos bei bibliotekininkai, neilgai trukus, Vakarų Lietuvoje tyvuliuos išminties marės, o naktį teritoriją nušvies jonvabalių šviesa. Tad ar ne laikas būtų pagalvoti apie abejotiną atominės elektrinės būtinybę, nes mes, bibliotekininkai, esame pajėgūs gaminti energiją ne tik iš atsinaujinančių, bet ir iš strategiškai nepriklausomų šaltinių.“

Tarsi trys banginiai

O 2019 m. palikdamas direktoriaus postą teigiau: „Didžiuojuosi savo biblioteka, savo bendruomene ir ateityje, nebebūdamas vadovu, vadinsiu ją sava, nes mane iš bibliotekos ištrinti nesudėtinga, bet bibliotekos iš manęs niekas nepajėgs ištrinti. (Drąsus teiginys, turint galvoje gausybę visokių cheminių priemonių, kurios padeda ištrinti ne tik dėmes drabužiuose, bet ir žmogiškąją atmintį.) Ir dar: būdamas 10 metų direktoriumi, o prieš tai 25 metus pavaduotoju, nė akimirkos nesidėjau viršininku, galinčiu įsakinėti, vadovauti, bausti ar glostyti, visada stengiausi tarnauti darbuotojams, lankytojams ir knygoms. Man ši trijulė – tarsi banginiai, laikantys žemę.“ (Čia gerokai perlenkta, nes trys banginiai laikė plokščią, ne apvalią žemę). Tarsi neužtektų pandemijos, perspėjau, kad naujai ateinanti vadovė nesusirgtų liga, kuri vadinasi „iki manęs nebuvo nieko – nei veiklos, nei pasiekimų“. 2020 m. švenčiant bibliotekos 70-metį, jos vadovybė dar kartą leido man „pasispardyti“ ir pasakyti sveikinimo kalbą. Pradėjus ją sakyti, „Navalio“ viešbučio priėmimų salėje sugedo mikrofonas, todėl susirinkusieji ne viską girdėjo. Pateikiu kalbos fragmentus: „Su biblioteka gimėme tais pačiais metais, tik aš – pusmečiu vyresnis. Kai ji įsikūrė, nesilankiau, nes dar nemokėjau nei skaityti, nei rašyti. Mudviejų keliai susikirto sulaukus brandaus amžiaus. Pamilau iš pirmo žvilgsnio. Santuokos priesaikoje pažadėjau būti šalia varge ir džiaugsmuose, kol kadencijos pabaiga mus išskirs.

Buvau šalia, kai sienos braškėjo per siūles nuo perkrovų, kai knygomis buvo užpildytos visos ertmės, kai bibliotekininkai duso ankštuose kabinetuose, kai trūko erdvės lankytojams, darbuotojams ir knygoms. Buvau šalia, kai du kartus nesėkmingai projektavom naują biblioteką, kai trečią kartą pavyko ją suprojektuoti, kai ją bandė nusavinti universitetas, kai prasidėjo statybos, primenančios svarstykles: šiandien pinigų yra, o rytoj konservuokite pastatus, nes finansavimas nutrūko. Buvau šalia, kai mus puolė, net liežuvis neapsiverčia jų vadinti visuomenininkais, kai buvome šaukiami vagimis ir paveldo niokotojais, kai biblioteka ryškia žvaigžde suspindo miesto kultūriniame ir Lietuvos bibliotekiniame danguje.

Dabar, kai pasibaigusi kadencija mus išskyrė, esu netoliese ir stebiu, kaip biblioteka skleidžiasi it gėlės žiedas, masindama lankytojus ne tik skaityti knygas, semtis žinių, išminties, turiningai ir prasmingai leisti laisvalaikį, bet ir ugdyti bei tobulinti savo įvairius įgūdžius.

Stebiu ir džiaugiuosi.

Kol kas tiek medžiagos, likusios knygos paraštėse.

Stalai taip atrodydavo ne per eilinius gimtadienius, bet tik ypatingomis progomis. Juozo Gečo nuotr.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.