GINTARO LAŠAI
Déjà vu
Ričardo Šileikos nuotr.
Tadas ŽVIRINSKIS
Kiekvienas esame patyrę paramneziją. Taip, taip. Tikrai esame. Gal tik dauguma šį jausmą vadina déjà vu. Yra įvairiausių paramnezijos formų, bet aš jas skirstau pagal pasikartojimo laikotarpius. O tie laikotarpiai (bent jau mano gyvenime) svyruoja nuo septynerių metų iki dvidešimt keturių valandų. Šiandien mane apėmusi septynerių metų paramnezija. Čia derėtų padaryti trumpą medicininį ekskursą. Ar žinojote, kad vi54
sos organizmo ląstelės visiškai atsinaujina per septynerius metus? Taigi. Medicinos įrodytas faktas. Ko gero, visiškai atsinaujinusi pilkoji smegenų medžiaga nutarė man priminti tą faktą, kad per pastaruosius septynerius metus reikalai išliko tokie pat šūdini kaip buvę. Jaučiuosi savotišku šizofreniku, nes mėgstu savo smegenims paprieštarauti. Pokalbis, vykstantis mano galvoje, kartais pralinksmina. Smegenys, nors ir tinginės, vis dėlto yra mano, tad joms tikrai rūpi mano – kaip jų priedo – gerovė. Juk širdis joms skiria net penktadalį visam organizmui reikalingo kraujo! Tikrai išskirtinis dėmesys. Turėdamos
tokias privilegijas, jos galėtų dažniau patylėti, bet kur tau!.. – Klausyk, reikia kažką daryti! – nerimsta smegenys. – Taigi darau. Galėtumėt man labiau pagelbėti... – bandau teisintis. – Darom, ką galim, ko nepasakytume apie tave. – O ką pasakytumėt apie mane? – Per daug minčių apie seksą ir poeziją. – Na, esu dar nesenas, o poezija man teikia malonumą. Jūs irgi mėgstate endorfinus. Ką jau kalbėti apie situaciją, kai palepinu jus saldumynais... Tik ir girdžiu: dar, dar, dar cukraus! Pačioms reikėtų kai ko pamažinti. – Nelygink! – Kodėl? – Tu nesuprasi. Žinau, kada reikia baigti ginčą su bet kuria moterimi. Mano smegenys neabejotinai yra moteriškas tipažas. Reikia tik pasidžiaugti, kad jos nekaltina manęs seksizmu. Bent jau kol kas. Krioklio šniokštimas veikė raminamai. Sėdėjau sau ramiai restorano, kuriame anksčiau buvo senas vandens malūnas, balkonėlyje. Mėgstu čia papietauti ar pavakaroti. Ne dėl to, kad maistas ar aptarnavimas būtų ypatingi, bet tik dėl vietos. Žvelgiant į putojantį vandenį apima kone letarginė ramybė. Nesinori net krustelėti, buku žvilgsniu žvelgiant į vieną tašką. Prasideda žaidimas „Kas patrauks mano dėmesį?“. Būtent šis žaidimas ir sukėlė déjà vu. Prieš septynerius metus sėdėjau čia pat, taip pat besimėgaudamas kava su brendžiu. Diena buvo tokia pat saulėta ir rami. Švelnus vėjelis vos vos krutino medžių lapiją, straksėdamas išilgai turėklo įžūlumo nestokojantis žvirblis reikalavo trupinių, prie gretimo staliuko įsitaisiusi jauna porelė meiliai burkavo, o ant tiltelio virš krioklio fotografavosi ryškiu makiažu pasidabinusi dama. Maloni šiluma pasklido po vidų, gi išorėje šildė rugpjūčio saulės spinduliai. Idilija... trukusi keliasdešimt sekundžių. Ir tada, ir dabar išgirdau: „Oi!“. Į balkoną įėjo moteris, ranka trindamasi sutrenktą kaktą. Padavėjas kaip į uodegą įkirptas nubėgo į barą ledukų. Jo operatyvumas išdavė, kad čia dažnas lankytojas trinkteli kakta į žemutėlių durų staktą. Nepadeda net įspėjantis užrašas: „Atsargiai! Žemos durys!“. Nelaimėlė kaltai šypsojosi, nors mačiau, kad jai labiau norėtųsi riebiai išsikeikti.
