Sondra SIMANA. Kaip jaučiasi šešėlis Fluxus dėžutėje

Kaip jaučiasi šešėlis

Praėjusį pavasarį Klaipėdos lėlių teatras pakvietė į premjerą „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“. Jau praėjo beveik metai, bet norisi sugrįžti prie šio spektaklio ir pakalbinti jo kūrėjus. Su nauja jėga pakviesti į teatrą ne tik mažuosius žiūrovus, bet ir jaunimą, nes spektaklis skatina kasdienį „buitinį“ kūrybingumą, kuris gyvenime praverčia ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Sondra SIMANA

„Pasidaryk pats“

Fluxus – tai meninis mąstymas ir veikimas, paremtas žaismingu požiūriu į gyvenimą. Tai gebėjimas sureikšminti kasdienybę, buitį, rutiną, panaudojant nereikšmingus daiktus, esančius čia pat, po ranka. Fluxus visada yra kažkam nutikęs įvykis. Jo šer- dis – istorija.

Klaipėdos mieste natūralų kasdienį fluxus’ą gamina performeris Benas Šarka, o kalbant Lėlių teatro spektaklio kontekste, svarbiausiu dalyku tampa Fluxus estetika – „pasidaryk pats“. Šis savidirbystės momentas, kuriant spektaklį, yra esminis istorijos pasakojimo elementas, pavyzdžiui, patefonas ir plokštelės žiūrovų akivaizdoje virsta penkiaaukščiu daugiabučiu, dvi baltos nosinaitės, besisukančios vandenyje, – besimylinčiais kūnais, o žalios plastelininės masės rutuliukai – vėjo genamomis istorijomis, kurias rytais sugaudo gatvių šlavėjai. Ir, beje, spektaklis man sukėlė didelį meilės pliūpsnį savam miestui. „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ gimė pačiu tamsiausiu periodu, COVID-19 pandemijos griežčiausių ribojimų metu. Gal todėl spektaklyje išlaisvinta tiek daug galimybių fantazijai.

Jo turinį sudaro aštuonios trumpos istorijos, kurias apibūdinčiau taip: kaip daiktas atrado savo vietą, jei nuo vestuvių neišgelbėjo pavojinga kelionė dviese – pirmyn prie altoriaus, spindintis kiemo buivolas, siuvykloje, baisioji senės Katajamos ir Naro paslaptis, daugiabutis iš plokštelių, per greitas gyvenimas ir ką rytais veikia gatvių šlavėjai. O žodžiai, kurie spektaklio metu skamba daugiausia kartų, tai – keista istorija, keistas daiktas, keistas žmogus, keista vieta. ►

Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ (rež. G.Radvilavičiūtė, 2021) akimirkos.

i šešėlis Fluxus dėžutėje

Donato Bielkausko nuotr.

Režisierę G.Radvilavičiūtę sukurti spektaklį „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ įkvėpė Fluxus kūrėjų idėjos, kad kiekvienas žmogus gali būti menininku, kiekvienas daiktas gali būti menu. Modesto Ežerskio nuotr.

◄ Paslaptingą šešėlį spektaklio istorijų dėžutei meta šešėlių meistrė režisierė Gintarė Radvilavičiūtė. Gintarės fantazija mažus ir didesnius daikčiukus transformuoja iš nematomų į matomus: meškiuką aprengia iš sielos numegztu raudonu nertiniu, vandens buivolo šnopavimas kiemo gale augančioje pievoje gali aplankyti net skrendant lėktuvu ar... Galėčiau vardyti daugybę keisčiausių personažų ir situacijų, kurias Gintarė šiame spektaklyje įkurdino mažose dėžutėse – degtukų, medinių kaladėlių, papuošalų, varžtų, sagų, o penktoji istorija su siaubo elementais vyksta vandens pripildytuose stikliniuose induose – juk visa tai yra kažkieno namai, tarsi atsargiai mums primena režisierė.

Tarsi sapno realybėje

Gintarės spektakliuose visada nustebina subtilus ir labai atsargus kiekvieno objekto įnešimas į scenos teritoriją. Regis, kiekvienas niuansas, net tokie eteriniai kūnai kaip šešėlis ir šviesa pareikalauja iš režisierės maksimalaus atsiklausimo, kaip jie jaučiasi, būdami tokioje išskirtinėje vietoje kaip scena.

Lėlių teatras, kuris naudoja ready made objektus, regis, yra neišsenkantis, nes jį įkūnija ne lėlė, kaip klasikiniame lėlės teatre, o aktoriaus rankose (ir ne tik rankose, gali būti šalia) esančio daikto perkeitimas ir sugyvinimas kiekvieno vaizduotėje. Ready made objektus režisierė G.Radvilavičiūtė naudoja jau nuo pirmųjų spektaklių, juos įkurdindama mažoje, keliolikos centimetrų scenoje. Šis sugebėjimas dirbti su labai smulkiais objektais ir, padedant vaizduotei bei scenoje sufokusuojamiems šešėliams, juos transformuoti į stambius ir reikšmingus, sukelia žiūrovams bauginančio siurre-

alistinio išgyvenimo jausmą. Stebėdamas tuos keistuosius scenos „aktorius“, gerai nesuvoki jų ribų, galimybių, todėl pasijunti tarsi sapno realybėje. Gintarės spektakliuose visada yra storas aimanuojantis šydas, kuris veržiasi į avansceną, bet visada taip ir negali pajudėti iš vietos. Tarsi egzistuotų paslaptinga vidinė spektaklio spyruoklė, kuri įsitempia, bet niekada nenutrūksta. „Istorijose iš „Fluxus“ dėžutės“ vaidina aktoriai Monika Mikalauskaitė-Baužienė (šiuo metu Monika motinystės atostogose), Kęstutis Bručkus ir Vytautas Kairys. Aktoriai kiekvieną istoriją atskleidžia su maksimalia nevaidinimo energija. Jie nevaidina. Jie būna toje situacijoje, apie kurią pasakoja.

Aštuonių istorijų tekstus parašė scenaristė Virginija Rimkaitė pagal šiuolaikinių rašytojų – australo Shauno Tano, 2011 m. apdovanoto Astridos Lindgren premija, ir Olgos Tokarczuk, 2018 m. apdovanotos literatūrine Nobelio premija, – pasakas. Ir galbūt čia slypi pirmoji intriga.

Istorijų pasauliai

– Kaip žymieji rašytojai atkeliavo į spektaklio scenarijų? Kodėl neužteko vieno autoriaus?

V.Rimkaitė, spektaklio scenaristė: Dėl tam tikrų priežasčių prie proceso prisijungiau truputį vėliau – knygas nedrąsiai pasiūlė pati režisierė: Gintarė yra prasitarusi, kad knygų istorijas žinojo jau seniai, tačiau negalvojo, kad jas kada nors pavyks pastatyti scenoje.

Istorijos pasirodė labai įdomios, keistos, po savo neįprastomis situacijomis slepiančios gilius, atpažįstamus patyrimus, išgyvenimus. Sh.Tano „Atokaus priemiesčio istorijos“ labai tiko šiam spektakliui savo polifoniškumu, daugiabriauniškumu. Kalbėdamos apie magiškus, paslaptingus gyvūnus, daiktus ir santykius, leido patikėti, kad visi turi savo istoriją, ji slepiasi kiekvieno objekto esaty. Tačiau jei nori tą istoriją sužinoti, kas nors turi ją papasakoti: su smulkmenomis arba lakoniškai, įdomiai arba nuobodžiai, sukuždėti kaip paslaptį arba garsiai šaukdamas, o gal – subtiliai, su šypsniu. Ir mes patys esame kam nors istorija arba jos dalis, gal net daug nulėmęs elementas. Per istorijas atsiskleidžia, kaip stipriai iš tiesų esame vienas su kitu susiję. O.Tokarczuk „Pamesta siela“ man – vienas gražiausių pasakojimų apie niekaip paskui žmogų nespėjančią sielą. Visos istorijos sugrąžino prie to, kas tikra, svarbu: tai draugystė, tikėjimas, atlaidumas, pasiaukojimas, meilė ir pagarba savo sielai, sau, savo artimui, praeičiai. Man buvo reikšminga, kad sendaikčių turguje atrasti daiktai, jau tiek visko matę ir patyrę, šiame spektaklyje tapo objektais, per kuriuos pasakojame spektaklio istorijas.

Pats „Fluxus“ formatas skatino ieškoti kitokių, dar neišbandytų, nepatirtų prieigų prie dramaturginės medžiagos – su režisiere priėmėme sprendimą prie teksto eiti ir jį skleisti per asociacijas, mintį, jausmą, jutimus, faktūras, skirtingas medžiagas. Taip pamažu, dalelė po dalelės, gimė istorijų pasauliai su savo formomis ir tūriais. O tada beliko prie tų pasaulių pridėti tekstus. Kai kuriose istorijose norėjosi palikti teksto kuo mažiau, kai kuriose – daugiau. Vienur užteko sakinio, kitur norėjosi ištisų pastraipų. Vienur jis atėjo iš knygų, kitur iš knygų atėjo tik mintis, motyvas. Kiekviena istorija, kiekvienas etiudas turėjo savo raktą, savo unikalią prieigą, savo lygmenį. Ir kartu jie – „Fluxus“.

Įkvėpė J.Mačiūno žaidimas

– Gintare, kas jus labiausiai žavi šiose istorijose? Kaip jūs suprantate Fluxus idėją? Ar istorinis kontekstas jums buvo svarbus ar tik parankus kaip estetinė forma, tin-

kanti jau pasirinktai ►

Dramaturgė V.Rimkaitė spektakliui „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ parašė aštuonių istorijų tekstus pagal šiuolaikinių rašytojų Sh.Tano ir O.Tokarczuk pasakas. Dmitry Finkovskiy nuotr. Kuriant spektakliui muziką, kompozitorei I.Parnarauskaitei žodis „Fluxus“ buvo didžiausia atspirtis. Dainoros Aleksaitės nuotr.

◄ dramaturginei medžiagai? (Gal iš atsa-

kymo suprasime ir kaip atsirado spektaklio pavadinimas.)

G.Radvilavičiūtė, režisierė: Mane žavi jų gylis. Niekada negalvojau perkelti jų į sceną, bet jos pačios sulipo į dėžutes. Buvo be galo įdomu jas narplioti, „atrakinti“, ieškoti prasmių.

Jurgis Mačiūnas Fluxus niekada nelaikė menu, jam tai buvo gyvenimo būdas, paremtas pokštais. Mane įkvėpė J.Mačiūno žaidimas, kuris peraugo į labai rimtą judėjimą. Norėjosi ir į spektaklio kūrimą pažvelgti kaip į pokštą, kuris gali būti paprastas, juokingas, netikėtas, nesupančiotas rimtumo, žaidybinis, prieinamas visiems, bet kalbėti apie labai svarbius gyvenimo momentus, akimirkas. Kiekviena istorija išlenda iš dėžutės ir atgal į ją sugrįžta.

Atsispyrėme nuo Fluxus kūrėjų idėjos, kad kiekvienas žmogus gali būti menininku, kiekvienas daiktas gali būti menu. Iš visą vasarą sendaikčiuose rinktų daiktų, dėžučių, smulkmenų, objektų kūrėme etiudus, istorijas, performansus, žaidėme asociacijų žaidimus, kvailiojome ir daug juokėmės. Man labai patiko šis žaidimas. Įdomu, kad surinkti daiktai jau savaime savyje turi istorijas: primirštas, kaip primiršti ir patys daiktai. Mes tarytum nuvalėme nuo jų dulkes ir atgaivinome naujam gyvenimui.

Šiame procese labiausiai pasimatė teatro žmonės – kas jiems patinka, kokie jie kūrybingi, kaip skirtingai mato pasaulį, o kartu yra kūrėjai. Gal per greitą gyvenimo tempą, projektų įgyvendinimą pamiršti, kad mes visi – kūrėjai.

Ir dar atėjo supratimas, kad kiekvienas spektaklis gali gimti kitaip, jį „atrakinti“ yra įvairių formų. Gal kartais galima prie to prieiti kitu kampu, iš kitos pusės. Per juoką, lengvumą, priemonių nesureikšminimą, žaidimą.

Fluxus reiškia tėkmę, kaitą. Gyvename galbūt tokiu laiku, kai turime drąsiai keistis ir tekėti, ieškoti to, kas šiandien tau ir kitiems teikia laimės. Drąsiai išeiti iš savo galvoje susikurtos dėžutės.

Mes kalbamės, ir viena istorija keičia kitą, pamirštame, nuo ko pradėjome pokalbį, ir nežinome, kuo jį pabaigsime, tačiau tokie nuogirdų, patirčių ir prisiminimų kupini pašnekesiai, tos istorijos, kuriomis dalijamės, įkvepia, pamoko, galbūt kartais sukrečia... Mes, ko gero, tiesiog tarp jų gyvename. Norėjosi, kad spektaklio metu vyksmas skleistųsi kiekvieną akimirką, kiekviename kampelyje, o paskui tiesiog išnyktų. Manau, kad čia sukrito kiekvieno patirtis ar bent jos dalelė.

Labai džiaugiausi šiuo spektaklio kūrimo procesu su tokiais kūrybingais žmonėmis.

„Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ gimė pačiu tamsiausiu periodu, COVID-19 pandemijos griežčiausių ribojimų metu. Gal todėl spektaklyje išlaisvinta tiek daug galimybių fantazijai.

Pasidavė tėkmei

– Papasakokite, prašau, trumpai apie scenografijos, kostiumų idėjas, muzikos sukūrimą ar parinkimą šiam spektakliui. Ar kostiumai kurti pagal J.Mačiūno stiliuką – juodas švarkas, liemenė, skrybėlė-katiliukas?

G.Radvilavičiūtė: J.Mačiūno visas gyvenimas buvo pokštas. Jis kasdien kūrė meną ir pabrėžė atsitiktinumo svarbą. Gal šį kar-

tą pasidaviau tėkmei ir klausiau, gaudžiau, ką man teikė gyvenimas. Ačiū visiems kūrėjams, kurie sutekėjo draugėn. Dramaturgei V.Rimkaitei, kuri, perskaičiusi istorijas, pasiūlė spektaklio kūrimo-žaidimo taisykles ir davė impulsą man pačiai išeiti iš komforto zonos ir per daug nesikišant tapti besiskleidžiančio vyksmo stebėtoja. Visiems trims spektaklio aktoriams – už visišką pasinėrimą į kūrybinį „pokštą“, kompozitorei Ievai Parnarauskaitei, kad pati surado mūsų teatrą ir sukūrė tokią daugiasluoksnę muziką, Renatai Valčik, kad savo sukurtais kostiumais „pokštui“ suteikė rimtumo, elegancijos ir J.Mačiūno dvasios, Pauliui Vendeliui – už šviesą ir atsakomybę, Aušrai Juknevičienei, kad patikėjo šia idėja ir suteikė jai gyvenimą, J.Mačiūnui – už įkvėpimą.

Labai norisi, kad „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ tekėtų ir atrastų savo publiką.

– Ieva, ar ieškodama Fluxus garso bandėte eksperimentuoti?

I.Parnarauskaitė, kompozitorė: Žodis „Fluxus“ buvo didžiausia atspirtis. Spektaklis iš skirtingų dalelių, detalių leido kurti tarsi atskirus, vienas nuo kito nepriklausomus kūrinius. Pradžioje norėjosi naudoti daug nemuzikinių garsų ir iš jų komponuoti kompozicijas, bet vėliau reikėjo daug ką supaprastinti, sušvelninti, nes spektaklis skirtas vaikams nuo penkerių metų. Tai mano pirmasis darbas teatre, tad kūrybinis procesas kėlė nemažai iššūkių, suvokiant, kad teatras turi labai specifinį santykį su muzika. Daug išmokau bendraudama ir kurdama su režisiere Gintare. Spektaklio premjera turėjo įvykti prasidėjus pirmajam karantinui. Bet staiga viskas sustojo. Užsidarymo laikas, praleistas Klaipėdos lėlių teatre, buvo ne tik mokantis, bet ir gydantis. Būnant su aktoriais gaminasi vitaminas C.

Lyg skrydis į mėnulį

– Monika, sveikinu su mažylio gimimu ir noriu paklausti apie vandens buivolą – ar jį pažįstate?

M.Mikalauskaitė-Baužienė, aktorė: Ačiū už sveikinimus. Iš tiesų vandens buivolas man labai paslaptingas. Kiekvieną kartą, susitikdama su juo ant geležinių vielučių pievos, nežinau, kaip pasibaigs istorija. Kad ir iš tikrųjų žinau. Jausmas būna toks, kad gali atsitikti bet kas. Dėl to jis toks paslaptingas net man pačiai.

Tokio šviesaus vandens buivolo nepažįstu. Tik įsivaizduoju, ko aš jo paklausčiau, kokioje gyvenimiškoje situacijoje būčiau, kad eičiau klausti jo patarimo.

Žinau, kad tai didelės šviesos, tyrumo ir išminties buivolas. Ir manau, kad tai vieno šanso buivolas. Patarimo gali klausti tik kartą. Pamatyti tą šviesą gali tik kartą. Ir ta pažintis su juo – tokia vienintelė ir neužmirštama. Tarsi skrydis į mėnulį. Tokio didelio jausmo buivolas.

– Kęstuti, ar mėgstate pasakoti istorijas, ar labiau jų klausytis? Kuri istorija iš spektaklio artimiausia?

K.Bručkus, aktorius: Istorijas pasakoti labai mėgstu, ypač geras. Jei randu gerą istoriją, nekantrauju ja pasidalyti. Manau, aktorius turi mokėti pasakoti istorijas, kartais net jas pagražinti, bet ne per daug. Kartais net jauti pagal publiką ir keiti istoriją čia ir dabar, kažką pridėdamas ar praleisdamas. Šiame spektaklyje istorija apie daugiabutį yra mano pati mėgstamiausia. Ji turi viską – ir humoro, ir dramos, dalis jos yra mano improvizacija, kita dalis – autoriaus tekstas. Mėgaujuosi ją pasakodamas ir labai liūdžiu, jei kartais ne viskas pavyksta šimtu procentų. ►

◄ O daugiabučio statybai panaudoti plokšteles – Gintarės idėja. Buvo ir kitokių variantų, kol vieną dieną atsirado plokštelės. Žinoma, per generalinę repeticiją su žiūrovais man tas daugiabutis sugriuvo, tai po tokio iššūkio statybos įgūdžius teko patobulinti.

Grįžimas į vaikystę

– Vytautai, kai jūs su Kęstučiu spektaklyje broliaujatės, ginčijatės ir žaidžiate su siūlais, siuvimo mašina ir kitomis siuvimo priemonėmis, regis, šie daiktai jūsų vaizduotėje juda kaip mašina, lėktuvas ar bet kuris kitas berniuko pasaulyje svarbus žaislas. Ar tikrai taip lengva sugrįžti į vaikiško patiklumo ir gerumo būseną? Ką pačiam davė šis spektaklis? Juk jau praėjo laiko ir galima sau tyliai paanalizuoti kristalines spektaklio struktūras savo kūrybinėje biografijoje.

V.Kairys, aktorius: Geriau pagalvojus, visi mano vaidmenys lėlių teatre yra savotiškas grįžimas į vaikystę. Žinoma, nėra lengva „žaisti“, kai esi stebimas, bet įsijautimas ateina iš repeticijų. Šio spektaklio procese mes viską rinkomės žaisdami. Mums pasakydavo temą arba žodį ir mes puldavome tai inscenizuoti. Tokiu būdu šiek tiek prisilietėme prie „mačiūniškos“ kūrybinės laisvės ir impulsyviai, ekstravagantiškai, „nurautai“ liejome save, o Gintarė ir Virginija mūsų žaidimus vis kreipdavo savo vizijos linkme. Procese jaučiausi kaip vaikas. Ne kaip lėlininkas, o kaip vaikas. Vaikystėje turėjau tokią didelę pintinę su savo žaislais, kuriuos kasdien iškraustydavau, kurdavau istorijas, nerealius pasaulius ir tai tam tikra prasme buvo mano „Fluxus dėžutė“, kurią atidarius liedavosi kūryba.

Man šis spektaklis dar kartą įrodė, kad kūrybinio proceso nuotaikos ir bendra energija lydi kūrinį ir po premjeros. Visas spektaklis atrodo persmelktas atsiminimų apie procesą ir kartais, net „žaisdamas“ prisimenu, kaip atėjome iki būtent tokios formos etiudo.

Norisi dar pridurti, kad esu labai dėkingas visiems kolegoms, su kuriais dirbau, kuriant šį spektaklį. Buvome super kūrybinis vienis. Viskas laiku ir vietoje.

Klaipėdos lėlių teatro spektaklyje „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ su įkvėpimu vaidina aktoriai V.Kairys, K.Bručkus ir M.Mikalauskaitė-Baužienė.

aidina aktoriai V.Kairys, K.Bručkus ir M.Mikalauskaitė-Baužienė. Henriko Ketvirčio, Virginijos Rimkaitės ir Modesto Ežerskio nuotr.