Algis KUKLYS. Nulaužta šaka. Nuotraukos. Svetimi

Algis KUKLYS

Nulaužta šaka

Kai kiekvieną vakarą eidavo senamiesčio gatvelėmis, būtinai pasukdavo pro tą namą, kurio antrame aukšte, nedideliame lange, regėdavo šviesą. Ten dailininkas Vaclovas, kurį vadino Vaciuku, turėjo dirbtuvę. Dabar šis langas nešvietė, todėl jam kartais persmelkdavo širdį, nes tapytojas prieš penkerius metus iškeliavo ten, iš kur negrįžtama.

X

Jie susipažino speiguotą žiemos dieną, kai laidojo jauną talentingą poetą. Vaclovas su žiemine kepure, į priekį atkišta barzdele ir siaura figūrėle atrodė tarsi išdrožtas iš medžio. Kadangi jo viena koja buvo trumpesnė, visada vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazdele ir visada garsiai kalbėdamas.

Tai va, kaip atsitinka, atsikrenkštė jis, miršta jauni, beveik vaikai, o tokie seni krienai kaip aš gadina orą...

Na, ką tu sakai, Vacyti, tuojau atsiliepė jo plonutė žmona, stovėjusi greta, ką tu sakai... Juk išėjimo valanda paskirta kiekvienam...

Vaclovas sučepsėjo lūpomis, pažvelgė į jį ir tuojau paklausė, kodėl taip plonai apsirengęs.

Ar ligos ieškai, jaunuoli? Po laidotuvių aplankysi mane, išgersi karštos arbatos su romu. Gerai?

Kapinėse siautėjo totalinis šaltis su vėju, todėl jaunuolio nešildė nei plonas paltukas, nei pirštinės. O galvoje stuksėjo klausimas: kodėl poetas numirė tokiu bjauriu laiku, kai net iškasti duobę nelengva ir visas pasaulis regisi labai atšiaurus, tarsi būtų prasidėjęs ledynmetis. Bet šis įkyrus klausimas neturėjo atsakymo. Juk žmogaus naivumas ir pasitikėjimas savimi yra tuštybė, jokie atsakymai nieko nepakeis.

Taigi po liūdnų laidotuvių, pasiekę Vaclovo namus, galop peržengė slenkstį ir iš karto pajuto šilumą, kuri atrodė ne tik fizinė, bet ir kitokia, nes ją sukūrė kambario erdvė su nedideliais senoviniais baldais ir knygomis.

Vaclovas turėjo kulinaro diplomą, todėl greitai iškepė fantastiško skonio kiaušinienę, o termose paruošė žaliosios arbatos, kurios ne kiekvienas tuo metu turėdavo, nes tekdavo prašyti žmonių, važiuojančių į Maskvą, kad jos nupirktų. Šią gerą arbatą vadino „čiai bodrost“. Ir kai pagaliau ant nedidelio staliuko prieš jo nosį atsirado ir stikliukas su romu, Vaclovas nusijuokė sakydamas, kad paragaus romo ir taps jūrininku, nes laivais plaukiojantys vyrai puikiai žinojo, ką reikia pasiimti į tolimą kelionę.

Nežiaukčiok kaip katinas, o išgerk iki dugno, jeigu nenori sirgti gripu, pasakė ir smagiai išlenkė savąjį, paskui mėgavosi arbata ir ilgai svečiui porino apie savo nedidelio formato tapybos kūrinius, kurie kabojo ant sienos.

Jis pastebėjo, kad Vaclovui itin patiko tapyti senamiestį, tuos jaukius kiemelius ir čerpių stogus. Ten buvo ir saulėtų Nidos peizažų.

Mes Nidoje ir susitikome, įsiterpė dailininko žmona Onutė, kuri šypsojosi ne tik lūpomis, bet ir mėlynomis akimis, o paskui jam padovanojo numegztą nedidelę lėlę – berniuką Tamošiuką. Tai buvo jos žavus kūrinys. Deja, bėgant metams, neišsaugojo šito suvenyro, nes nemokėjo saugoti nei dovanų, nei viso kito.

Įsivaizduok, Onutė visą laiką stovėjo už mano nugaros ir žiūrėjo, kaip tapau žvejų valtis, juokavo Vaclovas, taigi nuo likimo nepabėgsi... O tu, ar tiki likimu?

Kai sutemus teko atsisveikinti, jaunuolis pažadėjo, kad būtinai ateis į dailininko parodos atidarymą.

Gerai, lauksiu tavęs parodoje, šypsojosi Vaclovas ir Onutė, išlydėdami svečią.

Bet Vaclovas mieste išgarsėjo ne savo talentingais kūriniais, o pilietinėmis akcijomis, kurias su bičiuliais ruošdavo priešais savivaldybę.

Čia sėdi didžiausi miesto tarakonai, šaipėsi jis, kalbėdamas apie sovietinius biurokratus. Jiems buvo neapsakomai įkyrėjęs, jo kalbos tiesiog siutino, tačiau jie neišmanė, ką su tokiu maištininku daryti. Buvo net sugalvoję, kad reikia Vaclovą nugirdyti alkoholiu, nes dailininkai stikliukui neabejingi. Bet Vacytis – reta išimtis, jo niekada butelis netraukė, jis visada jautėsi esąs dvasios aristokratas, o ne bohemos atstovas.

Kai senamiestyje, savivaldybei palaiminus, nugriovė seną gaisrinę, neva trukdančią komunikacijoms, Vaclovo protesto akciją trumpai parodė net televizija.

Jeigu valdžioje sėdi barbarai, tuomet visam mūsų paveldui iškilo mirtina grėsmė, šaukė jis mitinge. Ir visada, kur tik stovėdavo Vaclovas, greta lūkuriuodavo ir Onutė, tarsi būtų jo ginklanešys. Ir kiekvieną dieną dailininkas palydėdavo ją į darbą, paskui šlubuodamas vakare pasitikdavo žmoną. Šią porą mėgo miestiečiai, juodu lygindavo su kitomis poromis.

Kažkada Vaclovas ir Onutė atsikėlė į miestą iš kaimo, tad jų pasakojimai jam buvo egzotiški, nes daug ko nesuprato, be to, tarmiški žodžiai vertė stebėtis.

Žiemos spindulys.

Vasarą mes tave nuvešime į kaimą ir kai ką parodysime, mįslingai ištarė Vaclovas.

Šiam sumanymui pritarė ir Onutė, kuri tą vakarą svečią vaišino medumi, uogomis ir baltu sūriu. Viena koja jie gyveno mieste, o kita – kaime, kai sulaukdavo vasaros.

Ir ką gi... Ano įstabaus vidurvasario niekada neužmiršo, nes Vaclovas, žmonai burbtelėjęs, kad eis „bazaryti“ su bernais, nusivedė jį į šokius. O ten visi pažinojo dailininką, klausinėjo, kada juos „maliavos“, bet šis, į priekį atkišęs savo smailą barzdelę, tik kikeno, mįslingai berdamas žodžius.

Jaunuolio akis iš karto patraukė nuošaliau stovinti mergina, kurios galvą puošė geltoni papurę plaukai ir žydros akys. Ilgai nelaukęs, išvedė ją šokti, o širdis plakė lyg pasiutusi. Tąsyk vien ją ir šokdino, o vėliau visą naktį vartėsi lovoje, regėdamas merginos veidą, girdėdamas tylų balsą. Ach, ta Marytė Marytė, dūsavo dėl to, kad nedrįso jos pabučiuoti.

Kai rytą pabudo, Vaclovas jau buvo išpėdinęs tapyti, o Onutė ruošė pusryčius ir laukė, kada atsikels miegalius. O tas miegalius, iš pradžių pasisveikinęs, lauke nusiprausė, jausdamas lengvą vėjelio glostymą, paskui nustebusiomis akimis dairėsi į šalis, nes regėjosi, kad staiga pateko į etnografinį muziejų. Būtų klausinėjęs Onutės, kam skirtas šis arba kitas indas, bet neleido išdidumas, nes buvo miesčioniukas. O vieną dieną Vaclovas jį pasodino prie lango ir ėmė paišyti, paskui tris dienas tapė aliejiniais dažais. Ir visą laiką dailininkas kažką švilpavo, kartais paklausdavo, ar jam nepabodo sėdėti, vėliau atkakliai klausinėjo, kuo norėtų būti. Tuomet jaunuolis susimąstė, kaip atsidėkos geriems žmonėms už vasaros atostogas. Nebent Vaclovui nupirks aliejinių dažų, Onutei – saldainių dėžutę.

Kitą dieną kartu su Vaclovu jie aplankė bažnyčios apkūnų kleboną, kuris rašė eiles. Atvedžiau tamstai komjaunuolį, juokėsi dailininkas, kuris Bibliją perskaitė skersai ir išilgai, todėl kartais diskutuodavo su kunigais ir ne vieną įvarydavo į kampą, nes šie neišmanė, ką tokiam žinovui atsakyti. ►

Arvydo Stačioko nuotr.

◄ Klebonas juos priėmė savo bibliotekoje, kambarėlyje, kurio visos sienos buvo apstatytos lentynomis su knygomis, enciklopedijomis. Beje, čia stovėjo ir „Tarybinė enciklopedija“, klasikos kūriniai, o viršuje, prie šviestuvo, kabojo kibiro dydžio varpas, tarsi koks simbolis. Jo gaspadinė, irgi apkūni moteriškė, atnešė kavos, sausainių ir labai skanaus kompoto, kuris patiko jaunuoliui. Tuomet pagalvojo, kad visi dvasininkai neprastai gyvena. Paskui svečiai klausėsi, kaip klebonas skaitė savo eiles apie Visatos ir žmogaus paslaptingą lemtį bei neaprėpiamą Dievo galybę. Vaclovas kunigui padovanojo nedidelį tapybos darbą.

Atslinkus vakarui, prisiminimai apie šviesiaplaukę Marytę jam raižė krūtinę, todėl ir kitą vasarą norėjo atvykti į Vaclovo gimtinę. Visa tai, ką išgyveno, regėjosi kaip liga, ir jis nenorėjo pasveikti. Tai pastebėjo ir dailininkas su Onute, todėl vakarais, kai saulė slėpdavosi už medžių, jie porindavo jaunuoliui šio kaimo istorijas. Tokių įspūdžių nepatirsi jokiame didmiestyje.

Visi daiktai, sukurti žmogaus rankų, net po daugelio metų byloja daugiau nei žodžiai, susimąstęs šnekėjo Vaclovas.

Jaunuolis nesuprato, todėl pasiteiravo, ką tai reiškia.

Jeigu žmonės nesaugos savo praeities, tai nebus ir ateities, atsiduso dailininkas, o kadangi valdžioje sėdi tarakonai, tai jie ir galvoja kaip tarakonai...

Vis dėlto išaušo nelemta diena, kai Vaclovas, pasiramsčiuodamas lazdele ir į priekį atkišęs smailą barzdelę, artėjo prie savo dirbtuvės. Ir staiga... Jis netikėjo savo akimis – keli vaikigaliai, įsikibę į senamiestyje augusio medžio šaką, ją lenkė žemyn, kol visai nulaužė. Vaclovui tuoj užvirė kraujas, todėl, iškėlęs lazdelę, ėmė šaukti: ką jūs darote, rupūžgalviai?! Juk medžiui taip pat skauda kaip ir žmogui. Duokite, aš nulaušiu jums rankas. Ar norite? A? Dinkite iš čia, rupūžgalviai, kol neiškaršiau kailio. Dinkite iš čia!..

Jis lėtai užlipo į savo dirbtuvę, atrakino duris, sunkiai alsuodamas atsisėdo ant kėdės ir tuoj sukniubo, nes staiga sustojo jautri širdis.

Dar ilgai senamiestyje karojo medžio nulaužta šaka, tarsi koks iškalbingas ženklas apie žmonių abejingumą ir kvailumą.

Nuotraukos

Pirmiausia atrakino pažįstamas buto duris ir, nusivilkęs lietpaltį, susijaudinęs atsisėdo ant kėdutės pailsėti. Jautė ypatingą nuovargį, nes čia praleido dvidešimt metų su šeima, bet vėliau, kai jauna žmona susirado kitą, tapo nereikalingas. Kaimynai stebėjosi, bet paskui jis pastebėjo, kad jie vengia su juo susitikti, tarsi jis būtų sugrįžęs iš kalėjimo.

Kai atsigavo ir širdis nurimo, dirstelėjo į kiekvieną kambarį, paskui virtuvėje paruošė kavą, kurią neskubėdamas išgėrė, žiopsodamas pro langą. Žvilgtelėjęs į laikrodį, pagalvojo, kad turi kelias valandas, todėl susirinks savo popierius, visokias smulkmenas ir vėl, užrakinęs butą, iškeliaus į kitą miestą. Iškeliaus ilgam, o gal visam laikui. Tikriausiai taip būtų geriausia, nes tuomet nekankintų jokie prisiminimai, kai gyveno šiame bute, o dabar kol kas neprisijaukina prie naujos vietos, vėliau svarstė važiuodamas automobiliu.

Dabar jis vienas – nuo ryto iki vakaro, retsykiais paskambina kokiam senam pažįstamam, norėdamas įsipiršti į svečius. Tokių turėjo kelis, todėl juos vertino, į kelionę pasiimdavo vaišių, nes tuščiomis rankomis važiuoja tik ubagas. Jis, aišku, norėjo susirasti darbą, tačiau tokio amžiaus vyriškio niekas nepageidavo, suprask, toks nuolatos sirgs, o jo darbas – šnipštas... Taip galvoti niekam neuždrausi ir nepakeisi kategoriškos nuomonės.

Kai pagaliau sugrįžo į savo kambarėlį, ant lovos ištiesė kojas ir įjungė radijo aparatą, kad pasiklausytų muzikos. Tąsyk nieko nenorėjo svarstyti.

X

Kiekvieną dieną ant sienos regėdavo mėlynakio ir šviesiaplaukio anūko Simuko nuotrauką. Ant jo galvos – vainikas, nupintas iš ramunių, turbūt šitai padarė jo motina. Tačiau neįsivaizdavo, kaip septynerių berniukas iškentėjo motinos netektį, šito neklausė ir mažakalbio sūnaus Tomo. Pagaliau, kam draskyti senas, jautrias žaizdas, tokios greitai neužgyja, ir čia nepadės joks gydomasis tepalas. Deja, nepadės... Tik vieną sykį prasitarė, jog Simukas prašęs, kad jam parvestų kitą mamytę. Bet mamytės jokioje parduotuvėje nenupirksi.

Yra žmonių, sugebančių išspręsti sudėtingiausias problemas, tačiau jo sūnus niekada nebuvo ryžtingas, todėl stebėjosi sužinojęs, kad užsienyje surado merginą, kuri užkariavo jo širdį. Galop sulaukė dienos, kai jaunamartė pravėrė buto duris, o sutrikęs Tomas stovėjo už jos nugaros skystai šypsodamasis. Užtat jaunosios šypsena spindėjo iš tolo. O kai susėdo prie staliuko, sūnus tapo vertėju, nes kitaip jie nebūtų susikalbėję. Ir kodėl po penkerių metų jo žavioji marti, susirgusi onkologine liga, atsigulė į karstą. Mirtis kartais pasiima pačius geriausius iš mūsų... Tąsyk, kai sužinojo šitą baisią naujieną, pro langus švietė vasaros saulė, bet ji nešildė. Tiesiog jis sėdėjo prie stalo suakmenėjęs. Viešpatie, kodėl nepasigailėjai mano vienintelio anūko, skausmingai svarstė jis.

Dabar jis skaičiavo dienas, kada pas jį atvažiuos sūnus ir anūkas. O kažkada, kai septynmetis Simukas su juo žaidė futbolą, skambėjo anūko juokas, senelio širdis taip pat džiaugėsi, tuomet ir sveikata atrodė geresnė. Ir daug kas regėjosi kitaip, nes kiekvienas laikas, skirtas žmogui, nebūna vienodas. Tąsyk suabejojo: nejaugi ir aš kažkada buvau kitoks? Tačiau tos pievos, kurioje spardė sviedinį, jau nebeliko, čia ėmė statyti daugiabučius.

Kai sužinojo, kad Simukas susirgo, neišmanė, ką daryti: kiekvieną dieną sūnui siuntė elektroninius laiškus, klausinėjo, kokia temperatūra, kokius vartoja vaistus ir kaip jaučiasi ligonis. Geriau būtų pats susirgęs nei anūkas. Galop gripas pasitraukė ir jis lengviau atsikvėpė, tarsi nuo krūtinės nusirito maišas. Tą vėlų vakarą susimąstė: o kas anūką prižiūrėtų, jeigu neturėtų tėvo? O mūsų šalyje retas pensininkas važiuotų į užsienį, nebent taupytų dešimt metų atsisakydamas gardesnio kąsnelio, galvojo eidamas gatve, nes iš

artimiausios parduotuvės parsineš duonos ir sūrio gabaliuką, o paskui atsisės po medžiais ant suoliuko. Stebės, kaip takeliais slankioja moterys ir vyrai, vesdami šunis, kaip ant kito suoliuko įsitaisys vyrai su alaus bambaliais, garsiai kalbės – aiškinsis savo santykius. Tuomet jis atsistos ir lėtai nulinguos, ieškodamas kitos, ramesnės vietos, nes, kai geresnis oras, visuomet išslenka visi į lauką. Bet ar ilgai tupėsi namuose tarp įkyrėjusių sienų, juk tuoj ims pliaupti rudens lietūs ir siautės vėjai. Tai bus pilkiausias ir nuobodžiausias metų laikas.

Užvėręs buto duris, nusiprausė rankas ir tuoj įjungė kompiuterį. Deja, ekrane nerado sūnaus elektroninio laiško. Tuomet parašė savąjį. O širdyje kažkodėl įsismelkė nerimas: ar tik nebus ko nors atsitikę? Sūnus ne visada jam būdavo atviras, nes tėvas pernelyg jautriai į viską reaguodavo.

Šią vasarą su sūnumi ir anūku aplankė Palangą, bet neapsidžiaugė, nes kainos beprotiškos. Tomas žinojo, kad Vakaruose pensininkai gyvena kur kas geriau, nėra ko lyginti, o Lietuva visuomet buvo ubagų kraštas. Todėl Tomas ne kartą gelbėjo tėvą, išsitraukdamas savo piniginę. Toks elgesys, be abejo, džiugino, tačiau ir šiek tiek žemino, tarsi jis būtų pasigailėtinas pilietis, norintis išmaldos. Paskui jie atsisėdo kavinėje prie stalo. Simukas valgė ledus su šokoladu ir uogomis. Iš pradžių jis išrankiojo uogas ir šokolado gabaliukus, po to šaukšteliu neskubėdamas kabino ledus. Mėgavosi... Net akys prisimerkdavo iš malonumo. Deja, senelio laikais tokių ledų niekas nematė: ledų prikraudavo į nedidelį kaušelį, kurį greitai vaikas suvalgydavo. Ir viskas. Tik vėliau atsirado rausvi, geltoni ir net su razinomis. Tas vaizdas, kaip Simukas valgo ledus, ilgam įsirėžė į jo atmintį.

Jis norėjo, jog sūnus išsipasakotų, nes atrodė keista, kad nesusiranda žmonos. Juk Danijoje yra ir lietuvaičių, jeigu nenori kitokios. Tai kodėl jis, jaunas vyras, pasirinko tokį gyvenimo būdą? Bandė paklausti, bet nieko aiškaus neišgirdo, tarsi norėtų pasakyti: tėvai, nekišk nosies, kur nereikia. Ką gi, tebūnie taip, kaip yra, nes kartais geriau nežinoti, o susipykti, gink Dieve, netroško. X

Tik vėliau paaiškėjo, kodėl Tomas kurį laiką nerašė elektroninių laiškų. Pasirodo, jis papuolė į autoavariją, todėl atsidūrė ligoninėje ant operacinio stalo. Simukas tuo metu gyveno pas Tomo draugą, paskui vaiką priglaudė teta, mirusios motinos giminaitė.

Kartą naktį jis pabudo nuo savo paties verksmo, paskui ilgai neįstengė užmigti, nes prisiminė, kaip tą vasarą išlydėjo sūnų ir anūką, kaip jie atsisveikinę įlipo į maršrutinį autobusą. Tąsyk jo širdį persmeigė nematomas peilis, todėl teko atsisėsti ant suoliuko, kad neapalptų.

Tą patį vakarą, suradęs Tomo ir Simuko nuotraukas, iškabino jas ant visų kambario sienų, o netrukus juodu ir sapnavo. Suprato, kad būtų geriausia gyventi kartu, tačiau jis nenorėjo patiesti senų savo kaulų svetimoje žemėje. Reiškia, nieko nepakeisi, bus taip, kaip yra, galvojo žiopsodamas pro langą, pro kurį matė važiuojančius didmiesčio maršrutinius autobusus ir automobilius. Visi kažkur važiavo, nes turėjo savo tikslų ir jiems atrodė, kad tai yra gyvenimas.

Svetimi

Kai vasaros dieną liliputai pasirodė miestelyje, praeiviai į juos spoksojo išsproginę akis, smalsiais žvilgsniais tarsi lietė nedideles ateivių kojas ir galvas raukšlėtais veidais. Gatve mažais žingsneliais trepseno vyras, jo žmona su dukrele, laikydama nedidelį krepšelį, kuriame, tikriausiai, buvo saldumynai. Juk maži žmonės, tarsi vaikai, mėgsta smaguriauti. O vakare miestelio gyventojai, susėdę prie stalų arba televizorių, svarstė, iš kur atsirado tokie neregėti svečiai. Galbūt jie išsinuomojo butą, nes anksčiau buvo cirko artistai, bet, kai žlugo cirkas, teko kraustytis į provinciją. Čia gyvenimas pigesnis, bet ir nuobodesnis nei dideliame, triukšmingame mieste, kuriame niekas į tave nekreipia dėmesio net jeigu eisi nuogas.

Šita bjauri nežinomybė miestelėnus tiesiog slėgė, jautėsi esą nevisaverčiai, tarsi kokie kvailiai. Galbūt liliputų organai kitokie nei vietinių gyventojų? Ir ką ten žinosi, nes sutinka juos tik gatvėje arba parduotuvėje. Beje, kai kas girdėjo, kad jų balsai ploni kaip vaikų, betgi jiems tenka dėvėti vaikų rūbus ir avalynę. O kaipgi... Keista, kad pro miestelio mokyklą jie niekada neprasuko, nes nuo išdykusių vaikų galėjo patirti patyčių. Bet svarbiausias klausimas miestelėnams – iš kur tokie atsiranda? Juk neatskrenda iš kosmoso ir neišlenda iš po žemių. Tai iš kur, Dieve brangus? Šis smalsumas, laikui bėgant, nė kiek neatlėgo. Kur ten: jis nuolatos didėjo, vertė sukti galvas net naktį pabudus, kai kamuodavo nemiga ar mėnulio pilnatis. Ir kodėl pasaulyje taip keistai, o gal ir kvailai viskas sutvarkyta, tarsi ponas Dievas, o gal kipšas norėtų iš visų pasijuokti? Numotum į visa tai ranka, bet smalsumas neleidžia to padaryti, todėl nėra žmonėms ramybės nei dieną, nei naktį.

O kas dėjosi, kai vieną sekmadienį liliputai pasirodė bažnyčioje! Jie įsitaisė gale, kad niekam netrukdytų. Tuomet davatkos į juos žvelgė net išsižiojusios. Tokio dalyko dar nėra buvę, šnabždėjosi moterėlės po mišių, ir kas čia jiems pasidarė? Gal kokia nelaimė ištiko, bet mes nieko nežinome. Ir nežinosime, kaimynėle, nes jie su niekuo nebendrauja, atsiliepė kita, einam pas mane, išgersime karštos arbatos. Sušalau toje bažnyčioje.

Liliputų dukra susidomėjo šviesiaplaukis berniukas Tomas, gyvenęs netoli jų, todėl dažnai stebėdavo atvykėlius, vėpsodamas pro langą arba stovėdamas kieme. Jam patiko mergaitės rausvas sijonėlis ir baltos kojinaitės, todėl sykį, atsisukusi į Tomą, ji nusišypsojo. Berniukas sutriko, tačiau irgi šypsojosi, kilstelėjęs dešinę ranką. Tai nepatiko mergaitės tėvui, jis, nieko nesakęs, piktai dėbtelėjo į Tomą, ir jis šito sunkaus žvilgsnio niekada neužmiršo. Tai buvo daugiau nei žvilgsnis: trūko vien žodžių ir tai būtų lyg prakeikimas. Tąsyk jam kilo idėja, kad, palaukęs Užgavėnių, aplankys jos namus, nes kito būdo nesugalvojo. Bet tos dienos teko laukti pusmetį – kantriai, ruošiant kaukę ir žodžius, kuriuos teks garsiai pasakyti. ►

◄ Tačiau Tomo motina, pastebėjusi, kad sūnus pametė galvą dėl liliputės, piktai įspėjo, kad neprasidėtų su tais „išsigimėliais“, kurie nežinia ką daro ir galvoja.

Bet, mama, ir jie yra žmonės, stebėjosi sutrikęs Tomas.

Aš tau pasakiau – neprasidėk, nukirto motina, nieko iš to nebus. Tu užaugsi, o ta mergaitė liks tokia pat... Ar supranti?

Tomas nieko neatsakė, tik liūdnai žvelgė į sustingusį motinos veidą, paskui akis nukreipė į langą, pro kurį buvo matyti kitas daugiabutis, ir į lėtai slenkančius debesis. Žvelgė taip, tarsi viską regėtų pirmą kartą. Jo tokios pačios nustebusios akys stebėjo žmones ir daiktus ir kitą dieną. Tomas atkakliai tylėjo ir net neatsakydavo į motinos klausimus, lyg būtų jų nesupratęs. Jo galvoje visą laiką dunksėjo žodis „išsigimėliai“, tarsi būtų koks keiksmažodis. Tomas norėjo paklausti, kodėl pasaulis toks nesuvokiamas, tačiau neišmanė, kas atsakytų į visus jo klausimus. Ilgainiui tie klausimai pavirto į didžiulius akmenis, kurių negalėjai aplenkti, nes jie tapo sudėtinga kliūtimi.

Kartą jis sapnavo, kaip susitinka su ta maža mergaite ir klausia, koks jos vardas. O ji tik šypsojosi ir tylėjo. Tuomet paklausė antrą kartą.

Mano tėvas uždraudė pasakyti vardą, plonu balseliu atsakė mergaitė.

Tavo tėvas keistas žmogus, užpyko Tomas. Pasakyk vardą ir aš tau nuskinsiu visas pievos...

Ji nusijuokė ir apsisukusi nuskuodė į namus.

Tačiau taip būna ne tik sapne, bet ir gatvėje, susimąstė Tomas, nes šeštadienį ilgiau vartydavosi lovoje: motina jo nežadindavo, į mokyklą nereikėjo skubėti. O ta maža mergaitė ar nevarsto mokyklos durų? Šita nežinomybė neleido nusiraminti, dar labiau kurstė smalsumą, tačiau nežinojo, kaip jį patenkinti.

O miestelėnai pastebėjo, kad liliputų šeima parduotuvėje dažniausiai perka bulves ir kefyrą. Jie svarstė, gal taip daroma ne iš gero gyvenimo ir, apskritai, iš kur jie gauna pinigų, juk dar nepanašūs į pensininkus. Žmonių žvilgsniai, tarsi pirštai, nučiupinėdavo liliputų galvas ir kūnus, ir kodėl jų veidai susiraukę, gal jiems čia nepatinka? O jeigu nepatinka, tai tegu nešdinasi, iš kur atsibeldė, nes niekas jų čia nekvietė. Tokie nežinia ką padarys, gal padegs namus ar apnuodys šulinius. Iš tokių nieko gero nelauk, todėl per Užgavėnes reikėtų juos išrūkyti iš miestelio kaip šeškus... Tokius žodžius ne kartą girdėjo gatvėje, todėl išsigandęs papasakojo motinai, tačiau ji trumpai atkirto, kad ne jo reikalas, apie ką gorodija žmonės. Juk liežuvių visiems neužriši, tačiau mūsų kraštiečiai pernelyg bailūs, kad jie ką nors blogo padarytų liliputams.

Tomas prisiminė, kad jis anksčiau skaitė knygą „Guliverio kelionės“, kurioje rašoma apie liliputų šalį, į kurią pateko anglas Guliveris, tačiau po ilgų klajonių galop sugrįžo į namus. Jam labai patiko ši knyga su puikiais piešiniais. Ten liliputai atrodė mažyčiai, tik sprindžio dydžio. O mokytoja pagyrė Tomą, kad jis skaito knygas.

Galop miestelį užgriuvo Užgavėnės su triukšmingomis linksmybėmis, su visokiais persirengėliais, todėl visiems tapo linksmiau, nes visa tai atrodė kaip savotiška šventė. O bet kuri šventė yra šventė, kad pagaliau atsipalaiduotum ir užmirštum įkyrėjusius kasdienybės reikalus. Tačiau, kai pasibaigė Užgavėnės, žmonės pasigedo liliputų: jie netikėtai pasirodė miestelyje, o paskui netikėtai išnyko ir niekas neišmanė, kodėl taip atsitiko. Tik vienintelis Tomas kažką žinojo, tačiau tylėjo ir net neprasitarė motinai, kuriai tie liliputai visai nerūpėjo, nes užteko vargo su geriančiu vyru. Moteris pastebėjo, kad jis po truputį mažėja, traukiasi, ir galop ji ir kaimynai suvoks baisią tiesą – vyras tapo panašus į liliputą. Viešpatie, apsaugok, meldėsi jos pažįstami, priblokšti tokio vaizdo. Todėl vakarais ji sėdėdavo susirietusi prie stalo, tarsi būtų išdrožta iš medžio.

Vasario rytas.