GINTARO LAŠAI
Algis KUKLYS
Nulaužta šaka Kai kiekvieną vakarą eidavo senamiesčio gatvelėmis, būtinai pasukdavo pro tą namą, kurio antrame aukšte, nedideliame lange, regėdavo šviesą. Ten dailininkas Vaclovas, kurį vadino Vaciuku, turėjo dirbtuvę. Dabar šis langas nešvietė, todėl jam kartais persmelkdavo širdį, nes tapytojas prieš penkerius metus iškeliavo ten, iš kur negrįžtama. X Jie susipažino speiguotą žiemos dieną, kai laidojo jauną talentingą poetą. Vaclovas su žiemine kepure, į priekį atkišta barzdele ir siaura figūrėle atrodė tarsi išdrožtas iš medžio. Kadangi jo viena koja buvo trumpesnė, visada vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazdele ir visada garsiai kalbėdamas. Tai va, kaip atsitinka, atsikrenkštė jis, miršta jauni, beveik vaikai, o tokie seni krienai kaip aš gadina orą... Na, ką tu sakai, Vacyti, tuojau atsiliepė jo plonutė žmona, stovėjusi greta, ką tu sakai... Juk išėjimo valanda paskirta kiekvienam... Vaclovas sučepsėjo lūpomis, pažvelgė į jį ir tuojau paklausė, kodėl taip plonai apsirengęs. Ar ligos ieškai, jaunuoli? Po laidotuvių aplankysi mane, išgersi karštos arbatos su romu. Gerai? Kapinėse siautėjo totalinis šaltis su vėju, todėl jaunuolio nešildė nei plonas paltukas, nei pirštinės. O galvoje stuksėjo klausimas: kodėl poetas numirė tokiu bjauriu laiku, kai net iškasti duobę nelengva ir visas pasaulis regisi labai atšiaurus, tarsi būtų prasidėjęs ledynmetis. Bet šis įkyrus klausimas neturėjo atsakymo. Juk žmogaus naivumas ir pasitikėjimas savimi yra tuštybė, jokie atsakymai nieko nepakeis. Taigi po liūdnų laidotuvių, pasiekę Vaclovo namus, galop peržengė slenkstį ir iš karto pajuto šilumą, kuri atrodė ne tik fizinė, bet ir kitokia, nes ją sukūrė kambario erdvė su nedideliais senoviniais baldais ir knygomis. Vaclovas turėjo kulinaro diplomą, todėl greitai iškepė fantastiško skonio kiaušinienę, o termose paruošė žaliosios arbatos, kurios ne kiekvienas tuo metu turėdavo, nes tekdavo prašyti žmonių, važiuojančių į Mas46
kvą, kad jos nupirktų. Šią gerą arbatą vadino „čiai bodrost“. Ir kai pagaliau ant nedidelio staliuko prieš jo nosį atsirado ir stikliukas su romu, Vaclovas nusijuokė sakydamas, kad paragaus romo ir taps jūrininku, nes laivais plaukiojantys vyrai puikiai žinojo, ką reikia pasiimti į tolimą kelionę. Nežiaukčiok kaip katinas, o išgerk iki dugno, jeigu nenori sirgti gripu, pasakė ir smagiai išlenkė savąjį, paskui mėgavosi arbata ir ilgai svečiui porino apie savo nedidelio formato tapybos kūrinius, kurie kabojo ant sienos. Jis pastebėjo, kad Vaclovui itin patiko tapyti senamiestį, tuos jaukius kiemelius ir čerpių stogus. Ten buvo ir saulėtų Nidos peizažų. Mes Nidoje ir susitikome, įsiterpė dailininko žmona Onutė, kuri šypsojosi ne tik lūpomis, bet ir mėlynomis akimis, o paskui jam padovanojo numegztą nedidelę lėlę – berniuką Tamošiuką. Tai buvo jos žavus kūrinys. Deja, bėgant metams, neišsaugojo šito suvenyro, nes nemokėjo saugoti nei dovanų, nei viso kito. Įsivaizduok, Onutė visą laiką stovėjo už mano nugaros ir žiūrėjo, kaip tapau žvejų valtis, juokavo Vaclovas, taigi nuo likimo nepabėgsi... O tu, ar tiki likimu? Kai sutemus teko atsisveikinti, jaunuolis pažadėjo, kad būtinai ateis į dailininko parodos atidarymą. Gerai, lauksiu tavęs parodoje, šypsojosi Vaclovas ir Onutė, išlydėdami svečią. Bet Vaclovas mieste išgarsėjo ne savo talentingais kūriniais, o pilietinėmis akcijomis, kurias su bičiuliais ruošdavo priešais savivaldybę. Čia sėdi didžiausi miesto tarakonai, šaipėsi jis, kalbėdamas apie sovietinius biurokratus. Jiems buvo neapsakomai įkyrėjęs, jo kalbos tiesiog siutino, tačiau jie neišmanė, ką su tokiu maištininku daryti. Buvo net sugalvoję, kad reikia Vaclovą nugirdyti alkoholiu, nes dailininkai stikliukui neabejingi. Bet Vacytis – reta išimtis, jo niekada butelis netraukė, jis visada jautėsi esąs dvasios aristokratas, o ne bohemos atstovas.
Kai senamiestyje, savivaldybei palaiminus, nugriovė seną gaisrinę, neva trukdančią komunikacijoms, Vaclovo protesto akciją trumpai parodė net televizija. Jeigu valdžioje sėdi barbarai, tuomet visam mūsų paveldui iškilo mirtina grėsmė, šaukė jis mitinge. Ir visada, kur tik stovėdavo Vaclovas, greta lūkuriuodavo ir Onutė, tarsi būtų jo ginklanešys. Ir kiekvieną dieną dailininkas palydėdavo ją į darbą, paskui šlubuodamas vakare pasitikdavo žmoną. Šią porą mėgo miestiečiai, juodu lygindavo su kitomis poromis. Kažkada Vaclovas ir Onutė atsikėlė į miestą iš kaimo, tad jų pasakojimai jam buvo egzotiški, nes daug ko nesuprato, be to, tarmiški žodžiai vertė stebėtis.
Žiemos spindulys.
