Kristina JOKUBAVIČIENĖ. V.Gaudiešiūtės „Minčių piešiniai“: sėkmingas debiutas

V.Gaudiešiūtės „Minčių piešiniai“: sėkmingas debiutas

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius nuolat kviečia sąjungos narius dalyvauti parodose ir jas rengti. Jei vienų net raginti nereikia, kitų ir gerokas niuksas neišjudins. Ir priežastis dažniausiai glūdi ne kūrinių ar kūrybiškumo stokoje. Būtent taip įvykiai klostėsi su Vaidės Gaudiešiūtės pirmąja personaline paroda uostamiestyje „Minčių piešiniai“, kurią iki kovo 5-osios galima apžiūrėti Klaipėdos galerijoje. Tik nepamirškite atsinešti lupos.

V.Gaudiešiūtė. Klaipėda rūke. 2016–2019.

Kasdienybė. 2015–2018. Besparnių kasdienybė. 2021.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Plunksnele ant drobės

Apie didinamuosius stiklus ir jų rūšis pakalbėsime vėliau. Pradėti tenka kaip kokioje pasakoje: seniai seniai, apie 2000-uosius, tuomet dar Šiaulių universiteto Menų fakulteto guvi studentė Vaidė pradėjo kažką piešti. Kad niekas nematytų, tie piešiniai iš pat pradžių buvo labai nedideli, tiesą sakant, net visiškai maži, kaip kokios miniatiūros. O kad svetima akis iš pirmo žvilgsnio nesuprastų, kas piešiniuose užslaptinta, maži lapeliai buvo tankiai užpildomi figūrų ir įvairių motyvų karakuliais.

Metai bėgo, studentė tapo pedagoge, muziejininke, edukatore (šioje veikloje itin pasižymėjo, tai patvirtina Kultūros ministerijos apdovanojimai ir kiti įvertinimai), bet nepriklausomai nuo besikeičiančių aplinkybių ir atliekamų visuomenėje vaidmenų, Vaidė piešė ir piešė, ir piešė mažuosius piešinius. Vietoj popieriaus atrado įvairaus atspalvio gruntu padengtą drobę. Kur tik nukeliaudavo, visur žvalgėsi visokių atspalvių ir kokybiško tušo buteliukų. Net pati bandė gaminti tušą, trinti ir skiesti, kaip įprasta Rytuose. Visur ieškojo plunksnų rašymui – pajūryje, pamaryje, aplink žąsų tvenkinį, priemonių dailininkams parduotuvėje. Džiaugėsi kiekvienu tinkamu radiniu kaip kumštiniu gintaro luitu.

Kuo daugiau kūrinių radosi, tuo labiau kilo jų įrėminimo, tai yra aprengimo tinkamu drabužiu klausimas (juk, pasak garbiojo marinisto Edvardo Malinausko, paveikslas be rėmo – kaip dama be skrybėlaitės. O maestro žino, ką sako). Reikia pasakyti, kad mažieji piešiniai buvo gana kaprizingi visais atžvilgiais. Nors nereikalavo paauksuotų gipso rokailių, kurie taip tinka ant svetainės gėlėtų sienų, bet išdidžiai skelbėsi esą už lakonišką paprastumą. O nuo seno žinoma, kad paprasti dalykai nesimėto. Pagaliau ir „įpakavimo“ reikalai pajudėjo (parodoje radau labai gerų „pakuotės“ sprendimų). Tuomet iškilo problema.

Sau – dideli reikalavimai

Nors Vaidė taip ramiai piešė savo piešinius, beveik niekam jų nerodė, net sveikinimo atvirukų didžiųjų švenčių proga nepiešė ►

◄ ir draugams nesiuntinėjo, vis dėlto atsirado tokių, kurie nusprendė, kad gana jai sėdėti dramblio kaulo bokšte. Jau seniai laikas išeiti į pasaulį laimės ieškoti, kūrybos vaisius parodyti, sakė jie. Pradžiai reikia aplanką apie savo darbus paruošti. Šitas slenkstis buvo peržengtas ir 2015 m. grafikė tapo LDS nare.

Veltui Vaidė tikėjosi, kad dabar jau bus palikta ramybėje ir galės toliau piešinius ramiai piešti. Atsirado vėl tokių, kurie pradėjo kalbėti apie personalinę parodą. Lyg neužteko, kad ji dalyvaudavo bendrose parodose! Užsispyrė ir gana. Užtat kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad praėjusių

Žaidimų aikštelė. Prieš mušant būgną. 2022. metų vasarą bastionas pasidavė. Iškalbingoji „Laiptų galerijos“ Šiauliuose vadovė Janina Ališauskienė prikalbėjo, prisuokė ir pasiekė tikslą. Pirmąją personalinę parodą Vaidė surengė savo dailės studijų mieste.

O tada jau pajūrio ambicijos suliepsnojo. Nors ilgokai teko liežuvius ploninti, drąsinti ir net gėdinti, pagaliau įvyko tai, kas turėjo įvykti – Klaipėdos galerijoje vasario 10 d. gausiai susirinkusiems svečiams pristatytas Vaidės debiutas uostamiestyje.

Sakysite, netipiška mūsų laikams istorija, iš piršto laužta? Pasirodo, būna ir taip. Tiesą pasakius, neretai susiduriama su iš pirmo žvilgsnio nesuprantamu kūrėjų santykiu su savaisiais darbais – nuo negalėjimo jų paleisti iš dirbtuvės iki visiško abejingumo, kur jie iškeliauja. Vaidės atvejis – nei viena, nei kita. Tiesiog ypatingų reikalavimų sau iškėlimo pasekmė. Tai tiek pasakų. ►

Šioje netikėtų, beveik du dešimtmečius tik sau kurtų ir tik artimiems draugams rodytų darbų parodoje atsiskleidžia dailininkės unikalus savitumas ir branda.

Žaidimų aikštelė. Gaudynės. 2020.

Per vernisažą Klaipėdos galerijoje. Parodos „Minčių piešiniai“ autorė V.Gaudiešiūtė su parodos kuratore, dailėtyrininke K.Jokubavičiene. Vilmos Smilgienės nuotr.

V.Gaudiešiūtės kūrinio „Kasdienybės siūlai“ (2017, popierius, tušas) fragmentas.

Kūrinio „Gyvata. Dešimt saulių“ (drobė, akvarelė, tušas) fragmentas.

Vilioja prieiti arčiau

◄ Tiesą sakant, pasakiškumo yra ir Vaidės piešiniuose. Ji kuria istorijas, sudėtingas, daugiasluoksnes ir daugiaprasmes, bet palieka galimybę interpretuoti. Fantazijai ir vaizduotei padedant, tos istorijos nukelia į kitus laikus – gal į vaikystę, gal į dar senesnę praeitį ar visai žilą prosenovę. Paradoksaliai tapybiškai (nes priemonės – grafikos) lipdomi to kito, neįvardyto erdvėlaikio krašovaizdžiai. Vaidė vizualizuoja tai, kas girdėta, skaityta, matyta, išjausta. Perleidžia per savo emocijų, minčių, nuostatų sietą ir kuria lyg pabiras, bet iš esmės labai

V.Gaudiešiūtės parodą „Minčių piešiniai“ pristatė grafikas Augustinas Virgilijus Burba, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė ir parodos autorė.

konsoliduotas struktūras. Jų pagrindas yra linija, nors norėtųsi vartoti žodį „štrichas“, nes, žvelgiant į piešinius, vis iškyla meistriškumo viršūnes įvaldžiusio tradicinio vario raižytojo paveikslas. Tokia pat įvairove pasižymi dailininkės plunksnele brėžiamos linijos.

Todėl pats laikas imti didinamąjį stiklą ir įdėmiau pažvelgti į parodos eksponatus. Nes piešiniai – nedidelio formato, subtiliai spalvingi, nerėkiantys iš tolo. Bet tik prieik arčiau, tik pabandyk tuos karakuliškų linijų akivarus pajudinti, tuomet saugokis. Parodoje rodomi darbai sukurti maždaug dviejų dešimtmečių laikotarpiu, ankstyviausias – 2003 m., naujausias – šiųmetis. Tačiau Vaidės kūryboje nėra įprastos sąvokos „ankstyvesni ir (ar) vėlesni darbai“. Jei ne datavimas, sudėlioti piešinius chronologine seka būtų tikras galvosūkis. Antra vertus, prie kai kurių piešinių ji gali užtrukti net kelerius metus, kaip antai parodos fenomenu tapusi kompozicija „Smulkmenos“, pradėta 2003 m. ir užbaigta 2021-aisiais (manau,

V.Gaudiešiūtės parodą „Minčių piešiniai“ pristatė grafikas Augustinas Virgilijus Burba, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė ir parodos autorė. Saulės Želnytės nuotr.

niekas, nei pati autorė negali pasakyti, kad „Smulkmenoms“ kokios naujos smulkmenėlės nepripaišys).

Monologas ir diskusija

Sugrįžimą prie jau esamų kūrinių skatina ne tiek vieno ar kito tobulinimas, kiek papildymas – naujomis patirtimis, kurias suponuoja imlumas aplinkai, emocinės nuostatos. Pasak autorės, piešimas jai yra „savotiškas monologas, bandymas išgryninti savo mintis, atsakyti į klausimus, suvokti mažus ir didelius atradimus“. Sakyčiau, tai ne tik monologas, bet ir nenutrūkstanti diskusija su savimi. Ji nesibaigia, tai ir paskutinės linijos plunksnele piešinyje negali būti. Nes kuo toliau diskutuoji, tuo daugiau briaunų ir pusių randi. Kartu tai pagauli provokacija vaizdais. Metaforiškumas Vaidės piešiniuose kyla iš realybės, lyg veidrodžio šukėje blyksteli lygiagretaus pasaulio, kuriame veikia personažai, kaip ir mes kilę iš kvailumo, absurdo, juodojo humoro tyrų, apybraižos.

Ryškėja du piešinių komponavimo būdai. Pirmuoju atveju visi smulkūs motyvai, figūros, namai, laivai ir kiti objektai tankiai užpildo drobės erdvę, kaip nebylus daugiabalsis choras užpildo tuštumą. Kituose darbuose (kaip serijoje „Žaidimų aikštelė“) iš valdomo chaoso ištraukti objektai įsikūnija į piešinio centre esantį pagrindinį motyvą, kurį supa neutrali tuštuma. Fragmentiškumo ir nesibaigiančios visumos kaita suteikia piešiniams dinamikos ir gyvybingumo.

Smulku, bet ne menka

Darbšti, smalsi, mėgstanti pajuokauti, nebijanti darbo, užsispyrusi, savikritiška, skrupulinga ir kūrybinga – visa tai tinka Vaidei ir yra apie Vaidę. Jos mažieji piešiniai skatina žvelgti į juose kuriamas istorijas per lengvos ironijos prizmę, pusiau rimtai, išpinti visus plunksnelės brėžiamus ženklus ir gijas, kurios apraizgo kompozicijų personažų gyvenimus, protus ir širdis. Turi pabandyti prisiderinti prie mažo, smulkaus, bet ne menko, pasaulio ritmo. Jame vyksta svarbūs dalykai, vaidinamos didžios dramos ir kuriami nesibaigiantys farsai. Įvairaus plauko veikėjai, lyg skruzdžių armija, sukasi savo kasdienybėje, grubiai trypdami kažkelintą neįmantrų šokį. Pagal autorės valią jie noriai pasakoja, rezga, vapalioja, teisinasi, pagražina savo gyvenimą, nors jis ir taip siurrealistiškai gražus, tik patiems nesuprantamas, nevertinamas, nes ne toks kaip kitų.

Antra vertus, visa tai tik plunksnos ir tušo pėdsakai ant mažo formato drobių. Beveik miniatiūros, todėl ir didinamasis stiklas, tikras ar menamas, praverčia. Vaidė, kaip tikra iššūkių sau ir kitiems mėgėja, tiesiog provokuoja pasilenkti arčiau, pamatyti toliau, atpažinti arba ne. Kaip išeis. Šioje netikėtų, beveik du dešimtmečius tik sau kurtų ir tik artimiems draugams rodytų darbų parodoje atsiskleidžia dailininkės unikalus savitumas ir branda. Sėkmingas pirmasis debiutas Klaipėdoje. Nesustok, Vaide, nuo šiol mes stebėsime tavo kūrybą. Iššūkis priimtas.