Alma RIEBŽDAITĖ. Paskutinė kova

Paskutinė kova

Alma RIEBŽDAITĖ

Nuo paskutinės istorijos, kurioje nenutiko nieko, atsitiko daug dalykų, kurių mes čia neaprašėme, ir vis dėlto niekaip negalėjome pabaigti šios be galo tikros istorijos, nes pabaigos tiesiog nebuvo, o meluoti Tau, mano nuostabusis skaitytojau, niekaip neišeina, ar apgauti Tave, sugalvojant visokių gražių kvailysčių.

Kaip jau supratai, brangus skaitytojau, Misisipė daug kartų bandė pabėgti nuo Žaneto, nutraukti psichoterapiją, įsižiūrėti kitus, buvo net fantastiniai ir sugalvoti draugai. Kaip jis ją laikė! Man tai panašiausia į procesą, kai mažas kačiukas vis bando ir bando iššliaužti iš guolio, o katė čiumpa jį dantimis už pakarpos ir partempia atgal. Ir tempia – jeigu reikės – tūkstantį kartų. O kačiukas vis bėga ir bėga kaip paklaikęs, nežinia, kam, nežinia, kodėl, nežinia, kur.

Laikas ėjo, ir šįkart ji nusprendė tikrai savavališkai ir neleistinai nutraukti terapiją, visiems laikams pabėgti nuo Žaneto. Meldžiu Jus, kai būsite terapiniame procese, pasitikėkite Jus konsultuojančiu specialistu ir nesiimkite saviveiklos. Jums yra tekę girdėti, kad tokios ligos kaip anoreksija ir panašios gali baigtis mirtimi, bet ar galėtume pagalvoti, jog psichiniai procesai, vykstantys jūsų viduje, gali išprovokuoti mirtį. Aš – niekada. Šią akimirką aš, gerbiamas skaitytojau, nesu tikras, kad, kai tu skaitysi šią istoriją, Misisipė bus dar gyva. Mes kovojame iš paskutinių jėgų ir kovosime iki galo, bet šitos kovos baigtį težino vienas Dievas.

Nežinau visų detalių ir aplinkybių (palieku tai spręsti Tavo vaizduotei), bet paskutinės kovos atspindžius bandysiu perteikti per Misisipės laišką, kurį ji parašė psichoterapeutui ir kurį aš radau. Ak, nekreipkite dėmesio į jos kvailą mužikišką stilių, keiksmažodžius, gramatines ir stiliaus klaidas. Gali būti, jog tomis akimirkomis ji buvo apsvaigusi ir nelabai besižinojo, ką daranti. Jei atvirai, ji net neatsimena, ar šitą laišką išsiuntė psichoterapeutui, tiek jai vargšei buvo migla apėjusios akys. Nesigirsiu, jos stilius baisus ir nė iš tolo neprilygsta manajam objektyvumu žėrinčiam stiliui, kuriuo aš nepaprastai didžiuojuosi. Na, taip, taip, Misisipė, kaip suprantu iš jos laiško, turi kelias super asmenybes, kitaip niekaip negalėtum suprasti, kaip ji taip sėkmingai sugeba kapanotis absoliučiai kritinėse situacijose. Netikiu, kad savo apsišvietimo ir intelekto galia ji tai galėtų daryti. Juk ji tiesiog kvailoka mergina. Nežinau, iš kur jai tos super asmenybės prikibo ar išaugo, manau, kad maždaug tais momentais, kai vieniša valkiojosi po laukus ir miškus, atsiskyrusi nuo šito pasaulio ir apleista – įsišaknijo kaip varnalėšos kibiai. Žinoma, grįžęs kibius visada nusirenki nuo kojinių, kelnių klešnių ar sijono apačios, bet yra didelė rizika, kad vienas kitas užsilikęs metafizinis kibis gali likti nepastebėtas, būti neištrauktas ir suvešėti. Ak, kaip aš džiaugiuosi savimi. Na, ir kas prakilniame laiške psichoterapeutui rašo apie valerijono lašus, kvailus širdies permušimus, kas galėtų šitaip inkšti. Tik Misisipė. Nevykusi netikša, bet Dievo.

Kitaip sakant, Misisipė buvo žmogus vakuume, niekaip negali prisirišti prie kito žmogaus, nes ją nužudys, bet ir pabėgti negali, nes irgi nužudys. Taip, ji nutraukė santuoką, ir tai, kad jai tai pavyko padaryti, galima laikyti tikru stebuklu. Taip, bėgti, pasitraukti ji pramoko.

Tuštuma yra kvantinė realybė, kurioje irgi nutinka įvykių. Mes nepažįstame šitos tikrovės slėpiningumo iki galo ir nežinome, kas vyksta su žmogumi, kai jis nėra prisirišęs prie žmogaus. Mes nežinome, prie ko jis prisiriša. Mes nežinome, kas yra fantazija ir realybė, ir ar tai, kas vyksta vaizduotėje, nėra tikra.

Visiškai tikėtina, kad mergaitės sieloje, kuri nepriklausė niekam, vyko įtempta gėrio ir blogio kova, aprašyta priešistorėje „Dievas nori medaus“, bet štai laiškas. Jeigu būsite labai atidūs, tarp eilučių galite net perskaityti slaptą Misisipės planą, kaip apgauti migdolinį kūną. * * *

Sveiki (vis dėlto išsiunčiu Jums šį laišką, gal geriau galėsite mane suprasti ir man padėti arba mane galutinai nužudysite; pinigus sumokėjau vėl) rašau Jums, nes nežinau, ar galėsiu pirmadienį prisijungti, matyt, būsiu paskubėjusi atsakydama. Arba man yra visiškai sutrikusi širdies veikla, arba aš pradėjau patirti panikos priepuolius. Tai prasidėjo maždaug prieš mėnesį. Vakar prieš miegą irgi buvo visai blogai. Sekmadienio vakare irgi, terapiją nutraukus, buvo kažkiek pagerėję. Tas jausmas, kad vos ištveri nekvietęs greitosios, bet bijai apsikvailinti. Aišku, blogai, dabar visas mano dėmesys koncentruojasi į širdį, tai tik pablogina situaciją. Blogiausios situacijos metu, kaip vakar man, atrodo, kaista širdies plotas, jaučiu įtampą, širdis plaka nenormaliai, ją jaučiu visame kūne ir viskas, atrodo, virpa. Vakar išgėriau visokių lašiukų, aspirino (nes gyvenu infarkto ir kažkiek insulto baime, o aspirinas skystina kraują), valerijono, bandžiau kvėpuoti ramiai ir net priėmiau sprendimą, kad galiu su Jumis nesusitikti, kad tik apraminčiau save, nes tik pagalvoju apie Jus ir man atrodo, kad Jūs mane nužudysite. Tai, kad galiu su Jumis nesusitikti, yra kaip bandymas „apeiti sistemą“, nes aš, perspėjusi Jus, jau nebeturiu įsipareigojimo ir išties galiu su Jumis nesusitikti. Išties galiu su Jumis nesusitikti, tai žinokite. Laikrodis yra rodęs man kardiogramos kažkokius sutrikimus paskutiniu laiku, todėl bijau į jį žiūrėti ir nematuoju.

Dabar, iš ryto, dėmesys koncentruojasi į širdį, bet yra palyginti normaliai, nors ją ir jaučiu.

Po terapijos nutraukimo daug apie tai galvojau, man lyg ir kažkas paaiškėjo apie mane. Šitokia reakcija gali rodyti tik prisiminimą migdoliniame kūne, nes aš jos visiškai nevaldau. Tai reiškia, kad tikrai, matyt, buvo kėsintasi mane nužudyti. Na, vieną sąmoningą prisiminimą aš turiu, bet jei prisiminimas sąmoningas, tai to neturėtų būti. Skyrybų metu mane daug sykių ištiko flashback’ai, kai jutau, kad nori mane nužudyti. Daugybę kartų, pačiomis įvairiausiomis formomis. Arba: daugybę kartų mačiau, kaip kažkas tikrai ruošėsi užmušti kitą žmogų, t. y. tėvas motiną. Mačiau, kaip yra žudomos kitos gyvos būtybės. Galbūt man į galvą įsirėžė, kad vyras yra

tas, kuris žudo. Deja, kai pagalvoju apie istorinį kontekstą, suprantu, kad nuo tiesos nedaug atsilieku, pagalvoju kažkur toli ir apie kitą vyro aspektą, bet kažkur toli. Vyras gynėjas, saugotojas, gyvybės davėjas, bet, deja, realybės ir istorinių faktų kontekste tai pernelyg toli nuo realybės. Deja, realybė ir tokia, kad vyrui suteikti tokių galių nebegalime, nes moterys puikiai apsieina pačios, ir jie gali tik bendrauti ir bendradarbiauti. Deja, vis dėlto iš gamtos evoliuciškai vyras yra stipresnis, to paneigti mes irgi negalime. Kokia yra jo jėga, sauganti, ginanti ar žudanti? Jau parašiusi laišką supratau, kad moteris evoliucijos procese irgi įgijo kažkokių galių, turėjo įgyti, nes kaip gyva būtybė ji irgi norėjo išgyventi. Greičiausiai tai yra psichologinė galia, sakyčiau, tokia turinti manipuliatyvų atspalvį, jai reikėjo nuo vyro jėgos apsiginti arba jį pririšti prie savęs, kad vyras ją saugotų ir gintų.

Galvoju, kodėl, pavyzdžiui, tai sieju su Jumis ir terapija, juk jei tai būtų gryna fiziologija, to niekaip nesiečiau su Jumis ir terapija. Ta prasme, aš esu ramus žmogus, kuriam blogai su širdimi ir kuris tikrai to nesieja su kažkokiomis nesąmonėmis. Pavyzdžiui, man atrodo, kad vis dėlto mano ex tėvai Jus pasamdė ir moka Jums pinigus, kad, jiems nepavykus to padaryti, tai padarytumėte Jūs galutinai ir mane nužudytumėte, nes čia tas pats miestas.

Na, gerai, galvoju, palauk, bet juk susitikimas vyks per nuotolį. Tai va, su Jumis aš bijau ne fizinio nužudymo, bijau psichologinio. Atrodo, dar vienas žodis, dar viena situacija, ir tai bus paskutinis lašas, ir aš, kaip sistema, jau nelaikysiu. Galvoju apie Jūsų metodą „žmoguje ieškoti blogio, jį atrasti ir iškelti“. Man kyla tokie klausimai: ar, užuot baksnojus į blogį, esantį žmoguje (ir dar įvardijant jį abstrakčiai, ir kalant žmogų prie kryžiaus), nebūtų galima jam parodyti, kaip tapti geresniam. Va, gal tu pabandyk tą ir tą, gal tai veikia geriau, ir pan. Žmogus gali susimąstyti ir pagalvoti, gal tikrai galima būtų daryti kitaip, bet jis nepasijustų blogai ir blogiu esantis. Arba kita situacija: tarkime, jūs atskleidžiate žmogui, koks jis egoistas ir pašlemėkas, ir tas žmogus nebegali gyventi. Kokia yra tokio atskleidimo vertė: ar mūsų tikslas, kad žmogus gyventų ir pakankamai gerai funkcionuotų, ir net labai gerai pradėtų funkcionuoti, jaustųsi pakankamai gerai, ganėtinai užtikrintas savimi ir galėtų gyventi toliau, ar atskleisti jam, koks jis yra blogio įsikūnijimas, ir šitaip jį visiškai paralyžiuoti, padaryti neįgalų gyventi. Va tokie man klausimai kyla Jūsų gerosios terapijos apie blogį akivaizdoje. Kokia yra terapijos vertė, jei Jūs nužudote žmogų ir jis nebegali gyventi? Po Jūsų taikytų terapijos metodų jaučiausi „didžiausia blogio koncentracija Žemėje“, nors žvalgausi aplinkui į žmones, pačius įvairiausius, ir matau, kaip jų niekas dėl jų nuodėmių nežudo, o daugumą dar ir myli, arba jie myli patys save, ir jiems nė motais, kaip jie elgiasi, ir jie nekala savęs prie kryžiaus, ir, patikėkite, jie nėra blogiečiai, niekas jų tokiais nelaiko, ir jie gali gyventi. Suprantu, kaip ten reikia būti vienam ir stipriam ir gebėti valdyti savo jausmus ir mintis, kaip kalba gyvenimo specialistai, deja, kai yra trauminės patirtys ir esi sąryšyje su kitu žmogumi, tai nėra lengva padaryti, bet gal būtų galima. Matyt, Jūsų metodai nėra man tinkami, jei priėjome tokią kritinę ribą. Man norisi švelnaus žodžio, nuraminimo, palaikymo, bet panašu, kad Jūs man to duoti negalite, nes Jus pasamdė ex tėvai, ai, aišku, čia šiek tiek juokauju, bet ir ne – perkeltine prasme. Ir aš, aišku, kad jaučiu apmaudą ir pyktį dėl šitokios nesėkmingos terapijos, kurios pabaigoje jaučiuosi visiškai suvarytu žmogumi.

Tokie kaip aš esame daug iškentėję ir mūsų gebėjimo kentėti riba yra beribė, nepaisant to, vieną dieną mes vis tiek mirštame kaip ir visi žmonės. Dėl gebėjimo tęsti kančios ribą iki begalybės mes galime daug ištverti ir nieko nesakyti, ir mūsų ta riba yra visiškai nusitrynusi, todėl taip ir yra.

Esant tokioje situacijoje (kai ir verkti norisi), žinoma, kad man reikės ieškoti pagalbos. Aš su tuo, kas vyksta dabar, su tokiais priepuoliais negalėsiu gyventi, kai baisu kiekvieno vakaro ir tik seki savo širdį, ir verkti norisi jau (ko jau seniai nebuvo: verksmingumo). Man labai nemalonu Jums tokius dalykus rašyti, bet yra, kaip yra. Aš ir prieš vaikus negaliu taip jaustis, nes vienas priepuolis jau buvo prie vaikų (sekmadienį), gal buvau pervargusi. Užjaučiu save ir Jus, patekus į tokią situaciją. Žinoma, rašau, kad išreikščiau jausmus ir palengvinčiau savo situaciją, nors ji jau nebelengvėja, ir man teks mirti. Juokinga, ko labiausiai bijau. Nesutvarkytų kambarių ar dokumentų, kaip tai mane nervina, jaučiu pomirtinę gėdą! Užjaučiu Jus, kad Jums teko tokia sunki klientė, tikriausiai tikėjotės lengvesnės. Žinoma, tikėjotės. Deja, tai tik mano gyvenimas. Aišku, man tos bangos nueina ir užeina. Pavyzdžiui, dabar yra nuėjusi, bet vakare prieš miegą vėl užeis, atleiskite, bet tokių dalykų man tikrai nebuvo. Kai man „banga“ nueina, aš jaučiuosi apsišaukėlė, negaliu net į gydytoją kreiptis, ir man visada beveik taip yra su visais negalavimais, todėl ir neišeina tinkamai savimi pasirūpinti, atrodo, kol paeinu, galiu eiti, ir esu sveika, ir nėra čia ko inkšti. Tokių dalykų aš Jums nepapasakosiu.

Jokių nesąmonių, tokių „kaip suprantu, kad jums sunku“ ir pan. nerašinėkite, patarimų nedalykite ir pan., aš pati žinau ir suprantu, kad esu nepavydėtinoje situacijoje. Supraskite, kad aš, pasak Jūsų, neišsisukinėju, man tikrai baisu, mane ima stingdantis siaubas, jei aš jausiuos pakankamai gerai ir būsiu iki to laiko išgyvenusi, ir gal net susitvarkiusi, aš prisijungsiu. Bet juk jūs negirdite manęs, net nesiruošiate manęs girdėti. Net neabejoju, kad Jums aš ir toliau esu išsisukinėjantis žmogus, kaip galima dirbti su žmogumi, kuris tavimi netiki? Kai aš esu viena, tai čia viskas tvarkoj, bet dabar esate ir Jūs, Didysis Kitas, Žmogus, kuris man kelia siaubą, ir aš turiu eiti į santykį su Jumis, kai mūsų santykis seniai sužlugdytas (kai pamačiau pirmąsias Jūsų apgaules ir eksperimentus). Kol kas nejaučiu jokio noro su Jumis kalbėtis. Ir po tokios pabaigos labai džiaugiausi, kad Jums neatsivėriau, nes negali psichoterapeutu pasitikėti ir jam atsiverti, nes jis vis tiek su tavimi pasielgs šlykščiai, apgaulės būdu ir manipuliuodamas atskleis tavo traumą, eksperimentuos su tavimi ir pan. Ir Jūs tai žinote, žinote šią tiesą, todėl joks santykis ir joks draugiškumas su psichoterapeutu, kuris tau yra žmogus už pinigus, yra neįmanomas, ir nebemeluokime vienas kitam. Prašau, nebežaiskite su manimi, pradėkite elgtis kaip su žmogumi, nes būtent žmogiško santykio aš labiausiai ir ilgiuosi, o ne gynybinių mechanizmų per projekcijas numušimo ir pan. Jei Jūs manęs nekenčiate ar aš Jums esu nemiela, tai taip ir sakykite, reikėjo neapsiimti dirbti. Dabar mes esame visiškoje absoliučioje aklavietėje, jaučiuosi visiškoje psichologinėje skylėje. Ačiū Dievui, žinau, jog žodžių, kurie liečia Jus, nepriimate už gryną pinigą, nes tie žodžiai Jūsų visiškai niekaip neliečia, tai yra tik mano problema, mano realybė, kurioje Jūs atsidūrėte, ir kai aš kalbu apie Jus, Jūs esate mano realybės suvokimo parametruose, tai neturi nieko bendra su Jumis. Jūs turite man padėti pamatyti tai, ko nematau, išvesti mane į kitą realybę, nes Jūs nesate mano realybėje. Galbūt mano lūkestis yra per didelis. Galite pripažinti, kad negalite. ►

Alma Riebždaitė. Miestai. Srautas.

◄ Galime lūkestį pamažinti. Jūs esate savojoje realybėje, kaip suprantu, Jums svarbu „demaskuoti blogį“, o tas blogis esu aš, panašu, jog atradote savo lobį. Blogis atkeliavo pas Jus ir jį, žinoma, reikia sunaikinti. Aš pati, matyt, pasirinkau Jus savo budeliu, nes Jūs geras ir teisingas žmogus. Suprantat, mano pats mąstymas yra aštrus, ydingas, ir aš jo jau nebegaliu pakeisti. Esu blogis, ir taškas. Blogis, kuris stengiasi nebūti blogu. Jo neskleisti, stengiasi blogį sulaikyti viduje, ir sulaikys. Geriau mirs, bet sulaikys, nes blogį reikia sunaikinti, nes blogis negali būti geras. Blogis turi mirti, kuo greičiau, tuo geriau. Blogis ir taip ilgai gyveno. Šakninė matrica. Jaučiuosi ties kažkokia išsekimo riba, trapi ir pažeidžiama. Ar beverta eiti į santykį, jį gilinti ir skaudintis dar labiau.

Tik nieko, visiškai nieko man nerašykite, nes man ir taip baisu, absoliučiai baisu. Prašau. Šitą savo nepavykusią psichoterapiją išgyvenu kaip viso gyvenimo absoliučią tragediją. Tai buvo pirmas kartas, pabandymas, galbūt turėjau per daug vilčių. Atsikėliau po daugybės smūgių, bet po šito vargu, ar beatsikelsiu. Labai dėl to išgyvenu, jaučiu didelę gėdą, kad taip Jus apkroviau, Jūs tikriausiai supykote, kad nepateisinau kažkokių Jūsų vilčių. Atleiskite.

Man labai nepatogu Jums siųsti tokį laišką, bet kaip Jūs kitaip sužinosite, kas vyksta su Jūsų klientu. Kol kas esu visiškai nenusiteikusi su Jumis kalbėtis ir bendrauti. Be to, kiekvienas rytas kaip stebuklas. Nežinau, kas bus vakare ir ar pabusiu ryte.

Laišką rašiau vakar, prieš miegą nenorėjau Jums jo siųsti, priepuolio išvengti pavyko, nes pasirūpinau krūva žolinių vaistų, kvėpavimu ir pan., tik buvo nedidelis dūrimas. Ir maudulys krūtinėje iš ryto. O būdingiausia, kad man kaista. Kaista širdies plotas, lyg turėtų širdis temperatūros ir būtų įsitempusi, ir norėtų sprogti, plyšti.

Dabar apie vyrą, apie kurį Jūs tiek kalbat ir kurio tiek man reikia. Noriu paklausti visų pirma, ar tas vyras esate Jūs, nes kol kas aš daugiau su jokiu vyriškiu nebendrauju. Jei tas vyras nesate Jūs, nx, blet, urbinti skylę, kurva, kad aš negaliu gyventi viena ir šitaip sukelti man dar didesnę kančią? Kodėl Jūs negalite priimti mano gyvenimo būdo kaip pasirinkto fakto ir jį gerbti, žinoma, švelniai parodydamas galimas alternatyvas ir leisdamas man pačiai spręsti? Ne, supranti, reikia tampytis iki negalėjimo ir kankinti mano vienatvę. Man ir taip užtenka bendravimo su Jumis jau savaime, nes ►

◄ Jūs ir esate vyras, nieko urbinti nereikia. Jums užtektų mane palaikyti mano darbuose ir sumanymuose, pastūmėti gerų dalykų link, tokių kaip sveika mityba, sportas ir pan., bet Jūs nieko panašaus nedarote, gal aš Jums ir taip atrodau gera ir graži? Bet Jūs jau, žinoma, visiškai ir totaliai sugadinote mano vienatvės džiaugsmus. Ačiū. Pasikartosiu, bet ar terapijos tikslas yra žmogaus negalėjimas gyventi, dirbti, kurti, džiaugtis tokiu gyvenimu, koks jis yra, mokėti Jums 20 eurų už sesiją, nebegalėjimas išlaikyti vaikų ir su jais susitikinėti, nes aš kaip žmogus esu totaliai bloga? Na, jei Jums taip atrodo, OK. Ar Jūs visiškai nesate atsakingas, kaip juda kliento sąmonė? O ji nujudėjo šiomis kryptimis, kurios aprašytos. Drįsčiau abejoti, nes būtent psichoterapeuto pasirinkimas byloja, jog mes esame sąveikoje.

Dėl vaikų. Viskas buvo gerai, kol mes savotiškai mokėmės dar geriau suprasti paauglystę ir sėkmingiau bendrauti su vaikais, čia jokių priekaištų neturiu. Ir Jūs visiškai per daug nelindote į mano ir mano vaikų gyvenimą, nors ir bandėte teigti priešingai, nes aš buvau už tai. Bet kai Jūs pradedate pezalioti apie tai, kad kažkaip čia man egoistiškai tinka tas gyvenimo būdas ir pan., tai aš su tuo kategoriškai nesutinku, nors ir išgirdau, kaip vakar vienas lektorius pasakė, jog dabartinė mūsų situacija idealiai atitinka mūsų norimą būklę pagal pasąmonės sanklodą, ta prasme, kad, vedama ne visai gerų pasąmoninių intencijų, aš susikūriau tokį gyvenimo būdą, kokį turiu dabar, ir jis idealiai atitinka mano sąmonės būklę, OK, tai apie tai ir kalbėkime, ar aš noriu, kad būtų kitaip, ką galiu pakeisti, ką galiu įtakoti, prie ko prisidėti, ko atsisakyti ir pan. Kokios yra aplinkybės, prie kurių turiu prisitaikyti ir kurių jau negaliu pakeisti, ir ką vis dėlto galiu pakeisti ir įtakoti, net esant tokioms aplinkybėms. Aš tiesiog negalėjau pakęsti, kai mano išsiskyrusi draugė, auginanti vaikus, pradėdavo lyginti mane ir savo vyrą, net nesvarbu, kad mano naudai. Va, tokių kalbų aš tiesiog negaliu pakęsti. Aš dar galėčiau jai dovanoti už tai, kad ji sugulė su Natu draugiškai lovoje būdama girta, bet šitokių kalbų klausytis man yra per sunku. Net jei tai byloja mano naudai. Ne todėl, kad ją smerkčiau, todėl, kad man yra per sunku. Ir Jūs linkstat varinėti tokias kalbas. Žinokit, čia yra viena pagrindinių priežasčių, dėl ko nebenoriu su Jumis bendrauti, nes Jūs nežinote, ką aš praėjau ir ką man teko ištverti, todėl ir nevarinėkite tokių kalbų. Toks jausmas, kad Jūs visiškai užsigulėt ant manęs su savo teisingu ir teisingo gyvenimo supratimu, tipo, a lia sąžinės balsas, nepalikdamas man jokios erdvės. Jūs suprantate ir žinote, kas yra laimė, aš irgi žinau, turiu savo laimės supratimą ir pajutimą. Galiu suprasti ir Jūsų laimės supratimą, bet gal jis man yra nepasiekiamas, o gal ne toks ir geidžiamas, o gal jau aš tuo niekada nebepatikėsiu, ir tai yra mano teisė ir reikalas. Pas mane žmogaus nėra, bet santykiai yra gyvenimo laimė. Nu, OK. Dabar įsivaizduokite mano situaciją: buvau nelaiminga, sėkmingų santykių niekad nebuvo, ir dabar staiga žmogus vienas

Alma Riebždaitė. Keisti ryšiai.

pats gyvendamas pirmą kartą pradeda patirti laimę, truputį pradėjo daryti tai, ką nori. Supratau, kad Jums tai atrodo kaip maksimalus ir baisiausias egoizmas, bet jei santykiai yra ar turi būti dviejų žmonių kalėjimas, tai aš su tuo kategoriškai nesutinku, kur nėra laimės ir negalima tenkinti jokių savo poreikių. Suprantat, aš neturiu alternatyvos ir kitos patirties. Dabar aš buvau laiminga, bet jau, galima sakyti, tokia nebesu, nes Jūs viską sudrabstėt savo teisuoliškais purvais. Dar truputis, ir nieko gyvenime nebepajėgsiu daryti. Jei Jus kas nors vestų į tai, apie ką aš kalbu, ar Jūs norėtumėte eiti, norėtumėte su tuo žmogumi bendrauti? Aš, pavyzdžiui, nesakau, kad Jūsų gyvenimas blogas, ir neteisiu Jūsų, neteisčiau Jūsų, kad ir kaip Jūs gyventumėte, nes žinau, kad pagal savo išgales Jūs gyvenate geriausiai taip, kaip išmanote. Tai kodėl Jūs norite paneigti mano gyvenimą, mano vertes, mano supratimą, mano tiesas, ar verta griauti žmogaus gyvenimą, jei mainais neturi ką pasiūlyti, tik dar labiau sugriautą gyvenimą? Ką aš galiu padaryti, remdamasi Jūsų tiesomis? Tik blogiau pasijusti, kas ir atsitiko. Žinoma, Jūs visada galite sakyti, kad aš neteisingai Jus supratau. Literatūroje teko skaityti, kad būtent taip elgiasi manipuliuojantys žmonės. Aš rašau taip, kaip supratau ir pajutau. Mes, žinoma, galime bandyti kalbėtis. Čia siūlau sustoti ir apmąstyti psichoterapijos galimybes ir tikslus, savo žmogiškąją poziciją. Galbūt ir Jums nepatinka tai, ką aš čia kalbu, na, bet ką. Aš ištvėriau Jūsų kalbas (nors ir esu kritinėje situacijoje), Jūs ištversite manąsias (Jūsų situaciją palengvina tai, kad Jūs man buvote autoritetas ir aš Jumis pasitikėjau, o aš Jums nesu autoritetas ir Jūs į mane žiūrite kaip į apgavikę ir pan.). Jūsų klientui yra blogai, tik, apsaugok Viešpatie, nesakykite „Misisipe, Tu geras žmogus“, nes, jei Jūs tai pasakysite, tai bus taip dirbtina, kad aš išvirsiu iš koto. Manau, kad po šito laiško Jums tapau dar blogesniu žmogumi, su kuriuo labai sunku ir nemalonu dirbti. Turėtumėte žinoti, kad Jūsų durniai klientai kartais jaučia kur kas daugiau už protingus: dirbtinumą, apgaulę, nenuoširdumą. Kartais nereikia jokių triukų, užtenka nuoširdaus šilto santykio su žmogumi, kad jo gyvenimas keistųsi į gerąją pusę. Man labai sunku yra žeisti kitą žmogų ir išsiųsti Jums šitą laišką, bet tai tėra bandymas išsaugoti savo gyvybę. Taip, egoistiniai tikslai. Žinoma, aš visiškai pripažįstu, kad turiu neigiamų savybių, bet visiškai nesuprantu, kodėl žmogų dėl to reikia kalti prie kryžiaus, mėsinėti ir pan. Ir dar abstrakčiai, na, tai yra visiškai nedovanotina. Ar čia Jūsų toks tikslas, suvaryti žmogų visiškai, kad jis nepakeltų galvos nuo žemės ir Jums amžinai mokėtų tuos 20 eurų? Bet, žinote, net farmacijos pramonė žino: reikalingas sergantis žmogus, bet ne numiręs. Nebent Jūs iš tikrųjų dirbate pagal kitą užsakymą arba su kuo nors kalbėjotės ir Jus įtikino, kokia aš bloga ir pan. Na, informuoju, jog esate arti savo tikslo. Prisimenu, kaip Jūs man sakėte: „Misisipe, aš esu toks žmogus, mėgstu kapstytis po blogį“ (na, čia perkeltine prasme, Jūs sakėte kitaip, ir tai ►

◄ tik truputį kitaip), tai aš Jums sakau, štai, žiūrėkite, kaip tas kitas žmogus jaučiasi. Šitą laišką galite užskaityti kaip konsultaciją ir mūsų susitikimą nukelti dar vėlesniam pirmadieniui. Pinigus, kaip visada, aš Jums sumokėsiu. Neprašiau, kad Jūs man parašytumėte, ir bandžiau pati savarankiškai lipti iš duobės, bet Jūs parašėte, tai vėl padidino priepuolių riziką, mano baimės ir nerimo jausmus, mano širdies skausmą. Ačiū, tai reiškia, kad Jūs pats įėjote į santykį. Jūs galėjote to nedaryti, ir viską taip palikti, aš tikrai būčiau ištvėrusi nieko nedariusi. Aš tai priėmiau. Tai ir būkime tame santykyje. Tokiame, koks jis yra: virpantis, nuogas, atviras. Ar Jūs norite tik viską gražiai užbaigti, kad patogu būtų Jums? Jūs galite sakyti: na, tokio užsakymo nebuvo: palaikyti Misisipę, švelniai su ja kalbėti, gerbti jos gyvenimą ir pasirinkimus, tada paklausiu, ar užsakymas buvo daryti tai, ką susigalvojote Jūs? Jei užsakymo nėra, vadinasi, nieko ir nereikia daryti. Klientas sako, nežinau, nesugalvoju, neturiu tikslų, Jūs sakote, gerai, ir gerbiate žmogaus gyvenimą. Ir toks žmogus neturės Jums priekaištų, kad kažką jo gyvenime primakalavote savo nuožiūra. Ir gal iš tikrųjų pats susimąstys, ko jis nori, nes jam bus palikta erdvė. Na, bet gal Jums patiko ir labai norėjote bendrauti su manimi. Aš matau tik tokį paaiškinimą. Ar siekėte gėrio, kurio aš Jūsų neprašiau. Ar imti pinigus. Aš nežinau, tik žinau, kad jaučiuosi blogai. Ar Jums čia viskas atrodė nerimta ir juokinga ir Jūs nepasvėrėte savo žodžių ir veiksmų galios. Paskutinės konsultacijos metu, naudodamasis savo galios pozicija, Jūs tiesiog galite man kirsti: „Dėl to, kad tu, Misisipe, ligonis.“ Tai būtų puiku! Tai būtų tiesa, nes Misisipė yra neįtikėtinai bjauraus charakterio žmogus. Panašiai ir sakote: „Tu turi tiek problemų, tau reikia gydytis.“ Štai taip pasibaigė mūsų terapija. Staiga pajutau, kaip darausi juokinga. Taip, tai irgi kitų suręsti žodžiai apie mane: „Pažiūrėk, tu tokia juokinga su savo jausmais ir emocijomis, o mes darome, ką norime, nes mes esame galios pozicijoje, o tu esi inkščiantis niekas, Tu net ne šuo, kurį galime spardyti, kai jis mums painiojasi po kojomis, ir net ne brangus servizo puodelis, kurį mes taip saugome, tu – niekas.“

Mes susitiksime pirmadienį, šį arba kitą, arba ne, čia yra mano reikalas, arba aš įveiksiu baimę, arba ne, bet gal iki pirmadienio ir neišgyvensiu. Išgyvensiu, bus stebuklas. Sėkmės Jums ir laimės. Jokių man komentarų, padėkų, pinigus pervedžiau. Jei Jūs norite man pasakyti, kad aš pati pervedu Jums pinigus ir šitaip Jus pažeminu ir suniekinu, tai primenu, kad Jūs iš manęs kartą pinigus tiesiog išsiplėšėte, nors prieš tai buvau sumokėjusi už papildomą laiką, tai paskui sumokėjau Jums visą sumą, taigi, mano žiniomis, nieko šiuo metu Jums nesu skolinga. Po to karto taip ir stengiuosi už kiekvieną žingsnį sumokėti Jums pinigus. Tikriausiai tai didžiulė mano egoizmo apraiška, nes aš įsivaizduoju, kaip Jums patinka pinigai, dėl to, kad jie patinka man pačiai. Taip, žinoma, man patinka turėti pinigų, juos užsidirbti, leisti sau ir kitiems. Bet ko tada vertas egoizmo kaip blogos savybės aptarimas? Ar turėčiau sakyti, oj, ne, aš nenoriu, man nereikia, nes esu šventas žmogus, materialinės gėrybės man iš viso neegzistuoja (deja, kai kuriais atvejais tikrai taip, ir gaila). Išvis aš nesuprantu, kur Jūs mane vedėte ir kur nuvedėte. Kol kas matau tik tamsą. Moteriškumai, vyriškumai šiuo atveju manęs nedomina, mane domina asmens prieš asmenį priešpriešinimas.

Aš jus myliu ir gerbiu. Esate pats nuostabiausias vyras, žmogus, psichoterapeutas.

Aj, mes tęsim terapiją ir Jūs pasakysit man, kad esu geras žmogus, tik man tai brangiai kainuos. Aš dar truputuką esu nepakankamai tobula, kad kažkas man tai pasakytų. Man reikia dar truputį patobulėti. Norite išnaudoti mano kaip asmens savinepakankamumą? OK. Nežinau, kodėl, bet panašu, kad dingo mano noras būti gera ar tai kažkaip įrodyti. Tiesiog dingo. Žinote, aš tikrai nebenoriu būti gera. Tiesiog nebenoriu.

Na, gerai, aš jau susitvarkiau su blogio savyje problema, pradeda tvarkytis širdies reikalai, klausausi muzikos, tvarkausi kambarius, verdu valgyti, vėl nusiteikiu gyvenimui, na, bet Jūs man pasakote, kad aš esu Monstras, trokštantis Jūsų ir dėl to nepakenčiamas (sulyginate su tėvu, ką mano atžvilgiu visada daro motina, ir sako, kad aš baisesnė už tėvą, ir t. t., ir pan., nors tėvas lenda prie motinos, o aš prie motinos nelendu, dėl to esu bloga motinai, pasak Jūsų; tėvas, reiškia, blogas, kad lenda prie motinos, aš, kad nelendu). Kaip aš dabar turėsiu visą savaitę ir dirbti, jausdamasis Monstras, po blogio atsistačiau, šią akimirką neįsivaizduoju, kaip atsistatyti po Monstro. Tai vaikštau db kaip Monstras, kaip man tvarkytis toliau kambarius, išeiti pasivaikščioti. Man viskas atimta: rankos, kojos.

Jūs mane tikrai nužudysite. Ieškokite būdų, kaip mane išvesti iš šios situacijos, ir kuo skubiau, nes vis dėlto esate terapeutas. Būčiau neprisijungus, beveik jau buvau susitvarkius su blogiu savyje. Man px dabar tie saugūs prisirišimai, atleiskite, bet kaip terapeutas turite rasti kažkokią išeitį, arba Jūs manęs nekenčiate ir Jums sunku su manimi toliau dirbti.

Aš juk neprašiau Jūsų vėl parašyti man po to, kai nutraukiau terapiją. AŠ JŪSŲ NEPRAŠIAU. Jūs ne koks kvailas vyriškis, o psichoterapeutas.

Visada Jūsų

Monstras

P.S. Tarp kitko, sugalvojau mįslę. Ar pažįstamas tas jausmas, kai ateina ir kažkas tau sutvarko gyvenimą? Ne kambarį, ne namus. Ir išeina tik tada, kai sutvarko, nors tu net neprašei. Kas tai? * * *

Misisipė guli lovoje su Žanetu. Jie glamonėjasi.

Misisipė pasižiūri į savo rankas: jos kruvinos, žiūri į rankas Žaneto: jos irgi kruvinos. Iš kažkur pilasi kraujas.

Ir tada jie pakelia patalynę: Misisipė kraujuoja, kraujas upeliais teka iš jos vidaus, krenta krešuliai. Jai persileidimas. Ji ieško tarp krešulių vaisiaus užuomazgos, bet jos neranda.

Žanetas kalendoriuje žymi Misisipės mėnesinių dienas. Jis kažkodėl žiūri į kalendorių ir delsia, jis nieko nedaro. Misisipė žiūri į Žanetą, kuris nieko nedaro, ir jaučia, kaip eina nauji šilti kraujo pliūpsniai iš jos vidaus.

Ateina Misisipės sūnus atsisveikinti ryte prieš išeidamas į mokyklą. Jis nemato kraujo klanų, kurie yra po patalyne ir dar nepersisunkę į viršų. Misisipė žiūri į Didįjį Vincą ir stebisi: su Žanetu jis atsisveikina kaip su tėvu, su Žanetu jis turi tokį gerą ryšį, kaip ir su ja. Absoliučiai identišką tėvų ryšį. Didysis Vincas prieš išeidamas į mokyklą šiltai atsisveikina ir su mama.

Žanetas nieko nedaro, jis sako, kad su Misisipe vis dėlto norėtų vaiko. Jis leidžia Misisipei kraujuoti ir kažką kalba apie vaikų darželį. Kalba dusdamas ir visas drebėdamas.

Po to Misisipė mato kraujuojančią gimdančią moterį. Kažkas negerai yra su vaisiumi, jis nesveikas, išsigimęs. Ji girdi, kaip kažkas rėkia: – Pagimdyk, ir nesvarbu, kas bus su vaisiumi, tik tu nemirk. Tik tu nemirk. Nemirk, Misisipe! – girdi, kaip kažkas rėkia iš visų jėgų sapne.

Iškrenta vaisius, panašus į gniutulą, kuris yra tik sužalota sumaitota subjaurota Misisipės širdis.

Skambant Balthazar Blood like wine Live at AB – Ancienne Belgique, žiūrovai salėje vaišinami raudonu vynu.