Kristina KUČINSKAITĖ. I.Reklaitis: teatras ir bažnyčia turi daug bendro

I.Reklaitis:

teatras ir bažnyčia turi daug bendro

Daugiau nei keturi dešimtmečiai Klaipėdos dramos teatre. Ruošiantis susitikti su aktoriumi Igoriu Reklaičiu neapleido mintis, kad neįmanoma imti ir į kelis puslapius sutalpinti tokio patirties tūrio, apimančio tiek teatre atsispindinčias skirtingas politines santvarkas, tiek poslinkius visuomenės gyvenime, žmonių vertybinėse skalėse. Saugiau imti tai, kas arčiausia, ir sekti iš to besivyniojančia pokalbio linija, kol galiausiai ji natūraliai nuveda iki dramos būrelio Vilniuje aštuntojo dešimtmečio viduryje. Būrelio vadovė Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė mokslo metų pabaigoje atsisuka į atokiau sėdintį 11-oką ir sako: „Reklaiti, ko tu ten atskirai sėdi? Tarp kitko, tu irgi galėtum aktorinį meną studijuoti.“ Visa kita – istorija. Aktorius vaidina beveik visuose svarbiausiuose pastarųjų metų teatro spektakliuose, o susitikti su I.Reklaičiu suplanavome artėjant jo režisuoto spektaklio pagal Domano Nowakowskio pjesę „Kai kurios erelių rūšys“ premjerai kovo viduryje.

Kristina KUČINSKAITĖ

Dviejų pjesių sąsajos

– Papasakokite apie „Kai kurias erelių rūšis“. Kaip susiklostė, kad jums į rankas pakliuvo ši pjesė ir kad ją režisuojate bei joje vaidinate?

– Viso šio įvykio savotiškas inspiratorius yra kitas lenkų dramaturgas Sławomiras Mrożekas, jis 1977 m. parašė pjesę „Emigrantai“. Pagal ją kartu su aktoriumi Gintaru Čajausku prieš septynerius metus sukūrėme spektaklį, vaidinome jį trejus ar ketverius metus ir parodėme maždaug 90 kartų. Tas spektaklis nepriklausė jokiam teatrui, buvo visiškai savarankiškas darbas. Aplankėme beveik visas Klaipėdos ir Žemaitijos mokyklas, rodėme jį ir Oskaro Koršunovo teatre Vilniuje. Taip pat pavyko su juo plačiau pakeliauti – vykome gastrolių į Didžiąją Britaniją, Norvegiją, galiausiai dar nuskridome į Čikagą, kur vaidinome lietuvių bendruomenei. Daugiausia spektaklių parodėme mokyklose 10–12 klasių mokiniams. Spektaklis nėra lengvas, veiksmas trunka daugiau nei valandą, bet jį žiūrintys mokiniai išbūdavo idealioje tyloje. Net mokytojai stebėjosi savo auklėtinių pavyzdingumu.

Apskritai priklausau tiems aktoriams, kurie linkę ieškoti naujų ir įdomių pjesių, su kuriomis kada nors ateityje galėtų dirbti. Stalčiuose guli bent penkios, kurios galėtų būti materializuotos. Taip ir D.Nowakowskio pjesę atradau prieš kelerius metus. Ji iki šiol nėra statyta Lietuvoje. Pats ją išverčiau. Ji parašyta 2003 m., bet jos atsiradimo kaltininkas, kaip jau minėjau, yra S.Mrożekas. D.Nowakowskis, tikriausiai sužavėtas S.Mrožeko pjesės, parašė savąją. Perimta pjesės struktūra, tik pakeista situacija ir aplinkybės. Pagal siužetą net paaiškėja, kad mano vaidmuo yra sūnus to personažo, kurį kažkada vaidinau „Emigrantuose“. Man labai patinka, kad yra tokia keista sąsaja, tęstinumas – lyg prieš daug metų pradėtas darbas vis dar tęsiasi. ►

Anot I.Reklaičio, aktoriaus profesijos laimė yra kūryba, pats jos procesas. Asmeninio archyvo nuotr.

Pepe – I.Reklaitis ir Kuku – J.Baranauskas D.Nowakowskio pjesėje „Kai kurios erelių rūšys“, I.Reklaičio režisuojamo spektaklio premjera numatyta 2022 m. kovą. Domo Rimeikos nuotr.

Vaidins dviese

◄ – Kaip apibūdintumėte „Kai kurias

erelių rūšis“?

– Spektaklyje vaidinsiu kartu su kolega Jonu Baranausku. Daug su juo kalbėjomės apie šią pjesę. Ji nėra lengva, nors siužetas atrodo ir paprastas. Kai ją perskaičiau pirmą kartą, patiko, kažkam kitam daviau paskaityti – irgi patiko. Perskaičiau ją J.Baranauskui, norėdamas pasitikrinti, – viskas gerai. Bet kai po kelių dienų skaitėme ją pasidaliję vaidmenimis, buvau kiek pasimetęs – viskas pasirodė šiek tiek lėkštoka, kol nepradėjome joje kapstytis, ieškoti, taip sakant, giluminių klodų.

Savarankiškų mano spektaklių kūrimo laikotarpis visada trunka maždaug vienerius metus, greičiau kažkaip niekada neišeina. Šito likimas – toks pat. Laikas koreguoja santykį su medžiaga gerąja tų žodžių prasme, kokybė laikui bėgant tik gerėja.

Pjesės siužetas gana paprastas: provincijos vaikinukas atvažiuoja pas buvusią televizijos žvaigždę, prašo pagalbos įsidarbinant naujame televizijos realybės šou projekte. Kalbant apie spektaklio prasminius dalykus, galėčiau išskirti dvi kryptis. Mūsų spektaklis – apie pražūtingą medijų įtaką jauno žmogaus psichikai ir apie pasiklydusius žmones, karštligiškai ieškančius gyvenimo prasmės. Realybės šou, projektai, konkursai... Kad gautų greitą pelną, televizija ieško vienadienių žvaigždžių. Bet šou pasibaigus tos žvaigždės iškart yra nurašomos ir užmirštamos. Apsukrių verslininkų rankose jaunimas tampa paprasčiausiu įrankiu, siekiant uždirbti daug pinigų. J.Baranausko vaidinamas jaunas žmogus yra savo gyvenimo kelio pradžioje, o aš, jau perėjęs visus svarbiausius gyvenimo etapus, bandau jį įtikinti, kad jo pasirinktas kelias – dalyvauti vienadieniuose realybės šou – veda į pražūtį.

Spektaklio scenografijos autorius – Artūras Šimonis. Su juo dirbu jau ne pirmą spektaklį.

Klausytis ir išgirsti

– Skaitant spektaklio aprašymą, nevalingai kyla mintis apie patirties ir jaunystės sankirtą – lyg būtų užprogramuota tai, kad jaunas žmogus būtinai eina klaidingu keliu. Kaip manote, ar įmanomas nekonfliktiškas skirtingų kartų susitikimas? Kokios turėtų būti jo sąlygos?

– Kažin, ar vyresnis žmogus yra visada teisus, moralizuodamas ir auklėdamas jaunesnį. O gal jaunimo maksimalizmas ir yra šio pasaulio varomoji jėga? Tai amžina žmonijos egzistavimo dilema. Atsakymo nėra. Laikas parodys, kas teisus.

Svarbiausia – nuolat turi vykti dialogas. Reikia mokėti ne tik sakyti, bet ir klausytis. Reikia išmokti analizuoti ir vertinti tai, kas vyksta. Sakoma, kad reikia mokytis ne iš savų, bet iš svetimų klaidų. Deja, dažnai užmirštame šį posakį.

Žmonės nesusišneka, nes negirdi vienas kito. Tai yra pagrindinė bėda. Pavyzdžiui, visiems rūpi laisva ir nepriklausoma Lietuva, bet visiems ji yra skirtinga. Niekas nežino, kas yra ta laisvė ir kokia ji turi būti. Užmirštama, kad laisvė yra ir pareiga, ir atsakomybė.

Taigi mokėjimą klausytis ir išgirsti savo oponentą išskirčiau kaip esminį dalyką. Mes visi skirtingi. Reikia gerbti kitaip mąstantį – tai didelis menas. Gal nereikėtų iš karto eiti į konfliktą, bet čia jau kultūros, mentaliteto dalykas. Manau, kad teatras tam tikra prasme bando užpildyti šią komunikavimo spragą. Jis padeda žmonėms išmokti bendrauti. Televizijoje yra laidų, kur matai žmones, atėjusius į studiją išrėkti savo nuomonės. Taigi imk ir išklausyk pašnekovą, leisk jam išsakyti savo argumentus, ir, kai tau bus suteiktas žodis, išsakyk kontrargumentus. Žiūrovai patys pasirinks, kas yra teisus.

Vienas sunkiausių

– Koks jūsų paties santykis su jaunesne karta? Jūsų darbe tenka labai glaudžiai dirbti skirtingų kartų asmenybėms.

– Kol nematai savo atspindžio veidrodyje, amžiaus nejauti. Sveikata gal jau ne tokia, kokia buvo jaunystėje, bėgant laikui daraisi lėtesnis ir atsargesnis. Beje, amžiaus

skirtumas labai išryškėjo viename spektaklyje. Oskaro Koršunovo „Mūsų klasėje“ su jaunesniais aktoriais turėjau kartu vaidinti pirmą mokslo metų dieną sutinkančius bendraklasius. Toje situacijoje dėl mūsų amžiaus skirtumo jaučiau savotišką diskomfortą. Aš galiu suvaidinti vaiką, parodyti jį, kaip ir ką jis daro, kaip jis elgiasi. Bet kai šalia manęs stovi jaunas žmogus ir bando atlikti tą patį, išeina kažkoks nesusipratimas. Gali pasirodyti, kad I.Reklaitis elementariai šaiposi iš vaiko ar kad apskritai kažkas jam negerai. Šioje nelengvoje situacijoje mums labai pagelbėjo dailininkė Julija Skuratova, jos sukurtos lėlės-kuprinės. Jos išgelbėjo mus. Paslėpė mūsų amžiaus skirtumą. Vaikus vaidinome jau ne mes, o lėlytės, kurios kalbėjo mūsų lūpomis ir mūsų balsais.

Buvo sunku ne tik dėl to. Spektaklyje kaip kokie sportininkai turėjome bėgioti ir laipioti dekoracijomis iš pirmo į trečią aukštą ir atgal, naršyti tarp jų ir po jomis, kad laiku pasirodytume žiūrovams. Tad fiziniu požiūriu man tai buvo vienas sunkiausių spektaklių, nors jų, režisuotų O.Koršunovo, suvaidinau ne vieną. Pylos gaudavau turbūt daugiausiai iš visų, žagsėjau iki pat premjeros.

– Kad greičiau bėgtumėte?

– Ne tik dėlto. Pačios repeticijos buvo labai įtemptos ir ilgos, sakyčiau, alinančios. Likus savaitei iki premjeros, kartą per repeticiją pridėjau ranką prie veido, kreipdamasis į žmones, lyg kalbėčiau per garsiakalbį. Pasiūliau režisieriui panaudoti tikrą garsiakalbį, o jis atsakė, kad būtų geriau, jei pamėginčiau imituoti garsiakalbį savo balsu. Pamėginau. Jam taip patiko, kad paprašė tokiu balsu vaidinti visą vaidmenį. Man buvo šokas. Iki premjeros tik savaitė. Nežinojau, ką daryti. Juk nepakanka plonai kalbėti, tą balselį juk reikia užpildyti turiniu, tiesa. Tas balsas turi būti veiksme, tikras. Per tą savaitę nieko kito ir nedariau, tik mokiausi kalbėti plonu balseliu, o balsas nuo intensyvių ir ilgų repeticijų jau buvo nusėdęs ir pavargęs. Tai iš mano lūpų skambėjo kažkas nesuprantamo. Visi aktoriai aplink kalbėjo normaliais balsais, o aš vis dar ieškojau savo plonojo balselio. Beje, dabar galiu tai daryti gana lengvai.

Varomoji jėga

– Gerai, kad užsiminėte apie „Mūsų klasę“. Joje vaidinate Zigmuntą – išdaviką ir prisitaikėlį. Žiūrint į jį, labai sunku jam rasti nors kiek užuojautos ir simpatijos. Kaip pats priėmėte tą vaidmenį – kokį santykį su jo tipažu jutote?

– Tadeuszas Słobodzianekas – genialus dramaturgas, puikiai išrašęs visus vaidmenis. Zigmuntas turi motyvaciją būti blogas. Jis nesugyveno su tėvais, buvo mušamas. Jautėsi nuskriaustas ir savyje laikė daug pykčio. Vėliau prisidėjo noras atkeršyti už nužudytą tėvą ir tai, kad jis, būdamas gabus žmogus, negali savęs realizuoti naujame laike, naujoje ir primestoje realybėje. Atsiradęs keršto momentas čia buvo labai ryškus, savotiška varomoji jo jėga. ►

Pulkininkas A.Strindbergo „Šmėklų sonatoje“ (rež. G.Varnas, 2011). KDT archyvo nuotr.

◄ Nenoriu suvesti visko į tautybes, bet esminga, kad kai kurie buvę klasės draugai tapo naujos valdžios kolaborantais. Tapo atėjusios valdžios ideologiniais įrankiais. Nors, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad visi jie buvo aukos, laikmečio aukos. Turbūt spektaklyje beveik nerasčiau nė vieno visiškai švaraus, nekalto personažo, kai kurie gal kiek šviesesni, bet visi su savo ydomis.

O Zigmuntas iš tiesų vienas gudriausių – jei pastebėjote, jis visą laiką vieną po kito rašo laiškus ir ne bet kam: Stalinui – dėl suimto tėvo; emigravusiam bendraklasiui Abraomui, – kad paaukotų pinigėlių naujam paminklui pastatyti; prezidentui, – kad paleistų iš kalėjimo, kai tas neatrašo, – ministrui pirmininkui ir t. t. Zigmuntas yra kaip šliužas, kaip chameleonas. Tokie prisitaiko prie visų valdžių.

– Ar sunku vaidinti personažą, kuriam nejaučiate simpatijos?

– Sakoma, kad neigiamus personažus kurti lengviau. Teigiami herojai dažniausiai būna nupiešti gražiomis, pastelinėmis spalvomis, idealizuoti. Darbo pradžioje su tokiais net nežinai, ką daryti. Žiūrovai turi patikėti, kad tas teigiamas personažas yra ne išgalvotas, o tikras ir gyvas žmogus. Tada pradedi knaisiotis ir ieškoti jame žmogiškų silpnybių ir charakteringumo. Blogiukui reikia advokatauti, o geruoliui reikia būti šiek tiek prokuroru.

Patriarchas A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata, 2021). KDT archyvo nuotr.

Ieškant naujos tiesos

– Minėjote tiesos imperatyvą. Gal galite išskirti, kas jums dar svarbu, kuriant savo personažus?

– Galima sakyti, kad užsivelki svetimą rūbą, bandai priderinti prie savęs svetimą fantomą. Tai sudėtinga. Vieniems

Darbo biržos lankytojas (antras iš dešinės) G.Grajausko pjesėje „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O.Koršunovas, 2016).

aktoriams šis procesas užtrunka trumpiau, kitiems ilgiau. Kaip kada. Džiaugiuosi, kad su D.Nowakowskio pjese galėjome dirbti beveik metus – užteko laiko, kad įsijausčiau į savo personažą, kad jis taptų mano geriausiu draugu. Taptų tuo, ką turiu dabar. Lygiai taip pat ir su minėtu Zigmuntu – klijuoji po gabaliuką per repeticijas, o paskui pajunti personažo visumą, pajunti žmogų. Labai ryškiai pajunti, kada personažas jau apsigyvena tavyje. Keistas jausmas. Zigmunto iš manęs jau neišmuši – galiu persikūnyti per tris sekundes. Tai labai sunku paaiškinti.

– Ar galite įvardyti kokias nors nusistovėjusias kūrybos taisykles? Apskritai, ar aktoriaus darbe įmanoma rutina?

– Taisyklių nėra, esmė – kūryba. Gali juk ir nesulaukti, kol personažas ateis pas tave į svečius, gali likti jo taip ir neatradęs.

Kaskart susitikęs su nauju personažu nieko apie jį nežinai. Visada esi pradinukas, atsiverti elementorių ir pradedi nuo raidės „a“. Atrodo, kad net abėcėlės nemoki. Baisus tas nežinios momentas ir kartu labai įdomus – smalsu, nes dar neaišku, kas tavęs laukia – pergalė ar pralaimėjimas.

Nauja pjesė, naujas vaidmuo uždeda tau ant pečių didžiulę atsakomybę. Juk žinai, kad privalai tai padaryti ir nori tai padaryti gerai. Gavai vaidmenį, ir iškart prasideda nežinia – kaip vaidinti, nuo kurio galo pradėti – viską pamiršti. Išeina tas aktorius su savo didele patirtimi į sceną ir nežino, ką su ja daryti. Vaikšto kaip dūšia be vietos, kalba kažkokį išmoktą tekstą be gyvybės, be tiesos jausmo. Paskui, pamažu kažkas lyg ir įsijungia, bet tai dar ne tai, dar daug kas girdėta, matyta... Reikia eiti toliau, ieškoti naujos ir dar neatrastos tiesos. Tik tada, kai ją randi, prasideda stebuklų pasaulis. Visada lauki to stebuklo. Nesvarbu, koks vaidmuo, net pats mažiausias gali atsiskleisti kaip deimančiukas. ►

sko pjesėje „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O.Koršunovas, 2016). Algirdo Kubaičio nuotr.

◄ – Skamba taip, kad jūsų darbe daug

streso. Kur tuomet slypi aktoriaus profesijos laimė?

– Laimė – kūryba. Pats procesas. Paimi molio gabalą ir lipdai. Tu pats ir esi tas beformis molio gabalas. Bet tau patinka lipdyti. Kartu tai – kolektyvinis menas. Kūrybinio proceso pradžioje tu dar nežinai, kaip šioje naujoje šachmatų partijoje išsidėlios kitos figūros – tavo partnerių sukurti personažai. Tau aiškus tik tavo personažas, bet kaip elgsis kitos figūros, tau dar paslaptis ir mįslė. O kai visi šachmatų lentos langeliai užpildyti ir į visus klausimus atsakyta, tada ir prasideda tas intriguojantis žaidimas. Kuo jis pasibaigs, dar niekas nežino, o tai be galo įdomu.

Tai ir yra – kūryba.

Abipusis ryšys

– Į teatrą žmonės eina ne tik smagiai praleisti laiką. Populiaru sakyti, kad teatre ieškoma savęs, augama. Kaip jūs pats įvardytumėte, ką jums duoda teatras?

– Aš tikrai nieko neturiu prieš pramogas ar pramogų pasaulį. Bet man teatras nėra ta vieta, kur lengva, kur tik juokinama ir pramogaujama. Nors, žinoma, kartais reikia ir to. Svarbu teatro repertuare išlaikyti balansą, kad būtų patenkinti įvairūs skirtingų žiūrovų norai. Ne visi žiūrovai eina į teatrą kentėti ir mąstyti. Kiti ateina tiesiog pailsėti nuo gyvenimo rutinos, smagiai praleisti laiko.

Kartą buvome Tadžikijoje, gyvenome pas vieną kunigą ir jis mūsų paprašė po pamaldų susitikti su vaikais. Pakalbėti apie teatrą. Nežinojau, ką kalbėti vaikams, kurie dar nebuvo teatre. Kad jiems būtų suprantamiau, pradėjau teatrą lyginti su bažnyčia. Kai pagalvoji, teatras ir bažnyčia turi daug bendro. Teatras man – bažnyčia. Teatre – scena. Bažnyčioje – altorius. Yra ir žmonės, kalbantys iš tos šventos vietos. Gal kai kam tai šventvagiška, man – ne.

Stipriausia bažnyčios pusė, mano manymu, yra kunigo pamokslas, kunigo – iš

Zigmuntas T.Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019). Kemel photography nuotr. didžiosios raidės. Tiesa, asmenybių, galinčių paveikiai išdėlioti savo mintis, kad jos paliestų klausytojų širdis ir protus, ne tiek jau ir daug. Bet jų tikrai yra. Sąmoningai neminėsiu pavardžių. Kunigas ir aktorius turi daug sąlyčio taškų. Profesijos, jeigu jas galima taip pavadinti, turi daug bendro. Jos abi – iš pašaukimo. Vienas tarnauja Dievui, kitas – Teatro Menui. O abu kartu – Žmogui.

Žmonės į bažnyčią ateina pasimelsti, kažko prašyti, dėl kažko atgailauti. Ateidami į teatrą, žmonės taip pat, gal ir nesąmoningai, bet irgi ieško atsakymų į kai kuriuos gyvenimo klausimus. Taip mezgasi abipusis ryšys tarp žiūrovų ir aktorių. Tas ryšys labai svarbus. Taip gimsta teatras, nes be žiūrovų jo paprasčiausiai nebūtų. Aktorius negali užsidaryti ir vaidinti pats sau. Kai įvyksta tas sakralinis dialogas su publika, jauti, kaip iš salės į sceną, tarsi kokios radijo bangos, ateina žiūrovų jausmai. Jie ateina keistai, kaip spengianti tyla, net išsigąsti – kas ten tiems žmonėms nutiko, ko jie sustingo? O jie tiesiog gaudo kiekvieną tavo žodį, intonaciją. Publika tampa bendraautoriumi ir kuria kartu su tavimi.

Ne kartą ir man kaip žiūrovui taip yra buvę – smegenys ir širdis visiškai atsidaro, viską priima, krenta visi barjerai – viskas: visa aktorių vaidyba, muzika, apšvietimas, net dekoracijos sueina į tave ir įvyksta stebuklas.

Turi būti pasiruošęs

– Į Klaipėdą atvykote 1976-aisiais, nuo 1980-ųjų dirbate Klaipėdos dramos teatre, pasidalinkite istorija – kaip jums ėjo tie metai?

– Kai atėjome į teatrą, jis buvo savo zenite su Povilo Gaidžio spektakliais „Mažvydas“, „Dramblys“. Teatre taip pat dirbo labai stipri aktorių trupė. Būtent tokiu metu į šią trupę įsiliejo dar 15 jaunų, nepatyrusių aktorių. Taip ir prasidėjo tie 40 metų, kuriuos dirbu šiame teatre. Per tą laiką buvo visko – ir pakilimų, ir nusileidimų, sunku viską suvesti į visumą. Kai ateini į teatrą, negali tikėtis, kad iškart būsi visiškai užimtas. Tenka ir palaukti. Tas laukimas man išsitempė į dešimtmetį. Bet kol lauki, ar tu dirbi daug, ar mažai, tavo gyvenimo laikas vis tiek eina. Žinoma, meluočiau, jei-

gu pasakyčiau, kad per tą laiką buvo mažai vaidmenų. Jų buvo, ir be darbo nesėdėjau. Būdamas 33-ejų apskritai norėjau išeiti iš teatro, patraukti į kino režisūrą. Taip neįvyko, bet gal ir gerai, kad neįvyko. Tada ateina režisierius, kuris atranda tave ir kurį atrandi tu. Taip, 40 metų teatre, bet tokio aktyvaus darbo – gal tik 15 metų. O kur visi kiti metai? Laukime?

Kad negauni vaidmenų – ne tik likimo, bet ir tavo paties problema.

Turbūt todėl per tuos laisvus nuo darbo metus, per tas pertraukas tarp repeticijų naujuose pastatymuose ir atsirado tie savarankiškai sukurti spektakliai. Atsirado ir pedagoginis darbas su studentais. Jis irgi davė labai daug. Jis privertė mobilizuotis ir susisteminti įgytą patirtį.

Kita vertus, kai sutinki savo režisierių, jo atėjimui turi būti pasiruošęs, turi būti puikios profesinės formos. Nei Eimuntas Nekrošius, nei Oskaras Koršunovas už tave tavo darbo niekada nepadarys. Pavyzdžiui, režisierius E.Nekrošius daug nesiūlė, nes tiksliai žinojo, ko jam reikia. Jis duodavo tau vaidmens piešinį, o užpildyti jį spalvomis privalėjai pats. O kokiomis ir kaip – tavo reikalas. Niekas už rankos tavęs nevedžiojo.

Lemtingi susitikimai

– Minite E.Nekrošių, O.Koršunovą – tai buvo jums lemtingi susitikimai teatre?

– Negaliu išskirti vien jų. Į Klaipėdą atvažiavau iš Vilniaus. Ten lankiau dramos būrelį profsąjungos rūmuose. Jį vedė Jaunimo teatro aktorė V.Marcinkevičiūtė-Karalienė. Tą būrelį lankė ir Vytautas Kernagis, ir Nelė Savičenko, ir Saulius Balandis, ir Ingeborga Dapkūnaitė – toks žymus būrelis, kai pagalvoji. Tik būrelio vadovės dėka pradėjau studijuoti aktorystę. Baigdamas 11-ą klasę dar nežinojau, kur stosiu. Vieną kartą, repeticijos metu, ji atsisuko į mane ir pasakė: „Reklaiti, ko tu ten atskirai sėdi? Tarp kitko, tu irgi galėtum aktorinį meną studijuoti.“ Buvo likęs mėnuo iki mokslų pabaigos ir reikėjo kažkur stoti arba eiti į sovietų kariuomenę. Tą patį vakarą grįžęs namo mamai ir tėvukui pasakiau, kad stosiu studijuoti aktorystę. Jiems tai buvo staigmena.

V.Marcinkevičiūtė-Karalienė – mano teatro krikšto mama. Studijuoti atvažiavau į Klaipėdą, kur aktorių kursą rinko režisie-

Su aktore Nele Savičenko N.Simono pjesėje „Saugokite Florą“ (rež A.Lebeliūnas, 2011). Algirdo Kubaičio nuotr.

rius P.Gaidys. Su juo dirbau daug metų. Jis man yra teatro krikšto tėvas. Buvo daug režisierių, visų nesuminėsiu.

Bet įdomiausi ir didžiausi darbai telpa į pastaruosius 15 metų. Galimybė dirbti su E.Nekrošiumi prieš jam išeinant mums visiems buvo didžiulė Dievo dovana. Mes suspėjome į paskutinį vagoną. Buvome laimės kūdikiai tikrąja tų žodžių prasme. Jei nebūtų buvę tos patirties, kažko trūktų gyvenime, profesijoje. Įdomu, kad jis buvo iš tų režisierių, kurie repetuoja ilgai, o mes „Kalės vaikus“ išleidome per labai trumpą laiką. Pradėjome repetuoti prieš Kūčias, o vasario pradžioje jau įvyko premjera.

Paradoksas, bet kuo didesnis žmogus, tuo mažiau prie tavęs kabinėjasi, tuo mažiau susireikšminęs. Su juo buvo lengva dirbti. Visiška ramybė. Jei kas nepavykdavo, jis plakdavo save, ne mus. Jau į pirmą repeticiją atėjo nešinas ranka prirašytu sąsiuvinuku, visiškai pasiruošęs. Įdomiai ir repetavome. ► VIZITINĖ KORTELĖ

Igoris Reklaitis gimė 1958 m. Vilniuje. 1976–1980 m. studijavo tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete aktoriaus specialybę. Kurso vadovas – P. Gaidys. Nuo 1980-ųjų – Klaipėdos dramos teatro aktorius. Naujausi vaidmenys: Pimenas, Patriar- chas – A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata, 2021), kunigas Paulius – spektaklyje „Varovai“ pagal D.Farro pjesę „Medžioklė“ (rež. E.Senkovas, 2021), Nazaras – M.Gorkio pjesėje „Saulės vaikai“, (rež. L.Groza, 2020), Zigmuntas – T.Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019), daktaras Zaksas – S.Šaltenio pjesėje „Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius, 2018). 2004 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Vernerio vaidmenį M.von Mayenburgo pjesėje „Šaltas vaikas“ (rež. O.Koršunovas, 2003).

◄ Pakviečia visus ateiti ir susėsti scenoje prie stalo, vėliau po vieną prašo atsistoti. Ir taip kokią savaitę – nelabai supratome, kas vyksta. O jis taip kūrė mizanscenas, kūrė savo spektaklio piešinį, bandė įžvelgti, ką iš mūsų galima padaryti.

Vedami smalsumo

– Jei jau kalbamės apie režisierius, esate sakęs, kad režisuojantis ir tame pačiame spektaklyje vaidinantis aktorius yra avantiūra. Jūs ir vėl ėmėtės tos avantiūros. Kaip sekasi suderinti režisūrą ir aktorystę?

– Yra aktoriaus profesija ir yra režisieriaus profesija. Šių dviejų profesijų prigimtis yra visiškai skirtinga – kiti uždaviniai, tikslai ir reikalavimai. Aktoriai iš režisierių neturėtų atiminėti duonos, kaip ir režisieriai – iš aktorių. Iš aktoriaus, kaip iš režisieriaus, negali reikalauti, kad jis pastatytų daugiafunkcį pastatų kompleksą. Bet mano teorija paprasta. Kaip kiekvienas sodininkas gali pastatyti savo sodo namelį, taip ir kiekvienas aktorius, jei gaudosi savo profesijoje, jei yra įvaldęs šį amatą, gali pastatyti spektaklį. O koks tas sodo namelis ar spektaklis bus – niekas nežino. Viskas priklauso nuo talento, nuo pinigų ir skonio.

Grįžtant prie mūsų dabar kuriamo spektaklio – suderinti režisūrą ir aktorystę yra gana sudėtinga. Bet aš šiek tiek to išmokau dirbdamas su ,,Emigrantais“. Mintyse suvaidinu ne tik savo, bet ir partnerio vaidmenį. Būna taip, kad kartais mano pasiūlyti prisitaikymai nelimpa partneriui arba yra jam svetimi. Todėl darbo pradžioje su J.Baranausku susitarėme, kad jis visada man pasakytų, jei jam kas nors netinka ar nepriimtina. Tada kartu bandome atrasti tą aukso vidurį. Kalbėdamasis su juo dažnai pasitikrinu vieną ar kitą savo sprendimą. Net dėl spektaklio finalo nusprendėme kartu. Papasakojau jam kelis variantus, tada juos išbandėme, o paskui abu priėmėme galutinį sprendimą.

– Spektaklyje „Kai kurios erelių rūšys“ vaidinate dviese su J.Baranausku. Kaip atsirinkote, ką kviesite dirbti kartu?

– Nebuvo didelės atrankos. Nebuvo romantikos. Susitikome teatro tarpduryje, pasakiau, kad turiu pjesę ir noriu kurti spektaklį. Paklausiau, ar jam įdomu, atsakė, kad taip. Sakau, kad neskubėtų atsakyti, pirma paskaitytų, o jis man: „Vis tiek noriu.“ J.Baranauskas visada nori dirbti. Manau, jis yra labai įdomus, smalsus ir ieškantis aktorius. Smalsumas, žinių troškimas yra dalis menininko talento. Tau turi būti įdomu ieškoti ir atrasti. Tai profesijos varomoji jėga. Be to, jis imlus naujovėms ir lankstus psichologiniu požiūriu.

Kad publika pasiilgtų

– Gal turite planų ir daugiau dėmesio skirti režisūrai? Minėjote, kad vienu metu net svarstėte gal studijuoti kino režisūrą.

Jeleckis I.Turgenevo „Įnamyje“ (rež A.Lebeliūnas, 2009). Algirdo Kubaičio nuotr.

– Didelio noro režisuoti nėra. Tai labai sudėtingas procesas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų. Galiu sakyti, kad turiu kelias mane dominančias pjeses. Juk nebūtina jas visas pastatyti. Svarbu, kad jas turiu.

Kalbant apie kino režisūrą, 1991 m. buvo renkami kino režisūros kursai, grupes rinko Arūnas Žebriūnas ir Vytautas Žalakevičius. Man didesnis autoritetas buvo V.Žalakevičius, bet kažkodėl savo stojimo dokumentus padaviau A.Žebriūnui. Iki šiol nesuprantu, kodėl taip pasielgiau. Deja, mano kandidatūra buvo atmesta. Bet gal ir gerai, kad taip nutiko, nes kaip tik tais metais baigėsi finansavimas kinui. Kino kūrimo procesas beveik sustojo, nes nebeliko tam pinigų.

O teatre kurti laisvu nuo darbo metu su bendraminčiais – didelis malonumas, nori repetuoji pusvalandį, o jei nori – tris valandas, žiūri pagal situaciją. Nesi pririštas prie darbo valandų. Laisvės momentas kūryboje man labai svarbus. Tavęs neslegia jokie įsipareigojimai, jokie finansai, esi visiškai laisvas priimdamas sprendimus ir nepriklausomas. Jei tau nepatinka tavo kūrybos rezultatas, kažkas neišeina, bet kada gali sustabdyti šį darbo procesą.

Kai įvyksta tas sakralinis dialogas su publika, jauti kaip iš salės į sceną, tarsi kokios radijo bangos, ateina žiūrovų jausmai.

– Jūsų šiuo metu teatre daug, vaidinate beveik visuose per kelerius pastaruosius metus pastatytuose spektakliuose. Ar jaučiate, kad kažko dar trūktų?

– Manau, kad kai kuriuos spektaklius rodome per mažai. Pavyzdžiui norėtųsi, kad E.Nekrošiaus spektaklį „Kalės vaikai“ vaidintume dažniau. Jis svarbus ne tik teatrui ir mums, aktoriams. Jis svarbus ir žiūrovams, nors žinau, kad nėra lengvas, todėl ne visada paprasta juos sukviesti. Bet norisi, kad jo sceninis gyvenimas tęstųsi kuo ilgiau ir susitikimai su žiūrovais būtų dažnesni.

Kartais pagalvoju, kiek manęs turėtų būti teatro scenoje, kaip dažnai turėčiau pasirodyti žiūrovams naujuose spektakliuose ar vaidmenyse. Manau, kad save pateikti teatre reikia šiek tiek rezervuotai, reikia leisti publikai tavęs pasiilgti. Tie patys veidai nusibosta. Žiūrovai, kurie dažnai ateina į teatrą, nori matyti daugiau įvairesnių veidų ir aktorių. Be to, kai ateini į sceną su iškrautomis baterijomis, sunku generuoti kažką naujo. Tu pradedi kartotis. O perprodukcija dažnai pavirsta elementaria rutina. Mūsų teatro trupėje daug žavaus ir gabaus jaunimo. Manau, kad jie jau subrendo rimtesniems darbams. To jiems ir linkiu.

Ir pabaigai. Manau, kad žiūrovai aktorių labiau myli, kai jo pasiilgsta.

Tad iki pasimatymo teatre.

Daktaras Zaksas S.Šaltenio pjesėje „Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius, 2018). Dmitrijaus Matvejevo nuotr.