Durys 2022 02 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 VASARIS / Nr. 2(98)

I.Reklaitis ir J.Baranauskas repetuoja D.Nowakowskio pjesę „Kai kurios erelių rūšys“.

Domo Rimeikos nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 vasaris / Nr. 2(98) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė

TEATRAS Kristina KUČINSKAITĖ. I.Reklaitis: teatras ir bažnyčia turi daug bendro

KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

Jūratė GRIGAITIENĖ. „Sebastijanas“: tarp tiesos ir melo

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

Sondra SIMANA. Kaip jaučiasi šešėlis Fluxus dėžutėje

REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

MUZIKA

LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

„Grammy“ nominantai uostamiestyje įrašė Klaipėdos kamerinio orkestro kompaktinę plokštelę

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. V.Gaudiešiūtės „Minčių piešiniai“: sėkmingas debiutas

Rosana LUKAUSKAITĖ. Apie tapytojos D.Dašenkovienės 613 granato sėklų

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

KINAS

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2022. 4 psl. – Živilės Dementavičiūtės nuotr.

Andrius RAMANAUSKAS. Košmarų skersgatvis. Niūri pasaka suaugusiesiems

GINTARO LAŠAI ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų finansinę paramą

Rugilė ISTOMINĖ. Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre Nidoje kūrė rezidentai iš Islandijos ir Estijos

Algis KUKLYS. Nulaužta šaka. Nuotraukos. Svetimi

Orestas RAZUMAS. Du ciklai laisvos formos haiku

Alma RIEBŽDAITĖ. Paskutinė kova

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (2)

59 3

TEATRAS

I.Reklaitis:

teatras ir bažnyčia turi daug bendro

Daugiau nei keturi dešimtmečiai Klaipėdos dramos teatre. Ruošiantis susitikti su aktoriumi Igoriu Reklaičiu neapleido mintis, kad neįmanoma imti ir į kelis puslapius sutalpinti tokio patirties tūrio, apimančio tiek teatre atsispindinčias skirtingas politines santvarkas, tiek poslinkius visuomenės gyvenime, žmonių vertybinėse skalėse. Saugiau imti tai, kas arčiausia, ir sekti iš to besivyniojančia pokalbio linija, kol galiausiai ji natūraliai nuveda iki dramos būrelio Vilniuje aštuntojo dešimtmečio viduryje. Būrelio vadovė Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė mokslo metų pabaigoje atsisuka į atokiau sėdintį 11-oką ir sako: „Reklaiti, ko tu ten atskirai sėdi? Tarp kitko, tu irgi galėtum aktorinį meną studijuoti.“ Visa kita – istorija. Aktorius vaidina beveik visuose svarbiausiuose pastarųjų metų teatro spektakliuose, o susitikti su I.Reklaičiu suplanavome artėjant jo režisuoto spektaklio pagal Domano Nowakowskio pjesę „Kai kurios erelių rūšys“ premjerai kovo viduryje.

Kristina KUČINSKAITĖ

Dviejų pjesių sąsajos – Papasakokite apie „Kai kurias erelių rūšis“. Kaip susiklostė, kad jums į rankas pakliuvo ši pjesė ir kad ją režisuojate bei joje vaidinate? – Viso šio įvykio savotiškas inspiratorius yra kitas lenkų dramaturgas Sławomiras Mrożekas, jis 1977 m. parašė pjesę „Emigrantai“. Pagal ją kartu su aktoriumi Gintaru Čajausku prieš septynerius metus sukūrėme spektaklį, 4

vaidinome jį trejus ar ketverius metus ir parodėme maždaug 90 kartų. Tas spektaklis nepriklausė jokiam teatrui, buvo visiškai savarankiškas darbas. Aplankėme beveik visas Klaipėdos ir Žemaitijos mokyklas, rodėme jį ir Oskaro Koršunovo teatre Vilniuje. Taip pat pavyko su juo plačiau pakeliauti – vykome gastrolių į Didžiąją Britaniją, Norvegiją, galiausiai dar nuskridome į Čikagą, kur vaidinome lietuvių bendruomenei. Daugiausia spektaklių parodėme mokyklose 10–12 klasių mokiniams. Spektaklis nėra lengvas, veiksmas trunka daugiau nei valandą, bet jį žiūrintys mokiniai išbūdavo idealioje tyloje. Net mokytojai stebėjosi savo auklėtinių pavyzdingumu.

Apskritai priklausau tiems aktoriams, kurie linkę ieškoti naujų ir įdomių pjesių, su kuriomis kada nors ateityje galėtų dirbti. Stalčiuose guli bent penkios, kurios galėtų būti materializuotos. Taip ir D.Nowakowskio pjesę atradau prieš kelerius metus. Ji iki šiol nėra statyta Lietuvoje. Pats ją išverčiau. Ji parašyta 2003 m., bet jos atsiradimo kaltininkas, kaip jau minėjau, yra S.Mrożekas. D.Nowakowskis, tikriausiai sužavėtas S.Mrožeko pjesės, parašė savąją. Perimta pjesės struktūra, tik pakeista situacija ir aplinkybės. Pagal siužetą net paaiškėja, kad mano vaidmuo yra sūnus to personažo, kurį kažkada vaidinau „Emigrantuose“. Man labai patinka, kad yra tokia keista sąsaja, tęstinumas – lyg prieš daug metų pradėtas darbas vis dar tęsiasi. ►

TEATRAS

Anot I.Reklaičio, aktoriaus profesijos laimė yra kūryba, pats jos procesas.

Asmeninio archyvo nuotr. 5

TEATRAS

Klausytis ir išgirsti

Pepe – I.Reklaitis ir Kuku – J.Baranauskas D.Nowakowskio pjesėje „Kai kurios erelių rūšys“, I.Reklaičio režisuojamo spektaklio premjera numatyta 2022 m. kovą. Domo Rimeikos nuotr.

Vaidins dviese ◄ – Kaip apibūdintumėte „Kai kurias erelių rūšis“? – Spektaklyje vaidinsiu kartu su kolega Jonu Baranausku. Daug su juo kalbėjomės apie šią pjesę. Ji nėra lengva, nors siužetas atrodo ir paprastas. Kai ją perskaičiau pirmą kartą, patiko, kažkam kitam daviau paskaityti – irgi patiko. Perskaičiau ją J.Baranauskui, norėdamas pasitikrinti, – viskas gerai. Bet kai po kelių dienų skaitėme ją pasidaliję vaidmenimis, buvau kiek pasimetęs – viskas pasirodė šiek tiek lėkštoka, kol nepradėjome joje kapstytis, ieškoti, taip sakant, giluminių klodų. Savarankiškų mano spektaklių kūrimo laikotarpis visada trunka maždaug vienerius metus, greičiau kažkaip niekada neišeina. Šito likimas – toks pat. Laikas koreguoja santykį su medžiaga gerąja tų žodžių prasme, kokybė laikui bėgant tik gerėja. 6

Pjesės siužetas gana paprastas: provincijos vaikinukas atvažiuoja pas buvusią televizijos žvaigždę, prašo pagalbos įsidarbinant naujame televizijos realybės šou projekte. Kalbant apie spektaklio prasminius dalykus, galėčiau išskirti dvi kryptis. Mūsų spektaklis – apie pražūtingą medijų įtaką jauno žmogaus psichikai ir apie pasiklydusius žmones, karštligiškai ieškančius gyvenimo prasmės. Realybės šou, projektai, konkursai... Kad gautų greitą pelną, televizija ieško vienadienių žvaigždžių. Bet šou pasibaigus tos žvaigždės iškart yra nurašomos ir užmirštamos. Apsukrių verslininkų rankose jaunimas tampa paprasčiausiu įrankiu, siekiant uždirbti daug pinigų. J.Baranausko vaidinamas jaunas žmogus yra savo gyvenimo kelio pradžioje, o aš, jau perėjęs visus svarbiausius gyvenimo etapus, bandau jį įtikinti, kad jo pasirinktas kelias – dalyvauti vienadieniuose realybės šou – veda į pražūtį. Spektaklio scenografijos autorius – Artūras Šimonis. Su juo dirbu jau ne pirmą spektaklį.

– Skaitant spektaklio aprašymą, nevalingai kyla mintis apie patirties ir jaunystės sankirtą – lyg būtų užprogramuota tai, kad jaunas žmogus būtinai eina klaidingu keliu. Kaip manote, ar įmanomas nekonfliktiškas skirtingų kartų susitikimas? Kokios turėtų būti jo sąlygos? – Kažin, ar vyresnis žmogus yra visada teisus, moralizuodamas ir auklėdamas jaunesnį. O gal jaunimo maksimalizmas ir yra šio pasaulio varomoji jėga? Tai amžina žmonijos egzistavimo dilema. Atsakymo nėra. Laikas parodys, kas teisus. Svarbiausia – nuolat turi vykti dialogas. Reikia mokėti ne tik sakyti, bet ir klausytis. Reikia išmokti analizuoti ir vertinti tai, kas vyksta. Sakoma, kad reikia mokytis ne iš savų, bet iš svetimų klaidų. Deja, dažnai užmirštame šį posakį. Žmonės nesusišneka, nes negirdi vienas kito. Tai yra pagrindinė bėda. Pavyzdžiui, visiems rūpi laisva ir nepriklausoma Lietuva, bet visiems ji yra skirtinga. Niekas nežino, kas yra ta laisvė ir kokia ji turi būti. Užmirštama, kad laisvė yra ir pareiga, ir atsakomybė. Taigi mokėjimą klausytis ir išgirsti savo oponentą išskirčiau kaip esminį dalyką. Mes visi skirtingi. Reikia gerbti kitaip mąstantį – tai didelis menas. Gal nereikėtų iš karto eiti į konfliktą, bet čia jau kultūros, mentaliteto dalykas. Manau, kad teatras tam tikra prasme bando užpildyti šią komunikavimo spragą. Jis padeda žmonėms išmokti bendrauti. Televizijoje yra laidų, kur matai žmones, atėjusius į studiją išrėkti savo nuomonės. Taigi imk ir išklausyk pašnekovą, leisk jam išsakyti savo argumentus, ir, kai tau bus suteiktas žodis, išsakyk kontrargumentus. Žiūrovai patys pasirinks, kas yra teisus.

Vienas sunkiausių – Koks jūsų paties santykis su jaunesne karta? Jūsų darbe tenka labai glaudžiai dirbti skirtingų kartų asmenybėms. – Kol nematai savo atspindžio veidrodyje, amžiaus nejauti. Sveikata gal jau ne tokia, kokia buvo jaunystėje, bėgant laikui daraisi lėtesnis ir atsargesnis. Beje, amžiaus

TEATRAS

skirtumas labai išryškėjo viename spektaklyje. Oskaro Koršunovo „Mūsų klasėje“ su jaunesniais aktoriais turėjau kartu vaidinti pirmą mokslo metų dieną sutinkančius bendraklasius. Toje situacijoje dėl mūsų amžiaus skirtumo jaučiau savotišką diskomfortą. Aš galiu suvaidinti vaiką, parodyti jį, kaip ir ką jis daro, kaip jis elgiasi. Bet kai šalia manęs stovi jaunas žmogus ir bando atlikti tą patį, išeina kažkoks nesusipratimas. Gali pasirodyti, kad I.Reklaitis elementariai šaiposi iš vaiko ar kad apskritai kažkas jam negerai. Šioje nelengvoje situacijoje mums labai pagelbėjo dailininkė Julija Skuratova, jos sukurtos lėlės-kuprinės. Jos išgelbėjo mus. Paslėpė mūsų amžiaus skirtumą. Vaikus vaidinome jau ne mes, o lėlytės, kurios kalbėjo mūsų lūpomis ir mūsų balsais. Buvo sunku ne tik dėl to. Spektaklyje kaip kokie sportininkai turėjome bėgioti ir laipioti dekoracijomis iš pirmo į trečią aukštą ir atgal, naršyti tarp jų ir po jomis, kad laiku pasirodytume žiūrovams. Tad fiziniu požiūriu man tai buvo vienas sunkiausių spektaklių, nors jų, režisuotų

O.Koršunovo, suvaidinau ne vieną. Pylos gaudavau turbūt daugiausiai iš visų, žagsėjau iki pat premjeros. – Kad greičiau bėgtumėte? – Ne tik dėlto. Pačios repeticijos buvo labai įtemptos ir ilgos, sakyčiau, alinančios. Likus savaitei iki premjeros, kartą per repeticiją pridėjau ranką prie veido, kreipdamasis į žmones, lyg kalbėčiau per garsiakalbį. Pasiūliau režisieriui panaudoti tikrą garsiakalbį, o jis atsakė, kad būtų geriau, jei pamėginčiau imituoti garsiakalbį savo balsu. Pamėginau. Jam taip patiko, kad paprašė tokiu balsu vaidinti visą vaidmenį. Man buvo šokas. Iki premjeros tik savaitė. Nežinojau, ką daryti. Juk nepakanka plonai kalbėti, tą balselį juk reikia užpildyti turiniu, tiesa. Tas balsas turi būti veiksme, tikras. Per tą savaitę nieko kito ir nedariau, tik mokiausi kalbėti plonu balseliu, o balsas nuo intensyvių ir ilgų repeticijų jau buvo nusėdęs ir pavargęs. Tai iš mano lūpų skambėjo kažkas nesuprantamo. Visi aktoriai aplink

Pulkininkas A.Strindbergo „Šmėklų sonatoje“ (rež. G.Varnas, 2011).

kalbėjo normaliais balsais, o aš vis dar ieškojau savo plonojo balselio. Beje, dabar galiu tai daryti gana lengvai.

Varomoji jėga – Gerai, kad užsiminėte apie „Mūsų klasę“. Joje vaidinate Zigmuntą – išdaviką ir prisitaikėlį. Žiūrint į jį, labai sunku jam rasti nors kiek užuojautos ir simpatijos. Kaip pats priėmėte tą vaidmenį – kokį santykį su jo tipažu jutote? – Tadeuszas Słobodzianekas – genialus dramaturgas, puikiai išrašęs visus vaidmenis. Zigmuntas turi motyvaciją būti blogas. Jis nesugyveno su tėvais, buvo mušamas. Jautėsi nuskriaustas ir savyje laikė daug pykčio. Vėliau prisidėjo noras atkeršyti už nužudytą tėvą ir tai, kad jis, būdamas gabus žmogus, negali savęs realizuoti naujame laike, naujoje ir primestoje realybėje. Atsiradęs keršto momentas čia buvo labai ryškus, savotiška varomoji jo jėga. ►

KDT archyvo nuotr.

TEATRAS

◄ Nenoriu suvesti visko į tautybes, bet esminga, kad kai kurie buvę klasės draugai tapo naujos valdžios kolaborantais. Tapo atėjusios valdžios ideologiniais įrankiais. Nors, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad visi jie buvo aukos, laikmečio aukos. Turbūt spektaklyje beveik nerasčiau nė vieno visiškai švaraus, nekalto personažo, kai kurie gal kiek šviesesni, bet visi su savo ydomis. O Zigmuntas iš tiesų vienas gudriausių – jei pastebėjote, jis visą laiką vieną po kito rašo laiškus ir ne bet kam: Stalinui – dėl suimto tėvo; emigravusiam bendraklasiui Abraomui, – kad paaukotų pinigėlių naujam paminklui pastatyti; prezidentui, –

kad paleistų iš kalėjimo, kai tas neatrašo, – ministrui pirmininkui ir t. t. Zigmuntas yra kaip šliužas, kaip chameleonas. Tokie prisitaiko prie visų valdžių.

bių ir charakteringumo. Blogiukui reikia advokatauti, o geruoliui reikia būti šiek tiek prokuroru.

– Ar sunku vaidinti personažą, kuriam nejaučiate simpatijos? – Sakoma, kad neigiamus personažus kurti lengviau. Teigiami herojai dažniausiai būna nupiešti gražiomis, pastelinėmis spalvomis, idealizuoti. Darbo pradžioje su tokiais net nežinai, ką daryti. Žiūrovai turi patikėti, kad tas teigiamas personažas yra ne išgalvotas, o tikras ir gyvas žmogus. Tada pradedi knaisiotis ir ieškoti jame žmogiškų silpny-

Ieškant naujos tiesos

Patriarchas A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata, 2021).

KDT archyvo nuotr.

– Minėjote tiesos imperatyvą. Gal galite išskirti, kas jums dar svarbu, kuriant savo personažus? – Galima sakyti, kad užsivelki svetimą rūbą, bandai priderinti prie savęs svetimą fantomą. Tai sudėtinga. Vieniems

Darbo biržos lankytojas (antras iš dešinės) G.Grajausko pje

TEATRAS

aktoriams šis procesas užtrunka trumpiau, kitiems ilgiau. Kaip kada. Džiaugiuosi, kad su D.Nowakowskio pjese galėjome dirbti beveik metus – užteko laiko, kad įsijausčiau į savo personažą, kad jis taptų mano geriausiu draugu. Taptų tuo, ką turiu dabar. Lygiai taip pat ir su minėtu Zigmuntu – klijuoji po gabaliuką per repeticijas, o paskui pajunti personažo visumą, pajunti žmogų. Labai ryškiai pajunti, kada personažas jau apsigyvena tavyje. Keistas jausmas. Zigmunto iš manęs jau neišmuši – galiu persikūnyti per tris sekundes. Tai labai sunku paaiškinti.

– Ar galite įvardyti kokias nors nusistovėjusias kūrybos taisykles? Apskritai, ar aktoriaus darbe įmanoma rutina? – Taisyklių nėra, esmė – kūryba. Gali juk ir nesulaukti, kol personažas ateis pas tave į svečius, gali likti jo taip ir neatradęs. Kaskart susitikęs su nauju personažu nieko apie jį nežinai. Visada esi pradinukas, atsiverti elementorių ir pradedi nuo raidės „a“. Atrodo, kad net abėcėlės nemoki. Baisus tas nežinios momentas ir kartu labai įdomus – smalsu, nes dar neaišku, kas tavęs laukia – pergalė ar pralaimėjimas. Nauja pjesė, naujas vaidmuo uždeda tau ant pečių didžiulę atsakomybę. Juk žinai,

sko pjesėje „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O.Koršunovas, 2016).

kad privalai tai padaryti ir nori tai padaryti gerai. Gavai vaidmenį, ir iškart prasideda nežinia – kaip vaidinti, nuo kurio galo pradėti – viską pamiršti. Išeina tas aktorius su savo didele patirtimi į sceną ir nežino, ką su ja daryti. Vaikšto kaip dūšia be vietos, kalba kažkokį išmoktą tekstą be gyvybės, be tiesos jausmo. Paskui, pamažu kažkas lyg ir įsijungia, bet tai dar ne tai, dar daug kas girdėta, matyta... Reikia eiti toliau, ieškoti naujos ir dar neatrastos tiesos. Tik tada, kai ją randi, prasideda stebuklų pasaulis. Visada lauki to stebuklo. Nesvarbu, koks vaidmuo, net pats mažiausias gali atsiskleisti kaip deimančiukas. ►

Algirdo Kubaičio nuotr.

TEATRAS

◄ – Skamba taip, kad jūsų darbe daug streso. Kur tuomet slypi aktoriaus profesijos laimė? – Laimė – kūryba. Pats procesas. Paimi molio gabalą ir lipdai. Tu pats ir esi tas beformis molio gabalas. Bet tau patinka lipdyti. Kartu tai – kolektyvinis menas. Kūrybinio proceso pradžioje tu dar nežinai, kaip šioje naujoje šachmatų partijoje išsidėlios kitos figūros – tavo partnerių sukurti personažai. Tau aiškus tik tavo personažas, bet kaip elgsis kitos figūros, tau dar paslaptis ir mįslė. O kai visi šachmatų lentos langeliai užpildyti ir į visus klausimus atsakyta, tada ir prasideda tas intriguojantis žaidimas. Kuo jis pasibaigs, dar niekas nežino, o tai be galo įdomu. Tai ir yra – kūryba.

Abipusis ryšys – Į teatrą žmonės eina ne tik smagiai praleisti laiką. Populiaru sakyti, kad teatre

ieškoma savęs, augama. Kaip jūs pats įvardytumėte, ką jums duoda teatras? – Aš tikrai nieko neturiu prieš pramogas ar pramogų pasaulį. Bet man teatras nėra ta vieta, kur lengva, kur tik juokinama ir pramogaujama. Nors, žinoma, kartais reikia ir to. Svarbu teatro repertuare išlaikyti balansą, kad būtų patenkinti įvairūs skirtingų žiūrovų norai. Ne visi žiūrovai eina į teatrą kentėti ir mąstyti. Kiti ateina tiesiog pailsėti nuo gyvenimo rutinos, smagiai praleisti laiko. Kartą buvome Tadžikijoje, gyvenome pas vieną kunigą ir jis mūsų paprašė po pamaldų susitikti su vaikais. Pakalbėti apie teatrą. Nežinojau, ką kalbėti vaikams, kurie dar nebuvo teatre. Kad jiems būtų suprantamiau, pradėjau teatrą lyginti su bažnyčia. Kai pagalvoji, teatras ir bažnyčia turi daug bendro. Teatras man – bažnyčia. Teatre – scena. Bažnyčioje – altorius. Yra ir žmonės, kalbantys iš tos šventos vietos. Gal kai kam tai šventvagiška, man – ne. Stipriausia bažnyčios pusė, mano manymu, yra kunigo pamokslas, kunigo – iš

didžiosios raidės. Tiesa, asmenybių, galinčių paveikiai išdėlioti savo mintis, kad jos paliestų klausytojų širdis ir protus, ne tiek jau ir daug. Bet jų tikrai yra. Sąmoningai neminėsiu pavardžių. Kunigas ir aktorius turi daug sąlyčio taškų. Profesijos, jeigu jas galima taip pavadinti, turi daug bendro. Jos abi – iš pašaukimo. Vienas tarnauja Dievui, kitas – Teatro Menui. O abu kartu – Žmogui. Žmonės į bažnyčią ateina pasimelsti, kažko prašyti, dėl kažko atgailauti. Ateidami į teatrą, žmonės taip pat, gal ir nesąmoningai, bet irgi ieško atsakymų į kai kuriuos gyvenimo klausimus. Taip mezgasi abipusis ryšys tarp žiūrovų ir aktorių. Tas ryšys labai svarbus. Taip gimsta teatras, nes be žiūrovų jo paprasčiausiai nebūtų. Aktorius negali užsidaryti ir vaidinti pats sau. Kai įvyksta tas sakralinis dialogas su publika, jauti, kaip iš salės į sceną, tarsi kokios radijo bangos, ateina žiūrovų jausmai. Jie ateina keistai, kaip spengianti tyla, net išsigąsti – kas ten tiems žmonėms nutiko, ko jie sustingo? O jie tiesiog gaudo kiekvieną tavo žodį, intonaciją. Publika tampa bendraautoriumi ir kuria kartu su tavimi. Ne kartą ir man kaip žiūrovui taip yra buvę – smegenys ir širdis visiškai atsidaro, viską priima, krenta visi barjerai – viskas: visa aktorių vaidyba, muzika, apšvietimas, net dekoracijos sueina į tave ir įvyksta stebuklas.

Turi būti pasiruošęs

Zigmuntas T.Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019). Kemel photography nuotr. 10

– Į Klaipėdą atvykote 1976-aisiais, nuo 1980-ųjų dirbate Klaipėdos dramos teatre, pasidalinkite istorija – kaip jums ėjo tie metai? – Kai atėjome į teatrą, jis buvo savo zenite su Povilo Gaidžio spektakliais „Mažvydas“, „Dramblys“. Teatre taip pat dirbo labai stipri aktorių trupė. Būtent tokiu metu į šią trupę įsiliejo dar 15 jaunų, nepatyrusių aktorių. Taip ir prasidėjo tie 40 metų, kuriuos dirbu šiame teatre. Per tą laiką buvo visko – ir pakilimų, ir nusileidimų, sunku viską suvesti į visumą. Kai ateini į teatrą, negali tikėtis, kad iškart būsi visiškai užimtas. Tenka ir palaukti. Tas laukimas man išsitempė į dešimtmetį. Bet kol lauki, ar tu dirbi daug, ar mažai, tavo gyvenimo laikas vis tiek eina. Žinoma, meluočiau, jei-

TEATRAS

gu pasakyčiau, kad per tą laiką buvo mažai vaidmenų. Jų buvo, ir be darbo nesėdėjau. Būdamas 33-ejų apskritai norėjau išeiti iš teatro, patraukti į kino režisūrą. Taip neįvyko, bet gal ir gerai, kad neįvyko. Tada ateina režisierius, kuris atranda tave ir kurį atrandi tu. Taip, 40 metų teatre, bet tokio aktyvaus darbo – gal tik 15 metų. O kur visi kiti metai? Laukime? Kad negauni vaidmenų – ne tik likimo, bet ir tavo paties problema. Turbūt todėl per tuos laisvus nuo darbo metus, per tas pertraukas tarp repeticijų naujuose pastatymuose ir atsirado tie savarankiškai sukurti spektakliai. Atsirado ir pedagoginis darbas su studentais. Jis irgi davė labai daug. Jis privertė mobilizuotis ir susisteminti įgytą patirtį. Kita vertus, kai sutinki savo režisierių, jo atėjimui turi būti pasiruošęs, turi būti puikios profesinės formos. Nei Eimuntas Nekrošius, nei Oskaras Koršunovas už tave tavo darbo niekada nepadarys. Pavyzdžiui, režisierius E.Nekrošius daug nesiūlė, nes tiksliai žinojo, ko jam reikia. Jis duodavo tau vaidmens piešinį, o užpildyti jį spalvomis privalėjai pats. O kokiomis ir kaip – tavo reikalas. Niekas už rankos tavęs nevedžiojo.

Lemtingi susitikimai – Minite E.Nekrošių, O.Koršunovą – tai buvo jums lemtingi susitikimai teatre? – Negaliu išskirti vien jų. Į Klaipėdą atvažiavau iš Vilniaus. Ten lankiau dramos būrelį profsąjungos rūmuose. Jį vedė Jaunimo teatro aktorė V.Marcinkevičiūtė-Karalienė. Tą būrelį lankė ir Vytautas Kernagis, ir Nelė Savičenko, ir Saulius Balandis, ir Ingeborga Dapkūnaitė – toks žymus būrelis, kai pagalvoji. Tik būrelio vadovės dėka pradėjau studijuoti aktorystę. Baigdamas 11-ą klasę dar nežinojau, kur stosiu. Vieną kartą, repeticijos metu, ji atsisuko į mane ir pasakė: „Reklaiti, ko tu ten atskirai sėdi? Tarp kitko, tu irgi galėtum aktorinį meną studijuoti.“ Buvo likęs mėnuo iki mokslų pabaigos ir reikėjo kažkur stoti arba eiti į sovietų kariuomenę. Tą patį vakarą grįžęs namo mamai ir tėvukui pasakiau, kad stosiu studijuoti aktorystę. Jiems tai buvo staigmena. V.Marcinkevičiūtė-Karalienė – mano teatro krikšto mama. Studijuoti atvažiavau į Klaipėdą, kur aktorių kursą rinko režisie-

Su aktore Nele Savičenko N.Simono pjesėje „Saugokite Florą“ (rež A.Lebeliūnas, 2011). Algirdo Kubaičio nuotr.

rius P.Gaidys. Su juo dirbau daug metų. Jis man yra teatro krikšto tėvas. Buvo daug režisierių, visų nesuminėsiu. Bet įdomiausi ir didžiausi darbai telpa į pastaruosius 15 metų. Galimybė dirbti su E.Nekrošiumi prieš jam išeinant mums visiems buvo didžiulė Dievo dovana. Mes suspėjome į paskutinį vagoną. Buvome laimės kūdikiai tikrąja tų žodžių prasme. Jei nebūtų buvę tos patirties, kažko trūktų gyvenime, profesijoje. Įdomu, kad jis buvo iš tų režisierių, kurie repetuoja ilgai, o mes „Kalės vaikus“ išleidome per labai trumpą laiką. Pradėjome repetuoti prieš Kūčias, o vasario pradžioje jau įvyko premjera. Paradoksas, bet kuo didesnis žmogus, tuo mažiau prie tavęs kabinėjasi, tuo mažiau susireikšminęs. Su juo buvo lengva dirbti. Visiška ramybė. Jei kas nepavykdavo, jis plakdavo save, ne mus. Jau į pirmą repeticiją atėjo nešinas ranka prirašytu sąsiuvinuku, visiškai pasiruošęs. Įdomiai ir repetavome. ►

VIZITINĖ KORTELĖ Igoris Reklaitis gimė 1958 m. Vilniuje. 1976–1980 m. studijavo tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete aktoriaus specialybę. Kurso vadovas – P. Gaidys. Nuo 1980-ųjų – Klaipėdos dramos teatro aktorius. Naujausi vaidmenys: Pimenas, Patriarchas – A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata, 2021), kunigas Paulius – spektaklyje „Varovai“ pagal D.Farro pjesę „Medžioklė“ (rež. E.Senkovas, 2021), Nazaras – M.Gorkio pjesėje „Saulės vaikai“, (rež. L.Groza, 2020), Zigmuntas – T.Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019), daktaras Zaksas – S.Šaltenio pjesėje „Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius, 2018). 2004 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Vernerio vaidmenį M.von Mayenburgo pjesėje „Šaltas vaikas“ (rež. O.Koršunovas, 2003).

TEATRAS

◄ Pakviečia visus ateiti ir susėsti scenoje prie stalo, vėliau po vieną prašo atsistoti. Ir taip kokią savaitę – nelabai supratome, kas vyksta. O jis taip kūrė mizanscenas, kūrė savo spektaklio piešinį, bandė įžvelgti, ką iš mūsų galima padaryti.

Vedami smalsumo – Jei jau kalbamės apie režisierius, esate sakęs, kad režisuojantis ir tame pačiame spektaklyje vaidinantis aktorius yra avantiūra. Jūs ir vėl ėmėtės tos avantiūros. Kaip sekasi suderinti režisūrą ir aktorystę? – Yra aktoriaus profesija ir yra režisieriaus profesija. Šių dviejų profesijų prigimtis yra visiškai skirtinga – kiti uždaviniai, tikslai ir reikalavimai. Aktoriai iš režisierių neturėtų atiminėti duonos, kaip ir režisieriai – iš aktorių. Iš aktoriaus, kaip iš režisieriaus, negali reikalauti, kad jis pastatytų daugiafunkcį pastatų kom-

pleksą. Bet mano teorija paprasta. Kaip kiekvienas sodininkas gali pastatyti savo sodo namelį, taip ir kiekvienas aktorius, jei gaudosi savo profesijoje, jei yra įvaldęs šį amatą, gali pastatyti spektaklį. O koks tas sodo namelis ar spektaklis bus – niekas nežino. Viskas priklauso nuo talento, nuo pinigų ir skonio. Grįžtant prie mūsų dabar kuriamo spektaklio – suderinti režisūrą ir aktorystę yra gana sudėtinga. Bet aš šiek tiek to išmokau dirbdamas su ,,Emigrantais“. Mintyse suvaidinu ne tik savo, bet ir partnerio vaidmenį. Būna taip, kad kartais mano pasiūlyti prisitaikymai nelimpa partneriui arba yra jam svetimi. Todėl darbo pradžioje su J.Baranausku susitarėme, kad jis visada man pasakytų, jei jam kas nors netinka ar nepriimtina. Tada kartu bandome atrasti tą aukso vidurį. Kalbėdamasis su juo dažnai pasitikrinu vieną ar kitą savo sprendimą. Net dėl spektaklio finalo nusprendėme kartu. Papasakojau jam kelis variantus, tada juos išbandėme, o paskui abu priėmėme galutinį sprendimą.

Jeleckis I.Turgenevo „Įnamyje“ (rež A.Lebeliūnas, 2009).

– Spektaklyje „Kai kurios erelių rūšys“ vaidinate dviese su J.Baranausku. Kaip atsirinkote, ką kviesite dirbti kartu? – Nebuvo didelės atrankos. Nebuvo romantikos. Susitikome teatro tarpduryje, pasakiau, kad turiu pjesę ir noriu kurti spektaklį. Paklausiau, ar jam įdomu, atsakė, kad taip. Sakau, kad neskubėtų atsakyti, pirma paskaitytų, o jis man: „Vis tiek noriu.“ J.Baranauskas visada nori dirbti. Manau, jis yra labai įdomus, smalsus ir ieškantis aktorius. Smalsumas, žinių troškimas yra dalis menininko talento. Tau turi būti įdomu ieškoti ir atrasti. Tai profesijos varomoji jėga. Be to, jis imlus naujovėms ir lankstus psichologiniu požiūriu.

Kad publika pasiilgtų – Gal turite planų ir daugiau dėmesio skirti režisūrai? Minėjote, kad vienu metu net svarstėte gal studijuoti kino režisūrą.

Algirdo Kubaičio nuotr.

TEATRAS

– Didelio noro režisuoti nėra. Tai labai sudėtingas procesas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų. Galiu sakyti, kad turiu kelias mane dominančias pjeses. Juk nebūtina jas visas pastatyti. Svarbu, kad jas turiu. Kalbant apie kino režisūrą, 1991 m. buvo renkami kino režisūros kursai, grupes rinko Arūnas Žebriūnas ir Vytautas Žalakevičius. Man didesnis autoritetas buvo V.Žalakevičius, bet kažkodėl savo stojimo dokumentus padaviau A.Žebriūnui. Iki šiol nesuprantu, kodėl taip pasielgiau. Deja, mano kandidatūra buvo atmesta. Bet gal ir gerai, kad taip nutiko, nes kaip tik tais metais baigėsi finansavimas kinui. Kino kūrimo procesas beveik sustojo, nes nebeliko tam pinigų. O teatre kurti laisvu nuo darbo metu su bendraminčiais – didelis malonumas, nori repetuoji pusvalandį, o jei nori – tris valandas, žiūri pagal situaciją. Nesi pririštas prie darbo valandų. Laisvės momentas kūryboje man labai svarbus. Tavęs neslegia jokie įsipareigojimai, jokie finansai, esi visiškai laisvas priimdamas sprendimus ir nepriklausomas. Jei tau nepatinka tavo kūrybos rezultatas, kažkas neišeina, bet kada gali sustabdyti šį darbo procesą.

Kartais pagalvoju, kiek manęs turėtų būti teatro scenoje, kaip dažnai turėčiau pasirodyti žiūrovams naujuose spektakliuose ar vaidmenyse. Manau, kad save pateikti teatre reikia šiek tiek rezervuotai, reikia leisti publikai tavęs pasiilgti. Tie patys veidai nusibosta. Žiūrovai, kurie dažnai ateina į teatrą, nori matyti daugiau įvairesnių veidų ir aktorių. Be to, kai ateini į sceną su iškrautomis

baterijomis, sunku generuoti kažką naujo. Tu pradedi kartotis. O perprodukcija dažnai pavirsta elementaria rutina. Mūsų teatro trupėje daug žavaus ir gabaus jaunimo. Manau, kad jie jau subrendo rimtesniems darbams. To jiems ir linkiu. Ir pabaigai. Manau, kad žiūrovai aktorių labiau myli, kai jo pasiilgsta. Tad iki pasimatymo teatre.

Kai įvyksta tas sakralinis dialogas su publika, jauti kaip iš salės į sceną, tarsi kokios radijo bangos, ateina žiūrovų jausmai. – Jūsų šiuo metu teatre daug, vaidinate beveik visuose per kelerius pastaruosius metus pastatytuose spektakliuose. Ar jaučiate, kad kažko dar trūktų? – Manau, kad kai kuriuos spektaklius rodome per mažai. Pavyzdžiui norėtųsi, kad E.Nekrošiaus spektaklį „Kalės vaikai“ vaidintume dažniau. Jis svarbus ne tik teatrui ir mums, aktoriams. Jis svarbus ir žiūrovams, nors žinau, kad nėra lengvas, todėl ne visada paprasta juos sukviesti. Bet norisi, kad jo sceninis gyvenimas tęstųsi kuo ilgiau ir susitikimai su žiūrovais būtų dažnesni.

Daktaras Zaksas S.Šaltenio pjesėje „Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius, 2018). Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

TEATRAS

„Sebastijanas“: ta r Liūdna komedija arba komiška drama su beveik detektyvine siužeto linija – taip galima apibūdinti Alvydo Vizgirdos režisuotą naują Klaipėdos pilies teatro spektaklį „Sebastijanas“ pagal amerikiečių prozininko ir dramaturgo, dukart Pulicerio premijos laureato Tennessee’o Williamso (1911–1983) pjesę „Netikėtai praėjusią vasarą“ („Suddenly Last Summer“).

Jūratė GRIGAITIENĖ

Antrąsyk į tą pačią upę Žymaus amerikiečių dramaturgo T.Williamso pjesė „Netikėtai praėjusią vasarą“ nėra labai populiari ir dažnai statoma šalies teatruose. 1958 m. parašytas kūrinys iš karto įgijo kontroversiškos pjesės reputaciją. Kaip žmonių sielų ir protų drumstėja ji buvo užsitraukusi katalikų Bažnyčios nemalonę,

pasmerkta kaip maištinga, apgailėtina, moraliai atstumianti, įžeidžianti katalikiškus padorumo standartus. Lietuvoje prieš daug metų pirmasis šią pjesę atrado, išvertė ir pastatė režisierius A.Vizgirda. Spektaklis sėkmingai dalyvavo tarptautiniame teatrų festivalyje Lione (Prancūzija), tačiau namuose didesnio publikos dėmesio nesulaukė. Vėliau 1995 m. Akademiniame dramos teatre šią komišką dramą pastatė buvęs A.Vizgirdos teatro „Liepų gatvėje 68“ aktorius ir režisierius Olegas Kesminas. Spektaklis kitu pavadinimu „Sebastijanas“ uostamiesčio Pilies teatre buvo planuotas dar 2020-aisiais – kaip

Scenos iš Klaipėdos pilies teatro premjeros „Sebastijanas“ (rež. A.Vizgirda, 2022).

vienas teatro 35-mečiui skirtų vaidinimų, bet dėl pandemijos apribojimų premjera rampos šviesą išvydo tik 2022-ųjų sausio 17-ąją.

Paini detektyvinė istorija Pjesės siužetas nėra labai išsišakojęs ir sudėtingas, aprėpiantis daug siužetinių linijų ar įvykių. Tiesa, liūdnos komedijos arba komiškos dramos naratyvas talpina nemažai intriguojančių detektyvinės istorijos elementų. Pagrindiniai įvykiai sukasi apie prieš metus vasarą netikėtomis aplinkybėmis mirusį talentingą jauną poetą, turtingos ponios Vinibl vienturtį sūnų. Jau spektaklio pradžioje gedinčios motinos pirmajame monologe išryškėja kai kurios šios painios detektyvinės istorijos detalės. Monologas persmelktas psichologinio gylio, klaidžiojant sujauktos ir nelaimės prislėgtos moters pasąmonės labirintais. Pirmą kartą vaidmenį Pilies teatre kuriančios aktorės Auksės Naujokienės misis Vinibl

TEATRAS

a rp tiesos ir melo monologas – tarsi apie viską ir kartu apie nieką, lyg tyla prieš artėjančią audrą. Nuo pirmų akimirkų galima justi, kad ponia Vinibl kai kada padrikų žodžių srautu išsako tik mažytę tiesos dalelę, o visa kita svarbiausia informacija lieka giliai paslėpta sužeistoje širdyje po septyniais užraktais. Siekiama sąmoningai užmerkti akis prieš skaudžią tiesą, ją pagražinti, sutaurinti, prisijaukinti, padaryti sau patogią ir patrauklią. Jei netyčia ir išsprūsta kai kurie faktai, jie iš karto blokuojami, paslepiami po kandžios ironijos ar saviaapgaulės šydu. Vertinga, kad režisierius tinkamai išdėsto jėgas nuo spektaklio pradžios iki pabaigos, todėl herojų likimai bei įvykiai įsilinguoja pamažu ir neišsisemia pirma laiko. Kiekvienas spektaklyje sukurtas vaidmuo – savaip įdomus ir netikėtas. ►

Algirdo Kubaičio nuotr.

TEATRAS

Sukūrė įdomius vaidmenis ◄ Savitos, išraiškingos kūno plastikos perso-

nažą Misterį Foksą sukūręs aktorius Ramūnas Šeputis yra ištikimas ponios Vinibl tarnas, slaugytojas, namų prižiūrėtojas. Jo kreiva šypsenėlė nuo pašalinių akių slepia daug turtingosios šeimininkės paslapčių. Personažas dažnai paslaptingai atsiranda netikėtose vietose, nuolat kontroliuodamas situaciją palaiko kompaniją ligotai poniai Vinibl. Ryžtingai nusiteikusi ponia Holė (akt. Vilija Šeputienė) grobuoniškai siekia neprarasti turtingos giminaitės globos ir užtarimo palikimo dalybose. Jai padeda sūnus Džoržas, kurio vaidmenį sukūrė jauniausias trupėje debiutuojantis aktorius Pijus Šiaulys. Vėliausiai į painų intriguojančios istorijos verpetą įsilieja pusseserė Ketrina (akt. Vilma Ptašinskaitė). Psichiškai sužaloto jauno žmogaus atmintis, siekiant transformuoti žiaurią realybę, specialiai blokuojama vaistais ir kitomis naujausiomis medici-

nos priemonėmis. Tokiu būdu siekiama amžiams ištrinti tą vieną tragišką vasaros dieną ir visą įvykių seką iki jauno poeto mirties akimirkos. Ponios Vinibl ir Ketrinos susidūrimas – nelygiavertis, nes jėgos nelygios. Tačiau kartu su Ketrina tiesa pagaliau triumfuoja, nes mergina yra vienintelė šio baisaus įvykio liudytoja ir tiesos skelbėja. Šioje nelygioje dviejų moterų kovoje tarp tiesos ir melo vieninteliu arbitru ir jungiamąja grandimi tampa keistasis Gydytojas, kurio personažą įtaigiai sukūrė aktorius Aurimas Pintulis. Jo veiksmų ir emocijų amplitudė labai plati ir spalvinga, svyruojanti nuo subtilių, vos girdimų pustonių, įsiklausymo į partnerį iki temperamentingų proveržių ir galingo kulminacinio akordo spektaklio pabaigoje. Finalinėje scenoje apsinuoginęs aktorius, pasiekęs ekstazę, virsta tarsi kokiu mediumu, visa savo esybe įsikūnijusiu į sunkiai protu suvokiamą beprasmiškai mirštančio jauno žmogaus kančią. Vaidmens liniją aktorius A.Pintulis veda labai nuosekliai ir tikslingai iki galutinio atsivėrimo taško.

Alsuoja vienu ritmu Kurti spektaklio atmosferą padeda ir estetiška, išgryninta scenografija. Įstrižai scenos sustatytos keturios šviesios spintelės-komodos su centre apšviestu gyvu žaliuojančiu augalu atrodo tarsi maži vilties daigeliai. O lengvų formų konstrukcija scenos centre primena ir medicinos laboratoriją, ir egzekucijos vietą, ir uždarą patalpą išpažinčiai atlikti, ir sustabarėjusio žmogaus mąstymo tam tikrus rėmus. Įtampos prisodrintą detektyvinę istoriją puikiai papildo muzikinis garso takelis, kuriame skamba kompozitorių Eliaso Faingersho (Švedija) ir Edvino Vasiljevo muzika. Išraiškingi žymios dizainerės Ainos Zinčiukaitės sukurti kostiumai atliepia pjesės žanrą ir prikausto besigėrinčių žiūrovų akis. Norisi aktorių drabužius, aksesuarus, batus paliesti ir atidžiai apžiūrėti, tarsi kokius muziejaus eksponatus, iš arčiau.

TEATRAS

Senokai teatre teko matyti tokį emociškai ir vizualiai stiprų spektaklio finalą, kaip naujausioje Pilies teatro premjeroje „Sebastijanas“, kurią režisavo A.Vizgirda. Spektaklio pabaiga buvo tokia iškalbinga ir išraiškinga, kad žiūrovams prireikė kelių akimirkų, kol atsitokėję sugrįžo į save ir pradėjo ploti. Tai rodo didelį aktorių ir, žinoma, režisieriaus profesionalumą bei teatro išmanymą. Iki šio stipraus kulminacinio taško šeši aktoriai ėjo labai tikslingai ir palaipsniui augino įtampą, kuri sprogo spektaklio finale. Visi „Sebastijano“ aktoriai, ypač A.Pintulis (Daktaras), nuo pradžios iki pabaigos alsavo vienu ritmu, padėdami vienas kitam sukurti laukimo įtampos prisodrintą amerikiečių dramaturgo T.Williamso pjesės „Netikėtai praėjusią vasarą“ pastatymo atmosferą. Pritarčiau režisieriaus A.Vizgirdos išsakytai minčiai, kad ši pjesė yra daugiaplanė ir turi labai daug komponentų. Todėl spektaklis turėtų sudominti ir pritraukti į Pilies teatrą daug įvairaus amžiaus žiūrovų.

TEATRAS

Kaip jaučiasi šešėl i Praėjusį pavasarį Klaipėdos lėlių teatras pakvietė į premjerą „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“. Jau praėjo beveik metai, bet norisi sugrįžti prie šio spektaklio ir pakalbinti jo kūrėjus. Su nauja jėga pakviesti į teatrą ne tik mažuosius žiūrovus, bet ir jaunimą, nes spektaklis skatina kasdienį „buitinį“ kūrybingumą, kuris gyvenime praverčia ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

Sondra SIMANA

„Pasidaryk pats“ Fluxus – tai meninis mąstymas ir veikimas, paremtas žaismingu požiūriu į gyvenimą. Tai gebėjimas sureikšminti kasdienybę, buitį, rutiną, panaudojant nereikšmingus

daiktus, esančius čia pat, po ranka. Fluxus visada yra kažkam nutikęs įvykis. Jo šerdis – istorija. Klaipėdos mieste natūralų kasdienį fluxus’ą gamina performeris Benas Šarka, o kalbant Lėlių teatro spektaklio kontekste, svarbiausiu dalyku tampa Fluxus estetika – „pasidaryk pats“. Šis savidirbystės momentas, kuriant spektaklį, yra esminis istorijos pasakojimo elementas, pavyzdžiui, patefonas ir plokštelės žiūrovų akivaizdoje virsta

penkiaaukščiu daugiabučiu, dvi baltos nosinaitės, besisukančios vandenyje, – besimylinčiais kūnais, o žalios plastelininės masės rutuliukai – vėjo genamomis istorijomis, kurias rytais sugaudo gatvių šlavėjai. Ir, beje, spektaklis man sukėlė didelį meilės pliūpsnį savam miestui. „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ gimė pačiu tamsiausiu periodu, COVID-19 pandemijos griežčiausių ribojimų metu. Gal todėl spektaklyje išlaisvinta tiek daug galimybių fantazijai. Jo turinį sudaro aštuonios trumpos istorijos, kurias apibūdinčiau taip: kaip daiktas atrado savo vietą, jei nuo vestuvių neišgelbėjo pavojinga kelionė dviese – pirmyn prie altoriaus, spindintis kiemo buivolas, siuvykloje, baisioji senės Katajamos ir Naro paslaptis, daugiabutis iš plokštelių, per greitas gyvenimas ir ką rytais veikia gatvių šlavėjai. O žodžiai, kurie spektaklio metu skamba daugiausia kartų, tai – keista istorija, keistas daiktas, keistas žmogus, keista vieta. ►

Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ (rež. G.Radvilavičiūtė, 2021) akimirkos.

TEATRAS

l is Fluxus dėžutėje

Donato Bielkausko nuotr.

TEATRAS

stikliniuose induose – juk visa tai yra kažkieno namai, tarsi atsargiai mums primena režisierė.

Tarsi sapno realybėje

Režisierę G.Radvilavičiūtę sukurti spektaklį „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ įkvėpė Fluxus kūrėjų idėjos, kad kiekvienas žmogus gali būti menininku, kiekvienas daiktas gali būti menu. Modesto Ežerskio nuotr. ◄ Paslaptingą šešėlį spektaklio istorijų dėžutei meta šešėlių meistrė režisierė Gintarė Radvilavičiūtė. Gintarės fantazija mažus ir didesnius daikčiukus transformuoja iš nematomų į matomus: meškiuką aprengia iš sielos numegztu raudonu nertiniu, vandens buivolo šnopavimas kiemo gale augančioje

pievoje gali aplankyti net skrendant lėktuvu ar... Galėčiau vardyti daugybę keisčiausių personažų ir situacijų, kurias Gintarė šiame spektaklyje įkurdino mažose dėžutėse – degtukų, medinių kaladėlių, papuošalų, varžtų, sagų, o penktoji istorija su siaubo elementais vyksta vandens pripildytuose

Gintarės spektakliuose visada nustebina subtilus ir labai atsargus kiekvieno objekto įnešimas į scenos teritoriją. Regis, kiekvienas niuansas, net tokie eteriniai kūnai kaip šešėlis ir šviesa pareikalauja iš režisierės maksimalaus atsiklausimo, kaip jie jaučiasi, būdami tokioje išskirtinėje vietoje kaip scena. Lėlių teatras, kuris naudoja ready made objektus, regis, yra neišsenkantis, nes jį įkūnija ne lėlė, kaip klasikiniame lėlės teatre, o aktoriaus rankose (ir ne tik rankose, gali būti šalia) esančio daikto perkeitimas ir sugyvinimas kiekvieno vaizduotėje. Ready made objektus režisierė G.Radvilavičiūtė naudoja jau nuo pirmųjų spektaklių, juos įkurdindama mažoje, keliolikos centimetrų scenoje. Šis sugebėjimas dirbti su labai smulkiais objektais ir, padedant vaizduotei bei scenoje sufokusuojamiems šešėliams, juos transformuoti į stambius ir reikšmingus, sukelia žiūrovams bauginančio siurre-

TEATRAS

alistinio išgyvenimo jausmą. Stebėdamas tuos keistuosius scenos „aktorius“, gerai nesuvoki jų ribų, galimybių, todėl pasijunti tarsi sapno realybėje. Gintarės spektakliuose visada yra storas aimanuojantis šydas, kuris veržiasi į avansceną, bet visada taip ir negali pajudėti iš vietos. Tarsi egzistuotų paslaptinga vidinė spektaklio spyruoklė, kuri įsitempia, bet niekada nenutrūksta. „Istorijose iš „Fluxus“ dėžutės“ vaidina aktoriai Monika Mikalauskaitė-Baužienė (šiuo metu Monika motinystės atostogose), Kęstutis Bručkus ir Vytautas Kairys. Aktoriai kiekvieną istoriją atskleidžia su maksimalia nevaidinimo energija. Jie nevaidina. Jie būna toje situacijoje, apie kurią pasakoja. Aštuonių istorijų tekstus parašė scenaristė Virginija Rimkaitė pagal šiuolaikinių rašytojų – australo Shauno Tano, 2011 m. apdovanoto Astridos Lindgren premija, ir Olgos Tokarczuk, 2018 m. apdovanotos literatūrine Nobelio premija, – pasakas. Ir galbūt čia slypi pirmoji intriga.

Istorijų pasauliai – Kaip žymieji rašytojai atkeliavo į spektaklio scenarijų? Kodėl neužteko vieno autoriaus?

V.Rimkaitė, spektaklio scenaristė: Dėl tam tikrų priežasčių prie proceso prisijungiau truputį vėliau – knygas nedrąsiai pasiūlė pati režisierė: Gintarė yra prasitarusi, kad knygų istorijas žinojo jau seniai, tačiau negalvojo, kad jas kada nors pavyks pastatyti scenoje. Istorijos pasirodė labai įdomios, keistos, po savo neįprastomis situacijomis slepiančios gilius, atpažįstamus patyrimus, išgyvenimus. Sh.Tano „Atokaus priemiesčio istorijos“ labai tiko šiam spektakliui savo polifoniškumu, daugiabriauniškumu. Kalbėdamos apie magiškus, paslaptingus gyvūnus, daiktus ir santykius, leido patikėti, kad visi turi savo istoriją, ji slepiasi kiekvieno objekto esaty. Tačiau jei nori tą istoriją sužinoti, kas nors turi ją papasakoti: su smulkmenomis arba lakoniškai, įdomiai arba nuobodžiai, sukuždėti kaip paslaptį arba garsiai šaukdamas, o gal – subtiliai, su šypsniu. Ir mes patys esame kam nors istorija arba jos dalis, gal net daug nulėmęs elementas. Per istorijas atsiskleidžia, kaip stipriai iš tiesų esame vienas su kitu susiję. O.Tokarczuk „Pamesta siela“ man – vienas gražiausių pasakojimų apie niekaip paskui žmogų nespėjančią sielą. Visos istorijos sugrąžino prie to, kas tikra, svarbu: tai draugystė, tikėjimas, atlaidumas, pasiaukojimas, meilė ir pagarba savo sielai, sau, savo artimui, praeičiai. Man buvo reikšminga,

Dramaturgė V.Rimkaitė spektakliui „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ parašė aštuonių istorijų tekstus pagal šiuolaikinių rašytojų Sh.Tano ir O.Tokarczuk pasakas. Dmitry Finkovskiy nuotr.

kad sendaikčių turguje atrasti daiktai, jau tiek visko matę ir patyrę, šiame spektaklyje tapo objektais, per kuriuos pasakojame spektaklio istorijas. Pats „Fluxus“ formatas skatino ieškoti kitokių, dar neišbandytų, nepatirtų prieigų prie dramaturginės medžiagos – su režisiere priėmėme sprendimą prie teksto eiti ir jį skleisti per asociacijas, mintį, jausmą, jutimus, faktūras, skirtingas medžiagas. Taip pamažu, dalelė po dalelės, gimė istorijų pasauliai su savo formomis ir tūriais. O tada beliko prie tų pasaulių pridėti tekstus. Kai kuriose istorijose norėjosi palikti teksto kuo mažiau, kai kuriose – daugiau. Vienur užteko sakinio, kitur norėjosi ištisų pastraipų. Vienur jis atėjo iš knygų, kitur iš knygų atėjo tik mintis, motyvas. Kiekviena istorija, kiekvienas etiudas turėjo savo raktą, savo unikalią prieigą, savo lygmenį. Ir kartu jie – „Fluxus“.

Įkvėpė J.Mačiūno žaidimas – Gintare, kas jus labiausiai žavi šiose istorijose? Kaip jūs suprantate Fluxus idėją? Ar istorinis kontekstas jums buvo svarbus ar tik parankus kaip estetinė forma, tinkanti jau pasirinktai ►

Kuriant spektakliui muziką, kompozitorei I.Parnarauskaitei žodis „Fluxus“ buvo didžiausia atspirtis. Dainoros Aleksaitės nuotr.

TEATRAS

◄ dramaturginei medžiagai? (Gal iš atsa-

kymo suprasime ir kaip atsirado spektaklio pavadinimas.) G.Radvilavičiūtė, režisierė: Mane žavi jų gylis. Niekada negalvojau perkelti jų į sceną, bet jos pačios sulipo į dėžutes. Buvo be galo įdomu jas narplioti, „atrakinti“, ieškoti prasmių. Jurgis Mačiūnas Fluxus niekada nelaikė menu, jam tai buvo gyvenimo būdas, paremtas pokštais. Mane įkvėpė J.Mačiūno žaidimas, kuris peraugo į labai rimtą judėjimą. Norėjosi ir į spektaklio kūrimą pažvelgti kaip į pokštą, kuris gali būti paprastas, juokingas, netikėtas, nesupančiotas rimtumo, žaidybinis, prieinamas visiems, bet kalbėti apie labai svarbius gyvenimo momentus, akimirkas. Kiekviena istorija išlenda iš dėžutės ir atgal į ją sugrįžta.

„Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ gimė pačiu tamsiausiu periodu, COVID-19 pandemijos griežčiausių ribojimų metu. Gal todėl spektaklyje išlaisvinta tiek daug galimybių fantazijai. Atsispyrėme nuo Fluxus kūrėjų idėjos, kad kiekvienas žmogus gali būti menininku, kiekvienas daiktas gali būti menu. Iš visą vasarą sendaikčiuose rinktų daiktų, dėžučių, smulkmenų, objektų kūrėme etiudus, istorijas, performansus, žaidėme asociacijų žaidimus, kvailiojome ir daug juokėmės. Man labai patiko šis žaidimas. Įdomu, kad surinkti daiktai jau savaime savyje turi istorijas: primirštas, kaip primiršti ir patys daiktai. Mes tarytum nuvalėme nuo jų dulkes ir atgaivinome naujam gyvenimui. Šiame procese labiausiai pasimatė teatro žmonės – kas jiems patinka, kokie jie kūrybingi, kaip skirtingai mato pasaulį, o kartu yra kūrėjai. Gal per greitą gyvenimo tempą, projektų įgyvendinimą pamiršti, kad mes visi – kūrėjai. Ir dar atėjo supratimas, kad kiekvienas spektaklis gali gimti kitaip, jį „atrakinti“ yra įvairių formų. Gal kartais galima prie to prieiti kitu kampu, iš kitos pusės. Per juoką, lengvumą, priemonių nesureikšminimą, žaidimą. 22

Fluxus reiškia tėkmę, kaitą. Gyvename galbūt tokiu laiku, kai turime drąsiai keistis ir tekėti, ieškoti to, kas šiandien tau ir kitiems teikia laimės. Drąsiai išeiti iš savo galvoje susikurtos dėžutės. Mes kalbamės, ir viena istorija keičia kitą, pamirštame, nuo ko pradėjome pokalbį, ir nežinome, kuo jį pabaigsime, tačiau tokie nuogirdų, patirčių ir prisiminimų kupini pašnekesiai, tos istorijos, kuriomis dalijamės, įkvepia, pamoko, galbūt kartais sukrečia... Mes, ko gero, tiesiog tarp jų gyvename. Norėjosi, kad spektaklio metu vyksmas skleistųsi kiekvieną akimirką, kiekviename kampelyje, o paskui tiesiog išnyktų. Manau, kad čia sukrito kiekvieno patirtis ar bent jos dalelė.

Labai džiaugiausi šiuo spektaklio kūrimo procesu su tokiais kūrybingais žmonėmis.

Pasidavė tėkmei – Papasakokite, prašau, trumpai apie scenografijos, kostiumų idėjas, muzikos sukūrimą ar parinkimą šiam spektakliui. Ar kostiumai kurti pagal J.Mačiūno stiliuką – juodas švarkas, liemenė, skrybėlė-katiliukas? G.Radvilavičiūtė: J.Mačiūno visas gyvenimas buvo pokštas. Jis kasdien kūrė meną ir pabrėžė atsitiktinumo svarbą. Gal šį kar-

TEATRAS

procesas kėlė nemažai iššūkių, suvokiant, kad teatras turi labai specifinį santykį su muzika. Daug išmokau bendraudama ir kurdama su režisiere Gintare. Spektaklio premjera turėjo įvykti prasidėjus pirmajam karantinui. Bet staiga viskas sustojo. Užsidarymo laikas, praleistas Klaipėdos lėlių teatre, buvo ne tik mokantis, bet ir gydantis. Būnant su aktoriais gaminasi vitaminas C.

Lyg skrydis į mėnulį – Monika, sveikinu su mažylio gimimu ir noriu paklausti apie vandens buivolą – ar jį pažįstate? M.Mikalauskaitė-Baužienė, aktorė: Ačiū už sveikinimus. Iš tiesų vandens buivolas man labai paslaptingas. Kiekvieną kartą, susitikdama su juo ant geležinių vielučių pievos, nežinau, kaip pasibaigs istorija. Kad ir iš tikrųjų žinau. Jausmas būna toks, kad gali atsitikti bet kas. Dėl to jis toks paslaptingas net man pačiai. Tokio šviesaus vandens buivolo nepažįstu. Tik įsivaizduoju, ko aš jo paklausčiau, kokioje gyvenimiškoje situacijoje būčiau, kad eičiau klausti jo patarimo. Žinau, kad tai didelės šviesos, tyrumo ir išminties buivolas. Ir manau, kad tai vieno šanso buivolas. Patarimo gali klausti tik kartą. Pamatyti tą šviesą gali tik kartą. Ir ta pažintis su juo – tokia vienintelė ir neužmirštama. Tarsi skrydis į mėnulį. Tokio didelio jausmo buivolas. tą pasidaviau tėkmei ir klausiau, gaudžiau, ką man teikė gyvenimas. Ačiū visiems kūrėjams, kurie sutekėjo draugėn. Dramaturgei V.Rimkaitei, kuri, perskaičiusi istorijas, pasiūlė spektaklio kūrimo-žaidimo taisykles ir davė impulsą man pačiai išeiti iš komforto zonos ir per daug nesikišant tapti besiskleidžiančio vyksmo stebėtoja. Visiems trims spektaklio aktoriams – už visišką pasinėrimą į kūrybinį „pokštą“, kompozitorei Ievai Parnarauskaitei, kad pati surado mūsų teatrą ir sukūrė tokią daugiasluoksnę muziką, Renatai Valčik, kad savo sukurtais kostiumais „pokštui“ suteikė rimtumo, elegancijos ir J.Mačiūno dvasios, Pauliui Vendeliui – už šviesą ir atsakomybę, Aušrai Juknevičienei, kad

patikėjo šia idėja ir suteikė jai gyvenimą, J.Mačiūnui – už įkvėpimą. Labai norisi, kad „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ tekėtų ir atrastų savo publiką. – Ieva, ar ieškodama Fluxus garso bandėte eksperimentuoti? I.Parnarauskaitė, kompozitorė: Žodis „Fluxus“ buvo didžiausia atspirtis. Spektaklis iš skirtingų dalelių, detalių leido kurti tarsi atskirus, vienas nuo kito nepriklausomus kūrinius. Pradžioje norėjosi naudoti daug nemuzikinių garsų ir iš jų komponuoti kompozicijas, bet vėliau reikėjo daug ką supaprastinti, sušvelninti, nes spektaklis skirtas vaikams nuo penkerių metų. Tai mano pirmasis darbas teatre, tad kūrybinis

– Kęstuti, ar mėgstate pasakoti istorijas, ar labiau jų klausytis? Kuri istorija iš spektaklio artimiausia? K.Bručkus, aktorius: Istorijas pasakoti labai mėgstu, ypač geras. Jei randu gerą istoriją, nekantrauju ja pasidalyti. Manau, aktorius turi mokėti pasakoti istorijas, kartais net jas pagražinti, bet ne per daug. Kartais net jauti pagal publiką ir keiti istoriją čia ir dabar, kažką pridėdamas ar praleisdamas. Šiame spektaklyje istorija apie daugiabutį yra mano pati mėgstamiausia. Ji turi viską – ir humoro, ir dramos, dalis jos yra mano improvizacija, kita dalis – autoriaus tekstas. Mėgaujuosi ją pasakodamas ir labai liūdžiu, jei kartais ne viskas pavyksta šimtu procentų. ► 23

TEATRAS

◄ O daugiabučio statybai panaudoti plokšteles – Gintarės idėja. Buvo ir kitokių variantų, kol vieną dieną atsirado plokštelės. Žinoma, per generalinę repeticiją su žiūrovais man tas daugiabutis sugriuvo, tai po tokio iššūkio statybos įgūdžius teko patobulinti.

Grįžimas į vaikystę – Vytautai, kai jūs su Kęstučiu spektaklyje broliaujatės, ginčijatės ir žaidžiate su siūlais, siuvimo mašina ir kitomis siuvimo priemonėmis, regis, šie daiktai jūsų vaizduotėje juda kaip mašina, lėktuvas ar bet kuris kitas berniuko pasaulyje svarbus žaislas. Ar tikrai taip lengva sugrįžti į vaikiško patiklumo ir gerumo būseną? Ką pačiam davė šis spektaklis? Juk jau praėjo laiko ir galima sau tyliai paanalizuoti kristalines spektaklio struktūras savo kūrybinėje biografijoje. V.Kairys, aktorius: Geriau pagalvojus, visi mano vaidmenys lėlių teatre yra savotiškas grįžimas į vaikystę. Žinoma, nėra lengva „žaisti“, kai esi stebimas, bet įsijautimas ateina iš repeticijų. Šio spektaklio procese mes viską rinkomės žaisdami. Mums pasakydavo temą arba žodį ir mes puldavome tai inscenizuoti. Tokiu būdu šiek tiek prisilietėme prie „mačiūniškos“ kūrybinės laisvės ir impulsyviai, ekstravagantiškai, „nurautai“ liejome save, o Gintarė ir Virginija mūsų žaidimus vis kreipdavo savo vizijos linkme. Procese jaučiausi kaip vaikas. Ne kaip lėlininkas, o kaip vaikas. Vaikystėje turėjau tokią didelę pintinę su savo žaislais, kuriuos kasdien iškraustydavau, kurdavau istorijas, nerealius pasaulius ir tai tam tikra prasme buvo mano „Fluxus dėžutė“, kurią atidarius liedavosi kūryba. Man šis spektaklis dar kartą įrodė, kad kūrybinio proceso nuotaikos ir bendra energija lydi kūrinį ir po premjeros. Visas spektaklis atrodo persmelktas atsiminimų apie procesą ir kartais, net „žaisdamas“ prisimenu, kaip atėjome iki būtent tokios formos etiudo. Norisi dar pridurti, kad esu labai dėkingas visiems kolegoms, su kuriais dirbau, kuriant šį spektaklį. Buvome super kūrybinis vienis. Viskas laiku ir vietoje. 24

Klaipėdos lėlių teatro spektaklyje „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ su įkvėpimu vaidina aktoriai V.Kairys, K.B

rys, K.Bručkus ir M.Mikalauskaitė-Baužienė.

TEATRAS

Henriko Ketvirčio, Virginijos Rimkaitės ir Modesto Ežerskio nuotr.

MUZIKA

„Grammy“ nominantai uo s Klaipėdos kamerinio orke s Vienas profesionaliausių ir dinamiškiausių Lietuvos meno kolektyvų Klaipėdos kamerinis orkestras šiemet skaičiuoja 30-uosius veiklos metus. Vasario pradžioje orkestras Klaipėdos koncertų salėje įrašė kompaktinę plokštelę, kurios išleidimas taps viena iš progų paminėti sukaktį.

Jolita BAIKAUSKAITĖ

Skambės trys kūriniai Pasak Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai Loretos Narvilaitės, albume skambės pastarąjį dešimtmetį sukurta lietuvių kompozitorių muzika. Dauguma kūrinių parašyta specialiai Klaipėdos kameriniam orkestrui ir jo meno vadovui Mindaugui Bačkui. Garso įrašuose užfiksuotas Mariaus Baranausko „Arrokoth“, kurio premjera įvyko 2021 m. šiuolaikinės muzikos festi-

valyje „Permainų muzika“. Opusas, kurio atsiradimą parėmė Lietuvos kompozitorių sąjunga, buvo specialiai užsakytas festivaliui. Kompaktinėje plokštelėje taip pat skambės Vidmanto Bartulio „Bolero. Pavane lacrimae“ violončelei ir styginių orkestrui, kuris pirmą kartą atliktas taip pat festivalyje „Permainų muzika“ 2010 m. Trečiuoju kūriniu pasirinktas Osvaldo Balakausko „Polimelika“ – koncertas elektrinei violončelei ir styginių orkestrui. Jis pirmą kartą suskambo 2009 m. nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ koncerte Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje, atliekamas violončelininko M.Bačkaus ir Klaipėdos kamerinio orkestro.

Įrašant kompaktinę plokštelę, Klaipėdos kameriniam orkestrui ir solistui M.Bačkui dirigavo latvių dirigentas N.Šnė.

MUZIKA

o stamiestyje įrašė e stro kompaktinę plokštelę Pasirinkti neatsitiktinai „Visi šie kūriniai pasirinkti neatsitiktinai. Prieš dešimtmetį sukurtas O.Balakausko koncertas elektrinei violončelei ir orkestrui „Polimelika“ iki šiol nebuvo įrašytas, o kūrinys dedikuotas asmeniškai man. Na, o V.Bartulio „Bolero. Pavane lacrimae“ gimė po mudviejų su kompozitoriumi diskusijų apie kūrinį violončelei ir orkestrui, kuriame galėtų atsiskleisti violončelės teatrališkoji pusė“, – pasakojo M.Bačkus. Pasak Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovo, V.Bartulis mėgo teatrą, jo muzika dažnai buvo kupina „teatro dvasios“. Šio kūrinio premjerą M.Bačkus atliko su tuo metu Donato Katkaus vadovaujamu

Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, o dabar šį itin jausmingą ir sentimentalų opusą įrašė kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru. „Orkestrui, dirigentui iš Rygos Normundui Šnė, įrašų kompanijai „Baltic Mobile Recordings“ ir šios kompanijos sielai Viliui Kerui, mums visiems tai buvo kūrybinga ir prasminga savaitė, kupina naujų pojūčių ir mažai žinomos muzikos atradimo džiaugsmo“, – dalijosi mintimis M.Bačkus.

Su latvių dirigentu Menininkas taip pat pastebėjo, kad visų trijų kompozitorių pavardės prasideda raidėmis „BA“: Balakauskas, Baranauskas,

Bartulis. Beje, paties M.Bačkaus – taip pat. Muzikas tvirtino, kad tai tik netikėtas, bet džiugus sutapimas. Kompaktinę plokštelę įrašyti patikėta tris kartus „Grammy“ muzikos apdovanojimams nominuotų garso režisierių Viliaus ir Aleksandros Kerų vadovaujamai kompanijai „Baltic Mobile Recordings“. Įrašų metu Klaipėdos kameriniam orkestrui ir solistui M.Bačkui dirigavo subtiliu muzikiniu skoniu pasižymintis latvių dirigentas N.Šnė. Puikus baroko, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos žinovas yra ištikimas savo vadovaujamam kolektyvui „Sinfonietta Riga“ ir nedažnai bendradarbiauja kaip kviestinis dirigentas. Vis dėlto su Klaipėdos kameriniu orkestru jį sieja ne vienas bendras projektas.

KKS archyvo ir Vytauto Petriko nuotr.

DAILĖ

V.Gaudiešiūtės „Minčių piešiniai“: sėkmingas debiutas Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius nuolat kviečia sąjungos narius dalyvauti parodose ir jas rengti. Jei vienų net raginti nereikia, kitų ir gerokas niuksas neišjudins. Ir priežastis dažniausiai glūdi ne kūrinių ar kūrybiškumo stokoje. Būtent taip įvykiai klostėsi su Vaidės Gaudiešiūtės pirmąja personaline paroda uostamiestyje „Minčių piešiniai“, kurią iki kovo 5-osios galima apžiūrėti Klaipėdos galerijoje. Tik nepamirškite atsinešti lupos.

V.Gaudiešiūtė. Klaipėda rūke. 2016–2019.

DAILĖ

Kasdienybė. 2015–2018.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Plunksnele ant drobės Apie didinamuosius stiklus ir jų rūšis pakalbėsime vėliau. Pradėti tenka kaip kokioje pasakoje: seniai seniai, apie 2000-uosius, tuomet dar Šiaulių universiteto Menų fakulteto guvi studentė Vaidė pradėjo kažką piešti. Kad niekas nematytų, tie piešiniai iš pat pradžių buvo labai nedideli, tiesą sakant, net visiškai maži, kaip kokios miniatiūros. O kad svetima akis iš pirmo žvilgsnio nesuprastų, kas piešiniuose užslaptinta, maži lapeliai buvo tankiai užpildomi figūrų ir įvairių motyvų karakuliais.

Besparnių kasdienybė. 2021.

Metai bėgo, studentė tapo pedagoge, muziejininke, edukatore (šioje veikloje itin pasižymėjo, tai patvirtina Kultūros ministerijos apdovanojimai ir kiti įvertinimai), bet nepriklausomai nuo besikeičiančių aplinkybių ir atliekamų visuomenėje vaidmenų, Vaidė piešė ir piešė, ir piešė mažuosius piešinius. Vietoj popieriaus atrado įvairaus atspalvio gruntu padengtą drobę. Kur tik nukeliaudavo, visur žvalgėsi visokių atspalvių ir kokybiško tušo buteliukų. Net pati bandė gaminti tušą, trinti ir skiesti, kaip įprasta Rytuose. Visur ieškojo plunksnų rašymui – pajūryje, pamaryje, aplink žąsų tvenkinį, priemonių dailininkams parduotuvėje. Džiaugėsi kiekvienu tinkamu radiniu kaip kumštiniu gintaro luitu. Kuo daugiau kūrinių radosi, tuo labiau kilo jų įrėminimo, tai yra aprengimo tinkamu drabužiu klausimas (juk, pasak garbiojo

marinisto Edvardo Malinausko, paveikslas be rėmo – kaip dama be skrybėlaitės. O maestro žino, ką sako). Reikia pasakyti, kad mažieji piešiniai buvo gana kaprizingi visais atžvilgiais. Nors nereikalavo paauksuotų gipso rokailių, kurie taip tinka ant svetainės gėlėtų sienų, bet išdidžiai skelbėsi esą už lakonišką paprastumą. O nuo seno žinoma, kad paprasti dalykai nesimėto. Pagaliau ir „įpakavimo“ reikalai pajudėjo (parodoje radau labai gerų „pakuotės“ sprendimų). Tuomet iškilo problema.

Sau – dideli reikalavimai Nors Vaidė taip ramiai piešė savo piešinius, beveik niekam jų nerodė, net sveikinimo atvirukų didžiųjų švenčių proga nepiešė ► 29

DAILĖ

◄ ir draugams nesiuntinėjo, vis dėlto

atsirado tokių, kurie nusprendė, kad gana jai sėdėti dramblio kaulo bokšte. Jau seniai laikas išeiti į pasaulį laimės ieškoti, kūrybos vaisius parodyti, sakė jie. Pradžiai reikia aplanką apie savo darbus paruošti. Šitas slenkstis buvo peržengtas ir 2015 m. grafikė tapo LDS nare.

Žaidimų aikštelė. Prieš mušant būgną. 2022.

Žaidimų aikštelė. Gaudynės. 2020.

Veltui Vaidė tikėjosi, kad dabar jau bus palikta ramybėje ir galės toliau piešinius ramiai piešti. Atsirado vėl tokių, kurie pradėjo kalbėti apie personalinę parodą. Lyg neužteko, kad ji dalyvaudavo bendrose parodose! Užsispyrė ir gana. Užtat kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad praėjusių

metų vasarą bastionas pasidavė. Iškalbingoji „Laiptų galerijos“ Šiauliuose vadovė Janina Ališauskienė prikalbėjo, prisuokė ir pasiekė tikslą. Pirmąją personalinę parodą Vaidė surengė savo dailės studijų mieste. O tada jau pajūrio ambicijos suliepsnojo. Nors ilgokai teko liežuvius ploninti, drąsinti ir net gėdinti, pagaliau įvyko tai, kas turėjo įvykti – Klaipėdos galerijoje vasario 10 d. gausiai susirinkusiems svečiams pristatytas Vaidės debiutas uostamiestyje. Sakysite, netipiška mūsų laikams istorija, iš piršto laužta? Pasirodo, būna ir taip. Tiesą pasakius, neretai susiduriama su iš pirmo žvilgsnio nesuprantamu kūrėjų santykiu su savaisiais darbais – nuo negalėjimo jų paleisti iš dirbtuvės iki visiško abejingumo, kur jie iškeliauja. Vaidės atvejis – nei viena, nei kita. Tiesiog ypatingų reikalavimų sau iškėlimo pasekmė. Tai tiek pasakų. ►

Šioje netikėtų, beveik du dešimtmečius tik sau kurtų ir tik artimiems draugams rodytų darbų parodoje atsiskleidžia dailininkės unikalus savitumas ir branda.

DAILĖ

Per vernisažą Klaipėdos galerijoje. Parodos „Minčių piešiniai“ autorė V.Gaudiešiūtė su parodos kuratore, dailėtyrininke K.Jokubavičiene. Vilmos Smilgienės nuotr.

DAILĖ

V.Gaudiešiūtės kūrinio „Kasdienybės siūlai“ (2017, popierius, tušas) fragmentas.

V.Gaudiešiūtės parodą „Minčių piešiniai“ pristatė grafikas

Kūrinio „Gyvata. Dešimt saulių“ (drobė, akvarelė, tušas) fragmentas.

Vilioja prieiti arčiau ◄ Tiesą sakant, pasakiškumo yra ir Vaidės piešiniuose. Ji kuria istorijas, sudėtingas, daugiasluoksnes ir daugiaprasmes, bet palieka galimybę interpretuoti. Fantazijai ir vaizduotei padedant, tos istorijos nukelia į 32

kitus laikus – gal į vaikystę, gal į dar senesnę praeitį ar visai žilą prosenovę. Paradoksaliai tapybiškai (nes priemonės – grafikos) lipdomi to kito, neįvardyto erdvėlaikio krašovaizdžiai. Vaidė vizualizuoja tai, kas girdėta, skaityta, matyta, išjausta. Perleidžia per savo emocijų, minčių, nuostatų sietą ir kuria lyg pabiras, bet iš esmės labai

konsoliduotas struktūras. Jų pagrindas yra linija, nors norėtųsi vartoti žodį „štrichas“, nes, žvelgiant į piešinius, vis iškyla meistriškumo viršūnes įvaldžiusio tradicinio vario raižytojo paveikslas. Tokia pat įvairove pasižymi dailininkės plunksnele brėžiamos linijos. Todėl pats laikas imti didinamąjį stiklą ir įdėmiau pažvelgti į parodos eksponatus. Nes piešiniai – nedidelio formato, subtiliai spalvingi, nerėkiantys iš tolo. Bet tik prieik arčiau, tik pabandyk tuos karakuliškų linijų akivarus pajudinti, tuomet saugokis. Parodoje rodomi darbai sukurti maždaug dviejų dešimtmečių laikotarpiu, ankstyviausias – 2003 m., naujausias – šiųmetis. Tačiau Vaidės kūryboje nėra įprastos sąvokos „ankstyvesni ir (ar) vėlesni darbai“. Jei ne datavimas, sudėlioti piešinius chronologine seka būtų tikras galvosūkis. Antra vertus, prie kai kurių piešinių ji gali užtrukti net kelerius metus, kaip antai parodos fenomenu tapusi kompozicija „Smulkmenos“, pradėta 2003 m. ir užbaigta 2021-aisiais (manau,

DAILĖ

grafikas Augustinas Virgilijus Burba, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė ir parodos autorė. Saulės Želnytės nuotr.

niekas, nei pati autorė negali pasakyti, kad „Smulkmenoms“ kokios naujos smulkmenėlės nepripaišys).

Monologas ir diskusija Sugrįžimą prie jau esamų kūrinių skatina ne tiek vieno ar kito tobulinimas, kiek papildymas – naujomis patirtimis, kurias suponuoja imlumas aplinkai, emocinės nuostatos. Pasak autorės, piešimas jai yra „savotiškas monologas, bandymas išgryninti savo mintis, atsakyti į klausimus, suvokti mažus ir didelius atradimus“. Sakyčiau, tai ne tik monologas, bet ir nenutrūkstanti diskusija su savimi. Ji nesibaigia, tai ir paskutinės linijos plunksnele piešinyje negali būti. Nes kuo toliau diskutuoji, tuo daugiau briaunų ir pusių randi. Kartu tai pagauli provokacija vaizdais. Metaforiškumas Vaidės piešiniuose kyla iš realybės, lyg veidrodžio šukėje blyksteli lygiagretaus pasaulio, kuriame veikia personažai, kaip ir mes kilę iš kvailumo, absurdo, juodojo humoro tyrų, apybraižos.

Ryškėja du piešinių komponavimo būdai. Pirmuoju atveju visi smulkūs motyvai, figūros, namai, laivai ir kiti objektai tankiai užpildo drobės erdvę, kaip nebylus daugiabalsis choras užpildo tuštumą. Kituose darbuose (kaip serijoje „Žaidimų aikštelė“) iš valdomo chaoso ištraukti objektai įsikūnija į piešinio centre esantį pagrindinį motyvą, kurį supa neutrali tuštuma. Fragmentiškumo ir nesibaigiančios visumos kaita suteikia piešiniams dinamikos ir gyvybingumo.

Smulku, bet ne menka Darbšti, smalsi, mėgstanti pajuokauti, nebijanti darbo, užsispyrusi, savikritiška, skrupulinga ir kūrybinga – visa tai tinka Vaidei ir yra apie Vaidę. Jos mažieji piešiniai skatina žvelgti į juose kuriamas istorijas per lengvos ironijos prizmę, pusiau rimtai, išpinti visus plunksnelės brėžiamus ženklus ir gijas, kurios apraizgo kompozicijų personažų gyvenimus, protus ir širdis. Turi

pabandyti prisiderinti prie mažo, smulkaus, bet ne menko, pasaulio ritmo. Jame vyksta svarbūs dalykai, vaidinamos didžios dramos ir kuriami nesibaigiantys farsai. Įvairaus plauko veikėjai, lyg skruzdžių armija, sukasi savo kasdienybėje, grubiai trypdami kažkelintą neįmantrų šokį. Pagal autorės valią jie noriai pasakoja, rezga, vapalioja, teisinasi, pagražina savo gyvenimą, nors jis ir taip siurrealistiškai gražus, tik patiems nesuprantamas, nevertinamas, nes ne toks kaip kitų. Antra vertus, visa tai tik plunksnos ir tušo pėdsakai ant mažo formato drobių. Beveik miniatiūros, todėl ir didinamasis stiklas, tikras ar menamas, praverčia. Vaidė, kaip tikra iššūkių sau ir kitiems mėgėja, tiesiog provokuoja pasilenkti arčiau, pamatyti toliau, atpažinti arba ne. Kaip išeis. Šioje netikėtų, beveik du dešimtmečius tik sau kurtų ir tik artimiems draugams rodytų darbų parodoje atsiskleidžia dailininkės unikalus savitumas ir branda. Sėkmingas pirmasis debiutas Klaipėdoje. Nesustok, Vaide, nuo šiol mes stebėsime tavo kūrybą. Iššūkis priimtas. 33

DAILĖ

Tapytoja D.Dašenkovienė per parodos atidarymą.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

DAILĖ

Apie tapytojos D.Dašenkovienės 613 granato sėklų „Teatras ir tapyba susiję tuo, kad gali kalbėti visiems“, – sakė tapytoja Daiva Dašenkovienė, kurios personalinė paroda „Refleksijos“ nuo sausio 14 d. iki vasario 5 d. buvo eksponuojama Klaipėdos galerijoje.

Rosana LUKAUSKAITĖ

D.Dašenkovienė 2015 m. su pagyrimu baigė Klaipėdos universiteto dailės studijų krypties vizualiųjų menų studijas, įgydama dailės bakalauro laipsnį. Dabar dirba Klaipėdos dramos teatre. Jungtinėse parodose ir pleneruose pradėjo dalyvauti nuo 2012 m. 2015 m. surengė pirmąją personalinę parodą, o Lietuvos dailininkų sąjungos nare tapo 2021 m. Tapytojas monumentalistas Juozas Vosylius teigė, kad D.Dašenkovienės „plonasluoksnėje, skaidrioje daugiaplanėje tapyboje drąsiai ir profesionaliai gretinama abstrakti ir realistinė stilistika“, o dailininkė Irma Leščinskaitė pastebėjo, kad menininkės „kūryboje akivaizdus profesionaliai

įvaldytų akademinio piešimo, spalvotyros, kompozicijos dalykų įvaldymas, subjektyvi ir savita kompozicinė pozicija“. Šnekučiavomės apie naujausią parodą, romantišką teatro dailininkės profesiją, pagarbą Antikos epochai ir iš spektaklių bei kelionių įspūdžių gimstančius paveikslų siužetus.

Iš teatro – į drobę – Apie ką jūsų naujausia paroda ir kodėl ją taip pavadinote? – „Refleksijų“ pavadinimas mane užkabino netikėtai, bet, atrodo, kad ilgai link to ėjau. Vieną dieną tiesiog supratau, kad mes nuolatos reflektuojame mus supantį pasaulį, kuris mums neišvengiamai visada daro įtaką, o ir menininkų kūryba dažnai vertinama jų aplinkos kontekste. Kaip tu ištransliuoji iš aplinkos pasiimtą viziją, ir yra refleksija – aiškesnis, ryškesnis tikrovės suvokimas, jos perkėlimas į kitą lygmenį ir turinio įprasminimas. Tada atsiranda nauja pozicija – savo asmeninių suvokimų perteikimas vizualia forma. Paroda „Refleksijos“ puikiai tai atspindi, nes kiekvienas kūrinys turi savo istoriją ir kalba per skirtingas išraiškos priemones. – Esate labai romantiškos – teatro dailininkės – profesijos atstovė. Kaip jūsų kasdienė veikla yra susijusi su jūsų tapybos kūriniais?

– Teatras iš tikrųjų yra nuostabi vieta, unikali tuo, kad gali nešti socialinę žinutę. O kadangi man pačiai labai įdomi Antikos epocha, žaviuosi tradicija, ateinančia dar iš graikų tragedijos laikų, kai ant scenos išsakomi žodžiai būdavo skirti ne vienoms ausims, o visiems žmonėms. Tai man labai svarbu. Manau, kad teatras ir tapyba susiję tuo, kad gali kalbėti visiems. Net jei norimas išsakyti dalykas yra asmeninio pobūdžio, per meno kalbą jis tampa visuomeniškas. Juk kalbantysis yra bendruomenės narys, ir jeigu tau kažkas aktualu, galbūt tai aktualu ir kitiems. Teatras man yra užrašyto žodžio garsinis ir vaizdinis laiškas. Teatras prasideda nuo teksto, o tapyba man prasideda nuo minties. Žinoma, spektakliai turi įtakos ir mano kūrybai. Kaip ir kelionės, perskaitytos knygos, pamatyti filmai. Pavyzdžiui, spektaklyje „Demonai“ kaip rekvizitas buvo naudojama Édouardo Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ reprodukcija. Man taip patiko Lauros Luišaitytės scenografija ir užkabinanti spektaklio žmogiškųjų santykių tema, tad panorau sukurti paveikslą „Pagal „Demonus“. Pusryčiai ant žolės“. Tapydama nežinojau, ką pavaizduoti ant stalo šalia antikinės galvos. Po to kelionėje Turkijoje netikėtai aplankėme buvusią senovės Graikijos koloniją Sidę ir, pasirodo, šis pavadinimas reiškia granato vaisių. Nuėję į archeologijos muziejų pamatėme Atėnės – sąžiningumo, vaisingumo, karo deivės – skulptūrą. Sidėje granato simbolis buvo siejamas su jos figūra. Parvažiavusi supratau, kad turiu ant stalo nutapyti granatą. ► 35

DAILĖ

◄ Tas vaisius man labai svarbus kaip įvaizdis, atėjęs iš antikos, nes įkūnija sąžiningumą, o judaizme jis vertinamas, nes turi apie 613 sėklų – po vieną kiekvienam iš Biblijoje išvardytų įsakymų. Taigi iš kelionės įspūdžių gimė du paveikslai.

Kūrybiniai impulsai

D.Dašenkovienė. Balandžio kojytėmis. 2021. Drobė, aliejus, 120 X 100 cm.

Pagal „Laisvę“. 2021. Drobė, aliejus, 120 X 80 cm.

– Pernai Klaipėdos dramos teatras pristatė spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjerą. Turbūt jums kaip tapytojai tai turėjo būti labai artima tema? Kaip sekėsi kūrybinis procesas? – Kūrybinis procesas buvo labai intensyvus ir turiningas, nes spektaklis vaizdavo Baroko epochą. Buvo labai įdomu dirbti su režisiere Agata Duda-Gracz, kuri puikiai sugebėjo įvesti į to laikmečio epochą. Jos pasitikėjimas davė stiprybės. Kadangi

Kėdė pagal „Kalės vaikus“, 2021. Drobė, aliejus, 110 X 90 cm.

DAILĖ

kūrybinis procesas buvo labai intensyvus, aišku, buvo įtampos, nerimo, tačiau komandinis darbas turi stipriąją pusę – tu nesi vienas. Tema man buvo labai artima, nes barokas man patinka dėl savo dinamikos, paveikslų neužbaigtumo. Kuriant spektaklį, viskas atrodo savaime suprantama ir, kai pamatai galutinį jo variantą, žinai kiekvieną apšvietimo, kompozicijos sprendimo priežastį. Viskas harmoningai susipynė – tapyba ir teatras – išėjo bendras kūrinys. Tai man paliko didelį įspūdį ir davė kūrybinių impulsų – gimė paveikslas „Judita pagal Karavadžą“. Manau, kad dar tos temos iki galo neišlukštentos ir ateityje dar laukia daug įžvalgų. Iš naujo žiūrėdama spektaklį, vis atrandu kažką naujo.

Teatras prasideda nuo teksto, o tapyba man prasideda nuo minties.

Pradžia I. 2015. Drobė, aliejus, 130 X 100 cm.

– Ar visada dirbate tiesiogiai su režisieriais? Kaip sekasi perteikti jų vizijas vizualiai? – Daugiau dirbame su scenografais, kurie tiesiogiai bendrauja su režisieriais, tačiau būna, kad ir patys režisieriai priima scenografinius sprendimus ir kreipiasi į mus. Paskutiniu metu scenografai teatro dailininkams duoda labai daug laisvės kurti – nesi uždarytas tarp standarto rėmų. Šis pasitikėjimas – ypač jį pajutau dirbdama su A.Duda-Gracz, – skatina atsakomybę ir kūrybingumą.

Su viltimi ir tikėjimu – Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba? – Tapyba visada buvo manyje. Vaikystėje nuolatos piešdavau. Nebuvo taip, kad vieną dieną atsikėliau ir nusprendžiau, kad būsiu dailininkė – tiesiog nuo pat mažų dienų ir kiek mama atsimena, mėgdavau užsidaryti ir piešti. Toks net savotiškai maniakiškas potraukis eiti į priekį, nesustoti, tobulėti savo srityje, atkaklumas ir lėmė profesijos pasirinkimą. ►

Venera. 2019. Drobė, aliejus, 60 X 60 cm.

DAILĖ

Parodos atidaryme: tapytoja D.Dašenkovienė, grafikas Žilvinas Bražukas, parodos kuratorė, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr. ◄ – O kurie dailininkai įkvėpdavo seniau ir kurie įkvepia dabar? Skirtingi? – Iš tiesų skirtingi. Aišku, klasikiniai dailininkai, kurie mane visada įkvėpdavo, įkvepia ir įkvėps, yra Pablo Picasso ir Vincentas van Goghas. Tai yra du dailininkai, kuriais be galo žaviuosi. Šiuo metu man labai patinka belgų kūryba, ir ne tik jų abstrakčioji tapyba. Ypač imponuoja dailininkas Michaëlis Borremansas – man labai patinka jo figūratyvinė, fokusuota tapyba. Jo darbus norisi analizuoti, ir tai man suteikia įkvėpimo.

– Jūsų paveiksluose visada svarbus žmogus. Kaip „atrakinate“ tuos, kurie jums pozuoja? – Visada prašau savo vaikų, kad papozuotų, nes tapydama irgi mėgstu tarsi susikurti scenografiją, pasirinkti tinkamą apšvietimą. 38

Esu dėkinga sūnui Rokui ir dukrai Karolinai už kantrybę. Yra pozavęs ir mano vyras. Tenka ilgai prašyti, bet jie supranta, kad niekur nepabėgs ir galiausiai sutinka (juokiasi). Labai džiaugiuosi, nes labai gera kurti, kai matai prieš save modelį, o ir bendrystė su artimaisiais sustiprina. – Dažnai svarstoma, kodėl dabar skirtingų sričių menininkai rečiau susitinka, mažiau bendrauja, kuria kartu. Kaip jums atrodo, kodėl taip yra? – Pagalvojau, kad dabartiniais laikais mene ir ne tik jame vyrauja asmenybės susmulkėjimo kultas – individualizmo era padarė žalą ir pradėjome save pripažinti kaip pagrindinį kūrėją. Patys save pradėjome vertinti kaip meno kūrinį, apleisdami tai, ką kuriame. Vaikštome savo burbule ir nebemokame susikalbėti su kitais. Visada

žaviuosi antikos, klasikinės epochos mąstymu dėl to meto žmogaus stabilaus krypties pasirinkimo. Turėdamas laisvę jis geba apsispręsti ir atsakingai pasirinkti sau tinkamą kelią. Kūryba turi kalbėti pati ir autorius neturėtų būti svarbesnis už savo kūrinius. – Kokią emociją norėtumėte, kad išsineštų jūsų parodos lankytojai? – Norėčiau, kad žmonės iš parodos išeitų su gerais jausmais – viltimi ir tikėjimu. Kad ir kalbėtume apie žmogaus vargus ar rūpesčius, tikėjimas vis tiek turi būti pagrindas. Vienas mano paveikslas, netilpęs ekspozicijoje, buvo įkvėptas Kauno dramos teatre pamatyto spektaklio „Natanas Išmintingasis“, kuris mane taip stipriai paveikė, nes kalbėjo apie tikėjimą, žmogiškumą ir tapatybę, neįstatant žmogaus į religinius rėmus, – apie tikėjimą, kuris vienija žmones, o ne juos išskiria.

DAILĖ

D.Dašenkovienės parodos „Refleksijos“ ekspozicija. 39

KINAS

Košmarų skersgatvis. Niūri pasaka suaugusiesiems „Užeikite ir pažvelkite į vieną iš labiausiai nepaaiškinamų visatos paslapčių! Ar jis žmogus, ar žvėris? Šį padarą ištyrė žymiausi mokslininkai ir vienareikšmiškai paskelbė, kad tai vis dėlto žmogus. Žmonės, esu pasirengęs jums pasiūlyti paskutinę galimybę pamatyti šią ypatingą būtybę. Iš kur ji atsirado? Ji atėjo į šį pasaulį iš ten, kur mes visi, tačiau motinos įsčiose kažkas nutiko. Ji netinkama gyventi. Ar tai žvėris, ar žmogus? Jums pasisekė, nes šį vakarą pamatysite, kaip jis maitinasi! Ateikite ir sužinokite. Jis žmogus... ar žvėris?“

Kadrai iš filmo „Košmarų skersgatvis“ (rež. G.del Toro, 2021).

Andrius RAMANAUSKAS

Tyrinėja žmogaus sielą Ne taip seniai už „Vandens formą“ („The Shape of Water“, 2017 m.) gavęs „Oskarą“ už geriausią režisūrą ir filmą, meksikiečių kilmės režisierius Guillermo del Toro grįžo į kino ekranus su noir stilistikos filmu „Košmarų skersgatvis“. Žaisdamas su sau įprasta išraiškinga kinematografija, kaip ir ankstesniuose savo darbuose („Pano labi-

KINAS

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Košmarų skersgatvis“ / „Nightmare Alley“. Žanras: kriminalinė drama, trileris. Sukurta: 2021 m. JAV, Meksika, Kanada. Režisierius: Guillermo del Toro. Scenarijaus autoriai: G.del Toro, Kim Morgan. Aktoriai: Bradley’s Cooperis, Cate Blanchett, Toni Collette, Willemas Dafoe, Rooney Mara, Ronas Perlmanas. Operatorius: Danas Laustsenas. Kompozitorius: Nathanas Johnsonas. Trukmė: 2 val. 30 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

„Aš tikiu žmogumi, tikiu, kad žmonija – tai blogiausia ir geriausia, kas galėjo nutikti šiam pasauliui“, – yra sakęs vienas įdomiausių šiandienos kino kūrėjų G.del Toro.

rintas“, 2006 m. ir „Purpurinė kalva“, 2015 m.), šį kartą G.del Toro pirmąsyk sukūrė filmą, kuriame nėra fantastikos elementų, antgamtiškų jėgų, ir tyrinėja kitokią pabaisą – žmogaus sielą. „Košmarų skersgatvis“ pilnas didelio kalibro Holivudo žvaigždžių,

kurios vaidina cirko keistuolius, magus ir aiškiaregius. Siužetas: Antrojo pasaulinio karo laikų Amerikoje Stenas, bėgantis nuo savo problemų vienišius su paslaptimi akyse, patenka į keliaujantį karnavalą. Ten jis įsidarbina

pagalbiniu darbuotoju ir palaipsniui įsilieja į keistų cirko pramogų pasaulį. Jis išmoksta kelių scenos triukų ir įsimyli jauną moterį vardu Molly. Naudodamasis kolegų išmokytais mentalizmo metodais, jis sukuria savo solo pasirodymą ir tampa žymiu aiškiaregiu, o Molly – jo padėjėja. Tačiau Stenas pernelyg atsidavęs savo darbui ir pinigų troškimui. Susipažinęs su nesilaikančia etikos kodekso psichologe daktare Lilit Ritter, jis sudaro velnio sandorį. Pasinaudodamas jos klientų asmeninėmis paslaptimis, Stenas pradeda eiti tamsiu keliu ir melžti iš turtuolių pinigus, vaidindamas, kad gali susisiekti su jų mirusiais artimaisiais. ►

KINAS

Peržengęs ribą Stenas negali sustoti ir eina iki galo, siekdamas išmelžti iš savigraužą jaučiančių ir vilties netekusių turčių viską, ką tik įmanoma. Filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo Williamo Lindsay Greshamo romaną, pasirodžiusį 1946 m. Rašytojas pats asmeniniais tikslais aktyviai tyrinėjo uždarą aiškiaregių bei keliaujančių karnavalų gyvenimą, ir šis romanas tapo jo žymiausiu kūriniu. „Košmarų skersgatvį“ konsultavo dabar žymus mentalistas, Brodvėjuje rengiantis sėkmingus šou Derrenas Brownas ir Telleris iš vieno sėkmingiausių visų laikų magų dueto „Penn and Teller“. Tad filme visi rodomi triukai, manipuliacijos ir keistenybės turi tikrą istorinį pagrindą.

◄

Asmeniška tema Režisieriui G.del Toro ši tema buvo asmeniška. Ne viename interviu jis atviravo, jog dar vaikystėje gyvendamas Meksikoje dažnai pats lankydavosi panašiuose keliaujančiuose karnavaluose ir visą gyvenimą domėjosi magijos menu bei triukais. Jis dažnai pasakoja asmenišką istoriją apie savo tėvą, kurį pagrobė narkotikų kartelis. Tada ilgai netrukus jo šeima sulaukė dviejų asmenų, save vadinusių aiškiaregiais, dėmesio. Šie už atlygį siūlėsi padėti surasti dingusį tėvą. Pagrobimų ir žmogžudysčių tais laikais netrūkdavo. Dėl Meksikoje siautėjančių narkotikų platintojų gaujų, nusikaltimų skaičius buvo didelis. Tad netrūko kenčian42

čių ir savo artimuosius praradusių gyventojų. Jais be vargo naudojosi įvairiausio plauko šarlatanai. Kai vieną dieną jie pasibeldė į režisieriaus duris, šis juos išspyrė lauk. Filmą galima sąlygiškai padalyti į dvi dalis. Pirmojoje matome keistos gyvybės kupiną keliaujančio karnavalo trupės kasdienybę pagrindinio personažo akimis. Jį vaidina Bradley’s Cooperis. Autentiškos tų laikų pramogos gali atrodyti labai neįprastos šių laikų žiūrovams. Filme karnavalo šauklys kiekviename mieste kviečia žmones pamatyti galiūną milžiną ir vikrų liliputą, moterį, kuri gali ištverti didžiules elektros sroves, aiškiaregę, kuri gali atsakyti į slapčiausius klausimus. Jis vilioja pasisupti karuselėse, aplankyti siaubo kambarius, pamatyti konservuotus negimusius kūdikius ir vieną šiurpiausių pramogų – žmogų pabaisą, kuris maitinasi gyvomis vištomis. Realybėje žmogus pabaisa arba žvėris yra karnavalo savininko įkalintas ir išnaudojamas nužmogintas benamis, priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų. Istoriškai tai irgi yra tikslu. Kadangi ne visos pramogos buvo legalios, sulaukus vietinės bendruomenės pasipiktinimo, karnavalas susikraudavo daiktus ir keliaudavo į kitą miestą.

Įtraukia ir įkalina Susipažinę su spalvingais karnavalo personažais, antroje filmo dalyje jau sekame pagrindinio personažo Steno pėdomis. Jis po kurio laiko atranda savo įtaigos talentą

ir išmoksta sudėtingo bendravimo kodo, kuris nematomas paprastiems žmonėms. Atsiskyręs nuo karnavalo, jis siekia asmeninės mentalisto karjeros, keliaudamas po prabangius didmiesčių klubus ir restoranus. Savo pasirodymuose Stenas skaito žiūrovų mintis. Žmonos padedamas jis gali iki smulkmenų nupasakoti, kokius daiktus turtingos damos nešioja rankinėse. Tačiau didžiausią poveikį daro kalbėjimasis su žiūrovų gedimais mirusiais artimaisiais. Čia Stenas jaučiasi darantis didžiausią įtaką, kuriai vis sunkiau atsispirti ir jam pačiam. Nors ne kartą įspėtas kolegų nesinaudoti kitų žmonių sielvartu, jis vis dažniau peržengia ribą, už kurios jau nebėra kelio atgal. Klausimas, ar jis iš tikrųjų turi galių, ar tik gali įtikinti žmones, kad jų turi, neturi prasmės. Netekę artimųjų žmonės nori juo tikėti, o Stenas moka suteikti jiems vilties iliuziją. Vėliau Stenas susipažįsta su psichologe (akt. Cate Blanchett), kuri čia atlieka femme fatale vaidmenį. Tarp jų užsimezga nuodingas tiek kriminalinis, tiek seksualinis ryšys. Ji – turtingų žmonių nuodėmklausė. Neaiškių inspiracijų vedama, ji skatina Steną dar toliau eiti tamsos keliu, išduodama savo klientų paslaptis „mintis skaitančiam“ mentalistui. Kaip ir kiekviename puikiame noir žanro filme, istorija suteikia Stenui daugybę progų išsivaduoti nuo blogų pasirinkimų, tačiau jo ego ir ambicijos nuolat ima viršų. Vėliau įvykiai tampa visiškai nebekontroliuojami. Istorijos kulminacija – viena niūresnių ir tragiškiausių, kokią tik prisimenu iš pastarojo meto kino. Filmo „Košmarų skersgatvis“ pasaulis yra tamsus, kuriame visada lyja. Veiksmas užburiantis ir grėsmingas, čia lengva pasijusti įtrauktu ir įkalintu. Juosta pasižymi milžiniška gamybos verte, ypač nuostabiomis dekoracijomis ir kostiumais. Tačiau šiame 150 minučių trunkančiame pasakojime apie žmogaus pasinėrimą į beprotybę nuolat jaučiama neišvengiamai liūdna pabaiga. Tai nėra emociškai jautriausias režisieriaus darbas, tačiau ekrane jaučiamas kruopštumas ir dėmesys detalėms, meistriškumas ir aukštas atsidavimo lygis. Viską puikiai atlieka solidus aktorių ansamblis. Juosta turi viską, ko reikia geram kinui, tik jis didžiajai daliai žiūrovų gali atrodyti pernelyg nišinis ir arthousinis. Tai klasikinis noir filmas, sukurtas žmogaus, kuris vertina ir supranta šį žanrą. Tai tamsi pasaka suaugusiesiems be drakonų ir slibinų, bet su tikromis pabaisomis.

GINTARO LAŠAI

Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre Nidoje kūrė rezidentai iš Islandijos ir Estijos Praėjusį gruodį baigėsi Tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro Nidoje įgyvendintas projektas „Artist residencies“, finansuojamas Šiaurės ministrų tarybos. Projektu siekiama plėtoti daugiašalius kultūrinius, kūrybinius ir pažintinius mainus ir plėsti centro kaip meno rezidencijos veiklą.

Rugilė ISTOMINĖ

Stipendija – dviem Pernai liepą buvo paskelbtas stipendijos konkursas dviem rašytojams ar vertėjams rezidencijai Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre Nidoje. Laimėtojus išrinko autoritetinga komisija, kurią sudarė Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS), Neringos savivaldybės, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos atstovai. Komisijai įvertinus visas pateiktas kandidatų paraiškas, buvo išrinkti du laimėtojai – Birniras Jónas Sigurðssonas iš Islandijos ir Reet Kudu iš Estijos.

Rašytojai B.J.Sigurðssonas ir R.Kudu du mėnesius rezidavo Tarptautiniame rašytojų ir vertėjų centre Nidoje.

Du mėnesius reziduodami Tarptautiniame rašytojų ir vertėjų centre, kūrėjai įgyvendino projekto „Artist residencies“ kūrybinę programą ir aktyviai įsitraukė į jiems pasiūlytas veiklas, kuriose laimėtojai susipažino su vietine gamta, kultūra ir žmonėmis. Kultūrinės programos metu centro rezidentai dalyvavo įvairiuose kultūriniuose renginiuose, ekskursijose, lankėsi muziejuose, taip pat susitiko su Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos darbuotojais, LRS Klaipėdos skyriaus nariais bei Nidos meno kolonijos rezidentais. Stipendijos laimėtojai islandas B.J.Sigurðssonas ir estė R.Kudu yra skirtingų kartų atstovai, gvildena skirtingas temas ir

kalba skirtingomis kalbomis, tačiau vertėjų padedami jie lengvai rado bendrų taškų ir panašumų savo veikloje. Abiejų karjerose svarbiausios veiklos sritys yra teatras, vizualieji menai ir rašymas.

Rašė fantastinį romaną B.J.Sigurðssonas kuria kine ir teatre kaip autorius ir atlikėjas, taip pat rašo knygas bei pjeses. 2014–2019 m. Birniras Islandijos universitete studijavo kiną, Islandijos menų universitete – teatrą ir performanso meną, Madride (Ispanija) pagal mainų programą – scenografiją. ► 43

GINTARO LAŠAI

◄ B.J.Sigurðssonas labai daug kuria teatre. Jis yra teatro grupių CGFC ir „Ást og Karóki“, kurios remiasi grupine kūryba, narys. Jis kuria spektaklius, vaidina ir yra eksperimentinio teatro erdvės „Tóma rýmið“ Reikjavike (Islandija) įkūrėjas. Birniras organizuoja įvairius renginius – eksperimentinio teatro vakarus, eksperimentinio teatro festivalį „Safe fest“ ir „Gullmolinn“ trumpametražių filmų festivalį. Nors pagrindinė B.J.Sigurðssono kūrybos sritis yra teatras ir įvairūs performansai, jis yra parašęs ir dvi knygas: „Strá“ („Šiaudai“, 2019 m.) ir „Fuglabjargið“ („Paukščių skardis“, 2021 m.). „Paukščių skardis“ – knyga vaikams, pasakojanti apie atokią salą prie rytinės Islandijos pakrantės ir jos gyventojus, įvairių rūšių paukščius ir jų gyvenimą ištisus metus. 2021 m. sausį Reikjaviko teatre įvyko operos vaikams „Paukščių skardis“ premjera, kuri sulaukė labai gerų atsiliepimų ir įvertinimų. Birniro meno darbuose vyrauja aplinkosaugos temos – ekologija ir klimato kaita. Šias temas jis tęsė ir reziduodamas Nidoje. Jo kuriamas romanas „Lašai“ priklauso klimato fantastikos žanrui. Romane vaizduojamų veikėjų skirtingas mąstymas ir elgesys daro skirtingą poveikį klimato kaitai. Ekologija ir klimato kaita yra labai aktuali Nidoje ir visame Lietuvos pajūryje gyvenančių žmonių kasdienio gyvenimo tema, todėl šiame romane nagrinėjamos problemos jiems gerai pažįstamos ir svarbios.

Nors planavo kurti pjesę

Rezidentai susitiko su Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos darbuotojais. 44

R.Kudu yra rašytoja, vertėja ir choreografė iš Estijos. Save pristato kaip ironiškai lyriško stiliaus atstovę. Yra parašiusi 13 romanų, iš kurių keli išversti į vokiečių ir rusų kalbas. Taip pat, dar 8-ajame dešimtmetyje pradėjusi rašyti didaktines istorijas bei pasakas vaikams ir jaunimui, ji yra parašiusi 9 knygas vaikams. Viena iš jų „Võlusport“ („Eime šokti, sniego ir vandens vaike“) 1994 m. klaipėdietės rašytojos ir vertėjos Nijolės Kepenienės išversta į lietuvių kalbą. Šiuo metu R.Kudu daugiausia rašo ir verčia tekstus, nors ankstyvaisiais karjeros metais daug dirbo ir teatro srityje, yra sukūrusi ne vieną choreografiją pasirodymams, režisavusi spektaklius įvairiuose teatruose Estijoje. Rezidencijos metu Reet planavo rašyti pjesę, tačiau Nidos gamta, miestelio gyventojai ir jų gyvenimo būdas ją įkvėpė rašyti romaną

GINTARO LAŠAI

apie visišką laisvę gyventi kaip nori – nevaržomam ribojimų, vidinių baimių ar nusistovėjusių stereotipų.

Plėtoja kūrybinius mainus Rezidencijos metu sukurti R.Kudu ir B.J.Sigurðssono darbai buvo pristatyti Nidos ir Klaipėdos bendruomenėms. Projekto sumanytojai tikisi, kad laimėta stipendija padės rašytojams įgyvendinant kūrybinius planus ir kad rezidencijos laikas, praleistas Nidoje, šiuos kūrėjus įkvėpė ne tik naujiems, bet ir išskirtiniams darbams. Tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras, įkurtas Nidoje 2018 m., yra Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos padalinys, priimantis Lietuvos ir užsienio kūrėjus, vertėjus, rašytojus gyvenimui bei darbui. Tai yra vienintelis vertėjų ir rašytojų centras Lietuvoje, kuriame šalies ir užsienio kūrėjų bendruomenių atstovai gali susitikti, kurti, versti literatūros kūrinius, bendrauti ir bendradarbiauti. Centro veikla prisidedama prie skaitymo skatinimo bei šioje srityje dirbančių specialistų kompetencijų tobulinimo. Siekiama padėti plėtoti daugiašalius kultūrinius, kūrybinius bei pažintinius mainus. Kūryba ir poilsis rezidencijoje grąžina ramybę ir nukelia į „čia ir dabar“ akimirką, kurioje galima būti su savimi, išgirsti bei išgryninti savo mintis ir kurti.

Susitikimas su LRS Klaipėdos skyriaus nariais.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorė Laura Juchnevič, rašytoja iš Estijos R.Kudu, Tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro vedėja Rasa Skudikė.

I.Simonaitytės viešosios bibliotekos ir asmeninio archyvo nuotr.

GINTARO LAŠAI

Algis KUKLYS

Nulaužta šaka Kai kiekvieną vakarą eidavo senamiesčio gatvelėmis, būtinai pasukdavo pro tą namą, kurio antrame aukšte, nedideliame lange, regėdavo šviesą. Ten dailininkas Vaclovas, kurį vadino Vaciuku, turėjo dirbtuvę. Dabar šis langas nešvietė, todėl jam kartais persmelkdavo širdį, nes tapytojas prieš penkerius metus iškeliavo ten, iš kur negrįžtama. X Jie susipažino speiguotą žiemos dieną, kai laidojo jauną talentingą poetą. Vaclovas su žiemine kepure, į priekį atkišta barzdele ir siaura figūrėle atrodė tarsi išdrožtas iš medžio. Kadangi jo viena koja buvo trumpesnė, visada vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazdele ir visada garsiai kalbėdamas. Tai va, kaip atsitinka, atsikrenkštė jis, miršta jauni, beveik vaikai, o tokie seni krienai kaip aš gadina orą... Na, ką tu sakai, Vacyti, tuojau atsiliepė jo plonutė žmona, stovėjusi greta, ką tu sakai... Juk išėjimo valanda paskirta kiekvienam... Vaclovas sučepsėjo lūpomis, pažvelgė į jį ir tuojau paklausė, kodėl taip plonai apsirengęs. Ar ligos ieškai, jaunuoli? Po laidotuvių aplankysi mane, išgersi karštos arbatos su romu. Gerai? Kapinėse siautėjo totalinis šaltis su vėju, todėl jaunuolio nešildė nei plonas paltukas, nei pirštinės. O galvoje stuksėjo klausimas: kodėl poetas numirė tokiu bjauriu laiku, kai net iškasti duobę nelengva ir visas pasaulis regisi labai atšiaurus, tarsi būtų prasidėjęs ledynmetis. Bet šis įkyrus klausimas neturėjo atsakymo. Juk žmogaus naivumas ir pasitikėjimas savimi yra tuštybė, jokie atsakymai nieko nepakeis. Taigi po liūdnų laidotuvių, pasiekę Vaclovo namus, galop peržengė slenkstį ir iš karto pajuto šilumą, kuri atrodė ne tik fizinė, bet ir kitokia, nes ją sukūrė kambario erdvė su nedideliais senoviniais baldais ir knygomis. Vaclovas turėjo kulinaro diplomą, todėl greitai iškepė fantastiško skonio kiaušinienę, o termose paruošė žaliosios arbatos, kurios ne kiekvienas tuo metu turėdavo, nes tekdavo prašyti žmonių, važiuojančių į Mas46

kvą, kad jos nupirktų. Šią gerą arbatą vadino „čiai bodrost“. Ir kai pagaliau ant nedidelio staliuko prieš jo nosį atsirado ir stikliukas su romu, Vaclovas nusijuokė sakydamas, kad paragaus romo ir taps jūrininku, nes laivais plaukiojantys vyrai puikiai žinojo, ką reikia pasiimti į tolimą kelionę. Nežiaukčiok kaip katinas, o išgerk iki dugno, jeigu nenori sirgti gripu, pasakė ir smagiai išlenkė savąjį, paskui mėgavosi arbata ir ilgai svečiui porino apie savo nedidelio formato tapybos kūrinius, kurie kabojo ant sienos. Jis pastebėjo, kad Vaclovui itin patiko tapyti senamiestį, tuos jaukius kiemelius ir čerpių stogus. Ten buvo ir saulėtų Nidos peizažų. Mes Nidoje ir susitikome, įsiterpė dailininko žmona Onutė, kuri šypsojosi ne tik lūpomis, bet ir mėlynomis akimis, o paskui jam padovanojo numegztą nedidelę lėlę – berniuką Tamošiuką. Tai buvo jos žavus kūrinys. Deja, bėgant metams, neišsaugojo šito suvenyro, nes nemokėjo saugoti nei dovanų, nei viso kito. Įsivaizduok, Onutė visą laiką stovėjo už mano nugaros ir žiūrėjo, kaip tapau žvejų valtis, juokavo Vaclovas, taigi nuo likimo nepabėgsi... O tu, ar tiki likimu? Kai sutemus teko atsisveikinti, jaunuolis pažadėjo, kad būtinai ateis į dailininko parodos atidarymą. Gerai, lauksiu tavęs parodoje, šypsojosi Vaclovas ir Onutė, išlydėdami svečią. Bet Vaclovas mieste išgarsėjo ne savo talentingais kūriniais, o pilietinėmis akcijomis, kurias su bičiuliais ruošdavo priešais savivaldybę. Čia sėdi didžiausi miesto tarakonai, šaipėsi jis, kalbėdamas apie sovietinius biurokratus. Jiems buvo neapsakomai įkyrėjęs, jo kalbos tiesiog siutino, tačiau jie neišmanė, ką su tokiu maištininku daryti. Buvo net sugalvoję, kad reikia Vaclovą nugirdyti alkoholiu, nes dailininkai stikliukui neabejingi. Bet Vacytis – reta išimtis, jo niekada butelis netraukė, jis visada jautėsi esąs dvasios aristokratas, o ne bohemos atstovas.

Kai senamiestyje, savivaldybei palaiminus, nugriovė seną gaisrinę, neva trukdančią komunikacijoms, Vaclovo protesto akciją trumpai parodė net televizija. Jeigu valdžioje sėdi barbarai, tuomet visam mūsų paveldui iškilo mirtina grėsmė, šaukė jis mitinge. Ir visada, kur tik stovėdavo Vaclovas, greta lūkuriuodavo ir Onutė, tarsi būtų jo ginklanešys. Ir kiekvieną dieną dailininkas palydėdavo ją į darbą, paskui šlubuodamas vakare pasitikdavo žmoną. Šią porą mėgo miestiečiai, juodu lygindavo su kitomis poromis. Kažkada Vaclovas ir Onutė atsikėlė į miestą iš kaimo, tad jų pasakojimai jam buvo egzotiški, nes daug ko nesuprato, be to, tarmiški žodžiai vertė stebėtis.

Žiemos spindulys.

GINTARO LAŠAI

Vasarą mes tave nuvešime į kaimą ir kai ką parodysime, mįslingai ištarė Vaclovas. Šiam sumanymui pritarė ir Onutė, kuri tą vakarą svečią vaišino medumi, uogomis ir baltu sūriu. Viena koja jie gyveno mieste, o kita – kaime, kai sulaukdavo vasaros. Ir ką gi... Ano įstabaus vidurvasario niekada neužmiršo, nes Vaclovas, žmonai burbtelėjęs, kad eis „bazaryti“ su bernais, nusivedė jį į šokius. O ten visi pažinojo dailininką, klausinėjo, kada juos „maliavos“, bet šis, į priekį atkišęs savo smailą barzdelę, tik kikeno, mįslingai berdamas žodžius. Jaunuolio akis iš karto patraukė nuošaliau stovinti mergina, kurios galvą puošė

geltoni papurę plaukai ir žydros akys. Ilgai nelaukęs, išvedė ją šokti, o širdis plakė lyg pasiutusi. Tąsyk vien ją ir šokdino, o vėliau visą naktį vartėsi lovoje, regėdamas merginos veidą, girdėdamas tylų balsą. Ach, ta Marytė Marytė, dūsavo dėl to, kad nedrįso jos pabučiuoti. Kai rytą pabudo, Vaclovas jau buvo išpėdinęs tapyti, o Onutė ruošė pusryčius ir laukė, kada atsikels miegalius. O tas miegalius, iš pradžių pasisveikinęs, lauke nusiprausė, jausdamas lengvą vėjelio glostymą, paskui nustebusiomis akimis dairėsi į šalis, nes regėjosi, kad staiga pateko į etnografinį muziejų. Būtų klausinėjęs Onutės, kam skirtas šis arba kitas indas, bet neleido išdidumas, nes buvo miesčioniukas. O

vieną dieną Vaclovas jį pasodino prie lango ir ėmė paišyti, paskui tris dienas tapė aliejiniais dažais. Ir visą laiką dailininkas kažką švilpavo, kartais paklausdavo, ar jam nepabodo sėdėti, vėliau atkakliai klausinėjo, kuo norėtų būti. Tuomet jaunuolis susimąstė, kaip atsidėkos geriems žmonėms už vasaros atostogas. Nebent Vaclovui nupirks aliejinių dažų, Onutei – saldainių dėžutę. Kitą dieną kartu su Vaclovu jie aplankė bažnyčios apkūnų kleboną, kuris rašė eiles. Atvedžiau tamstai komjaunuolį, juokėsi dailininkas, kuris Bibliją perskaitė skersai ir išilgai, todėl kartais diskutuodavo su kunigais ir ne vieną įvarydavo į kampą, nes šie neišmanė, ką tokiam žinovui atsakyti. ►

Arvydo Stačioko nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ Klebonas juos priėmė savo bibliotekoje, kambarėlyje, kurio visos sienos buvo apstatytos lentynomis su knygomis, enciklopedijomis. Beje, čia stovėjo ir „Tarybinė enciklopedija“, klasikos kūriniai, o viršuje, prie šviestuvo, kabojo kibiro dydžio varpas, tarsi koks simbolis. Jo gaspadinė, irgi apkūni moteriškė, atnešė kavos, sausainių ir labai skanaus kompoto, kuris patiko jaunuoliui. Tuomet pagalvojo, kad visi dvasininkai neprastai gyvena. Paskui svečiai klausėsi, kaip klebonas skaitė savo eiles apie Visatos ir žmogaus paslaptingą lemtį bei neaprėpiamą Dievo galybę. Vaclovas kunigui padovanojo nedidelį tapybos darbą. Atslinkus vakarui, prisiminimai apie šviesiaplaukę Marytę jam raižė krūtinę, todėl ir kitą vasarą norėjo atvykti į Vaclo-

vo gimtinę. Visa tai, ką išgyveno, regėjosi kaip liga, ir jis nenorėjo pasveikti. Tai pastebėjo ir dailininkas su Onute, todėl vakarais, kai saulė slėpdavosi už medžių, jie porindavo jaunuoliui šio kaimo istorijas. Tokių įspūdžių nepatirsi jokiame didmiestyje. Visi daiktai, sukurti žmogaus rankų, net po daugelio metų byloja daugiau nei žodžiai, susimąstęs šnekėjo Vaclovas. Jaunuolis nesuprato, todėl pasiteiravo, ką tai reiškia. Jeigu žmonės nesaugos savo praeities, tai nebus ir ateities, atsiduso dailininkas, o kadangi valdžioje sėdi tarakonai, tai jie ir galvoja kaip tarakonai... Vis dėlto išaušo nelemta diena, kai Vaclovas, pasiramsčiuodamas lazdele ir į

Nuotraukos

Pirmiausia atrakino pažįstamas buto duris ir, nusivilkęs lietpaltį, susijaudinęs atsisėdo ant kėdutės pailsėti. Jautė ypatingą nuovargį, nes čia praleido dvidešimt metų su šeima, bet vėliau, kai jauna žmona susirado kitą, tapo nereikalingas. Kaimynai stebėjosi, bet paskui jis pastebėjo, kad jie vengia su juo susitikti, tarsi jis būtų sugrįžęs iš kalėjimo. Kai atsigavo ir širdis nurimo, dirstelėjo į kiekvieną kambarį, paskui virtuvėje paruošė kavą, kurią neskubėdamas išgėrė, žiopsodamas pro langą. Žvilgtelėjęs į laikrodį, pagalvojo, kad turi kelias valandas, todėl susirinks savo popierius, visokias smulkmenas ir vėl, užrakinęs butą, iškeliaus į kitą miestą. Iškeliaus ilgam, o gal visam laikui. Tikriausiai taip būtų geriausia, nes tuomet nekankintų jokie prisiminimai, kai gyveno šiame bute, o dabar kol kas neprisijaukina prie naujos vietos, vėliau svarstė važiuodamas automobiliu. Dabar jis vienas – nuo ryto iki vakaro, retsykiais paskambina kokiam senam pažįstamam, norėdamas įsipiršti į svečius. Tokių turėjo kelis, todėl juos vertino, į kelionę pasiimdavo vaišių, nes tuščiomis rankomis važiuoja tik ubagas. Jis, aišku, norėjo susirasti darbą, tačiau tokio amžiaus vyriškio niekas nepageidavo, suprask, toks nuolatos sirgs, o jo darbas – šnipštas... Taip galvoti niekam 48

neuždrausi ir nepakeisi kategoriškos nuomonės. Kai pagaliau sugrįžo į savo kambarėlį, ant lovos ištiesė kojas ir įjungė radijo aparatą, kad pasiklausytų muzikos. Tąsyk nieko nenorėjo svarstyti. X Kiekvieną dieną ant sienos regėdavo mėlynakio ir šviesiaplaukio anūko Simuko nuotrauką. Ant jo galvos – vainikas, nupintas iš ramunių, turbūt šitai padarė jo motina. Tačiau neįsivaizdavo, kaip septynerių berniukas iškentėjo motinos netektį, šito neklausė ir mažakalbio sūnaus Tomo. Pagaliau, kam draskyti senas, jautrias žaizdas, tokios greitai neužgyja, ir čia nepadės joks gydomasis tepalas. Deja, nepadės... Tik vieną sykį prasitarė, jog Simukas prašęs, kad jam parvestų kitą mamytę. Bet mamytės jokioje parduotuvėje nenupirksi. Yra žmonių, sugebančių išspręsti sudėtingiausias problemas, tačiau jo sūnus niekada nebuvo ryžtingas, todėl stebėjosi sužinojęs, kad užsienyje surado merginą, kuri užkariavo jo širdį. Galop sulaukė dienos, kai jaunamartė pravėrė buto duris, o sutrikęs Tomas stovėjo už jos nugaros skystai šypsodamasis. Užtat jaunosios šypsena spindėjo iš tolo. O kai susėdo prie staliuko, sūnus tapo vertėju, nes kitaip jie nebūtų susikalbėję. Ir kodėl po penkerių metų jo žavioji marti, susirgusi onkolo-

priekį atkišęs smailą barzdelę, artėjo prie savo dirbtuvės. Ir staiga... Jis netikėjo savo akimis – keli vaikigaliai, įsikibę į senamiestyje augusio medžio šaką, ją lenkė žemyn, kol visai nulaužė. Vaclovui tuoj užvirė kraujas, todėl, iškėlęs lazdelę, ėmė šaukti: ką jūs darote, rupūžgalviai?! Juk medžiui taip pat skauda kaip ir žmogui. Duokite, aš nulaušiu jums rankas. Ar norite? A? Dinkite iš čia, rupūžgalviai, kol neiškaršiau kailio. Dinkite iš čia!.. Jis lėtai užlipo į savo dirbtuvę, atrakino duris, sunkiai alsuodamas atsisėdo ant kėdės ir tuoj sukniubo, nes staiga sustojo jautri širdis. Dar ilgai senamiestyje karojo medžio nulaužta šaka, tarsi koks iškalbingas ženklas apie žmonių abejingumą ir kvailumą.

gine liga, atsigulė į karstą. Mirtis kartais pasiima pačius geriausius iš mūsų... Tąsyk, kai sužinojo šitą baisią naujieną, pro langus švietė vasaros saulė, bet ji nešildė. Tiesiog jis sėdėjo prie stalo suakmenėjęs. Viešpatie, kodėl nepasigailėjai mano vienintelio anūko, skausmingai svarstė jis. Dabar jis skaičiavo dienas, kada pas jį atvažiuos sūnus ir anūkas. O kažkada, kai septynmetis Simukas su juo žaidė futbolą, skambėjo anūko juokas, senelio širdis taip pat džiaugėsi, tuomet ir sveikata atrodė geresnė. Ir daug kas regėjosi kitaip, nes kiekvienas laikas, skirtas žmogui, nebūna vienodas. Tąsyk suabejojo: nejaugi ir aš kažkada buvau kitoks? Tačiau tos pievos, kurioje spardė sviedinį, jau nebeliko, čia ėmė statyti daugiabučius. Kai sužinojo, kad Simukas susirgo, neišmanė, ką daryti: kiekvieną dieną sūnui siuntė elektroninius laiškus, klausinėjo, kokia temperatūra, kokius vartoja vaistus ir kaip jaučiasi ligonis. Geriau būtų pats susirgęs nei anūkas. Galop gripas pasitraukė ir jis lengviau atsikvėpė, tarsi nuo krūtinės nusirito maišas. Tą vėlų vakarą susimąstė: o kas anūką prižiūrėtų, jeigu neturėtų tėvo? O mūsų šalyje retas pensininkas važiuotų į užsienį, nebent taupytų dešimt metų atsisakydamas gardesnio kąsnelio, galvojo eidamas gatve, nes iš

GINTARO LAŠAI

artimiausios parduotuvės parsineš duonos ir sūrio gabaliuką, o paskui atsisės po medžiais ant suoliuko. Stebės, kaip takeliais slankioja moterys ir vyrai, vesdami šunis, kaip ant kito suoliuko įsitaisys vyrai su alaus bambaliais, garsiai kalbės – aiškinsis savo santykius. Tuomet jis atsistos ir lėtai nulinguos, ieškodamas kitos, ramesnės vietos, nes, kai geresnis oras, visuomet išslenka visi į lauką. Bet ar ilgai tupėsi namuose tarp įkyrėjusių sienų, juk tuoj ims pliaupti rudens lietūs ir siautės vėjai. Tai bus pilkiausias ir nuobodžiausias metų laikas. Užvėręs buto duris, nusiprausė rankas ir tuoj įjungė kompiuterį. Deja, ekrane nerado sūnaus elektroninio laiško. Tuomet parašė savąjį. O širdyje kažkodėl įsismelkė nerimas: ar tik nebus ko nors atsitikę? Sūnus ne visada jam būdavo atviras, nes tėvas pernelyg jautriai į viską reaguodavo. Šią vasarą su sūnumi ir anūku aplankė Palangą, bet neapsidžiaugė, nes kainos beprotiškos. Tomas žinojo, kad Vakaruose pensininkai gyvena kur kas geriau, nėra

ko lyginti, o Lietuva visuomet buvo ubagų kraštas. Todėl Tomas ne kartą gelbėjo tėvą, išsitraukdamas savo piniginę. Toks elgesys, be abejo, džiugino, tačiau ir šiek tiek žemino, tarsi jis būtų pasigailėtinas pilietis, norintis išmaldos. Paskui jie atsisėdo kavinėje prie stalo. Simukas valgė ledus su šokoladu ir uogomis. Iš pradžių jis išrankiojo uogas ir šokolado gabaliukus, po to šaukšteliu neskubėdamas kabino ledus. Mėgavosi... Net akys prisimerkdavo iš malonumo. Deja, senelio laikais tokių ledų niekas nematė: ledų prikraudavo į nedidelį kaušelį, kurį greitai vaikas suvalgydavo. Ir viskas. Tik vėliau atsirado rausvi, geltoni ir net su razinomis. Tas vaizdas, kaip Simukas valgo ledus, ilgam įsirėžė į jo atmintį. Jis norėjo, jog sūnus išsipasakotų, nes atrodė keista, kad nesusiranda žmonos. Juk Danijoje yra ir lietuvaičių, jeigu nenori kitokios. Tai kodėl jis, jaunas vyras, pasirinko tokį gyvenimo būdą? Bandė paklausti, bet nieko aiškaus neišgirdo, tarsi norėtų pasakyti: tėvai, nekišk nosies, kur nereikia. Ką gi, tebūnie taip, kaip yra, nes kartais geriau nežinoti, o susipykti, gink Dieve, netroško.

Svetimi Kai vasaros dieną liliputai pasirodė miestelyje, praeiviai į juos spoksojo išsproginę akis, smalsiais žvilgsniais tarsi lietė nedideles ateivių kojas ir galvas raukšlėtais veidais. Gatve mažais žingsneliais trepseno vyras, jo žmona su dukrele, laikydama nedidelį krepšelį, kuriame, tikriausiai, buvo saldumynai. Juk maži žmonės, tarsi vaikai, mėgsta smaguriauti. O vakare miestelio gyventojai, susėdę prie stalų arba televizorių, svarstė, iš kur atsirado tokie neregėti svečiai. Galbūt jie išsinuomojo butą, nes anksčiau buvo cirko artistai, bet, kai žlugo cirkas, teko kraustytis į provinciją. Čia gyvenimas pigesnis, bet ir nuobodesnis nei dideliame, triukšmingame mieste, kuriame niekas į tave nekreipia dėmesio net jeigu eisi nuogas. Šita bjauri nežinomybė miestelėnus tiesiog slėgė, jautėsi esą nevisaverčiai, tarsi kokie kvailiai. Galbūt liliputų organai kitokie nei vietinių gyventojų? Ir ką ten žinosi, nes sutinka juos tik gatvėje arba

parduotuvėje. Beje, kai kas girdėjo, kad jų balsai ploni kaip vaikų, betgi jiems tenka dėvėti vaikų rūbus ir avalynę. O kaipgi... Keista, kad pro miestelio mokyklą jie niekada neprasuko, nes nuo išdykusių vaikų galėjo patirti patyčių. Bet svarbiausias klausimas miestelėnams – iš kur tokie atsiranda? Juk neatskrenda iš kosmoso ir neišlenda iš po žemių. Tai iš kur, Dieve brangus? Šis smalsumas, laikui bėgant, nė kiek neatlėgo. Kur ten: jis nuolatos didėjo, vertė sukti galvas net naktį pabudus, kai kamuodavo nemiga ar mėnulio pilnatis. Ir kodėl pasaulyje taip keistai, o gal ir kvailai viskas sutvarkyta, tarsi ponas Dievas, o gal kipšas norėtų iš visų pasijuokti? Numotum į visa tai ranka, bet smalsumas neleidžia to padaryti, todėl nėra žmonėms ramybės nei dieną, nei naktį. O kas dėjosi, kai vieną sekmadienį liliputai pasirodė bažnyčioje! Jie įsitaisė gale, kad niekam netrukdytų. Tuomet davatkos į juos žvelgė net išsižiojusios. Tokio dalyko dar nėra buvę, šnabždėjosi moterėlės po

X Tik vėliau paaiškėjo, kodėl Tomas kurį laiką nerašė elektroninių laiškų. Pasirodo, jis papuolė į autoavariją, todėl atsidūrė ligoninėje ant operacinio stalo. Simukas tuo metu gyveno pas Tomo draugą, paskui vaiką priglaudė teta, mirusios motinos giminaitė. Kartą naktį jis pabudo nuo savo paties verksmo, paskui ilgai neįstengė užmigti, nes prisiminė, kaip tą vasarą išlydėjo sūnų ir anūką, kaip jie atsisveikinę įlipo į maršrutinį autobusą. Tąsyk jo širdį persmeigė nematomas peilis, todėl teko atsisėsti ant suoliuko, kad neapalptų. Tą patį vakarą, suradęs Tomo ir Simuko nuotraukas, iškabino jas ant visų kambario sienų, o netrukus juodu ir sapnavo. Suprato, kad būtų geriausia gyventi kartu, tačiau jis nenorėjo patiesti senų savo kaulų svetimoje žemėje. Reiškia, nieko nepakeisi, bus taip, kaip yra, galvojo žiopsodamas pro langą, pro kurį matė važiuojančius didmiesčio maršrutinius autobusus ir automobilius. Visi kažkur važiavo, nes turėjo savo tikslų ir jiems atrodė, kad tai yra gyvenimas.

mišių, ir kas čia jiems pasidarė? Gal kokia nelaimė ištiko, bet mes nieko nežinome. Ir nežinosime, kaimynėle, nes jie su niekuo nebendrauja, atsiliepė kita, einam pas mane, išgersime karštos arbatos. Sušalau toje bažnyčioje. Liliputų dukra susidomėjo šviesiaplaukis berniukas Tomas, gyvenęs netoli jų, todėl dažnai stebėdavo atvykėlius, vėpsodamas pro langą arba stovėdamas kieme. Jam patiko mergaitės rausvas sijonėlis ir baltos kojinaitės, todėl sykį, atsisukusi į Tomą, ji nusišypsojo. Berniukas sutriko, tačiau irgi šypsojosi, kilstelėjęs dešinę ranką. Tai nepatiko mergaitės tėvui, jis, nieko nesakęs, piktai dėbtelėjo į Tomą, ir jis šito sunkaus žvilgsnio niekada neužmiršo. Tai buvo daugiau nei žvilgsnis: trūko vien žodžių ir tai būtų lyg prakeikimas. Tąsyk jam kilo idėja, kad, palaukęs Užgavėnių, aplankys jos namus, nes kito būdo nesugalvojo. Bet tos dienos teko laukti pusmetį – kantriai, ruošiant kaukę ir žodžius, kuriuos teks garsiai pasakyti. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ Tačiau Tomo motina, pastebėjusi, kad sūnus pametė galvą dėl liliputės, piktai įspėjo, kad neprasidėtų su tais „išsigimėliais“, kurie nežinia ką daro ir galvoja. Bet, mama, ir jie yra žmonės, stebėjosi sutrikęs Tomas. Aš tau pasakiau – neprasidėk, nukirto motina, nieko iš to nebus. Tu užaugsi, o ta mergaitė liks tokia pat... Ar supranti? Tomas nieko neatsakė, tik liūdnai žvelgė į sustingusį motinos veidą, paskui akis nukreipė į langą, pro kurį buvo matyti kitas daugiabutis, ir į lėtai slenkančius debesis. Žvelgė taip, tarsi viską regėtų pirmą kartą. Jo tokios pačios nustebusios akys stebėjo žmones ir daiktus ir kitą dieną. Tomas atkakliai tylėjo ir net neatsakydavo į motinos klausimus, lyg būtų jų nesupratęs. Jo galvoje visą laiką dunksėjo žodis „išsigimėliai“, tarsi būtų koks keiksmažodis. Tomas norėjo paklausti, kodėl pasaulis toks nesuvokiamas, tačiau neišmanė, kas atsakytų į visus jo klausimus. Ilgainiui tie klausimai pavirto į didžiulius akmenis, kurių negalėjai aplenkti, nes jie tapo sudėtinga kliūtimi. Kartą jis sapnavo, kaip susitinka su ta maža mergaite ir klausia, koks jos vardas. O ji tik šypsojosi ir tylėjo. Tuomet paklausė antrą kartą. Mano tėvas uždraudė pasakyti vardą, plonu balseliu atsakė mergaitė. Tavo tėvas keistas žmogus, užpyko Tomas. Pasakyk vardą ir aš tau nuskinsiu visas pievos... Ji nusijuokė ir apsisukusi nuskuodė į namus. Tačiau taip būna ne tik sapne, bet ir gatvėje, susimąstė Tomas, nes šeštadienį ilgiau vartydavosi lovoje: motina jo nežadindavo, į mokyklą nereikėjo skubėti. O ta maža mergaitė ar nevarsto mokyklos durų? Šita nežinomybė neleido nusiraminti, dar labiau kurstė smalsumą, tačiau nežinojo, kaip jį patenkinti. O miestelėnai pastebėjo, kad liliputų šeima parduotuvėje dažniausiai perka bulves ir kefyrą. Jie svarstė, gal taip daroma ne iš gero gyvenimo ir, apskritai, iš kur jie gauna pinigų, juk dar nepanašūs į pensininkus. Žmonių žvilgsniai, tarsi pirštai, nučiupinėdavo liliputų galvas ir kūnus, ir kodėl jų veidai susiraukę, gal jiems čia nepatinka? O jeigu nepatinka, tai tegu nešdinasi, iš kur atsibeldė, nes niekas jų čia nekvietė. Tokie nežinia ką padarys, gal padegs namus ar apnuodys 50

šulinius. Iš tokių nieko gero nelauk, todėl per Užgavėnes reikėtų juos išrūkyti iš miestelio kaip šeškus... Tokius žodžius ne kartą girdėjo gatvėje, todėl išsigandęs papasakojo motinai, tačiau ji trumpai atkirto, kad ne jo reikalas, apie ką gorodija žmonės. Juk liežuvių visiems neužriši, tačiau mūsų kraštiečiai pernelyg bailūs, kad jie ką nors blogo padarytų liliputams. Tomas prisiminė, kad jis anksčiau skaitė knygą „Guliverio kelionės“, kurioje rašoma apie liliputų šalį, į kurią pateko anglas Guliveris, tačiau po ilgų klajonių galop sugrįžo į namus. Jam labai patiko ši knyga su puikiais piešiniais. Ten liliputai atrodė mažyčiai, tik sprindžio dydžio. O mokytoja pagyrė Tomą, kad jis skaito knygas. Galop miestelį užgriuvo Užgavėnės su triukšmingomis linksmybėmis, su viso-

Vasario rytas.

kiais persirengėliais, todėl visiems tapo linksmiau, nes visa tai atrodė kaip savotiška šventė. O bet kuri šventė yra šventė, kad pagaliau atsipalaiduotum ir užmirštum įkyrėjusius kasdienybės reikalus. Tačiau, kai pasibaigė Užgavėnės, žmonės pasigedo liliputų: jie netikėtai pasirodė miestelyje, o paskui netikėtai išnyko ir niekas neišmanė, kodėl taip atsitiko. Tik vienintelis Tomas kažką žinojo, tačiau tylėjo ir net neprasitarė motinai, kuriai tie liliputai visai nerūpėjo, nes užteko vargo su geriančiu vyru. Moteris pastebėjo, kad jis po truputį mažėja, traukiasi, ir galop ji ir kaimynai suvoks baisią tiesą – vyras tapo panašus į liliputą. Viešpatie, apsaugok, meldėsi jos pažįstami, priblokšti tokio vaizdo. Todėl vakarais ji sėdėdavo susirietusi prie stalo, tarsi būtų išdrožta iš medžio.

GINTARO LAŠAI

Du ciklai laisvos formos haiku neūžauga tiltas gelsva oda šaltam vandeny kaip per išgaubtą stiklą

pavargusi plekšnė spinduliuos žara sakai

III

anapus ežero kyla juodi ratilai savo lizdo ieško apakęs laumės arkliukas

lengvi ratilai aplink nuogą leliją pliukšteli storažandė varlė

valtis vos irias link kranto apsiniaukęs dangus

lieptelis

dumble miega

Orestas RAZUMAS 1.

2. I smėlis byra nuo snaudžiančio angelo sparno vienakojė žuvėdra plevena virš jūros bangų II smilgos šiurena vaikelis degtukais dalija pasaulį pusiau III ant grublėtų lentelių tirpsta šerbetas virš kūdikio aureolės kamanių sparnai IV skruzdės ropoja sudrėkusiais pirštais tarp debesų nardo margi aitvarai V vėliava apkabinus surūdijusį stulpą švyturys rodo kelią namo Arvydo Stačioko nuotr.

GINTARO LAŠAI

Paskutinė kova Alma RIEBŽDAITĖ

Nuo paskutinės istorijos, kurioje nenutiko nieko, atsitiko daug dalykų, kurių mes čia neaprašėme, ir vis dėlto niekaip negalėjome pabaigti šios be galo tikros istorijos, nes pabaigos tiesiog nebuvo, o meluoti Tau, mano nuostabusis skaitytojau, niekaip neišeina, ar apgauti Tave, sugalvojant visokių gražių kvailysčių. Kaip jau supratai, brangus skaitytojau, Misisipė daug kartų bandė pabėgti nuo Žaneto, nutraukti psichoterapiją, įsižiūrėti kitus, buvo net fantastiniai ir sugalvoti draugai. Kaip jis ją laikė! Man tai panašiausia į procesą, kai mažas kačiukas vis bando ir bando iššliaužti iš guolio, o katė čiumpa jį dantimis už pakarpos ir partempia atgal. Ir tempia – jeigu reikės – tūkstantį kartų. O kačiukas vis bėga ir bėga kaip paklaikęs, nežinia, kam, nežinia, kodėl, nežinia, kur. Laikas ėjo, ir šįkart ji nusprendė tikrai savavališkai ir neleistinai nutraukti terapiją, visiems laikams pabėgti nuo Žaneto. Meldžiu Jus, kai būsite terapiniame procese, pasitikėkite Jus konsultuojančiu specialistu ir nesiimkite saviveiklos. Jums yra tekę girdėti, kad tokios ligos kaip anoreksija ir panašios gali baigtis mirtimi, bet ar galėtume pagalvoti, jog psichiniai procesai, vykstantys jūsų viduje, gali išprovokuoti mirtį. Aš – niekada. Šią akimirką aš, gerbiamas skaitytojau, nesu tikras, kad, kai tu skaitysi šią istoriją, Misisipė bus dar gyva. Mes kovojame iš paskutinių jėgų ir kovosime iki galo, bet šitos kovos baigtį težino vienas Dievas. Nežinau visų detalių ir aplinkybių (palieku tai spręsti Tavo vaizduotei), bet paskutinės kovos atspindžius bandysiu perteikti per Misisipės laišką, kurį ji parašė psichoterapeutui ir kurį aš radau. Ak, nekreipkite dėmesio į jos kvailą mužikišką stilių, keiksmažodžius, gramatines ir stiliaus klaidas. Gali būti, jog tomis akimirkomis ji buvo apsvaigusi ir nelabai besižinojo, ką daranti. Jei atvirai, ji net neatsimena, ar šitą laišką išsiuntė psichoterapeutui, tiek jai vargšei buvo migla apėjusios akys. Nesigir52

siu, jos stilius baisus ir nė iš tolo neprilygsta manajam objektyvumu žėrinčiam stiliui, kuriuo aš nepaprastai didžiuojuosi. Na, taip, taip, Misisipė, kaip suprantu iš jos laiško, turi kelias super asmenybes, kitaip niekaip negalėtum suprasti, kaip ji taip sėkmingai sugeba kapanotis absoliučiai kritinėse situacijose. Netikiu, kad savo apsišvietimo ir intelekto galia ji tai galėtų daryti. Juk ji tiesiog kvailoka mergina. Nežinau, iš kur jai tos super asmenybės prikibo ar išaugo, manau, kad maždaug tais momentais, kai vieniša valkiojosi po laukus ir miškus, atsiskyrusi nuo šito pasaulio ir apleista – įsišaknijo kaip varnalėšos kibiai. Žinoma, grįžęs kibius visada nusirenki nuo kojinių, kelnių klešnių ar sijono apačios, bet yra didelė rizika, kad vienas kitas užsilikęs metafizinis kibis gali likti nepastebėtas, būti neištrauktas ir suvešėti. Ak, kaip aš džiaugiuosi savimi. Na, ir kas prakilniame laiške psichoterapeutui rašo apie valerijono lašus, kvailus širdies permušimus, kas galėtų šitaip inkšti. Tik Misisipė. Nevykusi netikša, bet Dievo. Kitaip sakant, Misisipė buvo žmogus vakuume, niekaip negali prisirišti prie kito žmogaus, nes ją nužudys, bet ir pabėgti negali, nes irgi nužudys. Taip, ji nutraukė santuoką, ir tai, kad jai tai pavyko padaryti, galima laikyti tikru stebuklu. Taip, bėgti, pasitraukti ji pramoko. Tuštuma yra kvantinė realybė, kurioje irgi nutinka įvykių. Mes nepažįstame šitos tikrovės slėpiningumo iki galo ir nežinome, kas vyksta su žmogumi, kai jis nėra prisirišęs prie žmogaus. Mes nežinome, prie ko jis prisiriša. Mes nežinome, kas yra fantazija ir realybė, ir ar tai, kas vyksta vaizduotėje, nėra tikra. Visiškai tikėtina, kad mergaitės sieloje, kuri nepriklausė niekam, vyko įtempta gėrio ir blogio kova, aprašyta priešistorėje „Dievas nori medaus“, bet štai laiškas. Jeigu būsite labai atidūs, tarp eilučių galite net perskaityti slaptą Misisipės planą, kaip apgauti migdolinį kūną. *** Sveiki (vis dėlto išsiunčiu Jums šį laišką, gal geriau galėsite mane suprasti ir man padėti arba mane galutinai nužudysite;

pinigus sumokėjau vėl) rašau Jums, nes nežinau, ar galėsiu pirmadienį prisijungti, matyt, būsiu paskubėjusi atsakydama. Arba man yra visiškai sutrikusi širdies veikla, arba aš pradėjau patirti panikos priepuolius. Tai prasidėjo maždaug prieš mėnesį. Vakar prieš miegą irgi buvo visai blogai. Sekmadienio vakare irgi, terapiją nutraukus, buvo kažkiek pagerėję. Tas jausmas, kad vos ištveri nekvietęs greitosios, bet bijai apsikvailinti. Aišku, blogai, dabar visas mano dėmesys koncentruojasi į širdį, tai tik pablogina situaciją. Blogiausios situacijos metu, kaip vakar man, atrodo, kaista širdies plotas, jaučiu įtampą, širdis plaka nenormaliai, ją jaučiu visame kūne ir viskas, atrodo, virpa. Vakar išgėriau visokių lašiukų, aspirino (nes gyvenu infarkto ir kažkiek insulto baime, o aspirinas skystina kraują), valerijono, bandžiau kvėpuoti ramiai ir net priėmiau sprendimą, kad galiu su Jumis nesusitikti, kad tik apraminčiau save, nes tik pagalvoju apie Jus ir man atrodo, kad Jūs mane nužudysite. Tai, kad galiu su Jumis nesusitikti, yra kaip bandymas „apeiti sistemą“, nes aš, perspėjusi Jus, jau nebeturiu įsipareigojimo ir išties galiu su Jumis nesusitikti. Išties galiu su Jumis nesusitikti, tai žinokite. Laikrodis yra rodęs man kardiogramos kažkokius sutrikimus paskutiniu laiku, todėl bijau į jį žiūrėti ir nematuoju. Dabar, iš ryto, dėmesys koncentruojasi į širdį, bet yra palyginti normaliai, nors ją ir jaučiu. Po terapijos nutraukimo daug apie tai galvojau, man lyg ir kažkas paaiškėjo apie mane. Šitokia reakcija gali rodyti tik prisiminimą migdoliniame kūne, nes aš jos visiškai nevaldau. Tai reiškia, kad tikrai, matyt, buvo kėsintasi mane nužudyti. Na, vieną sąmoningą prisiminimą aš turiu, bet jei prisiminimas sąmoningas, tai to neturėtų būti. Skyrybų metu mane daug sykių ištiko flashback’ai, kai jutau, kad nori mane nužudyti. Daugybę kartų, pačiomis įvairiausiomis formomis. Arba: daugybę kartų mačiau, kaip kažkas tikrai ruošėsi užmušti kitą žmogų, t. y. tėvas motiną. Mačiau, kaip yra žudomos kitos gyvos būtybės. Galbūt man į galvą įsirėžė, kad vyras yra

GINTARO LAŠAI

tas, kuris žudo. Deja, kai pagalvoju apie istorinį kontekstą, suprantu, kad nuo tiesos nedaug atsilieku, pagalvoju kažkur toli ir apie kitą vyro aspektą, bet kažkur toli. Vyras gynėjas, saugotojas, gyvybės davėjas, bet, deja, realybės ir istorinių faktų kontekste tai pernelyg toli nuo realybės. Deja, realybė ir tokia, kad vyrui suteikti tokių galių nebegalime, nes moterys puikiai apsieina pačios, ir jie gali tik bendrauti ir bendradarbiauti. Deja, vis dėlto iš gamtos evoliuciškai vyras yra stipresnis, to paneigti mes irgi negalime. Kokia yra jo jėga, sauganti, ginanti ar žudanti? Jau parašiusi laišką supratau, kad moteris evoliucijos procese irgi įgijo kažkokių galių, turėjo įgyti, nes kaip gyva būtybė ji irgi norėjo išgyventi. Greičiausiai tai yra psichologinė galia, sakyčiau, tokia turinti manipuliatyvų atspalvį, jai reikėjo nuo vyro jėgos apsiginti arba jį pririšti prie savęs, kad vyras ją saugotų ir gintų. Galvoju, kodėl, pavyzdžiui, tai sieju su Jumis ir terapija, juk jei tai būtų gryna fiziologija, to niekaip nesiečiau su Jumis ir terapija. Ta prasme, aš esu ramus žmogus, kuriam blogai su širdimi ir kuris tikrai to nesieja su kažkokiomis nesąmonėmis. Pavyzdžiui, man atrodo, kad vis dėlto mano ex tėvai Jus pasamdė ir moka Jums pinigus, kad, jiems nepavykus to padaryti, tai padarytumėte Jūs galutinai ir mane nužudytumėte, nes čia tas pats miestas. Na, gerai, galvoju, palauk, bet juk susitikimas vyks per nuotolį. Tai va, su Jumis aš bijau ne fizinio nužudymo, bijau psichologinio. Atrodo, dar vienas žodis, dar viena situacija, ir tai bus paskutinis lašas, ir aš, kaip sistema, jau nelaikysiu. Galvoju apie Jūsų metodą „žmoguje ieškoti blogio, jį atrasti ir iškelti“. Man kyla tokie klausimai: ar, užuot baksnojus į blogį, esantį žmoguje (ir dar įvardijant jį abstrakčiai, ir kalant žmogų prie kryžiaus), nebūtų galima jam parodyti, kaip tapti geresniam. Va, gal tu pabandyk tą ir tą, gal tai veikia geriau, ir pan. Žmogus gali susimąstyti ir pagalvoti, gal tikrai galima būtų daryti kitaip, bet jis nepasijustų blogai ir blogiu esantis. Arba kita situacija: tarkime, jūs atskleidžiate žmogui, koks jis egoistas ir pašlemėkas, ir tas žmogus nebegali gyventi. Kokia yra tokio atskleidimo vertė: ar mūsų tikslas, kad žmogus gyventų ir pakankamai gerai funkcionuotų, ir net labai gerai pradėtų funkcionuoti, jaustųsi pakankamai gerai, ganėtinai užtikrintas savimi ir galėtų gyventi toliau, ar atskleisti jam, koks jis yra blogio įsikūnijimas, ir šitaip jį visiškai paralyžiuoti,

padaryti neįgalų gyventi. Va tokie man klausimai kyla Jūsų gerosios terapijos apie blogį akivaizdoje. Kokia yra terapijos vertė, jei Jūs nužudote žmogų ir jis nebegali gyventi? Po Jūsų taikytų terapijos metodų jaučiausi „didžiausia blogio koncentracija Žemėje“, nors žvalgausi aplinkui į žmones, pačius įvairiausius, ir matau, kaip jų niekas dėl jų nuodėmių nežudo, o daugumą dar ir myli, arba jie myli patys save, ir jiems nė motais, kaip jie elgiasi, ir jie nekala savęs prie kryžiaus, ir, patikėkite, jie nėra blogiečiai, niekas jų tokiais nelaiko, ir jie gali gyventi. Suprantu, kaip ten reikia būti vienam ir stipriam ir gebėti valdyti savo jausmus ir mintis, kaip kalba gyvenimo specialistai, deja, kai yra trauminės patirtys ir esi sąryšyje su kitu žmogumi, tai nėra lengva padaryti, bet gal būtų galima. Matyt, Jūsų metodai nėra man tinkami, jei priėjome tokią kritinę ribą. Man norisi švelnaus žodžio, nuraminimo, palaikymo, bet panašu, kad Jūs man to duoti negalite, nes Jus pasamdė ex tėvai, ai, aišku, čia šiek tiek juokauju, bet ir ne – perkeltine prasme. Ir aš, aišku, kad jaučiu apmaudą ir pyktį dėl šitokios nesėkmingos terapijos, kurios pabaigoje jaučiuosi visiškai suvarytu žmogumi. Tokie kaip aš esame daug iškentėję ir mūsų gebėjimo kentėti riba yra beribė, nepaisant to, vieną dieną mes vis tiek mirštame kaip ir visi žmonės. Dėl gebėjimo tęsti kančios ribą iki begalybės mes galime daug ištverti ir nieko nesakyti, ir mūsų ta riba yra visiškai nusitrynusi, todėl taip ir yra. Esant tokioje situacijoje (kai ir verkti norisi), žinoma, kad man reikės ieškoti pagalbos. Aš su tuo, kas vyksta dabar, su tokiais priepuoliais negalėsiu gyventi, kai baisu kiekvieno vakaro ir tik seki savo širdį, ir verkti norisi jau (ko jau seniai nebuvo: verksmingumo). Man labai nemalonu Jums tokius dalykus rašyti, bet yra, kaip yra. Aš ir prieš vaikus negaliu taip jaustis, nes vienas priepuolis jau buvo prie vaikų (sekmadienį), gal buvau pervargusi. Užjaučiu save ir Jus, patekus į tokią situaciją. Žinoma, rašau, kad išreikščiau jausmus ir palengvinčiau savo situaciją, nors ji jau nebelengvėja, ir man teks mirti. Juokinga, ko labiausiai bijau. Nesutvarkytų kambarių ar dokumentų, kaip tai mane nervina, jaučiu pomirtinę gėdą! Užjaučiu Jus, kad Jums teko tokia sunki klientė, tikriausiai tikėjotės lengvesnės. Žinoma, tikėjotės. Deja, tai tik mano gyvenimas. Aišku, man tos bangos nueina ir užeina. Pavyzdžiui, dabar yra nuėjusi, bet vakare

prieš miegą vėl užeis, atleiskite, bet tokių dalykų man tikrai nebuvo. Kai man „banga“ nueina, aš jaučiuosi apsišaukėlė, negaliu net į gydytoją kreiptis, ir man visada beveik taip yra su visais negalavimais, todėl ir neišeina tinkamai savimi pasirūpinti, atrodo, kol paeinu, galiu eiti, ir esu sveika, ir nėra čia ko inkšti. Tokių dalykų aš Jums nepapasakosiu. Jokių nesąmonių, tokių „kaip suprantu, kad jums sunku“ ir pan. nerašinėkite, patarimų nedalykite ir pan., aš pati žinau ir suprantu, kad esu nepavydėtinoje situacijoje. Supraskite, kad aš, pasak Jūsų, neišsisukinėju, man tikrai baisu, mane ima stingdantis siaubas, jei aš jausiuos pakankamai gerai ir būsiu iki to laiko išgyvenusi, ir gal net susitvarkiusi, aš prisijungsiu. Bet juk jūs negirdite manęs, net nesiruošiate manęs girdėti. Net neabejoju, kad Jums aš ir toliau esu išsisukinėjantis žmogus, kaip galima dirbti su žmogumi, kuris tavimi netiki? Kai aš esu viena, tai čia viskas tvarkoj, bet dabar esate ir Jūs, Didysis Kitas, Žmogus, kuris man kelia siaubą, ir aš turiu eiti į santykį su Jumis, kai mūsų santykis seniai sužlugdytas (kai pamačiau pirmąsias Jūsų apgaules ir eksperimentus). Kol kas nejaučiu jokio noro su Jumis kalbėtis. Ir po tokios pabaigos labai džiaugiausi, kad Jums neatsivėriau, nes negali psichoterapeutu pasitikėti ir jam atsiverti, nes jis vis tiek su tavimi pasielgs šlykščiai, apgaulės būdu ir manipuliuodamas atskleis tavo traumą, eksperimentuos su tavimi ir pan. Ir Jūs tai žinote, žinote šią tiesą, todėl joks santykis ir joks draugiškumas su psichoterapeutu, kuris tau yra žmogus už pinigus, yra neįmanomas, ir nebemeluokime vienas kitam. Prašau, nebežaiskite su manimi, pradėkite elgtis kaip su žmogumi, nes būtent žmogiško santykio aš labiausiai ir ilgiuosi, o ne gynybinių mechanizmų per projekcijas numušimo ir pan. Jei Jūs manęs nekenčiate ar aš Jums esu nemiela, tai taip ir sakykite, reikėjo neapsiimti dirbti. Dabar mes esame visiškoje absoliučioje aklavietėje, jaučiuosi visiškoje psichologinėje skylėje. Ačiū Dievui, žinau, jog žodžių, kurie liečia Jus, nepriimate už gryną pinigą, nes tie žodžiai Jūsų visiškai niekaip neliečia, tai yra tik mano problema, mano realybė, kurioje Jūs atsidūrėte, ir kai aš kalbu apie Jus, Jūs esate mano realybės suvokimo parametruose, tai neturi nieko bendra su Jumis. Jūs turite man padėti pamatyti tai, ko nematau, išvesti mane į kitą realybę, nes Jūs nesate mano realybėje. Galbūt mano lūkestis yra per didelis. Galite pripažinti, kad negalite. ► 53

GINTARO LAŠAI

Alma Riebždaitė. Miestai. Srautas.

GINTARO LAŠAI

◄ Galime lūkestį pamažinti. Jūs esate sa-

vojoje realybėje, kaip suprantu, Jums svarbu „demaskuoti blogį“, o tas blogis esu aš, panašu, jog atradote savo lobį. Blogis atkeliavo pas Jus ir jį, žinoma, reikia sunaikinti. Aš pati, matyt, pasirinkau Jus savo budeliu, nes Jūs geras ir teisingas žmogus. Suprantat, mano pats mąstymas yra aštrus, ydingas, ir aš jo jau nebegaliu pakeisti. Esu blogis, ir taškas. Blogis, kuris stengiasi nebūti blogu. Jo neskleisti, stengiasi blogį sulaikyti viduje, ir sulaikys. Geriau mirs, bet sulaikys, nes blogį reikia sunaikinti, nes blogis negali būti geras. Blogis turi mirti, kuo greičiau, tuo geriau. Blogis ir taip ilgai gyveno. Šakninė matrica. Jaučiuosi ties kažkokia išsekimo riba, trapi ir pažeidžiama. Ar beverta eiti į santykį, jį gilinti ir skaudintis dar labiau. Tik nieko, visiškai nieko man nerašykite, nes man ir taip baisu, absoliučiai baisu. Prašau. Šitą savo nepavykusią psichoterapiją išgyvenu kaip viso gyvenimo absoliučią tragediją. Tai buvo pirmas kartas, pabandymas, galbūt turėjau per daug vilčių. Atsikėliau po daugybės smūgių, bet po šito vargu, ar beatsikelsiu. Labai dėl to išgyvenu, jaučiu didelę gėdą, kad taip Jus apkroviau, Jūs tikriausiai supykote, kad nepateisinau kažkokių Jūsų vilčių. Atleiskite. Man labai nepatogu Jums siųsti tokį laišką, bet kaip Jūs kitaip sužinosite, kas vyksta su Jūsų klientu. Kol kas esu visiškai nenusiteikusi su Jumis kalbėtis ir bendrauti. Be to, kiekvienas rytas kaip stebuklas. Nežinau, kas bus vakare ir ar pabusiu ryte. Laišką rašiau vakar, prieš miegą nenorėjau Jums jo siųsti, priepuolio išvengti pavyko, nes pasirūpinau krūva žolinių vaistų, kvėpavimu ir pan., tik buvo nedidelis dūrimas. Ir maudulys krūtinėje iš ryto. O būdingiausia, kad man kaista. Kaista širdies plotas, lyg turėtų širdis temperatūros ir būtų įsitempusi, ir norėtų sprogti, plyšti. Dabar apie vyrą, apie kurį Jūs tiek kalbat ir kurio tiek man reikia. Noriu paklausti visų pirma, ar tas vyras esate Jūs, nes kol kas aš daugiau su jokiu vyriškiu nebendrauju. Jei tas vyras nesate Jūs, nx, blet, urbinti skylę, kurva, kad aš negaliu gyventi viena ir šitaip sukelti man dar didesnę kančią? Kodėl Jūs negalite priimti mano gyvenimo būdo kaip pasirinkto fakto ir jį gerbti, žinoma, švelniai parodydamas galimas alternatyvas ir leisdamas man pačiai spręsti? Ne, supranti, reikia tampytis iki negalėjimo ir kankinti mano vienatvę. Man ir taip užtenka bendravimo su Jumis jau savaime, nes ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ Jūs ir esate vyras, nieko urbinti nereikia. Jums užtektų mane palaikyti mano darbuose ir sumanymuose, pastūmėti gerų dalykų link, tokių kaip sveika mityba, sportas ir pan., bet Jūs nieko panašaus nedarote, gal aš Jums ir taip atrodau gera ir graži? Bet Jūs jau, žinoma, visiškai ir totaliai sugadinote mano vienatvės džiaugsmus. Ačiū. Pasikartosiu, bet ar terapijos tikslas yra žmogaus negalėjimas gyventi, dirbti, kurti, džiaugtis tokiu gyvenimu, koks jis yra, mokėti Jums 20 eurų už sesiją, nebegalėjimas išlaikyti vaikų ir su jais susitikinėti, nes aš kaip žmogus esu totaliai bloga? Na, jei Jums taip atrodo, OK. Ar Jūs visiškai nesate atsakingas, kaip juda kliento sąmonė? O ji nujudėjo šiomis kryptimis, kurios aprašytos. Drįsčiau abejoti, nes būtent psichoterapeuto pasirinkimas byloja, jog mes esame sąveikoje. Dėl vaikų. Viskas buvo gerai, kol mes savotiškai mokėmės dar geriau suprasti paauglystę ir sėkmingiau bendrauti su vaikais, čia jokių priekaištų neturiu. Ir Jūs visiškai per daug nelindote į mano ir mano vaikų gyvenimą, nors ir bandėte teigti priešingai, nes aš buvau už tai. Bet kai Jūs pradedate pezalioti apie tai, kad kažkaip čia man egoistiškai tinka tas gyvenimo būdas ir pan., tai aš su tuo kategoriškai nesutinku, nors ir išgirdau, kaip vakar vienas lektorius pasakė, jog dabartinė mūsų situacija idealiai atitinka mūsų norimą būklę pagal pasąmonės sanklodą, ta prasme, kad, vedama ne visai gerų pasąmoninių intencijų, aš susikūriau tokį gyvenimo būdą, kokį turiu dabar, ir jis idealiai atitinka mano sąmonės būklę, OK, tai apie tai ir kalbėkime, ar aš noriu, kad būtų kitaip, ką galiu pakeisti, ką galiu įtakoti, prie ko prisidėti, ko atsisakyti ir pan. Kokios yra aplinkybės, prie kurių turiu prisitaikyti ir kurių jau negaliu pakeisti, ir ką vis dėlto galiu pakeisti ir įtakoti, net esant tokioms aplinkybėms. Aš tiesiog negalėjau pakęsti, kai mano išsiskyrusi draugė, auginanti vaikus, pradėdavo lyginti mane ir savo vyrą, net nesvarbu, kad mano naudai. Va, tokių kalbų aš tiesiog negaliu pakęsti. Aš dar galėčiau jai dovanoti už tai, kad ji sugulė su Natu draugiškai lovoje būdama girta, bet šitokių kalbų klausytis man yra per sunku. Net jei tai byloja mano naudai. Ne todėl, kad ją smerkčiau, todėl, kad man yra per sunku. Ir Jūs linkstat varinėti tokias kalbas. Žinokit, čia yra viena pagrindinių priežasčių, dėl ko nebenoriu su Jumis bendrauti, nes Jūs nežinote, ką aš praėjau ir ką man teko ištverti, todėl ir nevarinėkite tokių kalbų. Toks 56

jausmas, kad Jūs visiškai užsigulėt ant manęs su savo teisingu ir teisingo gyvenimo supratimu, tipo, a lia sąžinės balsas, nepalikdamas man jokios erdvės. Jūs suprantate ir žinote, kas yra laimė, aš irgi žinau, turiu savo laimės supratimą ir pajutimą. Galiu suprasti ir Jūsų laimės supratimą, bet gal jis man yra nepa-

Alma Riebždaitė. Keisti ryšiai.

siekiamas, o gal ne toks ir geidžiamas, o gal jau aš tuo niekada nebepatikėsiu, ir tai yra mano teisė ir reikalas. Pas mane žmogaus nėra, bet santykiai yra gyvenimo laimė. Nu, OK. Dabar įsivaizduokite mano situaciją: buvau nelaiminga, sėkmingų santykių niekad nebuvo, ir dabar staiga žmogus vienas

GINTARO LAŠAI

pats gyvendamas pirmą kartą pradeda patirti laimę, truputį pradėjo daryti tai, ką nori. Supratau, kad Jums tai atrodo kaip maksimalus ir baisiausias egoizmas, bet jei santykiai yra ar turi būti dviejų žmonių kalėjimas, tai aš su tuo kategoriškai nesutinku, kur nėra laimės ir negalima tenkinti jokių savo

poreikių. Suprantat, aš neturiu alternatyvos ir kitos patirties. Dabar aš buvau laiminga, bet jau, galima sakyti, tokia nebesu, nes Jūs viską sudrabstėt savo teisuoliškais purvais. Dar truputis, ir nieko gyvenime nebepajėgsiu daryti. Jei Jus kas nors vestų į tai, apie ką aš kalbu, ar Jūs norėtumėte eiti, norėtumėte

su tuo žmogumi bendrauti? Aš, pavyzdžiui, nesakau, kad Jūsų gyvenimas blogas, ir neteisiu Jūsų, neteisčiau Jūsų, kad ir kaip Jūs gyventumėte, nes žinau, kad pagal savo išgales Jūs gyvenate geriausiai taip, kaip išmanote. Tai kodėl Jūs norite paneigti mano gyvenimą, mano vertes, mano supratimą, mano tiesas, ar verta griauti žmogaus gyvenimą, jei mainais neturi ką pasiūlyti, tik dar labiau sugriautą gyvenimą? Ką aš galiu padaryti, remdamasi Jūsų tiesomis? Tik blogiau pasijusti, kas ir atsitiko. Žinoma, Jūs visada galite sakyti, kad aš neteisingai Jus supratau. Literatūroje teko skaityti, kad būtent taip elgiasi manipuliuojantys žmonės. Aš rašau taip, kaip supratau ir pajutau. Mes, žinoma, galime bandyti kalbėtis. Čia siūlau sustoti ir apmąstyti psichoterapijos galimybes ir tikslus, savo žmogiškąją poziciją. Galbūt ir Jums nepatinka tai, ką aš čia kalbu, na, bet ką. Aš ištvėriau Jūsų kalbas (nors ir esu kritinėje situacijoje), Jūs ištversite manąsias (Jūsų situaciją palengvina tai, kad Jūs man buvote autoritetas ir aš Jumis pasitikėjau, o aš Jums nesu autoritetas ir Jūs į mane žiūrite kaip į apgavikę ir pan.). Jūsų klientui yra blogai, tik, apsaugok Viešpatie, nesakykite „Misisipe, Tu geras žmogus“, nes, jei Jūs tai pasakysite, tai bus taip dirbtina, kad aš išvirsiu iš koto. Manau, kad po šito laiško Jums tapau dar blogesniu žmogumi, su kuriuo labai sunku ir nemalonu dirbti. Turėtumėte žinoti, kad Jūsų durniai klientai kartais jaučia kur kas daugiau už protingus: dirbtinumą, apgaulę, nenuoširdumą. Kartais nereikia jokių triukų, užtenka nuoširdaus šilto santykio su žmogumi, kad jo gyvenimas keistųsi į gerąją pusę. Man labai sunku yra žeisti kitą žmogų ir išsiųsti Jums šitą laišką, bet tai tėra bandymas išsaugoti savo gyvybę. Taip, egoistiniai tikslai. Žinoma, aš visiškai pripažįstu, kad turiu neigiamų savybių, bet visiškai nesuprantu, kodėl žmogų dėl to reikia kalti prie kryžiaus, mėsinėti ir pan. Ir dar abstrakčiai, na, tai yra visiškai nedovanotina. Ar čia Jūsų toks tikslas, suvaryti žmogų visiškai, kad jis nepakeltų galvos nuo žemės ir Jums amžinai mokėtų tuos 20 eurų? Bet, žinote, net farmacijos pramonė žino: reikalingas sergantis žmogus, bet ne numiręs. Nebent Jūs iš tikrųjų dirbate pagal kitą užsakymą arba su kuo nors kalbėjotės ir Jus įtikino, kokia aš bloga ir pan. Na, informuoju, jog esate arti savo tikslo. Prisimenu, kaip Jūs man sakėte: „Misisipe, aš esu toks žmogus, mėgstu kapstytis po blogį“ (na, čia perkeltine prasme, Jūs sakėte kitaip, ir tai ► 57

GINTARO LAŠAI

◄ tik truputį kitaip), tai aš Jums sakau,

štai, žiūrėkite, kaip tas kitas žmogus jaučiasi. Šitą laišką galite užskaityti kaip konsultaciją ir mūsų susitikimą nukelti dar vėlesniam pirmadieniui. Pinigus, kaip visada, aš Jums sumokėsiu. Neprašiau, kad Jūs man parašytumėte, ir bandžiau pati savarankiškai lipti iš duobės, bet Jūs parašėte, tai vėl padidino priepuolių riziką, mano baimės ir nerimo jausmus, mano širdies skausmą. Ačiū, tai reiškia, kad Jūs pats įėjote į santykį. Jūs galėjote to nedaryti, ir viską taip palikti, aš tikrai būčiau ištvėrusi nieko nedariusi. Aš tai priėmiau. Tai ir būkime tame santykyje. Tokiame, koks jis yra: virpantis, nuogas, atviras. Ar Jūs norite tik viską gražiai užbaigti, kad patogu būtų Jums? Jūs galite sakyti: na, tokio užsakymo nebuvo: palaikyti Misisipę, švelniai su ja kalbėti, gerbti jos gyvenimą ir pasirinkimus, tada paklausiu, ar užsakymas buvo daryti tai, ką susigalvojote Jūs? Jei užsakymo nėra, vadinasi, nieko ir nereikia daryti. Klientas sako, nežinau, nesugalvoju, neturiu tikslų, Jūs sakote, gerai, ir gerbiate žmogaus gyvenimą. Ir toks žmogus neturės Jums priekaištų, kad kažką jo gyvenime primakalavote savo nuožiūra. Ir gal iš tikrųjų pats susimąstys, ko jis nori, nes jam bus palikta erdvė. Na, bet gal Jums patiko ir labai norėjote bendrauti su manimi. Aš matau tik tokį paaiškinimą. Ar siekėte gėrio, kurio aš Jūsų neprašiau. Ar imti pinigus. Aš nežinau, tik žinau, kad jaučiuosi blogai. Ar Jums čia viskas atrodė nerimta ir juokinga ir Jūs nepasvėrėte savo žodžių ir veiksmų galios. Paskutinės konsultacijos metu, naudodamasis savo galios pozicija, Jūs tiesiog galite man kirsti: „Dėl to, kad tu, Misisipe, ligonis.“ Tai būtų puiku! Tai būtų tiesa, nes Misisipė yra neįtikėtinai bjauraus charakterio žmogus. Panašiai ir sakote: „Tu turi tiek problemų, tau reikia gydytis.“ Štai taip pasibaigė mūsų terapija. Staiga pajutau, kaip darausi juokinga. Taip, tai irgi kitų suręsti žodžiai apie mane: „Pažiūrėk, tu tokia juokinga su savo jausmais ir emocijomis, o mes darome, ką norime, nes mes esame galios pozicijoje, o tu esi inkščiantis niekas, Tu net ne šuo, kurį galime spardyti, kai jis mums painiojasi po kojomis, ir net ne brangus servizo puodelis, kurį mes taip saugome, tu – niekas.“ Mes susitiksime pirmadienį, šį arba kitą, arba ne, čia yra mano reikalas, arba aš įveiksiu baimę, arba ne, bet gal iki pirmadienio ir neišgyvensiu. Išgyvensiu, bus stebuklas. Sėkmės Jums ir laimės. Jokių man komentarų, padėkų, pinigus pervedžiau. Jei Jūs norite man pasakyti, kad aš pati pervedu Jums pi58

nigus ir šitaip Jus pažeminu ir suniekinu, tai primenu, kad Jūs iš manęs kartą pinigus tiesiog išsiplėšėte, nors prieš tai buvau sumokėjusi už papildomą laiką, tai paskui sumokėjau Jums visą sumą, taigi, mano žiniomis, nieko šiuo metu Jums nesu skolinga. Po to karto taip ir stengiuosi už kiekvieną žingsnį sumokėti Jums pinigus. Tikriausiai tai didžiulė mano egoizmo apraiška, nes aš įsivaizduoju, kaip Jums patinka pinigai, dėl to, kad jie patinka man pačiai. Taip, žinoma, man patinka turėti pinigų, juos užsidirbti, leisti sau ir kitiems. Bet ko tada vertas egoizmo kaip blogos savybės aptarimas? Ar turėčiau sakyti, oj, ne, aš nenoriu, man nereikia, nes esu šventas žmogus, materialinės gėrybės man iš viso neegzistuoja (deja, kai kuriais atvejais tikrai taip, ir gaila). Išvis aš nesuprantu, kur Jūs mane vedėte ir kur nuvedėte. Kol kas matau tik tamsą. Moteriškumai, vyriškumai šiuo atveju manęs nedomina, mane domina asmens prieš asmenį priešpriešinimas. Aš jus myliu ir gerbiu. Esate pats nuostabiausias vyras, žmogus, psichoterapeutas. Aj, mes tęsim terapiją ir Jūs pasakysit man, kad esu geras žmogus, tik man tai brangiai kainuos. Aš dar truputuką esu nepakankamai tobula, kad kažkas man tai pasakytų. Man reikia dar truputį patobulėti. Norite išnaudoti mano kaip asmens savinepakankamumą? OK. Nežinau, kodėl, bet panašu, kad dingo mano noras būti gera ar tai kažkaip įrodyti. Tiesiog dingo. Žinote, aš tikrai nebenoriu būti gera. Tiesiog nebenoriu. Na, gerai, aš jau susitvarkiau su blogio savyje problema, pradeda tvarkytis širdies reikalai, klausausi muzikos, tvarkausi kambarius, verdu valgyti, vėl nusiteikiu gyvenimui, na, bet Jūs man pasakote, kad aš esu Monstras, trokštantis Jūsų ir dėl to nepakenčiamas (sulyginate su tėvu, ką mano atžvilgiu visada daro motina, ir sako, kad aš baisesnė už tėvą, ir t. t., ir pan., nors tėvas lenda prie motinos, o aš prie motinos nelendu, dėl to esu bloga motinai, pasak Jūsų; tėvas, reiškia, blogas, kad lenda prie motinos, aš, kad nelendu). Kaip aš dabar turėsiu visą savaitę ir dirbti, jausdamasis Monstras, po blogio atsistačiau, šią akimirką neįsivaizduoju, kaip atsistatyti po Monstro. Tai vaikštau db kaip Monstras, kaip man tvarkytis toliau kambarius, išeiti pasivaikščioti. Man viskas atimta: rankos, kojos. Jūs mane tikrai nužudysite. Ieškokite būdų, kaip mane išvesti iš šios situacijos, ir kuo skubiau, nes vis dėlto esate terapeutas. Būčiau neprisijungus, beveik jau buvau susitvarkius su blogiu savyje. Man px dabar tie saugūs pri-

sirišimai, atleiskite, bet kaip terapeutas turite rasti kažkokią išeitį, arba Jūs manęs nekenčiate ir Jums sunku su manimi toliau dirbti. Aš juk neprašiau Jūsų vėl parašyti man po to, kai nutraukiau terapiją. AŠ JŪSŲ NEPRAŠIAU. Jūs ne koks kvailas vyriškis, o psichoterapeutas. Visada Jūsų Monstras P.S. Tarp kitko, sugalvojau mįslę. Ar pažįstamas tas jausmas, kai ateina ir kažkas tau sutvarko gyvenimą? Ne kambarį, ne namus. Ir išeina tik tada, kai sutvarko, nors tu net neprašei. Kas tai? *** Misisipė guli lovoje su Žanetu. Jie glamonėjasi. Misisipė pasižiūri į savo rankas: jos kruvinos, žiūri į rankas Žaneto: jos irgi kruvinos. Iš kažkur pilasi kraujas. Ir tada jie pakelia patalynę: Misisipė kraujuoja, kraujas upeliais teka iš jos vidaus, krenta krešuliai. Jai persileidimas. Ji ieško tarp krešulių vaisiaus užuomazgos, bet jos neranda. Žanetas kalendoriuje žymi Misisipės mėnesinių dienas. Jis kažkodėl žiūri į kalendorių ir delsia, jis nieko nedaro. Misisipė žiūri į Žanetą, kuris nieko nedaro, ir jaučia, kaip eina nauji šilti kraujo pliūpsniai iš jos vidaus. Ateina Misisipės sūnus atsisveikinti ryte prieš išeidamas į mokyklą. Jis nemato kraujo klanų, kurie yra po patalyne ir dar nepersisunkę į viršų. Misisipė žiūri į Didįjį Vincą ir stebisi: su Žanetu jis atsisveikina kaip su tėvu, su Žanetu jis turi tokį gerą ryšį, kaip ir su ja. Absoliučiai identišką tėvų ryšį. Didysis Vincas prieš išeidamas į mokyklą šiltai atsisveikina ir su mama. Žanetas nieko nedaro, jis sako, kad su Misisipe vis dėlto norėtų vaiko. Jis leidžia Misisipei kraujuoti ir kažką kalba apie vaikų darželį. Kalba dusdamas ir visas drebėdamas. Po to Misisipė mato kraujuojančią gimdančią moterį. Kažkas negerai yra su vaisiumi, jis nesveikas, išsigimęs. Ji girdi, kaip kažkas rėkia: – Pagimdyk, ir nesvarbu, kas bus su vaisiumi, tik tu nemirk. Tik tu nemirk. Nemirk, Misisipe! – girdi, kaip kažkas rėkia iš visų jėgų sapne. Iškrenta vaisius, panašus į gniutulą, kuris yra tik sužalota sumaitota subjaurota Misisipės širdis. Skambant Balthazar Blood like wine Live at AB – Ancienne Belgique, žiūrovai salėje vaišinami raudonu vynu.

KULTŪROS ISTORIJA

Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (2)

Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui Tęsiame pasakojimą apie Immanuelio Kanto ryšius su Klaipėda. Šį kartą – apie mąstytojo protėvius ir tėvus. Pažintis su I.Kanto proseneliu, seneliu ir tėvais leidžia gilintis į didžiojo filosofo genetines šaknis, dėl kurių nesibaigia diskusijos. Kartu tai padeda ryškinti su Klaipėda susijusius jo biografijos faktus. ►

Klaipėdos miestas ir pilis. Maždaug 1670 m. XVII a. graviūra.

KULTŪROS ISTORIJA

Jovita SAULĖNIENĖ

I.Kanto kilmė ◄ I.Kantas – prūsiškos kultūros asmenybė, į istoriją įėjęs kaip klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas. Paprašytas nuro-

dyti savo kilmę, užsiminė, jog jo „senelis gyvenęs prūsiškame-lietuviškame Tilžės mieste, kilęs iš Škotijos...“ 1899–1903 m. istoriko Johanno Sembritzki’o paskelbti Kantų šeimos dokumentai iš Klaipėdos bei Šilutės apskrities archyvų tapo rimtu akstinu gilintis į filosofo genetines šaknis. Pasipylė įvairiausi aiškinimai. Vieni tvirtino, kad I.Kanto protėviai kilę iš lietuvių, o jis pats – suvokietėjęs lietuviškos kilmės

atstovas. Kiti teigė, jog I.Kantas – rytprūsietis, išaugęs vokiškoje kultūroje. Treti pritarė škotiškajai versijai. 1924 m. buvo paskelbtas konkursas lietuviškos I.Kanto kilmės tyrinėjimui, tačiau didesnio dėmesio nesulaukė. 1953 m. Vokietijos istorikai Gertrūda ir Hansas Mortensenai iškėlė hipotezę apie baltiškąją Kantų giminės kilmę. Lietuvių mokslininkai Kristina Rickevičiūtė, Bronislovas Genzelis ir kiti nemažai yra rašę apie I.Kanto santykius su lietuvybe. Vis dėlto I.Kanto kilmė – atviras klausimas. Teisi filosofė Nerija Putinaitė, pastebėjusi, kad „I.Kanto kilmės istorija apskritai skleidžiasi kaip problema, kurios atveju neįmanoma aptikti ribos tarp mokslinio objektyvumo ir pasaulėžiūra bei sentimentais grįsto suinteresuotumo rezultatais“. O ir pačiam I.Kantui, regis, jo kilmės klausimas nebuvo svarbus. Jo asmenybę formavo aplinka (Švietimo epochos idėjos, Karaliaučius, universitetas ir kt.). Kad ir kokių teorijų atsirastų, klaipėdiečiai gali didžiuotis, kad I.Kanto senelis ir tėvas gyveno Klaipėdoje. Tai konkretūs didžiojo mąstytojo biografiniai ryšiai su miestu, kuriame jis pats niekada nebuvo.

I.Kanto prosenelis Archyvinė medžiaga atskleidžia šiek tiek faktų apie mąstytojo prosenelį Richardą Kantą (maždaug 1575–1610–1665–1670), senelį Hansą Kantą (?–1715), tėvą Johanną Georgą (1682–1746) ir motiną Anną Reginą, gim. Reuter (1697–1737). Norint detaliai juos charakterizuoti, vis dėlto informacijos pritrūksta. Nelabai galime atsekti ir jų santykių su garsiuoju jų palikuoniu. I.Kantas nepalaikė artimų ryšių su gimine.

I.KANTO AFORIZMAI

Charakteris yra sugebėjimas veikti ▪pagal principus. Mirties nebijo tie, kurių gyvenimas daug ▪vertas. Kas atsisakė pertekliaus, tas atsisakė ▪nepriteklių. Žmogui, kuris ruošiasi palikti šį pasaulį, ▪didžiausia paguoda yra įsitikinimas, kad Immanuelis Kantas. Dailininkas – Heinrichas Wolffas (1875–1940). Iš Aleksandro Popovo paveikslų kolekcijos.

gyvenimas nepraėjo veltui. Dorovė turi būti charakterio pagrindas.

▪

KULTŪROS ISTORIJA

Heinricho A.Kurschato nuomone, I.Kanto prosenelis R.Kantas švedų valdymo laikotarpiu (1629–1635) atvyko į Prūsų Lietuvą kartu su kitais savo tautiečiais. 2014 m. lietuvių mokslininkai paskelbė, kad filosofo prosenelio šaknys – Kantvainiuose (Klaipėdos r.). Kantvainiškiai didžiuojasi, kad jų gyvenvietėje jis buvo apsigyvenęs. Čia atvykstančiuosius pasitinka užrašas ant krikšto formos lentos: „Šišion už šios tvoros prasideda Kantvainių kaimas, kuriame XVII a. gyveno klasikinės vokiečių filosofijos tėvo Imanuelio Kanto prosenelis Richardas Kantas“. Ir ne vienas kantvainiškis suskubs priminti gyvenvietės pavadinimo sąsajas su Kanto pavarde. R.Kantas garsėjo kaip aktyvi ir versli asmenybė: buvęs Kantvainių šaltyšiumi, čia turėjęs užeigą „Verdenė“, taip pat nuomojęs karčemas Rusnėje ir vienoje iš seniausių Šilokarčiamos gyvenviečių – Verdainėje (Šilutės r.), kur mirė ir palaidota I.Kanto prosenelė Dorothea. R.Kantas nemokėjęs vokiškai. Manoma, jog kalbėjęs kuršiškai. Tai paaiškėjo tvarkant prosenelio palikimą savo vaikams. Įforminant dokumentus, buvo paskirtas „tulkas“ – vertėjas. Turto palikimo dokumentuose minimi Kantvainiai. 1667 m. R.Kantas visą savo turtą užrašė dukrai Sofijai, kuri buvo ištekėjusi už švedų tautybės vyro, o sūnui Hansui, būsimam mąstytojo seneliui, įgaliojo duoti „100 talerių, 6 grynos drobės marškinius, 6 apykakles ir 12 nosinių“.

I.Kanto senelis Filosofo senelis H.Kantas jau 1671 m. gyveno Klaipėdoje, Friedricho mieste. Manoma, kad jo namas stovėjęs Senojo Turgaus aikštės pakraštyje. Vedęs jis buvo du kartus. Pirmosios žmonos tėvas buvo balnų ir pakinktų meistras ir turimą Senamiestyje namą padovanojęs jaunavedžiams. Tas žmonos kraitis – Tomo g. 3–5 namas, kurio vietą patikslino istorikas Dainius Elertas. Prof. H.Mortensenas yra priminęs sklidusius gandus, kad H.Kantas buvęs palaidotas po šių namų durų slenksčiu. Iš tiesų I.Kanto senelis amžino poilsio atgulė prieš Šv. Jono bažnyčios duris ar po jomis, iškilmingai gaudžiant miesto varpams, giedant giesmes chorui. Palydėtas iškilmingai. Taip, kaip ir buvo priimta atsisveikinti su iškiliais į amžinybę išėju-

Šv. Jono bažnyčia, kurioje meldėsi I.Kanto protėviai.

siais miestiečiais. Beje, amžino poilsio čia atgulė ir filosofo tėvo broliai, senelis iš motinos pusės. Tai patvirtina 1881 m. skelbti Šv. Jono bažnyčios knygos išrašai, iš kurių sužinome ir apie senelio santuokas, tėvo, senelės, dėdžių gimimą, krikštą ir mirtį. I.Kanto protėviai šioje bažnyčioje meldėsi, prašydami Dievo malonės žemėje. H.Kantas buvo amatininkas, vertęsis balniaus (pentinų) amatu, kurio, kaip spėjama, išmoko Tilžėje. Tai buvo anų laikų populiarus amatas, nors Balnių gildija Klaipėdoje įkurta gerokai vėliau – 1743 m. Amatininkai buvo savitas miesto visuomenės sluoksnis, reglamentuotas tam tikrais ribojimais. Štai 1861 m. „Drabužių

nuostatais“ amatininkams, jų žmonoms, dukterims buvo „aiškiai uždrausta nešioti šilkinius drabužius, perlų vėrinius, išsiuvinėtas arba mezginiais puoštas sabalų kailių kepures, karūnėles arba kykus (...). Pirmas nusižengimas – 10 florinų baudos, antras – atimami draudžiami daiktai ir „prieš bažnyčią arba tiesiog jų namuose vargšų naudai parduodami“. Šikšnius H.Kantas turėjęs ir žemvaldiškų ambicijų. Netoli Priekulės savo dvarelyje, kaip rašė J.Sembritzki’s, „kartu su valda įsigijo 4 karves, 4 arklius, vežimą, plūgą, akėčias, roges, virš ugniakuro kabantį katilo kablį, du geležinius linų mintuvus, pasėtų žiemkenčių, šieno ir šiaudų atsargų“. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Turgaus gatvė Klaipėdoje visais laikais buvo judri ir gyvybinga. Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų. ◄ Valsčiui kasmet jis mokėjo 40 markių

45 šilingų činšą. Vėliau H.Kantas įsiskolino. 1698 m. jis buvo skolingas 288 markes 33 šilingus. Per trejus metus nesumokėjo 122 markių 42 šilingų činšo ir dalies kontribucijos mokesčio. 1698 m. rugpjūčio 10 d. jis kreipėsi į valsčiaus hauptmaną grafą Doenfhoffą, prašydamas „nevykdyti jo atžvilgiu mokesčių egzekucijos ir pratęsti skolos mokėjimo terminą“. Tikėdamas, kad „aukštoji grafiškoji ekscelencija teiksis atsižvelgti į vargšo žmogaus prašymą ir didžiadvasiškai iš malonės jį patenkins“, H.Kantas įsipareigojo „tiksliai ir be apgaulės“ sumokėti. Prašymas buvo išgirstas, bet labai griežtomis sąlygomis, grasinant atimti dvarelį. Deja, H.Kantas skolos laiku nesumokėjo. 1698 m. spalio 5 d. dvarelis iš jo buvo atimtas ir už 100 talerių parduotas, palikus „1 statinę grūdų H.Kanto vaikams prasimaitinti“.

Atminimo lenta I.Kanto proseneliui R.Kantui Kantvainiuose. Autorius – Jonas Čepas.

I.Kanto tėvai J.Georgas gimė Klaipėdoje. Jis buvo amatininkas, pentinų dirbėjas. Mirus tėvui 1715 m. jis išvyko į Karaliaučių, kur susituokė su A.R.Reuter, pentinų dirbėjo, kilusio iš Niurnbergo, dukra. Jai buvo 18, jam – 32 metai. Jiedu susilaukė devynių vaikų. Užaugo penki. Imanuelis buvo ketvirtas. Motina vedė užrašus, kurie buvo paskelbti 1823 m. I.Kantas motinos neteko būdamas 13 metų. Gyvenimo saulėlydyje jis prisipažino: „Niekada neužmiršiu savo motinos. Ji išpuoselėjo manyje pirmuosius gėrio daigus, atvėrė mano širdį gamtos įspūdžiams, ji sužadino ir išplėtė mano vaizdinius, ir jos pamokymai nuolat darė išganingą poveikį mano gyvenimui. Nukreipė į protestantizmo pietistinę kryptį.“

Tėvai praktikavo pietizmą, kuris akcentavo atskiro žmogaus tikėjimą, skyrė dėmesį ne religiniams ritualams, o dorovei ir moralei. Tai protestantizmo kryptis, būdinga liuteronybei. Teigiamai apie pietizmą atsiliepė ir pats I.Kantas: „Tegu sako apie pietizmą ką nori, bet žmonės, kurie į jį žiūrėjo rimtai, elgėsi kuo geriausiai. Jie pasižymėjo kilniomis žmogiškomis savybėmis – romumu, linksmu būdu, jokių aistrų nesutrikdomu vidiniu pasauliu. Jie nebijojo nei skurdo, nei persekiojimų; jokie vaidai negalėjo sukelti jų priešiškumo ir pykčių.“ I.Kantas yra pasakojęs, kaip, kilus konfliktui tarp pentinų dirbėjų ir balnių cechų, didelių nuostolių patyręs jo tėvas nepasakė nė vieno pikto žodžio apie kaltininkus. Iš tėvų namų jis išėjo įsisąmoninęs svarbias moralines žmogiškumo, darbštumo, sąžiningumo vertybes.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Durys 2022 02

Articles inside

Jovita SAULĖNIENĖ. Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (2

Alma RIEBŽDAITĖ. Paskutinė kova

Algis KUKLYS. Nulaužta šaka. Nuotraukos. Svetimi

Rugilė ISTOMINĖ. Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre Nidoje kūrė rezidentai iš Islandijos ir Estijos

Jūratė GRIGAITIENĖ. „Sebastijanas“: tarp tiesos ir melo

Kristina KUČINSKAITĖ. I.Reklaitis: teatras ir bažnyčia turi daug bendro

Grammy“ nominantai uostamiestyje įrašė Klaipėdos kamerinio orkestro kompaktinę plokštelę

Rosana LUKAUSKAITĖ. Apie tapytojos D.Dašenkovienės 613 granato sėklų

Sondra SIMANA. Kaip jaučiasi šešėlis Fluxus dėžutėje

Andrius RAMANAUSKAS. Košmarų skersgatvis. Niūri pasaka suaugusiesiems

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. V.Gaudiešiūtės „Minčių piešiniai“: sėkmingas debiutas