Apie tapytojos D.Dašenkovienės 613 granato sėklų

„Teatras ir tapyba susiję tuo, kad gali kalbėti visiems“, –sakė tapytoja Daiva Dašenkovienė, kurios personalinė paroda „Refleksijos“ nuo sausio 14 d. iki vasario 5 d. buvo eksponuojama Klaipėdos galerijoje.

įvaldytų akademinio piešimo, spalvotyros, kompozicijos dalykų įvaldymas, subjektyvi ir savita kompozicinė pozicija“. Šnekučiavomės apie naujausią parodą, romantišką teatro dailininkės profesiją, pagarbą Antikos epochai ir iš spektaklių bei kelionių įspūdžių gimstančius paveikslų siužetus.

Iš teatro – į drobę

– Apie ką jūsų naujausia paroda ir kodėl ją taip pavadinote?

D.Dašenkovienė 2015 m. su pagyrimu baigė Klaipėdos universiteto dailės studijų krypties vizualiųjų menų studijas, įgydama dailės bakalauro laipsnį. Dabar dirba Klaipėdos dramos teatre. Jungtinėse parodose ir pleneruose pradėjo dalyvauti nuo 2012 m. 2015 m. surengė pirmąją personalinę parodą, o Lietuvos dailininkų sąjungos nare tapo 2021 m. Tapytojas monumentalistas Juozas Vosylius teigė, kad D.Dašenkovienės „plonasluoksnėje, skaidrioje daugiaplanėje tapyboje drąsiai ir profesionaliai gretinama abstrakti ir realistinė stilistika“, o dailininkė Irma Leščinskaitė pastebėjo, kad menininkės „kūryboje akivaizdus profesionaliai

– „Refleksijų“ pavadinimas mane užkabino netikėtai, bet, atrodo, kad ilgai link to ėjau. Vieną dieną tiesiog supratau, kad mes nuolatos reflektuojame mus supantį pasaulį, kuris mums neišvengiamai visada daro įtaką, o ir menininkų kūryba dažnai vertinama jų aplinkos kontekste. Kaip tu ištransliuoji iš aplinkos pasiimtą viziją, ir yra refleksija – aiškesnis, ryškesnis tikrovės suvokimas, jos perkėlimas į kitą lygmenį ir turinio įprasminimas. Tada atsiranda nauja pozicija – savo asmeninių suvokimų perteikimas vizualia forma. Paroda „Refleksijos“ puikiai tai atspindi, nes kiekvienas kūrinys turi savo istoriją ir kalba per skirtingas išraiškos priemones.

– Esate labai romantiškos – teatro dailininkės – profesijos atstovė. Kaip jūsų kasdienė veikla yra susijusi su jūsų tapybos kūriniais?

– Teatras iš tikrųjų yra nuostabi vieta, unikali tuo, kad gali nešti socialinę žinutę. O kadangi man pačiai labai įdomi Antikos epocha, žaviuosi tradicija, ateinančia dar iš graikų tragedijos laikų, kai ant scenos išsakomi žodžiai būdavo skirti ne vienoms ausims, o visiems žmonėms. Tai man labai svarbu. Manau, kad teatras ir tapyba susiję tuo, kad gali kalbėti visiems. Net jei norimas išsakyti dalykas yra asmeninio pobūdžio, per meno kalbą jis tampa visuomeniškas. Juk kalbantysis yra bendruomenės narys, ir jeigu tau kažkas aktualu, galbūt tai aktualu ir kitiems. Teatras man yra užrašyto žodžio garsinis ir vaizdinis laiškas. Teatras prasideda nuo teksto, o tapyba man prasideda nuo minties.

Žinoma, spektakliai turi įtakos ir mano kūrybai. Kaip ir kelionės, perskaitytos knygos, pamatyti filmai. Pavyzdžiui, spektaklyje „Demonai“ kaip rekvizitas buvo naudojama Édouardo Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ reprodukcija. Man taip patiko Lauros Luišaitytės scenografija ir užkabinanti spektaklio žmogiškųjų santykių tema, tad panorau sukurti paveikslą „Pagal „Demonus“. Pusryčiai ant žolės“. Tapydama nežinojau, ką pavaizduoti ant stalo šalia antikinės galvos. Po to kelionėje Turkijoje netikėtai aplankėme buvusią senovės Graikijos koloniją Sidę ir, pasirodo, šis pavadinimas reiškia granato vaisių. Nuėję į archeologijos muziejų pamatėme Atėnės – sąžiningumo, vaisingumo, karo deivės – skulptūrą. Sidėje granato simbolis buvo siejamas su jos figūra. Parvažiavusi supratau, kad turiu ant stalo nutapyti granatą. ►

◄ Tas vaisius man labai svarbus kaip įvaizdis, atėjęs iš antikos, nes įkūnija sąžiningumą, o judaizme jis vertinamas, nes turi apie 613 sėklų – po vieną kiekvienam iš Biblijoje išvardytų įsakymų. Taigi iš kelionės įspūdžių gimė du paveikslai.

Kūrybiniai impulsai

– Pernai Klaipėdos dramos teatras pristatė spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjerą. Turbūt jums kaip tapytojai tai turėjo būti labai artima tema? Kaip sekėsi kūrybinis procesas?

– Kūrybinis procesas buvo labai intensyvus ir turiningas, nes spektaklis vaizdavo Baroko epochą. Buvo labai įdomu dirbti su režisiere Agata Duda-Gracz, kuri puikiai sugebėjo įvesti į to laikmečio epochą. Jos pasitikėjimas davė stiprybės. Kadangi kūrybinis procesas buvo labai intensyvus, aišku, buvo įtampos, nerimo, tačiau komandinis darbas turi stipriąją pusę – tu nesi vienas. Tema man buvo labai artima, nes barokas man patinka dėl savo dinamikos, paveikslų neužbaigtumo. Kuriant spektaklį, viskas atrodo savaime suprantama ir, kai pamatai galutinį jo variantą, žinai kiekvieną apšvietimo, kompozicijos sprendimo priežastį. Viskas harmoningai susipynė – tapyba ir teatras – išėjo bendras kūrinys. Tai man paliko didelį įspūdį ir davė kūrybinių impulsų – gimė paveikslas „Judita pagal Karavadžą“. Manau, kad dar tos temos iki galo neišlukštentos ir ateityje dar laukia daug įžvalgų. Iš naujo žiūrėdama spektaklį, vis atrandu kažką naujo.

– Ar visada dirbate tiesiogiai su režisieriais? Kaip sekasi perteikti jų vizijas vizualiai?

– Daugiau dirbame su scenografais, kurie tiesiogiai bendrauja su režisieriais, tačiau būna, kad ir patys režisieriai priima scenografinius sprendimus ir kreipiasi į mus. Paskutiniu metu scenografai teatro dailininkams duoda labai daug laisvės kurti – nesi uždarytas tarp standarto rėmų. Šis pasitikėjimas – ypač jį pajutau dirbdama su A.Duda-Gracz, – skatina atsakomybę ir kūrybingumą.

Su viltimi ir tikėjimu

– Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba?

– Tapyba visada buvo manyje. Vaikystėje nuolatos piešdavau. Nebuvo taip, kad vieną dieną atsikėliau ir nusprendžiau, kad būsiu dailininkė – tiesiog nuo pat mažų dienų ir kiek mama atsimena, mėgdavau užsidaryti ir piešti. Toks net savotiškai maniakiškas potraukis eiti į priekį, nesustoti, tobulėti savo srityje, atkaklumas ir lėmė profesijos pasirinkimą. ►

Parodos atidaryme: tapytoja D.Dašenkovienė, grafikas Žilvinas Bražukas, parodos kuratorė, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Neringa Poškutė-Jukumienė. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

◄ – O kurie dailininkai įkvėpdavo seniau ir kurie įkvepia dabar? Skirtingi?

– Iš tiesų skirtingi. Aišku, klasikiniai dailininkai, kurie mane visada įkvėpdavo, įkvepia ir įkvėps, yra Pablo Picasso ir Vincentas van Goghas. Tai yra du dailininkai, kuriais be galo žaviuosi. Šiuo metu man labai patinka belgų kūryba, ir ne tik jų abstrakčioji tapyba. Ypač imponuoja dailininkas Michaëlis Borremansas – man labai patinka jo figūratyvinė, fokusuota tapyba. Jo darbus norisi analizuoti, ir tai man suteikia įkvėpimo.

– Jūsų paveiksluose visada svarbus žmogus. Kaip „atrakinate“ tuos, kurie jums pozuoja?

– Visada prašau savo vaikų, kad papozuotų, nes tapydama irgi mėgstu tarsi susikurti scenografiją, pasirinkti tinkamą apšvietimą.

Esu dėkinga sūnui Rokui ir dukrai Karolinai už kantrybę. Yra pozavęs ir mano vyras. Tenka ilgai prašyti, bet jie supranta, kad niekur nepabėgs ir galiausiai sutinka (juokiasi). Labai džiaugiuosi, nes labai gera kurti, kai matai prieš save modelį, o ir bendrystė su artimaisiais sustiprina.

– Dažnai svarstoma, kodėl dabar skirtingų sričių menininkai rečiau susitinka, mažiau bendrauja, kuria kartu. Kaip jums atrodo, kodėl taip yra?

– Pagalvojau, kad dabartiniais laikais mene ir ne tik jame vyrauja asmenybės susmulkėjimo kultas – individualizmo era padarė žalą ir pradėjome save pripažinti kaip pagrindinį kūrėją. Patys save pradėjome vertinti kaip meno kūrinį, apleisdami tai, ką kuriame. Vaikštome savo burbule ir nebemokame susikalbėti su kitais. Visada žaviuosi antikos, klasikinės epochos mąstymu dėl to meto žmogaus stabilaus krypties pasirinkimo. Turėdamas laisvę jis geba apsispręsti ir atsakingai pasirinkti sau tinkamą kelią. Kūryba turi kalbėti pati ir autorius neturėtų būti svarbesnis už savo kūrinius.

– Kokią emociją norėtumėte, kad išsineštų jūsų parodos lankytojai?

– Norėčiau, kad žmonės iš parodos išeitų su gerais jausmais – viltimi ir tikėjimu. Kad ir kalbėtume apie žmogaus vargus ar rūpesčius, tikėjimas vis tiek turi būti pagrindas. Vienas mano paveikslas, netilpęs ekspozicijoje, buvo įkvėptas Kauno dramos teatre pamatyto spektaklio „Natanas Išmintingasis“, kuris mane taip stipriai paveikė, nes kalbėjo apie tikėjimą, žmogiškumą ir tapatybę, neįstatant žmogaus į religinius rėmus, – apie tikėjimą, kuris vienija žmones, o ne juos išskiria.