Nuotraukos

Pirmiausia atrakino pažįstamas buto duris ir, nusivilkęs lietpaltį, susijaudinęs atsisėdo ant kėdutės pailsėti. Jautė ypatingą nuovargį, nes čia praleido dvidešimt metų su šeima, bet vėliau, kai jauna žmona susirado kitą, tapo nereikalingas. Kaimynai stebėjosi, bet paskui jis pastebėjo, kad jie vengia su juo susitikti, tarsi jis būtų sugrįžęs iš kalėjimo.

Kai atsigavo ir širdis nurimo, dirstelėjo į kiekvieną kambarį, paskui virtuvėje paruošė kavą, kurią neskubėdamas išgėrė, žiopsodamas pro langą. Žvilgtelėjęs į laikrodį, pagalvojo, kad turi kelias valandas, todėl susirinks savo popierius, visokias smulkmenas ir vėl, užrakinęs butą, iškeliaus į kitą miestą. Iškeliaus ilgam, o gal visam laikui. Tikriausiai taip būtų geriausia, nes tuomet nekankintų jokie prisiminimai, kai gyveno šiame bute, o dabar kol kas neprisijaukina prie naujos vietos, vėliau svarstė važiuodamas automobiliu.

Dabar jis vienas – nuo ryto iki vakaro, retsykiais paskambina kokiam senam pažįstamam, norėdamas įsipiršti į svečius. Tokių turėjo kelis, todėl juos vertino, į kelionę pasiimdavo vaišių, nes tuščiomis rankomis važiuoja tik ubagas. Jis, aišku, norėjo susirasti darbą, tačiau tokio amžiaus vyriškio niekas nepageidavo, suprask, toks nuolatos sirgs, o jo darbas – šnipštas... Taip galvoti niekam neuždrausi ir nepakeisi kategoriškos nuomonės.

Kai pagaliau sugrįžo į savo kambarėlį, ant lovos ištiesė kojas ir įjungė radijo aparatą, kad pasiklausytų muzikos. Tąsyk nieko nenorėjo svarstyti.

X

Kiekvieną dieną ant sienos regėdavo mėlynakio ir šviesiaplaukio anūko Simuko nuotrauką. Ant jo galvos – vainikas, nupintas iš ramunių, turbūt šitai padarė jo motina. Tačiau neįsivaizdavo, kaip septynerių berniukas iškentėjo motinos netektį, šito neklausė ir mažakalbio sūnaus Tomo. Pagaliau, kam draskyti senas, jautrias žaizdas, tokios greitai neužgyja, ir čia nepadės joks gydomasis tepalas. Deja, nepadės... Tik vieną sykį prasitarė, jog Simukas prašęs, kad jam parvestų kitą mamytę. Bet mamytės jokioje parduotuvėje nenupirksi.

Yra žmonių, sugebančių išspręsti sudėtingiausias problemas, tačiau jo sūnus niekada nebuvo ryžtingas, todėl stebėjosi sužinojęs, kad užsienyje surado merginą, kuri užkariavo jo širdį. Galop sulaukė dienos, kai jaunamartė pravėrė buto duris, o sutrikęs Tomas stovėjo už jos nugaros skystai šypsodamasis. Užtat jaunosios šypsena spindėjo iš tolo. O kai susėdo prie staliuko, sūnus tapo vertėju, nes kitaip jie nebūtų susikalbėję. Ir kodėl po penkerių metų jo žavioji marti, susirgusi onkolo- priekį atkišęs smailą barzdelę, artėjo prie savo dirbtuvės. Ir staiga... Jis netikėjo savo akimis – keli vaikigaliai, įsikibę į senamiestyje augusio medžio šaką, ją lenkė žemyn, kol visai nulaužė. Vaclovui tuoj užvirė kraujas, todėl, iškėlęs lazdelę, ėmė šaukti: ką jūs darote, rupūžgalviai?! Juk medžiui taip pat skauda kaip ir žmogui. Duokite, aš nulaušiu jums rankas. Ar norite? A? Dinkite iš čia, rupūžgalviai, kol neiškaršiau kailio. Dinkite iš čia!.. gine liga, atsigulė į karstą. Mirtis kartais pasiima pačius geriausius iš mūsų... Tąsyk, kai sužinojo šitą baisią naujieną, pro langus švietė vasaros saulė, bet ji nešildė. Tiesiog jis sėdėjo prie stalo suakmenėjęs. Viešpatie, kodėl nepasigailėjai mano vienintelio anūko, skausmingai svarstė jis.

Jis lėtai užlipo į savo dirbtuvę, atrakino duris, sunkiai alsuodamas atsisėdo ant kėdės ir tuoj sukniubo, nes staiga sustojo jautri širdis.

Dar ilgai senamiestyje karojo medžio nulaužta šaka, tarsi koks iškalbingas ženklas apie žmonių abejingumą ir kvailumą.

Dabar jis skaičiavo dienas, kada pas jį atvažiuos sūnus ir anūkas. O kažkada, kai septynmetis Simukas su juo žaidė futbolą, skambėjo anūko juokas, senelio širdis taip pat džiaugėsi, tuomet ir sveikata atrodė geresnė. Ir daug kas regėjosi kitaip, nes kiekvienas laikas, skirtas žmogui, nebūna vienodas. Tąsyk suabejojo: nejaugi ir aš kažkada buvau kitoks? Tačiau tos pievos, kurioje spardė sviedinį, jau nebeliko, čia ėmė statyti daugiabučius.

Kai sužinojo, kad Simukas susirgo, neišmanė, ką daryti: kiekvieną dieną sūnui siuntė elektroninius laiškus, klausinėjo, kokia temperatūra, kokius vartoja vaistus ir kaip jaučiasi ligonis. Geriau būtų pats susirgęs nei anūkas. Galop gripas pasitraukė ir jis lengviau atsikvėpė, tarsi nuo krūtinės nusirito maišas. Tą vėlų vakarą susimąstė: o kas anūką prižiūrėtų, jeigu neturėtų tėvo? O mūsų šalyje retas pensininkas važiuotų į užsienį, nebent taupytų dešimt metų atsisakydamas gardesnio kąsnelio, galvojo eidamas gatve, nes iš artimiausios parduotuvės parsineš duonos ir sūrio gabaliuką, o paskui atsisės po medžiais ant suoliuko. Stebės, kaip takeliais slankioja moterys ir vyrai, vesdami šunis, kaip ant kito suoliuko įsitaisys vyrai su alaus bambaliais, garsiai kalbės – aiškinsis savo santykius. Tuomet jis atsistos ir lėtai nulinguos, ieškodamas kitos, ramesnės vietos, nes, kai geresnis oras, visuomet išslenka visi į lauką. Bet ar ilgai tupėsi namuose tarp įkyrėjusių sienų, juk tuoj ims pliaupti rudens lietūs ir siautės vėjai. Tai bus pilkiausias ir nuobodžiausias metų laikas.

Užvėręs buto duris, nusiprausė rankas ir tuoj įjungė kompiuterį. Deja, ekrane nerado sūnaus elektroninio laiško. Tuomet parašė savąjį. O širdyje kažkodėl įsismelkė nerimas: ar tik nebus ko nors atsitikę? Sūnus ne visada jam būdavo atviras, nes tėvas pernelyg jautriai į viską reaguodavo.

Šią vasarą su sūnumi ir anūku aplankė Palangą, bet neapsidžiaugė, nes kainos beprotiškos. Tomas žinojo, kad Vakaruose pensininkai gyvena kur kas geriau, nėra