KULTŪROS ISTORIJA

Jovita SAULĖNIENĖ

I.Kanto kilmė

◄ I.Kantas – prūsiškos kultūros asmenybė, į istoriją įėjęs kaip klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas. Paprašytas nuro- dyti savo kilmę, užsiminė, jog jo „senelis gyvenęs prūsiškame-lietuviškame Tilžės mieste, kilęs iš Škotijos...“ 1899–1903 m. istoriko Johanno Sembritzki’o paskelbti Kantų šeimos dokumentai iš Klaipėdos bei Šilutės apskrities archyvų tapo rimtu akstinu gilintis į filosofo genetines šaknis. Pasipylė įvairiausi aiškinimai. Vieni tvirtino, kad I.Kanto protėviai kilę iš lietuvių, o jis pats – suvokietėjęs lietuviškos kilmės atstovas. Kiti teigė, jog I.Kantas – rytprūsietis, išaugęs vokiškoje kultūroje. Treti pritarė škotiškajai versijai. 1924 m. buvo paskelbtas konkursas lietuviškos I.Kanto kilmės tyrinėjimui, tačiau didesnio dėmesio nesulaukė.

1953 m. Vokietijos istorikai Gertrūda ir Hansas Mortensenai iškėlė hipotezę apie baltiškąją Kantų giminės kilmę. Lietuvių mokslininkai Kristina Rickevičiūtė, Bronislovas Genzelis ir kiti nemažai yra rašę apie I.Kanto santykius su lietuvybe. Vis dėlto I.Kanto kilmė – atviras klausimas. Teisi filosofė Nerija Putinaitė, pastebėjusi, kad „I.Kanto kilmės istorija apskritai skleidžiasi kaip problema, kurios atveju neįmanoma aptikti ribos tarp mokslinio objektyvumo ir pasaulėžiūra bei sentimentais grįsto suinteresuotumo rezultatais“. O ir pačiam I.Kantui, regis, jo kilmės klausimas nebuvo svarbus. Jo asmenybę formavo aplinka (Švietimo epochos idėjos, Karaliaučius, universitetas ir kt.).

Kad ir kokių teorijų atsirastų, klaipėdiečiai gali didžiuotis, kad I.Kanto senelis ir tėvas gyveno Klaipėdoje. Tai konkretūs didžiojo mąstytojo biografiniai ryšiai su miestu, kuriame jis pats niekada nebuvo.

I.Kanto prosenelis

Archyvinė medžiaga atskleidžia šiek tiek faktų apie mąstytojo prosenelį Richardą Kantą (maždaug 1575–1610–1665–1670), senelį Hansą Kantą (?–1715), tėvą Johanną Georgą (1682–1746) ir motiną Anną Reginą, gim. Reuter (1697–1737). Norint detaliai juos charakterizuoti, vis dėlto informacijos pritrūksta. Nelabai galime atsekti ir jų santykių su garsiuoju jų palikuoniu. I.Kantas nepalaikė artimų ryšių su gimine.

▪ Charakteris yra sugebėjimas veikti pagal principus.

▪ Mirties nebijo tie, kurių gyvenimas daug vertas.

▪ Kas atsisakė pertekliaus, tas atsisakė nepriteklių.

▪ Žmogui, kuris ruošiasi palikti šį pasaulį, didžiausia paguoda yra įsitikinimas, kad gyvenimas nepraėjo veltui.

▪ Dorovė turi būti charakterio pagrindas.

Heinricho A.Kurschato nuomone, I.Kanto prosenelis R.Kantas švedų valdymo laikotarpiu (1629–1635) atvyko į Prūsų Lietuvą kartu su kitais savo tautiečiais. 2014 m. lietuvių mokslininkai paskelbė, kad filosofo prosenelio šaknys – Kantvainiuose (Klaipėdos r.). Kantvainiškiai didžiuojasi, kad jų gyvenvietėje jis buvo apsigyvenęs. Čia atvykstančiuosius pasitinka užrašas ant krikšto formos lentos: „Šišion už šios tvoros prasideda Kantvainių kaimas, kuriame XVII a. gyveno klasikinės vokiečių filosofijos tėvo Imanuelio Kanto prosenelis Richardas Kantas“. Ir ne vienas kantvainiškis suskubs priminti gyvenvietės pavadinimo sąsajas su Kanto pavarde.

R.Kantas garsėjo kaip aktyvi ir versli asmenybė: buvęs Kantvainių šaltyšiumi, čia turėjęs užeigą „Verdenė“, taip pat nuomojęs karčemas Rusnėje ir vienoje iš seniausių Šilokarčiamos gyvenviečių – Verdainėje (Šilutės r.), kur mirė ir palaidota I.Kanto prosenelė Dorothea.

R.Kantas nemokėjęs vokiškai. Manoma, jog kalbėjęs kuršiškai. Tai paaiškėjo tvarkant prosenelio palikimą savo vaikams. Įforminant dokumentus, buvo paskirtas „tulkas“ –vertėjas. Turto palikimo dokumentuose minimi Kantvainiai. 1667 m. R.Kantas visą savo turtą užrašė dukrai Sofijai, kuri buvo ištekėjusi už švedų tautybės vyro, o sūnui Hansui, būsimam mąstytojo seneliui, įgaliojo duoti „100 talerių, 6 grynos drobės marškinius, 6 apykakles ir 12 nosinių“.

I.Kanto senelis

Filosofo senelis H.Kantas jau 1671 m. gyveno Klaipėdoje, Friedricho mieste. Manoma, kad jo namas stovėjęs Senojo Turgaus aikštės pakraštyje. Vedęs jis buvo du kartus. Pirmosios žmonos tėvas buvo balnų ir pakinktų meistras ir turimą Senamiestyje namą padovanojęs jaunavedžiams. Tas žmonos kraitis – Tomo g. 3–5 namas, kurio vietą patikslino istorikas

Dainius Elertas. Prof. H.Mortensenas yra priminęs sklidusius gandus, kad H.Kantas buvęs palaidotas po šių namų durų slenksčiu. Iš tiesų I.Kanto senelis amžino poilsio atgulė prieš Šv. Jono bažnyčios duris ar po jomis, iškilmingai gaudžiant miesto varpams, giedant giesmes chorui. Palydėtas iškilmingai. Taip, kaip ir buvo priimta atsisveikinti su iškiliais į amžinybę išėju- siais miestiečiais. Beje, amžino poilsio čia atgulė ir filosofo tėvo broliai, senelis iš motinos pusės. Tai patvirtina 1881 m. skelbti Šv. Jono bažnyčios knygos išrašai, iš kurių sužinome ir apie senelio santuokas, tėvo, senelės, dėdžių gimimą, krikštą ir mirtį. I.Kanto protėviai šioje bažnyčioje meldėsi, prašydami Dievo malonės žemėje.

H.Kantas buvo amatininkas, vertęsis balniaus (pentinų) amatu, kurio, kaip spėjama, išmoko Tilžėje. Tai buvo anų laikų populiarus amatas, nors Balnių gildija Klaipėdoje įkurta gerokai vėliau –1743 m. Amatininkai buvo savitas miesto visuomenės sluoksnis, reglamentuotas tam tikrais ribojimais. Štai 1861 m. „Drabužių nuostatais“ amatininkams, jų žmonoms, dukterims buvo „aiškiai uždrausta nešioti šilkinius drabužius, perlų vėrinius, išsiuvinėtas arba mezginiais puoštas sabalų kailių kepures, karūnėles arba kykus (...). Pirmas nusižengimas – 10 florinų baudos, antras –atimami draudžiami daiktai ir „prieš bažnyčią arba tiesiog jų namuose vargšų naudai parduodami“.

Šikšnius H.Kantas turėjęs ir žemvaldiškų ambicijų. Netoli Priekulės savo dvarelyje, kaip rašė J.Sembritzki’s, „kartu su valda įsigijo 4 karves, 4 arklius, vežimą, plūgą, akėčias, roges, virš ugniakuro kabantį katilo kablį, du geležinius linų mintuvus, pasėtų žiemkenčių, šieno ir šiaudų atsargų“. ►

◄ Valsčiui kasmet jis mokėjo 40 markių 45 šilingų činšą. Vėliau H.Kantas įsiskolino. 1698 m. jis buvo skolingas 288 markes 33 šilingus. Per trejus metus nesumokėjo 122 markių 42 šilingų činšo ir dalies kontribucijos mokesčio. 1698 m. rugpjūčio 10 d. jis kreipėsi į valsčiaus hauptmaną grafą Doenfhoffą, prašydamas „nevykdyti jo atžvilgiu mokesčių egzekucijos ir pratęsti skolos mokėjimo terminą“. Tikėdamas, kad „aukštoji grafiškoji ekscelencija teiksis atsižvelgti į vargšo žmogaus prašymą ir didžiadvasiškai iš malonės jį patenkins“, H.Kantas įsipareigojo „tiksliai ir be apgaulės“ sumokėti. Prašymas buvo išgirstas, bet labai griežtomis sąlygomis, grasinant atimti dvarelį. Deja, H.Kantas skolos laiku nesumokėjo. 1698 m. spalio 5 d. dvarelis iš jo buvo atimtas ir už 100 talerių parduotas, palikus „1 statinę grūdų H.Kanto vaikams prasimaitinti“.

I.Kanto tėvai

J.Georgas gimė Klaipėdoje. Jis buvo amatininkas, pentinų dirbėjas. Mirus tėvui 1715 m. jis išvyko į Karaliaučių, kur susituokė su A.R.Reuter, pentinų dirbėjo, kilusio iš Niurnbergo, dukra. Jai buvo 18, jam – 32 metai. Jiedu susilaukė devynių vaikų. Užaugo penki. Imanuelis buvo ketvirtas. Motina vedė užrašus, kurie buvo paskelbti 1823 m. I.Kantas motinos neteko būdamas 13 metų. Gyvenimo saulėlydyje jis prisipažino: „Niekada neužmiršiu savo motinos. Ji išpuoselėjo manyje pirmuosius gėrio daigus, atvėrė mano širdį gamtos įspūdžiams, ji sužadino ir išplėtė mano vaizdinius, ir jos pamokymai nuolat darė išganingą poveikį mano gyvenimui. Nukreipė į protestantizmo pietistinę kryptį.“

Tėvai praktikavo pietizmą, kuris akcentavo atskiro žmogaus tikėjimą, skyrė dėmesį ne religiniams ritualams, o dorovei ir moralei. Tai protestantizmo kryptis, būdinga liuteronybei. Teigiamai apie pietizmą atsiliepė ir pats I.Kantas: „Tegu sako apie pietizmą ką nori, bet žmonės, kurie į jį žiūrėjo rimtai, elgėsi kuo geriausiai. Jie pasižymėjo kilniomis žmogiškomis savybėmis –romumu, linksmu būdu, jokių aistrų nesutrikdomu vidiniu pasauliu. Jie nebijojo nei skurdo, nei persekiojimų; jokie vaidai negalėjo sukelti jų priešiškumo ir pykčių.“ I.Kantas yra pasakojęs, kaip, kilus konfliktui tarp pentinų dirbėjų ir balnių cechų, didelių nuostolių patyręs jo tėvas nepasakė nė vieno pikto žodžio apie kaltininkus. Iš tėvų namų jis išėjo įsisąmoninęs svarbias moralines žmogiškumo, darbštumo, sąžiningumo vertybes.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.