Nulaužta šaka

Kai kiekvieną vakarą eidavo senamiesčio gatvelėmis, būtinai pasukdavo pro tą namą, kurio antrame aukšte, nedideliame lange, regėdavo šviesą. Ten dailininkas Vaclovas, kurį vadino Vaciuku, turėjo dirbtuvę. Dabar šis langas nešvietė, todėl jam kartais persmelkdavo širdį, nes tapytojas prieš penkerius metus iškeliavo ten, iš kur negrįžtama.

Jie susipažino speiguotą žiemos dieną, kai laidojo jauną talentingą poetą. Vaclovas su žiemine kepure, į priekį atkišta barzdele ir siaura figūrėle atrodė tarsi išdrožtas iš medžio. Kadangi jo viena koja buvo trumpesnė, visada vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazdele ir visada garsiai kalbėdamas.

Tai va, kaip atsitinka, atsikrenkštė jis, miršta jauni, beveik vaikai, o tokie seni krienai kaip aš gadina orą...

Na, ką tu sakai, Vacyti, tuojau atsiliepė jo plonutė žmona, stovėjusi greta, ką tu sakai...

Juk išėjimo valanda paskirta kiekvienam...

Vaclovas sučepsėjo lūpomis, pažvelgė į jį ir tuojau paklausė, kodėl taip plonai apsirengęs.

Ar ligos ieškai, jaunuoli? Po laidotuvių aplankysi mane, išgersi karštos arbatos su romu. Gerai?

Kapinėse siautėjo totalinis šaltis su vėju, todėl jaunuolio nešildė nei plonas paltukas, nei pirštinės. O galvoje stuksėjo klausimas: kodėl poetas numirė tokiu bjauriu laiku, kai net iškasti duobę nelengva ir visas pasaulis regisi labai atšiaurus, tarsi būtų prasidėjęs ledynmetis. Bet šis įkyrus klausimas neturėjo atsakymo. Juk žmogaus naivumas ir pasitikėjimas savimi yra tuštybė, jokie atsakymai nieko nepakeis.

Taigi po liūdnų laidotuvių, pasiekę Vaclovo namus, galop peržengė slenkstį ir iš karto pajuto šilumą, kuri atrodė ne tik fizinė, bet ir kitokia, nes ją sukūrė kambario erdvė su nedideliais senoviniais baldais ir knygomis.

Vaclovas turėjo kulinaro diplomą, todėl greitai iškepė fantastiško skonio kiaušinienę, o termose paruošė žaliosios arbatos, kurios ne kiekvienas tuo metu turėdavo, nes tekdavo prašyti žmonių, važiuojančių į Mas- kvą, kad jos nupirktų. Šią gerą arbatą vadino „čiai bodrost“. Ir kai pagaliau ant nedidelio staliuko prieš jo nosį atsirado ir stikliukas su romu, Vaclovas nusijuokė sakydamas, kad paragaus romo ir taps jūrininku, nes laivais plaukiojantys vyrai puikiai žinojo, ką reikia pasiimti į tolimą kelionę.

Nežiaukčiok kaip katinas, o išgerk iki dugno, jeigu nenori sirgti gripu, pasakė ir smagiai išlenkė savąjį, paskui mėgavosi arbata ir ilgai svečiui porino apie savo nedidelio formato tapybos kūrinius, kurie kabojo ant sienos.

Jis pastebėjo, kad Vaclovui itin patiko tapyti senamiestį, tuos jaukius kiemelius ir čerpių stogus. Ten buvo ir saulėtų Nidos peizažų.

Mes Nidoje ir susitikome, įsiterpė dailininko žmona Onutė, kuri šypsojosi ne tik lūpomis, bet ir mėlynomis akimis, o paskui jam padovanojo numegztą nedidelę lėlę –berniuką Tamošiuką. Tai buvo jos žavus kūrinys. Deja, bėgant metams, neišsaugojo šito suvenyro, nes nemokėjo saugoti nei dovanų, nei viso kito.

Įsivaizduok, Onutė visą laiką stovėjo už mano nugaros ir žiūrėjo, kaip tapau žvejų valtis, juokavo Vaclovas, taigi nuo likimo nepabėgsi... O tu, ar tiki likimu?

Kai sutemus teko atsisveikinti, jaunuolis pažadėjo, kad būtinai ateis į dailininko parodos atidarymą.

Gerai, lauksiu tavęs parodoje, šypsojosi Vaclovas ir Onutė, išlydėdami svečią.

Bet Vaclovas mieste išgarsėjo ne savo talentingais kūriniais, o pilietinėmis akcijomis, kurias su bičiuliais ruošdavo priešais savivaldybę.

Čia sėdi didžiausi miesto tarakonai, šaipėsi jis, kalbėdamas apie sovietinius biurokratus. Jiems buvo neapsakomai įkyrėjęs, jo kalbos tiesiog siutino, tačiau jie neišmanė, ką su tokiu maištininku daryti. Buvo net sugalvoję, kad reikia Vaclovą nugirdyti alkoholiu, nes dailininkai stikliukui neabejingi. Bet Vacytis – reta išimtis, jo niekada butelis netraukė, jis visada jautėsi esąs dvasios aristokratas, o ne bohemos atstovas.

Kai senamiestyje, savivaldybei palaiminus, nugriovė seną gaisrinę, neva trukdančią komunikacijoms, Vaclovo protesto akciją trumpai parodė net televizija.

Jeigu valdžioje sėdi barbarai, tuomet visam mūsų paveldui iškilo mirtina grėsmė, šaukė jis mitinge. Ir visada, kur tik stovėdavo Vaclovas, greta lūkuriuodavo ir Onutė, tarsi būtų jo ginklanešys. Ir kiekvieną dieną dailininkas palydėdavo ją į darbą, paskui šlubuodamas vakare pasitikdavo žmoną. Šią porą mėgo miestiečiai, juodu lygindavo su kitomis poromis.

Kažkada Vaclovas ir Onutė atsikėlė į miestą iš kaimo, tad jų pasakojimai jam buvo egzotiški, nes daug ko nesuprato, be to, tarmiški žodžiai vertė stebėtis.

Vasarą mes tave nuvešime į kaimą ir kai ką parodysime, mįslingai ištarė Vaclovas.

Šiam sumanymui pritarė ir Onutė, kuri tą vakarą svečią vaišino medumi, uogomis ir baltu sūriu. Viena koja jie gyveno mieste, o kita – kaime, kai sulaukdavo vasaros.

Ir ką gi... Ano įstabaus vidurvasario niekada neužmiršo, nes Vaclovas, žmonai burbtelėjęs, kad eis „bazaryti“ su bernais, nusivedė jį į šokius. O ten visi pažinojo dailininką, klausinėjo, kada juos „maliavos“, bet šis, į priekį atkišęs savo smailą barzdelę, tik kikeno, mįslingai berdamas žodžius.

Jaunuolio akis iš karto patraukė nuošaliau stovinti mergina, kurios galvą puošė geltoni papurę plaukai ir žydros akys. Ilgai nelaukęs, išvedė ją šokti, o širdis plakė lyg pasiutusi. Tąsyk vien ją ir šokdino, o vėliau visą naktį vartėsi lovoje, regėdamas merginos veidą, girdėdamas tylų balsą. Ach, ta Marytė Marytė, dūsavo dėl to, kad nedrįso jos pabučiuoti.

Kai rytą pabudo, Vaclovas jau buvo išpėdinęs tapyti, o Onutė ruošė pusryčius ir laukė, kada atsikels miegalius. O tas miegalius, iš pradžių pasisveikinęs, lauke nusiprausė, jausdamas lengvą vėjelio glostymą, paskui nustebusiomis akimis dairėsi į šalis, nes regėjosi, kad staiga pateko į etnografinį muziejų. Būtų klausinėjęs Onutės, kam skirtas šis arba kitas indas, bet neleido išdidumas, nes buvo miesčioniukas. O vieną dieną Vaclovas jį pasodino prie lango ir ėmė paišyti, paskui tris dienas tapė aliejiniais dažais. Ir visą laiką dailininkas kažką švilpavo, kartais paklausdavo, ar jam nepabodo sėdėti, vėliau atkakliai klausinėjo, kuo norėtų būti. Tuomet jaunuolis susimąstė, kaip atsidėkos geriems žmonėms už vasaros atostogas. Nebent Vaclovui nupirks aliejinių dažų, Onutei – saldainių dėžutę.

Kitą dieną kartu su Vaclovu jie aplankė bažnyčios apkūnų kleboną, kuris rašė eiles. Atvedžiau tamstai komjaunuolį, juokėsi dailininkas, kuris Bibliją perskaitė skersai ir išilgai, todėl kartais diskutuodavo su kunigais ir ne vieną įvarydavo į kampą, nes šie neišmanė, ką tokiam žinovui atsakyti. ►

Gintaro La Ai

◄ Klebonas juos priėmė savo bibliotekoje, kambarėlyje, kurio visos sienos buvo apstatytos lentynomis su knygomis, enciklopedijomis. Beje, čia stovėjo ir „Tarybinė enciklopedija“, klasikos kūriniai, o viršuje, prie šviestuvo, kabojo kibiro dydžio varpas, tarsi koks simbolis. Jo gaspadinė, irgi apkūni moteriškė, atnešė kavos, sausainių ir labai skanaus kompoto, kuris patiko jaunuoliui. Tuomet pagalvojo, kad visi dvasininkai neprastai gyvena. Paskui svečiai klausėsi, kaip klebonas skaitė savo eiles apie Visatos ir žmogaus paslaptingą lemtį bei neaprėpiamą Dievo galybę. Vaclovas kunigui padovanojo nedidelį tapybos darbą.

Atslinkus vakarui, prisiminimai apie šviesiaplaukę Marytę jam raižė krūtinę, todėl ir kitą vasarą norėjo atvykti į Vaclo- vo gimtinę. Visa tai, ką išgyveno, regėjosi kaip liga, ir jis nenorėjo pasveikti. Tai pastebėjo ir dailininkas su Onute, todėl vakarais, kai saulė slėpdavosi už medžių, jie porindavo jaunuoliui šio kaimo istorijas. Tokių įspūdžių nepatirsi jokiame didmiestyje.

Visi daiktai, sukurti žmogaus rankų, net po daugelio metų byloja daugiau nei žodžiai, susimąstęs šnekėjo Vaclovas.

Jaunuolis nesuprato, todėl pasiteiravo, ką tai reiškia.

Jeigu žmonės nesaugos savo praeities, tai nebus ir ateities, atsiduso dailininkas, o kadangi valdžioje sėdi tarakonai, tai jie ir galvoja kaip tarakonai...

Vis dėlto išaušo nelemta diena, kai Vaclovas, pasiramsčiuodamas lazdele ir į