Svetimi

Kai vasaros dieną liliputai pasirodė miestelyje, praeiviai į juos spoksojo išsproginę akis, smalsiais žvilgsniais tarsi lietė nedideles ateivių kojas ir galvas raukšlėtais veidais. Gatve mažais žingsneliais trepseno vyras, jo žmona su dukrele, laikydama nedidelį krepšelį, kuriame, tikriausiai, buvo saldumynai. Juk maži žmonės, tarsi vaikai, mėgsta smaguriauti. O vakare miestelio gyventojai, susėdę prie stalų arba televizorių, svarstė, iš kur atsirado tokie neregėti svečiai. Galbūt jie išsinuomojo butą, nes anksčiau buvo cirko artistai, bet, kai žlugo cirkas, teko kraustytis į provinciją. Čia gyvenimas pigesnis, bet ir nuobodesnis nei dideliame, triukšmingame mieste, kuriame niekas į tave nekreipia dėmesio net jeigu eisi nuogas.

Šita bjauri nežinomybė miestelėnus tiesiog slėgė, jautėsi esą nevisaverčiai, tarsi kokie kvailiai. Galbūt liliputų organai kitokie nei vietinių gyventojų? Ir ką ten žinosi, nes sutinka juos tik gatvėje arba ko lyginti, o Lietuva visuomet buvo ubagų kraštas. Todėl Tomas ne kartą gelbėjo tėvą, išsitraukdamas savo piniginę. Toks elgesys, be abejo, džiugino, tačiau ir šiek tiek žemino, tarsi jis būtų pasigailėtinas pilietis, norintis išmaldos. Paskui jie atsisėdo kavinėje prie stalo. Simukas valgė ledus su šokoladu ir uogomis. Iš pradžių jis išrankiojo uogas ir šokolado gabaliukus, po to šaukšteliu neskubėdamas kabino ledus. Mėgavosi... Net akys prisimerkdavo iš malonumo. Deja, senelio laikais tokių ledų niekas nematė: ledų prikraudavo į nedidelį kaušelį, kurį greitai vaikas suvalgydavo. Ir viskas. Tik vėliau atsirado rausvi, geltoni ir net su razinomis. Tas vaizdas, kaip Simukas valgo ledus, ilgam įsirėžė į jo atmintį. parduotuvėje. Beje, kai kas girdėjo, kad jų balsai ploni kaip vaikų, betgi jiems tenka dėvėti vaikų rūbus ir avalynę. O kaipgi... Keista, kad pro miestelio mokyklą jie niekada neprasuko, nes nuo išdykusių vaikų galėjo patirti patyčių. Bet svarbiausias klausimas miestelėnams – iš kur tokie atsiranda? Juk neatskrenda iš kosmoso ir neišlenda iš po žemių. Tai iš kur, Dieve brangus? Šis smalsumas, laikui bėgant, nė kiek neatlėgo. Kur ten: jis nuolatos didėjo, vertė sukti galvas net naktį pabudus, kai kamuodavo nemiga ar mėnulio pilnatis. Ir kodėl pasaulyje taip keistai, o gal ir kvailai viskas sutvarkyta, tarsi ponas Dievas, o gal kipšas norėtų iš visų pasijuokti? Numotum į visa tai ranka, bet smalsumas neleidžia to padaryti, todėl nėra žmonėms ramybės nei dieną, nei naktį.

Jis norėjo, jog sūnus išsipasakotų, nes atrodė keista, kad nesusiranda žmonos. Juk Danijoje yra ir lietuvaičių, jeigu nenori kitokios. Tai kodėl jis, jaunas vyras, pasirinko tokį gyvenimo būdą? Bandė paklausti, bet nieko aiškaus neišgirdo, tarsi norėtų pasakyti: tėvai, nekišk nosies, kur nereikia. Ką gi, tebūnie taip, kaip yra, nes kartais geriau nežinoti, o susipykti, gink Dieve, netroško.

XTik vėliau paaiškėjo, kodėl Tomas kurį laiką nerašė elektroninių laiškų. Pasirodo, jis papuolė į autoavariją, todėl atsidūrė ligoninėje ant operacinio stalo. Simukas tuo metu gyveno pas Tomo draugą, paskui vaiką priglaudė teta, mirusios motinos giminaitė.

Kartą naktį jis pabudo nuo savo paties verksmo, paskui ilgai neįstengė užmigti, nes prisiminė, kaip tą vasarą išlydėjo sūnų ir anūką, kaip jie atsisveikinę įlipo į maršrutinį autobusą. Tąsyk jo širdį persmeigė nematomas peilis, todėl teko atsisėsti ant suoliuko, kad neapalptų.

Tą patį vakarą, suradęs Tomo ir Simuko nuotraukas, iškabino jas ant visų kambario sienų, o netrukus juodu ir sapnavo. Suprato, kad būtų geriausia gyventi kartu, tačiau jis nenorėjo patiesti senų savo kaulų svetimoje žemėje. Reiškia, nieko nepakeisi, bus taip, kaip yra, galvojo žiopsodamas pro langą, pro kurį matė važiuojančius didmiesčio maršrutinius autobusus ir automobilius. Visi kažkur važiavo, nes turėjo savo tikslų ir jiems atrodė, kad tai yra gyvenimas.

O kas dėjosi, kai vieną sekmadienį liliputai pasirodė bažnyčioje! Jie įsitaisė gale, kad niekam netrukdytų. Tuomet davatkos į juos žvelgė net išsižiojusios. Tokio dalyko dar nėra buvę, šnabždėjosi moterėlės po mišių, ir kas čia jiems pasidarė? Gal kokia nelaimė ištiko, bet mes nieko nežinome. Ir nežinosime, kaimynėle, nes jie su niekuo nebendrauja, atsiliepė kita, einam pas mane, išgersime karštos arbatos. Sušalau toje bažnyčioje.

Liliputų dukra susidomėjo šviesiaplaukis berniukas Tomas, gyvenęs netoli jų, todėl dažnai stebėdavo atvykėlius, vėpsodamas pro langą arba stovėdamas kieme. Jam patiko mergaitės rausvas sijonėlis ir baltos kojinaitės, todėl sykį, atsisukusi į Tomą, ji nusišypsojo. Berniukas sutriko, tačiau irgi šypsojosi, kilstelėjęs dešinę ranką. Tai nepatiko mergaitės tėvui, jis, nieko nesakęs, piktai dėbtelėjo į Tomą, ir jis šito sunkaus žvilgsnio niekada neužmiršo. Tai buvo daugiau nei žvilgsnis: trūko vien žodžių ir tai būtų lyg prakeikimas. Tąsyk jam kilo idėja, kad, palaukęs Užgavėnių, aplankys jos namus, nes kito būdo nesugalvojo. Bet tos dienos teko laukti pusmetį – kantriai, ruošiant kaukę ir žodžius, kuriuos teks garsiai pasakyti. ►

Gintaro La Ai

◄ Tačiau Tomo motina, pastebėjusi, kad sūnus pametė galvą dėl liliputės, piktai įspėjo, kad neprasidėtų su tais „išsigimėliais“, kurie nežinia ką daro ir galvoja.

Bet, mama, ir jie yra žmonės, stebėjosi sutrikęs Tomas.

Aš tau pasakiau – neprasidėk, nukirto motina, nieko iš to nebus. Tu užaugsi, o ta mergaitė liks tokia pat... Ar supranti?

Tomas nieko neatsakė, tik liūdnai žvelgė į sustingusį motinos veidą, paskui akis nukreipė į langą, pro kurį buvo matyti kitas daugiabutis, ir į lėtai slenkančius debesis. Žvelgė taip, tarsi viską regėtų pirmą kartą. Jo tokios pačios nustebusios akys stebėjo žmones ir daiktus ir kitą dieną. Tomas atkakliai tylėjo ir net neatsakydavo į motinos klausimus, lyg būtų jų nesupratęs. Jo galvoje visą laiką dunksėjo žodis „išsigimėliai“, tarsi būtų koks keiksmažodis. Tomas norėjo paklausti, kodėl pasaulis toks nesuvokiamas, tačiau neišmanė, kas atsakytų į visus jo klausimus. Ilgainiui tie klausimai pavirto į didžiulius akmenis, kurių negalėjai aplenkti, nes jie tapo sudėtinga kliūtimi.

Kartą jis sapnavo, kaip susitinka su ta maža mergaite ir klausia, koks jos vardas. O ji tik šypsojosi ir tylėjo. Tuomet paklausė antrą kartą.

Mano tėvas uždraudė pasakyti vardą, plonu balseliu atsakė mergaitė.

Tavo tėvas keistas žmogus, užpyko Tomas. Pasakyk vardą ir aš tau nuskinsiu visas pievos...

Ji nusijuokė ir apsisukusi nuskuodė į namus.

Tačiau taip būna ne tik sapne, bet ir gatvėje, susimąstė Tomas, nes šeštadienį ilgiau vartydavosi lovoje: motina jo nežadindavo, į mokyklą nereikėjo skubėti. O ta maža mergaitė ar nevarsto mokyklos durų? Šita nežinomybė neleido nusiraminti, dar labiau kurstė smalsumą, tačiau nežinojo, kaip jį patenkinti.

O miestelėnai pastebėjo, kad liliputų šeima parduotuvėje dažniausiai perka bulves ir kefyrą. Jie svarstė, gal taip daroma ne iš gero gyvenimo ir, apskritai, iš kur jie gauna pinigų, juk dar nepanašūs į pensininkus. Žmonių žvilgsniai, tarsi pirštai, nučiupinėdavo liliputų galvas ir kūnus, ir kodėl jų veidai susiraukę, gal jiems čia nepatinka? O jeigu nepatinka, tai tegu nešdinasi, iš kur atsibeldė, nes niekas jų čia nekvietė. Tokie nežinia ką padarys, gal padegs namus ar apnuodys šulinius. Iš tokių nieko gero nelauk, todėl per Užgavėnes reikėtų juos išrūkyti iš miestelio kaip šeškus... Tokius žodžius ne kartą girdėjo gatvėje, todėl išsigandęs papasakojo motinai, tačiau ji trumpai atkirto, kad ne jo reikalas, apie ką gorodija žmonės. Juk liežuvių visiems neužriši, tačiau mūsų kraštiečiai pernelyg bailūs, kad jie ką nors blogo padarytų liliputams.

Tomas prisiminė, kad jis anksčiau skaitė knygą „Guliverio kelionės“, kurioje rašoma apie liliputų šalį, į kurią pateko anglas Guliveris, tačiau po ilgų klajonių galop sugrįžo į namus. Jam labai patiko ši knyga su puikiais piešiniais. Ten liliputai atrodė mažyčiai, tik sprindžio dydžio. O mokytoja pagyrė Tomą, kad jis skaito knygas.

Galop miestelį užgriuvo Užgavėnės su triukšmingomis linksmybėmis, su viso- kiais persirengėliais, todėl visiems tapo linksmiau, nes visa tai atrodė kaip savotiška šventė. O bet kuri šventė yra šventė, kad pagaliau atsipalaiduotum ir užmirštum įkyrėjusius kasdienybės reikalus. Tačiau, kai pasibaigė Užgavėnės, žmonės pasigedo liliputų: jie netikėtai pasirodė miestelyje, o paskui netikėtai išnyko ir niekas neišmanė, kodėl taip atsitiko. Tik vienintelis Tomas kažką žinojo, tačiau tylėjo ir net neprasitarė motinai, kuriai tie liliputai visai nerūpėjo, nes užteko vargo su geriančiu vyru. Moteris pastebėjo, kad jis po truputį mažėja, traukiasi, ir galop ji ir kaimynai suvoks baisią tiesą – vyras tapo panašus į liliputą. Viešpatie, apsaugok, meldėsi jos pažįstami, priblokšti tokio vaizdo. Todėl vakarais ji sėdėdavo susirietusi prie stalo, tarsi būtų išdrožta iš medžio.