Jūratė GRIGAITIENĖ. R.Arbačiauskaitė: nuojauta pakužda, kokia turėtų būti jausminė vaidmens partitūra

Teatro ir kino aktorė R.Arbačiauskaitė Klaipėdoje gyvena ir kuria jau ketvirtį amžiaus. Domo Rimeikos nuotr.

R.Arbačiauskaitė: nuojauta pakužda, kokia turėtų būti jausminė vaidmens partitūra

Turbūt nerastume Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų matęs žymios teatro ir kino aktorės Reginos Arbačiauskaitės. Populiarumo viršūnę ji pasiekė labai jauna. Vos 25 metų aktorės pavardė ir nuotrauka net dvejus metus iš eilės puikavosi žurnalo „Jaunimo gretos“ populiariausių žmonių dešimtuko viršuje greta tokių garsių asmenybių, kaip Justinas Marcinkevičius, Jonas Avyžius, Stasys Povilaitis, Juozas Baltušis ir kt. Labiausiai aktorę išgarsino ne teatras, o kinas. Daugelis žiūrovų ją įsiminė iš kine ir televizijoje sukurtų vaidmenų: Barboros Radvilaitės, Marcės TV filme „Petras Kurmelis“, Kaminskienės iš „Riešutų duonos“, Mildos iš kino juostos „Sodybų tuštėjimo metas“ ir, žinoma, Janinos legendiniame teleseriale „Giminės“. Žiūrovai neretai dar ir dabar sutikę gatvėje ją sutapatina su Janina, užkalbina ne tikruoju, o filmo herojės vardu.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Sėdime jaukioje Klaipėdos dramos teatro kavinukėje prieš pat Kalėdas ir, gurkšnodamos gardžią kavą, ramiai šnekučiuojamės apie gyvenimą ir kūrybą. Atsigręžti ir prisiminti nueitą kelią paskatino ir graži sukaktis. Neseniai aktorė atšventė 70-ąjį gimtadienį. R.Arbačiauskaitė kukliai, be didelių iškilmių ir fanfarų teatre pasitiko savo brandų jubiliejų ir šiuo metu gyvena, kaip sakė, labai ramų ir gana uždarą šeiminį gyvenimą uostamiestyje. Prisipažino, kad viskas, ką ji padarė kine ar teatre, yra labai nutolę ir padėta kažkur toli. Todėl nesinori nei prisiminti, nei juolab analizuoti savo vaidmenų. Dabar aktorei atrodo, kad tuomet buvo visai kitu žmogumi. Tačiau žodis po žodžio ir Regina mintimis panyra į prisiminimų verpetą, praverdama duris į prabėgusios vaikystės ir jaunystės laikus.

Stengėsi visur suspėti

Aktorė gimė Šiauliuose, kelerius metus gyveno Pakruojyje, o vidurinę mokyklą baigė Akmenėje. Vaikystėje nesijautė apsupta šilumos ir meilės, nes tėvas šeimą paliko, kai jai tebuvo metai. Mama dantų technikė kitos šeimos nesukūrė, daug dirbo, todėl teko dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą. Gyvenimas nuo mažų dienų mokė suklusti ir eiti į save. ►

Barbora Radvilaitė LTV spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ (rež.V.Bačiulis, 1982).

◄ Nuo šeštos klasės iki kol baigė vidurinę mokyklą Akmenėje praleisti metai buvo vieni gražiausių Reginos gyvenime. Kadangi neturėjo nei brolio nei sesers, mokykloje bendravimo trūkumą siekė kompensuoti aktyvia menine veikla. Stengėsi visur suspėti, visur pabūti. Didelį įspaudą paliko lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Adolfina Montvydaitė, kuri bene pirmoji įžvelgė Reginos talentą, ugdė kaip skaitovę, padėjo suvokti ir pasirinkti meniškai brandžius kūrinius.

Iki dabar aktorei viena gražiausių yra ištrauka iš alegorinės A. de Saint-Exupéry pasakos „Mažasis princas“. Iki šiol ją jaudina Lapės ir Mažojo princo dialogo pagrindinė mintis – „prisijaukinti ir būti atsakingam“. Aktorius taip pat turi prisijaukinti dramaturginę medžiagą, temą, kuriamus personažus ar scenos partnerius. Pašnekovė ne kartą pokalbio metu prisipažino, kad nėra labai komunikabili, daugiau intravertė nei ekstravertė, todėl žmonių „prisijaukinimo“ etapas gyvenime jai labai svarbus. Su šia ištrauka respublikiniame skaitovų konkurse Regina laimėjo ir parvežė mokyklai trečiosios vietos diplomą.

Vokiečių kalbos mokytoja Aleksandra Černienė vadovavo dramos būreliui. Jos statytame mokykliniame spektaklyje „Žmogus po tiltu“ R.Arbačiauskaitė atliko pirmąjį savo vaidmenį. Įsiminė ir griežtas, orus bei labai principingas matematikos mokytojas Vladas Rimkevičius. Šiauliuose Regina lankė baleto mokyklą, šoko poroje su dabar garsiu baleto artistu primarijumi Voldemaru Chlebinsku. Vadovė rimtai planavo juos abu siųsti į Vilnių, į M.K.Čiurlionio menų mokyklą toliau mokytis baleto. Bet jaunoji balerina griežtai pareiškė, kad šokti nebenori, nes puantai ir taip kojas nutrynė, o ir namai labai traukė. Tačiau atvykusi iš Šiaulių į provincijos mokyklą Akmenėje, norėdama išsiskirti ir (ar) pasipuikuoti prieš draugus, karnavalo metu pasipuošė drugelio kostiumu ir skraidyte skraidė po aktų salę. Matematikos mokytojas, matyt, gerai įsidėmėjo šį epizodą, nes mergaitei neišmokus geometrijos nevengdavo priminti: „Čia tau, mergužėle, ne drugeliu skraidyti.“

Vienas skaudžiausių potyrių pradinėse klasėse buvo tragiška bendraklasio mirtis. Kadangi nebuvo susidūrusi su netektimi, šis tragiškas įvykis labai stipriai emociškai Reginą sukrėtė ir paveikė. Buvo ruduo, žydėjo daug jurginų, visas miestelis dalyvavo iškilmingoje laidotuvių procesijoje, o ant suolo kitą dieną degė atminimo žvakelė... Patirtas šokas buvo toks stiprus, kad po šio įvykio dar ilgai naktimis mirties baimės siaubo pažadinta pašokdavo iš miegų, o margaspalvių jurginų kvapo aktorė negali pakęsti iki šiol. Tokie dalykai giliai įsirėžia į atmintį, bet kartu padeda kuriant vaidmenis. Ir jeigu spektaklyje gvildenama mirties tema, tai aktorei labai artima, jautru ir atpažįstama.

Studijų metai sostinėje

Kodėl vidurinėje mokykloje planuotą istorikės ar filologės karjerą išmainė į aktorės profesiją, Regina šiandien nebegali tiksliai įvardyti. Greičiausiai kokiame nors laikraštyje suviliojo žinutė, kad Vilniuje renkamas aktorių kursas. Be to, Panevėžyje jau kuris laikas plačiai skambėjo ir didelį įspūdį jaunai merginai darė Juozo Miltinio legenda.

Stodama į tuometę Valstybinę konservatoriją, R.Arbačiauskaitė buvo mačiusi vos kelis spektaklius. Tačiau stojamiesiems egzaminams labai stropiai ruošėsi, perskaitė daug privalomos teatro literatūros. Ypač abiturientę sužavėjo K.Stanislavskio „Etika“. Teatro institucija buvo sudievinta, o akto-

riaus profesija iškelta į neregėtas dvasines aukštumas. Tada šventai tikėjo, kad būtent į tokią švarią terpę ir teks baigus studijas ateiti. Vėliau teko skaudžiai nusivilti ir prireikė stiprybės tą nusivylimo teatru jausmą atlaikyti. Beje, ir dabar aktorė savo darbe stengiasi vadovautis beveik prieš šimtmetį parašytu K.Stanislavskio teatro kodeksu.

Nors buvo didžiulis konkursas, stodama į konservatoriją Regina jautėsi labai užtikrintai, padėjo didelis pasitikėjimas savo jėgomis, greičiausiai kylantis iš nežinojimo, gyvenimo nepažinimo. Pokalbio metu apgailestavo, kad dabar to pasitikėjimo jai labai trūksta. Ir paantrino, jog vieni vaikystėje būna uždari ir tik brandžiame amžiuje išsilaisvina, o jai atsitiko viskas atvirkščiai. Jaunystėje jautėsi labai tvirta, atspari ydoms, gyvenimo ir profesiniams išbandymams. Vėliau už šį pasitikėjimą teko susimokėti ilgomis kūrybinėmis pauzėmis, duobėmis.

Kursą rinko tuomečio Akademinio dramos teatro vyriausiasis režisierius Henrikas Vancevičius. Kursas buvo stiprus ir draugiškas. Kartu su R.Arbačiauskaite studijavo Vytautas Rumšas, Sigitas Račkys, Vytautas Grigolis, Vytautas Kernagis ir kiti. Jų kursas buvo ruošiamas tikslingai, siekiant atjauninti tuometį Akademinį dramos teatrą. Ir iš tiesų didžioji dalis, net 12 žmonių, baigę studijas nuėjo ten dirbti. Jaunutei, ką tik studijas Maskvoje baigusiai režisierei Algei Savickaitei jų kursas buvo pirmasis. Išbandymų ir iššūkių netrūko, nes režisierius H.Vancevičius dėl didelio krūvio teatre paskaitose pasirodydavo retai.

Teatras – akimirkos menas, todėl kiekvieną kartą išėjus į sceną tarsi vis naują žmogų tame pačiame vaidmenyje atrandi.

Savęs ir vaidmens link

Regina studijų metais labiausiai nemėgo etiudų. Nors vėliau suvokė, kad tai teatro pagrindas. Galbūt pedagogai neįtikino, kokia etiudų nauda, nes dauguma būsimų aktorių nuo pirmo kurso iš dėstytojų laukė rimtos dramaturgijos ištraukų. Tik daug vėliau suprato, kad pirmiausia turi pažinti save, pajungus vaizduotę, pažadinti ėjimą savęs link. O tik paskui, atsispiriant nuo savo asmeninės patirties, pradėti kurti personažą. Juk daugelis režisierių pradeda kurti spektaklius būtent nuo etiudų. Atvykusi į Klaipėdą žavėjosi aktorės Valentinos Leonavičiūtės talentu ir drąsa kurti vaidmenį čia ir dabar, galima sakyti, iš nieko. Kolegė

R.Arbačiauskaitė (Moteris) su aktoriais A.Sabaliu, J.Kavaliausku, V.Radvilavičium ir T.Vaisieta spektaklyje „Viduržiemis” (rež. R.Tuminas, 1978).

Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Jolanta) ir G.Ūzas spektaklyje „Ar tavo šuo nepasiutęs?“ (rež. I.Bučienė, 1972).

sakydavo: „O tu nieko negalvok, tiesiog eik į sceną ir kažką daryk.“ Reginai tos laisvės ir drąsos scenoje trūko, buvo nesuprantama, kaip galima kurti vaidmenį iš nieko.

Trečiame kurse jai teko pirmas didelis, pagrindinis Luizės vaidmuo klasikinėje F.Schillerio dramoje „Klasta ir meilė“. Tuo metu pasipylė pasiūlymai kaip iš gausybės rago. ►

◄ Nors buvo didžiulis krūvis ir teatre, ir kine, aktorė visur suspėdavo. Į klausimą, ar turi kokią ypatingą vaidmens kūrimo paslaptį, ji atsakė, kad kuria vaidmenį pasitikėdama savo intuicija. Pirmoji Reginos vaidybos meno dėstytoja A.Savickaitė viename straipsnyje savo buvusią studentę pavadino „intuicijos ir įkvėpimo aktore“. O aktorė visada prisimena savo dėstytojos žodžius: „Gali nesuvaidinti labai gerai, bet suvaidinti teisingai – privalai.“ Aktorės teigimu, dažniausiai nuojauta pakužda, kokia turėtų būti jausminė vaidmens partitūra. Tada skaito daug literatūros apie autorių, epochą, kūrinį ir pan. Kartais ši informacija net ima trukdyti, bet tokia jau mokykla buvo. Dabar visai kiti tempai. Perskaito pjesę ir iš karto – į sceną, nelabai į tą medžiagą įsigilinę. Aktorei svarbiausia, kad vaidmuo „užkabintų“. Pjesėje ieško bent vienos vietelės, nuo kurios galėtų judėti toliau kuriamo vaidmens link. Jeigu neranda, kas paliečia vidų, toliau žengti sunku, visas kūnas lieka sukaustytas: „Reikia pastangų save įtikinti, bandant kurti per jėgą. Teatras – akimirkos menas, todėl kiekvieną kartą išėjus į sceną tarsi vis naują žmogų tame pačiame vaidmenyje atrandi. Kita diena, kitos tavo emocijos, kiti gyvenimo niuansai. Jeigu tavo kita energija, tai ir vaidmens kita energija. Dažnai daug imi ir daug gauni iš partnerio.“ Prisipažino, kad nėra ilgų distancijų ar maratono bėgikė, gal greičiau trumpų. Todėl kino meno kalba, išgarsinusi aktorę, jai labai artima ir suprantama. Kine režisieriai paprastai visą dieną koncentruojasi į vieną nedidelį epizodą ir jį šlifuoja. Aktorei patinka įsijausti į tokį nedidelį gabaliuką ir jį maksimaliai atskleisti.

Įvertino teatro kritikai

Išlikusiose negausiose teatro kritikų recenzijose aktorės vaidyba apibūdinta dažniausiai teigiamais epitetais. Apie vieną pirmųjų vaidmenų, tik pradėjus dirbti Akademiniame dramos teatre, M.Sluckio pjesėje „Ar tavo šuo nepasiutęs?“ (rež. Irena Bučienė) teatrologė Audronė Girdzijauskaitė rašė: „Bene labiausiai spektaklyje pavyko Bružio dukters Jolantos (akt. R.Arbačiauskaitė) paveikslas. (...) Aktorė, vaidinanti Jolantą, nuo vaikiško betarpiškumo laipsniškai veda savo heroję prie dramatiškų išgyvenimų“ (Teatras, 1973). Apie vaidmenį W.Shakespeare’o komedijoje „Vindzoro šmaikštuolės“ (rež. H.Vancevičius) rašoma: „Šauniosios suokalbininkės misis Pedž (akt. I.Leonavičiūtė) ir misis Ford (akt. R.Arbačiauskaitė) sugebėjo atskleisti gyvų „šmaikštuolių“ protą, pašėlusį linksmumą ir tikrai renesansišką temperamentą“ (A.Marcinkevičius. Atgiję klasikos puslapiai. Švyturys, 1978, Nr. 13, p. 27). Recenzentui antrina Saulius Macaitis, teigdamas, kad aktorių duetas „ne tik prikausto žiūrovų dėmesį, bet ir sukelia simpatijas savo gaivališkumu, vidiniu atsipalaidavimu, būdingu renesanso laikų moterims“. Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje Y.Mishimos „Markizė de Sad“ R.Arbačiauskaitė, pasak teatro kritiko Egmonto Jansono, suvaidino kartu su partnerėmis (E.Mikulionyte, A.Janušauskaite,

Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Antigonė) ir H.Kurauskas spektaklyje „Antigonė” (rež. I.Bučienė, 1978). Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Didžiavyžė) ir R.Ramanauskas spektaklyje „Ančiuko kryžius“ (rež. I.Bučienė, 1984).

D.Michelevičiūte, J.Viliūnaite) personažą simbolį-funkciją, įvardijamą vienu žodžiu „religija“. Kritikas recenzijoje rašė: „Aktorės, žinoma, labai stropiai vykdo režisieriaus nurodymus, užduotis, juda ir kalba jo nurodytu ritmu, tempu, intonacijomis (dažnai taip mechaniškai, kad praranda savo monologų minties siūlą, ima šokinėti per žodžių srautą, tarsi akmenukais per sraunų upelį)“ (E.Jansonas. (Auto)biografija: vaidinimas. Respublika, 1992 m. kovo 19 d.).

Aktorė su meile ir dėkingumu prisimena kūrybinį bendradarbiavimą su jaunu režisieriumi Olegu Kesminu. Akademinio teatro mažojoje scenoje jis pirmasis Lietuvoje pastatė T.Williamso pjesę „Kartą praėjusią vasarą“. Šiame spektaklyje R.Arbačiauskaitė vaidino Misis Vineibl, pasak recenzento G.Butkaus, vieną geriausių charakterinių vaidmenų: „Artistė saikingai ir įtaigiai modeliuoja savo personažą ir, stebėdamas jos išgyvenimus, tikrai regi sužeistos sielos gyvenimą. Tai profesinis aktorės meistriškumas, kuris panaikina konkretaus laiko, vietos ir aplinkybių ribas. Lieka meninė sugestija, kuri ne paprasčiausiu būdu išnaudojama, o yra sąmoningai sukurta“ (G.Butkus. Istorija iš stiklinės dėžės. Diena, 1995 m. sausio 3 d., Nr. 1(130).

Stiprių moterų laikas

Aktorė prisipažino, kad iš televizijoje sukurtų vaidmenų vienas brangiausių yra Marcė pagal Žemaitės apysaką sukurtame TV spektaklyje „Petras Kurmelis“. Kai šio spektaklio režisierius ir kurso draugas Juozas Sabolius pasiūlė šį vaidmenį Reginai, ji labai nustebo: „Kodėl, aš?“ Tačiau po premjeros kai kas kalbėjo, kad šis spektaklis ne apie Petrą Kurmelį, bet apie Marcę. R.Arbačiauskaitė pokalbio metu prisiminė, kad sutiko su kurso draugo pasiūlymu, nes vaidmuo užkabino. Norėjosi Marcę atskleisti netradiciškai. Turbūt tuo metu susidėjo ir daugiau aplinkybių, o gal ir realiame gyvenime buvo kažkoks panašus periodas. Užvaldė jausmas, kad reikia į šį vaidmenį pažiūrėti kitu kampu, ieškoti ne tik tamsių, bet ir šviesių personažo spalvų bei priežasčių, kodėl Marcė tokia. Jaudino nesusiklostęs moters likimas, galbūt dėl to, kad pati neturėjo darnios šeimos pavyzdžio. Ir po daug metų žiūrint šį TV spektaklį, aktorei ne gėda, užvaldo pasitenkinimo gerai atliktu darbu jausmas.

Karalienė Morta spektaklyje „Karalienė Morta“ (rež. A.Armonas, 2010).

Spektaklyje „Laisvoji pora“ (rež. K.Macikauskas, 2008) su aktoriumi K.Macijausku.

Prisimena ir ilgametę kūrybinę partnerystę su aktoriumi Antanu Šurna. Teko kartu vaidinti kino juostose „Riešutų duona“, „Mažos mūsų nuodėmės“, A.Strindbergo dramoje „Tėvas“, taip pat „Giminėse“. Kone visuose filmuose jų duetas pažymėtas antagonistinių santykių tarp vyro ir moters, o ši tema aktorę visada traukė ir jaudino. Pavyzdžiui, filme „Riešutų duona“ R.Arbačiauskaitė ir A.Šurna sukūrė aistringų skandalistų Kaminskų šeimą. Aktoriai nepagailėjo savo personažams sutirštintų spalvų, grotesko, ir tai suteikė filmui daug komizmo. O spektaklyje „Tėvas“ aktoriai taip pat kartu su pjesės herojais analizavo sudėtingus vyro ir moters tarpusavio ryšius ir prieštaravimus, įtaigiai narpliojo giliausių jausmų gamą. Regina neturėjo savo svajonių vaidmens, bet ją visada traukė fatališkos, nevaržomų aistrų ir gilių emocijų turinčios moterys. Tačiau, anot aktorės, antigonių, medėjų ir kitų stiprių moterų laikas jau negrįžtamai praėjo. ►

◄ Teatre R.Arbačiauskaitė dirbo su daugeliu režisierių: H.Vancevičiumi, I.Bučiene, J.Vaitkumi, Povilu Gaidžiu, Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, Alvydu Vizgirda ir kitais. Apgailestavo, kad su Eimuntu Nekrošiumi keliai prasilenkė. Todėl pasigirti, kad turėjo savo režisierių, aktorė negali, nes su visais dirbo gana epizodiškai. Net ir kurso vadovas H.Vancevičius, vertinęs ir mylėjęs savo gabią studentę, ne itin lepino vaidmenimis. Galvoja, kad gal ir pati kažkiek kalta, nes niekada nemokėjo kovoti, savęs pasiūlyti, deramai pristatyti.

Šiltai prisiminė kūrybinį bendradarbiavimą su režisieriumi Rimu Tuminu, kai jis tik pradėjo dirbti Akademiniame dramos teatre. Jaunas režisierius į repeticijas įnešė tikros bendrystės, žmogaus dvasios ieškojimų, ansambliškumo atmosferą. Būtent tokios šiltos ir jaukios darbo atmosferos R.Arbačiauskaitė vėliau teatre labai pasigesdavo.

Iš Vilniaus – į Klaipėdą

Daugelis nustebo, kai R.Arbačiauskaitės šeima daugiau nei prieš 25 metus pasiryžo kardinaliems pokyčiams ir po daugelio metų, praleistų Vilniuje, persikėlė gyven-

Gina – spektaklyje „Laukinė antis“ (rež. R.Rimeikis, 2015).

Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Pelėda) ir A.Lepiochinas spektaklyje „Mikės Pūkuotuko pasaulis” (rež. P.Tamolė, 2018). ti į Klaipėdą. Regina išvyko paskui savo vyrą, nes puikiai suvokė, kad viskas, ką darė Akademiniame dramos teatre, jau buvo išsemta, atsibodo nieko neveikti, o ir pats teatras merdėjo, tad ji neturėjo ko prarasti. Tuometis Klaipėdos dramos teatro direktorius Romas Pletkauskas pakvietė ir laukė aktorės išskėstomis rankomis, tačiau vyriausiasis režisierius P.Gaidys iš pradžių į atvykėlę iš sostinės žiūrėjo atsargiai. Prireikė laiko, kol Regina įsiliejo į uostamiesčio teatro kolektyvą. Aktorė svarstė, kad greičiausiai „koją pakišo“ jos žinomumas. Klaipėdos dramos teatro žmonės daug metų gyveno artimai vienas su kitu susiję, tarsi viena darni šeima, o ir pačią trupę sudarė daugiausia režisieriaus P.Gaidžio parengti mokiniai. Tuomet režisierius teisinosi, kad nėra vaidmens, verto R.Arbačiauskaitės talento. Tik gerokai vėliau Regina susitaikė su situacija ir suprato, kad iš tiesų į teatrą reikia ateiti su vaidmeniu, o ne užimti etatą, kaip kokiame fabrike.

Pirmasis vaidmuo Klaipėdoje jai teko režisierės iš Šiaulių Reginos Steponavičiūtės spektaklyje – E.Albee’o „Tos aukštosios moterys“. Vėliau sėkmingai kūrė vaidmenis ir P.Gaidžio, G.Padegimo, G.Varno, kitų režisierių spektakliuose: tai ponia Didro (E-E.Schmitto „Paleistuvis“), Ponia Pomerė (E-E.Schmitto „Jausmų tektonika“), Lizu (B.Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“), Pamišėlė (T.Wilderio „Naktinio traukinio vagonas „Hajavata“) ir kiti. Vienas įsimintiniausių ir brangiausių vaidmenų – Jekaterina P.Gladilino pjesėje „Iš miglos išniro angelas“, kurią režisavo Ramutis Rimeikis. Pasak aktorės, jai labai artimos šeimos, artimųjų žmonių rato temos ir problemos.

Klaipėdoje aktorė neišvengė kūrybinių duobių ir ilgų prastovų. Deginantį kūrybinį alkį malšino stačia galva pasinerdama į įvairias veiklas. Dirbo pedagoginį darbą su studentais, mokė jaunimą vaidybos vaikų ir jaunimo teatre „Aušra“, sukūrė kelis įdomius vaidmenis nevalstybiniuose kameriniuose teatruose. Po ilgokos kūrybinės pauzės kartu su aktoriumi Kęstučiu Macijausku savarankiškai pastatė D.Fo ir F.Rame komediją „Laisvoji pora“ ir sėkmingai gastroliavo po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. Noras kurti ir save realizuoti kaip aktorę R.Arbačiauskaitę atvedė pas režisierių A.Vizgirdą ir į uostamiesčio Pilies teatrą. Šiame teatre aktorė kartu su kolege Nijole Sabulyte vaidino A.Vizgirdos pastatytame spektaklyje „MarLenė“, kuriame

Jekaterina – spektaklyje „Iš miglos išniro angelas“ (rež. R.Rimeikis, 2009). Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Ponia Didro) ir V.Anužis spektaklyje „Paleistuvis“ (rež. P.Gaidys, 2006). Asmeninio archyvo nuotr.

pasakojama istorija apie tariamą aktorės Marlene Dietrich ir režisierės Leni Riefenstahl susitikimą senatvėje. R.Arbačiauskaitė, kurdama šį vaidmenį, prisilietė prie nepaprastai spalvingos ir garsios vokiečių kino aktorės, režisierės, operatorės ir fotomenininkės L.Riefenstahl gyvenimo ir kūrybos. Tiesa, iš pradžių įsijausti į vaidmenį abiem aktorėms trukdė užgriuvusi atsakomybės našta ir perskaitytos informacijos bei biografinių faktų gausa, apipinta įvairiausiais gandais ir mitais. R.Arbačiauskaitę visada viliojo galimybė prisiliesti prie garsių istorinių asmenybių. Gal iš to ilgesio ir gimė Barbora Radvilaitė ar karalienė Morta.

Šeimos užutėkyje pajūryje

Aktorė dėkinga likimui, kad gyvenimo kelyje sutiko savo vyrą – habilituotą ekonomikos mokslų daktarą, rašytoją Roką Flicką, su kuriuo, būdama jau susiformavusi ir brandi, kaip pati sakė, dvidešimt aštuonerių metų mergina, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus ir dukters, darnoje pragyveno jau daugiau kaip 40 metų.

Meniškos prigimties vyras Rokas, matydamas žmonos nesusitaikymą su ilgomis pauzėmis darbe ir nuolatines profesinio potencialo realizavimo galimybių paieškas, parašė draminius monologus, skirtus Lietuvos istorinėms moterų asmenybėms. Aktorė prisiminė, kad mintis sukurti monologus kilo namuose diskutuojant su vyru apie Lietuvos praeitį, ypač apie mūsų tautos žymias moteris ir jų vaidmenį valstybės gyvenime. Taip diskutuojant R.Flickui ir gimė sumanymas parašyti istorinę tiesą apie karalienę Mortą, kunigaikštienę Oną (Vytautienę) ir V.Kudirkos mylimąją Valeriją. Apie tris iškilias moteris, kurios stovėjo greta savo didžiavyrių sunkiausiais tautos istorijos periodais ir neabejotinai turėjo jiems vienokios ar kitokios įtakos. Spektaklis „Karalienė Morta“ (rež. Algimantas Armonas) buvo pastatytas ir gerai žiūrovų priimtas Kelmės mažajame teatre. Premjera įvyko 2010 m. liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, drauge su Kelmės mažojo teatro aktoriais vaidinant netradicinėje aplinkoje, prie senojo dvaro ąžuolo.

Naujausias R.Arbačiauskaitės vaidmuo teatre – Močiutė režisieriaus Pauliaus Tamolės spektaklyje „Sniego karalienė“ pagal H.K.Anderseną. Aktorė juokėsi, kad jaunystėje buvo žavių merginų, stiprių moterų, žmonų, o dabar kartu su branda atėjo mamų ir močiučių gyvenimo ir sceninis laikas.

Taip ir teka žymios aktorės R.Arbačiauskaitės-Flick dienos ramiame šeimos užutėkyje, mieste prie jūros. Geriausiai ir saugiausiai šiandien ji jaučiasi šeimoje, apsupta vyro, vaikų ir anūkų dėmesio ir meilės. Kartais mintyse gyvena buvusių vaidmenų monologais ir ilgisi klasikinės dramaturgijos, kur gilinamasi į sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį. O šiuolaikiniame teatre pasigenda šviesos ir vilties, norėtų išvysti daugiau spektaklių, kuriuose dominuoja gili mintis ir turinys, o ne vien nuoga forma ar gatvės žargonas.