O.HENRY. Sąžinė mene

Sąžinė mene

O.HENRY

– Aš niekaip negaliu priversti savo kompaniono Endžio Takerio laikytis teisėtų padoraus sukčiavimo normų, – kartą pasakė man Džefas Pytersas. – Endžio per daug turtinga vaizduotė, kad galėtų būti padorus. Jis išrasdavo tokius pilnus apgaulės, tokius superfinansinius pinigų „pasidarymo“ būdus, kad juos uždraustų net geležinkelių kompanijos nuolaidų nuostatai.

Aš pats iš principo niekad neimu nė vieno dolerio iš artimo savo, nedavęs jam ko nors mainais – medalikėlio iš falsifikuoto aukso ar darželio gėlių sėklų, ar tepalo nuo strėnų gėlos, ar biržos popierių, ar viryklių šveitimo miltelių, ar pagaliau nors kokio pliaukšt per viršugalvį, kad užvesčiau ant kelio prie pinigų. Spėju, kad kokie nors mano protėviai yra kilę iš Naujosios Anglijos1; jie ir perdavė man tokią tvirtą ir nepalaužiamą policijos baimę.

Bet Endžio šeimos kilmės medis – kitokios prigimties. Jis, ko gero, galėtų atsekti savo genealogiją tik iki kokios nors finansinės korporacijos. *

Vieną vasarą, kai mes lankėmės vidurio Vakaruose ir šelpėme visą pramonę Ohajo lygumoje, siūlydami šeiminius albumus, miltelius nuo galvos skausmo ir tarakonų naikinimo skystį, į Endžio galvą pasibeldė nauja finansinė kombinacija, labai pelninga ir ypač „mėgstama“ visų teisinių valdžių. – Džefai, – sako jis, – mano nuomone, laikas mums palikti tuos griežčių mėgėjus ir apdovanoti dėmesiu kokį nors geriau maitinantį bei vaisingesnį darbelį. Jeigu mes ir toliau grybščiosim iš tų vargo bičių jų menkus pinigėlius, tai mus priskirs prakišinėtojams. Kaip tau idėja – šokt į pačią dangoraižių šalies tankmę ir pakasyti kokius stambius elnius? – Ką gi, – pratariu aš, – mano stiliaus išskirtiniai bruožai tau žinomi. Aš teikiu pirmenybę sąžiningam legaliam bizniui, tokiam, kokiu mes dabar užsiimam. Kai aš paimu pinigus, mėgstu palikti mano pirkėjo rankose kokį nors užvaldantį dėmesį daiktą, kad jis gėrėtųsi juo ir nelabai atidžiai stebėtų, į kurią pusę aš nusiplaunu, net jeigu tas daiktas būtų Juokų Verta Trijų Pirštų Kombinacija, Skirta Jo Akims Apdumti2. Bet jeigu tu sugalvojai kokį naujutėlaitį dalyką, Endi, – sakau aš, – dėstyk, paklausysim. Ne taip aš jau prisirišęs prie smulkios apgaulės, kad atsisakyčiau, jeigu mainais man pateikia ką nors geresnio. – Aš vis pagalvodavau, – pradėjo Endis, – kaip čia suorganizavus nedidelę apsiaustį – tokią paprastą, be šunų, be varovų ir be ypatingo triukšmo – ir pamedžioti tokioj amerikietiškų Midų3 bandoj, kuri šnekant vadinama pitsburginiais milijonieriais. – Niujorke? – tikslinuosi. – Ne, mieliausias, – atsako Endis. – Pitsburge. Ten jie spiečiasi. Niujorko jie nemėgsta. Būna ten retai ir tik todėl, kad iš jų to laukiama.

Pitsburgo milijonierius, patekęs į Niujorką, – tas pats, kas musė, įkritusi į puodelį karštos kavos: žmonės žiūri į jį, kalba apie jį, o jam iš to jokios naudos. Niujorkas tyčiojasi iš jo, kad jis prašvaisto krūvas pinigų tame veidmainių, snobų ir pašaipų mieste. O iš tikrųjų jis ten beveik nieko neišleidžia. Kartą aš mačiau išlaidų sąrašą, kurį sudarė vienas Pitsburgo gyventojas – turtas penkiolika milijonų – po to, kai pragyveno dešimt dienų tame niekatauškių mieste. Štai koks buvo sąrašas:

Kelionė gelež. ten ir atgal – 21 $

Važ. kebu į viešb. ir atgal – 2 $

Viešb. sąsk. (po 5 $ per dieną) – 50 $

Arbatpinigiai – 5 750 $

Iš viso – 5 823$ – Štai jis, Niujorko balsas, – tęsia Endis. – Šis miestas – grynas padavėjas. Jeigu jam duosi per daug, jis atsistos prie durų ir apie jūsų sąskaitą pradės laidyti sąmojus su drabužinės berniuku. Kai Pitsburgo gyventojas nori išleisti savo pinigus ir gėrėtis gyvenimu, jis sėdi namuose. Ten mes jį ir pagausime.

Na, trumpai tariant, pasidėjome mes su Endžiu savo Paryžiaus žalumą ir antipirininius miltelius, ir albumus pas vieną draugą rūsyje ir išvykome į Pitsburgą. Endis neturėjo iš anksto sudaryto priekabių ir prievartinių veiksmų plano, bet jis kaip visuomet labai pasitikėjo savo nedorovinga prigimtimi, kuri, prasidėjus „reikalui“, iškart mokės pasinaudoti mažiausia proga.

Pritardamas manosioms savisaugos ir dorovingumo idėjoms, Endis prižadėjo, kad, jeigu aš aktyviai ir apeidamas įstatymus įsijungsiu į bet kurį verslą, kokį tik jis sugalvos „pažadinti“, auka už savo pinigus gaus kokį nors dabar esantį ir konkretų dalyką, kurį galima suvokti regėjimu, lytėjimu, uosle ar skoniu, – taigi mano sąžinė galinti būti rami. Šitaip susitarus, aš pasijutau doresnis ir daug linksmiau įsitraukiau į tą negarbingą darbą. – Endi, – kalbu tapnodamas greta jo per dūmus šlako keliuku, kurį jie ten vadina Smitfyldo gatve, – ar tu „apmodeliavai“, kaip mes susipažinsime su tais kokso karaliais ir luitinio ketaus spaudėjais? Žinoma, aš nenoriu sumenkinti savo vertės ir sugebėjimo deramai laikytis svetainės manierų bei elgesio su visokiomis ten alyvų šakutėmis ar pyragų peiliais, – išsiplečiu aš, – bet ar nepasirodys, kad patekti į tų pigių cigarų mėgėjų salonus yra daug sunkiau, nei tau atrodo? – Jeigu ir yra koks kliuvinys, – skelbia sprendimą Endis, – tai tik mūsų pačių mandagumas ir kultūringumas. Pitsburgo milijonieriai – paprasti žmonės, atviraširdžiai, nepretenzingi, demokratiški vyrai.

Jų elgesys prastas, net būna netašytas, ir nors jie mėgsta pasirodyti esą smarkūs, nesivaržantys, po tomis manieromis slypi šiurkštumas ir neišsiauklėjimas. Vos ne kiekvienas kilo iš tamsumos, – aiškina Endis, – jie ir gyvens beveik patamsyje, kol miestas įsitaisys dūmų valytuvų. Jeigu mes elgsimės natūraliai, nereikšime jokių pastabų, nevengsime jų saliūnų, bet ir sugebėsime nuolat skelbti apie save taip garsiai, kaip tie importiniai griozdai ant plieno bėgių, tai nebus jokių sunkumų su jais susipažinti viešumoje.

Taigi, taip vaikštinėjome mudu su Endžiu po šį miestą tris ar keturias dienas, vis „prisimatuodami“ vieną ar kitą. Kai kuriuos milijonierius jau pažinojome iš matymo.

Vienas jų kiekvieną dieną, pravažiuodamas pro mūsų viešbutį, sustodavo prie durų ir užsisakydavo kvortą šampano. Padavėjas atneša jam butelį, atkemša, o jis – capt! Užsiverčia tiesiai į gerklę ir iki dugno. Iškart matyti, kad prieš susikraudamas turtus dirbo fabrike stiklo pūtiku. *

Vieną vakarą Endis nepasirodė pietų metu, grįžo tik apie vienuoliktą ir – tiesiai pas mane į numerį. – Vienas užkibo, Džefai, – iškart pasakė. – Dvylika milijonų. Nafta, valcavimo gamyklos, nekilnojamasis turtas, gamtinės dujos. Geras vyras – jokių keistenybių. Visus savo turtus uždirbo per pastaruosius penkerius metus. Dabar samdo krūvą profesorių, kad dėstytų jam apie meną, literatūrą, vyriškus drabužius ir visokius tokius niekelius.

Pirmąkart pamačiau jį, kai ką tik buvo laimėjęs lažybas su Plieno tresto atstovu, kad šiandien Alegenio4 plieno valcavimo fabrike įvyks keturios savižudybės. Kirto iš dešimties tūkstančių dolerių. Ta proga kiekvienas norintysis galėjo ateiti ir sveikinti jį, ir kiekvieną jis pavaišindavo stiklu viskio. Kažkodėl aš jam patikau, ir jis pasiūlė man kartu papietauti. Mes nuėjome į restoraną Daimond alėjoje, atsisėdome prie stalelio, gėrėme kibirkščiuojantį mozelį, valgėme austres su padažu, desertas – kepti tešloje obuoliai.

Paskui jis panoro parodyti man savo viengungišką butuką Liberti gatvėje. Plotelis – dešimt kambarių, tiesiai virš stalų su jūros gėrybėmis, ypatingas priedas – vonia viršutiniame aukšte. Sakė, kad jam kainavo aštuoniolika tūkstančių dolerių apstatyti tą rezidenciją, ir aš juo tikiu.

Viename kambaryje – paveikslai už keturiasdešimt tūkstančių, kitame – visokios retenybės ir senienos už dvidešimt tūkstančių. Jo pavardė Skaderis, keturiasdešimt penkerių metų, jis mokosi skambinti pianinu, jo naftos fontanas kiekvieną dieną duoda po penkiolika tūkstančių barelių naftos. – Gerai, – sakau aš. – Pirminis projektas – patenkinamas. Bet kei vūli vū?5 Kam mums tas meninis šlamštas? Ir ta nafta?

– Na, to žmogaus, – susimąstęs tvirtina Endis, sėdėdamas ant lovos, – nepavadinsi paprastu vertelga. Kai rodė savo retenybių spintą, jo veidas tviskėjo kaip kokso krosnies durelės. Jis sako, kad jeigu jam pavyks atlikti dar kelias stambias operacijas, tai, palyginti su jo rinkiniu, Dž.P.Morgano gobelenų ir Ogestos, Merilande, karolių kolekcijos atrodys kaip stručio gurklio turinys magiškojo žibinto ekrane. – O paskui jis parodė nedidelį drožinėlį, – tęsia Endis, – tokį, kad iškart matyti – puikus daiktelis. Maždaug dviejų tūkstančių metų senumo, sako jis. Matau – lotoso žiedas ir jame moters veidas, – viskas išdrožta iš vieno gabalo dramblio kaulo.

Skaderis pažiūri kataloge ir man apibūdina. Vienas Egipto drožėjas vardu Kafra išdrožė karaliui Ramziui II du tokius daiktelius kažkuriais metais dar prieš Kristų. Antrasis dingo ir iki šiol nerastas. Senienų prekeiviai ir antikvarinių daiktų entuziastai išmaišė visą Europą – nė ženklo, niekas neregėjo. Skaderis sumokėjo du tūkstančius dolerių už tą, kurį turi. ►

Ričardo Šileikos nuotr.

◄ – Oho, gerai, – pertraukiu jį. – Varai kaip užsuktas. Aš maniau, kad mes atvažiavome čia pamokyt milijonierių, kaip daryti biznį, užuot iš jų mokęsi meno... – Turėk kantrybės, – maloniai sako Endis. – Gali būti, dūmai netrukus prasiskleis, ir mes išvysime, ko ieškom. *

Visą kitą rytą Endis buvo kažkur išėjęs. Iki pusiaudienio jo nemačiau. Jis grįžo ir per visą koridorių pašaukė mane, kad ateičiau pas jį į numerį.

Išsitraukė iš kišenės apvaloką ryšulėlį sulig žąsies kiaušiniu didumo ir atvyniojo popierių. Ten buvo lygiai toks pat dramblio kaulo drožinys, kokį jis pasakojo matęs pas milijonierių. – Prieš valandėlę, – pradėjo pasakoti, – užeinu aš į senienų krautuvėlę – ten kartu ir lombardas – ir dairausi. Žiūriu – beveik visai užkrautas senais durklais ir kitokiu šlamštu – šitas! Krautuvininkas sako gavęs kaip užstatą prieš kelerius metus, manąs, kad jį čia atsivežę arabai, o gal turkai ar kiti perėjūnai, kurie tada gyveno ten, apačioje, palei upę.

Aš pasiūliau jam du dolerius, bet, matyt, iš mano akių jis nuspėjo, kad man jis baisiai reikalingas, nes pasakė, jog atimtų iš savo vaikų paskutinį kąsnį, jeigu leistųsi į kalbas apie kainą, mažesnę nei trys šimtai trisdešimt penki doleriai. Galų gale aš gavau jį už dvidešimt penkis dolerius. – Džefai, – toliau kalba Endis, – pažiūrėk! Tai yra tikslus Skaderio drožinio dublikatas. Absoliuti anojo kopija. Neabejoju – jis sumokės du tūkstančius dolerių taip vikriai, kaip pasikiša po kaklu servetėlę prie stalo. Ir, šiaip ar taip, kodėl jis negalėtų būti kitas tikras, to paties seno čigono tada išdrožtas? – Kodėl ne, tikrai? – palaikau jį. – Bet kaip mes įkalbėsime mūsų milijonierių geranoriškai nusipirkti tą dalykėlį?

Dėl šito reikalo Endis jau turėjo sugalvojęs planą, ir aš papasakosiu, kaip jį įvykdėme. *

Aš įsigijau mėlynus akinius, apsivilkau savo juodą surdutą, pasitaršiau plaukus ir pasidariau profesoriumi Piklmenu. Nuėjau į kitą viešbutį, užsiregistravau ir pasiunčiau telegramą Skaderiui, siūlydamas tuoj pat atvykti pas mane svarbiu meno reikalu. Nepraėjo nė valanda – atsibeldžia liftu! Toks neaiškus tipas, skardaus trimito balsu, aplinkui – debesis kvapų, Konektikuto įvynioklių6 ir naftos. – Sveiks, profess! – aidi koridoriuj. – Koks veikimas?

Aš dar pasitaršau plaukus ir įdėmiai žiūriu į jį pro mėlynus stiklus. – Sere, – rimtai tariu. – Ar jūs esate Kornelijus T.Skaderis? Iš Pitsburgo, Pensilvanijos? – Tas pats! – šūkteli jis. – Einam, išmesim po drinką. – Aš neturiu nei laiko, nei noro, – atkertu, – užsiimti tokiais žalingais ir kenksmingais atrakcionais. Atvažiavau čia iš Niujorko vienu biz... meno reikalu.

Sužinojau, kad jūs turite vieną egiptietišką Ramzio II laikų dramblio kaulo drožinį, vaizduojantį karalienės Izidės galvą lotoso žiede. Buvo sukurti tik du tokie drožiniai. Vienas dingo prieš daugelį metų. Neseniai aš vienoje sen... nežymioje Vienos galerijoje suradau ir įsigijau tą antrąjį. Dabar noriu dar nupirkti iš jūsų. Sakykite kainą. – Tai fain, po šimts, profess! – trimituoja Skaderis. – Jūs radote antrąjį? Parduot jums savo? Ne. Manau, Kornelijui Skaderiui nebūtina parduoti to daikto, kurį jis turi savo kolekcijoje. Ar turite tą drožinį čia, profess?

Aš rodau drožinį Skaderiui. Jis atidžiai tiria jį iš visų pusių. – Tai – tas dirbinys, – sutinka. – Manojo dublikatas. Kiekviena įbrėža ar linkis – tokie pat. Klausykit, ką aš padarysiu, – skelbia jis. – Aš neparduosiu – aš nupirksiu! Duodu už jūsų du tūkstančius penkis šimtus dolerių. – Kadangi jūs neparduodate, parduosiu aš, – sakau. – Prašom, stambiais. Keli žodžiai – sutarta, toks esu. Šįvakar turiu grįžti į Niujorką. Ryt akvariume – mano paskaita.

Skaderis siunčia čekį žemyn, viešbutis jį išgrynina, aš gaunu pinigus. Jis išeina nešinas senovės kūriniu, o aš skubu atgal pas Endį, kaip ir buvome susitarę. *

Endis žingsniuoja pirmyn ir atgal po kambarį, žvilgčiodamas į savo laikrodį. – Nagi? – sutinka mane. – Dvidešimt penkios šimtinės, – atsakau. – Grynais. – Mums liko vienuolika minučių, – fiksuoja, – kad pagautume tą, einantį į vakarus. Čiupk savo bagažą. – Kam taip skubėti? – bandau jį nuraminti. – Biznis – švarus. O jeigu net pasirodys, kad mūsų dalykėlis – tik originalaus drožinio imitacija, vis tiek reikia laiko, kad susigaudytų. Ir Skaderis, atrodo, buvo įsitikinęs, kad jis – originalas. – Taip ir yra, – sutinka Endis. – Jis – jo paties. Vakar, kai žiūrinėjau jo retenybes, jis minutėlei išėjo iš kambario, ir aš įsikišau į kišenę. Dabar... gal pakelsi lagaminėlį ir pasijudinsi? – Tai kam tada reikėjo... – dar spėju ištarti kambaryje, – išgalvoti pasakėlę apie antrą, surastą toj krau... – Ai, – mosteli man Endis, – iš pagarbos tavo sąžinei... Lekiam!

Versta iš O.Henry. Conscience in Art. The Complete Works of O.Henry. N.Y., Garden City: Doubleday&Company, 1953.

Iš anglų kalbos išvertė ir komentarus paruošė Jeronimas BRAZAITIS

1„Naujosios Anglijos“ – orig. New England; Naujoji Anglija – istorinis geografinis JAV šiaurės rytų regionas, kur gyveno puritonai, pasižymintys kraštutiniu religingumu; čia prasidėjo anglų kolonizacija: pirmieji kolonistai išlipo į krantą prie Plimuto uolos 1620 m. 2„Juokų Verta... Akims Apdumti“ – orig. Komical Kuss Trick Finger Ring for Squirting Perfume in a Friend’s Eye; „veiklioji“ pabaiga pažodžiui: „...Įpurkšti kvepalų į draugo akį“. 3„amerikietiškų Midų“ – orig. Midus Americanus; Midas – graikų mitologijoje Frigijos karalius, labai pasitikintis savimi ir didelis nemokša; už bausmę Apolono apdovanotas asilo ausimis, kurias slėpė po specialiais kaušeliais; dievas Dionizas buvo suteikęs jam galią paversti auksu visa, ką tik palies.

4„Alegenio“ – Pitsburgo priemiesčio Allegheny. 5„kei vūli vū?“ – orig. kay vooli voo? – Pytersas iškraipo prancūzišką frazę „que voulez vous?“ – „ko [jūs] norite?“ 6„įvynioklių“ – orig. wrappers; paniek. prastų cigarų liet. atitikmuo (kitos wrapper reikšmės: knygos aplankas; banderolė; vyniojamasis popierius; chalatas) pateikiamas skaitytojams todėl, kad šis kartas – jau antras, kai autorius kritikuoja amer. cigarų kokybę; pirmą kartą, kai liet. juos įvardijau „pigiais cigarais“ (2-ajame šio aps. penktadalyje), O.Henry smogė tikrai kietai: žodžiu stogie – sunkus (aulinis) batas, o visa frazė orig. buvo tokia: „the salons of the stogie smokers going“. Dabar jausimės bent trumpai pabendravę su Nepakartojamos išmonės MEISTRU.