Žaneta SKERSYTĖ. V.Trakys: solisto karjerai turi įtakos ir nedideli vaidmenys

V.Trakys: solisto karjerai turi įtakos ir nedideli vaidmenys

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas, bosas Vilius Trakys kelią į didžiąją sceną skinasi savo žemaitišku užsispyrimu, darbštumu ir optimizmu. Norint kopti į muzikos Parnasą ir neiškristi pusiaukelėje, reikia ne vien nuolat tobulinti savo profesinius įgūdžius, bet ir skirti laiko savo kūnui ir sielai – sportui, šaltam dušui bei meditacijoms. „Svarbiausia – neapkrauti savo galvos netinkamomis mintimis. Žmones, kuriems viskas atrodo blogai, reikia tiesiog aplenkti. Ne turtai ar materialios gėrybės mus padaro laimingus, o žmonės, kurie mus palaiko“, – savo pozityvumo receptą išdavė solistas.

Žaneta SKERSYTĖ

Brangiausias instrumentas

– Esate labai pozityvus, besišypsantis. Iš kur semiatės optimizmo?

– Na, negalėčiau savęs laikyti pozityvumo bomba, aplinkui matau daug pozityvesnių žmonių.

– Kaip save motyvuojate?

– Mano motyvacija yra disciplina. Išsikeliu aiškius tikslus, išsigryninu, ko man reikia, kad juos pasiekčiau. Kiekvienas rytas prasideda nuo ledinio dušo, kvėpavimo pratimų, stuburo mankštos ir meditacijos. Kiekvienos dienos pabaigoje apibendrinu praėjusią dieną savo, pavadinkime, žurnale; įsivertinu, ką padariau naudingo dėl savęs šiandien, kokias klaidas padariau ir kaip galiu jas ištaisyti kitą dieną, už ką esu dėkingas. Na, ir, žinoma, aiškiai susidėlioju kitos dienos planą, jį užsirašau ir laikausi (juokiasi).

– Saugote, treniruojate savo balsą?

– Pradėjęs solisto karjerą, apie tai nesusimąstydavau. Atrodė, kad balso aparatas yra nenuilstantis ir jis visada atliks savo darbą. Tačiau dabar vis geriau suprantu, koks brangus instrumentas yra mano balsas ir kaip svarbu juo rūpintis. ►

„Mano motyvacija – disciplina“, – tvirtino solistas V.Trakys.

V.Trakys: solisto karjerai dideli

„Mano motyvacija – disciplina“, – tvirtino solistas V.Trakys. Julijos Docenko nuotr.

Operoje „Pulko duktė“ – V.Trakys (seržantas Sulpicijus) ir R.Petrauskaitė (Mari). V.Trakys (seržantas Sulpicijus), D.Kužmarskytė (Markizė de Berkenfyld) ir V.Bytautas (Hortenzijus).

V.Trakys – Krivis G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. Rūtos Andre nuotr.

V.Trakys (seržantas Sulpicijus), D.Kužmarskytė (Markizė de Berkenfyld) ir V.Bytautas (Hortenzijus). V.Trakys (seržantas Sulpicijus). Martyno Aleksos nuotr.

◄ Kasdieniai prasidainavimai, įvairūs kvėpavimo pratimai yra neatsiejama balso formos palaikymo dalis. Balsas pastaruoju metu gauna vis didesnį krūvį. Ir tuo džiaugiuosi. Svarbiausia įsiklausyti į savo organizmo poreikius, paisyti balso savijautos ir elgtis su balsu kaip su geriausiu draugu. Jei reikalauja poilsio, reikia jam leisti pailsėti.

– Sakoma, kad bosai dainuoja tik žemai, tačiau jūs nuo apatinės „re“ pakylate iki antros oktavos „sol“?

– Norint būti tikrai geru bosu, tai kone privaloma. Kartais suskamba ir apatinė „do“, ir „si“ natos. Priklausomai nuo savijautos. Apie viršutines natas sunku kalbėti užtikrintai: jas reikia nuolat tobulinti. Jaučiu, kad antros oktavos „sol“ dar išties neskamba taip kokybiškai, kaip turėtų.

Būti tuo, kuo nori

– Daug dėmesio skiriate sportui, savęs tobulinimui. Išvaizda jūsų profesijos žmogui svarbi?

– Išlikti energingam, pasitikinčiam savimi labai padeda sporto salė, kuri jau tapo neatsiejama nuo mano gyvenimo, sveikesnė mityba ir tiesiog judėjimas. Svarbiau- sia – neapkrauti savo galvos netinkamomis mintimis. Žmones, kuriems viskas atrodo blogai, reikia tiesiog aplenkti. Todėl visiškai nežiūriu televizijos.

– Bet karjeros pradžioje juk dalyvavote televizijos projektuose.

– Televizija turi savito žavesio. Televizijoje ne visada pasirinksi, kaip pasirodyti žiūrovams. Rengiami siužetai kartais būna iškreipti pagal prodiuserių norus, ir projekto dalyviui sunku atlaikyti tą spaudimą. Tačiau tai labai gera patirtis. Išbandyti save televizijoje išties reikia didelės drąsos. Man teko dalyvauti teleprojektuose „Chorų karai“, „X faktorius“, „Lietuvos balsas“. Pastarasis turbūt vienas iš sėkmingesnių, tačiau televizijoje ne visada gali būti tuo, kuo nori būti.

– Esate aukštas, užsispyręs žemaitis, mėgęs krepšinį, bet pasirinkęs muziką. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Muzika buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis jau nuo 3–4 metų. Aktyvumas, sportas, judėjimas – taip pat. Kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą Salantuose, galvojau tik apie krepšinį. Tai buvo didžiulė aistra, kuriai muzikos mokykla išties trukdė. Buvo noras mesti muzikos mokyklą ir pradėti mokytis krepšinio sporto mokykloje Kretingoje. Tėvai, žinoma, neleido ir liepė tęsti mokslus muzikos mokykloje. Ją sėkmingai baigiau. Po dešimtos klasės išvažiavau mokytis į Kretingos Jurgio Pabrėžos VIZITINĖ KORTELĖ

Vilius Trakys kilęs iš Kūlupėnų kaimo Kretingos rajone. 2015 m. baigė muzikos pedagogikos ir klasikinio dainavimo studijas Klaipėdos universitete. 2019 m. įgijo magistro kvalifikacinį laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete. Kaip solistas ir choro artistas koncertavo su chorais „Polifonija“, „Aukuras”, „Dangė“, „Dagilėlis”, „Gintarėlis“, „Ąžuoliukas“. Nuo 2015 m. dirba Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) choro artistu, atlieka boso solo partijas šio teatro spektakliuose. Svarbiausi vaidmenys KVMT: seržantas Sulpicijus (G.Donizetti „Pulko duktė“), Ponas (E.Balsio „Kelionė į Tilžę”), Krivis (G.Kuprevičiaus „Prūsai“), Bertranas (P.Čaikovskio „Jolanta”), Don Bazilijus (G.Rossini „Sevilijos kirpėjas”), Komandoras (W.A.Mozarto „Don Žuanas”), Kareivis (G.Puccini „Bohema”), Vyras (R.Leoncavallo „Pajacai”), Ubertas (G.B.Pergolesi „Tarnaitė ponia“), Vyras (Z.Liepinio „Paryžiaus katedra”), Maiklas Džeksonas (A.Kučinsko „Žvaigždžių opera“), Perčikas (J.Bocko „Smuikininkas ant stogo”), solistas teatralizuotame E.Balsio dainų koncerte „Aš – senas jūrininkas”. 2019 m. V.Trakys užėmė pirmąją vietą XX Elzbietos Kardelienės dainininkų konkurse.

gimnaziją, kur mokslus pavyko derinti su sporto mokykla. Baigus muzikos mokyklą, gimnazijoje atsirado daugiau laisvo laiko, kurį skyriau krepšiniui. ►

V.Trakys dainavo koncerte „Vasaros atspindžiai“. Olesios Kasabovos nuotr.

V.Trakys – Perčikas J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo”. Asmeninio archyvo nuotr. ◄ Po kurio laiko su bendraklasiais sukūrėme muzikos grupę „Gama“. Nuo tada muzika ir krepšinis tapo mano pagrindiniais užsiėmimais. Gimnazijoje muzikos mokytoja Rima Ramoškienė greitai pastebėjo mano gabumus, pradėjau dainuoti ir moksleivių chore. Turbūt svarbiausią postūmį profesijai gavau būtent iš R.Ramoškienės, kuri žūtbūt liepė rinktis muzikos kryptį, kad galėčiau atskleisti savo gabumus. Taip krepšinis liko tik hobis.

Veda pirmyn

– Jūs dėkingas pedagogei, kuri tiksliai numatė ateitį?

– Taip, ir ne tik jai vienai. Tarp jų – visi Salantų muzikos mokyklos mokytojai, su kuriais turėjau laimės susidurti, ir Kūlupėnų pagrindinės mokyklos mokytojas Antanas Žvinklys. O tai, ką gavau iš jų, sustiprino ir apibendrino Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos muzikos mokytoja R.Ramoškienė.

– Didžiuojatės, kad esate žemaitis?

– Būti žemaičiu – didžiulis džiaugsmas. O tai, kad esu kilęs iš nedidelio Kūlupėnų miestelio, visiškai netrukdė keliauti muzikos keliu. Manau, tai tik prideda savotiško žavesio. Vis dėlto žemaičiai – užsispyrę žmonės. Žemaičių vyrai ne veltui yra laikomi vienais stipriausių vyrų (juokiasi). Tai man suteikia pasitikėjimo savimi ir tampa paspirtimi gyvenime. O žemaičių tarmė visada skamba šeimoje, ja bendrauju su giminaičiais ir vaikystės draugais. Tokie operos žemaičiai kaip Mindaugas Rojus ir Liudas Mikalauskas mane žavi ir skatina į juos lygiuotis.

– Prieš septynerius metus tuometėje Klaipėdos universiteto Menų akademijoje sėkmingai įgijote išsyk dvi specialybes – muzikos pedagogikos ir operinio dainavimo. Negalėjote apsispręsti ar tiesiog taupėte laiką?

– Viskas susiklostė netikėtai. Baigęs gimnaziją Kretingoje, įstojau studijuoti muzikos pedagogiką. Apie klasikinį dainavimą tada neturėjau jokio supratimo. Dauguma mano grupės kolegų baigė konservatorijas, o aš net muzikos mokykloje išmoktus dalykus buvau gerokai primiršęs. Prasidėjus studijoms, netrukus mane pastebėjo vokalo dėstytojai, kurie pasiūlė

pereiti iš muzikos pedagogikos į operinį dainavimą. Būdamas užsispyręs žemaitis, muzikos pedagogikos nemečiau ir pasirinkau gretutines dainavimo studijas. Nušoviau du zuikius vienu šūviu. Žinoma, buvo nelengva ir teko paplušėti, tačiau viskas pavyko, ir esu dėl to labai laimingas. Atsiėmęs du bakalauro diplomus, padariau dvejų metų pertrauką, o vėliau įstojau į operinio dainavimo magistro studijas pas profesorių Eduardą Kaniavą.

– Kas tie daugiausia postūmių jūsų tobulėjimui davę profesionalai? Su kuriais lengviau: su griežtesniais ar su žaismingesniais?

– Neišskirčiau nei vienų, nei kitų. Kiekvienas profesionalas, pedagogas turi tiek griežtumo, tiek žaismingumo. Žinoma, iš kiekvieno pasiimi dalelę profesinių žinių ir įsidedi į savo bagažą. Daugiausia prisidėję prie mano kūrybinio kelio pedagogai buvo Mindaugas Gylys, E.Kaniava, Asta Krikščiūnaitė, Valerija Balsytė. Didžiuojuosi, kad turėjau galimybę nors ir trumpai mokytis iš Lietuvos bosų boso Vladimiro Prudnikovo, pas kurį, tikiuosi, ateityje pavyks ir toliau tobulintis. Sunku išvardyti visus, kurie man padėjo tobulėti. Kartais užtenka vieno pokalbio ar labai geros pastabos iš klausytojo, kolegos ar tiesiog sutiktojo. Visi geri patarimai puikiai veikia. Džiugu, kad sutinku daug žmonių, kurie mane veda pirmyn.

Galimybės tobulėti

– Kaip pradėjote dainuoti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

– Vos baigęs bakalauro studijas, gavau Vytauto Valio pasiūlymą dainuoti teatro chore. Su V.Valiu jau buvau susidūręs universitete, kur jis vadovavo operos studijai. Studijuojant klasikinis dainavimas mane vis labiau įtraukė, atsirado motyvacija tobulėti, dirbti toliau ir nutariau, kad darbas teatre bus puiki vieta siekti savo tikslų.

– Kokia buvo pirmoji jūsų solo partija?

– Pirmoji ir viena iš sudėtingiausių mano atliekamų partijų – Don Bazilijus Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Ji sustiprino supratimą, kad esu ten, kur turiu būti. Susižavėjau ir spektaklio kūrimo procesu, personažo spalvų paieškomis. Net atrodė, kad kartu su savo personažu pradedu gyventi kiekvieną dieną.

R.Petrauskaitė (Mari), V.Trakys (seržantas Sulpicijus) ir D.Kužmarskytė (Markizė de Berkenfyld) operoje „Pulko duktė“.

V.Trakys (seržantas Sulpicijus) ir D.Kužmarskytė (Markizė de Berkenfyld). Martyno Aleksos nuotr.

– Kuo jums ypatingas naujausias Medžioklio vaidmuo Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“?

– Nedidelis, bet, manyčiau, reikšmingas personažas. Medžioklis – tarsi Princo sar- gas – stengiasi jį apsaugoti nuo blogų pasirinkimų, tačiau jam ne visada tai pavyksta. Ką norėjau pasakyti, žiūrovai supras tik pamatę operą „Undinė“. Tad visų labai laukiame spektakliuose.

– Kitas neseniai jūsų parengtas vaidmuo – seržantas Sulpicijus Gaetano Donizetti komiškoje operoje „Pulko duktė“ – itin spalvingas personažas, įtaigus ne tik vokaline išraiška, bet ir vaidyba. Ši opera ir jums, kaip dažnam solistui, tampa muzikiniu Everestu?

– Man šis vaidmuo buvo atradimas ir kartu sunkiausia užduotis, kurią kada nors teko įveikti. O dar dainuoti prancūzų kalba (juokiasi)... Tik pagalvojus apie visą nueitą pasiruošimo kelią iki premjeros, iškart norisi šypsotis, nes buvau kone pradėjęs gyventi šiuo vaidmeniu, susitapatinęs su Sulpicijumi. ►

V.Trakys pasirodė teatralizuotame E.Balsio dainų koncerte „Aš – senas jūrininkas“. Olesios Kasabovos nuotr.

◄ Šis personažas komiškas, kartais šiek tiek atsilikęs ir pavardės nesugebantis ištarti, bet labai mylintis ir nuoširdus kareivis. Pradžioje tai išties atrodė neaprėpiama ir neįkopiama, lyg Everestas, bet, nuoširdžiai dirbant kiekvieną dieną, pavyko. Kasdien vis labiau laukiau premjeros ir galimybės išeiti į sceną. Savęs pavadinti solistu arba pagrindiniu dainininku dar nedrįsčiau, bet šis pastatymas man suteikė galimybę dirbti kartu su tokiais lietuvių operos teatro grandais kaip Rita Petrauskaitė, Lina Dambrauskaitė, Tomas Pavilionis, Mindaugas Jankauskas ir, žinoma, Liudas Mikalauskas. Puiki patirtis su daugybe galimybių tobulėti.

Iššūkių netrūksta

– Papasakokite daugiau apie kitus savo vaidmenis. Štai Ponas Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“...

– Tai nedidelis vaidmuo, bet dažnai juokauju, kad atliekant mažus vaidmenis galima labai greitai „susikirsti“. Kiekvienas vaidmuo yra vertingas, negalima nieko nuvertinti. Tai yra dalis spektaklio. Ir jeigu savo pareigos neatliksi tinkamai ir nežiūrėsi į gautą vaidmenį rimtai, tai gali turėti skaudžių pasekmių solinei karjerai.

– Kuo ypatingas Krivis iš Giedriaus Kuprevičiaus „Prūsų“?

– Krivis – vienas iš jautriausių ir, drįstu manyti, stipriausių mano vaidmenų. Jis – tarsi fantastinė būtybė, į kurią gentis kreipiasi įkvėpimo ir stiprybės. Dainuodamas jaučiu didžiulę atsakomybę būti genties pamatu ir įkvėpti patį Herkų Mantą nepalūžti, kovoti toliau. „Prūsai“ – įkvepiantis kūrinys, kurį turėtų pamatyti kiekvienas lietuvis. Privalome didžiuotis, turėdami tokią operą.

Tai tarytum įdiegta ir vyksta natūraliai, bet norėti ir stengtis reikia pačiam.

– Dar buvo įsimintinas Komandoras Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Don Žuanas“. Regis, jūsų balsui dažnai tenka stiprūs ir grėsmingi personažai?

– Grėsmingumo jiems netrūksta, bet ten mažai scenos judesio, o to išties norėtųsi daugiau. Antra vertus, Komandoro partija reikalauja gerai išlavinto balso: turbūt aš jai dar truputėlį per jaunas, bet laikui bėgant, manau, galėsiu tikrai puikiai ją atlikti. Juk partijos, keliančios iššūkius, veda į tobulumą.

– Vaidinate ir miuzikle „Smuikininkas ant stogo“...

– Perčikas legendiniame Jerry’o Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ – visai kas kita nei Krivis ar Komandoras. Šio personažo aktyvumas, noras įrodyti savo tiesas, vidinis užsidegimas tampa nelengva, bet kartu ir smagia vaidybine užduotimi.

– Antano Kučinsko „Žvaigždžių operoje“ atliekate labai neįprastą vaidmenį. Patinka dainuoti vaikams?

– Iki pirmojo pasirodymo operoje vaikams – beje, tai buvo A.Kučinsko „Bulvinė pasaka“ – net neįtariau, kad tai gali būti toks įdomus, linksmas ir kartu sudėtingas

žanras. Vaikų emocijos nesuvaidintos, ir spektaklio metu tai skatina dar labiau stengtis, kad mažiesiems žiūrovams būtų kuo linksmiau ir smagiau. Maiklas Džeksonas – vienas išskirtiniausių vaidmenų, kuriuos esu turėjęs. Tai dviejų žmonių vaidinamas personažas, kurio rankas judina baleto šokėjas, o kojų judesius aš atlieku savo rankomis. Ir tuo pačiu metu reikia efektingai dainuoti kaip Michaelui Jacksonui. Tai išties sudėtinga.

Jaučiant pašaukimą

– Teatre tenka šokti, žygiuoti, dainuoti įvairiomis kalbomis. Kurios užduotys sunkiausiai įveikiamos?

– Sunkiausia užduotis – sujungti viską į visumą, vienu metu atlikti kelias užduotis ir kartu galvoti apie tolesnius veiksmus (juokiasi). Scenos judesiui, partijų rengimui, dainuojamų kalbų mokymuisi, ypač tarčiai, skiriame daug laiko ir įdedame darbo. Tai tarytum įdiegta ir vyksta natūraliai, bet norėti ir stengtis reikia pačiam. Vis dėlto užsienio kalbos yra viena didžiausių problemų, nes vien puikiai išmokti tarimą neužtenka, turi suprasti, apie ką dainuoji. Kad galėtum puikiai atlikti vaidmenį, turi išsigryninti kiekvieną žodelį.

– Būti solistu – nepaprasta profesija?

– Kartais mūsų kasdienybė – lyg visiems įprastos darbo dienos, kai tiesiog atlieki, kas priklauso: mokaisi naują muzikinę medžiagą, lavini balsą, vaidini ir t. t. Ir galbūt save sutapatini su dauguma žmonių, kurie dirba labiau įprastus darbus. Tačiau neslėpsiu, kad kartais pagalvoju, jog profesionaliu dainininku tikrai gali tapti ne kiekvienas. Tam reikia gebėjimų, duomenų, gautų iš motinos gamtos, ir specifinių įgūdžių. Šiuos gebėjimus gamta man suteikė, tad esu labai laimingas. Tai suprasti ir to neeksploatuoti jaučiant pašaukimą būtų tikrai didelė klaida.

– Lieka laiko laisvalaikiui?

– Sportuoju. Teatre, kad ir kaip būtų gaila, neturime daug laisvo laiko, ypač kai spektakliai ir darbas dažnai vyksta savaitgaliais – tuo metu, kai draugai susitinka ir leidžia laiką pramogaudami. Dėl to dažnai nukenčia draugystė, bet tikri draugai tai supranta, todėl jie ir tampa tikrais draugais. Neseniai netekau tėčio, todėl kiek įmanoma daugiau laisvo laiko stengiuosi praleisti gimtinėje, kartu su šeima, mama, kuo daugiau padėti jai ūkio darbuose. klyje, kuriame mano personažas turi pamilti kitą žmogų, kartais būna sudėtinga...

– Jau sutikote savo meilę?

– Taip, turiu artimą žmogų, kurį labai gerbiu ir kuris mane labai palaiko.

– Sakoma, kad norint dainuoti apie gilius jausmus reikia pačiam juos patirti, išgyventi...

– Žodis „meilė“ man turi didžiulę reikšmę, tad juo nesišvaistau. Tačiau vaidinti spekta-

– Kas jums gyvenime svarbiausia?

– Apsupti save tinkamais žmonėmis. Ne turtai ar materialios gėrybės padaro tave laimingą, o žmonės, kurie palaiko, padeda tobulėti ir švyti pozityvumu.

V.Trakys ir jo širdies draugė Ieva Šerpytytė. Julijos Docenko nuotr.