Andrius RAMANAUSKAS. Keturi lmai apie laisvę

Kadras iš dokumentinio filmo „Kernagis“ (rež. A.Lekavičius, 2022). Kadras iš dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (rež. I.Cilyk, 2020). Keturi filmai apie laisvę

Sudėtingi laikai verčia ieškoti kažko tikresnio ir prasmingesnio nei dalykai, kuriais paprastai mėgautumeisi taikos metu. Štai keturi nauji lietuvių arba su Lietuva susiję filmai apie laisvę, išskirtines asmenybes ir sudėtingas sąlygas bei aplinkybes, kuriomis jos gimsta.

Andrius RAMANAUSKAS

Apie maestro V.Kernagį

Andriaus Lekavičiaus filmas „Kernagis“ (2022) – pirmasis dokumentinis pasakojimas apie maestro Vytautą Kernagį. Tai vieno garsiausių visų laikų Lietuvos artistų išpažintis. Tai visos jo kartos dienoraštis. Ir liudijimas, kad nepakeičiamų vis dėlto yra. Dokumentinis filmas „Kernagis“ sudarytas vien iš archyvinių, dažnai asmeninių ir niekur nematytų kadrų, kuriuose legendinis artistas ir Lietuvos dainius pasakoja pats apie save. Istorija seka nuo jį išgarsinusio filmo „Maža išpažintis“ (1971), paliečia jo muzikinius projektus su „Dainos teatru“ ir „Kabaretu tarp girnų“ bei Sąjūdžio laikus ir solo karjerą laisvoje Lietuvoje iki televizijos projektų paskutiniais gyvenimo metais. Taip pat nemažą juostos dalį sudaro paties V.Kernagio filmuoti kadrai iš koncertų užkulisių, kelionių ir privačių šeimos susibūrimų.

Režisieriaus A.Lekavičiaus teigimu, po premjeros filmas visuomenei leis susipažinti su mažiau žinoma V.Kernagio asmenybės puse. „Kūrybinis procesas užtruko, nes teko peržiūrėti ne mažiau nei tūkstantį valandų archyvinės medžiagos, valandomis kalbėtis su šeimos nariais. Tie pokalbiai man davė drąsos. Tai buvo itin atsakingas darbas, juk kalbame apie Lietuvos legendą. Filmas yra apie gyvenimą, jis apima šviesiąją ir pačią energingiausią maestro profesinio ir asmeninio gyvenimo dalį. Tą, dėl kurios visi jį pažinojome. Kartu, tikiuosi, Vytautą iš naujo atras ir jaunoji karta“, – kalbėjo režisierius.

Filmas pasakoja apie vieną artimiausių lietuviams asmenybių. Ji matė ir patyrė visus mūsų šaliai svarbius lūžius ir pasikeitimus. Paties V.Kernagio žodžiais tariant: „Aš esu gimęs prie Stalino, augęs prie Chruščiovo, brendęs prie Brežnevo ir sulaukiau Landsbergio.“

Sugriauti blogio imperiją

Ukrainiečių režisieriaus, istorijos metraštininko Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2022) – tai pasakojimas apie unikalų lietuvių tautos istorijos momentą, kai ji pirmoji iš buvusio sovietinio bloko pasiekė nepriklausomybę. Tai laisvės pamoka visam pasauliui. „Tai svarbu kaip priminimas, kad drąsa yra svarbiausias ginklas net mažos tautos rankose, pajėgus sugriauti blogio imperiją“, – sakė režisierius S.Loznica. 1990 m. profesorius, muzikos istorikas, filosofas ir charizmatiškas politinis lyderis Vytautas Landsbergis išvedė savo šalį iš Sovietų Sąjungos sudėties ir privertė Michailą Gorbačiovą pripažinti jos suverenumą. Prabėgus daugiau nei 30 metų po TSRS griūties, vienas iš nepriklausomybės judėjimo pradininkų grįžta mintimis į dramatiškus 1988–1991 m. įvykius ir žingsnis po žingsnio visam pasauliui primena apie drąsias lietuvių kovas už laisvę, apie nepaprastą žmonių pasiaukojimą, patriotines dainas, garsiai skambėjusias miestų aikštėse, ir tas beprotiškas bemieges naktis, kai, stovėdami petys į petį prieš karinę techniką, lietuviai gynė savo Lietuvą. Visa tai – gyva istorijos pamoka dabarties ir ateitiems kartoms, perduodama asmenybės, kuri tuo metu buvo karščiausių įvykių epicentre.

Lietuvos istoriją nuo pirmų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais padeda atskleisti ne tik

Kadras iš dokumentinio filmo „Šuolis“ (rež. G.Žickytė, 2021).

Keturi filmai apie laisvę

Kadras iš dokumentinio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (rež. S.Loznica, 2022).

V.Landsbergio pasakojimas, bet ir iki šiol nematyti archyviniai kadrai, sutalpinti net į keturių valandų trukmės filmą. „Labai įdomu stebėti, kaip skirtingos tautos tuo laikotarpiu skirtingai elgėsi. Ir lietuviai tuo metu buvo protestų prieš šį dirbtinį darinį, besilaikantį tik jėgos struktūromis, avangardas. Lietuvos tautos veiksmai ir elgesys buvo visiškai nepanašus į to laikotarpio baltarusių ar ukrainiečių elgesį. Lietuvių tauta čia atliko pagrindinį vaidmenį. Jie tiesiog kėlė neįmanomus kitiems uždavinius ir sulaukė nepriklausomybės“, – dalijosi mintimis ukrainietis režisierius S.Loznica.

Mėlyna kaip apelsinas žemė

Nepriklausomų filmų festivalyje „Sundance“ (JAV) už geriausią režisūrą apdovanotas ukrainietės Irynos Cilyk režisuotas ir lietuvės Giedrės Žickytės prodiusuotas dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (2020) pasakoja apie fronto linijoje Donbase, Ukrainoje, gyvenančios šeimos kasdienybę. Kol išorinį pasaulį kausto bombų garsai ir chaosas, vieniša mama Ana ir jos keturi vaikai karinių veiksmų zonoje 2014–2015 m. kone kiekvieną naktį miegodavo savo namo rūsyje. Tačiau Ana skurdžioje, karo nualintoje buityje savo vaikams sugebėjo kurti šviesos, saugumo ir kūrybingumo zoną. Visi vaikai moka groti įvairiais instrumentais, kartu kuria mėgėjišką filmą, vaizduojantį gyvenimą karo metu.

Tai pasakojimas apie žmogiškumą katastrofos akivaizdoje ir meno galią. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia juos filmuoti save, montuoti ir pristatyti filmą, įkvėptą jų pačių gyvenimo karo metu. Anai ir vaikams karo traumos transformuojasi į kūrybą, kuri yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis. 2020 m. filmo premjera dėl karantino taip ir neįvyko. Filmas kino teatruose pasirodė visai neseniai, įsiliepsnojus karui Ukrainoje, tačiau filmo veikėjai dėl sudėtingos situacijos vis dar negalėjo atvykti į premjerą Lietuvoje ir dabar dedamos visos pastangos, kad jie saugiai išvažiuotų iš šalies. „Kai prieš dvi ar tris savaites pasirodė baisios lemties ženklai, Kijeve gyvenančiai filmo režisierei iškart parašiau: „Mano namai – jūsų namai.“ Ji turi rašytoją vyrą ir vienuolikmetį sūnų. Tačiau Iryna narsiai atsakė: „Ačiū, Giedre, mes nepaliksime Kijevo. Noriu gaminti vakarienę savo namuose tiek, kiek pajėgsiu tai daryti. Jei visi išvažiuosime, miestą užims“, – pasakojo filmo prodiuserė G.Žickytė.

Likimą pakeitęs šuolis

Filmas „Šuolis“ (2021), režisuotas G.Žicky- tės, – pasaulį pavergusi istorija apie lietuvio drąsą. 1970-aisiais Simas Kudirka peršoko iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos katerį ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Tačiau netrukus grąžintas atgal jis buvo pargabentas į Tarybų Sąjungą ir teismo sprendimu įkalintas dešimčiai metų sunkių darbų lageryje. Nepaisant žiauraus nuosprendžio, Simo istorija nesibaigė, sulaukė didžiulio tarptautinio dėmesio ir palaikymo. Dėl jo išlaisvinimo buvo rengiamos tūkstantinės demonstracijos Jungtinėse Valstijose. Lietuvaitis iš Griškabūdžio kaimo tapo tarptautiniu žmogaus laisvių pažeidimo simboliu, o jo likimą sprendė net du JAV prezidentai – Richardas Nixonas ir Geraldas Fordas. Šie įvykiai šaltojo karo metais sukėlė milžinišką politinį sąmyšį JAV ir Tarybų Sąjungoje, bet Lietuvoje ši istorija mažai žinoma.

Dabar, jau praėjus penkiems dešimtmečiams, S.Kudirka vis dar gyvas ir gyvena Lietuvoje. Filme, lydimas dokumentinio kino režisierės G.Žickytės, jis sugrįžo į amerikiečių laivą „Vigilant“, kur ir prasidėjo tarptautinis skandalas. Sugrįžo, kad papasakotų šią istoriją ir dar kartą kartu su žiūrovais išgyventų jo likimą pakeitusį šuolį.

Filmas siužetu prilygsta geriausiems Holivudo politiniams trileriams ir šiemet yra Lietuvos pretendentas, siekiantis prestižinio „Oskaro“. „Mes visi kino režisieriai ieškome įdomių ir jaudinančių istorijų. Taip pat laisvės tema man nepaprastai artima ir ją galima pajausti ne viename mano filme. Man ta maža Simo figūrėlė tarp dviejų laivų, tarp dviejų šalių, tarp dviejų supervalstybių ir tarp dviejų absoliučiai skirtingų pasaulių atrodė nepaprastai kinematografiška“, – pasakojo režisierė G.Žickytė.