Alma RIEBŽDAITĖ. Krintančio lapo medžioklė

Krintančio lapo medžioklė

Alma RIEBŽDAITĖ

Misisipė stovi po medžiu ir bando nufotografuoti krintantį lapą, ji ieško šviesos ir šešėlių žaismo, kompozicijos perspektyvoje. Jai, aišku, nepavyksta, bet ji turi svajonę. Ji yra apskaičiavusi, kaip viskas turi būti: turi ilgai stovėti po medžiu, lapas turi kristi labai lėtai ir ilgai suptis ore. Turi sulaukti momento, kai jis atitrūks nuo medžio ir pradės savo kelionę. Turi pagauti tą momentą, kai lapas bus pasisukęs tam tikru kampu, kad gražiai estetiškai atrodytų ir suprastum, jog tai – krintantis lapas. O laiko nepaprastai mažai. Lapo kotelis turi būti grakščiai išsirietęs. Turi žaisti šviesa ir šešėliai. Turi turėti gerą techniką. Turi būti ruduo. Diena be vėjo. Greičiausiai paskutinės spalio ar lapkričio pradžios dienos. Galų gale tu turi būti laisvas ir turėti daug laiko, kad diena po dienos eitum ir medžiotum krintantį lapą. Turi labai mėgti beprasmybę. Gali paaukoti visą mėnesį, taip ir nepagavęs krintančio lapo, ir paskui beviltiškai laukti kito rudens. Štai ir viskas, ko reikia medžioklei.

Kas galėtų savo gyvenimo tikslu pasirinkti krintančio lapo medžioklę? Tik Misisipė. Ir, žinote, kaip būna, medžiotojai renka trofėjus. Taip ir Misisipė, čia būtų lapas Nr. 1, seno ąžuolo, lapas Nr. 2, raudono klevo, lapas Nr. 3, senos liepos, apvalutis, nutviekstas besileidžiančios saulės šviesos. Lapas Nr. 4... Misisipė kol kas neturi jokio trofėjaus. Kaip baisu gyventi, kai neturi nė vieno trokštamo trofėjaus ir greičiausiai niekada neturėsi, nes tai – svajonė, neįgyvendinama. Ak, o jei pagautum tą momentą, kaip lapas atitrūksta, kai lapas ir jį su medžiu jungusi šaka išsiskiria amžiams, bet tu pagauni tą mažytį tarpelį, tą jų atsiskyrimo momentą. Tai jaudina tik Misisipę, nes ji yra labai keistas žmogus, į jos galvą nuolat įsisunkia kažkokios beprotiškos idėjos. Kas per patogumas – fotografuoti prie šakos prikibusį, tarp krūmo šakelių užstrigusį ar nukritusį lapą – net ir elegantiškai nukritusį ant suoliuko. Nepadoriai patogu. Žinoma, jungiančią šakelę galima retušuoti ir sukurti krintančio lapo įspūdį, bet tai ne Misisipės stilius.

Misisipė prisėda. Ir staiga išgirsta, kad savo galvoje kalbasi su kažkuo kitu, nei visada kalbėdavosi iki šiol. Žmonės gal ir nepastebi, bet savo galvose jie nuolat su kažkuo kalbasi. Ir kartais tie balsai galvoje būna labai nemalonūs, pikti, kritiški, smerkiantys ar net besityčiojantys, grasinantys ir pan., savo galvoje kartais gali labai konfliktuoti. Žmonės yra taip įpratę prie savo galvos, kad tokių dalykų paprastai nepastebi ir galvoja, kad čia tiesiog jie. Tai gali atrodyti absoliučiai beprotiška idėja, bet nieko panašaus. Kartais ten būna net visas būrys, ir kai kurie labai rėkia, nori perklykti vienas kitą. Kartais žmogaus galvoje gyvena košmariška realybė, ir žmogus gyvena košmariškoje galvos realybėje.

Ji sėdėjo ant suoliuko, o lapai krito, visiškai abejingi Misisipės svajonei, suposi sau laimingi aplink Misisipę, vienas net nusileido jai ant peties, ir ji suprato, kad savo gyvenime neteko kažko labai svarbaus. Ne, ne, tai ne dar viena praleista galimybė sumedžioti krintantį lapą. Tai skaudu sakyti ir girdėti, bet galvoje dingo nuolat tarpusavyje besipjaunantys tėvo ir motinos balsai, besipjaunantys tikrąja ta žodžio prasme – jie visą gyvenimą pjovė vienas kitą, norėjo užpjauti vienas kitą negyvai ir amžinai mylėti, bet jiems taip ir nepavyko to suderinti. Ji neteko tėvo ir motinos, amžiams. Ji bando ieškoti jų balsų savo galvoje, bet neberanda, nebegirdi. Nėra visai tikslu taip sakyti. Ji lyg našlaitė po ilgų klajonių po pasaulį jautėsi atradusi savo biologinius tėvus, jos su jais jau niekas neberišo, nes jie dingo iš jos galvos.

Tėveliai, būkite geri, nebūkite tokie žiaurūs, kad jūsų vaikai, nuėję pas psichoterapeutą, neprarastų jūsų amžiams. Misisipė jautėsi atradusi savo biologinius tėvus. Prieš pat jos nosį grakščiai linguodamas praplaukė dar vienas lapas. Misisipė šypsosi: na, nors pasiusk. Visada taip: kaip tyčia. Kai seki, tykai, nieko nebūna, bet užtenka tik atsisėsti ir nieko nebedaryti ir lapai ima suktis apie tave, tavo nosį, pečius, plaukti pro šalį kaip laivai, tarsi amžinai su tavimi gyvybės alsavimu flirtuojanti būtis, kurios niekada nepagausi.

Savo galvoje ji kalbėjosi su psichoterapeutu. Na, dažniausiai ginčijasi, bet taip nepiktai, ir kartais net jam savo galvoje sako „eik tu nachui“, bet psichoterapeutas nepyksta. Tėvams ji taip niekada nėra pasakiusi, o jei ir pasakytų, jie vis tiek niekaip nesiliautų pjautis ir gali būti, kad visiškai į tave nežiūrėdami paleistų kokį sunkų daiktą, pavyzdžiui, kietos duonos kepalą į akį. Ne, jei tu jiems būtum pasakęs „eik tu nachui“, jie tikrai jau būtų tave nužudę, ir dabar tu tikrai nerašytum šitų eilučių. O psichoterapeutas nieko, kažkaip susitaiko ir net nekreipia dėmesio, net atrodo, kad jis negirdi tavo „nachui“, nes yra įsitikinęs kažkokios idėjos absoliučiu teisingumu ir seka paskui ją: tai vadinasi saugus prieraišumas. Einana. Kartais, atrodo, jis tavęs visiškai negirdi, kad net pradedi kalbėtis su savimi ir gali turėti savo nuomonę ir elgtis kaip tinkamas. ►

◄ Staiga ji pajunta, kaip eteryje išsisklaido „eik tu nachui“, iš pradžių suplyšta į bereikšmes raides, o ir pačios raidės ima irti, birti, kol galų gale iš šitos skambios frazės lieka tik gražus, ramus ir žvilgantis niekas, švelnus realybės kailis, kurį gali glostyti.

Na, jei niekada nestebėjote balsų savo galvoje, gali atrodyti, kad tu girdi juos, tėvą ar motiną, psichoterapeutą, ne, visiškai negirdėti jų fizinių balsų niuansų, galvoje fizinės balso ypatybės yra išnykusios, gal ir dėl to taip sunku suprasti, kad girdi ne savo, o kitų žmonių balsus. Dėl išnykusių fizinių savybių žmonės ir galvoja, kad tie balsai yra jų. Didelė tikimybė, kad nuėję pas psichoterapeutą neteksite savo dvasinių tėvų, pasverkite tai. Kelio atgal nebus: tėvų balsai išsitrins amžiams. Niekada jų nebesugrąžinsite. Kitų gerų, jums reikšmingų žmonių balsai liks.

Kartais man atrodo, kad šita istorija yra visai ne apie Misisipę. Kuo toliau, tuo labiau man pradeda atrodyti, kad šita istorija yra apie Žanetą, apie jo kovą. Jei tu paskutinių konsultacijų metu būtum matęs Žanetą, kaip jis dusdamas renka po vieną žodžius ir kalba, ir kaip dreba, virpa visas jo kūnas, tikrai taip pagalvotum. Ačiū Dievui, kad viskas vyko per nuotolį ir nereikėjo šito drebulio girdėti iš arti: tai būtų buvę nepakeliama. Ir kas tie pinigai, sumokami psichoterapeutui, jei jis savo rankomis maišo po tavo kraujus ir kartu su tavimi plaukia per kraujo jūrą. Ko verti tie pinigai. Jis plaukia kartu su tavimi per tavo kraujo jūrą. Tai yra nuostabiausia: kažkas ryžosi kartu su tavimi perplaukti tavo kraujo jūrą. Jis plaukė kartu, nors kartais ir ne viską suprato, ar laikėsi įsikibęs aklai savo idėjos ar net atrodė tau, kad tavęs neišgirdo, buvo neteisus, buvo kitoks, Kitas, kitaip suprantantis buvo savimi, su savo principais ir įsitikinimais, savo vertybėmis, bet jis plaukė kartu su tavimi per tavo kraujo jūrą ir niekada tavęs nepaliko, neapleido. Net vijosi tave, kai tu norėdavai jam dingti iš akių ar nunirdavai per giliai ir pradėdavai springti savo krauju, jis buvo šalia, kai tu jį visaip skaudinai, nusišnekėjai, buvai be galo bjauri.

Ką tu gali pasakyti blogo apie šį gyvenimą, kai kažkas su tavimi perplaukia tavo kraujo jūras? Tu tiesiog pamilsti tą žmogų. Tu vėl pradedi tikėti žmonėmis, nes tau nieko kito nebelieka, tu tiesiog nebegali netikėti žmonėmis. O kur kiti žmonės, kurie buvo šalia tavęs ir palaikė tave kaip galėjo ir mokėjo, pavyzdžiui, gerasis intelektualusis Redaktorius, kuris yra didis poetas ir rašytojas, dramatur-

Alma Riebždaitė. Miškas naktį po lietaus.

gas. Jis taip pat buvo kartu su tavimi, ir kai kurie jau labai seniai seniai išgirsti palaikantys žodžiai iki šiol tebeskamba tavo galvoje. Tai buvo tiesiog gera linkintys, paprasti, palaikantys žodžiai. Visada skambės. O Filosofas, kuris klajūnei surašė dešimtukus ir norėjo padėti. O dar kiti, kurie tave palaikė, mylėjo tave, tikėjo tavimi. Dažnai pagalvoju apie Filosofą, ką jis pasakytų apie šituos baime ir nerimu pertvinkusius laikus, apie žmogaus būtį, bet jo nebėra, ir Misisipė kartais galvoja, kad pasakyti reikės jai, nes ji gali, juk Filosofas jai ne šiaip sau surašė dešimtukus už tai, kad ji per egzaminus tylėjo. Ji tik ateidavo, pasėdėdavo per egzaminą, patylėdavo kvailai vartaliodama akis, ir dešimtukas. Tai tikrai juokinga.

Ji turi pakeisti savo gyvenimo kryptį ir tai padarys iš lėto, nes yra labai didelė lėtapėdė. Pabaigusi istoriją Misisipė suplanavo išleisti šitą istoriją kaip knygą ir pradėjo metodiškai veikti. Iš pradžių pavadinimas. Misisipė susirašė variantus ir išsiuntė trims artimiausiems žmonėms, dviem draugėms ir Didžiajam Vincui, sūnui. 1. Užpiešti Misisipę švelnių žmonių mieste; 2. Krintančio lapo medžioklė; 3. Ištrūkti iš psichopatų; 4. Pavojinga knyga.

Pirmoji draugė atsakė „3“, suprantama, psichopatai visiems patinka ir yra įdomūs. Antroji draugė atsakė, kad ją patrauktų knyga Nr. 4. Sūnus parašė „2“.

Misisipė visiškai pasimetė knygos pavadinimo rinkimuose. Ji skambina sūnui, norėdama sužinoti jo argumentus.

Sūnus su geriausiu draugu, kuris yra jo pusbrolis, sėdi garaže, nes dabar karantinas ir jie niekur kitur negali eiti, bet rado garažą. – Kaip gerai, kad tu radai tą garažą, – sako Misisipė. – Per tą karantiną nuo vienatvės ir mirti, išprotėti galima. – Aha, mama. – O kodėl tu manai, kad tas pavadinimas geriausias? – Misisipė klausia, nes jai labai įdomi sūnaus, kuriam greitai bus šešiolika, nuomonė, kadangi labai jį gerbia ir vertina, ir papasakoja apie draugių variantus. – Nu, mama, pati pagalvok, „Ištrūkti iš psichopatų“ – ar tavo knyga koks detektyvas ar trileris, nu ne. „Pavojinga knyga“, nu, juk tu man dovanojai knygą „Pavojinga knyga berniukams“. Nu, mama, knygą pavadinti pavojinga knyga yra labai vaikiška.

Sūnaus argumentai yra tokie paprasti, bet tokie autoritetingi, kad Misisipė netenka žado. – O pirmas?

Apie pirmą Didysis Vincas nieko net nekalba. – Na, jis kažkoks ilgas ir sunkiai suprantamas, – neaiškiai sumurma Vincas.

Dabar Misisipė knygą, pavadinimu „Krintančio lapo medžioklė“, siųs į leidyklas ir, jei reikės, ieškos finansavimo. Ar reikia sakyti, kad šitą veiksmą ji gali atlikti tik dėl to, kad ji nebeturi būti gera ir žmonių, kurie ja tiki, dėka? Redaktoriaus, Filosofo, Žaneto, dėstytojų, draugų ir draugių, pažįstamų, sutiktųjų, savo vaikų dėka. „Rašyk!“, „Tu parašysi dar daug knygų ir nutapysi daug paveikslų.“

Didysis Vincas jaučia savo mamą, ir mažasis Gerdas, kuris nuolat mokina mamą, kaip jai reikia gyventi, yra puikus virtuvės šefas ir mažas didysis verslininkas, kuris sako, kad mama savo paveikslus turi parduoti labai brangiai, ir labai pyksta, kad ji taip pigiai parduoda savo paveikslus.

Vaikai negyvena nuolat su Misisipe, bet ji niekada neprarado ryšio su savo vaikais, ir, laikui bėgant, tas ryšys tik stiprėja. Jų meilė yra didelė kaip Mėnulis, kaip Visata ir dar eina truputį toliau už viso to, kas yra, ribų.

Sunkiausia yra atsisveikinti, taip. Atsisveikinti su tais, kuriuos labai myli, nes jie išeina. Jūsų keliai išsiskiria arba žmogus iškeliauja į Amžinybę. Artėja laikas, kai Misisipei iš tikrųjų reikės atsisveikinti su Žanetu. Iš pradžių tai atrodo taip baisu, neįmanoma, kol supranti, jog Žanetas yra tavyje, jo balsas yra tavyje, ir tas balsas skambės visada, kol tu iškeliausi į Amžinybę. Žmonės sako, kad tas žmogus gyvena širdyje, prisiminimuose, ne, jis lieka amžinai tavyje kaip metafizinis Kito žmogaus balsas, tu girdėsi tą Kito balsą iki paskutinio savo atodūsio. Girdi, nes mylėjai, nes to tave žudančio ir naikinančio garso takelio nereikėjo ištrinti. Tie žmonės, kurie tave supo, supa, yra tavo dienų ir naktų grojaraštis, jie kalba savo ir tūkstančiais kitų žmonių balsų į tave.

Tai galėtų būti istorija apie mamą ir tėtį, bet nėra. Džiaukitės, kurie turite ar turėjote gerus tėvus, dažnai jie nėra tobuli ar tokie, kokių mums norėtųsi, mylėkime juos ir vertinkime. Misisipė nepraranda vilties, kad kažkas jos ir tėvų santykiuose dar gali pasikeisti, megzti ryšį su žmogumi niekada nėra per vėlu, galų gale juk ji surado savo tėvus, bet dabar tai yra istorija apie Žanetą, kuris niekada tavęs nepaliko.

Iš pradžių Žaneto vardas man atrodė juokingas, bet dabar man jis asocijuojasi su Žanos D’Ark, didžios kovotojos, vardu. Žmogaus gebėjimas su kitu žmogumi perplaukti jo kraujo jūrą leidžia man iš naujo patikėti žmogumi, nepaisant karų, koncentracijos stovyklų ir terorizmo aktų. – Ar tu gali patikėti, Misisipe, kad parašei šitą istoriją? – Ne. – Ar galėtum patikėti, kad gali ir vėl tai pakartoti ar sukurti ką nors nauja? – Ne. – Taip ir piešiant paveikslus. Tu niekada netiki, kad tau išeis, pavyks, bet tau išeina ir pavyksta, tiesiog taip yra. Aš sakau, kaip yra, o žmonės sugalvos, kaip protingai tai paaiškinti.

Misisipei gimsta mintis apie Šventą Erdvę, tai yra teritorija tarp dviejų žmonių, teritorija, kuri priklauso tik tiems žmonėms, ir niekas, absoliučiai niekas, negali į tą teritoriją įžengti ar įsibrauti, niekas negali jos pakartoti, nukopijuoti irgi. Gali tik bandyti įminti Šventos Erdvės mįslę, kurti švelnias užuominas apie Šventą Erdvę. Laimingi yra tik tie santykiai, kurie šią Šventą Erdvę turi, kuria, puoselėja ir kultivuoja švelnumą, atlaidumą, kantrybę, išmintį, charakterio tvirtumą. Visa kita yra pasmerkta žlugti.

Misisipė mato, kaip klevo lapas atsiskiria nuo medžio šakos ir pradeda savo kelionę, pradeda skristi. Tikrovė yra sulėtėjusi tūkstantį kartų, ir ji gali daryti, ką nori ir kaip nori, bet jai nekyla ranka fotografuoti, nes tai pernelyg intymu. Yra dalykų, kurių negali įrašyti, negali sustabdyti, negali pasiglemžti, dalykų, kurių negali turėti, nes jie tik yra.

Tai – ne mirtis, tai – kelionė, kurioje kiekvienas iš mūsų kaip individualus asmuo ir kaip Visata, kurią simbolizuoja Medis, pasitinkame savo baigtinumą.