GINTARO LAŠAI
Krintančio lapo medžioklė Alma RIEBŽDAITĖ Misisipė stovi po medžiu ir bando nufotografuoti krintantį lapą, ji ieško šviesos ir šešėlių žaismo, kompozicijos perspektyvoje. Jai, aišku, nepavyksta, bet ji turi svajonę. Ji yra apskaičiavusi, kaip viskas turi būti: turi ilgai stovėti po medžiu, lapas turi kristi labai lėtai ir ilgai suptis ore. Turi sulaukti momento, kai jis atitrūks nuo medžio ir pradės savo kelionę. Turi pagauti tą momentą, kai lapas bus pasisukęs tam tikru kampu, kad gražiai estetiškai atrodytų ir suprastum, jog tai – krintantis lapas. O laiko nepaprastai mažai. Lapo kotelis turi būti grakščiai išsirietęs. Turi žaisti šviesa ir šešėliai. Turi turėti gerą techniką. Turi būti ruduo. Diena be vėjo. Greičiausiai paskutinės spalio ar lapkričio pradžios dienos. Galų gale tu turi būti laisvas ir turėti daug laiko, kad diena po dienos eitum ir medžiotum krintantį lapą. Turi labai mėgti beprasmybę. Gali paaukoti visą mėnesį, taip ir nepagavęs krintančio lapo, ir paskui beviltiškai laukti kito rudens. Štai ir viskas, ko reikia medžioklei. Kas galėtų savo gyvenimo tikslu pasirinkti krintančio lapo medžioklę? Tik Misisipė. Ir, žinote, kaip būna, medžiotojai renka trofėjus. Taip ir Misisipė, čia būtų lapas Nr. 1, seno ąžuolo, lapas Nr. 2, raudono klevo, lapas Nr. 3, senos liepos, apvalutis, nutviekstas besileidžiančios saulės šviesos. Lapas Nr. 4... Misisipė kol kas neturi jokio trofėjaus. Kaip baisu gyventi, kai neturi nė vieno trokštamo trofėjaus ir greičiausiai niekada neturėsi, nes tai – svajonė, neįgyvendinama. Ak, o jei pagautum tą momentą, kaip lapas atitrūksta, kai lapas ir jį su medžiu jungusi šaka išsiskiria amžiams, bet tu pagauni tą
mažytį tarpelį, tą jų atsiskyrimo momentą. Tai jaudina tik Misisipę, nes ji yra labai keistas žmogus, į jos galvą nuolat įsisunkia kažkokios beprotiškos idėjos. Kas per patogumas – fotografuoti prie šakos prikibusį, tarp krūmo šakelių užstrigusį ar nukritusį lapą – net ir elegantiškai nukritusį ant suoliuko. Nepadoriai patogu. Žinoma, jungiančią šakelę galima retušuoti ir sukurti krintančio lapo įspūdį, bet tai ne Misisipės stilius. Misisipė prisėda. Ir staiga išgirsta, kad savo galvoje kalbasi su kažkuo kitu, nei visada kalbėdavosi iki šiol. Žmonės gal ir nepastebi, bet savo galvose jie nuolat su kažkuo kalbasi. Ir kartais tie balsai galvoje būna labai nemalonūs, pikti, kritiški, smerkiantys ar net besityčiojantys, grasinantys ir pan., savo galvoje kartais gali labai konfliktuoti. Žmonės yra taip įpratę prie savo galvos, kad tokių dalykų paprastai nepastebi ir galvoja, kad čia tiesiog jie. Tai gali atrodyti absoliučiai beprotiška idėja, bet nieko panašaus. Kartais ten būna net visas būrys, ir kai kurie labai rėkia, nori perklykti vienas kitą. Kartais žmogaus galvoje gyvena košmariška realybė, ir žmogus gyvena košmariškoje galvos realybėje. Ji sėdėjo ant suoliuko, o lapai krito, visiškai abejingi Misisipės svajonei, suposi sau laimingi aplink Misisipę, vienas net nusileido jai ant peties, ir ji suprato, kad savo gyvenime neteko kažko labai svarbaus. Ne, ne, tai ne dar viena praleista galimybė sumedžioti krintantį lapą. Tai skaudu sakyti ir girdėti, bet galvoje dingo nuolat tarpusavyje besipjaunantys tėvo ir motinos balsai, besipjaunantys tikrąja ta žodžio prasme – jie visą gyvenimą pjovė vienas kitą, norėjo užpjauti vienas kitą negyvai ir amžinai mylėti, bet jiems taip ir nepavyko to suderinti. Ji neteko tėvo
ir motinos, amžiams. Ji bando ieškoti jų balsų savo galvoje, bet neberanda, nebegirdi. Nėra visai tikslu taip sakyti. Ji lyg našlaitė po ilgų klajonių po pasaulį jautėsi atradusi savo biologinius tėvus, jos su jais jau niekas neberišo, nes jie dingo iš jos galvos. Tėveliai, būkite geri, nebūkite tokie žiaurūs, kad jūsų vaikai, nuėję pas psichoterapeutą, neprarastų jūsų amžiams. Misisipė jautėsi atradusi savo biologinius tėvus. Prieš pat jos nosį grakščiai linguodamas praplaukė dar vienas lapas. Misisipė šypsosi: na, nors pasiusk. Visada taip: kaip tyčia. Kai seki, tykai, nieko nebūna, bet užtenka tik atsisėsti ir nieko nebedaryti ir lapai ima suktis apie tave, tavo nosį, pečius, plaukti pro šalį kaip laivai, tarsi amžinai su tavimi gyvybės alsavimu flirtuojanti būtis, kurios niekada nepagausi. Savo galvoje ji kalbėjosi su psichoterapeutu. Na, dažniausiai ginčijasi, bet taip nepiktai, ir kartais net jam savo galvoje sako „eik tu nachui“, bet psichoterapeutas nepyksta. Tėvams ji taip niekada nėra pasakiusi, o jei ir pasakytų, jie vis tiek niekaip nesiliautų pjautis ir gali būti, kad visiškai į tave nežiūrėdami paleistų kokį sunkų daiktą, pavyzdžiui, kietos duonos kepalą į akį. Ne, jei tu jiems būtum pasakęs „eik tu nachui“, jie tikrai jau būtų tave nužudę, ir dabar tu tikrai nerašytum šitų eilučių. O psichoterapeutas nieko, kažkaip susitaiko ir net nekreipia dėmesio, net atrodo, kad jis negirdi tavo „nachui“, nes yra įsitikinęs kažkokios idėjos absoliučiu teisingumu ir seka paskui ją: tai vadinasi saugus prieraišumas. Einana. Kartais, atrodo, jis tavęs visiškai negirdi, kad net pradedi kalbėtis su savimi ir gali turėti savo nuomonę ir elgtis kaip tinkamas. ► 53
