Durys 2022 03

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 KOVAS / Nr. 3(99)

Klaipėdietis menininkas Rodionas Petrovas 7-ajam Klaipėdos šviesų festivaliui, vykusiam vasario 24–26 dienomis, sukūrė net kelis projektus, tarp jų – instaliaciją „Šildomos grindys“.

Mindaugo Gudelio nuotr.

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 kovas / Nr. 3(99) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKA

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė

Daiva KŠANIENĖ. „Undinė“: pasaka, virtusi giliaprasme opera

4

KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

Žaneta SKERSYTĖ. V.Trakys: solisto karjerai turi įtakos ir nedideli vaidmenys

10

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

TEATRAS

REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

Jūratė GRIGAITIENĖ. Klaipėdos dramos teatre – nauji spektakliai vaikams

18

PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Jūratė GRIGAITIENĖ. R.Arbačiauskaitė: nuojauta pakužda, kokia turėtų būti jausminė vaidmens partitūra

26

LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“

DAILĖ

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

Jurgita LUDAVIČIENĖ. „Krašto kraštai“: kai matyti toli

34

TIRAŽAS 7 500

Danguolė RUŠKIENĖ. Tyliai šnabždanti juoda, arba Juodai prabilusi tyla

40

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2022.

4 psl. – Jolantos Sušinskienės nuotr. ŽURNALĄ REMIA

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. G.Juškos „Ne(pa)stebimi“: iškalbinga tyla

46

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Keturi filmai apie laisvę

48

GINTARO LAŠAI

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų finansinę paramą

Sondra SIMANA. Eilėraščiai

50

Nijolė KLIUKAITĖ. Lai šviesa...

52

Alma RIEBŽDAITĖ. Krintančio lapo medžioklė

53

O.HENRY. Sąžinė mene

56

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (3)

59 3

MUZIKA

„Undinė“: pasa k virtusi giliapra s Antrąją Rusijos karinės invazijos Ukrainoje dieną (2022 m. vasario 25 d.) tarsi priešprieša agresijai, nežmoniškumui, žmogaus gyvybės nuvertinimui tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – muzikinės dramaturgijos požiūriu sudėtinga, giliaprasmė, meilę teigianti Antoníno Dvořáko opera „Undinė“.

Daiva KŠANIENĖ

Susiliejo į vientisą tėkmę Šio veikalo pastatymas dar kartą parodė teatro nusiteikimą eiti solidaus operos teatro linkme, orientuojantis į aukščiausios prabos veikalus, nepasiduodant populia-

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatytos A.Dvořáko operos „Undinė“ (muzikos vad. ir dirig. T.Ambrozaitis, rež. G.Padegimas).

4

a ka, a sme opera rumo vilionėms. Čekų meninės kultūros šedevro – XIX–XX a. sandūroje (1900 m.) gimusios romantiškai modernios stilistikos, vagneriškai simfonizuotos pasakinės operos „Undinė“ (libretas čekų dramaturgo Jaroslavo Kvapilo) pasirinkimas be jokių išlygų reikalauja visos trupės ypatingo susitelkimo ir didelio meistriškumo.

A.Dvořákas operoje, sukurtoje plačiai slavų tautose paplitusios pasakos motyvais, išryškino ne tik legendinę, bet ir psichologinę

jos mintį. Undinė savo gimtajame, ramybe ir taika dvelkiančiame povandeniniame pasaulyje jaučiasi svetima, jai ten ankšta, ji trokšta mylėti žmogų, gyventi žmonių apsupta. Dėl savo meilės Undinė pasiryžusi pačiai didžiausiai aukai. Pasitelkusi burtus ir tapusi nebylia moterimi, ji kenčia, kankinama prieštaringiausių jausmų, myli, patiria išdavystę, galų gale pasiaukoja, prarasdama save ir savo meilę: „Nei aš undinė, nei aš žmogus, nei man gyventi, nei man pražūt!“ (II veiksmas).

MUZIKA

Spektaklyje į vientisą tėkmę susiliejo išaukštinta meilės, ištikimybės, beribio pasiaukojimo idėja, užburianti A.Dvořáko muzika ir savita, išradinga sceninė raiška. Pastarąją, be abejo, diktavo ir lėmė šios lyrinės – dramatinės operos muzikinė dramaturgija, prisodrinta savitų formų, faktūrų, romantiškai nuostabių melodijų, išraiškingų harmoninių sąskambių, įvairiausių ritmų bei tembrinių spalvų. ►

Olesios Kasabovos nuotr.

5

MUZIKA

įtikinamai interpretavęs visais požiūriais nelengvą partitūrą, dramaturgiškai jungiančią romantinę lyriką, slavų tautinės muzikos intonacijas, šokinius ritmus su užburiančiu ištisiniu vagneriškos muzikinės dramos simfonizmu. Išraiškingai orkestre skambėjo ir švelnios lyrinės, kartais skausmingos melodijos, ir iliustratyvia mistika (ežero bangų pliuškenimas, miško šlamesys, nakties garsai, fėjų plazdenimas ir kt.) dvelkiančios temos bei aistringi, aktyvūs, dramatiški epizodai. Nepaisant vieno kito ritminio nesklandumo, retkarčiais pasitaikiusio netolygaus garsinio balanso tarp orkestro ir scenos, reikia pasakyti: „Bravo orkestrui!“ Simfonizuotoje, beveik neturinčioje užbaigtų vokalinių numerių (tik kelios arijos), ištisinio leitmotyvinio vystymo operoje, dominuojant ilgoms solinėms (kelioms duetinėms) scenoms, kantilenos ir deklamaciškumo susipynimui, nelengvos užduotys teko ir solistams.

O.Kolobovaitė (Undinė) ir T.Pavilionis (Princas).

Subtili meninė išmonė buvo juntama kiekvienoje mizanscenoje.

V.Merkelytė (Virėjukas) ir F.Abbasabadi’s (Girininkas).

◄ Prieš žiūrovų akis skleidėsi dvi kontrastingos, operos esmę įkūnijančios sferos – romantinio, pasakinio fantastinio pasaulio tyras grožis (jį įkūnija Undinė, Vandenis, miško fėjos, Ragana) ir skaudžiai neteisinga, pikta realybė (Svetimšalė princesė, Girininkas, Medžioklis, dvariškiai), atvedusi prie tragiškos baigties – Undinės ir jos mylimojo mirties.

6

Atlikti – nelengva užduotis Labai gerą įspūdį paliko viso spektaklio centrinė ašis – labai išaugęs, meniškai sustiprėjęs teatro simfoninis orkestras. „Undinėje“ orkestro vaidmuo yra itin svarbus, momentais tampantis pagrindiniu. Puikiai pasirodė dirigentas Tomas Ambrozaitis,

Premjeroje dauguma jų, puikiai įvaldę išties sudėtingas, plataus diapazono, psichologiškai įtemptas vokalines partijas, žavėjo nuostabiais, gražių tembrų balsais.

Puikiu vokalu ir profesionaliu dainavimu nustebino seniai girdėta ir dar nedaug patirties operos scenoje turinti Undinės vaidmens atlikėja Ona Kolobovaitė (sopranas). Dažnas, publikos labai mėgstamas Klaipėdos teatro svečias, tenoras Tomas Pavilionis (Princas) ir šį kartą neapvylė, pademonstruodamas puikią vokalinę formą, sceninį žavesį, artistiškumą. Ryškus ir įspūdingas buvo Kšištofas Bondarenka (bosas) – Vandenis, sužavėjęs sodriu balsu, palyginti sklandžia dikcija. Spalvingai Raganos personažą perteikė Dalia Kužmarskytė (mecosopranas). Virėjuko (sopranas Vita Merkelytė) ir Girininko (tenoras Farshadas Abbasabadi’s) duetinės scenelės įnešė linksmesnės, buitiškesnės nuotaikos niuansų. Įtikinamą Svetimšalės princesės paveikslą sukūrė gražaus tembro sopranas Gabrielė Bukinė. Rosana Štemanetian, Vitalija Trinkė, Ernesta Stankutė tapo visapusiškai (vokalas, judesys, vaidyba) žaviomis, grakščiomis Laumėmis.

MUZIKA

Labai gaila, bet įspūdį gerokai menkino beveik visų solistų (su retomis išimtimis) prasta dikcija. Aišku, muzika nemažai „pasako“, „išaiškina“, paliečia jausmus, tačiau žiūrovams reikia ir verbalinio aiškumo.

Labai norėjosi titrų.

Pačių geriausių vertinimų nusipelno sceniškai judrus, choreografiškai paslankus choras (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), labai sėkmingai, sklandžiai ir originaliai įsiliejęs į operos vyksmą.

Per filosofinę prizmę Režisūrinių operos „Undinė“ sprendinių gali būti ir yra ne vienas. Daugelio operos teatrų pastatymuose dominuoja grynai pasakinė jos interpretacija. O režisierius Gytis Padegimas, vadovaudamasis savo menine intuicija, jautriu muzikos suvokimu, klaipėdietiškoje šios legendinės, liūdnos baigties pasakos sceninėje versijoje akcentavo operoje užkoduotas amžinąsias būties, meilės, kančios prasmes, žvelgdamas į jas per filosofinę prizmę, kartu aktualizuodamas gamtos ir žmogaus santykį, pragaištingus beatodairiško gamtos niokojimo padarinius.

Ne veltui režisierius prieš premjerą sakė: „Viena jautriausių temų operoje yra pagarba gyvybei.“ Įkūnyti režisūrinę koncepciją padėjo vienminčių operos statytojų komanda,

D.Kužmarskytė (Ragana) ir O.Kolobovaitė (Undinė).

„atradusi“ pagavią ir taiklią scenografiją, fantastiškų sceninių kostiumų įvairovę (Birutė Ukrinaitė), užburiančią choreografiją (Aušra Krasauskaitė), įprasmintą artistų (solistų, choro) sceninį judesį ir kt. Subtili meninė išmonė buvo juntama kiekvienoje mizanscenoje: koks išdailintas Undinės sceninis paveikslas – jos iškalbinga laikysena, eisena, judesiai, rankų gestai, perteikiantys virsmą iš

undinės į žmogų (ypač Undinės – nebylės scenose); vykusiai „nutapytas“ Princo dvilypumas, išraiškinga Raganos kūno kalba, įspūdingas laumių plastiškumas bei efemeriškumas...

Statytojams pavyko rasti darnią muzikos, sceninio veiksmo ir išradingai naudojamų šiuolaikinių technologijų (vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis) sąveiką. ►

7

MUZIKA

◄ Scenoje nusidriekę mediniai takeliai, sudarantys simbolinio apskritimo formą, skraidino mintis į kiekvieno klaipėdiečio pamėgtus kopomis vingiuojančius pasivaikščiojimo maršrutus.

Platus vizualinis spektras

G.Bukinė (Svetimšalė princesė) ir T.Pavilionis (Princas).

O.Kolobovaitė (Undinė) ir K.Bondarenka (Vandenis).

8

Vaizdo projekcijos, šviesų žaismė, panardinusi žiūrovus į vandenų stichiją, ošiančios, putojančios Baltijos bangas, harmoningai koreliavo su personažų jausmų gradacijomis, kintančiomis nuotaikomis ir siužetiniais vingiais. Juose skleidėsi pačių įvairiausių, kontrastingiausių nuotaikų vizualinis spektras. Vešlų pirmapradės gyvos gamtos grožį, įkūnytą pirmajame veiksme, – povandeninio pasaulio ramybę, skaidrumą, begalinę Undinės meilę Princui, grakščius šokius, žaismę – keičia niūrus, tamsus nualintos, žuvusios gamtos koloritas antrajame veiksme – nejauki Princo pilies menė, priešiškas Undinei pasaulis, jos nesuprantantys dvaro žmonės, rūškani veidai, išdavystė, murzinų spalvų rūbai, šaltos techninių mechanizmų konstrukcijos, sukaustytas polonezas... Šių dviejų gamtos pavidalų nesuderinamumo, gyvenimo ir mirties priešpriešos centre – tarsi jungiamoji grandis – trapus, šviesus, pažeidžiamas Undinės paveikslas.

Spalvingi, savo fantazija stebinantys, pradžioje kiek šokiravę menininkės B.Ukrinaitės sukurti sceniniai kostiumai spektaklio metu „suaugo“ su bendru meniniu vyksmu ir savo pasakiniu vaizdingumu praturtino, praplėtė kūrinio idėjos reikšmes.

Ne iliustracija ar puošmena, o lygiaverčiu spektaklio dėmeniu tapo muzikalūs A.Krasauskaitės sukurti šokiai, atliepiantys siužeto ir muzikos diktuojamus kontrastus.

Naujoji premjera, A.Dvořáko „Undinė“, Klaipėdos muzikiniame teatre žengė pirmuosius žingsnius. Be abejo, spektaklis tobulės, bus gludinamas, tikėtina, išnyks nesklandumai ir „Undinė“ taps mėgstama repertuarine opera.

Tą vakarą po premjeros, manau, daugelis skirstėsi susimąstę, paskendę neramiose mintyse. Graži, prasminga, pamokanti opera – pasaka, jos nuostabi muzika praskaidrino ir kėlė dvasią. Tačiau, kita vertus, ryškiai statytojų perteikta grėsminga artėjančios gamtos žūties tema nerimastingai susišaukė su baisaus karo nuojauta.

MUZIKA

O.Kolobovaitė (Undinė) ir T.Pavilionis (Princas).

R.Štemanetian, V.Trinkė, E.Stankutė (Laumės).

Olesios Kasabovos nuotr.

9

MUZIKA

V.Trakys: solisto k turi įtakos ir ned i vaidmenys Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas, bosas Vilius Trakys kelią į didžiąją sceną skinasi savo žemaitišku užsispyrimu, darbštumu ir optimizmu. Norint kopti į muzikos Parnasą ir neiškristi pusiaukelėje, reikia ne vien nuolat tobulinti savo profesinius įgūdžius, bet ir skirti laiko savo kūnui ir sielai – sportui, šaltam dušui bei meditacijoms. „Svarbiausia – neapkrauti savo galvos netinkamomis mintimis. Žmones, kuriems viskas atrodo blogai, reikia tiesiog aplenkti. Ne turtai ar materialios gėrybės mus padaro laimingus, o žmonės, kurie mus palaiko“, – savo pozityvumo receptą išdavė solistas. Žaneta SKERSYTĖ

Brangiausias instrumentas – Esate labai pozityvus, besišypsantis. Iš kur semiatės optimizmo?

– Na, negalėčiau savęs laikyti pozityvumo bomba, aplinkui matau daug pozityvesnių žmonių.

– Kaip save motyvuojate?

– Mano motyvacija yra disciplina. Išsikeliu aiškius tikslus, išsigryninu, ko man reikia, kad juos pasiekčiau. Kiekvienas rytas 10

prasideda nuo ledinio dušo, kvėpavimo pratimų, stuburo mankštos ir meditacijos.

Kiekvienos dienos pabaigoje apibendrinu praėjusią dieną savo, pavadinkime, žurnale; įsivertinu, ką padariau naudingo dėl savęs šiandien, kokias klaidas padariau ir kaip galiu jas ištaisyti kitą dieną, už ką esu dėkingas. Na, ir, žinoma, aiškiai susidėlioju kitos dienos planą, jį užsirašau ir laikausi (juokiasi).

– Saugote, treniruojate savo balsą?

– Pradėjęs solisto karjerą, apie tai nesusimąstydavau. Atrodė, kad balso aparatas yra nenuilstantis ir jis visada atliks savo darbą.

Tačiau dabar vis geriau suprantu, koks brangus instrumentas yra mano balsas ir kaip svarbu juo rūpintis. ►

„Mano motyvacija – disciplina“, – tvirtino solistas V.Trakys.

o karjerai d ideli

akys.

MUZIKA

Julijos Docenko nuotr.

11

MUZIKA

Operoje „Pulko duktė“ – V.Trakys (seržantas Sulpicijus) ir R.Petrauskaitė (Mari).

V.Trakys – Krivis G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. Rūtos Andre nuotr.

12

V.Trakys (seržantas Sulpicijus), D.Kužmarskytė (Ma

MUZIKA

kytė (Markizė de Berkenfyld) ir V.Bytautas (Hortenzijus).

◄ Kasdieniai prasidainavimai, įvairūs kvėpavimo pratimai yra neatsiejama balso formos palaikymo dalis. Balsas pastaruoju metu gauna vis didesnį krūvį. Ir tuo džiaugiuosi. Svarbiausia įsiklausyti į savo organizmo poreikius, paisyti balso savijautos ir elgtis su balsu kaip su geriausiu draugu. Jei reikalauja poilsio, reikia jam leisti pailsėti.

– Sakoma, kad bosai dainuoja tik žemai, tačiau jūs nuo apatinės „re“ pakylate iki antros oktavos „sol“?

– Norint būti tikrai geru bosu, tai kone privaloma. Kartais suskamba ir apatinė „do“, ir „si“ natos. Priklausomai nuo savijautos.

Apie viršutines natas sunku kalbėti užtikrintai: jas reikia nuolat tobulinti. Jaučiu, kad antros oktavos „sol“ dar išties neskamba taip kokybiškai, kaip turėtų.

Būti tuo, kuo nori – Daug dėmesio skiriate sportui, savęs tobulinimui. Išvaizda jūsų profesijos žmogui svarbi?

– Išlikti energingam, pasitikinčiam savimi labai padeda sporto salė, kuri jau tapo neatsiejama nuo mano gyvenimo, sveikesnė mityba ir tiesiog judėjimas. Svarbiausia – neapkrauti savo galvos netinkamomis

V.Trakys (seržantas Sulpicijus).

mintimis. Žmones, kuriems viskas atrodo blogai, reikia tiesiog aplenkti. Todėl visiškai nežiūriu televizijos.

– Bet karjeros pradžioje juk dalyvavote televizijos projektuose.

– Televizija turi savito žavesio. Televizijoje ne visada pasirinksi, kaip pasirodyti žiūrovams. Rengiami siužetai kartais būna iškreipti pagal prodiuserių norus, ir projekto dalyviui sunku atlaikyti tą spaudimą. Tačiau tai labai gera patirtis. Išbandyti save televizijoje išties reikia didelės drąsos. Man teko dalyvauti teleprojektuose „Chorų karai“, „X faktorius“, „Lietuvos balsas“. Pastarasis turbūt vienas iš sėkmingesnių, tačiau televizijoje ne visada gali būti tuo, kuo nori būti.

– Esate aukštas, užsispyręs žemaitis, mėgęs krepšinį, bet pasirinkęs muziką. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Muzika buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis jau nuo 3–4 metų. Aktyvumas, sportas, judėjimas – taip pat. Kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą Salantuose, galvojau tik apie krepšinį. Tai buvo didžiulė aistra, kuriai muzikos mokykla išties trukdė. Buvo noras mesti muzikos mokyklą ir pradėti mokytis krepšinio sporto mokykloje Kretingoje. Tėvai, žinoma, neleido ir liepė tęsti mokslus muzikos mokykloje. Ją sėkmingai baigiau. Po dešimtos klasės išvažiavau mokytis į Kretingos Jurgio Pabrėžos

Martyno Aleksos nuotr.

VIZITINĖ KORTELĖ Vilius Trakys kilęs iš Kūlupėnų kaimo Kretingos rajone.

2015 m. baigė muzikos pedagogikos ir klasikinio dainavimo studijas Klaipėdos universitete.

2019 m. įgijo magistro kvalifikacinį laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete.

Kaip solistas ir choro artistas koncertavo su chorais „Polifonija“, „Aukuras”, „Dangė“, „Dagilėlis”, „Gintarėlis“, „Ąžuoliukas“.

Nuo 2015 m. dirba Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) choro artistu, atlieka boso solo partijas šio teatro spektakliuose.

Svarbiausi vaidmenys KVMT: seržantas Sulpicijus (G.Donizetti „Pulko duktė“), Ponas (E.Balsio „Kelionė į Tilžę”), Krivis (G.Kuprevičiaus „Prūsai“), Bertranas (P.Čaikovskio „Jolanta”), Don Bazilijus (G.Rossini „Sevilijos kirpėjas”), Komandoras (W.A.Mozarto „Don Žuanas”), Kareivis (G.Puccini „Bohema”), Vyras (R.Leoncavallo „Pajacai”), Ubertas (G.B.Pergolesi „Tarnaitė ponia“), Vyras (Z.Liepinio „Paryžiaus katedra”), Maiklas Džeksonas (A.Kučinsko „Žvaigždžių opera“), Perčikas (J.Bocko „Smuikininkas ant stogo”), solistas teatralizuotame E.Balsio dainų koncerte „Aš – senas jūrininkas”.

2019 m. V.Trakys užėmė pirmąją vietą XX Elzbietos Kardelienės dainininkų konkurse.

gimnaziją, kur mokslus pavyko derinti su sporto mokykla. Baigus muzikos mokyklą, gimnazijoje atsirado daugiau laisvo laiko, kurį skyriau krepšiniui. ► 13

MUZIKA

◄ Po kurio laiko su bendraklasiais sukūrėme muzikos grupę „Gama“. Nuo tada muzika ir krepšinis tapo mano pagrindiniais užsiėmimais. Gimnazijoje muzikos mokytoja Rima Ramoškienė greitai pastebėjo mano gabumus, pradėjau dainuoti ir moksleivių chore. Turbūt svarbiausią postūmį profesijai gavau būtent iš R.Ramoškienės, kuri žūtbūt liepė rinktis muzikos kryptį, kad galėčiau atskleisti savo gabumus. Taip krepšinis liko tik hobis.

Veda pirmyn

V.Trakys dainavo koncerte „Vasaros atspindžiai“.

Olesios Kasabovos nuotr.

– Jūs dėkingas pedagogei, kuri tiksliai numatė ateitį?

– Taip, ir ne tik jai vienai. Tarp jų – visi Salantų muzikos mokyklos mokytojai, su kuriais turėjau laimės susidurti, ir Kūlupėnų pagrindinės mokyklos mokytojas Antanas Žvinklys. O tai, ką gavau iš jų, sustiprino ir apibendrino Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos muzikos mokytoja R.Ramoškienė.

– Didžiuojatės, kad esate žemaitis?

– Būti žemaičiu – didžiulis džiaugsmas.

O tai, kad esu kilęs iš nedidelio Kūlupėnų miestelio, visiškai netrukdė keliauti muzikos keliu. Manau, tai tik prideda savotiško žavesio. Vis dėlto žemaičiai – užsispyrę žmonės. Žemaičių vyrai ne veltui yra laikomi vienais stipriausių vyrų (juokiasi). Tai man suteikia pasitikėjimo savimi ir tampa paspirtimi gyvenime. O žemaičių tarmė visada skamba šeimoje, ja bendrauju su giminaičiais ir vaikystės draugais. Tokie operos žemaičiai kaip Mindaugas Rojus ir Liudas Mikalauskas mane žavi ir skatina į juos lygiuotis.

V.Trakys – Perčikas J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo”.

14

Asmeninio archyvo nuotr.

– Prieš septynerius metus tuometėje Klaipėdos universiteto Menų akademijoje sėkmingai įgijote išsyk dvi specialybes – muzikos pedagogikos ir operinio dainavimo. Negalėjote apsispręsti ar tiesiog taupėte laiką?

– Viskas susiklostė netikėtai. Baigęs gimnaziją Kretingoje, įstojau studijuoti muzikos pedagogiką. Apie klasikinį dainavimą tada neturėjau jokio supratimo.

Dauguma mano grupės kolegų baigė konservatorijas, o aš net muzikos mokykloje išmoktus dalykus buvau gerokai primiršęs. Prasidėjus studijoms, netrukus mane pastebėjo vokalo dėstytojai, kurie pasiūlė

MUZIKA

pereiti iš muzikos pedagogikos į operinį dainavimą. Būdamas užsispyręs žemaitis, muzikos pedagogikos nemečiau ir pasirinkau gretutines dainavimo studijas.

Nušoviau du zuikius vienu šūviu. Žinoma, buvo nelengva ir teko paplušėti, tačiau viskas pavyko, ir esu dėl to labai laimingas.

Atsiėmęs du bakalauro diplomus, padariau dvejų metų pertrauką, o vėliau įstojau į operinio dainavimo magistro studijas pas profesorių Eduardą Kaniavą.

– Kas tie daugiausia postūmių jūsų tobulėjimui davę profesionalai? Su kuriais lengviau: su griežtesniais ar su žaismingesniais?

– Neišskirčiau nei vienų, nei kitų. Kiekvienas profesionalas, pedagogas turi tiek griežtumo, tiek žaismingumo. Žinoma, iš kiekvieno pasiimi dalelę profesinių žinių ir įsidedi į savo bagažą. Daugiausia prisidėję prie mano kūrybinio kelio pedagogai buvo Mindaugas Gylys, E.Kaniava, Asta Krikščiūnaitė, Valerija Balsytė. Didžiuojuosi, kad turėjau galimybę nors ir trumpai mokytis iš Lietuvos bosų boso Vladimiro Prudnikovo, pas kurį, tikiuosi, ateityje pavyks ir toliau tobulintis. Sunku išvardyti visus, kurie man padėjo tobulėti. Kartais užtenka vieno pokalbio ar labai geros pastabos iš klausytojo, kolegos ar tiesiog sutiktojo. Visi geri patarimai puikiai veikia. Džiugu, kad sutinku daug žmonių, kurie mane veda pirmyn.

R.Petrauskaitė (Mari), V.Trakys (seržantas Sulpicijus) ir D.Kužmarskytė (Markizė de Berkenfyld) operoje „Pulko duktė“.

Galimybės tobulėti – Kaip pradėjote dainuoti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

– Vos baigęs bakalauro studijas, gavau Vytauto Valio pasiūlymą dainuoti teatro chore.

Su V.Valiu jau buvau susidūręs universitete, kur jis vadovavo operos studijai. Studijuojant klasikinis dainavimas mane vis labiau įtraukė, atsirado motyvacija tobulėti, dirbti toliau ir nutariau, kad darbas teatre bus puiki vieta siekti savo tikslų.

– Kokia buvo pirmoji jūsų solo partija?

– Pirmoji ir viena iš sudėtingiausių mano atliekamų partijų – Don Bazilijus Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“.

Ji sustiprino supratimą, kad esu ten, kur turiu būti. Susižavėjau ir spektaklio kūrimo

V.Trakys (seržantas Sulpicijus) ir D.Kužmarskytė (Markizė de Berkenfyld).

procesu, personažo spalvų paieškomis. Net atrodė, kad kartu su savo personažu pradedu gyventi kiekvieną dieną.

– Kuo jums ypatingas naujausias Medžioklio vaidmuo Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“?

– Nedidelis, bet, manyčiau, reikšmingas personažas. Medžioklis – tarsi Princo sargas – stengiasi jį apsaugoti nuo blogų pasirinkimų, tačiau jam ne visada tai pavyksta.

Ką norėjau pasakyti, žiūrovai supras tik pamatę operą „Undinė“. Tad visų labai laukiame spektakliuose.

Martyno Aleksos nuotr.

– Kitas neseniai jūsų parengtas vaidmuo – seržantas Sulpicijus Gaetano Donizetti komiškoje operoje „Pulko duktė“ – itin spalvingas personažas, įtaigus ne tik vokaline išraiška, bet ir vaidyba. Ši opera ir jums, kaip dažnam solistui, tampa muzikiniu Everestu?

– Man šis vaidmuo buvo atradimas ir kartu sunkiausia užduotis, kurią kada nors teko įveikti. O dar dainuoti prancūzų kalba (juokiasi)... Tik pagalvojus apie visą nueitą pasiruošimo kelią iki premjeros, iškart norisi šypsotis, nes buvau kone pradėjęs gyventi šiuo vaidmeniu, susitapatinęs su Sulpicijumi. ► 15

MUZIKA

V.Trakys pasirodė teatralizuotame E.Balsio dainų koncerte „Aš – senas jūrininkas“. ◄ Šis personažas komiškas, kartais šiek tiek atsilikęs ir pavardės nesugebantis ištarti, bet labai mylintis ir nuoširdus kareivis.

Pradžioje tai išties atrodė neaprėpiama ir neįkopiama, lyg Everestas, bet, nuoširdžiai dirbant kiekvieną dieną, pavyko. Kasdien vis labiau laukiau premjeros ir galimybės išeiti į sceną. Savęs pavadinti solistu arba pagrindiniu dainininku dar nedrįsčiau, bet šis pastatymas man suteikė galimybę dirbti kartu su tokiais lietuvių operos teatro grandais kaip Rita Petrauskaitė, Lina Dambrauskaitė, Tomas Pavilionis, Mindaugas Jankauskas ir, žinoma, Liudas Mikalauskas. Puiki patirtis su daugybe galimybių tobulėti.

Iššūkių netrūksta – Papasakokite daugiau apie kitus savo vaidmenis. Štai Ponas Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“...

– Tai nedidelis vaidmuo, bet dažnai juokauju, kad atliekant mažus vaidmenis galima labai greitai „susikirsti“. Kiekvienas 16

vaidmuo yra vertingas, negalima nieko nuvertinti. Tai yra dalis spektaklio. Ir jeigu savo pareigos neatliksi tinkamai ir nežiūrėsi į gautą vaidmenį rimtai, tai gali turėti skaudžių pasekmių solinei karjerai.

Tai tarytum įdiegta ir vyksta natūraliai, bet norėti ir stengtis reikia pačiam.

– Kuo ypatingas Krivis iš Giedriaus Kuprevičiaus „Prūsų“?

– Krivis – vienas iš jautriausių ir, drįstu manyti, stipriausių mano vaidmenų. Jis – tarsi fantastinė būtybė, į kurią gentis kreipiasi įkvėpimo ir stiprybės. Dainuodamas jaučiu didžiulę atsakomybę būti genties pamatu ir įkvėpti patį Herkų Mantą nepalūžti, kovoti toliau. „Prūsai“ – įkvepiantis kūrinys, kurį turėtų pamatyti kiekvienas lietuvis. Privalome didžiuotis, turėdami tokią operą.

– Dar buvo įsimintinas Komandoras Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Don

Olesios Kasabovos nuotr.

Žuanas“. Regis, jūsų balsui dažnai tenka stiprūs ir grėsmingi personažai?

– Grėsmingumo jiems netrūksta, bet ten mažai scenos judesio, o to išties norėtųsi daugiau. Antra vertus, Komandoro partija reikalauja gerai išlavinto balso: turbūt aš jai dar truputėlį per jaunas, bet laikui bėgant, manau, galėsiu tikrai puikiai ją atlikti.

Juk partijos, keliančios iššūkius, veda į tobulumą.

– Vaidinate ir miuzikle „Smuikininkas ant stogo“...

– Perčikas legendiniame Jerry’o Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ – visai kas kita nei Krivis ar Komandoras. Šio personažo aktyvumas, noras įrodyti savo tiesas, vidinis užsidegimas tampa nelengva, bet kartu ir smagia vaidybine užduotimi.

– Antano Kučinsko „Žvaigždžių operoje“ atliekate labai neįprastą vaidmenį. Patinka dainuoti vaikams?

– Iki pirmojo pasirodymo operoje vaikams – beje, tai buvo A.Kučinsko „Bulvinė pasaka“ – net neįtariau, kad tai gali būti toks įdomus, linksmas ir kartu sudėtingas

MUZIKA

žanras. Vaikų emocijos nesuvaidintos, ir spektaklio metu tai skatina dar labiau stengtis, kad mažiesiems žiūrovams būtų kuo linksmiau ir smagiau. Maiklas Džeksonas – vienas išskirtiniausių vaidmenų, kuriuos esu turėjęs. Tai dviejų žmonių vaidinamas personažas, kurio rankas judina baleto šokėjas, o kojų judesius aš atlieku savo rankomis. Ir tuo pačiu metu reikia efektingai dainuoti kaip Michaelui Jacksonui. Tai išties sudėtinga.

čia draugystė, bet tikri draugai tai supranta, todėl jie ir tampa tikrais draugais. Neseniai netekau tėčio, todėl kiek įmanoma daugiau laisvo laiko stengiuosi praleisti gimtinėje, kartu su šeima, mama, kuo daugiau padėti jai ūkio darbuose.

klyje, kuriame mano personažas turi pamilti kitą žmogų, kartais būna sudėtinga...

– Sakoma, kad norint dainuoti apie gilius jausmus reikia pačiam juos patirti, išgyventi...

– Žodis „meilė“ man turi didžiulę reikšmę, tad juo nesišvaistau. Tačiau vaidinti spekta-

– Kas jums gyvenime svarbiausia?

– Apsupti save tinkamais žmonėmis. Ne turtai ar materialios gėrybės padaro tave laimingą, o žmonės, kurie palaiko, padeda tobulėti ir švyti pozityvumu.

– Jau sutikote savo meilę?

– Taip, turiu artimą žmogų, kurį labai gerbiu ir kuris mane labai palaiko.

Jaučiant pašaukimą – Teatre tenka šokti, žygiuoti, dainuoti įvairiomis kalbomis. Kurios užduotys sunkiausiai įveikiamos?

– Sunkiausia užduotis – sujungti viską į visumą, vienu metu atlikti kelias užduotis ir kartu galvoti apie tolesnius veiksmus (juokiasi). Scenos judesiui, partijų rengimui, dainuojamų kalbų mokymuisi, ypač tarčiai, skiriame daug laiko ir įdedame darbo. Tai tarytum įdiegta ir vyksta natūraliai, bet norėti ir stengtis reikia pačiam. Vis dėlto užsienio kalbos yra viena didžiausių problemų, nes vien puikiai išmokti tarimą neužtenka, turi suprasti, apie ką dainuoji. Kad galėtum puikiai atlikti vaidmenį, turi išsigryninti kiekvieną žodelį.

– Būti solistu – nepaprasta profesija?

– Kartais mūsų kasdienybė – lyg visiems įprastos darbo dienos, kai tiesiog atlieki, kas priklauso: mokaisi naują muzikinę medžiagą, lavini balsą, vaidini ir t. t. Ir galbūt save sutapatini su dauguma žmonių, kurie dirba labiau įprastus darbus. Tačiau neslėpsiu, kad kartais pagalvoju, jog profesionaliu dainininku tikrai gali tapti ne kiekvienas.

Tam reikia gebėjimų, duomenų, gautų iš motinos gamtos, ir specifinių įgūdžių. Šiuos gebėjimus gamta man suteikė, tad esu labai laimingas. Tai suprasti ir to neeksploatuoti jaučiant pašaukimą būtų tikrai didelė klaida.

– Lieka laiko laisvalaikiui?

– Sportuoju. Teatre, kad ir kaip būtų gaila, neturime daug laisvo laiko, ypač kai spektakliai ir darbas dažnai vyksta savaitgaliais – tuo metu, kai draugai susitinka ir leidžia laiką pramogaudami. Dėl to dažnai nuken-

V.Trakys ir jo širdies draugė Ieva Šerpytytė.

Julijos Docenko nuotr.

17

TEATRAS

Klaipėdos dra m nauji spektakl i Klaipėdos dramos teatro repertuaras šį sezoną pasipildė net dviem naujais spektakliais, skirtais vaikams ir jaunimui, tiksliau – paauglių auditorijai. Gruodį prieš pat Kalėdas parodyta „Sniego karalienė“ pagal Hansą Christianą Anderseną, o vasarį – „Robotų pasakų“ pagal lenkų rašytojo Stanisławo Lemo fantastines pasakas premjera. Abu pastatymai tikslingai orientuoti į jaunąją publiką.

Scena iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Robotų pasakos“ (rež. K.Dworkowskis).

18

TEATRAS

a mos teatre – l iai vaikams Jūratė GRIGAITIENĖ

Prasminga investicija Spektakliai vaikams ir jaunimui nuo sovietmečio laikų yra gana problemiškas teatro žanras. Paaugliams žiūrovams dramos ar muzikinių teatrų dėmesio vis dar trūksta.

Atsižvelgiant į tai, kad būtent šiandieniniai vaikai ir jaunuoliai ateityje papildys teatro žiūrovų gretas, pasistengti tikrai verta.

Todėl sveikintina teatro pozicija, nes tai prasminga investicija į ateitį. „Sniego karalienė“ pasirodė prieš pat Kalėdas, tikėtina, siekiant šiek tiek pasipelnyti ir užpildyti šventinių renginių bei vaidinimų vaikams spragą. O „Robotų pasakų“ atsiradimą inicijavo šio projekto koorganizatorius A.Mickevičiaus institutas Lenkijoje, partneris – Lenkijos institutas Vilniuje, minint žymaus lenkų rašytojo fantasto S.Lemo 100-ąsias gimimo metines.

Abu spektaklius režisavo kviestiniai režisieriai: „Robotų pasakas“ – pirmą kartą Klaipėdos dramos teatre kūręs lenkų režisierius Konradas Dworkowskis, „Sniego karalienę“ – Paulius Tamolė, jau pažįstamas uostamiesčio žiūrovams, prieš kelerius metus pastatęs novatorišką interaktyvų spektaklį vaikams „Pūkuotuko pasaulis“ pagal A.Milne’ą. Todėl, manyčiau, verta aptarti šiuos du labai skirtingus kviestinių režisierių sukurtus darbus uostamiesčio teatre.

H.K.Anderseno „Sniego karalienė“ – viena gražiausių kada nors parašytų pasakų, nuo pat vaikystės kiekvienam žinoma, šimtus kartų inscenizuota ►

Scena iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Sniego karalienė“ (rež. P.Tamolė).

Domo Rimeikos nuotr.

19

TEATRAS

◄ įvairiuose pasaulio teatruose ir ekranizuota kine. Todėl kūrėjai, imdami statyti šį veikalą, visada susiduria su tam tikra rizika ir pasipriešinimu. Kas šį kartą nugalės – nuostabi pasaka sceninį pastatymą ar atvirkščiai? Neretai žiūrovai patys turi susikūrę savąjį šios gražios pasakos vaizdinį, bando lyginti vieną matytą pastatymą su kitu arba su pačia H.K.Anderseno pasaka.

Spektaklio „Robotų pasakos“ medžiaga, atvirkščiai, daugeliui žiūrovų yra nauja ir nežinoma. Nors žydų tautybės lenkų rašytojas fantastas S.Lemas yra garsi figūra Lenkijoje ir pasaulyje, šis autorius yra įtrauktas į mokyklų programas, pagal jo kūrinį sukurtas garsus A.Tarkovskio filmas „Soliaris“ su aktoriumi Donatu Banioniu pagrindiniame vaidmenyje, tačiau Lietuvoje šio rašytojo kūriniai dar nėra labai žinomi ir plačiai paplitę. Neatsitiktinai lenkų institutai inicijavo ir iš dalies finansavo šio spektaklio pastatymą Klaipėdoje, siekdami paminėti šio rašytojo 100-ąsias gimimo metines ir išpopuliarinti jo kūrybą kaimyninėje šalyje.

Režisūroje – spragos Pasak spektaklio „Sniego karalienė“ kūrėjų, šiai inscenizacijai parašyti buvo naudota originali iš danų kalbos išversta versija, kurią sudaro septynios pasakos. Šios septynios originalios pasakos ir sudarė spektaklio struktūrinį pagrindą (scenarijaus autorė – dramaturgė Virginija Rimkaitė).

Spektaklis „Sniego karalienė“ sukurtas pabrėžtinai tradicine maniera, su nuosekliai besivystančia siužetine linija ir pagrindiniais įvykiais. Nuo pat pradžios iki pabaigos viskas labai aišku ir suprantama.

Todėl atskirų epizodų specialus išskyrimas, kaskart didelėmis raidėmis ekrane parodant, kas vyks scenoje, atrodė kiek perteklinis, iškrentantis iš bendro konteksto. Žiūrint spektaklį susidarė įspūdis, kad nuolat šokinėjama nuo tradicinio psichofizinio aktorių persikūnijimo į personažus prie savotiškų brechtiško atsiribojimo momentų. Apskritai šio spektaklio stilistika atrodo gana pažeidžiama, išlindo nemažai eklektikos ir netolygumų. Ypač tai buvo akivaizdu vizualiniame, scenografijos ir kostiumų (dail. Kristina Voytsekhovskaya) bei videomedijų sprendimuose. Pasigedau daugiau konceptualumo, stilistinio ir žanrinio vieningumo. ► 20

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Sniego karalienė“ (rež. P.Tamolė).

TEATRAS

Domo Rimeikos nuotr.

21

TEATRAS

◄ Vis trypčiojama vietoje, neapsisprendžiant, kuria kryptimi – tradicine ar kiek modernesne – tikslingiau eiti. Kai kurių epizodų scenografija ir videovaizdai buvo pernelyg realistiški, išdailinti, perkrauti įvairių daiktų, rekvizito ir detalių (dvarai, tikros rogės ir pan.). O tie dažni nemažų gabaritų dekoracijų stumdymai ir perstumdymai tarsi sugrąžino į teatrą keliais dešimtmečiais atgalios. Kartais bandoma spektaklį sumoderninti banaliomis priemonėmis: šiuolaikiniai išmanūs telefonai, žargonas, slengas ir pan.

Vaidina įsijautę Bendros koncepcijos nebuvimas, tam tikras chaotiškumas, režisūrinis neapsisprendimas yra silpnoji spektaklio pusė. Stiprioji, be jokios abejonės, – tai aktorių sukurti vaidmenys. Vaikams, paaugliams adresuotame spektaklyje seniai teko matyti, kad aktoriai dirbtų taip įsijautę į savo kuriamus vaidmenis, su tokiu azartu, užsidegimu ir noru vaidinti. Daugelis aktorių, žaisdami scenoje, tiesiog mėgaujasi ir savo improvizacijomis džiugina ne tik žiūrovus vaikus. Suaugusiuosius gal net labiau. Kokie įdomūs ir ryškūs charakteriniai – Vaido Jočio sukurtas Varnas, Renatos Idzelytės Plėšikė ir Višta, Karolinos Kontenytės Princesė ir kt. Visi šie charakteriniai vaidmenys – labai spalvingi, maksimaliai išgryninti, nestereotipiški.

Tiesiog buvo malonu į visus aktorius žiūrėti ir gėrėtis jų improvizaciniu meistriškumu.

Ne paslaptis, kad neretai vaikams skirtuose spektakliuose aktoriai save patausoja, vaidina atsainiau, kaip sakoma liaudyje, dirba ne „pilna koja“. Tik ne šiame spektaklyje. Tiesa, visada daugiau galimybių atsiskleisti, parodyti sukauptą aktorinę patirtį turi neigiamus personažus kuriantys aktoriai. Teigiami herojai, deja, turi gerokai mažiau galimybių pasireikšti. Šilta močiutė (akt. Regina Arbačiauskaitė), savo keptais gardžiais pyragėliais ir saldžia arbata su uogiene vaišinanti mylimą anūkėlę ir jos draugą, maištauti bandantis, bręstantis jaunuolis Kajus (akt. Jonas Baranauskas), įsimylėjusi, bet savo jausmus slepianti Gerda (akt. Samanta Pinaitytė-Maiskienė) – visų vaidmenys labai mieli, teisingi ir tvarkingai sukurti, bet ne daugiau.

Užkliuvo gal tik tie tarsi pasakotojai ar spektaklio vedliai kipšiukai su keistais ragais. Nesupratau, kas jie tokie ir koks idėjinis meninis krūvis jiems tenka spektaklyje.

22

TEATRAS

Ką reiškia tie ragai – aliuzija į paauglystėje kylantį nepasitenkinimą ar paslėpta kokia nors kita gilesnė mintis?

Pačios Sniego karalienės traktuotė taip pat nebuvo iki galo aiški ir išbaigta. Galbūt šiuo personažu režisierius ir dailininkė siekė pakeisti tradicinę, nuo seno nusistovėjusią versiją. Pasakoje Sniego karalienė – tiesiog akinamai graži, tačiau šalta, pikta ir bejausmė burtininkė, savo kerais sukausčiusi meilės sklidiną Kajaus širdį į ledo gabalą. Spektaklyje Sniego karalienė (akt.

Eglė Jackaitė) atrodė visai miela dama. Tą pirmą įspūdį dar labiau sustiprino švelnus, minkštas ir šiltas šiam personažui sukurtas kostiumas, kuris ne atstūmė, o, atvirkščiai, sukūrė jausmą, kai norisi prisiglausti ir sunkią gyvenimo akimirką rasti užuovėją toje švelnių megztų klosčių gausoje. Gal tai ir turėjo būti novatoriškas režisieriaus spektaklio sprendimo raktas? Tačiau Sniego karalienės erdvė, jos ledo rūmai sukurti labai jau stereotipiškai, laikantis tradicinės pasakos traktuotės. Taigi vėl išlindo režisūrinės, o ne aktorinės spragos. Kaip viena originaliausių, režisūriškai iki galo ištobulinta įsiminė Suomių senės, kiek panašios į šamanę (akt.

Jolanta Puodėnaitė), scena. Šnabždėdama keistus užkeikimus, ji dideliame ekrane dėlioja raides-runas, žodžius-ženklus ar pranašystes.

Tobula vienovė Spektaklis „Robotų pasakos“, taip pat kaip ir „Sniego karalienė“, sukurtas ne pjesės, o pasakų pagrindu. Neseniai lietuvių kalba išleistoje knygoje „Robotų pasakos“ mokslinė fantastika susipina su folkloro elementais ir socialine satyra. Joje S.Lemas nagrinėjo totalitarinius režimus, socialinius stereotipus ir toliaregiškai nuspėjo ateities technologijas. Teigiama, kad ši knyga ne vieną kartą jaunuolių išmokė drąsiai svajoti ir savarankiškai mąstyti. Pasiteisino prieš premjerą antrojo aukšto fojė surengtos edukacinės dirbtuvės ir įdomi interaktyvi paroda, inspiruota rašytojo S.Lemo pasakų apie keistą robotų pasaulį.

Spektaklyje „Robotų pasakos“ gal ir neišskirčiau kokio nors vieno ypatingo vaidmens ar epizodo, tačiau sužavėjo darnus aktorių ansamblis, bendra visuma ir atmosfera. Tik įžengus į Mažąją teatro salę, atmosferą pradeda kurti virš žiūrovų galvų grėsmingai ka-

bantys pilki akmenys, o gal kokie kosminiai objektai, asteroidai ar po atominio sprogimo katastrofos atskilusios civilizacijos liekanų skeveldros. Skirtingai nei jau aptartoje „Sniego karalienėje“, šiame spektaklyje sužavėjo ypatinga estetinė švara, stilistinis vieningumas, iki smulkmenų apgalvotas ir išgrynintas žanras. Fantastiška literatūros, scenografijos (scenogr. Marika Wojciechowska), kostiumų (dail. Polina Nimreja) ir vaidybos dermė.

Tiesą sakant, „Robotų pasakose“, net ir labai pasistengus, nėra prie ko prikibti vizualumo ir minties sąryšio požiūriu. Scenoje nuo pradžios iki pabaigos karaliavo tiesiog tobula stilistinė ir žanrinė vienovė, tarsi paimta iš kokio teatro vadovėlio.

Tiesa, šiame spektaklyje irgi būta gal kiek per ilgų dialogų, ištęstumo, pauzių, neišbaigtų siužetinių linijų, bet visus šiuos nesklandumus su kaupu atperka griežta ir labai gerai apgalvota režisūrinė koncepcija. S.Lemo fantastinė literatūra sudėtinga, daugiasluoksnė ir daugiaprasmė, todėl kyla abejonių, ar šiuolaikiniai paaugliai pajėgūs suprasti kūrinyje keliamas idėjas. Būtų įdomu pažiūrėti, kaip spektaklį vertina jaunimas, nes premjeros dieną susirinko solidesnė publika, o jaunų veidų tarp žiūrovų buvo matyti ne tiek daug.

Tačiau bet kokiu atveju kūrėjai savo tikslą pasiekė. Po spektaklio daugelis paims knygą į rankas ir paskaitys neįtikėtinai įdomias S.Lemo fantastines istorijas. Sveikinu ir džiaugiuosi, kad teatras, supažindindamas šiuolaikinį jaunimą su sudėtinga ir brandžia literatūra, drąsiai žengia priekyje, o ne aklai pataikaudamas žiūrovams, siekia jų dėmesio ir pripažinimo.

Norisi išskirti visų aktorių plastinę raišką.

Ypač išraiškingos ir plastiškos atrodė trys aktorės, sukūrusios Mašinų 01, 02, 03 personažus (akt. Toma Gailiutė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė / Kamilė Andriuškaitė). Jos juda scenoje sinchroniškai, tarsi kokios Siamo trynės, asistuodamos ir papildydamos viena kitą. Judesys šiame spektaklyje labai svarbus komponentas, perteikiantis daug informacijos.

Kaip pranašystė Šio spektaklio ditirambai neapsiriboja vien puikia režisūra ir scenografiniu sprendimu.

Fantasto S.Lemo kūrinių keliamos idėjos šiandien tampa ypač aktualios ir savalaikės. Technokratinis robotų pasaulis prieš

beveik šešis dešimtmečius, kai pasakas sukūrė žymus lenkų rašytojas, atrodė visiška fantasmagorija, o dabar daugelis dalykų jau tampa mūsų gyvenimo realybe. Ar neskamba kaip baisi pranašystė tariami žodžiai, jog „Nebūties Kūrimo Mašina pašalino žmogiškumą, empatiją, artumą, aistrą, poeziją ir daugelį kitų nereikalingų sąvokų. Dviprasmybės buvo pašalintos, kad pasaulis taptų paprastesnis“? Ir robotų pasaulis tapo toks „paprastas“ ir sterilus, kad visi seniai užmiršo, iš kur atsiranda sūri ašara ar kraujas, kas yra skausmas, meilė, jausmai, atjauta ir kitos žmogiškos emocijos. Jaunasis Fericis (akt.

Karolis Maiskis), nepaisant Karaliaus (akt.

J.Baranauskas) atvirai išsakomo priešiškumo, bando pelnyti mylimosios širdį klasta ir apgaule. Žmogiškų jausmų paslaptį robotui atskleidžia Polifazas (akt. Donatas Švirėnas) ir tai tampa išsigelbėjimu, nes Fericis išdrįsta pasielgti ne pagal iš anksto pateiktus nurodymus iš aukščiau ar griežtas instrukcijas, o vedamas savo širdies balso. Kaip atsvara robotų pasauliui iškyla ir Blyškiaus arba, kitaip tariant, žmogaus figūra. Žmogus niekinamas ir persekiojamas, nes yra pavojingas elementas, kuris tarsi virusas užkrečia robotų valdomas „tobulas“ programas-sistemas. Bejėgis, apsinuoginęs Homosas Antropas (akt. Mykolas Urbonas) savo gležnu buvimu scenoje atrodo labai pažeidžiamas ir artikuliuoja mintį apie liūdną visos žmonijos – kaip nykstančios rūšies – situaciją beribio kosmoso platybėse. Ir tas sudužęs kosminis laivas, visą spektaklį kaip koks gyvas priekaištas žmonijai riogsantis scenos viduryje, pasako žiūrovams labai daug. O iš to laivo spektaklio pabaigoje išsiropštęs leisgyvis, purvinas žmogus suteikia mažą spindulėlį vilties, kad viskas bus gerai. Kai spektaklio pabaigoje iš palubių netikėtai nusileidžia fortepijonas ir žmogus nedrąsiai pradeda groti juodais ir baltais klavišais, tai skamba kaip triumfo odė Žmogui ir Žmogiškumui apskritai. Tai labai jautru ir iki ašarų jaudina.

Spektaklis „Robotų pasakos“ tampa ypač aktualus šiandien grėsmingo karo akivaizdoje, kai visas pasaulis yra atsidūręs ant branduolinės katastrofos slenksčio. Duok Dieve, kad praėjusio amžiaus viduryje kūrusio garsaus lenkų mokslinės fantastikos rašytojo S.Lemo pranašystės neišsipildytų ir Žemėje išliktų bent vienas išmintingas, sąžinės nepraradęs žmogus, galintis nuostabiais muzikos garsais išgelbėti susinaikinimo link judantį pasaulį. Taip ir norisi naiviai tikėti, kad grožis ir gėris išgelbės pasaulį. ► 23

TEATRAS

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Robotų pasakos" (rež. K.Dworkowskis).

24

TEATRAS

Domo Rimeikos nuotr.

25

TEATRAS

Teatro ir kino aktorė R.Arbačiauskaitė Klaipėdoje gyvena ir kuria jau ketvirtį amžiaus.

26

Domo Rimeikos nuotr.

TEATRAS

R.Arbačiauskaitė: nuojauta pakužda, kokia turėtų būti jausminė vaidmens partitūra Turbūt nerastume Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų matęs žymios teatro ir kino aktorės Reginos Arbačiauskaitės. Populiarumo viršūnę ji pasiekė labai jauna. Vos 25 metų aktorės pavardė ir nuotrauka net dvejus metus iš eilės puikavosi žurnalo „Jaunimo gretos“ populiariausių žmonių dešimtuko viršuje greta tokių garsių asmenybių, kaip Justinas Marcinkevičius, Jonas Avyžius, Stasys Povilaitis, Juozas Baltušis ir kt. Labiausiai aktorę išgarsino ne teatras, o kinas. Daugelis žiūrovų ją įsiminė iš kine ir televizijoje sukurtų vaidmenų: Barboros Radvilaitės, Marcės TV filme „Petras Kurmelis“, Kaminskienės iš „Riešutų duonos“, Mildos iš kino juostos „Sodybų tuštėjimo metas“ ir, žinoma, Janinos legendiniame teleseriale „Giminės“. Žiūrovai neretai dar ir dabar sutikę gatvėje ją sutapatina su Janina, užkalbina ne tikruoju, o filmo herojės vardu.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Sėdime jaukioje Klaipėdos dramos teatro kavinukėje prieš pat Kalėdas ir, gurkšnodamos gardžią kavą, ramiai šnekučiuojamės apie gyvenimą ir kūrybą. Atsigręžti ir prisiminti nueitą kelią paskatino ir graži sukaktis. Neseniai aktorė atšventė 70-ąjį gimtadienį. R.Arbačiauskaitė kukliai, be

didelių iškilmių ir fanfarų teatre pasitiko savo brandų jubiliejų ir šiuo metu gyvena, kaip sakė, labai ramų ir gana uždarą šeiminį gyvenimą uostamiestyje. Prisipažino, kad viskas, ką ji padarė kine ar teatre, yra labai nutolę ir padėta kažkur toli. Todėl nesinori nei prisiminti, nei juolab analizuoti savo vaidmenų. Dabar aktorei atrodo, kad tuomet buvo visai kitu žmogumi. Tačiau žodis po žodžio ir Regina mintimis panyra į prisiminimų verpetą, praverdama duris į prabėgusios vaikystės ir jaunystės laikus.

Stengėsi visur suspėti Aktorė gimė Šiauliuose, kelerius metus gyveno Pakruojyje, o vidurinę mokyklą baigė Akmenėje. Vaikystėje nesijautė apsupta šilumos ir meilės, nes tėvas šeimą paliko, kai jai tebuvo metai. Mama dantų technikė kitos šeimos nesukūrė, daug dirbo, todėl teko dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą.

Gyvenimas nuo mažų dienų mokė suklusti ir eiti į save. ► 27

TEATRAS

po tiltu“ R.Arbačiauskaitė atliko pirmąjį savo vaidmenį. Įsiminė ir griežtas, orus bei labai principingas matematikos mokytojas Vladas Rimkevičius. Šiauliuose Regina lankė baleto mokyklą, šoko poroje su dabar garsiu baleto artistu primarijumi Voldemaru Chlebinsku. Vadovė rimtai planavo juos abu siųsti į Vilnių, į M.K.Čiurlionio menų mokyklą toliau mokytis baleto. Bet jaunoji balerina griežtai pareiškė, kad šokti nebenori, nes puantai ir taip kojas nutrynė, o ir namai labai traukė. Tačiau atvykusi iš Šiaulių į provincijos mokyklą Akmenėje, norėdama išsiskirti ir (ar) pasipuikuoti prieš draugus, karnavalo metu pasipuošė drugelio kostiumu ir skraidyte skraidė po aktų salę. Matematikos mokytojas, matyt, gerai įsidėmėjo šį epizodą, nes mergaitei neišmokus geometrijos nevengdavo priminti: „Čia tau, mergužėle, ne drugeliu skraidyti.“ Vienas skaudžiausių potyrių pradinėse klasėse buvo tragiška bendraklasio mirtis.

Kadangi nebuvo susidūrusi su netektimi, šis tragiškas įvykis labai stipriai emociškai Reginą sukrėtė ir paveikė. Buvo ruduo, žydėjo daug jurginų, visas miestelis dalyvavo iškilmingoje laidotuvių procesijoje, o ant suolo kitą dieną degė atminimo žvakelė... Patirtas šokas buvo toks stiprus, kad po šio įvykio dar ilgai naktimis mirties baimės siaubo pažadinta pašokdavo iš miegų, o margaspalvių jurginų kvapo aktorė negali pakęsti iki šiol. Tokie dalykai giliai įsirėžia į atmintį, bet kartu padeda kuriant vaidmenis. Ir jeigu spektaklyje gvildenama mirties tema, tai aktorei labai artima, jautru ir atpažįstama.

Studijų metai sostinėje Barbora Radvilaitė LTV spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ (rež.V.Bačiulis, 1982). ◄ Nuo šeštos klasės iki kol baigė vidurinę

mokyklą Akmenėje praleisti metai buvo vieni gražiausių Reginos gyvenime. Kadangi neturėjo nei brolio nei sesers, mokykloje bendravimo trūkumą siekė kompensuoti aktyvia menine veikla. Stengėsi visur suspėti, visur pabūti. Didelį įspaudą paliko lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Adolfina Montvydaitė, kuri bene pirmoji įžvelgė Reginos talentą, ugdė kaip skaitovę, padėjo suvokti ir pasirinkti meniškai brandžius kūrinius.

Iki dabar aktorei viena gražiausių yra ištrauka iš alegorinės A. de Saint-Exupéry pasakos „Mažasis princas“. Iki šiol ją jaudina 28

Lapės ir Mažojo princo dialogo pagrindinė mintis – „prisijaukinti ir būti atsakingam“.

Aktorius taip pat turi prisijaukinti dramaturginę medžiagą, temą, kuriamus personažus ar scenos partnerius. Pašnekovė ne kartą pokalbio metu prisipažino, kad nėra labai komunikabili, daugiau intravertė nei ekstravertė, todėl žmonių „prisijaukinimo“ etapas gyvenime jai labai svarbus. Su šia ištrauka respublikiniame skaitovų konkurse Regina laimėjo ir parvežė mokyklai trečiosios vietos diplomą.

Vokiečių kalbos mokytoja Aleksandra Černienė vadovavo dramos būreliui. Jos statytame mokykliniame spektaklyje „Žmogus

Kodėl vidurinėje mokykloje planuotą istorikės ar filologės karjerą išmainė į aktorės profesiją, Regina šiandien nebegali tiksliai įvardyti. Greičiausiai kokiame nors laikraštyje suviliojo žinutė, kad Vilniuje renkamas aktorių kursas. Be to, Panevėžyje jau kuris laikas plačiai skambėjo ir didelį įspūdį jaunai merginai darė Juozo Miltinio legenda.

Stodama į tuometę Valstybinę konservatoriją, R.Arbačiauskaitė buvo mačiusi vos kelis spektaklius. Tačiau stojamiesiems egzaminams labai stropiai ruošėsi, perskaitė daug privalomos teatro literatūros. Ypač abiturientę sužavėjo K.Stanislavskio „Etika“.

Teatro institucija buvo sudievinta, o akto-

TEATRAS

riaus profesija iškelta į neregėtas dvasines aukštumas. Tada šventai tikėjo, kad būtent į tokią švarią terpę ir teks baigus studijas ateiti. Vėliau teko skaudžiai nusivilti ir prireikė stiprybės tą nusivylimo teatru jausmą atlaikyti. Beje, ir dabar aktorė savo darbe stengiasi vadovautis beveik prieš šimtmetį parašytu K.Stanislavskio teatro kodeksu.

Teatras – akimirkos menas, todėl kiekvieną kartą išėjus į sceną tarsi vis naują žmogų tame pačiame vaidmenyje atrandi.

Nors buvo didžiulis konkursas, stodama į konservatoriją Regina jautėsi labai užtikrintai, padėjo didelis pasitikėjimas savo jėgomis, greičiausiai kylantis iš nežinojimo, gyvenimo nepažinimo. Pokalbio metu apgailestavo, kad dabar to pasitikėjimo jai labai trūksta. Ir paantrino, jog vieni vaikystėje būna uždari ir tik brandžiame amžiuje išsilaisvina, o jai atsitiko viskas atvirkščiai.

Jaunystėje jautėsi labai tvirta, atspari ydoms, gyvenimo ir profesiniams išbandymams.

Vėliau už šį pasitikėjimą teko susimokėti ilgomis kūrybinėmis pauzėmis, duobėmis.

Kursą rinko tuomečio Akademinio dramos teatro vyriausiasis režisierius Henrikas Vancevičius. Kursas buvo stiprus ir draugiškas. Kartu su R.Arbačiauskaite studijavo Vytautas Rumšas, Sigitas Račkys, Vytautas Grigolis, Vytautas Kernagis ir kiti.

Jų kursas buvo ruošiamas tikslingai, siekiant atjauninti tuometį Akademinį dramos teatrą. Ir iš tiesų didžioji dalis, net 12 žmonių, baigę studijas nuėjo ten dirbti. Jaunutei, ką tik studijas Maskvoje baigusiai režisierei Algei Savickaitei jų kursas buvo pirmasis.

Išbandymų ir iššūkių netrūko, nes režisierius H.Vancevičius dėl didelio krūvio teatre paskaitose pasirodydavo retai.

Savęs ir vaidmens link Regina studijų metais labiausiai nemėgo etiudų. Nors vėliau suvokė, kad tai teatro pagrindas. Galbūt pedagogai neįtikino, kokia etiudų nauda, nes dauguma būsimų aktorių nuo pirmo kurso iš dėstytojų laukė rimtos dramaturgijos ištraukų. Tik daug

R.Arbačiauskaitė (Moteris) su aktoriais A.Sabaliu, J.Kavaliausku, V.Radvilavičium ir T.Vaisieta spektaklyje „Viduržiemis” (rež. R.Tuminas, 1978).

Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Jolanta) ir G.Ūzas spektaklyje „Ar tavo šuo nepasiutęs?“ (rež. I.Bučienė, 1972).

vėliau suprato, kad pirmiausia turi pažinti save, pajungus vaizduotę, pažadinti ėjimą savęs link. O tik paskui, atsispiriant nuo savo asmeninės patirties, pradėti kurti personažą. Juk daugelis režisierių pradeda kurti spektaklius būtent nuo etiudų. Atvykusi į Klaipėdą žavėjosi aktorės Valentinos Leonavičiūtės talentu ir drąsa kurti vaidmenį čia ir dabar, galima sakyti, iš nieko. Kolegė

sakydavo: „O tu nieko negalvok, tiesiog eik į sceną ir kažką daryk.“ Reginai tos laisvės ir drąsos scenoje trūko, buvo nesuprantama, kaip galima kurti vaidmenį iš nieko.

Trečiame kurse jai teko pirmas didelis, pagrindinis Luizės vaidmuo klasikinėje F.Schillerio dramoje „Klasta ir meilė“.

Tuo metu pasipylė pasiūlymai kaip iš gausybės rago. ► 29

TEATRAS

◄ Nors buvo didžiulis krūvis ir teatre, ir kine, aktorė visur suspėdavo. Į klausimą, ar turi kokią ypatingą vaidmens kūrimo paslaptį, ji atsakė, kad kuria vaidmenį pasitikėdama savo intuicija. Pirmoji Reginos vaidybos meno dėstytoja A.Savickaitė viename straipsnyje savo buvusią studentę pavadino „intuicijos ir įkvėpimo aktore“.

O aktorė visada prisimena savo dėstytojos žodžius: „Gali nesuvaidinti labai gerai, bet suvaidinti teisingai – privalai.“ Aktorės teigimu, dažniausiai nuojauta pakužda, kokia turėtų būti jausminė vaidmens partitūra.

Tada skaito daug literatūros apie autorių, epochą, kūrinį ir pan. Kartais ši informacija net ima trukdyti, bet tokia jau mokykla buvo. Dabar visai kiti tempai. Perskaito pjesę ir iš karto – į sceną, nelabai į tą medžiagą įsigilinę. Aktorei svarbiausia, kad vaidmuo „užkabintų“. Pjesėje ieško bent vienos vietelės, nuo kurios galėtų judėti toliau kuriamo vaidmens link. Jeigu neranda, kas paliečia vidų, toliau žengti sunku, visas kūnas lieka sukaustytas: „Reikia pastangų save įtikinti, bandant kurti per jėgą. Teatras – akimir-

kos menas, todėl kiekvieną kartą išėjus į sceną tarsi vis naują žmogų tame pačiame vaidmenyje atrandi. Kita diena, kitos tavo emocijos, kiti gyvenimo niuansai. Jeigu tavo kita energija, tai ir vaidmens kita energija.

Dažnai daug imi ir daug gauni iš partnerio.“ Prisipažino, kad nėra ilgų distancijų ar maratono bėgikė, gal greičiau trumpų.

Todėl kino meno kalba, išgarsinusi aktorę, jai labai artima ir suprantama. Kine režisieriai paprastai visą dieną koncentruojasi į vieną nedidelį epizodą ir jį šlifuoja. Aktorei patinka įsijausti į tokį nedidelį gabaliuką ir jį maksimaliai atskleisti.

Įvertino teatro kritikai Išlikusiose negausiose teatro kritikų recenzijose aktorės vaidyba apibūdinta dažniausiai teigiamais epitetais. Apie vieną pirmųjų vaidmenų, tik pradėjus dirbti Akademiniame dramos teatre, M.Sluckio pjesėje „Ar tavo šuo nepasiutęs?“ (rež. Irena Bučienė)

Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Antigonė) ir H.Kurauskas spektaklyje „Antigonė” (rež. I.Bučienė, 1978).

30

teatrologė Audronė Girdzijauskaitė rašė: „Bene labiausiai spektaklyje pavyko Bružio dukters Jolantos (akt. R.Arbačiauskaitė) paveikslas. (...) Aktorė, vaidinanti Jolantą, nuo vaikiško betarpiškumo laipsniškai veda savo heroję prie dramatiškų išgyvenimų“ (Teatras, 1973). Apie vaidmenį W.Shakespeare’o komedijoje „Vindzoro šmaikštuolės“ (rež.

H.Vancevičius) rašoma: „Šauniosios suokalbininkės misis Pedž (akt. I.Leonavičiūtė) ir misis Ford (akt. R.Arbačiauskaitė) sugebėjo atskleisti gyvų „šmaikštuolių“ protą, pašėlusį linksmumą ir tikrai renesansišką temperamentą“ (A.Marcinkevičius. Atgiję klasikos puslapiai. Švyturys, 1978, Nr. 13, p. 27). Recenzentui antrina Saulius Macaitis, teigdamas, kad aktorių duetas „ne tik prikausto žiūrovų dėmesį, bet ir sukelia simpatijas savo gaivališkumu, vidiniu atsipalaidavimu, būdingu renesanso laikų moterims“. Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje Y.Mishimos „Markizė de Sad“ R.Arbačiauskaitė, pasak teatro kritiko Egmonto Jansono, suvaidino kartu su partnerėmis (E.Mikulionyte, A.Janušauskaite,

Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Didžiavyžė) ir R.Ramanauskas spektaklyje „Ančiuko kryžius“ (rež. I.Bučienė, 1984).

TEATRAS

D.Michelevičiūte, J.Viliūnaite) personažą simbolį-funkciją, įvardijamą vienu žodžiu „religija“. Kritikas recenzijoje rašė: „Aktorės, žinoma, labai stropiai vykdo režisieriaus nurodymus, užduotis, juda ir kalba jo nurodytu ritmu, tempu, intonacijomis (dažnai taip mechaniškai, kad praranda savo monologų minties siūlą, ima šokinėti per žodžių srautą, tarsi akmenukais per sraunų upelį)“ (E.Jansonas. (Auto)biografija: vaidinimas.

Respublika, 1992 m. kovo 19 d.).

Aktorė su meile ir dėkingumu prisimena kūrybinį bendradarbiavimą su jaunu režisieriumi Olegu Kesminu. Akademinio teatro mažojoje scenoje jis pirmasis Lietuvoje pastatė T.Williamso pjesę „Kartą praėjusią vasarą“. Šiame spektaklyje R.Arbačiauskaitė vaidino Misis Vineibl, pasak recenzento G.Butkaus, vieną geriausių charakterinių vaidmenų: „Artistė saikingai ir įtaigiai modeliuoja savo personažą ir, stebėdamas jos išgyvenimus, tikrai regi sužeistos sielos gyvenimą. Tai profesinis aktorės meistriškumas, kuris panaikina konkretaus laiko, vietos ir aplinkybių ribas.

Lieka meninė sugestija, kuri ne paprasčiausiu būdu išnaudojama, o yra sąmoningai sukurta“ (G.Butkus. Istorija iš stiklinės dėžės. Diena, 1995 m. sausio 3 d., Nr. 1(130).

Karalienė Morta spektaklyje „Karalienė Morta“ (rež. A.Armonas, 2010).

Stiprių moterų laikas Aktorė prisipažino, kad iš televizijoje sukurtų vaidmenų vienas brangiausių yra Marcė pagal Žemaitės apysaką sukurtame TV spektaklyje „Petras Kurmelis“. Kai šio spektaklio režisierius ir kurso draugas Juozas Sabolius pasiūlė šį vaidmenį Reginai, ji labai nustebo: „Kodėl, aš?“ Tačiau po premjeros kai kas kalbėjo, kad šis spektaklis ne apie Petrą Kurmelį, bet apie Marcę.

R.Arbačiauskaitė pokalbio metu prisiminė, kad sutiko su kurso draugo pasiūlymu, nes vaidmuo užkabino. Norėjosi Marcę atskleisti netradiciškai. Turbūt tuo metu susidėjo ir daugiau aplinkybių, o gal ir realiame gyvenime buvo kažkoks panašus periodas. Užvaldė jausmas, kad reikia į šį vaidmenį pažiūrėti kitu kampu, ieškoti ne tik tamsių, bet ir šviesių personažo spalvų bei priežasčių, kodėl Marcė tokia. Jaudino nesusiklostęs moters likimas, galbūt dėl to, kad pati neturėjo darnios šeimos pavyzdžio.

Ir po daug metų žiūrint šį TV spektaklį, aktorei ne gėda, užvaldo pasitenkinimo gerai atliktu darbu jausmas.

Spektaklyje „Laisvoji pora“ (rež. K.Macikauskas, 2008) su aktoriumi K.Macijausku.

Prisimena ir ilgametę kūrybinę partnerystę su aktoriumi Antanu Šurna. Teko kartu vaidinti kino juostose „Riešutų duona“, „Mažos mūsų nuodėmės“, A.Strindbergo dramoje „Tėvas“, taip pat „Giminėse“. Kone visuose filmuose jų duetas pažymėtas antagonistinių santykių tarp vyro ir moters, o ši tema aktorę visada traukė ir jaudino. Pavyzdžiui, filme „Riešutų duona“ R.Arbačiauskaitė ir A.Šurna sukūrė aistringų skandalistų Kaminskų šeimą. Aktoriai nepagailėjo

savo personažams sutirštintų spalvų, grotesko, ir tai suteikė filmui daug komizmo.

O spektaklyje „Tėvas“ aktoriai taip pat kartu su pjesės herojais analizavo sudėtingus vyro ir moters tarpusavio ryšius ir prieštaravimus, įtaigiai narpliojo giliausių jausmų gamą. Regina neturėjo savo svajonių vaidmens, bet ją visada traukė fatališkos, nevaržomų aistrų ir gilių emocijų turinčios moterys. Tačiau, anot aktorės, antigonių, medėjų ir kitų stiprių moterų laikas jau negrįžtamai praėjo. ► 31

TEATRAS

◄ Teatre R.Arbačiauskaitė dirbo su daugeliu režisierių: H.Vancevičiumi, I.Bučiene, J.Vaitkumi, Povilu Gaidžiu, Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, Alvydu Vizgirda ir kitais. Apgailestavo, kad su Eimuntu Nekrošiumi keliai prasilenkė. Todėl pasigirti, kad turėjo savo režisierių, aktorė negali, nes su visais dirbo gana epizodiškai. Net ir kurso vadovas H.Vancevičius, vertinęs ir mylėjęs savo gabią studentę, ne itin lepino vaidmenimis. Galvoja, kad gal ir pati kažkiek kalta, nes niekada nemokėjo kovoti, savęs pasiūlyti, deramai pristatyti. Šiltai prisiminė kūrybinį bendradarbiavimą su režisieriumi Rimu Tuminu, kai jis tik

pradėjo dirbti Akademiniame dramos teatre.

Jaunas režisierius į repeticijas įnešė tikros bendrystės, žmogaus dvasios ieškojimų, ansambliškumo atmosferą. Būtent tokios šiltos ir jaukios darbo atmosferos R.Arbačiauskaitė vėliau teatre labai pasigesdavo.

Iš Vilniaus – į Klaipėdą Daugelis nustebo, kai R.Arbačiauskaitės šeima daugiau nei prieš 25 metus pasiryžo kardinaliems pokyčiams ir po daugelio metų, praleistų Vilniuje, persikėlė gyven-

Gina – spektaklyje „Laukinė antis“ (rež. R.Rimeikis, 2015).

Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Pelėda) ir A.Lepiochinas spektaklyje „Mikės Pūkuotuko pasaulis” (rež.

P.Tamolė, 2018).

32

ti į Klaipėdą. Regina išvyko paskui savo vyrą, nes puikiai suvokė, kad viskas, ką darė Akademiniame dramos teatre, jau buvo išsemta, atsibodo nieko neveikti, o ir pats teatras merdėjo, tad ji neturėjo ko prarasti. Tuometis Klaipėdos dramos teatro direktorius Romas Pletkauskas pakvietė ir laukė aktorės išskėstomis rankomis, tačiau vyriausiasis režisierius P.Gaidys iš pradžių į atvykėlę iš sostinės žiūrėjo atsargiai. Prireikė laiko, kol Regina įsiliejo į uostamiesčio teatro kolektyvą. Aktorė svarstė, kad greičiausiai „koją pakišo“ jos žinomumas.

Klaipėdos dramos teatro žmonės daug metų gyveno artimai vienas su kitu susiję, tarsi viena darni šeima, o ir pačią trupę sudarė daugiausia režisieriaus P.Gaidžio parengti mokiniai. Tuomet režisierius teisinosi, kad nėra vaidmens, verto R.Arbačiauskaitės talento. Tik gerokai vėliau Regina susitaikė su situacija ir suprato, kad iš tiesų į teatrą reikia ateiti su vaidmeniu, o ne užimti etatą, kaip kokiame fabrike.

Pirmasis vaidmuo Klaipėdoje jai teko režisierės iš Šiaulių Reginos Steponavičiūtės spektaklyje – E.Albee’o „Tos aukštosios moterys“. Vėliau sėkmingai kūrė vaidmenis ir P.Gaidžio, G.Padegimo, G.Varno, kitų režisierių spektakliuose: tai ponia Didro (E-E.Schmitto „Paleistuvis“), Ponia Pomerė (E-E.Schmitto „Jausmų tektonika“), Lizu (B.Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“), Pamišėlė (T.Wilderio „Naktinio traukinio vagonas „Hajavata“) ir kiti. Vienas įsimintiniausių ir brangiausių vaidmenų – Jekaterina P.Gladilino pjesėje „Iš miglos išniro angelas“, kurią režisavo Ramutis Rimeikis. Pasak aktorės, jai labai artimos šeimos, artimųjų žmonių rato temos ir problemos.

Klaipėdoje aktorė neišvengė kūrybinių duobių ir ilgų prastovų. Deginantį kūrybinį alkį malšino stačia galva pasinerdama į įvairias veiklas. Dirbo pedagoginį darbą su studentais, mokė jaunimą vaidybos vaikų ir jaunimo teatre „Aušra“, sukūrė kelis įdomius vaidmenis nevalstybiniuose kameriniuose teatruose. Po ilgokos kūrybinės pauzės kartu su aktoriumi Kęstučiu Macijausku savarankiškai pastatė D.Fo ir F.Rame komediją „Laisvoji pora“ ir sėkmingai gastroliavo po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. Noras kurti ir save realizuoti kaip aktorę R.Arbačiauskaitę atvedė pas režisierių A.Vizgirdą ir į uostamiesčio Pilies teatrą. Šiame teatre aktorė kartu su kolege Nijole Sabulyte vaidino A.Vizgirdos pastatytame spektaklyje „MarLenė“, kuriame

TEATRAS

Jekaterina – spektaklyje „Iš miglos išniro angelas“ (rež. R.Rimeikis, 2009).

pasakojama istorija apie tariamą aktorės Marlene Dietrich ir režisierės Leni Riefenstahl susitikimą senatvėje. R.Arbačiauskaitė, kurdama šį vaidmenį, prisilietė prie nepaprastai spalvingos ir garsios vokiečių kino aktorės, režisierės, operatorės ir fotomenininkės L.Riefenstahl gyvenimo ir kūrybos.

Tiesa, iš pradžių įsijausti į vaidmenį abiem aktorėms trukdė užgriuvusi atsakomybės našta ir perskaitytos informacijos bei biografinių faktų gausa, apipinta įvairiausiais gandais ir mitais. R.Arbačiauskaitę visada viliojo galimybė prisiliesti prie garsių istorinių asmenybių. Gal iš to ilgesio ir gimė Barbora Radvilaitė ar karalienė Morta.

Šeimos užutėkyje pajūryje Aktorė dėkinga likimui, kad gyvenimo kelyje sutiko savo vyrą – habilituotą ekonomikos mokslų daktarą, rašytoją Roką Flicką, su kuriuo, būdama jau susiformavusi ir brandi, kaip

Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Ponia Didro) ir V.Anužis spektaklyje „Paleistuvis“ (rež. P.Gaidys, 2006).

Asmeninio archyvo nuotr.

pati sakė, dvidešimt aštuonerių metų mergina, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus ir dukters, darnoje pragyveno jau daugiau kaip 40 metų.

Meniškos prigimties vyras Rokas, matydamas žmonos nesusitaikymą su ilgomis pauzėmis darbe ir nuolatines profesinio potencialo realizavimo galimybių paieškas, parašė draminius monologus, skirtus Lietuvos istorinėms moterų asmenybėms. Aktorė prisiminė, kad mintis sukurti monologus kilo namuose diskutuojant su vyru apie Lietuvos praeitį, ypač apie mūsų tautos žymias moteris ir jų vaidmenį valstybės gyvenime.

Taip diskutuojant R.Flickui ir gimė sumanymas parašyti istorinę tiesą apie karalienę Mortą, kunigaikštienę Oną (Vytautienę) ir V.Kudirkos mylimąją Valeriją. Apie tris iškilias moteris, kurios stovėjo greta savo didžiavyrių sunkiausiais tautos istorijos periodais ir neabejotinai turėjo jiems vienokios ar kitokios įtakos. Spektaklis „Karalienė Morta“ (rež. Algimantas Armonas) buvo pastatytas ir gerai žiūrovų priimtas Kelmės mažajame teatre. Premjera įvyko 2010 m.

liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, drauge su Kelmės mažojo teatro aktoriais vaidinant netradicinėje aplinkoje, prie senojo dvaro ąžuolo.

Naujausias R.Arbačiauskaitės vaidmuo teatre – Močiutė režisieriaus Pauliaus Tamolės spektaklyje „Sniego karalienė“ pagal H.K.Anderseną. Aktorė juokėsi, kad jaunystėje buvo žavių merginų, stiprių moterų, žmonų, o dabar kartu su branda atėjo mamų ir močiučių gyvenimo ir sceninis laikas.

Taip ir teka žymios aktorės R.Arbačiauskaitės-Flick dienos ramiame šeimos užutėkyje, mieste prie jūros. Geriausiai ir saugiausiai šiandien ji jaučiasi šeimoje, apsupta vyro, vaikų ir anūkų dėmesio ir meilės. Kartais mintyse gyvena buvusių vaidmenų monologais ir ilgisi klasikinės dramaturgijos, kur gilinamasi į sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį. O šiuolaikiniame teatre pasigenda šviesos ir vilties, norėtų išvysti daugiau spektaklių, kuriuose dominuoja gili mintis ir turinys, o ne vien nuoga forma ar gatvės žargonas.

33

DAILĖ

„Krašto kraštai“: k Šiandien ne tik kiekvienas iš mūsų, bet ir visa šalis netikėtai pajuto, ką reiškia stovėti ant krašto. Turiu omenyje tą atsidūrimą Europos krašte – kai supranti, kad už mūsų baigiasi įprastiniai dėsniai, taisyklės ir įstatymai, kai mes esame ten, kur baigiasi europietiškos vertybės. Kraštas... Jame nejauku ir nesaugu, stovint ant krašto labai lengva pasiduoti minčiai, kad dar žingsnis – ir viskas pasikeis, nukrisi, ir tavęs nebeliks. Tačiau būsena, kai stovi ant krašto, drauge yra ir ribinė būsena – tokia, kai įmanoma viskas. Kur išsitrina šalių kontūrai ir iš naujo perbraižomi vidiniai žemėlapiai.

Jurgita LUDAVIČIENĖ

Apie tokią būseną kalba Vokietijoje gyvenanti ir kurianti lietuvių menininkė Patricija Gilytė, Miuncheno vaizduojamųjų menų

akademijoje baigusi skulptūros studijas ir kurianti tarpdisciplininio meno srityje. Jos piešinių, instaliacijų ir videoperformansų paroda „Krašto kraštai“ nuo kovo 10-osios ir liepos 31-osios veikia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinyje – Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

P.Gilytės kūrinių parodos „Krašto kraštai“ P.Domšaičio galerijoje fragmentas.

34

„Kraštinė“ būsena Sudėtingos ir keistos P.Domšaičio galerijos erdvės ir komplikuota Klaipėdos krašto (vėl kraštas) istorija inspiravo menininkę naujai permąstyti savo kūrybą. Iš Vilniaus Vytauto

: kai matyti toli

DAILĖ

P.Gilytė. Mūšiai po saule / spygliuočių ekspansija“. I–IX. 2021. Popierius, pigmentai, tušas, sausa spygliuočių adata.

Kasiulio muziejaus atkeliavusi paroda (Vilniuje ji vadinosi „Žemės nėra“) naujose erdvėse įgavo naują pavidalą ir naujas prasmes.

P.Gilytės kūrybos metodas – „užvaldyti“ erdvę, kaskart prisitaikant prie vis naujų sąlygų ir įsigilinant į vietinį kontekstą. Taip ir šįkart – inspiracija tapo „kraštinė“ būsena, kurią tiek daug kartų esame patyrę ne tik kiekvienas mūsų, bet ir – geografiškai – Klaipėdos kraštas.

P.Domšaičio galerijoje ji savo kūriniais kalba apie augalų, sąvokų ir reiškinių migracijas, kurias inicijuoja geografiniai ir vidiniai pokyčiai. Apie tai, kokiais būdais įveikiamos ribos. Imersinėje ekspozicijoje pristatomi ir ankstyvieji vaizdo darbai, ir specialiai muziejaus erdvėms sukurtos instaliacijos bei vaizdo projekcija. „Krašto kraštuose“ kalbama apie buvimą pakraštyje, ribas ir paribius, apie Klaipėdą, kuri visuomet buvo krašte, kitokia ir savita. ►

Mūšiai po saule / spygliuočių ekspansija“ (fragmentas). 2021.

35

DAILĖ

◄ Klaipėdos krašto kontekstas, jo geografinių, istorinių, literatūrinių, spalvinių klodų savastis, veikianti šio krašto dabartį, perteikiama ne tiesiogiai, o subtiliomis vizualinėmis aliuzijomis.

Būti ant krašto (ir krašte) reiškia nuolatinį balansavimą, tarpinę būseną, norą peržengti kraštus skiriančias ribas. P.Gilytė tušu piešia žemėlapius, kurie kelia begalinių, aiškių ribų neturinčių plotų pojūtį – kaip vėjas, oras ar gamta nepaiso valstybių ribų, taip jų neturi ir piešiniai.

Autorė savo darbams naudoja eglių spyglius, kuriuos renka jau daugelį metų ir kurie tapo jos priemone – kaip teptukas ar pieštukas. Ant popieriaus ji užberia spyglius ir lieja tušą; išdžiūvus spygliai palieka pėdsakus, pie-

Politiniai žemėlapiai Vienas svarbiausių menininkės kūrybos įvaizdžių – eglė, kaip medis, kuris tiek daug reiškia lietuvių tautosakai. Parodoje galima matyti eglę, kuri, sukdamasi videoprojekcijoje, įkūnija viso pasaulio laiką; video-, kuriame prieš Kalėdas kadaise nenupirktos bavariškos eglutės šoka keistą valsą, valdomos Vokietijos lietuvių bendruomenės narių. Tačiau ne tik.

Žalgirio laukas (fragmentas). 2021.

Žalgirio laukas. 2021. Eglių spygliai, vaizdo animacija.

36

šiniai pasidengia faktūromis, primenančiomis debesis ir saulę, mūšių judėjimo schemas ar miškus iš aerofotografijos. Piešiniai, kuriuose kaip priemonė vietoje pieštuko ar teptuko naudojami eglių spygliai, virsta žemėlapiais. ►

DAILĖ

Kraštai. 2021. Porolonas.

37

DAILĖ

„Krašto kraštuose“ kalbama apie buvimą pakraštyje, ribas ir paribius, apie Klaipėdą, kuri visuomet buvo krašte, kitokia ir savita. ◄ Tačiau tai – ne geografiniai, o politiniai žemėlapiai, kuriuose galima įžiūrėti kovojančių pulkų judėjimo schemas, susirėmimus ir kraštų pasidalijimus. Teritoriniai nesutarimai, konfliktai dėl geografinių zonų – dažnai pagrindinė karų bei ginčų priežastis, istorijos bėgyje ne kartą sustabdžiusi natūralią žmogaus gyvenimo kaitą, nusinešusi daug gyvybių ir nuniokojusi žemę. Tai momentai, kai šalių kraštai pakeičia savo konfigūracijas. Kraštai yra patirtys, ribos, kitos zonos, kitų dėsnių bei svetimų įtakų sferų pažinimas.

Pagauti akimirksnį Labai svarbią funkciją autorės kūryboje užima vaizdo projekcijos ir porolonas. Tai – sapnus, realumą ir nematerialumą sujungiančios medijos, sukuriančios minkštą perėjimą tarp vidaus ir išorės, perteikiančios dėmesingumą aplinkai, jautrumą žemės ir žmogaus odos paviršiui. Ir popierius, ir porolonas yra jautrios šviesos poveikiui medžiagos. Stiklas, ekranas, paveikslo rėmai, vaizdo įrašas apsaugo, archyvuoja efemeriškas patirtis. Jomis autorė suteikia

Jūs esate čia. 2021. Popierius, pigmentas, tušas, sausa spygliuočių adata, auksas.

prieigą žiūrovams, kurdama nuorodą, kad vertingiausi yra atmosferiniai, pagauto akimirksnio momentai.

Skulptūras iš porolono P.Gilytė kuria jau daugiau nei dešimt metų. Tai šilta, lanksti, paslanki medžiaga, pasiduodanti asociacijoms, panaši ir į žmogaus odą, apgaubianti

Už Dunojėlio. 2009. Vaizdo performansas, stabdyto kadro animacija.

38

kūną, ir į jūros bangas ar keliaujančias kopas. Galintis virsti viskuo – nuo epitelio iki Žemės plutos (žemės krašto) – porolonas atspindi įvairiausius procesus, gamtos stichijas ir transformacijas, skatina mintis klajoti, kaip vėjas, priverčiantis kopas keliauti. P.Domšaičio galerijoje porolono

Orbis Clock. 2017. Stabdyto kadro animacija.

DAILĖ

P.Domšaičio galerijos archyvo nuotr.

lakštai virsta vėjo supustytomis kopomis ar ledo luitais, jie dinamiškai išsidėstė ant galerijos grindų, vesdami žiūrovų žvilgsnius instaliacijos „Žalgirio laukas“ link.

Spyglių kvapas Menininkė jau daugelį metų gyvena Vokietijoje ir Lietuvoje. Natūralu, kad jos kūryboje apstu tiek lietuviams, tiek vokiečiams svarbių temų. Viena tokių – Žalgirio mūšis, kuris tiek Lietuvos, tiek Lenkijos, tiek Vokietijos istorikų traktuojamas kaip nepaprastai svarbus istorinis įvykis. Tačiau galerijoje menininkė pristato didžiulį Vokietijoje surinktais eglių spygliais padengtą plotą – tarsi lauką. Jo centre – Žalgirio mūšio lauko reljefo maketas, atspaustas remiantis realiais duomenimis. Spyglius ir maketą dengia to paties lauko videoprojekcija, perteikianti reljefo vaizdą iš apačios.

Taip, Žalgirio mūšis – tai vienas svarbiausių istorinių įvykių trijų šalių istorijoje,

tačiau reali šio mūšio lauko teritorija yra kvestionuojama. Gali būti, kad tai, ką nuo vaikystės žinome apie mūšio lauko koordinates ir jo eigą, tėra yra tik dalis tiesos.

Todėl videoprojekcija ant spyglių fiksuoja daugybę teritorijos suvokimo galimybių, kraštai nuolat keičiasi, tai sutapdami su realiais, tai vėl išsiskirdami. Mūšio laukas ieško savo kraštų, savo ruožtu nuolat primindamas, kad, nepaisant mūšio svarbos Lietuvai, šis laukas taip ir liko kitame, ne mūsų krašte.

Krašto būsena – tai ir būsena tarp sapno ir realybės, būsena, kuri neturi nei laiko, nei erdvės ribų. Tai pabrėžia ir viena su kita susipinančios parodos sferos. Tai būsena, kuri nėra nei jauki, nei saugi. Vis dėlto P.Gilytė savo kūriniais sugeba sukurti efemerišką terpę, kurioje galioja kiti dėsniai. Ten galima žvilgsniu atsiremti į auksinį eglės spyglį, įsmeigtą į žalią piešinį, ir pajusti, kur būtent esi. Kur galima įkvėpti spyglių kvapo ir žvilgsniu sekti savo vietos ieškančią projekciją. Nuo krašto žiūrint, kartais matyti labai toli.

Jūs esate čia (fragmentas). 2021.

39

DAILĖ

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje nuo vasario 18-osios iki kovo vidurio veikė grafiko Vaidoto Janulio personalinė paroda „Juodai tyli grafika“. Šiauliečio dailininko kūryba uostamiestyje pristatoma gana dažnai.

2015 m. toje pačioje galerijoje buvo eksponuoti kūriniai, kuriuos menininkas sukonstravo iš bičių korių, vaško, fotografijų, laikraščių iškarpų ir pan. Paroda „Vidinės atminties archyvas“ tąkart labiau orientavo į asmenines autoriaus teritorijas tiek fizine, tiek emocine tų žodžių prasme. 2017 m. čia pat eksponuota ir šilkografijos technika sukurtų kūrinių paroda „Dvinsko tvirtovės dienoraštis“, kurioje buvo gilinamasi į daugiasluoksnius istorinius bei kultūrinius aspektus. Šįkart į Klaipėdą atvežti kūriniai apima dar plačiau – asmenine patirtimi grįstus stebėjimus, istorinę tematiką, gilinamasi ir į universalias, bendražmogiškas pajautas.

Tyliai šnab ž arba Juoda i

V.Janulis. Beveidė informacija. 2020.

Tylus archyvas. 2020.

40

DAILĖ

b ždanti juoda, a i prabilusi tyla Danguolė RUŠKIENĖ

Vokas – kaip orientyras

Pasiklydęs kablelis. 2020.

Nematomi ryšiai. 2021.

V.Janulis, kaip jam įprasta, ir toliau eksperimentuoja. Naujausioje parodoje pateikė ne tik šilkografijos technika sukurtus kūrinius, bet ir asambliažus, objektus. Visi jie sudaro dvi atskiras siužetines linijas, kurios sklandžiai susipina viename pasakojime.

Kalbama apie tai, kas vienaip ar kitaip formuoja mūsų suvokimą – apie santykį, žinią, atkeliaujančią tiek iš dabarties, tiek iš praeities. Ir apie pasirinkimą – gaunamos informacijos priėmimo ar atmetimo momentus.

Juoda spalva, ko gero, pirmiausia asocijuojasi su tamsiuoju paros metu – naktimi, kai įprastai viskas nurimsta ir įsivyrauja tyla. Kiek ji gili, priklauso nuo akimirkos, buvimo taško, ne tik aplinkos, bet ir vidinio nuščiuvimo. Tačiau absoliuti tyla, kaip ir absoliuti juoda neįmanoma. Todėl patikėti, kad juoda kalba tyliai nėra sunku. Galbūt sunkiau įsivaizduoti, kaip klampioje juodoje randasi ir funkcionuoja aktyvūs komunikaciniai kanalai. V.Janulio paroda būtent apie tai – apie paslankią tiek vizualiai, tiek prasmės atžvilgiu juodą, kryptingai transliuojančią ryškias, bet ne visuomet aiškiai įžiūrimas žinutes.

Iš pradžių atrodo, kad autorius nesiima jokių gudrybių ir suvokėjams pasiūlo bendrauti jiems įprasta kalba. Taip atsiranda vokai. Nors jie V.Janulio kūryboje nėra naujiena, dabar pasitelkiami kur kas platesniame kontekste ir reiškia žymiai abstraktesnes sąvokas. ► 41

DAILĖ

VIZITINĖ KORTELĖ

Raudonieji pabėgių klavyrai III. 2021.

Rugpjūtis baigiasi. 2022.

42

Vaidotas Janulis gimė 1957 m. Šiauliuose.

1982 m. baigė Šiaulių universiteto Menų fakultetą.

1982–2022 m. Menų fakultete dirbo profesoriumi, dėstė grafiką, kaligrafiją, piešimą.

Nuo 1982 m. dalyvauja šalies ir tarptautinėse parodose, pleneruose ir kūrybiniuose projektuose Belgijoje, JAV, Australijoje, Meksikoje, Lenkijoje, Anglijoje, Danijoje, Švedijoje, Japonijoje ir kt.

Kuria lakštinės grafikos, ekslibriso, knygų iliustracijos, kaligrafijos, akvarelės, objektų, tapybos ir instaliacijos srityse.

Surengė per 40 personalinių parodų.

1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 2010 m. Lietuvos mokslininkų sąjungos „Salduvė“ narys.

Respublikiniuose konkursuose, trienalėse ir bienalėse pelnė pirmąsias, antrąsias, trečiąsias vietas, įvertintas diplomais ir kitais prizais.

2010 m. ir 2018 m. apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija.

DAILĖ

◄ Vokas ir toliau, kaip jam dera, simbolizuoja žinios perdavimą, tačiau dabar jis – ne vienintelė ir net ne pagrindinė priemonė pranešimui formuluoti. Tai – tik sudedamoji kūrinio dalis, daugeliu atvejų – savotiškas orientyras, kreipiantis pagrindinės kūrinio idėjos link. O šioji toliau plėtojama kitomis reikšmėmis, pasitelkiant kitokius kūrybinius ir idėjinius komponentus, neretai įgyjančius svaresnį simbolinį krūvį.

Kartais vokus kaip jaukias kišenėles V.Janulis tvarkingai sudėlioja ant juodo aksominio lakšto, papildyto dar intensyvesnės juodos blizgiu laikraščio atspaudu, iš kurio formuojami savotiški žiniasklaidos marškiniai. Toks juodos niuansavimas tęsiasi per visus parodos kūrinius. O kartais vokai tampa raudonomis vėliavėlėmis ir, nors iš pirmo žvilgsnio įgauna visiškai kitokias funkcijas, nuo to jų reikšmės nepakinta.

Tokiu atveju kaip medžioklėje su varovais apribojama teritorija, užtveriama zona ir nurodoma konkreti kryptis. Kokia tai teritorija ir kokia kryptis, paliekama nuspręsti patiems žiūrovams. Tai nesiejama su jokiu įvykiu, faktu, bet vėlgi pateikiama kaip abstrakti sąvoka, simbolizuojanti žinios formavimo, perdavimo ir priėmimo būdus.

Taikinys raudoname I. 2021.

Svarbiau, ne kas, o kaip Ir nors konkrečių aktualijų autorius atsisako, vis dėlto pavadinimuose palieka orientyrus, kreipiančius į tam tikras temas. Jeigu kalbama apie archyvus, tai tas kalbėjimas apima turbūt visas įmanomas archyvavimo formas – nuo istorinio iki asmeninio, nuo fizinio iki labai abstraktaus – minčių ar net jausenų. Čia svarbiau ne archyvo pobūdis, jo turinys, o pats archyvavimo faktas.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad informacija kažkur dedama, kaupiama, kad ją iš ten kažkas gali pasiimti, perskaityti ir panaudoti jau kitame laike. Priklausomai nuo konteksto, ji gali įgyti skirtingas reikšmes, taip pat ir simbolines prasmes.

Vokai autoriaus darbuose nepaliekami tušti, į juos sudėliojami rašteliai. Bandyti susipažinti su tekstuose pateikiama informacija čia nėra jokio reikalo, o ir būtų sunkiai įmanoma. Tekstas autoriaus darbuose neteikia turinio ir reiškia tik tekstą – komunikacinį kanalą, informacijos perteikimo formą, gal net jos faktą, bet ne daugiau. Kas kita – raudonos linijos, taškeliai, paliktos

Taikinys raudoname II. 2021.

žymės, kiaurai skrodžiančios juodos spalvos lakštus ir akivaizdžiai trikdančios tamsią rimtį. Dar daugiau sumaišties įneša raudonais siūlais susiūtas informacinis debesis, pakibęs kažkur aukštai ir metantis žemyn švininį šešėlį. Ar tai tikra, ar verta juo tikėti?

Kaip / ar prasmė pasikeistų, jeigu infodebesį susiuvę siūlai būtų balti? Būtent šios detalės V.Janulio kūriniuose neleidžia įsivyrauti ramybei ir užmaskuoti ne visuomet tylų pranešimo turinį. Ir nors menininkas neprisiima už tai atsakomybės, informaciją palieka neatskleistą, tai netrukdo jos atpažinti.

Visi ženklai, simboliais virtę užuominos kryptingai transliuoja vieną – svarbiausia net ne tai, kas parašyta; svarbiausia, kaip tai parašyta ir kaip suvokiama. Juk nuo to priklauso, kokias žymes palieka sąmonėje.

Iš viso to galima spręsti, kad V.Janulis siūlo labiau kliautis intuicija nei akimis.

Tokią poziciją išduoda ir užuominos apie akių vokus. Kaip teigė autorius, „laiškus ir žvilgsnius slepia vokai, taigi jie atlieka tą pačią komunikacijos funkciją. Užveri voką, užmerki akis, ir įsivyrauja gili tamsa, bet vaizdiniai pasilieka.“ ► 43

DAILĖ

Kedro riešutų gliaudymas. 2022. ◄ Kita vertus, nuleidę vokus ir užsimerkę prarandame galimybę gauti naują informaciją rega. Todėl, norėdami suprasti, kas vyksta, turime pasikliauti ir kitais pojūčiais. Žinoma, tai – žaidimas, savotiškas flirtas su žiūrovais. Taip pat ir bandymas atkreipti dėmesį į kitus komunikavimo ir suvokimo kanalus, kurie galbūt reikalauja daugiau pastangų, bet gali būti patikimesni.

Žiūrėti nereiškia matyti Įtampą augina ir padidinti aštrūs prietaisai. Įprastai naudojami buityje, pakliuvę į kūrinį ir papildyti autoriaus sukurtomis faktūromis, jie suvokiami jau visiškai kitaip. Raudoną griežtą šešėlį metantis skutimosi peiliukas tarsi skrodžia informaciją pusiau, pateikiant tiek gerąją, tiek išvirkščią jos pusę. Kaltas, mėsmalei skirtas peiliukas, net lygintuvai, iš kurių rankenų autorius išaugina sodinukus, siūlo jau kitokias interpretacijas, gerokai praplečiant pačią informacijos sąvoką. Ar visuomet matome tai, kas yra prieš mūsų akis? Kokias prasmes ir reikšmes esame linkę susikurti patys? Nors kontrastingos spalvos, skirtingos faktūros, juodose 44

plokštumose atvaizduoti aštrūs (visomis to žodžio prasmėmis) objektai gana stipriai dirgina pojūčius, autorius pernelyg nelinkęs dramatizuoti. Saikas tarp juodos, raudonos ir baltos išlaikomas visoje parodoje. Labiau koncentruojamasi net ne į šių spalvų tarpusavio santykį, o į niuansus, kartais vos įžiūrimas detales, meistriškai dėliojamas vientisoje kūrinio plokštumoje.

Net ir tokie objektai kaip bėgvinės (storos vinys bėgiams tvirtinti) čia suranda savo vietas. Autorius varijuoja jų masteliais, pasiūlydamas skirtingus kontekstus, drąsiai koreguoja jų prasmes. Ištraukęs bėgvines iš joms skirtų vietų, sukala į metalinio laikraščio plokštumą, iškilmingai supakuoja ir užmigdo dovanų (?) dėžutėje ar suteikia joms veido profilį. Įsidrąsinęs, tarsi patyręs chirurgas jis skrodžia bėgvines pusiau ir demaskuoja jų raudoną turinį. Gana painius

Gebėjimas apie informaciją, kuri paprastai mus pasiekia smūginiu efektu, kalbėtis pašnibždomis autoriui suteikia išskirtinumą.

autoriaus minčių vingius ir čia padeda išnarplioti kūrinių pavadinimai – nuorodos į istoriškai nutolusias, bet emociškai vis dar labai artimas temas. Bėgvinei čia suteikiamas itin stiprus emocinis krūvis. Ji – ne tik fizinės naštos, bet ir laiko, įvykių deformuota tremties į Sibirą liudytoja. Intriguoja ir tai, kad bėgvinės po savimi meta piršto atspaudo formos šešėlį. Kieno jis – ištremto, ar to, kuris trėmė? Taigi matymas ne visada suteikia žinojimą.

Nepaisant aštrių detalių, tiek vizualiai, tiek prasmės požiūriu sunkių objektų, V.Janulio paroda į lankytojus kreipiasi tyliai. Gebėjimas apie informaciją, kuri paprastai mus pasiekia smūginiu efektu, kalbėtis pašnibždomis autoriui suteikia išskirtinumą. Harmonija ir disharmonija, kaip ir destrukcija, abejonės, net tiesa ir melas ar apgaulė čia pateikiami vienodu tonu, pernelyg neeskaluojant nė vienos prasmės. Tiesiog konstatuojant, kad kiekvienas faktas, kiekvienas komunikacinis kanalas turi daugybę sluoksnių ir tikrai ne vieną dugną. Autorius taip ir nepasiūlo sprendimo. Ko gero, ne toks buvo jo tikslas. Jis tik atkreipia dėmesį į tai, kas yra čia pat, bet ne visada matoma. Galbūt dėl to, kad vokai vis dar užverti. O gal dėl to, kad žiūrėti dar nereiškia matyti.

DAILĖ

Mieganti. 2022.

Kedro riešutų gliaudymas (fragmentas). 2022.

Vienuolyno sodinukai. 2021.

45

FOTOGRAFIJA

G.Juškos „Ne(pa)steb i Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Nišinėje galerijoje kovo 17-ąją atidaryta debiutinė klaipėdiečio fotografo Gedimino Juškos fotografijų paroda „Ne(pa)stebimi“, kurią galima apžiūrėti iki birželio 5-osios. Virtualią šios parodos versiją nuo balandžio 18-osios bus galima pamatyti virtualioje bibliotekos galerijoje: www.klavb.lt/-virtualiosparodos.

G.Juška. Dvejonė. 2021 m. vasaris, Klaipėda.

Danguolė RUŠKIENĖ

Kasdienybės skonis Niekas taip neišbalansuoja ramybės, neišblukina džiaugsmo ir neužgožia šviesos, kaip nerimas ir nežinia. Prieš porą metų prasidėjusi pandemija pakeitė pasaulį, paversdama jį ta vieta, kurioje tapo nejauku būti. Todėl visą šį laiką kiekvienas kiūtojome savo abejonėse, suvokimuose ir baimėse.

Nieko keisto, kad tai, ko niekada nesi patyręs, gąsdina ir slegia kasdien vis labiau.

Apmaudžiausia, kad tokie užsisklendimai savyje nepastebimai numarina ne tik kruopščiai puoselėtus ateities planus, bet ir norą planuoti. Atrodė, kad vienatvės teritorija atsiskyrėliško buvimo karantinų metu nesustabdomai plečiasi ir grasina užtvindyti būtį ligi pat kraštų.

Negelbėjo net bandymai buvimą kartu pakeisti virtualiu bendravimu socialiniuose tinkluose. Spėliojimai, kad žmonės gyvą 46

Alkani. 2020 m. liepa, Klaipėda.

kontaktą galėtų pamiršti, keistų savo įpročius, taip ir liko nepagrįsti. Vos tik durys šiek tiek prasivėrė, ėjome į gatves, ieškodami vieni kitų, pasiilgę ir švelnūs net tiems, kurių kažkada nenorėjome sutikti.

Tai – įprasto gyvenimo ilgesys, grąžinantis spalvas kiekvienai dienai. Panašu, kad

tik užsidarę supratome savo gyvenimo vertę ir tikrąjį kasdienybės skonį. Trūko kavos puodelio pamėgtoje kavinėje, atsitiktinio susidūrimo gatvėje su draugu, pamojavimo ranka prabėgančiam pažįstamam ar tiesiog žmonių veidų. Trūko buvusio gyvenimo.

Likome laukime.

FOTOGRAFIJA

b imi“: iškalbinga tyla Ši tyla – vizuali, apvalyta ne tik nuo įprastų garsų, bet ir nuo spalvų. Sustingdyti judesiai, rankomis pridengti veidai ir nusukti žvilgsniai formuoja slogią miesto atmosferą, kurią dar labiau sustiprina pilkšvai rusvų spalvų tonai.

Ši tyla – vizuali, apvalyta ne tik nuo įprastų garsų, bet ir nuo spalvų.

Autorius, siekdamas perteikti tvyrantį nerimą, susifokusuoja prie žmogaus figūros. Kartais seka jį žvilgsniu iš paskos, kartais pagauna ateinantį priešais ar stebi atokiai, nepažeisdamas jo buvimo erdvės.

Visi šie žmonės neliko nepastebėti. Vienaip ar kitaip įsiliejo į formuojamą tuometį miesto atmosferos audinį, laikinai praradusį įprastą ritmą, laikinai įgijusį naujas taisykles, kasdien vis kitaip koreguojamas kryptis.

Distancija. 2021 m. gegužė, Klaipėda.

Tereikia išlaukti

Dviese. 2021 m. birželis, Klaipėda.

Pandemijos laikas G.Juškos fotografijose – pandemijos laikas. Puikiai autoriui pažįstamas miestas, kuriame jis gyvena daugelį metų, – užtvindytas tylos.

Žmonių veidus dengiančios kaukės atima galimybę ne tik juos pažinti, bet ir išgirsti. Todėl susidaro įspūdis, kad jie – šio nuščiuvusio miesto incognito, nesąmoningai slepiantys savo identitetą ir taip dar labiau sustiprinantys spengiančią tylą.

Kita vertus, ant gatvės grindinio nusileidžiantys šviesos ruožai, žaismingi atspindžiai vandenyje, juo labiau – jaukūs ir pasiilgti apsikabinimai, kaip ir ištiestas lesalas balandžiui, išduoda, kad niekas nepasikeitė. Viskas taip pat, tereikia išlaukti.

Viltis, kaip ir mes, lieka. Atrodo, kad ji tik stiprėja, stebint ir jaučiant vieniems kitus. Kasdien iš naujo pripildant savo būtį supratimo ir pasitikėjimo.

G.Juška (gim. 1974 m. Vilniuje) fotografija susidomėjo dar vaikystėje, o rimčiau fotografuoti pradėjo nuo 2012 m.

Iš pradžių fotografijos mokėsi Klaipėdos paslaugų ir verslo mokykloje, kurioje šiuo metu dirba fotografijos mokytoju. Dabar autorius fotografijos studijas tęsia Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, gyvena Klaipėdoje. Ši paroda – jo debiutas. Tylus ir iškalbingas.

47

KINAS

Kadras iš dokumentinio filmo „Kernagis“ (rež. A.Lekavičius, 2022).

Kadras iš dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (rež. I.Cilyk, 2020).

Keturi filmai ap i Sudėtingi laikai verčia ieškoti kažko tikresnio ir prasmingesnio nei dalykai, kuriais paprastai mėgautumeisi taikos metu. Štai keturi nauji lietuvių arba su Lietuva susiję filmai apie laisvę, išskirtines asmenybes ir sudėtingas sąlygas bei aplinkybes, kuriomis jos gimsta.

Andrius RAMANAUSKAS

Apie maestro V.Kernagį Andriaus Lekavičiaus filmas „Kernagis“ (2022) – pirmasis dokumentinis pasakojimas apie maestro Vytautą Kernagį.

Tai vieno garsiausių visų laikų Lietuvos artistų išpažintis. Tai visos jo kartos dienoraštis. Ir liudijimas, kad nepakeičiamų vis dėlto yra. Dokumentinis filmas „Kernagis“ sudarytas vien iš archyvinių, 48

dažnai asmeninių ir niekur nematytų kadrų, kuriuose legendinis artistas ir Lietuvos dainius pasakoja pats apie save.

Istorija seka nuo jį išgarsinusio filmo „Maža išpažintis“ (1971), paliečia jo muzikinius projektus su „Dainos teatru“ ir „Kabaretu tarp girnų“ bei Sąjūdžio laikus ir solo karjerą laisvoje Lietuvoje iki televizijos projektų paskutiniais gyvenimo metais. Taip pat nemažą juostos dalį sudaro paties V.Kernagio filmuoti kadrai iš koncertų užkulisių, kelionių ir privačių šeimos susibūrimų.

Režisieriaus A.Lekavičiaus teigimu, po premjeros filmas visuomenei leis susipažinti su mažiau žinoma V.Kernagio asmenybės puse. „Kūrybinis procesas užtruko, nes teko peržiūrėti ne mažiau nei tūkstantį valandų archyvinės medžiagos, valandomis kalbėtis su šeimos nariais. Tie pokalbiai man davė drąsos. Tai buvo itin atsakingas darbas, juk kalbame apie Lietuvos legendą. Filmas yra apie gyvenimą, jis apima šviesiąją ir pačią energingiausią maestro profesinio ir asmeninio gyvenimo dalį. Tą, dėl kurios visi jį pažinojome. Kartu, tikiuosi, Vytautą iš naujo atras ir jaunoji karta“, – kalbėjo režisierius.

Filmas pasakoja apie vieną artimiausių lietuviams asmenybių. Ji matė ir patyrė visus mūsų šaliai svarbius lūžius ir pasikeitimus. Paties V.Kernagio žodžiais tariant: „Aš esu gimęs prie Stalino, augęs prie Chruščiovo, brendęs prie Brežnevo ir sulaukiau Landsbergio.“

Sugriauti blogio imperiją

Ukrainiečių režisieriaus, istorijos metraštininko Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2022) – tai pasakojimas apie unikalų lietuvių tautos istorijos momentą, kai ji pirmoji iš buvusio sovietinio bloko pasiekė nepriklausomybę. Tai laisvės pamoka visam pasauliui. „Tai svarbu kaip priminimas, kad drąsa yra svarbiausias ginklas net mažos tautos rankose, pajėgus sugriauti blogio imperiją“, – sakė režisierius S.Loznica.

1990 m. profesorius, muzikos istorikas, filosofas ir charizmatiškas politinis lyderis Vytautas Landsbergis išvedė savo šalį iš Sovietų Sąjungos sudėties ir privertė Michailą Gorbačiovą pripažinti jos suverenumą. Prabėgus daugiau nei 30 metų po TSRS griūties, vienas iš nepriklausomybės judėjimo pradininkų grįžta mintimis į dramatiškus 1988–1991 m. įvykius ir žingsnis po žingsnio visam pasauliui primena apie drąsias lietuvių kovas už laisvę, apie nepaprastą žmonių pasiaukojimą, patriotines dainas, garsiai skambėjusias miestų aikštėse, ir tas beprotiškas bemieges naktis, kai, stovėdami petys į petį prieš karinę techniką, lietuviai gynė savo Lietuvą. Visa tai – gyva istorijos pamoka dabarties ir ateitiems kartoms, perduodama asmenybės, kuri tuo metu buvo karščiausių įvykių epicentre.

Lietuvos istoriją nuo pirmų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais padeda atskleisti ne tik

KINAS

Kadras iš dokumentinio filmo „Šuolis“ (rež. G.Žickytė, 2021).

p ie laisvę V.Landsbergio pasakojimas, bet ir iki šiol nematyti archyviniai kadrai, sutalpinti net į keturių valandų trukmės filmą. „Labai įdomu stebėti, kaip skirtingos tautos tuo laikotarpiu skirtingai elgėsi. Ir lietuviai tuo metu buvo protestų prieš šį dirbtinį darinį, besilaikantį tik jėgos struktūromis, avangardas. Lietuvos tautos veiksmai ir elgesys buvo visiškai nepanašus į to laikotarpio baltarusių ar ukrainiečių elgesį. Lietuvių tauta čia atliko pagrindinį vaidmenį. Jie tiesiog kėlė neįmanomus kitiems uždavinius ir sulaukė nepriklausomybės“, – dalijosi mintimis ukrainietis režisierius S.Loznica.

Mėlyna kaip apelsinas žemė Nepriklausomų filmų festivalyje „Sundance“ (JAV) už geriausią režisūrą apdovanotas ukrainietės Irynos Cilyk režisuotas ir lietuvės Giedrės Žickytės prodiusuotas dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (2020) pasakoja apie fronto linijoje Donbase, Ukrainoje, gyvenančios šeimos kasdienybę. Kol išorinį pasaulį kausto bombų garsai ir chaosas, vieniša mama Ana ir jos keturi vaikai karinių veiksmų zonoje 2014–2015 m. kone kiekvieną naktį miegodavo savo namo rūsyje. Tačiau Ana skurdžioje, karo nualintoje buityje savo vaikams sugebėjo kurti šviesos, saugumo ir kūrybingumo zoną. Visi vaikai moka groti įvairiais instrumentais, kartu kuria mėgėjiš-

Kadras iš dokumentinio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (rež. S.Loznica, 2022).

ką filmą, vaizduojantį gyvenimą karo metu.

Tai pasakojimas apie žmogiškumą katastrofos akivaizdoje ir meno galią. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia juos filmuoti save, montuoti ir pristatyti filmą, įkvėptą jų pačių gyvenimo karo metu. Anai ir vaikams karo traumos transformuojasi į kūrybą, kuri yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.

2020 m. filmo premjera dėl karantino taip ir neįvyko. Filmas kino teatruose pasirodė visai neseniai, įsiliepsnojus karui Ukrainoje, tačiau filmo veikėjai dėl sudėtingos situacijos vis dar negalėjo atvykti į premjerą Lietuvoje ir dabar dedamos visos pastangos, kad jie saugiai išvažiuotų iš šalies. „Kai prieš dvi ar tris savaites pasirodė baisios lemties ženklai, Kijeve gyvenančiai filmo režisierei iškart parašiau: „Mano namai – jūsų namai.“ Ji turi rašytoją vyrą ir vienuolikmetį sūnų. Tačiau Iryna narsiai atsakė: „Ačiū, Giedre, mes nepaliksime Kijevo. Noriu gaminti vakarienę savo namuose tiek, kiek pajėgsiu tai daryti. Jei visi išvažiuosime, miestą užims“, – pasakojo filmo prodiuserė G.Žickytė.

Likimą pakeitęs šuolis Filmas „Šuolis“ (2021), režisuotas G.Žickytės, – pasaulį pavergusi istorija apie lietuvio drąsą. 1970-aisiais Simas Kudirka peršoko iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos ka-

terį ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Tačiau netrukus grąžintas atgal jis buvo pargabentas į Tarybų Sąjungą ir teismo sprendimu įkalintas dešimčiai metų sunkių darbų lageryje.

Nepaisant žiauraus nuosprendžio, Simo istorija nesibaigė, sulaukė didžiulio tarptautinio dėmesio ir palaikymo. Dėl jo išlaisvinimo buvo rengiamos tūkstantinės demonstracijos Jungtinėse Valstijose. Lietuvaitis iš Griškabūdžio kaimo tapo tarptautiniu žmogaus laisvių pažeidimo simboliu, o jo likimą sprendė net du JAV prezidentai – Richardas Nixonas ir Geraldas Fordas. Šie įvykiai šaltojo karo metais sukėlė milžinišką politinį sąmyšį JAV ir Tarybų Sąjungoje, bet Lietuvoje ši istorija mažai žinoma.

Dabar, jau praėjus penkiems dešimtmečiams, S.Kudirka vis dar gyvas ir gyvena Lietuvoje. Filme, lydimas dokumentinio kino režisierės G.Žickytės, jis sugrįžo į amerikiečių laivą „Vigilant“, kur ir prasidėjo tarptautinis skandalas. Sugrįžo, kad papasakotų šią istoriją ir dar kartą kartu su žiūrovais išgyventų jo likimą pakeitusį šuolį.

Filmas siužetu prilygsta geriausiems Holivudo politiniams trileriams ir šiemet yra Lietuvos pretendentas, siekiantis prestižinio „Oskaro“. „Mes visi kino režisieriai ieškome įdomių ir jaudinančių istorijų. Taip pat laisvės tema man nepaprastai artima ir ją galima pajausti ne viename mano filme. Man ta maža Simo figūrėlė tarp dviejų laivų, tarp dviejų šalių, tarp dviejų supervalstybių ir tarp dviejų absoliučiai skirtingų pasaulių atrodė nepaprastai kinematografiška“, – pasakojo režisierė G.Žickytė.

49

GINTARO LAŠAI

Sondra SIMANA

Moterims iš praeities Mano gyvenimui jau niekada nebus Pakaks Kalbėti apie moteriškumo manifestacijas Išgyvenimo būdus ir kaip pranokti laiką Praaugti miško liniją horizonto taikiklyje Išskaičiuoti dienas – uosiui, ąžuolui, liepai ir, žinoma, Drebulei, po vidurnakčio užsikalbėjimo dozės Kai virtuvėje šviesos takeliu renkasi skruzdės Apkabint pėdų basakojės milžinės Dar labiau sulėtėjus Nelaukiu putų iš jūros dugno kalėjimo Nelaukiu brolių durklo į skarelės trikampio kampą Nugara regiu, atbulomis tolstu, savąjį veidą šalia kitų veidų Išlaikau virš švytinčio ugnimi rytojaus 2022 02 28

Sniege gulintis raudonas vaisius Vieną rytą ėjau į darbą Pažliugęs sniegas stovėjo Atkišęs nuogą skūrą vėjui Kirtau gatvę ir žengiau Į apleistą stadioną Kurio pakrašty žinojau Stovi būdelė su užrašu Kačių šėrykla Toks tvarkingas namelis Apleisto stadiono pakrašty Kur vasaromis iš kaklelio Maukiamas vynas Vėtra neseniai buvo nulaužusi Didelę šaką Žvilgsnį patraukė Stambus granato vaisius Baltame sniege Jis nebuvo perskilęs, nei ištižęs Tik keistai šypsojosi Nuėjus kelis metrus Norėjau apsisukti ir sugrįžti Bet ėjau tolyn nuo Gulinčio sniege Kad tik nepakelčiau Ir neįsisiurbčiau lūpomis Į šaltą traškantį Granato vaisiaus raudonumą Kačių šėrykla buvo tuščia Aplinkui nematyti nei žmogaus 50

Nei gyvūno Tik bekraujis sniego takelis XXX Kai namai išeina iš mano akių Kažkas pasilieka nusėda ant suknelių Daugybės spalvotų kojinių Ir knygų, kurias naudoju vietoj uostomojo tabako.

Ko nelieka manyje daugiau Kai namai tarsi potvynis atslūgsta Iš sukarpyto mano kraujo O ji kalba ir kalba, kaip stovi ant galvos, bet tik smėlyje Nežino kodėl, niekur kitur, Tik prie jūros, ir tik ant smėlio Kai namai išeina jūros paviršiais Pamiršę raudančius akmenis O aš pasilieku ir šaudau tuščiais šoviniais Riedančiais ašarų kanalais Ir visi galvoja, kad šiandien pati Juokingiausia mano diena Tegul taip ir būna, Ir galvojimas tegul būna jų galvose Nors aš norėčiau pasakyti apie viską Tik dar tikriau Bet namai sugrįžta ir aš juose užsirakinu su suknelėmis, kojinėmis ir knygomis.

Apie langus

Pagal ukrainiečio filosofo prof. Andrii Baumeisterio pranešimus feisbuke 1.

Mano mama paguldo langą Pati pasirenka saugesnę vietą nakčiai Kartais virtuvėje, ant minkštasuolio Išteplioto maistu valgant šeimai kartais dirbtuvėje prie molberto su nebaigtu peizažu Jai sunku bėgti į slėptuvę – širdis per silpna Todėl ir lieka miegoti ketvirtame aukšte Kartu su Čarliu, savo šunimi Reguliariai jai rašau ir skambinu Bombų prieglaudoje visi pažįstami Dalina maistą ir vaistus tiems, kam reikia Gyvename kaip vienas kūnas Signalizacijos, raketų smūgiai ir sprogimai Ką gi, puiki invazinė rūšis.

Ryte patikrinu, ar prie visų dega žalias langas Manasis dega Diena pakeičia naktį Stabiliai šlykštu, nors nepykina 2022 03 01

GINTARO LAŠAI

Arvydo Stačioko nuotr.

2.

Devintąją karo dieną Filosofas pirmą kartą pabando mąstyti Apie tai, kas vyksta aplinkui jį, aplinkui visus juos. Žmonės apsigyveno urvuose Tai atsitiko šiek tiek seniau Nes dabar tas gyvenimas jau duoda derlių Visų jų realybė išsiskaidė skeveldromis Nieko bendro tarpusavyje neturinčiomis ontologijomis Jų daug, ne viena, ne dvi ir ne trys Savo gerai apgyvendintuose pasauliuose Žmonės įsirengė kvazi racionalius monolitinius pastatus Pastatė iš medžiagų, sumaltų mitiniuose malūnuose Teisinga duona kepama iš teisingų miltų Tačiau šiandien mūsų burna ir liežuvis Mūsų priešai. Žodžiai nacija, humanizmas, pasaulis, Išlaisvinimas, vertybės, taika, laisvė, dievo įsakymai Ką su šiais žodžiais daryti?

Sušluoti į šiukšlių krūvą?

Mums reikia naujų žodžių.

Bet jų nėra.

Tik susitarkime dėl vieno bazinio fakto – Rusija užpuolė Ukrainą.

Tavo langą, filosofe, paguldė mama, Laukiu. Antra diena. Nepykina. Šlykštu stabiliai.

2022 03 04

Atšaukta kultūra. Baba Jaga ateina Atšaukta Muratova Atšauktas Pelevinas Atšaukta Aš Atšauktas Tu Atšaukti Mes Atšaukti Jie Atšauktas orumas Atšauktas pasitikėjimas Atšauktas kaimynas Atšauktas džiaugsmas Atšaukta vakarienė Atšaukta lova Atšauktas sapnas Atšauktas saulėlydis Šaukta Europa Šauktas pasaulis Šauktas Tėvas Šaukta Motina Šauktas Brolis Šaukta Sesė Šauktas Jėzus Šauktas Alachas Šauktas Prezidentas Šaukta Dievo Motina Peršauta mergaitė ► 51

GINTARO LAŠAI

◄

Peršautas berniukas Peršautas vyras Peršauta moteris Peršauta diena Peršauta naktis Peršautas šuo Peršauta savaitė Peršauta sąžinė Peršauta galva Peršauta širdis Širdis Širdis Peršauta širdis Tuk Tuk Tuk Tuksi Peršauta Ukraina Tuk Tuk Tuk Atšaukia Atšaukia Atšaukia Save iš pragaro Save iš vergijos Save iš holodomoro Peršauta Ukraina Atšaukia mane Atšaukia tave Atšaukia mus Peršautus gulaguose Peršautus bunkeriuose Peršautus Atšauktus Šauktus Užpustytus Sudegintus Visus Juos Mus Arimus Laukus Atšaukia sėklą Nesidaugins priešas Baba Jaga Molotovais Spjaudalais Stingeriais Užkalbėjimais Nesidaugins priešas Nestovės jums Vyrai, oi nestovės Kultūra atšaukta Klaupkitės Maldaukite Baba Jaga ateina 2022 03 02

52

Nijolė KLIUKAITĖ

Lai šviesa...

Laisvė užgimsta įsčiose kalbėjo sena čigonė su viena kryžiuku užadyta akim po voku kažkas vartėsi tarytum ketintų praplėšti siūlę arba odos raukšles tarytum už jų po jomis kaltųsi koks žvėrelis gėlė arba paukštis snapu draskantis voką iš vidaus nelyg lukštą miego kiaušinio reginčioji akis žiūrėjo į mane taip lyg gręžtų įsčias kurios išnešiojo ir išplukdė dukras o laisvė su jomis įkvėpti nespėdavo nerdavo vis gilyn į mėlynąsias svajonių pievas ir dar giliau dar giliau pro mirties akiduobes į gyvojo kraujo duburius kur sproginėjo troškimų petardos ir žiebėsi karštos ir šaltos ugnelės tarytum žiemos šermukšniai viliojantys nekaltus plunksnuočius tada supratau kad mano laisvė medinė apaugs ji žieve lapais ir sėklom esu žalia moteris toji pirmoji netyčia sunokinusi pažinimo obuolį ant lūžinėjančių nuo svorio šakų jau tada žinojau kad nemokėsiu jo ginti nuo plėšiančių rankų nemokėsiu jo ginti savimi nuo savęs esu moteris ir stengiuosi apsisiausti ūkais susisupti į vėją ledėjantį nuo svetimų prisilietimų bet užsiliepsnojanti ugnimi nuo bučinių esu moteris galiu užmušti meile tarsi įkaitintu adatos smaigaliu ir man gaila tų žalių žmogeliukų nemokančių sukirčiuot savo laisvės esu moteris ir viską sugeriu įsčiomis šviesą ir nakties spindesį pavasario paukštelius ir mirtį sproginėjančią už kalvos už sienos ir netgi stovinčią už nugaros galiu sulydyti savyje tuos tankus laivus lėktuvus metančius iš viršaus mirties lietų šūvius ir nuoskaudas esu moteris vasaros saulėgrįžą iškryžiuojanti tiesiaisiais ir įstrižiniais kryželiais išaudžianti šviesos medį ir pražydinanti aštuonkampėm žvaigždutėm nokinančiom aušrą ir saulės stulpus globiančius beigi saugančius esu moteris kantriai nokinanti javą ir braukianti rasą nuo žilų žemės plaukų esu moteris burianti save nuo vieno ryto lig kito o čigonė žiūrėk ir vėl čia dabar sako man išrauk savo patį ilgiausiąjį plauką ir patį juodžiausią būt gerai nedažytą bet jei tokio neturi rauk ir žiūrėk ar skrenda jeigu skrenda tai viskas gerai suras jis patį didžiausią pasaulio skriaudiką ir apsivynios aplink kaklą o kitą rytą saulė pakils ir nudžiovins visas nesąmones kaip rasą nuo žolės žalios ligi pasiutimo

Arvydo Stačioko nuotr.

GINTARO LAŠAI

Krintančio lapo medžioklė Alma RIEBŽDAITĖ Misisipė stovi po medžiu ir bando nufotografuoti krintantį lapą, ji ieško šviesos ir šešėlių žaismo, kompozicijos perspektyvoje. Jai, aišku, nepavyksta, bet ji turi svajonę. Ji yra apskaičiavusi, kaip viskas turi būti: turi ilgai stovėti po medžiu, lapas turi kristi labai lėtai ir ilgai suptis ore.

Turi sulaukti momento, kai jis atitrūks nuo medžio ir pradės savo kelionę. Turi pagauti tą momentą, kai lapas bus pasisukęs tam tikru kampu, kad gražiai estetiškai atrodytų ir suprastum, jog tai – krintantis lapas. O laiko nepaprastai mažai.

Lapo kotelis turi būti grakščiai išsirietęs.

Turi žaisti šviesa ir šešėliai. Turi turėti gerą techniką. Turi būti ruduo. Diena be vėjo. Greičiausiai paskutinės spalio ar lapkričio pradžios dienos. Galų gale tu turi būti laisvas ir turėti daug laiko, kad diena po dienos eitum ir medžiotum krintantį lapą. Turi labai mėgti beprasmybę. Gali paaukoti visą mėnesį, taip ir nepagavęs krintančio lapo, ir paskui beviltiškai laukti kito rudens. Štai ir viskas, ko reikia medžioklei.

Kas galėtų savo gyvenimo tikslu pasirinkti krintančio lapo medžioklę? Tik Misisipė. Ir, žinote, kaip būna, medžiotojai renka trofėjus. Taip ir Misisipė, čia būtų lapas Nr. 1, seno ąžuolo, lapas Nr. 2, raudono klevo, lapas Nr. 3, senos liepos, apvalutis, nutviekstas besileidžiančios saulės šviesos. Lapas Nr. 4... Misisipė kol kas neturi jokio trofėjaus. Kaip baisu gyventi, kai neturi nė vieno trokštamo trofėjaus ir greičiausiai niekada neturėsi, nes tai – svajonė, neįgyvendinama. Ak, o jei pagautum tą momentą, kaip lapas atitrūksta, kai lapas ir jį su medžiu jungusi šaka išsiskiria amžiams, bet tu pagauni tą

mažytį tarpelį, tą jų atsiskyrimo momentą. Tai jaudina tik Misisipę, nes ji yra labai keistas žmogus, į jos galvą nuolat įsisunkia kažkokios beprotiškos idėjos. Kas per patogumas – fotografuoti prie šakos prikibusį, tarp krūmo šakelių užstrigusį ar nukritusį lapą – net ir elegantiškai nukritusį ant suoliuko. Nepadoriai patogu. Žinoma, jungiančią šakelę galima retušuoti ir sukurti krintančio lapo įspūdį, bet tai ne Misisipės stilius.

Misisipė prisėda. Ir staiga išgirsta, kad savo galvoje kalbasi su kažkuo kitu, nei visada kalbėdavosi iki šiol. Žmonės gal ir nepastebi, bet savo galvose jie nuolat su kažkuo kalbasi. Ir kartais tie balsai galvoje būna labai nemalonūs, pikti, kritiški, smerkiantys ar net besityčiojantys, grasinantys ir pan., savo galvoje kartais gali labai konfliktuoti. Žmonės yra taip įpratę prie savo galvos, kad tokių dalykų paprastai nepastebi ir galvoja, kad čia tiesiog jie. Tai gali atrodyti absoliučiai beprotiška idėja, bet nieko panašaus. Kartais ten būna net visas būrys, ir kai kurie labai rėkia, nori perklykti vienas kitą. Kartais žmogaus galvoje gyvena košmariška realybė, ir žmogus gyvena košmariškoje galvos realybėje.

Ji sėdėjo ant suoliuko, o lapai krito, visiškai abejingi Misisipės svajonei, suposi sau laimingi aplink Misisipę, vienas net nusileido jai ant peties, ir ji suprato, kad savo gyvenime neteko kažko labai svarbaus. Ne, ne, tai ne dar viena praleista galimybė sumedžioti krintantį lapą. Tai skaudu sakyti ir girdėti, bet galvoje dingo nuolat tarpusavyje besipjaunantys tėvo ir motinos balsai, besipjaunantys tikrąja ta žodžio prasme – jie visą gyvenimą pjovė vienas kitą, norėjo užpjauti vienas kitą negyvai ir amžinai mylėti, bet jiems taip ir nepavyko to suderinti. Ji neteko tėvo

ir motinos, amžiams. Ji bando ieškoti jų balsų savo galvoje, bet neberanda, nebegirdi. Nėra visai tikslu taip sakyti. Ji lyg našlaitė po ilgų klajonių po pasaulį jautėsi atradusi savo biologinius tėvus, jos su jais jau niekas neberišo, nes jie dingo iš jos galvos.

Tėveliai, būkite geri, nebūkite tokie žiaurūs, kad jūsų vaikai, nuėję pas psichoterapeutą, neprarastų jūsų amžiams.

Misisipė jautėsi atradusi savo biologinius tėvus. Prieš pat jos nosį grakščiai linguodamas praplaukė dar vienas lapas.

Misisipė šypsosi: na, nors pasiusk. Visada taip: kaip tyčia. Kai seki, tykai, nieko nebūna, bet užtenka tik atsisėsti ir nieko nebedaryti ir lapai ima suktis apie tave, tavo nosį, pečius, plaukti pro šalį kaip laivai, tarsi amžinai su tavimi gyvybės alsavimu flirtuojanti būtis, kurios niekada nepagausi.

Savo galvoje ji kalbėjosi su psichoterapeutu. Na, dažniausiai ginčijasi, bet taip nepiktai, ir kartais net jam savo galvoje sako „eik tu nachui“, bet psichoterapeutas nepyksta. Tėvams ji taip niekada nėra pasakiusi, o jei ir pasakytų, jie vis tiek niekaip nesiliautų pjautis ir gali būti, kad visiškai į tave nežiūrėdami paleistų kokį sunkų daiktą, pavyzdžiui, kietos duonos kepalą į akį. Ne, jei tu jiems būtum pasakęs „eik tu nachui“, jie tikrai jau būtų tave nužudę, ir dabar tu tikrai nerašytum šitų eilučių. O psichoterapeutas nieko, kažkaip susitaiko ir net nekreipia dėmesio, net atrodo, kad jis negirdi tavo „nachui“, nes yra įsitikinęs kažkokios idėjos absoliučiu teisingumu ir seka paskui ją: tai vadinasi saugus prieraišumas. Einana.

Kartais, atrodo, jis tavęs visiškai negirdi, kad net pradedi kalbėtis su savimi ir gali turėti savo nuomonę ir elgtis kaip tinkamas. ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ Staiga ji pajunta, kaip eteryje išsisklaido „eik tu nachui“, iš pradžių suplyšta į bereikšmes raides, o ir pačios raidės ima irti, birti, kol galų gale iš šitos skambios frazės lieka tik gražus, ramus ir žvilgantis niekas, švelnus realybės kailis, kurį gali glostyti.

Na, jei niekada nestebėjote balsų savo galvoje, gali atrodyti, kad tu girdi juos, tėvą ar motiną, psichoterapeutą, ne, visiškai negirdėti jų fizinių balsų niuansų, galvoje fizinės balso ypatybės yra išnykusios, gal ir dėl to taip sunku suprasti, kad girdi ne savo, o kitų žmonių balsus. Dėl išnykusių fizinių savybių žmonės ir galvoja, kad tie balsai yra jų. Didelė tikimybė, kad nuėję pas psichoterapeutą neteksite savo dvasinių tėvų, pasverkite tai. Kelio atgal nebus: tėvų balsai išsitrins amžiams.

Niekada jų nebesugrąžinsite. Kitų gerų, jums reikšmingų žmonių balsai liks.

Alma Riebždaitė. Miškas naktį po lietaus.

54

Kartais man atrodo, kad šita istorija yra visai ne apie Misisipę. Kuo toliau, tuo labiau man pradeda atrodyti, kad šita istorija yra apie Žanetą, apie jo kovą.

Jei tu paskutinių konsultacijų metu būtum matęs Žanetą, kaip jis dusdamas renka po vieną žodžius ir kalba, ir kaip dreba, virpa visas jo kūnas, tikrai taip pagalvotum. Ačiū Dievui, kad viskas vyko per nuotolį ir nereikėjo šito drebulio girdėti iš arti: tai būtų buvę nepakeliama. Ir kas tie pinigai, sumokami psichoterapeutui, jei jis savo rankomis maišo po tavo kraujus ir kartu su tavimi plaukia per kraujo jūrą. Ko verti tie pinigai. Jis plaukia kartu su tavimi per tavo kraujo jūrą. Tai yra nuostabiausia: kažkas ryžosi kartu su tavimi perplaukti tavo kraujo jūrą. Jis plaukė kartu, nors kartais ir ne viską suprato, ar laikėsi įsikibęs aklai savo idėjos ar net atrodė

tau, kad tavęs neišgirdo, buvo neteisus, buvo kitoks, Kitas, kitaip suprantantis buvo savimi, su savo principais ir įsitikinimais, savo vertybėmis, bet jis plaukė kartu su tavimi per tavo kraujo jūrą ir niekada tavęs nepaliko, neapleido. Net vijosi tave, kai tu norėdavai jam dingti iš akių ar nunirdavai per giliai ir pradėdavai springti savo krauju, jis buvo šalia, kai tu jį visaip skaudinai, nusišnekėjai, buvai be galo bjauri.

Ką tu gali pasakyti blogo apie šį gyvenimą, kai kažkas su tavimi perplaukia tavo kraujo jūras? Tu tiesiog pamilsti tą žmogų. Tu vėl pradedi tikėti žmonėmis, nes tau nieko kito nebelieka, tu tiesiog nebegali netikėti žmonėmis. O kur kiti žmonės, kurie buvo šalia tavęs ir palaikė tave kaip galėjo ir mokėjo, pavyzdžiui, gerasis intelektualusis Redaktorius, kuris yra didis poetas ir rašytojas, dramatur-

GINTARO LAŠAI

gas. Jis taip pat buvo kartu su tavimi, ir kai kurie jau labai seniai seniai išgirsti palaikantys žodžiai iki šiol tebeskamba tavo galvoje. Tai buvo tiesiog gera linkintys, paprasti, palaikantys žodžiai.

Visada skambės. O Filosofas, kuris klajūnei surašė dešimtukus ir norėjo padėti.

O dar kiti, kurie tave palaikė, mylėjo tave, tikėjo tavimi. Dažnai pagalvoju apie Filosofą, ką jis pasakytų apie šituos baime ir nerimu pertvinkusius laikus, apie žmogaus būtį, bet jo nebėra, ir Misisipė kartais galvoja, kad pasakyti reikės jai, nes ji gali, juk Filosofas jai ne šiaip sau surašė dešimtukus už tai, kad ji per egzaminus tylėjo. Ji tik ateidavo, pasėdėdavo per egzaminą, patylėdavo kvailai vartaliodama akis, ir dešimtukas.

Tai tikrai juokinga.

Ji turi pakeisti savo gyvenimo kryptį ir tai padarys iš lėto, nes yra labai didelė lėtapėdė. Pabaigusi istoriją Misisipė suplanavo išleisti šitą istoriją kaip knygą ir pradėjo metodiškai veikti. Iš pradžių pavadinimas. Misisipė susirašė variantus ir išsiuntė trims artimiausiems žmonėms, dviem draugėms ir Didžiajam Vincui, sūnui.

1. Užpiešti Misisipę švelnių žmonių mieste; 2. Krintančio lapo medžioklė; 3. Ištrūkti iš psichopatų; 4. Pavojinga knyga.

Pirmoji draugė atsakė „3“, suprantama, psichopatai visiems patinka ir yra įdomūs. Antroji draugė atsakė, kad ją patrauktų knyga Nr. 4. Sūnus parašė „2“.

Misisipė visiškai pasimetė knygos pavadinimo rinkimuose. Ji skambina sūnui, norėdama sužinoti jo argumentus.

Sūnus su geriausiu draugu, kuris yra jo pusbrolis, sėdi garaže, nes dabar karantinas ir jie niekur kitur negali eiti, bet rado garažą.

– Kaip gerai, kad tu radai tą garažą, – sako Misisipė. – Per tą karantiną nuo vienatvės ir mirti, išprotėti galima.

– Aha, mama.

– O kodėl tu manai, kad tas pavadinimas geriausias? – Misisipė klausia, nes jai labai įdomi sūnaus, kuriam greitai bus šešiolika, nuomonė, kadangi labai jį gerbia ir vertina, ir papasakoja apie draugių variantus.

– Nu, mama, pati pagalvok, „Ištrūkti iš psichopatų“ – ar tavo knyga koks detektyvas ar trileris, nu ne. „Pavojinga knyga“,

nu, juk tu man dovanojai knygą „Pavojinga knyga berniukams“. Nu, mama, knygą pavadinti pavojinga knyga yra labai vaikiška.

Sūnaus argumentai yra tokie paprasti, bet tokie autoritetingi, kad Misisipė netenka žado.

– O pirmas?

Apie pirmą Didysis Vincas nieko net nekalba.

– Na, jis kažkoks ilgas ir sunkiai suprantamas, – neaiškiai sumurma Vincas.

Dabar Misisipė knygą, pavadinimu „Krintančio lapo medžioklė“, siųs į leidyklas ir, jei reikės, ieškos finansavimo. Ar reikia sakyti, kad šitą veiksmą ji gali atlikti tik dėl to, kad ji nebeturi būti gera ir žmonių, kurie ja tiki, dėka?

Redaktoriaus, Filosofo, Žaneto, dėstytojų, draugų ir draugių, pažįstamų, sutiktųjų, savo vaikų dėka. „Rašyk!“, „Tu parašysi dar daug knygų ir nutapysi daug paveikslų.“ Didysis Vincas jaučia savo mamą, ir mažasis Gerdas, kuris nuolat mokina mamą, kaip jai reikia gyventi, yra puikus virtuvės šefas ir mažas didysis verslininkas, kuris sako, kad mama savo paveikslus turi parduoti labai brangiai, ir labai pyksta, kad ji taip pigiai parduoda savo paveikslus.

Vaikai negyvena nuolat su Misisipe, bet ji niekada neprarado ryšio su savo vaikais, ir, laikui bėgant, tas ryšys tik stiprėja. Jų meilė yra didelė kaip Mėnulis, kaip Visata ir dar eina truputį toliau už viso to, kas yra, ribų.

Sunkiausia yra atsisveikinti, taip.

Atsisveikinti su tais, kuriuos labai myli, nes jie išeina. Jūsų keliai išsiskiria arba žmogus iškeliauja į Amžinybę. Artėja laikas, kai Misisipei iš tikrųjų reikės atsisveikinti su Žanetu. Iš pradžių tai atrodo taip baisu, neįmanoma, kol supranti, jog Žanetas yra tavyje, jo balsas yra tavyje, ir tas balsas skambės visada, kol tu iškeliausi į Amžinybę. Žmonės sako, kad tas žmogus gyvena širdyje, prisiminimuose, ne, jis lieka amžinai tavyje kaip metafizinis Kito žmogaus balsas, tu girdėsi tą Kito balsą iki paskutinio savo atodūsio.

Girdi, nes mylėjai, nes to tave žudančio ir naikinančio garso takelio nereikėjo ištrinti. Tie žmonės, kurie tave supo, supa, yra tavo dienų ir naktų grojaraštis, jie kalba savo ir tūkstančiais kitų žmonių balsų į tave.

Tai galėtų būti istorija apie mamą ir tėtį, bet nėra. Džiaukitės, kurie turite ar turėjote gerus tėvus, dažnai jie nėra tobuli ar tokie, kokių mums norėtųsi, mylėkime juos ir vertinkime. Misisipė nepraranda vilties, kad kažkas jos ir tėvų santykiuose dar gali pasikeisti, megzti ryšį su žmogumi niekada nėra per vėlu, galų gale juk ji surado savo tėvus, bet dabar tai yra istorija apie Žanetą, kuris niekada tavęs nepaliko.

Iš pradžių Žaneto vardas man atrodė juokingas, bet dabar man jis asocijuojasi su Žanos D’Ark, didžios kovotojos, vardu. Žmogaus gebėjimas su kitu žmogumi perplaukti jo kraujo jūrą leidžia man iš naujo patikėti žmogumi, nepaisant karų, koncentracijos stovyklų ir terorizmo aktų.

– Ar tu gali patikėti, Misisipe, kad parašei šitą istoriją?

– Ne. – Ar galėtum patikėti, kad gali ir vėl tai pakartoti ar sukurti ką nors nauja?

– Ne. – Taip ir piešiant paveikslus. Tu niekada netiki, kad tau išeis, pavyks, bet tau išeina ir pavyksta, tiesiog taip yra. Aš sakau, kaip yra, o žmonės sugalvos, kaip protingai tai paaiškinti.

Misisipei gimsta mintis apie Šventą Erdvę, tai yra teritorija tarp dviejų žmonių, teritorija, kuri priklauso tik tiems žmonėms, ir niekas, absoliučiai niekas, negali į tą teritoriją įžengti ar įsibrauti, niekas negali jos pakartoti, nukopijuoti irgi. Gali tik bandyti įminti Šventos Erdvės mįslę, kurti švelnias užuominas apie Šventą Erdvę. Laimingi yra tik tie santykiai, kurie šią Šventą Erdvę turi, kuria, puoselėja ir kultivuoja švelnumą, atlaidumą, kantrybę, išmintį, charakterio tvirtumą. Visa kita yra pasmerkta žlugti.

Misisipė mato, kaip klevo lapas atsiskiria nuo medžio šakos ir pradeda savo kelionę, pradeda skristi. Tikrovė yra sulėtėjusi tūkstantį kartų, ir ji gali daryti, ką nori ir kaip nori, bet jai nekyla ranka fotografuoti, nes tai pernelyg intymu. Yra dalykų, kurių negali įrašyti, negali sustabdyti, negali pasiglemžti, dalykų, kurių negali turėti, nes jie tik yra.

Tai – ne mirtis, tai – kelionė, kurioje kiekvienas iš mūsų kaip individualus asmuo ir kaip Visata, kurią simbolizuoja Medis, pasitinkame savo baigtinumą.

55

GINTARO LAŠAI

Sąžinė mene O.HENRY

– Aš niekaip negaliu priversti savo kompaniono Endžio Takerio laikytis teisėtų padoraus sukčiavimo normų, – kartą pasakė man Džefas Pytersas.

– Endžio per daug turtinga vaizduotė, kad galėtų būti padorus. Jis išrasdavo tokius pilnus apgaulės, tokius superfinansinius pinigų „pasidarymo“ būdus, kad juos uždraustų net geležinkelių kompanijos nuolaidų nuostatai.

Aš pats iš principo niekad neimu nė vieno dolerio iš artimo savo, nedavęs jam ko nors mainais – medalikėlio iš falsifikuoto aukso ar darželio gėlių sėklų, ar tepalo nuo strėnų gėlos, ar biržos popierių, ar viryklių šveitimo miltelių, ar pagaliau nors kokio pliaukšt per viršugalvį, kad užvesčiau ant kelio prie pinigų. Spėju, kad kokie nors mano protėviai yra kilę iš Naujosios Anglijos1; jie ir perdavė man tokią tvirtą ir nepalaužiamą policijos baimę.

Bet Endžio šeimos kilmės medis – kitokios prigimties. Jis, ko gero, galėtų atsekti savo genealogiją tik iki kokios nors finansinės korporacijos. * Vieną vasarą, kai mes lankėmės vidurio Vakaruose ir šelpėme visą pramonę Ohajo lygumoje, siūlydami šeiminius albumus, miltelius nuo galvos skausmo ir tarakonų naikinimo skystį, į Endžio galvą pasibeldė nauja finansinė kombinacija, labai pelninga ir ypač „mėgstama“ visų teisinių valdžių.

– Džefai, – sako jis, – mano nuomone, laikas mums palikti tuos griežčių mėgėjus ir apdovanoti dėmesiu kokį nors geriau maitinantį bei vaisingesnį darbelį. Jeigu mes ir toliau grybščiosim iš tų vargo bičių jų menkus pinigėlius, tai mus priskirs prakišinėtojams. Kaip tau idėja – šokt į pačią dangoraižių šalies tankmę ir pakasyti kokius stambius elnius?

– Ką gi, – pratariu aš, – mano stiliaus išskirtiniai bruožai tau žinomi. Aš teikiu pirmenybę sąžiningam legaliam bizniui, 56

tokiam, kokiu mes dabar užsiimam. Kai aš paimu pinigus, mėgstu palikti mano pirkėjo rankose kokį nors užvaldantį dėmesį daiktą, kad jis gėrėtųsi juo ir nelabai atidžiai stebėtų, į kurią pusę aš nusiplaunu, net jeigu tas daiktas būtų Juokų Verta Trijų Pirštų Kombinacija, Skirta Jo Akims Apdumti2. Bet jeigu tu sugalvojai kokį naujutėlaitį dalyką, Endi, – sakau aš, – dėstyk, paklausysim. Ne taip aš jau prisirišęs prie smulkios apgaulės, kad atsisakyčiau, jeigu mainais man pateikia ką nors geresnio.

– Aš vis pagalvodavau, – pradėjo Endis, – kaip čia suorganizavus nedidelę apsiaustį – tokią paprastą, be šunų, be varovų ir be ypatingo triukšmo – ir pamedžioti tokioj amerikietiškų Midų3 bandoj, kuri šnekant vadinama pitsburginiais milijonieriais.

– Niujorke? – tikslinuosi.

– Ne, mieliausias, – atsako Endis. – Pitsburge. Ten jie spiečiasi. Niujorko jie nemėgsta. Būna ten retai ir tik todėl, kad iš jų to laukiama.

Pitsburgo milijonierius, patekęs į Niujorką, – tas pats, kas musė, įkritusi į puodelį karštos kavos: žmonės žiūri į jį, kalba apie jį, o jam iš to jokios naudos. Niujorkas tyčiojasi iš jo, kad jis prašvaisto krūvas pinigų tame veidmainių, snobų ir pašaipų mieste.

O iš tikrųjų jis ten beveik nieko neišleidžia. Kartą aš mačiau išlaidų sąrašą, kurį sudarė vienas Pitsburgo gyventojas – turtas penkiolika milijonų – po to, kai pragyveno dešimt dienų tame niekatauškių mieste. Štai koks buvo sąrašas: Kelionė gelež. ten ir atgal – 21 $ Važ. kebu į viešb. ir atgal – 2 $ Viešb. sąsk. (po 5 $ per dieną) – 50 $ Arbatpinigiai – 5 750 $ Iš viso – 5 823$ – Štai jis, Niujorko balsas, – tęsia Endis. – Šis miestas – grynas padavėjas. Jeigu jam duosi per daug, jis atsistos prie durų ir apie jūsų sąskaitą pradės laidyti sąmojus su drabužinės berniuku. Kai Pitsburgo gyventojas nori išleisti savo pinigus ir gėrėtis gyvenimu, jis sėdi namuose. Ten mes jį ir pagausime.

Na, trumpai tariant, pasidėjome mes su Endžiu savo Paryžiaus žalumą ir antipirini-

nius miltelius, ir albumus pas vieną draugą rūsyje ir išvykome į Pitsburgą. Endis neturėjo iš anksto sudaryto priekabių ir prievartinių veiksmų plano, bet jis kaip visuomet labai pasitikėjo savo nedorovinga prigimtimi, kuri, prasidėjus „reikalui“, iškart mokės pasinaudoti mažiausia proga.

Pritardamas manosioms savisaugos ir dorovingumo idėjoms, Endis prižadėjo, kad, jeigu aš aktyviai ir apeidamas įstatymus įsijungsiu į bet kurį verslą, kokį tik jis sugalvos „pažadinti“, auka už savo pinigus gaus kokį nors dabar esantį ir konkretų dalyką, kurį galima suvokti regėjimu, lytėjimu, uosle ar skoniu, – taigi mano sąžinė galinti būti rami. Šitaip susitarus, aš pasijutau doresnis ir daug linksmiau įsitraukiau į tą negarbingą darbą.

– Endi, – kalbu tapnodamas greta jo per dūmus šlako keliuku, kurį jie ten vadina Smitfyldo gatve, – ar tu „apmodeliavai“, kaip mes susipažinsime su tais kokso karaliais ir luitinio ketaus spaudėjais? Žinoma, aš nenoriu sumenkinti savo vertės ir sugebėjimo deramai laikytis svetainės manierų bei elgesio su visokiomis ten alyvų šakutėmis ar pyragų peiliais, – išsiplečiu aš, – bet ar nepasirodys, kad patekti į tų pigių cigarų mėgėjų salonus yra daug sunkiau, nei tau atrodo?

– Jeigu ir yra koks kliuvinys, – skelbia sprendimą Endis, – tai tik mūsų pačių mandagumas ir kultūringumas. Pitsburgo milijonieriai – paprasti žmonės, atviraširdžiai, nepretenzingi, demokratiški vyrai.

Jų elgesys prastas, net būna netašytas, ir nors jie mėgsta pasirodyti esą smarkūs, nesivaržantys, po tomis manieromis slypi šiurkštumas ir neišsiauklėjimas. Vos ne kiekvienas kilo iš tamsumos, – aiškina Endis, – jie ir gyvens beveik patamsyje, kol miestas įsitaisys dūmų valytuvų. Jeigu mes elgsimės natūraliai, nereikšime jokių pastabų, nevengsime jų saliūnų, bet ir sugebėsime nuolat skelbti apie save taip garsiai, kaip tie importiniai griozdai ant plieno bėgių, tai nebus jokių sunkumų su jais susipažinti viešumoje.

GINTARO LAŠAI

Taigi, taip vaikštinėjome mudu su Endžiu po šį miestą tris ar keturias dienas, vis „prisimatuodami“ vieną ar kitą. Kai kuriuos milijonierius jau pažinojome iš matymo.

Vienas jų kiekvieną dieną, pravažiuodamas pro mūsų viešbutį, sustodavo prie durų ir užsisakydavo kvortą šampano. Padavėjas atneša jam butelį, atkemša, o jis – capt!

Užsiverčia tiesiai į gerklę ir iki dugno. Iškart matyti, kad prieš susikraudamas turtus dirbo fabrike stiklo pūtiku. * Vieną vakarą Endis nepasirodė pietų metu, grįžo tik apie vienuoliktą ir – tiesiai pas mane į numerį.

– Vienas užkibo, Džefai, – iškart pasakė. – Dvylika milijonų. Nafta, valcavimo gamyklos, nekilnojamasis turtas, gamtinės dujos.

Geras vyras – jokių keistenybių. Visus savo turtus uždirbo per pastaruosius penkerius metus. Dabar samdo krūvą profesorių, kad dėstytų jam apie meną, literatūrą, vyriškus drabužius ir visokius tokius niekelius.

Pirmąkart pamačiau jį, kai ką tik buvo laimėjęs lažybas su Plieno tresto atstovu, kad šiandien Alegenio4 plieno valcavimo fabrike

įvyks keturios savižudybės. Kirto iš dešimties tūkstančių dolerių. Ta proga kiekvienas norintysis galėjo ateiti ir sveikinti jį, ir kiekvieną jis pavaišindavo stiklu viskio. Kažkodėl aš jam patikau, ir jis pasiūlė man kartu papietauti. Mes nuėjome į restoraną Daimond alėjoje, atsisėdome prie stalelio, gėrėme kibirkščiuojantį mozelį, valgėme austres su padažu, desertas – kepti tešloje obuoliai.

Paskui jis panoro parodyti man savo viengungišką butuką Liberti gatvėje. Plotelis – dešimt kambarių, tiesiai virš stalų su jūros gėrybėmis, ypatingas priedas – vonia viršutiniame aukšte. Sakė, kad jam kainavo aštuoniolika tūkstančių dolerių apstatyti tą rezidenciją, ir aš juo tikiu.

Viename kambaryje – paveikslai už keturiasdešimt tūkstančių, kitame – visokios retenybės ir senienos už dvidešimt tūkstančių.

Jo pavardė Skaderis, keturiasdešimt penkerių metų, jis mokosi skambinti pianinu, jo naftos fontanas kiekvieną dieną duoda po penkiolika tūkstančių barelių naftos.

– Gerai, – sakau aš. – Pirminis projektas – patenkinamas. Bet kei vūli vū?5 Kam mums tas meninis šlamštas? Ir ta nafta?

– Na, to žmogaus, – susimąstęs tvirtina Endis, sėdėdamas ant lovos, – nepavadinsi paprastu vertelga. Kai rodė savo retenybių spintą, jo veidas tviskėjo kaip kokso krosnies durelės. Jis sako, kad jeigu jam pavyks atlikti dar kelias stambias operacijas, tai, palyginti su jo rinkiniu, Dž.P.Morgano gobelenų ir Ogestos, Merilande, karolių kolekcijos atrodys kaip stručio gurklio turinys magiškojo žibinto ekrane.

– O paskui jis parodė nedidelį drožinėlį, – tęsia Endis, – tokį, kad iškart matyti – puikus daiktelis. Maždaug dviejų tūkstančių metų senumo, sako jis. Matau – lotoso žiedas ir jame moters veidas, – viskas išdrožta iš vieno gabalo dramblio kaulo.

Skaderis pažiūri kataloge ir man apibūdina. Vienas Egipto drožėjas vardu Kafra išdrožė karaliui Ramziui II du tokius daiktelius kažkuriais metais dar prieš Kristų.

Antrasis dingo ir iki šiol nerastas. Senienų prekeiviai ir antikvarinių daiktų entuziastai išmaišė visą Europą – nė ženklo, niekas neregėjo. Skaderis sumokėjo du tūkstančius dolerių už tą, kurį turi. ►

Ričardo Šileikos nuotr.

57

GINTARO LAŠAI

◄ – Oho, gerai, – pertraukiu jį. – Varai kaip užsuktas. Aš maniau, kad mes atvažiavome čia pamokyt milijonierių, kaip daryti biznį, užuot iš jų mokęsi meno...

– Turėk kantrybės, – maloniai sako Endis. – Gali būti, dūmai netrukus prasiskleis, ir mes išvysime, ko ieškom. * Visą kitą rytą Endis buvo kažkur išėjęs.

Iki pusiaudienio jo nemačiau. Jis grįžo ir per visą koridorių pašaukė mane, kad ateičiau pas jį į numerį.

Išsitraukė iš kišenės apvaloką ryšulėlį sulig žąsies kiaušiniu didumo ir atvyniojo popierių. Ten buvo lygiai toks pat dramblio kaulo drožinys, kokį jis pasakojo matęs pas milijonierių.

– Prieš valandėlę, – pradėjo pasakoti, – užeinu aš į senienų krautuvėlę – ten kartu ir lombardas – ir dairausi. Žiūriu – beveik visai užkrautas senais durklais ir kitokiu šlamštu – šitas! Krautuvininkas sako gavęs kaip užstatą prieš kelerius metus, manąs, kad jį čia atsivežę arabai, o gal turkai ar kiti perėjūnai, kurie tada gyveno ten, apačioje, palei upę.

Aš pasiūliau jam du dolerius, bet, matyt, iš mano akių jis nuspėjo, kad man jis baisiai reikalingas, nes pasakė, jog atimtų iš savo vaikų paskutinį kąsnį, jeigu leistųsi į kalbas apie kainą, mažesnę nei trys šimtai trisdešimt penki doleriai. Galų gale aš gavau jį už dvidešimt penkis dolerius.

– Džefai, – toliau kalba Endis, – pažiūrėk! Tai yra tikslus Skaderio drožinio dublikatas. Absoliuti anojo kopija. Neabejoju – jis sumokės du tūkstančius dolerių taip vikriai, kaip pasikiša po kaklu servetėlę prie stalo. Ir, šiaip ar taip, kodėl jis negalėtų būti kitas tikras, to paties seno čigono tada išdrožtas?

– Kodėl ne, tikrai? – palaikau jį. – Bet kaip mes įkalbėsime mūsų milijonierių geranoriškai nusipirkti tą dalykėlį?

Dėl šito reikalo Endis jau turėjo sugalvojęs planą, ir aš papasakosiu, kaip jį įvykdėme. * Aš įsigijau mėlynus akinius, apsivilkau savo juodą surdutą, pasitaršiau plaukus ir pasidariau profesoriumi Piklmenu. Nuėjau į kitą viešbutį, užsiregistravau ir pasiunčiau telegramą Skaderiui, siūlydamas tuoj pat atvykti pas mane svarbiu meno reikalu.

Nepraėjo nė valanda – atsibeldžia liftu!

Toks neaiškus tipas, skardaus trimito balsu, aplinkui – debesis kvapų, Konektikuto įvynioklių6 ir naftos.

– Sveiks, profess! – aidi koridoriuj. – Koks veikimas?

Aš dar pasitaršau plaukus ir įdėmiai žiūriu į jį pro mėlynus stiklus.

– Sere, – rimtai tariu. – Ar jūs esate Kornelijus T.Skaderis? Iš Pitsburgo, Pensilvanijos?

– Tas pats! – šūkteli jis. – Einam, išmesim po drinką.

– Aš neturiu nei laiko, nei noro, – atkertu, – užsiimti tokiais žalingais ir kenksmingais atrakcionais. Atvažiavau čia iš Niujorko vienu biz... meno reikalu.

Sužinojau, kad jūs turite vieną egiptietišką Ramzio II laikų dramblio kaulo drožinį, vaizduojantį karalienės Izidės galvą lotoso žiede. Buvo sukurti tik du tokie drožiniai.

Vienas dingo prieš daugelį metų. Neseniai aš vienoje sen... nežymioje Vienos galerijoje suradau ir įsigijau tą antrąjį. Dabar noriu dar nupirkti iš jūsų. Sakykite kainą.

– Tai fain, po šimts, profess! – trimituoja Skaderis. – Jūs radote antrąjį? Parduot jums savo? Ne. Manau, Kornelijui Skaderiui nebūtina parduoti to daikto, kurį jis turi savo kolekcijoje. Ar turite tą drožinį čia, profess?

Aš rodau drožinį Skaderiui. Jis atidžiai tiria jį iš visų pusių.

– Tai – tas dirbinys, – sutinka. – Manojo dublikatas. Kiekviena įbrėža ar linkis – tokie pat. Klausykit, ką aš padarysiu, – skelbia jis. –

„Naujosios Anglijos“ – orig. New England; Naujoji Anglija – istorinis geografinis JAV šiaurės rytų regionas, kur gyveno puritonai, pasižymintys kraštutiniu religingumu; čia prasidėjo anglų kolonizacija: pirmieji kolonistai išlipo į krantą prie Plimuto uolos 1620 m.

2 „Juokų Verta... Akims Apdumti“ – orig. Komical Kuss Trick Finger Ring for Squirting Perfume in a Friend’s Eye; „veiklioji“ pabaiga pažodžiui: „...Įpurkšti kvepalų į draugo akį“.

3 „amerikietiškų Midų“ – orig. Midus Americanus; Midas – graikų mitologijoje Frigijos karalius, labai pasitikintis savimi ir didelis nemokša; už bausmę Apolono apdovanotas asilo ausimis, kurias slėpė po specialiais kaušeliais; dievas Dionizas buvo suteikęs jam galią paversti auksu visa, ką tik palies.

1

58

Aš neparduosiu – aš nupirksiu! Duodu už jūsų du tūkstančius penkis šimtus dolerių.

– Kadangi jūs neparduodate, parduosiu aš, – sakau. – Prašom, stambiais. Keli žodžiai – sutarta, toks esu. Šįvakar turiu grįžti į Niujorką. Ryt akvariume – mano paskaita.

Skaderis siunčia čekį žemyn, viešbutis jį išgrynina, aš gaunu pinigus. Jis išeina nešinas senovės kūriniu, o aš skubu atgal pas Endį, kaip ir buvome susitarę. * Endis žingsniuoja pirmyn ir atgal po kambarį, žvilgčiodamas į savo laikrodį.

– Nagi? – sutinka mane.

– Dvidešimt penkios šimtinės, – atsakau. – Grynais.

– Mums liko vienuolika minučių, – fiksuoja, – kad pagautume tą, einantį į vakarus. Čiupk savo bagažą.

– Kam taip skubėti? – bandau jį nuraminti. – Biznis – švarus. O jeigu net pasirodys, kad mūsų dalykėlis – tik originalaus drožinio imitacija, vis tiek reikia laiko, kad susigaudytų. Ir Skaderis, atrodo, buvo įsitikinęs, kad jis – originalas.

– Taip ir yra, – sutinka Endis. – Jis – jo paties. Vakar, kai žiūrinėjau jo retenybes, jis minutėlei išėjo iš kambario, ir aš įsikišau į kišenę. Dabar... gal pakelsi lagaminėlį ir pasijudinsi?

– Tai kam tada reikėjo... – dar spėju ištarti kambaryje, – išgalvoti pasakėlę apie antrą, surastą toj krau...

– Ai, – mosteli man Endis, – iš pagarbos tavo sąžinei... Lekiam!

Versta iš O.Henry. Conscience in Art. The Complete Works of O.Henry. N.Y., Garden City: Doubleday&Company, 1953.

Iš anglų kalbos išvertė ir komentarus paruošė Jeronimas BRAZAITIS

„Alegenio“ – Pitsburgo priemiesčio Allegheny. „kei vūli vū?“ – orig. kay vooli voo? – Pytersas iškraipo prancūzišką frazę „que voulez vous?“ – „ko [jūs] norite?“ 6 „įvynioklių“ – orig. wrappers; paniek. prastų cigarų liet. atitikmuo (kitos wrapper reikšmės: knygos aplankas; banderolė; vyniojamasis popierius; chalatas) pateikiamas skaitytojams todėl, kad šis kartas – jau antras, kai autorius kritikuoja amer. cigarų kokybę; pirmą kartą, kai liet. juos įvardijau „pigiais cigarais“ (2-ajame šio aps. penktadalyje), O.Henry smogė tikrai kietai: žodžiu stogie – sunkus (aulinis) batas, o visa frazė orig. buvo tokia: „the salons of the stogie smokers going“. Dabar jausimės bent trumpai pabendravę su Nepakartojamos išmonės MEISTRU. 4 5

KULTŪROS ISTORIJA

Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (3)

Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui Iškili asmenybė kiekvienam yra tam tikra žinia. Ką skleidžia Immanuelio Kanto vardas? Atsakymas – ne iš lengvųjų. Nežinoma, ar populiari ši asmenybė buvo senojoje Klaipėdoje. Tai netyrinėta. Šio mąstytojo vardas Klaipėdoje garsiai buvo prisimintas tik XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais. Tad ir pasižvalgykime po I.Kanto vardu pažymėtas vietas.

Jovita SAULĖNIENĖ

Vardo magija Vardas – tai nuoroda į žmogų ir kartu jam parinktas linkėjimas. Prasmingas, malonus ausiai ir bene daugiausia kasdien ištariamas ar girdimas šis žodis – kiekvieno žmogaus gyvenimo kodas. Tik mokėkime iššifruoti, kas mūsų varduose įprasminta. Šį uždavinį padės išspręsti ir antroponimikos mokslas, nagrinėjantis vardų kilmę ir reikšmes. ►

I.Kantas. 1920. Dailininkas – Heinrichas Wolffas (1875–1940). Iš Aleksandro Popovo paveikslų kolekcijos.

59

KULTŪROS ISTORIJA

I.Kanto vardas

I.Kantas ir jo bičiuliai. 1892. Dailininko Emilio Doerstlingo (1859–1940) paveikslo centre – namų šeimininkas, skaitantis laišką, prie stalo sėdintys J.C.Jacoby, Ch.J.Krausas, E.T.Hofmanas ir kitos Karaliaučiaus įžymybės, temperamentingai reaguojančios į laiško turinį. Prie lango stovi tarnas Lampė. ◄ Kultūrinėje terpėje vardai įgauna

specifinių spalvų ir atspalvių. Prof.

Christiano Grafo von Krockowo žodžiais tariant, vardai – „tarsi indai, kurie kažką saugo“. Mitologiniame mąstyme vardas apima reiškinio esmę, sielą ir teikia valdymo galią. Vardas ne tik

Biržos tiltas ir Dangės pakrantė 1934 m.

60

kiekvienam asmeniui įpareigoja siekti vykdyti juo suteiktą misiją. Vardas turi ir magiškos galios. Neatsitiktinai valstybės ar miestai pasirenka savo globėjus.

Pvz., Lenkijos globėja yra šv. Bronislava, Prūsijos – šv. Darata, Klaipėdos miesto – šv. Jonas evangelistas ir pan.

I.Kantas gimė Karaliaučiuje per šv. Immanuelio vardo dieną. Mama naujos gyvybės atėjimą į gyvenimą užfiksavo savo užrašuose: „1724 m. balandžio 22 d., sekmadienį, rytą 5 valandą mano sūnus Emmanuelis gimė šiam pasauliui ir 23 dieną šventuoju krikštu apsaugotas šių krikštatėvių pastangomis (...) Dievas tepriima savo malonės sandoron iki palaimintos pabaigos Jėzaus Kristaus valiai. Amen.“ Krikštytas jis buvo biblinio personažo vardu Emmanueliu, reiškiančiu „Dievas su mumis“. I.Kantas didžiavosi savo vardu ir laikė sau tinkamu.

Suaugęs jis pakeitė pirmąją raidę „E“ į „I“.

I.Kanto vardas arba tas „Dievas su mumis“ – tai pirminė nuoroda į šios asmenybės teiginius apie žmogiškumą, valingą savosios asmenybės ugdymą, jo mintis, sulaukusias gausaus būrio pasekėjų. Žinoma, neatmetami ir kiti variantai, priklausomi nuo kiekvieno supratimo.

I.Kanto taisyklės I.Kantas nugyveno ilgą kūrybingą gyvenimą, laikydamasis savo paties susikurtos taisyklių sistemos, kuri buvo įdomi ne tik

KULTŪROS ISTORIJA

amžininkams. Ji savaip patraukli net praėjus beveik trims amžiams.

Pirmiausia krenta į akis I.Kanto dienotvarkė, reglamentuota taisyklėmis. Jis tvirtino, kad žmogui reikia mažiau miegoti, nes „patalas – ligų lizdas“. Jis pats atsikeldavo 5 val. ryto ir, išgėręs du puodelius silpnos arbatos bei surūkęs pypkę, rengdavosi paskaitoms, kurios prasidėdavo 7 val. Po jų sėsdavo prie darbo stalo.

Valgė vieną kartą. Pietaudavo 13 val. su protingais ir guviais pašnekovais. Jo įsitikinimu, valgyti vienam neleistina, nes taip ne tik neatstatysi jėgų, bet net jas išsekinsi, likęs su savo mintimis. Žvalumą grąžina stalo kaimynai ir laisvas pokalbis.

O pokalbis prie stalo – didis menas. Kad jis toks taptų, privalu kalbėtis su visais, o ne tik su kaimynu, neleisti stoti ilgai trunkančiai, visus slegiančiai tylai, neperšokti nuo vieno dalyko prie kito... Pokalbyje svarbu išvengti ginčų, o įsiliepsnojus jų aistroms, neprarasti orumo. Debatus reikėtų užbaigti pokštu, nes juokas pagerina virškinimą. Sakoma, kad I.Kantas mėgdavęs užbaigti pokalbį sentencija: „Brangūs draugai, draugų nėra.“ I.Kanto manymu, žmogui būtina vaikščioti bet kokiu oru ir būtinai vienam. Po pietų jis žingsniuodavo pamėgtu vienu ir tuo pačiu maršrutu. Grįžęs iš pasivaikščiojimų, skaitydavo. 22 val. eidavo miegoti. I.Kantas ragino domėtis filosofija, nes tai dvasinė priemonė įveikti visokius negalavimus.

Tai tik keli fragmentai iš I.Kanto gyvenimo būdo ir įpročių, kuriuos jis grindė protu, valios galia ir kurių jis šventai laikėsi.

Ne vienam I.Kanto gyvenimas priminė „mašinos darbą“. Iš tikrųjų I.Kanto gyvenimas – kryptingas tikslo siekimas („Aš jau nusibrėžiau sau kelią, kurio ketinu laikytis. Aš įžengiau į jį, ir niekas neturi man trukdyti eiti šiuo keliu“. „Aš stengiausi daiktus pajungti sau, o ne save daiktams“. „Nepasiduok bėdai, drąsiai ją pasitik“). Jam tai pavyko. Ne veltui sakoma, kad „I.Kantas pats save sukūrė. Ir šiuo atžvilgiu jis unikalus“ (Arsenijus Gulyga).

šį pavadinimą. „I.Kanto vardo parinkimas reiškė ne ką nors kita, o bandymą parodyti simbolinę sąsają tarp Klaipėdos ir Rytų Prūsijos“ (Vasilijus Safronovas). Iš tiesų gatvės pavadinimą lėmė daugiau ir svarbesnių priežasčių. Negalima pamiršti, kad I.Kanto protėviai gyveno šiame mieste.

Be to, jame buvo istorinis laikotarpis, kai I.Kanto idėjų dvasia čia buvo pradėtos Prūsijos didžiosios ekonominės, socialinės, kultūrinės reformos. Tokį sprendimą galėjo paskatinti ir 1924 m. Lietuvoje paskelbtas konkursas dėl mąstytojo ryšių su lietuvybe tyrinėjimų.

Akmenimis grįstą gatvę ir blokuotus Kanto bei Pievų tako namus suprojektavo žinomas architektas Paulis Giesingas (1891–1961), gimęs Štutgarte. Į Klaipėdą jis atvyko 1916 m. ir vyriausiuoju miesto architektu buvo paskirtas 1926 m. Architektas vadovavo daugelio iškilių pastatų statyboms, siekdamas įtvirtinti bauhauzo stilių, kuriuo buvo norima atitrūkti nuo istorizmo, dekoratyvumo, atsiskirti nuo tradicijos ir įtvirtinti modernumą bei funkcionalumą. P.Giesingo projektuoti pastatai išlikę iki šių dienų. Miestą puošia buvęs taupomosios kasos ►

Įžanginį žodį 2019 m. surengtoje I.Kantui skirtoje mokslinėje konferencijoje tarė I.Kanto bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė.

I.Kanto gatvė 1926 m. Klaipėdoje nutiesta nauja gatvė, sujungusi buvusio Krūmamiesčio rajoną su Bomelsvite, Melnarage, Giruliais, buvo pavadinta filosofo garbei jo vardu. Klaipėdiečiai nors ir su pertraukomis išsaugojo

Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešoji biblioteka.

I.Kanto bibliotekos archyvo nuotr.

61

KULTŪROS ISTORIJA

1948 m. balandžio 8 d. šios buvusios mokyklos pastate įsikūrė ir iki šiol gyvuoja Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla.

I.Kanto aikštė

I.Kanto mokykla.

I.Simonaitytės biobliotekos archyvo nuotr.

Klaipėdos mieste nerasime kitos aikštės, kuri būtų tiek kartų kitaip vadinta, kaip dabartinė Lietuvininkų aikštė. Skirtingos epochos ir jų savi tikslai keitė jos pavadinimus.

1935–1940 m. aikštė vadinosi I.Kanto vardu. Tačiau ji lygiagrečiai dar buvo vadinama ir Hindenburgo vardu. Paulius von Hindenburgas (1847–1934) buvo Vokietijos valstybės ir karo veikėjas, feldmaršalas, 1925–1934 m. Vokietijos, dar vadinamos Veimaro Respublika, prezidentas, 1933 m. kancleriu paskyręs Hitlerį. 1915 m. jis lankėsi Klaipėdoje.

Miesto knygoje yra šio vizito metu jo paliktas įrašas. Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona slaptu dekretu yra apdovanojęs jį Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu.

I.Kanto biblioteka

I.Kanto aikštė. ◄ pastatas Liepų ir Herkaus Manto gatvių sankryžoje, Vaikų ligoninė ir kiti statiniai. Pagal jo projektus buvo išplėsta S.Dacho mokykla, rekonstruotas Klaipėdos dramos teatro interjeras (pertvarkyta scena, pakeista sienų apdaila ir pan.).

I.Kanto mokykla 1934 m. I.Kanto gatvėje iškilo architekto P.Giesingo projektuotas bauhauzo stiliaus mokyklos pastatas, kurio statybą rėmė miesto magistratas. Mokykloje buvo įrengtos 22 klasės, mokslų laboratorija, piešimo kambarys, parketu išklota sporto salė. Pusrūsyje – sargo butas. Prie mokymo patalpų galo priglaustos gyvenamosios patalpos.

62

Asmeninio archyvo nuotr.

Moderni mokykla, kuriai vadovavo pedagogas Fritzas Wallgahnas, tapo miesto puošmena ir pasididžiavimu.

1937 m. jai buvo suteiktas I.Kanto vardas. Čia buvo mokoma vokiečių ir lietuvių kalbomis. Mokykla veikė iki 1944 m.

1944–1945 m. pastatas perduotas kariškiams. Čia vyko povandenininkų, kitų šaltinių teigimu, ir lakūnų mokymai.

I.KANTO AFORIZMAI Valdyk savo prigimtį, kitaip ji valdys tave.

Naktis – didinga, diena – graži. Didingumas jaudina, grožis traukia. Žmogaus protas taip linkęs kurti, kad jau daug kartų pastatęs bokštą vėl jį griovė, norėdamas pažiūrėti, kokie jo pamatai.

2019 m. Klaipėdos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas I.Kanto vardas davė naujų impulsų jos veiklai.

Biblioteka siekia pateisinti šį garbingą vardą ir artina I.Kantą prie klaipėdiečių gyvenimo.

Per neilgą laiką jau surengtos I.Kanto asmenybei ir jo filosofijos tiesoms skirtos trys mokslinės konferencijos, kuriose aptartas filosofinis, istorinis, kultūrinis Švietimo epochos kontekstas, nagrinėta kantiškoji moralės samprata, skaityti pranešimai apie I.Kanto lietuviškų šaknų paieškas. Nemažo susidomėjimo sulaukė literatūrinė muzikinė kompozicija „I.Kanto pėdomis“, kurią atliko skaitovas Domininkas Malajavas ir pianistas Milo Longo, taip pat projektas „I.Kanto protėvių istorija“, ieškant šios iškilios asmenybės istorinių bei kultūrinių sąsajų su Klaipėdos miestu.

Rengiantis artėjančioms I.Kanto 300-osioms gimimo metinėms, bibliotekoje įvyko įdomi diskusija, dalyvaujant Pagėgių, Šilutės ir Klaipėdos kultūros veikėjams.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8