Nijolė KLIUKAITĖ. Lai šviesa

◄ Peršautas berniukas Peršautas vyras Peršauta moteris Peršauta diena Peršauta naktis Peršautas šuo Peršauta savaitė Peršauta sąžinė Peršauta galva Peršauta širdis Širdis Širdis Peršauta širdis Tuk Tuk Tuk Tuksi Peršauta Ukraina Tuk Tuk Tuk Atšaukia Atšaukia Atšaukia Save iš pragaro Save iš vergijos Save iš holodomoro Peršauta Ukraina Atšaukia mane Atšaukia tave Atšaukia mus Peršautus gulaguose Peršautus bunkeriuose Peršautus Atšauktus Šauktus Užpustytus Sudegintus Visus Juos Mus Arimus Laukus Atšaukia sėklą Nesidaugins priešas Baba Jaga Molotovais Spjaudalais Stingeriais Užkalbėjimais Nesidaugins priešas Nestovės jums Vyrai, oi nestovės Kultūra atšaukta Klaupkitės Maldaukite Baba Jaga ateina 2022 03 02

Nijolė KLIUKAITĖ

Arvydo Stačioko nuotr.

Lai šviesa...

Laisvė užgimsta įsčiose kalbėjo sena čigonė su viena kryžiuku užadyta akim po voku kažkas vartėsi tarytum ketintų praplėšti siūlę arba odos raukšles tarytum už jų po jomis kaltųsi koks žvėrelis gėlė arba paukštis snapu draskantis voką iš vidaus nelyg lukštą miego kiaušinio reginčioji akis žiūrėjo į mane taip lyg gręžtų įsčias kurios išnešiojo ir išplukdė dukras o laisvė su jomis įkvėpti nespėdavo nerdavo vis gilyn į mėlynąsias svajonių pievas ir dar giliau dar giliau pro mirties akiduobes į gyvojo kraujo duburius kur sproginėjo troškimų petardos ir žiebėsi karštos ir šaltos ugnelės tarytum žiemos šermukšniai viliojantys nekaltus plunksnuočius tada supratau kad mano laisvė medinė apaugs ji žieve lapais ir sėklom esu žalia moteris toji pirmoji netyčia sunokinusi pažinimo obuolį ant lūžinėjančių nuo svorio šakų jau tada žinojau kad nemokėsiu jo ginti nuo plėšiančių rankų nemokėsiu jo ginti savimi nuo savęs esu moteris ir stengiuosi apsisiausti ūkais susisupti į vėją ledėjantį nuo svetimų prisilietimų bet užsiliepsnojanti ugnimi nuo bučinių esu moteris galiu užmušti meile tarsi įkaitintu adatos smaigaliu ir man gaila tų žalių žmogeliukų nemokančių sukirčiuot savo laisvės esu moteris ir viską sugeriu įsčiomis šviesą ir nakties spindesį pavasario paukštelius ir mirtį sproginėjančią už kalvos už sienos ir netgi stovinčią už nugaros galiu sulydyti savyje tuos tankus laivus lėktuvus metančius iš viršaus mirties lietų šūvius ir nuoskaudas esu moteris vasaros saulėgrįžą iškryžiuojanti tiesiaisiais ir įstrižiniais kryželiais išaudžianti šviesos medį ir pražydinanti aštuonkampėm žvaigždutėm nokinančiom aušrą ir saulės stulpus globiančius beigi saugančius esu moteris kantriai nokinanti javą ir braukianti rasą nuo žilų žemės plaukų esu moteris burianti save nuo vieno ryto lig kito o čigonė žiūrėk ir vėl čia dabar sako man išrauk savo patį ilgiausiąjį plauką ir patį juodžiausią būt gerai nedažytą bet jei tokio neturi rauk ir žiūrėk ar skrenda jeigu skrenda tai viskas gerai suras jis patį didžiausią pasaulio skriaudiką ir apsivynios aplink kaklą o kitą rytą saulė pakils ir nudžiovins visas nesąmones kaip rasą nuo žolės žalios ligi pasiutimo