7 minute read
Danguolė RUŠKIENĖ. Tyliai šnabždanti juoda, arba Juodai prabilusi tyla
from Durys 2022 03
Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje nuo vasario 18-osios iki kovo vidurio veikė grafiko Vaidoto Janulio personalinė paroda „Juodai tyli grafika“. Šiauliečio dailininko kūryba uostamiestyje pristatoma gana dažnai. 2015 m. toje pačioje galerijoje buvo eksponuoti kūriniai, kuriuos menininkas sukonstravo iš bičių korių, vaško, fotografijų, laikraščių iškarpų ir pan. Paroda „Vidinės atminties archyvas“ tąkart labiau orientavo į asmenines autoriaus teritorijas tiek fizine, tiek emocine tų žodžių prasme. 2017 m. čia pat eksponuota ir šilkografijos technika sukurtų kūrinių paroda „Dvinsko tvirtovės dienoraštis“, kurioje buvo gilinamasi į daugiasluoksnius istorinius bei kultūrinius aspektus. Šįkart į Klaipėdą atvežti kūriniai apima dar plačiau – asmenine patirtimi grįstus stebėjimus, istorinę tematiką, gilinamasi ir į universalias, bendražmogiškas pajautas.
Advertisement
V.Janulis. Beveidė informacija. 2020.
Tylus archyvas. 2020.
Pasiklydęs kablelis. 2020.
Nematomi ryšiai. 2021.
Danguolė RUŠKIENĖ
Vokas – kaip orientyras
V.Janulis, kaip jam įprasta, ir toliau eksperimentuoja. Naujausioje parodoje pateikė ne tik šilkografijos technika sukurtus kūrinius, bet ir asambliažus, objektus. Visi jie sudaro dvi atskiras siužetines linijas, kurios sklandžiai susipina viename pasakojime. Kalbama apie tai, kas vienaip ar kitaip formuoja mūsų suvokimą – apie santykį, žinią, atkeliaujančią tiek iš dabarties, tiek iš praeities. Ir apie pasirinkimą – gaunamos informacijos priėmimo ar atmetimo momentus.
Juoda spalva, ko gero, pirmiausia asocijuojasi su tamsiuoju paros metu – naktimi, kai įprastai viskas nurimsta ir įsivyrauja tyla. Kiek ji gili, priklauso nuo akimirkos, buvimo taško, ne tik aplinkos, bet ir vidinio nuščiuvimo. Tačiau absoliuti tyla, kaip ir absoliuti juoda neįmanoma. Todėl patikėti, kad juoda kalba tyliai nėra sunku. Galbūt sunkiau įsivaizduoti, kaip klampioje juodoje randasi ir funkcionuoja aktyvūs komunikaciniai kanalai. V.Janulio paroda būtent apie tai – apie paslankią tiek vizualiai, tiek prasmės atžvilgiu juodą, kryptingai transliuojančią ryškias, bet ne visuomet aiškiai įžiūrimas žinutes.
Iš pradžių atrodo, kad autorius nesiima jokių gudrybių ir suvokėjams pasiūlo bendrauti jiems įprasta kalba. Taip atsiranda vokai. Nors jie V.Janulio kūryboje nėra naujiena, dabar pasitelkiami kur kas platesniame kontekste ir reiškia žymiai abstraktesnes sąvokas. ►
Raudonieji pabėgių klavyrai III. 2021. VIZITINĖ KORTELĖ
Vaidotas Janulis gimė 1957 m. Šiauliuose. 1982 m. baigė Šiaulių universiteto Menų fakultetą. 1982–2022 m. Menų fakultete dirbo profesoriumi, dėstė grafiką, kaligrafiją, piešimą. Nuo 1982 m. dalyvauja šalies ir tarptautinėse parodose, pleneruose ir kūrybiniuose projektuose Belgijoje, JAV, Australijoje, Meksikoje, Lenkijoje, Anglijoje, Danijoje, Švedijoje, Japonijoje ir kt. Kuria lakštinės grafikos, ekslibriso, knygų iliustracijos, kaligrafijos, akvarelės, objektų, tapybos ir instaliacijos srityse. Surengė per 40 personalinių parodų. 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 2010 m. Lietuvos mokslininkų sąjungos „Salduvė“ narys. Respublikiniuose konkursuose, trienalėse ir bienalėse pelnė pirmąsias, antrąsias, trečiąsias vietas, įvertintas diplomais ir kitais prizais. 2010 m. ir 2018 m. apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija.
Rugpjūtis baigiasi. 2022.
◄ Vokas ir toliau, kaip jam dera, simbolizuoja žinios perdavimą, tačiau dabar jis – ne vienintelė ir net ne pagrindinė priemonė pranešimui formuluoti. Tai – tik sudedamoji kūrinio dalis, daugeliu atvejų – savotiškas orientyras, kreipiantis pagrindinės kūrinio idėjos link. O šioji toliau plėtojama kitomis reikšmėmis, pasitelkiant kitokius kūrybinius ir idėjinius komponentus, neretai įgyjančius svaresnį simbolinį krūvį.
Kartais vokus kaip jaukias kišenėles V.Janulis tvarkingai sudėlioja ant juodo aksominio lakšto, papildyto dar intensyvesnės juodos blizgiu laikraščio atspaudu, iš kurio formuojami savotiški žiniasklaidos marškiniai. Toks juodos niuansavimas tęsiasi per visus parodos kūrinius. O kartais vokai tampa raudonomis vėliavėlėmis ir, nors iš pirmo žvilgsnio įgauna visiškai kitokias funkcijas, nuo to jų reikšmės nepakinta. Tokiu atveju kaip medžioklėje su varovais apribojama teritorija, užtveriama zona ir nurodoma konkreti kryptis. Kokia tai teritorija ir kokia kryptis, paliekama nuspręsti patiems žiūrovams. Tai nesiejama su jokiu įvykiu, faktu, bet vėlgi pateikiama kaip abstrakti sąvoka, simbolizuojanti žinios formavimo, perdavimo ir priėmimo būdus.
Svarbiau, ne kas, o kaip
Ir nors konkrečių aktualijų autorius atsisako, vis dėlto pavadinimuose palieka orientyrus, kreipiančius į tam tikras temas. Jeigu kalbama apie archyvus, tai tas kalbėjimas apima turbūt visas įmanomas archyvavimo formas – nuo istorinio iki asmeninio, nuo fizinio iki labai abstraktaus – minčių ar net jausenų. Čia svarbiau ne archyvo pobūdis, jo turinys, o pats archyvavimo faktas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad informacija kažkur dedama, kaupiama, kad ją iš ten kažkas gali pasiimti, perskaityti ir panaudoti jau kitame laike. Priklausomai nuo konteksto, ji gali įgyti skirtingas reikšmes, taip pat ir simbolines prasmes.
Vokai autoriaus darbuose nepaliekami tušti, į juos sudėliojami rašteliai. Bandyti susipažinti su tekstuose pateikiama informacija čia nėra jokio reikalo, o ir būtų sunkiai įmanoma. Tekstas autoriaus darbuose neteikia turinio ir reiškia tik tekstą – komunikacinį kanalą, informacijos perteikimo formą, gal net jos faktą, bet ne daugiau. Kas kita – raudonos linijos, taškeliai, paliktos žymės, kiaurai skrodžiančios juodos spalvos lakštus ir akivaizdžiai trikdančios tamsią rimtį. Dar daugiau sumaišties įneša raudonais siūlais susiūtas informacinis debesis, pakibęs kažkur aukštai ir metantis žemyn švininį šešėlį. Ar tai tikra, ar verta juo tikėti? Kaip / ar prasmė pasikeistų, jeigu infodebesį susiuvę siūlai būtų balti? Būtent šios detalės V.Janulio kūriniuose neleidžia įsivyrauti ramybei ir užmaskuoti ne visuomet tylų pranešimo turinį. Ir nors menininkas neprisiima už tai atsakomybės, informaciją palieka neatskleistą, tai netrukdo jos atpažinti. Visi ženklai, simboliais virtę užuominos kryptingai transliuoja vieną – svarbiausia net ne tai, kas parašyta; svarbiausia, kaip tai parašyta ir kaip suvokiama. Juk nuo to priklauso, kokias žymes palieka sąmonėje.
Iš viso to galima spręsti, kad V.Janulis siūlo labiau kliautis intuicija nei akimis. Tokią poziciją išduoda ir užuominos apie akių vokus. Kaip teigė autorius, „laiškus ir žvilgsnius slepia vokai, taigi jie atlieka tą pačią komunikacijos funkciją. Užveri voką, užmerki akis, ir įsivyrauja gili tamsa, bet vaizdiniai pasilieka.“ ►
Taikinys raudoname I. 2021.
Taikinys raudoname II. 2021.
Kedro riešutų gliaudymas. 2022.
◄ Kita vertus, nuleidę vokus ir užsimerkę prarandame galimybę gauti naują informaciją rega. Todėl, norėdami suprasti, kas vyksta, turime pasikliauti ir kitais pojūčiais. Žinoma, tai – žaidimas, savotiškas flirtas su žiūrovais. Taip pat ir bandymas atkreipti dėmesį į kitus komunikavimo ir suvokimo kanalus, kurie galbūt reikalauja daugiau pastangų, bet gali būti patikimesni.
Žiūrėti nereiškia matyti
Įtampą augina ir padidinti aštrūs prietaisai. Įprastai naudojami buityje, pakliuvę į kūrinį ir papildyti autoriaus sukurtomis faktūromis, jie suvokiami jau visiškai kitaip. Raudoną griežtą šešėlį metantis skutimosi peiliukas tarsi skrodžia informaciją pusiau, pateikiant tiek gerąją, tiek išvirkščią jos pusę. Kaltas, mėsmalei skirtas peiliukas, net lygintuvai, iš kurių rankenų autorius išaugina sodinukus, siūlo jau kitokias interpretacijas, gerokai praplečiant pačią informacijos sąvoką. Ar visuomet matome tai, kas yra prieš mūsų akis? Kokias prasmes ir reikšmes esame linkę susikurti patys? Nors kontrastingos spalvos, skirtingos faktūros, juodose plokštumose atvaizduoti aštrūs (visomis to žodžio prasmėmis) objektai gana stipriai dirgina pojūčius, autorius pernelyg nelinkęs dramatizuoti. Saikas tarp juodos, raudonos ir baltos išlaikomas visoje parodoje. Labiau koncentruojamasi net ne į šių spalvų tarpusavio santykį, o į niuansus, kartais vos įžiūrimas detales, meistriškai dėliojamas vientisoje kūrinio plokštumoje.
Net ir tokie objektai kaip bėgvinės (storos vinys bėgiams tvirtinti) čia suranda savo vietas. Autorius varijuoja jų masteliais, pasiūlydamas skirtingus kontekstus, drąsiai koreguoja jų prasmes. Ištraukęs bėgvines iš joms skirtų vietų, sukala į metalinio laikraščio plokštumą, iškilmingai supakuoja ir užmigdo dovanų (?) dėžutėje ar suteikia joms veido profilį. Įsidrąsinęs, tarsi patyręs chirurgas jis skrodžia bėgvines pusiau ir demaskuoja jų raudoną turinį. Gana painius
autoriaus minčių vingius ir čia padeda išnarplioti kūrinių pavadinimai – nuorodos į istoriškai nutolusias, bet emociškai vis dar labai artimas temas. Bėgvinei čia suteikiamas itin stiprus emocinis krūvis. Ji – ne tik fizinės naštos, bet ir laiko, įvykių deformuota tremties į Sibirą liudytoja. Intriguoja ir tai, kad bėgvinės po savimi meta piršto atspaudo formos šešėlį. Kieno jis – ištremto, ar to, kuris trėmė? Taigi matymas ne visada suteikia žinojimą.
Nepaisant aštrių detalių, tiek vizualiai, tiek prasmės požiūriu sunkių objektų, V.Janulio paroda į lankytojus kreipiasi tyliai. Gebėjimas apie informaciją, kuri paprastai mus pasiekia smūginiu efektu, kalbėtis pašnibždomis autoriui suteikia išskirtinumą. Harmonija ir disharmonija, kaip ir destrukcija, abejonės, net tiesa ir melas ar apgaulė čia pateikiami vienodu tonu, pernelyg neeskaluojant nė vienos prasmės. Tiesiog konstatuojant, kad kiekvienas faktas, kiekvienas komunikacinis kanalas turi daugybę sluoksnių ir tikrai ne vieną dugną. Autorius taip ir nepasiūlo sprendimo. Ko gero, ne toks buvo jo tikslas. Jis tik atkreipia dėmesį į tai, kas yra čia pat, bet ne visada matoma. Galbūt dėl to, kad vokai vis dar užverti. O gal dėl to, kad žiūrėti dar nereiškia matyti.
Mieganti. 2022. Kedro riešutų gliaudymas (fragmentas). 2022.
Vienuolyno sodinukai. 2021.
