GINTARO LAŠAI
Sąžinė mene O.HENRY
– Aš niekaip negaliu priversti savo kompaniono Endžio Takerio laikytis teisėtų padoraus sukčiavimo normų, – kartą pasakė man Džefas Pytersas. – Endžio per daug turtinga vaizduotė, kad galėtų būti padorus. Jis išrasdavo tokius pilnus apgaulės, tokius superfinansinius pinigų „pasidarymo“ būdus, kad juos uždraustų net geležinkelių kompanijos nuolaidų nuostatai. Aš pats iš principo niekad neimu nė vieno dolerio iš artimo savo, nedavęs jam ko nors mainais – medalikėlio iš falsifikuoto aukso ar darželio gėlių sėklų, ar tepalo nuo strėnų gėlos, ar biržos popierių, ar viryklių šveitimo miltelių, ar pagaliau nors kokio pliaukšt per viršugalvį, kad užvesčiau ant kelio prie pinigų. Spėju, kad kokie nors mano protėviai yra kilę iš Naujosios Anglijos1; jie ir perdavė man tokią tvirtą ir nepalaužiamą policijos baimę. Bet Endžio šeimos kilmės medis – kitokios prigimties. Jis, ko gero, galėtų atsekti savo genealogiją tik iki kokios nors finansinės korporacijos. * Vieną vasarą, kai mes lankėmės vidurio Vakaruose ir šelpėme visą pramonę Ohajo lygumoje, siūlydami šeiminius albumus, miltelius nuo galvos skausmo ir tarakonų naikinimo skystį, į Endžio galvą pasibeldė nauja finansinė kombinacija, labai pelninga ir ypač „mėgstama“ visų teisinių valdžių. – Džefai, – sako jis, – mano nuomone, laikas mums palikti tuos griežčių mėgėjus ir apdovanoti dėmesiu kokį nors geriau maitinantį bei vaisingesnį darbelį. Jeigu mes ir toliau grybščiosim iš tų vargo bičių jų menkus pinigėlius, tai mus priskirs prakišinėtojams. Kaip tau idėja – šokt į pačią dangoraižių šalies tankmę ir pakasyti kokius stambius elnius? – Ką gi, – pratariu aš, – mano stiliaus išskirtiniai bruožai tau žinomi. Aš teikiu pirmenybę sąžiningam legaliam bizniui, 56
tokiam, kokiu mes dabar užsiimam. Kai aš paimu pinigus, mėgstu palikti mano pirkėjo rankose kokį nors užvaldantį dėmesį daiktą, kad jis gėrėtųsi juo ir nelabai atidžiai stebėtų, į kurią pusę aš nusiplaunu, net jeigu tas daiktas būtų Juokų Verta Trijų Pirštų Kombinacija, Skirta Jo Akims Apdumti2. Bet jeigu tu sugalvojai kokį naujutėlaitį dalyką, Endi, – sakau aš, – dėstyk, paklausysim. Ne taip aš jau prisirišęs prie smulkios apgaulės, kad atsisakyčiau, jeigu mainais man pateikia ką nors geresnio. – Aš vis pagalvodavau, – pradėjo Endis, – kaip čia suorganizavus nedidelę apsiaustį – tokią paprastą, be šunų, be varovų ir be ypatingo triukšmo – ir pamedžioti tokioj amerikietiškų Midų3 bandoj, kuri šnekant vadinama pitsburginiais milijonieriais. – Niujorke? – tikslinuosi. – Ne, mieliausias, – atsako Endis. – Pitsburge. Ten jie spiečiasi. Niujorko jie nemėgsta. Būna ten retai ir tik todėl, kad iš jų to laukiama. Pitsburgo milijonierius, patekęs į Niujorką, – tas pats, kas musė, įkritusi į puodelį karštos kavos: žmonės žiūri į jį, kalba apie jį, o jam iš to jokios naudos. Niujorkas tyčiojasi iš jo, kad jis prašvaisto krūvas pinigų tame veidmainių, snobų ir pašaipų mieste. O iš tikrųjų jis ten beveik nieko neišleidžia. Kartą aš mačiau išlaidų sąrašą, kurį sudarė vienas Pitsburgo gyventojas – turtas penkiolika milijonų – po to, kai pragyveno dešimt dienų tame niekatauškių mieste. Štai koks buvo sąrašas: Kelionė gelež. ten ir atgal – 21 $ Važ. kebu į viešb. ir atgal – 2 $ Viešb. sąsk. (po 5 $ per dieną) – 50 $ Arbatpinigiai – 5 750 $ Iš viso – 5 823$ – Štai jis, Niujorko balsas, – tęsia Endis. – Šis miestas – grynas padavėjas. Jeigu jam duosi per daug, jis atsistos prie durų ir apie jūsų sąskaitą pradės laidyti sąmojus su drabužinės berniuku. Kai Pitsburgo gyventojas nori išleisti savo pinigus ir gėrėtis gyvenimu, jis sėdi namuose. Ten mes jį ir pagausime. Na, trumpai tariant, pasidėjome mes su Endžiu savo Paryžiaus žalumą ir antipirini-
nius miltelius, ir albumus pas vieną draugą rūsyje ir išvykome į Pitsburgą. Endis neturėjo iš anksto sudaryto priekabių ir prievartinių veiksmų plano, bet jis kaip visuomet labai pasitikėjo savo nedorovinga prigimtimi, kuri, prasidėjus „reikalui“, iškart mokės pasinaudoti mažiausia proga. Pritardamas manosioms savisaugos ir dorovingumo idėjoms, Endis prižadėjo, kad, jeigu aš aktyviai ir apeidamas įstatymus įsijungsiu į bet kurį verslą, kokį tik jis sugalvos „pažadinti“, auka už savo pinigus gaus kokį nors dabar esantį ir konkretų dalyką, kurį galima suvokti regėjimu, lytėjimu, uosle ar skoniu, – taigi mano sąžinė galinti būti rami. Šitaip susitarus, aš pasijutau doresnis ir daug linksmiau įsitraukiau į tą negarbingą darbą. – Endi, – kalbu tapnodamas greta jo per dūmus šlako keliuku, kurį jie ten vadina Smitfyldo gatve, – ar tu „apmodeliavai“, kaip mes susipažinsime su tais kokso karaliais ir luitinio ketaus spaudėjais? Žinoma, aš nenoriu sumenkinti savo vertės ir sugebėjimo deramai laikytis svetainės manierų bei elgesio su visokiomis ten alyvų šakutėmis ar pyragų peiliais, – išsiplečiu aš, – bet ar nepasirodys, kad patekti į tų pigių cigarų mėgėjų salonus yra daug sunkiau, nei tau atrodo? – Jeigu ir yra koks kliuvinys, – skelbia sprendimą Endis, – tai tik mūsų pačių mandagumas ir kultūringumas. Pitsburgo milijonieriai – paprasti žmonės, atviraširdžiai, nepretenzingi, demokratiški vyrai. Jų elgesys prastas, net būna netašytas, ir nors jie mėgsta pasirodyti esą smarkūs, nesivaržantys, po tomis manieromis slypi šiurkštumas ir neišsiauklėjimas. Vos ne kiekvienas kilo iš tamsumos, – aiškina Endis, – jie ir gyvens beveik patamsyje, kol miestas įsitaisys dūmų valytuvų. Jeigu mes elgsimės natūraliai, nereikšime jokių pastabų, nevengsime jų saliūnų, bet ir sugebėsime nuolat skelbti apie save taip garsiai, kaip tie importiniai griozdai ant plieno bėgių, tai nebus jokių sunkumų su jais susipažinti viešumoje.
