Danguolė RUŠKIENĖ. Rekonekcijos – nauja senos fotogra jos versija

Rekonekcijos –nauja senos fotografijos versija

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje nuo birželio pradžios veikia fotomenininko Ginto Kavoliūno paroda „Rekonekcijos“. Iki liepos 5 d. bibliotekos Baltojoje galerijoje eksponuojama pirmoji parodos dalis „Rekonekcijos: ženklai“, kurioje – trys fotografijų serijos, sukurtos skirtingomis analoginės fotografijos technikomis. Nišinėje galerijoje, įsikūrusioje bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje, iki rugsėjo vidurio veikia antroji parodos dalis „Rekonekcijos: jungtys“, pristatanti improvizuotą anų laikų fotolaboratoriją. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Danguolė RUŠKIENĖ

G.Kavoliūnas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos narys, VšĮ „Atviros

G.Kavoliūnas. Iš serijos „Nuojauta“. 2022. fotografijos dirbtuvės“ vadovas, senųjų fotografijos kolekcijų tyrinėtojas. Publikuoja straipsnius, skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose, išleido metodinį leidinį „Senųjų fotografijų spaudos būdo identifikavimo rekomendacijos“. Daugiau nei dešimt metų veda dagerotipijos, cianotipijos ir kitų fotografinių procesų kūrybinius užsiėmimus. Šiuo metu dėsto Vilniaus dailės akademijoje, vadovauja Fotografijos ir medijos meno laboratorijai. Nuo 2000 m. dalyvauja parodose, yra surengęs personalinių parodų. Gyvena Vilniaus rajone.

G.Kavoliūnas. Iš serijos „Agfa 10 / 10“. 2022.

Pakartotinis prisijungimas

Parodos pavadinimą „Rekonekcijos“ (anglų k. reconnection – pakartotinis prisijungimas) autorius pasirinko kaip išeitinį idėjos tašką, nurodantį sąmoningą grįžimą prie kadaise vykusių epizodų ir naujo kontakto–prisijungimo veiksmą prie kažkada naudotos fotografijos technikos, priemonių, medžiagų ar tiesiog daiktų, dalyvavusių fotografiniuose procesuose. G.Kavoliūnas vienas pirmųjų Lietuvoje ne tik pradėjo domėtis senosiomis fotografijos technologijomis, bet ir su jomis dirbti. Autorius ilgokai brendo personalinėms parodoms, didesnį dėmesį skirdamas tyrinėjimams ir eksperimentams, todėl tik kartais su vienu ar kitu kūriniu pasirodydavo jungtinėse bendraminčių, analoginės fotografijos entuziastų parodose. Ši paroda (kuratorė – D.Ruškienė) – antroji, kurioje jis gana išsamiai pristato asmeninės kūrybos rezultatus. Pirmoji – „Nature morte“ 2019–2020 m. buvo surengta Kupiškyje, taip pat Klaipėdoje.

Per visus šiuos daugybę metų, kai buvo nužingsniuota nuo analoginės iki skaitmeninės fotografijos, dauguma fotografų atsisakė senųjų technologijų, taip pat ir prieš kelis dešimtmečius naudotos įrangos bei medžiagų. Todėl visa tai gana noriai perdavė nedidelei daliai kūrėjų, kuriuos vis dar domino archajiškesni vaizdo kūrimo (ne tik įamžinimo) būdai. Būtent tokiomis aplinkybėmis pas G.Kavoliūną susikaupė savotiškas fotografinis palikimas iš daugiau ir mažiau žinomų lietuvių autorių – Antano Sutkaus, Vytauto Daraškevičiaus, Arūno Kulikausko, Stanislovo Žvirgždo, Zino Kazėno, Vėtrės Antanavičiūtės, Arturo Valiaugos ir kitų. Kai kuriuos daiktus jis įsigijo internetu iš visai nepažįstamų žmonių. Taip jo namuose atsirado didžiulė kolekcija, kuriai reikėjo surasti „išėjimą“ – ne tik vizualų sprendimą, bet ir prasminį pagrindą, legalizuojantį senų priemonių naudojimą naujuose procesuose. Tai kažkuo primena archeologinius kasinėjimus. Kai atkasami seni, kadaise naudoti daiktai ir tada tyrinėjami, siekiant juos identifikuoti. Tiesa, jiems paprastai ilgokai tenka pragulėti lentynoje, kaip tai įvyko ir šios kolekcijos atveju. Tačiau tuo fotografinių ir archeologinių tyrinėjimų panašumai ir baigiasi. G.Kavoliūnui nėra svarbiausia nustatyti, kam ir kada priklausė visi šie daiktai. Daugeliu atvejų jis tai žino. Kaip ir tai, kam jie buvo naudojami. Pernelyg neimprovizuodamas, jis dažniausiai grąžina jiems kažkada priklausiusias funkcijas, kartu – ir aktualumą. Ir tik nedaugeliui iš šių fotografinių rakandų autorius suteikia visiškai naujus vaidmenis – paverčia juos pagrindiniais fotografavimo objektais – modeliais.

Užčiuopti jungtis

Galima sakyti, kad rekonekcija čia tampa savotišku atsigręžimu į praeitį, gautą informaciją perfiltruojant ir reflektuojant ją dabartyje. Pakartotinis prisijungimas įvyksta, bet procesas jau kitas, paveiktas naujo suvokimo, konteksto ir tikslų. Tai – ne tik atnaujinti kūrybiniai santykiai, galimai egzistavę tarp atskirų kūrėjų arba kažkurio fotografo ir kadaise jo naudotos įrangos. Į šias jungtis dabar jau įsispraudžia G.Kavoliūno autorystė, todėl rezultatą numatyti žymiai sunkiau. Analoginius procesus, kurie, tikėtina, vyko kolegų fotolaboratorijose, jis atkartoja tik iš dalies. Šimtaprocentinis tikslumas čia neįmanomas, vargu ar ir būtų naudingas. G.Kavoliūnui labiau rūpi surasti savo priėjimą prie šios medžiagos. ►

G.Kavoliūnas. Iš serijos „Perdavimai“. 2022.

◄ Jį domina ne tik atskirų fotografų kūrybinė virtuvė. Nemažiau aktualu – atpažinti, užčiuopti jungtis, sujungiančias Lietuvos fotografus ir bent punktyru nužyminčias šios medijos ištakas. Todėl neretai, kurdamas vieną darbą, procese jis sujungia skirtingų meistrų, net nepažįstamų autorių naudotus daiktus. Pavyzdžiui, vieno – fotoaparatą, kito – fotojuostą, trečio – chemikalus, fotopopierių, dar kažkieno – apšvietimo įrangą, didintuvą ir t. t. Tokiais atvejais jo veiksmas tampa panašus į realybės klastotę, niekada neįvykusio ir neįvyksiančio reiškinio prielaidą ar sąlygą. Įdomu ir tai, kad G.Kavoliūno naudojami fotoobjektai saugo daugiasluoksnį autentiškumą. Pirmiausia, šie daiktai konstatuoja praeityje vykusius fotografinius procesus, yra anų laikų fotografijos liudininkai. Antra – dažnu atveju jie priklauso konkretiems meistrams, todėl mums yra svarbūs kaip procesų, kurie pažįstami tik iš rezultatų, dalyviai. Ir dar vienas sluoksnis – jau šiandien autoriaus sukurtų kūrinių konstatavimas. Visi šie sprendimai pasitelkiami, siekiant vizualizuoti naujai atsiradusias prasmines struktūras ir apmąstyti fotografijos ištakas, raidą, taip pat analoginės fotografijos vietą šiandieniniame meno lauke.

Ignoruodamas riziką

Kurdamas naujas struktūras, G.Kavoliūnas „remiasi“ į proceso metu atsirandančius vizualius ženklus. Kartais jie aiškūs ir atpažįstami, kartais užslėpti ir vos pastebimi, o kai kuriems būtinas papildomas paaiškinimas. Kaip teigė autorius, vieni ženklai – apie konkrečius žmones, kiti – apie fotocheminį procesą, treti – tiesiog šviesos ženklai, bet vienaip ar kitaip jie visi žymi autoriaus ir kitų fotografų ryšį. Iš pradžių gali būti neaišku, kodėl, kaitaliodamas vietomis ir maišydamas įvairias fotografines priemones, atnaujindamas ir klastodamas fizines jungtis tarp autorių, naujai išgaunamiems vaizdiniams G.Kavoliūnas suteikia ženklo statusą, jį akcentuoja. Tačiau ilgainiui, kai tarsi savaime pradeda megztis jungtys ir galvoje dėliotis ne tik praeities istorijos, bet ir šiandienos pokalbiai, toks dėmesys vizualiam ženklui kaip nuorodai ar net faktui tampa pateisinamas.

Visa tai – eksperimentai, kuriuose neakivaizdžiai per naudojamą įrangą, medžiagas ir kt. dalyvauja grupė fotografų, apie tai žinant tik vienam – dabartinių kūrinių autoriui. Kaip įprasta eksperimentui, rezultatai čia tik prognozuojami, gal kiek nuspėjami, tačiau tikrai nežinomi iki galo. G.Kavoliūnas tam tikru požiūriu šioje parodoje peržengia savos, lig šiol kurtos estetikos ribas. Ne tik atsisako nespalvotos fotografinės raiškos, bet ir sąmoningai ignoruoja fotografinio vaizdo kokybę.

Precizika, optimaliai jautrūs niuansai, kas lig šiol buvo neatskiriami šio autoriaus fotografijos bruožai, niekur nedingsta ir dabar. Tačiau tai tarsi pasitraukia į antrą planą, leidžiant dominuoti netikėtumams. Panašu, kad šįkart jam svarbesnis yra procesas, kurio metu išryškėja įvykusių ir neįvykusių kūrybinių kontaktų, pokalbių, susitikimų ir tikrovėje neįmanomų jungčių prielaidos. Todėl jau vien dėl to mezgamas ryšys tarp skirtingų fotografų, jų kūrybinių stilių, istorinių periodų ir pačios fotografijos sluoksnių atrodo ne tik lankstus, bet ir intriguojantis. Kita vertus, autorius apsidraudžia ir apie sąmoningus nuklydimus informuoja jam įprasta raiška – vaizdu. Negudraudamas ir nepataikaudamas nei sau, nei suvokėjams, iš dešimties pasibaigusio galiojimo „Agfa“ fotojuostos kadrų jis atspaudė būtent dešimt fotografijų („Agfa 10 / 10“, 2022), neatsisakydamas nė vienos, nepaisant to, ar ji atitinka įprastus kokybės kriterijus. Maža to, ignoruodamas riziką, spausdino ant pasenusio „Agfa“ popieriaus, visas proceso metu atsiradusias vizualias „šiukšles“ priimdamas kaip senų medžiagų suokalbį ir naujos kokybės raišką.

Visa tai – savotiškas analoginės fotografijos tęstinumo įrodymas.

Vadovaujantis nuojauta

Panašiai su vaizdu elgėsi ir kitoje serijoje („Perdavimai“, 2022), atsiradusioje iš virtinės perdavimų, kai pasenusios skaidrių plokštelės atkeliavo per kelias rankas – vienas fotografas jas padovanojo kitam, o šis perdavė G.Kavoliūnui. Lygiai taip pat, per kelis asmenis ar iš skirtingų šalių autorius gavo ir kitus fotografinius objektus, kuriuos vėliau užfiksavo šiose senose skaidrėse. Tokiu būdu jis lyg ir prisiima lemiamą tarpininko, sujungiančio visus tuos skirtingus objektus į vientisą kūrinį, vaidmenį. Čia taip pat kalbama apie ryšius, kurie nebūtinai yra matomi, ir apie žinomus bei nežinomus procesus. Perdavimai G.Kavoliūno darbuose yra dvilypės prigimties: fiziškas daikto perdavimas vieno fotografo kitam ir senos medžiagos šviesos (kartu ir informacijos) priėmimas bei ištransliavimas suvokėjams. Autorius šiuose kūriniuose taip pat labai aiškiai nurodo vaizdo paieškas ir pateikia kelis nesklandaus perdavimo kadrus – kai medžiagos ir kiti procese dalyvavę komponentai „nesusišnekėjo“ ir todėl vaizdas-informacija buvo perduoti ne visiškai tiksliai. Patirtų istorijų autentiškumas, kaip ir tikslus informacijos pateikimas, čia nėra svarbiausia. Autoriui svarbiau parodyti perdavimų galimybes ir ribotumą, kontroliuojamus ir nekontroliuojamus procesus. Todėl jo kūriniai, nors formuluoja aiškią žinutę, bet gana paslankūs įvairioms interpretacijoms.

Kiek kitokias prasmes sufleruoja G.Kavoliūno fotogramos („Nuojauta“, 2022), atsiradusios vadovaujantis asmenine nuojauta. Pirminiai objektai, inspiravę šios serijos idėją – vonelės, kuriose autorius tvarkingai suguldo atspaustas fotografijas. Tokiu būdu mezgamos užuominos į fotografijos gimimą, kada fotopopierius mirkomas chemikaluose, kol išryškėja vaizdas. Kita vertus, visi šie kūriniai buvo sukurti aklinoje tamsoje (spalvota fotografija spausdinama ne prie raudonos šviesos, bet tamsoje), vėlgi vadovaujantis nuojauta ir viską atliekant apgraibomis. Trečia nuojautos versija paliekama žiūrovams, kurie, pasikliaudami savais pajutimais, gali pabandyti surasti savą raktą. Ar sudužęs butelis – fotografo nerangumo, o gal klaidžiojimo tamsoje ženklas? Ką žymi spalvoti apskritimai ir kokią žinutę transliuoja neįskaitoma popieriaus skiautė? Trys skirtingos nuojautos slinktys, įvykusios autoriaus stebėjimo, kūrybinio proceso ir žiūrovų suvokimo metu, čia galop sueina į vieną ir pateikia dar kitą senosios ir naujos fotografijos susijungimo versiją.

Mėgina nustatyti ribas

Pabaigai, tarsi apibendrindamas naujas patirtis, G.Kavoliūnas suteikia galimybę žvilgtelėti į improvizuotą analoginę fotolaboratoriją („Fotolaboratorija“, 2022). ►

Fragmentai iš parodos „Rekonekcijos: jungtys“ Nišinėje galerijoje. Ginto Kavoliūno nuotr.

◄ „Rekonekcija: jungtys“ – tiesiogiai sujungia praeitį su dabartimi. Čia – sena analoginės fotografijos įranga, buteliukai su chemikalais, sudėvėti fotografijos vadovėliai ir jau šiandieniniai autoriaus bandomieji mėginiai – popieriaus atraižos, kuriose galima stebėti, kaip jis rinko spalvas, kokias darė korekcijas ir pan. Kai kurie fotolaboratorijoje eksponuojami daiktai atrodo pažįstami, nes „pozavo“ G.Kavoliūno fotografijoms, pristatomoms pirmojoje ekspozicijoje „Rekonekcija: ženklai“. Todėl jie – ne tik seno, bet ir naujo kūrybinio proceso dalyviai. Pateikiant šiuos daiktus fiziniu (ne tik atvaizdo) pavidalu, jie dar glaudžiau susiję su dabartimi ir tiesia jungtis tarp šių ir anų laikų fotografijos. Visa tai – savotiškas analoginės fotografijos tęstinumo įrodymas. Šįkart G.Kavoliūnas ne tik vizualiai apmąsto jos prigimtį, tyrinėja galimybes, bet ir mėgina nustatyti kismo bei paslankumo ribas. Ir tai, atrodo, jam pavyksta.

Fragmentai iš parodos „Rekonekcijos: ženklai“ Baltojoje galerijoje. Ginto Kavoliūno nuotr.