ir J.Stauskaitės gra ka

Pamario galerijoje – L.J.Jankaus tapyba ir J.Stauskaitės grafika

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Pamario galerijoje Juodkrantėje vasarai įsikūrė dvi naujos parodos. Iki rugsėjo 25-osios čia eksponuojami Lino Julijono Jankaus (1946–2014) Pamario krašto peizažai iš LNDM tapybos rinkinių ir Jūratės Stauskaitės „Paukščiai“.

Šviesų ir spalvų vizijos

Nijolė NEVČESAUSKIENĖ

Melsvai pilkšvų tonų, įtaigūs Drevernos, Rusnės, Rasytės, Pjaulių, Mingės, Nemunyno, Gilijos ir kitų vietovių motyvai L.J.Jankaus tapyboje atsiveria skirtingų rakursų konstruktyviomis kompozicijomis. Akį traukia šaltokų spalvų koloristika ir ypač ekspresyvus potėpis. Parodoje eksponuojami 8‒9 dešimtmečių peizažai, koncentruotai ir įtaigiai atveriantys kūrybinės kalbos kaitą, glaudžias sąsajas su dailininkui artimomis vietomis.

L.J.Jankaus tapybos motyvais tapo pamario vanduo, laivai, valtelės, namai, kanalai. Dailininkas paniro į šio krašto aplinką ir gamtą, prisišliejo prie ten gyvenusių žmonių. Tapyboje jis atrado daug kartų kitų dailininkų eksploatuotą priemonę ‒ šviesą. Saulė ir jos šviesa, raibuliuojantis vanduo medžių ir pievų apsuptyje tapo jo pagrindiniais tapybos motyvais. L.J.Jankus atrado prasmingą šviesos išraišką, kuri skatina mąstyti apie žmogaus ir gamtos likimą. Tapytojas yra sakęs: „Gyvenimo vieta ir vaikystėje patirti įspūdžiai giliai įsirėžia į žmogaus sąmonę. Nuo tėvo Stasio Jankaus pečių išvydau Drevernos prieplauką, pilną burinių valčių, Rusnę, Kintus, Mingę, Juodkrantę, Rambyną. Visa tai tapo mano kūrybos objektu.“ Nuo vaikystės pažįstamos tėvo gimtinės vietos su šiuo regionu emociškai susiejo ir paties dailininko patirtis. Tapytojas įvaizdino Pamario krašto motyvus savita plastine išraiška, ekspresyviu potėpiu, srūvančios šviesos srautais, spalvų kontrastais, akcentuotų vaizdų kodu. Alla prima metodu nutapytos prieplaukos, įlankos su laiveliais, namukai prie vandens atveria autoriaus pastangas užčiuopti gamtos nuotaikų kaitą, šviesos mirgėjimus skirtingais metų laikais.

L.J.Jankus. Prie Drevernos krantinės. 1976.

L.J.Jankus. Prieplauka. 1982.

L.J.Jankus. Drevernoje. 1975.

L.J.Jankus tikėjo gamtos grožio idėja, siekė ją perteikti savo paties suformuota savita estetizuota tapybos kalba, grįsta šviesos ir spalvų išraiška. Ankstyvoji 8-ojo dešimt-mečio L.J.Jankaus tapyba remiasi spalvų ir šviesų improvizacijomis, primena impresionistų tapybą („Drevernoje“, 1975; „Prie Drevernos krantinės“, 1976). Vėlesnė 9-ojo dešimtmečio tapyba ‒ konstruktyvesnė, primenanti postimpresionistų darbus. Žinoma, spalvų niuansuota klausa atveria ir jo mokytojo, subtilaus peizažų meistro Algirdo Petrulio kūrybą, o konstruktyvi kompozicija ir prasiveržiančių ryškių spalvų akcentai ‒ Jono Švažo tapybą. Kūriniuose svarbi aiški forma, išryškinami konstruktyvūs akcentai: prieplaukos, pakrantės kontūrai ar valčių, namukų siluetai („Prieplauka“,1982; „Gilija“, 1981; „Sodyba Mingėje“; „Prieplauka Rasytėje“).

L.J.Jankaus tapybos koloritas įsimena giliais prigesintais tonais, šaltais pilkšvais, melsvais, žalsvais, violetiniais atspalviais. Su jais kontrastuoja šviesūs baltų, gelsvų, melsvų potėpių rėžiai. Tapybos kalbai įtakos turėjo ir tai, kad, būdamas vilnietis, 1999 m. dailininkas persikėlė gyventi į Pjaulius, kur sėmėsi gilaus ir prasmingo kūrybos įkvėpimo gamtos apsuptyje, vaikštinėdamas po apylinkes, plaukiodamas Kuršių mariose paties pagamintu kurėnu.

L.J.Jankus gimė 1946 m. Priekulėje, mirė 2014 m. ten pat. 1964‒1969 m. tuomečio Lietuvos dailės instituto Pedagoginiame fakultete studijavo tapybą (tapybą dėstė J.Švažas ir A.Petrulis). Nuo 1970 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė arti 20 individualių parodų. Nuo 1969 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Jaunųjų dailininkų susivienijimo, nuo 1978 m. ‒ Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Priklausė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai. Parašė prisiminimų, parodų recenzijų. Dėstė dailės disciplinas įvairiose aukštosiose Lietuvos mokyklose – Vilniaus universitete, Vilniaus Gedimino technikos universitete, buvo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedros vedėjas, profesorius. Nuo 2009 m. ėjo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko pareigas.

Moters-paukščio skrydis

Regina URBONIENĖ

J.Stauskaitė – viena ryškiausių Lietuvos grafikos kūrėjų, debiutavusi XX a. 8-ąjį dešimtmetį kartu su ypač stipria menininkių karta (Danute Jonkaityte, Irena Daukšaite-Guobiene, Nijole Valadkevičiūte ir kt.), atnešusia į lietuvių grafiką stiprų emocionalumo užtaisą, metaforišką, simbolių kupiną plastinę kalbą.

Paukščiai J.Stauskaitės kūryboje ėmė rastis ankstyvuosiuose grafikos cikluose maždaug 1980-aisiais. ►

J.Stauskaitė. Iš ciklo „Paukščiai“.

◄ Moters-paukščio vaizdinys, pirmąsyk pasirodęs ofortų kvadriptike „Baltas paukštis meta juodą plunksną“ (1983), anksti pažymėjo grafikės kūrybinio braižo pokyčius ir tapo daugiausiai varijuotu jos kūrybos motyvu.

Paukščiai ar moterys-paukštės, kūriniuose parodyti įvairiausiais pavidalais, įkūnija asmenybės siekių veržlumą, kūrybos ir laisvės poreikį, negandų pranašystę, sielos skrydį ir vilties troškulį. Paukščio vaizdiniu menininkė įprasmina dvasios ir materijos kovą, protestuoja prieš asmenybės polėkio ir galimybių ribojimą.

Paukščio vaizdiniu menininkė įprasmina dvasios ir materijos kovą, protestuoja prieš asmenybės polėkio ir galimybių ribojimą.

Piešiniuose tušu, anglimi ar sangvinu J.Stauskaitė išlieja visą emocijų amplitudę: nežabotas svajas ir drovumą, pergalingą triumfą ir nusižeminimą, pyktį, nepasitenkinimą ir švelnumą, nuolankumą, susitaikymą.

Piešdama kūrėja dažnai nepaiso kūno proporcijų estetikos, bet pasirinkta ekspresyvi deformacija tik sustiprina perteikiamą emociją. J.Stauskaitės piešiniuose nėra realių vietos ar laiko užuominų. Vien aktyvus menininkės gestas ir potėpis formuoja erdvinį lauką apie objektą, ir ta erdvė įtraukia. Kartais net perregimo kontūro piešinys materializuojasi, įgauna svorį, skulptūrišką apimtį.

Dailininkės išraiškos priemonių arsenalas minimalus – dažniausiai tik monochrominė linija ir dėmė. Spalva pasirodo retai ir tik kaip papildantis elementas. Pagrindinė raiškos priemonė – jautri, bet tvirtai nubrėžta kaligrafiška linija ir didžiulė balto lapo erdvė.

Parodoje „Paukščiai“ pristatomi kelių paskutiniųjų dešimtmečių menininkės piešiniai ir šiandienos aktualijas atliepianti piešinių instaliacija. Ji, kurta besiruošiant asmeninei parodai, ką tik prasidėjus karui Ukrainoje, sklidina skausmo, nerimo ir didžiulės gėrio pergalės vilties.

J.Stauskaitė – ryški, valinga ir kartu jausminga, spontaniška kūrėja. Stiprius vidinius išgyvenimus ji išsako itin laisvai ir meistriškai, taupia ir estetiška forma. Tai lemia išskirtinį jos kūrybos individualumą.

J.Stauskaitės instaliacijos Pamario galerijoje fragmentai. Gintarės Grigėnaitės nuotr.