Jovita SAULĖNIENĖ. Romanas – paminklas tėviškei

Romanas – paminklas tėviškei

Rokas Flick. Kur upė Šyša teka... Biografinis romanas. Tyto alba, Vilnius, 2022, 456 p.

Jovita SAULĖNIENĖ

Neseniai skaitytojus pasiekė rašytojo Roko Flicko biografinis romanas „Kur upė Šyša teka…“ Kaip Šilokarčemos, dabar vadinamos Šilute, kur prabėgo rašytojo vaikystė ir ankstyva jaunystė, patriotui, R.Flickui rūpi skaitytojus supažindinti su savo tėviškės istorinėmis asmenybėmis ir priminti, tarp kokių vertybių jos gyveno. Kilni rašytojo misija – prikelti iš užmaršties didžių žmonių žygius ir darbus Prūsų Lietuvoje prie Šyšos upės. Naujoji R.Flicko knyga byloja apie autoriaus ištikimybę savo krašto istorijai ir kultūrai, pagarbą didžiosioms asmenybėms, meilę gyvenimui. Tai kultūros ekologijos knygos pavyzdys.

Romano pavadinimas „Kur upė Šyša teka…“ paakina susitelkti ties žiemą poplūdžiais nerimstančia, o pavasarį dar didesniais potvyniais išsiliejančia ir nepailstamai savo vandenis nešančia upe Šyša. Prie šios srauniosios Šilutės rajone tekančios upės krantų – iškilių asmenybių dvasinė Tėvynė. Šyša – ne tik paties rašytojo R.Flicko tėviškės upė. Prie jos, pasak knygos autoriaus, „sužibo dvi nuostabios asmenybės, vokiečių kilmės vyrai, garsinę ne tik Klaipėdos kraštą, bet visą Lietuvą, kėlę šalies kultūrą“. Tai dvarininkas Hugo Šojus (Scheu) ir rašytojas Hermanas Zudermanas (Sudermann). Autoriui jie – „dvasios riteriai, paribio žemės piliečiai, Pamario krašto patriotai“. Apie juos ir sukasi gyvenimas romane.

Romaną sudaro dvi dalys „Šilokarčemos riteris Hugas Šojus“ ir „Rambyno kalno vėliavnešys Hermanas Zudermanas“, kuriose atkuriami dokumentiškai pagrįsti šių dviejų didžios dvasios įžymybių paveikslai išsamiame politiniame, istoriniame, kultūriniame kontekste. Knygos autoriui H.Šojus ir H.Zudermanas savo gyvenimu ir dar- bais – žmoniškumo ir moralumo pavyzdys. Toks pozityvus rašytojo požiūris – didelis šio biografinio romano privalumas.

Kad atskleistų šias asmenybes, R.Flickas pasirinko biografinio romano žanrą, kuris priklauso erudicijos sferai. Kad rašytojas nuosekliai atkurtų vaizduojamų herojų gyvenimo kelią, kad pagristų asmenybių biografijos faktus, perteiktų vaizduojamos epochos dvasią, jam teko išstudijuoti begalę šaltinių. Siekiant sustiprinti autentiškumo įspūdį, tokio pobūdžio romanuose nevengiama ir gausių paaiškinimų: nurodomi naudoti šaltiniai, rašomos pratarmės ir epilogai, iliustruojama dokumentinėmis nuotraukomis. Beje, tų šaltinių nuorodų skaitytojams ir šiame romane galėtų būti daugiau, ypač kalbant apie H.Šojų.

Knygos pratarmėje rašytojas skaitytojus perspėja, kad rašo „ne biografinį, istorinį darbą, bet romaną, pagrįstą tikrais faktais“. Tačiau „biografinis, istorinis darbas“ iš esmės neprieštarauja romanui, „pagrįstam tikrais faktais“. Pagarba tiesos faktui ir įtaigaus išgalvoto epizodo, monologo ar dialogo teisė biografiniame romane visada išlieka. Autoriui svarbu medžiagą perteikti patraukliai, gyvai, todėl reikšmingas „fantazuotojo pradas“. Pagrindinė proble- ma – laviruoti tarp gyvenimiškos medžiagos ir meninės išmonės, tarp istorinės dokumentikos ir meninio vaizdingumo.

Skaitytojams ši pažintis su H.Šojumi – tai meniškai autoriaus interpretuojamas veiklios asmenybės gyvenimas. Pasakodamas apie klaipėdietį dvarininką, užėmusį Prūsų Lietuvoje aukštas pareigas žemės ūkio srityje, aktyviai pasireiškusį krašto kultūros baruose, dosnų Šilutės mecenatą, bendravusį su aukšto rango politikais bei kultūros veikėjais ir už nuopelnus šalies ekonomikai ir kultūrai apdovanotą garbingais titulais, gavusį Karaliaučiaus universiteto filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnį, rašytojas R.Flickas preciziškai remiasi dokumentine medžiaga. Tai leidžia jam supažindinti skaitytojus su įvairialype švietėjiška visuomenine ir profesine H.Šojaus veikla, pareikalavusia bene daugiausia jo gyvenimo laiko. Asmeniniam gyvenimui to laiko tarsi ir pritrūko. O gal tiesiog užsisklendė savyje, nes likimas jam nepagailėjo daug skaudžių smūgių (ankstyva žmonos Mary Džeinės mirtis, sūnų ir anūkų lemtis, apakimas gyvenimo saulėlydyje ir kt.). Rašytojui labiausiai rūpėjo atskleisti, kaip H.Šojus nesavanaudiškai savo dvasiniais lobiais dalijosi su kitais žmonėmis, tarp jų – ir su rašytoju H.Zudermanu. Ir romano „Kur upė Šyša teka…“ autoriui pavyko išryškinti Prūsų Lietuvos kultūros suformuotą dvarininko H.Šojaus visuomenišką prigimtį, atskleisti jo dvasinį didingumą. Šilokarčemos riteris H.Šojus knygoje iškyla kaip filantropas, kūrybiškas ir draugiškas, estetas, diplomatiniu talentu apdovanota asmenybė. Skaitytojai, sekdami knygos autoriaus nuosekliai dėstomus žinomo žmogaus gyvenimo faktus, susipažindami su detaliais herojaus išorės ar aplinkos meniniais aprašymais, patiria, kaip atkuriama biografija virsta meno kūriniu, įvedančiu į Prūsų Lietuvos istorinę kultūrinę erdvę.

Įdomi asmenybės biografija jau savaime yra meno kūrinys. Tai tinka ir H.Zudermano atvejui. Pasak rašytojo