Deimantė ŽUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai

paminklas tėviškei

R.Flicko, „aukštas, išvaizdus, vitališkas, atkaklus ir nervingas. Ne kartą pakliuvęs į bohemos kvaitulio spąstus, moterų mylimas ir mylintis“ H.Zudermanas romane pristatomas kaip žmogus ir kaip menininkas. Kaip žmogus – veržlus, valingai siekiantis savo tikslų. Kaip produktyvus romanų, dramų, autobiografinių kūrinių autorius – pasiekęs kūrybinių aukštumų, patyręs šlovės svaigulį. Už kūrybą net buvo pristatytas Nobelio premijai, tik, deja, jam ji nebuvo paskirta. Beje, H.Zudermanas buvo gerai žinomas ir Klaipėdos mieste, net kelios organizacijos vadinosi jo vardu. Klaipėdos dramos teatre jo dramos beveik visos buvo suvaidintos ir sulaukė žiūrovų anšlago.

Romane H.Zudermano asmenybė pristatoma labai gyvai, įtaigiai, įdomiai. Nesinori komentuoti ir atimti malonumo iš skaitytojų, pasiryžusių susipažinti su šiuo garsiu didingos dvasios menininku. R.Flickas savo knygoje sukūrė iškilų žodinį paminklą kraštiečiui ir kaip šio kūrėjo gerbėjas epiloge „Lietuvai Hermanas Zudermanas reikalingas“ pabrėžė, kad „Prūsų Lietuvai, buvusiam paribio kraštui, beveik nežinomam ne tik pasaulio, bet ir Europos tautoms, šis rašytojas yra neįkainojamas. Kito tokio, sugebėjusio sudominti skaitytojus šiuo kraštu ir visa Lietuva, nėra ir gal dar ilgai nebus. Vien už tai jis mums ne tik vertingas, bet ir reikalingas“. Iš tiesų H.Zudermano kūryba šiandien mus turėtų dominti ir kaip meno šaltinis, ir kaip istorinis kultūrinis Prūsų Lietuvos paveldas. Visa tai susiję su amžinomis, niekada nesenstančiomis žmoniškumo vertybėmis.

Romano autorius sukūrė intrigą, siūlydamas pažvelgti į H.Šojų ir H.Zudermaną šalia vienas kito. Autoriaus valia tampame šių dviejų dvasios gigantų, prie gyvybingosios Šyšos versmės užsibuvusių, savo gimtąją tėviškės žemę širdimi priėmusių ir savo didžius darbus savo kraštui paskyrusių, bendrystės liudininkais ir vertintojais.

Pirmiausia tenka mintyse sujungti atskirus epizodus iš abiejų knygos dalių apie jų tarpusavio bendravimą (H.Šojaus dukters Helenos draugystė su H.Zudermano motina Dorotėja, susitikimai Šilokarčiamoje ir kt.), prisiminti jų apsilankymus pas Bismarko kolonistus Rupkalvių ir Aukštumalos pelkininkus, kurių istorijos atguls į H.Zudermano knygą, ir pan. Reikėtų nepraleisti progos ir pasiaiškinti dviejų dvasiškai giminingų, kūrybiškų asmenybių subtilų gestą – pagerbti ir įamžinti vienas kitą. H.Zudermanas savo knygą „Lietuviškos istorijos“ dedikuos „brangiam ir gerbiamam draugui, ekonomikos patarėjui iš Šilutės apskrities“, o jos apysakoje „Jonas ir Erdmė“ H.Šojus taps veikėjo prototipu. H.Šojus po H.Zudermano mirties paskirs sklypą rašytojo skverui ir jo paminklui (skulptorius Erichas Schmidtas-Kestneris), kuris buvo atidengtas 1930 m. lapkričio 2 d.

Ne mažiau intriguojanti dar viena autoriaus užduotis tiems, kurie skaitys knygą, – ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl vokiečių tautybės H.Šojus ir H.Zudermanas tiek daug dėmesio skyrė Prūsų Lietuvos lietuvininkų kultūrai, jų kalbai. Priežasčių – ne viena. R.Flickas primena istoriko Dariaus Barasos mintį, kad XX a. pr. vokiečių intelektualai ėmė domėtis savo tautiniu identitetu. Dažnas jų ėmė vadintis prūsu. Ne išimtis ir pats H.Zudermanas, sakęs: „Mes esame pareigos tauta, esame prūsai, ir tuo didžiuojamės.“ Atkreipus dėmesį į lietuvininkus kaip „mirštančią tautybę“, susitelkta į jų kultūros ir kalbos tyrimus. Taip H.Šojus sukaupė muziejinių eksponatų, kurie dabar saugomi jo vardu pavadintame muziejuje, o H.Zudermanas išleido jam pasaulinę šlovę atnešusias „Lietuviškas istorijas“, kurios suvedė jį ir su Vydūnu. Svarus jų abiejų įnašas į Prūsijos lietuvininkų istorinį kultūrinį paveldą. Tais didžiais darbais apie lietuvininkus jie ir patys įsiamžino Šyšos žemėje.

Neatsitiktinai R.Flicko knygos viršelį puošia trys simboliniai raktai, įvedantys į kultūrinį ir visuomeninį Prūsų Lietuvos gyvenimą. Tai suteikia galimybę pažinti nuostabias Šyšos žemės asmenybes, prie kurių šalia stojasi ir rašytojas R.Flickas. Iš Šilutės krašto kilusi vokiškai rašanti poetė Aldona Gustas pasakytų: „Nukrito saulė į Šyšą.“

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

Byla F289

susitinkame vėl pilkuose puslapiuose tiek daug istorijų čia jau nugulę daug braukyta, taisyta, žymėta paraštėse ir kaip įspėti, kas buvo tie svarbiausi, kaip suprasti, kas (iš)liko tarp eilučių, kai pabaigoje pieštuku užrašytas tik vienas žodis – nepublikuota

tai kaip mes dabar gyvensime mūsų dievai gatvėje susitikę nesikalba

tai kaip mes dabar gyvensime nebeaišku kokiais mėnesiais vaikštau

tai kaip mes dabar gyvensime paukščiai jau tik piečiau

tai kaip mes dabar gyvensime vakar dar buvo vasara, šiandien – ruduo

tai kaip mes dabar gyvensime buvom du, dabar jau po vieną

tai dabar jau dainuok, Korkovado kalne, kol favelos miega, o nuo tų dainų smilkstu kaip Palo Santo, leidžiuosi nuo Cukraus galvos į atogrąžų naktį, kurios taip ir nemačiau. Įsiūbuok mane, Korkovade, virš Rio krantų, nunešk ten, kur niekad nebūsiu

kiekvienąkart žvilgtelėjus atidžiau į veidrodį pamatai, kad jų vis daugėja kiek bedarytum sklastymą vis tiek krenta, kur jų bent keli susiraitę spindi, atrodo išrautum ir nekristų į akis metai, bet kaip rašo žurnaluose, kad geriau to nedaryti, nes vietoje vieno išaugs jų dar daugiau gali stengtis dažyti, bet... kartą man jau sakė: o ko čia stebėtis – pusė giminės juk tokie dar nesulaukę trisdešimties pražilo tai tokia ta nenutraukiama pilka gija

yra tokių paukščių, kurie neišskrenda žiemoti, tik tupi sau kur ant šakos, kraipo galvą ir žiūri kiaurai į tavo būtį

Susibarėme dėl batų, kodėl neišmetu tų nuzulintų, nutrintų, iškrypusių jau į puses, klijuotų, ne kartą pakaltų, o man kas – svarbu patogūs

Visi numanė, kodėl senelis nusipirko kiaulę – žinojo, kad liko nedaug. O svarbiausia jam visad buvo, kad tik kaime blogu neminėtų. Kostiumo nepirko, sakė: „Gerai bus ir tas, kur į vestuves, krikštynas, nes visai kaip naujas.“ Vieną rytą su juo taip ir iškeliavo. Kai jau papjovė kiaulę, kaimo vyrai šnekėjo: „Trise vos iš tvarto ištempėme, taip gerai buvo įšerta.“ Susirinko į gedulingus pietus pusė kaimo. Klebonas ir tas vyniotinį su žirneliais ir majonezu kirto. O dar visai neseniai, prisimenu, rasdavau senelį kambaryje prie lango, klausdavau, ką veiki? Atsakydavo: „Dabar jau tik laukiu.“

Vyto Karaciejaus nuotr.

Tu pažiūrėk – valdymas daug patogesnis nei „Pentax“ priprasi ir bus gerai

Dar neparduok, reikia dar pavažinėti su ja kurį laiką gal priprasi ir bus gerai

Tu pagalvok čia naujos karjeros galimybės, iššūkiai manau, priprasi ir bus gerai

Pamatysi, kaip tau čia patiks, jau daug ką iš mokyklos pažįsti, mokytojus, taisykles žinai tikrai priprasi ir bus gerai

Kaip dauguma čia gyvenančių sako ir jūra, ir vaizdai tokie pat kaip Lietuvoj –visi pripranta ir būna gerai

Žinau, dabar tik sunku save priimti –kūnas kiek pasikeitęs po operacijos, bet priprasi, bus gerai

Gal šiuo metu tau sudėtinga atrodo, tėtis pagyvens atskirai nuo mūsų, bet Priprasi