GINTARO LAŠAI
n klas tėviškei R.Flicko, „aukštas, išvaizdus, vitališkas, atkaklus ir nervingas. Ne kartą pakliuvęs į bohemos kvaitulio spąstus, moterų mylimas ir mylintis“ H.Zudermanas romane pristatomas kaip žmogus ir kaip menininkas. Kaip žmogus – veržlus, valingai siekiantis savo tikslų. Kaip produktyvus romanų, dramų, autobiografinių kūrinių autorius – pasiekęs kūrybinių aukštumų, patyręs šlovės svaigulį. Už kūrybą net buvo pristatytas Nobelio premijai, tik, deja, jam ji nebuvo paskirta. Beje, H.Zudermanas buvo gerai žinomas ir Klaipėdos mieste, net kelios organizacijos vadinosi jo vardu. Klaipėdos dramos teatre jo dramos beveik visos buvo suvaidintos ir sulaukė žiūrovų anšlago. Romane H.Zudermano asmenybė pristatoma labai gyvai, įtaigiai, įdomiai. Nesinori komentuoti ir atimti malonumo iš skaitytojų, pasiryžusių susipažinti su šiuo garsiu didingos dvasios menininku. R.Flickas savo knygoje sukūrė iškilų žodinį paminklą kraštiečiui ir kaip šio kūrėjo gerbėjas epiloge „Lietuvai Hermanas Zudermanas reikalingas“ pabrėžė, kad „Prūsų Lietuvai, buvusiam paribio kraštui, beveik nežinomam ne tik pasaulio, bet ir Europos tautoms, šis rašytojas yra neįkainojamas. Kito tokio, sugebėjusio sudominti skaitytojus šiuo kraštu ir visa Lietuva, nėra ir gal dar ilgai nebus. Vien už tai jis mums ne tik vertingas, bet ir reikalingas“. Iš tiesų H.Zudermano kūryba šiandien mus turėtų dominti ir kaip meno šaltinis, ir kaip istorinis kultūrinis Prūsų Lietuvos paveldas. Visa tai susiję su amžinomis, niekada nesenstančiomis žmoniškumo vertybėmis. Romano autorius sukūrė intrigą, siūlydamas pažvelgti į H.Šojų ir H.Zudermaną šalia vienas kito. Autoriaus valia tampame šių dviejų dvasios gigantų, prie gyvybingosios Šyšos versmės užsibuvusių, savo gimtąją tėviškės žemę širdimi priėmusių ir savo didžius darbus savo kraštui paskyrusių, bendrystės liudininkais ir vertintojais. Pirmiausia tenka mintyse sujungti atskirus epizodus iš abiejų knygos dalių apie jų tarpusavio bendravimą (H.Šojaus dukters Helenos draugystė su H.Zudermano motina Dorotėja, susitikimai Šilokarčiamoje
ir kt.), prisiminti jų apsilankymus pas Bismarko kolonistus Rupkalvių ir Aukštumalos pelkininkus, kurių istorijos atguls į H.Zudermano knygą, ir pan. Reikėtų nepraleisti progos ir pasiaiškinti dviejų dvasiškai giminingų, kūrybiškų asmenybių subtilų gestą – pagerbti ir įamžinti vienas kitą. H.Zudermanas savo knygą „Lietuviškos istorijos“ dedikuos „brangiam ir gerbiamam draugui, ekonomikos patarėjui iš Šilutės apskrities“, o jos apysakoje „Jonas ir Erdmė“ H.Šojus taps veikėjo prototipu. H.Šojus po H.Zudermano mirties paskirs sklypą rašytojo skverui ir jo paminklui (skulptorius Erichas Schmidtas-Kestneris), kuris buvo atidengtas 1930 m. lapkričio 2 d. Ne mažiau intriguojanti dar viena autoriaus užduotis tiems, kurie skaitys knygą, – ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl vokiečių tautybės H.Šojus ir H.Zudermanas tiek daug dėmesio skyrė Prūsų Lietuvos lietuvininkų kultūrai, jų kalbai. Priežasčių – ne viena. R.Flickas primena istoriko Dariaus Barasos mintį, kad XX a. pr. vokiečių intelektualai ėmė domėtis savo tautiniu identitetu. Dažnas jų ėmė vadintis prūsu. Ne išimtis ir pats H.Zudermanas, sakęs: „Mes esame pareigos tauta, esame prūsai, ir tuo didžiuojamės.“ Atkreipus dėmesį į lietuvininkus kaip „mirštančią tautybę“, susitelkta į jų kultūros ir kalbos tyrimus. Taip H.Šojus sukaupė muziejinių eksponatų, kurie dabar saugomi jo vardu pavadintame muziejuje, o H.Zudermanas išleido jam pasaulinę šlovę atnešusias „Lietuviškas istorijas“, kurios suvedė jį ir su Vydūnu. Svarus jų abiejų įnašas į Prūsijos lietuvininkų istorinį kultūrinį paveldą. Tais didžiais darbais apie lietuvininkus jie ir patys įsiamžino Šyšos žemėje. Neatsitiktinai R.Flicko knygos viršelį puošia trys simboliniai raktai, įvedantys į kultūrinį ir visuomeninį Prūsų Lietuvos gyvenimą. Tai suteikia galimybę pažinti nuostabias Šyšos žemės asmenybes, prie kurių šalia stojasi ir rašytojas R.Flickas. Iš Šilutės krašto kilusi vokiškai rašanti poetė Aldona Gustas pasakytų: „Nukrito saulė į Šyšą.“
Deimantė ŽUKAUSKIENĖ
Byla F289 susitinkame vėl pilkuose puslapiuose tiek daug istorijų čia jau nugulę daug braukyta, taisyta, žymėta paraštėse ir kaip įspėti, kas buvo tie svarbiausi, kaip suprasti, kas (iš)liko tarp eilučių, kai pabaigoje pieštuku užrašytas tik vienas žodis – nepublikuota *** tai kaip mes dabar gyvensime mūsų dievai gatvėje susitikę nesikalba tai kaip mes dabar gyvensime nebeaišku kokiais mėnesiais vaikštau tai kaip mes dabar gyvensime paukščiai jau tik piečiau tai kaip mes dabar gyvensime vakar dar buvo vasara, šiandien – ruduo tai kaip mes dabar gyvensime buvom du, dabar jau po vieną *** tai dabar jau dainuok, Korkovado kalne, kol favelos miega, o nuo tų dainų smilkstu kaip Palo Santo, leidžiuosi nuo Cukraus galvos į atogrąžų naktį, kurios taip ir nemačiau. Įsiūbuok mane, Korkovade, virš Rio krantų, nunešk ten, kur niekad nebūsiu ► 57
