Nijolė KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ. Materia magica. Objektai ir jų atgaivinimas Klaipėdos lėlių teatre

Materia magica.

Objektai ir jų atgaivinimas Klaipėdos lėlių teatre

Į lėlių teatrą paprastai vedamės vaikus, tikėdamiesi, kad jie ten bus linksminami ir mokomi gražaus elgesio ar panašiai. Nuo lėlių teatro buvau nutolusi, nes vaikai užaugo ir nebeturėjau ko linksminti. Bet tai šen, tai ten nugirsdavau apie Klaipėdos lėlių teatrą, kuriame suaugusieji kartais lankosi visai be vaikų, be to, tame teatre organizuojamos įvairios edukacijos ir net rodomi spektakliai kūdikiams. Tai gal lėlių teatras jau nebe ta vieta, kur užimami vaikai? Juk pirmieji šešėliniai, lazdeliniai lėlių teatrai, atsiradę senovės Indijoje, Kinijoje dar gerokai prieš Kristų, neturėjo lėkštų tikslų. Lėlės visada padėdavo žmonėms lengviau įsikūnyti į kitus personažus ir drąsiau, laisviau išsakyti savo mintis, kartais nelabai patogias, o tradicinės marionetės, lazdelinės ar kokios kitokios lėlės ir jų gamybos būdai vystėsi įvairiausiomis kryptimis. Siekdama išsiaiškinti, koks gi dabar Klaipėdos lėlių teatras, pirmiausia jame apsilankiau. Tiesa, kad būtų drąsiau ir neatrodyčiau tarp vaikučių kaip balta varna, pasikviečiau septynmetę anūkėlę.

Nijolė KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ

Didysis žaidimas

Patekome į „Didįjį sprogimą“. Dabar net nežinau, kuri iš mūsų, septynerių metų anūkėlė ar aš, jos močiutė, buvome labiau nustebintos. Pirmiausia užburia scenografija, primenanti vaikų kambarį, kuriame buvo smagiai pasidarbuota: surinktos ir vėl išnarstytos įvairiausios lego kaladėlės ir kitokios konstrukcijos, žodžiu, kuriame buvo kuo nuoširdžiausiai kuriamas savo pasaulis. Apie spektaklį rašoma, kad žiūrovai grąžinami į pradinę pasaulio atsiradimo padėtį, tai yra, įvyksta Didysis sprogimas, dėl kurio ir atsiranda Visata. Visai įmanomas dalykas, kad mūsų Visatą sukūrė Dievas-Vaikas, savo žaidimų aikštelėje ir toliau sėkmingai eksperimentuojantis.

Ši idėja į sceną perkelta 2020 m., o idėjos autorius ir režisierius – Zvi Saharas iš Izraelio. Scenografė ir režisieriaus asistentė Aušra Bakanaitė kūrė lėles ir organizavo „didįjį žaidimą“, nes kuo nuoširdžiausiai tikiu, kad lėlių teatro aktoriai viską pradeda nuo žaidimo, kuris jiems kelia neapsakomai daug džiaugsmo. Jokiu būdu nemenkinu lėlininkų aktorinio meistriškumo, aktorinio trenažo ar kokių kitokių profesinių gudrybių, pagaliau patirties. Ir vis tiek lėlininkams, manau, svarbiausias yra pats žaidimo momentas, gebėjimas prisiminti ir atgaminti nuoširdų vaikišką įsijautimą į savo pasaulio kūrimą. Būtent tai, ką buvau užmiršusi ir ką prisiminiau spektaklio metu, mane sukrėtė (viltingai), privertė prisiminti, kaip nesunkiai kažkada į visus reiškinius gebėdavau pažiūrėti iš kitos perspektyvos, kito žiūros kampo, ir susirangę pienių koteliai virsdavo princesių plaukais, žolės – mišku, o smėlis – neišsemiama statybine medžiaga. 2021 m. šis spektaklis įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi, pelnęs ir Klaipėdos apdovanojimą – „Padėkos kaukę“ kaip geriausias spektaklis vaikams ir paaugliams. Vis dėlto kirba mintelė, kad net ir labiausiai įsižaidę, besidžiaugdami netikėtai besivystančiu pasauliu, aktoriai nestokoja ir suaugėliškų tikslų – ne tik papasakoti apie pasaulio sukūrimą, bet ir atskleisti jo trapumą – robotui ir jo šuneliui tenka spręsti gana sudėtingas išlikimo problemas. Mažieji filosofai katastrofos nuojautą išgyvena labai aiškiai. Tiesą sakant, spektaklis iškėlė daugiau klausimų nei atsakė į manuosius, jau anksčiau iškilusius, taigi sugalvojau pakalbinti teatro vadovę Aušrą Juknevičienę. Apie viską. Apie pačią Klaipėdos lėlių teatro pradžią ir kitus dalykus.

Sugrįžo vaikystė

– Viskas prasidėjo nuo Jūratės Januškevičiūtės idėjos realizuoti savo mintis magiš-

komis lėlių teatro priemonėmis, – pasakojo Aušra. – Taigi 1992 m. buvo įkurtas teatras „Ku-kū“, kurį labai išplėtė 2004 m. lėlininkų kursą baigę studentai. Nuo 1997 m. organizuojamas tarptautinis lėlių teatrų festivalis, 2017 m. įgijęs „Materia magica“ vardą. Klaipėdos lėlininkai turi išskirtinį ir pagarbų požiūrį į lėlių teatro meną, koncentruojasi į objektą ir jo atgaivinimą, – tvirtino teatro vadovė.

Materia magica, objekto atgaivinimas... Kažkokie stebuklai, nusprendžiau ir apsilankiau dar viename spektaklyje. Ir... vaikystė sugrįžo. „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ pagal to paties pavadinimo Kate Dicamillo knygą sukurtas dar 2015 m., bet dėl režisierės Gintarės Radvilavičiūtės nuoširdumo, aktorės Renatos Kutaitės-Raudonienės ir Vytauto Kairio žaismingumo, pagaliau Donato Bielkausko muzikos jam nelemta pasenti, išeiti iš mados ar prarasti aktualumą. Tai spektaklis, kuriame, rodos, niekas nesuka sau galvos dėl žanrinio ar stilistinio vientisumo, tiesiog žaidžia, čiauškėdami visiems suprantama vaikystės kalba, jaukiai sukdami stalą, kuris atstoja visą pasaulį, o ir „artistai“ labai savi – vaikų numylėtos, nučiupinėtos lėlės, kurias šie išleido į sceną pažaisti. Vaikui tai beveik kasdienybė, bet suaugęs grąžinamas į savo žaidimų metus, kai su mama, tėčiu, močiute, draugu ar drauge žaidi, paleisdamas savo mylimuosius, su kuriais ir pats tapatiniesi, klajoti po dar nelabai pažįstamą pasaulį. Tobulas reži-

Scenos iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Didysis sprogimas“ (rež. Z.Saharas, 2020). Viktorijos Kajokaitės ir Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

sierės sprendimas. Manau, ji pagavo būtent tą vaikystės momentą, kai kažkaip susikristalizuoja nepaaiškinamos meilės, draugystės, pagaliau savo vertės pajautimo sąvokos, kai ieškai atsakymų. Šįsyk atsakymus gauni, gauni juos būtent čia, teatre, ir pateikiami jie vaikams suprantama forma. ►

Klaipėdos lėlių teatro vadovės A.Juknevičienės teigimu, uostamiesčio lėlininkai turi išskirtinį ir pagarbų požiūrį į lėlių teatro meną, stengiasi savo žiūrovams nemeluoti ir žiūrėti į pasaulį jų akimis, pajausti jų širdimis. Modesto Ežerskio nuotr.

– Kokį savo teatrą matote ateityje?

– Laimingą, kuriantį, augantį ir kitus auginantį, įdomų, nenuspėjamą, prasmingą...

Užsukti, o ne nusisukti

◄ Tai gal, sakau, lėlių teatras yra pranašesnis už dramos ar kokį kitą teatrą? Ar lėlė išvaduoja, ar apriboja? – vėl klausiu teatro vadovę. Ir atsakymo sulaukiu: – Lėlių teatras yra multidisciplininis menas. Žinoma, jis išlaisvina pirmiausia vaizduotę, kūrybinį potencialą. Lėlių teatre vaizdo rėmų tikrai mažiau nei dramos teatre. Vaikai yra ypatingi žiūrovai. Jie atviri, nemeluojantys. Su vaikais galima aptarti tikrumo ir empatijos jausmą. Kurti vaikams – didelė atsakomybė. Stengiamės savo žiūrovams nemeluoti ir žiūrėti į pasaulį jų akimis, pajausti jų širdimis.

– Darote teatro edukacijas. Dėl ko? Ko laukiate – tikitės – iš vaikų, suaugusiųjų? Ką jiems duoda susipažinimas su teatro

veikla, lėle? – vėl klausiu. – Neretai vaikams informacija yra labiau suprantama, kai kalbama jiems suprantamomis priemonėmis. Šiuolaikiniai vaikai – vaizdo vaikai. Juos pasiekti tik verbaline kalba – iššūkis, tai suvokdami rengiame teatralizuotas edukacijas, kuriose apie lėlių teatro istoriją pasakojama per popierių, apie iliuzijos meną – per šviesą ir objektus, apie mechaniką – per priemones, kurios yra vaikų kasdieniame gyvenime. Edukacijoje taip pat svarbus ir

Neišsemiamas arsenalas

pačių vaikų prisilietimas prie lėlių. Visose edukacijose vaikai patys fantazuoja, kuria ir gamina lėles. Tai puikus patyriminis pavyzdys. Edukacijos rengiamos ir lėlių teatro meno populiarinimo tikslais. Siekiame, kad į lėlių teatrą norėtųsi užsukti, o ne nuo jo nusisukti.

– Kaip renkatės repertuarą?

– Repertuarą formuojame pagal susidariusį poreikį (pagal vaikų amžių, temas), laikmečio aktualijas. Stengiamės prisidėti sprendžiant vaikų problemas, pavyzdžiui, kalbame apie liūdesį, vienišumą, mokėjimą prisitaikyti visuomenėje, nevengiame ir amžinų meilės, draugystės, gėrio ir blogio kovos temų.

Nešdamasi šiuos žodžius, einu žiūrėti G.Radvilavičiūtės režisuotos „Raudonkepuraitės“, turbūt visame pasaulyje dažniausiai rodomo ir keisčiausiai interpretuojamo kūrinio. Einu, tikėdamasi smurto prigimties tyrinėjimų. Tiesą sakant, „Raudonkepuraitė“ man visada kėlė dviprasmiškus jausmus. Pati Charleso Perrault pasaka ir visos jos interpretacijos. Ir nekeista, nes čia supriešinami ir bandomi sujungti du skirtingi pasauliai: naivios, atviraširdės mergaitės geranoriškumas ir vilko su mėsėde prigimtimi klasta. Bandydami išsiaiškinti žvėriškos prigimties kilmę, kūrėjai dažniausiai sužmogina vilką, padarydami jį dar baisesnį, tiesa, kartais bando pateisinti, aiškinasi smurtinės prigimties užuomazgas ir kita. Visos tos dviprasmybės masina, todėl nekeista, kad spektaklis, pastatytas dar 2012 m., sėkmingai rodomas jau gerą dešimtmetį.

Scenarijaus autorius rašytojas Mindaugas Valiukas savąjį vilką Albiną pateikia kaip vegetarą. Vis dėlto prigimtis – sudėtingas dalykas. Kitų nesuprastas grobuonis pats nežino kaip praryja ir Senelę, ir Raudonke-

Scenos iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Raudonkepuraitė“ (rež. G.Radvilavičiūtė, 2012).

Scenos iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (rež. G.Radvilavičiūtė, 2015). Donato Bielkausko nuotr.

Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

puraitę. Ir tik meilė – ne mažesnis stebuklas už muilo burbulus – suderina prigimtinius nesusipratimus.

Atsižvelgdami į visus tuos subtilumus, turime progą žavėtis minkštomis ir labai spalvingomis veltinėmis Viktorijos Dambrauskaitės lėlėmis, su kuriomis žaidžia aktoriai Renata Kutaitė-Raudonienė ir Vytautas Kairys. Būtent tos lėlės, neblėstančios jų spalvos ir formos padeda išlaikyti pasakos paslaptį.

Būtent todėl, manau, lėlių teatro arsenalas neišsemiamas. Tuo įsitikinau pažiūrėjusi vos kelis spektaklius. Pasitelkdami šviesas ir įvairiausias medžiagas, vizualumą ir akustines galimybes, įvairius objektus, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, nedaug ką bendro teturinčius su teatru, pagaliau pačius aktorius su visais jų raiškos niuansais, lėlininkai lengvai perkelia žiūrovus iš vienos erdvės į kitą, iš dabarties į praeitį, ateitį ar dar galaižin kur, užduoda kebliausius klausimus ir savaip juos lukštena. Žodžiu – lėlės teatras – tikra teatro laboratorija, kūrybinį toną nere-

Lėlės teatras – tikra teatro laboratorija, kūrybinį toną neretai duodanti ir dramos teatrui, ir operai, ir baletui.

tai duodanti ir dramos teatrui, ir operai, ir baletui. Turiu pastebėti, kad teatrai skolinasi vieni iš kitų išraiškos priemones. Dramos teatras neretai pasitelkia lėles, lėlių teatras įveiklina aktoriaus kūną, jo raišką. Taip, ribos trinamos, žanro grynumo ne visada laikomasi, bet, tikiu, tai į gera. Visas pasaulis visomis savo formomis globalėja, tampa beveik nevaldomai eklektiškas.

Vis dėlto kada nors, manau, eisime pasižiūrėti gerokai primiršto marionečių teatro, o gal pirštininių lėlių, gal net atgaivinsime senąsias Indijos, Kinijos teatrines raiškas, žiūrėsime tuos spektaklius pagarbiai, jausdami tolimųjų laikų dvelksmą ir grožėdamiesi savo žmogiškosios prigimties įvairove.