TEATRAS
Materia magica. Objektai ir jų atgaivinimas Klaipėdos lėlių teatre Į lėlių teatrą paprastai vedamės vaikus, tikėdamiesi, kad jie ten bus linksminami ir mokomi gražaus elgesio ar panašiai. Nuo lėlių teatro buvau nutolusi, nes vaikai užaugo ir nebeturėjau ko linksminti. Bet tai šen, tai ten nugirsdavau apie Klaipėdos lėlių teatrą, kuriame suaugusieji kartais lankosi visai be vaikų, be to, tame teatre organizuojamos įvairios edukacijos ir net rodomi spektakliai kūdikiams. Tai gal lėlių teatras jau nebe ta vieta, kur užimami vaikai? Juk pirmieji šešėliniai, lazdeliniai lėlių teatrai, atsiradę senovės Indijoje, Kinijoje dar gerokai prieš Kristų, neturėjo lėkštų tikslų. Lėlės visada padėdavo žmonėms lengviau įsikūnyti į kitus personažus ir drąsiau, laisviau išsakyti savo mintis, kartais nelabai patogias, o tradicinės marionetės, lazdelinės ar kokios kitokios lėlės ir jų gamybos būdai vystėsi įvairiausiomis kryptimis. Siekdama išsiaiškinti, koks gi dabar Klaipėdos lėlių teatras, pirmiausia jame apsilankiau. Tiesa, kad būtų drąsiau ir neatrodyčiau tarp vaikučių kaip balta varna, pasikviečiau septynmetę anūkėlę. Nijolė KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ
Didysis žaidimas Patekome į „Didįjį sprogimą“. Dabar net nežinau, kuri iš mūsų, septynerių metų anūkėlė ar aš, jos močiutė, buvome labiau nustebintos. Pirmiausia užburia scenografija, primenanti vaikų kambarį, kuriame buvo smagiai pasidarbuota: surinktos ir vėl išnarstytos įvairiausios lego kaladėlės ir ki28
tokios konstrukcijos, žodžiu, kuriame buvo kuo nuoširdžiausiai kuriamas savo pasaulis. Apie spektaklį rašoma, kad žiūrovai grąžinami į pradinę pasaulio atsiradimo padėtį, tai yra, įvyksta Didysis sprogimas, dėl kurio ir atsiranda Visata. Visai įmanomas dalykas, kad mūsų Visatą sukūrė Dievas-Vaikas, savo žaidimų aikštelėje ir toliau sėkmingai eksperimentuojantis. Ši idėja į sceną perkelta 2020 m., o idėjos autorius ir režisierius – Zvi Saharas iš Izraelio. Scenografė ir režisieriaus asistentė Aušra Bakanaitė kūrė lėles ir organizavo „didįjį žaidimą“, nes kuo nuoširdžiausiai tikiu, kad lėlių teatro aktoriai viską pradeda
nuo žaidimo, kuris jiems kelia neapsakomai daug džiaugsmo. Jokiu būdu nemenkinu lėlininkų aktorinio meistriškumo, aktorinio trenažo ar kokių kitokių profesinių gudrybių, pagaliau patirties. Ir vis tiek lėlininkams, manau, svarbiausias yra pats žaidimo momentas, gebėjimas prisiminti ir atgaminti nuoširdų vaikišką įsijautimą į savo pasaulio kūrimą. Būtent tai, ką buvau užmiršusi ir ką prisiminiau spektaklio metu, mane sukrėtė (viltingai), privertė prisiminti, kaip nesunkiai kažkada į visus reiškinius gebėdavau pažiūrėti iš kitos perspektyvos, kito žiūros kampo, ir susirangę pienių koteliai virsdavo princesių plaukais, žolės – mišku, o smėlis – neišsemiama statybine medžiaga. 2021 m. šis spektaklis įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi, pelnęs ir Klaipėdos apdovanojimą – „Padėkos kaukę“ kaip geriausias spektaklis vaikams ir paaugliams. Vis dėlto kirba mintelė, kad net ir labiausiai įsižaidę, besidžiaugdami netikėtai besivystančiu pasauliu, aktoriai nestokoja ir suaugėliškų tikslų – ne tik papasakoti apie pasaulio sukūrimą, bet ir atskleisti jo trapumą – robotui ir jo šuneliui tenka spręsti gana sudėtingas išlikimo problemas. Mažieji filosofai katastrofos nuojautą išgyvena labai aiškiai. Tiesą sakant, spektaklis iškėlė daugiau klausimų nei atsakė į manuosius, jau anksčiau iškilusius, taigi sugalvojau pakalbinti teatro vadovę Aušrą Juknevičienę. Apie viską. Apie pačią Klaipėdos lėlių teatro pradžią ir kitus dalykus.
Sugrįžo vaikystė – Viskas prasidėjo nuo Jūratės Januškevičiūtės idėjos realizuoti savo mintis magiš-
