Durys 2022 06 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 BIRŽELIS / Nr. 6(102)

XXII tarptautinio Stasio Šimkaus konkurso atidarymas. Dainuoja Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ (vad. R.Adomaitis).

Konkurso laureato koncerto akimirka. Didžiojo Gintaro prizo laimėtojas Brighamo Youngo universiteto choras (vad. A.Crane’as, JAV). Nerijaus Jankausko nuotr. 2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 birželis / Nr. 6 (102) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKA

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė

Algirdas ŠUMSKIS. XXII tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso aidai

KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

SUKAKTIS

Aris KATEILA. Žvejų rūmams – 40 metų. Epizodai

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

ŠOKIS Žaneta SKERSYTĖ. Baleto artistė O.Borodina: negaliu ir nenoriu gyventi be šokio

TEATRAS

Nijolė KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ. Materia magica. Objektai ir jų atgaivinimas Klaipėdos lėlių teatre

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500

DAILĖ

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Irma STASIULIENĖ. Skulptorius A.Sakalauskas: laikas keičia ir mintis, ir požiūrį

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2022. 4 psl. – Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Didysis sprogimas“ akimirka. Viktorijos Kajokaitės nuotr.

Nijolė NEVČESAUSKIENĖ, Regina URBONIENĖ. Pamario galerijoje – L.J.Jankaus tapyba ir J.Stauskaitės grafika

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Rekonekcijos – nauja senos fotografijos versija

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. Viskas iškart ir visur

ŽURNALĄ REMIA

GINTARO LAŠAI Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų finansinę paramą

Marina KULČINSKAJA. Klaipėdos litanija

Jovita SAULĖNIENĖ. Romanas – paminklas tėviškei

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (1)

59 3

MUZIKA

XXII tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso aidai Į Klaipėdą gegužės 12–15 dienomis suvažiavo 25 chorai iš Lietuvos ir užsienio: uostamiestyje vyko XXII tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas.

sias sprendimas. Juk tai miesto chorinės bendruomenės, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ daugiau nei 45 metus po kruopelytę puoselėtas, išaugintas iki tarptautinio renginio, subrandintas ryškus chorinės kultūros vaisius. Jo kūrėjų ir pa-

grindinių organizatorių – Vytauto Blūšiaus, Roberto Varno, Algio Zaboro ir dabartinės Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos – pastangomis konkursas tapo solidžiu chorinės kultūros reiškiniu, turinčiu savas tradicijas, sukaupusiu ►

Algirdas ŠUMSKIS

Abejonių buvo daug Su dideliu jauduliu ir nežinomybe, gerai suvokdami galimybių trapumą, bet ir atsakomybę, ryžomės jau neatidėlioti vis į didesnę nežinią, o imti ir organizuoti, surengti XXII tarptautinį Stasio Šimkaus chorų konkursą. Taip, pasaulinis fonas dėl pandemijos ir karo Ukrainoje tikrai nebuvo palankus, bet ryžomės. Ar iš to ką laimėjome, ar ne, parodys tik laikas, nes tik jis viskam yra teisėjas. Mūsų ryžtas buvo tvirtas, juk šis konkursas yra Klaipėdos miesto chorvedžių, o ir ne tik jų, bet ir miesto kultūrinės bendruomenės pasididžiavimas ir paveldas. Numarinti jį būtų tikrai ne pats protingiau4

Konkurse dalyvavo kamerinis choras „Credo“ (vad. K.Tokalo) iš Ukrainos.

MUZIKA

Konkurso akimirka. Dainuoja Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos choras „Ave vita“ (vad. K.Barisas).

Nerijaus Jankausko nuotr. 5

MUZIKA

Koncerto Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje akimirka. Dainuoja Brighamo Youngo universiteto choras (vad. A.Crane’as, JAV). ◄ didžiulę patirtį, pripažintu tarptautiniu

chorinio žanro renginiu, yra gerai žinomas ne tik Klaipėdoje, Lietuvoje, Europoje, bet ir kur kas plačiau. Kita vertus, tai vienas ryškiausių chorinės kultūros veiksnių Klaipėdoje, tai turime branginti, to neturime teisės apleisti.

Galimybė bendrauti čia ir dabar – ne mažiau svarbi nei varžytuvės. Tad ir ėmėmės šio labai nelengvo ir atsakingo darbo. Abejonių buvo daug. Pirmiausia, ar pandemijos nuvarginti chorai norės dalyvauti konkurse, ir dar tokiame atsakingame. Ypač dvejojo mūsų, Lietuvos, kolektyvai. Be to, visiškai nebuvo aiški chorų padėtis po pandemijos – kiek jų išliko po ilgo karantino ir draudimų, apribojimų dirbti, dainuoti. Buvo net keista girdėti, kai visur skelbiama apie dainavimo chore pavojingumą ir mirtinos ligos COVID-19 plitimą choriniuose kolektyvuose. Akivaizdu buvo tai, kad ši padėtis daugelį kolektyvų privedė prie veiklos vegetavimo, o nemažai atsidūrė ties žlugimo riba. Ir tai buvo jaučiama visur, ne tik Lietuvoje. Jau pirmieji organizaciniai žingsniai tai aiškiai parodė. ► 6

Konkurso dalyviai po koncerto „Draugai – draugams“.

MUZIKA

Akimirka iš koncerto Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Kamerinis choras „Credo“ (vad. K.Tokalo) iš Ukrainos.

MUZIKA

Konkurso akimirka. Kuldygos 2-osios vidurinės mokyklos 2–9 klasių moksleivių choras „Skani“ (vad. J.Paipa, Latvija). ◄ Tačiau buvo jaučiamas ir tam tikras atgaivos momentas, savotiškas chorinio vyksmo renesansas. Paraiškos plaukte plaukė iš įvairių šalių, plūdo paklausimai apie konkursą. Tačiau, labai gaila, ne iš Lietuvos. Daug gavome užsienio chorų paraiškų, ir tai mus džiugino. Tačiau kartu ir liūdino, nes lietuvių chorai tokio entuziazmo nerodė. Visai kitokia padėtis buvo internetinėje erdvėje, kur mirgėte mirgėjo pranešimų ir pasidžiaugimų laimėjimais virtualiuose chorų konkursuose. Galima buvo pamanyti, kad keičiasi laikai, kad viskas pereina į virtualų gyvenimo lauką, kad labiau vertinami virtualūs reiškiniai nei gyvas žmonių bendravimas. Ir čia stebėjome daug spekuliacijų, daug ne tikro darbo su chorais, o pasiteisinimų, nenoro ar net neįgalumo dirbti, naudojant senus choro įrašus, dažnai tuo spekuliuojant ir imituojant darbą. Ar tai gerai – nežinau. Tad ėmėmės aktyvios konkurso reklamos tarp Lietuvos chorų, rėmėmės asmeniniais kvietimais. Tai išjudino Lietuvos kolektyvus. Jau metų pradžioje turėjome daugiau nei 40 kolektyvų paraiškų, tarp jų – ir iš Lietuvos. Po truputį teigiamai buvo sprendžiami ir konkurso finansavimo, sklaidos bei kiti organizaciniai reikalai. Tačiau čia – vėl ne lemtis. Prasidėjo karas – Rusija nepateisinamai ir brutaliai užpuolė Ukrainą. Teko atsisakyti chorų iš agresyvios Rusijos ir Baltarusijos, o ir chorai iš Ukrainos dėl karo atvykti į konkursą negalėjo. Atsirado 8

netikrumo ir dėl kitų konkurso reikalų, juk karas visiškai šalia mūsų, o agresorius – mūsų kaimynas... Tad tokia šiemečio konkurso organizavimo preliudija.

Rungėsi ir koncertavo Surengti jį nebuvo lengva, bet padėjo tai, kad šis konkursas garsėja aukštu meniniu lygiu, į jį atrenkami gerai žinomi ir perspektyvūs Lietuvos bei užsienio choriniai kolektyvai. Dalyvauti vertinimo komisijos darbe buvo pakviesti žymūs Lietuvos ir užsienio chorvedžiai. Taigi XXII tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas įvyko, ir tai – mūsų visų nuopelnas. Jis vyko Klaipėdos koncertų salėje ir Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Rengėjai – Klaipėdos miesto chorinė bendrija „Aukuras“ kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe ir Lietuvos nacionaliniu kultūros centru. Šiemet konkurse dalyvavo 25 kolektyvai iš Latvijos, Estijos, Ukrainos, JAV ir Lietuvos. Kad ir kaip būtų gaila, bet kolektyvai iš Ganos, Angolos ir Lenkijos ir daugelis chorų iš Ukrainos dėl karo ir įvairių kitų priežasčių neatvyko, o mes jų labai laukėme, ypač konkursuose, koncertuose. Vis dėlto galime pasidžiaugti ir konkursu, ir surengtų konkurso dalyvių koncertų

skaičiumi. Jis tikrai įspūdingas: net 16 koncertų vyko Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje, Nidoje, Skuode, Plungėje, Kuliuose, Plikiuose. O konkurso atidarymo koncerte Klaipėdos koncertų salėje koncertavo iškilus Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, vadovaujamas Remigijaus Adomaičio. Konkurse ir koncertuose dainavo garsūs chorai: mišrus choras „Brigham Young University Singers“ (vad. Andrew Crane’as) iš JAV, Estijos visuomeninio transliuotojo mišrus choras (vad. Hirvo Survo), Talino technologijos universiteto kamerinis choras (vad. Rihardas Zarinis), taip pat pasirodė daug kitų chorų ir vokalinių ansamblių. Padedant fondui „Stiprūs kartu“, iš Ukrainos atsivežėme bažnyčios kamerinį chorą „Credo“ (vad. Kateryna Tokalo). Išgirdome ir mūsų šalies garsius chorus: Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos chorą „Ave vita“ (vad. prof. Kastytis Barisas), jauną, tačiau labai įdomų Vilniaus sakralinės muzikos chorą „Adoramus“ (vad. Imantas Jonas Šimkus, Mantvydas Drūlia). Ne mažiau stebino ir vaikų choras iš Plungės – Mykolo Oginskio meno mokyklos jaunių choras (vad. Irena Bakanauskienė). Džiugino Kauno kultūros centro mišrus choras „Gintaras“ (vad. Jovita Kulakauskienė) ir Panevėžio rajono Miežiškių kultūros centro vokalinis ansamblis „Raskila“ (vad. Lina Kairytė), kiti kolektyvai. ►

MUZIKA

Konkurso didžiojo Gintaro prizo nugalėtojas Brighamo Youngo universiteto choras (JAV), choro vadovas A.Crane’as su vertinimo komisijos pirmininku prof. J.Budday.

Štai kaip konkursą įvertino jo komisijos narys prof. A.Dambrauskas.

MUZIKA

XXII tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso apdovanojimai. Su vertinimo komisija ir organizatoriais. ◄ Be paties konkurso ir jo dalyvių

koncertų, Klaipėdos koncertų salėje vyko diskusija-seminaras prie apskritojo stalo konkurso dalyviams ir svečiams. Jį vedė konkurso vertinimo komisijos narys prof. Vytautas Miškinis. O ir chorams surengta vakaronė buvo smagi ir įsimintina.

Lyderiai – amerikiečiai Trumpai apžvelkime konkursą iš „vidaus“. Jo vertinimo komisijoje dirbo prof. Jürgenas Budday (pirmininkas, Vokietija), Valteris Soosalu (Latvija) ir gerai žinomi Lietuvos chorinės kultūros vedliai – prof. V.Miškinis,

prof. Artūras Dambrauskas, doc. Tomas Ambrozaitis. Komisija buvo reikli, juk tai puikūs chorinio meno žinovai. Konkurso A (mišrūs chorai) kategorijoje dalyvavo 9 chorai. Chorai iš Latvijos tradiciškai būna patys stipriausi ir gausiausiai dalyvauja. Tačiau šiame konkurse nei chorų skaičiumi, nei savo meniniu lygiu

MUZIKA

ramus“ (vad. I.J.Šimkus, M.Drūlia), pelnęs trečiąją vietą, ir ypač savo jaunatviškumu bei charizma maloniai nustebinęs Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos choras „Ave vita“ (vad. K.Barisas), laimėjęs antrąją vietą. Tačiau aukštu meniniu lygiu, muzikine kultūra ir menine branda vienareikšmiškai išsiskyrė Brighamo Youngo universiteto choras (vad. A.Crane’as) iš Jutos valstijos Provo miesto (JAV), iškovojęs pirmąją vietą A kategorijoje. Šio choro atliktas A kategorijos privalomas kūrinys – Donato Zakaro motetas „In Monte Oliveti“ – tapo kone šio kūrinio atlikimo etalonu, o ir visa choro padainuota programa paliko didžiulį įspūdį. B kategorijoje dominavo latvių chorai: Katlakalno tautos namų moterų choras „Magone“ (vad. Baiba Āboliņa-Smirnova) ir Kuldygos kultūros centro moterų choras „Gaisma“ (vad. Jana Paipa). Abiejų chorų pasirodymai nebuvo labai aukštai komisijos įvertinti, gal kiek geriau pasirodė moterų choras „Magone“, kurį komisija rekomendavo antrajam turui. C kategorijoje (mokykliniai chorai) taip pat staigmenų nebuvo, čia vėl dominavo latvių chorai: jaunimo choras „Ameno“ (vad. Diana Demiterė) ir Kuldygos 2-osios vidurinės mokyklos 2–9 klasių moksleivių choras „Skani“ (vad J.Paipa). Maloniai pradžiugino vaikų chorų kategorijoje pasirodę du vaikų chorai iš Lietuvos: Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos jaunių choras (vad. I.Bakanauskienė) ir Ukmergės meno mokyklos jaunių choras ,,Rūta“ (vad. Adelė Mikalkėnienė). Plungiškiams sekėsi kiek geriau, buvo juntamos choro galimybės, pritrūko gal tik sėkmės. O ir Ukmergės mergaitės pasirodė neblogai, gal joms tik stigo konkursinės patirties, choras dar labai jaunas, sunku buvo nugalėti jaudulį, tad ir rezultatas kiek kuklesnis.

Atsirado naujų kategorijų latviai nedominavo ir tikrai nebuvo konkurso lyderiai. Konkurse pasirodė Verslo ir finansų mokyklos choras „Monēta“ (vad. Ilzė Feldmanė), choras „Krasts“ (vad. Reinis Maurītis), gal kiek ryškiau išsiskyrė choras „Rītu puse“ (vad. Imantas Točis). Savo pasirodymais latvių chorus lenkė chorai iš Estijos: Talino technologijos

universiteto kamerinis choras (vadovas R.Zarinis) ir Estijos visuomeninio transliuotojo mišrus choras (vad. H.Survo). Pastarojo vadovas gerai žinomas Klaipėdos publikai, konkursuose yra gavęs didįjį Gintaro prizą, dalyvavo vertinimo komisijoje. Palyginti gerai pasirodė ir Lietuvos chorai: Vilniaus sakralinės muzikos choras „Ado-

Sakralinės muzikos kategorijos konkursas persikėlė į sakralinę erdvę, ten, kur tokia muzika ir turi skambėti, – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią. Tai nauja konkurso organizatorių įvesta kategorija, naujas sprendimas ir tikrai puikus žingsnis konkurso istorijoje, pasiteisinęs su kaupu. ► 11

MUZIKA

Konkurso laureato koncerto akimirka. Dainuoja didžiojo Gintaro prizo laimėtojas Brighamo Youngo universiteto choras (vad. A.Crane’as, JAV). ◄ Čia rungėsi Vilniaus sakralinės muzikos choras „Adoramus“ (vad. I.J.Šimkus, M.Drūlia), Brighamo Youngo universiteto choras iš JAV (vad. A.Crane’as), Kauno kultūros centro mišrus choras „Gintaras“ (vad. J.Kulakauskienė) ir bažnytinis kamerinis choras „Credo“ (vad. K.Tokalo) iš Ukrainos. Šios kategorijos chorai pasirodė gerai. Paminėtinas choras „Adoramus“, kurio pasirodyme buvo juntama, kad choras yra savo natūralioje aplinkoje ir gieda „savo“ repertuarą, yra savo vietoje, turi geros patirties sakralinėje muzikinėje erdvėje. Gražiai pasirodė ukrainiečių choras „Credo“ – nors ir negausus, bet savo konkursinę programą atliko gerai, jautriai muzikavo. Gražiai muzikavo Kauno kultūros centro mišrus choras „Gintaras“, tik gal jam šiemet 12

pristigo konkursinės sėkmės, o gal praėjęs karantinas dar neleido pasirodyti su visa energija ir kūrybine jėga. Aišku, kad šios kategorijos favoritas buvo Brighamo Youngo universiteto choras iš JAV. Jis pademonstravo ne tik puikią programą, nuostabiai padainavo privalomą Vaclovo Augustino kūrinį „Sanctus“, įspūdingai atliko Ernesto Herreros „Agnus Dei“ ir Augustos Read Thomas „Alleluia“. Maloniai stebino choro puiki intonacija, muzikalumas, tembras, ansambliškumas, gera muzikinės formos pajauta, raiška ir jos įvaldymas, eksponavimas klausytojams. Visada daug diskusijų kyla dėl naujai įvestos vokalinių ansamblių kategorijos. Dažnai priekaištaujama, kad ansambliai nurungs chorus, nes jie lankstesni, imlūs šiuolaikinei

muzikai ir t. t. Todėl su nerimu stebėjau jų pasirodymus ir vertinimo komisijos sprendimus. Ir jie nenuvylė – puikus buvo vokalinių ansamblių kategorijos konkursas. Gerai, gal tik kiek nedrąsiai pasirodė Panevėžio rajono Miežiškių kultūros centro vokalinis ansamblis „Raskila“ (vad. L.Kairytė), puikiai dainavo vokalinė grupė „Imera“ iš Latvijos (vad. I.Točis), ne ką prasčiau ir kitas latvių vokalinis ansamblis „Taka“ (vad. Arta Jurgenovska). Į šių metų konkursą buvo įtraukta dar viena nauja kategorija, kuri irgi pasitvirtino be išlygų. Tai – folkloriniai chorai (G kategorija). Suprantama, kad joje vėl dominavo Brighamo Youngo universiteto choras iš JAV. Žinoma, ši kategorija būtų buvusi daug spalvingesnė, jei būtų atvykę chorai iš Ganos ir Angolos.

MUZIKA

Nerijaus Jankausko nuotr.

Chorinės kultūros reiškinys Renginio šerdis – didžiojo prizo konkursas, į kurį buvo pakviesti Estijos visuomeninio transliuotojo mišrus choras (vad. H.Survo), JAV Brighamo Youngo universiteto choras (vad. A.Crane’as), Latvijos Katlakalno tautos namų moterų choras „Magone“ (vad. B.ĀboliņaSmirnova) ir lietuviai – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos choras „Ave vita“ (vad. K.Barisas). Buvo pakviestas ir Vilniaus sakralinės muzikos choras „Adoramus“, tačiau jis negalėjo dalyvauti. Be abejonių, didįjį Gintaro prizą pelnė puikus Brighamo Youngo universiteto choras. Galima dar

ilgai kalbėti apie šio choro puikų dainavimą, jo muzikavimo išskirtinumą, choro vadovo talentą ir kitus privalumus, bet, kaip sakoma, geriau kartą išgirsti, nei apie tai kalbėti. Taigi nuskambėjęs XXII tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas jau tapo istorija, kuri tik patvirtina, kad kiekvienas konkursas yra savitas chorinės kultūros reiškinys, turintis įtakos visai Lietuvos chorinei kultūrai. Tai lemia ne tik konkurso reikalavimai ir pagrindinės nuostatos, kurios daugiausia formuoja konkurso repertuarą, bet ir įvairūs, jau didelę meninę meistrystę pasiekę kolektyvai, savo pasirodymais ir koncertais palikdami neįkainojamą pėdsaką Klaipėdos kultūros vyksme.

Jie suvažiuoja parodyti savo meninės brandos, dalijasi patirtimi, taip praturtindami mus ir patys praturtėdami. Čia nėra pralaimėjusiųjų, nes menas niekada nepralaimi. Paminėtinas ir kitas svarbus konkurso aspektas – tai chorų, jų vadovų ir visų muzikų bendravimas. Galimybė bendrauti čia ir dabar – ne mažiau svarbi nei varžytuvės. Tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas Klaipėdoje – tai klaipėdietiškų chorinių tradicijų tąsa, papildant jas šiuo nuostabiu tarptautiniu chorų konkursu. Kartu tai ir mūsų miesto chorinės kultūros sklaidos plėtros pripažinimas tarptautinėje erdvėje. Žinoma, Klaipėdos miestui tai didžiulė, išskirtinė garbė ir ne mažesnė atsakomybė. 13

sukaktis

Žvejų rūmams – 4 0 Klaipėdos žvejų rūmams – 40 metų. 1982 m. birželio 18-ąją klaipėdiečiai plūdo į naujo didžiausio miesto kultūrai ir sportui skirto pastato, kurio statybos truko maždaug dešimtmetį, atidarymo iškilmes. Tuomet tai buvo didžiausi kultūrinei veiklai skirti rūmai Lietuvoje.

Aris KATEILA Klaipėdos žvejų rūmai buvo pastatyti 9-ojo dešimtmečio pradžioje.

Į Žvejų kultūros ir sporto rūmų (tai pirmasis pavadinimas) atidarymo ceremoniją atvyko visi pagrindiniai miesto vadovai ir partiniai veikėjai – Klaipėdos Vykdomojo komiteto pirmininkas A.Žalys, miesto kompartijos pirmasis sekretorius J.Gureckas, Lietuvos profsąjungų sekretorius R.Baltrušaitis, LTSR kultūros ministro pavaduotojas R.Kibildis ir daugelis kitų. Statybininkai simbolinius raktus perdavė būsimų šeimininkų – Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo „Jūra“ direktoriui E.Urbonavičiui, kuris kartu su J.Gurecku perkirpo simbolinę juostą, imituojančią žvejų tinklą. Per atidarymo iškilmes statytojus sveikino ir padėkos raštus teikė aukšti TSRS ir LTSR pareigūnai ir ministerijų, kolūkių atstovai, o aktyviausi miesto menininkai apdovanoti ženklais „Už pasiekimus meno saviveikloje“. Susirinkusiai publikai koncertavo J.Domarko vadovaujamas Valstybinės filharmonijos simfoninis orkestras, atlikęs J.Strausso kūrinių programą. Tądien buvo pradėta rašyti Žvejų rūmų istorija. 14

Ne vien skaičiai Masyvus 8 tūkst. kv. m raudonų plytų pastatas anuomet buvo ryški Klaipėdos architektūrinės panoramos vertikalė, kelis metrus iškilusi virš Taikos prospekto statinių. Tipinį sovietinį projektą miestui pritaikė architektas J.Baltrėnas, interjerą suprojektavo V.Mazurkevičius. Pastato ilgis –maždaug 100 m, plotis – beveik 34 m. Rūmų scena Didžiojoje salėje buvo ir iki šiol išliko viena didžiausių Lietuvoje (25 m gylio ir 24 m pločio) su 1 050 žiūrovų vietų (prieš paskutinį remontą keičiant naujas kėdes – 1 127 vietos), Teatro salėje šiuo metu yra 114 vietų. Veikė dabar jau atsiskyręs sporto kompleksas (norai pastatyti dar ir baseiną bei parodų salę neišsipildė). „Nors rūmų projektas buvo pritaikytas Klaipėdai, nenorėjome kartoti panašių statinių klaidų. Vykome į Daugpilį (Latvija), kur to paties projekto rūmai jau buvo pastatyti ir sėkmingai veikė. Peržiūrėję kolegų Daugpilyje darbo sąlygas ir pada-

Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

rytas statybininkų klaidas, pakoregavome Didžiosios žiūrovų salės akustiką, kurią „sutvarkė“ architektas Vladas Stauskas“, – papasakojo pirmasis Klaipėdos žvejų kultūros ir sporto rūmų direktorius Edmundas Klimas. Iškart po atidarymo rūmuose prasidėjo aktyvi koncertinė veikla. Per ne visą mėnesį renginiuose apsilankė beveik 10 tūkst. žiūrovų, o juos organizuoti padėdavo Valstybinės filharmonijos Klaipėdos skyrius. Į naujuosius kultūros ir sporto rūmus iš kitų pastatų persikraustė nuo seno mieste veikiantys meniniai kolektyvai (šviesaus atminimo Aleksandro Ilginio dar 1970 m. įkurta dailės studija „Guboja“, Sauliaus Jokužio fotostudija) ir kūrėsi nauji. Tai Edgaro Savickio pantomimos trupė, vyrų choras (vad. Algis Zaboras), vaikų teatras „Bildučiai“ (vad. Audronė Morkūnaitė), šokių kolektyvai: jaunimo liaudies šokių (vad. Vaidotas Gilys), šiuolaikinio šokio (vad. Marina Fokina), sportinių šokių (vad. Violeta Tinkova), modernaus šokio (vad. Daiva Mondeikienė) ir kiti.

sukaktis

4 0 metų. Epizodai Vargas dėl Lenino Atsiradus naujiems rūmams, juose vykdavo ir visi oficioziniai miesto renginiai – partiniai suvažiavimai, iškilmingi sovietinių švenčių minėjimai su meno saviveiklos kolektyvų jungtiniais koncertais. Buvusi ilgametė Klaipėdos vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė su šypsena prisiminė: „Į Žvejų rūmus iš tuomečių Kultūros rūmų (dabar Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) teko pergabenti didžiulį, kelias tonas sveriantį Lenino biustą – privalomą sovietinių švenčių scenografijos atributą. Kad jį būtų galima pakelti ir pastatyti scenoje, į pagalbą tekdavo kviesti šimtinę sovietinėje armijoje tarnaujančių kareivėlių. To vyksmo metu iš salės buvo išvaromi visi pašaliniai, galėję (ne)tyčia nufotografuoti per sceną plaukiantį už kaklo „pakartą“ šalies vado biustą... Kartą pagalbos prireikė kitam darbui. Nors scenoje buvo sukamosios grindys, per kažkurį renginį jų nepavyko išjudinti – gal buvo neapskaičiuoti pajėgumai, ant rato sutalpinus kelis šimtus choristų. Tad scenos duobėje sukti scenos ratą vėlgi teko kareiviams.“

Žvejų rūmų statyba užtruko dešimtmetį. 1976 m. rugpjūtis.

Nuo kultūros iki mugių Ilgai laukta ir iškovota valstybės nepriklausomybė atnešė naujų vėjų į visos šalies gyvenimą. Kardinaliai keitėsi Lietuvos kultūros laukas. Dideli pokyčiai vyko paprastų žmonių gyvenime – pinigų tuo metu daug niekas neturėjo, tad ir pramoginiai renginiai mažai kam rūpėjo. Vykstant grandioziniams pokyčiams visuomenėje, kultūra nukentėjo labiausiai. Naujieji verslininkai pinigus investavo į prekybą, bet ne į kultūrą. Pradėjus byrėti susivienijimui „Jūra“ (darbo neteko maždaug 20 tūkst. žmonių), finansavimo nebeteko ir Žvejų kultūros ir sporto rūmai. „Galvojome ne apie renginius, bet kaip išgyventi ir išsaugoti pastatą, sceną bei sales: jau turėjome kiaurą stogą, kasmet blogėjo patalpų būklė, trūko pinigų darbuotojų atlyginimams. ►

Komjaunuolių talka.

MLIM archyvo nuotr. 15

sukaktis

◄ Tad teko pastato erdves, nors ir labai liūdna, išnuomoti prekybininkams“, – prisiminė E.Klimas. Klaipėdos miesto savivaldybės pastangomis 1996 m. Žvejų kultūros ir sporto rūmai perėjo Klaipėdos miestui. Rūmai tapo uždarąja akcine bendrove, kurios visos akcijos priklausė savivaldybei. Išlaikyti pastatą jai kainavo milijonus, tai buvo nuostolinga. Buvo paskelbtas konkursas patalpų nuomai, jį laimėjo verslininkas Antanas Sadauskas.

Verslui nepavyko

Žvejų rūmų atidarymas 1982 m. birželio 18 d. Juostą kerpa Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo „Jūra“ direktorius E.Urbonavičius kartu su J.Gurecku.

Simfoninio orkestro koncertas per atidarymą. 16

Žvejų rūmų archyvo nuotr.

Žvejų rūmų 20-asis gimtadienis buvo paminėtas iškilmingai. „Šventinio vakaro programoje – visų rūmuose veikiančių meno kolektyvų, kultūros, sporto ir kitokių paslaugų pristatymas visuomenei. A.Sadauskas, apibendrindamas pirmąjį darbo išsinuomotuose rūmuose pusmetį, sakė: „Per tą laiką supratau, kad atgaivinti gyvybę šiame grandioziniame statinyje įmanoma, tik reikia daug tiek finansinių, tiek kūrybinių investicijų (...). Per pastarąjį pusmetį klaipėdiečiai ir miesto svečiai galėjo džiaugtis įvairiais koncertais, renginiais, filmais didžiojoje ir mažojoje salėse (...). Mūsų tikslas – sugrąžinti šiam pastatui Žvejų kultūros ir sporto rūmų paskirtį, nes būtent tam jis ir buvo pastatytas prieš 20 metų“ (J.Petronytė, „Vakarų ekspresas“, 2002 06 18). Direktoriaus pavaduotoju dirbęs renginių organizatorius Algirdas Guzauskas prisiminė: „Skubiai sutvarkę patalpas po buvusių mugių, pradėjome aktyvią kultūrinę veiklą. Per savaitę vykdavo po 4–5 renginius, abiejose salėse buvo rodomi kino filmai. Renginiai vykdavo ir rūmų fojė. Visą dieną veikė kavinė, kurioje buvo galima papietauti. Repertuare padaugėjo užsienio atlikėjų pasirodymų, garsių artistų ir teatro trupių iš buvusių sovietinių respublikų (ypač Rusijos) gastrolių. Šie renginiai buvo anšlaginiai.“ Bet verslininko A.Sadausko ir miesto valdžios požiūris, poreikis ir lūkesčiai ne visur sutapo. Po metų veiklos, nebepajėgus mokėti (per didelio?) nuomos mokesčio, sutartis su savivaldybe buvo nutraukta. O ši vėl ieškojo naujo administratoriaus, nes Žvejų rūmai tapo „tuščia vieta“ be jokios veiklos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. čia persikėlė savivaldybės biudžetinė įstaiga Klaipėdos muzikos centras, kuriam vadovavo Alvydas Juozas Lenkauskas. ►

sukaktis

Scena iš Žvejų rūmų dažnai persikelia į miestą. 2020 m.

Žvejų rūmų archyvo nuotr.

sukaktis

Naujas etapas ◄ Tokį miesto politikų sprendimą tiek kultūrinė bendruomenė, tiek savivaldybės Kultūros skyrius ir Muzikos centro darbuotojai vertino nevienareikšmiškai. Aišku buvo tik viena – kad reikės nemažų investicijų ne tik įstaigos funkcijų vykdymui, bet ir pastato, kurio būklė kasmet blogėjo, nuolatinei priežiūrai. Nors Klaipėdos muzikos centras gana sėkmingai atliko savo funkcijas visame mieste, 2005 m. balandžio 1 d. jis dar kartą buvo reorganizuotas. Atsirado dvi naujos Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos – kultūros centras Žvejų rūmai (Taikos pr. 70) ir Klaipėdos koncertų salė, kuri veiklą pradėjo vykdyti restauruotame pastate miesto centre (Šaulių g. 36). Žvejų rūmams liko vadovauti A.J.Lenkauskas. Klaipėdos muzikos centro kuruojami meno kolektyvai taip pat „pasidalijo“ – vieni liko Žvejų rūmuose, kiti išsikėlė į Klaipėdos koncertų salę. „Žvelgiant į šią situaciją iš šiandienos perspektyvos, galima pasidžiaugti to meto politikų įžvalgomis ir sprendimu pastatą išsaugoti kultūros reikmėms. Rūmų pastatas su virš tūkstančio vietų koncertų sale buvo vienintelė tokia erdvė mieste iki atidarant „Švyturio“ areną, kuri suteikė galimybes pastaruosius dešimtmečius Klaipėdoje pristatyti stambios formos scenos menų projektus – teatro ir šokio spektaklius, klasikinės ir modernios muzikos orkestrų koncertus, populiariosios

Didžioji salė moderniai rekonstruota.

muzikos atlikėjus tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Kitas svarbus aspektas – kultūros decentralizacija. Visa miesto kultūros infrastruktūra Klaipėdoje koncentruojasi miesto centre. Žvejų rūmai savo aktyvia veikla suteikė gyvybiškumo pietinei miesto daliai. Rūmų administracija, gavusi didžiules patalpas, turėjo ieškoti naujų formų, kaip aktyviau įtraukti gyventojus. Bet tenka apgailestauti, kad politikai, anuomet žengę vieną teisingą žingsnį, sustojo. Nuo pat Žvejų rūmų perdavimo dienos nebuvo apsispręsta dėl šios kultūros įstaigos perspektyvos ir pastato remonto“, – prisiminimais ir įžvalgomis pasidalijo buvusi savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja, vėliau Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė.

Pastatas ir žmonės Pastato fasadas gali atrodyti įvairiai – vieniems patikti, kitiems ne. O pastatas „gyvas“, jei jame vyksta gyvenimas. Oficialiai skelbiama, kad Žvejų rūmų misija – puoselėti mėgėjų meno kultūrą ir tradicijas. Bet ar galime mėgėjais vadinti Klaipėdos kultūros magistrus – mišraus choro „Klaipėda“ vyriausiąjį dirigentą prof. Kazį Kšaną ar Beną Šarką? Arba Pilies teatro režisierių Alvydą Vizgirdą ir šiame teatre vaidinančius aktorius?.. Po kultūros centro Žvejų rūmų stogu šiuo metu kuria dešimt kolektyvų – keturi chorai,

Žvejų rūmų archyvo nuotr.

keturios teatro trupės ir du šokių kolektyvai. Jų kūrybinės istorijos pradėtos rašyti gerokai anksčiau, nei atsirado pastatas. Jaunimo liaudiškų šokių kolektyvas ,,Žilvinas” (vadovė Gitana Puzinienė) susibūrė dar 1948 m., o Klaipėdos miesto mišrus choras „Klaipėda“ – 1953 m. Jaunimo teatras „Be durų“ (vadovė režisierė Angisė Juškevičienė), šiemet pasitinkantis 60-mečio jubiliejų – vienintelis repertuarinis mėgėjų teatras Lietuvoje, kiekvieną sekmadienį rodantis spektaklius vaikams. Pirmosios Klaipėdos pilies teatro premjeros datuojamos 1985 metais, o pantomimos teatras „A“ (vadovas Aleksas Mažonas) tęsia jau atidarytuose Žvejų rūmuose veikusios E.Savickio trupės tradicijas. 1989 m. dainuoti susirinko buvusieji politiniai kaliniai ir tremtiniai, įkūrę chorą „Atminties gaida“ (vadovas Vytautas Saikauskas), 1990 m. jauni dainos entuziastai susibūrė į mišrų chorą „Cantare“ (vadovas prof. Artūras Dambrauskas). Tarp stipriausių liaudiškos choreografijos žanro kolektyvų Klaipėdoje išlieka tautinių šokių sambūris „Vėlunga“ (vadovas prof. Vidmantas Mačiulskis), kurį 1986 m. įkūrė mus, deja, jau palikęs choreografas Vilius Šleinius. Na, o šimtaveidį „gliuką“ B.Šarką, tituluojamą pagrindiniu Lietuvos teatro šamanu, drąsiai galima vadinti vienu žymiausių ne tik Žvejų rūmų, bet ir Klaipėdos miesto meno ambasadorių šalyje ir pasaulyje. Pirmąjį veiklos dešimtmetį netrukus švęs jauniausias rūmų kolektyvas – vienintelis mieste moterų choras „Dangė“ (vadovė Judita Kiaulakytė). Būtina paminėti ir vieną iš rūmų budėtojų – Jurijų Nebolsiną, kuris vienintelis čia įvairiose pareigose dirba nuo pat Žvejų rūmų atidarymo. „Pastato būklė ne visada priklauso nuo mūsų. Kiekvieną uždirbtą centą ar gautą finansinę savivaldybės investiciją pagal galimybes panaudojame rūmų erdvių – tarnybinių patalpų, žiūrovų salės ir scenos atnaujinimui, kad čia besilankantys žiūrovai jaustųsi komfortabiliai. Pėda po pėdos remontuojame, keičiame pastato veidą ir

Iš trijų pateiktų Žvejų rūmų modernizavimo galimybių pozityviausio įvertinimo sulaukė ilgiausiai įgyvendinama, bet didžiausią naudą turėsianti atnešti alternatyva.

sukaktis

didiname jo patrauklumą. Bet svarbiausia – čia dirbantys žmonės. Man labai rūpi, kad kiekvienas ateitų į darbą ir grįžtų namo su gera nuotaika, išlaikytų norą organizuoti, kurti, nesavanaudiškai padėti kolegoms. Svarbūs visi – nuo valytojos iki vadybininko, iki kiekvieno meno kolektyvų nario ir vadovo“, – tvirtino Žvejų rūmų direktorius A.J.Lenkauskas. Nuo 2012 m. Žvejų rūmams taip pat patikėtas Klaipėdos vasaros estrados valdymas. Joje vyksta dainų šventės, grandioziniai populiariosios muzikos ir roko atlikėjų koncertai. Nuo 2015 m. Žvejų rūmai administruoja Bendruomenės namus (Debreceno g. 48), kuriuose įsikūrė nevyriausybinės organizacijos, meninę veiklą vykdo dvi dešimtys mėgėjų meno kolektyvų.

Matoma nematoma Išvardyti, kiek Žvejų rūmuose vyksta renginių, suskaičiuoti, kiek apsilanko žiūrovų, būtų sausa statistika, kurią palikime kitiems kartams. ►

Žvejų rūmuose nuolat vyksta koncertai.

Domo Rimeikos nuotr.

sukaktis

Žvejų rūmų rengiamas tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ – uostamiesčio Teatro aikštėje. ◄ O ir skaityti veikiausiai būtų nuobodu. Trumpai tariant, čia yra koncertavę žymiausi įvairiausių žanrų Lietuvos atlikėjai ir kolektyvai, spektaklius rodę visi šalies teatrai, gausi plejada užsienio artistų. Trumpam „pabėgę“ į kitas vietas, po žiūrovų salės atnaujinimo čia grįžta ir noriai renginius vėl siūlo prodiuserių kompanijos. Negalima pamiršti, kad Žvejų rūmai buvo ta erdvė, kuri leido čia (iš)gyventi laikinai namus praradusiam Klaipėdos dramos teatrui, o šiuo metu – Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. „Publikai ne visada svarbu, kokiam organizatoriui dėkoti už vieną ar kitą įspūdingą renginį, į miestą pakviestą garsų atlikėją. Žvejų rūmuose (pastate) mes patys organizuojame tik apie 20 proc. renginių, visa kita – tai salės, patalpų nuoma kitiems užsakovams. Pagrindinė mūsų veikla vyksta visame mieste ištisus metus – dažniausiai atvirose erdvėse. Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centras Žvejų rūmai organizuoja ir koordinuoja visų valstybinių švenčių, atmintinų datų minėjimus uostamiestyje, rūpinasi jų turiniu, menine programa. Mūsų kolektyvai nuolat dalyvauja įvairiuose kitų meno įstaigų, teatrų projektuose, atstovauja miestui šalies ir tarptautiniuose festivaliuose. Šiuolaikiniai žiūrovai įnoringi, reiklūs, tad tenka nuolat sukti galvas, kuo nudžiuginti ir nustebinti. Tačiau lengvų pramogų nesiūlome, stengiamės į mūsų organizuojamus renginius kviesti aukščiausius kriterijus atitinkančius atlikėjus“, – teigė Žvejų rūmų direktoriaus pavaduotoja Kristina Jakštė. 20

Dar 1985 m. prasidėjęs kaip kamerinių spektaklių šventė, pastaraisiais metais itin aukštai pakėlė kokybinę kartelę ir ne tik klaipėdiečius stebina kas dveji metai Žvejų rūmų organizuojamas tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“. Spaudoje buvo rašoma, kad dėl „Šermukšnio“ Klaipėda pagaliau pradėjo priminti Vakarų Europos miestą. Paskutinysis 21-asis festivalis sėkmingai įveiklino sutvarkyto Bastionų komplekso Jono kalnelį ir išplėtė savo geografiją regione. Tikimasi, kad garbingą nišą šalies ir užsienio chorinės muzikos panoramoje suras tik pernai rūmų ir choro „Dangė“ iniciatyva pradėtas rengti tarptautinis moterų chorų ir vokalinių ansamblių festivalis „Vox Maris“. Tai pirmasis toks festivalis Lietuvoje bei šalyse šiapus Baltijos. 2008 m. startavo populiarus tarp žiūrovų geriausius spektaklius kasmet pristatantis šalies teatrų festivalis vaikams ir jaunimui „Jaunatis“. Vis didėja Žvejų rūmų indėlis organizuojant Lietuvos Vakarų krašto dainų šventę.

Viltinga ateitis Tai toks epizodiškas Žvejų rūmų keturių dešimtmečių gyvenimo ir gyvavimo periodas. Šiandien naujai kartai reikia ir kitokių erdvių. Akivaizdu, kad situacija nebetenkina nei miesto bendruomenės, nei paties kultūros centro Žvejų rūmų ir čia dirbančių bei dirbsiančių, kuriančių ir kursiančių žmonių. Šiuo metu tvarkoma aplinka, šalia kuriamas sakurų parkas.

Vyto Karaciejaus nuotr.

Klaipėdos miesto savivaldybė pavasarį inicijavo Žvejų rūmų modernizavimo kūrybines dirbtuves, kuriose dalyvavo daug suinteresuotų grupių – savivaldybės ir Žvejų rūmų administracijos, bendruomenės, įvairių kultūros ir meno sričių atstovai, politikai, renginių organizatoriai ir kt. Iš trijų pateiktų Žvejų rūmų modernizavimo galimybių pozityviausio įvertinimo sulaukė ilgiausiai įgyvendinama, bet didžiausią naudą turėsianti atnešti alternatyva. Ji apima visapusę Žvejų rūmų rekonstrukciją. Modernizavimo koncepcijoje teigiama: „Pastato architektūra gali sulaukti didesnių transformacijų: fasado keitimas ar rekonstrukcija, inžinerinių sistemų rekonstrukcija, vidaus erdvių transformacija ir stogo eksploatavimas. Kultūros centre plečiant veiklas, atsiranda galimybė plėsti pastatą priestatu ar nauju statiniu. Pastato aplinka taip pat atnaujinama visapusiškai. Viešosios erdvės atnaujinamos, atsižvelgiant į ryšius su pastatu ir artimąja aplinka, veiklų lauke poreikį. Numatomos veiklų zonos, tokios kaip vasaros paviljonas, lauko ekspozicijos, erdvės renginiams, sporto erdvės.“ Koncepcijos rengėjai MB „Bauland“ sakė, kad tai tinkamiausias scenarijus, siekiant įgyvendinti kultūros centro ambiciją tapti reprezentatyviu regioniniu kultūros centru, pasižyminčiu modernia infrastruktūra, o savo veiklomis išsiskiriančiu per jūrinę tapatybę. „Nekantriai laukiu ir linkiu kuo greitesnio virsmo visam kūrybiškam Žvejų rūmų kolektyvui ir miestui bei kviečiu politikus priimti išmintingą sprendimą“, – sakė Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų direktorius A.J.Lenkauskas.

sukaktis

Žvejų rūmai pagamino 77 m ilgio miesto vėliavą, kuri šiemet Kovo 11-ąją buvo nešama per Klaipėdą.

Žvejų rūmų administracija, kolektyvų vadovai, kiti darbuotojai.

Andriaus Pelakausko nuotr.

Domo Rimeikos nuotr.

ŠOKIS

Baleto artistė O.Borodina: negaliu ir nenoriu gyventi be šokio Perspektyvios jaunos ukrainietės Oleksandros Borodinos gyvenimą į dvi dalis padalijo karas Ukrainoje: ištrūkusi iš karo apimtos tėvynės, ji toliau šoka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupėje ir laukia grįžtant savo kurso draugų, ypač scenos partnerio Romano Semenenkos. Kartu jie buvo nominuoti Auksiniam scenos kryžiui kaip geriausi 2020 metų šokėjai. KVMT dirbantys ukrainiečių baleto artistai pripažinimo sulaukė už pagrindinius vaidmenis lenkų choreografo Roberto Bondaros sukurtame šokio spektaklyje „Faustas“ pagal J.W.Goethe’s dramą. Žaneta SKERSYTĖ

Karas užklupo per egzaminus – Kas pasikeitė jūsų gyvenime nuo tos lemtingos akimirkos, kai visas pasaulis išgirdo, kad Ukrainoje prasidėjo karas? – Mano, kaip ir visų ukrainiečių, gyvenimas pasidalijo į dvi dalis – iki ir po 2022 m. vasario 24-osios. Aš niekada nebūčiau patikėjusi, kad XXI a. civilizuotame pasaulyje gali kilti karas. Apie karą mes žinojome iš filmų, istorijos, bet negalėjome įsivaizduoti, ką tai reiškia iš tikrųjų, kaip tai baisu ir skausminga. Prasidė-

jus karui, žodis „vertybė“ man įgijo visai kitą prasmę, nei jam teikiau iki šiol. Tyli naktis – vertybė, žinutė iš artimųjų – vertybė, turėti artimuosius šalia – neįkainojama vertybė. – Karas jus pasivijo Kyjive? – Prasidėjus karui, aš ir Romanas Semenenka, mano kolega, su kuriuo šokame KVMT baleto trupėje, buvome Kyjive. Į Kyjivą laikyti baigiamųjų bakalauro studijų egzaminų iš Klaipėdos atvykome vasario 10-ąją. Vasario 24-ąją turėjome laikyti paskutinį egzaminą, tačiau, kaip ir visi ukrainiečiai, penktą ryto prabudome nuo keisto jausmo, kad kažkas ne taip... Paskaitėme pranešimus internete ir paniškai puolėme krautis daiktus, jei tai galima vadinti daiktų pasiėmimu... Tiesiog metėme visus po ranka

pakliuvusius daiktus į lagaminą, paskui vėl traukėme juos lauk, nes geriau pagalvoję supratome, kad neprireiks... Buvome šoko būsenos. Atsisveikini su namais ir nežinai, ar dar kada juos pamatysi. Nusprendėme išvažiuoti iš Kyjivo, nes interneto portaluose pasirodė žinios, kad artimiausią naktį miestas bus apmėtomas bombomis. Važiavome automobiliu visą naktį. Keliuose buvo siaubingi kamščiai, nes visi žmonės bėgo vienu metu. Gaudė sirenos. Keliais judėjo tankai ir kita sunkioji technika. Atrodė, kad ta naktis niekada nesibaigs... Mums važiuojant pasirodė informacija, kad šaukiamojo amžiaus vyrams nuo 18 iki 60 metų iš Ukrainos nebus leidžiama išvykti. Aš pažvelgiau į savo draugą Romaną ir negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Sakiau, kad jei jis negali išvykti iš šalies, tai ir aš pasiliksiu. Tačiau Romanas prašė taip nedaryti ir ragino vykti į Klaipėdą. Ar buvo lengva apsispręsti? Mane ištiko šokas!

Bendrakursiai liko Lvive – Kaip pasiekėte Lietuvą? – Laimė, visą tą sunkų laiką palaikėme telefoninį ryšį su KVMT vyriausiuoju choreografu Aurelijumi Liškausku ir baleto meno vadove Jelena Lebedeva. A.Liškauskas pažadėjo, kad atvyks mūsų paimti prie Lenkijos sienos. ► 23

ŠOKIS

Scenoje užplūsta pasitenkinimo jausmas ir laisvė, kuri apima šokant. Oleksandros studijų Kyjivo Serge’o Lifario municipalinėje šokio akademijoje (Ukraina) akimirkos.

Asmeninio albumo nuotr.

laukėme mašinoje prie Lenkijos sienos kone tris paras. Kai pamačiau Iryną, tarsi įkvėpiau tyro vilties gurkšnio. Mes ilgai verkėme ir negalėjome patikėti, kad viskas, kas vyksta aplinkui, yra realybė. Galiausiai išvykome į Klaipėdą. Amžinai būsime dėkingi A.Liškauskui už didžiulę pagalbą. Mano mama nusprendė likti Lenkijoje, o šiuo metu jau grįžo atgal į Kyjivą, nes ten – mano tėtis, kuris niekur ir nevažiavo. Mano bendrakursiai šiuo metu gyvena Lvive, treniruojasi šokdami klasikinius šokius ir stengiasi išgyventi, nors ir labai sunku. Jie

neturi jokių pajamų, nes nedirba, tad mes jiems padedame. Kiekvieną dieną su jais bendraujame nuotoliniu būdu, palaikome jų dvasią ir labai laukiame atvykstant. Tikimės, kad taip netrukus ir bus. Šiuo metu ukrainiečiai labai vieningi, palaiko vienas kitą, padeda. Niekada dar nesijutau tokia artima ir pasitikinti svetimais žmonėmis kaip dabar. Lietuva labai daug padeda Ukrainai ir jos žmonėms. Klaipėdiečiai tokie užjaučiantys, geri ir nori padėti. Patikėkite, Ukrainos tauta to niekada nepamirš. Mes tikime pergale ir ji ateis greitai.

◄ Aš su mama kirtau Lenkijos sieną, o Romano, žinoma, nebeišleido. Man atrodė, kad tai mano gyvenimo pabaiga. KVMT baleto trupėje šoko ir daugiau egzaminus Kyjive turėjusių laikyti mano bendrakursių – Iryna Suslo, Illia Temchenka, Tymuras Orobchenka ir Anna Chekmarova. Prasidėjus karui I.Suslo ir I.Temchenka bėgo su mumis, tik kitu automobiliu. T.Orobchenka ir A.Chekmarova iš pradžių bandė likti sostinėje, nes neturėjo automobilio, bet paskui traukiniu atvyko iki Lvivo. Drauge su A.Liškausku I.Suslo 24

ŠOKIS

KVMT paramos Ukrainai koncerte „Už taiką ir laisvę!“.

KVMT archyvo nuotr.

– Ar dirbdama galite užsimiršti? – Muzikinis teatras publikai neseniai pristatė choreografinių miniatiūrų projektą „Dėmesio! Baletas 2022“, kuriame teko šokti. Dabar baleto trupė pamažu ruošiasi atostogoms, po kurių laukia vėl nauji darbai, nauji intensyvaus būsimo sezono užmojai.

Šoka nuo ketverių – Ar seniai šokate KVMT? – Prieš dvejus metus atvykau dirbti į KVMT, sulaukusi teatro vadovybės kvietimo. Prasidėjo visiškai naujas mano gyvenimo etapas. Šokti teatre – tai taip įdomu: kaskart naujas vaidmuo, vis kitokios emocijos ir nauji partneriai. ►

O.Borodina ir R.Semenenka.

Asmeninio albumo nuotr.

ŠOKIS

O.Borodina (Margarita) ir R.Semenenka (Jaunasis Faustas) šokio spektaklyje „Faustas“.

Martyno Aleksos nuotr.

ŠOKIS

◄ – Kokie vaidmenys jums artimiausi? – Iš atliktų šokio partijų labiausiai įsiminusios, tiesiog į širdį įstrigusios buvo Margarita iš „Fausto“, Džuljeta iš „Romeo ir Džuljetos“, dalyvavimas vienaveiksmiuose spektakliuose pagal G.B.Pergolesi „Stabat Mater“ ir I.Stravinskio „Šventajame pavasaryje“.

– Ar seniai šokate? – Šokti pradėjau ketverių. Man sekėsi, tad mama nuvedė į aukštesnio lygio šokio studiją, kurioje šokau iki devintos klasės. 2013 m. pirmąkart dalyvavau profesionalaus baleto konkurse, kurio užkulisiuose supratau, kad negalėsiu ir nenoriu be to gyventi. 2016 m. įstojau studijuoti baletą Kijevo Serge’o Lifario choreografijos koledže, kurį 2020 m. baigiau. 2018 m. tobulinau žinias tarptautinėje baleto vasaros mokykloje „M&G“ Dresdene, du kartus dalyvavau šokio festivalyje ir konkurse „Tanzolymp“ Berlyne. Studijuodama nuolat dalyvaudavau konkursuose, meistriškumo kursuose – norėjau kuo daugiau sužinoti ir išmokti. – Kas jums yra šokis? – Šokis man yra būdas išreikšti save, tai mano vidinio pasaulio išraiška, mano gyvenimo būdas, vadinasi, ir mano gyvenimas. Žinoma, kaip ir kiekviename darbe, taip ir baleto pasaulyje tenka susidurti su sunkumais. Kartais atrodo, kad keliamos užduotys tokios sudėtingos, kad nepavyks jų įveikti. Kartais dėl profesijos turi pamiršti savo asmeninį gyvenimą, poreikius, net problemas, kad galėtum žiūrovams padovanoti istoriją, kupiną neapsimestinių emocijų. Tačiau visa tai neužtemdo pasitenkinimo jausmo, užplūstančio scenoje, ir laisvės, kuri apima šokant. – Ar baleto artistui būtina gera atmintis? – Nešokantys žmonės manęs dažnai klausia, kaip atsimenu tiek daug šokio žingsnelių ir prireikus juos surenku į atliekamo personažo visumą. Manau, kad tai profesinis įprotis ar įgūdis. Kaip operos solistai treniruoja atmintį ir prireikus atsimena kūrinių tekstą, taip baleto artistai atsimena žingsnelius. Mūsų kūnas viską prisimena. – Koks didžiausias jūsų noras? – Norėčiau švęsti Ukrainos pergalę, apkabinti artimuosius ir draugus, su palengvėjimu atsidusti, mylėti, keliauti, šokti, tobulėti ir pamiršti, kas yra karas.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistė ukrainietė O.Borodina labiausiai trokšta švęsti Ukrainos pergalę, apkabinti artimuosius ir draugus, su palengvėjimu atsidusti, mylėti, keliauti, šokti, tobulėti ir pamiršti, kas yra karas. Asmeninio albumo nuotr.

VIZITINĖ KORTELĖ Oleksandra Borodina 2020 m. baigė baleto studijų programą Kyjivo Serge’o Lifario municipalinėje šokio akademijoje (Ukraina). 2018 m. savo žinias tobulino tarptautinėje baleto vasaros mokykloje „M&G“ Dresdene (Vokietija), 2019 m. dalyvavo „Covent Garden“ teatro Karališkojo baleto mokyklos (Didžioji Britanija) organizuojamuose kursuose „Summer Intensive 2019“. 2015 m. dalyvavo televizijos projekte, sukurtame pagal JAV laidos „So you think you can dance“ franšizę. 2016 m. užėmė pirmąsias vietas festivalyje „Totem Dance Solo“(Ukraina), tarptautiniame klasikinės ir šiuolaikinės choreografijos

konkurse „Mysl-Potok“ (Ukraina) ir tarptautiniame konkurse „Tanzolymp“ (Vokietija). 2018 m. pastarajame konkurse pelnė trečiąją vietą. Nuo 2020 m. spalio – KVMT baleto trupės artistė. Svarbiausi vaidmenys: Sokolina („Altorių šešėly“, KVMT), Dukra Drebulė (E.Balsio „Eglė žalčių karalienė“, KVMT), Margarita („Faustas“, KVMT), Klara (P. Čaikovskio „Spragtukas”, KVMT), Satanela (N.H.Rebero ir F.Benoist „Satanella”), Svanilda (L.Delibeso „Kopelija“), taip pat vaidmenys spektakliuose „Mažoji mirtis“, „Prancūzijos siuita“, „Tarantela“, „Graikas Zorba“, „Fauno popietė“, „Don Kichotas“.

TEATRAS

Materia magica. Objektai ir jų atgaivinimas Klaipėdos lėlių teatre Į lėlių teatrą paprastai vedamės vaikus, tikėdamiesi, kad jie ten bus linksminami ir mokomi gražaus elgesio ar panašiai. Nuo lėlių teatro buvau nutolusi, nes vaikai užaugo ir nebeturėjau ko linksminti. Bet tai šen, tai ten nugirsdavau apie Klaipėdos lėlių teatrą, kuriame suaugusieji kartais lankosi visai be vaikų, be to, tame teatre organizuojamos įvairios edukacijos ir net rodomi spektakliai kūdikiams. Tai gal lėlių teatras jau nebe ta vieta, kur užimami vaikai? Juk pirmieji šešėliniai, lazdeliniai lėlių teatrai, atsiradę senovės Indijoje, Kinijoje dar gerokai prieš Kristų, neturėjo lėkštų tikslų. Lėlės visada padėdavo žmonėms lengviau įsikūnyti į kitus personažus ir drąsiau, laisviau išsakyti savo mintis, kartais nelabai patogias, o tradicinės marionetės, lazdelinės ar kokios kitokios lėlės ir jų gamybos būdai vystėsi įvairiausiomis kryptimis. Siekdama išsiaiškinti, koks gi dabar Klaipėdos lėlių teatras, pirmiausia jame apsilankiau. Tiesa, kad būtų drąsiau ir neatrodyčiau tarp vaikučių kaip balta varna, pasikviečiau septynmetę anūkėlę. Nijolė KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ

Didysis žaidimas Patekome į „Didįjį sprogimą“. Dabar net nežinau, kuri iš mūsų, septynerių metų anūkėlė ar aš, jos močiutė, buvome labiau nustebintos. Pirmiausia užburia scenografija, primenanti vaikų kambarį, kuriame buvo smagiai pasidarbuota: surinktos ir vėl išnarstytos įvairiausios lego kaladėlės ir ki28

tokios konstrukcijos, žodžiu, kuriame buvo kuo nuoširdžiausiai kuriamas savo pasaulis. Apie spektaklį rašoma, kad žiūrovai grąžinami į pradinę pasaulio atsiradimo padėtį, tai yra, įvyksta Didysis sprogimas, dėl kurio ir atsiranda Visata. Visai įmanomas dalykas, kad mūsų Visatą sukūrė Dievas-Vaikas, savo žaidimų aikštelėje ir toliau sėkmingai eksperimentuojantis. Ši idėja į sceną perkelta 2020 m., o idėjos autorius ir režisierius – Zvi Saharas iš Izraelio. Scenografė ir režisieriaus asistentė Aušra Bakanaitė kūrė lėles ir organizavo „didįjį žaidimą“, nes kuo nuoširdžiausiai tikiu, kad lėlių teatro aktoriai viską pradeda

nuo žaidimo, kuris jiems kelia neapsakomai daug džiaugsmo. Jokiu būdu nemenkinu lėlininkų aktorinio meistriškumo, aktorinio trenažo ar kokių kitokių profesinių gudrybių, pagaliau patirties. Ir vis tiek lėlininkams, manau, svarbiausias yra pats žaidimo momentas, gebėjimas prisiminti ir atgaminti nuoširdų vaikišką įsijautimą į savo pasaulio kūrimą. Būtent tai, ką buvau užmiršusi ir ką prisiminiau spektaklio metu, mane sukrėtė (viltingai), privertė prisiminti, kaip nesunkiai kažkada į visus reiškinius gebėdavau pažiūrėti iš kitos perspektyvos, kito žiūros kampo, ir susirangę pienių koteliai virsdavo princesių plaukais, žolės – mišku, o smėlis – neišsemiama statybine medžiaga. 2021 m. šis spektaklis įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi, pelnęs ir Klaipėdos apdovanojimą – „Padėkos kaukę“ kaip geriausias spektaklis vaikams ir paaugliams. Vis dėlto kirba mintelė, kad net ir labiausiai įsižaidę, besidžiaugdami netikėtai besivystančiu pasauliu, aktoriai nestokoja ir suaugėliškų tikslų – ne tik papasakoti apie pasaulio sukūrimą, bet ir atskleisti jo trapumą – robotui ir jo šuneliui tenka spręsti gana sudėtingas išlikimo problemas. Mažieji filosofai katastrofos nuojautą išgyvena labai aiškiai. Tiesą sakant, spektaklis iškėlė daugiau klausimų nei atsakė į manuosius, jau anksčiau iškilusius, taigi sugalvojau pakalbinti teatro vadovę Aušrą Juknevičienę. Apie viską. Apie pačią Klaipėdos lėlių teatro pradžią ir kitus dalykus.

Sugrįžo vaikystė – Viskas prasidėjo nuo Jūratės Januškevičiūtės idėjos realizuoti savo mintis magiš-

TEATRAS

komis lėlių teatro priemonėmis, – pasakojo Aušra. – Taigi 1992 m. buvo įkurtas teatras „Ku-kū“, kurį labai išplėtė 2004 m. lėlininkų kursą baigę studentai. Nuo 1997 m. organizuojamas tarptautinis lėlių teatrų festivalis, 2017 m. įgijęs „Materia magica“ vardą. Klaipėdos lėlininkai turi išskirtinį ir pagarbų požiūrį į lėlių teatro meną, koncentruojasi į objektą ir jo atgaivinimą, – tvirtino teatro vadovė. Materia magica, objekto atgaivinimas... Kažkokie stebuklai, nusprendžiau ir apsilankiau dar viename spektaklyje. Ir... vaikystė sugrįžo. „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ pagal to paties pavadinimo Kate Dicamillo knygą sukurtas dar 2015 m., bet dėl režisierės Gintarės Radvilavičiūtės nuoširdumo, aktorės Renatos Kutaitės-Raudonienės ir Vytauto Kairio žaismingumo, pagaliau Donato Bielkausko muzikos jam nelemta pasenti, išeiti iš mados ar prarasti aktualumą. Tai spektaklis, kuriame, rodos, niekas nesuka sau galvos dėl žanrinio ar stilistinio vientisumo, tiesiog žaidžia, čiauškėdami visiems suprantama vaikystės kalba, jaukiai sukdami stalą, kuris atstoja visą pasaulį, o ir „artistai“ labai savi – vaikų numylėtos,

Scenos iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Didysis sprogimas“ (rež. Z.Saharas, 2020). Viktorijos Kajokaitės ir Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

nučiupinėtos lėlės, kurias šie išleido į sceną pažaisti. Vaikui tai beveik kasdienybė, bet suaugęs grąžinamas į savo žaidimų metus, kai su mama, tėčiu, močiute, draugu ar drauge žaidi, paleisdamas savo mylimuosius, su kuriais ir pats tapatiniesi, klajoti po dar nelabai pažįstamą pasaulį. Tobulas reži-

sierės sprendimas. Manau, ji pagavo būtent tą vaikystės momentą, kai kažkaip susikristalizuoja nepaaiškinamos meilės, draugystės, pagaliau savo vertės pajautimo sąvokos, kai ieškai atsakymų. Šįsyk atsakymus gauni, gauni juos būtent čia, teatre, ir pateikiami jie vaikams suprantama forma. ► 29

TEATRAS

prisitaikyti visuomenėje, nevengiame ir amžinų meilės, draugystės, gėrio ir blogio kovos temų. – Kokį savo teatrą matote ateityje? – Laimingą, kuriantį, augantį ir kitus auginantį, įdomų, nenuspėjamą, prasmingą...

Neišsemiamas arsenalas

Klaipėdos lėlių teatro vadovės A.Juknevičienės teigimu, uostamiesčio lėlininkai turi išskirtinį ir pagarbų požiūrį į lėlių teatro meną, stengiasi savo žiūrovams nemeluoti ir žiūrėti į pasaulį jų akimis, pajausti jų širdimis. Modesto Ežerskio nuotr.

Užsukti, o ne nusisukti ◄ Tai gal, sakau, lėlių teatras yra pranašesnis už dramos ar kokį kitą teatrą? Ar lėlė išvaduoja, ar apriboja? – vėl klausiu teatro vadovę. Ir atsakymo sulaukiu: – Lėlių teatras yra multidisciplininis menas. Žinoma, jis išlaisvina pirmiausia vaizduotę, kūrybinį potencialą. Lėlių teatre vaizdo rėmų tikrai mažiau nei dramos teatre. Vaikai yra ypatingi žiūrovai. Jie atviri, nemeluojantys. Su vaikais galima aptarti tikrumo ir empatijos jausmą. Kurti vaikams – didelė atsakomybė. Stengiamės savo žiūrovams nemeluoti ir žiūrėti į pasaulį jų akimis, pajausti jų širdimis.

– Darote teatro edukacijas. Dėl ko? Ko laukiate – tikitės – iš vaikų, suaugusiųjų? Ką jiems duoda susipažinimas su teatro veikla, lėle? – vėl klausiu. – Neretai vaikams informacija yra labiau suprantama, kai kalbama jiems suprantamomis priemonėmis. Šiuolaikiniai vaikai – vaizdo vaikai. Juos pasiekti tik verbaline kalba – iššūkis, tai suvokdami rengiame teatralizuotas edukacijas, kuriose apie lėlių teatro istoriją pasakojama per popierių, apie iliuzijos meną – per šviesą ir objektus, apie mechaniką – per priemones, kurios yra vaikų kasdieniame gyvenime. Edukacijoje taip pat svarbus ir 30

pačių vaikų prisilietimas prie lėlių. Visose edukacijose vaikai patys fantazuoja, kuria ir gamina lėles. Tai puikus patyriminis pavyzdys. Edukacijos rengiamos ir lėlių teatro meno populiarinimo tikslais. Siekiame, kad į lėlių teatrą norėtųsi užsukti, o ne nuo jo nusisukti. – Kaip renkatės repertuarą? – Repertuarą formuojame pagal susidariusį poreikį (pagal vaikų amžių, temas), laikmečio aktualijas. Stengiamės prisidėti sprendžiant vaikų problemas, pavyzdžiui, kalbame apie liūdesį, vienišumą, mokėjimą

Nešdamasi šiuos žodžius, einu žiūrėti G.Radvilavičiūtės režisuotos „Raudonkepuraitės“, turbūt visame pasaulyje dažniausiai rodomo ir keisčiausiai interpretuojamo kūrinio. Einu, tikėdamasi smurto prigimties tyrinėjimų. Tiesą sakant, „Raudonkepuraitė“ man visada kėlė dviprasmiškus jausmus. Pati Charleso Perrault pasaka ir visos jos interpretacijos. Ir nekeista, nes čia supriešinami ir bandomi sujungti du skirtingi pasauliai: naivios, atviraširdės mergaitės geranoriškumas ir vilko su mėsėde prigimtimi klasta. Bandydami išsiaiškinti žvėriškos prigimties kilmę, kūrėjai dažniausiai sužmogina vilką, padarydami jį dar baisesnį, tiesa, kartais bando pateisinti, aiškinasi smurtinės prigimties užuomazgas ir kita. Visos tos dviprasmybės masina, todėl nekeista, kad spektaklis, pastatytas dar 2012 m., sėkmingai rodomas jau gerą dešimtmetį. Scenarijaus autorius rašytojas Mindaugas Valiukas savąjį vilką Albiną pateikia kaip vegetarą. Vis dėlto prigimtis – sudėtingas dalykas. Kitų nesuprastas grobuonis pats nežino kaip praryja ir Senelę, ir Raudonke-

Scenos iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Raudonkepuraitė“ (rež. G.Radvilavičiūtė, 2012).

TEATRAS

Scenos iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (rež. G.Radvilavičiūtė, 2015).

puraitę. Ir tik meilė – ne mažesnis stebuklas už muilo burbulus – suderina prigimtinius nesusipratimus. Atsižvelgdami į visus tuos subtilumus, turime progą žavėtis minkštomis ir labai spalvingomis veltinėmis Viktorijos Dambrauskaitės lėlėmis, su kuriomis žaidžia aktoriai Renata Kutaitė-Raudonienė ir Vytautas Kairys. Būtent tos lėlės, neblėstančios jų spalvos ir formos padeda išlaikyti pasakos paslaptį. Būtent todėl, manau, lėlių teatro arsenalas neišsemiamas. Tuo įsitikinau pažiūrėjusi vos kelis spektaklius. Pasitelkdami šviesas ir įvairiausias medžiagas, vizualumą ir akustines galimybes, įvairius objektus, iš pirmo

Lėlės teatras – tikra teatro laboratorija, kūrybinį toną neretai duodanti ir dramos teatrui, ir operai, ir baletui. žvilgsnio, atrodytų, nedaug ką bendro teturinčius su teatru, pagaliau pačius aktorius su visais jų raiškos niuansais, lėlininkai lengvai perkelia žiūrovus iš vienos erdvės į kitą, iš dabarties į praeitį, ateitį ar dar galaižin kur, užduoda kebliausius klausimus ir savaip juos lukštena. Žodžiu – lėlės teatras – tikra teatro laboratorija, kūrybinį toną nere-

Donato Bielkausko nuotr.

tai duodanti ir dramos teatrui, ir operai, ir baletui. Turiu pastebėti, kad teatrai skolinasi vieni iš kitų išraiškos priemones. Dramos teatras neretai pasitelkia lėles, lėlių teatras įveiklina aktoriaus kūną, jo raišką. Taip, ribos trinamos, žanro grynumo ne visada laikomasi, bet, tikiu, tai į gera. Visas pasaulis visomis savo formomis globalėja, tampa beveik nevaldomai eklektiškas. Vis dėlto kada nors, manau, eisime pasižiūrėti gerokai primiršto marionečių teatro, o gal pirštininių lėlių, gal net atgaivinsime senąsias Indijos, Kinijos teatrines raiškas, žiūrėsime tuos spektaklius pagarbiai, jausdami tolimųjų laikų dvelksmą ir grožėdamiesi savo žmogiškosios prigimties įvairove.

Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr. 31

DAILĖ

Skulptorius A.Sakalauskas: laikas keičia ir mintis, ir požiūrį Šie metai skulptoriui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, Klaipėdos kultūros magistrui, Vilniaus dailės akademijos profesoriui Arūnui Sakalauskui ypatingi dvigubai: gegužę dailininkas šventė garbingą asmeninį jubiliejų, be to, šiemet jis mini ir savo kūrybinės veiklos 45-metį.

Juolab kad visi iki tol skaityti interviu su menininku buvo rimti, apie reikšmingus dalykus. Užbėgant įvykiams už akių, tenka pripažinti, kad vis dėlto ir šis pokalbis nukrypo nuo užsibrėžto tikslo juokauti. Gal taip ir turėjo būti. Nes ilgas kūrybinis kelias ir nuveikti darbai – išties solidūs. Vien stambių skulptūrų ar monumentų, pasak jo paties, A.Sakalauskas sukūrė 28. Mažesnius kūrinius jau ir pats menininkas ne visus prisimena. Bet pokalbio tikslas – ne apžvelgti skulptoriaus kūrybą, tai bus galima padaryti vartant kažkada ateityje žadamą išleisti jo kūrybos albumą. Labiau rūpėjo sužinoti, kokiomis aplinkybėmis tampama tokio masto kūrėju.

Irma STASIULIENĖ

Vokiška tvarka

Paprašius skulptoriaus susitikti pokalbio, jis bandė išsisukti: turįs tiek darbo, kad sunku bus surasti laiko. „Tas laikas labai greitai prabėga, kažkur pradingsta, išnyksta. Kuo toliau, tuo daugiau prisigalvoji darbų, net ne pats prisigalvoji, bet jie tarsi patys atsiranda, ir visiškai netelpi laike“, – teisinosi. Kai pagaliau darbotvarkėje pavyko surasti laisvą valandėlę, pasiūlė: „O gal pasikalbėkime linksmai? Atšventus tokį jubiliejų, kažkaip jau norisi pradėti juokauti.“ Puiki mintis!

– Iš kur esate kilęs, kokioje šeimoje augęs? Gal iš jos paveldėjote kūrybos geną? – Net negalėčiau atsakyti, iš kur tas genas. Giminėje praktikavusių vaizduojamąją dailę nebuvo, bet buvo muzikantų, aktorių. Senelė iš mamos pusės vaidino. Žinoma, tas Žemaitijos teatras nebuvo profesionalus, bet kai kurie jo aktoriai vėliau tapo profesionalais. Mama kilusi iš Žemaitijos, tėvas – iš Klaipėdos krašto. Jo tėvai, mano seneliai, buvo emigravę į Ameriką, tėvas ten ir gimė. Į Klaipėdą sugrįžo prieš metus iki karo, pra-

dėjo statytis namą Gėlių kvartale. Bet prasidėjus karui lietuviams liepė per 24 valandas išsinešdinti. Taip jie atsidūrė Endriejave. Įsikūrė, pasistatė namą, bet po karo tuoj pat vėl grįžo į Klaipėdą. Gyveno gatvelėje prie autobusų stoties. Aš beveik kiekvieną vasarą praleisdavau Klaipėdoje pas senelius. Buvo didelis skirtumas tarp Žemaitijos senelių, kurie man viską leisdavo, ir klaipėdiškių. – O ko klaipėdiškiai neleisdavo? – O Klaipėdoje viskas buvo labai griežtai, viskas ordnung (vok. įsakymas – aut. past.). Buvo vokiška tvarka. Lietuvininkų šeimose tvarka nuo pat mokyklos buvo diegiama. Valgyti – tik tam tikru metu, net maistą iš spintelės senelis išimdavo tam tikrą valandą, kad senelė galėtų pagaminti. Senelis sėdėjo kaip Hitleris su tokiais ūsais (juokiasi). Į kiemą žaisti išleisdavo irgi tik tam tikromis valandomis, aprengtą trumpomis kelnėmis ir baltomis kojinėmis iki kelių. Eidavome su kiemo bernais į senąsias kapines, kur dabar Skulptūrų parkas. Jos buvo subombarduotos, iš Sodų gatvės buvo skylė tvoroje, ir mes ten landžiojome pažaisti – vaikėzams įdomu buvo tuose krūmuose, ir tie antkapiai, ir girtuokliai – ko ten nebūdavo. Ir jeigu tas savo kojines ištepdavau, savaitės pabaigoje gaudavau rykščių. O vaikui baltos kojinės neilgai išlikdavo švarios... Rykštės būdavo pamerktos vonioje, matomoje vietoje, kaip profilaktinė priemonė. Auklėjimas buvo griežtas. Nors šiaip geri buvo seneliai. ►

DAILĖ

Skulptorius A.Sakalauskas labiausiai mėgsta kurti iš granito, kurio kietumas, jo žodžiais tariant, galbūt labiausiai atitiko jo charakterį. Algirdo Kubaičio nuotr.

DAILĖ

A.Sakalausko monumentalių skulptūrų esama Vilniuje, Klaipėdoje, Anykščiuose, Kaišiadoryse, Telšiuose, Varniuose, Švėkšnoje, Laukžemėje, Karaliaučiuje ir kitur.

tur.

DAILĖ

Vyto Karaciejaus ir asmeninio archyvo nuotr.

DAILĖ

◄ Bet visas jų gyvenimo būdas ir tvarka buvo vokiški. Nesvarbu, kad jie buvo lietuviai, kad ilgai gyveno Amerikoje. Jie jauni pabėgo norėdami susituokti. Nes senelė buvo iš turtingesnės šeimos, senelis – iš mažiau pasiturinčios. Jie įsimylėjo, sėdo į, kaip jie sakė, laivę Liepojoje ir išplaukė į Amerikę.

metais. Bet po karo tėvas pateko į kalėjimą kaip politinis kalinys, atsėdėjo septynerius metus, iki pat Stalino mirties. Ir Kuibyševo HE statė, ir Kazachstane buvo, ir kur tik nebuvo. Mama liko su dviem mažais vaikais. Važiuodavo jo aplankyti, siųsdavo maisto, tik jis tų siuntinių negaudavo.

– Kokia graži istorija! Nenorite jos kokia nors forma vizualizuoti? – Galbūt kažkada... Bet tarp visų tų darbų, temų... Kažkaip retkarčiais, kai kas nors paklausia, prisimenu savo vaikystę Klaipėdoje. Dangės krantinę dažnai prisimenu, kai dar buvo fontanas su gulbėmis, kaip važiuodavome į Melnragę, keldavomės į Smiltynę. Turgus man darydavo labai didelį įspūdį – visi pardavėjai stovėdavo su baltomis užmaunamomis rankovėmis. Klaipėda buvo miestas! O Telšiai – tik miestelis.

Skulptūros turinys

– O kokia jūsų tėvų istorija? – Tėvas Klaipėdoje mokėsi dabartinėje Vytauto gimnazijoje. Karo metais jis atsirado Telšiuose, baigė kažkokius kursus ir dirbo „Masčio“ tekstilės fabrike. Vėliau išvažiavo mokytis į Maskvą, tapo inžinieriumi. Mama – buhalterė. Jie jauni apsivedė karo

– Viename interviu esate sakęs, kad skulptūroje svarbiausia – turinys ir forma. Bet kad perprastum asmenybės turinį, turbūt tenka daug gilintis – ne tik skaityti, pavyzdžiui, veikalus, bet ir pažinti to žmogaus gyvenimo „nefasadinę“, pikantiškąją pusę. Kur ieškote medžiagos? – O čia tai man smagiausia – ta „nefasadinė“ pusė! Kai skaitai bet kurios asmenybės biografiją, ten viskas išgryninta, gražiai sudėliota. Bet nėra to tikro, kasdieniško gyvenimo, paslapčių, kurių niekas neaprašo ar nuslepia. O tai ir yra gyvastis, žmogų pamatai tokį, koks jis yra. Pamatai pilnakraujį gyvenimą – kad jis gali ir klysti, gali būti ir ne toks pasitempęs. Kita vertus, aš

dar ir pats prikuriu (juokiasi). Man patinka tokios istorijos, kurios galbūt niekur nėra aprašytos. Žinoma, aš ne koks nors biografas, nestudijuoju to žmogaus asmenybės archyvuose. Bet stengiuosi perskaityti apie jį viską, ką tik randu. Sakykim, kai kūriau vyskupo Antano Baranausko skulptūrą, stengiausi sužinoti apie jį viską – nuo jaunystės, kai jis dar raštininkas buvo Sedoje, Rumšiškėse, Žemaičių Naumiestyje. Štai jūs manęs klausėte apie mano vaikystę. Man irgi labai įdomu, nuo ko viskas prasidėjo, kaip užaugo toks talentas. Galvoju, kad tai mūsų tautos stulpai, genijai, kurie suformavo lietuvišką dvasią, tautos bruožus. Todėl mane domina jų gyvenimo istorijos. Na, sakykim, A.Baranauskas: juk buvo jo meilės istorijos, iš Sedos jis važinėjo į Telšius. Ko jis ten važiuodavo? Pasirodo, kad ten buvo poetė, rašytoja Karolina Praniauskaitė. Iš pradžių juos siejo tik literatūra, o paskui tai išaugo į meilės istoriją, ir ši istorija jį nuvedė į kunigų seminariją. Man rūpėjo surinkti viską: jis gi buvo matematikas, studijavo lietuvių gramatiką, žinojau net ligas, kuriomis jis sirgo, ar iš kiek kiaušinių prašydavo pagaminti omletą. Prisiskaičius apie jį man, pavyzdžiui, net pradėdavo skambėti: „Duok man savo runkų ir akių sunkų“ – žodžiai, kurių mes nebevartojame. – Ar kas nors iš štai tokių A.Baranausko gyvenimo faktų atsiskleidė jūsų skulptūroje? Kiek istorijos patenka į jūsų kūrinį? – Skulptūra yra lakoniškas menas, negali sutalpinti visos literatūros. Turi rasti kažkokį labai labai trumpą sakinį ar kelis žodžius iš viso to literatūrinio pasakojimo. Man jis – renesansinė asmenybė, apėmusi ir literatūrą, ir matematiką. Juk jis bandė apskaičiuoti pragaro tūrį!

Skulptorių simpoziume Smiltynėje. 1985. 36

Vyto Karaciejaus nuotr.

– Tikrai?! Ir jam pavyko? – Nežinau, kiek jam pavyko. Darė tai Seinuose, bet paskui metė. Jis ir stiklus šlifavo, ir muzikas buvo, kūrė melodijas. Tokia asmenybė – titanas! Jis per daug didelis žmogus, kad paminkle atskleistum jo žmogiškąsias silpnybes. Bet jam už nugaros pastačiau arką – koplyčią, kurioje – lyg ir moters siluetas. Yra kažkokia moteris – stovi gal motina, gal lietuvių tauta, o gal visa Lietuva – tarsi gobtuvas, po kuriuo jis ir atsiranda, toks tvirtai lipantis laiptais, žengiantis į tautą. Galėčiau valandų valandas pasakoti apie tokią asmenybę.

DAILĖ

A.Sakalauskas yra sukūręs nemažai moderniosios dekoratyvinės skulptūros darbų, iš jų net penki yra Klaipėdos skulptūrų parke: „Paukščiai“ (1982), „Vienišas kalnas“ (1983), „Sparnuotoji“ (1989), „Viltis“ (1984), „Šauksmas“ (1985). Asmeninio archyvo ir Vyto Karaciejaus nuotr.

Suskaičiuoti kūrinius – Paminklas A.Baranauskui – pirmoji didžioji jūsų skulptūra, ji buvo įvertinta ir Nacionaline premija. O ar esate suskaičiavęs, kiek iš viso per tuos 45 kūrybos metus esate sukūręs darbų? – Niekada neskaičiuodavau. Tik šiemet mane privertė pradėti skaičiuoti. Net naktimis prisimindavau: ir tą dariau, o kur tas

darbas yra ir kaip jis atrodo? Keldavausi ir užsirašydavau, nes rytą galėjau pamiršti. Ypač antkapiniai paminklai – jų sukūriau ir figūrinių, ir portretinių, ir abstrakčių – kokių tik nėra! Vien jų – per šimtą. Mano meistras padėjo skaičiuoti, jis sakė, kad jų yra 110. Daugiau kaip 45 memorialinės lentos, jų visokių yra – portretinių, bronzinių, visokiems veikėjams, įvykiams ir pan. Stambių skulptūrų, didelių monumentų – 28. O mažų skulptūrinės plastikos kūrinių, sukurtų iki 1990-ųjų, aš net nežinau,

kiek yra ir kur jie dabar. Nes tada buvo sudėtingas metas, baigus studijas norėjosi dalyvauti parodose, stoti į Dailininkų sąjungą. Dirbtuvių neturėjau, užuot pasilikęs Vilniaus dailės institute, išvažiavau į Telšius... Tų darbų buvo nemažai padaryta – apie šimtą, ir kur jie visi išsisklaidė, Dievas žino... Jų buvo ir bronzinių, ir marmurinių, ir iš smiltainio, ir medinių. – O kokia jūsų mėgstamiausia medžiaga? ► 37

DAILĖ

A.Sakalauskas žinomas kaip portretistas – žymių asmenybių biustų skulptorius ir memorialinių lentų autorius. Biustai M.Reiniui (1995) ir P.Dovydaičiui (1996) Kaune. Asmeninio archyvo nuotr. ◄ – Pradžioje buvo medis. Taigi aš Telšių taikomosios dailės technikume baigiau medžio apdirbimo specialybę. Sukūriau aštuonis baldų komplektus – suprojektavau ir padariau. O paskui, studijų metais, su užsidegimu pradėjau kalinėti varį. Iškaliau kelis portretus. Po to pradėjau kalti iš granito. Ir man labiausiai patiko su juo žaisti.

– Granitas gi kietas akmuo? – Keits, kaip žemaičiai sako (juokiasi). Bet tas kietumas galbūt labiausiai atitiko mano charakterį. Prie granito reikia prieiti lėtai. Kūrybinis procesas lėtas, reikia daug ką apgalvoti, niekur neskubėti. Rezultatas ateina negreitai ir nežinosi, koks jis bus. Gali dieną dirbti, antrą, trečią, ir dar jokio rezultato nematysi. O paskui galvoji, kaip atskleisti visą jo grožį, esybę. Ir tai yra sudėtinga. Kaip jį apdirbti, ką galima iš jo padaryti? Apibendrintą ar labai detalų? Pasidaro labai įdomu, nes ta medžiaga, kai poliruoji, šlifuoji, atskleidžia savo grožį – keičiasi atspalviai, faktūros, forma, visas tūris. Daug kas priklauso nuo apšvietimo... Ta medžiaga man patraukliausia. 38

Įdomiausia dalis – O kuri iš sukurtų skulptūrų jums pati brangiausia? – Visi manęs to klausia. Man kaip tai mamai, kurios klausia: „Kuris vaks pats geriausias?“ Jie visi brangūs. Visi mano darbai skirtingi, ir, kai pradedi naują temą, naują objektą, stengiesi jį visai kitaip kurti. Kaip ir kokią knygą pradedi rašyti, norisi ją visai kitaip atskleisti, kad nebūtų į kažką panašu. Aišku, gali išlįsti tavo išsimokslinimo, dvasiniai, stilistiniai dalykai... Visi klausia, o aš nežinau, ką atsakyti. Jei anksčiau gal ir pasakydavau, kad tas ar anas darbas geriausias, bet kuo toliau, tuo labiau nežinau atsakymo. – Kuri iš jūsų skulptūrų jums daugiausiai pokštų iškrėtė? – Ooo, apie kiekvieną galėčiau tiek pripasakoti, kad būtų stora knyga. Nes kiekviena turi savo istoriją – ir jos kūrimo pradžia, ir užbaigimas. Man atrodo, darbo procesas – pati įdomiausia ir gražiausia dalis. Skulpto-

rius yra tarsi fabrikas, nes jis vienas pats su tuo akmeniu negali susidoroti. Iškalti gali, bet kai reikia jį apversti ar dar ką padaryti, būtina, kad kas nors pagelbėtų – technika ar dar kas. Ir kai jau prisideda kiti žmonės, tada ir pradeda kurtis visokios istorijos. – Gal galėtumėte papasakoti bent vieną? – Dabar kažkaip nė vienos konkrečiai neprisimenu. Bet tų istorijų yra pačių gražiausių. Buvo meistrų, kurie irgi padėjo tas istorijas kurti. Visokių nuotykių būdavo: kai kas nors nuskildavo, nutrūkdavo, reikėdavo perkomponuoti, perkurti. Su užsakovais irgi visokių įdomių dalykų buvo – tai jau atskiros istorijos. Kartą einu Kaune gatve ir matau memorialinę lentą kunigui Ričardui Mikutavičiui. Sakau: velnias, kažkur matyta! Ir tada prisiminiau, kaip mes su vyrais tą lentą montavome. Buvo labai šalta, gal 20 laipsnių šalčio. Aš su savo sunkvežimiu buvau nuvažiavęs, ir mes, pasilipę ant plieninių to sunkvežimio grindų, iš šalčio visi šokinėjome montuodami lentą. Buvome taip sušalę, kad siaubas. Paskui parvažiavome pas mano

DAILĖ

uošvę, sušilome, atitirpome ir visi vienu metu užmigome prie stalo. Galvos į lėkštes sukrito (juokiasi). – Prisiminėte, kaip kabinote, o kaip kūrėte – neatsiminėte? – Paskui prisiminiau ir kaip kūriau. Aš R.Mikutavičiui esu padaręs ir didelę skulptūrą kapinėse – pusantros natūros dydžio figūrą, iškaltą iš granito. Dariau ir biustą, ir tą memorialinę lentą. Mūsų bendradarbiavimas buvo labai šiltas. Jis mane pasikvietė. Labai nustebau, nes nebuvome pažįstami, aš apie jį žinojau tik iš spaudos. Kai R.Mikutavičių paskyrė į Kauno soborą, norėjo jį restauruoti, įrengti ir pastatyti skulptūras. Prasidėjo diskusijos, ką ir kaip daryti. Jo idėja buvo labai graži. Kauno soboras iš rusiškos ortodoksų bažnyčios, statytos tvirtovės gynėjams, tarpukario nepriklausomybės metais buvo paverstas Romos katalikų bažnyčia. Tuomet dailininkai Petras Kalpokas ir Vladas Didžiokas su kirviais iškapojo visas freskas, mozaikas, kad ištapytų katalikiškas. O mes pradėjome diskutuoti, kad ši bažnyčia turi didžiausią nepriklausomos Lietuvos atmintį – rusiška bažnyčia virto į Romos katalikų šventovę, ir mes turėtume įamžinti prieškario Lietuvos asmenybes – Nepriklausomybės akto signatarą, ministrą pirmininką Praną Dovydaitį, arkivyskupą Mečislovą Reinį, rašytoją Šatrijos Raganą, kunigą Stasį Ylą, filosofą Juozą Eretą, kitus Lietuvos krikščionybės filosofus. Turėjo būti sukurta visa portretų galerija. Pradėjome ją kurti, bet R.Mikutavičių nužudė. Tokia liūdna istorija. Tespėjome įgyvendinti tik du portretus – P.Dovydaičio ir M.Reinio.

kad gal geriau ta galerija tegul būna pastato viduje. Tuomet ir nusviro rankos... – O dabar negalvojate įgyvendinti šio sumanymo? – Dabar turiu kitą sumanymą, susijusį su Klaipėda. Sukūriau visai kitą istoriją. Tiksliau, ne sukūriau – ji yra. Tik nežinau, ar ne per anksti apie tai kalbėti (juokiasi). Bet šis sumanymas bus įgyvendintas, jau turiu ir mecenatą, ir minčių. Tai bus XVIII–XIX a. Klaipėda, kai buvo jos aukso amžius, su 37 asmenybių figūromis. – Kokio mastelio turėtų būti toks kūrinys? Iš kokios medžiagos? – Iš bronzos ir granito. Kadangi dabar jau pradedu tingėti akmenį kalti, renkuosi bronzą (juokiasi). Klaipėda kūrėsi iš mece-

natystės, pirkliai ir kiti pasiturintys žmonės miestui palikdavo pinigų ir jį statė. Čia gyveno ir pasaulyje žinomų asmenybių. Klaipėda buvo europinio lygio miestas, todėl ir norisi parodyti, kad jis buvo ne provincialus uostamiestis. Norisi padaryti ką nors Klaipėdai. Mano gimtieji miestai yra du: Telšiai ir Klaipėda. Klaipėdoje gimiau, Telšiuose augau, lankiau mokyklą, ten baigiau technikumą, po to studijavau Vilniuje. Bet Klaipėda turi savo keistą trauką. Ir net negalėčiau paaiškinti, kuo ji mane pririšo. Mano žmona (aktorė Virginija Kochanskytė – aut. past.) vis klausdavo: kodėl Klaipėda? Jai būtų geriau Kaune, iš ten lengviau pasiekiama visa Lietuva, nes geografiškai tas miestas yra centre. Bet mane traukia jūra, kiekvieną rytą einu pasivaikščioti, nes gyvenu šalia. To ir norėjau, nes visą laiką su seneliais eidavome prie jūros. ►

Duoklė Klaipėdai – Prieš kelerius metus esate pasakojęs apie Klaipėdos vadovo Alfonso Žalio sumanytą Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų galeriją. Tuomet jos įgyvendinti nepavyko. Gal neatsisakėte šios minties? – Tuomet iš pradžių buvo norėta pagerbti 24 veikėjus, paskui po diskusijų išsigrynino iki 12. Buvo padarytas ir projektas, ir maketas, ir portretai nulipdyti, numatytos kelios vietos mieste. Bet buvo sovietmetis, ir projektą reikėjo parodyti „šventiems tėvams“ – partijos veikėjams. Ir jie užsiminė,

Dirbtuvėje.

Asmeninio archyvo nuotr. 39

dailė

Skulptoriaus A.Sakalausko jubiliejinio kūrybos vakaro Klaipėdos pilies muziejuje akimirkos. 40

dailė

◄ Keista ta trauka. Yra dalykų, kurių neį-

manoma nusakyti... Kaip magija – traukia, ir viskas. Ir kai nueini, mintys išsigrynina, kažkas tarsi pasikeičia, lyg užuolaidą atitraukus.

Pabėgti į Paryžių – Prieš dešimtmetį jubiliejaus proga duotame interviu prisipažinote, kad norite įgyvendinti savo žmonos svajonę apkeliauti aplink pasaulį. Dar neišnyko šis troškimas? – Neišnyko. Norisi keliauti. Bet per tuos darbus esi kaip šuva prie būdos – per grandinės ilgį. Turbūt kiekvienas turime svajonę važiuoti, pamatyti, pagyventi... Kartais išsprunkame ir nuvažiuojame kur nors. Dabartiniai mano atradimai – Ispanija, Portugalija. Anksčiau buvo Graikija, Italija, Prancūzija. Daug kur esame buvę, galima sakyti, kad jau kokį trečdalį pasaulio apkeliavome. – Svajojote ne apie ištisinę kelionę?

– Tuomet, kai švenčiau praeitą jubiliejų, buvo tokia kalba: gal viską parduodam ir važiuojam (juokiasi). Bet tada prasidėjo abejonės: jai – spektakliai, man – užsakovai, reikia dar kokį darbą padaryti. O tie darbai ne taip greitai „darosi“. Didesnei skulptūrai prireikia metų ar dvejų. Nėra taip paprasta imti ir išvažiuoti. Aišku, galima būtų sėsti į mašiną, ant dviračio ar nusipirkti lėktuvo bilietą ir išvažiuoti. Ir nesigręžioti atgal. Bet jei tik sudvejoji – liksi. Laikas keičia ir mintis, ir požiūrį į viską. Dabar jau norisi nebe taip rimtai gyventi – gyviau, linksmiau, daugiau pajuokauti. Nors ir mūsų interviu toks rimtas išėjo, o žadėjome juokauti. – Esate profesorius, dėstote VDA Klaipėdos fakultete. Kokia auga jaunoji menininkų karta? – Puiki! Graži, protinga, talentinga! Šmaikšti. Galiu vardyti visus geriausius epitetus. Iš tikrųjų tai talentingi, gabūs, sąmoningi žmonės, iš kurių aš ateinu pasimokyti. Nes jie jau perpratę šiuolaikines programas: 3D ir kitas. Reikia jas įveikti, negaliu pasiduoti, apkerpėti kaip kelmas. Man smagu būti su jaunais, nes tuomet pats nesensti. Tas jaunatviškas žavesys duoda gerą impulsą. Patinka su jais bendrauti, kartu gerti kavą su pyragais ir kalbėtis. Į magistrantūros studijas grįžta ir baigusieji studijas prieš kelerius metus. Jie yra jau paragavę gyvenimo, pakeliavę, pamatę, padirbėję. Tai žmonės, kurie turi tikrą motyvaciją ir žino, ko nori. Su jais gera dirbti, nes vienas kitą labiau suprantame. – Kokia pravarde jie jus vadina? – Nežinau (juokiasi). Turbūt tik jie gali pasakyti. Gal neturiu pravardės? O gal ir

turiu. Girdėjau įvairiai vadinant. Bet kai studentai atėjo į mano jubiliejinį kūrybos vakarą, vaidino, kad aš esu meškinas, ir atnešė didžiulį didžiulį puodą medaus, net sunku buvo rankose išlaikyti. Bus galima kelerius metus tą medų kopinėti (juokiasi). Nuostabus kursas, nuostabūs studentai – ir tie, kurie šiemet baigs, ir pernai baigusieji. Nepaprastai talentingi žmonės. – Kokie įspūdžiai po jūsų jubiliejinio kūrybos vakaro? – Už kūrybos vakarą esu nepaprastai dėkingas Meno bibliotekos vedėjai Birutei Skaisgirienei, kuri yra ir mano studentė. Labai talentingas žmogus. Aš nenorėjau to jubiliejaus švęsti. Galvojau: va, nusipirksiu bilietą į Paryžių ir nuvažiuosiu kokiam mėnesiui. Vaikščiosiu po miestą, aplankysiu visas galerijas, muziejus. Vietoj jubiliejaus įkvėpsiu Paryžiaus oro. Bet teko išklausyti tiek moralų, kad sutikau. Tik buvo svarbu apsispręsti, kokia forma visa tai daryti. Ačiū Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, kad mane įsileido. Žinoma, šešios valandos, praleistos stovint, buvo nemenkas iššūkis. Susirinko daug svečių, buvo linksma. Sako, kad buvo geras vakaras. Rodė filmą, kurį vakaro metu pirmą kartą pamačiau. Aš niekada nekaupiau archyvo, net nuotraukų gerų neturiu. Ačiū Birutei, mano žmonai, menotyrininkei Nijolei Tumėnienei ir kitiems, kurie padarė didelį darbą ir kurie dabar jau užsidegė knygą išleisti. Ir net rėmėjų atsirado tai knygai. Galvojau, ateis gal pusšimtis žmonių. Bet kai ateina daug daugiau draugų ir pažįstamų, matyt, ne visiems blogas esu. Tuomet pagalvojau, kad gal gerai padariau nepabėgęs į Paryžių.

Vyto Karaciejaus nuotr. 41

DAILĖ

Pamario galerijoje – L.J.Jankaus tapyba ir J.Stauskaitės grafika Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Pamario galerijoje Juodkrantėje vasarai įsikūrė dvi naujos parodos. Iki rugsėjo 25-osios čia eksponuojami Lino Julijono Jankaus (1946–2014) Pamario krašto peizažai iš LNDM tapybos rinkinių ir Jūratės Stauskaitės „Paukščiai“.

Šviesų ir spalvų vizijos Nijolė NEVČESAUSKIENĖ

Melsvai pilkšvų tonų, įtaigūs Drevernos, Rusnės, Rasytės, Pjaulių, Mingės, Nemunyno, Gilijos ir kitų vietovių motyvai L.J.Jankaus tapyboje atsiveria skirtingų rakursų konstruktyviomis kompozicijomis. Akį traukia šaltokų spalvų koloristika ir ypač ekspresyvus potėpis. Parodoje eksponuojami 8‒9 dešimtmečių peizažai, koncentruotai ir įtaigiai atveriantys kūrybinės kalbos kaitą, glaudžias sąsajas su dailininkui artimomis vietomis. L.J.Jankaus tapybos motyvais tapo pamario vanduo, laivai, valtelės, namai, kanalai. Dailininkas paniro į šio krašto aplinką ir gamtą, prisišliejo prie ten gyvenusių žmonių. Tapyboje jis atrado daug kartų kitų dailininkų eksploatuotą priemonę ‒ šviesą. Saulė ir jos šviesa, raibuliuojantis vanduo medžių ir pievų apsuptyje tapo jo pagrindiniais tapybos motyvais. L.J.Jankus atrado prasmingą šviesos išraišką, kuri skatina mąstyti apie žmogaus ir gamtos likimą. Tapytojas yra sakęs: „Gyvenimo vieta ir 42

vaikystėje patirti įspūdžiai giliai įsirėžia į žmogaus sąmonę. Nuo tėvo Stasio Jankaus pečių išvydau Drevernos prieplauką, pilną

L.J.Jankus. Prie Drevernos krantinės. 1976.

burinių valčių, Rusnę, Kintus, Mingę, Juodkrantę, Rambyną. Visa tai tapo mano kūrybos objektu.“ Nuo vaikystės pažįstamos tėvo gimtinės vietos su šiuo regionu emociškai susiejo ir paties dailininko patirtis. Tapytojas įvaizdino Pamario krašto motyvus savita plastine išraiška, ekspresyviu potėpiu, srūvančios šviesos srautais, spalvų kontrastais, akcentuotų vaizdų kodu. Alla prima metodu nutapytos prieplaukos, įlankos su laiveliais, namukai prie vandens atveria autoriaus pastangas užčiuopti gamtos nuotaikų kaitą, šviesos mirgėjimus skirtingais metų laikais.

DAILĖ

akcentai ‒ Jono Švažo tapybą. Kūriniuose svarbi aiški forma, išryškinami konstruktyvūs akcentai: prieplaukos, pakrantės kontūrai ar valčių, namukų siluetai („Prieplauka“,1982; „Gilija“, 1981; „Sodyba Mingėje“; „Prieplauka Rasytėje“). L.J.Jankaus tapybos koloritas įsimena giliais prigesintais tonais, šaltais pilkšvais, melsvais, žalsvais, violetiniais atspalviais. Su jais kontrastuoja šviesūs baltų, gelsvų, melsvų potėpių rėžiai. Tapybos kalbai įtakos turėjo ir tai, kad, būdamas vilnietis, 1999 m. dailininkas persikėlė gyventi į Pjaulius, kur sėmėsi gilaus ir prasmingo kūrybos įkvėpimo gamtos apsuptyje, vaikštinėdamas po apylinkes, plaukiodamas Kuršių mariose paties pagamintu kurėnu. L.J.Jankus gimė 1946 m. Priekulėje, mirė 2014 m. ten pat. 1964‒1969 m. tuomečio Lietuvos dailės instituto Pedagoginiame fakultete studijavo tapybą (tapybą dėstė J.Švažas ir A.Petrulis). Nuo 1970 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė arti 20 individualių parodų. Nuo 1969 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Jaunųjų dailininkų susivienijimo, nuo 1978 m. ‒ Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Priklausė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai. Parašė prisiminimų, parodų recenzijų. Dėstė dailės disciplinas įvairiose aukštosiose Lietuvos mokyklose – Vilniaus universitete, Vilniaus Gedimino technikos universitete, buvo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedros vedėjas, profesorius. Nuo 2009 m. ėjo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko pareigas.

L.J.Jankus. Prieplauka. 1982.

Moters-paukščio skrydis Regina URBONIENĖ

L.J.Jankus. Drevernoje. 1975.

L.J.Jankus tikėjo gamtos grožio idėja, siekė ją perteikti savo paties suformuota savita estetizuota tapybos kalba, grįsta šviesos ir spalvų išraiška. Ankstyvoji 8-ojo dešimt-mečio L.J.Jankaus tapyba remiasi spalvų ir šviesų improvizacijomis, primena impresionistų tapybą („Drevernoje“, 1975;

„Prie Drevernos krantinės“, 1976). Vėlesnė 9-ojo dešimtmečio tapyba ‒ konstruktyvesnė, primenanti postimpresionistų darbus. Žinoma, spalvų niuansuota klausa atveria ir jo mokytojo, subtilaus peizažų meistro Algirdo Petrulio kūrybą, o konstruktyvi kompozicija ir prasiveržiančių ryškių spalvų

J.Stauskaitė – viena ryškiausių Lietuvos grafikos kūrėjų, debiutavusi XX a. 8-ąjį dešimtmetį kartu su ypač stipria menininkių karta (Danute Jonkaityte, Irena Daukšaite-Guobiene, Nijole Valadkevičiūte ir kt.), atnešusia į lietuvių grafiką stiprų emocionalumo užtaisą, metaforišką, simbolių kupiną plastinę kalbą. Paukščiai J.Stauskaitės kūryboje ėmė rastis ankstyvuosiuose grafikos cikluose maždaug 1980-aisiais. ► 43

DAILĖ

J.Stauskaitė. Iš ciklo „Paukščiai“.

DAILĖ

◄ Moters-paukščio vaizdinys, pirmąsyk pasirodęs ofortų kvadriptike „Baltas paukštis meta juodą plunksną“ (1983), anksti pažymėjo grafikės kūrybinio braižo pokyčius ir tapo daugiausiai varijuotu jos kūrybos motyvu. Paukščiai ar moterys-paukštės, kūriniuose parodyti įvairiausiais pavidalais, įkūnija asmenybės siekių veržlumą, kūrybos ir laisvės poreikį, negandų pranašystę, sielos skrydį ir vilties troškulį. Paukščio vaizdiniu menininkė įprasmina dvasios ir materijos kovą, protestuoja prieš asmenybės polėkio ir galimybių ribojimą.

Paukščio vaizdiniu menininkė įprasmina dvasios ir materijos kovą, protestuoja prieš asmenybės polėkio ir galimybių ribojimą. Piešiniuose tušu, anglimi ar sangvinu J.Stauskaitė išlieja visą emocijų amplitudę: nežabotas svajas ir drovumą, pergalingą triumfą ir nusižeminimą, pyktį, nepa-

sitenkinimą ir švelnumą, nuolankumą, susitaikymą. Piešdama kūrėja dažnai nepaiso kūno proporcijų estetikos, bet pasirinkta ekspresyvi deformacija tik sustiprina perteikiamą emociją. J.Stauskaitės piešiniuose nėra realių vietos ar laiko užuominų. Vien aktyvus menininkės gestas ir potėpis formuoja erdvinį lauką apie objektą, ir ta erdvė įtraukia. Kartais net perregimo kontūro piešinys materializuojasi, įgauna svorį, skulptūrišką apimtį. Dailininkės išraiškos priemonių arsenalas minimalus – dažniausiai tik monochrominė linija ir dėmė. Spalva pasirodo retai ir tik kaip papildantis elementas. Pagrindinė raiškos priemonė – jautri, bet tvirtai nubrėžta kaligrafiška linija ir didžiulė balto lapo erdvė. Parodoje „Paukščiai“ pristatomi kelių paskutiniųjų dešimtmečių menininkės piešiniai ir šiandienos aktualijas atliepianti piešinių instaliacija. Ji, kurta besiruošiant asmeninei parodai, ką tik prasidėjus karui Ukrainoje, sklidina skausmo, nerimo ir didžiulės gėrio pergalės vilties. J.Stauskaitė – ryški, valinga ir kartu jausminga, spontaniška kūrėja. Stiprius vidinius išgyvenimus ji išsako itin laisvai ir meistriškai, taupia ir estetiška forma. Tai lemia išskirtinį jos kūrybos individualumą.

J.Stauskaitės instaliacijos Pamario galerijoje fragmentai.

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

FOTOGRAFIJA

Rekonekcijos – nauja senos fotografijos versija

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje nuo birželio pradžios veikia fotomenininko Ginto Kavoliūno paroda „Rekonekcijos“. Iki liepos 5 d. bibliotekos Baltojoje galerijoje eksponuojama pirmoji parodos dalis „Rekonekcijos: ženklai“, kurioje – trys fotografijų serijos, sukurtos skirtingomis analoginės fotografijos technikomis. Nišinėje galerijoje, įsikūrusioje bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje, iki rugsėjo vidurio veikia antroji parodos dalis „Rekonekcijos: jungtys“, pristatanti improvizuotą anų laikų fotolaboratoriją. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba. Danguolė RUŠKIENĖ

G.Kavoliūnas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos narys, VšĮ „Atviros

G.Kavoliūnas. Iš serijos „Nuojauta“. 2022.

fotografijos dirbtuvės“ vadovas, senųjų fotografijos kolekcijų tyrinėtojas. Publikuoja straipsnius, skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose, išleido metodinį leidinį „Senųjų fotografijų spaudos būdo identifikavimo rekomendacijos“. Daugiau nei dešimt metų veda dagerotipijos,

cianotipijos ir kitų fotografinių procesų kūrybinius užsiėmimus. Šiuo metu dėsto Vilniaus dailės akademijoje, vadovauja Fotografijos ir medijos meno laboratorijai. Nuo 2000 m. dalyvauja parodose, yra surengęs personalinių parodų. Gyvena Vilniaus rajone.

FOTOGRAFIJA

G.Kavoliūnas. Iš serijos „Agfa 10 / 10“. 2022.

Pakartotinis prisijungimas Parodos pavadinimą „Rekonekcijos“ (anglų k. reconnection – pakartotinis prisijungimas) autorius pasirinko kaip išeitinį idėjos tašką, nurodantį sąmoningą grįžimą prie kadaise vykusių epizodų ir naujo kontakto–prisijungimo veiksmą prie kažkada naudotos fotografijos technikos, priemonių, medžiagų ar tiesiog daiktų, dalyvavusių fotografiniuose procesuose. G.Kavoliūnas vienas pirmųjų Lietuvoje ne tik pradėjo domėtis senosiomis fotografijos technologijomis, bet ir su jomis dirbti. Autorius ilgokai brendo personalinėms parodoms, didesnį dėmesį skirdamas tyrinėjimams ir eksperimentams, todėl tik kartais su vienu ar kitu kūriniu pasirodydavo jungtinėse bendraminčių, analoginės fotografijos entuziastų parodose. Ši paroda (kuratorė – D.Ruškienė) – antroji, kurioje jis gana išsamiai pristato asmeninės kūrybos rezultatus. Pirmoji – „Nature morte“ 2019–2020 m. buvo surengta Kupiškyje, taip pat Klaipėdoje. Per visus šiuos daugybę metų, kai buvo nužingsniuota nuo analoginės iki skaitmeninės fotografijos, dauguma fotografų at-

sisakė senųjų technologijų, taip pat ir prieš kelis dešimtmečius naudotos įrangos bei medžiagų. Todėl visa tai gana noriai perdavė nedidelei daliai kūrėjų, kuriuos vis dar domino archajiškesni vaizdo kūrimo (ne tik įamžinimo) būdai. Būtent tokiomis aplinkybėmis pas G.Kavoliūną susikaupė savotiškas fotografinis palikimas iš daugiau ir mažiau žinomų lietuvių autorių – Antano Sutkaus, Vytauto Daraškevičiaus, Arūno Kulikausko, Stanislovo Žvirgždo, Zino Kazėno, Vėtrės Antanavičiūtės, Arturo Valiaugos ir kitų. Kai kuriuos daiktus jis įsigijo internetu iš visai nepažįstamų žmonių. Taip jo namuose atsirado didžiulė kolekcija, kuriai reikėjo surasti „išėjimą“ – ne tik vizualų sprendimą, bet ir prasminį pagrindą, legalizuojantį senų priemonių naudojimą naujuose procesuose. Tai kažkuo primena archeologinius kasinėjimus. Kai atkasami seni, kadaise naudoti daiktai ir tada tyrinėjami, siekiant juos identifikuoti. Tiesa, jiems paprastai ilgokai tenka pragulėti lentynoje, kaip tai įvyko ir šios kolekcijos atveju. Tačiau tuo fotografinių ir archeologinių tyrinėjimų panašumai ir baigiasi. G.Kavoliūnui nėra svarbiausia nustatyti, kam ir kada priklausė visi šie daiktai. Daugeliu atvejų jis tai žino. Kaip ir tai, kam jie buvo naudojami. Per-

nelyg neimprovizuodamas, jis dažniausiai grąžina jiems kažkada priklausiusias funkcijas, kartu – ir aktualumą. Ir tik nedaugeliui iš šių fotografinių rakandų autorius suteikia visiškai naujus vaidmenis – paverčia juos pagrindiniais fotografavimo objektais – modeliais.

Užčiuopti jungtis Galima sakyti, kad rekonekcija čia tampa savotišku atsigręžimu į praeitį, gautą informaciją perfiltruojant ir reflektuojant ją dabartyje. Pakartotinis prisijungimas įvyksta, bet procesas jau kitas, paveiktas naujo suvokimo, konteksto ir tikslų. Tai – ne tik atnaujinti kūrybiniai santykiai, galimai egzistavę tarp atskirų kūrėjų arba kažkurio fotografo ir kadaise jo naudotos įrangos. Į šias jungtis dabar jau įsispraudžia G.Kavoliūno autorystė, todėl rezultatą numatyti žymiai sunkiau. Analoginius procesus, kurie, tikėtina, vyko kolegų fotolaboratorijose, jis atkartoja tik iš dalies. Šimtaprocentinis tikslumas čia neįmanomas, vargu ar ir būtų naudingas. G.Kavoliūnui labiau rūpi surasti savo priėjimą prie šios medžiagos. ► 47

FOTOGRAFIJA

G.Kavoliūnas. Iš serijos „Perdavimai“. 2022.

FOTOGRAFIJA

◄ Jį domina ne tik atskirų fotografų kūrybinė virtuvė. Nemažiau aktualu – atpažinti, užčiuopti jungtis, sujungiančias Lietuvos fotografus ir bent punktyru nužyminčias šios medijos ištakas. Todėl neretai, kurdamas vieną darbą, procese jis sujungia skirtingų meistrų, net nepažįstamų autorių naudotus daiktus. Pavyzdžiui, vieno – fotoaparatą, kito – fotojuostą, trečio – chemikalus, fotopopierių, dar kažkieno – apšvietimo įrangą, didintuvą ir t. t. Tokiais atvejais jo veiksmas tampa panašus į realybės klastotę, niekada neįvykusio ir neįvyksiančio reiškinio prielaidą ar sąlygą. Įdomu ir tai, kad G.Kavoliūno naudojami fotoobjektai saugo daugiasluoksnį autentiškumą. Pirmiausia, šie daiktai konstatuoja praeityje vykusius fotografinius procesus, yra anų laikų fotografijos liudininkai. Antra – dažnu atveju jie priklauso konkretiems meistrams, todėl mums yra svarbūs kaip procesų, kurie pažįstami tik iš rezultatų, dalyviai. Ir dar vienas sluoksnis – jau šiandien autoriaus sukurtų kūrinių konstatavimas. Visi šie sprendimai pasitelkiami, siekiant vizualizuoti naujai atsiradusias prasmines struktūras ir apmąstyti fotografijos ištakas, raidą, taip pat analoginės fotografijos vietą šiandieniniame meno lauke.

Ignoruodamas riziką Kurdamas naujas struktūras, G.Kavoliūnas „remiasi“ į proceso metu atsirandančius vizualius ženklus. Kartais jie aiškūs ir atpažįstami, kartais užslėpti ir vos pastebimi, o kai kuriems būtinas papildomas paaiškinimas. Kaip teigė autorius, vieni ženklai – apie konkrečius žmones, kiti – apie fotocheminį procesą, treti – tiesiog šviesos ženklai, bet vienaip ar kitaip jie visi žymi autoriaus ir kitų fotografų ryšį. Iš pradžių gali būti neaišku, kodėl, kaitaliodamas vietomis ir maišydamas įvairias fotografines priemones, atnaujindamas ir klastodamas fizines jungtis tarp autorių, naujai išgaunamiems vaizdiniams G.Kavoliūnas suteikia ženklo statusą, jį akcentuoja. Tačiau ilgainiui, kai tarsi savaime pradeda megztis jungtys ir galvoje dėliotis ne tik praeities istorijos, bet ir šiandienos pokalbiai, toks dėmesys vizualiam ženklui kaip nuorodai ar net faktui tampa pateisinamas. Visa tai – eksperimentai, kuriuose neakivaizdžiai per naudojamą įrangą, medžiagas ir kt. dalyvauja grupė fotogra-

fų, apie tai žinant tik vienam – dabartinių kūrinių autoriui. Kaip įprasta eksperimentui, rezultatai čia tik prognozuojami, gal kiek nuspėjami, tačiau tikrai nežinomi iki galo. G.Kavoliūnas tam tikru požiūriu šioje parodoje peržengia savos, lig šiol kurtos estetikos ribas. Ne tik atsisako nespalvotos fotografinės raiškos, bet ir sąmoningai ignoruoja fotografinio vaizdo kokybę.

Visa tai – savotiškas analoginės fotografijos tęstinumo įrodymas. Precizika, optimaliai jautrūs niuansai, kas lig šiol buvo neatskiriami šio autoriaus fotografijos bruožai, niekur nedingsta ir dabar. Tačiau tai tarsi pasitraukia į antrą planą, leidžiant dominuoti netikėtumams. Panašu, kad šįkart jam svarbesnis yra procesas, kurio metu išryškėja įvykusių ir neįvykusių kūrybinių kontaktų, pokalbių, susitikimų ir tikrovėje neįmanomų jungčių prielaidos. Todėl jau vien dėl to mezgamas ryšys tarp skirtingų fotografų, jų kūrybinių stilių, istorinių periodų ir pačios fotografijos sluoksnių atrodo ne tik lankstus, bet ir intriguojantis. Kita vertus, autorius apsidraudžia ir apie sąmoningus nuklydimus informuoja jam įprasta raiška – vaizdu. Negudraudamas ir nepataikaudamas nei sau, nei suvokėjams, iš dešimties pasibaigusio galiojimo „Agfa“ fotojuostos kadrų jis atspaudė būtent dešimt fotografijų („Agfa 10 / 10“, 2022), neatsisakydamas nė vienos, nepaisant to, ar ji atitinka įprastus kokybės kriterijus. Maža to, ignoruodamas riziką, spausdino ant pasenusio „Agfa“ popieriaus, visas proceso metu atsiradusias vizualias „šiukšles“ priimdamas kaip senų medžiagų suokalbį ir naujos kokybės raišką.

Vadovaujantis nuojauta Panašiai su vaizdu elgėsi ir kitoje serijoje („Perdavimai“, 2022), atsiradusioje iš virtinės perdavimų, kai pasenusios skaidrių plokštelės atkeliavo per kelias rankas – vienas fotografas jas padovanojo kitam, o šis perdavė G.Kavoliūnui. Lygiai taip pat, per kelis asmenis ar iš skirtingų šalių autorius gavo ir kitus fotografinius objektus, kuriuos vėliau užfiksavo šiose senose skaidrėse.

Tokiu būdu jis lyg ir prisiima lemiamą tarpininko, sujungiančio visus tuos skirtingus objektus į vientisą kūrinį, vaidmenį. Čia taip pat kalbama apie ryšius, kurie nebūtinai yra matomi, ir apie žinomus bei nežinomus procesus. Perdavimai G.Kavoliūno darbuose yra dvilypės prigimties: fiziškas daikto perdavimas vieno fotografo kitam ir senos medžiagos šviesos (kartu ir informacijos) priėmimas bei ištransliavimas suvokėjams. Autorius šiuose kūriniuose taip pat labai aiškiai nurodo vaizdo paieškas ir pateikia kelis nesklandaus perdavimo kadrus – kai medžiagos ir kiti procese dalyvavę komponentai „nesusišnekėjo“ ir todėl vaizdas-informacija buvo perduoti ne visiškai tiksliai. Patirtų istorijų autentiškumas, kaip ir tikslus informacijos pateikimas, čia nėra svarbiausia. Autoriui svarbiau parodyti perdavimų galimybes ir ribotumą, kontroliuojamus ir nekontroliuojamus procesus. Todėl jo kūriniai, nors formuluoja aiškią žinutę, bet gana paslankūs įvairioms interpretacijoms. Kiek kitokias prasmes sufleruoja G.Kavoliūno fotogramos („Nuojauta“, 2022), atsiradusios vadovaujantis asmenine nuojauta. Pirminiai objektai, inspiravę šios serijos idėją – vonelės, kuriose autorius tvarkingai suguldo atspaustas fotografijas. Tokiu būdu mezgamos užuominos į fotografijos gimimą, kada fotopopierius mirkomas chemikaluose, kol išryškėja vaizdas. Kita vertus, visi šie kūriniai buvo sukurti aklinoje tamsoje (spalvota fotografija spausdinama ne prie raudonos šviesos, bet tamsoje), vėlgi vadovaujantis nuojauta ir viską atliekant apgraibomis. Trečia nuojautos versija paliekama žiūrovams, kurie, pasikliaudami savais pajutimais, gali pabandyti surasti savą raktą. Ar sudužęs butelis – fotografo nerangumo, o gal klaidžiojimo tamsoje ženklas? Ką žymi spalvoti apskritimai ir kokią žinutę transliuoja neįskaitoma popieriaus skiautė? Trys skirtingos nuojautos slinktys, įvykusios autoriaus stebėjimo, kūrybinio proceso ir žiūrovų suvokimo metu, čia galop sueina į vieną ir pateikia dar kitą senosios ir naujos fotografijos susijungimo versiją.

Mėgina nustatyti ribas Pabaigai, tarsi apibendrindamas naujas patirtis, G.Kavoliūnas suteikia galimybę žvilgtelėti į improvizuotą analoginę fotolaboratoriją („Fotolaboratorija“, 2022). ► 49

FOTOGRAFIJA

Fragmentai iš parodos „Rekonekcijos: jungtys“ Nišinėje galerijoje.

Ginto Kavoliūno nuotr.

FOTOGRAFIJA

◄ „Rekonekcija: jungtys“ – tiesiogiai sujungia praeitį su dabartimi. Čia – sena analoginės fotografijos įranga, buteliukai su chemikalais, sudėvėti fotografijos vadovėliai ir jau šiandieniniai autoriaus bandomieji mėginiai – popieriaus atraižos, kuriose galima stebėti, kaip jis rinko spalvas, kokias darė korekcijas ir pan. Kai kurie fotolaboratorijoje eksponuojami daiktai atrodo pažįstami, nes „pozavo“ G.Kavoliūno fotografijoms, pristatomoms pirmojoje ekspozicijoje „Rekonekcija: ženklai“. Todėl jie – ne tik seno, bet ir naujo kūrybinio proceso dalyviai. Pateikiant šiuos daiktus fiziniu (ne tik atvaizdo) pavidalu, jie dar glaudžiau susiję su dabartimi ir tiesia jungtis tarp šių ir anų laikų fotografijos. Visa tai – savotiškas analoginės fotografijos tęstinumo įrodymas. Šįkart G.Kavoliūnas ne tik vizualiai apmąsto jos prigimtį, tyrinėja galimybes, bet ir mėgina nustatyti kismo bei paslankumo ribas. Ir tai, atrodo, jam pavyksta.

Fragmentai iš parodos „Rekonekcijos: ženklai“ Baltojoje galerijoje.

Ginto Kavoliūno nuotr.

KINAS

Viskas iškart ir visur Nauja fantastinė veiksmo ir nuotykių komedija „Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All at Once“, 2022) ryškiai išsiskiria iš panašaus žanro filmų. Nuo tada, kai filmas pradėtas rodyti plačiajai visuomenei, jis greitai subūrė aistringą gerbėjų būrį ir sukėlė daug kalbų tarp kino mėgėjų internete. Aistringa reakcija į filmą socialiniuose tinkluose parodė, kad, nepaisant dominuojančio „Marvel“ studijos šabloniško stiliaus, žiūrovai labiau trokšta originalaus ir kūrybiško turinio.

Andrius RAMANAUSKAS

Siužeto vingiais Per pirmąsias dešimt minučių filmo istorija įmeta žiūrovus į buitinių rūpesčių verpetą. Pagrindinė herojė Evelina Wang (akt. Michelle Yeoh) – imigrantė iš Kinijos, valdanti beveik bankrutuojančią skalbyklą Kalifornijoje. Ji susiduria su keliomis egzistencinėmis krizėmis. Be to, kad jaučiasi iššvaisčiusi savo potencialą gyvenime, dar jai reikia rūpintis senu tėvu ir dukra, kuri jaučiasi nemylima. Maža to, jos vyras netrukus ketina įteikti jai skyrybų dokumentus. Čia žemiška istorija baigiasi ir toliau siužetas vystosi geometrine progresija į nenuspėjamus ir sunkiai nupasakojamus pasaulius. Filme egzistuoja alternatyvūs realybės scenarijai. Kiekvienas net ir menkiausias Evelinos gyvenimo pasirinkimas įsišakoja ir

sukuria alternatyvius pasaulius, kuriuose ji – visai kitas žmogus, su skirtinga patirtimi ir talentais. Netikėtai Evelina pradeda patirti tai savo kailiu. Vieną dieną ji įgyja galią keliauti ir atsibusti skirtingose savo pačios asmenybėse. Jos galvoje susipina kitose visatose gyvenančių jos versijų prisiminimai, emocijos ir gebėjimai. Moteris suvokia galinti patirti tūkstančius kitų savo gyvenimo versijų, kartais net vienu metu. Tačiau mėgautis naujais atradimais nėra kada – multivisatoms iškyla grėsmė išnykti. Evelina priešą įveikti gali tik tada, kai išsiaiškins, kas gyvenime svarbiausia, nepaisant to, kad ir kaip jis susiklostytų įvairiose savo versijose.

Energingas ir beprotiškas Režisieriai Danas Kwanas ir Danielis Scheinertas labiau žinomi kaip muzikinių klipų kūrėjai. Jų klipai dabartinės muzikos žvaigždėms jau skaičiuoja net ne milijonus, o

Kadrai iš filmo „Viskas iškart ir visur“ (rež. D.Kwanas, D.Scheinertas, 2022).

milijardus peržiūrų socialiniuose tinkluose. Naujausias jų filmas „Viskas iškart ir visur“ yra vienas keistesnių kino reginių per pastaruosius metus, o gal ir per visą kino istoriją. Žodis „keistas“ net per silpnas, norint perteikti visą tą chaosą ir vaizdų mišrainę, kurią patirs filmo auditorija. Tiesą sakant, žiūrovai po peržiūros veikiausiai ieškos ne tinkamiausio būdvardžio filmui apibūdinti, o stipriausios kvaišalų rūšies, kurią yra vartoję savo gyvenime. Šį maksimalaus tempo reginį galima mesti į krūvą kartu su tokiais filmais, kaip „Debesų žemėlapis“ („Cloud Atlas“, 2012), „Užeikite į tuštumą“ („Enter the Void“, 2009) , „Ponas Niekas“ („Mr. Nobody“, 2009), „Nelauktas smūgis“ („Sucker Punch“, 2011) ir visais animacinio serialo „Rikas ir Mortis“ („Rick and Morty“, 2013–2022) sezonais. Filmas pasižymi didžiule energija ir beprotiškumu. Ir rekomenduoti galima tik su įspėjimu, kad šis kinas tikrai ne visiems. Tačiau tiems, kurie mėgaujasi chaosu, šis filmas bus tikra dovana.

Veiksmas ir efektai Filmo „Viskas iškart ir visur“ pasaulio taisyklės gana sudėtingos. Dažnai šokinėjama tarp paralelinių visatų ir iš esmės istorija nagrinėja, kaip būti pačiu geriausiu savimi. Kūrinyje gausu banalių ir įkvepiančių frazių, nuorodų į garsius mokslinės fantastikos filmus. Viskas pateikta su daug adrenalino ir labai daug veiksmo, kurio didžioji dalis yra absurdiška (įskaitant kovas vibratoriais ir rankomis, kai vietoj pirštų auga dešrelės).

KINAS

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Viskas iškart ir visur“ / „Everything Everywhere All at Once“. Žanras: fantastinė veiksmo ir nuotykių komedija, 2022 m. Sukurta: 2022 m. JAV. Režisieriai: Danas Kwanas, Danielis Scheinertas. Scenarijaus autoriai: D.Kwanas, D.Scheinertas. Aktoriai: Michelle Yeoh, Jamie Lee Curtis, Stephanie Hsu, Ke Huy Quan. Operatorius: Larkinas Seiple’as. Kompozitorius: grupė „Son Lux”. Trukmė: 2 val. 19 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų. Filmą „Viskas iškart ir visur“ kūrė du režisieriai – D.Kwanas ir D.Scheinertas, labiau žinomi kaip muzikinių klipų kūrėjai.

Ryškiai kitoks

Nors filmas ir balansuoja ant parodijos ribos, pats jis toks netampa. Kūrinys kupinas efektingos scenografijos, efektų ir įspūdingų kostiumų. Filme keičiasi vaizdo parametrai, naudojama begalė greito montažo technikų ir principų, pasitelkti skirtingi efektai – tiek kompiuteriniai, tiek realūs, net pereinama prie animacijos. Tai šio laikmečio kinas, kuriame vaizdinės medžiagos tiek daug, kad užtektų keliems filmams. Visa ši beprotybė turi tikslą, nors ne kiekvienas žiūrovas ją ištvers.

„Viskas iškart ir visur“ – tai emocijas ir fejerverkus akims skleidžiantis reginys, kuriame kalbama apie tai, kiek daug dalykų egzistuoja žmoguje ir kaip lengva pamiršti, kas gyvenime yra svarbu. Tai nors ir ne tobulas, tačiau unikalus filmas, pasižymintis sprogstamąja energija. Sudėtingi filmo daugialypės visatos ir mokslinės fantastikos elementai kartu su stilingomis kovos scenomis atrodo naujai, palyginti su jau nusibodusių blokbasterių stilistika, kuria buvome maitinami pastarąjį dešimtmetį. „Tu esi nenaudingas būdamas vienas. Gerai, kad nesi vienas“, – sako Evelina filmo pabaigoje. Tai pagrindinė filmo tezė. Žmonės yra maži ir kvaili, apsupti triukšmo, kuris atitraukia juos nuo to, kas svarbu. Visa filmo istorija – tai kautynės laike ir erdvėje. Čia siekiama sugrįžti į tą kūrybiškumo būseną, kurią visi pamiršta gyvenimo rutinoje. Vis dėlto tai vienas iš tų atvejų, kai pripažįstu, kad filme yra nemažai gero, ir rekomenduoju jį pamatyti. Nes tai – kažkas ryškiai kitokio šių metų kino kontekste. Vis dėlto pats jo dar kartą nežiūrėčiau.

Pasiduoti ir paleisti Vienas iš režisierių D.Scheinertas pasidalijo mintimis, kaip reikia patirti filmą „Viskas iškart ir visur“: „Mes norėjome parodyti bandymą egzistuoti ir gyventi šiuolaikinio gyvenimo chaose. Būtent tai ir bandėme užfiksuoti. Filme nėra jokio blogiuko, išskyrus patį chaosą – egzistenciją. Todėl filme galėjome paliesti

daugybę temų: kartų problemas, seksualumą, Azijos amerikiečių tapatybę. Aš nemėgstu filmų, kuriuos reikia išspręsti tarsi lygtį. Mintis, kad tobulas filmas yra tas, kuriame nėra jokių tęstinumo klaidų, man nepatinka. Mums daugelis žiūrovų sakė, kad mūsų filmas privertė juos tiesiog pasiduoti ir pajausti. Labai didžiuojamės antrąja filmo puse, kuri, kitaip nei įprastas meninis filmas, leis atsiduoti jam.“ Kitas filmo režisierius D.Kwanas pridūrė: „Šis filmas yra šimtaprocentinis atsakas į pernelyg intelektualizuotą kino vartojimą. Esame matę tiek daug filmų, kurie turi tokį vidinį laikrodį. Kiekvienu metu tiksliai žinote, kurioje filmo vietoje esate. Mūsų filmas turėjo visa tai sugriauti iš esmės. Jis trenkia tau į veidą už tai, kad net bandai ir stengiesi. Jis tarsi sako: „Nesistenk! Sustok! Pasiduok ir paleisk!“ Manau, kad žmonės, kuriems šis filmas iš tiesų kelia sunkumų arba kurie negali su juo susišnekėti, yra tie, kurie niekada nenori paleisti. Manau, kad tai yra gerai, tai jų teisė.“

GINTARO LAŠAI

Klaipėdos litan i Marina KULČINSKAJA

Tėve, dangaus Dieve, sukūręs mūsų pasaulį, pasigailėk mūsų. Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, atėjęs gelbėti sielų, pasigailėk mūsų. Šventoji Dvasia, Dieve, įkvėpęs Klaipėdos akmenims gyvybės, pasigailėk mūsų. Šventoji Trejybe, vienas Dieve, pasigailėk mūsų, klaipėdiečių. Klaipėda, čerpių stogų mieste, žadink mumyse harmoniją. Klaipėda, amžinai nerimstančio vėjo mieste, stiprink mus per negandas. Klaipėda, prityrusių jūreivių mieste, siųsk linkėjimus mūsų broliams ir seserims. Klaipėda, melzgano grindinio mieste, rodyk mums kelią. Klaipėda, pieninio rūko mieste, pervesk mus per savo labirintą. Klaipėda, saulės įkaitintų pušų mieste, girdyk mus savo aromatu. Klaipėda, senovinių gatvių mieste, pažaisk su mumis slėpynių. Klaipėda, bet kokiu oru nuostabus mieste, leisk visada gėrėtis tavimi. Klaipėda, visais metų laikais jaukus mieste, tramdyk mūsų gyvenimo vėtras. Klaipėda, grimztančios į jūrą saulės mieste, dovanok mums saldžius sapnus. Klaipėda, rožėmis apraizgytų kiemelių mieste, žavėk mus. Klaipėda, gintarinių paplūdimių mieste, dovanok mums savo lobius. Klaipėda, žiemos audrų mieste, suskambėk mumyse savo muzika. Klaipėda, rudeninių lietų mieste, nuplauk mūsų sielas. Klaipėda, mieste prie jūros, ramink mus baltomis kopomis. Klaipėda, užsnigtų gatvių mieste, padėk mums pamiršti rūpesčius. Klaipėda, karamele kvepiantis mieste, nukelk mus į vaikystę. Klaipėda, žydinčių gudobelių mieste, svaigink mus. Klaipėda, jūra ir kaminų dūmais prakvipęs mieste, persunk savo dvasia. Klaipėda, snaudžiančių kavinukių mieste, žvalink mus. Klaipėda, sugriautų bažnyčių mieste, melski su mumis. Klaipėda, sunykusių kapinių mieste, parenk mus amžinajam gyvenimui. Klaipėda, teutonų riterių mieste, mokyk suprasti tavąją kalbą. Klaipėda, nuo pilies prasidėjęs mieste, primink, iš kur mes atėjom. Klaipėda, laukinėmis vynuogėmis apipintas mieste, atsiverk mums. Klaipėda, senovinių laikrodžių mieste, paskubink mus. Klaipėda, pro miglą žvelgiančių geltonų žibintų mieste, apšviesk mūsų kelią. Klaipėda, atokių bastionų mieste, atskleisk savo paslaptis. Klaipėda, pajūrio išaugintas mieste, leisk mums susilieti su bangomis, smėliu ir vėjais. Klaipėda, skambančių varpų mieste, persmelk mus savo angelų balsais. Klaipėda, oranžinių saulėlydžių ir tamsių stogų siluetų mieste, išskleisk priešais mus savo grafiką. Klaipėda, amžiams mūsų širdis užkariavęs mieste, mokyk mus branginti tave. Klaipėda, maro subjaurotas mieste, pripildyk ryžto išsaugoti tave. Melskimės. Dėkojame Tau, Viešpatie Dieve, kad davei mums Klaipėdą, Baltijos perlą. Išmokyk mus saugoti jį ir per jį Tau tarnauti. Atsiųsk savo angelus, kad sergėtų ir gintų jį kaip Tavo nuosavybę, o drauge ir mus. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen. 54

n ija

GINTARO LAŠAI

Vyto Karaciejaus nuotr.

GINTARO LAŠAI

Romanas – pamin k Rokas Flick. Kur upė Šyša teka... Biografinis romanas. Tyto alba, Vilnius, 2022, 456 p. Jovita SAULĖNIENĖ

Neseniai skaitytojus pasiekė rašytojo Roko Flicko biografinis romanas „Kur upė Šyša teka…“ Kaip Šilokarčemos, dabar vadinamos Šilute, kur prabėgo rašytojo vaikystė ir ankstyva jaunystė, patriotui, R.Flickui rūpi skaitytojus supažindinti su savo tėviškės istorinėmis asmenybėmis ir priminti, tarp kokių vertybių jos gyveno. Kilni rašytojo misija – prikelti iš užmaršties didžių žmonių žygius ir darbus Prūsų Lietuvoje prie Šyšos upės. Naujoji R.Flicko knyga byloja apie autoriaus ištikimybę savo krašto istorijai ir kultūrai, pagarbą didžiosioms asmenybėms, meilę gyvenimui. Tai kultūros ekologijos knygos pavyzdys. Romano pavadinimas „Kur upė Šyša teka…“ paakina susitelkti ties žiemą poplūdžiais nerimstančia, o pavasarį dar didesniais potvyniais išsiliejančia ir nepailstamai savo vandenis nešančia upe Šyša. Prie šios srauniosios Šilutės rajone tekančios upės krantų – iškilių asmenybių dvasinė Tėvynė. Šyša – ne tik paties rašytojo R.Flicko tėviškės upė. Prie jos, pasak knygos autoriaus, „sužibo dvi nuostabios asmenybės, vokiečių kilmės vyrai, garsinę ne tik Klaipėdos kraštą, bet visą Lietuvą, kėlę šalies kultūrą“. Tai dvarininkas Hugo Šojus (Scheu) ir rašytojas Hermanas Zudermanas (Sudermann). Autoriui jie – „dvasios riteriai, paribio žemės piliečiai, Pamario krašto patriotai“. Apie juos ir sukasi gyvenimas romane. Romaną sudaro dvi dalys „Šilokarčemos riteris Hugas Šojus“ ir „Rambyno kalno vėliavnešys Hermanas Zudermanas“, kuriose atkuriami dokumentiškai pagrįsti šių dviejų didžios dvasios įžymybių paveikslai išsamiame politiniame, istoriniame, kultūriniame kontekste. Knygos autoriui H.Šojus ir H.Zudermanas savo gyvenimu ir darbais – žmoniškumo ir moralumo pavyzdys. Toks pozityvus rašytojo požiūris – didelis šio biografinio romano privalumas. 56

Kad atskleistų šias asmenybes, R.Flickas pasirinko biografinio romano žanrą, kuris priklauso erudicijos sferai. Kad rašytojas nuosekliai atkurtų vaizduojamų herojų gyvenimo kelią, kad pagristų asmenybių biografijos faktus, perteiktų vaizduojamos epochos dvasią, jam teko išstudijuoti begalę šaltinių. Siekiant sustiprinti autentiškumo įspūdį, tokio pobūdžio romanuose nevengiama ir gausių paaiškinimų: nurodomi naudoti šaltiniai, rašomos pratarmės ir epilogai, iliustruojama dokumentinėmis nuotraukomis. Beje, tų šaltinių nuorodų skaitytojams ir šiame romane galėtų būti daugiau, ypač kalbant apie H.Šojų. Knygos pratarmėje rašytojas skaitytojus perspėja, kad rašo „ne biografinį, istorinį darbą, bet romaną, pagrįstą tikrais faktais“. Tačiau „biografinis, istorinis darbas“ iš esmės neprieštarauja romanui, „pagrįstam tikrais faktais“. Pagarba tiesos faktui ir įtaigaus išgalvoto epizodo, monologo ar dialogo teisė biografiniame romane visada išlieka. Autoriui svarbu medžiagą perteikti patraukliai, gyvai, todėl reikšmingas „fanta-

zuotojo pradas“. Pagrindinė problema – laviruoti tarp gyvenimiškos medžiagos ir meninės išmonės, tarp istorinės dokumentikos ir meninio vaizdingumo. Skaitytojams ši pažintis su H.Šojumi – tai meniškai autoriaus interpretuojamas veiklios asmenybės gyvenimas. Pasakodamas apie klaipėdietį dvarininką, užėmusį Prūsų Lietuvoje aukštas pareigas žemės ūkio srityje, aktyviai pasireiškusį krašto kultūros baruose, dosnų Šilutės mecenatą, bendravusį su aukšto rango politikais bei kultūros veikėjais ir už nuopelnus šalies ekonomikai ir kultūrai apdovanotą garbingais titulais, gavusį Karaliaučiaus universiteto filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnį, rašytojas R.Flickas preciziškai remiasi dokumentine medžiaga. Tai leidžia jam supažindinti skaitytojus su įvairialype švietėjiška visuomenine ir profesine H.Šojaus veikla, pareikalavusia bene daugiausia jo gyvenimo laiko. Asmeniniam gyvenimui to laiko tarsi ir pritrūko. O gal tiesiog užsisklendė savyje, nes likimas jam nepagailėjo daug skaudžių smūgių (ankstyva žmonos Mary Džeinės mirtis, sūnų ir anūkų lemtis, apakimas gyvenimo saulėlydyje ir kt.). Rašytojui labiausiai rūpėjo atskleisti, kaip H.Šojus nesavanaudiškai savo dvasiniais lobiais dalijosi su kitais žmonėmis, tarp jų – ir su rašytoju H.Zudermanu. Ir romano „Kur upė Šyša teka…“ autoriui pavyko išryškinti Prūsų Lietuvos kultūros suformuotą dvarininko H.Šojaus visuomenišką prigimtį, atskleisti jo dvasinį didingumą. Šilokarčemos riteris H.Šojus knygoje iškyla kaip filantropas, kūrybiškas ir draugiškas, estetas, diplomatiniu talentu apdovanota asmenybė. Skaitytojai, sekdami knygos autoriaus nuosekliai dėstomus žinomo žmogaus gyvenimo faktus, susipažindami su detaliais herojaus išorės ar aplinkos meniniais aprašymais, patiria, kaip atkuriama biografija virsta meno kūriniu, įvedančiu į Prūsų Lietuvos istorinę kultūrinę erdvę. Įdomi asmenybės biografija jau savaime yra meno kūrinys. Tai tinka ir H.Zudermano atvejui. Pasak rašytojo

GINTARO LAŠAI

n klas tėviškei R.Flicko, „aukštas, išvaizdus, vitališkas, atkaklus ir nervingas. Ne kartą pakliuvęs į bohemos kvaitulio spąstus, moterų mylimas ir mylintis“ H.Zudermanas romane pristatomas kaip žmogus ir kaip menininkas. Kaip žmogus – veržlus, valingai siekiantis savo tikslų. Kaip produktyvus romanų, dramų, autobiografinių kūrinių autorius – pasiekęs kūrybinių aukštumų, patyręs šlovės svaigulį. Už kūrybą net buvo pristatytas Nobelio premijai, tik, deja, jam ji nebuvo paskirta. Beje, H.Zudermanas buvo gerai žinomas ir Klaipėdos mieste, net kelios organizacijos vadinosi jo vardu. Klaipėdos dramos teatre jo dramos beveik visos buvo suvaidintos ir sulaukė žiūrovų anšlago. Romane H.Zudermano asmenybė pristatoma labai gyvai, įtaigiai, įdomiai. Nesinori komentuoti ir atimti malonumo iš skaitytojų, pasiryžusių susipažinti su šiuo garsiu didingos dvasios menininku. R.Flickas savo knygoje sukūrė iškilų žodinį paminklą kraštiečiui ir kaip šio kūrėjo gerbėjas epiloge „Lietuvai Hermanas Zudermanas reikalingas“ pabrėžė, kad „Prūsų Lietuvai, buvusiam paribio kraštui, beveik nežinomam ne tik pasaulio, bet ir Europos tautoms, šis rašytojas yra neįkainojamas. Kito tokio, sugebėjusio sudominti skaitytojus šiuo kraštu ir visa Lietuva, nėra ir gal dar ilgai nebus. Vien už tai jis mums ne tik vertingas, bet ir reikalingas“. Iš tiesų H.Zudermano kūryba šiandien mus turėtų dominti ir kaip meno šaltinis, ir kaip istorinis kultūrinis Prūsų Lietuvos paveldas. Visa tai susiję su amžinomis, niekada nesenstančiomis žmoniškumo vertybėmis. Romano autorius sukūrė intrigą, siūlydamas pažvelgti į H.Šojų ir H.Zudermaną šalia vienas kito. Autoriaus valia tampame šių dviejų dvasios gigantų, prie gyvybingosios Šyšos versmės užsibuvusių, savo gimtąją tėviškės žemę širdimi priėmusių ir savo didžius darbus savo kraštui paskyrusių, bendrystės liudininkais ir vertintojais. Pirmiausia tenka mintyse sujungti atskirus epizodus iš abiejų knygos dalių apie jų tarpusavio bendravimą (H.Šojaus dukters Helenos draugystė su H.Zudermano motina Dorotėja, susitikimai Šilokarčiamoje

ir kt.), prisiminti jų apsilankymus pas Bismarko kolonistus Rupkalvių ir Aukštumalos pelkininkus, kurių istorijos atguls į H.Zudermano knygą, ir pan. Reikėtų nepraleisti progos ir pasiaiškinti dviejų dvasiškai giminingų, kūrybiškų asmenybių subtilų gestą – pagerbti ir įamžinti vienas kitą. H.Zudermanas savo knygą „Lietuviškos istorijos“ dedikuos „brangiam ir gerbiamam draugui, ekonomikos patarėjui iš Šilutės apskrities“, o jos apysakoje „Jonas ir Erdmė“ H.Šojus taps veikėjo prototipu. H.Šojus po H.Zudermano mirties paskirs sklypą rašytojo skverui ir jo paminklui (skulptorius Erichas Schmidtas-Kestneris), kuris buvo atidengtas 1930 m. lapkričio 2 d. Ne mažiau intriguojanti dar viena autoriaus užduotis tiems, kurie skaitys knygą, – ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl vokiečių tautybės H.Šojus ir H.Zudermanas tiek daug dėmesio skyrė Prūsų Lietuvos lietuvininkų kultūrai, jų kalbai. Priežasčių – ne viena. R.Flickas primena istoriko Dariaus Barasos mintį, kad XX a. pr. vokiečių intelektualai ėmė domėtis savo tautiniu identitetu. Dažnas jų ėmė vadintis prūsu. Ne išimtis ir pats H.Zudermanas, sakęs: „Mes esame pareigos tauta, esame prūsai, ir tuo didžiuojamės.“ Atkreipus dėmesį į lietuvininkus kaip „mirštančią tautybę“, susitelkta į jų kultūros ir kalbos tyrimus. Taip H.Šojus sukaupė muziejinių eksponatų, kurie dabar saugomi jo vardu pavadintame muziejuje, o H.Zudermanas išleido jam pasaulinę šlovę atnešusias „Lietuviškas istorijas“, kurios suvedė jį ir su Vydūnu. Svarus jų abiejų įnašas į Prūsijos lietuvininkų istorinį kultūrinį paveldą. Tais didžiais darbais apie lietuvininkus jie ir patys įsiamžino Šyšos žemėje. Neatsitiktinai R.Flicko knygos viršelį puošia trys simboliniai raktai, įvedantys į kultūrinį ir visuomeninį Prūsų Lietuvos gyvenimą. Tai suteikia galimybę pažinti nuostabias Šyšos žemės asmenybes, prie kurių šalia stojasi ir rašytojas R.Flickas. Iš Šilutės krašto kilusi vokiškai rašanti poetė Aldona Gustas pasakytų: „Nukrito saulė į Šyšą.“

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

Byla F289 susitinkame vėl pilkuose puslapiuose tiek daug istorijų čia jau nugulę daug braukyta, taisyta, žymėta paraštėse ir kaip įspėti, kas buvo tie svarbiausi, kaip suprasti, kas (iš)liko tarp eilučių, kai pabaigoje pieštuku užrašytas tik vienas žodis – nepublikuota *** tai kaip mes dabar gyvensime mūsų dievai gatvėje susitikę nesikalba tai kaip mes dabar gyvensime nebeaišku kokiais mėnesiais vaikštau tai kaip mes dabar gyvensime paukščiai jau tik piečiau tai kaip mes dabar gyvensime vakar dar buvo vasara, šiandien – ruduo tai kaip mes dabar gyvensime buvom du, dabar jau po vieną *** tai dabar jau dainuok, Korkovado kalne, kol favelos miega, o nuo tų dainų smilkstu kaip Palo Santo, leidžiuosi nuo Cukraus galvos į atogrąžų naktį, kurios taip ir nemačiau. Įsiūbuok mane, Korkovade, virš Rio krantų, nunešk ten, kur niekad nebūsiu ► 57

GINTARO LAŠAI

◄

*** kiekvienąkart žvilgtelėjus atidžiau į veidrodį pamatai, kad jų vis daugėja kiek bedarytum sklastymą vis tiek krenta, kur jų bent keli susiraitę spindi, atrodo išrautum ir nekristų į akis metai, bet kaip rašo žurnaluose, kad geriau to nedaryti, nes vietoje vieno išaugs jų dar daugiau gali stengtis dažyti, bet... kartą man jau sakė: o ko čia stebėtis – pusė giminės juk tokie dar nesulaukę trisdešimties pražilo tai tokia ta nenutraukiama pilka gija *** yra tokių paukščių, kurie neišskrenda žiemoti, tik tupi sau kur ant šakos, kraipo galvą ir žiūri kiaurai į tavo būtį

Vyto Karaciejaus nuotr.

***

Susibarėme dėl batų, kodėl neišmetu tų nuzulintų, nutrintų, iškrypusių jau į puses, klijuotų, ne kartą pakaltų, o man kas – svarbu patogūs

Tu pažiūrėk – valdymas daug patogesnis nei „Pentax“ priprasi ir bus gerai

***

Tu pagalvok čia naujos karjeros galimybės, iššūkiai manau, priprasi ir bus gerai

Visi numanė, kodėl senelis nusipirko kiaulę – žinojo, kad liko nedaug. O svarbiausia jam visad buvo, kad tik kaime blogu neminėtų. Kostiumo nepirko, sakė: „Gerai bus ir tas, kur į vestuves, krikštynas, nes visai kaip naujas.“ Vieną rytą su juo taip ir iškeliavo. Kai jau papjovė kiaulę, kaimo vyrai šnekėjo: „Trise vos iš tvarto ištempėme, taip gerai buvo įšerta.“ Susirinko į gedulingus pietus pusė kaimo. Klebonas ir tas vyniotinį su žirneliais ir majonezu kirto. O dar visai neseniai, prisimenu, rasdavau senelį kambaryje prie lango, klausdavau, ką veiki? Atsakydavo: „Dabar jau tik laukiu.“ 58

Dar neparduok, reikia dar pavažinėti su ja kurį laiką gal priprasi ir bus gerai

Pamatysi, kaip tau čia patiks, jau daug ką iš mokyklos pažįsti, mokytojus, taisykles žinai tikrai priprasi ir bus gerai Kaip dauguma čia gyvenančių sako ir jūra, ir vaizdai tokie pat kaip Lietuvoj – visi pripranta ir būna gerai Žinau, dabar tik sunku save priimti – kūnas kiek pasikeitęs po operacijos, bet priprasi, bus gerai Gal šiuo metu tau sudėtinga atrodo, tėtis pagyvens atskirai nuo mūsų, bet Priprasi

Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (1)

KULTŪROS ISTORIJA

Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui Norint įminti seno miesto, tokia ir yra Klaipėda, paslaptis, būtina pasinerti į kultūrinę archeologiją, kad žinotume, su kokiu praeities „dvasiniu inventoriumi“ atėjome į dabartį. Šio straipsnių ciklo tikslas – priminti apie beveik keturis šimtmečius (1525–1918) trukusią Hohenzollernų dinastijos valdovų įtaką šiam miestui. Tai Prūsijos kunigaikštystės (1525–1701), Prūsijos karalystės (1701–1871) ir Vokietijos imperijos (1871–1918) laikai. Tuo Klaipėdos karališkuoju laikotarpiu valdovų valia miestas plėtėsi, gražėjo, garsėjo... Šįkart pasižvalgykime po Prūsijos kunigaikštystės laikų Klaipėdą, stabtelėdami ties ryškiausiais valdovų sprendimais, palikusiais giliai įspaustas žymes miesto istorijoje. ►

Kunigaikštis Albrechtas von BrandenburgasAnsbachas (1490–1568). Dailininkas Lucas Cranachas d. A. 1528 m.

Kunigaikštis Albrechtas Frydrichas (1553– 1618).

Kunigaikštis Joahimas Frydrichas (1546–1608). Dailininkas Johannas Busermacheris (1580– 1613)

KULTŪROS ISTORIJA

Jovita SAULĖNIENĖ

Galia ir teisė ◄ Klaipėda naują istorinį etapą pradėjo 1525 m. įsikūrus Prūsijos kunigaikštystei, gyvavusiai iki 1701 m., iš viso – 176 metus. Prūsijos kunigaikštystės valdovais tapo Hohenzollernų dinastijos penki (neskaičiuojant regentų) „Dievo išrinktieji“. Per Jų didenybių įžengimo į sostą skirtingų aplinkybių seką ir individualių valdovų charakterių, siekių įvairovę išryškėja ir jų bendri postulatai. Pagrindinės kolonos, kuriomis rėmėsi priimdami sprendimus tų laikų valdovai, – tikyba, karyba ir prekyba. Nuo to priklausė krašto gyventojų moralė,

saugumas, gerovė. Toje Prūsijos valdovų eilės dėlionėje atsispindi ir Klaipėdos miesto raidos etapai, esminiai religiniai, ekonominiai, kultūriniai pokyčiai visuomenėje, atsiskleidžia kintantis miestiečių gyvenimo būdas, besiformuojančios jų tradicijos ir papročiai. Nuo seniausių laikų prūsuose buvo ugdomas paklusnumas krašto valdovams. Tam panaudotos visos įmanomos priemonės. Štai Erazmo Stellos veikale „Apie Prūsijos senovę“ raginama sekti bičių pavyzdžiu („nebūkite kvailesni už savo bites“), nes „jos turi karalių, kurio įsakymams paklūsta. (...) Išsirinkite valdovą ir jo valiai pakluskite. Jis tesprendžia jūsų ginčus, keršija už nužudymus, baudžia už vagystes, saugo nekaltumą. Jis vienintelis teturi galią ir teisę visiems be išimties įsakyti.“ Pats valdovas liaudžiai prisistatydavo kaip galingasis ir teisingasis, „iš

Dievo malonės“ siųstas ir nepriklausomas nuo visų žemiškų valdžių. Jo žodis prilygo Dievo paliepimui ar dieviškai jo malonei. Valdovų poziciją puikiai iliustruoja Prūsijos karaliaus Frydricho II citata: „Jei turėčiau saują, pilną tiesų, prieš ją atverdamas keliskart pagalvočiau. Ar tiesa sukurta žmogui? Ar ne? Ar tauta gali vertinti valdovų politiką?“ Savo išskirtinumą valdovas pabrėždavo ir dokumentuose, kuriuose prisistatydavo esąs siųstas iš „Dievo malonės“, išvardydavo savo titulus, valdomas teritorijas. Neretai tas teritorijų ir titulų sąrašas susidarydavo be galo ilgas. Tai darė įspūdį. Tikėdamiesi dangiškuoju ženklu „pažymėto“ šalies išrinktojo palankumo, „ištikimi valdiniai“ kreipdavosi į jį „maldaudami nuo dangaus iki žemės (...) turėti maloningo gailestingumo“, nevengė patoso ir pa-

Prūsijos žemėlapis „Prvssia“. 1576 m. Kartografas Casparas Hennebergeris (1529–1600). Iliustracijos iš Jovitos Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ (2020).

KULTŪROS ISTORIJA

Kunigaikštis Georgas Frydrichas (1539–1603). Dailininkas Lucas Cranachas jaunesnysis (1515–1589).

garbaus tono, vadindami valdovą aukštybe, kilnybe, aukščiausia šviesybe. Prūsijos valdovo pasaulis neretai buvo nutolęs nuo žemiškojo. Į sostą sėsdavo paveldėjęs jį, nors kartais tas įpėdinis netiko valdyti šalies. Ne visada sėkmingai susiklostydavo ir jų sprendimai, santykiai su krašto žmonėmis. Tačiau niekas nenuginčys, kad Prūsų Lietuvoje viešpatavo valdovų kultas. Ir jų įnašo kraštui, jo žmonių gerovei nenuneigs. Neištrins iš atminties ir Klaipėdos karališkojo paveikslo – jis ryškus, prisotintas sodrių spalvų ir atspalvių.

Augti ir didėti Kunigaikštystės laikais išskirtini trys Klaipėdos miesto gyvavimo etapai, atitinkamai vadinami senuoju miesteliu (1525–1568), naujuoju miestu (1568–1578) ir tiesiog Mėmeliu (1578–1701). Kiekviena istorinė miesto atkarpa sąlygota savitų veiksnių. Svarbus faktorius buvo ir valdovų subjek-

Kunigaikštis Johannas Ziegmundas (1572–1619).

tyvus požiūris, nuo kurio priklausė ir jų „dieviškoji malonė“. Prūsijos valdovai buvo ir senosios Klaipėdos miesto kūrėjai, skleidę įvairią valdymo patirtį. Todėl kiekvieno „Dievo išrinktojo“ įnašas miestui ir jo gyventojams – skirtingas. Su kunigaikščio Albrechto atėjimu į sostą mieste įvyko didelių permainų. Kunigaikštis Albrechtas nutiesė tvirtus pagrindus „senajam miesteliui augti ir didėti“, nes tada Mėmelis priklausė „mažų miestelių“ kategorijai. 1527 m. maždaug 100 gyventojų buvo įsikūrę Senamiesčio

saloje tarp Danės upės atšakos, tekėjusios dabartine Didžiąja Vandens gatve, ir vadinamosios Didžiosios Danės. Kiti buvo apsigyvenę arčiau pilies. Iš viso tais laikais miestelyje priskaičiuota bene 500 gyventojų. Kunigaikščio Albrechto rūpesčiu buvo modernizuota pilis, kurią įtvirtinant reikėjo nemažai pastatų perkelti arčiau Danės. Miesteliui tai buvo tik į naudą. Augo senamiestis. Ėmė formuotis gyvenamieji kvartalai tarp Kurpių, Kepėjų, Tiltų ir Vežėjų gatvių, kilo nauji namai palei pagrindines Tiltų ir Turgaus gatves. Daugėjo gyventojų. ►

PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVAI Kunigaikštis Albrechtas von Brandenburgas-Ansbachas valdė 1525–1568 m. Kunigaikštis Albrechtas Frydrichas valdė 1568–1618 m. Regentai: Kunigaikštis Georgas Frydrichas valdė 1578–1603 m. Kunigaikštis Joahimas Frydrichas valdė 1603–1608 m. Kunigaikštis Johannas Ziegmundas valdė 1608–1618 m. Kunigaikštis Georgas Vilhelmas valdė 1619–1640 m. Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas valdė 1640–1688 m. Kunigaikštis Frydrichas III valdė 1688–1701 m.

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Kunigaikštis Albrechtas ir „žmonių

gerove noriai rūpinosi“. Daug dėmesio valdovas skyrė prekybai: leido užmegzti tiesioginius prekybinius ryšius su Žemaitija, suteikė svarstykles miestui. Miestelis išgyveno ekonominį pakilimą. Dėl jo didenybės dovanotų žemių ir suteiktų privilegijų iškilo kilmingųjų sluoksnis. Valdovo malonę pajuto Wilhelmas von Wolframsdorffas, Hermannas von Bommelnas Tauralaukyje, žinomo Prūsijos dainiaus Simono Dacho prosenelis Benediktas Dochas Bachmanas ir kiti. Ilgainiui susiformuos Tauralaukio, Bachmano, Rotterio dvarų valdos, tapusios svarbia atrama miesto gyvavimui. Su Albrechto vardu Prūsijos kunigaikštystėje susijęs evangelikų liuteronų tikėjimas, M.Liuterio žodžiais tariant, „atskubėjęs lyg palankiausio vėjo išpūstomis burėmis laivas“ ir tapęs gyventojų dvasinio gyvenimo dogma iki šiol. Šv. Jono bažnyčia savotiškai primena pareikalavusius didelių pastangų Albrechto siekius mieste įtvirtinti šio tikėjimo tiesas. Kunigaikštis Albrechtas pirmasis pasirūpino, kad jaunimas rinktųsi studijas jo iniciatyva įkurtame Karaliaučiaus universitete, vėliau vadintame Albertina. 1561 m. potvarkiu kunigaikštis „maloningai įsakė skatinti mūsų Mėmelio, Tilžės ir kitų apskričių jaunuolius, mokančius lietuvių kalbą ir turinčius pradinį išsilavinimą, studijuoti toliau ir suteikė malonę“. Tai buvo pirmieji mieste dvasinės kultūros želmenėliai. Kunigaikščio Albrechto rūpestis dėl miesto saugumo, vystomos prekybos ir gyventojų sielovados davė gražių vaisių.

Naujajam miestui Po Albrechto mirties į sostą sėdęs jo sūnus kunigaikštis Albrechtas Frydrichas savo „malones teikė“ jau nebe miesteliui, o „naujajam miestui Mėmeliui“, kuriame XVI a. pabaigoje gyveno jau maždaug 1 000 gyventojų. Šis valdovas valdė trumpai. Jam susirgus valdžia atiteko trims regentams, kurie savo „dieviškąją malonę“ kreipė naujojo miesto „ypatingam klestėjimui ir augimui“. Svarbiausi visų trijų regentų sprendimai buvo skirti miesto prekybai. Prekės daugiausia buvo gabenamos laivais. Javus, linus, kanapes, sėmenis, kailius prekybinin62

kai išplukdydavo į Švediją, Daniją, Nyderlandus, Škotiją, Liubeką, Dancigą. Prekyba jūros keliu sąlygojo laivybą, taip pat prekybinių laivų statymą. Miestas augo. Tačiau prekybos klestėjimas Mėmelyje piktino Gdanską ir Karaliaučių. Pirmiausia Danės uoste suaktyvėjusią prekybą pristabdyti ėmėsi Gdansko pirkliai. Jų iniciatyva buvo atgabenti akmenys ir jais užverstos Danės žiotys. Tai ilgam apsunkino Danės uoste laivybą, uždarė kelią prekybai. Sukilo ir Karaliaučiaus pirkliai. Arši konkurencinė kova užsitęsė net du šimtmečius ir pridarė daug žalos Mėmeliui. 25 metus valdęs regentas kunigaikštis Georgas Frydrichas, mėgaudamasis savo „dieviškos malonės“ galia, priėmė ir nepalankių miestui sprendimų. Palaikydamas Karaliaučių, 1580 m. potvarkiu kunigaikštis uždraudė miestui laisvą prekybą: neleido jūrų laivyba verstis, prekes jūros keliu išvežti ir įvežti, įleisti į uostą balastu pakrautų laivų. Georgas Frydrichas Mėmelio pirkliams įsakė prekes

Pagrindinės kolonos, kuriomis rėmėsi priimdami sprendimus tų laikų valdovai, – tikyba, karyba ir prekyba. gabenti Kuršių mariomis į Labguvą (dabar Poleskas) ir iš ten „su prekėmis Karaliaučiaus nepravažiuoti“, čia sustoti ir „pagal to meto turgaus kainas įprastu svoriu ir matu parduoti“. Valdovas piktinosi, kad Mėmelyje „kai kurie žmonės išdrįsta didelius laivus statyti“, ir pareikalavo, kad „tokio didelio laivo statyba turi būti nutraukta, visiškai uždrausta ir neleidžiama, niekam nedarant išimties“. Leista tik laivybai Kuršių mariomis laivelius statyti. Tai buvo didelis smūgis naujojo miesto „ypatingam klestėjimui ir augimui“. Viskas pakrypo į gerąją pusę, kai 1583 m. Georgas Frydrichas apsilankė Mėmelyje. Į miestiečių įteiktą prašymą atšaukti draudimus dėl laisvos prekybos kunigaikštis reagavo teigiamai – „maloningai leido ir sutiko“ „vykdyti laisvą prekybą“ ir „vystyti laivininkystę“. Tai buvo postūmis Mėmelio pirkliams susiburti į gildiją dėl „navigacijos ir prekybos“. Navigacija, jų supratimu, reiškė jūrų prekybos verslą.

Vėliau perėmęs krašto valdymą kunigaikštis Johannas Ziegmundas, 1608 m. apsilankęs Mėmelyje, nustatė, kad vietovė „itin patogi prekybai vystyti“, todėl nusprendė „maloningai suteikti pirklių gildijos teises“. 1613 m šis valdovas „išgirdo“ ir Mėmelio pirklių prašymą pagerinti laivybos sąlygas Danės upėje ir iškelti dancigiečių suverstus akmenis upės žiotyse. Darbai buvo pradėti, tačiau galutinai akmenys iškelti tik 1821 m.

Tvarka ir drausmė Valdovai daug dėmesio skyrė ir miesto amatininkams, skatindami juos. Tačiau griežto valdovų grūmojimo neišvengė ir jie. Buvo siekiama pristabdyti amatininkų perėjimą į pirklių gildiją, todėl tai buvo griežtai reglamentuojama. Kunigaikštis Joahimas Frydrichas savo valdymo metais išleido nemažai Mėmelio amatininkus liečiančių dokumentų, kuriais uždraudė jiems verstis bet kokia prekyba, prekiavimu smulkmenomis, supirkinėti linus, kanapes, vašką ir juos perparduoti. Net alų ir midų galima buvo daryti tik savo poreikiams, bet ne pardavinėjimui. Buvo leista naudotis tik tuo, kas reikalinga jų pačių buičiai ir amatui. „Kunigaikštiškajai valiai ir valdžiai“ svarbi buvo „naujojo miesto“ gyventojų santarvė, tvarka ir drausmė. Taisyklėmis visiems gyventojų sluoksniams ir reikalavimais vos ne visiems gyvenimo atvejams buvo siekiama prūsiškos tvarkos („Ordnung ist Ordnug“). Tačiau žmogaus prigimtis ne taip paprastai tramdoma. Sakykime, ar visada buvo paisoma priminimo vietinei valdžiai „visus miesto reikalus geriau prižiūrėti, atsargiai ir taupiai leisti pinigus“? Už prasižengimus buvo griežtai baudžiama. Įdomus šiuo požiūriu „maloningojo valdovo“ Georgo Frydricho 1597 m. potvarkis, kuriuo trukdantiems „miestui augti ir santarvei bendruomenėje palaikyti“, „gerai tvarkai ir drausmei palaikyti“ buvo numatytos bausmės: už Dievo vardo negerbimą privaloma vargšams paaukoti 3 guldenus, už kito kalbos pertraukimą mokėti 2 guldenus, už prekių pardavimą už miesto vartų – 3 markės ir pan. Prūsiškai tvarkai įtvirtinti prireiks laiko ir net viešų bausmių miesto aikštėse. Tačiau tai nutiks vėliau.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Durys 2022 06

Articles inside

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai

Jovita SAULĖNIENĖ. Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (1

Jovita SAULĖNIENĖ. Romanas – paminklas tėviškei

Marina KULČINSKAJA. Klaipėdos litanija

ir J.Stauskaitės gra ka

Irma STASIULIENĖ. Skulptorius A.Sakalauskas: laikas keičia ir mintis, ir požiūrį Nijolė NEVČESAUSKIENĖ, Regina URBONIENĖ. Pamario galerijoje – L.J.Jankaus tapyba

Andrius RAMANAUSKAS. Viskas iškart ir visur

Žaneta SKERSYTĖ. Baleto artistė O.Borodina: negaliu ir nenoriu gyventi be šokio

Danguolė RUŠKIENĖ. Rekonekcijos – nauja senos fotogra jos versija

Algirdas ŠUMSKIS. XXII tarptautinio Stasio Šimkaus chorų konkurso aidai

Aris KATEILA. Žvejų rūmams – 40 metų. Epizodai

Nijolė KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ. Materia magica. Objektai ir jų atgaivinimas Klaipėdos lėlių teatre