Jovita SAULĖNIENĖ. Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (1

Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (1)

Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Norint įminti seno miesto, tokia ir yra Klaipėda, paslaptis, būtina pasinerti į kultūrinę archeologiją, kad žinotume, su kokiu praeities „dvasiniu inventoriumi“ atėjome į dabartį. Šio straipsnių ciklo tikslas – priminti apie beveik keturis šimtmečius (1525–1918) trukusią Hohenzollernų dinastijos valdovų įtaką šiam miestui. Tai Prūsijos kunigaikštystės (1525–1701), Prūsijos karalystės (1701–1871) ir Vokietijos imperijos (1871–1918) laikai. Tuo Klaipėdos karališkuoju laikotarpiu valdovų valia miestas plėtėsi, gražėjo, garsėjo... Šįkart pasižvalgykime po Prūsijos kunigaikštystės laikų Klaipėdą, stabtelėdami ties ryškiausiais valdovų sprendimais, palikusiais giliai įspaustas žymes miesto istorijoje. ►

Kunigaikštis Albrechtas von BrandenburgasAnsbachas (1490–1568). Dailininkas Lucas Cranachas d. A. 1528 m. Kunigaikštis Albrechtas Frydrichas (1553–1618). Kunigaikštis Joahimas Frydrichas (1546–1608). Dailininkas Johannas Busermacheris (1580–1613)

Jovita SAULĖNIENĖ

Galia ir teisė

◄ Klaipėda naują istorinį etapą pradėjo 1525 m. įsikūrus Prūsijos kunigaikštystei, gyvavusiai iki 1701 m., iš viso – 176 metus. Prūsijos kunigaikštystės valdovais tapo Hohenzollernų dinastijos penki (neskaičiuojant regentų) „Dievo išrinktieji“. Per Jų didenybių įžengimo į sostą skirtingų aplinkybių seką ir individualių valdovų charakterių, siekių įvairovę išryškėja ir jų bendri postulatai. Pagrindinės kolonos, kuriomis rėmėsi priimdami sprendimus tų laikų valdovai, – tikyba, karyba ir prekyba. Nuo to priklausė krašto gyventojų moralė, saugumas, gerovė. Toje Prūsijos valdovų eilės dėlionėje atsispindi ir Klaipėdos miesto raidos etapai, esminiai religiniai, ekonominiai, kultūriniai pokyčiai visuomenėje, atsiskleidžia kintantis miestiečių gyvenimo būdas, besiformuojančios jų tradicijos ir papročiai.

Nuo seniausių laikų prūsuose buvo ugdomas paklusnumas krašto valdovams. Tam panaudotos visos įmanomos priemonės. Štai Erazmo Stellos veikale „Apie Prūsijos senovę“ raginama sekti bičių pavyzdžiu („nebūkite kvailesni už savo bites“), nes „jos turi karalių, kurio įsakymams paklūsta. (...) Išsirinkite valdovą ir jo valiai pakluskite. Jis tesprendžia jūsų ginčus, keršija už nužudymus, baudžia už vagystes, saugo nekaltumą. Jis vienintelis teturi galią ir teisę visiems be išimties įsakyti.“ Pats valdovas liaudžiai prisistatydavo kaip galingasis ir teisingasis, „iš Dievo malonės“ siųstas ir nepriklausomas nuo visų žemiškų valdžių. Jo žodis prilygo Dievo paliepimui ar dieviškai jo malonei. Valdovų poziciją puikiai iliustruoja Prūsijos karaliaus Frydricho II citata: „Jei turėčiau saują, pilną tiesų, prieš ją atverdamas keliskart pagalvočiau. Ar tiesa sukurta žmogui? Ar ne? Ar tauta gali vertinti valdovų politiką?“

Savo išskirtinumą valdovas pabrėždavo ir dokumentuose, kuriuose prisistatydavo esąs siųstas iš „Dievo malonės“, išvardydavo savo titulus, valdomas teritorijas. Neretai tas teritorijų ir titulų sąrašas susidarydavo be galo ilgas. Tai darė įspūdį. Tikėdamiesi dangiškuoju ženklu „pažymėto“ šalies išrinktojo palankumo, „ištikimi valdiniai“ kreipdavosi į jį „maldaudami nuo dangaus iki žemės (...) turėti maloningo gailestingumo“, nevengė patoso ir pa-

Prūsijos žemėlapis „Prvssia“. 1576 m. Kartografas Casparas Hennebergeris (1529–1600). Iliustracijos iš Jovitos Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ (2020).

Kunigaikštis Georgas Frydrichas (1539–1603). Dailininkas Lucas Cranachas jaunesnysis (1515–1589). Kunigaikštis Johannas Ziegmundas (1572–1619).

garbaus tono, vadindami valdovą aukštybe, kilnybe, aukščiausia šviesybe.

Prūsijos valdovo pasaulis neretai buvo nutolęs nuo žemiškojo. Į sostą sėsdavo paveldėjęs jį, nors kartais tas įpėdinis netiko valdyti šalies. Ne visada sėkmingai susiklostydavo ir jų sprendimai, santykiai su krašto žmonėmis. Tačiau niekas nenuginčys, kad Prūsų Lietuvoje viešpatavo valdovų kultas. Ir jų įnašo kraštui, jo žmonių gerovei nenuneigs. Neištrins iš atminties ir Klaipėdos karališkojo paveikslo – jis ryškus, prisotintas sodrių spalvų ir atspalvių.

Augti ir didėti

Kunigaikštystės laikais išskirtini trys Klaipėdos miesto gyvavimo etapai, atitinkamai vadinami senuoju miesteliu (1525–1568), naujuoju miestu (1568–1578) ir tiesiog Mėmeliu (1578–1701). Kiekviena istorinė miesto atkarpa sąlygota savitų veiksnių. Svarbus faktorius buvo ir valdovų subjektyvus požiūris, nuo kurio priklausė ir jų „dieviškoji malonė“.

Prūsijos valdovai buvo ir senosios Klaipėdos miesto kūrėjai, skleidę įvairią valdymo patirtį. Todėl kiekvieno „Dievo išrinktojo“ įnašas miestui ir jo gyventojams – skirtingas.

Su kunigaikščio Albrechto atėjimu į sostą mieste įvyko didelių permainų. Kunigaikštis Albrechtas nutiesė tvirtus pagrindus „senajam miesteliui augti ir didėti“, nes tada Mėmelis priklausė „mažų miestelių“ kategorijai. 1527 m. maždaug 100 gyventojų buvo įsikūrę Senamiesčio saloje tarp Danės upės atšakos, tekėjusios dabartine Didžiąja Vandens gatve, ir vadinamosios Didžiosios Danės. Kiti buvo apsigyvenę arčiau pilies. Iš viso tais laikais miestelyje priskaičiuota bene 500 gyventojų. Kunigaikščio Albrechto rūpesčiu buvo modernizuota pilis, kurią įtvirtinant reikėjo nemažai pastatų perkelti arčiau Danės. Miesteliui tai buvo tik į naudą. Augo senamiestis. Ėmė formuotis gyvenamieji kvartalai tarp Kurpių, Kepėjų, Tiltų ir Vežėjų gatvių, kilo nauji namai palei pagrindines Tiltų ir Turgaus gatves. Daugėjo gyventojų. ►

PRŪSIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDOVAI

Kunigaikštis Albrechtas von Brandenburgas-Ansbachas valdė 1525–1568 m. Kunigaikštis Albrechtas Frydrichas valdė 1568–1618 m. Regentai: Kunigaikštis Georgas Frydrichas valdė 1578–1603 m. Kunigaikštis Joahimas Frydrichas valdė 1603–1608 m. Kunigaikštis Johannas Ziegmundas valdė 1608–1618 m. Kunigaikštis Georgas Vilhelmas valdė 1619–1640 m. Didysis kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas valdė 1640–1688 m. Kunigaikštis Frydrichas III valdė 1688–1701 m.

◄ Kunigaikštis Albrechtas ir „žmonių gerove noriai rūpinosi“. Daug dėmesio valdovas skyrė prekybai: leido užmegzti tiesioginius prekybinius ryšius su Žemaitija, suteikė svarstykles miestui. Miestelis išgyveno ekonominį pakilimą. Dėl jo didenybės dovanotų žemių ir suteiktų privilegijų iškilo kilmingųjų sluoksnis. Valdovo malonę pajuto Wilhelmas von Wolframsdorffas, Hermannas von Bommelnas Tauralaukyje, žinomo Prūsijos dainiaus Simono Dacho prosenelis Benediktas Dochas Bachmanas ir kiti. Ilgainiui susiformuos Tauralaukio, Bachmano, Rotterio dvarų valdos, tapusios svarbia atrama miesto gyvavimui.

Su Albrechto vardu Prūsijos kunigaikštystėje susijęs evangelikų liuteronų tikėjimas, M.Liuterio žodžiais tariant, „atskubėjęs lyg palankiausio vėjo išpūstomis burėmis laivas“ ir tapęs gyventojų dvasinio gyvenimo dogma iki šiol. Šv. Jono bažnyčia savotiškai primena pareikalavusius didelių pastangų Albrechto siekius mieste įtvirtinti šio tikėjimo tiesas.

Kunigaikštis Albrechtas pirmasis pasirūpino, kad jaunimas rinktųsi studijas jo iniciatyva įkurtame Karaliaučiaus universitete, vėliau vadintame Albertina. 1561 m. potvarkiu kunigaikštis „maloningai įsakė skatinti mūsų Mėmelio, Tilžės ir kitų apskričių jaunuolius, mokančius lietuvių kalbą ir turinčius pradinį išsilavinimą, studijuoti toliau ir suteikė malonę“. Tai buvo pirmieji mieste dvasinės kultūros želmenėliai. Kunigaikščio Albrechto rūpestis dėl miesto saugumo, vystomos prekybos ir gyventojų sielovados davė gražių vaisių.

Naujajam miestui

Po Albrechto mirties į sostą sėdęs jo sūnus kunigaikštis Albrechtas Frydrichas savo „malones teikė“ jau nebe miesteliui, o „naujajam miestui Mėmeliui“, kuriame XVI a. pabaigoje gyveno jau maždaug 1 000 gyventojų. Šis valdovas valdė trumpai. Jam susirgus valdžia atiteko trims regentams, kurie savo „dieviškąją malonę“ kreipė naujojo miesto „ypatingam klestėjimui ir augimui“.

Svarbiausi visų trijų regentų sprendimai buvo skirti miesto prekybai. Prekės daugiausia buvo gabenamos laivais. Javus, linus, kanapes, sėmenis, kailius prekybininkai išplukdydavo į Švediją, Daniją, Nyderlandus, Škotiją, Liubeką, Dancigą. Prekyba jūros keliu sąlygojo laivybą, taip pat prekybinių laivų statymą. Miestas augo.

Tačiau prekybos klestėjimas Mėmelyje piktino Gdanską ir Karaliaučių. Pirmiausia Danės uoste suaktyvėjusią prekybą pristabdyti ėmėsi Gdansko pirkliai. Jų iniciatyva buvo atgabenti akmenys ir jais užverstos Danės žiotys. Tai ilgam apsunkino Danės uoste laivybą, uždarė kelią prekybai. Sukilo ir Karaliaučiaus pirkliai. Arši konkurencinė kova užsitęsė net du šimtmečius ir pridarė daug žalos Mėmeliui. 25 metus valdęs regentas kunigaikštis Georgas Frydrichas, mėgaudamasis savo „dieviškos malonės“ galia, priėmė ir nepalankių miestui sprendimų. Palaikydamas Karaliaučių, 1580 m. potvarkiu kunigaikštis uždraudė miestui laisvą prekybą: neleido jūrų laivyba verstis, prekes jūros keliu išvežti ir įvežti, įleisti į uostą balastu pakrautų laivų. Georgas Frydrichas Mėmelio pirkliams įsakė prekes

Pagrindinės kolonos, kuriomis rėmėsi priimdami sprendimus tų laikų valdovai, – tikyba, karyba ir prekyba.

gabenti Kuršių mariomis į Labguvą (dabar Poleskas) ir iš ten „su prekėmis Karaliaučiaus nepravažiuoti“, čia sustoti ir „pagal to meto turgaus kainas įprastu svoriu ir matu parduoti“. Valdovas piktinosi, kad Mėmelyje „kai kurie žmonės išdrįsta didelius laivus statyti“, ir pareikalavo, kad „tokio didelio laivo statyba turi būti nutraukta, visiškai uždrausta ir neleidžiama, niekam nedarant išimties“. Leista tik laivybai Kuršių mariomis laivelius statyti. Tai buvo didelis smūgis naujojo miesto „ypatingam klestėjimui ir augimui“.

Viskas pakrypo į gerąją pusę, kai 1583 m. Georgas Frydrichas apsilankė Mėmelyje. Į miestiečių įteiktą prašymą atšaukti draudimus dėl laisvos prekybos kunigaikštis reagavo teigiamai – „maloningai leido ir sutiko“ „vykdyti laisvą prekybą“ ir „vystyti laivininkystę“. Tai buvo postūmis Mėmelio pirkliams susiburti į gildiją dėl „navigacijos ir prekybos“. Navigacija, jų supratimu, reiškė jūrų prekybos verslą. Vėliau perėmęs krašto valdymą kunigaikštis Johannas Ziegmundas, 1608 m. apsilankęs Mėmelyje, nustatė, kad vietovė „itin patogi prekybai vystyti“, todėl nusprendė „maloningai suteikti pirklių gildijos teises“. 1613 m šis valdovas „išgirdo“ ir Mėmelio pirklių prašymą pagerinti laivybos sąlygas Danės upėje ir iškelti dancigiečių suverstus akmenis upės žiotyse. Darbai buvo pradėti, tačiau galutinai akmenys iškelti tik 1821 m.

Tvarka ir drausmė

Valdovai daug dėmesio skyrė ir miesto amatininkams, skatindami juos. Tačiau griežto valdovų grūmojimo neišvengė ir jie. Buvo siekiama pristabdyti amatininkų perėjimą į pirklių gildiją, todėl tai buvo griežtai reglamentuojama. Kunigaikštis Joahimas Frydrichas savo valdymo metais išleido nemažai Mėmelio amatininkus liečiančių dokumentų, kuriais uždraudė jiems verstis bet kokia prekyba, prekiavimu smulkmenomis, supirkinėti linus, kanapes, vašką ir juos perparduoti. Net alų ir midų galima buvo daryti tik savo poreikiams, bet ne pardavinėjimui. Buvo leista naudotis tik tuo, kas reikalinga jų pačių buičiai ir amatui. „Kunigaikštiškajai valiai ir valdžiai“ svarbi buvo „naujojo miesto“ gyventojų santarvė, tvarka ir drausmė. Taisyklėmis visiems gyventojų sluoksniams ir reikalavimais vos ne visiems gyvenimo atvejams buvo siekiama prūsiškos tvarkos („Ordnung ist Ordnug“). Tačiau žmogaus prigimtis ne taip paprastai tramdoma. Sakykime, ar visada buvo paisoma priminimo vietinei valdžiai „visus miesto reikalus geriau prižiūrėti, atsargiai ir taupiai leisti pinigus“? Už prasižengimus buvo griežtai baudžiama. Įdomus šiuo požiūriu „maloningojo valdovo“ Georgo Frydricho 1597 m. potvarkis, kuriuo trukdantiems „miestui augti ir santarvei bendruomenėje palaikyti“, „gerai tvarkai ir drausmei palaikyti“ buvo numatytos bausmės: už Dievo vardo negerbimą privaloma vargšams paaukoti 3 guldenus, už kito kalbos pertraukimą mokėti 2 guldenus, už prekių pardavimą už miesto vartų – 3 markės ir pan.

Prūsiškai tvarkai įtvirtinti prireiks laiko ir net viešų bausmių miesto aikštėse. Tačiau tai nutiks vėliau.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8