Durys 2022 10 2 dalis

„Piktųjų karta“ –baltiškasis noir detektyvas

Naujausias režisieriaus Emilio Vėlyvio trileris „Piktųjų karta“ jau dabar priskiriamas skandinaviškam noir’o detektyvo žanrui. Pats esu šioks toks šio žanro gerbėjas, bet tik rudenį ir žiemą, kai tamsu ir užklumpa melancholija, o už lango – rudeniškas purvas. Vietoj to, kad keliaučiau į šiltus kraštus, kur nors į užsienį peržiemoti, aš lieku Lietuvoje. Tada neišvengiamai norisi pagriebti kokį skandinavišką detektyvinį skaitalą, kurių dabar apstu.

žanrą turbūt labiausiai išpopuliarino Stiego Larssono trilogija „Mergina su drakono tatuiruote“, vėliau virtusi keliais filmais. Iš Skandinavijos šis žanras paplito po visą pasaulį. Ir šiomis dienomis jau daugiamilijoninė auditorija laukia naujų romanų, televizijos serialų ir filmų, kad numalšintų didėjantį tamsių groteskiškų istorijų troškulį. Dramatiški, įtampos kupini siužetai prikausto žiūrovus prie kėdžių ir įtraukia į atšiaurius Norvegijos, Švedijos, Islandijos, Danijos ir Suomijos kraštovaizdžius.

Šiaurietiško arba skandinaviško noir’o veiksmas dažniausiai vyksta vienoje iš Šiaurės šalių provincijų, mažame miestelyje, istorija paprastai parašyta arba parodyta iš policijos darbo (tyrimo) perspektyvos. Šiems trileriams būdingi šokiruojantys pasakojimai, niūri aplinka ir problemiški veikėjai su tamsia praeitimi.

Štai keli pagrindiniai šiaurietiškam noir’ui būdingi elementai.

Pagrindinis veikėjas – dažniausiai neramus ir kankinamas praeities antiherojus, kovojantis su savo vidiniais demonais.

Žanro ypatumai

Skandinavija karaliauja laimės rodiklius rodančiose statistinėse lentelėse, tačiau tai nereiškia, kad šiose Šiaurės šalyse vyrauja vien tik neišsemiamas optimizmas. Šalta temperatūra, ilgos tamsios žiemos naktys ir didžiuliai laukinės gamtos plotai įkvėpė niūraus kriminalinės literatūros žanro –šiaurietiškojo noir’o (Nordic Noir) – atsiradimą.

Šiurpios kriminalinės dramos pamažu persikėlė iš knygų puslapių į ekranus. Šį

Niūri aplinka (ištisai lyja, sninga, miestą gaubia rūkas), dažniausiai veiksmas vyksta atokiuose kraštovaizdžiuose ir miesteliuose, scenos nufilmuotos nykiuose, apleistuose, bauginančiuose, snieguotuose peizažuose ir iš pažiūros ramiuose, tyliuose rajonuose. Ši aplinka yra beveik kaip paslapčių, kurių sudėtingą voratinklį turi išnarplioti detektyvas, metafora.

Siužetai susiję su įtakingų žmonių korupcija, bet ją užgožia ypač žiaurūs nusikaltimai, pavyzdžiui, žmogžudystės, mizoginija ir išprievartavimai.

Tvirtai sukaltas pasakojimas pasižymi sudėtingomis temomis, fatališkais siužeto vingiais ir netikėtais posūkiais.

Istorijai būdinga socialinė kritika, nušviečianti visuomenės ydas nuo pasiturinčiųjų sluoksnių iki visuomenės padugnių.

Pasakojimai juda melancholišku tempu su lėta, minimalistine fonine muzika. Vizu-

alinė estetika dera su morališkai sudėtinga nuotaika ir temomis.

Nordic Noir išsiskiria iš kitų kriminalinių serialų realistišku, paprastu ir tiksliu siužetu bei veikėjais. Čia nėra patetikos ar nereikalingų žodžių, kurie užgožia siužetą ir žinutę.

Skirtingai nuo tradicinių Holivudo detektyvinių dramų, kuriose gausu muštynių, kietų dialogų ir automobilių gaudynių su pagrindiniu personažu, šaudančiu pro važiuojančio automobilio langą, ar stereotipinių britų detektyvo siužetų, kur pagrindinė intriga – „kas tas blogietis, kuris padarė nusikaltimą?“, šiaurietiškas noir’as turi tokį antiherojų, kuris neretai naudoja abejotinus būdus nusikaltimams išaiškinti, kad atskleistų visuomenės padugnes ir kartu išspręstų savo problemas. Siužetą čia sunkiai įvardytum, kad jame „geriečiai kovoja prieš blogiečius“. Visų moralės ribos čia pilkos. Istorijos čia nukelia žiūrovus į pasaulį, pagrįstą šiurkščiais, nesentimentaliais ir realistiškais motyvais, su drąsiais personažais, kurie sprendžia nemalonias visuomenės problemas. Scenarijuose gausu netikėtų posūkių ir įtampos, tai pateikiama lėtu tempu. Prie viso šito pridėkite nuostabią kinematografiją, kurioje atsiskleidžia provincijos tamsa ir minimalizmas, ir gausite šiaurietišką noir’ą

Stipriai padirbėjo

Galima sakyti, kad visi šie bruožai ir klišės būdingi E.Vėlyvio „Piktųjų kartai“. Tik skandinavišką peizažą čia pakeitė lietuviškas rudeninis fonas. Rūke ir lietuje paskendusi mažo bevardžio provincijos miestelio kasdienybė (atrodo, iš kelių kadrų atpažinau, kad buvo filmuota Plungėje, bet galiu ir klysti) čia slepia kraupias paslaptis, susijusias su konkrečiu Lietuvai būdingu istoriniu sovietiniu kontekstu. ►

Andrius RAMANAUSKAS

◄ Taigi apie siužetą. Viena už kitą žiauresnių žmogžudysčių serija sukrečia paprastą bevardį provincijos miestelį. Vietinis politinis elitas panardinamas į kruviną detektyvą, kurio ištakos siekia 30 metų senumo paslaptis. Nepatogi praeitis pradeda persekioti visus. Ramus ir sotus gyvenimas pasibaigė. Vietinės policijos komisaras Gintas apkaltinamas savo kolegos ir geriausio draugo nužudymu. Žiauri mirtis trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus būtent tuo metu, kai

Gintas paskelbia dalyvausiantis mero rinkimuose.

Tačiau kolegos mirtis – tik žmogžudysčių virtinės pradžia. Tai, kas kadaise įvyko Sovietų Sąjungos griuvimo išvakarėse Lietuvoje, sugrįžta, ir jau niekam nebepavyks pasislėpti nuo praeities šešėlių. Destruktyvus ego, nešvarūs ryšiai, beširdė neištikimybė, palaidotos paslaptys nepastebimai suriša senų draugų gaują, jie nebegali išduoti vienas kito.

Pirma mintis iš kino salės, kad filmo stiprioji pusė yra nuosekliai papasakota istorija pagal visas žanro taisykles, nuo pradžios iki galo su visais išvardytais šiaurietiško noir’o elementais. Istorijos nuoseklumas, tempo ir dėmesio išlaikymas, sakyčiau, yra didžiausia lietuviško kino problema. Daugelis naujų lietuviškų filmų turi pavienių gerai nufilmuotų scenų ir idėjų, tačiau visuma dažnai atrodo blan-

koka. Bendras vaizdas neretai būna toks, kuris užkabina, bet iki galo žiūrovų taip ir nepatenkina. Turiu omenyje ne lietuviškuose filmuose pateikiamas idėjas, o pasakojimo manierą ir visų istorijos dalių nuoseklų sujungimą į visapusiškai sukurtą pasakojimą.

„Piktųjų kartos“ scenarijaus autoriai labai stipriai padirbėjo. Nejuntama nieko nereikalingo ar ištęsto. Visos detalės, o jų čia daug, galiausiai gražiai susilieja į visumą. Filmas reikalauja atidumo. Pastabūs žiūrovai pamatys daug smulkmenų ir užuominų, kurios papildo istoriją. Pavyzdžiui, vieno kunigo personažo automobilio numeris yra „ATA 696“, turbūt vieną devynetą paliko viduryje, kad nebūtų taip akivaizdu. O neakyli žiūrovai greičiausiai praras dalį scenarijaus subtilumo, tačiau net ir jų laukia patenkinantis kulminacijos ir paslapties išaiškinimo išsipildymas.

Nejuntama nieko nereikalingo ar ištęsto. Visos detalės, o jų čia daug, galiausiai gražiai susilieja į visumą.

Kadrai iš filmo „Piktųjų karta“ (rež. E.Vėlyvis, 2021).

Sužaidė klišėmis

Istorija papasakota neperžengiant labai konkretaus žanro, tad nenuostabu, kad čia daug klišių. Bet juntama, kad filmo kūrėjai aiškiai žinojo apie tas klišes ir jomis smagiai sužaidė. Ypač patiko scenos morge. Kiekvienas tamsus detektyvas turi turėti sceną morge, kur atskleidžiami aukos skrodimo rezultatai. Čia aiškiai buvo juntama, kad žiūrovai, kurie irgi turi žinių apie tas klišes, turėtų patirti malonumą. Scena išėjo nauja, nors ir atpažįstama iš kitų filmų. Buvo kraupu ir kartu juokinga, bet svarbiausia, kad tai nepakenkė istorijai.

Į „Piktųjų kartą“ nieko prieš būčiau nueiti ir antrą kartą, o tai retas jausmas žiūrint lietuvišką kiną. Pirmas įspūdis tikrai geras. Įdomu, ką apie filmą pasakytų užsienio žiūrovai. Čia aš, kaip lietuvis, galiu būti šališkas ir galbūt man patiko labiau, nei tas filmas

iš tikrųjų yra vertas. Bet taip jau yra, kai nepatinka savas produktas, tu jį per daug nuvertini, o kai labai patinka, pervertini. Todėl įdomu bus paskaityti užsieniečių nuomones. Lyg ir nepamenu, kad „Piktųjų kartoje“ buvo kažkas ypač lietuviško ir neišverčiamo užsienio auditorijai. Nebent vienintelė filmo linija, kur pasakojami įvykiai Sovietų Sąjungos griuvimo išvakarėse, suteikia filmui grynai lietuviško prieskonio. Tačiau ir ten, manau, nieko sudėtingo pašalinio akims neturėtų būti.

Tai, ko gero, tamsiausias E.Vėlyvio kūrinys, automatiškai tampantis tamsiausiu visos Lietuvos filmu. Istorija apie iš kartos į kartą perduodamą blogio sėklą. Jeigu vieną išrausi, išdygs dar dvi. Nes mūsų krašte rudenį miesteliai purvini tiek išorėje, tiek viduje. Jeigu šis filmas turės pasisekimą ir vėliau bus sukurta daugiau panašių istorijų, tai juosta „Piktųjų karta“ taps baltiškojo noir’o pradininke.

NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Piktųjų karta“.

Žanras: trileris, kriminalinis.

Sukurta: 2021 m. Lietuva.

Premjera Lietuvoje: 2022 m. spalio 14 d.

Režisierius: Emilis Vėlyvis.

Scenarijaus autoriai: Jonas Banys, E.Vėlyvis.

Aktoriai: Vytautas Kaniušonis, Ainis Storpirštis, Ingeborga Dapkūnaitė, Toma Vaškevičiūtė, Mindaugas Papinigis, Adomas Stančikas.

Operatorius: Feliksas Abrukauskas.

Dailininkės: Polina Rudchik, Jolanta Rimkutė.

Kompozitorius: Kipras Mašanauskas.

Trukmė: 1 val. 53 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

Aštuonios skul ptorės.

Smiltynės

granito kalimo si mpoziumai

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus padalinio Kalvystės muziejaus kieme Klaipėdoje eksponuojama paroda „8 skulptorės. Smiltynės granito kalimo simpoziumai 1977–1991 m.“

primena prieš 45 metus įkurto Klaipėdos skulptūrų parko istoriją. Per 15 granito kalimo vasarų Smiltynėje buvo sukurta

131 skulptūra, įkomponuota Skulptūrų parko ekspozicijoje.

Tarp 69 skulptorių profesionalų simpoziumuose dirbo tik

aštuonios skulptorės moterys. Šis pasakojimas – apie jas.

Per 15 vasarų Smiltynėje

Skulptūrų parkas Klaipėdoje įkurtas prieš 45 metus. Pirmoji Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė skulptorė Violeta Skirgailaitė prisimena, kad svajonė apie parką tarp kolegų ruseno

Sondra SIMANAITIENĖ

Skulptorė V.Skirgailaitė ir menotyrininkė G.Martinaitienė simpoziumo aikštelėje. 1977 m.

Arūno Kyno / MLIM archyvo nuotr.

ptorės. si mpoziumai 1977–1991 m.

tiek Klaipėdoje, tie Vilniuje. Sprendimas atėjo, kai Klaipėdos valdžia galutinai naikino miesto centre esančias senąsias kapines, kurių vakarinė dalis jau buvo išardyta, o rytinėje palei Trilapio gatvę spietėsi paminklai, koplytėlės, geležiniai ir mediniai kryžiai, vienur kitur kyšojo raudonos žvaigždės. Dėl šios vietos kilo daug ginčų, sakė V.Skirgailaitė, tačiau tuometis Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys pasakė: „Padarykime ir bus matyti.“

Menotyrininkė Gražina Martinaitienė

žurnale „Kultūros barai” (1977 m. Nr. 10) rašė, kad „Klaipėdoje atidarytas pirmasis respublikoje poilsio parkas, papuoštas skulptūromis, Vilniaus gėdai – ne sostinėje, šiuo atžvilgiu imančioje atsilikti.“

Menotyrininkės nuomone, pirmajame simpoziume sukurtas 14 skulptūrų galima vadinti „miniatūriniu mūsų skulptūros būklės atspindžiu“. Šios minties perdanga pasikartoja 1983 m. kraštovaizdžio architekto Alfonso Kiškio straipsnyje „Koks bus Skulptūrų parkas?” (1983 05 21, „Literatūra ir menas“): „Norėčiau pritarti tiems, kurie siūlo Klaipėdos skulptūrų parke organizuoti visos lietuvių skulptūros raidą apimančią ekspoziciją.“

Būtų prasminga, galvojant apie šiuolaikinius parko lankytojus, apibendrinti Klaipėdos skulptūrų parko ekspoziciją kaip istorinę XX a. antrosios pusės Lietuvos dekoratyviosios skulptūros retrospektyvą. Tai, kas buvo padaryta per 15 granito kalimo vasarų, šiandien matome ne tik Skulptūrų parke, bet ir Danės skvere, Smiltynėje prie KNNP informacinio centro, prie Santuokos rūmų ir M.Mažvydo progimnazijos. Iš viso per 15 metų Smiltynės simpoziumuose iškalta ir iš bronzos išlieta 131 skulptūra. Galvojant apie skaičių, reikia nepamiršti, kad techninė bazė tuo metu buvo labai skurdi, nebuvo ►

Skulptorė T.Janova. 1977 m.

Arūno Kyno / MLIM archyvo nuotr.

◄ elektrinių pjūklų, nebuvo net šlifavimo įrenginių, pvz., M.Navako „Šarvą“ gaudavo pramogą pašlifuoti rankomis tie, kas trumpam užsukdavo eidami prie jūros.

Išskirti moterį skulptorę to laikmečio fone paskatino faktas, kad tarp 69 skulptorių profesionalų simpoziumuose dirbo tik 8 skulptorės moterys. Bendraujant su skulptorėmis, susidūriau su pozicija, kad jos nenori būti išskirtos lyties aspektu.

Ką tai reiškė?

Ką reiškė sovietmečiu būti skulptore moterimi? Norint tapti skulptore reikėjo pereiti, kaip pasakoje, iniciacijos išmėginimus.

Moterų į skulptūros specialybę Dailės institute nepriimdavo lygiomis teisėmis su vyrais, nes skulptūra buvo laikoma išskirtinai vyriška specialybe. Tačiau beveik kiekvienais metais atsirasdavo viena moteris, kuri bandydavo įstoti. Moterų priėmimui buvo nustatyta tvarka – priimdavo vieną kaip kandidatę į studentus, leisdavo metus mokytis, išbandyti ir, jei ji atlikdavo visas užduotis, galėdavo stoti į skulptūros specialybę kaip visavertė studentė. Būdavo moterų, kurios kelis kartus stodavo, bet neįstodavo. 1971 m. Ksenija Jaroševaitė buvo pirmoji moteris skulptorė, įstojusi be bandomųjų metų. Anot jos, „jei ta tvarka būtų likusi, mane garantuotai po bandomojo laikotarpio būtų išmetę“ („Ksenija Jaroševaitė. Tradicinė skulptūra XXI amžiuje“. Sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė. 2004).

Pritardama jų pozicijai, kad išskirti menininką(ę) reikia ne lyties, o meniniu aspektu, vis dėlto pasilieku prie sumanymo pristatyti Kalvystės muziejaus kieme eksponuojamoje parodoje „8 skulptorės. Smiltynės granito kalimo simpoziumai 1977–1991 m.“ ir šiame straipsnyje tik skulptores moteris, nes šiandien situacija yra pasikeitusi, skulptūrą studijuoja jau ne po vieną moterį, o tam, kad galėtume fiksuoti virsmą, reikia fiksuoti praeitį ir kismo tašką.

Skulptorė Virginija Babušytė-Venckūnienė sakė, kad į skulptūros specialybę priimdavo tik dėl „veislės“, o pati niekada nemaniusi, kad kuri nors specialybė yra vyriška ar moteriška („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė. 2021).

1987 m. simpoziume dalyvavusiai skulptorei iš Liuksemburgo Marie-Josee Kerschen būti skulptore moterimi nebuvo nieko išskirtinio. Jau po 1968 m. Paryžiaus revoliucijos stojo hipių laikai – Vakaruose niekas nedarė skirtumo tarp moters ir vyro.

Skulptorė Daliutė Ona Matulaitė mano, kad nėra nei vyriškumo, nei moteriškumo, o yra žmogiškumas, per kurį „prateka“. Į skulptūrą Dalia atėjo neturėdama supratimo, kas tai per menas, bet iškart pasijuto gerai („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė. 2021).

Skulptorė Tamara Janova, dalyvavusi tik pirmajame simpoziume, tada kai dar gyveno Klaipėdoje, sakė, kad į skulptūros sritį

Skulptorė V.Vildžiūnaitė. 1978 m. Vyto Karaciejaus / MLIM archyvo nuotr.

Kad galėtume fiksuoti virsmą, reikia fiksuoti praeitį ir kismo tašką.

pateko atsitiktinai, bet niekada nesigailėjo, nes visą gyvenimą iš jos ir pelnosi duoną: „Įveikusi kietą medžiagą, jaučiu ir fizinį, ir emocinį pasitenkinimą. Skulptore tapau turbūt todėl, kad mėgstu dirbti. Galbūt praeitame gyvenime buvau vyras?” („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė. 2021).

Subjektyvumo formos

Socrealizmo normas atmetusiųjų menininkų globėjas menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius apie sovietmečio stagnacijos laikotarpį rašė: „Žvelgiant psichologiškai, ilgėtasi subjektyvumo, dramatizmo, „tamsesniųjų“ žmogaus psichikos briaunų išraiškos, formos fokusų“ („Pro A.A. prizmę“. Alfonsas Andriuškevičius).

Klaipėdos skulptūrų parkas išskirtinis tuo, kad represinio meno sąlygomis viešoje vietoje galėjo atsirasti subjektyvių formų įvairovė.

Daugiausia darbų, kalbant apie moteris skulptores, sukūrė V.Skirgailaitė ir K.Jaroševaitė, simpoziumuose dalyvavusios penkis kartus. Šios skulptorės užėmė kardinaliai skirtingas visuomenines pozicijas: Violeta vadovavo LDS Klaipėdos dailininkų skyriui, o tai reiškia, kad buvo lojali tuometei valdžiai ir sėkmingai su ja bendradarbiavo. O Ksenija buvo tyliųjų modernistų gretose, atsiribojusi nuo oficialių užsakomųjų darbų, stengėsi išlikti opozicijoje, nors simpoziumuose dalyvaudavo. Abi menininkės savo darbuose perteikė jausminį moteriškumo pradą, abi leido sau ilgėtis giliosios savasties ir tai atskleisti viešoje erdvėje, tik skirtingomis plastinės raiškos formomis ir skirtingais teminiais rakursais.

Smiltynės granito kalimo simpoziumai Klaipėdoje buvo lietuviškos skulptūros mokykla. Iki 1990 m. ruošiant skulptorius didesnių permainų neįvyko, nuo pirmųjų studijų metų jie buvo pratinami prie galiojančio kūrybos reglamento („Skulptūra 1975–1990”). Smiltynės simpoziumuose nebuvo privaloma socrealizmui būdinga tematika. Čia formavosi kūrybinių ir technologinių ieškojimų laukas.

Pirmojo simpoziumo vadovas vilnietis skulptorius Vaclovas Krutinis akcentavo, kad tai „pirmasis simpoziumas, kai kūriniai iškart daromi iš tvirtos medžiagos. ►

Skulptorė V.Skirgailaitė. 1978 m.

MLIM archyvo nuotr.

◄ Dalyvių tikslas – susipažinti su medžiaga, jos apdorojimo technika“ (1977 08 13, „Literatūra ir menas“).

Skulptorė V.Skirgailaitė savo tikruoju skulptūros mokytoju laiko Juozą Mikėną, nors mokėsi ne tiesiogiai, bet iš jo skulptūrų. O granito kalimo mokytojais vadina Vaclovą Krutinį ir Julių Narušį, kurie Smiltynės aikštelėje išmokė atrasti akmens gyslas, suprasti, kur kalti, kad akmuo neskiltų. Atskelti akmenį jai padėdavo meistras, bet dirbdavo pati, plaktuku, pistoletu. Anot jos, jėgos užtekdavo.

Pirmajame simpoziume Violetai davė akmens luitelį ir pasakė: ieškok formos. Formą Violetą rado, skulptūrą pavadino poetiškai – „Versmė“ (1977). Parke tai viena lakoniškiausių skulptūrų, atkartojanti gamtišką formą. Skulptūros viršutinėje dalyje atverta kiaurymė, kurią tuomečiais

įrankiais padaryti buvo gana sudėtinga. Ir K.Jaroševaitė, paklausta apie jos skulptūros „Įkyrios mintys“ (1982) idėją, paaiškino, kad svarbiausia skulptūroje yra skylė, nes iškalti skylę tada turėtais įrankiais, kad neskiltų akmuo, buvo labai sudėtinga.

Smiltynės granito kalimo simpoziumai buvo lietuviškos skulptūros mokykla, į kurią su savo pagamintais ugniasvaidžiais akmens masei atskelti atvažiuodavo Šarūnas Šimulynas ir Aloyzas Smilingis iš Vilniaus. Skulptoriai tarpusavyje tardavosi, kaip suformuoti akmenyje kiaurymes, kaip atpažinti akmens gyslas, o nuo šeštojo simpoziumo (1982) pradėjo dalyvauti ir Dailės instituto profesoriai skulptoriai Juozas Kėdainis, Bronius Vyšniauskas, Leonas Žuklys. Profesorių dalyvavimas turėjo garantuoti simpoziumų prestižą.

Savosios kalbos paieška

Tikrasis Klaipėdos skulptūrų parko prestižas slypi ne tiek to meto oficialių favoritų pritraukime, kiek jaunųjų skulptorių ieškojimuose.

K.Jaroševaitė buvo viena iš tyliųjų modernistų grupės, kuri nedalyvaudavo oficialiuose užsakymų, gaunamų per dailės kombinatus, rinkoje. Ji priklausė skulptorių grupei, 1984 m. surengusiai žymiąją šešiukės parodą ir apsiėjusiai be balasto, tai yra be idėjinių darbų, kas tuo metu prilygo politiniam pareiškimui.

Kalbant apie Klaipėdos parko prestižą, svarbu pabrėžti, kad žymiosios šešiukės grupę sudarę skulptoriai visi dalyvavo Smiltynės simpoziumuose ir paliko savo

Smiltynėje prie kurhauzo (čia skulptoriai gyvendavo, kol kurdavo simpoziume), šalia Algirdo Boso skulptūros „Rytas“: kairėje antras – architektas Adomas Skiezgelas, viršuje – skulptorė M.J.Kerschen (Liuksemburgas), dešinėje – akmens meistras J.Virbauskas, skulptorius Regimantas Midvikis. 1987 m. Romano Borisovo archyvo nuotr.

darbus Klaipėdoje. Tai Vladas Vildžiūnas, be kurio, kaip Ksenija sakė, Klaipėdos simpoziumai nebūtų tokie įdomūs, Vladas Urbanavičius, Stanislovas Kuzma, Mindaugas Navakas ir Petras Mazūras.

Skulptūrų parke yra keturios K.Jaroševaitės skulptūros, penktoji – „Dvi puokštės“ (1983) saugoma muziejaus fonduose, beje, ji labiausiai reprezentuoja Ksenijos tolesnę kūrybą.

Jos kūryboje žmogaus lytis, kuo toliau tuo labiau tampa nesvarbi, paslepiama abstrahuoto kūno formoje. Tačiau ankstyvajame darbe „Įkyrios mintys“ dar yra vaizduojamas vyro aktas. Dėl jo Klaipėdoje kilo diskusija, ar tai padoru. Ksenija atsikirto, kad „dėl nuogų moteriškių skulptūrinių atvaizdų niekam net į galvą neateina piktintis“. Taip „Įkyrios mintys“ liko parke.

Sovietmečiu konkrečios figūrinės kompozicijos buvo vertinamos labiau nei kitos tematikos darbai. Už figūratyvus

skulptoriams daugiau mokėdavo. Anot dailėtyrininko A.Andriuškevičiaus, „taip reiškėsi socrealizmo užmojis kuo aukščiau iškelti ideologinę meno funkciją, simpatijas renesansui ir klasicizmui”.

Ksenija vaizdavo figūras, bet taip, kaip nebuvo įprasta sovietmečiu, ji vaizdavo privačias scenas iš moters gyvenimo –kaip ji prausiasi, šukuojasi, daro pratimus...

Moteriškosios tapatybės paieška V.Skirgailaitės penkių kūrinių parko ekspozicijoje labiausiai atskleista skulptūroje „Veidrodis“ (1978). Tai granite pakartota šamotinės skulptūros „Prabudimas“ versija. Uždara forma, tarsi įkliuvusi, sukaustyta moters figūra, pradedantis ryškėti veidas. Šiuo darbu skulptorė sakė norėjusi padrąsinti savosios tapatybės paieškas. V.Skirgailaitės kūryboje trapi mergaitės-moters figūra pasikartoja mažosios plastikos ir stambesniuose skveriniuose darbuose („Muzika“, „Šokis“ ir kt.).

Konstravimo galimybės

Skulptūros specialybę V.Babušytė-Venckūnienė pasirinko dar aštuntoje klasėje, nes skulptūra jai atrodė labai rimtas užsiėmimas. Iš pradžių galvojo, kad granitas moteriai per sunki medžiaga, tačiau atsiradus elektriniams pjūklams, granitas ją užvaldė. Dalyvavo daugybėje granito simpoziumų, surengė ne vieną parodą.

„Namiškiai palaikė mane įgyvendinant kūrybinius planus, tačiau visas savo priedermes – žmonos, motinos, sesers ir kitas –aš turėjau atlikti nepriekaištingai, gal dėl to kartais kentėjo kūryba. Atgavus nepriklausomybę, mūsų kartos menininkai atsidūrė tarsi užribyje, tarsi mirėme, nes mes gyvenome ir kūrėme okupuotoje Lietuvoje. Nors kūrybinės nuostatos nepakito, nes jau tarybiniu laikotarpiu laužėme tos sistemos primestus kanonus“ (iš knygos „142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė. 2021). ►

Skulptorė V.Babušytė-Venckūnienė. 1986 m. Vyto Karaciejaus / MLIM archyvo nuotr.

◄ V.Babušytės-Venckūnienės parko skulptūra „Atostogos“ (1986) išsiskiria forma. Konstrukcija sudaryta tarsi iš lego kaladėlių, šeimos galvos užkeltos ant sąlyginio pjedestalo, lyg pateiktos apžiū-

rai, veidai įsitempę, griežti, net asketiški. Skulptūra neprarado formos aktualumo ir mūsų dienomis, nes ją įdomu interpretuoti, joje susipynęs techninis sprendimas ir socialinė drama.

Akmens konstravimo, kūrinio sunarstymo iš atskirų dalių stilistika tuo metu rūpėjo ne vienam skulptoriui. Rimantas Daugintis jau pirmajame simpoziume išbandė konstravimą, kaldamas skulptūrą „Barnabas išeina į jūrą“. Sunarstymo techniką naudojo ir skulptorė Tamara Janova, tik dirbdama su medžiu. Jos ankstyvojo periodo parodinis darbas „Klaipėda – uostas“ (1975) padarytas iš raudonmedžio kaladžių, sunertų ant storų strypų.

Moteris ir paukštė

Skulptorės D.O.Matulaitės palikimas Skulptūrų parke tematiškai vientisai įsiliejo į jos tolimesnę kūrybinę biografiją, kurioje plačiai išsiskleidė archeologinė, animalistinė ir mitologinė temos.

Apie savo dvasinius ieškojimus, kurie glaudžiai susiję su kūrybinėmis temomis, skulptorė pasakojo: „Kažkuriuo laiku priėjau prie dzen, o per jį patekau į itin artimą gamtos suvokimą. Aš save laikau krikštyta pagone („142 atvertys: Lietuvos menininkių autobiografijos“, Ramutė Rachlevičiūtė. 2021).

„Dvylika brolių“ (1984) – viena dekoratyviausių parko skulptūrų, sudėtingos formos ir įdomios siužetinės interpretacijos derinys. Šioje skulptūroje pavaizduota stipri moteris, sesė, kovojanti už savo brolių gyvybes. Tai moters-motinos kulto išraiška, kuri dar stipriau perteikta milžinės Neringos bronzinėje figūroje. Skulptūra „Neringa“ (1983) lig šiol yra viena didingiausių mieste tiek savo dydžiu, tiek universalia mintimi. Įdomu, kad skulptūros idėją D.O.Matulaitė susapnavo iš vakaro, rytą pateikė eskizą ir laimėjo konkursą.

Stiprios moters vaizdinį galima pamatyti ir Marie-Josee Kerschen darbe „Paukštulis“ (1987). Juodo bazalto skulptūrą iškalti jai padėjo akmens meistras skulptorius Jonas Virbauskas. Kūrinys vaizduoja mitologinę moterį-paukštę, kuri simbolizuoja tautos laisvę ir laukia prabudimo akimirkos, kai pradės skleistis laisvės sparnai. Tai buvo pranašingas kūrinys, nes po metų gimė Sąjūdis.

D.O.Matulaitės ir M.J.Kerschen darbuose moteriškosios tapatybės stiprybė sutelkta kovai už laisvę, tik Dalia naudojo mitinės pasakos naratyvą, o Marie – daugiau pasąmoninius archetipinius vaizdinius.

Skulptorė D.O.Matulaitė. Bernardo Aleknavičiaus / Ievos Simonaitytės bibliotekos B.Aleknavičiaus rankraščių fondo nuotr.

Skulptorė K.Jaroševaitė. 1982 m.

Vyto Karaciejaus / MLIM archyvo nuotr.

Subtilios formos paieškos

T.Janovos „Kriauklė“ (1977) ir Svetlanos Belinskajos „Verpetas“ (1978) panašūs viena centrine, apvalios formos idėja. Įdomu, kad formos statiškos, tačiau išreiškia judėjimą. Tai sudėtingi, kruopštumo ir apskaičiavimo pareikalavę darbai. Jaunos pradedančios skulptorės puikiai susidorojo su granito pasipriešinimu, sukūrė lengvas, kompaktiškas, natūraliai ir laisvai su aplinka žaidžiančias formas.

Skulptorė Veronika Vildžiūnaitė iš Panevėžio dalyvavo pirmuosiuose dviejuose simpoziumuose. Sukūrė stilistiškai skirtingas, tačiau įdomias ir išraiškingas skulptūras. Pirmoji skulptūra „Kaukės“ iškalta iš stambiagrūdžio marmuro –minkštos medžiagos, todėl išsiskiria iš kitų darbų smulkesne forma. Antroji skulptūra „Ilgesys“ vaizduoja sustingu-

sią moterį, galima sakyti, kad tai meilei skirtas monumentas, kurio esmė sutelkta moters veido išraiškoje. Tačiau suvaržytas kūnas, įspraustas į statišką, lakoniškai dekoruotą formą, moterį paverčia šalta, sustingusia kolona.

/ Kitur / Dalyvauti / Simpoziume / Kur meistras / Akmentašys / Bet ne stalius / Padėjo iškalti / Iš akmens / Galvą / Kvadratinę // Nes žemėje / Nieko nebuvo / Vieni akmenys“ (iš eil. rinkinio „Kelias aukštyn ir kelias žemyn“, Veronika Vildžiūnaitė. 1990).

Moterų skulptorių darbai parke byloja apie moters savasties paieškas, laisvę, gamtos grožį, pasiaukojimą. Nors jos tik aštuonios, tačiau jų balsai parko skulptūrų simfonijoje išskirtiniai.

V.Vildžiūnaitė yra ne tik skulptorė, bet ir įdomi poetė, atradusi savo unikalią intonaciją. Eilėraščiai apie autentišką patirtį psichiatrinėje ligoninėje sudėti į rinkinį „Kelias aukštyn ir kelias žemyn“, tarp eilėraščių apie ją supančius ligoninės pacientus, išnyra ir jos kaip skulptorės skaudus santykis su tikrove: „O aš išėjau

Šiuo metu Skulptūrų parkas uždarytas porai metų sutvarkymo darbams. Nors skulptūros išliks savo vietose, tačiau parko atmosfera pasikeis, nes atsiras dar vienas ryškus senųjų miesto kapinių pasakojimas. Dvi parko tapatybės – senųjų kapinių ir skulptūrų parko – praturtins uostamiesčio istorinį pasakojimą ne griaunant ir naikinant vienam kitą, o supinant ir suderinant.

Skulptorė S.Belinskaja (Liepoja) dirba su perforatoriumi. 1978 m.

Iš Petro Šmito skaidrių rinkinio

Nors jos tik aštuonios, tačiau jų balsai parko skulptūrų simfonijoje išskirtiniai.

U.Chovaniec: kalbėti svarbu, bet atvirai kalbėti sunku

Klaipėdoje jau antrą kartą vykusios Žydų kultūros dienos priminė, kaip kartais mažai žinoma apie daugybę metų šiame mieste gyvenusius, kūrusius, verslus puoselėjusius žydus. Kaip mažai žinoma apie jų paliktus pėdsakus miesto istorijoje. Ir kaip mažai žinoma apie šiandien Klaipėdoje gyvenančius žydus. Festivalis per beveik pusantro mėnesio išsitęsusią programą sudarė puikią galimybę įvairiausiomis formomis priartėti prie žydų kultūros ir istorijos – nuo šiuolaikinio kino seansų iki koncertų, nuo ekskursijų po miestą iki komiksų dirbtuvių, nuo pažinties su Klaipėdoje veikusia ryškia literatūrine draugija iki susitikimų su šiuolaikiniais žydų literatais ir literatūros tyrėjais. Vienas iš jų suvedė su žydų literatūrą ir kultūrą tyrinėjančia mokslininke Urszula Chovaniec. Intensyvų akademinės karjeros pulsą palaikanti mokslininkė šiuo metu gyvena Švedijoje, Stokholme, kaip pati sakė, daugiausia save identifikuoja kaip pedagogę, kuriai įdomiausios lytiškumo, moterų teisių studijos. U.Chovaniec dirba Stokholme esančiame Žydų studijų institute, taip pat dėsto Krokuvoje, Londone, Helsinkyje. Klaipėdoje mokslininkė skaitė paskaitą

„Atraskime žydų rašytojas moteris iš naujo“. Po paskaitos U.Chovaniec pasidalijo mintimis apie istorijos naštą, ateities viltis, rytinės ir centrinės Europos svarbą pasaulio žydų bendruomenei.

Atminties saugotoja

– Urszula, papasakokite, kuo jūs gyvenate? – Didelė dalis mano mokslinės veiklos susijusi su Holokausto atmintimi, su žmonėmis, išgyvenusiais Holokaustą ir tapusiais svarbia įvairių feministinių, LGBTQ judėjimų dalimi. Šiuo atžvilgiu man pandemija buvo savotiška dovana – ji įpratino žmones prie bendravimo virtualioje erdvėje. Kad pakalbinčiau savo tyrimų subjektus, turėčiau keliauti po visą pasaulį – nuo Naujosios Zelandijos iki JAV, jie išsibarstę visur. Pirmus ZOOM skambučius inicijavau dar 2012 m., tuomet niekas apie tai nebuvo girdėję, buvau tikra pionierė. Naudodamasi šia komunikacijos platforma, galėjau megzti artimą, intymų ryšį su pašnekovais, pati fiziškai būdama kitoje pasaulio pusėje. Ne visiems tai buvo patogu, bet pandemija visus privertė išmokti naudotis šia programa. Nuolat mezgu labai daug virtualių pokalbių su poetais, kritikais, akademikais, aktyvistais iš viso pasaulio.

Kristina SADAUSKIENĖ

– Mezgate didelį tarptautinių santykių tinklą? ►

Žydų literatūros ir kultūros tyrinėtojai U.Chovaniec labai svarbi istorija, o įvairovė ir atvirumas, jos teigimu, yra mūsų ateities viltis. Asmeninio archyvo nuotr.

◄ – Taip. Manau, kad svarbu suprasti istoriją, bet tai padaryti sunku, jei koncentruojiesi tik į vieną regioną. Būtina atsitraukti ir viską pamatyti iš globalios perspektyvos, tokiu būdu platesnio vaizdo neužstoja detalės. Ir tai ypač svarbu, kai kalbama apie tokią sudėtingą ir komplikuotą žydų istoriją. Perspektyvos, kurias surenku iš viso pasaulio, labai įdomios, ir svarbiausia – visos jos galiausiai susiveda į nedidelius kaimelius rytinėje Europoje. Nesutikau žydo, kuris neturėtų giminaičių čia. Net šiuolaikiniai trisdešimtmečiai izraeliečiai atkapstys giminių iš čia. Šiame Europos areale klestėjo didelės, gyvybingos ir svarbios žydų bendruomenės. Jų palikimas didžiulis, bet didelė jo dalis šiandien susijusi su siaubinga trauma, jos sukeltomis įvairiomis problemomis, baimėmis. Šiame regione taip pat buvo nemažai antisemitizmo.

Yra hebrajiškas posakis, kuriuo skelbiama, kad svarbiausia nebijoti – tai svarbus taškas pradedant bet kokius tyrinėjimus. Sunku žinoti tiesą, net netikiu, kad gali būti viena, objektyvi tiesa, bet mums būtina kalbėtis. Svarbu kalbėti apie prarastas žydų bendruomenes, juk Klaipėdoje taip pat gyveno ir gyvena žydai. Pati esu kilusi iš mažo miestelio Lenkijoje. Pastebėjau, kad Klaipėda yra geras mano gimtinės atspindys – nemažai žmonių net nežino, kur mieste yra žydų kapinės, miesto muziejuose sunku rasti žydų bendruomenės atstovų nuotraukų.

Prarastų bendruomenių atmintis turi būti išsaugota, jaučiu, kad mano pareiga prie to prisidėti.

Moterų balsas

– Susitikime su klaipėdiečiais pasakojote apie moterų kuriamos literatūros raidą ir slenksčius, kuriuos reikėjo peržengti. Vienas jų susijęs su religija – kalbėjote apie moters balsą. Gal galite šiek tiek plačiau papasakoti, kas tai yra?

– Hebrajiškas frazeologizmas, Kol-Isha taip ir išverčiamas – moters balsas. Tai religinis išsireiškimas, juo norima pasakyti, kad moterys neturėtų trukdyti apeigų sinagogoje, dėl to jos turi būti atskirai, balkone. Ortodoksų sinagogose jos dar ir neturi būti matomos. Ir aišku, jos negali kalbėti, joms negalima trukdyti vyrų maldos. Judaizme yra tokia samprata, kad malda palaiko pasaulį, ir čia kalbama apie vyrų maldą. Kabaloje tai vadinama pasaulio gelbėjimu, tai gražus įvaizdis, įsivaizduoji, jei nesimelsime – pasaulis tiesiog išnyks.

Taigi vyrai meldžiasi už visą bendruomenę, o moterys negali jiems trukdyti. Šiaip pati sinagoga nėra kažkokia mistinė erdvė, joje nėra tylu – žmonės ne tik meldžiasi, bet ir plepa, tvarko verslo reikalus. Moterys taip pat meldžiasi, bet jų malda neturi pasaulį palaikančios svarbos. Nuo viduramžių egzistuoja speciali figūra – zogerkė – moterų maldos lyderė. Moterys buvo neraštinga visuomenės dalis, jos nėjo į mokyklą, nemokėjo skaityti, tad zogerkė, dažnai tai būdavo rabino žmona, vesdavo maldą. Kad ir kaip

būtų, net jei moterys turėjo savas religines patirtis, viešoje erdvėje jų balsas buvo nuslopintas. Tai atrodo keista – juk populiarioje kultūroje ar literatūroje gajus žydės mamos ar vedybų planuotojos įvaizdis – ji iškalbinga, išraiškinga. Bet iš religinio žiūros taško –jos tylios sielos.

Feministinis judėjimas žydžių rašytojų gretose susitelkė būtent į Kol-Isha, į moterų balso susigrąžinimą.

– Kuo žydžių moterų emancipacijos pastangos skiriasi nuo bendros moterų situacijos pasaulyje? Dar XVIII a. Anglijos įstatymuose moteris buvo tiesiog vyro tęsinys. Kuo specifinė buvo žydžių kūrėjų situacija?

– Taip, iš dalies tai universalu. Moterys visame pasaulyje buvo marginalizuojamos, jų balsas tildytas. Tad savo balso susigrąžinimas buvo svarbus visoje tarptautinėje erdvėje. Kalbant apie žydų kultūrą – tai buvo viena didžiausių mažumų daugelyje rytinės Europos šalių. Žydiškasis moterų balso susigrąžinimo kelias yra labai komplikuotas – jis buvo sutrikdytas Holokausto. Kalbant labai primityviai, nuo XIX a. pab. iki 1939 m. procesas panašus tiek lietuvėms, tiek lenkėms, britėms. Pavyzdžiui, žydų poetė feministė Anna Margolin (1887–1952) ekvivalentiška Virginiai Woolf (1882–1941) – ta pati ugnis, moters objektyvizacijos ir jos galimybių ribotumo supratimas. Bet tada prasideda Holokaustas, ir viskas labai pasikeičia. Religija mums yra

Žydų kultūros dienų metu Klaipėdoje mokslininkė iš Švedijos U.Chovaniec skaitė paskaitą „Atraskime žydų rašytojas moteris iš naujo“.

sudėtinė nostalgijos praeičiai dalis – daug radikalių žydžių rašytojų tuo metu grįžo prie religijos. Jos suprato, kad religija yra svarbūs visuomenės klijai ir kad iš dalies dėl religijos prasidėjo siaubingas žydų tautos genocidas. Didžiulis antisemitizmas, pogromai – dėl to atsirado didžiulis pyktis, ir net jei žmogus nebuvo religingas, palaikė religiją. Tai komplikuotas psichologinis potrauminis efektas. Šiuo atveju žydžių Kol-Isha išskirtinis, istorija žydėms nedavė šanso, paprastos emancipacijos, moterų padėties raidos. Be abejo, galima ginčytis, kad karas sužalojo ir kitas šalis, pavyzdžiui, juk buvo sovietinė okupacija. Skirtumas, kad kitur taip drastiškai nebuvo sumažėjusios bendruomenės. Galiausiai žydės neturėjo galimybės rūpintis tik savo, moterų, balsu,

pakeitė Kol-Isha, šiuolaikinė žydų literatūra iš esmės skaitoma ir interpretuojama kaip būdas atminti Holokaustą.

Naratyvo pamatas

– Kalbėjote apie istoriją, iš tiesų ne visai tolimą. Kaip apibūdintumėte, kokia situacija dabar?

jos turėjo tapti istorijos balsu, atminties balsu. Buvo neįtikėtinai stiprus imperatyvas prisiminti, liudyti ir jis tapo didele našta moterims rašytojoms po Antrojo pasaulinio karo. Kiekviena turėjo būti liudytoja, tai

– Šiaip yra pora potencialių scenarijų, kai kalbame apie šiuolaikinių žydų rašytojų tapatybę. Ir šiomis dienomis Klaipėdoje kalbėjomės apie šiuolaikinę Izraelio literatūrą. Yra rašytojų, vyrų ir moterų, sakančių, kad Izraelis turi judėti pirmyn, kad šiuolaikiniai tekstai turi byloti apie šiuolaikinį gyvenimą ir juose nebėra vietos Holokausto patirtims. Bet tai nėra tiesa. Neįsivaizduoju šiuolaikinio rašytojo, kuris kažkaip neprisiliestų prie Holokausto istorijos. Izraelis sukurtas po Holokausto ir jame labai daug migrantų, išgyvenusiųjų. Šalyje Antrojo pasaulinio karo trauma tikrai likusi, ją jaučia ne tik antra, bet ir trečia, ketvirta kartos. Yra stiprus noras nusiimti Holokausto akinius, priimti praeitį kaip labai svarbią, bet nelemiančią mūsų šiuolaikinio gyvenimo – taip dažniausiai kalba žmonės Izraelyje. O žydai už Izraelio ribų turi kiek kitokį santykį su Holokausto atmintimi. Pavyzdžiui, jie nuolat turi pasiaiškinti, kodėl yra ten, kur yra, –Holokaustas jų nepalieka, jie yra mirusiųjų

ir išgyvenusiųjų vaikai. Šeimos lygmeniu jie įpratę, kad tai labai svarbu. Dar yra rašytojai, kurie savo tekstuose tarsi nekalba apie Holokaustą, bet iš tiesų kalba. Viena geriausių šiuolaikinių žydų rašytojų JAV Vivian Gornick savo 1984 m. knygoje „Fierce Attachments“ („Nuožmūs ryšiai“) pasakoja apie motinos ir dukros ryšius. Jie komplikuoti, neurotiški. V.Gornick pasakoja apie pastatą, pilną vienišų žydžių, dauguma jų kalba jidiš, tik kai kurios susikalba anglų kalba. Jei skaitytojai nieko nesupranta, jie nemato, kad tas pastatas pilnas Holokaustą išgyvenusių siaubingai traumuotų žmonių. Tos baisios motinos yra vienintelės išgyvenusiosios iš savo gausių šeimų. Kas vakarą eidamos miegoti, jos galvoja apie savo brolius, seses, dėdes, tetas, tėvus, senelius – visus žuvusius per Holokaustą. Taigi Holokaustas yra subtilus šiuolaikinės žydų literatūros naratyvo pamatas.

– Iš to, kaip jūs kalbate, atminties puoselėjimas atrodo sunki našta. Ar, jūsų nuomone, tai netampa pančiais?

– Peršasi klausimas – gal geriau nežinoti? Bet bėda, kad nežinodami taip pat perduodame traumą. Ir minėtoje V.Gornick knygoje vaizduojama motina, kuri beprotiškai myli dukrą, nori jai geriausio, kepa skanius kukulius – tai didžiulė meilė. Bet ją gniuždo baimė išeiti iš namų, vyrų baimė – visa tai trauma iš vaikystės. Nežinodamas apie tą traumą, nesuprasi, ją perduosi toliau. ►

Arvido Jasmanio nuotr.

Esu praeities skaitytoja ir jaučiu, kad turiu svarbų vaidmenį – turiu pildyti po karo atsiradusias tylos ertmes, kalbėti apie žydų literatūrą.

GINTARO LAŠAI

◄ Tik kalbėdami apie traumą, galime ją sustabdyti. Tikiu, kad galbūt mes esame ta karta, kuri išmoks mylėti taip, kad ta meilė, veikiama siaubingos baimės, netaptų slegiančia ir dusinančia. Daug vyrų ir moterų, ypač antra karta išgyvenusiųjų, negirdėjo savo tėvų kalbant apie patirtą traumą. Tėvams tai buvo vienas iš būdų apsaugoti nuo patirto siaubo save ir savo vaikus.

Pati turėjau tiek daug pokalbių su artimaisiais ir draugais, kad kartais jie nukrypdavo į absurdo teatro teritoriją, nors kalbėjomės apie radikalius šeimos išgyvenimus. Kalbėjomės, kaip vieni ar kiti išgyveno, kur slėpėsi, kur buvo – apie baisius dalykus, juokavome. Bet viduje – siaubingas klausimas, iš kur mes ateiname ir kaip taip nutiko, kad esame normalūs. Kalbėti svarbu, bet atvirai kalbėti sunku.

Mano tyrimų centre šiuo metu – Irena Klepfisz, dvikalbė poetė, gimusi Varšuvos gete 1941 m., ji karą išgyveno lenkų šeimoje. Jos mama Roza ją susirado pokariu ir išsivežė į JAV. Roza – labai traumuota, labai reikli, homofobiška, tipiška žydė mama. O Irena – lesbietė. Viena kitai jos yra vienintelė šeima, bet atviras pokalbis tarp jų neįmanomas. Jei kalbėsi tiesą – pasirinksi vienatvę, jei tylėsi – pasirinksi kančią. Yra vadinamoji literatūra apie mamas, ir ji dažniausiai – apie mirusias mamas, mano jau minėta V.Gornick yra toks pavyzdys.

Žmonės dažnai neatpažįsta savęs knygose, bet I.Klepfisz apie mamą pradėjo kalbėti tik kai ji mirė, Irenai tuo metu jau buvo apie 80 metų. Jos tiesa paprasta – ji vieniša, nelaiminga, turėjo palikti tarpukario Lenkiją, išmokti svetimą kalbą ir būti svetima svetimame pasaulyje. Jos mama Roza – geto kovotojo našlė. Yra vienas labai gražus Irenos eilėraštis, ji sako, kad mama jo neskaitė. Tai „Našlė ir dukra“ („The Widow and Daughter“) – jame jauna, graži, gyvybinga moteris sutinka gyvenimo meilę, jie keliauja slidinėti, kuria šeimą, bet jis žūsta Varšuvos geto sukilime. Dabar našlė ir jos dukra sėdi virtuvėje Brukline. Jos dvi ir tarp jų visada įsiterpęs miręs tėvas. Tai nepaprastai galingas mirusiojo vaizdas, bet taip ir yra –mirusieji visada šalia.

Manau, įmanoma užsibrėžti, kad gana, kad judame tolyn, bet tai – ateities kartoms. Mes vis dar kenčiame. Turiu pridurti, kad kaip žydų literatūros tyrėja galiu būti šališka. Aš skaitau kitaip, man labai svarbi istorija. Jau minėjau, kad nuolat bendrauju su labai daug žmonių ir, pavyzdžiui, kalbėsiu su Izraelio rašytojais apie transgeneracinę traumą

kokiame nors tekste, bet jie to visai nematys ir visai nesidomės savo žydiškumu. Juk tu irgi turbūt esi labiau lietuvė, kai išvažiuoji iš Lietuvos? Aš labiau žydė, kai išeinu iš žydiško konteksto – kai kitiems turiu paaiškinti, ką reiškia mano papuošalai ar pan. Taigi esu praeities skaitytoja ir jaučiu, kad turiu svarbų vaidmenį – turiu pildyti po karo atsiradusias tylos ertmes, kalbėti apie žydų literatūrą.

Žydiškumo tema

– Paskaitoje pristatėte ne vieną rašytoją, kai kurios iš jų litvakės. Gal galite paminėti kelis vardus, su kuriais rekomenduojate susipažinti žydų autoriais besidomintiems skaitytojams?

– XX a. literatūroje labai įdomus, jame daug beveik ironiško žongliravimo su praeitimi. Pavyzdžiui, labai žymus JAV žydų rašytojas Philipas Rothas (1933–2018). Savo tekstuose jis daug koncentravosi į žydiškumo temą, į žydų patirtą traumą. Jo rinktinė „Goodbye, Columbus“ (1959 m.) yra labai svarbi. Tačiau jis pernelyg globėjiškas, seksistas. P.Rothas svarbus tuo, kad apie žydiškumą pradėjo kalbėti ypatingu, šmaikščiu būdu, kurį perėmė aktorius ir režisierius Woody’s Allenas. Panašų šmaikštumą matome ir kultiniame seriale „Seksas ir miestas“, kuris, beje, buvo labai žydiškas ir skirtas žydiškai auditorijai, arba kitame tokiame pat populiariame seriale „Draugai“.

Rekomenduoju paskaityti Grace Paley (1922–2007) – jos trumpos istorijos turėtų būti verčiamos į visas pasaulio kalbas. Jau minėta I.Klepfisz – jos „Dreams of an Insomniac“ turėtų būti privalomas skaitinys visiems Europos intelektualams. Aišku, V.Gornick – tiek „Fierce Attachmens“, tiek kitos jos knygos – jose susipina JAV ir Europos istorija.

Noriu paminėti Izraelyje labai populiarų serialą „Shtisel“ – jame pasakojama apie Jeruzalėje gyvenančią žydų ortodoksų šeimą. Jie rengiasi kitaip, nėra panašūs į šiuolaikinius Izraelio hipsterius, bet šie personažai patrauklūs ir romantiški – tai būdas juos priimti ir suprasti. Gyvenant Niujorke gali atrodyti, kad tos ortodoksų bendruomenės yra kitame pasaulyje, kai iš tiesų jos gali egzistuoti visai šalia, kitame rajone. Deborah Feldman knygoje „Neortodoksiška. Kaip skandalingai išsižadėjau savo chasidiškų šaknų“ („Unorthodox: The Scandalous

Rejection of My Hasidic Roots“) pasakoja apie merginą, gimusią Niujorko chasidų bendruomenėje ir kovojančią už savo laisvę, ištrūkstančią į Berlyną. Tai ne tik ortodoksų bendruomenės kritika, bet ir paaiškinimas, kodėl tos bendruomenės iš rytų Europos yra ten, Niujorke. Tokiais atvejais istorija pasibeldžia į užpakalines duris. Supranti, kad žmonės yra istorijos aukos.

– Užsiminėte, kad nemažai kūrėjų, taip pat moterų, kilę iš rytų Europos, taigi ir iš Lietuvos. Kiek ši geografinė nuoroda yra svarbi tapatybės dalis? Kuo ji svarbi?

– Aškenaziai – žydai, kalbantys jidiš kalba, skiriasi nuo sefardų – žydų iš Ispanijos ar Portugalijos. Aškenaziai buvo susibūrę į didžiausias bendruomenes, ir tai didžiausios bendruomenės, nukentėjusios Holokausto metu. Jidiš pasmerkta išnykimui. Išmokti jidiš yra drąsos gestas – ką tu su ja darysi? Kur kalbėsi ta kalba? Ir manęs to klausia. Atsakau, kad ne, nekalbu jidiš – aš skaitau šia kalba. Kad kalbėtum jidiš, turi dalyvauti ortodoksų bendruomenės veikloje, lankytis Niujorko jidiš vasaros mokykloje – tai dirbtinė aplinka. Jidiš yra praeities kalba, tyrimų kalba, gal ji kada nors grįš, bet nėra racionalaus paaiškinimo, kaip tai galėtų nutikti. Nebent Izraelis pareikštų, kad dabar bus dvi oficialios kalbos – jidiš ir hebrajų.

Yra grėsmė, kad aškenazių paveldas bus prarastas. Kai skaitau šių žydų literatūros kūrinius, matau, kiek daug juose išgyvenimo strategijų, kiek bandymo suprasti skirtingas kultūras ir jose prisitaikyti. Rašiusieji jidiš yra fantastiški tolerancijos mokytojai. Reikia nepamiršti, kad žydų rašytojai rašo ir nacionalinėmis kalbomis, pavyzdžiui, nuostabi rašytoja Bożena Keff (gim. 1948 m.) rašo apie savo santykius su motina. Būdama vaikas ji išgyveno Holokaustą. Ji rašo lenkiškai, ji nereliginga, nemoka maldų, bet kartais savo patirtimi ir kančia žydiškesnė už daugelį užsienyje gyvenančių žydų. Nesvarbu, kad ji neina į sinagogą ir nešvenčia žydų švenčių. Taigi geras klausimas, kas yra tikras žydų rašytojas. Gal svarbiau ne tai, ar rašytojas žydas, bet ar jo tekstuose pastebimos žydiškos temos.

Įvairovė praturtina

– Nemažai kalbėjomės apie tapatybę. Yra asmens tapatybė, bet kalbame ir apie

tautos tapatybę. Jūsų žodžiais, kokie būtų sudėtiniai jos elementai?

– Nacionalinė tapatybė yra pasakojimas, jame šiek tiek tiesos, bet iš esmės tai dirbtinis konstruktas. Jo tikslas mus sutalpinti viename pasakojime, paaiškinti mūsų buvimą tam tikroje geografinėje erdvėje, kalbos rėmuose, nutiesti ryšius tarp tam tikros individų grupės narių. Nacionalinės tapatybės idėja gimė romantizmo laikotarpiu, kai atsirado nemažai pokyčių – daug socialinių, į žmonių teises nukreiptų judėjimų, atsirado nacionalinės kalbos svarbos suvokimas. Tai gražus laikotarpis, atkreipęs dėmesį į tautinę įvairovę, į kalbas. Ir ne tik didelių valstybių, bet ir mažumų, kurios buvo tose valstybėse. Atsirado supratimas, kad ir mažų tautų kalbos yra svarbios ir įdomios, kad jų kultūra, legendos taip pat reikšmingos. Žiūrint per šią romantizmo prizmę, nacionalinė tapatybė reiškia įvairovę. O jei žiūrėsime į nacionalinę tapatybę kaip į labai homogenišką darinį, kur svarbi ir vyrauja tik viena tauta, – tai jau neįdomu ir net pavojinga. Įvairovė mus praturtina, kitų kultūrų pažinimas mus praturtina.

jau galime kalbėti apie faktų atranką ir kai kurių iš jų stūmimą į priešakines pozicijas. Tai susiję su galia, su vyraujančia ideologija. Mūsų regionas turi didžiulę kintančių diskursų patirtį, jau minėjau, esu iš Lenkijos, bet tai tinka kalbant ir apie Lietuvą, ir apie kitas šalis rytų Europos areale. XX a. istorija pas mus beveik karikatūra to, kaip istorija gali būti fabrikuojama, rašoma ir daug kartų perrašoma priklausomai nuo tuo metu skatinamos ideologijos.

atveju kultūrinių fenomenų susigrąžinimas užtikrina, kad mūsų bendra atmintis yra pilnesnė ir teisingesnė.

Žinoti ir suprasti

– Kartais atmintis apibūdinama kaip pagrindinis tapatybės komponentas. Ar sutinkate su tokiu teiginiu? Žinome, kad asmens atmintis nuolat kintanti, smegenys kažką prideda ar atima – ar tautos atmintis patikima?

– Kaip kuriama nacionalinė tapatybė, taip kuriama ir atmintis apie tam tikrą tautą, jos praeitį. Tai susiję su legendomis ir pasakojimais, kuriuos pasakojame apie save, tai susiję su istorijos išradimu. Net jei galvojame, kad istorija yra faktų visuma, ji nėra visai objektyvi. Istorija taip pat yra pasakojimų visuma. Pasakojimų, kurie turi savo akcentus, perspektyvas. Nacionalinė tam tikros tautos atmintis priklauso nuo vyraujančių nacionalinių perspektyvų. Tu klausi, ar atmintis gali būti patikima – kartais kažko neprisimename ar pamename tai, kas neįvyko. Panašiai ir su kultūrine, nacionaline atmintimi – tai tam tikri faktai, kurie priimami kaip svarbūs tos tautos raidai, taigi

– Kultūra ir menas mus skatina augti, taip pat tai erdvė, talpinanti tautos atmintį. Kiekviena tauta turi savą kanoną ir jis daug nekvestionuojamas. Jūsų kaip kultūros ir literatūros tyrėjos nuomone, kiek patikimas kanonas, ką jis sako apie mus? – Žydų kultūra istoriškai visada buvo laikoma kitų kultūra, opozicine vyraujančiai kultūrai, ypač krikščioniškame kontekste, bet ne tik jame. Taigi, žiūrint į žydų kultūrą tam tikros tautos kontekste, tai labai įdomus būdas pamatuoti, kaip nacionalinė tos tautos tapatybė buvo ir yra atvira kitoms kultūroms. Tavo pastaba, kad kultūra yra atminties talpykla, yra teisinga – tai labai gerai matome žiūrėdami į žydų kultūrą. Rašytojos Kadia Molodowsky (1894–1975), Rokhl Korn (1898–1982), Rokhl Brokhes (1880–1942) ir kitos – iš dabartinių Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos ar Rusijos teritorijų, jų visų kūryba nuostabi, turtinanti mus. Bet ilgai jos nebuvo žinomos plačiau, skaitytos tik jidiš kalba, jų kūryba nebuvo verčiama. Kaip minėjau, jei vyraujanti nacionalinė tapatybė nepripažįsta šalia gyvenančių mažumų, jos diskriminuojamos, jų palikimas laikui einant pamirštamas. Stebuklas, kad šių rašytojų kūryba išliko. Kartu suvokiame, kad daugelio autorių kūryba neišliko dėl sisteminės diskriminacijos. Taip, kultūra yra atminties saugykla ir nepaprastai svarbi kultūros savybė yra gebėjimas prisiminti anksčiau atstumtus dalykus. Tai visame pasaulyje labai ryškiai matome iš moterų menininkių atvejų. Tradiciškai kultūra yra patriarchalinė – jai svarbiau vyrai kūrėjai ir jų temos – galia, pinigai, dominavimas. Moterų menininkių balso susigrąžinimas –išskirtinumo, įvairovės susigrąžinimas. Žydžių rašytojų palikimo tyrimas yra ir kitos kultūros tyrimas, jos svarbos pripažinimas ir jos priėmimas. Tai praturtina ir stiprina mus. Stebėdami šį procesą, patys esame liudininkai, kaip konstruojama atmintis. Šiuo

– Kalbėjote apie pokario metu žydų kūrėjams tekusią pareigą, kartais tampančią našta, – prisiminti, liudyti. Gyvename pereinamuoju laiku, kai tiesiogiai patyrusieji Holokausto siaubą po truputį išeina, tai reiškia, kad greitai nebus tiesioginių liudininkų, o prisiminimai bus tik iš institucinių ar fikcinių šaltinių. Kaip jūs žiūrite į atminties tęstinumą?

– Mes suprantame, kaip svarbu kovoti dėl lygios ir teisingos visuomenės. Verta kovoti dėl tiesos, net jei žinome, kad tiesa taip pat konstruojama pagal tai, ką prisimename. Bet guodžia tai, kad tiesa ateina iš daugybės balsų, iš dialogo. Tiesa negali būti skelbiama vienu balsu. Tiesa ateina iš skirtybių, iš dichotomijų. Tik brangindami skirtumus galėsime atvirai klausytis kitų – iš kitos religinės, geografinės aplinkos ir t. t. Įvairovė ir atvirumas yra mūsų ateities viltis.

Jūsų klausimas apie atminties stabilumą einant laikui, apie jos institucionalizavimą taip pat svarbus. Šiuolaikiniai rašytojai labai aiškiai suvokia, kad Holokaustas tampa tam tikru trauminiu pamatu, kad jis institucionalizuojamas. Tai itin jautri tema. Gimiau Osvencime, Aušvice, tad muziejus Aušvice yra mano vaikystės dalis, mano giminaičiai ten dirba gidais. Visą gyvenimą stebiu skirtingus diskursus, būdus kalbėti apie Holokaustą ir tai, kaip jie keičiasi. Turime suprasti, kad tam tikros trauminės patirtys apie fundamentalų blogį, apie Holokaustą ir kitus istorijos tėkmėje vykusius genocidus turi būti saugomos. Nesvarbu, kad ir kaip tai mus šokiruotų, vis dar yra žmonių, neigiančių, kad Holokaustas vyko.

Kita vertus, pati nebijau pamiršti, yra labai daug rašytojų, trečios ir ketvirtos išgyvenusiųjų kartos atstovų, kurie vis dar stengiasi susidoroti su mūsų praeitimi. Tai – didžiulė mūsų civilizacijos trauma, mes apie ją kalbame ir dar kalbėsime. Dėl to atmintis lieka gyva. Žmonės yra nuostabūs sutvėrimai – jie siekia žinoti ir suprasti. Dėl to esu optimistė ir tikiu humanistiniu tiesos ilgesiu.

Tiesa negali būti skelbiama vienu balsu. Tiesa ateina iš skirtybių, iš dichotomijų.

Dovydas GRAJAUSKAS

Korespondencija

tai sveiki, nesimatėm senokai, galvojau vis, ką čia tokio pasakius gražaus, nuoširdaus, šiek tiek gaivalingo, gal sąmojį kokį ar žaismę pažaisim mąsčiau monologas tatai ar dialogas, galvojau ko palinkėjus ko čia paklausus

ar sveiki iš tiesų, gal kas serga gal numirė kas arba prisikėlė gal pasakėlę kokią suregsite ausiai mano baisiai giliai

o gal paklausit ko patys, juk ne svetimi mes čia, juk nebe, juk seniai, ne tai ne, tada pasakysiu:

nė vienas iš mūsų jei tiesą pasakius kadai nebežino ką daro ir ko tikėtis ir dar kad mėnuo ir garas tviska kaip visad ir jeigu žinočiau, tai pasakyčiau, ar

Kišeninis bliuzas

o jei gu šian dien mir čiau kniaukia man kažkoks švelniabalsis iš radijo kolonėlės

nu ir nieko, kas čia per jeigu ir o mirtum tai mirtum, šiandien tai šiandien, nelabai net kas pasigestų, ale nemirsi vis tiek, nei šiandien, nei rytoj, kam toks tragizmas

nemirsiu ir aš, ir gyvensim, mano saldžiabalsis bičiuli, tu ir toliau kniauksi man nervais aš ir toliau patylom nervinsiuos, taip, drauguži tu mano mielas, taip ir gyvensim

lyg klausytumėm radijo naktį snaigenant subaru link nemenčinės

Valerijonų bliuzas

laikrašty rašė, kad vis daugiau žmonių skundžiasi

miego sutrikimais, vartosi lovoj iki paryčių bildenančiom smegenim, paskiau darbuose ant kėdžių ergonomiškų kragina galvas

o aš tuo tarpu miegu kaip užmuštas tik padedu galvą, ir iškart kaip užmuštas

žmonės vartosi, pykstasi, mylisi, mušasi, gimsta su nepriteklium ir miršta su perteklium žmonės aplinkui

o aš miegu kaip užmuštas sapnuoju, kad kvėpuoju į stiklą ir kita pusė rasoja ir kita pusė rasoja

o aš miegu kaip užmuštas sapnuoju, kad einu į stotelę ir kaip tik nuvažiuoja ir kaip tik nuvažiuoja

Pavakarė

Žėrinčių langų falangos Lyg žiūrėtumei į upę

Arvydo Stačioko nuotr.

O kaimynui ant palangės Plastikinė varna tupi

Rūgsta sau puodely pienas

Žiūri akys nuodėmingos

Pro stiklinę skylę sienoj

Elegantiškai nesninga

Susipynus moterėlė

Droviai gulasi į balą

Pagulėjus truputėlį

Kręšta, tręšta, šąla, bąla

Tai gražiai pasiskandino

Paskenduolė gero būdo

Rėkia girtas muedzinas

Pučia angelas į dūdą

Dar vaiskus padangių mėlis

Dar tik vėsta kovo oras

Kabo rausvas debesėlis

Virš sodomos, virš gomoros

Post bliuzas

šiandien vanduo atjungtas

draugai cigarečių pakely

taros atpirkimo punktas gyvenimo pusė keliais

užkimštos visos aortos visos galūnės trumputės sumuštos taro kortos šokis išsukęs lemputę

burgeris kola bulvytės pykina varge vargeli saulė nuplikusi švyti tylu apkasų stotelėj

diegia kažkur pašonėj skrenda sparnuotas husaras mano mažasis ponis trečias pasaulinis karas

Rytinė maldelė

atsikeliu iš ryto su lubom pasilabinu rytinę maldelę kalbu:

tėve mūsų kursai šešios pėdos danguj sveikas gyvas

tėve mūsų kursai vairavimo a, b kategorijos arba anglų kalbos kursai danguje tėve mūsų

tėve mūsų kursai mūsų visų benkartų iš tavo haremo didaus teesie šventas tavo vardas o pavardės te niekas nežino

tėve mūsų neleisk man gundytis nesikelti leisk keltis iš ryto iš lovos ne iš numirusių keltis

tėve mūsų vakarykštės duonos duok mums šiandien pelėsį kaip nors nusipjaustysim patys

ir atleisk man mano vadžias kaip ir aš atleidžiu savo vadeliotojui ir duoda – imk tėve mūsų, nesisuksi –negyvensi amžinai, ginkdie tėve mūsų

ir gelbėk mane nuo pikto, ir nuo doro gelbėk, viešpatie, ir amžinai naktinė lempelė man tešviečia

Arvydo Stačioko nuotr.

Rudens mintys

Alma RIEBŽDAITĖ

Misisipė vis dažniau žvelgdavo į žvaigždes. Vaizduotė skverbdavosi padangės ūkanų link, ten, kažkur toli, begalinėse kosmoso platybėse yra jos Galaktika. Ir kai numirs, ji sugrįš į savo Visatą. O vaikštinėdama spalio alėjomis jausdavosi užsisvajojusiu ir kartu su lapais skraidančiu kvaištelėjusiu demonu. Ar visi žmonės turi savo demoną? Ar žmonės yra demonai? Ar žmogus turi demonišką prigimtį? Ar demonai gali būti keisti ir geros širdies, nerangūs? Ar būtinai yra tik vienas privalomas demono etalonas kaip viena tiesa – baisus, juodas ir su ragais. Staiga Misisipė pajuto, koks nuobodus ir neįdomus yra jai tas masinis baisus, juodas ir su ragais. Mintys apie demonus visai nebaugino, priešingai, buvo įdomios. Su savo demonu, nerangiu, poetišku, lėto proto, nubertu spalvų ratilais, su nuolat viduje besitveriančių galaktikų jėga, būkime sąžiningi, jautriu verksniu –ne kažin ką nuveiksi. Bet gerai ir toks. Vis geriau nei jokio.

Žemė buvo skausminga. Motina per sapnus dainavo: „Kaip aš pavargau, saulelė patekėjo – užmigau.“ Skruostais nesirito ašaros. Nusėsdavo akiduobėse ir kažkur susigerdavo ten, viduje. Ji pažvelgė – mama buvo pavargusi, jos lūpos buvo mėlynos, bet ji nepasakė „tavo lūpos mėlynos“. Kam gąsdinti žmogų. Tiesiog šiame pasaulyje buvo šalta. Nereikia žmonėms kalbėti savo blogų nesąmonių. Kartą jai tėvas iškart po ligos pasakė, kaip ji prastai atrodanti – prasidėjo širdies priepuolis. Žmonės yra jautrūs. Po ligos prastai atrodom, šaltyje pamėlynuoja lūpos, bėgant metams raukšlėjasi oda, priaugame svorio – kam žmonėms kalbėti tokius kvailus, širdį draskančius ir bauginančius dalykus, lyg tie dalykai nebūtų palietę mūsų pačių?

Pačios mirtis Misisipei atrodė vis mažiau bauginanti. Ji nebuvo godi, jai atrodė, kad nugyventi 50 metų yra pakankamai daug, daug visko patirta, daug ir padaryta.

Be to, Ciong’Ui truputį keitė jos požiūrį į gyvenimą. Pasaulyje gyvena 7 milijardai žmonių su savo tikslais, lūkesčiais ir svajonėmis. Ar įmanoma įgyvendinti kiekvieno svajones, išpildyti norus? O jei vieno žmogaus svajonės kertasi su kito žmogaus svajonėmis? O pridėkime dar visų gyvų būtybių gal ne svajones, o norą pasimaitinti, turėti guolį, lizdą, išauginti savo vaikus – ar tai labai skiriasi? O augalų noras stiebtis į saulę ir gauti vandens lašelį, turėti gerą dirvą ir gauti maisto medžiagą savo šaknims. Šitiek gyvų būtybių – argi vienam Dievui įmanoma įgyvendinti visų norus? Sako, rašyk, ko nori, ir tai gausi, o taip, mes tokie išskirtiniai tarp daugybės kitų milijardų kas sekundę dūžtančiame ir kintančiame laike.

Tu kartais galvoji, ką paliksi po savęs, ar tave atsimins žmonės. O kam? Kai pagalvoji, tarp daugybės tūkstančių esame visiškai nesvarbūs ir ne ką geresni už daugybę tūkstančių kitų, gyvenančių net mūsų mieste, kitame name, gretimoje laiptinėje. Ar tau bereikia, kad tave kas atsimintų. Atsimins artimiausi, kol bus gyvi. Ar to nepakanka? Iš kur tas godumas? Koks aš svarbus! Tau buvo leista ir duota gyventi – su vargais ir džiaugsmais – ar tai nėra daug?

Misisipei toliau reikėjo dirbti su demonu Jomajo. Juk naujos pareiginės instrukcijos pasirašymas jo nepadaro kitokiu demonu. Su juo reikės dirbti ir daug.

Ji susirašė viską, ko nedrįsta:

1. Išsiųsti straipsnį.

2. Pakeisti profilio nuotrauką.

3. Įkelti nuotraukas iš fotosesijos.

4. Paprašyti didelio užmokesčio už paveikslą.

5. Ir t. t.

Antrame punkte surašė, kodėl nedrįsta:

1. Bijo būti atstumta, neįvertinta ir visos kitos iš to kylančios pasekmės.

2. Bijo, kad kiti pagalvos, kad ji savimi didžiuojasi, reikalauja sau daug dėmesio, yra pasikėlusi, kaip ji drįsta...

3. Yra „jau visai nušokusi nuo proto“. Arba „jai visai su galva negerai“... Suskambėjo „gal tau visai su galva negerai...“

IŠVADA: apibendrinus galima pamatyti, kad ji bijo įsivaizduojamų žmonių įsivaizduojamų minčių.

Trečia.

Kas jei gresia, jei ji darys dalykus, kurių daryti nedrįsta?

Ji gerai apmąstė ir baisiam savo siaubui suvokė, kad nieko. NIEKO.

Demoną galėjai justi kaip švelnų vėjelį, bet jis nebepuolė taip aršiai ir nebeguldė jos ant menčių dėl kiekvieno judesio.

Buvo ir didesnių dalykų, ko ji bijojo.

Kam reikalinga disciplina, tas „savęs paėmimas į nagą“, kam Misisipei jo reikia?

Tik dėl vieno, kad sužinotų, ar gali savimi pasitikėti.

Sužinojai, kad gali savimi pasitikėti, kas toliau, Misisipe, kas toliau? Kalnai?

Vis dar jautiesi keista, nepriimta, atstumta, kitokia?

„Mama, bet tu iš tiesų truputį esi kitokia... Tas tavo mąstymas...“ – sako švelniai ir su meile.

Net nesurandi, ką pagalvoti blogo.

Pažiūrėk, kas už viso šito slypi? Susidaryk sąrašą, ko nedrįsti, ir dėk pliusus prie neįgyvendintų punktų. Taip nuolat dirbsi su savo demonu. Ir visa kita bus nesvarbu. Nepriėmimas, atstūmimas. Tik tu ir tavo demonas, tik tu ir tavo darbas su demonu. Ir tu pasistūmėsi į priekį, tavo demonas taps lankstesnis ir geriau treniruotas. Turi pasistengti dėl savo demono. Žinai, jis irgi nori jaustis gerai. Tavo demonui yra sunku, jis nori keistis. Argi ne gražu „dirbti su savo demonu“? Gal ir labai norėtum, bet „dirbti su kito demonu neišeis“.

„Išgelbėk save ir tu išgelbėsi kitus. Išgelbėk kitus ir tu išgelbėsi save“, – sako Ciong’Ui savo žemu, minkštu, švelniu, šiltu, nepaprastai vyrišku balsu, kurio klausytis taip gera...

Mes nežinome, kaip iš tiesų vyksta šitas pasaulis. Turime tai pripažinti. Nubraukiame storą šiukšlių sluoksnį iš protingų patarimų, memų, gražių išmintingų žodžių, kurie dažniausiai neturi net autoriaus, plaukioja sau kaip debesėliai viešojoje erdvėje, o mes jais vadovaujamės ir, ginkdie,

jokio individualesnio supratimo, tarsi jis labai baugintų.

„Ryžiai, mankštos, o kur dvasingumas, Ciong’Ui?“ – klausia Misisipė.

„Ryžiai, mankštos, – juokdamasis atsako Ciong’Ui. – Todėl vienuolyne žmonės ir turi daug draudimų ir apribojimų ir daugelis to neišlaiko. Tai ir yra darbas su savimi. Kodėl tiek daug žmonių nepasitiki savimi? Todėl, kad kažką padaryti su savimi yra nepaprastai sunku. Kažką imti ir padaryti iš tiesų. Laksto po dvasingumo ir kitokius kursus, bet mažai tie rateliai ir pliurpalai

tepadeda. Kas stojo į mūšį su savimi, tas žino, kaip tai yra sunku. Bet bent truputį pasistūmėjęs fronto linijoje, tu jautiesi stipresnis ir labiau pasitikintis savimi... Tokia visai nedvasinga yra dvasingumo pradžia.“

„Dabar tai nemadinga, neįdomu, nespalvota: pilkas maistas, nuobodi mankšta...“

„Na, tau reikėtų pradėti kontroliuoti savo mintis ir pradėti laikytis minčių disciplinos... Kiek pastebėjau, jos juda netvarkingai ir chaotiškai tavo galvoje, šokinėja, sunku išlaikyti dėmesį ir tas

fokusas į įsivaizduojamų žmonių įsivaizduojamas mintis – argi tau tai neatrodo juokinga?..“

„O!“

„Reikėtų laikytis visapusiškos vaizdinių higienos: tiek išorinių, o labiausiai vidinių... Labiau įsiklausyti į tai, kas vyksta aplinkui, kas atsiveria, kas yra duodama ir ko galbūt nematai, užsispyrusiai vaikydamasi ir lakstydama paskui savo įsikalbėtą viziją, kuri nebūtinai yra tikra ir išsipildys...“

„Tai ir yra neprisirišti prie lūkesčių?

Kas suformavo šitą ydingą įsitikinimą, kad šiais laikas visi mūsų norai turi būti patenkinti, o mes tokie ypatingi ir šaunuoliai?.. Ir kai taip neatsitinka, esame tokie nelaimėliai...“

„Panašiai. Dabar taip gali judėti. Daryk viską, ko nedrįsti, ir neturėk jokių lūkesčių. Klausykis, bandyk išgirsti, sek, pamatuok... Tu judi tarp maždaug septynių milijardų žmonių ir daugybės kitų būtybių, prieš tave buvo, svajojo, kentėjo ir mirė milijardų milijardai žmonių ir tas pats bus po tavęs... Ar verta sureikšminti savo ego, suvokti savo svarbą ir palikimą? O kur kiti pasauliai ir visatos?“

„Šitie koučeriai atvažiuoja ir sako: rašyk, viskas, ką užrašysi, išsipildys...“

„Belsk ir bus atidaryta... Niekur neparašyta, kiek sykių reikia belsti, kiek dienų ir naktų... Kažkas vis tiek išgirs... Kažkurios durys atsivers... Veiksmai atneš vienokį ar kitokį rezultatą visada – tai ir yra „atidaryta“, gal kitaip, nei norėjai, supratai ir tikėjaisi... Tu manei, kad esi keista ir kitokia... Gal pasaulis irgi nori veikti keistu ir kitokiu būdu? Kodėl jam neleidi to daryti, kodėl nepasitiki, kodėl nusigręži?“

„Aš nurimau nuo švelnių tavo žodžių, Ciong’Ui...“

„Tai ne mano, o tavo žodžiai, Misisipe. Tu mane sugalvojai. Tau gimė mintis, kad tu pati gali būti savo mokytoju ir nelaukti krentančios laimės kometos iš dangaus ar visa žadančio guru, kurio tu turi laukti ir laukti ir kuris kažkada tave pakels į dangų... Tai gera mintis, ir tau puikiai sekasi. Galbūt taip ir tampama mokytoju. Taip gimsta mokytojas, nes iš kažkur turi atsirasti pirmasis mokytojas, kuris neturėjo mokytojo... Tai paslaptis, kurios irgi niekas nežino... Kaip kiekvienas žmogus turi savo demoną, taip kiekvienas žmogus turi ir savo mokytoją... Tu esi pats geriausias savo paties mokytojas. Patikėk tuo.“ ►

Alma Riebždaitė. Truputį šviesesnis variantas.

GINTARO LAŠAI

◄ „Norėčiau, Ciong’Ui, kad dar kurį laiką pabūtum. Man reikia tavęs. Vienatvės valandomis randu su kuo pasikalbėti. Be to, niekas ir aš pati nežinau, sugalvojau tave ar tu atsiradai iš tiesų...“

„Prisimink, ką kalbėjau apie išgelbėjimą. Aš dar pabūsiu... Juk... sutartis trejiems metams... – nusijuokė Ciong’Ui. – Ką veiksi toliau, Misisipe?“

„Aš žiūrėsiu į dangų ir svajosiu apie savo Visatą... Įsivaizduosiu, kaip grįžtu į namus, kurių niekada nemačiau ir neprisimenu, bet mane ten visi pažįsta ir laukia... Juk viskas vyksta amžinybėje. Koks didis tai bus išsipildymas. Juk gal ir mano tikrasis kūnas yra kaip Jomajo... O šitas žmogiškasis laikinas kevalas. O kas, jei mes, žmonės, esame kaip riešutai arba kaip kaštonai... Atėjus laikui, kevalas sprogsta ir pasirodo mūsų subrendusi siela, kuri dygsta ir auga toliau kituose pasauliuose... Vis dažniau apie tai pagalvoju. O gal aš buvau tik kvailas ir naivus demonas? O gal kvaili ir naivūs demonai su gera širdimi yra tie, kurie tampa žmonėmis, ir siela toliau tęsia savo kelionę?

Mes nežinome, kaip veikia šis pasaulis. Tačiau kai sėkla subręsta ir nukrenta, iš jos išauga medis ir jis niekada neprisimena savęs kaip sėklos... Gal panašiai yra ir su mumis? Mes esame būtybės, išaugusios iš sielų-sėklų... Ateina metas ir vėl subrandinti sėklas... Iš sėklos vėl kažkas išaugs. Mes niekada nesusitiksime ir daugiau niekada nepažinsime vienas kito, todėl tai ir yra atsisveikinimas...“

„Ak, Misisipe, tu ir vėl svajoji... O turėtum... daryti...“

„Mirtis – tai kevalo skilimas. O kas, jei sėklas vėjas kartais nuneša labai toli... Labai labai toli?“

„Misisipe, man atrodo, kad sutartis nutraukiama... Viskas įvyko taip greitai, prasideda mano integracija, negaliu to proceso sustabdyti, tam ir buvau paskirtas... Aš būsiu tavo savikontrolės ir balanso taškas, pats svarbiausias tavo savireguliacijos taškas. To taško vardas bus Ciong’Ui. Viskas, kas dabar vyksta, vyks ir toliau. Kai jausi, kad prarandi pusiausvyrą, visada kreipkis į mane. Nebeapgaudinėk nei savęs, nei kitų. Tau manęs nebereikia, tu patikėjai savimi. Turi įrankius.“

Misisipė nuėjo į kanceliarinių prekių parduotuvę nusipirkti drobės. Planuoja piešti juodą katiną, kuris perbėgo saulę. Aš esu tavo sapnas.

Gyvybės m edis

Ištrauka iš rašomo distop inio

„Trigratas. Vidurupio kro nika“

Pagaliau, po kokios savaitės plaukimo, laivas, gabenęs Eladą, kaip pačią baisiausią Trigrato nusikaltėlę, prisišvartavo paskutinėje stotelėje. Moteris tolumoje pamatė įspūdingus rūmus ir pagalvojo, kad ten įsikūręs šventojo miesto valdovas Trigratas. Tačiau nemanė, kad jai bus surengtas vizitas pas jį. Ir ką gi ji tuomet pasakytų aukščiausiajam valdovui? Turbūt tiesiog prarastų amą ir negalėtų pratarti nė žodžio? Gal būtų pakerėta jo grožio ir universalios išminties? Gal jis ją užliūliuotų, ir Elada taptų tik dar vienu varžteliu tobulai veikiančioje Trigrato mašinoje?

Iš laivo išlipo rizulanijus. Paskui jį sekė moteris ir sargybiniai, nešini apreiškimo stalu. Teodoras tuo metu Eladai pasirodė dailus ir net gražus, nepaisant jo trigratiško būdo. Turbūt esant kitokioms gyvenimo aplinkybėms ji net įsimylėtų Teo. Iš kur čia toks jo vardo sutrumpinimas jos smegenyse? Gal jau kažkokia simpatija rizulanijui kirba jos širdyje? Jai ėmė darytis saldu, bet Elada nupurtė šalin tas mintis, nes jis buvo užkietėjęs Trigrato pareigūnas. Vadinasi, aukštesnė kasta nei Elada. Na ką gi, galvojo moteris, jei jau nelemta, tai nelemta, ir nieko čia nepakeisi.

Išlipę iš laivo, jie pasuko ne į tą pusę, kur buvo rūmai, o nuėjo aukso gatve įspūdingesnio nei Perkeitimo kongregacijos pastato link. Šis statinys buvo septynių aukštų. Atrodė, kad jis kvadratinis arba stačiakampis. Sienos buvo labai ilgos. Elada savo akimis primetė, kad vieną namo sieną įveikti prireiktų bent dviejų šimtų, o gal ir daugiau jos žingsnių. Taigi didelė trigratiška konstrukcija. Turbūt yra trigratiečių ir statybininkų. Juk

be niekur nieko toks pastatas neatsirastų. Net Egipto piramidės atsirado ne lydekai paliepus. Ji prisiminė ir šią seną civilizaciją. Taip ir čia turėjo būti Trigrato vergų, kurie už duonos kąsnį statė ir dabar dar kur nors tebestato įvairius statinius – nuo mokinių pašiūrių iki valdovo ir jo pavaldinių rezidencijų.

Pagaliau jie pasiekė Trigrato dangoraižį. Juk ten, kur vien tik pašiūrės, septynaukštį pastatą galima laikyti dangoraižiu. Jie įėjo į didingo pastato vidų. Ten didžiuliame fojė juos pasitiko keli vietinės faunos atstovai. Elada nemanė dar nusiminti ir stengėsi bent jau mintyse save pralinksminti. Jei jau mirti, tai bent linksmai. Negana tos faunos, fojė dar buvo matyti panoraminis langas, o už jo... už jo... Elada negalėjo patikėti savo akimis. Ji matė storą medžio kamieną, kurio žievė buvo labai rievėta. Kamienas buvo toks storas, kad jį apglėbti būtų prireikę bent dešimties tokių kaip ji. Tačiau tiek ir tebuvo matyti pro tą langą: tik kamienas, be lapijos ir šakų vainiko. Jai dingtelėjo mintis, kad čia tas garsusis gyvybės medis, apie kurį kalbėjo rizulanijus. Tik niekas jai nesakė, kad jis toks storas.

Elada fojė dar pastebėjo asmenį, išsiskiriantį savo tunikos spalva. Ji buvo geltona. Atvykėlė prisiminė, kad čia turėtų būti vienas iš aukščiausiųjų Trigrato atstovų. Tikrai pagal rangą aukštesnis už Teodorą. Ji bandė prisiminti, kokias pareigas galėtų eiti tipas geltona tunika, tačiau tikriausiai jos smegenys užblokavo tą informaciją, nes ji ankstesniame gyvenimo etape neturėjo jokios reikšmės. Bet dabar būtų gerai žinoti, su kuo ji susiduria netoli gyvybės medžio.

– Tepadeda! – pasakė rizulanijus.

– Duokdie! – jam atsakė asmuo, vilkintis geltona tunika.

– O gerbiamas ir išaukštintas šventojo miesto aukščiausiojo valdovo Trigrato

Dainius SOBECKIS

edis

inio romano

patarėjau Džibrili, – išvardijo visus įmanomus titulus Teodoras, – pagaliau atvykome prie gyvybės medžio ištakų ir atgabenome turbūt pačią didžiausią susitepusiąją mūsų šventojo Trigrato miesto istorijoje... –Džibrilis jį nužvelgė kreivu žvilgsniu, – tfu, miesto atmintyje...

– Taigi, gerbiamas rizulanijau Teodorai, juk visi, kurie čia atvyksta, yra patys didžiausi susitepusieji, patys didžiausi nusidėjėliai, patys didžiausi žudikai, kurių vieta po žeme...

– Taip, teisingai sakai, o didis Trigrato valdovo patarėjau. Ši moteris, numeris penki šimtai šešiolika, kaip ir kiti, yra didžiausia nusidėjėlė, žudikė ir nedorėlė.

– Gerai, paruoškite ją rytdienos perkeitimo procesui, – nurodė Džibrilis savo pavaldiniams.

– Bus padaryta, – atsiliepė jie nuolankiai. Džibrilio pakalikai nusivedė Eladą kažkokio koridoriaus link. Ji dar tikėjosi žvilgterėti pro panoraminį langą ir pažiūrėti, kaip atrodo tas įspūdingo kamieno medis, tačiau jai nepasisekė. Greitai atsidūrė blausiame koridoriuje, kuris buvo apšviestas ne žvakių, o kažkokios nepaaiškinamos iš sienų sklindančios šviesos. Elada tikėjosi, kad ją nuves į požemius, kaip Perkeitimo kongregacijos pastate. Deja. Jai net teko apsidžiaugti, nes ją nuvedė į viršų. Ji vis kilo laiptais aukštyn. Užkopė iki penkto aukšto, bet to dar buvo negana. Tuomet dar keliasdešimt pakopų, kol atsidūrė aukščiausiame pastato taške – septintame aukšte. Sargybiniai dabar ją vedė jau geriau apšviestu koridoriumi. Atrakino patalpos duris. Elada žengė į vidų, tikėdamasi žvakės prietemoje pamatyti kuklią kamerą, tačiau kaip ji buvo nustebusi atsidūrusi erdvioje ir šviesioje patalpoje. Ta šviesa ją net akino. Jos akių ragenos

susitraukė. Reikėjo poros minučių, kad apsiprastų. Kol atvykėlė pratino akis prie šviesos, sargyba užrakino duris. Kai pagaliau jos akys priprato prie apšvietimo, Elada patalpos viduryje pamatė stalą su indu, kuriame buvo įvairiausių formų duonos, ir dviem sklidinais ąsočiais. Prie vienos sienos stovėjo lova, o prie kitos – lentyna. Ant sienos priešais langą kabojo įspūdingo dydžio, tokio kaip pati atvykėlė, paveikslas su plačiai išsikerojusiu medžiu.

Tuomet Elados akys nukrypo į langą. Ji ryškiai pamatė gyvybės medį. Tačiau ne jo storą kamieną, o lapiją. Jo vainikas buvo plačiai išsikerojęs, apaugęs vešliais lapais, o šakos įvairiai susiraizgiusios ir susisukusios tarpusavyje. Ji ilgai žiūrėjo į tą žalią vešlumą ir tarp šakų ir lapų pastebėjo dar kažką. Juk dauguma medžių augina vaisius, riešutus, kankorėžius ar dar ką nors. Tad gal ir šis turi kokių žiedų ar ataugų, mąstė moteris. ►

Arvydo Stačioko nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ Tik tos ataugos tarp lapų atrodė didelės, labai jau didelės. Panašios į ovalų kiaušinį. Savo dydžiu jos buvo kaip pusė Elados, o kitos net didesnės už atvykėlę. Ji bandė įsižiūrėti į ataugas, kurias dengė skaidrios plėvės. Atvykėlė suprato, kad plėvėse yra kažkas panašaus į besiformuojantį arba jau beveik susiformavusį vaisių. Tik turbūt ne obuoliai, kriaušės ar kiviai? Dar geriau įsižiūrėjusi, ji suvokė ten matanti suaugusį arba bręstantį žmogų, tačiau susirietusį kaip kokį embrio-

ną. Tačiau labai didelį embrioną. Elada vis daugiau ir daugiau tarp lapų ir šakų regėjo kabančių ataugų, tiksliau sakant – gemalų. Vieni buvo dideli, kiti mažesni, treti dar tik beužsimezgantys. Štai koks tas gyvybės medis! Ir štai perkeitimo procedūros pasekmės! Elada buvo labai nustebinta tuo vaizdu už lango. Jai tai kėlė pasišlykštėjimą. Kaipgi galima auginti žmones medyje, jo vaisiuose. Argi neužtenka, kad jie gimsta natūraliai, motinos įsčiose. Juk ji irgi taip gimė. Net pa-

mena šviesą tunelio gale, kol pradėjo kriokti, išvydusi šį pasaulį. Visai nereikia imituoti pasaulio tvarkos. Ne imituoti, o ją pakeisti. Net perkeisti: atimti iš moterų, iš motinų galimybę gimdyti naują gyvybę ir ją perduoti kažkokiam neaiškiam medžiui. Elada tiesiog buvo sukrėsta matomo vaizdo pro langą.

Ji netikėtai išgirdo didelį trenksmą kieme. Priėjo arčiau lango, net pasistiebė ir pažvelgė žemyn. Negalėjo patikėti tuo, ką mato. Ji galvojo, kad jos akis aptraukė kažkoks miražas. Bet ne. Ten apačioje ji pamatė nukritusį ir išsitėškusį gemalą. Pagalvojo, kad iš jo liko tik pliurza, tačiau geriau įsižiūrėjusi išvydo, kaip iš to subliuškusio embriono išropojo žmogysta. Visa lipni ir tąsi, tarsi išlindusi iš kokios želė. Ji dar nelabai orientavosi erdvėje, bet bandė atsistoti ant kojų. Pradžioje stojosi ir virto, tačiau po kokio penkto karto jau galėjo stovėti, nors kojos dar drebėjo kaip ką tik neseniai gimusiam veršiukui. Po kelių minučių žmogysta nužirgliojo vidinių pastato durų link, kur jos jau laukė sargyba. Paskui ją vilkosi tąsios želė šleifas. Gemalo turinys įėjo į vidų ir dingo iš Elados regėjimo zonos. Tuomet sargybiniai išbėgo į lauką ir ėmėsi utilizuoti likusį gemalą: sėmė jį kastuvais ir semtuvais, sudėjo į karutį ir išvežė pro kitas duris, nei nuėjo perkeista žmogysta. Moteris toliau su nuostaba žiūrėjo į gyvybės medį ir pastebėjo, kaip dar vienas gemalas sulingavo, sukrutėjo, nutrūko ir ėmė kristi žemyn. Jo kritimas truko gal kelias sekundes. Moteris matė, kaip jis tėškėsi auksiniame kieme. Netrukus pasikartojo prieš tai buvusi situacija, kuri baigėsi naujos, jau perkeistos žmogystos dingimu pastate. Elada daugiau nebežiūrėjo į gyvybės medį. Ją kratė šiurpas nuo tokių šleikščių vaizdų. Koks degeneratas galėjos sugalvoti auginti žmones kaip kokius vaisius, ant medžio? Ji nuėjo prie stalo, nes nuo tokių vaizdelių pradėjo troškinti.

Trigrato valdovo patarėjas Džibrilis nusivedė rizulanijų Teodorą į savo kabinetą. Jo apartamentai buvo erdvūs, ne taip, kaip Teodoro kabinetas Perkeitimo kongregacijoje. Patarėjo erdvėje ant sienų kabėjo daug paveikslų. Matyt, jis buvo didis meno gerbėjas. Viduryje stovėjo neaukštas staliukas su septyniais foteliais aplink jį. Pro langą, be abejo, buvo matyti gyvybės medis. Džibrilis pakvietė Teodorą prisėsti. Įpylė sau ir jam vyno.

– Taigi, gerbiamas rizulanijau Teodorai, –kreipėsi Džibrilis, – susidūrei su nemažomis

Tado Laurinaičio nuotr.

problemomis. Pro tavo rajono miesto vartus bėga sargybiniai. Bėgdami jie žūva. Kiti mokiniai pabėga ir niekaip jų nepavyksta surasti ir sugauti. Atvyksta visokie veikėjai iš už sienos, kurie pradeda prisiminti savo ankstesnius gyvenimus. Tuomet jie pradeda kelti maištą, nužudo kitus atvykėlius...

– Vieną atvykėlę, – pataisė Teodoras.

– Gerai, vieną, tačiau tai pirmas žmogžudystės atvejis Trigrate! – buvo baisiai nepatenkintas patarėjas. – Ir visa tai vyksta man priskirtoje šventojo miesto dalyje! Anksčiau tokių dalykų nėra buvę! Ką į tai atsakysi, rizulanijau?

– Sargybiniai nebebėgs, atrinksiu geresnes kandidatūras. Pabėgėlius greitu laiku suras mano žmonės. Žmogžudystės nebepasikartos. Žudikei atliksime perkeitimo procedūrą.

– Kažkaip daug tokių problemų susikaupė pas tave, Teodorai. Greičiausiai reikės aktyvuoti specialiosios paskirties Trigrato būrį, kuris laukia savo valandos, jei niekaip tau nepavyks sugauti bėglio. Aš vis svarstau, Teodorai, gal ir tavo tikėjimas aukščiausiuoju Trigrato valdovu susvyravo? Kažkoks atrodai man keistas.

– Mano tikėjimas šventojo miesto valdovu kaip niekada tvirtas ir nepajudinamas, – tai sakydamas Teodoras atrodė šiek tiek išsigandęs, tačiau staigiai susitvardė ir tęsė toliau. – Tos problemos kaip tik jį dar sustiprino.

– Taip noriu tikėti, kad tavo tikėjimas tvirtas ir nesvyruoja kaip berželis prie kelio, – pasakė Džibrilis ir akimirką pagalvojęs kalbėjo vėl.

– Gerai, gerbiamas šventojo Trigrato miesto rizulanijau Teodorai, duodu tau dar vieną galimybę, bet jei tavo, kartu ir mano teritorijoje dar kas nors panašaus pasikartos, tai ir tu pats atsidursi ant šio medžio, –ir žvilgsniu parodė pro langą, į kurį svetys pažvelgė nelabai noriai.

– Supratau, šviesybe, šventojo Trigrato valdovo patarėjau Džibrili, – rizulanijus išgėrė vyno taurę iki dugno ir jau stojosi eiti.

– Rytoj laukia rimta diena, – sustabdė jį Džibrilis. – Kai žudikei suteiksi gyvybės medžio syvų, kviečiu į savo rezidenciją, –šyptelėjo patarėjas ir dar pridūrė pavymui: –Beje, ir aš pats stebėsiu žudikės perkeitimo procedūrą.

– Mielu noru atvyksiu į tavo rūmus, patarėjau Džibrili, – priėmė pasiūlymą Teodoras, nors iš jo tikrai nesitikėjo nieko panašaus. Ir apskritai pirmą kartą gyvenime

jis gavo tokį pasiūlymą iš Trigrato valdovo patarėjo. Iki šiol net jo šventojo miesto tarėjai nebuvo kvietę į savo apartamentus, o štai čia toks netikėtas pasiūlymas iš patarėjo Džibrilio. Gal jam atsivers koks naujas pažinimo šaltinis? Juk patarėjai be reikalo nekviečia pas save į svečius.

– Tuomet gerai, rizulanijau, sutarta. Pasimatysime rytoj per perkeitimo procedūrą, o tada iš karto pas mane!

Patarėjas mostelėjo ranka, duodamas suprasti, kad Teodoras jau gali eiti savais keliais. Rizulanijus išėjo ir paliko Džibrilį toliau mėgautis vynu.

Elada vakare išgėrė vyno, nes viename ąsotyje buvo vanduo, o kitame – taurusis dieviškas gėrimas. Tačiau naktį miegojo neramiai: sapnavo save gyvybės medžio gemale, kaip bando iš jo išsilaisvinti, iškišti rankas, bet jos susiraizgo gemalo želatinoje, tada pradeda trūkti oro, ji dūsta, o tada skrenda virš upės. Taip seniai ji beskrido savo sapnuose! Po skrydžio tėškėsi tiesiai į aukso grindinį šalia gyvybės medžio ir iš jos liko tik želė masė.

Po tokio košmaro Elada atsibudo išpilta šalto prakaito. Pažvelgė į langą ir suprato, kad ne veltui buvo toks sapnas, nes ji gi miegojo šalia to prakeikto medžio, o jis gal panašiai veikia visus, kurie miega netoliese. Moteris atsikėlė ir išgėrė vandens. Vyno nebenorėjo, nors ir buvo likę arti pusės ąsočio. Dabar svarbiausia buvo vanduo – gyvybės šaltinis. Ypač prieš perkeitimo egzekuciją, nes kitaip to, kas jos dar laukia šią dieną, nepavadinsi. Ji skaičiavo paskutines savo gyvenimo valandas. Paskui jau skaičiuos minutes, galiausiai tik sekundes, kurių paskutinioji ją tiesiog pribaigs. Ne, ne ir dar kartą ne. Reikia tikėti, tvardytis ir laikytis. Elada bandė pakelti savo sielą į dvasines aukštumas, tik nelabai sekėsi.

Trakštelėjo rakinamos durys. Jos prasivėrė ir tarpduryje pasirodė keli sargybiniai. Atvykėlė paklusniai atsistojo ir nuėjo jų link. Tada sekė jiems įkandin. Lipo laiptais žemyn. Suskaičiavo šimtą penkiasdešimt keturis laiptus ir žinojo, kad jau pasiekė pirmą aukštą. Juk visada Trigrate pakilimas į kitą aukštą sudaro dvidešimt du laiptus. Taip ir čia. Ji nesuklydo, tai buvo pastato, esančio virš žemės lygio, apatinis aukštas. Juk požemyje irgi gali būti nemažai aukštų, tai ji buvo jau patyrusi Perkeitimo kongregacijos kazematuose. Elada su sargyba atsidūrė erdviame fojė, kur pro panoraminį

langą vėl įkyriai šmėžavo storas kamienas. Niekur nedingęs per naktį. Oi, kaip ji būtų dėkojusi dangui, jei šis prakeiktas medis būtų pernakt sudegęs arba nudžiūvęs! Kad jį kas nors būtų nupjovęs! Tik kur tau tokį medį nupjausi, greičiau pavyktų sudeginti, bet juk niekas šito neleistų. Sargybinių pastate ir aplink jį knibždėte knibžda. Jie greitai pastebėtų kokį atvykėlį, turintį piktų kėslų gyvybės medžio atžvilgiu, ir greitai jį neutralizuotų. Įkištų po medžio šaknimis, ir taip baigtųsi priešpaskutinis jo gyvenimas, kol, nukritus gemalui, prasidėtų naujas. Elada labai apgailestavo, nes šis medis, deja, atrodė toks gyvybingas, kaip joks kitas jos anksčiau matytas medis pasaulyje.

Fojė jų jau laukė rizulanijus. Atrodė nusiteikęs karingai. Jo veide švytėjo pasitikėjimas savo jėgomis. Jau seniai nebeliko to sutrikimo, kaip kitą rytą po Elados prisilietimo.

– Tepadeda! – pasakė Teodoras ir pridūrė: – Dabar lipsime iki pat dugno, septynis aukštus žemyn, gyvybės medžio šaknų link.

– Duokdie! – atsakė choru sargybiniai, o Elada pagalvojo: ką tu, Teo, ruošiesi daryti?

Pradėjo leistis laiptais žemyn. Atrodė, kad jie niekada nesibaigs: bus amžina kančia vis lipti ir lipti į dugną, bet taip niekada ir nepasiekti apačios. Taip būtų net geriausia. Tačiau ne taip buvo lemta, nes greitai jie pasiekė požemio dugną. Koridoriuose šviesa skleidėsi iš sienų, kaip ir viršutiniuose aukštuose. Jie priėjo, kaip Eladai pasirodė, dar kažkokias vienas kazematų duris. Jos plačiai prasivėrė, ir ją apakino skaisti šviesa. Moteris iš karto užsimerkė. Tuomet vos vos pro pakeltus akių vokus pažvelgė ir buvo nustebusi iki sielos gelmių: jie atsidūrė prie gyvybės medžio šaknų. Aplink jas buvo visokiausi laiptų labirintai ir raizgalai. Dar įspūdingiau atrodė kokonai, prijungti prie tų šaknų. Praeidama pro juos, Elada galėjo įžiūrėti, kas juose yra. Ji negalėjo patikėti savo akimis: ten gulėjo žmonės. Vieni atrodė jauni, gražūs ir dar gyvybingi, o ką pamatė kituose, baisu ir apsakyti. Jos nugara nuėjo pagaugai. Moteris pastebėjo tik oda ir aptrauktus kaulus ir kaukolę su įdubusiomis akiduobėmis. Ten jau buvo tik kūno likučiai be jokių gyvybės syvų. Šis vaizdas atvykėlę taip sukrėtė, kad net suvimdė. Ji niekaip negalėjo sulaikyti skrandžio dugno, kaip kokio ugnikalnio, išsiveržimo pro burną. Moteris apvėmė tą skeletą, gulintį kokone. Rizulanijus su sargybiniais pakraupo, išvydę Elados skrandžio turinį ant šventojo kokono. ►

GINTARO LAŠAI

◄ – Na, viršūnė! Kaip tu drįsti taip elgtis? – šaukė ant jos Teodoras, pakėlęs ranką ir jau norėdamas trenkti atvykėlei, bet susilaikė, suvokdamas, kad aplinkui yra sargybinių, kurie jo prisilietimą traktuotų kaip susitepimą ir įduotų jį Trigrato valdovo patarėjui Džibriliui. – Negana to, kad nužudai žmogų, tai dar ir apdergi būsimos naujos gyvybės ištakas.

Elada tuo metu šluostė savo lūpas tunikos skraiste, kad neliktų skrandžio turinio pėdsakų. Nuo matyto kraupaus vaizdo jai svaigo galva, tačiau rizulanijui tai buvo nė motais.

– Dabar reikės to kokono vaisių, kai tik jis nukris ir išsikapstys iš gleivių, vėl patupdyti į kokoną, kad niekas nuo jo nesusiteptų. Kokono nešvara persiduoda naujai gyvybei, tad naujai perkeistas žmogus irgi bus susitepęs, net pats to nežinodamas. Juk mes visus kokonus stengiamės apsaugoti nuo blogio ir nešvarumų. Labai svarbu tai suvokti ir laikytis visų švaros reikalavimų, kad nebūtų pažeista Trigrato tvarka, – baigė savo monologą Teodoras.

Palikę apvemtą kokoną, jie nuėjo toliau. Keliauti ilgai neteko. Už keliolikos žingsnių atsidūrė prie savo tikslo – paruošto ir tuščio kokono. Rizulanijus davė nurodymą pasišalinti juos lydėjusiems sargybiniams ir pasirūpinti suteptu kokonu bei jo gemalu, kad, jam išlindus į dienos šviesą, juo būtų tinkamai pasirūpinta.

Prie kokono, ties kuriuo sustojo Teodoras su Elada, stovėjo perkeitimo specialistas. Atvykėlė kokone matė visokiausių laidų raizgalynę. Turbūt juos sukiš man į galvą, toptelėjo jai. Moteris tiesiog pasibaisėjo nuo tokios minties. Netoliese, prie kito paruošto kokono, ji pastebėjo pažįstamą veidą. Gal jai tiesiog pasivaideno? Elada negalėjo patikėti savo akimis: prie jo stovėjo Natanas, atsukęs jai nugarą! Jis buvo jau pasirengęs lipti į tą kokoną, prižiūrint perkeitimo profesionalui. Jam bereikėjo tik nusivilkti tuniką. Elada pažiūrėjo, kad rizulanijus stovi šalia jos kokono specialisto. Staiga jos galvoje gimė planas. Neaišku, genialus ar avantiūristinis, tačiau greitu laiku bus matyti. Elada staigiai priėjo prie Teodoro ir čiupo jo rankas savosiomis, jam dar nespėjus susivokti. Moteris jas laikė tvirtai suspaudusi ir žiūrėjo jam į akis. Perkeitimo specialistas stebeilijosi į juos apstulbęs. Rodėsi, kad Teodoro akys pasidarė stiklinės. Jis nemirksėjo ir į kažką įdėmiai žiūrėjo, bet ne į Eladą. Tai užtruko gal kelias sekundes. Tada rizulanijus

kelis sykius mirktelėjo. Jis staigiai ištraukė savo rankas iš moters gniaužtų. Atsisuko į perkeitimo specialistą. Čiupo jį. Įstūmė į kokoną. Uždėjo laidų raizginį ant galvos. Tada užvėrė kokoną ir jį užrakino. Nulenkė įjungimo svirtį žemyn. Specialistas, išsproginęs akis žiūrėjo į rizulanijų, bet nesipriešino. Kokone jis akimirksniu tapo panašus į daržovę, kuri negali nei pasijudinti, nei ką nors pasakyti. Jo akyse buvo siaubas, kuris sustingo, tačiau toks ir liko įjungus perkeitimo procesą. Jis tiesiog negalėjo savo supuvusiu trigratišku protu suvokti, kaip išvis buvo įmanoma taip pasielgti.

Tuo metu Elada pribėgo prie kito kokonų specialisto ir palietė jį, tam to nė nesitikint. Į ją žvelgė nustebęs Natanas, kuris tik dabar ją pastebėjo. Tada jų link atlėkė Teodoras ir su antruoju perkeitėju pasielgė analogiškai pirmajam, tam dar nespėjus nė cyptelėti. Dabar jau Elada žvelgė į Teodorą nuostabos kupinu žvilgsniu.

– Nėra laiko kada aiškinti, – pasakė jis apstulbusiems Eladai ir Natanui. – Reikia kuo greičiau iš čia dingti! Kol dar niekas mūsų nepričiupo ir nesukišo į tuos kokonus.

– Gerai, – pritarė jam Elada. – Natanai, bėkime kartu!

– Elada, čia tu?! – savo akimis vis dar negalėjo patikėti Natanas.

– Dabar neturime laiko. Paskui papasakosiu. Dabar varykim lauk iš šio pragaro prieangio! – sušuko jam moteris.

Teodoras greitai nulėkė į laiptinę vedančių durų link. Jam įkandin nudūmė ir Natanas su Elada. Jie bėgo laiptais aukštyn, kiek tik jų kojos įstengė, kuo toliau nuo pragariškų gyvybės medžio šaknų. Pravėrę duris į pirmą aukštą virš žemės, jie beveik kaktomuša susidūrė su Trigrato valdovo patarėju Džibriliu. Jo akys iššoko ant kaktos. Ko jau ko, bet jis tikrai nesitikėjo pamatyti pirmąją Trigrato žudikę laisvai vaikštančią pastate, nebent tik perkeitimo kokone.

– Čia dabar kas, rizulanijau? – nustebo patarėjas.

– Ne laikas dabar pasakoti, – nutraukė jį Teodoras. – Traukis iš kelio ir leisk praeiti!

– Tai kas bus, jei neleisiu? – paklausė Džibrilis. – Pasirodo, ne veltui vakar suabejojau tavo tikėjimu į aukščiausiąjį Trigrato valdovą. Tave patį, Teodorai, reikėjo įkišti į kokoną.

– Traukis iš akių! – sušuko jam rizulanijus ir pastūmė patarėją į šoną. Jis susverdėjo ir nukrito, nespėjęs įsikibti laiptinės turėklų.

Trenkėsi galva į laiptų atbrailą. Laiptai apsitaškė Džibrilio krauju. Patarėjas gulėjo negyvas, o kraujo klanas nuo jo galvos vis plėtėsi ir varvėjo laiptais žemyn. Sargybiniai, stovėję fojė, buvo apstulbę iš netikėtumo. Jie šito ar kažko panašaus gyvenime nebuvo matę ir neturėjo instrukcijų, kaip reikėtų elgtis tokioje ar panašioje situacijoje. Bėglių trijulė nulėkė pastato išėjimo link. Elada bėgdama dar spėjo paliesti kelis sargybinius, kurie nustėro nuo jos poelgio, supratę, kad tai tiesus kelias į požemio kokonus.

Tik išbėgus į lauką, juos sustabdė Teodoras.

– Elada, pranašystės stalas liko fojė, –pasakė jis ir vėl grįžo į pastatą.

Moteris su Natanu nusekė jam iš paskos. Sargybiniai, juos vėl pamatę, bėgo kaip akis išdegę kas sau, į visas puses koridorių link, kad tik ta moteris jų nepaliestų. Teodoras nulėkė į kampą, kur stovėjo stalas. Paėmė jį. Jam pagelbėjo Natanas su Elada. Trijulė išnešė apreiškimo stalą į lauką. Gryname ore jie sparčiu žingsniu, o ne bėgte, mat jų kelionę apsunkino medinė našta, nukeliavo prieplaukos link. Ten sustojo. Teodoras čiupo valtį, plūduriavusią upėje, norėdamas greičiau pasislėpti nuo zorų, kurie skrido gyvybės medžio pastato link. Matyt, jau buvo gavę pavojaus signalą. Jie su Natanu įkėlė apreiškimo stalą, įlipo Elada ir atrišo valtį. Teodoras atstūmė ją ir trijulė pradėjo plaukti žemupiu. Nusprendė, kad reikia sukti į kurią nors šoninę upės vagą, kad būtų mažiau pastebimi zorams.

Teodoras su Natanu kartu ritmiškai irklavo valtį, kad kuo greičiau paliktų įvykių kupiną vietą. Tokią vietą, kur pasikeitė ne tik Elados ar Natano, bet ir paties Teodoro gyvenimas. Trijulė dairėsi, ar jų neseka sargybiniai arba zorai. Galbūt jie pradžioje skris palei pagrindinę upės atšaką, tačiau neužilgo gali juos aptikti.

– Dar kol kas zorai mūsų nepastebėjo, –pasakė Teodoras. – Tačiau turėsime nuo jų slapstytis, kol pasieksime miesto sieną.

– Tikrai taip, – pritarė jam Natanas.

– Gerai, – sutiko su juo Elada ir žvelgė į jį dėkingomis akimis, galbūt su užsimezgančia simpatija. Juk jeigu ne Teo, galvojo ji, jau merdėčiau tame prakeiktame kokone.

Bėgliams sėkmingai apleidus pastatą, jo link bėgo visi aplinkiniai sargybiniai. Taip pat lėkė kelios dešimtys zorų. Jie skubėjo į pagalbą, nes vienas iš sargybinių spėjo spustelėti gyvybės medžio pavojaus signalą ir visas Trigrato pajėgas sukelti ant kojų.

Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (5)

Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Šį kartą atsigręžkime į vienerius Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III valdymo metus, Jo didenybei reziduojant senojoje Klaipėdoje. Tai išskirtinis Klaipėdos karališkos istorijos puslapis. Miestas tapo laikinąja Prūsijos sostine, kurios statusas miesto paveikslui suteikė prasmingų spalvų. Karalienė Luizė tapo prancūzmečio laikų simboliu. Šis pasakojimas ir suksis apie karalienės Luizės vaidmenį ir jos moralinį kodeksą.

Tapus sostine

Pirmąjį ir vienintelį kartą savo gyvavimo istorijoje Klaipėda tapo laikinąja sostine nuo 1807 m. sausio 8 d. iki 1808 m. sausio 15 d. Šį statusą miestas įgijo ne įstatymu, kaip įprasta, o prancūzmečiu jame rezidavus Prūsijos valdovui.

1806 m. spalio 26-ąją prancūzams užėmus Berlyną, o kitą dieną iškilmingai į jį įžengus pačiam Napoleonui, centrinės šalies įstaigos veikti nebegalėjo. Neokupuotoje senojoje Klaipėdoje įsikūrė karaliaus dvaras, valstybinės įstaigos. Šiuo istoriniu laikotarpiu čia buvo nuveikti ►

Jovita SAULĖNIENĖ

Karalienė Luizė.

◄ didžiuliai darbai, dažnai ir žygiais vadinami. Pasak vokiečių istoriko Wolfgango Stribrny, tada „nebuvo kito labiau žinomo už Mėmelį Prūsijos miesto. Jis ir liko svarbiu kiekvieno prūso jausmams ir supratimui (...). Visų mokyklų istorijos pamokose minimas miesto vardas, prisimenant 1806–1807 m. pralaimėjimą ir prūsų reformas“. Ne mažiau svarbu pabrėžti šių vadinamųjų didingų laikų itin reikšmingą poveikį ir senosios Klaipėdos gyventojams.

Miesto karūnai

Didžpirkliai J.G.Argelanderis, F.L.Consentius, W.Muttray, W.Meyeris ir daugelis kitų negailėjo nei laiko, nei pastangų, kad šį iškilų gyvavimo tarpsnį „miesto dvasiniam ir visuomeninam gyvenimui būtų sunku pervertinti“. Mažam miestui, kokia buvo senoji Klaipėda, laikinosios sostinės statusas buvo didelis iššūkis. Reikėjo ne tik sudaryti kuo geriausias sąlygas valdovams, įkurdinti karaliaus dvariškius, pasirūpinti karių daliniais, esančiais mieste ir jo apylinkėse. Buvo svarbu pažinti ir aris-

tokratiškąją kultūrą. Karališkoji pora, ypač karalienė Luizė, laikėsi dvaro etiketo, siekė elegancijos aukštumų. Reikėjo mokytis bendravimo meno su kilmingąja aukštuomene.

1802 m. Prūsijos ir Rusijos valdovų viešnagės metu jau buvo gautos pirmosios pamokos. Vyko įdomus miesto ir jo gyventojų

„karūnavimosi“ procesas. Misijos ėmėsi ložės „Memphis“ nariai. Vėliau jie konstatuos, kad „ložė pasirodė sugebanti ir pasiruošusi bendrauti su dvasiškai ir visuomeniškai pranašesniais ir kad grynai žmogiški dalykai, brolių asmenybės sukūrė sąlygas pastatyti tiltus į kilmingą bendruomenę“.

Danė. Roberto Schmidto leidyklos atvirukas.

Šio žemėlapio fragmente nurodytas karalienės Luizės ąžuolas.

Miesto gyventojams buvo svarbūs ne tik valdovų sprendimai ginant šalį nuo pražūties, bet ir jų moralinės nuostatos.

Tie „žmogiški dalykai“ ir didžios asmenybės, kurios, „nepaisant jų aukštos kilmės, buvo geros ir broliškos sielos“, buvo svarbus bendro supratimo veiksnys. Rašytojo Valdo Papievio žodžiais tariant, miestas atsivėrė „kaip gražiausia litanija“ – buvo įveikti dideli sunkumai, aukotasi dėl kilnių siekių, atsiskleidė neblėstančio taurumo ir orumo pavyzdžiai sunkiuose karo išbandymuose, pasiekta garbinga žmogaus dvasinė pergalė prieš gyvenimus naikinančią jėgą, brutalumą, neapykantą. Teigiami pokyčiai buvo akivaizdūs. Generolas G.J.Schanhorstas

1809 m. sausio 1 d. viešnagės metu pastebėjo, kad „nedraugiški Mėmelio gyventojai iš daugelio pasisėmė tiek draugiškumo ir gerumo, kad tik dabar pajuto, kas yra meilė ir draugystė“.

Moralinės vertybės

Miesto gyventojams buvo svarbūs ne tik valdovų sprendimai ginant šalį nuo pražūties, bet ir jų moralinės nuostatos.

Moralinės vertybės – „ne beprasmiški moralistų išvedžiojimai. Jos todėl ir vadinamos vertybėmis, kad be jų neįmanomas nei tolesnis visuomenės vystymasis, nei laimingas gyvenimas“ (André Maurois).

Tuo požiūriu labiau matoma buvo karalienė Luizė nei pats karalius, kuris ne vieną mėnesį turėjo apleisti miestą ir dalyvauti karštų įvykių sūkuriuose. Likusiai mieste karalienei teko įkvepiančios šalį ir guodžiančios žmones tautos Motinos vaidmuo. Ši misija pačią karalienę brandino kaip asmenybę ir suteikė jai dvasinės stiprybės įkvėpti žmonėms vilties. Asmeninės laisvės pojūtis, žmogiškasis orumas, žmonių atjauta, tikėjimas Dievu – šios ir kitos svarbios karalienės Luizės moralinio kodekso vertybės ir buvo pagrindas Jos didenybei pranokus laiką ir vietą tapti legendine karaliene. Ir tai prasidėjo senojoje Klaipėdoje.

Laisvės siekis

Laisvės idėja – kiekvieno siekiamybė. Tuo jausmu gyveno ir senosios Klaipėdos gyventojai, kurių akys krypo į nuoširdžiai su jais bendraujančią karalienę Luizę. Viena iš pirmųjų miestiečiams karalienės „pasiųsta“ laisvės žinutė buvo po 1807 m. vasario 7–8 d.

Ylavos (dabar – Bagrationovskis) mūšio. Persilaužimo mūšyje nepasiekė jungtinė rusų ir prūsų kariuomenė. Pirmą kartą ir Napoleonas nelaimėjo, o ir pats vos nežuvo. Vasario 16-ąją atsiųstas prancūzų generolas Bertrandas Napoleono vardu pasiūlė karalienei Luizei paveikti karalių tartis dėl taikos. Karalienė atsisakė pasiūlymo ir pareiškė: „Išlikome morališkai laisvi ir laikui bėgant tapsime laisvi. (...) Ar gali būti kas didingesnio nelaimėje?“ Valdovų ori pozicija lėmė sprendimą. Karalius Frydrichas Vilhelmas III ir Rusijos imperatorius Aleksandras I Bartenšteine (dabar – Bartošicė) 1807 m. balandžio 26 d. pasirašė konvenciją tęsti karą.

Karalienė tikėjo ir savo viltis siejo su „Dievo valia toliau neapleisti tų, kurie juo tiki ir pasitiki“. Kovo 1-ąją ji dalyvavo padėkos pamaldose už Prūsų Ylavą Šv. Jono bažnyčioje. Tai žadino miestiečių bendrumo jausmą, sutelkė juos prieš nekenčiamą Napoleoną. Vėliau bažnyčioje karališkajai porai buvo skirta atminimo lenta.

Karalienės garbei

Kovo 10 d. pagal karališkas tradicijas miestas paminėjo karalienės Luizės 31-ąjį gimtadienį.

Miestiečiai karalienei parodė „pagarbiausią, ištikimiausią meilę ir atsidavimą: buvo saliutuojama, šaudoma iš daugybės vėliavomis papuoštų laivų. (...) Iš dėkingumo belaisviai karalienės Luizės gimimo dieną irgi apšvietė citadelėje langus.“

Mieste tvyrojo šventiška atmosfera. Karalienės garbei rytą pro rezidenciją Luizės gatve, skambant maršams, pražygiavo karališkoji gvardija, Pomeranijos batalionas. Iškilminguose pietuose rezidencijoje dalyvavo ministrai, generolai, pulkininkai, diplomatiniai pasiuntiniai. Į iškilmingą vakarienę „prie dviejų ilgų stalų“ susirinko Viurtembergo hercogienė, Koburgo hercogas, rusų damos, ministrai, generolai...

Ištikimi ir atsidavę

Bene sunkiausias karališkajai porai buvo birželis. Teko išgyventi daug skaudžių praradimų. 1807 m. birželio 14 d. pralaimėtas Frydlando (dabar Pravdinskas) mūšis, kuriame prūsai ir rusai neteko maždaug

30 000 karių. Po dviejų dienų krito Karaliaučius, į kurį anglų laivais buvo ką tik atgabentos maisto ir ginkluotės atsargos. Pasak grafienės von Voss, „karalienė puolė į neviltį, karalius visai palūžo“... Miestiečiai stengėsi Jų didenybes morališkai palaikyti. Birželio 16-osios vakare gyventojai karališkąją porą pasitiko grįžtančią iš Tauralaukio: „Mieste jie išlipo iš karietų ir pasirodė susirinkusiai miniai. Visur skausmingos minos. ►

Atminimo lenta Prūsijos karališkajai porai Šv. Jono bažnyčioje.

Ant rotušės sienos – paminklinė lenta karalienei Luizei.

◄ Pirklys Meyeris švaistėsi įtaigiais pasisakymais: Napoleonas nieko nelaimėjo tol, kol jo rankose neatsidūrė karališkoji šeima, kurios orumui jis niekada neprilygs.“

Karalienė Luizė išgyveno neramias dienas. Po širdimi plakė nauja gyvybė. Mintis kiek praskaidrindavo kiekvieną dieną 11 val. po rezidencijos langu sudėtingus muzikos kūrinius grojantis Polocko pulkas. Ieškodama nusiraminimo, karalienė išeidavo pasivaikščioti ir pasigėrėti miestu: „Dar niekada neregėjau uosto tokio gražaus kaip šią akimirką. Pirmą kartą Danė taip prigrūsta laivų, kad matyti stiebas prie stiebo, tarsi miškas...“ Dvasinės atgaivos ieškojo ir romantiškame gamtos prieglobstyje Tauralaukyje. Šio pamėgto gamtos kampelio „romantiški vaizdai ir sodrios spalvos“ išvaikydavo „visą sielvartą ir liūdesį iš sielos“. Išlikęs Tauralaukyje ne vieną šimtmetį skaičiuojantis pamėgtas karalienės Luizės ąžuolas – napoleonmečio laikų Prūsijos simbolis, išaukštintas filosofijos ir poezijos profesoriaus Johanno Karlo Simono Morgensterno 1818 m. sukurtose eilėse „Ąžuolo lapas“. Tauralaukio apylinkėse vaikštinėjanti karalienė Luizė buvo nutapyta berlyniečio dailininko Friedricho Stahlo (1863–1840) paveiksle, kuris kabojo buvusiuose Centrinio pašto rūmuose. Miestiečių iniciatyva Tauralaukyje 1900 m. iškilo paminklinis akmuo karalienei Luizei.

Tai nusilenkimas karalienei už jos pasiaukojimą ir atjautą savo šalies vargstantiems ir kenčiantiems žmonėms.

Valdovės savivertė

Karalienės Luizės – kaip siekiančios tiesos ir teisingumo orios valdovės – pozicija atsiskleidė derybose dėl taikos sutarties su Napoleonu. Ji iš karaliaus sulaukdavo „operatyvios įvykių eigos informacijos“, „originalių popierių“. Karalienė laiškais ne tik palaikė karaliaus dvasią, bet ir stengėsi jį įkvėpti laikytis kietos politikos, nenusileisti tais klausimais, kurie pakenktų šalies nepriklausomybei ir garbei. Pakviesta susitikti su Napoleonu („Ar ši pragaro būtybė, pakilusi iš purvo, gali nutuokti, kas pridera karaliams?“) karalienė Luizė sutiko aukotis ir „oriai kartėlio taurę ištuštinti kaip ir dera Prūsijos karalienei“ Tilžėje tik tada, jeigu šis „labai mandagiais žodžiais Tavęs to paprašytų ar nors savo norą asmeniškai Tau išsakytų“, nors iš to susitikimo nieko nesitikėjo. Sulaukusi oficialaus kvietimo, ji vyko į Tilžę. Susitiko su Napoleonu šešis kartus. Nors rezultatų ir nepasiekė, jos pastangos buvo žmonių įvertintos. Ji tapo legendine karaliene. Legendos – amžinos. Karalienės Luizės atminimas gyvas iki šiol.

Paminklinis akmuo karalienei Luizei Tauralaukyje.

Paminklas karalienei Luizei Tilžėje.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.