Durys 2018 04

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 BALANDIS / Nr. 4(52)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 balandis / Nr. 4(52) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2018 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2018 4 psl. – Grimo kambaryje prieš šokio spektaklį „Alisa stebuklų šalyje“. Choreografė ir šokėja Inga Briazkalovaitė su pagrindinio vaidmens atlikėja Amelija Butenyte. Virginijos On / „Coda“ archyvo nuotr.

Turinys MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Klaipėdos muzikos pavasaris – šiuolaikine gaida

4

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. „Alisa stebuklų šalyje“: įspūdingas šou baletas visai šeimai

10

KINAS Aivaras DOČKUS. Aritmiški pavasarėjimai su nuodų taure

16

Dainius VANAGAS. „Kino pavasaris“ 2018: kultūrinės tapatybės kaina

19

Ramūnas POVILANSKAS. E.Rivière: matematika irgi gali būti poetiška

22

PARODŲ SALĖSE Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Aklas pasimatymas? Bus labai sėkmingas...

25

Danguolė RUŠKIENĖ. Išlaukti vaizdai, arba Apie žuvį ir kantrybę

28

Skaistė MARČIENĖ. Ištraukos iš atminties

34

Danguolė RUŠKIENĖ. Slinktis

37

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Visi ką nors sako

40

Dainius SOBECKIS. Plungė. Vienos dienos kronika

41

Saulius VASILIAUSKAS. Eilėraščiai

44

Benas TARKERIS. Keista istorija

46

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Irena JONIKAITĖ. Eilėraščiai

50

ŽURNALĄ REMIA

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Aušra KAVALIAUSKIENĖ. Pasirodė knyga apie Vakarų Lietuvos istorinį kostiumą

52

Rūta GUZEVIČIŪTĖ. Pasinėrus į laiko tėkmę

57

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Žalioji oazė senojoje Klaipėdoje. Sodai ir gėlynai

60 3

MUZIKA

Klaipėdos muziko šiuolaikine gaida Akademinės muzikos festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“, prasidėjęs pačioje kovo pabaigoje ir vykstantis iki balandžio pabaigos, šiais metais skirtas Baltijos valstybių nepriklausomybės 100-osioms metinėms. Tad nieko nuostabaus, kad šįkart jo programa labiau akcentuoja būtent šių regionų muziką, lietuvių, latvių ir estų kompozitorių bei atlikėjų kūrybą, modernesniąją jos dalį. ►

„Baltijos giesmė“: Klaipėdos kamerinis orkestras, Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“, dirigentas A.Mustonenas, solistai – violončelininkai G.Pyšniakas, 4

MUZIKA

os pavasaris –

M.Bačkus, kompozitorius ir pianistas V.Šimkus.

Vytauto Petriko nuotr.

5

MUZIKA

Danguolė VILIDAITĖ

◄ Festivalio struktūra mažai kuo pasikeitė: septyni koncertai, dėmesį ir vėl traukia įvairūs solo atlikėjai, girdėti ir mažiau žinomi vardai, ypač svarbus orkestrų

vaidmuo. Jau išgirdome Vilniaus šv. Kristoforo kamerinį orkestrą (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas), Liepojos simfoninį orkestrą (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius), Klaipėdos kamerinį orkestrą (meno vadovas Mindaugas Bačkus), kuris tradiciškai parengė dvi

programas. Daug netikėtų, gražių ir prasmingų muzikinių išgyvenimų žada ir trys paskutinieji, kulminaciniai „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertai, kuriuose pasirodys Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas G.Rinkevičius), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), Lenkijos „Sinfonia Varsovia“ (direktorius ir vyriausiasis dirigentas Januszas Marynowsky’s). Sakyčiau, tikra orkestrų fiesta.

Iš Latvijos pusės Pirmoje festivalio dalyje publika išgirdo tris šiuolaikinių Latvijos kompozitorių opusus: Imanto Kalninio Simfoniją Nr. 7 (Liepojos simfoninis orkestras, dirigentas Māris Sirmais), Ēriko Ešenvaldo „Šiaurės pašvaistę“ chorui (valstybinis choras „Latvija“), simfoniniam orkestrui ir multimedijai, Vestardo Šimkaus Koncertą Nr. 1 fortepijonui ir styginių orkestrui (Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas Andresas Mustonenas (Estija). ►

„Kuriame Lietuvai“: Vilniaus šv. Kristoforo kamerinis orkestras, dirigentas M.Barkauskas, saksofonininkas L.Mockūnas, fortepijoninis trio „Kaskados“.

6

MUZIKA

„Itališkas desertas“: smuikininkas D.Nordio ir Klaipėdos kamerinis orkestras.

Vytauto Petriko nuotr.

7

MUZIKA

„Šiaurės pašvaistė“: Liepojos simfoninis orkestras, valstybinis choras „Latvija“, dirigentas M.Sirmais.

◄ Tai labai skirtingi ir nelygiaverčiai darbai. Vienuose orkestras panaudojamas gana šiurkščiai, net, sakyčiau, primityviai, kaip minėtoje simfonijoje, fortissimo garsu kuriant įsivaizduojamą

Festivalio publika išgirdo pačią geriausią ir nuoširdžiausią, kokia tik gali būti, kūrinio interpretaciją – aistringą, gilią, išjaustą – juk grojo pats autorius. apoteozę. Kituose stebiesi kompozitoriaus meistriškumu, multimedijos ir orkestro „dialogu“, autoriaus mokėjimu subtiliausius kalbos, liaudies muzikos niuansus, intonacijas perimti, įpinti ir plėtoti originalioje kompozicijoje. Gal Ē.Ešenvaldo kūrinys ir buvo nesaikingai išplėstas, balansavo ant ribos – jau gana, bet, kad ir kaip keista, kiekvienas naujas epizodas vėl patraukdavo dėmesį. Buvo įdomu stebėti pačios pašvaistės vaizdo įrašą, jos dinamiką, palydimą orkestro garsų, išgirsti įvairių tautų pasakojimus jų gimtąja kalba (titrai – anglų kalba), šio 8

reiškinio vertinimus, stebėti precizišką dirigento M.Sirmais darbą.

Tačiau didžiausiu latviškos dalies, o gal net ir viso „Klaipėdos muzikos pavasario“ atradimu šiais metais, mano nuomone, tapo V.Šimkaus virtuoziškas pasirodymas.

Kiek netikėta ir dramatiška, gal net grėsminga jo Koncerto fortepijonui Nr. 1 prasmė – opusas dedikuotas kitokiam, kitaip mąstančiam, nuo civilizacijos atitolusiam žmogui. Kūrinio idėja autoriui gimė prieš dešimt metų kasdienio pasivaikščiojimo po mišką metu, kai staiga pamatyti namai iškilo kaip nenatūralus šios erdvės elementas, jo paties žodžiais, – kaip vėžinė ląstelė. Nors kompozicija baigiama optimistine gaida, jos apokaliptinis lygmuo, baisėjimasis civilizacijos grėsmėmis čia yra vyraujantis.

Festivalio publika išgirdo pačią geriausią ir nuoširdžiausią, kokia tik gali būti, kūrinio interpretaciją – aistringą, gilią, išjaustą – juk grojo pats autorius. Tada pagalvojau apie XIX a. talentingus pianistus – kompozitorius, taip pat mūsų B.Dvarioną, S.Vainiūną, pradėjau mintyse net pavydėti jų kartos žmonėms nuostabių, kaip ir šįkart, pasirodymų.

Ir dar. V.Šimkus teigė, kad su Lietuva jį jungia ne tik lietuviškos šaknys. Gal ir atsitiktinumas, bet lemiamą sprendimą

tapti profesionaliu atlikėju jis priėmė Lietuvoje, kai būdamas devynerių tapo tarptautinio B.Dvariono jaunųjų pianistų konkurso laureatu. O Klaipėdos koncertų salės „Steinway“ fortepijonas yra vienas iš mėgstamiausių (palyginti tikrai turi su kuo) jo instrumentų.

Lietuviški akcentai Lietuviškoji dalis šiais metais „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ turbūt pati svariausia.

Skambėjo Osvaldo Balakausko, Arvydo Malcio, Gintaro Sodeikos, Loretos Narvilaitės, Ramintos Šerkšnytės darbai, įvairaus charakterio ir stiliaus. Taip pat klausytojai galėjo susipažinti su pačios jauniausios kartos – Ryčio Juškaičio ir Dominyko Digimo naujausiomis kompozicijomis – tarsi pajusti, „kur link vėjas pučia“. Beveik visi šie opusai buvo atlikti koncerte „Kuriame Lietuvai“, dedikuotame Lietuvos valstybės 100-mečiui. Šįsyk labiau įsiminė G.Sodeikos 2013 m. kūrinys „Tuba plumbum D’N’G“ bosiniam klarnetui (Liudas Mockūnas) ir kameriniam orkestrui (Vilniaus šv. Kristoforo kamerinis orkestras). Monotoniškas, keistai ironiškas ir naivus jo vyksmas pabaigoje

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

netikėtai pereina, išsilieja į pučiamojo instrumento improvizaciją, palydimą romanso, dainuojamo pačių orkestrantų. Tai pasakojimas apie pavasarį, žydinčias gėles, plieninį lakūnų paukštį, Dariaus ir Girėno skrydį į Lietuvą.

Vaikiški teksto žodžiai ir aistringas solo, tolstantis, nueinantis, gęstantis...

Tokia dviprasmiška pabaiga.

Išgryninto skambėjimo D.Digimo „no sense“ kameriniam orkestrui dėmesį patraukė savo subtilumu, pagarba garsui, koncertų salės erdvės tyrinėjimu, „spindėjimais“, mirguliavimu, nedideliais mikroįvykiais, keliaujančiais, susipinančiais garsų pluoštais. „Jokios prasmės“, – teigė autorius, suteikdamas šiam kūriniui pavadinimą. Tik garso grožis, – galime replikuoti, – o jis galbūt ir yra tikroji muzikos esmė.

Ir, žinoma, aukšta atlikimo kokybe, kompozicijos darna sužavėjo klaipėdietės kompozitorės L.Narvilaitės „Mano erdvės aplenkia industrinio liūdesio miestus“ fortepijoniniam trio (fortepijoninis trio „Kaskados“: Rusnė Mataitytė – smuikas, Edmundas Kulikauskas – violončelė, Albina Šikšniūtė – fortepijonas) ir styginių orkestrui.

Miesto simbolis, taip dažnai sutinkamas muzikės kūryboje, čia pasipildė naujomis spalvomis. Jis ne tik dinamiškas,

kintantis ir pozityviai judrus, bet ir melancholiškai svajingas (bent jau tokį jį išgirdau kūrinio pradžioje).

Ir „Itališkas desertas“ Koncerte „Itališkas desertas“ Klaipėdos publikai buvo pristatytas vienas įtakingiausių dabarties Italijos smuikininkų ir dirigentų Domenico Nordio. Atlikėjo koncertinė geografija labai plati, apima turbūt visas prestižiškiausias pasaulio koncertų sales – „Carnegie Hall“ Niujorke, „Barbican“ Londone, „Suntori Hall“ Tokijuje ir pan. Didžiulį menininko pripažinimą ir vertinimą Italijoje įrodo ir jam suteikta galimybė muzikuoti visais Antonio Stradivari fondo muziejuje laikomais instrumentais, net taip visų liaupsinamu Niccolo Paganini del Gesù smuiku. Muziejuje yra net specialus muzikui tam skirtas kambarys. Tik italų meistras šio fakto nesureikšmina, jis mano, kad pats smuikininkas instrumentą, jo garsą padaro unikalų.

Koncerte Klaipėdos kamerinis orkestras kartu su maestro pagrojo Antonio Vivaldi, Tomaso Antonio Vitali, N.Paganini, Gioachino Rossini, Giacomo Puccini ir Nino Rota opusus. Tad publikos vertinimui buvo pateikta įvairios stilistikos

žymiausių italų kompozitorių kūryba nuo baroko iki XX a.

Nežinia, kiek tas, anot M.Bačkaus, itališkas požiūris į itališką muziką paveikė mūsų kamerinį orkestrą, bet jų interpretacijoje tikrai buvo verti dėmesio G.Puccini „Crisantemi“ („Chrizantemos“) – toks išjaustas ir gilus bei efektingas ir virtuoziškas G.Rossini Sonatos styginiams Nr. 6 D-dur finalas. Jautriai sektas kiekvienas dirigento mostas. Orkestrui bravo.

Iš D.Nordio atliktų solo kūrinių turbūt didžiausią įspūdį padarė ne virtuoziškieji to vakaro opusai, būta ir geriau, o žymioji T.A.Vitali Čakona g-moll. Savo muzikos grožiu, atlikimo įtaigos galia.

Post scriptum Gerai, kad festivalyje skamba rečiau Klaipėdoje atliekama šiuolaikinė akademinė muzika, bet vienas kitas XX a. pirmosios pusės kūrinys, kad ir J.Gruodžio, V.Bacevičiaus, programos, manyčiau, tikrai nebūtų nuskurdinęs. Priešingai – ją būtų praturtinęs, suteikęs platesnį lietuvių muzikinės kultūros vaizdą. Juk mūsų paveldas – ne tik M.K.Čiurlionio simfoninės poemos, didžiuotis galime ir turime daug kuo.

9

ŠOKIS

„Alisa steb įspūdingas šou Spalvinga! Efektinga! Įspūdinga! Šie ir panašūs šūksniai buvo girdėti už nugaros, žengiant Teatro aikštės grindiniu po Dramos teatro didžiojoje scenoje balandžio 14-osios vidurdienį galiausiai įvykusio šokių mokyklos „Coda“ spektaklio visai šeimai „Alisa stebuklų šalyje“ (premjera vasaryje atšaukta dėl kompiuterinio scenos mechanizmo valdiklio gedimo).

Mintyse, žinoma, pritariau – išties puikus reginys, skirtas vaikams, betgi malonumą suteikiantis ir suaugusiesiems.

Violeta MILVYDIENĖ

Pagal žanro standartus Nors šį spektaklį labiau vertinčiau kaip pramoginį šou, akivaizdu – jame išlaikyta baleto struktūra, atitinkanti šio šokio meno žanro standartus. Jais vadovaudamasi bei remdamasi kai kuriomis pasakos „Alisa stebuklų šalyje“ frazėmis, apžvelgsiu, paanalizuosiu spektaklį ir pasidalysiu ekspromtu kilusiomis emocijomis bei pastebėjimais.

Kaip žinia, ši Lewiso Carrollo knyga, skirta ir mažiems vaikams, ir suaugusiesiems, ypač pamėgta intelektualių žmonių ir įvardijama kaip vienas iš nonsenso pobūdžio pasakos pavyzdžių. Per daugiau nei 150 metų šios pasakos gyvavimo laikotarpį būta įvairių alegorinių interpretacijų, net psichoanalizės tyrimų ar bandymų samprotauti pagal šachmatų žaidimo principus, lig šiol apie ją diskutuojama, išnyra keisčiausių įžvalgų, literatūrinių teorijų...

10

Tačiau juk nebūtina stengtis viską suprasti logiškai – kartais tiesiog reikia pasitelkti vaizduotės žaismą. Taip, manyčiau, ir pasielgė šio šokio spektaklio kūrėjai.

Režisūriškai veiksmas (režisierė – Rūta Bunikytė) suskaidytas į sceneles, iliustruojančias pasirinktus populiariosios apysakos / pasakos epizodus, iš kurių bene kiekvienas akimirksniu keičiasi, panaudojant judančias scenos konstrukcijas. Joms kylant aukštyn ir leidžiantis žemyn ar sukantis, žaidžiama erdve – veikėjai bėgioja, šėlioja, šuoliuoja, ropščiasi nuo vienos pakylos ant kitos ar netikėtai nukrenta į olą – susidariusią „prarają“...

Raiška ir dinamika Pagrindinė spektaklio herojė (Amelija Butenytė) – lanksti, raiški, įtaigi sava mimika bei vaidyba. Tai mergaitė, ypač lengvai judanti besikeičiančios scenos taškuose ir, regis, visiškai nebijanti aukščio („...po šitokio kritimo, manau, bus nebaisu nudardėti nuo laiptų! „Na, ir drąsuolė“, – stebėsis namiškiai. O, aš nesurikčiau net krisdama nuo namo stogo!“).

ŠOKIS

buklų šalyje“: baletas visai šeimai

Fragmente „Joga ore“ (Fly Yoga), parengtame konsultuojantis su šios sporto šakos specialiste Klaipėdoje – trenere Daiva Palubinskaite, žemyn galva it šikšnosparniai kabančios ir kitais kūno rakursais, įvairiomis padėtimis bei pozomis besivartančios šokių mokyklos „Coda“ mokinės irgi atrodė gana tvirtai, bebaimiškai („Kaip bus juokinga, kai atsidursiu tarp žmonių, kurie vaikšto aukštyn kojomis!“). Intensyviai išbandžiusios individualios drąsos ribas, mergaitės gana darniai / sinchroniškai įvykdė nelengvas užduotis.

Triušio ir Skrybėliaus vaidmenyse – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) ir Jaunimo teatro aktoriai Tadas Jakas ir Gytis Šimelionis. Jie dinamiškai, gyvai ir nuotaikingai įkūnijo savuosius personažus. Pirmasis – pats tarytum žaislas, su kuriuo impulsyviai, lyg užsuktas prietaisas artistas laksto po sceną („Oi, mano ausys ir ūsai, kaip susivėlinau!“). Jo žadintuvas – žinoma, ne šiuolaikinis telefonas / „aifonas“ su atsiųstu muzikos „takeliu“, o senovinis, didelis ir apvalus, įkyriai ir šaižiai ►

Scenos iš šokių mokyklos „Coda“ spektaklio „Alisa stebuklų šalyje“.

Eglės Sabaliauskaitės / „Coda“ archyvo nuotr.

11

ŠOKIS

◄ birbiantis („O gal ir tikrai tas Zuikis visai pakvaišęs? Beveik gailiuosi, kad nėjau pas Skrybėlių“). Skrybėliui kaskart pakėlus svarbiausią savo atributą, iš ryškiai rusvos plaukų ševeliūros rūkstantis dūmų / dažų kamuolys (grimo dailininkė – Rima Gaiduk) mažiesiems žiūrovams taip pat sukelia džiugias emocijas, kaip ir charakteringai vaizduojamos kontrastingos minėto veikėjo nuotaikos („Skrybėlių esu mačiusi ir anksčiau. (...) Pamatyti Zuikį Paikį bus daug įdomiau, o kadangi dabar gegužės mėnuo, jis neturėtų būti visai pakvaišęs, bent jau ne taip pakvaišęs kaip kovo mėnesį“).

KVMT baleto trupės artisto Ričardo Jankevičiaus Mėlynojo kirmino pasirodymas – minimalistinis, bet gana ryškus virsme iš lėliukės į masyvų žydrą drugelį („Alisa, pyktelėjusi dėl... tingaus ir mieguisto Vikšro pastabų, nusigręžė ir išdidžiai tarė: – Manau, pats pirma turėtumėt pasakyti, kas toks esate“).

Ryškiausias amplua Širdžių karalienės amplua – dvi skirtingos atlikėjos. Įdomus sprendimas – dvi viename – analogiškai atvirkštinis variantas, primenantis Odetą ir Odiliją iš žymaus klasikinio baleto „Gulbių ežeras“, kurio pastatymuose priešingų asmenybių vaidmenis ilgainiui ėmė kurti viena primabalerina.

Choreografė ir spektaklio idėjos autorė, šokių mokyklos „Coda“ įkūrėja ir vadovė, buvusi KVMT baleto trupės solistė Inga Briazkalovaitė, demonstruodama naująjį savo veiklos „perliuką“ – oro akrobatikos pagrindus, „skraido“ tarytum giliai nugrimzdusi į atsipalaidavimą ir „įjungusi“ šelmišką damos šypseną. Detalės bei aksesuarai – pikniko krepšys su uogomis, vyno taurė ir kt. – šiam vyksmui suteikia papildomo žavesio.

Kiek vėliau pasirodžiusi antroji – daugkartinė meninės gimnastikos čempionė Neda Šerniūtė – įspūdinga ne tik aukštu stotu, bet ir atliekamais gymdance judesiais, techniškais suktukais bei šuoliais.

Klasikinio šokio „pa“ – grand fouettée en attitude, grand jetée en tournant etc. – šokami kiek kampuotai, labiau sportiškai, tuo vaidmuo nuspalvinamas savitais niuansais. ► 12

Å OKIS

13

ŠOKIS

Kostiumų gausa ◄ Įstabų Karalienės įvaizdį, be abejonės, išryškina iš trijų dalių (korseto, apsiausto ir ištaigingos „uodegos“) sukomponuotas skaisčiai raudonos spalvos kostiumas, pirštinaitės bei įmantrus galvos papuošalas – savotiška karūna (kostiumų dailininkė – Aina Zinčiukaitė). Visi šios dizainerės ir jos komandos beveik per pusmetį sukurti sceniniai kostiumai (maždaug 50) – modernūs, stilingi, nukeliantys publiką į skoningą aplinką. Negana to, dominuojančios tradicinės spalvos (balta, raudona, juoda), skaičiais ir širdimis kortas vaizduojančiose išmargintose tunikose masiškiausiai – net 30 dalyvių / „čirvų“ – kompozicijai suteikia tikslų vizualinį įspū14

dį – „padeda“ išlaikyti griežtus žygiuotės piešinius („Betgi jie tėra kortų malka, nėra ko man jų bijoti!“).

Galbūt kai kurių daiktų / raiškos priemonių gausa nepasitvirtino, pernelyg suskaidant bendrą vaizdą, arba dalis atributikos liko tikslingai nepanaudota (panašu, kaip anksčiau regėtame vaikiškame „Codos“ spektaklyje ,,Pagauk tamsą“)?..

Choreografijos nestinga Nepaisant to, kad didžiąją judėjimo scenoje dalį sudaro šou elementai, choreografijos čia nestinga.

Gigantiškų puodelių pasirodymas efektingas šokiu ant pirštų (su puantais) –

stebėtina, kaip elegantiškai šios penkios „Codos“ merginos atlieka allegro ir tours elementus! Ypač turint omenyje, kad sukantis ir šuoliuojant būtent rankos vykdo force (pranc. k. – jėgos) ir pagalbos funkciją, o čia jos gi prispaustos prie krūtinės puodelio viduje.

Po kiek užsitęsusio „beprotiškos arbatėlės“ gurkšnojimo epizodo („Skrybėlius: mes dabar niekad nebaigsim gerti arbatos (...).

Zuikis Paikis: man jau pradeda nusibosti“) ir labiau vaidybinio nei šokėjiško cypsinčios Miegapelės fragmento nuosekliai tąsai laukiau „Peliukų“ – smagaus ir ne kartą matyto tiek koncertinėje, tiek konkursinėje programoje studijos šokio. Išties, kodėl gi nepakartojus puikios kompozicijos, juolab kad gigantiškasis sūris čia būtų unikaliai tikęs.

Vyliausi pamatyti ir auksu spindinčias „Gyvates“, bemaž idealiai atitinkančias knygoje aprašytą Alisos pokalbį su Balande („...bet vis tos gyvatės! Niekur nuo jų nepasidėsi...“). „Pudros debesėliai“ – mažutės manieringosios damutės, siunčiančios „oro bučinukus“, – įsivaizdavau, galėjo įsipinti į „subtilaus“ pataikavimo Širdžių karalienei scenelę (dar prisiminiau W.Disney filmuko versiją su tortu ir gausybe žvakučių). O rožiniai „Flamingai“, taip pat ne kartą vaikų ir jaunimo grupių šokių konkursuose laimėję didžiausius apdovanojimus, ilgokai „užstrigo“ pasikartojančiame spektaklio vyksme („Visa bėda, kad jos flamingas buvo nužirgliojęs į kitą sodo kraštą, Alisa pamatė jį nesėkmingai mėginant įskristi į vieną medį...“).

Originaliai atrodo epizodas su durimis („Kad ir kas ten gyventų, – pamanė Alisa, – man tokiai didelei nėra ko lįsti į vidų.

ŠOKIS

Jai kaip niekada anksčiau tiktų epitetas „balerina, išaugusi puantus“, o spektaklis „Alisa stebuklų šalyje“ – šaunus įgytos patirties rezultatas.

Dar, ko gero, baisiausiai išgąsdinsiu!“), dar nuolat pasigardžiuojant stebuklingais macaruns’ais („Tuomet ji pradėjo graužti tą gabalėlį, kurį laikė dešinėje rankoje, ir nedrįso prisiartinti prie namelio, kol nesumažėjo iki devynių colių“).

Specialiai šiai pasakai britų kompozitoriaus Joby’o Talboto sukurta baletinė muzika tik kartais buvo stipresnė už vizualizaciją, t. y. dažniausiai neužgožė regimo vaizdo – judėjimo, papildyto šviesos efektais. Tai dar viena teigiama šio choreografinio-muzikinio spektaklio ypatybė.

Netikėtai priartėjęs finalas – identiškas pradžiai. Tarytum nieko ir neįvyko, tačiau... Po tokios neįprastos nuotykinės kelionės Alisos žaidimas su tuo pačiu kiškučiu neatrodė įtaigus... Juolab kad pati veikėja – aiškiai įdomesnė, spektaklyje

„kalbanti“ neverbaline raiška, o knygoje – įmantriai fantazuodama („Mano pasaulyje triušiai dėvėtų skrybėles ir gyventų įmantriuose namuose, mūvėtų kelnes, avėtų batus... Mano pasaulyje visos gėlės turėtų galių ir kalbėtų su manimi ištisas valandas, kai man liūdna... Aš svajoju, kad taip būtų, nes tada mano pasaulis būtų stebuklų šalis...“).

Patirties rezultatas Imponuojanti pačios I.Briazkalovaitės asmenybė – stipri, pasižyminti nenuilstančia vidine energija, ypatingu ryžtu bei atkaklumu.

Matyt, ne veltui anuomet KVMT primabalerina studijavo tokią vyrišką profesiją kaip mechaninė inžinerija... Nenuostabu, kad

straipsniuose, recenzijose ar interviu spaudoje ji vadinama „elfu, verčiančiu kalnus“, „kontrastų žmogumi“, femme fatale ir pan.

Dar 2017-ųjų vasarą I.Briazkalovaitės inicijuotas ir kartu su šokių mokykla „Coda“, KVMT bei Nyderlandų „Bencha Theater“ įgyvendintas vertikalaus šokio projektas „Kalbantis bokštas“ susilaukė tūkstantinės publikos, užplūdusios Danės gatvę ir skverą, dėmesio ir gausybės euforiškų šūksnių bei aplodismentų. Jo kūrybinė komanda – atlikėjai I.Briazkalovaitė ir Aurelijus Liškauskas, Dimiteris Simeonas, Mickaela Maria Karlsson, choreografė Rachel Melief (trys pastarieji – iš Nyderlandų), režisierė R.Bunikytė, kompozitorius Kristijonas Lučinskas, videoprojekcijų autoriai Mantas Bardauskas ir Linartas Urniežius, projekto koordinatorė Kristina Norvilė – buvo pristatyta Klaipėdos miesto teatro apdovanojimui „Padėkos kaukė“ kaip „Metų kūrybinė grupė“, o pati I.Briazkalovaitė tapo „Padėkos kaukės“ nominante „Metų choreografo“ kategorijoje už choreografiją miuziklui ,,Čikaga“.

Taigi jai kaip niekada anksčiau tiktų epitetas „balerina, išaugusi puantus“, o spektaklis „Alisa stebuklų šalyje“ – šaunus įgytos patirties rezultatas.

Eglės Sabaliauskaitės ir Virginijos On / „Coda“ archyvo nuotr.

15

KINAS

Aritmiški su nuodų

Viešnagė kaskart vis dailesnius išpuoselėtos rinkodaros ir reklaminės propagandos marškinėlius užsivelkančiame „Kino pavasaryje“ nuvedė į šalies, kurios didžioji pasaulio dalis kratosi tarsi nuodų taurės, apdovanojimus. O juose triumfavę filmai tapo įrodymu, kad šios valstybės kino kūrėjai nestokoja originalių idėjų, kylančių iš prigimtinio Aivaras DOČKUS jų krašto tragikomiškumo, kurio gelmėse produktyviai žūklavo F.Dostojevskis.

Nuodų taurė privertė prisiTrūkčiojimo įtaiga minti Danijos princą, kuris, „Kino pavasaryje“ pristatyta rusų scenanepalikdamas teatro scenos, risto ir režisieriaus Boriso Chlebnikovo trečiaisiais rodymo metais drama „Aritmija“ prasideda kaip komedinužengė į kino teatrus. ja, panyra į trilerio etapą „nesuprantu, kas

čia vyksta“, įkvepia oro realybės dokumentikos stilistika, stabteli stotelėje „dar vienas filmas apie skyrybas su „Nemeilės“ prieskoniu“, o tada ima trinti atskirų epizodų ir žanrų ribas, kvatodamasi iš tų, kurie nusiteikė ašaroti, ir priversdama stipriai įsikibti į kokį nors svaresnį šalia esantį daiktą tuos, kurie patikėjo, jog reikės juoktis, o dabar tenka tvardytis nuo liūdnai prie žemės prislegiančio žodžiais nenusakomo keistų emocijų gniužulo sprogimo.

Kadrai iš filmų „Aritmija“, „Kaip Vitka Česnakas gabeno Liochą Smaigą į neįgaliųjų namus“, „Ankštumas“, „Didysis baletas“, „Jūsų Van Gogas“, „Šventa 16

KINAS

pavasarėjimai taure Tik pamanykite, paramedikų skyrybos labiau vyriškomis akimis. Katia viską nusprendė. Moteriškai šaltakraujiškai. Olegas bando gelbėti. Myžniškai vyriškai. Katia šioje istorijoje – stiprioji lytis. Olegas – silpnoji lytis ir grandis.

Mano vyriška empatija – jo pusėje.

Neįtariu, kur slankioja moterų auditorijos simpatijos ir antipatijos. „Aritmijos“ struktūra – sąmoningai trūkčiojanti.

Olegas patenka į nepavydėtiną transo būseną, kur pacientų gelbėjimo kas-

dienybė susipina su slogia atmosfera namuose ir santuokos žlugimu. Apokalipsė neišvengiama. Mano didžiausi komplimentai juostos scenarijaus autoriams – B.Chlebnikovui ir Natalijai Meščaninovai. Neįtikėtinai sudėtingą siužetą jie paslepia gana paprasto scenarijaus dūmų uždanga. Darbas–namai.

Darbas–namai. Kuo tolyn, tuo blogyn, užburtas subyrėjimo ratas, iš kurio neįmanoma išsiveržti. Kartais nebeaišku, ar tai nėra pakaruokliškas pasikartojimų

sapnas? Kiekvienas pacientas palieka savo neišdildomą įrašą Olego kovoje už santuoką, už žmogiškumą, už kažkokias jam ir mums nesuprantamas vertybes.

Filmui įpusėjus silpnoji grandis tampa stipriausiu kovotoju už pasaulį, kurio neišgelbės nei supermenai, nei paramedikai. Žmonės „Aritmijoje“ nelabai kažką ir nori gelbėti. Tik save. Net jei savęs gelbėti nereikia. Nebent nuo savęs.

Nuo vidinio egoizmo, kuriam visi besąlygiškai paklūstame. ►

vieta“, „Po medžiu“, „Juodoji pantera“, „Sunaikinimas“, „Hamletas“.

17

KINAS

Fragmentuota filmo konstrukcija pulsuoja ritmingu, kokono poza susiraičiusiu skausmo kirminu. Nepakeliama nužmogėjimo nejautra apraizgo antraplanius pasakojimo herojus, kurių vieni į kairę ir į dešinę dalija įsakymus, o kiti jiems paklūsta. Olegas pradeda nebepaklusti, nes byrančios santuokos nuodėguliai praplečia regos zoną. Jis lyg kokiame fantastiniame filme staiga nubunda nepažįstamame – priešiškame pasaulyje. O baisiausia, kad ši niekšinga ir nelaiminga planeta yra mūsų. Ir niekur iš jos neemigruosime. Olegas priešinasi. „Aritmijoje“ yra ir pasakos elementų, panardinančių herojus į magiškąjį realizmą. Kad ir kaip bežiūrėtum, negali likti abejingas įvykiams ekrane.

◄

Rusijos kinas Aktoriniai darbai verčia krūpčioti ir kraipyti galvas. Kaip pasiekti tokį įtaigumą?

Aktoriui Aleksandrui Jacenkai atgnybta didžioji laiko ekrane dalis. Jo reakcijos į „kameros partnerių“ žodžius ir veiksmus – kaip aukščiausio lygio universalaus saugo futbolo aikštėje. Jis kuria atakas ir dalija perdavimus. Jis grįžta į gynybą ir dengia pavojingas zonas. Jis pats pelno įvarčius. Irina Gorbačiova nesistengia jo užgožti ar perimti iniciatyvos. Jos pozicija šiose rungtynėse – vartininkė. Pradžia ir pabaiga. „Aritmija“ – vienas labiausiai sukrečiančių pastarųjų metų filmų.

Jo įsirėžęs įspūdis paskatina atidėti „Kino pavasario“ reikalus ir patikrinti Rusijos kino apdovanojimų („Nikos“ ir „Auksinio erelio“) objektyvumą. Su nedideliu išankstiniu nusistatymu, jog ten triumfuos „užsakomasis“ Kremliaus kinas.

Lieku nieko nepešęs. Vos keli propagandiniai akcentai. Tarp nominuotųjų – net neparankiojo Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė“. Tačiau daugelyje kategorijų triumfuoja „Aritmija“. Visiškai pelnytai.

Pasižymiu dar porą filmų, peržiūriu ir sėkmingai nustembu. Į „populiarųjį“ kiną pasukusio (posūkis nutiko mano kažkada aprašytuose „Stileivose“) Valerijaus Todorovskio „Didysis baletas“ smarkiai pranoksta daugybę matytų kino kelionių su mergaitėmis svajoklėmis, atkakliai siekiančiomis epiškiausio gyvenimo tikslo. Šis kino kūrėjas išsiskiria gebėjimu 18

neįkyriai įtraukti į šimtus kartų girdėtąregėtą fabulą.

Antrasis atradimas dar įmantresnis.

Aleksandro Hanto kriminalinė komedija „Kaip Vitka Česnakas gabeno Liochą Smaigą į neįgaliųjų namus“ (laisvas mano vertimas) įvykdo tą misiją, kurioje paklysta nykus lietuviškasis „Šventa-

„Aritmija“ – vienas labiausiai sukrečiančių pastarųjų metų filmų. sis“. Bukokas, nukamuotas santuokos ir įsisenėjusių vietinių vieškelių randų, provincijos snukiadaužys Vitka griebiasi progos ištrūkti iš rutinos pelėkautų.

Makabriškai juokingi vidiniai virsmai, išsiveržiantys netramdoma agresija nepastebimai perauga į taikliai ironišką kelio filmą.

Nuo „Kino pavasario“ niekur nepaspruksiu. Ketvirtasis po „karšta ranka“ papuolęs rusų kino kūrėjų darbas – jauno režisieriaus ir scenaristo Kantemiro Balagovo drama „Ankštumas“ pagal tikrus įvykius. Pagrindinio vaidmens atlikėjai Darijai Žovner buvo įteiktas geriausios Europos debiutų konkurso aktorės apdovanojimas. Pati juosta taip pat verta, kad atsidurtų kinomanų „įsidėmėtinų filmų“ sąrašuose. Jos autoriai vėl gręžiančiu žvilgsniu grybšteli provinciją, paliesdami daugybę visuomenės skaudulių – bendruomeninį uždarumą, religijų ir tradicijų kilpas, gniuždančias jaunų žmonių likimus. K.Balagovas sutelkia dėmesį uždaroje erdvėje ir neleidžia sklandžiai kvėpuoti nei herojams, nei žiūrovams.

Animaciniai potėpiai O „Kino pavasario“ publikos simpatijų prizas absoliučiai argumentuotai atiteko lenkės Dorotos Kobielos ir brito Hugho Welchmano eksperimentinės revoliucinės animacijos kūriniui „Jūsų Van Gogas“. Jie neapsiribojo sukūrę pirmąjį kino istorijoje visiškai tapytą animacinį filmuką. Jie jam suteikė vaidybinio istorinio trilerio siužetą, kurio net galėtų nebūti, nes stebėti animacijos technikos

pritaikymą jau savaime smalsu. Tačiau scenarijus puikiai konkuruoja su smaguriškais vaizdais, verčiančiais stebėtis ir „google’inti“ informaciją apie šią animacijos techniką. Šiemet visi veržėsi pamatyti naujausią šedevro „Tobuli melagiai“ scenarijaus autoriaus ir režisieriaus italo Paolo Genovese darbą „Šventa vieta“. Scena po scenos teatrališkai statiška istorija nesudrebina psichologiniais ratilais, kuriuos tikėtasi pasėti pagrindiniam herojui nepakylant nuo kėdės. Ambicinga idėja nuslopsta savose sultyse, neaptikdama krypčių intriguojamai plėtotis.

Viena lankomiausių juostų – islando Hafsteinno Gunnaro Sigurðssono tragikomedija „Po medžiu“ plėtojasi, taškydama purslus į visas puses, tačiau tie purslai poros dešimčių metų šviežumo, o užšaldytas ir atšildytas net sveikiausias maistas netenka savo geriausių savybių.

Dabar – apie „nepavasarišką“ kiną.

Probėgšmiais akys užkliuvo už dviejų kitokio sukirpimo ir kalibro projektų.

Smarkiai pergirta „Juodoji pantera“ visais aspektais nusileidžia išradingajam „Deadpoolui“, o mokslinės fantastikos lipdinys „Sunaikinimas“, išniręs iš anksčiau skersai ir išilgai ištyrinėtų žanrinių galaktikos užkaborių, išsisėmė po pirmosios Natalie Portman į mutavusį gyvį paleistos šūvių papliūpos.

Po katastrofiška režisūra pribloškusių Lietuvos teatro Auksinių scenos kryžių apdovanojimų nusprendžiau pasišaipyti iš savęs kaip nepataisomai nevykusio šio meno vertintojo. Kiek teko sėdėti vietinių spektaklių (net pačių žymiausių mūsų režisierių) premjerose, tiek iš nuobodulio arba nuostabos dėl šiurkštaus mėgėjiškumo svilo nugara. Nieko tokio, čia tik aš toks išsiklaipęs teatro diletantas. Štai apsilankysiu kino teatruose kartais vienu atskalūniškų seansu rodomame Londono karališkajame nacionaliniame teatre pastatytame „Hamlete“, kuriame Danijos princo vaidmenį atlieka Benedictas Cumberbatchas, ir spruksiu iš salės pirmajame veiksme. Nieko panašaus. Nieko daugiau nekomentuosiu. Nueikite. Pamatykite, kas yra TEATRAS ir kur jo akivaizdoje yra lietuviškas teatrelis.

KINAS

Kadras iš filmo „Įžeidimas“ (rež. Z.Doueiri).

„Kino pavasaris“ 2018:

kultūrinės tapatybės kaina

Kad ir kaip puoselėtume savo individualybę ir pasirinkimo laisvę, visi gimėme tam tikroje kultūrinėje ir istorinėje terpėje, kuri formavo mūsų išsilavinimą, vertybes ir požiūrį į mus supantį pasaulį. Mes, žinoma, galime keistis, mokytis, derėtis, tačiau visa tai turi savo kainą. Kultūrinis ir tautinis etosas yra pamatinis žmogaus klodas: bendruomenės narių elgesį reguliuojančios normos yra giliai įsirėžusios į asmens ir kolektyvinę sąmonę, ir jų išoperavimas arba transformavimas yra prilygintinas mentaliniam savęs žalojimui. Tai ypač svarbu šiandien, kai tautiniai ir civilizaciniai konfliktai yra tapę centrine žiniasklaidos ir politikos ašimi. Ši tema sulaukė deramo dėmesio ir Klaipėdai skirtoje „Kino pavasario“ programoje. ► 19

KINAS

Dainius VANAGAS

Įžeidimas ◄ Libane gimusio režisieriaus Ziado Doueiri filmas „Įžeidimas“ buvo nominuotas „Oskarui“ užsienio filmų kategorijoje, tačiau nelaimėjo. Greičiausiai todėl, kad juostai pritrūko subtilesnio scenarijaus ir tolygesnio perėjimo nuo asmeninio prie kolektyvinio konflikto. Užtat tikrai nepritrūko aktualumo ir socialinio įtaigumo. Filmo istorija iš pažiūros nesudėtinga: Beirute gyvena krikščionis mašinų mechanikas Tonis ir statybose dirbantis palestinietis musulmonas Jaseras. Vieną dieną tarp jų kyla kone absurdiškas konfliktas dėl nutekamojo vamzdžio. Abu dėl apsižodžiavimo jaučiasi įžeisti, tačiau nė vienas nemano atsiprašyti. Pamažu ši kaktomuša taip išsikeroja, kad persikelia ne tik į teismo salę, bet ir į Beiruto gatves.

Situacija gana buitiška. Žvelgiant iš sveiko (pragmatiško) proto perspektyvos, užtektų vieno atsiprašymo ir problema būtų kaipmat išspręsta. Tačiau šioje situacijoje atsiprašymas nėra galimas, nes konfliktas kyla ne tarp Tonio ir Jasero, o tarp jų reprezentuojamų tautinių identitetų. O identitetai neatsiprašinėja.

8-ajame dešimtmetyje vykusio Libano pilietinio karo žaizdų neužsigydė ne tik Tonis su Jaseru, bet ir didžioji dalis visuomenės. Per 15 metų trukusias kovas žuvo daugiau nei 150 000 žmonių, o savo vaidmenį šiose skerdynėse suvaidino ir libaniečiai, ir palestiniečiai, ir sirai, ir žydai.

Taigi tyliai rusenanti neapykanta tarp Tonio ir Jasero tvyro dar prieš jiems susitinkant, kadangi lygiai taip pat kaip kojas ir rankas jie turi istorinę bei tautinę tapatybę. Kaip unikalūs individai, atsieti nuo istorinio konteksto, jie vienas kitam nepadarė nieko bloga. Užtat jų tautiečiai, politikai, partizanai, teroristinės grupuotės, sukilėliai padarė, todėl filme vaizduojamas konfliktas nėra asmeninis – jis nuo pat pirmosios kibirkšties yra politinis.

Vaikai iš tėvų paveldi ne tik jų turtą, bet ir skolas, draugus ir priešus. Kai nutyla pabūklai ir žuvusieji suguldomi po žeme, taika tėra gedulo eufemizmas. Pyktis ir nuoskauda užkonservuojami ir integruojami į protėvių kultą. Žmonės atsimena 20

ne tik tai, ką patys patyrė: tėvų, senelių atsiminimai tampa anūkų atsiminimų sudedamąja dalimi, ir taip pyktis nusidriekia per kartas.

Kai nuoskauda ir neapykanta tampa reikšminga tapatybės dalimi, jas numalšinti ne tik sunku, bet ir nenorima. Šiandieninių problemų Sirijoje, Izraelyje neįmanoma išspręsti, nes jos nėra šiandieninės. Jos glūdi bendruomenių šerdyje kaip svarus tapatybės elementas; neapykanta, nuoskauda ir priešo samprata tampa savastimi, gyvenimo ramsčiu ir tikslu, todėl paviršinės pastangos pasiekti taiką yra neįmanomos, jeigu netransformuojama pati tapatybė. Žvelgiant iš šono atrodo, kad kalbama apie stereotipus ar liguistus principus, tačiau tai nei viena, nei kita. Problema nėra susijusi su sveiko proto trūkumu ar karštakošišku nenoru taikytis. Bėda, kad pats susitaikymas yra ne tik kuriantis ir išlaisvinantis veiksmas – drauge tai ir tam tikros savo tapatybės dalies išsižadėjimas.

Ta dalis, tiesa, žmoguje nėra pati geriausia, bet dėl to jam ji netampa mažiau brangi. Ši situacija nesvetima ir lietuviams.

Kadaise rusai okupavo mūsų šalį, trėmė mūsų tėvus, senelius ir prosenelius, naikino partizanus, kovojusius už laisvą Lietuvą. Rusijos grėsmė tebėra aktuali ir šiandien, ir daugelis mūsų baimių yra pagrįstos. Tačiau viešojoje erdvėje mes patys nuolat kurstome neapykantą šiandien gyvenantiems rusams, sutapatindami juos su ta jau senokai išmirusia ir daug žalos mums padariusia karta. Nepriklausomoje Lietuvoje gimę jaunuoliai, kurių niekas netrėmė, nežagino ir nešaudė, nuo mažumės yra skatinami jausti neapykantą ne tik praėjusio amžiaus, bet ir šiandien gyvenantiems rusams, kurių jie net savo akyse nėra regėję. Nes tokia istorija. Nes tokie tie rusai. Nes žmonės nesikeičia ir nemiršta – jie visada yra tie patys ir tokie patys. Žmogus geidžia tapatumo su bendruomene jausmo, nes tai jam suteikia emocinį, intelektualinį ir socialinį užpildą – istoriją, pergales, pralaimėjimus, iškilias asmenybes, įvykius, tęstinumą, kalbą, kultūrą. Tai yra bendruomenės pagrindas, jungiamoji grandis. Tačiau drauge tautinis identitetas yra bene pagrindinis nesutarimų ir konfliktų šaltinis. Jis praeitį paverčia dabartimi, šimtmečiais velka

kaltę ir atsakomybę, pririša prie traumos ir paverčia ją gyvenimo centru. Tautinė tapatybė paverčia priešais tuos, kurie iš tiesų nėra priešai. Tautinė tapatybė suverčia kaltę tiems, kurie kalti nebent tuo, kad gimė nusikaltusiose šeimose. Tokiomis aplinkybėmis susitaikymas niekada negali atšildyti įšaldyto pykčio.

Be abejo, žmogiškoji atsakomybė nėra išskirtinai individuali – priešingu atveju istorinis tęstinumas taptų neįmanomas.

Tačiau atsakomybė nėra ir išskirtinai kolektyvinė. Mes galime nesutarti su šiandien gyvenančiais lenkais, tačiau nesutarti su mirusiais lenkais yra nesąžininga.

Kiekvienai kartai užtenka savų rūpesčių.

Tapatybės klausimas aktualus ne tik tada, kai susiduria skirtingi identitetai, bet ir pačios bendruomenės viduje.

Ką žmonės pasakys Juostoje „Ką žmonės pasakys“ (rež.

Iram Haq) vaizduojamas dvigubas šešiolikmetės Nišos gyvenimas. Namuose su šeima ji yra tradicijų paisanti pakistaniečių dukra, tačiau leisdama laiką su draugais ji – šiuolaikiška norvegų paauglė.

Kai jos tėvas pagauna ją glamonėjantis su vaikinu, du Nišos pasauliai negailestingai susiduria. Norėdamas ją pamokyti taip, kad ateityje nekiltų pagunda panašiai elgtis, Nišos tėvas nusprendžia per prievartą išvežti merginą pagyventi su konservatyviais giminaičiais Pakistane. Tačiau ir Pakistane Niša randa su kuo pasiglamonėti, sukelia dar vieną šeimyninį skandalą ir konservatyvieji giminaičiai išguja ją atgal į Norvegiją.

Situacija gali atrodyti komiška, tačiau iš tiesų yra tragiška, nes sprendimo šią problemą išspręsti taip ir nerandama.

Nišos namiškiai įgyja „susitepusios“ šeimos statusą: draugai nutraukia su jais ryšius, pirkėjai nustoja lankytis Nišos tėvo parduotuvėje. Šeima atskiriama nuo bendruomenės, nes pažeidė jos taisykles.

Gėdą galima nuplauti tik vienu būdu – jeigu Niša kuo greičiau susituoktų.

Tuomet aplinkiniai ilgainiui pamirštų šią, pakistaniečių požiūriu, skandalingą istoriją. Savo ruožtu Niša, atsikandusi vakarietiško gyvenimo ir laisvės, nebenori gyventi pakistaniečių diasporos Norvegijoje įkaite.

KINAS

Tapatybės klausimas aktualus ne tik tada, kai susiduria skirtingi identitetai, bet ir pačios bendruomenės viduje.

Kadrai iš filmo „Ką žmonės pasakys“ (rež. I.Haq).

Įprastai toks siužetas leistų spėti, kad filmas galiausiai pasuks konfliktuojančių pusių susitaikymo ir kompromiso link.

Tačiau identitetai ne tik neatsiprašinėja, bet ir nenuolaidžiauja.

Mat kompromiso kaina yra tiesiog per didelė: jeigu Nišos šeima nusileistų vakarietiškiems Nišos polėkiams, ji netektų šeimos, bendruomenės ir kultūrinės bendrystės jausmo. Jie būtų traktuojami kaip brokuoti, ligoti bendruomenės nariai, galintys pakenkti tolesniam jos stabilumui. Taigi Nišos šeima turėtų atsisakyti visko, kas jie yra ir kuo save laiko. Savo ruožtu Niša, nusileisdama tėvų norams,

turėtų nugyventi gyvenimą, kurio neturi jėgų gyventi.

Tokios kainos nenori mokėti nei viena, nei kita pusė, todėl vienintelis galimas sprendimas net nėra sprendimas, kadangi nukenčia visi: Niša netenka tėvų ir šeimos, o tėvai – dukros.

Filmas žiūrovams leidžia išgyventi ne tik Nišos, bet ir jos šeimos dramą.

Ryškiausias vaidmuo čia tenka Nišos tėvui, kuris patiria pasyvią transformaciją: rėksmingą jo pyktį ilgainiui pakeičia bejėgė tyla. Jis negali sulaikyti dukters, negali jos perkalbėti. Lygiai taip pat jis negali perkalbėti ir savęs. Virš jo galvos

kybo civilizacinė sankloda, tūkstantmetė tradicija, etikos kodas – ne jis jį sugalvojo, ne jis jį pasirinko ir ne jis jį pakeis. Nišos tėvas gimė tam tikroje vietoje, tam tikru laiku ir išmoko tai, ko jį mokė. Ir nors jis myli dukrą, tačiau savo pasaulį myli labiau.

Identitetas, kultūrinė tapatybė nėra tai, ką galima lengvai pasirinkti ar to išsižadėti. Bendruomeninis audeklas kartais toks tvirtas, kad individualiais veiksmais ir norais neįmanoma jo suplėšyti. O net ir suplėšius nebūtinai pasiekiama trokštamų rezultatų.

Nors abiejose kino juostose intuityviai norisi palaikyti iš pirmo žvilgsnio „teisingesnę“ ar bent jau vakariečiams priimtinesnę pusę, tai trukdo suprasti pačią kultūrinio identiteto kilmę ir reikšmę žmogaus gyvenime. Identitetą ne visuomet sudaro sąmoningi etinio ir kultūrinio pobūdžio pasirinkimai – dažniausiai jis, tarsi išorinio pasaulio filtras, susiformuoja dar vaikystėje ir ilgainiui tampa nepajudinamomis sąmonės struktūromis. Savaime jos nėra nei teisingos, nei neteisingos – jos yra gyvos, reikšmingos ir daro didžiulę įtaką mūsų ir aplinkinių gyvenimams.

Ir dar kainuoja. Daug.

21

E.Rivière: KINAS

matematika irgi gali būti poetiška Gegužę Europos nepriklausomo kino festivalyje (ÉCU) Paryžiuje įvyks jaunos klaipėdietės kino režisierės Emilijos Rivière naujausio trumpametražio filmo „Möbius“ premjera.

Verta įsidėmėti Režisierės E.Rivière vardas dar mažai žinomas ne tik plačiai kino publikai, bet ir kino profesionalams. Tačiau neabejotinai jį verta įsidėmėti. Apie ją kino pasaulyje dar ne kartą išgirsime. Tik 2015 m. peržengusi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos slenkstį, ji jau spėjo baigti Niujorko universiteto Kūrybinių ir vaizduojamųjų menų mokyklą (School of Creative and Performing Arts – SOCAPA by New York University), kur krimto scenaristų ir režisūros studijas.

Iki tol ji bandė kurti muzikinius klipus, iš kurių vienas – „The Other Way“ – buvo gerai įvertintas ir Vermonto (JAV) tarptautiniame studentų filmų festivalyje. O užjūrio studijų rezultatas – pirmasis Emilijos trumpametražis vaidybinis filmas „Kolekcionierius“, 2014 m. sukurtas S.T.Kondroto novelės motyvais. Jaunos talentingos kūrėjos debiutas neliko nepastebėtas – jos filmas apkeliavo ir A lygio tarptautinių 22

festivalių ekranus, o Los Andželo tarptautiniame studentų kino festivalyje buvo pripažintas geriausiu.

Naujausia E.Rivière juosta „Möbius“ pasakoja, kaip mergina patiria keistus kūno simptomus, kurie neva įrodo, jog mūsų visata yra Möbijaus juostos formos. Filmą prodiusavo UAB „Tremora“, jo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

Filmo premjeros Europoje proga britų naujojo kino portalas „The New Current“ publikavo interviu su Emilija, siūlome jį ir „Durų“ skaitytojams.

Įkvėpta fantastikos – Sveika, Emilija! Ačiū, kad sutikai pasikalbėti su „The New Current“. Kaip sekasi?

– Ačiū, kad mane kalbinate. Puikiai.

– Kaip jautiesi dėl to, kad „Möbius“ bus rodomas šių metų ÉCU kino festivalyje?

– Smagu būti tokio didelio renginio dalyve.

– Ar jaudiniesi prieš festivalį?

– Nelabai. Labiau jaudinausi kurdama filmą.

– Ar gali truputį papasakoti apie savo filmą? Kaip gimė jo idėja?

– Skaičiau įvairią mokslinę literatūrą apie topologiją, neeuklidinę geometriją

ir supratau, kad ši idėja mane žavi, o tada sumaniau šiek tiek su ja pažaisti.

Man šis filmas yra minčių eksperimentas, tyrinėjantis, kas būtų, jei mes rimtai priimtume idėją apie nematomą mūsų visatos dalį, esančią už mūsų stebėjimo ribų. Ir kas būtų, jei ši nematoma dalis imtų reikštis kaip kažkokio žmogaus „liga“, žmogaus, kuris nieko neišmano apie topologiją.

– Kas įkvėpė tavo scenarijų?

– Aš mėgstu vintažinę mokslinę fantastiką ir iš jos įkvėpimo semiuosi daugiausia. Bet šiame filme aš tik norėjau atskleisti kelionės laike pasekmes. Atradau kažką tokio, ko nemačiau prieš kurdama filmą, – kaip pavaizduoti topologiją per kūną.

– Kokie buvo šio filmo kūrimo potyriai?

– Intensyvūs. Buvo situacijų, kai maniau, jog mes nebepajėgsime jo užbaigti: nufilmavus du trečdalius scenarijaus, pasikeitė keli svarbiausi komandos nariai ir būdavo dienų, kai tekdavo filmuoti 12 valandų lauke 15-os laipsnių šaltyje.

– Kas buvo sunkiausia, įgyvendinant šį projektą?

– Atšiaurios oro sąlygos. Ypač tada, kai ieškojome tinkamų lokacijų. Teko per lietų, sniegą ar speigą apžiūrėti daugybę apleistų pastatų miesto pakraštyje. Tuomet buvo lūžusi mano pėda ir aš klibinkščiavau, pasiremdama ramentais, nuolat slidinėdama ant ledo. Lokacijų paieška buvo neįtikėtinai žvarbi ir be proto lėta. ►

kinas

Kino režisierė E.Rivière mėgsta vintažinę mokslinę fantastiką, kuri ją įkvepia kurti.

Asmeninio albumo nuotr.

23

kinas

Vizitinė kortelė Emilija Rivière (Povilanskaitė) – lietuvių kino režisierė. Gimė 1997 m.

Klaipėdoje. Profesinį išsilavinimą kino srityje įgijo Niujorko universiteto Kūrybinių ir vaizduojamųjų menų mokykloje, kurioje 2013 m. baigė scenaristų, o 2014 m. – kino režisierių kursus.

2016 m. ji baigė menų bakalauro programos kursus Niujorko kino akademijoje (New York Film Academy).

E.Rivière filmografija: „Möbius“ (2017) – trumpametražis vaidybinis filmas. Pasaulinė premjera – tarptautiniame mokslinės fantastikos kino festivalyje „Raw Science“ Santa Barbaroje (JAV) 2018 m. sausį – nominacija už geriausią mokslo teorijos pavaizdavimą kine, europinė premjera – ÉCU festivalyje Paryžiuje 2018 m. gegužę (Europos trumpametražių vaidybinių filmų konkurse); „Kolekcionierius“ („Le Collectionneur“, 2014) – trumpametražis vaidybinis filmas. Pasaulinė premjera – Los Andželo tarptautiniame studentų kino festivalyje – prizas už geriausią trumpametražį filmą, europinė premjera – 2015 m. Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje („Sleepwalkers“ trumpametražių filmų programos Baltijos jūros šalių konkurse); „In Watermelon Sugar“ (2013) – indie roko grupės „Summer Camp“ muzikinio kūrinio „Round the Moon“ oficialus videoklipas; „The Other Way“ (2012) – prancūzų technomuzikos kūrėjo „Jorgemilperthuis – MontagnesvalléEmontagne“ oficialus videoklipas. Premjera – 2012 m.

Vermonto (JAV) tarptautiniame studentų kino festivalyje – nominacija už geriausią muzikos video-.

Kiti Emilijos interesai – programavimas, kriptografija, kelionės.

Pažinimo procesas ◄ – Ar seniai domiesi kinu?

– Iš pradžių norėjau rašyti scenarijus.

Man rašymas yra tokia pat smagi filmo kūrimo dalis kaip ir visos kitos. Tačiau dabar jaučiu, kad man geriau sekasi save išreikšti vizualiai. Supratau, kad man nebūtinai norisi pasakoti istorijas, man patinka kurti atmosferas, pasitelkiant žmones (priešais kino kamerą ir už jos), šviesą, spalvas, garsus. Filmo kūrimas yra kaip sapno kūrimas iš nieko, tai tikrai enigmatiškas procesas.

Tai – lyg magiškas triukas, bet be apgaulės.

– Dabar, kai filmas baigtas, ką galėtum pasakyti apie tai, kokia buvo didžiausia kūrybos proceso pamoka?

– Suvokimas, kad maniakiškas visko kontroliavimas buvo didžiausia mano klaida. Aš pati kūriau kostiumų dizainą, piešiau scenų eskizus, prižiūrėjau dekoracijų kūrimą ir aktorių atranką. Negalėjau susikaupti prie scenarijaus tiek, kiek norėčiau. Ateityje sieksiu rasti pusiausvyrą tarp kontrolės ir pasitikėjimo. Kita vertus, aš daug ką supratau apie savo režisūros, rašymo ir ritmo stilių. Tai buvo geras savęs pažinimo procesas.

Kadrai iš naujausio E.Rivière trempametražio filmo „Möbius“.

24

– Kuo šio filmo kūrimas skyrėsi nuo tavo ankstesnių trumpametražių filmų kūrimo?

– Pirmąsyk kaip režisierė filmavimo aikštelėje dirbau su profesionalia komanda, todėl turėjau mažiau laiko improvizacijoms.

– Kokį geriausią patarimą esi gavusi, kurdama šį filmą?

– Pasikliauti savo intuicija.

– Dabar, kai reflektuoji apie filmo kūrimą, ką galėtumei patarti kitiems scenarijų autoriams ar režisieriams?

– Manau, kad esu pernelyg jauna teikti patarimus. Jei vieną dieną nusišypsos laimė sukurti ilgametražį filmą ir jis žmonėms patiks, tuomet gal ir galėsiu ką nors patarti.

– Pokalbio pabaigai: ko tikiesi iš savo filmo žiūrovų?

– Būčiau laiminga, jei bent keli žmonės, pamatę šį filmą, pagalvotų, jog matematika irgi gali būti poetiška. Man ši tema sužadina nuostabos jausmą, nes tai – lyg magiškas triukas, bet be apgaulės. Ir kai aš mąstau apie tai, aš geriau pažįstu pasaulį.

Parengta pagal „The New Current“, 2018 m. balandžio 6 d. (originalas: https://www.thenewcurrent.co.uk/ emilija-riviere) Iš anglų k. išvertė Ramūnas POVILANSKAS

PARODŲ SALĖSE

Aklas pasimatymas?

Bus labai sėkmingas...

Apie aklus pasimatymus visi esame girdėję, ne maži vaikai, gal kuri ar kuris nors tokiame dalyvavo, o paskui šeimą sukūrė... Šis pasimatymas – kitoks, jis – Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g.

33, Klaipėda) nuo balandžio 13 d. iki gegužės 20 d. veikiančioje taktilinėje parodoje „Blind Date“ (liet. aklas pasimatymas), kuri skirta neregiams ir silpnai matantiems žmonėms. Paroda į uostamiestį perkelta iš Vilniaus, Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Nacionalinės dailės galerijos (NDG). Sostinėje ji sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Turintiesiems regos negalią Parodos kuratoriams – kompozitoriams Matui Drukteiniui, Agnei Matulevičiūtei ir NDG edukacinių projektų koordinatorei Eglei Nedzinskaitei – buvo didžiausias iššūkis atrinkti tokius paveikslus, kurie esmingai praplėstų regėjimo negalią turinčių žmonių žinias ir suvokimą apie lietuvių dailę, atskleistų jos įvairovę ir kartu atitiktų tam tikrus kokybinius standartus. Atidaryme Klaipėdoje dalyvavę visi trys kuratoriai negailėjo komentarų, atsakinėjo į klausimus ir dalijosi asmeninėmis projekto įgyvendinimo patirtimis. Po parodos etapo Vilniuje jie jau galėjo drąsiai konstatuoti, kad jų sumanytas projektas akivaizdžiai suaktyvino diskusijas apie kultūros ir meno prieinamumą žmonėms, turintiems regos negalią.

Parodoje „Blind Date“ eksponuojama dešimt XX a. lietuvių dailininkų paveikslų iš Nacionalinės dailės galerijos nuolatinės ekspozicijos (tai iš karto parodo atrinktų kūrinių vertę, jų vietą ir reikšmę mūsų šalies tapybos raidoje). Greta kiekvieno

paveikslo yra reljefinė jo reprodukcija, nulipdyta iš molio, išdegta ir nudažyta balta spalva (skulptoriai Jonas Aničas ir Matas Janušonis). Kuriant reprodukcijas, buvo konsultuojamasi su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) bei ilgametę patirtį šioje srityje turinčiais Bolonijoje (Italija) įsikūrusio Francesco Cavazza aklųjų instituto specialistais.

Tiesiog būtina liesti Reljefus ne tik galima, juos tiesiog būtina liesti rankomis visiems lankytojams be išimties, neregintiems ir regintiems. Prie kiekvienos reljefinės reprodukcijos yra ausinės. Profesionaliai parengtuose garso įrašuose pateikiami išsamūs paveikslų aprašymai, pasakojama apie jų kompoziciją, spalvas, patariama, kaip tuos paveikslus, liečiant pirštais, „žiūrėti“ ir „skaityti“ (aprašymai Dianos Raudonienės ir Lauros Niedzviegienės). Atrenkant tapybos kūrinius parodai, kuriant jų reljefines „matricas“ ir apibūdinimus, dalyvavo neregiai konsultantai – aktorė, žurnalistė Irma Jokštytė ir Lietuvos aklųjų bibliotekos bendradarbis, rašytojas Alvydas Valenta.

Pagrindiniai projekto organizatoriai buvo VšĮ „Krantas“, VšĮ „Meno genas“ ir LDM NDG. Projektas sulaukė gausių rėmėjų. Tai Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija, „Elektromarkt“, „Panasonic Lietuva“, „Vieversio kulniukai“, „VOX ART“.

Paroda „Blind Date“ pirmiausia skirta regos negalią turintiems žmonėms, tad Klaipėdos ir viso Vakarų Lietuvos regiono neregių ir silpnaregių bendruomenė turi retą progą patyrinėti taktilinius kūrinius ir praplėsti savo žinias. Ypač rekomenduotina į parodą ateiti regintiesiems. Ir ne tik pamatyti paveikslų (nors verta vien dėl legendinės Stasio Ušinsko kompozicijos „Lakūno sapnas“ (1939), bet ir patyrinėti pirštais bei delnais reljefines reprodukcijas. Kas bandė, vienu balsu tvirtina, kad tai iš esmės papildo regėjimu gautą informaciją apie paveikslus.

Atrasti kitu pojūčiu Išties reta galimybė kitu pojūčiu – lytėjimu – atrasti vizualaus meno kūrinį. Tam reikia laiko. Dešimties minučių dešimčiai paveikslų apžiūrėti tikrai neužteks, nusiteikite gerokai ilgesniam stebėjimo, pažinimo procesui. ► 25

PARODŲ SALĖSE

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas ir kiti vernisažo svečiai įsitikino, kad tikrai verta ne tik pamatyti parodos „Blind Date“ paveikslus, bet ir patyrinėti pirštais bei delnais reljefines jų reprodukcijas, – tai iš esmės papildo regėjimu gautą informaciją apie paveikslus.

Pirma iš kairės – Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro direktorė Daina Vitkauskienė, iš dešinės – parodos kuratoriai A.Matulevičiūtė, M.Drukteinis ir E.Nedzinskaitė su atidarymo svečiais. ◄ Bet menui visada reikia laiko. Už laiką, skirtą menui, jis mus dosniai apdovanoja. Šiandien mes to galime net nežinoti, bet tikrai ateis momentas, kai įvertinsime, o gal net panaudosime meno suteiktas dvasines dovanas. Svarbiausia tų neapčiuopiamų puikių dalykų nenustumti kažkur į pašales, leisti savo vaizduotei, fantazijai pakilti nuo kasdienybės ir pilkumos, leisti kurti. Todėl smalsių ir kantrių parodos lankytojų, dar ir mėgstančių klausytis, laukia net dešimt ypatingų pasimatymų su tapyba. Ar jie bus akli, ar priešingai, atvers akis (juk dažnai žiūrime, bet vis tiek nematome), ar atvers 26

sielos akis (matantiems ir nematantiems žmonėms) – priklausys nuo kiekvieno individo.

Kaip minėta, parodoje pristatoma lietuvių tapytojų kūryba: Mstislavo Dobužinskio (1875–1957), Bronislovo Jamonto (1886–1957), Liudomiro Slendzinskio (1889–1980), Vytauto Kairiūkščio (1890– 1961), Jono Vaičio (1903–1963), S.Ušinsko (1905–1974), Vinco Kisarausko (1934– 1988), Mikalojaus Šalkausko (1935–2002), Arvydo Šaltenio (gim. 1944) ir Henriko Natalevičiaus (gim. 1953) paveikslai. Specialiai sudėliojau dailininkus ne abėcėlės

tvarka, o chronologiškai – tai atskleidžia, kaip sumaniai nedidelė ekspozicija veda per skirtingus praėjusio amžiaus dailės judėjimus, sambūrius ir kaip tie dešimt kūrinių reprezentuoja etapinius pokyčius Lietuvos tapyboje.

Klaipėdoje – pirmą kartą Parodos kuratoriai, išsiaiškinę, kokios temos domina neregius (žmonių veidai ir jų mimika, figūros, jų judesiai, gamtos

PARODŲ SALĖSE

Parodos „Blind Date“ pristatymo P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje akimirkos.

motyvai), pasirinko ne tik tradicinius žanrus – peizažą, portretą, figūrinę kompoziciją, kitaip sakant, tikrą mūsų dailės klasiką, bet savotiškai surizikavo ir įtraukė šiuolaikinės tapybos darbų. Visi paveikslai Klaipėdoje eksponuojami pirmą kartą. Taip pat nepamirškime, kad visi jie profesionaliai komentuojami audioįrašuose. Skaitydama atsiliepimus apie parodą, spaudoje radau posakį apie iliustracijas, skirtas neregiams, kuris, manau, universaliai pritaikomas daugeliui atvejų: „Jei galime pasakyti, kad paveikslas vertas tūkstančio žodžių, tai taktilinės ilius-

tracijos be žodžių vertos nulio.“ Dabar aišku, kodėl minėjau kantrybę – jos reikės išklausant, liečiant ir suprantant.

Vienas iš parodos kuratorių, kompozitorius M.Drukteinis, išlydėdamas parodą iš Vilniaus į Klaipėdą, teigė: „Dabar norime, kad su Lietuvos daile aklame pasimatyme susipažintų ir lytėjimo pojūčiu vizualaus meno pasaulį atrastų ne tik sostinės, bet ir kitų Lietuvos miestų bendruomenės.

Kelionę pradedame nuo Klaipėdos ir tikimės, kad paroda aplankys ir kitus šalies miestus.“ O mes, kol paroda rodoma uostamiesčio P.Domšaičio galerijoje,

P.Domšaičio galerijos archyvo nuotr.

Nedidelė ekspozicija veda per skirtingus praėjusio amžiaus dailės judėjimus, sambūrius ir reprezentuoja etapinius pokyčius Lietuvos tapyboje. pasinaudokime galimybe pasinerti į kitais pojūčiais suvokiamas tapybos erdves – susitikimas su meno kūriniais negali būti nesėkmingas.

27

Išlaukti vaizd PARODŲ SALĖSE

arba Apie žuvį ir kan „Žvejas moka išlaukti: ryto, vakaro, žuvies. Žvejas kantrus – užkerta sulaukęs palankaus momento. Paskubėsi – liksi be žuvies, pavėluosi – liksi be žuvies. Mes laukiam savo vaizdo.

Vaikštom, važiuojam, žiūrim, galvojam. Randam. Radę slampinėjam, žiūrinėjam, stovim, laukiam. Sulaukę veikiam: žiūrim, glostom, spaudžiam, galvojam, liejam, stebim, užkertam. Laukiam. Sustojam. Nešam, žiūrim, dėstom, galvojam ir vėl laukiam. Kitų vaizdų.“ Tai Agnės Jonkutės tekstas iš jos ir Remigijaus Treigio parodos „Išlaukti vaizdai“ ekspozicijos. Kaune gyvenančios menininkės ir klaipėdiečio fotomenininko bendra paroda KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) buvo atidaryta balandžio pradžioje ir čia veiks iki gegužės 5 d. Joje – naujausi, šiais ir praeitais metais autorių sukurti darbai.

A.Jonkutė pristato tapybos ir fotografijos ciklą „Žemė“, o R.Treigys, tęsdamas prieš kelerius metus pradėtą kasdienybės fiksaciją, – fotografijų ciklą „Žiemos dienoraštis“.

Danguolė RUŠKIENĖ

Apie autorius

R.Treigys. Langas Agnei J. 2018. Fotografija.

28

A.Jonkutė gimė 1974 m. Kaune. Ji nuo pat vaikystės turėjo glaudų ryšį su kūryba ir menu. Dar būdama maža mokėsi groti fortepijonu Alytaus muzikos mokykloje (1983–1990), vėliau – siuvinėjimo Alytaus dailiųjų amatų mokykloje (1992–1993), po to – meninio rūbų modeliavimo Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume (1993–1996). Dar metus Agnė lankė Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą (1996–1997), o nuo 1997 m. studijavo VDA Kauno dailės institute, kur 2003 m. įgijo menų magistro kvalifikacinį laipsnį. Nuo 2005 m. A.Jonkutė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Parodose Lietuvoje ir užsienyje ji dalyvauja nuo 1999 m. Yra surengusi 10 personalinių, dalyvavo daugiau nei 100

dai,

PARODŲ SALĖSE

ntrybę jungtinių parodų. Kūrė užsienio kūrybinėse rezidencijose: 2005 m. „Cite Internationale des Arts“ Paryžiuje (Prancūzija), 2016 m.

Vidurio ir Rytų Europos menininkų kūrybinėje stovykloje Guijange (Kinija) ir rezidencijoje „Art Hub“ Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai). 2005 m. 5-osiose Frankofonijos žaidynėse Niamėjuje (Nigeris) autorė buvo apdovanota aukso medaliu, o 2009 m. tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“ jai įteiktas geriausios jaunosios Lietuvos menininkės diplomas.

LR kultūros ministerija A.Jonkutei ne kartą skyrė valstybinę stipendiją. Daugiau nei du dešimtmečius Kaune gyvenanti menininkė dirba tapybos, instaliacijos srityje, kuria videomeną, performansus, fotografijas ir kt.

Jau kurį laiką ji bendradarbiauja su Kauno galerija „Meno parkas“. Jos kūrinių turi įsigiję Europos centrinis bankas Frankfurte, Vilniaus modernaus meno centras, M.K.Čiurlionio muziejus, Xin Dong Cheng galerija Kinijoje, privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.

R.Treigys gimė 1961 m. taip pat Kaune. 1987 m. baigė studijas Lietuvos dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Parodose dalyvauja nuo 1987 m. Nuo 1988 m. – Lietuvos fotografijos meno draugijos (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) narys. Lietuvoje bei užsienyje surengė 47 personalines parodas, dalyvavo daugiau nei 70 jungtinių parodų. 1989–1995 m. – Klaipėdos menininkų grupės DOOOOORIS narys. 1991 m. gavo LR kultūros ir švietimo ministerijos premiją jauniesiems menininkams, 2005 m. – CEC „Arts Link“ (Niujorkas, JAV) stipendiją, 2006 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos premiją. Nuo 2000 m. dalyvavo TTL (Trimakas, Treigys, Lukys) grupės veikloje. LR kultūros minis-

A.Jonkutė. Kūrybinis procesas (1). Žemė. Nida. 2018. Fotograma, Balt Salt.

terija R.Treigiui ne kartą skyrė valstybinę stipendiją. Jis yra dalyvavęs kūrybinėse studijose: 2000 m. „Pro Artibus“ meno centre Ekene (Suomija), 2004 m. Roberto Boscho kultūros fondo kūrybinėje studijoje Berlyne, 2008 m. Kunst:raumsyltquelle fondo meno rezidencijoje Zilto saloje (Vokietija), 2009 m. KLEE meno rezidencijoje Šverine (Vokietija), 2010 m. Graco tarptautiniuose autorių namuose (Austrija). R.Treigys gyvena ir kuria Klaipėdoje. Daugiausia šis menininkas dirba fotografijos srityje, yra sukūręs videomeno ir tapybos darbų. Jo fotografijos saugomos Lietuvos fotomenininkų sąjungoje ir Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, Odensės fotografijos meno muziejuje Danijoje, Ekeno PROARTIBUS centre Suomijoje, Šiaulių fotografijos muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Išsikalbėti tylint Šios parodos idėja, kaip tvirtino jos autoriai A.Jonkutė ir R.Treigys, buvo brandinama nuo vasaros, bet jos priešistorė

siekia daug senesnius laikus. 2007-aisiais susipažinę ir nuo to laiko bendraujantys menininkai atrado nemažai bendrumų savo kūryboje. Nors apie vienas kito meninę veiklą žinojo ir anksčiau, tik tada suprato, kad jų kūrybinės idėjos ir suvokimai, jeigu ne analogiški, tai labai panašūs.

Kaip teigė Agnė, tada jiedu „išsiaiškino, kad abu turi po lovą: jis – nufotografuotą, ji – nutapytą. Abi lovos „atsitikę“ panašiu metu: per metus ar kelerius. Abi lovos baltos, išnyrančios iš tamsos, abi tuščios, bet su aiškiu žinojimu, kad neseniai čia būta žmogaus“. Vėliau tarp jų vyko diskusijos apie tai, kaip abiem yra svarbu pabūti ilgai su vaizdu, tiksliau – šalia vaizdo, prieš jį užfiksuojant fotojuostelėje ar drobėje, vaizdo-kūrinio daugiasluoksniškumas, lėtas meditatyvios prigimties veiksmas, sluoksnis po sluoksnio užpildantis dvimatę plokštumą jau ne realybės, bet subjektyvių interpretacijų variantais. Panašus kūrybinis procesas ir, kaip galima spėti, identiška jo atmosfera tampa savotiška šių autorių kūrybos, o vėliau – ir jų kūrinių jungtimi. Taip atsirado idėja surengti bendrą parodą. ► 29

PARODŲ SALĖSE

A.Jonkutė. Sidabrinis Nidos sniegas (1, 2). 2018. Fotograma, Balt Salt. ◄ Tačiau ir tada egzistavo abipusis pasitikėjimas, pagarbus atstumas tam, ką darė kiekvienas. Nuolat virtualiai bendraujant ir kalbantis apie viską, tik ne apie tai, kaip ir kas turi atrodyti ekspozicinėje erdvėje.

Kaip teigė autoriai, nė vienas iš jų nekūrė darbų specialiai šiai parodai. Tai prieštarautų jų kūrybinei filosofijai. Visi jie atsirado natūraliai, tarsi savaime savo laike ir savo erdvėje. Nesvarstant ir nesistengiant užprogramuoti juose vienokių ar kitokių tarpusavio sąsajų. Tai – nuoširdūs, bet begarsiai išsikalbėjimai. Ilgi, lėti monologai, skirti sau pačiam. Du skirtingų menininkų vizualūs monologai, kuriuos kartu sudėjus išėjo įtikinamas, laipsniškai besirutuliojantis ir iki galo išbaigtas nebylus pokalbis.

Gal dėl to ir įtikinamas, kad grįstas ne žodžiais, o vaizdais.

Kaip namai A.Jonkutė savo kūrybą Klaipėdoje pristatė ne taip seniai. 2013 m. galerijoje „Si:said“ ji surengė personalinę parodą „Akmuo į mano daržą“, 2016 m. ten pat eksponavo parodą „Daiktai“, kurioje toliau tęsė kūrybinius ieškojimus, remdamasi asmenine šeimos istorija. Tai buvo taupi tiek spalvomis, tiek turiniu tapyba ir objektai.

Niekada kitaip Agnės kūryboje ir nebuvo.

Joje dominuoja ramybė, susikaupimas, daug tuštumos, atviras erdves iki pat kraštų užpildant neatsakytais klausimais. Čia nelieka vietos konkretumui ar skambioms deklaracijoms. To tiesiog nereikia. Bent šiuo metu. Saikinga tapybinė raiška tęsiama ir 30

cikle „Žemė“. Kalbama tylint, žvelgiama / rodoma į tuštumą, viską apgaubiant tamsa ir paslaptimi. Sau ir suvokėjui paliekant teisę kantriai laukti ir tikėtis. Didelių mastelių tamsaus kolorito drobės ekspozicinėse erdvėse puikiai „sutaria“ su baltų sienų pauzėmis ir tokiame fone dar labiau išsigrynina tiek vizualiai, tiek turinio požiūriu. Sunkios spalvos užgula mintis ir nugramzdina į drobės gilumą. Akys bando surasti atramą žvilgsniui, t. y. atpažinti.

Rausiamasi savo sukauptų patirčių, žinių ir apmąstymų užkaboriuose, bet bergždžiai.

Matoma tai, kas matoma. Pagrindas – žemė, ilgu horizontu prisiglaudžianti prie dangaus. Dviejų dėmenų tapybinės variacijos užpildo erdvę nuosekliu pasakojimu.

Savita meninė kalba, kaip ir anksčiau Agnės kūryboje, leidžia teisėtai suglumti ir legaliai nesuprasti. Autorei pakanka to, kad čia paliekama galimybė pajusti.

Jau fotografine raiška, bet lygiai tuo pačiu leksikonu Agnė kalba apie „Sidabrinį Nidos sniegą“. Šį fotogramų (kai vaizdas fiksuojamas be fotokameros) ciklą ji sukūrė Nidoje žiemą archajine technologija, kurį laiką naudojama fotomenininko Gintauto Trimako. Šiame cikle taip pat yra horizontas, gal ne toks griežtas, bet gana ryškus, kad padalytų vaizdą į dvi plokštumas, iš kurių viena tiesiogine to žodžio prasme yra išplauta vandens, o kita, aktyviau paveikta chemikalų ir šviesos, nusidažė žemės atspalvių tonais. Tai tik iš dalies valdomas procesas, kurio galutinį rezultatą nuspėti sudėtinga, nes jis daugiausia nulemtas atsitiktinumo. „Visuomet vaikausi tos minties, kaip užrašyti nepakeistą, nesumeluotą tos vietos, to laiko peizažą.

Ne save. Todėl kišau lapukus su šviesai jautriomis medžiagomis į sniegą. Kiek juose liko Nidos šviesos, Nidos peizažo?

Sidabrinis Nidos dangus ir sniegas“, – pasakojo autorė. Daiktų ir čia nėra, švaru ir gryna nuo bet kokių trukdžių, nereikalingų įsikišimų, triukšmų. Žemės tema A.Jonkutės kūryboje neatsiejama nuo jos šeimos istorijos. Šioje temoje sutelpa autorės praeitis. Taip pat senelių, kurie buvo ištremti į Sibirą, ir mamos, kuri ten gimė ir augo, gyvenimai prieš jų valią primestoje žemėje, kurioje jie turėjo pritapti ir gyventi toliau. Tai vieta, kurios Agnės šeima nesirinko, o ji niekada jos nematė, bet labai daug apie ją girdėjo iš savo mamos. Todėl jai tai – nepažintos, įsivaizduojamos teritorijos su savo drama ir grožiu. A.Jonkutės „Žemė“ – ir apie žmones, kurie miršta, o su jais pranyksta ir atmintis. Ko gero, todėl, anot autorės, jos kūriniuose visiškai išnyko daiktiškumas.

Liko tik nuojautos, dar kažkas sunkiai nusakoma, bet nieko apčiuopiamo. „Man ta tamsi spalvinė gama – kaip namai, jų atitikmuo“, – prisipažino menininkė. Tai vieta, kur galima jaustis saugiai, pabūti su savimi. Nieko konkretaus, todėl labai talpu.

Be spalvų ir garso Ankstesnėje R.Treigio fotografijoje dominavusius senus pastatus ir sudėvėtas erdves, paprastai liudijusius praeitį, dabar keičia nūdiena, šios dienos, akimirkos įspūdžio fiksacija. Todėl objektai dabar pasirenkami jau pagal kitus kriterijus.

PARODŲ SALĖSE

Taip jo fotografijoje atsiranda blyškaus veido mergaitė Ewa, draugiškas pulkelis gulbių, tirštoje tamsoje suboluoja sunkiai įžiūrimi, o kartais ir beveik neatpažįstami daiktai. Lig šiol Remigijaus fotografiniai vaizdai nebuvo dėliojami pagal nuoseklią pasakojimo eigą. Prie tų pačių motyvų jis galėdavo sugrįžti ir po kurio laiko, po kelių mėnesių ar metų. Dabar autorius labai priartėja prie linijinio naratyvo. Jo pasirinkta tema gana nuosekliai rutuliojama nuo pradžios iki pabaigos, apimdama konkretų laiko tarpsnį ir labai konkrečiai įvardydama pačios fotografijos paskirtį.

Ji čia keičia žodį. Kalbėdamas apie save, savo laiką, dienas, kurios užpildo asmeninį gyvenimą, Remigijus rašo ne įprastą tekstinį, bet vizualų dienoraštį. Fiksuoja dėl vienokių ar kitokių priežasčių įstrigusias akimirkas, kurios vėliau stimuliuotų jo prisiminimus, atgaivintų įspūdžius, išgyventas patirtis ir emocijas.

Tai ramus, kontempliatyvus procesas, apeinantis skubos ir nuolatinių permainų išalkusį pasaulį.

Ir toliau autorius išlieka atidus stebėtojas, gebantis jautriai operuoti šviesa. Jis ir anksčiau kantriai ir atidžiai galėjo tyrinėti aplinką, viską, prie ko tiesiogiai ar netiesiogiai prisiliesdavo. Tik tada ieškojo praeities, stebėjo senėjimo ar irimo procesus. Jeigu jų nebūdavo arba jie būdavo nepakankamai įtikinami, chemikalais ir mechaniniais pažeidimais–įbrėžimais sukurdavo tą įspūdį pats. Padengdamas fotografijos paviršių vizualiais trukdžiais, jis siekdavo ne tik suteikti vaizdui kuo didesnę laiko distanciją. Šie pažeidimai tapdavo savotiškais triukšmais ir įgarsindavo nebylų kūrinį, taip išbalansuodami jo statiškumą ir kartu palikdami ryškią autorystės žymę. Dabar jau viskas kiek kitaip. Kalbama apie dabartį. Tiksliau, dabartis siejama su netolima praeitimi – prieš mėnesį, savaitę, vakar patirtus ir stebėtus dalykus. Todėl laiko matmuo čia nėra labai solidus. Tarpai tarp dienų, kaip ir užfiksuotų vaizdų, trikdo pasakojimo eigą ir tampa pertraukomis arba dienomis, kai nieko įsimintino neįvyko. Patirti įspūdžiai, kaip ir vaizdai, čia – epizodiški,

beveik nesusiję vienas su kitu vizualiai.

Tik tai, kad jie apibrėžiami vienu laiko tarpsniu, nes kalbama apie šią žiemą, leidžia juos jungti tarpusavyje. „Žiemos dienoraštis“ – trumpos istorijos, atskiri epizodai iš kasdienybės rinkinio. Turinio – subjektų ir objektų čia itin saikingai. Todėl šios Remigijaus fotografijos šykščios žodžių, bet talpios minčių. Jo pasakojimas, kaip ir Agnės, lėtas, be jokios įtampos. Nors vaizdas čia dar užsilieka, tačiau išnyksta autoriui būdingi vizualūs triukšmai ir visai pradingsta spalvos. Realybės šurmulys meistriškai numarinamas pilkoje tamsoje. Taip tikrovę su visu jos turiniu pakeičia klampios sutemos. Tamsa užslopina realybės turinį, pridengia objektus ir tada fotografijoje išsigrynina tik tai, ko reikia autoriui. Jau anksčiau Remigijaus fotografiniai vaizdai neturėjo aštrumo, bet dabar jie dar labiau aptirpsta, kartais tapdami tik abstrakčiais, gal nuspėjamais, bet ne identifikuotinais objektais. Statiškas kompozicijas čia keičia kelionės, judesio įspūdis. Bet autorius ir toliau atsisako įsitraukti į veiksmą, lieka nuošalyje ir pasirenka stebėtojo poziciją.

Akivaizdu, kad važiavimas ir žiūrėjimas pro langą jam yra svarbus. Tai – dienos dalis, kai tu esi vangiame, bet nuolatiniame judesyje. Kaip tėkmėje, esi nuolat nešamas laiko. Judi, kartais sustoji ir

vėl judi toliau. Tai nuolatinis procesas Pasyviai ar aktyviai, galvodamas apie tai ar ne, bet visada jame dalyvauji.

Bendros jungtys Galbūt dar ir dėl to, kad R.Treigio fotografija visuomet buvo tapybiška ir grafiška, o A.Jonkutės tapyba – fotografiška, vienam kitą suprasti jiems nebuvo sunku. Autorius sieja ne tik panašus mąstymas, kūrybos temos ir pasirenkami sprendimai. Stebina tai, kad jie vienas kito kūriniuose atpažino savų kūrinių motyvus. Tarp jų jau kuris laikas vyko susišnekėjimas nekalbant, vaizdu, kūryba, mintimis. Kaip teigė Remigijus, „tokie dalykai, kurių negali paaiškinti, bet jauti. Jauti, kad Agnės „Sidabrinis žiemos sniegas“ yra labai artimas ir suvokiamas“. Menininkus sieja ir tai, kad nė vienas iš jų savęs neriboja ir laisvai varijuoja skirtingomis priemonėmis bei raiškomis. Agnė gal kiek daugiau, Remigijus mažiau, bet nuolat eksperimentuoja ir plečia savo kūrybos ribas. Visa tai, kaip ir temos, pas juos ateina iš vidinės būtinybės, natūraliai, be jokių pastangų. Tai ramus, kontempliatyvus procesas, apeinantis skubos ir nuolatinių permainų išalkusį pasaulį su visomis jo socialinėmis ir politinėmis aktualijomis ir melancholiškai panyrantis į savianalizę bei būties apmąstymus. ►

R.Treigys. Skelbimų lenta. 2017. Fotografija.

31

PARODŲ SALĖSE

R.Treigys. Gulbės. 2018. Fotografija.

A.Jonkutė. Kūrybinis procesas (2). Žemė. Nida. 2018. Fotograma, Balt Salt.

32

A.Jonkutė. Žemė. 20

PARODŲ SALĖSE

017. Drobė, aliejus.

R.Treigys. Ewa. 2012. Fotografija.

A.Jonkutė. Žemė. Nida. 2018. Fotograma, Balt Salt.

33

PARODŲ SALĖSE

Ištraukos iš atminties Nekomercinė meno galerija „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) savo penktąjį sezoną pradėjo tapytojos Eglės Ulčickaitės personaline paroda „Paralelinė kartoteka (fragmentas)“. Parodą galima apžiūrėti iki balandžio 30-osios.

Skaistė MARČIENĖ

Fiksuoti ir klasifikuoti E.Ulčickaitės kūrybą sujungia laiko parametras, kurį autorė nagrinėja tiek ankstesniuose, tiek šioje parodoje eksponuojamuose kūriniuose. Laiko sąvoką pastaruoju metu ypač permąsto vizualaus meno atstovai. Jo vaizdavimui pasirenkami skirtingi simboliai, turintys įtakos filosofiniams klausimams, atspindintiems žmogiškąją egzistenciją arba svarbius istorijos momentus ‒ taip fiksuojant praėjusį laiką. Ramuma ir judėjimas, vidinis ir išorinis laikas, takumas ir bergždumas – pagrindiniai laiko analizės aspektai. Žinoma, laiko idėja priklauso nuo kūrėjo ir jo pasirinktos perspektyvos. Įėję į beveik 200 kvadratinių metrų erdvę, patenkate, kaip skelbia parodos pavadinimas, į kartoteką. Vaizdų kartoteką (kartoteka ‒ susistemintas informacijos turinčių kortelių rinkinys). Menininkė parodoje pristato pastaruosius kelerius metus 34

E.Ulčickaitė. Vidurdienis. 2018. Drobė, aliejus.

kurto projekto „Paralelinė kartoteka“ fragmentą. Šiame archyve suklasifikuoti nūdienos motyvai: architektūriniai objektai (namai, bažnyčia, krepšinio aikštelė), interjero detalės (komoda, gėlė, karvės muliažas, dėžutė, durys, berniuko skulptūra, palėpė, vargonai, mokyklos klasės durys ir t. t.) ir kiti objektai (uniforma, parašiutininkai, arklio galva ir pan.). Minėti dalykai, rodos, plūduriuoja prislopintų tonų drobėse tarsi praeities-dabarties rūke. „Tapydama analizuoju būsenas, kurias sukelia susidūrimas su daiktinėmis esamojo laiko nuorodomis į praėjusį laiką. Bandau suprasti, iš ko kyla paradoksalus laikinumo ir kartu kartojimosi įspūdis – įspūdis

ne kaip impresija, o kaip įspaudas, vidinio laiko tėkmėje įsispaudžiantis pėdsakas“, – dalijosi mintimis E.Ulčickaitė.

Nueinantis laikas Menui padedant žmonija dokumentavo ir kūrė istoriją – praeitį ir ateitį. Periodiškai individai, grupės ir visuomenės patvirtina arba aproprijuoja (pasisavina) menines praeities formas, kad įsitvirtintų dabartis. Menas gali įamžinti egzistenciją, pasiekimus, nesėkmes bei gali būti naudojamas kolektyvinei ir asmeninei atminčiai įrašyti arba sukurti. ►

PARODŲ SALĖSE

Nr. 16745. 2017. Drobė, aliejus.

Eglės uniforma. 2017. Drobė, aliejus.

Priešpaskutinis sekmadienis. 2015. Drobė, aliejus.

Vargonai. 2017. Drobė, aliejus.

Taisant stogą įlūžo lubos (batukas). 2015. Drobė, aliejus.

Saulėlydis. 2016. Drobė, aliejus.

Nei tėvas, nei mama nežino, kaip vadinasi ta gėlė. 2015. Drobė, aliejus.

125A. 2017. Drobė, aliejus.

35

PARODŲ SALĖSE

Pa-vasaris. 2016. Drobė, aliejus.

◄ Laiko sąvoka sujungia menininką, meno kūrinį ir vizualius bei mentalinius žiūrovų gebėjimus. Tai įrankis, padedantis suprasti realaus laiko iliuziją. Šis esminis faktorius žmogui būtinas, nes taip kuriami pasąmoniniai vaizdiniai ir atmintis.

Autorė drobę transformuoja į diskursyvų objektą, kuris mums byloja ir dėl to atrodo savas. Per savo patyrimą menininkė įkrauna gyvasties. „Anglų kalbos ir tikybos kabinetas“, „Berniukas, traukiantis rakštį iš pėdos“, „19-a. Vis dar nieko naujo“, „125A“, „Galinis fasadas“, „Juodas“, „Nei tėvas, nei mama nežino, kaip ta gėlė vadinas“, „Nr. 16745“, „Pa-vasaris“, „Prieš išpuolant pirmajam sniegui“, „Šešėlis“, „Vargonai“, „Vasaros atostogos“ ir kiti darbų pavadinimai žiūrovus veikia kaip nuorodos ir praplečia interpretacijų galimybes. Kai kurie kūriniai gręžiasi į netolimą praeitį, sovietmetį. Atpažįstami to meto mokyklos suolai, uniforma, koridoriaus su klasės durimis fragmentas, tačiau likusieji ‒ lieka nežinomo laiko kontekste.

Tai galėjo būti kažkada arba visai neseniai. Tiesa, menininkė neapsiriboja laiko fiksavimu, atminties archyvavimu, kur susipina tikrovės daugialypumas. Svarbus kvėpavimas nauju, tas plevenantis estetinis gyvybingumas. Šiuolaikiniai kūriniai siekia pagauti atminties suvokimą per nykstančius ar suskaidytus vaizdinius. Šie kūriniai dažnai, bet ne visada, figūratyvūs, daugelis inspiruoti istorinio laiko sankirtų. E.Ulčickaitės darbai atspinti šiuolaikinį gyvenimo modelį. Realus laikas lieka tas pats, bet gyvenimas modernioje visuomenėje juda daug greičiau. Žiūrovai užnugaryje palieka skubėjimą, praeidami pro drobes, metaforiškai yra tarsi nueinantis laikas. Laiko ir atminties ištraukos tampa kartu asmeniškos ir kolektyvinės.

Apie autorę

Dešinėje. 2017. Drobė, aliejus.

36

E.Ulčickaitė (gim. 1989) gyvena ir kuria Vilniuje. 2013-aisiais Vilniaus dailės akademijoje (VDA) baigė tapybos magistro studijas. 2010-aisiais studijavo Utrechto menų mokykloje Olandijoje. Nuo 2013 m. studijuoja VDA dailės srities meno doktorantūroje. Parodose aktyviai dalyvauja nuo 2010 m. Nuo 2014-ųjų yra VDA Tapybos katedros lektorė.

Slinktis

PARODŲ SALĖSE

Atsinaujinusioje Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus parodinėje erdvėje – „Klaipėdos galerijoje“ kovo 23 – balandžio 20 dienomis veikė Saulės Želnytės tapybos ir Martyno Jankevičiaus audiovizualinio meno paroda „Slinktis / In motion“.

Danguolė RUŠKIENĖ

Atramos taškas Kadangi vėjai ir vandens srovės juda žemės paviršiumi, smėlio formavimasis yra neišvengiamas. Kol pūs vėjai, kol tekės upės ir banguos jūra, tol smėlis kruopelė po kruopelės kils iš dirvožemio ir tarsi gyvas daiktas šliauš bet kur. Smėlis niekada nesiilsi.

Kōbō Abe

Slinktis yra ta sąvoka, kuri žymi lėtą veiksmą, lemiantį veik nepastebimą aplinkos, būties, tavęs paties kaitą. Ji formuoja pokyčius, nuolatinius procesus, kuriuos norint pastebėti reikia pirmiausia išmokti sustoti. Slinktis neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji tiesiog vyksta. Vyko praeityje, vyksta dabartyje ir vyks po mūsų. Lėtos ir nedidelės permainos, tęsiantis procesui, nelabai ką lemia, jos tik koreguoja, bet galutiniame etape viskas pasikeičia. Slinktis kaip vanduo – lašas po lašo, kaip smėlis – kruopa po kruopos, tuo momentu lyg ir nepateikia radikalių permainų, bet ►

S.Želnytė. Tapyba. 2017.

S.Želnytės ir M.Jankevičiaus parodos „Slinktis / In motion“ atidarymo akimirka „Klaipėdos galerijoje“. LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė N.Poškutė-Jakumienė (dešinėje) vernisažo svečiams pristatė autorius. Parodos lankytojus M.Jankevičius supažindino su savo audioprojektu, S.Želnytė – su savo naujausia tapyba.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

37

PARODŲ SALĖSE

Ekspozicijos fragmentas. S.Želnytės tapyba, instaliacija. 2017. ◄ per ilgą laiką pajėgi pakeisti viską iš esmės. Taip pat ir mus.

Procesai, vykstantys smėlynuose ir žmonių gyvenimuose, o tiksliau – japonų rašytojo avangardisto Kōbō Abe kūrinys „Moteris smėlynuose“ inspiravo šios parodos pavadinimą, tačiau ne pačią idėją.

Romane pasakojama apie santykius tarp vyro ir moters, tapusiais nuolat byrančio smėlio įkaitais, taip ir nesugebėjusiais pasikeisti ir pakeisti savo situacijos. Pagrindinė Saulės ir Martyno mintis šioje parodoje vedė prie to, kad norint išeiti iš uždaro rato, iš rutinos, reikia pokyčių, reikia kūrybos. Tik tada gali įvykti poslinkis, keičiantis tavo gyvenimą. Nesvarbu, kokio pobūdžio ji yra, kokiu tikslu ir priemonėmis vyksta, kūryba turi savyje tą jėgą, kuri gali sutrikdyti įprastą kasdienių elementų prisodrintą slinktį ir gali tave išplėšti iš uždaro rato, iš rutinos. Tai yra vienas iš būdų išsilaisvinti. K.Abe kūrinys tapo savotišku autorių minčių atramos tašku, jų vizualių ir garsinių sprendimų verbalizacija, paaiškinimu to, kas kaupėsi jų galvose, bet neturėjo įvardijimo, neturėjo paaiškinimo ir nerado išėjimo.

Maža, bet talpu Tirštų dažų potėpiai vienas po kito dengia mažus drobės gabaliukus. Stipresni, silpnesni, tirštesni ir skystesni, skaudžių 38

ir raminamų spalvų. Kaip vanduo, kaip smėlis, lėtai guldami vienas ant kito, suformuoja gylius ir seklumas, gluminančias juodas kiaurymes ir žvilgsnį priglaudžiančias jaukias užuovėjas.

Visko taip maža, bet talpu. Čia įmanoma pasislėpti nuo kasdienybės ir paieškoti savęs. Taisyklingų kvadratų tapybinės asmeninių minčių citatos tapo Saulės pastarųjų metų patirčių vaizdine išraiška, kurios gabalas po gabalo, kąsnis po kąsnio, skiautė po skiautės dėlioja jos dabartinę būtį. Tokią, kokia ji atsirado pačiai nepastebint, slenkant laikui, diena po dienos, ištikimai tarnaujant rutinai, įtraukiant į savo ratą naujus įvykius, žmones, patyrimus, viską. Ir toliau judant tuo pačiu ritmu ir ta pačia kryptimi.

Slinktis yra tai, ko nepastebime, bet nuolat tame dalyvaujame. Išoriškai, vidumi, stebėdami ją, ar taip niekad ir nepastebėdami, pasyviai įsijungdami ar valingai priešindamiesi. Ji tiesiog vyksta nuolat.

Slinktis galima sakyti visomis kryptimis, susiformavo ir tarp pačių kūrinių ekspozicinėje erdvėje. Čia susidarė keli deklaruojamos idėjos sluoksniai, kurių viršuje ar viduje (nelygu iš kurios pusės žiūrėsi) į paviršių išsiveržė saikingos tapybos replikos. Saulės darbai savo noru pateko į lengvo ir neįpareigojančio popieriaus lakšto prieglobstį. Jis – kaip apvalkalas branduoliui, kaip stogas nuo lietaus, kaip indas išsibarsčiusioms mintims. Jis apsaugo ir surenka ne tam,

kad paslėptų, bet tam, kad išsaugotų ir parodytų. Lengvai pakibę ore ant plonų virvelių, šie objektai ir laisvi, ir priklausomi. Jie kaip marionetės paklusnūs išorinei valiai. Išlieka tokie tol, kol patrauksi už siūlo. Visa tai suvokiama itin lengvai, tik reikia teisingai pasirinkti kryptį ir būtina nors akimirkai sustoti.

Dar viena palanki terpė plėtotis mintims – muzika. Be pradžios ir be pabaigos, turinti analogiškas struktūrines dalis, kaip ir slinktis. Cikliška, ornamentiška, dėliojama jau Martynui pavaldžia garsų ir ritmų kalba. Ši muzika, kaip ir tapybos darbai, tai skaudi, tai erzinanti, tai raminanti. Kaip žiūrėdamas į mažus spalvotus paveikslėlius, net ir praleidęs fragmentą, vis tiek suprasi visumą. Ratu besisukantys erdvėje garsai visą materialų sprendimą užklojo nematomu, bet itin ryškiu dar vienu prasminiu sluoksniu.

Muzika tarsi sujungė skirtingas autorių kūrybines kalbas, mintis, sumanymus į vieną nedalomą visumą. Ir ta visuma, akivaizdu, transliuoja jau kito gylio energiją. Šįkart nereikia ieškoti, nereikia stengtis. Reikia tik sustoti ir ji tave suras.

Apie autorius S.Želnytė gyvena ir kuria Klaipėdoje.

2001 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete baigė taikomosios

PARODŲ SALĖSE

Muzika tarsi sujungė skirtingas autorių kūrybines kalbas, mintis, sumanymus į vieną nedalomą visumą.

Parodoje „Slinktis“.

dailės studijas ir įgijo menų magistro diplomą. Nuo 1997 m. dalyvauja dailės parodose, šalies ir tarptautiniuo-

S.Želnytės ir M.Jankevičiaus instaliacija.

se meno projektuose. Personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje rengia nuo 2003 m. Nuo 2014 m. – Lietuvos

dailininkų sąjungos narė, jai suteiktas meno kūrėjo statusas.

M.Jankevičius – vizualaus meno ir garso projektų kūrėjas. 2003 m. Šiaulių universitete įgijo edukologijos bakalauro laipsnį. Gyvena Vilniuje, dirba parodinių erdvių kūrimo ir objektų instaliavimo srityse. Šiandieninė jo veikla labiau sietina su garso ir muzikos projektų kūrimu bei atlikimu. Nuo 2006 m. tam tikslui naudoja kompiuterines technologijas. Kuria muziką spektakliams. Jo muzikos struktūra – ornamentiška, iš nuolat pasikartojančių motyvų, be pradžios ir pabaigos.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

39

GINTARO LAŠAI

Visi ką nors sako Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia.

Tekstai malonumui sužadinti. Tyto alba, 2018, 223 p.

Dainius VANAGAS

Karvė sako mū.

Katė sako miau. Šuo sako au au.

Arklys sako ygaga.

Skubantys gatvėje sako: „Atsiknisk, neturiu laiko.“ Gatvėje gyvenantys sako: „Davai, duok pinigą.“ Okulistas sako: „Reguliariai ilsink akis, nes apaksi.“ Viršininkas sako: „Pailsėsi, kai apaksi.“ Kalinys sako: „Aš nekaltas.“ Prokuroras sako: „Galbūt, bet man pavyko įrodyti priešingai.“ Statistika sako, kad 1 milijardas žmonių gyvena lūšnynuose. Ekonomistai sako, kad užtat kiti 6,5 milijardo – ne.

Gėlių pardavėja sako: „Pirk tulpę, kol nenuvyto.“ Įsimylėjėlis sako: „Kai nuvys, bus dar gražesnė.“ Mokslininkai sako: „Tiesa atsiveria po truputį.“ Tiesa sako: „Mokslininkai truputį klysta.“ Gaisrininkas sako: „Žmonės gaisruose sudega.“ M.P.E.M. sako: „Nebūtinai.“ Vadybininkas sako: „Šitas raudonas kabrioletas jums lipte limpa.“ Psichologas sako: „Jums vidurio amžiaus krizė.“ Naujienų portalas sako: „Naujiena!“ Skaitytojas sako: „Jau seniai jų nėra.“ Inžinierius sako: „Viską galima sutvarkyti.“ Filosofas sako: „Betvarkė yra amžina.“ Kunigas sako: „Dievas gailestingas.“ Dievas sako: „Kalbėk už save.“ Statybininkai sako: „Turėtų stovėti.“ Draudikai sako: „Apgailestaujame, tačiau dėl netikslumų sutartyje draudimo išmoka jums nepriklauso.“ Dailininkas sako: „Savo paveiksluose atskleidžiu šviesos tėkmę ir beformę formą.“ Galerijos lankytojas sako: „Gal jau einam.“ Vairuotojas sako: „Reikės paspausti, kad nepavėluotumėm.“ Paramedikų komanda sako: „Reiks nemažai sulopyti, kad atpažintų.“ Senelis sako: „Mano laikais kitaip būdavo.“ Anūkas sako: „Ir aš taip kada nors sakysiu.“ Vilkas sako: „Norėčiau būti ėriuko kailyje.“ Ėriukas sako: „Kvailas vilkas eina prieš gamtą.“ Programuotojas sako: „Aš žinau, kas esi, ką mėgsti, apie ką svajoji ir ką veikei vakar 00.23.“ Tu 40

sakai: „Pasakyk, prašau, ir man, nes einu iš proto nežinodamas.“ Virėjas sako: „Mano patiekaluose nėra naftos.“ Gurmanas sako: „Oho, retro.“ Mokytoja sako: „Išsilavinimas yra langas į jūsų ateitį.“ Vaikai jai nieko nesako – ką čia kvailei beaiškinsi.

Sandėlininkas sako: „Kažkur pamečiau dėžę.“ Paštininkas sako: „Joks siuntinys nebuvo jums išsiųstas.“ Draugai sako: „Tu susitvarkysi.“ Darbdavys sako: „Tu atleistas, bet pasirašyk čia ir čia, kad iš darbo išeini savo noru.“ Santechnikas sako: „Klozetas užsikimšo.“ Kaimynas sako: „Ne užsikimšo, o persikėlė aukštu žemiau.“ Astronomas sako: „Visatoje tokių planetų kaip Žemė yra nesuskaičiuojama daugybė.“ Astrologas sako: „Tačiau, sprendžiant iš dangaus kūnų išsidėstymo, tu vis tiek esi ypatingas, ir būtent tau lemta nukirsti drakonui galvą bei suvienyti laike ir erdvėje išsibarsčiusias galaktikas.“ Fotografas sako: „Jaunikis šiek tiek į dešinę, aha, va šitaip.“ Pabrolys sako: „Nuotrauka tai graži, nuotaka, suknelė, viskas čiotkai, bet kodėl tavęs nematyti?“ Intelektualas sako: „Žmonės šiais laikais nebeskaito knygų.“ Rinkos analitikas sako: „Žmonės šiais laikais nebevažinėja vežimais. Ko dar pasiilgai?“ Kareivis sako: „Aš šaudžiau, nes man liepė.“ Lavonas sako: „Dariau tą patį, bet nepataikiau.“ Sportininkas sako: „Kartais suima juokas, kai pagalvoju, kad gaunu babkių už kamuolio mėtymą.“ Sirgalius sako: „Kartais imu žliumbti, kai pagalvoju, kad didžiausios mano pergalės yra ne mano pergalės.“ Kritikai sako: „M.P.E.M. yra įdomus vyrukas, turi duomenų, talentą ir biografiją, moka jausti ir pasakoti.“ Chemikai sako: „Šiuo kodiniu pavadinimu mes vadiname medžiagą, kuri ateityje turėtų pakeisti cukrų.“ Sako, sako, sako, sako, sako, sako, sako, sako...

Visi ką nors sako, nes visi ką nors žino, nes visi ką nors jaučia, nes visi ką nors girdėję, skaitę ar matę, nes visi žmonės, nes visi pamokslauja, nes visi nori, nes visiems reikia, nes ne visi gali,

nes ne visi spėja, nes ne visi sotūs, nes ne visiems gera, nes ne viskas taip paprasta, kad būtų aišku nieko nesakant.

M.P.E.M. yra vaizduotės dirgintojas, mėgstantis sakymus, pasakymus ir sakančiuosius. Nuo sakymų jis atsispiria, pasakymus išgalvoja, o su sakančiaisiais susipažįsta. Iš nustipusio įvaizdžio jis gali ant kojų prikelti nušiurusį kuiną, kartais – plūgą traukiantį arklį, o retkarčiais – lenktynes laimintį žirgą.

Pratimai vaizduotei aprėpia platų spektrą – dvasios ir kūno ekshibicionizmą, statistiką, fantasmagorišką vaikystę, ligas, skyles smegenyse, beribį dėkingumą ir saikingą asocialumą. „Be penkių pasaulio pradžia“ yra dinamiška žmogaus brendimo ir aplinkinio pasaulio čiupinėjimo iliustracija, atskleidžianti, ką, giliau pasiknaisiojus, galima rasti sąmonėje.

Atsakymas visada toks pat, bet vis tiek nesiliauja stebinęs – visko, ką tik įmanoma sugalvoti ar patirti.

Vis dėlto tekstai netampa perdėm mechaniškomis ir sąmoningai apgalvotomis provokacijomis – veikiau jie provokuoja pripažinti, kad nėra jau tokie svetimi, kaip kartais galbūt norėtųsi.

Nemažai dalykų tekstuose kartojasi ir pasireiškia kaip idée fixe. Autorius domisi savimi kaip vieninteliu jam tiesiogiai prieinamu socialinio tyrimo objektu, todėl dažnai prieina prie tų pačių išvadų. Tai galėtų atsibosti, bet neatsibosta. Galbūt dėl to, kad su žodžiais M.P.E.M. elgiasi apdairiai – leidžia jiems siausti, rėkti, laužyti, keiktis, tačiau be penkių pasaulio pradžia jis tiesiog išjungia šviesas ir nueina miegoti.

GINTARO LAŠAI

Plungė.

Vienos dienos kronika Dainius SOBECKIS

Kaip kiekvieną rytą atsibudęs Plungėje, papusryčiauju žiūrėdamas pro virtuvės langą į sodą. Už lango žiema ir medžiai apšarmoję. Spaudžia šaltukas. Tada užkuriu katilą, kad namie nebūtų šalta. Išeinu į gryną orą, parsinešu iš malkinės dar glėbį malkų, nes vakare bus tamsu ir nebepaslinksiu. Tuomet susiruošiu keliauti į miestą pasikultūrinti.

Keliaudamas Vytauto gatve, prieinu pirmą įspūdingą miesto architektūrinį statinį – Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Juk Plungė katalikiškas kraštas ir jokių kitų bažnyčių čia nerasime.

Bažnyčia didinga ir puošni. Viduje tvyro pamaldi atmosfera. Pats geriausias rytmečio laikas asmeninei maldai. Išėjus iš bažnyčios, į akis krinta vienas nekoks vaizdelis – bažnyčios parapijos pastatas po gaisro, neteikiantis nei miestui, nei parapijai jokio grožio. Gerai, kad bent langai ir durys užkalti lentomis, taip negąsdina vakarinių ir naktinių mies-

to praeivių. Gerai, kad į gatvės pusę išgriuvusi bažnyčios paveldinė tvora jau atstatyta.

Užnugaryje palikdamas bažnyčią, keliauju ir užeinu į „Plungės žinių“ redakciją, įsikūrusią Vytauto gatvėje, kaip tik prieš Plungės rajono savivaldybės pastatą. Redakcijoje sutinku rašytoją satyriką P.Mo. Gali iškilti klausimas, koks tai rašytojas su tokiais inicialais? Jei sakyčiau D.Mo, tai visiems būtų aišku, apie ką kalbama, – kad ne apie literatūrą, bet apie krepšinį. O dabar? P.Mo – tai Petras Motiejūnas, garsaus krepšininko bendrapavardis. P.Mo redakcijoje rengia mėnesinį literatūrinį laikraščio priedą per du A3 formato laikraščio puslapius. Negana to, kad Plungėje leidžiamas atskiras kultūrinis leidinys, apie kurį tuojau papasakosiu, tačiau vienas iš laikraščių dar turi ir literatūrinį priedą, dėl kurio egzistavimo „serga“ jau minėtas rašytojas. Tai turbūt bene žinomiausias Plungės rašytojas dabartiniame Lietuvos literatūriniame kontekste. P.Mo kviečia nepamiršti užeiti į jo knygos pristatymą „Skalvijos“ restorane šią popietę. Pažadu.

Iš redakcijos išeinu vėl į Vytauto gatvės pašones ir tiesiai priešais save išvystu Plungės rajono savivaldybės pastatą, kuris savo architektūrine išvaizda ir nusidėvėjimu neseniai priminė gilų sovietmetį.

Netoli savivaldybės pastato (tik keliolika metrų nuo jo) stovi aukštai iškelta skulptūra šv. Florijonui, gaisrininkų globėjui, o už keliasdešimties metrų nuo skulptūros matau naują Plungės teismo pastatą, išdygusį vietoj senojo Plungės kino teatro, prieš tai apleisto jau daugelį metų. Vaizdo medžiagoje yra užfiksuota, kaip sunkioji technika „valgo“ kino teatrą. Gaila neišsaugoto Plungės kino teatro pastato, tačiau ši vieta atrodo kur kas gražiau nei prieš kelerius metus, o Plungės rajono savivaldybė irgi jau pasitempė ir renovavo savo pastatą, kad nebedvelktų sovietine „nostalgija“. Juk kaip gerai nors ir labai brangiai, atrodo restauruoti ir apšiltinti sovietmečiu statyti namai. Jie estetiškai atrodo daug geriau nei „chruščiovkės“.

Praeidamas pro savivaldybės pastatą, einu senais mediniais namais apstatyta J.Biliūno gatve parko link.

Galbūt ir neatrodytų, tačiau Plungė yra rašančių ir kuriančių žmonių kraštas. Ne šiaip žmonių, o asmenybių. Rašančių ne tik spaudoje, kuriančių nors ir negausią literatūrinę produkciją. Plungėje leidžiami trys laikraščiai. Neskaičiuojant jau minėtų „Plungės žinių“, dar eina „Plungė“ ir „Žemaitis“. Nors jie ir ne dienraščiai, tačiau leidžiami bent jau du kartus per savaitę. Tokio leidinio, kuris pasirodo dukart per savaitę, nepavadinsi savaitraščiu. Taigi Plungė turi tris laikraščius, kai, pavyzdžiui, Klaipėda – tik du (nors ir dienraščius). Be šių trijų paminėtų laikraščių, Plungė dar turi vieną unikalų leidinį, kurio neturi joks kitas Lietuvos rajonas. Turiu omenyje specializuotą kultūrinį leidinį „Žemaičių saulutė“. Prieš kelerius metus jis net buvo savaitraštis, koks kažkada buvo ir „Nemunas“, kokie šiuo metu yra „Šiaurės Atėnai“ ar „7 meno dienos“. Vėliau parama „Žemaičių saulutei“ sumažėjo, ir ji tapo mėnraščiu – gana trumpam – metams, o gal dvejiems. Dabar ji leidžiama dažniau – dukart per mėnesį – tad ji ne savaitraštis, o dvisavaitinis arba pusmėnesinis leidinys. Kultūros leidinys „Žemaičių saulutė“ dabar leidžiamas tokiu pat dažnumu kaip ir Kauno kultūros ir meno leidinys „Nemunas“. ► 41

GINTARO LAŠAI

◄ Pagalvokite, kad panašios apimties kultūriniai leidiniai leidžiami antrajame pagal gyventojų skaičių Lietuvos mieste ir Plungėje, kur gyvena apie dvidešimt tūkstančių žmonių. Daugiau joks kitas Lietuvos rajonas neturi specializuoto kultūrinio periodinio leidinio, kuris nepriklausytų kokiai nors leidybinei grupei. „Žemaičių saulutė“ yra laisvas ir nepriklausomas leidinys, kurį leidžia Plungės kultūrininkai entuziastai, susibūrę šiam darbui bibliotekoje. Jie už tai negauna jokio atlyginimo, retai kada gauna honorarą, tačiau dega noru dirbti šį darbą, skleisti kultūrą Plungėje, rajone, Lietuvoje.

Galima sakyti, kad „Žemaičių saulutė“ yra angažuotas katalikiškos krypties kultūrinis leidinys, kurį leidžia tikintys žmonės. Angažuotas jis ne tik dėl tikinčių darbuotojų, bet ir dėl plataus katalikiško gyvenimo kronikos, kurios netrūksta Plungės rajone, gyvenant netoli vyskupijos centro. Nors „Žemaičių saulutė“ ir angažuotas leidinys, tačiau jame galima aptikti laisvamaniškų idėjų, kurių, aišku, nebūtų, jei jis būtų koks nors parapinis ar vyskupijos leidinys. Leidinyje laisvamaniškų ar ateistinių idėjų nėra daug, bet jos paįvairina kultūrinio leidinio gyvastį.

Taip pat jame daug istorinių ir etnokultūrinių straipsnių apie Plungę ir jos rajoną.

Nepamiršti ir literatūriniai opusai. „Žemaičių saulutėje“ publikuojama ne tik Plungės rajono literatų, bet ir Lietuvos rašytojų sąjungos narių iš Klaipėdos,

42

Kauno ir Vilniaus kūryba, kuri praturtina minėtą ledinį.

Pagaliau pasiekiu M.K.Oginskio parko teritoriją su rūmais, laikrodine ir arklidžių kompleksu. Tai yra centrinė Plungės ašis, apie kurią sukasi pagrindinis kultūrinis gyvenimas. M.K.Oginskio rūmuose nuolat vyksta įvairūs renginiai – knygų pristatymai ir parodų atidarymai, veikia nuolatinė žemaičių dailininkų darbų ekspozicija.

Arklidžių komplekse įrengta sporto salė, labiausiai orientuojantis į krepšinį, o rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais jame vyksta M.K.Oginskio festivalis, kuris tampa tikra muzikine fiesta, svarbiu Plungės kultūrinio gyvenimo įvykiu. Parkas įsikūręs beveik Plungės geografiniame centre, į jį nesudėtinga patekti iš visų miesto vietų bei užkampių. Žinoma, smagiausia parke vaikščioti be jokio tikslo, norint atsikvėpti nuo darbo ar intensyvaus (o gal pasyvaus) gyvenimo tempo ar būdo. Dar maloniau užsukti į laikrodinę, kurioje įsikūrusi biblioteka ir kur rengiamas kultūrinis leidinys „Žemaičių saulutė“.

Prieš kelerius metus Plungės rajono savivaldybės biblioteka persikėlė iš senojo pastato, kur kažkada buvo Plungės miškų urėdija, į parko teritorijos gilumą ir įsikūrė grafo Platono Zubovo laikrodinėje-oranžerijoje, kuri nuo 1873 m. jau priklausė kunigaikščiui Mykolui Kleopui Oginskiui. Bibliotekai laikrodinės pastatas būtų buvęs per mažas, tad ant išlikusių oranžerijos pamatų teko pristatyti priestatą. Pamenu restauracijos

procesą, kai priestato vietoje buvo tik vienas kitas išlikęs akmuo nuo oranžerijos pamatų. Tačiau pastato rekonstrukcija vyko beveik kosminiu greičiu. Tuo pačiu metu buvo tvarkomas ir esminis laikrodinės elementas – laikrodis. Paskui surengta laikrodžio ciferblato pakėlimo ir tvirtinimo ceremonija. Dalyvavo Plungės bendruomenės nariai, apie kuriuos – dar šiek tiek vėliau. Ceremonija užfiksuota ne tik fotoobjektyvu, bet ir vaizdo kamera. Kai vyko pastato laikrodinės rekonstrukcija, įsivaizdavau, kaip dirbčiau laikrodininku, kuris turėtų laikrodį prisukti, sureguliuoti, suderinti ir patepti jo smagračius. Panašiai kaip Hugo to paties pavadinimo filme, tik man būtų buvę daug sykių mažiau darbo. Restauruota laikrodinė atrodo įspūdingai ir ji tikrai tapo M.K.Oginskio parko puošmena, neskaitant jo rūmų ir prižiūrimos parko teritorijos. Kai užėjau, bibliotekoje vyko Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos išleisto leidinio „Plungės Palazzo Vecchio: nuo grafų Zubovų pilaitės iki bibliotekos (1846–2012)“, kurį sudarė bibliotekos direktorė su darbuotojomis, aptarimas.

Knyga gausiai iliustruota, gražiai apipavidalinta, turės išliekamąją vertę. Net ir pirmas tiražas jau eina į pabaigą, tad reikės imtis antro tiražo leidybos, taip nusprendė bibliotekos taryba. Aptarimo metu bibliotekoje mane pavaišino arbata ir sausainiais – juk priešpiečių metas – tad jau tikrai išgyvensiu iki pietų.

GINTARO LAŠAI

Po priešpiečių, keliaudamas iš M.K.Oginskio parko, užeinu į Laisvės alėją, kuri yra ne tik Kaune, bet ir Plungėje, galbūt šimtąkart trumpesnė, tačiau turi turtingą istoriją. M.K.Oginskio orkestre praeito šimtmečio pradžioje grojo ir M.K.Čiurlionis, kuris buvo apsistojęs viename name Laisvės alėjoje, paties M.K.Oginskio padovanotame jo siuvėjui.

Tas siuvėjas siuvo specialią aprangą ir orkestrantams, taip pat ir M.K.Čiurlioniui.

Plungė prieš maždaug 100 metų buvo gana telefonizuotas miestas, nes pirmieji telefonai atsirado Rietave ir Plungėje, o XX a. pradžioje Plungės telefonų knygoje, kurios sąraše buvo 25 telefonai, bene 10 telefonų veikė Laisvės alėjos gyventojų namuose. Taigi Laisvės alėjos gyventojai beveik galėjo jaustis kaip šiuolaikiniai feisbuko naudotojai, galintys bendrauti beveik su visais neišeidami iš namų. Laisvės alėjos gyventojai taip pat su savo kaimynais galėjo bendrauti ne lauke, ne kieme, ne pro pravirus langus ir net ne svečiuose, o kalbėdamiesi telefonu, kai lauke siausdavo pūga ir net nesinorėjo į svečius.

Praeidamas Laisvės alėją, negaliu nepažvelgti ir į Laisvės statulą, aišku ne tokių gabaritų kaip Niujorke, stovinčią netoli buvusio bibliotekos pastato, anuomet buvusios miškų urėdijos. Tarpukario laikotarpiu šalia Laisvės statulos buvo įsikūrusi Plungės miesto valdyba ir vykdavo visokios miesto šventės. Šalia Laisvės statulos Plungės bendruomenės nariai dirba kūrybinį darbą, filmuoja dokumen-

tinį filmą apie Plungę „Plungės Laisvės alėja: vartai į kunigaikščio M.K.Oginskio rūmus“. Procesas vyksta intensyviai: operatorius ruošia kamerą, savo darbus dirba apšvietėjas, įgarsintojas bei kiti komandos nariai, sujungti bendros idėjos ir susibūrę bendram tikslui. Komanda susideda iš bibliotekininkų (kaipgi be jų, nes tai projektas „Bibliotekos pažangai“), buvusių paveldosaugininkų, gydytojų bei kitų bendruomenės narių. Filmuojama Laisvės alėja, kalbinami miesto istorikai, kiti gyventojai. Tokio miesto kaip Plungė bendruomenę surinkti bendram darbui paprasčiau nei kokio didesnio miesto.

Ar galima kalbėti apie Šiaulių miesto bendruomenę ar apie Klaipėdos? O apie Kauno ar Vilniaus? Nėra tokių miestų bendruomeninio gyvenimo, kai visi sulindę į savo kiautus ir iš jų išlenda, kai pradeda kvepėti asmenine nauda. Nebent galima kalbėti apie kokias nors seniūnijų ar organizacijų bendruomenes, bet tik ne miesto. Kuo mažesnis miestelis, tuo didesnė galimybė susiburti bendruomenei dėl kokios nors miesteliui svarbios idėjos. Tokio miestelio gyventojų nereikia raginti ir versti imtis kokios nors veiklos, kuri skatintų miestelio kultūrinę pažangą.

Todėl drąsiai galiu teigti, kad Plungėje yra veikli miesto bendruomenė, kuriai svarbus Plungės kultūrinis gyvenimas ir jos įvaizdis. Paskui Plungės bendruomenės nariai baigs kurti jau minėtą filmą ir su juo konkurse „Bibliotekos pažangai“ respublikiniu mastu laimės antrąją vietą.

Ką rodo toks pasiekimas? Stiprų bendruomeninį jausmą ir pasiaukojimą savo miestui.

Jau artėja pietų metas, tad vėl keliauju Vytauto gatvės link. Netoli šv. Florijono skulptūros, bet kitoje pusėje, galima aptikti restoraną „Skalvija“, kurį būtų galima pavadinti dar viena kultūrine oaze Plungėje, neskaitant bibliotekos ir M.K.Oginskio rūmų komplekso. Užeinu pavakarieniauti į šią vietą ir nenustembu, jog šią popietę vyksta naujos Edmundo Ragožiaus dailės parodos „Debesų takais“ atidarymas ir Petro Motiejūno satyros knygos „Lietuvos užsieniečio miniatiūros“ pristatymas. Užsisakau žemaičių blynų su riebiu padažu ir kai ką stipresnio, kad laukiančios tolesnės kelionės metu mane šildytų ne tik menas ir literatūra. Tuo laiku klausausi pašnekesių apie šiuolaikinę dailę, literatūrą ir P.Mo (nemaišykite su D.Mo) knygą, kurioje „kūrybos meniškumas ir aktualumas kai kuriuo požiūriu visada prieštarauja vienas kitam“ (iš P.Mo knygos anotacijos).

Kąsdamas riebų kąsnį, godžiai ryju satyrą apie tokius kaip aš. Pavalgęs ir prisiklausęs satyros, apžiūriu parodą. Pagalvoju, kad autorius turbūt atrado kažkokį naują dailės žanrą, kurį būtų sunku įvardyti, bet pavadinkime tai burbulizmu. Palieku „Skalviją“, pamaitinęs pilvą, sielą ir akis.

Pasistiprinęs keliauju jau J.TumoVaižganto gatve pro policijos pastatą daugiabučių komplekso link. Prisiminiau, kad dar vienas renginys vyksta ►

eFoto nuotr.

43

GINTARO LAŠAI

◄ „Maximoje“, tačiau ne pačiame pre-

kybos centre, o antrame aukšte įsikūrusiame bibliotekos padalinyje. Čia vyksta dar vienos paslaptingos knygos „Didžiojo Inkvizitoriaus ašaros“ pristatymas.

Publika marga ir gausi. Skamba birbynė ir skaitomi prozos tekstai. Klausytojai sėdi ištempę ausis, kad ko nors nepraleistų, nes paskui laiko skaityti knygą jie neturės. Galima sakyti, kad yra dvi literatūros mėgėjų kategorijos: klausytojai renginių metu ir skaitytojai, kurie nesilanko renginiuose, nors pasitaiko ir susidvejinusio literatūros mėgėjo tipas, kuris, padalyvavęs renginyje, dar perskaito ir knygą. Taip ir šios knygos pristatymo metu kažkas įsigyja knygą, o autorius dar palieka knygų ir bibliotekai, kad literatūros skaitytojai galėtų ją perkrimsti. Štai ir baigėsi viena Plungės kultūrinio gyvenimo diena. Jau artėja vakarienės metas ir pilvas gurgia, tad reikės ruoštis ilgai kelionei namo, nes pėsčiomis užtruksiu gerą valandą, o gal net ilgiau, kol grįšiu namo. Grįžus reikės iš karto kaisti katilą, kad nebūtų šalta, ir ruošti vakarienę.

Grįždamas nusprendžiu sutrumpinti kelią, nes nebereikės užeiti į parką ar į redakciją. Tad tiesiai nuo bibliotekos filialo pasuku Plungės jūros link. Ko link? – paklausite. Link jūros, Plungės jūros. Jūs negirdėjote, kad ne tik Klaipėda, Palanga ir Nida turi jūrą. Ją turi ir Plungė. Einu Plungės jūros paviršiumi, kaip kažkada Kristus Genezareto ežeru, ir stengiuosi nepaslysti, kur vaikai pasidarė čiuožyklas. Grįžtant Plungės jūra, kelias sutrumpėja trigubai ar net keturgubai. Kaip gerai šalta žiema, ji Plungėje trumpina atstumus. Tad man iki namų pakanka net mažiau nei pusvalandžio. Taip mane gelbsti Plungės tvenkinys, liaudyje vadinamas Plungės jūra. Įsivaizduokite, kad toks intensyvus kultūrinis gyvenimas Plungėje; kad vieną dieną vyksta tiek renginių, kiek beveik ir Klaipėdoje. Juk tai neįtikėtina, bet akivaizdu. Plungėje yra tiek bendruomenės narių entuziastų, kad jie sugeba nuveikti daug ir didelių darbų savo miesto gerovei, puoselėdami Plungės kultūrinį gyvenimą ir estetinį miesto veidą. Verta ir įdomu gyventi Plungėje, na, bent jau kažkurią savo gyvenimo dalį, kad būtų galima patirti tą nuostabų, tikrą bendruomeninį jausmą.

44

Saulius VASILIAUSKAS

apie meilę ir protą

ir nugyveno jie abu gyvenimus gražius be galo suprasti šitai nesunku protas tik bėdos pridaro

eilėraštis vaikams ir suaugusiesiems kartą gyveno žmogus o taip juk dažnai pasitaiko buvo be proto gražus ir trūko jam proto augino varną dvi kates net gyvulius mylėjo baisiai sveikai gyveno tad pilve lankydavos daržovės vaisiai

tąkart parėjau ne vienas tąkart parėjau ne vienas ant jos rankos švietė žiedas žiedas švietė ant jos rankos vyrai šito nesupranta

mokykloje netverdavo ilgai tūnodavo sau vienas parke ir vieną vakarą užtai pamilo jį daili mergaitė

bet paskambino jos vyras sakė guolis šis netyras pasisiūlė atriedėti tad pasiėmiau aš skėtį

mergaitė buvo iš Gargždų atvykus pas močiutę savo turėjusi apsčiai draugų tik širdyje anglis ruseno

du sykius vožiau per galvą vyras šito nesupranta spyrė koja į dantis paslikas kritau žioplys

ir susidūrė žvilgsniai jų tą vakarą jaukiam pavėsy mergaitė buvo iš dailių kaipgi nesusižavėsi?!

ir dabar po šitiek metų dar turiu jos palto skiautę dar prisimenu jos vyrą žvangindamas savo lyra

GINTARO LAŠAI

tarpdury išsiskyrusiojo elegija

visi daiktai surado vietą įvietintas net senas kamuolys kuriuo jau niekas nebemėto kuriam vorai tinklelį suraizgys

mūsų niekas nesieja tik durys užsiverdamos pameta skląstį ir vėpsom į jį kiek nuliūdę netekę vilties vėl sutapti

įvietinti stalai ir spintos ir radiatoriai po langu du įvietintos net žvakės užgesintos ir tas indelis šildyti fondiu

ir laukiam kažko lyg ir kito gal duris pataisys o gal tyčia stovėsim prie durų lig ryto bandysim kartu išardyti

o jeigu mirtų kas ar sieną nugriautų tėvo silpstanti ranka akimirką stropiai kiekvieną daiktai fiksuotų palengva

tau teks rankena man tiks ir raktas kuris daugiau nerakina paskutinis matyt šis kontaktas pasiimsiu atleisk visą spyną

ir tu tarp tų daiktų paklydęs vis ieškai savo vietos čia tik katinas už sofos ryžas liežuvį rodo paslapčia

tai žebenkštis stebėjo kunigaikštį kol šis gulėjo nevaliojo keltis ir kai meška pavijusi kvatoti ėmė valdovas susigūžęs svaigiai pabezdėjo tai žebenkštis nujausdama filmavo viską ir įsirašė greit po to į virtualų google diską todėl ir šiandien žinome kokia didi bėda ištiko mūsų narsų kunigaikštį (gėda nors tu ką)

Praregėjimas Kai vieną ankstų rytą aš atsibudau, Kai lango stiklas man parodė rūką, Aš susijaudinau, dievaž, aš supratau – Ne viskas miršta, kas nustoja būti!

kambarys

Odė LDK žebenkščiai

Ne viskas džiaugiasi kam liūdesio gana Ne viskas skamba kas natom rašyta Ne viską aprėpia kalnų panorama Ne visos lūpos blizga padažytos1

kas kartą grįžus vis šviesėja netvarkomas vaikystės kambarys paveikslai knygos atpirkėjas iš čia keliauti niekur nebedrįs

tai žebenkštis pakėlė ūsą kai Zigmantas Vaza paduso skuodęs nuo meškos miške užkliuvęs už šakos sušuko eeee

Ne viskas juda kas atrodo kruta Ne viskas šoka kaimo diskotekoj (nors DJ bando pasirodyt krūtas ne viskas dera jojo kartotekoj) Ne viskas auksas nors ir auksu tviska Ne viskas bulvės nors ir svyla puode Ne visos gėlės be vandens nuvysta Ne viskas vaisius kas nėra daržovė Ne viskas lygiosios kas lygiai baigias Ne viskas kraujas kas yra po oda Ne viskas gailisi kas sielą turi gailią Ne viskas mylisi kas turi plačią lovą Ne viskas šypsos kas ką nors pašiepia Ne viskas pyksta kas įgelti nori Ne visos stalui tinka taburetės Ne visos kėdės paspiriamos koja Ne viskas sekasi nors sektis laikas Ne viskas dirbasi nors tenka dirbti Ne viskas keliasi nors bliauna vaikas Ne viskas žudosi nors trokšta mirti - - Ir apėmė ramybė vėl mane Ir vėl miegoti gera pasidarė Jau supratau – aukščiausiojo valia Pakelti miegančių poetinę moralę _____________

Ričardo Šileikos nuotr.

1

ne visos moterys bučiuoja jom tave 45

GINTARO LAŠAI

Keista istorija

Ričardo Šileikos nuotr.

Benas TARKERIS

Šią istoriją pradėjau rašyti nuo pavadinimo „Ubagas“ ir tarsi užkroviau jai nematomą svorį, neleisdamas lengvai ir laisvai judėti.

Kai baigęs istoriją perskaičiau, ji manęs nesujaudino ir net pasirodė kiek „holivudiška“. Pavadinimas lyg ant Los Andželo kalvos pūpsančios raidės tik stiprino šį įspūdį. Iš pradžių nesupratau priežasties ir vis kažką taisiau, dailinau, bet raidės ant kalno tik ryškėjo. Galima sakyti, atsitiktinai nugirstas gatvėje, šis pasakojimas man pačiam rodėsi svetimas, nesuprantamas, ir, išskyrus pyktį, kitokių jausmų nesukėlė.

Kita vertus, greičiausiai pyktis ir neleido pasakojimo vertinti kiek kitaip, o pavadi46

nimas tebuvo manųjų emocijų sukurtas įrankis, labai taikliai, vienu žodžiu talžantis žmogaus nuopuolį ir prigimtį.

Bet vieną rytą pabudau keistos nuotaikos – nusimečiau išankstinį nusistatymą, be gailesčio ištryniau pavadinimą ir pajutau, kaip lengvai viskas stojasi į vietas.

Kai ką pataisiau, perskaičiau dar kartą viską nuo pradžių ir rūkydamas supratau, kad šiai istorijai pavadinimo nereikia.

Tiesiog – keista istorija ir tiek.

Nekeldamas aukštai kojų, visiškai pažeme, jis mindžikuoja vietoje ir murma sau po nosimi. Kaskart pasikeitus šviesoforo spalvai, elgeta nuryja susikaupusias seiles.

Bijo pirmo žingsnio. Šviečiant raudonai šviesai jis dar ramus. Įsižiebus geltonai, saugiau būtų sugrįžti prie raudonos. Nebu-

vo laiko, jis nepasiruošęs, tik ne dabar. Žalia jam sukelia paniką ir kojos dar greičiau pradeda judėti vietoje. Jis priekaištauja sau už tai, kad neišdrįso, bet, pradėjus šviesai mirksėti, truputį nurimsta. Tuoj bus geltona ir raudona. Tai ilgiausias ir smagiausias laikas, kai nereikia savęs prievartauti, tai atokvėpis, kai ramus gali žygiuoti vietoje.

Ir tik būdamas tokios būsenos, jis kartais kyšteli koją ant kelio, tarytum būtų pastumtas, bet susvirduliavęs grąžina ją atgal.

Praėjus pusvalandžiui nuo marširavimo, geltona jau ne tokia įkyri, žalia ne tokia ir baisi. Dar ilgiau pamindžikuoja ir visos spalvos susilieja į vieną. Jis nebegalvoja apie judėjimą, nurimsta visiškai. Žiūri į vieną tašką ir tarytum atsiriša nuo stulpo, dingsta. Nebėra jokių pastangų, spalvų ir laiko. Stebint iš šalies, atrodo, kad žmogus

GINTARO LAŠAI

šoka keistą šokį ir tyliai niūniuoja melodiją. Vienas... Ir laisvas...

Bet kartais jis lėtai žingsniuoja per raudoną. Jam pavyksta žengti tada, kai nepavyksta dingti. Kai būna pavargęs nuo kartojimų, pasižadėjimų, mušimosi į krūtinę. Kai nebeturi jėgų trypčioti, o kojos nebelaiko ir nebejaučia jokio ryšio su galva.

Arba jį išjudina į kojas atsitrenkęs vaikas.

Pamanyk – užsižiopsojo į pravažiuojančią greitosios pagalbos mašiną ir nepastebėjo kliūties. Elgeta juda ir į nieką nereaguoja.

Mašinos stoja, vairuotojai pasipiktinę signalizuoja ir nuleidę langų stiklus šaukia pačius riebiausius keiksmažodžius. Bet jis eina ir nemato aplinkos. Pats mintyse dar užstrigęs prie šviesoforo stulpo, juda smulkiais smulkiais žingsneliais, tarsi nuo kelio trintų savo pėdsakus. Gal visą dieną mindžikuojant, stebint šviesoforo šviesas, žmogus ir nebegali kitaip? Eina tarsi prisuktas žaislas. Pastumtas eina iš įpročio, iš nežinojimo, kad eina. Nuo tokio žingsniavimo jo mintys po truputį pradeda atsigauti, juda vis gražesniais žodžiais, sklandesniais sakiniais, gilesne prasme.

Jei ne paburkęs ir purvinas veidas, jis būtų visai simpatiškas vyras: keturiasdešimties metų, o gal ir jaunesnis, juodais garbanotais plaukais, apaugęs vešlia barzda. Jo akys ryškiai mėlynos. Net kiek per ryškios – per daug mėlynumo, išsiplėtusios iš nuostabos. Išprotėjusios ir geros.

Kasdien jis eina prie to paties šviesoforo stulpo. Bijo pasimesti. Stovi viena ranka įsikibęs į jį ir stebi priešingoje gatvės pusėje besikeičiančias šviesas. Ir mindžikuoja – lėčiau, greičiau – ritmo jis nejaučia. Jei niekas nepastumia, jis taip nusikamuoja, jog susmunka iš lėto ir atsisėda čia pat prie stulpo. Pasideda šalia kepurę ir užsimerkia.

Sutemus, kai šviesoforas mirksi geltonai, elgeta atsikelia ir eina į parduotuvę.

Tamsoje jis jaučiasi žymiai drąsiau. Už suaukotus pinigus nusiperka pigaus vyno butelį su užsukamu plastikiniu kamšteliu, o jei pritrūksta pinigų maistui, užkandos susigraibo pakeliui šiukšlių konteineryje.

Grįžęs į savo guolį avariniame name, išgeria vyną, pavalgo. Pasileidžia savo radijėlę ir klausosi žinių. Užmiega.

– O galėjo viskas būti kitaip, – išgirdau už nugaros duslų moterišką balsą ir jau kitą akimirką pajutau ją stovinčią šalia. Ji šiek tiek pasisuko į mane ir tarsi priekaištaudama palingavo galvą. Mirksėjo geltona – ji statė koją ant gatvės. Nespėjau susigaudyti,

kas ir kaip, nesupratau jos pasakytų žodžių prasmės ir kam jie buvo skirti. Gatvę ji perėjo pirma, o aš ėjau įkandin, tarsi pririštas nematomu pavadėliu. Pavadėlis tai trumpėjo, tai vėl išsitempdavo. Apžiūrinėjau ją iš nugaros: gana aukšta, liekna, aptempti džinsai išryškino plačias jos strėnas. Ėjo dideliais žingsniais, ir tik gerokai paspartinęs ėjimo tempą, ją aplenkiau. Tada atsisukęs paklausiau: – Kas galėjo būti kitaip, apie ką jūs čia?

Mes sustojome ir žiūrėjome vienas į kitą.

Ji nebuvo graži, bet bjauri nebuvo irgi, jauna, gal trisdešimties, gal kiek vyresnė.

Kai tylėti pasidarė nepadoru, dar kartą paprašiau, kad paaiškintų savo žodžius. Moteris atsidususi pakartojo tą pačią frazę ir pridūrė, kad taip paprastai, keliais žodžiais negali visko papasakoti. Pasiūliau jai kavos, o ji pasispyriojusi sutiko. Gurkšnojant kavą, ji prisipažino, jog yra „šviesoforinio“ elgetos žmona. Oficialiai jie nėra išsiskyrę, nors kartu negyvena gana seniai.

– Mano vardas Salomėja, – pasakė lyg priekaištaudama, kad neatpažinau senos pažįstamos. – Vieną dieną pasakiau, kad išeitų.

Pasakiau, kad nenoriu gyventi su išprotėjusiu. Jis nėra durnas, ne. Tik jis nieko aplink save nemato, tarsi gyventų vienas savo gyvenimą. Kas man iš tokio vyro, jei iš klozeto bakelio ištisai varvėjo vanduo? Ar negalėjo kaip normalus vyras stengtis dėl šeimos, susirasti padorų, gerai apmokamą darbą?

Ne, jis nematė reikalo. Visada nepritekliuje, visada nuo algos iki algos, it ubagai kokie. Ir gyvenk sau vienas, – pasakiau, – vien meile sotus nebūsi, susirasiu vyrą, kuris manimi pasirūpins. Iš pradžių jis glaudėsi pas mamą, o jai mirus, po kurio laiko pamačiau jį prie šviesoforo. Jis su broliu pardavė mamos butą, o savo dalį, kiek žinau, prarado. Jį apgavo. Visiškai nenustebau. Ech... – numojo ranka ir išsitraukė iš rankinės nosinaitę.

Pūsdama nosį, ji nusisuko. Mačiau, kaip trūkčioja jos pečiai. Atsisukusi nebesusivaldė ir, užsidengusi abiem rankomis veidą, ėmė garsiai kūkčioti. Vis bandė kažką sakyti, bet su kiekvienu pusiau nukąstu žodžiu tik stipriau virpėjo. Nežinojau, ką sakyti. Žiūrėjau pro kavinės langą ir laukiau.

Praėjo nemažai laiko, kol Salomėja nurimo. Užsakiau po antrą puodelį kavos ir gurkšnodamas klausiausi nerišlaus jos pasakojimo. Ji gyvena su kitu. Vyras jai perka brangias dovanas, vedasi į renginius, namie nieko netrūksta. Po kiekvienos pasakytos frazės girdėjau jos nebylų „bet“.

Pokalbio pabaigoje ji per stalą palietė mano ranką ir maldaujančiomis akimis paprašė pagalbos. Ji negalinti ramiai gyventi, matydama jį gatvėje. Jis jos neklauso ir jokios pagalbos nepriima.

– Ką nors sugalvosiu, – pažadėjau sutrikęs. Tuo metu nesumojau, kaip tesėsiu jai duotą pažadą, bet, atrodo, ji manimi patikėjo ir atsisveikinant labai dėkojo.

Nors toli gražu visų mano smalsumo lentynų Salomėjos išsikalbėjimas neužpildė, kažką vis dėlto supratau, o kažką pridėjau nuo savęs.

Antanas Pavyzdis kiekvieną darbo dieną keldavosi tuo pačiu laiku. Nors per laiką organizmą išdresavo ir pabusdavo be pašalinių pagalbos, mobiliajame telefone buvo įsirašęs savo paties raginimą keltis ir dėl viso pikto nustatęs šeštai valandai. Akis pramerkdavo šiek tiek anksčiau ir paprastai savo balsą išgirsdavo jau darydamas mankštą. Jo balso tembras buvo vyrui kiek per aukštas ir, įgarsindamas savo kūrybos tekstą, Antanas turėjo kiek pasistengti.

Frazės pradžioje jam pavykdavo paimti gana žemą toną, bet pritrūkus oro, balsas po truputį kildavo į viršų, o sakinio pabaigoje pasigirsdavo kone švilpimas. Kalbėjo jis akcentuodamas kiekvieną žodį, tarytum bandydamas įteigti žmogui norą daryti kažką, ko jis negali ar nesugeba. Ir gal dėl to, kad dėjo daug pastangų, kad išlaikytų solidumą, klausantis už sienos, galima buvo pagalvoti, kad vyras lytinio akto metu skatina partnerę patirti malonumą, o moteris jam dūsaudama atsako. Antano kūrinys buvo panašus į sovietinių ideologų banalius raginimus žmonėms būti laimingiems, kovoti su vidiniais ir išoriniais priešais, lenktyniauti su darbu ir laiku.

Vargu ar kas sugebėtų taip tikroviškai pamėgdžioti autoriaus balsą ir intonaciją, todėl viso kūrinio čia kartoti nėra prasmės.

Perskaitytas kito žmogaus lūpomis, be kūrėjo dvasinės išvaržos, tekstas taptų bevertis. Pateiksiu tik trumpą ištrauką: Šypsokis gyvenimui ir gyvenimas šypsosis tau. Džiaukis, kad esi sveikas, turi šeimą, namus, nuostabų darbą ir duonos kasdieninės... Nors tai dar nebuvo kūrinio pabaiga, šioje vietoje Antanas dažniausiai pagalvodavo apie sviestą. Gyvenimas užtepė jo kaip reikiant, storą sluoksnį: sulaukęs keturiasdešimt penkerių jis jau buvo stambaus banko vadovas ir sėkmingai įsteigęs politinę partiją. ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ Turėjo įsigijęs ir įsirengęs Klaipėdos senamiestyje didžiulius apartamentus su atskiru kiemeliu ir terasa ant stogo, gyveno su dvylika metų jaunesne, gražia moterimi, vairavo prabangų visureigį.

Nors Antanas ištisai būdavo kažkuo užsiėmęs, net ir likęs vienas su savimi, stengdavosi galvoti tik apie šiltas jūros bangas, aukštus kalnus snieguotomis viršūnėmis, apie safarį Afrikos dykumose, senovines aristokratų pilis Vakarų Europoje, apie pirtį su reikalingais draugais ir tik kartais, kai joks gėris nenorėdavo ateiti jam į galvą, Antanas mintyse sukdavo vieną ir tą patį – „gyvenimas yra gražus“. Sukdavo ir sukdavo, kol rasdavo kitą užsiėmimą. Bet būdavo, kad į minčių ratą įkyriai lįsdavo pirmoji žmona, suaugę vaikai ir niekam tikęs brolis. Nors tu ką... Jautė, kaip mintys išsibalansuoja ir ima galvoje bildėti lyg subyrėjus skalbimo mašinos būgno guoliui. Girdėjo buvusios žmonos tėvo netyčia nugirstus žodžius, kad jis yra per gražus jo dukrai, jautė pažįstamų apkalbas, kad yra proteguojamas buvusio uošvio ir keliamas į karjeros aukštumas, girdėjo suaugusių vaikų nebylius priekaištus dėl vengimo bendrauti ir regėjo brolio priekaištingą žvilgsnį.

Bet ir tokiems atvejams Antanas Pavyzdis turėjo paruoštą specialią programą.

Pradėjus bildėti mintims, jis susikoncentruodavo į kojos nykštį. Nykštys po truputį didėjo, Antanas jautė, kaip nykštys jungiasi į viena su kitais pirštais, po to – su koja, krūtine, rankomis ir galva. Tada pamažėl, sąmonės pastangomis imdavo sukti savo ištreniruotą kūną. Viską įmanoma suvaldyti, – mėgdavo kartoti draugams ir pažįstamiems.

Lygiai septintą, nusiprausęs ir išsikvėpinęs, Antanas žadindavo savo moterį. Nors Salomėjos nebuvo vedęs, kartu gyveno jau šeštus metus, augino penkerių mergaitę ir ketverių berniuką. Įsėlindavo į miegamąjį tyliai ir meiliai per antklodę paglostydavo Salomėjos kūną. Jai nesureagavus, pasilenkdavo prie veido ir nosies galiuku švelniai liesdavo jos nosytę. Salomėjai paniždavo ir staigiu judesiu ištraukusi iš po antklodės ranką, kad pasikasytų, beveik visada trinktelėdavo Antanui per veidą. Tie jos trinktelėjimai nebuvo stiprūs ir jam atrodė, kad daug svarbiau pasiektas tikslas – ji pabudo ir šypsosi, be to, ji visada atsiprašydavo.

Laikui bėgant Salomėjos nevalingi smūgiai Antanui darėsi vis stipresni, šypsena ne 48

tokia maloni, o atsiprašymai tapo panašūs į priekaištus. Laimė, kad jis to nejautė.

Kieme Antaną pasitikdavo asmeninis vairuotojas ir ištaiginga mašina nuveždavo į darbą. Iš banko namo mėgdavo grįžti pėsčias. Jam patiko permąstyti nuveiktus darbus, susiplanuoti kitą dieną, sugalvoti šeimai pramogų ir užduočių.

Kelionė pėsčiomis namo užtrukdavo apie dvidešimt minučių. Jis nekeisdavo įprasto maršruto. Visada eidavo ta pačia gatve, pro tuos pačius namus ir tą patį, sėdintį ant šaligatvio elgetą, atsirėmusį į šviesoforo stulpą. Priėjęs arčiau, kentėdamas nepakeliamą elgetos skleidžiamą smarvę, Antanas išsitraukdavo iš kišenės jau paruoštą monetą ir pasilenkęs paaukodavo ją elgetai. Elgeta visada pagarbiai linktelėdavo ir nuolankiai suburbėdavo kažką sau po nosimi.

Jei degdavo žalia, Antanas skubiai įmesdavo pinigą ir nužingsniuodavo sau.

Degant raudonai, atsitraukdavo per saugų atstumą nuo smarvės, žiūrėdavo įkyriai į elgetą ir priekaištingai kraipydavo galvą, kol užsidegdavo geltona. Tada prieidavo skubriu žingsniu ir įmesdavo monetą.

Jei rasdavo elgetą snaudžiantį, praeidavo lyg jo nebūtų, o ranka, spaudžianti švarko kišenėje paruoštą pinigą, maloniai atsileisdavo.

Neužsidirbo – galvodavo Antanas.

Būdamas tokioje padėtyje – neduok tu, Dieve, – kabinčiausi už kažko. Už ko konkrečiau – apie tai jis nenorėjo mąstyti.

Ne, mąstymas jį išbalansuoja. Jis tik žinojo, kad daugybė gyvenime pavyzdžių: žmonės be kojų, be rankų – eina, kabinasi, randa kuo užsiimti ir būti naudingi visuomenei.

Ne, taip negalima, – sakydavo sau.

Tą vakarą Antanas Pavyzdis ėjo ne vienas. Kartu žingsniavo banko valdybos pirmininkas, stambiausias banko akcininkas, Antano darbdavys. Jis atvyko pabendrauti su banko darbuotojais. Su didžiausia nuostaba ir pagarba Antanas priėmė pirmininko netikėtą pageidavimą po darbo apsilankyti jo namuose ir susipažinti su šeima. Dar labiau Antanas nustebo, kai pirmininkas pasakė, kad, taupydamas laiką, norėtų vykti tiesiai iš banko ir kartu su juo. Kai Antanas užsiminė, jog vaikšto namo pėsčias, pirmininkas pagyrė jį ir pasakė, kad pats mašina beveik nesinaudoja – kiekvieną rytą važiuoja į darbą dviračiu ir grįžta juo namo. Pirmininkas atsiprašė, kad neturi tokiai šventinei

progai kostiumo ir, draugiškai apkabinęs per petį, šelmiškai šypsodamasis pasakė, kad kostiumas yra diplomatų ir apgavikų drabužis.

Vakaras buvo šiltas – ankstyvas ruduo, o Antanas, jaunatviškai persimetęs švarką per petį, jautėsi pakiliai. Eidami jie iš pradžių kalbėjosi apie darbą. Pirmininkas gyrė Antano vadovavimo stilių, ir po truputį pokalbis darėsi šiltesnis. Maloniai besišnekučiuojant, Antanas visai nepastebėjo, kaip jie atsidūrė šalia elgetos. Tikriausiai būtų ir praėję – degė žalia, – bet pirmininkas sulaikė jį.

– Palauk, stabtelkime, – prilaikydamas Antaną už peties, paprašė jis. – Kokios gilios jo akys, koks azartiškas žvilgsnis.

– Aha, tikrai, vos nepraėjau. Kiekvieną kartą jam aukoju, – teisinosi Antanas.

Elgeta, lyg patvirtindamas jo žodžius, linksėjo savo garbanota ir susitaršiusia galva. Antanas nervingai krapštėsi po švarko kišenę, bet paruoštos monetos ten nebuvo. Ji visai buvo išgaravusi jam iš galvos. Jis puikiai žinojo, kad piniginėje grynųjų nesinešioja, bet iš mandagumo ar kitokio jausmo išsitraukė ją ir demonstratyviai praplėtė skyrius, kuriuose paprastai laikomi banknotai. Negana to, atsegė monetų skyrelį ir, apvertęs piniginę, papurtė.

Tuščia.

– Labai gaila... Ir aš visiškai neturiu, – pasakė pirmininkas.

Elgeta kažkaip kreivai šypsojosi, tarsi būtų prasikaltęs. Atrodė, jog pirmininkas visiškai nesibodi nei smarve, nei elgetos išvaizda. Jis pasilenkė prie jo.

– Norėčiau tau, žmogau, padėti. Kuo tu vardu? – paklausė pritūpęs ir, išsitraukęs užrašų knygutę, žiūrėjo elgetai į akis.

– Petras, – tyliai suburbėjo elgeta. Antanas pasilenkė ir, įspraudęs savo veidą tarp pirmininko ir elgetos, pasiūlė ryt paaukoti dvigubai už juos abu ir taip sutvarkyti šį reikalą. Pirmininkui nesitraukiant ir galbūt negirdint, Antanas dalykišku balsu žadėjo nusivesti Petrą į kavinę ir kaip reikiant pamaitinti. Jis žino, kur skaniai gamina ir yra puikus aptarnavimas. Būtų galima jį išmaudyti – demonstravo savo vadybininko sugebėjimus Antanas. Bet pirmininkas nekreipė dėmesio ir užsispyręs toliau kamantinėjo elgetą.

– O kokia tavo pavardė?

Kai elgeta pasakė savo pavardę, Antanas Pavyzdis nežymiai susvirduliavo.

– Oho, tokia pati kaip tavo, – nustebo

GINTARO LAŠAI

pirmininkas ir atsisuko į jį. – Netikėtas sutapimas.

– Taip, – pritrūkęs oro, sušvilpė Antanas. Iš baimės jo kojos sulinko per kelius ir jis vos išsilaikė čia pat neprisėdęs prie elgetos. Antanas buvo toks suglumęs, kad nesugebėjo net pasakyti, kad šiame krašte tai labai populiari pavardė. Kartojo sau tyliai kažką po nosimi ir stengėsi nežiūrėti nei į pirmininką, nei į elgetą.

– Nereikia jos net užsirašyti. Aš ką nors sugalvosiu, kaip tau padėti, – žiūrėdamas vienu metu į abu pašnekovus, kalbėjo pirmininkas.

Antanui sukosi galva ir kažkurią akimirką jam pasirodė, kad jis dingo, kad jo čia nėra. Nejaugi tuo metu sapnavo? Jis, užgulęs elgetą visu kūnu, rankomis įsikibęs jam į plaukus, įniršęs trinasi į jį lyg šuo į šūdą. Paleisk mane, žmogau, – girdi švelnų elgetos balsą. Antanui pasigirsta, kad tai mamos balsas, skaitantis vaikystėje pasaką apie auksinę žuvelę. Jis buvo išmokęs ją atmintinai – žodis žodin.

Antanas ant nugaros pajunta galingą pirmininko ranką. Tikriausiai taip įsikabina erelis į savo auką. Pirmininkas bando atplėšti jį nuo elgetos, bet Antanui taip gera, taip skaniai kvepia ir jis nepasiduoda. Pirmininkas rodo nežmonišką jėgą ir Antanas jaučia, kaip nuo grindinio jis kyla kartu su elgeta. Antanas iš paskutinių jėgų laikosi įsikibęs į elgetą, bet riebaluoti elgetos plaukai slysta Antano pirštais. Jis dar bando pirštų galiukais užsikabinti už elgetos besišypsančių lūpų, už jo kepurės, už visko vienu metu, griebia už šaligatvio trinkelės mažyčio nelygumo, bet pirštai tokie bejėgiai, tokie skausmingai pavargę.

Už ko dar užsikabinti?! – beviltiškai šaukia Antanas. Staiga jam užeina noras apsimyžti vietoje, nebekovoti, nebelaikyti.

Kaip būtų gera pajusti šiltą tekėjimą. Kokia laisvė. Nieko tokio, sūneli, – šypsosi jam mama. Jis stovi priešais ją šlapias ir verkia.

Ne, ne – reikia laikytis iš paskutiniųjų, bet pirštai vis dėlto atsileidžia, pirmininkas, tarytum nutraukdamas šaknis, išrauna jį ir su trenksmu pastato ant kojų. Tada Antanas atsikvoši – pamato pirmininką, spaudžiantį ranką elgetai ir atsisveikinantį.

– Galime eiti toliau, – lyg niekur nieko ramiai ištaria pirmininkas. Antanas nuleidžia akis – viskas gerai – jis sausas, batai vietoje. Trypteli nežymiai kojomis – pasitikrina. Kojos juda laisvai. Apsidairo. Dega raudona, prie šviesoforo laukia senyva po-

relė, du jaunuoliai garsiai diskutuoja, sėdi parimęs elgeta. Viskas taip pat, bet kartu kitaip. Antanas dar negali suprasti, kaip.

– Einam per raudoną, – girdi malonų pirmininko raginimą ir jaučia, kaip už parankės jis švelniai jį traukia. Antanas eina ir nesupranta, kad eina. Jo mintyse visiškas chaosas. Nuo kovos su pirmininku mintys staiga peršoka prie Salomėjos – galvoja apie paruoštą ant stalo silkę pataluose. Prisiminus patalus jo mintys sušyla, bet staiga pagalvoja apie prieškambaryje paliktas šlepetes. Ar Salomėja padėjo jas į vietą? Iš kur tas nemalonus kvapas? Nuo kiekvieno menkiausio vėjelio dvelktelėjimo jis kažką užuodžia. Nepastebimai ranka brūkšteli per užpakalį. Pasitaisydamas šukuoseną, uosto pirštus. Nieko.

Vakarienė Antanui buvo visiškai nešventiška. Atrodė, kad Salomėja ne tokia jau graži – susenusi; vaikai dainuodami klydo ir kartais jam pasigirsdavo, kad vaikų balsai kažkokie prikimę, gergždžiantys, lyg suaugusių žmonių. Maistas strigo gerklėje, o alkoholis – priešingai. Pats beveik visą laiką tylėjo ir nuolankiai šypsojosi.

Kaip reikiant apgirtęs, jis rankose maigė servetėlę ir jautė, kaip po stalu smulkiais žingsneliais juda jo kojos.

Pirmininkas ilgai neužsibuvo. Jį išlydėjo Salomėja, nes svečias primygtinai prašė Antano nesikelti. Likęs vienas, Antanas atsipalaidavo, galvą padėjo ant stalo ir užmigo.

Po savaitės Antanas gavo pirmininko laišką. Jis rašė, kad elgeta Petras Pavyzdis, pasirodo, esąs dailininkas, o jo žmonos rūsyje pilna jo darbų.

Meno ekspertas juos labai palankiai įvertino, o pažįstamas dailės galerijos savininkas mielai priėmė juos ekspozicijai.

Pažadėjo suorganizuoti tinkamą reklamą ir pelningai juos parduoti. Man pačiam irgi patiko. Jie tokie ryškūs ir aistringi, be to, man atrodo, kad jie labai tinkami tavo vadovaujamo banko interjerui. Labai nustebau, pamatęs nutapytą jo žmoną. Greitai pats pamatysi. Didžiausias drobes nupirkau ir pašto kurjeriu išsiunčiau banko adresu.

Dar laiške buvo rašoma, kad pirmininkas Petrui pasiūlė pinigus už parduotus paveikslus investuoti į banko akcijas ir išmokėti pajų dalimis kas mėnesį. Tų pinigų, jo paskaičiavimu, turėtų užtekti kukliam dailininko Petro pragyvenimui.

Antroje laiško dalyje pirmininkas rašė gana mįslingai.

Turėjau kažkada katę. Paprasta, nekilminga, tokia rainiukė, kokių kiemuose pilna. Be galo meili katė. Man gulint ji atsisėsdavo ant pilvo ir, švelniai mindžikuodama priekinėmis letenėlėmis, meiliai murkdavo. Po to kišdavo savo snukutį man prie veido, šalta nosyte baksnodavo skruostus, akiduobes, lūpas ir glaustydavosi – trindavosi visu savo kūnu.

Kartą ji susirgo ir prieš operaciją veterinaras turėjo suleisti narkozę sukeliančių vaistų. Gal jis padaugino, gal buvo nekokybiški vaistai, nesupratau... Po operacijos katė savaitę sunkiai vilko kojas. Negana to, ji nebepažino savo uodegos. Nežinau, kuo ji pradėjo save įsivaizduoti, kuo laikyti, kad nuosava uodega jai pasidarė tokia svetima.

Tokia svetima ir neatpažįstama, kad, pavizginusi uodega, katė pašokdavo ir puldavo ją draskyti; ėsdama pykdavo ant uodegos, tarytum reikėtų dalytis su ja maistu; atėjusi pasiglaustyti, iškeldavo uodegai baisiausią pavydo sceną; katė buvo įsitempusi, nebegalėjo ramiai miegoti, prapuolė apetitas, pradėjo vengti namiškių. Visiškai dingo jos meilumas. Uodegą ji nusidraskė iki atviros žaizdos. Ko mes tik nedarėme: apvilkome specialia liemene, o uodegą pabrukdavome po ja, kad katė jos nematytų. Išsivaduodavo. Apvyniodavome uodegą kaspinu ir pritvirtindavome prie jos kūno. Bergždžiai.

Katė sugebėdavo ją išsitraukti ir dar labiau puldavo ant uodegos. Namai buvo pilni kraujo, ji visai paklaiko ir pradėjo pulti ant vaikų. Teko ją užmigdyti...

Klausiau savęs – ar galėjo būti kitaip? Ar viską padarėme teisingai? Gal reikėjo uodegą amputuoti? Ne, manau, ne išeitis... Kaipgi katė be uodegos? Juk katės uodega, kad ir kokia ji būtų, yra jos neatsiejama dalis – balastas, padedantis katei nenukristi, padedantis išlaikyti pusiausvyrą tarp laukinių medžiotojo instinktų, savisaugos ir meilės.

Didžiulė neteisybė – kažkas ėmė ir sudarkė katės prigimtį. Kažkas, kas apsigyveno katėje, atskyrė uodegą ir ją paniekino. Galėjo padėti tik pačios katės supratimas, kad ji viso labo tik katė, tik raina katė, kokių pilna kiemuose.

Ir žinai? Man nusišvilpt, ar katė vizgina uodegą, ar uodega – katę, ir vienodai, ką ji sau galvoja, kuo save laiko... Svarbiausia – ji užsilipa man ant pilvo ir meiliai mindžikuoja.

Pagarbiai Benas Tarkeris Valdybos pirmininkas 49

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Irena JONIKAITĖ

Skauda Sugniaužtą paleidus ne lengviau, paleistasis sugniaužia du.

Tik pirmą stipriau – dėl antro...

Sužeistą sanavus ne geriau, sanuotasis sužeidžia du.

Vėl pirmą stipriau – dėl antro...

Plėštinį nulyginus ne ramiau, nulygintasis suplėšo du.

Dar kartą pirmą stipriau – dėl antro...

Sugniaušiu, sužeisiu, suplėšysiu pirmą dėl antro labadės.

Kelias Kilios eglės ir slėnūs beržai, uosiai fenomeniški ir pušys sūdrios...

Pažvelgus aukštyn – agnus jų judėjimas, mediniais delnais prasilenkia tyliai. Žalisai į dvi puses plečias ir mėlynukę visybę, viduriu sklendžiančią, palengva supa.

Medžių kepurės po kalva žalėja, tik tik ką užsidėjo, iš permatomos vilnos.

Geltoni kaimynai saulei žydi, greit austinėliais žalius lapus jai aus, trumpai saulėtais rūbais puošias...

O nendrės ramios bėgių ežere – rytas dar... Ir žaliaubės nėra...

Tik akimojis savyje apsigyventų, kad liktų, kad lieka...

Skauda vis Trys smuiko sesės, trys pjesės, o mintys apie tą antrą groja.

Neramėja, neramė...

50

Ketvirtinės, pusinės sakmę apie vasarą seka, o šešėlio giluma kalta.

Buvo harmonija, buvo veikla.

Kodėl nulaužiau sol?

Gėda, gė...

Atsitraukus paskęsiu, likus sudegsiu...

Gros trys sesės apie baimę šešėlio, kuris vienas liko.

per šaltą virpulio paviršių.

Saulės keturios sustings, viena kitą ąžuole užrakins, ir sustos kelias jūroje pailsėti...

O nurimęs – vėl, vėl eis...

8 ąžuolai

Išmesta banga, jūros žieminės, atskiruos smėliuos apsigyveno.

Negili lyg telkšojimas – gili praeitimi.

Vienodas vanduo nesulieja akmenų – tik tikra liūdė mažosios.

Suvirpinti dugno stiklai ir sudrumsti gelmių dumbliniai, tylėję dešimt metų, lengvai virs ėdražuvėm.

O sulaukusios sniego liepose, tyliai žvaigždėmis pavirs.

8 ąžuolai praeities kalne taikiai žvelgia.

Taikiai žvelgia namus sieloms atidavę.

Sieloms atidavę saulei šypsojos.

Saulei šypsojos, o žmonės rimo. Žmonės rimo – tikrastis kilo.

Vienoji

Visatis Toltolė Gelmių pilnatvė iš miško kvapo, šviesos lietija žodžių septynių, ramumo gausas nuo marių tylių...

Pajausiu.

Iš mėnulio baltumo, viršūnės lengvumo, oro tylumo ateina...

Paliesiu.

Nėra Keturių saulių lašai prasimušę, spyglius gerdami, nežinos, kas yra bučinys.

Merksis žemė daug neduodama, šviesą atimdama, raina uodega braukdama

Medinė balta ratuotųjų pilis dūzgia gatvės ošesį.

Jie surinks pamestus geltonus bitukus ir nuskraidins už devynių aukurų, palikdami kiekvienam po auksinį saldų lašą...

O ten toli – namai žali, tokie artimi, atjadžiaugo pilni...

Liks dar pily fon Varnėnų vaikai.

Iš žalio žvyro bokšto kyštels pasikeisdamos beplunksnės galvytės ir grožėsis pavasario žiema, bet ir lauks – su nerimu ir kiaunės baime, ar tėvai – liks tėvais?

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Pipirinės mėtos Į medinę baltą pilį pipirinės žvelgė mėtos, dvilapės-keturlapės už stiklūno kambary.

Dabiunãmi...

Jos vardijo be garso – malva, alvytos, tobrai, ramulikės...

Dabiunami...

Horizonto ilgesys palenkė link juodųjų žvynų.

Dabiunami...

Jų namai taip pat balti – tik moliniai, šalti.

Dabiunami...

Saulė lanko ne visų trijų šalių, Dabiunami... vėjas – tik pro trikampį plyšį paklausia: „Kaip laikynė?“...

Dabiunami...

Pipirinės mėtos laikos, laikos.

Vis dar laikos.

Dabiunami...

Lauksmas Geltoni dimai – rapsų laukai – ne mano dalis...

Kodėl?

Nes žiedai kvepia kaip smėlis, kuris, į akis, byra iš kopų.

Ir siūbuoja visiems debesims, tik trumpai, tik tris minutes, tik skubnėtai.

Kiti geltoni dimai – kiti rapsų laukai – sakmininkas paslėptos vilties lieka...

Turi dulkių gelsvų ir lašelį gyvojo vandens – rapsodams paliks: ne liūdesiui čiulbėt, ne grauduliui plaukti.

Vis žemės skaudūnė užmiega tuščia...

Nubalę dimai – nubalę laukai – laukokis pasiims šviesą.

Apsisuks lapuotos šaknys ir pamirš... ... pamirš pečius, laikiusius sielą.

Saulė nelaiko žvaigždės su žaizda, eglė negobia pilkos drebulės...

Geltoni dimai – rapsų laukai – ne mano dalis...

Gabrielės Venckutės akvarelė.

Kartu Kalva per vandenis glaudžias prie kranto.

Be kalbos, be prašymo – kartu.

Mąstingai žvelgia žmogus į akis, svajodamas laimą pakviesti...

Be kalbos, be prašymo – nes nedrąsu...

51

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Pasirodė knyga

apie Vakarų Lietuvos

istorinį kostiumą Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (MLIM) kovo pabaigoje visuomenei pristatyta nauja Klaipėdoje gimusi knyga „Vakarų Lietuvos istorinis kostiumas. XV a. – XX a.

I pusė“, sudaryta dr. Aušros Kavaliauskienės. Į sutiktuves susirinko ne tik muziejininkai ir istorinės aprangos rekonstruotojai, kultūros ir paveldo specialistai, bet ir tie, kurie domisi kuršių bei Mažosios Lietuvos gyventojų – lietuvininkų tradicine kultūra, siekia kūrybingai interpretuoti tradicijas, jas pritaikyti šiuolaikiniame gyvenime, planuoja pasisiūti ir dėvėti istorinius ar tautinius drabužius.

52

Aušra KAVALIAUSKIENĖ

Ieškoti ir atrasti MLIM išleista knyga „Vakarų Lietuvos istorinis kostiumas. XV a. – XX a. I pusė“ – tai pasakojimas apie Vakarų Lietuvos gyventojų istorinius drabužius, aprangos priedus, papuošalus. Leidinys parengtas pagal Lietuvos muziejuose, archyvuose ir privačiose kolekcijose saugomą Vakarų Lietuvos archeologinę, Klaipėdos krašto ir Rytprūsių ikonografinę, etnografinę medžiagą.

Archeologinė tekstilė ir papuošalai knygoje pristatomi remiantis archeologiniais radiniais iš Palangos žemaičių kalnelio kapinyno bei kuršių aprangos ir papuošalų rekonstrukcijomis. Etnografijos temų pristatymai paruošti remiantis ne tik eksponatų pavyzdžiais, bet ir Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto Baltų filologijos katedros Folkloro laboratorijos medžiaga. Citatos iš Kristijono Donelaičio „Metų“ ir Ievos Simonaitytės kūrinių, autentiški lietuvininkų pasakojimai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus etnografinių ekspedicijų medžiaga padeda atskleisti muziejinių eksponatų panaudojimo paskirtį.

Tai mokslo populiarinimo leidinys, kviečiantis skaitytojus ieškoti ir atrasti laiko tėkmėje išlikusių istorinių drabužių,

aprangos priedų ir papuošalų unikalumą, skatinantis domėtis kuršių ir Mažosios Lietuvos regiono tradicijomis, kultūros paveldu.

Kuršių papuošalai Kuršių papuošalų rekonstrukcijų autorius MLIM muziejininkas etnografas Dionyzas Varkalis į knygos pristatymą atskubėjo nešinas žalvariniais papuošalais, kuriuos netruko išdalyti žingeidiems renginio svečiams, besidomintiems baltų papuošalais, jų simbolika ir gamyba. Jis kvietė visus užsukti į Kalvystės muziejų, kur galima sužinoti žalvarinių papuošalų gamybos paslapčių ir savomis rankomis pasigaminti kuršių mėgtas segėti žalvarines pasagines seges cilindriniais galais ar susisukti anuomet populiarius žalvarinius žiedus užkeistais galais, juos dekoruoti tradiciniais ornamentais.

Rekonstruojant XV–XVI a. archeologinį moters kostiumą iš Palangos žemaičių kalnelio senkapių, pavyko atkurti kape (Nr. 29) rasto audinio, puošto maždaug 15 mm ilgio žalvarinėmis tūtelėmis, galimą paskirtį. Manoma, kad šis fragmentiškai išlikęs vilnonis ruoželinio pynimo audinys galėjo būti žalvarinėmis tūtelėmis puošta moteriška gobiamoji skepeta. Žalvarinės tūtelės buvo suvertos po dvi ant lininio siūlo ir sudarė rombų ornamentą.

D.Varkaliui pavyko išsiaiškinti kuršių juvelyrų naudotas technologijas ir atkurti

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Naujoji MLIM išleista knyga – solidi ir išvaizdi.

Jolantos Gegelevičiūtės nuotr.

Muziejininkė I.Jurginienė drauge su gide V.Benetiene, dėvinčios Skirvytėlės kaimo moterų drabužius Žvejo etnografinėje sodyboje.

Tomo Jurgino nuotr.

Klaipėdos valstybinės kolegijos folkloro grupės „Aitvaras“ nariai su kostiumais, atkurtais pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus eksponatus.

istorinės skepetos dekorą. Tačiau paslapčių vis dėlto dar liko: iš žalvarinių tūtelių sudarytų rombų kraštuose būta smulkių alavinių detalių, kurios labai sunykusios, todėl jų atkurti nepavyko.

Odiniai dirbiniai Klausytojų dėmesio sulaukė ir muziejininkės archeologės Ramunės Bračiulienės pasakojimas apie archeologinių kasinėjimų Klaipėdos senamiestyje metu aptiktus

odinius dirbinius. Knygos teksto apie klaipėdiškių apavą XVI–XVII a. autorė pristatė Kurpių ir Žvejų gatvėse rastus tuomečius klaipėdiškių moterų, vyrų ir vaikų avalynės pavyzdžius: klepes, pusbačius.

Susirinkusiesiems buvo įdomu sužinoti, jog avalynei gaminti naudota stambiųjų raguočių, o detalėms – ir avies ar ožkos oda. Vyriškos klepės – storos odos padais, o moteriškos dažniausiai būdavo mediniais padais. Moteriškų klepių pakulnės nebūdavo aukštos – 2–3 cm, tačiau gražiai profiliuotos ir pritaikytos prie dailaus pado. Vaikiškos klepės – dažniausiai pus-

Moteris su drobule.

Iliustracijos iš knygos „Vakarų Lietuvos istorinis kostiumas. XV a. – XX a. I pusė“

bačių perdirbiniai. Paaugus vaiko kojelei, išaugtų pusbačių šoneliai būdavo nukerpami ir padaroma įsispiriama avalynė.

Taip taupiai buvo pratęsiamas vaikiškos avalynės avėjimo laikas. R.Bračiulienė pažymėjo, kad odiniai dirbiniai – vieni jautriausių aplinkos poveikiui eksponatų.

Apgailestaudama, kad ilgainiui jie gali sunykti, archeologė išsakė nuomonę, kad ypač svarbu juos tyrinėti ir tuos tyrinėjimus publikuoti. Juk ne tik mums, bet ir po mūsų ateisiančioms kartoms bus įdomu sužinoti, kuo avėjo tikrieji Klaipėdos senamiesčio šeimininkai. ► 53

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Atpažinimo ženklas ◄ Knygos parengimo įspūdžiais pasidalijęs dialektologas dr. Jonas Bukantis pastebėjo, jog ne vien drabužis, bet ir kalba buvo lietuvininkų tapatumo simbolis, atpažinimo ženklas. Dialektologas prisiminė Klaipėdos krašte iš vietinio lietuvininko išgirstą frazę: „Jis nekalba mūsų kalba, vadinasi, nebėra mūsų žmogus.“ Knygoje „Vakarų Lietuvos istorinis kostiumas. XV a. – XX a. I pusė“

Tai mokslo populiarinimo leidinys, kviečiantis ieškoti ir atrasti laiko tėkmėje išlikusių istorinių drabužių, aprangos priedų ir papuošalų unikalumą. išspausdinti autentiški lietuvininkų pasakojimai atstatyta tarme ne tik padeda atskleisti muziejinių eksponatų panaudojimo paskirtį, bet ir vertingai papildo žinomus faktus apie aprangos bei jos priedų gamybą ir nešioseną. Lietuvininkų pasakojimuose apibūdinami ir muziejuose jau nebeišlikę drabužiai, jų puošybos elementai, o atstatytos tarmės skambesys perkelia į autentišką XIX a. – XX a. pradžios būtį, kai Mažojoje Lietuvoje didžiuotasi lietuviu gimus... Štai keli dialektologo dr. J.Bukančio knygai parengti lietuvininkų tarminiai tekstai: Daba gal eiti, daba ein ir pirmadieni, ir antradieni, ir sekmadieni, ir vėl pirmadieni 54

vis su tuo pačiu rūbu. To nebuva nikada nikada. Sekmadiene drabužis buva sekmadiene drabužis.

Sekmadieni buva išeiginiai drabužiai.

Tuo pačiu rūbu nėj, kur paprasta diena ēji.

Sekmadieni jau nieks nėj.

Pateikėja iš Priekulės Moteris anksčiau prieš ištekant visas kraiti susidari sava gyvenimui. Ir tuos sijonus išsiausdava taip, kad visam gyvenimui užtektu. Pagal išgales sijonu išausdava ar po penkis, ar po dešimt.

Po namus vaikščiojom vokiškai apsirenge. Lietuviškais mes vadinom tuos šimtakvoldinius. Namuose motyna irgi vokiškai rengės. Tie šimtakvoldiniai buva išeiginiai, bažnytiniai. Prie ūki nepatogu su tais sunkiais sijonais.

Pateikėja iš Svencelės kaimo Aš jau delmona nenešiojau. Mama nešioji. Tēp pysiriša specialiai. Feini tė delmonai, siuvinėti gražiai. Čia turėji būti sijons. Ant šona prikabints buva. Ir tas delmons matyti buva. Delmons buva po šiurši. Mama kasdėn nešiodava. Kap jau nusirengi, nusiėmi tan vakare. Ryte apsirengi, vėl apsiriša anan. Bet jau ne toki išpošta, o paprasta. Mes tai ī šiurši (prijuostėje) turėjom delmona, o anė neturėji toki. Anė delmona pysirišdava.

Kai kas turėji josta. Su ta josta turėji delmona pysirišti. Aš nebmoku anū austi.

Mama mūsu mokėji dar austi. Ana audi dar matytis. „Turėjau austi, saka, nebmoku, i kan dabar daryti? I vėnēp darau, i kitēp – nebišein. Ejau ir atsiguliau, saka, kad atsikėliau, jau mokėjau.“ Pateikėja iš Svencelės kaimo

Įspūdžiais rengiant leidinį jo sutiktuvėse dalijosi

Buva sijonai flisuoti. Suvarstėm su siūliukais tēp smulkiai. Paskui padengdavom paklodi ir paskiau dona kaip kepdavom (po šešis tokius bakanus būdava telp doninėj kepykloj) sudėdavom ant to sijona.

Užklojam, su garu jie susiflisava. Suvarstyti reikėji visa sijona, sudėti gražiai. Ir tad tuos donas kepalus uždėdavom karštus ir tad tas sijons jau vėl buva kaip naujas, flisuotas.

Pateikėja iš Derceklių kaimo Žiurstus turėje ir švėsius, ir tamsius – į bažnyči, ant pagraba ar ant koke liūdese dėnū. Tamsi buva, su gėlėm, damastiniai,

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

D.Varkalis, H.Lotužis, dr. J.Bukantis, I.Jurginienė, J.Gegelevičiūtė, A.Kavaliauskienė.

Aidos Dulkienės / MLIM archyvo nuotr.

iš fabrika. Graži graži buva žiurstai. <...> Īvairiū buva tū žiurstu. Buva ir išaustū vasarai, ir apsiuvinėtu.

Pateikėja iš Beržiškių kaimo

Džiaugėsi prisidėję Senų nuotraukų iš savo šeimos albumo ir Dovilų apylinkėse gyvenančių lietuvininkų knygai surinkęs Helmutas Lotužis džiaugėsi galėjęs prisidėti prie nykstančio lietuvininkų kultūros paveldo išsaugojimo.

Kisinų kaime, senoje tėvų sodyboje, menančioje tradicinius evangelikų liuteronų religinius surinkimus – pamaldas namuose, užaugęs H.Lotužis spaudai pateikė krikštynų ir įžegnojimo (konfirmacijos) nuotraukų.

Muziejininkė Inga Jurginienė, drauge su gide Violeta Benetiene demonstravusi Skivytėlės kaimo moterų – Evos Krygerienės, Evos Kokštaitės, Martos Druskutės – kasdienius bei išeiginius drabužius, saugomus Žvejo etnografinėje sodyboje, džiaugėsi galėjusi prisiliesti prie autentikos, įsikūnyti į lietuvininkės moters personažą ir

per drabužį pajusti praėjusio šimtmečio dvasią. Rusnėje užaugusi, su paskutine sodybos šeimininke M.Druskute artimai bendravusi, o šiandien Žvejo etnografinę sodybą globojanti archeologė Rasa BanytėRowel prisimenanti, jog vaikystėje jai buvo neįprasta matyti tradicinius drabužius vilkinčią moterį. Į bažnyčią išsiruošusi lietuvininkė net karštą vasaros dieną dėvėjusi tamsius drabužius, pasiūtus iš tamsios naminės vilnos ar juodo aksomo.

Fotografas Vytas Karaciejus pasidalijo įspūdžiais, kaip nebuvo lengva fotografuoti XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios etnografinius drabužius, aprangos priedus, apavą. Fotografijų autoriui teko susikoncentruoti ties kiekvienu unikaliu eksponatu atskirai, rasti raktą, padedantį atskleisti jų savitumą, tekstilės raštų bei spalvinių derinių grožį, žvejų apavo išskirtinumą.

Knygos dailininkė Jolanta Gegelevičiūtė pasidžiaugė, kad turėjo galimybę pažinti kuršių ir lietuvininkų drabužius, istorinėje plotmėje išryškėjusią jų spalvinių derinių, tekstilės raštų bei ornamentikos įvairovę ir kad galėjusi kūrybingai bei nevaržomai interpretuoti jungdama įvairialypę medžiagą, pasirinkdama įtaigiausius vaizdus, kad sukurtų vientisą istorinį-meninį pasakojimą.

„Aitvaro“ eksperimentai Pagal MLIM eksponatus atkurtus drabužius renginyje demonstravę Klaipėdos valstybinės kolegijos folkloro grupės „Aitvaras“ nariai knygos sutiktuvių renginyje ► 55

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

prisistatė su nauja teatralizuota programa „Ką mena drobulė...“ (pagal I.Simonaitytės raštus ir Klaipėdos krašto etnografinius šaltinius), kurioje įtaigiai papasakojo apie Klaipėdos krašto gyventojų nešioseną XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje. Programoje atskleista, koks svarbus žmogaus gyvenime buvęs drobės rietimas: iš jo atrėžta drobulės skiautė tikusi ir kūdikiui suvystyti, ir patalams pakloti, ir jaunamartę palydint į jungtuves apgaubti... Programa leido visiems sužinoti, jog per naktį balinamų drobių saugojimo vieta pamaryje buvusi ir pagrindinė jaunimo suėjimų bei pasilinksminimų vieta, o tamsaus kolorito lietuvininkių moterų drabužiai savo rimtimi derėję ne tik prie evangelikų liuteronų giesmių skambesio, bet ir prie medinių klumpių kaukšėjimo...

Programoje dalyvavo smuikininkė Rima Tamo ir DJ 2youK (Unsound Method), kuris vinilinėmis patefono plokštelėmis pritarė gyvai atliekamoms Klaipėdos krašto dainoms.

Naujas gaivias versmes kultūros pasaulyje vertinanti Sondra Simana pastebėjo, kad Jono Kavaliausko vadovaujamas Klaipėdos valstybinės kolegijos jaunimo kolektyvas „Aitvaras“ – dažnas svečias MLIM renginiuose, tačiau šįkart jaunimas pristatė netikėtą eksperimentinę programą, sudarytą iš skirtingų elementų: senosios dainos, edukacinių tekstų, elektroninės improvizacijos, muzikos plokštelių garso fragmentų, šešėlių teatro, ritmikos. Pasak kultūrologės, programos režisieriaus J.Kavaliausko teatriniai ir muzikiniai ieškojimai, remiantis lietuviškos etnokultūros pagrindais, leidžia muzikuojančiam jaunimui atrasti ryšį tarp šiuolaikinio pasaulio ir to, kuris egzistuoja kaip mūsų tautos esmė. Žinovės teigimu, „Aitvaro“ eksperimentai yra įdomūs, nes atveria kitokį žiūros kampą į mūsų paveldą. S.Simana akcentavo, kad eksperimentuoti nėra lengva, tačiau tai vaisingas kelias, norint giliau suvokti savosios etnokultūros savastį. Pristatytoje programoje DJ plokštelių ir gyvai atliekamų kūrinių dermė, šviesos, šešėliai, smuiko improvizacijos, I.Simonaitytės kūrinių ir etnografinių šaltinių tekstai sudarė vientisą modernų pasirodymą, liudijantį, kad modernumo ir tradicijų sąveika šiandienos žmonėms yra svarbi ir išsiilgta.

◄

Klaipėdos valstybinės kolegijos folkloro grupės „Aitvaras“ naujos teatralizuotos programos „Ką mena drobulė...“ akimirkos.

Aidos Dulkienės / MLIM archyvo nuotr.

56

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Pasinėrus į laiko tėkmę Kur kitur, jei ne muziejuje dera užsiimti moksline tiriamąja veikla istorinio kostiumo srityje, gilintis į esmę, lyginti ir daryti išvadas?

MLIM išleista knyga „Vakarų Lietuvos istorinis kostiumas.

XV a. – XX a. I pusė“ – tai gražus, naujas ir gaivus leidinys, estetiškai pateikiantis įdomias muziejininkų praktikas ir sukauptą medžiagą.

Rūta GUZEVIČIŪTĖ

Terra incognita Istorinis kostiumas suteikia retą, unikalią galimybę pasinerti į laiko tėkmę. Tačiau toje laiko gelmėje būtini orientyrai, kad pavyktų plaukioti laisvai, kaip plaukioja žuvys, neužplaukiant ant seklumų... Todėl norisi kryptelėti leidėjų pastangas tokia linkme, kuri būtų pagrįsta ir netaškytų energijos į šalikelę.

Knyga prasideda nuo XV–XVI a. archeologinio moters kostiumo rekonstrukcijos, nuo dažiklių, nustatytų Vakarų Lietuvos iškastinėje tekstilėje. Muziejininkų atlikti iškastinių audinių dažiklių cheminiai tyrimai rodo, kad jų būta mėlynos, raudonos, geltonos ir juosvai rudos spalvų. Labai dailiai mėlžolės augalo lapų granulėmis nu-

spalvinti kamuoliukais dažyti siūlai. Tačiau kodėl šios spalvos nepanaudotos rekonstruojant kostiumą? Taip pat net nebandyta „pažaisti“ audinių faktūra, kuri, be spalvos, buvo viena svarbiausių išraiškos priemonių aprangoje, kurios konstrukcija kelia begalinių abejonių. Ne be reikalo maždaug nuo 1960 m., vaizduojant viduramžius, ir teatre, ir kine buvo plačiausiai naudojami specialiai nerti megztiniai, kurių nelygus, grublėtas paviršius taip tiko imituojant „tamsiųjų amžių“ laikmetį. Deja, nėra surasta įrodymų, kad tuomet mezginiai būdavo dėvimi (man žinomas tik vienas pavyzdys, vaizduojantis mezgančią viduramžių damą).

Tapusi mūsų dienomis labai madinga, patirianti antrąjį atgimimą, seniausia medžiaga, turinti unikalių savybių, – veltinis galėtų tikti tokio tipo rekonstrukcijoms.

Juolab kad austinės medžiagos visuomet priklausė nuo audimo staklių pločio, kurios kuo giliau į istoriją, tuo buvo siauresnės,

atitinkamai siauresnis buvo ir audinys, o jo plotis lėmė rūbo konstrukciją.

Knygoje puikiai pateikti vytinių juostų fragmentai, vilnonio ruoželinio pynimo audinio su žalvarinėmis tūtelėmis fragmentas. Šie autentiški dalykai rėkte rėkia, kokia svarbi to laikmečio estetikai (kad ir nesąmoningai, bet organiškai) buvo spalva ir faktūra.

Prisimenant tai, kad viduriniais amžiais gyventa trumpai, intensyviai, energingai ir sunkiai, sunaudojant daugybę fizinių jėgų ir dvasinės energijos vien tiesiog išgyvenimui, to meto kostiumas mūsų krašte lieka terra incognita, nes mes neturime jo autentiškos ikonografijos. Bet net negausioje, tarsi ir vėlesnio laikmečio ikonografijoje matome: „Rytų Prūsijos lietuves XVII a. pab.“ (VIII), „Rytų Prūsijos lietuvaičių apdaro rekonstrukciją. XVII a. pab. – XVIII a. pr.“ (IX), „Rytų Prūsijos lietuvė 1830–1850 m.“ (X), „Rytų Prūsijos lietuvių tipai. XVII a. pab.“ (XI) (Lietuvių liaudies menas. Drabužiai.

Vilnius, 1974). ► 57

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ O rašytiniuose šaltiniuose, aprašančiuose mūsų kaimynų latvių XIII–XVII a. aprangą, skaitome: „Moterys vilkėjo ilgus lininius marškinius su rankovėmis, o virš jų – nesusiūtą sijoną. Nesusiūta juosmeninė apranga yra seniausias sijono tipas, minimas rašytiniuose šaltiniuose ir matomas piešiniuose (...), yra pagrindo manyti, jog Latvijos teritorijoje buvo paplitę ir sarafaniniai sijonai“ (187 psl.), kuriuos galime pamatyti spalvotoje rekonstrukcijoje (3 pav.)

(A.E.Zarinia. Odiežda žiteleij Latviji VII–XVII v.v. // Dreniaja odiežda narodov Vostočnoj Evropy. Moskva, 1986).

Išstumti iš aprangos Iš to, kas čia paminėta, mano nuomone, būtina išskirti seniausią nesusiūto sijono tipą, pas mus pavadintą margine, o visų mūsų kaimynų, kurie jį eksplotavo dar ir XX a. pr., žinomą kaip paniova. Niekaip nebuvo galima apsieiti be šios charakteringos archajikos, užfiksuotos ir aprašytos būtent Vakarų Lietuvoje (A.Vyšniauskaitė. Jų apranga dvelkia grožiu… // Mokslas ir gyvenimas. 1989.

Nr.1, 29–30 psl.). Todėl moters istorinio kostiumo rekonstrukcijai siūlyčiau būtinai panaudoti šį originalų apdarą.

Kitas čia paminėtas archajiškas moteriškos aprangos tipas – sarafanas (iš persų k. sera-pa – galva-koja: 550 m. prieš mūsų erą, t. y. itin „archajiškoje archajikoje“, – tai ilgas apdaras, tuomet dėvėtas vyrų ir mote58

rų plačiame Eurazijos areale). Archyviniuose šaltiniuose mano atlikti tyrimai parodė, kad sajanas (sarafano tipas) buvo dar labai populiarus XVI–XVII a. pr. LDK (186 psl.)

(R.Guzevičiūtė. Tarp Rytų ir Vakarų. XVI – XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai. Vilnius, 2006).

Trečias išstumtas iš mūsų istorinio kostiumo vartosenos aprangos tipas – apsiaustas, permetamas per kairį petį ir susegamas sege, paliekant dešinę ranką laisvą. Tokius apsiaustus matome anksčiau minėtose IX, X iliustracijose, Rytų Prūsijos lietuvių apdaruose (Lietuvių liaudies menas.

Drabužiai.). Latviai, artimai giminiški kuršiams, nedvejodami įvedė šį kostiumo sistemos elementą į savo tautinį kostiumą.

Kodėl mes nesinaudojame tokia išraiškinga aprangos priemone, nors ji užfiksuota mūsų ikonografijoje?

Ir estai eksponuoja pelkėje atrasto uždaro XIV–XV a. vilnonio rūbo savotišką išklotinę (76 pav.) (S.K.Laul. Odiežda estoncev I–XVII v.v. // Drevniaja odiežda…). Manyčiau, kad tokio sukirpimo archajiška apranga tiktų ir moterims, ir vyrams, nors jos rūstumas gal artimesnis vyriškam pradui.

Kas vyko kaimynystėje Rekonstruojant archajišką aprangą, neįmanoma neįsigyventi į to laikmečio elementarią, bet nepaprastą (ypač mūsų lepių laikų akimis žiūrint) kasdienę buitį, neišvengia-

mus sunkius darbus ir daug judėjimo. Ir drabužiai ne tik neturi trukdyti, atliekant visa tai, bet tik padėti patenkinant poreikius.

Kyla klausimas: ar dėvint tai, kas pateikta, galima laisvai nešti vandenį ir atlikinėti visas tas kasdienes prievoles, kurios buvo būtinos, kad paprasčiausiai išgyventum?

Neįmanoma atstatinėti praėjusių epochų apdaro, neįsijaučiant į tuometį gyvenimo būdą, kur aplinkos ir aprangos skurdas lėmė funkcionalų požiūrį į viską, taip pat ir kostiumą: nė viena smulkmena negalėjo tabaluoti šiaip sau, o tik su prasme ir vieta tam elementui. Atstatinėjimo procesas neįmanomas be žvilgsnio į tai, kas vyko kaimynystėje, juolab kad žinoma, jog didesnė šiaurinių kuršių dalis sulatvėjo.

Pačios karolių, amuletų, segių, juostų nuotraukos – puikios, tik reikia visam tam lobiui rasti tinkamą, organišką, jiems priklausančią vietą.

XVI–XVII a. klaipėdiečių apavas tobulai restauruotas, raiškiai nufotografuotas ir išsamiai aprašytas; tik savo trigrašį kyštelėjus, – klepės, Vilniuje vadintos pantofliais (vok. k. – Pantoffel, o dar anksčiau – Bandtafel – pririšama prie pėdų lentelė), dar XIX a. buvo ypač mėgstamos ir avimos žydžių moterų. Širdis sąla nuo nepriekaištingai pateiktų nepaprasto grožio siuvinių ir audinių. Tik šalia 56 pav. „Lietuvininkai karčiamoje“ norėčiau kiek praplėsti žinias apie iš nugaros parodytą viršutinį moterišką apdarą, kuris gerai matomas E.Gizevijaus piešiniuose;

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

bandžiau paanalizuoti jo kilmę ir pateikiu tai, ką pavyko ištirti: Rūta Guzevičiūtė.

Mados vėjų rožė. 2015. „Saulės arkliukai“, www.alkas.lt.

Dailūs delmonai, bet ir vėl – verta žvilgtelėti kad ir pas tolimus kaimynus – norvegai savo tautiniame kostiume turi analogiškus.

Būtų įdomu ištirti tokio įdomaus kostiumo elemento ištakas...

Gražiai, dailiai, su meile viskas surinkta, išdėliota, aprašyta, su labai raiškiomis Ievos Simonaitytės ir kitų citatomis. Super aukštos vertės yra pateikiamos istorinės nuotraukos, kurios be nūdienos įsikišimo, atvirai ir tiesiai mums rodo, ką ir kaip dėvėjo lietuvninkai, jau šimtmečius nebūdami tituline nacija, būdami priklausomi, nors ir nuo turtingesnės, progresyvesnės europietiškos tautos. Situacija labai primena tą, kurią tik pernai išleistoje knygoje „Žydų kostiumo klajonės laike ir erdvėje“ (Vilnius, 2017) man teko analizuoti.

Mįslingas ryšys Įdomu, kad tuo metu, kai LDK nuo nenustatytų šiuo metu laikų jau ne vieną šimtmetį dominavo vadinamoji sarmatiška (t. y. rytietiško pobūdžio) dėvėsena, juntama vakarietiško kostiumo įtaka, aktyviai pasireiškusi XVIII–XIX a. sandūroje, sklido kaip tik iš Vokietijos žemių ir bet koks europietiško apdaro pavidalas Lietuvoje buvo vadinamas „vokišku“.

Ar yra kada buvę laikai, kai ir Vakarų Lietuvos teritorijoje, kaip ir likusioje jos dalyje, dominuotų ar bent pasireikštų rytietiški motyvai? Šiuo klausimu galime „kreiptis“ į akmenines „bobas“ (tiurkų kalbomis – baba – figūra, simbolizuojanti garbingą protėvį). Statulos, statomos mirusiųjų laidojimo vietose, kruopščiai vaizdavo moterų ir vyrų aprangą, papuošalų ir ginklų elementus. Jos priklauso anaiptol ne baltiškai kultūrai, prie kurios bandytos „prisiūti“, o Rytų Europos ir Vakarų Sibiro stepėse dominavusių nomadų arba klajoklių poloviečių kultūros paminklams. Prūsų ir poloviečių ryšys išlieka mįslingas, tačiau senosiose prūsų žemėse šių akmeninių „bobų“ skulptūrų atrasta 20, o jotvingių žemėse – 3. Tikėtina, jog šios praeities nuotrupos rodo galimą to meto kostiumo sinkretizmą.

Puikiai žinome, kad 1252 m. Mėmelį / Klaipėdą įkūrė Livonijos ordinas; miestasuostas, perpučiamas visų krypčių vėjų rožės, lygiai taip pat buvo aktyviai veikiamas įtakų, sklindančių iš įvairių pusių, ir tai neabejotinai atsispindėjo ir kostiume. Todėl tvirtinti, jog vienos ar kitos aprangos formos, šukuosenų pavidalai ar apavas – mūsų ypatingas pasiekimas, galime tik palyginę su analogiškais reiškiniais kitų tautų kultūrose. Gal netikslinga pernelyg akcentuoti išskirtinumą, gal humaniškiau būtų pabrėžti bendražmogiškumą? Juk neišvengiamai vystomės pagal bendrus dėsnius, o kostiumas – pagal bendras taisykles. Juk neturėtų XIX a. lietuvininkės tamsių (juodų) plisuotų / klostuotų sijonų, jei dar XVI a. Cranachas Vy-

resnysis mums jų neparodytų. Ir, jei Vakarų Europa per Burgundijos imperiją nebūtų įsisavinusi iš Rytų sklindančių įtakų juodos spalvos pavidalu, kažin kada ji pasiektų Baltijos krantus...

Atrodytų, kad ir XX a. pr. juodi lietuvininkių įžegnojimo apdarai, priešingai šviesiems vokiečių – tai vokiečių, kaip titulinės nacijos, galinčios sau leisti laikytis paskutinės mados, demonstruojamas pranašumas.

Balta ir juoda spalvos per ilgą mados istoriją ne kartą reiškėsi ambivalentiškai: balta ilgai reiškė gedulą iki juodos spalvos įsigalėjimo šioje funkcijoje, nes buvo suprantama kaip visiškas spalvos nebuvimas. Teigiama, jog balta nuotakos suknele pirmoji išdrįso apsivilkti Marija Stiuart XVI a. viduryje.

XIX–XX a. sandūroje moterų, o vėliau ir vyrų laisvalaikio, išeigos apdaruose atsirado ir įsivyravo balta – kaip aktuali, madinga spalva. Manyčiau, kad juodos lietuvininkių vestuvinės suknelės – priklausomos tautinės situacijos atspindys. Kristijonas Donelaitis ne be reikalo rypavo: „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės. (...)

Kad lietuvninkai kaip vokiečiai sopaguoti Ar su kurpėmis rudenyj ant česnių pasirodo.

Klumpės, kaip mes, vokiškai kalbėdami, sakom, Rods taip jau lietuvninkams nešiot nepritinka...“

(Metai. Vilnius, 1983, 127 psl.)

Ar tikrai „nepritinka“? Laikas parodė, jog visai pritinka.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Žalioji oazė senojoje Kla Žalia – pavasario ir vasaros spalva. Tai jaunystės ir gyvasties, gyvenimą laiminanti spalva. Įprastame kasdieniame gyvenime žmonės jau ne tik priima motulės gamtos dieviškai spinduliuojančias grožybes, ieško jos žaliųjų oazių, bet ir patys jas kuria. Įsižiūrėkime į tą kūrybą ir pereikime mintimis senosios Klaipėdos gyventojų kažkada išmintais takais, kuriais, anot klaipėdiškio rašytojo Rudolfo Naujoko, jie „vaikščiojo vedami už rankos tėvo ar motinos, vėliau su mokyklos draugais, paskui su mylimaisiais ar mylimosiomis, po to – vieni“.

Tad nieko nelaukdami nerkime į miesto žalumą ir atverkime grožiui savo sielas. Pasigėrėkime ir dailininkų paveikslais iš VšĮ „Nidden“ kolekcijos.

Jovita SAULĖNIENĖ

Požiūris į želdinius

Gertrud Stachel (1916–2014). Mėmelis.

Arnoldas Lyongrunas (1871–1935). Pavasaris tėviškėje.

60

Prūsijos miestai buvo planuojami didelį dėmesį skiriant želdiniams. Štai Karaliaučius dėl to net vadintas botanikos sodu po atviru dangumi. Klaipėdiečiai taip pat stengėsi panaudoti turimą didelį plotą, kurdami miesto žalumą. Buvo tiesiamos plačios gatvės, apsodinant jas liepomis, klevais, beržais, vėliau – kaštonais, kuriamos aikštės bei skverai, skiriami nemaži plotai kiemams, o juose – sodams. Danės upės krantinėse pavėsį skleidė medžiai.

Prie 1858 m. atstatytos Šv. Jokūbo, dar vadintos Laukininkų, bažnyčios pasodinta 12 beržų – kaip aliuzija į 12 apaštalų.

Tapo populiaru prie namų sienų auginti laukines vynuoges, lipikes gebenes. Jų iki šiol nemažai išlikusių. Savotiška gyvų gėlių oazė buvo turguje – gausybė gėlių.

Kaip rašė amžininkai, „plevenant kovo snaigėms, jau siūlydavo gluosnių „kačiukų“ ir lazdyno šakelių puokštes. Kiek vėliau ateidavo eilė snieguolėms, žibutėms, narcizams (...). Sekminėms – pilni vežimai berželių žalumos, kuplios alyvų šakos iš ūkininkų sodų. Leukonijos, žioveiniai, astrai – juokingai mažomis kainomis.

Galiausiai žiedų prašmatnybė dingdavo.

Turgų užplūsdavo kėnių ir sidabrinių eglių šakelės“. Žaliuoju rūbu miestą rengė daugelis.

Senosios Klaipėdos gyventojai mylėjo savo miestą, džiaugėsi kiekvienu kampe-

KULTŪROS ISTORIJA

aipėdoje. Sodai ir gėlynai liu, rūpinosi estetiniu jo vaizdu. Nemažai buvo ir autorių, skatinančių miestiečius pajausti gamtos bei žmonių sukurtą jame žaliosios gyvasties oazę. Kiek tokių patirtų įspūdžių išsakyta! Štai mokytojo Bruno le Coutre mažytė užfiksuota detalė: „Kaip kvepia Žvejonė!..“ Žvejonė – nedidelis upelis, tekėjęs Pievų (dabar – J.Janonio) gatve ir savo vandenėlį nešęs į Kuršių marias. Tas nenusakomas vandens srovės nešamas kvapas... Vičių kvartaluose iš darželių atsklindantis didelių „valstiečių“ rožių salsvokas kvapas K.Seigį privertė stabtelti ir įkvėpus ištarti: „Gražu...“ Rašytojas R.Naujokas keliautojus kvietė užmiestyje ne tik pamatyti, bet ir pajausti prieš akis atsivėrusio kraštovaizdžio „nenusakomą švytėjimą“... Vaizdai, kvapai, garsai ir sukuria visapusį gyventojų santykio su gimtuoju miestu pajautimą.

Deja, to aktyvumo ir nuoširdumo nūnai neretai pasigendama.

Gustavas Boese’as (1878–1943). Mieste.

Kovojo su smėliu Senoji Klaipėda – vandenų miestas, kur vėjai nešiojo gausų smėlį. Net Senojo Rūpesčio gatvelėje (dabar – Mažvydo alėja) buvo supustytas smėlio kalnas.

Reikėjo imtis priemonių smėliui suvaldyti. Tam pasitelktos sodininkystė ir gėlininkystė, kurių plėtrai buvo numatyta griežta tvarka. XIX a. bet kas negalėjo pardavinėti ar nusipirkti sodinukų ir gėlių sėklų. Norintieji jų įsigyti privalėjo priklausyti cechui. Gyventojams tai buvo ne kliūtis. 1862 m. skaičiuojami penki sodininkai, gėlininkai meistrai ir gizeliai, o 1890 m. jų atitinkamai jau buvo dešimt plius keturi mokiniai. 1843 m. įkurtai sodininkų draugijai buvo suteiktos korporacijos teisės.

1896 m. buvo įsteigta nauja draugija, kuri rūpinosi miesto ir užmiesčio skverais, miškų apsauga ir leido turistų vadovus. Atsirado ir privačių įmonių, kurios visus aprūpino sėklomis, sodinukais, gėlių puokštėmis. Tokie centrai bazavosi Bangų gatvėje, prie galvijų turgaus. Visa tai turėjo įtakos pirmiausia

Margaret Wedel (1863–?). Vienuolyno kiemelis.

sodams ne tik prie namų atsirasti. Senosios Klaipėdos gatvės net iki XIX a. buvo „siaubingai nešvarios“. Gėlynai naujai sukurtose aikštėse ir skveruose irgi buvo viena iš priemonių, stengiantis įveikti tą negerovę.

Privatūs, istoriniai Nemažai gyventojų grupei reikėjo ir estetiškos aplinkos. Ypač „ištaigingiems sodams“ lėšų negailėjo pirkliai. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Hansas Hentschke (1889–1969). Alyvos.

Erichas Hartmannas ( 1886–1974). Rusmenė.

◄ Mieste išsiskyrė Aleksandro (dabar – Liepų) gatvė, kurią puošė joje įsikūrusių pirklių sodai, suplanuoti anglišku stiliumi su baseinais, įvairiais želdiniais, išpuoselėtais gėlynais. Ten pat pirklio Argelanderio istoriniame sode žaidė 1807 m. pirklio namuose apgyvendinti būsimieji Prūsijos valdovai Vilhelmas IV, Vokietijos pirmasis kaizeris Vilhelmas I. Šiame sode Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize priimdavo arbatėlei ir oficialius pareigūnus. Toks pat istorinis ir buvęs prie rotušės, tapusios napoleonmečiu Prūsijos valdovų rezidencija, sodas su fontanu ir keturiais dekoratyviniais pabūklais, įrengtais dviem paviljonais, kėgelbanu. Šio sodo atmosfera susijusi ne tik su Prūsijos karališkąja pora, jame pabuvo ir nemažai įvairių šalių istorinių asmenybių.

Senosios Klaipėdos gyventojų atsiminimuose minimas paslaptingas, nuo praeivių akių slėptas ypatingo grožio pono Laso rožių sodas Mažosios Biržos gatvėje. Tik vaikai, žaisdami slėpynių, nuo tvoros galėję juo pasigėrėti. Tačiau bene garsiausias, mokslininkų dėmesį patraukęs jau 1794 m. minimas pirklio Bremerio sodas, stebinęs retais, iš šiltųjų kraštų kilusiais augalais, kuriais rūpinosi sodininkas Priesingas iš Drezdeno. Sudarytame sodo augalų apraše surasta net 112 retų augalų, kurių neaugino nei Karaliaučius, nei kiti Vokietijos didieji miestai.

Miestiečių pamėgti Senosios Klaipėdos gyventojai mėgo linksmintis restoranų, viešbučių soduose, kur medžių, dekoratyvinių krūmų ir gėlių apsuptyje vykdavo koncertai, šokių vaka-

rai. Buvo populiarūs „Sancousi“, „Linden“ restoranų sodai.

Visi itin mėgo prie Šaulių namų gražiai sutvarkytą parką. Ten žvilgsnį pagaudavo žavus fontanas, kurį saugojo du paniurę liūtai. Parko kairėje pusėje stovėjo didysis muzikos paviljonas. Išpuoselėtos, dailios alėjos kvietė pasivaikščioti. Parko dešinėje pusėje glaudėsi ūkinės patalpos, kėgelbanas, o už jų kiek tolėliau stovėjo šaudykla, arklių maniežas. Šaulių namų sodas turėjo ir savo „personažą“. Miestiečiai neįsivaizdavo jo be „pyragų karalienės“ – juodais rūbais apsirengusios su didžiule skrybėle mažos moterytės, siūlančios gardžius, burnoje tirpstančius sausainius.

Priemiesčio puošmenos Bomelsvitėje beveik kiekviena žvejų šeima turėjo nedidelius nuosavus namus su mažytėmis verandomis. Anot B. le Coutre, „dauguma jų fasadų buvo papuošti laivų priekyje buvusiomis figūromis arba iškabomis su kadaise plaukiojusių burlaivių pavadinimais“. Šių namų žavesį atvėrė priešais rūpestingai puoselėjamų darželių „margiausias gėlių kilimas“, Smeltėje pirmiausia akis patraukė „sodų grandinė“, paskui – gėlynai prie „dailių namų“.

Sendvaryje praeivius džiugino ir tai, jog šalia „salotų žalumos, morkų ir ridikėlių žydi rožės“...

Užmiesčio dvareliuose buvo estetiškai suplanuotų sodų, kuriuos puošė ir meno kūriniai. Tuo aspektu prisimintinas su Prūsijos karališkąja šeima bendravusio pirklio Ernsto Wilhelmo Beerbohmo sodas su garsaus berlyniečio skulptoriaus Rauscho skulptūromis...

Iš Bremerio sodo augalų aprašo

Helene Lottberg (1901–1986). Lauko gėlių puokštė. VšĮ „Nidden“ kolekcijos paveikslų nuotr.

62

Aucuba japonica L., išsiskirianti baltai dėmėtais lapais ir juodais žiedais, čia jau nužydėjo.

Die Aechinumene indica L., į aukštį ištįsęs augalas, nusileidus saulei atrodo tarsi nuvytęs ir negyvas, nes jo plunksniški lapai tamsoje susiglaudžia. Dėl Asclepias fyriaca L. sodininkas Priesingas tvirtino, kad jos vaisius – ankštis – Klaipėdoje galutinai nesubręs. Buddlega globofa L. sodinukas buvo atgabentas iš Londono, o Convolvulus batatas atkeliavo tiesiai iš Azorų salų. Ant Fucsia multiflora nokstanti uoga su keturiais plaukais leido tikėtis subrendusių sėklų. Pas Gossypium religiosum nepavyko rasti būdingos šiam augalui liaukos, kuri, Linėjaus duomenimis, turėjo būti lapų apatinėje dalyje. Žvilgsnį ypač viliojantys aukštaūgio Hibiscus speciosus žiedai pavertė jį puikiausia šiltnamio puošmena. Pyrus spectabilis, nauja rūšis, žydėjo 1796 m. pavasarį, o Rosa sempeflorens ir čia džiugino iš naujo pasirodančiais žiedais...

Ludwigas von BACZKO

INICIATYVA

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8