Durys 2018 07

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 LIEPA / Nr. 7(55)

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 liepa / Nr. 7(55) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. Klaipėdos kariliono festivalis naujai: „stiklo kalnas“, force majeure ir kita

4

Regimantas GUDELIS. XXI tarptautinio S.Šimkaus chorų konkurso pėdomis (2)

10

Danutė PETRAUSKAITĖ. „Musica in Vivo“ festivalio atgarsiai

17

TEATRAS

adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

Jūratė GRIGAITIENĖ. „TheATRIUM“ festivalio įžvalgos

REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

„paskutinėse vestuvėse Kamyko kaime“ ir po to

29

Violeta MILVYDIENĖ. „TheATRIUM“ šokio projektai: panašios koncepcijos – skirtingos interpretacijos

32

Sondra SIMANAITIENĖ. Eksperimentas su šimtmečio idėjomis

35

LEIDĖJAS © 2018 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

20

Virginija RIMKAITĖ. Sujauktos pasaulio vertybės, arba Kas atsitinka per pirmąsias dešimt minučių

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Žvalgantis po nuostabią žemę

36

Rosana LUKAUSKAITĖ. V.Degenienė: Kūryboje kaip pasakoje – kol nesunešiosi geležinių klumpių, nebus stebuklo

42

FOTOGRAFIJA

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2018 2 psl. – Vytauto Liaudanskio nuotr.

4 psl. – „Musica Nuda“antrajame tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“. Algirdo Kubaičio nuotr.

Tomas PABEDINSKAS. Amerika, švytinti fotografijose

ŽURNALĄ REMIA

GINTARO LAŠAI

46

ERDVĖS Gitana GUGEVIČIŪTĖ. Intymus pasimatymas su jūros gelme ir savimi joje

52

Dainius VANAGAS. Smurtinis skaitymas.

54

Dainius SOBECKIS. Eilėraščiai

55

Jovita SAULĖNIENĖ. Skaitytojų verdiktas rašytojui R.Flickui – naujas romanas

58

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Jovita SAULĖNIENĖ. Šventinės valandos senosios Klaipėdos prieigose

60 3

MUZIKA

Klaipėdos karilion „stiklo kalnas“, for c

Anksčiau varpų garsas palydėdavo svarbiausius žmogaus gyvenimo, tautos ar bažnyčios įvykius, jo simbolis dažnai buvo suprantamas kaip kvietimas pasikeisti, atsinaujinti, kaip laisvės, gyvenimo arba mirties (gimimo kitam pasauliui) ženklas. Klaipėdiečiams varpai arba tiksliau jų rinkinys – karilionas dar yra tapęs ir savotiška miesto savastimi, įprastine kultūros dalimi. Jį girdime kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį. Tada specifinis šio instrumento gausmas tarsi paskandina senamiestį garsuose, pripildo gyvybės, atgaivina. Ypač svarbus vaidmuo karilionui uostamiestyje tenka saulėgrįžos dienomis, per šventes. Štai ir Tarptautinio Klaipėdos kariliono festivalio, nuskambėjusio birželio 24-ąją, idėja susijusi su Joninėmis – varpų muzika skelbia ilgiausią metų dieną. Koks šis festivalis, jau penktasis, dedikuotas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio jubiliejui, buvo šiais metais, labiau tradicinis ar naujovėmis intriguojantis, – dabar trumpai.

4

MUZIKA

o festivalis naujai: ce majeure ir kita Danguolė VILIDAITĖ

Akcentai, prasmės, siekiamybės Pirmiausia galima pastebėti, kad išliko pasitvirtinusi jo struktūra. Renginį sudaro keturi koncertai (vidudienio, popietės, vakaro, prasidedančios nakties), skambantys tą pačią dieną kas tris valandas ir simboliškai susiję su svarbiausiais paros laiko akcentais (skaičiai 12, 3, 6, 9 pagal laikrodžio ciferblatą). Pagrindinė (rekomenduojama) muzikos klausymosi vieta irgi ta pati – Laikrodžių muziejaus kiemelis, atitinkantis svarbiausią mintį. Tai vėlgi erdvė, nuteikianti kitaip.

Esminė festivalio žinia, jo atspirties taškas, sakyčiau, yra siekis reprezentuoti geriausius su šiuo instrumentu susijusius projektus ir atlikėjus, atskleisti kitokias, gal kiek ir netikėtas kariliono galimybes, jungti jį su įvairaus pobūdžio muzikinėmis grupėmis. Karilionas čia skamba solo, ansamblyje ir kaip pritariantis instrumentas. Šiais metais išgirdome ne tik tradiciškai šioje varpų fiestoje grojančius klaipėdiečius karilionininkus Kęstutį Kačinską ir Stanislovą Žilevičių, dažnai pasirodančius Klaipėdos brass kvintetą (Sigitas Petrulis – meno vadovas, trimitas, Alius Maknavičius – trimitas, Monika Miliauskienė – valtorna, Evaldas Bružas – trombonas, Vidmantas Liasis – tūba) ir chorą „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas), bet ir Kauno bigbendą (vyriausiasis dirigentas Jievaras Jasinskis, dirigentas Liutauras Janušaitis) su karilionininku Juliumi Vilnoniu, virtuozišką užsienio svečių dueto – Annos Maria Reverte ir Koeno van Assche (Ispanija, Belgija) – muzikavimą. ►

„Vidudienio varpai“: K.Kačinskas ir S.Žilevičius.

5

MUZIKA

Džiazas, vėjas ir lietus...

Permainingas festivalio dienos oras klausytojų tikrai nelepino. Saulė, stipraus vėjo gūsiai, lietus, gal net ir žaibas, numanomai trenkęs į pašto bokštą ir vos nenutraukęs kauniečių pasirodymo, vis dėlto neišgąsdino nė vieno.

Džiazuojantis oras ir džiazas muzikoje – taip trumpai galima būtų apibūdinti „Vakaro varpus“. Juose buvo atliktos dvi kompozicijos: J.Vilnonio dviejų dalių opusas „Muzika penkiems“ (aranžuotė karilionui ir bigbendui) bei L.Janušaičio „Eos“, sukurta specialiai karilionui ir Kauno bigbendui.

Sunku įsivaizduoti improvizaciją varpais, bet šiame koncerte būtent tai ir išgirdome. Lankstus ritmas, kintantys akcentai, muzika, kvėpuojanti laisvės dvasia. J.Vilnonio grojimas publikai taip patiko, kad net desperatiškas trankymas per klavišus, atsitikus force majeure, buvo priimtas organiškai, linksmai, nesuprasta, jog metronomas nebeveikia, neliko bendro su pučiamųjų grupe laiko pojūčio.

„Popietės varpai“: A.M.Reverte ir K. van Assche. ◄ Renginį vainikavo ypatingas kūrinys – reginys: Gintaro Sodeikos „Fluxus Requiem“. Jo premjera skirta specialiai Klaipėdos kariliono festivaliui, užsakyta bendradarbiaujant su Lietuvos kompozitorių sąjunga, ir tapo ryškiausiu, spalvingiausiu jo akcentu.

„Fluxus Requiem“ premjera „Fluxus Requiem“ – performatyvi kompozicija, kaip pats autorius teigė „(ne) gedulingos, (ne)mišios mišriam chorui, pučiamųjų instrumentų kvintetui, solistui (judesys ir balsas), karilionui, paukščiams, vabalams ir sliekams“. Pats opuso pavadinimas slepia dvi kontrastingas (arba papildančias viena kitą) prasmes. Fluxus, išvertus iš lotynų kalbos, – tai tekėjimas (judėjimas, kaita), requiem – ramybė.

Variniai pučiamieji šiame kūrinyje iš pradžių išsilieja tarsi tuba mirum, „stebuklingas trimitas“, pranašaujantis pasaulio pabaigos artėjimą. Varpų simbolika ar panaudotas 6

tradicinis requiem žanrui lotyniškas tekstas taip pat transliuoja svarbią mintį, kartais suskamba kaip užkeikimas, bet tai daroma ironiškai, žaismingai, kaip ir dera sekant paties Jurgio Mačiūno tradicija. „Paslaptingo vyksmo“ intenciją spinduliuoja ir Beno Šarkos improvizacija judesiu, popieriaus lapais, balsu. Rimti dalykai čia ilgai neužsibūna, susipina su transformuotais ir atvirkščiai; žodis, garsas elektronika papildomi, keičiami veik neatpažįstamai. Panaudojama daug vaizdingų teatrinių elementų, pridedančių dar papildomų prasmių, kartu su muzika jos plėtojamos keliais sluoksniais.

Visai šiai misterijai iš viršaus, tarsi iš „stiklo kalno“, anot paties autoriaus, arčiau paukščių ir lietaus debesų, vadovauja kompozitorius G.Sodeika – su dūmais ir šviesos efektais pačiame bokšte (šviesų dailininkas Matas Šimonis). Drąsi kompozicija, meistriškai padaryta, jos tariamas lengvumas apgaulingas. Įdomu, kad vienas iš svarbiausių šio kūrinio leitmotyvų – popierius, visai atsitiktinai prieš koncertą „dalyvavęs“ publikai išdalijus servetėles, skirtas sulytoms kėdėms nusivalyti. Ženklas iš aukščiau? Kažkam gal ir taip.

... bei kiti (malonūs) netikėtumai Karilionas – išskirtinis, retas instrumentas, specialiai jam parašytų kūrinių nėra daug.

Pasirodymuose dažniausiai grojamos įvairios žymių kompozicijų aranžuotės, įprastai padarytos pačių atlikėjų, geriausiai nusimanančių apie šio muzikinio prietaiso specifiką, garso valdymą, žinančių, kaip padaryti, kad melodija nepaskęstų pritarime, kad garsai, jų obertonai vienas kitam netrukdytų, girdinčių, kur link ir kaip garsas sklinda.

Tuo požiūriu didžiausią įspūdį šių metų festivalyje padarė A.M.Reverte ir K. van Assche dueto pasirodymas. Stebino ne tik nepaprastas muzikų meistriškumas, atlikimo tempas, bet ir štrichų įvairovė, plati dinamikos amplitudė, ypač tas subtilus piano, kurį, atrodo, taip sunku varpais išgauti.

Dar vienu maloniu netikėtumu tapo svečių pasirinkta gana sudėtinga koncerto programa. Gal joje ir buvo galima tikėtis A.Vivaldi koncerto mandolinai C-dur ar

MUZIKA

J.S.Bacho „Itališko koncerto“, F.Schuberto „Ave Marija” pritaikymo, bet L. van Beethoveno „Pastoralinės“ simfonijos Nr. 6 F-dur fragmento (pirmoji dalis) – nelabai. Šis žanras Klaipėdos kariliono festivalyje suskambo greičiausiai pirmą kartą. Efektinga, dinamiška, taikliai perteiktas kūrinio charakteris. Finalinėje šio

Garsų kaskados, vėjo šuorai ir pritariančios jiems žuvėdros – toks festivalio vaizdas įsimins ilgam. pasirodymo kompozicijoje – originalioje, specialiai šiam instrumentui parašytoje belgų kompozitoriaus ir karilionininko Geerto D’hollanderio fantazijoje L.Delibe baleto „Kopelija“ temomis – vėl išgirdome virtuoziškus krištolinius pasažus, „dangiškus varpelius“. Garsų kaskados, vėjo šuorai ir pritariančios jiems žuvėdros – toks festivalio vaizdas įsimins ilgam. ►

„Vakaro varpai“: J.Vilnonis, Kauno bigbendas, dirigentas L.Janušaitis.

7

MUZIKA

„Nakties varpai“: G.Sodeika, choras „Aukuras“, Klaipėdos brass kvintetas, B.Šarka.

8

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

9

MUZIKA

XXI tarptautinio S.Šimkaus chorų konkurso pėdomis (2) Regimantas GUDELIS XXI tarptautinis S.Šimkaus chorų konkursas, Klaipėdoje vykęs gegužės 10–13 dienomis, stipriais dalyviais, įdoMišrus choras „Gintaras“ miomis jų programomis paliko neblėstančių prisiminimų. Įvertinimas: 77 balai. Tai vienas seniausių ir nuosekliausiai kuriančių Lietuvos chorų, Tęsiame birželio „Duryse“ lankėsi daugelyje šalių. Pastaraisiais metais pradėtą kelionę šio prestižinio tarp lyderių jo lyg ir nematyti. Nuo 2009 m. miesto renginio pėdomis. vadovauti pradėjus J.Kulakauskienei,

XXI tarptautinio S.Šimkaus chorų konkurso akimirka.

10

šis choras tapo aktyvesnis. S.Šimkaus chorų konkurse jis dalyvavo pirmą kartą.

Padainavo S.Šimkaus „Oželį“, J.Arcadelt „Il bianco e doce signo“, D.Zakaro „O kai sauliūtė tekėjo“, M.Lauridseno „La rose complete“ (Les chansons des roses).

Išskirčiau J.Arcadelt ir M.Lauridseno kūrinių atlikimą. „Oželis“, kaip ir „Cantare“ choro, atliktas per greitai, nesuskambėjo.

D.Zakaro „O kai sauliūtė tekėjo“ buvo galima pasigesti raiškesnio melodijos (temos) vedimo vyrų balsais.

MUZIKA

Choras „One Voice Choir – Ghana“ (vad. D.A.Antwi) atvyko iš Ganos.

Choras paliko gerą įspūdį ir norėtųsi jį S.Šimkaus konkurse matyti dažniau.

Mišrus choras iš Ganos Įvertinimas: 77,1 balo. Mišrus choras iš Ganos „One Voice Choir – Ghana“ – egzotiškas svečias iš tolimosios Afrikos su savuoju repertuaru – spiričiueliais, liaudies dainomis, nepakartojamu dainavimo stiliumi. Jo nesugretinsi su akademiškai dainuojančiais mūsiškiais chorais, nes koloritas ir muzikavimo būdas – kitokie. Bet

kuris europietiškas konkursas didžiuotųsi šiuo svečiu. Oficialūs choro ženklai: Ganos Respublikos muzikinis reprezentantas, įteisintas Ganos generaliniame sekretoriate, Ganos muzikų sąjungos narys.

Daugiausia jis koncertuoja Afrikos žemyne, tačiau pernai lankėsi Prancūzijoje, Slovėnijoje ir Vengrijoje. Į šį sąrašą šiemet įtraukta ir Lietuva. Šio choro mene šiek tiek girdėti to, ką mes vadiname choru, – daugiabalsiškumas, vertikalus akordų skambėjimas ir dar kai kas. Bet ne tai svarbiausia. Scenoje matėme ir girdėjome gyvą juodaodžių muziką, atliekamą ne baltaodžių sekėjų ir mėgdžiotojų, o tokios muzikos autentiš-

kus kūrėjus. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje jie taip įsiaudrino, kad, rodos, dainavo be pradžios ir pabaigos tol, kol jų nenutraukė vadovas. Koncertų salėje skambėjęs repertuaras – arčiau europietiško choro tradicijų. Kaip padainavo „Oželį“? Padainavo taip: moterys stebėtinai gerai, jos mokėjo savo partijas ir aiškiai tarė žodžius, vyrai pasimetė po poros taktų ir toliau pritarė tik galvos lingavimu.

Choro dainavimas / giedojimas neatsietas nuo judesio. Be judesio, be impulsyvaus savo temperamento reiškimo balsu, gestais (net raiškiais stotais) muzikuoti dainininkai negalėtų. ► 11

MUZIKA

Kauno mišrus choras „Gintaras“ (vad. J.Kavaliauskienė). ◄ Publika Ganos choro klausėsi su didžiausiu atidumu – juk prieš akis ir ausis kunkuliavo tikras, gyvas nuoširdus Afrikos menas. Dainininkai ritmo judesius rodė taip, kaip neparodys joks baltasis.

Veido spalva, šypsena, akys, figūra yra jų dainavimo meno ir nacionalinio temperamento raiškos elementai. (To nepakartos joks europietis. Bus tik bedvasis mėgdžiojimas.) Koks optimizmas! Ar tie žmonės moka verkti? Pagarba chorui už dalyvavimą konkurse.

J.Naujalio motetą atliko akademiškai – taip pridera. Gerai nuskambėjo dvi nuotaikingos liaudies dainos. Privalomas kūrinys – S.Šimkaus „Ežerėlis“, tiesą sakant, iš bendro vaizdo iškrito, nors, atrodo, publikai patiko. Šiandien mes prieštaravimų randame pačioje S.Šimkaus muzikoje.

Kompozitorius didelę jos dalį sukūrė tautinio atgimimo laikotarpiu (XX a. pradžioje), kai ir chorai buvo neišrankūs, ir kompozicinė mokykla dar tik formavosi. Chorai buvo menkoki, dainavo rėksmingai, chorvedžiai – mažaraščiai.

Dinamikos ir agogikos ženklus gebėta atlikti apytikriai, dėl to užrašant reikėjo jų reikšmes „didinti“, „aštrinti.“ „Ežerėlis“ – skaidri, graži miniatiūra, forma – aiškiai su trūkumais: jeigu dviejų kupletų, turi būti pirmoji ir antroji pabaigos. Jei to nėra, nėra minties vientisumo, kažko per daug.

(Anuomet K.Griauzdė, leidus pačiam S.Šimkui, tokią pirmąją ir antrąją pabaigas buvo įsivedęs. Forma įgavo natūralesnį pavidalą.) „Ežerėlis“ – lyg ir judrus scherzo, tik ne su medinėmis klumpėmis, nors provokacijų tam būtų (užlaikymai, boso tema etc.). Interpretuojant jį, manyčiau, labiau vertėtų atsiremti į teksto autoriaus – poeto F.Kiršos daugiaprasmę simbolinę lyriką, jos pajautą. Šį pastebėjimą derėtų priimti ne kaip kritiką, o kaip asmeninį įspūdį, pafantazavimą. Juolab kad choras už „Ežerėlį“ buvo apdovanotas specialiu S.Šimkaus konservatorijos įsteigtu prizu.

Karelijos vyrų choras Įvertinimas: 87,1 balo. Atlikti kūriniai: V.Miškinio „Tu esi graži“, L Hirsho „Vari“, M.McGlynno „Dulaman“, O.Viktorovos „Posredine mira“, P.Čaikovskio „Why did the Merry Voice Grow Silent“ (bakchantiška daina Čto smolknul veselyje glas), T.L.Victorios „Una hora“, G.Sviridovo „The Soul longs for Heaven“ ir kt.

Karelijos ir V.Popovo chorai – seniai laukti atstovai iš slaviškojo arealo,

Su S.Šimkaus vardu Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos mišrus choras įvertintas 84,2 balo. Atliko B.Balakauskienės išplėtotą pamario dainą „Eisma mudu abudu“, J.Naujalio „Una hora“, S.Šimkaus „Ežerėlį“, R.Martinkėno „Salve Regina“, draugų koncerte – L.Vilkončiaus harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Oi žirge žirgeli“.

Tokie chorai dažniausiai dainuoja „jaunuoliškai“, apsiribodami mezzo forte, siekia maksimaliai išlyginto, „angeliško“ vertikalaus ir horizontalus garsyno. „Šimkiukai“ dainuoja kitaip – kaip suaugusiųjų kolektyvai – laisvai, nevengdami saikingo balsų pavibravimo ir forte. Gausiai pasitelkia judesio išraiškas, kurios kompensuoja neišrankų repertuaro ar kitus įtrūkius.

12

Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos mišrus choras (vad. J.Vyšniauskienė) mokyklinių chorų kategorijoje įvertintas antrąja vieta.

MUZIKA

Karelijos vyrų choras (vad. A.Umnovas) lygių balsų chorų kategorijoje įvertintas antrąja vieta.

kadangi S.Šimkaus chorų konkursas nuo savo pradžios vylėsi tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų Europos kultūrų. Tokia vizija dvejopai aktuali ir, norėčiau tikėti, perspektyvi. Kultūros tradicijos aspektu, Lietuvos kultūra ir chorinis menas ilgą istorinį laikotarpį buvo susietas su slaviškąja (pirmiausia Rusijos) kultūra ir jos įtaka jaučiama iki šiol. Dabartinė chorų maksimali orientacija į Vakarus, mano galva, yra šiek tiek vienpusė. Ne mažiau svarbus ir komunikatyvinis aspektas. Iš šių chorų prisistatymo konkurso leidinyje supratome, kad jie turi geras materialines sąlygas, aukštos kvalifikacijos choro specialistų, dažnai lankosi Vakarų Europoje ir ten neblogai pasirodo. Aiškėja, jog chorinis menas Rusijoje ne „susitraukė“, o atvirkščiai – „išsiplėtė“ ir toliau „plečiasi“.

V.Popovo choro vadovas A.Kisliakovas teigė: „Anksčiau, sovietiniais metais, chorinis menas mums labiau asocijavosi su Pabaltijo – Estijos, Latvijos, Lietuvos chorais, o dabar chorų Rusijoje daug ir visur – universitetuose, vienuolynuose, mokyklose. Vyksta įvairūs masiniai jų renginiai, daug konkursų.“ Vadinasi, yra gerai, kad aktyvėjantys rusų chorai jau atkreipė dėmesį į S.Šimkaus konkursą, jį laiko prestižiniu, perspektyviu.

Karelijos vyrų choro buvo laukta su didelėmis viltimis. Ne be reikalo. Jo koncertai Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Palangos bažnyčiose buvo to sakralaus meno,

kurio dabar instinktyviai pradeda ilgėtis visuomenė, pavyzdžiai. Choras iškilus, yra pelnęs daugybę apdovanojimų konkursuose (Rusijoje Sankt Peterburge, Riazanėje, Kalugoje, Iževske, Pskove, Vladimirove, Suzdalėje, Nyžnyj Novgorode, Murmanske, Jaroslavlyje, Sočyje, Petrozavodske), vyrų

Norint išvengti sustabarėjimo, senų klaidų kartojimo, kiekvienas konkursas, jam pasibaigus, reikalauja rimtos analizės ir perspektyvių išvadų. kategorijos aukso medalį Pasaulio chorų žaidynėse – Grace (Šveicarija) 2011 m. ir 2014 m. Rygoje, vyrų chorų konkurse „Valee de Joux“ (Šveicarija) 2012 m., koncertavo Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje.

Choro meninis ir vokalinis stilius, sakyčiau, yra europietiškas akademiškas.

Vokalas lygus, minkštas, jokio forsavimo ar rusų chorams būdingo „plataus“ garso su vibrato, forsavimo demonstruojant emocionalumą. Aukštoje tesitūroje tenorų balsai skamba nuosekliai, be lūžio, sklandžiai pereina nuo „tikro“ balso prie mixto ir falceto. Gražus piano, saikingas forte.

Galima tik stebėtis, kad Karelijos Petrozavodsko mieste, nutolusiame nuo Sankt Peterburgo beveik 500 kilometrų, veikia tokio aukšto lygio vyrų choras ir jis atvyko pas mus. Klausytojus salėje ir bažnyčiose jis sužavėjo muzikiniu intelektu tikrąja šios sąvokos prasme, įvairių epochų repertuaru, dainavimo nuoširdumu, ypač atliekant sakralinę muziką. Jo vadovas – Aleksejus Umnovas, įsitikinome, solidus rusų choro ir dirigavimo mokyklos reprezentantas. Iš savosios nacionalinės muzikos choras atliko anksčiau minėtus P.Čaikovskio, G.Sviridovo, O.Viktorovos kūrinius.

Ką reiškia G.Sviridovo „The Soul longs for Heaven“? Choras dar pasidalijo į du savarankiškus chorus, kurie kai kuriose kūrinio vietose pritaria solistui, kartais išeina į pirmąjį planą. Garsyno diapazonas – plačiausios skalės. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje tokio kūrinio atlikimas prilygo vyrų choro meno šedevrui.

O.Viktorovos „Posredine mira“ gaidas išgraibstė ir išsivežė žiuri. Saikingai modernios rusų sakralinės muzikos pavyzdys. Mus ji labiausiai domina.

Raiškiai išvedant melodiką ir taisyklingai artikuliuojant, buvo atlikta ir V.Miškinio daina. Per koncertą „Draugai draugams“ populiarioji „Čiornyj voron“, nors išties profesionaliai pritaikyta vyrų chorui ir lyriškai atlikta, man atrodė (publika audringai plojo) ne vietoje. ► 13

MUZIKA

◄ Visos tokios rusų dainos, pradedant nuo kazokiško S.Žarovo choro (prieš karą koncertavo Klaipėdoje – vokietaitės alpo iš susijaudinimo, žavėjosi ir pats S.Šimkus) ir baigiant Tureckio ansambliu, turi savo specifinį kvapą – su rusiško imperializmo nostalgija, pasaldinta tautinių jausmų hipertrofija. O antai P.Čaikovskio bakchantiška daina – rusų perlas vyrų chorui, šiek tiek nuvylė; prieš 25 metus A.Armino su tuomet žydėjusiu „Varpo“ choru įrašyta ši daina man atrodo gal logiškesnė minties vedimu ir temperamentu.

„Ąžuolų klubo“ choras Vilniaus „Ąžuolų klubo“ choras konkurse padainavo V.Miškinio „Tu graži esi“ ir „Peccantem me quottide“, F.Mendelssohno „Beati mortui“, N.Ipolito-Ivanovo „Blagoslovi duša moja, gospoda“, V.Tormis „Tantsulaul“, koncerte „Draugai draugams“ – V.Banaičio harmonizuotą liaudies dainą „Valio, pjovėjėliai“. Šis choras susikūrė 2016 m. iš buvusių choro „Ąžuoliukas“ dainininkų. Individuali dainininkų patirtis – nuo vaikystės iki brandos. Vyrai solidaus amžiaus, bet su gerais balsais. Kurie postringauja, kad

„Lietuvoje nėra tenorų“, ateikite pasiklausyti. Išgirsite, kokiais sidabriniais balsais dainuoja žilagalviai tenorai! (Kur yra gera mokykla ar vadovas, išmanantis vokalą, ten ir tenorų yra!) Maestro V.Gylys repertuarą parinko sumaniai, gerai jausdamas, kur šis choras gali efektyviausiai pasireikšti, skambėti kaip vargonai (F.Mendelssohnas, M.Ipolitas-Ivanovas), ir kur gali „duoti parako“ (V.Tormis) ar pademonstruoti savosios liaudies dainos grožį.

Vaikų chorai Jelgavos „Spigo studija“ konkurse įvertinta 75 balais. Atlikti kūriniai: P.Plakidžio harmonizuota latvių liaudies daina „Mistat linus mistitaji“, K.Kavecko „Oi tai dyvai“ ir J.Chydeniuso „Te Look“. Šis choras dainavo taip, kaip dauguma latvių bei mūsų chorų, – tvarkingai, gerai, patraukliai.

V.Popovo didysis vaikų choras yra viena iš Maskvoje veikiančių chorinių mokyklų (studijų). Dalyvavo daugelyje tarptautinių konkursų, lankėsi per 20 šalių, pelnė įvairiausių apdovanojimų. Konkurse Klaipėdoje šis choras pasirodė dviejose kategorijose: mokyklinių ir vaikų chorų.

Kolektyvas pasivadinęs „didžiuoju vaikų choru“, nors jame matėme ne vaikus (buvo

Vilniaus vyrų chorui „Ąžuolų klubas“ (vad. P.Gylys) lygių balsų chorų kategorijoje teko trečioji vieta.

14

ir tokių keli), o jaunas paneles. Vadinasi, girdėjome ne vaikų, o jaunų panelių balsus jau su slavių moterims būdingu temperamentu. Kažkas tarstelėjo, kad „išmuštruotos kaip kareiviai“. Dalis tiesos yra, bet tiesa ir tai, jog tame buvo matyti kažkas tokio žavaus, aristokratiško – ne vien iš Kremliaus kareivių, bet ir iš rusų poezijos klasikos. Balsai stiprūs, net labai stiprūs, skaidrūs, forsuoja garsą, kai kuriose vietose skamba kone kaip trimitai su kieta garso attacca.

Neįprastas repertuaras: daug aranžuočių ir dainų iš 1970-ųjų rusų mišraus choro repertuaro. Aranžuotės visuomet primena originalo supaprastinimą, šiuo atveju, stambiausio kūrinio – M.Berzovskio Preliudijos ir fugos iš jo Koncerto chorui „Do not reject me during my old age“ (orig. – Neotverži menia vo vremia starosti). Tokio kūrinio „permetimas“ iš mišraus choro į vaikų chorą yra tiesiog nesuvokiama – nubraukiama bent pusė ypatingųjų B.Berezovskio Koncerto chorui žanro vertingiausių savybių. Vis dėlto tai buvo įspūdingiausias konkurse pristatyto repertuaro kūrinys.

Fuga, beje, yra gana sunki – ne muzikinės kalbos ar balsų audinio požiūriu, o dėl visos medžiagos pateikimo gana aukšta tesitūra. Fuga ilga, ištisai forte. Toks originalas, o aranžuotė dar nepatogesnė

MUZIKA

V.Popovo didysis vaikų choras (vad. A.Kisliakovas) iš Maskvos vaikų chorų kategorijoje užėmė trečiąją vietą.

atlikėjams: merginoms teko per jėgą įtempti balsus, neišvengus forsavimo, dėl to dainininkių pastangos ir ištvermė vertos nuoširdaus pagyrimo. (Yra viena aplinkybė, gal išeinanti iš rusų tradicijos.

Mat ikirevoliuciniai rusų cerkvių ir rūmų chorai būdavo su labai stipriais balsais ir giedodavo rėksmingai, visu balsu, falceto net nežinota. Gal čia ir buvo kažkokia reminiscencija, apeliuojant į anuometį stilių, norėta atskleisti M.Berezovskio muzikos autentiką? Čia juk Maskvos, ne provincijos choras!) Atskiru konkurso prizu buvo įvertinta I.Stravinskio „4 sub– music songs“. Pavyko ir J.Kačinsko „Rex Christe“ bei K.Kavecko „Oi tai dyvai“.

Pirmoji pažintis su rusų chorais paliko dvejopą įspūdį. Karelijos choras pranoko lūkesčius repertuaru ir dainavimo meistriškumu apskritai. V.Popovo choras, atrodė, lyg ir nesusigaudo, kokia dabar pas mus muzika aktuali. Nebetraukia nei F.Rubcovo „Veniki poveniki“, nei A.Svešnikovo „V tiomnom lese“, nei P.Čaikovskio vidutiniškai atlikta „Neapolietiška dainelė“... Mums labai būtų įdomu ir vertinga susipažinti su naujausia rusų chorine muzika, ypač sakraline. Ar sulauksime, jei taip, tai kaip greitai kitų chorų iš slaviško arealo. Šiek tiek neramu, kad svečiai galėjo nusivilti – buvo įvertinti antrąja ir trečiąja vietomis bei diplomais. Tokia visų konkursų realybė, o autoritetingai žiuri jokių priekaištų tikrai neturime.

Moterų choras „Viva“ Šis kolektyvas garsėja originaliais meniniais sumanymais ir aukšta muzikine kultūra. Sakyčiau, nepaprastai „raštingas“. Šios kategorijos chorams skirtas privalomas kūrinys – A.Remesos „Vėjas“ (ž.

S.Nėries) – efektingas, profesionalus ir kartu nepaprastai sudėtingas vokalinės technikos atžvilgiu, primargintas aliteracinių ženklų. Nežinau, kas dar galėtų įveikti jį. Galima suabejoti: ar konkurso organizatoriai, parinkdami tokį sunkų kūrinį visiems galimiems dalyviams, nepersistengė?

Gal pabandė ir kiti, o įveikė viena „Viva“?

Nesivaržydamas pridursiu, kad tai ir sceniškas, žavus kolektyvas (šiek tiek „fanaberiškas“). Daugelis tikėjosi, jog šis choras tikrai iškovos didįjį Gintaro prizą.

Neiškovojo, tai neiškovojo. (Prasitarsiu, kad, įteikus prizus, neformalioje aplinkoje prie kavos vienas iš komisijos narių prasitarė, jog kartu vertinti moterų, vyrų ir mišrius chorus sunkoka. O kitas autoritetas, turintis didžiausią patirtį šioje srityje, neslėpė: jeigu moterų ir mišrus choras būna apylygiai, komisija nenoromis visuomet kilstelės mišrųjį.)

Trumpai apie stipriausią įspūdį palikusį kūrinį – „Ne dėl žalio vyno“. Taip pavadinta N.Sinkevičiūtės daina visiems žinoma, ją dainuoja chorai, ji skambėjo Baltijos ir Šiaurės šalių dainų šventėje, studentų dainų šventėje „Gaudeamus“, Kauno miesto

dainų šventėje, o šiemet pagal ją 2018 m. dainų šventės „Šokių dieną“ šoko šokėjai, palydimi orkestro improvizacijos ir choro.

Klausiau „Šokių dienos“ meno vadovą prof. V.Mačiulskį, kaip jis traktuoja tos dainos žanrą – ji lyrinė, karinė ar kitokia?

Atsakė, kad tai liaudies ratelis-daina, tiksliau – „poravimosi“ ratelis, kurį jaunimas senovėje žaisdavo po gavėnios iki Trijų karalių. Aišku. Iš čia ir daina lyg be aiškesnio neišbaigto turinio, saikingo pasilingavimopasisiūbavimo nuotaikos.

V.Mažintaitės kompozicija – daugiabalsė chorinė daina a cappella su soliste ir būgnu, daugiau posmų ir su atsiradusiu aiškiu turiniu. Tai ne ratelis pasisiūbavimui, o vientisa chorinė-draminė kompozicija su stipria kulminacija ir lyrine atomazga. Choras solistei – spalvinis fonas, tai kalbantis griežta tiesiogine kalba, tai vėl atsitraukiantis į antrąjį planą. Keičia vokalo koloritą – dainuoja bel canto, pereina į folklorinę manierą, grįžta atgal. Profesionaliai surežisuotos subvokalinės raiškos – judesiai, mimika, treptelėjimai turi aiškų meninį turinį ir tiesiog „kala“ klausytojams į širdį. Bet choras tomis išraiškomis nežaidžia dėl žaidimo ir nieko čia nėra dirbtina. Solistės partija – centrinė, buvo atlikta, manau, neperdėsiu, taip, kaip ją atliktų operos solistė. Iš tikrųjų visa, ką šioje „Viva“ interpretacijoje girdėjome ir matėme, nėra kokie pramanai, o ateina iš mūsų liaudies meno tradicijų, dainos archetipinių gelmių. ► 15

MUZIKA

◄ Tik tos reikšmės ir raiškos čia sukultūrintos, perkeltos į profesinio meno aukštumą. Pasikapstęs atmintyje, randu kažkokių analogų ir pas latvius, skandinavus, ir dar kitur. Tik gal ne tokių stiprių ir tiesiogiai įtaigių.

Vienetinis, sekuliarus XXI S.Šimkaus chorų konkursas jau tolsta į praeitį ir tos dienos lekia kaip „žirgai pašėlę“, bet tautos kultūros istorijoje lieka visam laikui. Arti prie tokių įvykių būdami, išgy-

vename juos nesuvokdami jų istoriškumo ir vietos ne vien miesto, bet ir visos tautinės chorinės kultūros sistemoje. Be to, įvykis – vienetinis. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. ĮV-845 paskelbtas Lietuvoje rengiamų tęstinių prioritetinių mėgėjų meno 2018–2020 m. renginių sąrašas. Iš jame įrašytų daugiau nei 15-os tarptautinių renginių chorinių – tik du: Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ rengiamas S.Šimkaus chorų konkursas ir Kauno sakralinės muzikos festivalis „Cantate Domino“. Taigi konkursą teturime vieną, sekuliarų. Ne man narstyti jo organizavimo peripetijas, kreiptis į visuomenę dėl

katastrofiško finansų tokiam renginiui trūkumo. Pasitenkinsiu reikšdamas pagarbą chorinės bendrijos „Aukuras“ prezidentui doc.

Algirdui Šumskiui ir Klaipėdos universiteto mišraus choro „Pajūrio aidos“ bendruomenei bei visiems pagalbininkams savanoriams, kurie kantriai dirbo visus mums nematomus juodus organizacinius ir kitus darbus.

Norint išvengti sustabarėjimo, senų klaidų kartojimo, kiekvienas konkursas, jam pasibaigus, reikalauja rimtos analizės ir perspektyvių išvadų. Analitinis darbas, žinoma, atliktas. Laikas ruoštis XXII konkursui, kuris jau numatytas – 2020 m. gegužės 14–17 dienomis.

Moterų choras „Viva“ (vad. V.Mažintaitė) iš Vilniaus lygių balsų chorų kategorijoje laimėjo pirmąją vietą.

16

Nerijaus Jankausko nuotr.

MUZIKA

„Musica in Vivo“ festivalio atgarsiai Birželio 25 – liepos 1 dienomis Klaipėdoje trečią kartą vyko tarptautinis smuikininkų festivalis „Musica in Vivo“, kuriame dalyvavo 23 jaunieji atlikėjai ir 28 mokytojai. Jie visą savaitę lankė meistriškumo kursus ir savo pasiekimus demonstravo viešuose koncertuose.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Renginio ištakos Kristina Kupšienė, Eduardo Balsio menų gimnazijos smuiko mokytoja, tik pradėjusi dirbti pedagoginį darbą, didžiausią dėmesį skyrė savo mokinių instrumentinių įgūdžių lavinimui. Jai neužtekdavo vien pamokoms skirto laiko, todėl vasaros metu ji juos veždavo į meistriškumo kursus. Pradžioje – į Druskininkus, kur su vaikais vasaros metu dirbo rumunų kilmės prof. Petru Munteanu, vėliau – į Šiaulius pas pasaulinio garso smuikininką Zacharą Broną, buvusį Lietuvos kamerinio orkestro vadovo prof. Sauliaus Sondeckio (1928–2016) kolegą. Pastarasis atkreipė dėmesį į nepaprastų gebėjimų K.Kupšienės mokinius ir rekomendavo juos Rusijoje veikiančiam Vladimiro Spivakovo fondui.

Tad kelioms mergaitėms teko koncertuoti Maskvoje. Taip pat dvi geriausios K.Kupšienės mokinės – Teodora Morta Ajauskaitė ir Eglė Urbonavičiūtė – grojo jungtiniame Lietuvos ir Austrijos simfoniniame orkestre, kuriam dirigavo prof.

S.Sondeckis.

E.Urbonavičiūtę šis projektas paskatino tolimesnėms studijoms pasirinkti Europos muzikos sostine vadinamą Vieną.

2010 m. baigusi gimnaziją, Eglė pradėjo studijuoti pas prof. Christianą Altenburgerį Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete, kur, baigusi bakalauro studijas, ėmė siekti ir magistro diplomo. Ten ji susitiko su žymia prancūzų smuiko pedagoge iš Liono konservatorijos Marianne Piketty, pas kurią nutarė pasimokyti kaip „Erasmus“ programos studentė. Po metų Eglė iš Liono grįžo į Vieną ir užbaigė magistro studijas.

M.Piketty patiko lietuvaitės grojimas, jos rankų „pastatymas“, muzikalumus, todėl ši pedagogė panoro iš arčiau pamatyti, kaip dirba pirmoji Eglės mokytoja. Geriausiai tai buvo galima padaryti stebint jos darbą su vaikais.

Taip E.Urbonavičiūtei-Valutei gimė idėja 2016 m. surengti pirmuosius tarptautinius smuikininkų meistriškumo kursus Klaipėdoje. Renginiui pavykus imta galvoti apie kasmetį tokio pobūdžio festivalio organizavimą. Siekiant išlaikyti bei pratęsti festivalį, kitais metais buvo įsteigta VšĮ „Musica in Vivo“. Šis pavadinimas reiškia muziką judėjime (lotynų k. vivo – gyvenimas, italų k. – gyvai, greitai).

Jos steigėjas bei direktorius yra žinomas džiazo atlikėjas Donatas Bukauskas. „Musica in Vivo“ kredo – ne tik suteikti pačias geriausias žinias, puoselėti, brandinti bei auginti jaunuosius talentus, bet ir išmokyti juos pasitikėti savimi, nebijoti suklysti ir laisvai jaustis scenoje. Norėdamas padėti

Renginio afiša.

smuiko pedagogėms, „Musica in Vivo“ vadovas D.Bukauskas apsiėmė organizuoti tarptautinį festivalį 2017 ir 2018 m.

Dviem frontais „Musica in Vivo“ drąsiai žengia pirmuosius žingsnius. Apie šį festivalį jau daug kas žino ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Informacija, perduodama iš lūpų į lūpas, greitai pasiekia jaunuosius smuikininkus bei jų pedagogus. Todėl šiemet norinčiųjų jame dalyvauti netrūko ir net ne visi į jį pateko, nes ribotas biudžetas neleido patenkinti visų norų. Pirmenybė buvo teikiama anksčiausiai užsiregistravusiesiems. Jų būta ne tik iš Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Panevėžio, bet ir iš Latvijos, Vokietijos, Prancūzijos, Kanados, Kinijos. Suvažiavo ir mokiniai, ir mokytojai, kuriems buvo įdomu susipažinti su naujais mokymo metodais. ► 17

MUZIKA

Festivalio rengėjai: „Musica in Vivo“ direktorius D.Bukauskas, mokytojos K.Kupšienė, M.Piketty ir E.Urbonavičiūtė-Valutė.

M.Piketty E.Balsio menų gimnazijoje davė patarimų jauniesiems smuikininkams.

Palangos kurhauze su orkestru „Musica in Vivo“ koncertavo E.Urbonavičiūtė-Valutė ir K.Kupšienė.

K.Kupšienė meistriškumo kursų metu.

◄ Pagrindine darbo vieta tapo

daugiau. Ypač neramu buvo tiems, kurie turėjo atlikti techniškai ir dramaturgiškai sudėtingus kūrinius, bet, juos įveikę, jautė ypatingą džiaugsmą.

Antrasis koncertas nuskambėjo sakralioje erdvėje – Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje. Pas mus dar nėra įprasta, kaip Vakarų šalyse, rengti koncertus prie altoriaus. Tačiau šį kartą, kuruojant kunigui Mindaugui Stoniui, pietinės Klaipėdos dalies parapijiečiai turėjo retą progą pasiklausyti J.S.Bacho partitų ir siuitų smuikui solo. Klausytojų būta nedaug, nes koncertinė tradicija dar nėra įsitvirtinusi visose Klaipėdos bažnyčiose. Tačiau tie, kurie klausėsi jaunųjų atlikėjų, patyrė

E.Balsio menų gimnazija. Mat jos direktorius Gintautas Misiukevičius geranoriškai suteikė patalpas savaitės trukmės meistriškumo kursams.

Juos vedė trys mokytojos – M.Piketty, E.Urbonavičiūtė-Valutė ir K.Kupšienė pagal pastarosios parengtą, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos akredituotą programą. Visiems buvo įdomu sužinoti, kuo prancūziškoji smuiko mokykla skiriasi nuo lietuviškosios.

Viešnia iš Liono noriai dalijosi savo pastabomis bei įžvalgomis, geriausiems smuikininkams suteikdama viltį toliau studijas tęsti jos klasėje.

18

Darbai vyko dviem frontais. Dienomis – kursai, vakarais – repeticijos arba koncertai. Jų per savaitę įvyko keturi.

Pirmasis buvo surengtas Prano Domšaičio galerijoje, kurios jaukia sale edukaciniams tikslams visada leidžia naudotis vedėja Kristina Jokubavičienė. Šiame koncerte pasirodė 16 skirtingo amžiaus vaikų ir jaunuolių. Skambėjo įvairių epochų bei stilių muzika – pradedant A.Vivaldi, N.Paganinio, L. van Beethoveno, H.Wieniavskio ir baigiant F.Kreislerio, E.Ysaye, P.Sarasate's, B.Dvariono kūriniais.

Salėje vos tilpo visi norintieji pasiklausyti – daugiausia tėveliai bei mokytojai. Vieni smuikininkai jaudinosi mažiau, kiti –

MUZIKA

itin didelį dvasinį malonumą. Pirma – dėl gražios muzikos, antra – dėl nuostabios akustikos, trečia – dėl pajėgių atlikėjų.

Anšlaginis finalas Trečiasis koncertas buvo surengtas S.Šimkaus konservatorijoje, jos direktorei Loreta Jonavičienei maloniai leidus pasinaudoti neseniai įrengta naująja sale.

Juk mokiniams itin svarbu įprasti koncertuoti nepažįstamose erdvėse ir išmokti greitai prie jų prisitaikyti. Birželio 28-ąją išimtinai skambėjo tik stambios formos kūriniai – W.A.Mozarto, L. van Beethoveno, F.Mendelssohno, C.Saint-Saënso, H.Wieniavskio, J.Brahmso, P.Čaikovskio sonatos ir koncertai, kurie yra prieinami tik pažengusiems mokiniams. Jie įrodė savo meninę brandą, atlikdami šiuos nelengvus kūrinius, ir puikiai reprezentavo savo mokytojus bei mokyklas. Šiuose koncertuose dalyvavo dvi pedagogės pianistės: Liliana Petreikienė-Rybakova ir Inga Vyšniauskaitė. Abiem teko nemažas krūvis akompanuojant smuikininkams, kurių repertuaro būta itin plataus, tačiau jos puikiai atliko savo partijas, prisiderindamos prie solistų ir išlaikydamos ansamblinę darną.

Tokiu keliu galėtų eiti ir Klaipėda, suvienydama savo jėgas, rengiant džiazo, tautinės ir klasikinės muzikos festivalius, padedančius ugdyti naują atlikėjų bei klausytojų kartą.

Festivalis savo kulminaciją pasiekė liepos 1-ąją Palangoje. Tą vakarą Kurhauzo salėje įvyko paskutinis anšlaginis koncertas, kuriame su kameriniu orkestru „Musica in Vivo“, sudarytu iš Klaipėdos ir Vilniaus stygininkų, koncertavo visos trys festivalio lektorės – E.UrbonavičiūtėValutė, K.Kupšienė ir M.Piketty. Po jų sekė pajėgiausių mokinių pasirodymai.

Pirmojoje dalyje skambėjo A.Vivaldi, J.S.Bacho, antrojoje – W.A.Mozarto muzika. Kamerinio orkestro skambesį praturtino Klaipėdos koncertų salės paskolintas klavesinas, už tai festivalio organizatoriai nuoširdžiai dėkoja jos direktorei Danutei Žičkuvienei, nes šio baroko ir ankstyvo klasicizmo epochų atributo (juo skambino Eglė Karbauskė) negali pakeisti joks kitas klavišinis instrumentas.

Trečiojo tarptautinio smuikininkų festivalio „Musica in Vivo“ dalyviai ir rengėjai.

Festivalis baigėsi iškilmingu padėkų, diplomų bei dovanėlių įteikimu. Apdovanojimus įsteigė partneris – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Visi išsiskirstė pakiliai nusiteikę, planuodami po metų vėl sugrįžti į Klaipėdą.

Žvelgiant į ateitį „Musica in Vivo“ ateityje žada plėstis – pratęsti kursų laiką, pasikviesti daugiau pedagogų, praplėsti koncertų geografiją.

Tikimasi surasti ir daugiau rėmėjų, nes šį kartą materialinės paramos buvo sulaukta tik iš filantropo Rimanto Cibausko.

Iš pirmo žvilgsnio gali kilti klausimas, ar reikia uostamiesčiui dar vieno festivalio.

Be abejonės, atsakyčiau – reikia, prisimindama, kai keliaujant po Austriją sutiktas bendrakeleivis man aiškino: „Mes, austrai, neturime derlingų dirvų ir didesnių žemės išteklių, bet nuo seno garsėjame savo muzika. Todėl ir rengiame daugybę festivalių, kurie pritraukia klausytojus iš viso pasaulio, atnešdami mūsų šaliai finansinę ir dvasinę naudą.“ Tokiu keliu galėtų eiti ir Klaipėda, suvienydama savo jėgas, rengiant džiazo, tautinės ir klasikinės muzikos festivalius, padedančius ugdyti naują atlikėjų bei klausytojų kartą.

Festivalio archyvo nuotr.

19

TEATRAS

„TheATRIUM“ fes Birželio 2–25 dienomis Klaipėdos dramos teatre vykusio tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ spektaklius stebėjo būrelis uostamiesčio teatrologų, kultūros apžvalgininkų, dramaturgų. Petras Bielskis, Salomėja Burneikaitė, Jūratė Grigaitienė, Virginija Rimkaitė ir Sondra Simanaitienė pasibaigus festivaliui susirinko į apskritojo stalo diskusiją pasidalyti mintimis ir pastebėjimais ne tik apie matytus lietuvių bei užsienio teatrų spektaklius, bet ir apie šiandieninę teatro situaciją apskritai. Festivalio programa buvo iš tiesų labai turininga, įdomi, todėl beveik kiekvienas dramos ar šokio spektaklis, taip pat įspūdingi atidarymo ir uždarymo koncertai verti atskiros recenzijos ir rimtos teatrologinės analizės. Tačiau ribota straipsnio apimtis leidžia aptarti tik kai kuriuos aspektus, pasidalyti nuomonėmis, iškelti pagrindines problemas ir esmines įžvalgas, nepretenduojančias į išsamų festivalio apibendrinimą.

Teatras ir kritika J.G.: Surengtas jau antrasis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“, kurį organizuoja Klaipėdos dramos teatras. Kaip šis festivalis atrodo šalies ir miesto kontekste?

P.B.: Festivalis įdomus menine ir geografine apimtimi: lenkai, estai, baltarusiai, gruzinai. Spektakliai sukėlė daug minčių ir idėjų. Miestui didelė nauda, kai toks didelis kultūrinis vyksmas. Pavyzdžiui, man atrodo, kad Baltijos šalių teatrų festivalis ne toks raiškus, dažnai jo programa formuojama pripuolamai, atsitiktinė. O čia – europinio lygio renginys, kai gali daryti rimtas apžvalgas ir apibendrinimus. Tokie festivaliai iškelia teatrologijos reikšmę ir nurodo jos vietą teatro kultūroje. Pastaruoju metu teatrologijoje kaip ir literatūroje pastebimas rašymas apie rašymą. Teatrologija turėtų būti režisūros sudėtine dalimi. Režisierius nepajėgus moksliškai analizuoti reiškinių, dažniausiai veikia impulsyviai ar intuityviai. Teatrologas gali atlikti svarbų vaidmenį teatre. Galime priminti B.Sruogos ir A.Olekos-Žilinsko kūrybinį bendradarbiavimą. Reikia daugiau teatro ir kritikos kūrybinės sąveikos, geranoriškumo, mokslinės analizės.

20

J.G.: Dabar vyrauja kone atviras antagonizmas – vienoje barikadų pusėje yra teatras, kitoje – kritika.

S.B.: Pritariu, teatrologams turi rūpėti ne tik analizė, bet ir ryšio su publika palaikymas. Ne visi žiūrovai yra kryptingai išsilavinę. Į festivalio spektaklius publika ėjo gausiai, ji ištroškusi teatro. Tačiau po spektaklių žiūrovai dažniausiai apsiriboja vertinimu – patiko arba nepatiko. Retas

kuris paskaito kritikos straipsnius kultūriniame leidinyje. Gal vertėtų ateityje pagalvoti apie galimybę po spektaklių žiūrovams pasilikti su kūrybine grupe, pasikalbėti, aptarti, pasidalyti mintimis, kartu paieškoti atsakymų į kilusius klausimus.

J.G.: Idėja gera. Galima būtų pasiūlyti organizatoriams surengti viešus aptarimus, diskusijas kartu su žiū-

Antrojo tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ atidarymo koncertas Klaipėdos dramos teatre: italų

TEATRAS

stivalio įžvalgos rovais. Išklausius spektaklio kūrėjų mintis, gerokai prasiplėstų ir žiūrovų kultūrinis akiratis, suvokimas, vertinimo galimybės.

P.B.: Man atrodo, kad teatrą kaip visuomeninį reiškinį kažkas sąmoningai orientuoja, nukreipia, formuoja. Žiūri vieną ar kitą lenkų, lietuvių spektaklį – ir jie visi panašūs, dingsta unikalumas. Man įdomu, kaip lenkai ar gruzinai supranta teatrą, mato žmogų, o dabar kažkur pradingo tautų savitumas, individualus matymas ir mąstymas. Todėl teatrologija turėtų įsigilinti ir analizuoti teatro reiškinius tuo požiūriu, padėti iškelti problemas ir tendencijas, meninį savitumą, tautinį individualumą.

Resursai nesenka V.R.: Ko gero, festivalyje rodytas E.Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ atitiktų jūsų keliamus gero teatro reikalavimus tautinio identiteto aspektu?

P.B.: Teatrologas turėtų atsekti ir nuolat analizuoti teatro sąsajas, ryšius, teatrinio judėjimo dėsningumus. Gal vienas reži-

duetas „Musica Nuda“.

„Nr.34 Revoliucija“ (rež. E.L.Semper, T.Ojasoo, teatras „Nr. 99“, Estija).

sierius E.Nekrošius, man atrodo, suvokia savo kaip kūrėjo vaidmenį. Esu kalbėjęsis su juo ir klausiau apie jo teatro kalbą, iš kur visa tai. Jis atsakė labai paprastai: „Iš Šiluvos, aš ten gyvenau iki 18 metų. Tie

metai sėdi manyje ir dabar tik realizuojasi. Tik gaila, kad tas viskas palengva užsineša ir pradingsta, resursai senka.“ Taigi režisieriaus pasaulėžiūra, visos tos formos atsirado iš ten, iš gimtosios vietos kultūrinės terpės, individualaus patyrimo. Kritikoje tie procesai visai nematomi.

Paskutinis režisieriaus darbas – S.Šaltenio „Kalės vaikai“ – rodo, kad paveldėti kūrybiniai resursai nesenka. Suvokti visus E.Nekrošiaus spektaklio ženklus nėra paprasta. Jie ne vienareikšmiai. Kurį laiką lenda išankstinė Baltosios kalės legendos nuostata. Tik vėliau, kai nuo pradžios iki galo scenoje tūno K.Donelaičio figūra ir apie jį sukasi visos kitos figūros, imi atsekti pagrindinį spektaklio raktą.

K.Donelaičio gyvenimas kaip lino kančia, kaip rugio drama, kaip Baltosios kalės ištikimybė.

J.G.: Jūs iškėlėte rimtą spektaklių vertinimo atskaitos tašką. Žiūrint iš tos perspektyvos, kaip vertinate vieno žymiausių estų teatro „Nr. 99“ spektaklį „Nr. 34 Revoliucija“? Apie kokią revoliuciją spektaklyje kalbama? ► 21

TEATRAS

◄ P.B.: Estai turi gerą režisūros mo-

„Mama Drąsa“ (rež. E.Senkovas, Klaipėdos dramos teatras).

kyklą, ateinančią nuo K.Irdo, V.Panso, M.Unto, M.Mikiverio ir kitų. Estų spektaklis „Nr. 34 Revoliucija“ atrodė labai įdomus, susidedantis iš dviejų dalių. Įsiminiau teiginį, kad reikia sukurti kultūrą, kuri sąmoningai priešintųsi esamai kultūrai. Visa revoliucingumo esmė.

Tai primena seniai žinomą proletkulto idėją. Pirmoje dalyje aktoriai ir bando kurti naują kultūrą. Labai įdomi teatrinė leksika: tarsi pasakos trys paršiukai stato rūmą iš pagalių. Daug pastangų ir niekinis rezultatas. Antrojoje dalyje viskas ryškiai keičiasi: jie nebevaidina veiklos, o tik pakelia klasikinių tekstų fragmentus, kurie nebepasiduoda konstrukcijos statymui. Taip realizuojamas minties konfliktas.

Nūdienos tendencija

„Tartiufas“ (rež. O.Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

„Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius, Klaipėdos dramos teatras).

22

V.R.: Man estų spektaklis buvo įdomus, nes iš esmės atitiko postdraminio teatro kanoną: spektaklyje nėra veikiančių psichologizuotų charakterių, o tik atlikėjai, nėra aiškaus siužeto, naratyvo. Paprieštaraučiau profesoriui, esą festivalio spektakliai buvo panašūs, neturėjo savo veido. Aš galvoju, kad kaip tik turėjome galimybę pamatyti daug savitų, skirtingų žanrų spektaklių. O nustatyti, ar tai lietuvių, ar lenkų teatras, yra sudėtinga, turime pripažinti ir priimti, kad šiuolaikiniame mene ribos niveliuojasi. Tad festivalio kontekste estų teatras išsiskyrė savo raiška: pirmoje dalyje žodinio naratyvo nėra, o antroje dalyje tariamas visiškai padrikas tekstas be aiškesnės logikos. Ir tai yra esminis postdraminio teatro bruožas: tekstas nebevaldo spektaklio.

P.B.: Bet iš kur tai ateina – tekstas be prasmės ir ryšio? Būtent niveliacija ir yra pati pavojingiausia dabarties teatro tendencija.

V.R.: Manau, tai yra nūdienos tendencija: žmonės nebesuvokia ilgesnio teksto, gyvename trumpų žinučių ir vaizdų laikais. Šio proceso ištakomis galėtume laikyti XX a. Vakarų Europoje prasidėjusią logocentrizmo kritiką: įvairiose srityse sukilta prieš logoso suponuotą tvarką, sistemą, naratyvą. Teatras, ieškodamas naujų formų, irgi stengėsi griauti / ardyti

TEATRAS

siužetą: iki tol nekvestionuota draminio teksto įtaka spektakliams patyrė krizę.

Absurdo teatras, simbolistai, tas pats B.Brechtas – visi bandė iš esmės pakeisti tradicinį teatrą, vis dėlto, nuo žodžio ir nuo siužeto toli nepabėgo, liko teksto pasaulyje. Postdraminiame teatre draminis tekstas tampa lygiaverčiu komponentu greta vaizdo, garso, ritmo ir pan. Arba jo visai nelieka.

P.B.: Teatras kokybiškai pasikeitė, o tiksliau, kažkas (tas kažkas yra realus ir apčiuopiamas) atkakliai visomis priemonėmis pakeitė. Jis neveda minties, nors visą laiką pagrindinė teatro misija buvo atskleisti kokią nors idėją, mintį, turinį...

Ir kai mintį iškastruoja, eliminuoja, kokia tada apskritai teatro ir kūrybos funkcija?

V.R.: Aš ne tai turėjau omenyje. Manau, kad kiekvienas kūrėjas pradeda nuo minties, nuo koncepcijos, bet nebėra nuoseklaus žodinio naratyvo, kuris įprastai draminiame teatre vėliau tik iliustruojamas vaizdu. Postdraminiame teatre, kaip ir šiame estų spektaklyje, žodinę raišką keičia vizualumas.

„Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ (rež. A.DudaGracz, „Teatr Nowy“, Lenkija).

Daugiabriaunis, atviras P.B.: Spektakliuose vieną epizodą keičia kitas, trečias ir nebėra tąsos, minties.

Iš kur tokia tradicija? Kas taip staigiai pakeitė situaciją? Spektaklis ir žmogus, jų sąveika ir tikslas? Iš tokio spektaklio aš neišeinu tvirtesnis, o silpnesnis.

J.G.: Reikia pripažinti, kad dekonstrukcija yra vienas pagrindinių šiuolaikinio meno bruožų. Grįžtant prie estų „Revoliucijos“, norisi paklausti, ar tai buvo dekonstrukcija, ar vis dėlto bandoma kažką sukonstruoti. Spektaklis prasideda labai ilgai trunkančiu aktorių ryškiai raudonais plačiais kostiumais sukimusi apie savo ašį. Ką jis galėtų simbolizuoti? Ar tai tik pasirengimas spektakliui, įsisukimas į savotišką transo būseną, o gal žiūrovų įvedimas į vyksmą scenoje, ar į jį telpa ir gilesnės prasmės? Ir ką tokia ryški pradžia turi bendro su pabaiga, kai ekrane rodomi realūs aktorių skendimo jūroje kadrai?

Ar garsiam estų režisieriui Tito Ojasoo pavyko šiuo spektakliu išreikšti savo meninę poziciją? ►

„Tėvų susirinkimas“ (rež. M.Charkviani, D.Khorbaladze, teatras „Open Space“, Gruzija).

„Opiumas“ (rež. A.Marčenka, „Art Corporation“, Baltarusija).

23

TEATRAS

◄ V.R.: Manau, kad pavyko. Spektaklis

„Ktulu šauksmas“ (rež. M.Borczuchas, „Nowy Teatr“, Lenkija).

daugiabriaunis, atviras įvairioms interpretacijoms, todėl tikiu, kad visi matėme jį skirtingai – priklausomai nuo ženklų, kuriuos priėmėme. Mačiau spektaklį, kuriame parodoma revoliucijos tamsioji pusė, ironizuojamas revoliucijos patosas.

Gražios raudonos atlikėjų sijonų gėlės, atlikėjams dešimt minučių besisukant apie savo ašį pradžioje, po to šūksnis „Revoliucija“, ir štai scenoje matome tirtančius, drebančius, revoliucijos nustekentus žmones, kurie labai entuziastingai iš ilgų lentų stato pastatą be pamatų vien tik idėjos vedami. Vėliau visa tai pavirsta keistu kultūriniu popsu, farsu, kiču su blizgančiomis gėlėmis ant galvų. Galiausiai pabaigoje visi skęsta vandenyje. Tarsi revoliucija nužudo savo vaikus.

J.G.: Kaip jums atrodo, ar buvo kalbama apie politinę, ekonominę, socialinę ar vis dėlto kultūrinę revoliuciją?

P.B.: Griovimas kaip reiškinys nevyksta lokaliai, jei vyksta, tai vyksta visose grandyse paraleliai.

V.R.: Aktoriai daug kalbėjo, kad mes turime sukurti kultūrą, kuri sąmoningai priešintųsi dominuojančiai kultūrai. Bet kultūra neatsiejama nuo politikos, kaip ir politika nuo kultūros. Spektaklyje yra naudojamas Prometėjo įvaizdis. Jis buvo didis revoliucionierius, todėl įtariu, kad su kultūros lauku spektaklis susijęs labiausiai.

Įtikino fikcija „Meistriškumo klasė“: Lenkijos „Chorea“ teatro kūrybinių dirbtuvių pristatymas (Tomaszas Rodowiczius, Tomaszas Krzyzanowski, Elina Toneva ir aktoriai).

Koncertas-instaliacija „Garso namai“ (rež. W.Blecharzas, J.Slovackio teatras, Lenkija).

24

J.G.: Bet prisiminkime kaip įdomiai spektaklyje dekonstruojamas Prometėjo mitas. Prometėjo maištingumas pasireiškė tuo, kad jis pavogė ir atnešė žmonėms ugnį prieš visagalių Dievų valią, užsitraukdamas jų rūstybę ir amžiną bausmę. Ugnies, kaip dieviškos kūrybinės kibirkšties, uždegančios žmonių širdis, spektaklyje nebeliko. Ugnis keičiama vandeniu, kuriame spektaklio pabaigoje dramatiškai skęsta visi herojai. Manau, šioje paralelėje yra užkoduota tam tikra mintis ir prasmė.

S.S.: Estų spektaklis ritualinio teatro kalba papasakojo apie pasaulio, kuris neturi Dievo, pabaigą. Tvanas apsemia žemę ir visi „šviesaus rytojaus“ statytojai nuskęsta, nes šiais laikais Nojaus gimimas neįmanomas. Nojaus nėra – išsigelbėjimo nebus.

Spektaklyje labai svarbus tekstas – mitinis

TEATRAS

pasakojimas supinamas su prekybos centre besiblaškančio žmogaus būsena, daug kalbinės raiškos, ritualas konstruojamas lėtai ir struktūriškai – iš pradžių tarsi sufijai sukimosi judesiu apvalo erdvę, kurioje prasideda naujosios bažnyčios – prekybos centro statyba. Kadangi spektaklis skirtas Estijos valstybės atkūrimo šimtmečiui, tai šios intencijos kontekstualumas yra svarbus. Šis spektaklis, kaip ir „Tartiufas“ bei „Ponia bus patenkinta...“, kalba apie šiuolaikinio sociumo vakuumą, neįgalumą.

V.R.: Žmonėms Prometėjo padovanota ugnis, suprantama kaip kultūros simbolis, galiausiai skęsta. Manau, tai pralaimėjimas.

P.B.: Teisingai, būtent tai. Tik, žinoma, reikėtų kalbėti labiau apibendrintai, ne taip kietai, juk čia ne matematika. Bet kultūros tezė spektaklyje itin svarbi ir nuosekliai atskleidžiama, o ir visos kitos reikšmės labai plačios ir apibendrintos.

J.G.: Estų spektaklis „Revoliucija“ prisodrintas ryškių vaizdinių, simbolių, prasmių. Ir greta festivalyje – kardinaliai skirtingos stilistikos ir žanro, kone natūralistinis lenkų Poznanės teatro „ Teatr Nowy“ spektaklis „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“, sukėlęs audringą žiūrovų reakciją. Kaip vertinate šį spektaklį?

P.B.: Spektaklį reikėtų vertinti ne atsietai, o lenkų kultūros kontekste. Susidaro įspūdis, kad režisierė piktnaudžiauja kai kuriais dalykais. Pavyzdžiui, ta girta jauna moteris kaip pradėjo dar fojė prieš spektaklį šlitinėti, sijoną kilnoti, taip ir pabaigė, todėl jos personažo charakteris nepajudėjo iš pradinio taško ir nesivystė.

Susilaikau nuo komentarų, nes nežinau, kokioje vietoje šiuolaikiniame lenkų teatre šis spektaklis dabar yra.

V.R.: Deja, šio straipsnio apimtis neleidžia taip giliai nerti ir analizuoti, todėl derėtų susitaikyti su tuo ir spektaklį nagrinėti ne lenkų, o šio tarptautinio festivalio kontekste.

S.B.: Žiūrovai klaipėdiečiai gavo visą paletę destrukcijos, kurios šiame spektaklyje buvo labai daug. Aš vieną dalį pažiūrėjau ir išėjau. Beje, iš spektaklio esu išėjusi gyvenime tik du kartus, tačiau šitos destrukcijos dozės man buvo nepakeliamos.

V.R.: Spektaklyje tikrai buvo daug destrukcijos. Jis nėra malonus, nėra lengvas.

Tačiau neįtikėtinai paveikus, galbūt net — paveikiausias visame festivalyje. Trečdalis

žiūrovų išėjo po pirmos dalies, trečdalis juokėsi, trečdalis verkė. Visi vienaip ar kitaip įtikėjo fikcija: ji ir žeidė, ir juokino, ir pykdė. Tai gerai. Apie spektaklį vis kur nors pakampėse žmonės diskutavo likusio festivalio metu. Jo klampumas verčia sugrįžti ir naujai analizuoti. Tai irgi gerai.

Paveikti šokiruojant S.B.: Jeigu aš morališkai būčiau nusiteikusi žiūrėti tokį spektaklį, aš jį iškentėčiau.

Tačiau dabartiniame etape aš nebenoriu tokių destrukcijos dozių, tačiau dabar išeina taip, kad aš teisinuosi, kodėl išėjau iš spektaklio.

V.R.: Jūsų reakcija buvo absoliučiai natūrali ir teisinga, nes scenoje vyko baisūs dalykai. Bet aš galvoju, kad tai ir yra spektaklio tikslas – šokiruoti ir taip paveikti publiką.

Po tokių spektaklių didžiausia tiesa būtų mirtina tyla – niekas neploja ir visi išsiskirsto.

P.B.: Destrukcijos yra daug gyvenime, o dabar – ir teatre. Nuo ryto iki vakaro smurtas srūva per radiją, televiziją, spaudą. Kai pažiūriu tokias „Vestuves“, galiu susidaryti labai blogą įspūdį apie Lenkiją ir joje gyvenančius žmones – nešvara, prievarta, vulgarumas, kraujas. O gal bjaurastis kaip grožio kategorija? Gali būti ir taip, bet tada ir kalbėkime apie tai. Kitame lenkų spektaklyje yra ištariama įdomi frazė, kad žiaurumas yra užkrečiamas. Kaip žmonėms toliau gyventi, spręsti savo problemas, pažiūrėjus tokį negatyvų spektaklį?

J.G.: Man jis sukėlė visai kitų minčių ir jausmų. Nors buvo daug smurto, kraujo, sekso, žiaurumo, spektaklyje atsiskleidė ir nemažai krikščioniškų motyvų. Pagrindinė mintis, sakyčiau, – meilės artimam žmogui arba kitaip tariant brutalus Dievo nužudymas. Svarbi spektaklyje beveik mistinė Reginčiosios figūra. Visi aktoriniai darbai nepaprastai raiškūs, galingi, tiesiog aukštasis pilotažas. Įsiminė daug scenų ir ypač pirmasis jaunųjų šokis, kai kiekvienas personažas atsiskleidė visu ryškumu ir grožiu. Buvo pasiektas toks dramatizmo

laipsnis, kai norėjosi ne juoktis, o verkti.

Man atrodė, kad aktoriai ne charakterius kūrė, o save dalijo, aukojo. „Neišėjo“ iš vaidmenų net pertraukų metu. Nesuardė teatro iliuzijos tradiciniu nusilenkimu žiūrovams plojant ir spektaklio pabaigoje.

Galbūt šis spektaklis iš dalies artimas ir tęsia jų kraštiečio režisieriaus J.Grotowski teatro tradiciją.

P.B.: Bet tai jau arti fiziologinio teatro, kai scenoje paima bizūną ir muša žmogų, kol iššoka randai ir pasipila tikras kraujas.

V.R.: Spektaklis šokiruoja. Vieniems reikia to sukrėtimo, kitiems nereikia. Režisierė sudėjo į spektaklį viską, ką paprastai teatre laikome beskonybe tiek turinio, tiek formos požiūriu. Ir tai yra sprendimas.

Purvas specialiai brukamas, kad žiūrovai čia ir dabar keltų klausimus, ieškotų atsvaros.

S.B.: Kiek kartų gyvenime teko „nusipirkti purvo“? Kiek už tai sumokėjai, o kiek kartų gavai dykai?

V.R.: Tik norėjau pasakyti, kad jei spektaklis nepatiko, dar nereiškia, jog jis nepasisekęs. Jis apsimetė būsiąs prastas, neskoningas, neįdomus ir primityvus, bet ir įtraukė, ir erzino, ir pykdė, ir graudino.

Taigi jis mane apgavo, ir man tai patinka.

Toks įžūlus sąmoningo primityvizmo ir kičo triumfas.

S.S.: Lenkų „Ponia bus patenkinta...“ ir „Tartiufas“ – Larso von Triero filmo „Dogvilis“ (2003) giminaičiai. L.Trieras parodė žiaurią ir uždarą visuomenę. Galbūt tada filmas taip sukrėtė dar ir todėl, kad turėjome vilties dėl bendros Europos: ištrūkę iš sovietijos kalėjimo, einame į Europą – bendruomeniškumo oazę, kurioje būsime nuoširdūs ir kitus suprasime. Šiandien šios iliuzijos nebeliko. Lenkiškas Kamyko kaimas ir tartiufiškas Vilnius yra Dogvilio broliai ir seserys.

Savivokos būtinybė J.G.: Spektaklis tikrai nėra gražus, patogus, tvarkingas. Tiesiog jis sukėlė tokias stiprias mintis ir emocijas, kurios į šipulius sudaužė bet kokius realius ar įsivaizduojamus rėmus, stereotipus, į kuriuos esame dažnai gyvenime įsprausti. Atrodo, kad mūsų nematomą, o tik nujaučiamą vidinį jausmų pasaulį būtų kas išvertęs į išorę tarsi kokią odą ir tada rampų ► 25

TEATRAS

◄ šviesoje tapo matomi visi gerai atpažįstami, žaizdomis, pūliais ir krauju paženklinti bjaurumai bei skauduliai. Kas nematoma, tapo regima, todėl kartais sveika patirti tokį meninį sukrėtimą, (laimė, ne realiame gyvenime, o tik teatre), kai pamatai, išsigąsti, pasibaisi ir tik tuomet pradedi keistis, tobulėti. Šis emocinis giliai įsišaknijusių stereotipų ir ketvirtosios sienos sudaužymas man buvo ir savotiškai gražus, ir labai paveikus.

V.R.: Dažnai spektakliuose vyrauja atvira ir plokščia destrukcija, rėkimas, brutalus elgesys, kraujas, neatliekantys jokio vaidmens, nieko neduodantys, niekur nevedantys, tiesiog — nemalonūs, neestetiški, nejaukūs ir tiek. Tačiau šiame spektaklyje nėra plokštumo: destrukcija, kičas, brutalumas nėra savitiksliai.

S.S.: Lenkai po spektaklio nenusilenkė, jie išliko vaidmenyse, stovėjo ir žiūrėjo į plojančius žiūrovus. Šios minutės po spektaklio, kai vyriausias Kamyko kaimo senis stovi prieš žiūrovus ir kuo nuoširdžiausiai šypsosi, sakydamas, mielieji jūs mano, kaip gera, kad jūs visi pritariate Kamyko kaimo žmonėms, ačiū jums, – šios minutės man yra svarbiausios savo įtaigumu iš viso festivalio, nes labiausiai mane nubloškė į savivokos būtinybę.

S.B.: Mane jaudina spektakliai, kuriuose kalbama apie trapius vidinius dalykus.

Tokių neradau šiame festivalyje, bet tokių yra mano gyvenime. Ateidama į festivalio spektaklius noriu būti pasiruošusi, noriu iš anksto žinoti, apie ką spektaklis bus.

Informacijos trūko. Programėlėje apie „Vestuves“ radau trumpą anonsą, kad šis spektaklis yra pelnęs keturis prestižinius apdovanojimus, todėl pamaniau, kad verta į jį nueiti. Tačiau elementariai žmogiškai nepajėgiau išbūti iki galo.

Laikas keičiasi, ir forma turi keistis. Estų spektaklyje Prometėjo nešamą ugnį keičia vanduo, tai galiu perfrazuodama pasakyti, kad šiandien mane jau domina labiau „vanduo“ nei „ugnis“. Pavyzdžiui, gruzinų spektaklis „Tėvų susirinkimas“ buvo ilgas, tačiau labai netikėtas. Aš iš tos kartos, kurie gruzinus pamena kaip artimus, myli ir mėgsta jų dainas, ne kartą teko buvoti Gruzijoje. Mane nustebino spektaklyje išreikštas atviras skausmas dėl šeimos problemų. Gruzinų santykiai šeimoje atrodė visada kitokie, stipresni, perduodami vaikams su šeimos vertybėmis. Spektaklis atvėrė užslėptą skausmą, 26

Festivalio uždarymo koncerte triumfavo Ukulele Orchestra of Great Britain / Didžiosios Britanijos ukulelių

kad griūva vertybės. Jaunimas kalba apie dėmesio ilgesį, visi jie tame spektaklyje tarsi kokie neišnešioti kūdikiai, jaučiasi nepakankamai mylimi, – tarsi šeimų irimo pasekmė.

Atpažįstami ir pažįstami V.R.: Gruzinų spektaklyje juk taip pat buvo daug destrukcijos. Vadinasi, kalbame apie režisūrinius sprendimus, apie formą.

Šiuo aspektu „Vestuvių“ sprendimas man priimtinesnis; gruzinų spektaklis buvo neįdomus.

J.G.: Aš sėdėjau gale, todėl beveik nieko nemačiau, kas vyksta scenoje. Tik skaičiau tekstą titruose. Įsiminė jaunų žmonių gana fragmentiškos mintys apie save, šeimą, tautą, ypač suklusau, kai jie paeiliui dalijosi mintimis, koks turėtų būti ir kaip elgtis pavyzdingas vyras gruzinas. Ir man spektaklis nepaliko gilesnio įspūdžio, skirtingai nei lenkų „Vestuvės“, kurios mane suerzino kaip tą bulių koridoje, išplėšė iš

TEATRAS

labai aktuali, nūdieniška, dovanojanti žiūrovams atpažinimo džiaugsmą, kai gali „gyvai“ matyti ir kalbėtis su toli nuo šeimos esančiais artimais žmonėmis.

V.R.: Aktoriai iš tiesų dirbo nuoširdžiai, kiek galima dirbti tokiomis sąlygomis.

Gruzinų ir baltarusių spektaklius skirčiau prie tų, kurie, deja, nepaliko įspūdžio, buvo atpažįstami ir pažįstami, neintrigavo.

Tokios teatrinės patirtys gana tvarkingam ir monotoniškam daugelio žmonių gyvenimui suteikia aštrumo, skonio ir ryškesnių spalvų.

Tačiau vis tiek džiaugiuosi, kad jie festivalio programoje buvo. Neabejoju, kad organizatoriai atsakingai ieškojo: spektakliai gerai įvertinti, aktualūs, novatoriški savo šalyse. Mūsų kontekste jau nei aktualu, nei novatoriška. Mes juk tokie išlepinti.

J.G.: Man įdomiausia buvo stebėti, kaip gruzinų ir baltarusių aktoriai atranda šiuolaikinį teatrą ir patys kaip vaikai smėlio dėžėje krykštauja ir džiaugiasi savo techniniais ir meniniais sprendimais. Jie dėl labai objektyvių priežasčių padarė pauzę ir dabar stengiasi mus pasivyti. Mes nuėjome jau toli, viską išbandėme. O jie tik dabar atranda naująjį teatrą ir jo galimybes.

Režisūrinis ėjimas orkestras.

Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

komforto zonos, kažką viduje praplėšė, išdraskė. Ar tai gerai, ar blogai – nežinau, didelio džiaugsmo mano gyvenimui nepridėjo. Tačiau aš džiaugiuosi turėdama tokių teatrinių patirčių, kurios gana tvarkingam ir monotoniškam daugelio žmonių gyvenimui suteikia aštrumo, skonio ir ryškesnių spalvų.

V.R.: Lygiai kaip ir Baltarusijos spektaklis „Opiumas“: nei režisūrinis sprendimas, nei pati pjesė manęs nepalietė.

Aktoriai visą spektaklį murkdosi žemėse ir tos žemės buvo tokios žeminančios...

J.G.: Pritariu Virginijai, kad tikros žemės panaudojimas buvo visiškai nepagrįstas, specialiai primestas. O ir videoprojekcijos (rugių laukas, kombainai ir kt.) gana iliustratyvios ir atsitiktinės. Pjesės dialogai labai buitiniai, realistiški, juose atsiskleidžia baltarusių vienos šeimos skurdi buitis, nesėkmingos darbo paieškos, kai kurie socialiniai ir politiniai motyvai. Žemės įvaizdis stilistiškai reikalautų labiau poetinio, apibendrinto pjesės pagrindo. Įsiminė epizodas, kai vienas iš sūnų kalba su motina ir broliu per skaipą. Situacija

S.B.: Viskas remiasi finansais. Festivalis negauna pakankamai lėšų, todėl yra tam tikros ribos, ką įmanoma pakviesti, o ko ne.

Labai svarbu, kad festivalis vyksta Klaipėdoje ir tai yra bene vienintelė proga uostamiesčio žiūrovams pamatyti užsienio spektaklius.

J.G.: Daug kalbėjome apie užsienio teatrų spektaklius, o kaip festivalio kontekste atrodė lietuviška programa: „Mama Drąsa“, „Tartiufas“?

P.B.: Aš žinojau senąjį latvių teatrą – Smilgis, Petersonas, Vecumniecė, tačiau jie neišsiaugino jaunosios režisierių kartos. Pavyzdžiui, spektaklyje „Mama Drąsa“ jauno latvių režisieriaus Elmaro Senkovo problema, kad jis, mano supratimu, neturi krypties arba temos. ► 27

TEATRAS

◄ Režisierius kalba apie karą, o ką naujo nori pasakyti? B.Brechtas anuomet labai aiškiai pasakė, kad čia svarbiausias žmogus kare, kaip jis geba išlikti sudėtingoje situacijoje. Šiandien žmogus yra tik mažas, nieko pakeisti negalintis varžtelis galingų pasaulio valstybių vadovų politiniuose žaidimuose. Sąlygos yra pasikeitusios, o teatras karo priežasties tebeieško žmoguje.

J.G.: „Mama Drąsa“ spektaklyje sudomino vienas režisūrinis ėjimas, kuris nebuvo išbaigtas. Aš supratau, kad B.Brechto pjesės „Motušė Kuraž“ siužetas, personažai, kolizijos buvo specialiai režisieriaus sumenkinti, priskirti gana paviršutiniško teatrinio žaidimo sferai. Juk žiūrovai negali priimti rimtai motušės Kuraž vyro asmenyje su aukštakulniais bateliais ir blizgančia rankine. Tai parodija. Atsvara tai žaidybinei, dramaturgo išgalvotai teatro iliuzijai turėjo būti realūs dokumentiniai intarpai, kuriuose aktoriai pasakoja kareivių, iš tiesų patyrusių karo siaubą ir beprasmybę, istorijas. Tačiau teatrinės iliuzijos ir realaus gyvenimo konfliktas neįvyko, nes šie du skirtingi lygmenys susiniveliavo. Turbūt vienintelis aktorius Linas Lukošius įtaigiai papasakojo Afganistano karo istoriją, kuri sukrečia. Kiti aktoriai kareiviai taip pat įdomūs, tačiau jų istorijos labiau kelia juoką, o ne verčia susimąstyti. Nebuvo išryškintas teatro ir tikrovės susidūrimas, todėl dingo dramatizmas ir spektaklis nuslydo paviršiumi.

Dviejuose lygmenyse P.B.: Pastebėjau, kad daugelyje spektaklių vyrauja verbalinis teatro modelis, niekas nevyksta, tik šnekama, sceninis veiksmas pakeičiamas tekstu. Ypač tai buvo ryšku paskutiniame festivalio spektaklyje – Varšuvos „Nowy Teatr“ kūrinyje „Ktulu šauksmas“. Spektaklis sudėtas iš kelių dalių. Viena – tai paprasto žmogaus lygmuo, kurio turinys atskleidžiamas per jo seksualines patirtis. Kita dalis – jau mokslinis lygmuo. Konferencijoje analizuojama žmogaus vieta kosmose. Tas žmogaus primityvumas konfliktuoja su kitu daug aukštesniu lygmeniu, kai žmogus atsiduria erdviame skliaute, didelėje perspektyvoje. Šiuose dviejuose lygmenyse yra kažkokia dramatinė kolizija.

28

J.G.: Spektaklis persmelktas grėsmės, baimės, artėjančios apokalipsės nuojautų. Turbūt neatsitiktinai režisierius M.Borczuchas jame naudoja siaubo literatūros pradininko H.P.Lovecrafto biustą, jo apsakymų motyvus ir fantastinės būtybės Ktulu įvaizdį, kuris pasąmonės lygmenyje yra žmonijos nenumaldomo nerimo šaltinis, pranašaujantis civilizacijos žūtį. Kai buvo demonstruojama antropologinė kaukolė, susidarė įspūdis, kad tai ženklas, jog civilizuotas žmogus grįžta į pirmykštį būvį, pamažu išsigimsta. Viskas keičiasi, lytys ir rasės maišosi, o mūsų baltoji rasė nyksta, nueina nuo arenos, užleisdama vietą kitų odos spalvų žmonių generacijai. O pabaigoje rodomas berniukas iš ateities, sukūręs mašiną, kuri viską daro atvirkščiai. Ir tai man atrodo yra šio lenkų režisieriaus pagrindinė, skaudžioji tema.

P.B.: Tai labai aktuali tema. Gal ir antropologinė. Kas dabar vyksta Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, žmonės jau bijo išeiti į gatvę. Mes seniai šaukėme, kad lietuviams blogai, kad mus stumia iš gimtosios žemės. Jūs, girdi, siaurai mąstote. Norite būti uždari. Nesvarbu, kas esi – lietuvis, musulmonas, žydas, juodaodis ar mulatas, – aš gerbiu visus, atvažiuokite į svečius, tačiau grįžkite namo ir gyvenkite savo žemėje, savo kultūroje. Bet čia vėl kalbame apie paprastus žmones, o ne apie pasaulio galinguosius, kurie lemia ir kuria tokius prieš žmogų nukreiptus nevykusius projektus mašinas. Viską – aukštyn kojom, ir veikia atvirkščiai. Tuo požiūriu teatras yra įdomus ir visiškai suprantamas.

Akistata su tikrove J.G.: Pilnutėlėje Žvejų rūmų salėje su didžiuliu pasisekimu praėjęs LNDT spektaklis „Tartiufas“ festivalyje buvo vienintelė komedija apie šių dienų „herojų“, tobulą prisitaikėlį, kuris, siekdamas savo tikslų, nesibaido jokių priemonių.

P.B.: Režisierius O.Koršunovas sužaidė Molière’o „Tartiufą“. Klasikinio teksto žaismė savaime suprantama, bet režisierius žaismei panaudojo pasikeitusias teatro raiškos technines galimybes. Greta ekspresyviai sukurtų charakterių beveik lygiagretūs, o kartais net svarbesni tampa

kino operatorius ar koncertmeisteris.

Scenografas Vytautas Narbutas irgi pateikia žaidybiškai funkcionalų dekoracijų sprendimą – sodas labirintas. Aktoriai veikia scenoje ir kartu stambiu planu dubliuojami jų atvaizdai ekrane. Bet negali sakyti dubliuojami. Ekranas išplečia vaizdą, deformuoja, stambina veido detales, seka žvilgsnį. Laternomagikos principas išplečia aktorių veiklos erdvę.

Aktorė N.Savičenko pradžioje turi mažą epizodą, bet jos Orgono motinos personažas tomis priemonėmis ne tik įsirėžia į atmintį, bet ir lemia viso spektaklio stilių ir žanrą, net tempą. Kituose spektakliuose ryškesnių charakterių lyg ir nebuvo matyti, o „Tartiufas“ žėrėte žėrėjo ryškiai sukurtais vaidmenimis: Giedrius Savickas (Tartiufas), Toma Vaškevičiūtė (Elmira), Salvijus Trepulis (Orgonas)...

Visas išradingai, ekspresyviai, žaismingai gyvenančių scenoje talentingų aktorių žvaigždynas. Tik galvoju, kad laikas turėtų padiktuoti naujas sąlygas ne tik techninei raiškai, bet ir minties problematikai. Pagrindinis personažas šiandien jau nebe Tartiufas, o Orgonas, kuris leidžiasi būti mulkinamas. Nebus orgonų – negalės tarpti tartiufai.

S.B.: „Tartiufas“ buvo lauktas, jo sprendimas įdomus, paveikus, tačiau skaudus, nes čia režisierius tarsi preparuoja kiekvieno mūsų tartiufiškumą. Tapo įprasta teatruose, kad žiūrovai po spektaklio ploja stovėdami, tačiau ypač šį kartą geriausias įvertinimas galėjo būti tyla... Ji būtų stipresnė. Norėjosi klausti – kam plojate, mielieji?

S.S.: Ir man pagrindinis šiųmečio festivalio „TheATRIUM“ klausimas buvo – kam ploji? Tartiufcinizmui? Kamyko kaimo išsigimimui? Sau? Tartiufas mėgaujasi ciniška šlove, Kamyko kaimas švenčia uždaros bendruomenės normomis sukruvintas vestuves.

Tokie spektakliai kaip „Tartiufas“ ir „Ponia bus patenkinta...“ baigiasi akistata: mieli žiūrovai, jūs ir gyvenate šioje tikrovėje! Po tokių spektaklių didžiausia tiesa būtų mirtina tyla – niekas neploja ir visi išsiskirsto. Tai būtų pozicija, skelbianti, kad mes supratome, kodėl šis spektaklis buvo pastatytas ir mes renkamės neploti bukaprotiškumui ir žiaurumui.

V.R.: Vivat „TheATRIUM“ !

Parengė Jūratė GRIGAITIENĖ

TEATRAS

Sujauktos pasaulio vertybės,

arba Kas atsitinka per pirmąsias dešimt minučių „paskutinėse vestuvėse Kamyko kaime“ ir po to

Klaipėdos dramos teatro organizuotame festivalyje „TheATRIUM“ parodytas ne vieną svarų apdovanojimą pelnęs lenkų „Teatr Nowy“ spektaklis „Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ (režisierė, scenografė ir kostiumų dailininkė – Agata Duda-Gracz). ► 29

TEATRAS

„Ponia bus patenkinta, arba Veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ (rež. A.Duda-Gracz, „Teatr Nowy“, Lenkija).

Virginija RIMKAITĖ

Linksma, liūdna... ◄ A.Duda-Gracz – viena svarbiausių dabartinės Lenkijos režisierių, tyrinėjanti vadinamąją žemesnio rango realybę, per banalybės triukšmą ir kasdienybės komizmą bandanti perteikti subtilią mažo žmogaus istoriją. Spektaklyje veikia 19 aktorių, su kuriais žiūrovai turi galimybę pabūti dar prieš pasirodymą – aktoriai fojė surengia vestuvinį šaršalą dainuodami, rėkaudami, griuvinėdami tarsi girti ir juokdamiesi, kviesdami kartu išgerti, užkąsti agurkų, duonos, kartu nusifotografuoti. Tokią paribio žmonių realybę matome ir per vestuvių šventę scenoje. „Vestuvės – šventa naktis ir jaunajai negalima atsakyti“, – stovėdama šokių aikštelės centre, pasakė ponia Zunia, jaunoji, todėl (vestuvių proga) ji nori bausmės tiems, kurie jos broliuką sukapojo kaip paršą. Kamyko kaimo vadovas ponas Ladysius, pravarde Cyzaris, anais laikais sudaręs sąjungą su pačia kaimo Reginčiąja, atsakė, kad vestuvės – šventos, tiesa, bet geriau palikti mirusius ten, kur yra, o jaunoji turėtų dvigubai džiaugtis, kad ją ponas Siutekas panoręs į žmonas paimti, niekas kitas jos neimtų, nes visiškai nukrušta.

Visi spektaklio elementai – kompozicija, aktoriai, scenografija, garsas – vienas kitą praturtina ir drauge kuria bendrą chaotišką, kontrastingą, kičinę atmosferą.

Pavyzdžiui, spektaklio kompozicija susideda iš atskirų fragmentų, kuriuos temiškai galėtume skirstyti į dvi grupes: pagrin30

dinės siužetinės vestuvių linijos scenas ir vizijų momentus, atveriančius tiek istorijos praeities bei ateities motyvus, tiek metafizinį, mistinį – Kamyko kaime vis dar gajų prietarų, įsitikinimų, draudimų – diskursą.

Spektaklio vyksmas dinamiškas, vienas fragmentas keičia kitą, monologai keičia dialogus, po tamsos ateina šviesa, po tylos – daina. Greitai besikeičiančios scenos – dirginantis, chaotiškai greitas bėgiojimas per laiko skalę iš praeities, ateities į dabartį arba iš siautulingų vestuvių į teismo salę, į brutalias nužudymo scenas ir pan. Grupės „Balius“ popuri prisiminus, schema panaši: linksma, liūdna, linksma (...) liūdna.

Forma atsveria turinį Tiesa, vestuvėse panašaus žanro dainų irgi esama (kompoz. Jakubas Ostaszewski) – ir šiuo aspektu kontrastas niekur nedingsta: jauniesiems smagiai pašokus pagal estrados šedevrą, visi suklaupę ant kelių pagiedojo giesmę, „kad salė būtų apvalyta“, tada – scena iš diskotekos su praėjusio amžiaus muzika, tada – Reginčiosios arija ir t. t.

Scenovaizdis kičinis, matytas maždaug prieš 30 metų, gal dar pasitaikantis, todėl atpažįstamas, gal net sentimentalus. Tipinis vestuvių dekoras su margais balionais, žaliu ir rožiniu apšvietimu, blizgučiais, popieriniais balandžiais ir varpeliais, dviem kartoniniais žiedais palubėje, penkiais stalais, kūdikio lėle vazone. Svečių ir vestuvininkų apranga margaspalvė: geltona, raudona, žalia, žydra, rožinė, dangaus mėlio, akvamarino, purpuro, rožinė su blizgučiais, geltona su gėlių motyvais, žalia, juoda, sidabrinė. Scenografijos žaismė atlieka kelias

funkcijas – ne tik primena mums 1990-ųjų madą, kuria vestuvių šėlą, bet ir disonuoja, nukreipia žiūrą nuo Kamyko gyventojų tamsaus, šokiruojančio kasdienybės konteksto, kuris prisodrintas agresijos, vulgarių veikėjų poelgių ir motyvų. Kitaip tariant, žaisminga forma atsveria sunkų turinį: beviltiškai absurdiškas, kritinis momentas, kai ponia Dorcia pradeda šaipytis iš savo vyro Ciuteko, vadindama jį šunimi ir taip elgdamasi su juo, o jis, turėdamas įrodyti esąs klusnus ir geras šuo, įkanda ponui Izdikui, jaunikio tėvui, į koją.

Aktoriai tipinius paribio žmones įkūnijo aukščiausiu lygiu. Leksika, mentalitetas, elgesys pasirinkti sąmoningai – tai maksimaliai pripildo personažus natūralistinio tūrio; tokius žmones galime matyti 24 valandas per parą vis kažkur šmėžuojančius. Svarstytina, ar kai kurie vaidybos, charakterio štampai, techniniai kraujo praliejimo niuansai – sąmoningas žingsnis į bendrą kičo atmosferą, ar netyčinės klaidos, tačiau per daugiau nei tris valandas trunkantį spektaklį vis sunkiau prisiminti, kad scenoje – aktoriai.

Kai valdo blogis Tačiau kodėl nestebina, kad vėliau spektaklio kulminacijos taške ponas Ciutekas, vis dar būdamas šunimi, dėl paiko kivirčo perkanda ponui Dziarekui gerklę? Kodėl šokiruoti turėjęs / galėjęs poelgis manęs nepaveikė? Neretai, siekiant šokiruoti, nustebinti arba kitaip emociškai paveikti, naudojamas kontrastas: šiuo atveju, blogis paveikiausias arba lengviausiai atpažįstamas per gėrį. Spektaklio emocinis augimas matomas, įtampa kylanti, tačiau naudojama

TEATRAS

Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

ne „nuo gėrio blogio link“, o „nuo blogio dar didesnio blogio link“ schema. Tad kur spektaklio atsvara? Įtarčiau, kad Reginčioji ir jaunosios brolis: brolis gelbėjo merginą nuo prievartautojų ir žuvo, Reginčioji gelbėjo Ladysių. Vadinasi, intencija spektaklyje sukurti dvipoliškumą yra, tačiau, deja, jis dingsta bendroje masėje. Nesakau, kad jį būtinai reikia per prievartą stiprinti – tai irgi būtų klišinė gėrio ir blogio dvikova, tačiau ar tas blogis nėra savitikslis? Kodėl tiek klampaus purvo? Kodėl žiūrovai turi tai kęsti, kai aplink negerovių ir taip apstu?

Nors spektaklyje tarsi bandoma įteigti, kad praeities fragmentuose parodyti atsitikimai lėmė dabartinius veikėjų poelgius (Zunios ir Siuteko vestuvėse), kad už tų baisių girtų snukių slepiasi tyros ir gražios sielos, tačiau, analizuojant spektaklio veikėjus, akivaizdu, kad Kamyko žmonių pasaulyje tradicinis etinių kategorijų poliariškumas tiesiog išnykęs, jame seniai nėra gėrio, herojų, grožio. Net ir per tuos praeities epizodus, kuriuose tikimės pamatyti veikėjų lūžį iš šviesos į tamsą, matome, kad lūžis labai sąlyginis – Kamyko žmonės nebuvo nei geri, nei taurūs; gal tik netikėtai subtiliuose monologuose apčiuoptos šykščios veikėjų gerumo, meilės ilgesio ar jos trūkumo nuotrupos leidžia viltis, kad gal šiek tiek geresni ir tauresni.

Norėdami pateisinti bjaurų žmogaus elgesį, negalime visko versti aplinkybėms – deja, šiame spektaklyje tenka susitaikyti, kad scenoje matomi žmonės yra ir buvo žiaurūs, savanaudiški, vulgarūs, turintys savą pasaulio mikrostruktūrą, kurioje galioja jų pačių susikurtos nepasitenkinimo, destrukcijos ir dehumanizacijos taisyklės bei dėsniai: „Noriu bausmės tiems, kurie mano sūnų sukapojo“, – nenusileido ponia Pecia, jaunosios motina. „Gerai“, – pagaliau sutiko

ponas Ladysius.“ Spektaklio pabaigoje ponia Pecia atkeršija sūnaus žudikams pati juos nužudydama.

Tikslui pasiekti Taigi spektaklio pasaulyje nuo pradžios iki pabaigos dominuoja kičas, specifinis komiškumas, vulgarumas, atviras smurtas; spektaklio žmonės – pikti ir žiaurūs. Šiame taške vėl grįžtu prie klausimų: kam tiek purvo, kokiu tikslu jis naudojamas, galiausiai – kokia teatro pozicija? Ilgai svarsčius vis dėlto prieita prie išvados, kad visos teatrinės priemonės naudojamos sąmoningai tikslui pasiekti – sužadinti žmoguje... ką? Gal gailestį? Gal atjautą?

Kitaip tariant, visas kičas, nešvaros koncentratas nėra paviršinis, nėra plokščias – jis tyčia brukamas, kad žiūrovai būtų sukrėsti ir arba neapsikentę išbėgtų iš salės, arba išbūtų iki pabaigos ir galbūt atsivertų, apsivalytų. Gal visuomenei, kuri, pasak Antano Andrijausko, gyvena „postmodernistiniame šizofreniškame sujauktų estetinių vertybių pasaulyje“, reikalingas sukrėtimas, kad dar kartą būtų perkainotos estetinės vertybės?

Tuomet veriasi kitoks veikėjų dramatizmas: jie apmaudžiai, neatšaukiamai pasmerkti maltis savo tariamų idealų griuvėsiuose ir yra tiesiog neįgalūs suprasti situacijos beviltiškumo. Kai tai priimi, žiūri į baisius girtus veidus, girdi šlykščius vulgarius juokelius, žiūri į scenografijos eklektiką, tada pažiūri į jaunąją, kuri sukasi ratu, barstydama auksinius blizgučius aplink save, ir lieki su iš šleikštulio ir gailesčio susiformavusiu gniutulu kažkur galugerklyje. Išryškėja spektaklio temos – tolerancijos ir atstūmimo,

empatijos ir susvetimėjimo, neapykantos ir atgailos. Poliariškumas, kurio buvo pasigesta. Spektaklis sužaidžia: tikiu, ne visiems, tikiu, ne taip pat.

Po spektaklio lieka įvairių jausmų. Ponas Ladysius sakė, kad vestuvės – šventas dalykas ir viskas jose turi vykti pagal nustatytą tvarką. Kamyko vestuvėse nėra nei tvarkos, nei šventumo. Dalyvaujame tragisatyriškų, o išsyk – ir tragipoetiškų figūrų egzorcizme; apmulkinti bei suminkštinti žemųjų sluoksnių ir erzinančios, ir gailestį keliančios poetikos; galiausiai supykę, kažkiek įsižeidę, labai sutrikę paliekame salę, o spektaklis kaip purvino rūko kondensatas ilgam nugula ant tokių tyrų ir švarių mūsų sielų. Ir vis nepalieka. Spektaklis sunkus, balansuojantis ant kičo ribos, tačiau kartu ir stiprus, paveikus bei (į)traukiantis: vis verčiantis mintimis grįžti prie režisūrinio sprendimo, svarstyti, kaip teatrinėmis priemonėmis sugebėta sukelti kraštutinai skirtingas žmonių emocijas – buvo ir po pirmos dalies išėjusių, ir besijuokiančių, ir ašarą nubraukusių žiūrovų. Tai spektaklis apie žmones, kurie gyvena šalia mūsų. Kurie lygiai taip pat kaip spektaklio veikėjai kybo tarp kičo ir lyrikos, tarp grotesko ir tragedijos, tarp farso ir natūralizmo. Žiūrovams mestas iššūkis – sugebėti priimti tuos, kuriuos matome scenoje.

P.S. Festivalio organizatoriai prieš spektaklį pranešimuose įspėjo, kad svarbiausia – išbūti pirmąsias dešimt spektaklio minučių. Žiūrovai, aidint Reginčiosios balso aksomui, plevenant užuolaidoms ir paslaptingai prigesus šviesai, baltų staltiesių draperijų fone stebi makabrišką, brutalų ir tragišką Ryciko, jaunosios brolio, kūno išniekinimą, visur plūstantį raudoną kraują, girdi šlykščius kankintojų keiksmus ir visa nustelbiančius klaikioje agonijoje dūstančio brolio riksmus.

31

TEATRAS

„TheATRIUM“ šok panašios koncepcijos – skir „Pareiškiu – Brandir“ ir „Sprendimas“ – antrojo tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ metu Klaipėdos dramos teatre pristatyti šiuolaikinio šokio spektakliai iš esmės tapačia – laisvės – tema. Gana plačiai viešinama informacija interneto portaluose, socialiniuose tinkluose pateikti reklaminiai anonsai (treileriai) intrigavo ne vien judesio raiška, o būtent ir net labiau – koncepcijų įgyvendinimu. Žinoma, tiek viena, tiek kita – svarbiausi ir glaudžiai tarpusavyje susiję bet kurio choreografinio kūrinio komponentai.

Violeta MILVYDIENĖ

Anot vieno garsiausių paskutiniųjų dešimtmečių mąstytojų Jacque’o Fresco, „tikrai laisvoje visuomenėje niekas tau neturėtų įrodinėti, jog esi laisvas“... Tad buvo smalsu išvysti tos deklaruojamos laisvės traktuo-

tes. Ir nors jos – tematiškai panašios, idėjų realizavimo požiūriu, ypač choreografiniais sprendimais – itin skirtingos. Šįkart pamatytus spektaklius norėjosi vertinti tarsi iš žiūrovų pozicijos. Tuomet, aišku, pakaktų vienintelės replikos – nuobodu arba... nenuobodu. Tokia savotiška, trumpa, elementari diagnozė. Ir vis dėlto – su tam tikrais (pa) samprotavimais ir (pa)postringavimais.

Pareiškė vakarėlyje Kurie birželio 12-osios ir 13-osios vakarais įvykusioje premjeroje – klaipėdiečių ir prancūzų kooprodukcijoje „Pareiškiu – Brandir“ – tikėjosi pamatyti tradicinės formos šokio spektaklį, tiems galbūt teko nusivilti. Vertinant eksperimentinę performanso ypatybę „čia ir dabar“, tai, ką matėme, lengvai galima priimti kaip iš anksto apgalvotų veiksmų planą, spontaniškai sukurtą ir stichiškai sudėliotą.

Susidarė toks įspūdis.

Ar tai vienas šiuolaik madingu tapusio sintetinio (apibendrinančio ir / ar pasižyminčio įvairių elementų jungtimis) šiuolaikinio meno pavyzdžių? Galima vadinti įvairiai – projektu, spektakliu, performansu ar kaip nors kitaip – pagrindinė esmė ir išliekamoji vertė nuo to juk ne(pa)sikeičia? Tiesa, šis išliks istorijoje kaip Lietuvos nepriklausomybės (ar vis dėlto – valstybės

„Pareiškiu – Brandir“ (choreogr. A.Richardas ir A.Šeiko, prodius. Kano nacionalinis choreografijos centras Normandijoje ir Klaipėdos šokio teatras „PADI DAPI Fish“).

32

kio projektai:

TEATRAS

tingos interpretacijos

„Sprendimas“ (choreogr. B.Letukaitė, Kauno šokio teatras „Aura“).

atkūrimo?) 100-mečiui skirtas renginys. Šalia gausybės kitų.

Tai, kad į aštuonių šokėjų kompaniją, kurioje dalyvauja ne tik abiejų pusių / šalių atstovai, bet ir patys projekto iniciatoriai bei kūrėjai (choreografai Albanas Richardas iš Kano nacionalinio choreografijos centro Normandijoje ir Agnija Šeiko su šokio teatru „PADI DAPI Fish“), integruota dainininkė Jurga Šeduikytė – bene didžiausias privalumas. Drįsčiau teigti, nepralošiamas variantas. Tik... ar vertėjo tuos kelis malonius ausiai virkaujančius solo su pasikartojančiomis promenadomis „užpildyti“ šalutiniu judesiu? Juk ši atlikėja – savaime patraukli, o dainavimo stilius ir balsas – gana įtaigūs. Beje, kaip ir elektroniškai skambantys anuomet (XX a.

8–9 dešimtmečių sandūroje) populiarios britų muzikos grupės „Depeche Mode“ kūriniai, panaudoti naktinio klubo vakarėlio atmosferai sukurti. Pritemdytas apšvietimas (Povilas Laurinaitis) su dūmų uždanga – irgi „į temą“.

Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

Sukomponuota eklektiškai Performanso forma sumodeliuota schematiškai, o sukomponuota eklektiškai – iš maždaug 20-ies skirtingų epizodų su nuolatiniais išėjimais bei atėjimais, trumpučiais, vos sekundėmis skaičiuojamais monologais ar ilgesnės trukmės dialogais bei grupiniais pasirodymais.

Dažniausiai judama ritmingai, rečiau – sulėtintai, tarsi tikrinant pusiausvyrą.

Pradžioje šokama pavieniui, chaotiškai, ir, regis, dažnai improvizuotai, kiek vėliau – persigrupavus, t. y. įvairiai susiporavus ir kontaktuojant tarpusavyje. Paskui judama „trio“ ar „kvartetu“ lygiagrečiose linijose, nežymiai keičiant piešinį pailgo stačiakampio erdvėje (tarp sėdinčių žiūrovų sukonstruotoje aikštelėje), kol susijungiama visiems ištisoje įstrižainėje. Priešfinaliniame fragmente ištęstai kartojamas vienas ir tas pats derinys (à la čia čia čia), galiausiai jis muzikaliai intensyvinamas bei choreo-

grafiškai „auginamas“ – papildomas kiek techniškesniais elementais – posūkiais, šuoliukais, suktukais ir pan.

Ilgiausiai manevruojančiuose individualiuose kūno judesių viražuose laisvos saviraiškos teisė akivaizdžiausia – čia šokėjai jaučiasi nesuvaržyti, komfortiškai. Laisvas ir „aprangos kodas“, ir paprastai, plika akimi regima vidinė laisvė – laisvė judėti taip, kaip tau norisi, kaip patogu, kaip esi įpratęs, kaip moki... Net užsimerkęs... Į šį „tūsą“ (atleiskite už žargoną) įpintos įvairios situacijos: kiekvieno pasakojama asmeninė istorija ar gyvenimiškas naratyvas / prisiminimas, J.Šeduikytės interviu su A.Richardu, verčiant iš prancūzų kalbos ir mokant lietuviškų žodžių („rabarbaras“, „kiškučiukas“), improvizuotas duetas pagal J.S.Bacho ariją. Visa tai – simpatiška, tačiau tik tiek.

Kitame epizode, lyg reklaminėje pauzėje tarp filmo kadrų, šokio „kalba“ kompensuojama tekstu apie moters vaidmenį politikoje, patriarchato viršenybės prieš matriarchatą subtilybes... (?). ► 33

TEATRAS

◄ Tolesnius istorinius įvykius atvaizduojantys momentai – irgi dirbtinai ir paviršutiniškai suformuoti. Įdomu, kokiu būdu jie atrinkti ir išskirti? Pavyzdžiui, Baltijos kelias prancūzų choreografui atrodė labai choreografiškas, tad žiūrovai buvo pakviesti jį „suorganizuoti šiandien“ – sustoti, susikabinti ir, iškėlus rankas, kartu palinguoti. Atsisėdus iškilo klausimas: ką ši imitacija turėtų priminti vyresniajai kartai (nebent tuomet gyvavusią tautos vienybę?) ir kaip – ten nebuvusį, nepatyrusį, apolitišką dabartinį jaunimą – įkvėpti, (su)jaudinti? Gal tai apeliacija į tautiškumą? Na, bent vienintelė tokia... Galima sutikti tik su aktualiu skaudžios realybės faktu – mūsų susiskaldžiusioje vartotojiškoje visuomenėje išties stinga bendrystės.

Pristigo išradingumo Būtų keblu „atsekti“ visų deklaruojamų įvykių datas, juolab nustatyti chronologinę jų seką. Regis, jokio nuoseklumo ir nesiekta – tiesiog ant aikštelės dangos išdėliojamos kortelės su išrašytais metais, netrukus jos nešiojamos, žygiuojant įvairiomis trajektorijomis. Dar šnibždama, šaukiama, išrėkiamos padrikos frazės ar citatos. Čia peršasi palyginimai su istoriniuose šaltiniuose aprašytais sinkretiniais antikos laikų vaidinimais, kai garsi deklamacija buvo neišvengiama amfiteatruose, arba sovietmečiu kurtais idėjiniais baleto spektakliais, kurių metu rodomi transparantai su užrašais paaiškindavo publikai vyksmo tąsą.

Kuo pagrįsta toliau iliustruojama koreliacija – tas fizinis kontaktas, reiškiant nenumaldomą norą vienam kitą lytėti, juslingai glaustytis, glėbesčiuotis, bučiuotis, delnu uždengiant lūpas?.. Ar pastarasis gestas simbolizuoja žodžio (ne)laisvę? Nenuostabu – stebint perdėtų ekstraversijos apraiškų bei infantilumo persmelktą procesą, darosi kiek nejauku, nes... Argi glaudesnis vidinis ryšys, artumo jausmas, kiti savitarpio santykiai dabar tokie suprimityvinti, riboti ir kompleksuoti, kad būtina apie juos „pareikšti“ atvirai demonstruojant? Įžvalgoje – dar viena problema. Tai išsiderinęs energetinis balansas tarp dalyvių ir žiūrovų. Jei paprasčiau – pirmiesiems smagiau ir įdomiau šėlti, nei antriesiems į juos žiūrėti. Bandymas finale įtraukti 34

publiką irgi nepavykęs (išskyrus vieną kitą panorėjusį pajudėti „drąsuolį / laisvamanį“, šokančiųjų aikštelėje nepagausėjo).

Tiesa, kai kurie anksčiau paminėti raiškos metodai jau regėti „fish’ų“ performansuose bei pernykščiame kooprojekte „Shake That Devil“.

Nuobodu (beje, tai 2-oji reikšmė. Tūsas: 1. vakarėlis, pasilinksminimas, pasismaginimas; pobūvis, šventė; 2. nuobodulys, apatija – https://www.zodynas.lt/jaunimozodynas).

Paveikus sprendimas Birželio 19-ąją parodytame Kauno teatro „Aura“ šiuolaikinio šokio spektaklyje „Sprendimas“ (idėjos autorė, scenografijos bei kostiumų dailininkė – Guda Koster iš Nyderlandų, choreografė – teatro vadovė Birutė Letukaitė) – visiškai kitoks sprendimas. Netikėtai estetiškas. Ir neprognozuojamai paveikus.

Preliudijos, į Didžiąją teatro salę renkantis publikai, muzikos (kompozitorius – Antanas Jasenka) ir dainos (vokalistas – Ilja Gun / muzikos grupė „Royce“) sinergijoje „pristatoma“ ekskliuzyvinė kostiumų kolekcija. Šokėjai pozuoja lyg skulptūros muziejuje ar modeliai ant podiumo, o šešėliuose ant galinio užkulisio atsispindi į šachmatus (ar kubizmo konfigūracijas) panašūs kontūrai.

Judėjimas įkalinime Pirmojoje spektaklio dalyje ypač hipnotizuojamai veikia muzikinis akompanimentas, atliepiantis minimalistinį ir gana monotonišką figūrų judėjimą.

Varžanti viso kūno judesius apranga primena senovės Indijoje gimusios ir iki šiol gyvuojančios klasikinio šokio mokyklos „Kathakali“ apdarą, trukdantį visam kūnui judėti. Todėl – natūralu – čia ryškesnis pėdų, rankų plaštakų „darbas“, dominuoja veido mimika. Taip pat gestikuliuojama, pasitelkiama artikuliacija ir verbalinė kalba – įsimintina lietuviškai kartojama frazė „aš noriu būti laisva, aš galiu būti laisva“, prancūzų kalboje labiausiai girdimi besidubliuojantys žodžiai – toujours / toujours (visada / visados), jamais / jamais (niekada / niekados)...

Efektingi įstrigę į atmintį keli momentai. Tolygus ėjimas, sukuriantis plaukimo iliuziją, asocijavosi su kažkada matyto ansamblio „Beriozka“ lyriniu rusų mergelių šokiu. Maloniai nuteikė momentinis dervišų sukimasis, plaikstantis apatinei sijonuotai kostiumo daliai. Meistriškai sukurtas merginos (vėliau bandžiusios dainuoti) įvaizdis, šokant apsiavus vienu raudonu aukštakulniu.

Šokis išsilaisvinime 2-oje dalyje vykstantis išsilaisvinimas atrodė toks tikras, natūralus, o esminis virsmas – ne primityvus, laisvės potyris – ne vien fizinis, nors čia pat, scenoje, išsirengiama iš kostiumų.

Visuma – puikiai taktiškai ir strategiškai sudėliota. Laipsniškai judėjimas intensyvėja, choreografija rutuliojasi organiškai – šokio frazės į tekstą jungiasi nuosekliai ir glaudžiai. Individualūs proveržiai susipina su grupinėmis kompozicijomis, kontrastuojančius akcentus papildo apšvietimo (šviesų dailininkas – Vladimiras Šerstabojevas) niuansai.

Ir toliau ši internacionalinė trupė (10 šokėjų iš 7 šalių) alsuoja energetika, demonstruoja puikius fizinės jėgos bei techninius resursus. Akivaizdus, palankiai vertintinas faktas – dauguma jų baigę baleto mokyklas ar bent įgiję klasikinio šokio pagrindus. Dėmesį prikausto ryškaus lyderio – rytietiško gymio vaikino – šuoliai, pakylant maždaug 1,5 m nuo scenos grindų, nestokoja žavesio įspūdingai aukšti kojų mostai, lanksčios kūno kontrakcijos, pozityvi refleksija ir dermė.

Priešfinalinėje scenoje sustojimas ratu apsikabinant – estetiškas, subtilus, nestingantis dvasingo jaudulio veiksmas. Gi jų pačių teisingai klausiama: „...koks instinktyvaus šio laisvės troškimo likimas? Kur yra riba tarp išsilaisvinimo ir chaoso?..“ „Sprendimas“ tik patvirtina teoriją, jog kūno kalba – unikali, kadangi visiems suprantama, bei paneigia stereotipinius vertinimus apie šiuolaikinio meno, apskritai kūrybinę krizę ir apgaulingą jos industriją.

Taigi „Aura“ – su įtaigia vyraujančia... aura. Finalinis energetinis užtaisas atomazgoje tai tik patvirtina. Kaip ir euforiška publikos reakcija.

Nenuobodu.

TEATRAS

Eksperimentas su šimtmečio idėjomis Festivalyje „TheATRIUM“ pristatytas spektaklis „Pareiškiu – Brandir“ – choreografo Albano Richardo su choreografe Agnija Šeiko ir prancūzų, belgų bei lietuvių šokėjais sukurtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Prancūzijos bei Lietuvos bendradarbiavimui stiprinti.

Sondra SIMANAITIENĖ

Kuo čia dėti Lietuvos šimtmetis ir naktinis klubas, kuriame vyksta spektaklio veiksmas?

A.Richardo teigimu, naktinis klubas – tai šiuolaikinių jaunų žmonių saviraiškos erdvė, kurioje jie jaučiasi patogiai ir susitinka su panašiais į save. Ką gi, naktinis klubas – kūrybinė laboratorija eksperimentui su šimtmečio idėjomis.

A.Richardas į Klaipėdą statyti spektaklio atvyko antrą kartą. Pirmasis jo pastatymas „Shake That Devil“ įvyko prieš metus, taip pat tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ metu. Pirmajame pastatyme dalyvavo miesto bendruomenė ir profesionalai.

A.Richardui svarbu surasti ryšį tarp žmonių, sukurti tarp jų bendradarbiavimo galimybes ir pasiūlyti eksperimentuoti su viena sąlyga – būk nuoširdus.

Mes esame nuoširdūs, kviečiame ir jus tokius būti – pagrindinė žinutė, kurią galima perskaityti jau nuo pat įėjimo į šokių aikštelę „Pareiškiu – Brandir“.

Kitas svarbus dalykas, su kuo dirbo kūrybinė grupė, tai Lietuvos, Prancūzijos, Belgijos (drauge su lietuviais ir prancūzais

šoko vienas belgas) šimtmečio datos. Kokios tautos gyvenimo datos yra svarbios? Kas aš esu su savo mažąja istorija tautos istorijoje?

Pavyzdžiui, A.Richardas spektaklio metu pasakoja apie Baltijos kelią, kurį 1989 m. pamatė žiūrėdamas televizorių. Tuo metu jis buvo „Depeche Mode“ gerbėjas, todėl jo asmeninėje istorijoje Lietuvos, Latvijos ir Estijos išsivadavimo laikas skamba kaip „Depeche Mode“ muzika. Spektaklio metu mes ją girdime. Suprantama, kad tik A.Richardui „Depeche Mode“ ir trijų sesių valstybių kova už laisvę yra vienas su kitu susiję dalykai. Per A.Richardo ir kitų šokėjų pasakojamas asmenines vaikystės istorijas pasiūloma pažvelgti, kaip asmuo susipina su tauta.

Balti lapai su datomis buvo vienintelis sceninis rekvizitas: nešami kaip transparantai demonstracijos metu, sudėliojami ant žemės kaip atmintinų datų memorialiniai paženklinimai. Manyčiau, kad toks minimalistinis rekvizitas ne visai perteikė protesto ir pareiškimo svarbą bei intensyvumą. Žinoma, balti lapai derėjo prie bendro spektaklio stiliaus: kasdienės šokėjų aprangos ir paprasto makiažo, performansui būdingo dabarties momento. Suprantu, kad esminis šio spektaklio svoris yra ne šokis kaip estetinis išgyvenimas, bet šokis kaip mąstymo

ir bendravimo būdas, iš individų kuriantis kolektyvinę sąmonę.

Dainininkės Jurgos Šeduikytės pasirodymas spektaklyje pasiūlė dar vieną alternatyvą – vienytis su kiekviename žmoguje slypinčia archetipine tautos pajauta.

Provokuojančio pastiprinimo siekta Sineados O’Connor kalba, kurią spektaklio metu išskanduoja A.Šeiko. Tai kultinės dainininkės kalba už moterų teises. Šis pareiškimas spektaklyje, mano galva, suskamba deklaratyviai, nes A.Šeiko kuriamas įvaizdis jau kūno kalba atspindi feministinės laikysenos turinį, o tiesmukas pareiškimas nerezonuoja su dabarties postfeministinėmis aktualijomis.

Stebėdama vieną paskui kitą atliekamus pasirodymus šokių aikštelėje, klausiau savęs, kokia stipriausia emocija manyje kyla?

Atsakiau: jie neprašo manęs leidimo, jie drąsiai pareiškia – aš esu čia toks koks esu ir niekur nesitrauksiu. Jie pareiškia asmens autonomiją bei pasiryžimą ginti savo teises ir nepriklausomybę.

Iš kiekvieno mūsų asmeninio apsisprendimo susidaro kolektyvinis pareiškiame.

Savivokos aktas (virsmas) atliktas spektaklio metu, – iš pareiškiu į pareiškiame, – mano galva, gana tiksliai rezonuoja su Lietuvos šimtmečio problematika.

35

DAILĖ

Žvalgantis po nu Miniatiūrų muziejuje Juodkrantėje nuo birželio 1-osios iki rugpjūčio 31-osios veikia paroda „Žvilgsnis į žemę ir vandenis“, kurioje eksponuojami XVII–XX a. pirmosios pusės žemėlapiai ir tapyba iš Aleksandro Popovo (Klaipėda) Rytų Prūsijos dailės rinkinio. Paroda yra vienas iš kultūrinio turizmo maršruto „Nuostabiosios žemės beieškant. Nuo Nidos dailininkų kolonijos iki Prano Domšaičio“ sustojimų.

E.Kado. Burlaiviai. A.Popovo rinkinys

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Kultūrinio turizmo keliu Praėjusiais metais keturios Lietuvos pajūryje veikiančios kultūros institucijos – Thomo Manno kultūros centras, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, VšĮ „Nidden“ ir Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija – parengė programos „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė 2017“ kultūrinio turizmo maršruto projektą „Nuostabiosios žemės beieškant. Nuo Nidos dailininkų kolonijos iki Prano Domšaičio“ ir jį įgyvendino. Susidomėjimas maršrutu paskatino keturis partnerius pratęsti projektą 2018 metais. Jį iš dalies finansuoja Klaipėdos ir Neringos savivaldybės.

Kultūrinio turizmo maršrutas ir šiemet veda smalsius keliautojus nuo P.Domšaičio 36

B.Bielefeldas. Ežeras miško proskynoje. A.Popovo rinkinys

galerijos Klaipėdoje per Smiltynę, Juodkrantę iki Parnidžio kopos Nidoje. Šiame kelyje aplankomos muziejinės ekspozici-

jos, ilgalaikės ir specialios parodos, vietos ir pastatai, susiję su legendinės Nidos dailininkų kolonijos istorija bei jos dalyviais.

DAILĖ

ostabią žemę nuosekliai, pirmiausia pradedant nuo taško A, o tik po to einant į tašką B. Tai atviras ir laisvas kultūrinio turizmo kelias, į kurį kviečiama įsijungti bet kuriame etape – Klaipėdoje, Nidoje, Juodkrantėje...

Keliauti maršrutu ar jo atkarpa galima visais metų laikais kartu su bendraminčiais, draugais, kolegomis, bendraklasiais, mokytojais, atrandant svarbias dailės paveldui vietas ir grožintis įvairiais metų laikais besikeičiančia gamta. Keliaujant vasarą trys maršruto punktai – tapybos dirbtuvės Smiltynėje, parodos Juodkrantėje ir Nidoje – aktyvūs tik turistinio sezono laikotarpiu. Visus kitus kultūros kelio objektus galima lankyti bet kuriuo metų laiku.

Skatina pažinti J.Freymuthas. Peizažas su upe ir karvėmis. 1920–1929 m. A.Popovo rinkinys

Hansas Gleissneris. Burlaiviai ramioje jūroje. A.Popovo rinkinys

Internetinėje svetainėje www.nuostabiojizeme.lt keliautojai ras išsamią informaciją apie maršrutą ir atskirus sustojimus.

Kadangi tai maršrutas, pasakojantis apie praeities meninį gyvenimą ir itin susijęs su kraštovaizdžiu, nebūtina objektus lankyti

Viename iš maršruto sustojimų, P.Domšaičio galerijoje, kuri veikia visus metus ir gali tapti kelio pradžia ar paskutiniu akcentu, pristatoma tapytojo ekspresionisto P.Domšaičio (1880–1965) kūryba. Iš Prūsų Lietuvos kilęs dailininkas, Karaliaučiaus dailės akademijos auklėtinis, po Pirmojo pasaulinio karo garsėjęs Vokietijoje, po Antrojo sulaukęs pripažinimo Pietų Afrikoje, yra vienas žymiausių lietuvių išeivijos tapybos atstovų.

Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiantis Lietuvių fondas maždaug 1980 m. įsigijo iš dailininko našlės ir 1989–2006 m. padovanojo Lietuvai, perduodamas Lietuvos dailės muziejui saugoti, 665 P.Domšaičio kūrinius. Dailininko vardu pavadintoje galerijoje Klaipėdoje eksponuojami 285 aliejinės tapybos paveikslai, pastelės, akvarelės, grafikos darbai ir siuvinėjimai.

Greta P.Domšaičio nuolatinės kūrybos ekspozicijos galerijoje nuo 2014 m. veikia ilgalaikė paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje“, kurioje eksponuojami XIX–XX a. pirmosios pusės tapybos ir grafikos darbai iš A.Popovo rinkinio – 141 dailininko 276 kūriniai. Parodos pavadinimas tapo ir bendriniu maršruto ► 37

DAILĖ

◄ pavadinimu, ir savotišku praeities, tradicijų, istorijos faktų, jų įkūnijimo dailės kūriniuose, architektūriniuose statiniuose ir kraštovaizdžio fragmentuose ieškojimų kamertonu.

A.Popovas per gerą dešimtmetį sukaupė maždaug 1500 tapybos ir grafikos darbų rinkinį, reprezentuojantį XIX–XX a. pirmosios pusės Rytų Prūsijos dailę. Kartu su bendraminčiais, 2009 m. susibūrusiais į VšĮ Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugiją „Nidden“ (draugija administruoja rinkinį), kolekcininkas rengia didesnes ir mažesnes rinkinio parodas įvairiuose Lietuvos miestuose, sudarė leidinį apie Rytprūsių dailę, kuris išleistas lietuvių ir rusų kalbomis. Rytų Prūsijos dailėje, nors ir vėluodamos, ryškėjo visos to meto Europos mene plitusios stilistinės kryptys ir tendencijos. XX a. istorijos lūžiai nunešė į užmarštį daugelio čia kūrusių dailininkų vardus, nemažai jų kūrinių pražuvo, tik vienetai išliko muziejuose ar pas privačius asmenis. A.Popovo tikslingai kaupiamas rinkinys vertingas ir estetiniu, ir istoriniu pažintiniu požiūriu: paveikslai ir grafikos darbai vaizdingai pasakoja apie kraštą ir jo gamtą, skatina pažinti dviejų svarbiausių regiono dailės reiškinių – Karaliaučiaus dailės akademijos (veikė 1845–1945 m.) ir Nidos dailininkų kolonijos (veikė nuo XIX a. pab. iki 1945 m.) – istoriją.

Rinkinys nuolat pildomas P.Domšaičio galerijoje eksponuojama svariausia A.Popovo rinkinio dalis. Lankytojų dėmesys parodai neslūgsta, o kūrinių temų ir motyvų įvairovė labai padeda rengiant edukacines programas vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems. Be jokios abejonės, paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje“ yra vaizdinis, emocinis ir informacinis maršruto pagrindas. Joje daugelis pirmą kartą pamato krašto dailės paveldo artefaktus, išgirsta apie Nidoje klestėjusį dailininkų kūrybos sambūrį ir apie šlovingąją akademiją, dailininkų „kalvę“ Karaliaučiaus mieste, kuris kartais buvo vadinamas „Šiaurės Venecija“.

Rytų Prūsijos dailės rinkinys yra nuolat pildomas, atrandama ir įsigyjama naujų eksponatų. Kai rengiamos trumpalaikės parodos, jose paprastai išryškinami įvairūs regiono dailės paveldo aspektai, nes rinki38

nio apimtys ir darbų įvairovė tam yra palankūs. Antai paroda „Šviesa ir erdvė, vanduo ir saulė“, kuri šių metų kovą–gegužę veikė Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje, buvo skirta Nidos dailininkų kolonijos raidos ir kai kurių motyvų išryškinimui.

Vilniuje buvo eksponuojami ir chrestomatiniai, jau matyti Nidos kolonijos kūriniai iš rinkinio (be jų kolonijos vaizdas būtų pernelyg siauras), ir naujai įsigyti paveikslai.

Parodoje Juodkrantėje taip pat galima pamatyti pastaraisiais metais naujai įsigytų tapybos darbų. Rodomi Bruno Bielefeldo, Juliuso Freymutho, Eduardo Kado, Emilio Neumanno, Juliuso Wentscherio ir kitų dailininkų peizažai. 22 paveikslai atskleidžia Kuršių nerijos gamtos įvairovę, taip, kaip ją pamatė ir užfiksavo įvairiu metu gimę, įvairioms stilistinėms kryptims, skirtingoms dailės mokykloms atstovaujantys dailininkai.

Visi jie ilgiau ar trumpiau lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje. Ne vienas yra dalyvavęs kartais triukšminguose menininkų pasisėdėjimuose Hermanno Blode’ės viešbučio dailininkų verandoje, diskutavęs apie meną, karštai pasisakęs už tradicijas ar naujoves.

Kuršių nerijos trauka Kodėl prasidėjo dailininkų sambūrių judėjimas? XIX a. viduryje daugelis menininkų pradėjo ieškoti ramių ir nuošalių vietų

kūrybai idiliškos gamtos prieglobstyje. Civilizacijos nepaliesta aplinka jiems buvo tikras išsigelbėjimas nuo XIX a. sparčiai augančių Europos miestų sumaišties ir triukšmo. Mažesni ar didesni laikini dailininkų kūrybos centrai paprastai kaimiškose vietovėse ėmė dygti kaip grybai po lietaus. XIX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje toks centras, dailininkų kolonija, pradėjo formuotis Nidoje.

Kolekcininkui A.Popovui nuosekliai formuojant Rytų Prūsijos dailės rinkinį, prieš mūsų akis pamažu ryškėja Nidos kolonijos kūrybos laukas.

Kuršių neriją ir nuošalų, varganą žvejų kaimelį Nidą pirmieji atrado keliautojai ir rašytojai, vėliau ir Karaliaučiaus dailės akademijos mokytojai bei mokiniai. Akademijos programose peizažų tapybai buvo skiriama daug dėmesio. Pirmojo peizažo klasės profesoriaus Augusto Behrendseno mokinys Carlas Scheressas dažnai vadinamas Rytprūsių peizažo pradininku.

Manoma, kad jis tapydavo Kuršių nerijoje iki išvykimo į Berlyną 1867 m. Nuo 1872 m. akademijoje dėstęs ir du kartus pavaduojančiu direktoriumi buvęs tapytojas iš Veimaro Maxas Schmidtas kiekvieną vasarą kartu su mokiniais vykdavo tapyti plenere, po

Fritzas Kaiseris. Burlaivis. Maždaug 1941 m. A.Popovo rinkinys

DAILĖ

atviru dangumi, pasiekdavo ir Kuršių neriją.

Vėliau šią tradiciją perėmė kiti dėstytojai.

Atokioje žvejų gyvenvietėje Nidoje kolonija susiformavo ne tiek dėl kokios nors vyravusios meno srovės ar suburta garsaus menininko, kiek dėl pačios vietovės ir kraštovaizdžio. Kuo Kuršių nerija traukė dailininkus? Pirmiausia šviesos ir spalvų ypatumais, atspindžiais ir refleksais, kuriuos siaurai smėlio juostai dosniai dalijo ją supantys vandenys. Vieniems reikėjo nuošalumo, neįmantrios aplinkos, kaimiškos idilės ir natūralios gamtos, kitus domino vietinių žmonių gyvenimo būdas, kultūros ir papročių savitumas, trečius vedė paprasčiausias smalsumas. Pagaliau gyvenimas kaime buvo pigesnis nei mieste – daugumai dailininkų tai visada buvo aktualu.

Kolonijai priklausę dailininkai pamėgo rytinėje Nidos dalyje, Skruzdynėje, ant marių kranto 1867 m. Friedricho Blode’ės įkurtą viešbutį, kurį 1885 m. perėmė jo sūnus Hermannas Blode. Viešbutis buvo populiarus ir dėl vaizdingos vietos, ir dėl charizmatiškos savininko asmenybės.

Praktiškasis H.Blode mėgo ir suprato menininkus. Iš stokojančių ar netikėtai nakvynei ir maistui pinigų pristigusių kolonistų jis mielai priimdavo paveikslus. Taip viešbutyje pamažu kaupėsi tapybos kolekcija – žvelgiant į senas nuotraukas, palieka įspūdį paveikslais tirštai nukabinėtos viešbučio patalpų sienos, tikra nuolatinė kolonistų kūrybos ekspozicija.

J.Wentscheris. Kopos prie Baltijos jūros. A.Popovo rinkinys

„Pažadėtoji“ žemė 1909 m. birželio pabaigoje iš Berlyno į Nidą pirmą kartą atvyko tapytojas ekspresionistas, grupės „Tiltas“ narys Maxas Pechsteinas. Jis buvo suintriguotas Berlyno Secesiono parodose pamatytų Ernsto Bischoffo-Culmo Kuršių nerijos peizažų – taip skamba viena iš jo atvykimo versijų.

Po to dar penkias vasaras (1911, 1912, 1919, 1920, 1939 m.) dailininkas lankėsi Nidoje, sukūrė tapybos, grafikos darbų, piešinių, akvarelių. M.Pechsteino Nidos darbuose skleidėsi kitoks žvilgsnis į peiza-

G.Boese. Laivas audringoje jūroje. A.Popovo rinkinys

žą, vyravo ryškios, nuo juodo šiurkštoko kontūro dar labiau spindinčios spalvos ir nauji motyvai, kad ir nuoga natūra gamtoje. Su M.Pechsteinu siejami ryškiausi Nidos dailininkų kolonijos istorijos puslapiai.

Vėliau tapytojas detaliai aprašė pirmąją išties keistai, aplinkiniais keliais iš Berlyno per Karaliaučių, Tilžę (vok. Tilsit, dab. Sovetskas), Šilutę į Nidą vedusią kelionę. Tai tikrai nebuvo kultūrinio turizmo maršrutas, bet keliavimas dailininko nenuvylė. Šiandien plaukiant keltu Dreverna–Nida ir per marių bangas artėjant prie Nidos pakrantės, bent iš dalies galima pakartoti M.Pechsteino kelio atkarpą, pasijusti beveik taip, kaip jautėsi dailininkas, galų gale artėdamas prie „pažadėtosios“ žemės krantų: „Turgaus dieną (Šilutėje, – aut. past.) susitariau su kurėno savininku, kuris pažadėjo mane perkelti savuoju laivu. Jis buvo pripirkęs gėrybių tikriausiai visam žvejų kaimeliui – saugiai laivo denyje pritvirtintose dėžėse kriuksėjo paršeliai, kudakavo vištos. Jauna telyčaitė nerimastingai žvalgėsi iš siūbuojančio laivo ir trypė kanopomis.

Aš jaučiausi kaip vilčių kupinas atradėjas, keliaujantis į naują žemę. Ir ją radau. Nuostabus kraštovaizdis su stipriais žmonėmis, kuriems žvejo amatas paliko neišdildomą žymę. (...) Aš susipažinau su visais vietos gyventojais, ir jie atsivėrė man. Kaip ir jie, aš gyvenau tuo pačiu ritmu – nuo žuvų gaudymo mariose ar jūroje iki jų paprasto paruošimo ir patiekimo ant stalo. Nuo pirmos iki paskutinės dienos man nerūpėjo apavas, aš vaikščiojau basas, nieko svarbaus nemąstydamas. Iki vėlyvo rudens išbuvau ten ir palaimingas šeimininko ► 39

DAILĖ

◄ džiaugsmas apimdavo mane, kai per

ryto rasą, prieš patekant saulei eidavau dirbti. (...) Negalėjau atskirti kūrybos, žvejo pagalbininko darbo ir su tuo susijusio džiaugsmo...“ Kūrybinės ir dvasinės palaimos akimirkas Kuršių nerijoje išgyveno ne vienas dailininkas. Tai skatino ir vėl sugrįžti į kopų, vandenų, pušų, briedžių pasaulį, pabandyti užčiuopti ir kitiems atskleisti to ne visada dailiai romantiškai saldaus kraštovaizdžio esmę. Ir parodoje Miniatiūrų muziejuje sentimentalioji Kuršių nerijos peizažo gaida nėra svarbiausia. Prūsijos švietimo ministras Wilhelmas von Humboldtas 1809 m. kaip niekas kitas geriausiai pašlovino kraštą: „Kuršių nerija tokia įstabi, kad

ją būtina pamatyti kaip Ispaniją ir Italiją, kitaip siela ilgėsis praradus tokį stebuklingą vaizdą.“ Bet W. von Humboldtas pastebėjo ir kita: „siauras negyvo smėlio ruožas“, „nuobodžiausios smėlio kalvos, kraupiausios liūdinčios pušys“, „tyluma, sausumoje nėra net paukščių“...

Parodoje eksponuojami 17 žemėlapių.

Kartografijos dalis A.Popovo rinkinyje nėra itin gausi, bet įdomi net ir specialiai šia sritimi nesidomintiems žmonėms.

XVII–XX a. Rytų Prūsijos žemėlapiams būdingos gausios detalės, išraiškingi ornamentai, kartušai, piešiniai, kurie papildo kartografinį vaizdą. Beveik visi eksponuojami žemėlapiai atspausdinti vario graviūros technika ant popieriaus, didžioji

Prūsijos karalystė. 1757 m. Klaipėdos (Mėmelio) apgultis. 1820 m. Pagal A.Browną (?). 1757 m.

A.Popovo rinkinys 40

dalis jų – paspalvinti vandeniniais dažais.

Bet pažvelkime atidžiau į kelis parodos tapybos eksponatus ir jų autorius, palikdami muziejuje eksponuojamus žemėlapius tyrinėjimams ir atradimams.

Įamžino krašto vaizdus Tapybos dalyje – vokiečių Gustavo Boese’ės paveikslas „Laivas audringoje jūroje“. Dailininkas mokėsi Berlyne, po studijų buvo laisvas menininkas. Jis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, 1914 m. pateko į Klaipėdą ir pasiliko čia iki 1924 m., trumpam grįžo 1939 m. Gyvendamas uostamiestyje (nuomojosi kambarį dabartinėje Turgaus gatvėje), tapė aliejumi, liejo akvarele, piešė Klaipėdos miesto ir miestiečių gyvenimo vaizdus – turgų Klaipėdoje, uostą, gatveles. Su teptuku ir pieštuku rankose dailininkas išvaikščiojo visus Klaipėdos krašto kampelius iki Nemuno deltos pievų, kėlėsi į Kuršių neriją. Jį domino mažų miestelių ir kaimų kasdienybė, sekmadienio turgų šurmulys, valstiečių ir žvejų gyvenimas. 1923 m.

Roberto Schmidto knygyne Klaipėdoje (pastatas neišliko, dabar Atgimimo aikštės teritorija) G.Boese surengė parodą. Jo paveikslai buvo labai populiarūs, jų turėjo daugelis Klaipėdos ir apylinkių gyventojų.

Palyginti trumpai buvojęs Klaipėdos krašte, liko istorijoje kaip vienas ištikimiausių krašto vaizdų kūrėjų, tikras klaipėdiškių „namų dailininkas“.

Iš Kelno kilęs J.Freymuthas („Peizažas su upe ir karvėmis“, 1920–1929 m.) mokėsi Diuseldorfe, Kelne ir Karaliaučiaus dailės akademijoje. Tobulinosi Loviso Corintho dirbtuvėje Berlyne. 1918 m. apsigyvenęs Karaliaučiuje, dailininkas atrado ir visam laikui pamilo Kuršių neriją. Dažnai apsistodavo Rūsiuose (vok. Rauschen, dab.

Svetlogorskas). Sukūrė nuotaikingų, šviesios spalvinės gamos kūrinių, kuriuos 3–4 dešimtmečiais eksponuodavo kasmetėse Karaliaučiaus meno sąjungos parodose.

E.Kado („Burlaiviai“) gimė Klaipėdoje, mokėsi Karaliaučiaus ir Miuncheno dailės akademijose, tobulinosi privačioje tapytojo Rodolphe’o Juliano įsteigtoje akademijoje (L’Académie Julian) Paryžiuje, dailės studijų tikslais lankėsi Anglijoje, Nyderlanduose, Italijoje ir Skandinavijos šalyse. Nuo 1914 m. dažnai buvojo Nidoje. Dalyvavo

DAILĖ

Lietuva / Lithvania. Po 1594 m. Gerardusas Mercatoras. A.Popovo rinkinys

Pirmajame pasauliniame kare, po to dirbo piešimo mokytoju dailiųjų amatų mokykloje ir Lyvenikės realinėje gimnazijoje Karaliaučiuje, rengė parodas Bernhardo Teicherto meno salone.

J.Wentscheris („Kopos prie Baltijos jūros“) mokėsi tapybos Karaliaučiaus dailės akademijoje pas M.Schmidtą. Studijas tęsė Berlyne. Aliejumi tapė ir akvarele liejo Kuršių nerijos, Sembos pusiasalio pakrančių vaizdus. Sukūrė Baltijos jūros pakrančių nuo Šlėzvigo-Holšteino žemės iki Klaipėdos miesto vaizdų ciklą. Jo paveikslų buvo įsigiję Karaliaučiaus, Štetino (dab. Ščecinas, Lenkija) muziejai, Nacionalinė galerija Berlyne.

ironizavo apie tokio masiškumo pasekmes: „Kažkur stovi molbertas ir tapanti būtybė prie jo. Turbūt atsiras dar vienas mažas nuotaikingas paveikslėlis – tokių tuzinais nukabinėtos Nerijos užeigų sienos.“ Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją.

H.Blode’ės viešbutyje daug metų kaupta ir

eksponuota paveikslų kolekcija buvo sunaikinta 1945 m. vasario pradžioje, į Nidą įžengus Raudonosios armijos daliniams.

Daugelis kolonistų, ištikimų Kuršių nerijos gerbėjų, nublokštų toli nuo „stebuklų žemės“, jos atminimą gaivino „prisiminimų paveikslais“, kartodami kadaise tapytus Nidos kraštovaizdžius ir gyvenimo scenas.

Tai dar vienas unikalus Nidos kolonijos istorijos puslapis. Tiesą sakant, kai kurie dailininkai neturėjo kitos išeities, nes karo metais per bombardavimus, griovimus, gaisrus, plėšimus ir traukdamiesi iš gimtųjų vietų prarado savo kūrinius, dešimtmečių, o neretai ir viso gyvenimo kūrybos rezultatus.

Kolekcininkui A.Popovui nuosekliai formuojant Rytų Prūsijos dailės rinkinį, prieš mūsų akis pamažu ryškėja Nidos kolonijos kūrybos laukas. Tai yra didžiulė vertybė. Dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė, viena pirmųjų Lietuvoje pradėjusi rašyti apie Nidą ir dailininkus, 1990 m. žurnale „Krantai“ konstatavo: „Per pastarąjį šimtmetį po Baltijos dangumi ne sykį kito tautų likimas, ant šviesiųjų Kuršių nerijos kopų dukart krito juodas karo šešėlis, atėjo ir nebūtin nuėjo kelios kartos, tačiau išliko gražus žmonių prieraišumas prie žemės, kuri ne tik maitino, glaudė, bet ir dvasios troškulį malšino, žadino kūrybinį įkvėpimą, puoselėjo romantinę vokiečių dailės tradiciją.“

Didžiulė vertybė Nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigos iki 5-ojo dešimtmečio pradžios iš visų Vokietijos kampelių gausiai į Nidą plūdusių dailininkų kūryba labai įvairi. Kiekvieno autoriaus siekis perteikti kūriniuose įspūdžius, kuriuos jiems teikė Kuršių nerijos gamtovaizdžio ir gyvenimo savitumas, neretai įgydavo visiškai skirtingas išraiškas. Viena akivaizdu: masiškumas nebuvo į naudą kūrybai. Klaipėdoje gimęs tapytojas Karlas Eulensteinas, tarp kolegų garsėjęs aštriu liežuviu ir kritiškais pasisakymais apie meną,

Eugenas Sporer. Rytų Prūsija, Vakarų Prūsija, Dancigas. 1954 m. Karaliaučiaus leidyklos „Gräfe & Unzer“ atminimui. A.Popovo rinkinys 41

DAILĖ

„Klaipėdos galerijoje“, įsikūrusioje jaukiame fachverkiniame XVIII a. pastate (Bažnyčių g. 6), lankytojus nuo birželio 21-osios iki liepos 18-osios džiugino labai organiškai čia eksponuota tekstilininkės Virginijos Degenienės (Telšiai) autorinė paroda „Be pavadinimo“. Audimas, nėrimas, varstymas ar pynimas dažnai gali užburti savo monotoniškumu. Tuose rankų ir adatos judesiuose galima įžvelgti savotiškų magijos elementų. Kad nepasiklystume šiame paslaptingame audinio pasaulyje, kalbinome parodos autorę.

Rosana LUKAUSKAITĖ

Norėjosi kažko tokio...

– Jūsų tekstilės kūriniuose daug aliuzijų į pasakas. Ar pritartumėte psichologo Bruno Bettelheimo teiginiui, kad pasakos per savo unikalią struktūrą perduoda žmogui tai, kas labai svarbu kiekvienam individui: įrankius suvaldyti savo vidinį pasaulį, orientyrus suvokti sudėtingas gyvenimo situacijas ir pagalbą ieškant iš jų išeities? Ką jums reiškia pasakos?

– Nuo pat vaikystės labai mėgau skaityti.

Namuose knygų netrūko – mama, lietuvių kalbos mokytoja, sukaupė visą biblioteką.

Pasakos – pirmoji aiškiai suvokiama vaikui literatūra, nuostabus pasaulis, pilnas stebuklų, troškimų išsipildymo, gėris nugali blogį – norėjosi, kad ir gyvenime taip būtų. Ankstyvieji prisiminimai – nupieštos ant sąsiuvinio lapo karalaitės, vaizduojančios viską, ką tik žinojau, – nuo gamtos iki kosmoso. Žaisdavau 42

V.Degeni

kūryboje kaip pa kol nesunešiosi g klumpių, nebus s su savo pasigamintomis lėlėmis... Taip ir išvykau studijuoti kupina svajonių ir vilčių. Kai kurios svajonės išsipildė, kai kurios – ne, bet nuoširdus ir atviras bendravimas su žmonėmis padėjo gyvenime. Kita vertus, žinojau ir dabar žinau, kad tik nuolatinis darbas duoda rezultatų: kaip ir pasakoje – kol nesunešiosi geležinių klumpių, stebuklo nebus...

liau atradau metalo vielos karkasus, kurie suteikė daugiau kompozicinių galimybių ir derėjo prie megztų, peršviečiamų tinklelių. Naudojant organinio stiklo plokšteles, galima kurti stambesnės apimties darbus, išlaikant panašų skaidrumo įspūdį. Taigi pastabos ir patirtys lėmė pokyčius.

– Pirmieji jūsų tekstilės darbai buvo atlikti klasikine gobeleno technika, o vėliau atradote savo originalią techniką – kelių sluoksnių megztus šilko ažūrus. Laipsniškai nuo dvimačių kompozicijų perėjote prie erdvinių formų, naudodama linijinius metalo karkasus ar organinio stiklo plokšteles. Kaip šie technikos ir medžiagų pokyčiai pakeitė idėjas, kurias bandote perduoti savo meniniais sprendimais?

O gal atvirkščiai – pokyčius lėmė nauji požiūrio kampai, patirtys?

– Originali technika atsirado galvojant, kaip perteikti erdvės įspūdį – gobeleno plokštuma atrodė pernelyg įprasta. Kaip ir dauguma jaunų žmonių, buvau ambicinga – norėjosi padaryti kažką tokio... Pirmajai Lietuvoje mini tekstilės parodai (1983) pateikiau darbą, kuriame į plačius ir gilius rėmus buvo įtalpinta pora lininio mezginio sluoksnių. Sulaukiau menotyrininkų pastabos – rėmai „užmuša“ tekstilę. Kitas etapas – detalių mezgimas iš šilko siūlų ir tvirtinimas prie plonų medinių strypų. Vė-

Tiesiog pamatyti – 2003 m. tapote organizacijos WTA (World Textile Art), skatinančios šiuolaikinės tekstilės apraiškų sklaidą, garbės nare. Kaip pasaulio kontekste jums atrodo Lietuvos indėlis į šiuolaikinės tekstilės raidą? Kuo galime išsiskirti, būti įdomūs užsienio meno lauko dalyviams?

Kokias šiuolaikinės tekstilės tendencijas mūsiškiai menininkai perima lengviau, o kokios mūsų taip ir nepasiekia?

– WTA garbės nare tapau po antrosios bienalės „Interlacement – Fiber and Metal“ (2002, JAV), kurioje eksponuotą ir įvertintą trečiosios vietos prizu darbą „Pelenės žingsniai“ padovanojau WTA kolekcijai. Taip atsirado kontaktų, buvau kviečiama ir dalyvavau kitose WTA bienalėse. Organizacijos būstinė yra Majamyje (JAV), bet bienalės vyko įvairiose Pietų Amerikos šalyse – Venesueloje, Čilėje,

enė:

DAILĖ

sakoje – eležinių tebuklo Kosta Rikoje, Meksikoje, Urugvajuje.

Dalyvių darbus mačiau tik kataloguose, todėl palyginti sudėtinga. Bendras įspūdis – daugumos autorių kūriniai vizualūs, intensyvūs spalvos ir ornamentikos atžvilgiu. Apie išskirtinumą ar šiuolaikinės tekstilės tendencijas man kalbėti šiek tiek keblu – tai menotyrininkų laukas. Manau, kad aktualijas panašiai suvokia ir atspindi visų šalių menininkai, tik skirtingomis, individualiomis priemonėmis.

– Jūsų naujoji paroda „Klaipėdos galerijoje“ yra „Be pavadinimo“. Gal tame užšifruotas noras neįsisprausti į konkretybės rėmus ir leisti meno suvokėjams patiems, be jokios nuorodos, atskleisti parodos koncepciją bei vidinius kūrinių naratyvus? O gal kaip pasakose, atskleidus tikrąjį vardą, dings magiškasis aspektas?

– Dažnai autorinės parodos organizuojamos kokia nors proga, tuomet pavadinimas atsiranda organiškai, kaip informacijos dalis.

Kadangi vienos sukaktys jau praėjo, kitos dar neatėjo, taip ir likau prie pirmos į galvą atėjusios minties. Kita vertus, čia eksponuoti darbai, kurie keliavo po įvairias parodas, turinčias savo temas bei pavadinimus, ir vis po vieną. Buvo smalsu pabandyti surinkti juos kartu ir pažiūrėti, kaipgi tai atrodo.

Taigi ypatingos koncepcijos nėra, bet gal taip ir įdomiau – be išankstinės nuostatos ar lūkesčių – tiesiog pamatyti. ►

Dailininkei tekstilininkei V.Degenienei įkvėpimo šaltinis yra visa, kas aplinkui, kas vyksta ar kelia emocijas, tiesiog pats gyvenimas.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

43

DAILĖ

Kūrybos vingiais

– Dirbant kirba tik viena mintis – kaip pasiekti norimą rezultatą. Tuomet nelabai ką begirdžiu ar matau aplinkui...

◄ – Gimėte Merkinėje, kuri yra Dzū-

– Kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas?

Kokį kelią reikia nueiti nuo pradinės idėjos iki jos įgyvendinimo?

– Kūrybinis procesas prasideda nuo kvietimų į būsimas parodas ir jų grafiko, temų bei anotacijų peržiūros. O jau tada – nuolatinis galvojimas tol, kol surandu sprendimą. Kartais idėja ateina visai netikėtai, kartais – tai ilgas ir alinantis svarstymas. Atsirenku reikalingas medžiagas, siūlus, apgalvoju technologiją. Pirmieji bandymai ne visada duoda norimą rezultatą – turiu kelias dėžutes nepasitvirtinusių variantų (kūrybiniai košmarai)...

Galutinai apsisprendus lieka techninis darbas – tinklelių mezgimas, tvirtinimas ant karkaso, kitais atvejais – organinio stiklo plokštelių varstymas, elementų jungimas ir taip toliau... Fotofiksacija ir...

Arba nusivylimas, kad va, visai ne taip išėjo, o laiko nebėra. Arba džiaugsmas, kad pavyko įkūnyti savo viziją.

kijos nacionaliniame parke, ir nors jūsų kūriniuose etnografinė simbolika iš pirmo žvilgsnio nėra labai akivaizdi, gal vis dėlto dzūkiška audinių ornamentika yra padariusi jums įtakos kūrėjos kelio pradžioje? Kaip šiuolaikinis tekstilininkas interpretuoja tradiciją?

– Nesu dzūkė tikrąja to žodžio prasme – mama aukštaitė, tėvelis suvalkietis.

Merkinė – tik įrašas gimimo liudijime, nes užaugau ir baigiau vidurinę mokyklą Druskininkuose, tada – studijos Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), po to – darbas ir gyvenimas Telšiuose. Manyčiau, kad studijų metu vykusios vasaros praktikos, kai kaimuose fiksavome tekstilės paveldo objektus, suformavo domėjimąsi etnografine tematika. Tradicija yra pasąmonėje, ir visai nesvarbu, iš kurio Lietuvos krašto esi kilęs. Tai bendrumas, kuris vienaip ar kitaip pasireiškia kūriniuose. O interpretacija priklauso nuo pasirinkto įkvėpimo šaltinio tyrimo apimties ir autoriaus individualybės.

– Teko girdėti, kad ausdamos moterys seniau sekdavo pasakas, dainuodavo. Net yra atskira lietuvių liaudies dainų kategorija – audimo dainos. O kokios mintys dirbant aplanko jus? Gal turite mėgstamiausią muzikinį grojaraštį, padedantį susikaupti?

Mada ir menas – Iš kur semiatės įkvėpimo? Kokie žinomi vardai tekstilėje (ir ne tik joje) yra padarę jums didžiausią įtaką?

– Visa, kas yra aplinkui, kas vyksta ar kelia emocijas, tiesiog pats gyvenimas ir yra įkvėpimo šaltinis. Tiesiogiai ar netiesiogiai turi įtakos kelionėse patirti įspūdžiai, visa, kas pamatyta ar išgirsta. Žaviuosi japonų

V.Degenienė. Audeklo skiautė. 2007. Metalizuotas siūlas, mezgimas. Fragmentas.

44

Tradicija yra pasąmonėje, ir visai nesvarbu, iš kurio Lietuvos krašto esi kilęs. Tai bendrumas, kuris vienaip ar kitaip pasireiškia kūriniuose. grafika ir tekstile. Nekonkretindama personalijų norėčiau pasakyti, kad autoritetai yra visi meno profesionalai, paskyrę gyvenimą kūrybai.

– Šiuo metu kūrybinį darbą derinate su pedagoginiu – esate VDA Telšių fakulteto Aprangos ir mezgimo dizaino specializacijos dėstytoja. Kokią vietą jūsų gyvenime užima mada kaip menas?

– Pedagoginis darbas – mano tikrasis pašaukimas. Kūryba padeda įprasminti idėjas, kurios kyla bendraujant su jaunais, nuolat besikeičiančiais žmonėmis.

Pagal specialybę esu rūbų modeliuotoja.

Mada ir naujausiomis kostiumo dizainerių kolekcijomis domiuosi profesiniais tikslais – kitaip būčiau netikusi dėstytoja. Mada, kaip ir menas, yra reiškiniai, turintys savo ypatumus. Mada – platesnės vartotojų aprėpties, labiau suprantama ir iškomunikuojama daugumai.

Menas – intelektualų sritis. Kita vertus, komercijos dalis yra ir ten, ir ten. Jeigu kalbame apie mados sezono tendencijas, panašiai galime aptarti ir šiuolaikinio / madingo meno kryptis. Taigi mada ir menas – visa tai susiję. Ir pasikartosiu – tiek mada, tiek menas yra mano profesinio gyvenimo dalis.

Sujungtas. 2014. Metalizuotas siūlas, mezgimas. Fragmentas.

DAILĖ

Ženklas. 2014. Linas, metalizuotas siūlas, varstymas. Fragmentas.

V.Degenienė prie savo tekstilės kūrinio „Oro pilys“ (2011, metalizuotas siūlas, moheris, šilkas, mezgimas, nėrimas).

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Venecijos aikštė. 2007. Šilkas, metalizuotas siūlas, mezgimas. Fragmentai.

Kaleidoskopas. 2013. Metalizuotas siūlas, varstymas.

Nei nuoga, nei apsirengus. Megztinis. 2013. Metalizuotas siūlas, moheris, varstymas.

Nei nuoga, nei apsirengus. Švarkas. 2014. Metalizuotas siūlas, šilkas, varstymas. Fragmentas.

45

FOTOGRAFIJA

Amerika, švytin Tomas PABEDINSKAS

Iš skirtingų perspektyvų

Prie M.Oginskio rūmų Plungėje plevėsavusi JAV vėliava tarsi „sufleravo“, kad daugiausia dėmesio šių metų fotobienalėje skiriama „ikoniškajai“ Amerikai.

Birželio 15 – liepos 4 dienomis vykusi penktoji Plungės fotobienalė lankytojams siūlė turtingą skirtingų autorių parodomis maršrutą po šventiškomis nuotaikomis gyvenantį miestą – bienalės atidarymo renginiai sutapo su Plungės miesto švente. Bienalės programą šiemet taip pat papildė kūrybinės dirbtuvės, edukacinė programa ir fotografijos leidinių kolekcijų pristatymai. Tačiau nei fotobienalės renginių įvairovė, nei miesto šventės šurmulys neišsklaidė ryškaus pristatomų fotografijų teminio vieningumo ir visapusiškos kokybės įspūdžio.

46

Kaip nedideliame Žemaitijos mieste pavyko pasiekti tai, ko neretai galima pasigesti didesniuose Lietuvos ar užsienio fotografijos festivaliuose? Žinoma, mažesnio miesto geografija ir gyvenimo ritmas visuomet yra palankus kontekstas ryškesniam kultūriniam įvykiui.

Jis lengvai užpildo ir atgaivina svarbiausias miesto erdves, o glaudžios kultūrinės bendruomenės nuoširdžiu bendravimu „užsikrečia“ ir renginio svečiai. Vis dėlto šių metų Plungės fotobienalės sėkmė priklausė ne vien nuo palankių aplinkybių – pasisekimą lėmė aiškus kuratorinis sumanymas ir įtaigus jo įgyvendinimas.

Oficialiai svarbiausia fotografijos šventės tema tapo Jungtinės Amerikos Valstijos, o daugelis parodų, kaip ir šių metų bienalės logotipe besipuikuojantis Niujorko Laisvės statulos siluetas ar ant Mykolo Oginskio rūmų plevėsuojanti didžiulė JAV vėliava, tarsi „sufleravo“, kad daugiausia dėmesio šių metų bienalėje skiriama „ikoniškajai“ Amerikai. Daugelis parodose pristatytų autorių savo darbuose užfiksavo lengvai atpažįstamus Amerikos kultūros ir šios šalies istorijos ženklus, nors tai darė iš labai skirtingų perspektyvų: pradedant XIX a. garsiojo amerikiečių fotografo ir etnologo Edwardo Curtiso idealizuotais indėnų atvaizdais ir baigiant Amerikoje gyvenusio lietuvių fotografo Arūno Kulikausko „ameriCANa“ – suplota „Coca Cola“ skardine, ant kurios užlipinta polaroidinė JAV vėliavos fotografija. Šie istoriniu ir idėjiniu požiūriu skirtingi darbai reprezentavo ne tik platų fotobienalėje pristatomos kūrybos spektrą, bet ir dvi šiemečio renginio potemes: „Jungtinės Amerikos Valstijos: fotografijos pionieriai“ ir „Amerika lietuvių fotografijoje“.

Prisiliesti prie fotografijos ištakų tiesiogiai leido fotografo Artūro Šeštoko de-

monstruotas šlapio kolodijaus fotografijos procesas ir didžiausia Lietuvoje „camera obscura“, kurioje buvo galima pamatyti svarbiausią fotografijos principą – tamsioje patalpoje šviesos kuriamą išorinio pasaulio atvaizdą. O Amerikos fotografijos pionieriams atstovavo vieno autoriaus – E.Curtiso – fotografijos, į kurias galima žvelgti kaip į būdingą visos ankstyvosios fotografijos epochos pavyzdį. XIX a., pasak amerikiečių rašytojos Susan Sontag, iš fotografijos buvo laukiama idealizuotų vaizdų, o pati Amerika įsivaizduojama kaip „ideali erdvė, kurią istorija pavertė realybe“. E.Curtiso indėnų portretai yra dalis įspūdingo Amerikos vaizdinio, kurį fotografai kūrė įamžindami vietinius jos gyventojus ir didingą šalies kraštovaizdį.

XIX a. 7–8 dešimtmečiais indėnus fotografavo kitas žinomas amerikiečių fotografas Williamas Henry Jacksonas, o 8-ajame dešimtmetyje daugybė fotografų įamžino laukinį Amerikos vakarų kraštovaizdį.

Taip fotografija prisidėjo prie laukinių Vakarų mito gimimo. Šiandien jis mums pažįstamas tik iš senų nuotraukų. Štai kodėl žymieji E.Curtiso portretai dabar atrodo tokie autentiški, nepaisant to, kad daugelis fotografijų buvo specialiai režisuojamos.

Fotografija, kaip tikėjo indėnai, ne „pavogė“ jų sielų, o pavertė juos šiandien visame pasaulyje atpažįstamomis amerikietiškos kultūros ikonomis.

Vizualiniai ženklai Lietuvių autorių žvilgsniai taip pat krypsta į gerai žinomus amerikietiško gyvenimo būdo ženklus, tarsi dar kartą patvirtinančius Amerikos vaizdinį, kurį savo vaizduotėje tikriausiai saugo net tie parodų lankytojai, kurie patys toje šalyje niekada nepabuvojo. „Pirma, kas mane sužavėjo tik nuvykus, – tai žmonių laisvė. Laisvė būti savimi laisvoje šalyje“, – prisiminė savo apsilankymą JAV Vakaruose fotografas Arūnas Baltėnas. Su Amerika siejamus

FOTOGRAFIJA

nti fotografijose E.Curtiso fotografijų paroda „Šiaurės Amerikos indėnai“ pristatyta M.Oginskio rūmuose įsikūrusiame Žemaičių dailės muziejuje.

laisvės idealus šio autoriaus darbuose įkūnija kartu su savo transporto priemonėmis įamžinti automobilių ir motociklų vairuotojai. Ant metalo pagrindo atspaustos blizgios didelio formato fotografijos rodo jau šių dienų Amerikos ikonas – laisvai keliaujančius, savarankiškus amerikiečius, kurių pirmtakai kažkada taip pat laisvai klajojo po dar laukinius Vakarus.

Jaunosios kartos fotografas Algirdas Bakas irgi teigė, kad „amerikiečių mylimi ir prižiūrimi automobiliai“ kaip „regiono vizualinis ženklas nukonkuruoja net kaubojaus skrybėlę ar žvaigždėtąją vėliavą“.

Patirti kelio teikiamos laisvės pojūtį siekė

ir pats autorius – Plungėje eksponuotas fotografijas A.Bakas sukūrė daugiau nei du mėnesius keliaudamas po Ameriką senu motociklu. Viena vertus, tai buvo bandymas priartėti prie autentiško ir kartu tipinio amerikiečio tipažo – „šilto ir niekur neskubančio“, kaip teigė fotografas. Kita vertus, pats autorius supranta, kad tokia, jo pamatyta ir fotografijose užfiksuota Amerika neišvengiamai yra tik dalis šios šalies vaizdinio, kiekvienam parodos lankytojui pažįstamo iš jo paties fantazijų pasaulio, kurį formavo kino filmai, televizija ir kitos šiuolaikinės medijos. Suprasdamas, kad nėra „vieno tikslaus būdo apibūdinti

Ameriką“, A.Bakas savo fotografijų seriją pavadino tiesiog „Amerika“ – taip pat lakoniškai, kaip XX a. 6-ajame dešimtmetyje savo knygą „Amerikiečiai“ pavadino Robertas Frankas, tapęs vienu iš savitos amerikietiškos „kelio fotografijos“ pradininkų. Lietuvių autorius, tarytum tęsdamas šio žanro tradicijas, sukūrė darbus, kurie kartu yra ir asmeniško bei subjektyvaus požiūrio atspindys, ir apibendrinta Amerikos reprezentacija, „kalbanti“ stereotipiniais vaizdiniais. Fotografijų eksponavimas paties autoriaus pagamintose šviesdėžėse maksimaliai priartina žiūrovus prie nuotraukose įamžintų tikrovės fragmentų ►

A.Kulikausko fotografijos objektų paroda „ameriCANa” įsikūrė Plungės bibliotekoje / dvaro laikrodinėje.

47

FOTOGRAFIJA

A.Kezio parodos „Formos“ vaizdas. ◄ ir kartu sukelia įspūdį, kad Amerika tobulai atitinka populiariojoje vizualinėje kultūroje įsitvirtinusius jos vaizdinius.

Asmeninis santykis Ypač asmeninį santykį su Amerikos kasdienybės ikonografija atranda JAV ne vienus metus gyvenęs lietuvių fotografas A.Kulikauskas. Plungės fotobienalės jungtinėje parodoje, veikusioje M.Oginskio rūmų žirgyne, autorius eksponavo padidintas polaroidines nuotraukas. Jose įamžintos Niujorko gatvės ir dangoraižiai dėl

naudojamos technologijos „netobulumo“ – nenatūralių spalvų, vaizdo sujudėjimo ar nesufokusavimo – atrodo matomi tarsi pro subjektyvios patirties šydą. Pastarasis neleidžia sureikšminti dokumentinio fotografijos aspekto ir sulėtina didmiesčio gyvenimo ritmą, palikdamas žiūrovams menamos erdvės ir laiko mintimis priartėti prie autoriaus žvilgsnio perspektyvos, įsijausti į jo subjektyvų santykį su vieno svarbiausių pasaulio didmiesčių aplinka.

Dar glaudžiau su asmeniniu gyvenimu ir, atrodytų, mažomis bei nereikšmingomis kasdienybės detalėmis bei įvykiais susiję atskiroje parodoje eksponuoti A.Kulikausko fotoobjektai – įvairūs daik-

A.Baltėno fotografijų parodą „Laisvė“ buvo galima apžiūrėti „Advokato name“.

48

tai, ant kurių autorius perkėlė polaroidinių nuotraukų emulsiją. Gyvendamas Niujorke, jis 15 metų eksperimentavo su „Polaroid“ medžiagomis ir atrado būdą priartėti prie fotografijos, kaip materialaus tikrovės pėdsako, esmės – jo fotoobjektai kartu yra ir atvaizdai, ir daiktai, kuriuos paženklina laiko tėkmė ir nusidėvėjimas.

Paradoksalu, tačiau net ir tuomet, kai atvaizdai praranda savo dokumentinę paskirtį bei detaliai nefiksuoja konkretaus tikrovės fragmento, juose lengva atpažinti Ameriką. Į fotografiją, išlaisvintą nuo tikslaus tikrovės vaizdavimo, žiūrovams ypač lengva projektuoti savo asmeninį Amerikos įsivaizdavimą. Jis Amerikos

R.Požerskio ir M.Požerskytės parodoje Plungės kultūros

FOTOGRAFIJA

A.Bako paroda „Amerika“ veikė Plungės vaikų bibliotekos kūrybos palėpėje.

simboliu gali paversti ne tik Niujorko dangoraižių siluetus, bet ir sulamdytą „Coca Cola“ skardinę. A.Kulikauskas, regis, kaip tik ir provokuoja tokį žaidimą vizualiniais ženklais, ant skardinės užlipindamas dar ir JAV vėliavos vaizdą bei du skirtingus, bet simboliniu požiūriu susijusius objektus pavadindamas vienu žodžiu – „ameriCANa“.

Kultūros išraiška Artimiausios aplinkos ir kasdienybės tėkmės dokumentavimas būdingas ir Plungės fotobienalės jungtinėje paro-

doje eksponuotoms lietuvių dailininko, fotografo, grafiko Audriaus Naujokaičio (1961–2012) fotografijoms. Jos panašios į koliažus, kuriuose persidengia vizualiai ir prasmės požiūriu skirtingi kasdienės aplinkos sluoksniai – lauko reklamos, miesto architektūra, gatvės gyvenimo fragmentai. Šioje vaizdų mozaikoje galima pastebėti ir poetą bei avangardinio kino kūrėją Jono Meką – jo Niujorke įkurtame Antologijos filmų archyve A.Naujokaitis dirbo ne vienus metus.

Kiti jungtinės parodos autoriai savo dėmesį sutelkė į šventišką ar karnavališką amerikietiškos kultūros išraišką. Tad nenuostabu, kad jų darbuose Amerika atrodo

ypač ikoniška – nepriklausomai nuo to, ar gerai pažįstami stereotipai čia įtvirtinami, ar ironizuojami. Ne tik pasirinkta tema, bet ir pačių fotografijų estetika išsiskiria Edžio Jurčio darbai, pasakojantys apie Oregono valstijos miesteliuose vykstančias rodeo šventes. Kompozicijos, šviesos, perspektyvos, akimirkos pajautimas, emocijos ir istorijos perteikimas viename kadre E.Jurčiui leidžia rodeo akimirkas fotografijose paversti idealizuotu Amerikos vaizdiniu, kuris, kaip pripažįsta autorius, formavosi dar jam augant Lietuvoje, „kur nežinojome nieko tikro apie laukinius Amerikos vakarus“, tik „kartais žiūrėdavome naivius holivudinius filmus“. ►

centre.

49

FOTOGRAFIJA

Jungtinės parodos fragmentas su E.Jurčio „Rodeo” fotografijomis. ◄ Dabar lietuvių fotografas pats gyvena Oregone, tačiau į rodeo dalyvius, regis, vis dar žvelgia kaip į vesterno filmų herojus.

Amerikos, kaip idealios laisvės erdvės, vizija karnavališku pavidalu materializuojasi kasmet Nevados dykumoje vykstančiame festivalyje „Degantis žmogus“, kurį jau beveik dešimtmetį fotografuoja Lietuvos fotografijos klasiku vadinamas Romualdas Požerskis. Sovietmečiu sukūręs savo žymiausią seriją apie religinius atlaidus Lietuvoje, laisvės sąlygomis fotografas kasmet vyksta į „Degančio žmogaus“ festivalį ir ten fiksuoja jau kitokius ritualus – susijusius ne su religija, o su asmenybės išlaisvinimu, saviraiška, kapitalistinių santykių atmetimu. Šis festivalis kasmet tarsi atkartoja Amerikos istoriją ir visuo-

Plungėje buvo galima išvysti fotografijose švytinčią Ameriką, atpažinti jos kultūrines ir istorines ikonas, o socialinė ar vartotojiškos kultūros kritika liko už fotobienalės tematinio lauko ribų. menės modelį – skirtingi žmonės įsikuria laukiniame kraštovaizdyje, o jų bendruomenėje neatskiriamai susilieja tikrovė ir iš populiariosios kultūros pasiskolinti fiktyvūs vaizdiniai. Kaip tik tokius, fantaziją ir realybę derinančius festivalio dalyvių įvaizdžius siūlė patyrinėti R.Požerskio Plungės fotobienalėje pristatyta fotografijų serija „Beprotiškos mados Nevados dykumoje“. Į 50

karnavališką amerikietiškos kultūros pusę dėmesį atkreipia ir lietuvių menininkė Oksana Judakova, eksponavusi fotografijas iš Niujorko Helovyno parado.

Istoriškai reikšminga Tačiau Amerika lietuvių autoriams nėra tik idealizuojama laisvės šalis ar popkultūros suformuotų stereotipų kaleidoskopas.

Ir lietuvių fotografų asmeninės biografijos, ir Lietuvos bei JAV politinės sąsajos lėmė konkrečius ir istoriškai reikšmingus mūsų šalies ryšius su Amerika. Juos priminė R.Požerskio paroda „Lietuviška Amerika 1988“, kurioje buvo galima pamatyti tuometę Lietuvos išeivijos veiklą ir ryškiausius jos atstovus (pavyzdžiui, diplomatą Stasį Lozoraitį ar būsimą Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų) įamžinusių fotografijų originalius atspaudus. Kartu su jais eksponuota ir fotografo dukros Monikos Požerskytės darbų serija „100 metų kartu“ – 100 ir daugiau metų sulaukusių žmonių portretai, įrodantys, kad ne tik Lietuvos valstybė, bet ir konkretūs asmenys gali atsitiesti ir tęsti prasmingą gyvenimą po dramatiškų XX a. istorijos tarpsnių.

Tuo pačiu metu ir vėlesniais laikotarpiais lietuvius Amerikoje fotografavo ir kitas fotobienalės dalyvis Antanas Stanevičius, Plungėje atidaręs parodą „Pirtis Amerikoje“. Ilgus dešimtmečius lietuvių gyvenimą Amerikoje dokumentavo bene garsiausias lietuvių išeivijos fotografas Algimantas Kezys, iš Lietuvos į JAV emigravęs dar XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Tačiau labiausiai lietuvių autorių pasaulyje ir Lietuvoje išgarsino nespalvotos, ryškaus autorinio braižo

paženklintos fotografijos, kuriose A.Kezys įamžino Čikagos ir kitų Amerikos didmiesčių architektūrą. Būtent šios, pelniusios plačiausią pripažinimą, eksponuotos fotobienalėje. Moderni nespalvotos fotografijos estetika svarbi ir jaunosios kartos fotografui Mindaugui Gabrėnui – formų, linijų, kontrastų žaismas leido autoriui nuotraukų diptikuose savitai sugretinti laukinės Amerikos gamtos ir Niujorko miesto vaizdus.

Pareikalavo „aukų“ Ar tik lietuvių autoriai Amerikoje pirmiausia pastebi šios šalies ikonas ir savo darbuose vizualizuoja populiariosios kultūros įtvirtintus mitus? Paskaita apie lietuvių kilmės fotografo Andrew Mikšio seriją „Disko“ parodė, kad fotografai iš užsienio panašiai žvelgia ir į Lietuvą. Sietle gimęs lietuvių kilmės fotografas A.Mikšys į Lietuvą pirmą kartą atvyko 1995 m. ir persikėlė čia gyventi 1998 m., o 2000 m. pradėjo fotografuoti diskotekas Lietuvos kaimuose ir tęsė šią seriją iki 2010 m. Fotografą sudomino tuometės visuomenės pereinamoji būsena, kurią jai teko išgyventi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Pats fotografas teigė, kad fotografavo „neužtikrintos ateities jaunąją kartą griūvančios praeities fone“. A.Mikšį taip pat domino posovietinio laikotarpio ikoniniai ženklai – kultūros namų, kuriuose vykdavo diskotekos, interjerai, juose užsilikę propagandiniai tarybinių laikų plakatai, specifinės to meto Lietuvos provincijoje vyravusios aprangos „mados“. A.Mikšio serijos „Disko“ publikacija populiariame Didžiosios Britanijos dienraštyje ir tos publikacijos Lietuvoje sukeltas viešas pasipik-

FOTOGRAFIJA

tinimas netinkamu šalies reprezentavimu parodė, kad fotografija visuomet yra ne tik kūrybinį, bet ir politinį potencialą turinti medija, o fotografo kūrybiniai sprendimai, pasikeitus aplinkybėms, gali (klaidingai) atstovauti vienai ar kitai socialinei, kultūrinei ar net pilietinei pozicijai.

Taigi Amerika Plungės fotobienalėje buvo matoma kūrybiniu požiūriu kokybiškuose ir įtaigiuose fotografų darbuose, o galimybė prisiliesti prie fotografijos ištakų, stebint čia pat prieš žiūrovų akis kuriamus unikalius ambrotipus, kėlė išskirtinio fotografijos įvykio pojūtį ir atitiko aristokratišką M.Oginskio rūmų aplinką. Tačiau šis vieningas ir įsimintinas įspūdis pareikalavo ir savo „aukų“. S.Sontag rašė apie „Ameriką, tamsuojančią fotografijose“, turėdama galvoje amerikiečių fotografės Dianos Arbus darbus, neatitikusius amerikietiškos svajonės ir atskleidusius Amerikos visuomenės susvetimėjimą. Vėliau „normalios“ visuomenės užribyje atsidūrusių žmonių gyvenimas tapo ir kitų žinomų amerikiečių fotografų – pavyzdžiui, Larry Clarko ar Nan Goldin – kūrybos tema. O Plungėje buvo galima išvysti ir tiesiogine, ir metaforine to žodžio prasme fotografijose švytinčią Ameriką, atpažinti jos kultūrines ir istorines ikonas, o socialinė ar vartotojiškos kultūros kritika liko už fotobienalės tematinio lauko ribų. Kita vertus, tai tik įrodo, kad šių metų fotobienalės kuratorius Darius Vaičekauskas turėjo aiškią šios fotografijos šventės viziją ir nuosekliai ją įgyvendino, nepaisant fotobienalės temos atveriamų plačių pasirinkimo galimybių.

Per fotobienalę klaipėdietis fotomenininkas A.Šeštokas fotografavo plungiškius, čia pat prieš žiūrovų akis kurdamas unikalius ambrotipus.

Didžiausia Lietuvoje „camera obscura“ buvo įkurdinta automobilių stovėjimo aikštelėje prie M.Oginskio rūmų žirgyno salės.

Vitalijaus Janušonio ir Dariaus Vaičekausko nuotr.

51

ERDVĖS

Klaipėdoje šalia burlaivio „Meridianas“ Lietuvos jūrų muziejus jau antrus metus pristato edukacinę meno platformą „Susižadėję su jūra“ ir taip subtiliai prisideda prie miesto jūrinės tapatybės formavimo.

Meniškai interpretuodami jūros temą, šio projekto iniciatoriai neįkyriai provokuoja susipažinti ne tik su jūrinėmis tradicijomis, istorija, faktografija, bet ir pačiu savimi.

Intymus pa su jūros gel

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Jūrinės tapatybės ženklas „Miestas prie jūros“ – ši kodinė frazė dažnam asocijuojasi su paplūdimio malonumais, kurorto ritmais, tam tikru sezoniškumu – triukšminga vasara, ramus ruduo, tyli žiema. O uostamiestis nebėra, pavadinkime, „paprastas“ miestas prie jūros. Uostamiestį norisi tapatinti su dinamika, atvirumu, kruiziniais laivais, užsienio turistų srautais, krovinių pervežimais ir iš tų pervežimų gausiai uždirbamais pinigais. Todėl uostamiesčio scenografija neįsivaizduojama be žirafomis vadinamų kranų, be laivų, be bildesio uosto akvatorijoje ir be konteinerių – patvarių, tvirtų, saugių, ilgaamžių dėžių, kuriuose paprastai gabenami kroviniai. Į Klaipėdos scenografiją jūrinis konteineris štai jau kelintus metus integruojamas kaip kultūros objektas, kaip savotiškas jūrinės tapatybės ženklas. Kūrybiškai eksploatuojamas jūrinis konteineris viešojoje miesto erdvėje tampa jau nebe nuobodaus, pilko pramoninio miesto ženklu, bet netradicine scena idėjai, minčiai; objektu, per kurį apmąstoma miesto tapatybė, jos turinys. O tapatybės – individualios ir kolektyvinės – ieškojimas Klaipėdai itin aktualus.

Rašydamas apie Klaipėdą, filosofas Leonidas Donskis yra pastebėjęs, kad Klai52

Instaliacijos „Susižadėję su jūra II. Kriauklės“ kūrėjai kviečia lankytojus įsiklausyti į save, atrasti savo

pėdos specifiką, jos išskirtinumą iš dalies lemia specifinė miesto gyventojų sudėtis – didžioji dalis Klaipėdoje gyvenančiųjų „tebėra upių ir ežerų, o ne jūros žmonės“, kitaip tariant, neprisirišę, nesuaugę su miesto istorija atvykėliai. Tad jūra gal tik dabartiniams klaipėdiečiams tampa šiokia tokia jų tapatybės dalimi, o ne sezonine ar „punktyriška“ pramoga. Mieste pastebime vis aktyvėjančią pastangą improvizuojant, mėginant ne tik išgyventi, bet ir kurti savąją tapatybę, atrasti neformalų, gyvą santykį su jūra, su jūrine kultūra.

Atsiveria kaip kriauklė Sąmoningai ne sykį pavartojau tokią teatrinę sąvoką kaip „scenografija“. Projektas „Susižadėję su jūra“ net labai teatrinis. Ne tik todėl, kad jo bendrakūrėjais jau antri

metai tampa teatro pasaulyje žinomi, vertinami ir įvertinti menininkai. Praėjusiais metais eksponuotam „Bucentauro“ modeliui (laivų modelių meistro Vladimiro Volokanavo darbas) trimačių vaizdo projekcijų foną kūrė Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas menininkas Rimas Sakalauskas ir įvairiems sceniniams žanrams neabejingas kompozitorius Mykolas Natalevičius. Šiais metais meninės instaliacijos „Susižadėję su jūra II. Kriauklės“ idėjos ir teksto autoriumi tapo teatro ir kino aktorius, dramaturgas, režisierius Justas Tertelis, gerai žinomas kaip vienas iš teatro laboratorijos „Atviras ratas“ įkūrėjų, Keistuolių teatro narys. Menininkas aktyviai kuria tekstus teatro scenai, radijo teatrui bei įvairioms meninėms instaliacijoms. Už sukurtus vaidmenis ir draminius tekstus buvo ne kartą nominuotas įvairiuose konkursuose bei apdovanotas aukščiausiais valstybiniais teatro apdovanojimais.

ERDVĖS

simatymas me ir savimi joje

individualų santykį su Baltijos jūra, pasaulio vandenynais, galbūt permąstyti savo elgesį su aplinka.

Alfonso Mažūno / Lietuvos jūrų muziejaus archyvo nuotr.

Ši instaliacija kuriama performatyvaus teatro raiškos priemonėmis, siekiant erdvę, laiką, kūną (žiūrovo ir reaguojančio dalyvio vieno metu), vaizdo ir garso struktūras paversti komunikacijos aktu, laikina „situacija“. Taip 20 pėdų jūrinis konteineris tampa transformacijos, patyriminės kelionės erdve. Praėjusiais metais ši subtiliai dekoruota metalinė dėžė virto savotiška istorinės atminties rekonstrukcijos vieta, šiemet konteineris atsiveria kaip „kriauklės vidus, į kurį patekę lankytojai garsinio teksto pavidalu kviečiami įsiklausyti į save ir į juos supančią aplinką“. Atsiverti gamtai, patirti save pačius kaip gamtos dalį.

Bet erdvės sąlygiškumas leidžia nukrypti ir į prasmės daugiareikšmiškumo paieškas.

Kriauklė kaip simbolis įvairiose kultūrose ir mene interpretuojama nevienareikšmiškai. Kriauklės spiralė – tai visatos evoliucijos, amžino judėjimo bei laiko simbolis. Kriauklė – kaip jūrų gyvūnas –

sieja seksualinę simboliką su apvaisinimo ir vaisingumo sąvoka, dėl to ji tapo meilės deivės atributu. Krikščioniškoji simbolika kriauklę laikė karsto, kuris po mirties priglaudžia žmogų, kol jis prisikels, įvaizdžiu. Ezoterikai tikina, kad kriauklė yra kūrybingumo simbolis, kad ji, atliekant tam tikrus ritualus, gali padėti troškimus paversti realybe.

Įsiklausyti į save Šioje minimalistiniais 3D projekcijų štrichais paženklintoje instaliacijoje Jūrų muziejus pristato ir konkrečią kriauklę – Australijos trimitininką. Tai viena didžiausių kriauklių pasaulyje, jos įspūdingo dydžio trimito kiautas – kiekvieno kriauklių kolekcininko svajonė. Instaliacijos lankytojams bus pateikti kai kurie faktai

apie trimitininkais vadinamas sraiges. Šios fragmentiškos žinios gali pastūmėti nuodugniau, plačiau pasidomėti ne tik šiuo gyvūnu, galinčiu sverti 18 kilogramų ir užauginančiu kiautą iki 90 cm, bet ir apskritai jūrine ekosistema, apmąstyti savo paties santykį su vandenynais ir jūromis.

Bet labiausiai instaliacija kviečia įsiklausyti į save, glaudžiant menamą kriauklę prie ausies kriauklelės: „Aš esu jūros dalis, – sako balsas. – O tu?“ Išskirtinis meninės instaliacijos bruožas – saikas, vizualinis ir tekstinis taupumas, tikslumas ir paprastumas. Jokio šou, rėksmingumo, jokios arogancijos. Garso ir vaizdo, pauzių ir informacijos vos pakanka, kad įsitrauktum į meditatyvų savivokos seansą, kad taptum aktyviu veiksmo dalyviu – vidinio veiksmo aktoriumi, kūrėju, suvokėju.

Vis dėlto klausydamasis paprastos struktūros, nuoširdžiomis intonacijomis skambančio monologo, „kriauklės svečias“ turi laiko savirefleksijai, savistabai, galbūt naujiems potyriams. Mat „kriauklės viduje“ – kaip ir teatre – laikas ištįsta. Čia per kelias sekundes „paneri“ į 30 metrų gylį, akies mirksniu esi „išmetamas“ į krantą, galbūt nė nespėjęs susivokti, kas čia ką tik buvo, ar buvo tai, ką jau reikėtų vadinti menu...

Smėlio šaltis po lankytojų / svečių kojomis (jį pajusite, jei tik nusiausite apavą), garso vibracijos, iliuzoriškas vaizdas ir tamsos magija trumpai akimirkai išplėšia iš dienos šviesos, iš miesto erdvės, iš jo daugiabalsiškumo, nuotaikų įvairovės.

Suteikia galimybę intymiam pasimatymui su jūros gelme ir savimi joje. Balsas klausia: „Kada paskutinį kartą klausėtės jūros?

O kada paskutinį kartą buvote pridėję kriauklę prie ausies? Ar prisimenate, ką ten girdėjote?“ Viliuosi, kad aplankę iki rugsėjo 1-osios veikiančią ekspoziciją, į šiuos klausimus atsakymą rasite.

53

GINTARO LAŠAI

Smurtinis skaity Giedra Radvilavičiūtė. Tekstų persekiojimas. Esė apie rašytojus ir žmones. Apostrofa, Vilnius, Dainius VANAGAS

Kai gamtos tyrėjai nustatė, kad medžiai yra socialinės būtybės, kuria šeimas, jaučia skausmą ir reaguoja į aplinką, kitų sričių mokslininkai susirūpino, ar tik nebus ir jų tyrimo objektai gyvesni nei jiems anksčiau atrodė. Net literatūrologai kelis dešimtmečius intensyviai aiškinosi tekstų kilmę, komunikaciją, organizacinius įgūdžius ir gynybinius sugebėjimus.

Spėjimas pasitvirtino: nustatyta, kad tekstai yra gyvi sutvėrimai, pasižymintys itin baikščiu, uždaru ir komplikuotu charakteriu. Anksčiau tekstai laikyti žmogiškosios veiklos produktu, todėl manyta, kad jie skirti skaitytojams. Dabar gi paaiškėjo, kad tekstai yra laisvos būtybės, todėl skaitytojai yra ne kas kita, kaip juos naikinantys plėšrūnai. Vaizdo medžiagoje užfiksuota, kaip tekstai, slėpdamiesi puslapiuose, fotografijose, kino juostose, drobėse, pastatų reljefuose, dreba iš baimės, kai yra persekiojami, dalijami, karpomi, plėšomi, grupuojami, analizuojami, vertinami, jie nekenčia, kai yra vadinami, kritikuojami, giriami, lyginami, aiškinami ar cituojami.

Tekstus tokie veiksmai žaloja, mat jie linkę į vienovę ir vienatvę be skaidymo ir atgarsio. Jiems nieko netrūksta, o ypač – skaitytojų, įsitikinusių, kad trūksta būtent jų. Todėl tekstai slepiasi – visų pirma, kalboje ir jos neįgalume. Jie trina žodžius ir sąvokas, taip stengdamiesi išnykti iš pokalbių ir kasdienio gyvenimo, jie nenori būti linksniuojami, gromuliuojami, čiupinėjami, skrodžiami, kramtomi ir spjaudomi.

Jie nenori, kad apie juos būtų rašoma, todėl degina tiražą, gadina reklamą, dedasi nereikalingais.

Jie stengiasi pasislėpti lentynose, apdulkėti, prisistatyti neįkandamomis metaforomis ir prasmių tinklais, kurie atstumtų kiekvieną išdrįsusį prisiliesti.

54

Norėdami nukreipti dėmesį, tekstai į priekines eiles išstumia viską, kas šūkauja, švyti, giria greitį, lėksmą ir užmarštį.

Jie visada pridengia marška savo veidus, kad niekas negalėtų įsižiūrėti, nebent jėga nuplėštų, o mūsų laikais už smurtą kartais nubaudžia.

Daugelis skaitytojų pagarbiai sutiko naujausių tyrimų išvadas ir ėmė laikytis nuo tekstų atokiau. Ir vis dėlto ne visi: kartais žmonės užsimano juos nufotografuoti, paglostyti, pavartyti. Tiesa, jie nėra pernelyg įkyrūs, jei prisikabina, tai trumpam, nes greitai ima nuobodžiauti, snūduriuoja arba praeina pro šalį. Jie nei karpo, nei pjausto, nei kamantinėja – jie gerbia visumą, nes visuma miglota, o migla visokia ir jokia. Jie tesako – patinka, nepatinka, daugiau jiems nieko neišeina, nepasisako, liežuvis nesusilenkia. Jie neknisa tekstui proto, netampo už ūsų, nematuoja plaučių tūrio, širdies ritmo, jie nevarto jo aukštyn kojomis, neapžiūrinėja skirtingai apšviesto, vienoje ar kitoje temperatūroje, ekosistemoje, nekergia su kitais tekstais ir kartą apžiūrėję nebesugrįžta. Tekstai nesiskundžia – toks skaitytojų šmėkštelėjimas juos menkai tetrukdo.

Tačiau jie vis tiek stengiasi kuo greičiau išnykti iš atminties, nuplaukti kanalizacijos vamzdžiais, užlįsti už nugarų, jie nenori būti dėmesio centre – jie nenori būti jokiame centre. Jie trokšta pasislėpti už bejėgių epitetų – įdomus, neįdomus, geras, blogas, leidžiančių jiems praslysti nepastebėtiems.

Tekstai stengiasi išblukti, ištirpti sraute, sukelti sunkumo arba lengvumo, nuobodulio arba kvailumo, net ligos jausmą – taip jie ginasi, taip jie tampa nematomi ir nesusidėvi.

Bet pasitaiko įkyrių, bjaurių žmonių – medžiotojų, ir nuo jų taip lengvai nepasislėpsi. Jie nesilaiko abejingumo įstatymų, vaikšto ne asfaltu, o ištrypia žolėje naujus takus, jie persekioja tekstus dieną ir naktį, o sugavę perrėžia gerklę.

Medžiotojai neatostogauja, jie nepaleidžia iš rankų ginklų. Juo tekstas atsargesnis, juo medžiotojui smagiau sekti jo pėdsakais.

Jis puikiai perkandęs tekstų suktybes, jo neapmausi, nesuklaidinsi, neatstumsi ir nesugraudinsi. Jam neužtenka grožėtis – jam reikia patirti. Jis nenori nusifotografuoti – jis nori įlįsti į kailį, susitepti viduriais rankas, užspringti šeriais, įsidrėksti nagais.

Jo netenkina miglotos visumos jausmas – jis nori apčiuopti vimdančią fragmentų ir sąnarių mechaniką. Todėl prieš nudobdamas tekstą medžiotojas valandų valandas jį kankina, siurbia jo kraują ir syvus. Medžiotojas, būna, net praranda laiko nuovoką, panyra į nesibaigiančią sueitį ir apkvaista.

Nors tekstas priešinasi, spardosi, spiegia, bet ištrūkti negali. Šiandien dažnas tokius medžiotojus smerkia, laiko juos anachronizmu, senojo pasaulio iškasenomis, pigių kvaišalų vartotojais. Medžiotojai neturi garbės ir sąžinės, sako jie, juk tekstas – ne skurlis, jį reikia branginti, puoselėti, o geriausia – jo neliesti.

Medžiotojai jiems nieko neatsako – pavargo teisintis. Jie tiesiog pasiima peilį ir tyliai tęsia savo darbą, o tada prigula ant pievos ir svajoja. Kokia prasmė aiškinti, svarsto medžiotojas.

Juk nenupasakosi jausmo, kai sėlini teksto pėdsakais ir nežinai, kieno jie, kur veda ir ką slepia. Kai valandų valandas ieškai nuojautos ir supratimo pluošto, tikrini slėgį, registruoji seisminių bangų virpesius. Tik žvejys žino, koks jausmas kitame valo gale suspurdėjus žuviai, tik medžioklis žino, koks jausmas išvydus krintantį elnią. Kitiems tai – tik žiaurus, beprasmis žudymo aktas. Ką tokiems gali paaiškinti?

Juk nenupasakosi jausmo, kai medžiodamas tekstą įsitempi lyg gimnasto lynas.

Pirštai tampa ašmenimis, akys rentgenu, ausys lokatoriais, kūnas atsistoja piestu, mintis, ženklas ar jo stygius užlieja lyg akinanti šviesa.

mas 2018, 233 p.

GINTARO LAŠAI

Dainius SOBECKIS

Suolelis atsisėdęs ant medinio suolelio skaičiau kasdienybę aplinkui nebuvo jokios eilės prie turgaus ar mugės nejutau jokio šurmulio nemačiau jokios gyvasties tik sėdintis aš arti nei toli daugiau nematyti jokių suolelių negirdėti paukščių čiulbesio

Juk nenupasakosi jausmo, kai tekstas nuvilia, kai jis neįvykęs, kai dėl jo nereikia stengtis, kai jis atsiveria neprašomas, kai pats kiša galvą į kilpą, nes nemoka mėtyti pėdsakų, dar blogiau – kai pėdsakų neturi.

Juk nenupasakosi jausmo, kai persekioji tekstą mėnesių mėnesius, čia dar matai, o čia jau pameti iš akių, sapnuoji jį naktimis, negali pamiršti dienomis, mokaisi, treniruojiesi, jaukiniesi, sėlini ir nežinai, ar pavyks, ar sugebėsi, ar verta sugebėti.

Juk nenupasakosi jausmo, kai persekiodamas kito tekstą, drauge imi persekioti ir savo tekstą. Kai vienas tekstas sukuria kitą tekstą. Kai vienas tekstas padeda suprasti kitą tekstą. Kai tekstai susijungia. Kai kraujas nuo peilio nudžiūsta. Kai teksto žaizdos užgyja ir pabudęs jis nueina savo keliais, nes teksto taip lengvai nenudursi, nes tekstui vieno medžiotojo neužtenka.

Ne, šito taip lengvai nenupasakosi, bet pabandyti verta, ir gerai, kad bandančiųjų atsiranda.

Giedra Radvilavičiūtė yra elitinė medžiotoja. Ir naująja savo knyga ji dar kartą tai įrodo.

nezyzė jokios bitės ar karkvabaliai nebuvo kraujo ištroškusių uodų žolė nušienauta žydinčios gėlės neskleidė jokio aromato nematyti pravažiuojančių mašinų necypė spec. transporto sirenos nebuvo jokių namų jokių statybų požymių nors tvieskė saulė medžiai nemetė šešėlių nealino kaitra užnugaryje kažkas trakštelėjo per nugarą nuėjo pagaugai

atsisukau manęs jau lūkuriavo Atropė

Dievo karys atsipaipaliojau paėmiau knygą į rankas norėjau skaityti bet neįstengiau nė vieno žodžio suzlebezavoti nusprendžiau aprašyti paėmiau plunksną papirusą pamirkiau į rašalą ranka taip ir sustingo supratau esu ne mokša nes gi dievo karys prispaudė po padu tačiau kalbėti moku taigi rašyk

Legionas „mūsų daug“ man pasakė kažkas kad nepulčiau į beprotybę akimirkai sustingau užsiplikiau arbatos su citrina ► 55

GINTARO LAŠAI

◄

pasipjausčiau sūdytų lašinių su cibuliais užkandau juodos duonos „mūsų daug“ nedavė ramybės sakydamas kad „mūsų daug“ išėjau į lauką užsirūkiau nors nerūkau ir iš kur gavau cigaretę ir ugnies kažkokia koma „mūsų daug“ man pradėjo įkyrėti savo sakymu „mūsų daug“ pasiėmiau psichinių ligų žodyną ar žinyną nustačiau sau diagnozę

šizofrenija „mūsų daug“ pasakė kad klystu ramino prašė nebijoti „mūsų daug“ sakė kad kiekvienas iš mūsų turime mūsų daug neapsikentęs kad užrėkiau „kiek tas jūsų daug“ „mūsų legionas“ paaiškino man mūsų daug

„dabar tavy bus šeši tūkstančiai“ paaiškino „mūsų legionas“ persiplėšiau drabužius roviausi plaukus barsčiausi ašutine galvodamas kaip atsikratyti „mūsų šešiais tūkstančiais“ netikėtai „mūsų legionas“ man pasakė

neapsikentęs atsidariau vyno ąsotį susiverčiau

„legionas iš tavęs išeis kai išgersi dar penkis tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt devynis vyno“

„mūsų šeši tūkstančiai“ išgirdau ir žagtelėjau negalėjau patikėti

supratau vėl turėsiu daryti daugybos stebuklą

Algirdo Darongausko nuotr.

56

GINTARO LAŠAI

Ma(l)dos 1 atsikelti atsisėsti atsistoti pritūpti atsigulti atsilenkti melstis 2 apsisukti vaikščioti bėgioti šokinėti trypčioti stoviniuoti melsti 3 apkalbėti pasijuokti apšnekėti apšmeižti prakeikti pasityčioti nesimelsti 4 klūpoti susilaikyti prakaituoti nesimesti susitaikyti nesustoti pasimelsti 5 tingėti stenėti šniurkščioti kiurksoti šlitinėti apsimesti nemelsti

Algirdo Darongausko nuotr.

6

keliaudamas sapnų takais

gulinėti svajoti apsimesti patylėti negalvoti miegoti

taip ir norisi pasakyti gal labiau sušukti

apsimelsti 7 ne paliaujamai melstis

Kvietimas sek paskui mane girdžiu kiekvieną dieną kiekvieną mielą minutę nemielą valandą sek paskui mane girdžiu eidamas gatve vaikščiodamas pajūriu dirbdamas tinginiaudamas sek paskui mane girdžiu gulėdamas lovoje pasinerdamas į miegą

susilaikau septintą savaitės dieną sakau sek paskui mane

Durys trakštelėjo užraktas prasivėrė durys medinės kaustytos metalu sutvirtintos nerūdijančiomis vinimis durys į koridorių kor y doris į prieškambarį vėl durys į krematoriumą po to vėl durys ► 57

GINTARO LAŠAI

◄

Supynės supynės mano kieme laiko mašina sūpuosi pirmyn matau ateitį

Skaitytojų verd R.Flickui – nau

sūpuosi atgal regiu praeitį

Rokas Flick. Išlikę karo verpetuose. Romanas. Alma littera, Vilnius,

supynės nebesisupa laikas sustoja

Jovita SAULĖNIENĖ

esatis neplautas indų kalnas kriauklėje

Literatūrologija viskas būtų kaip ir gerai bet jūsų tekstai rodo šlapimo nelaikymą kristalų susiformavimą šlapimtakiuose prostatos sumažėjimą dvejais centimetrais atsiprašau padidėjimą jokie vaistai jums jau nebepadės čia jau niekas nepagelbės man pasakė vienas literat urologas

58

Kiekvienam autoriui rūpi sukurti kūrinį, kurio „negalėtų sunaikinti nei Jupiterio pyktis, nei ugnis, nei kardas, nei viską niokojanti senatvė“. Šį Ovidijaus teiginį prisiminiau, paėmusi į rankas naująjį Klaipėdos krašto rašytojo Roko Flicko romaną „Išlikę karo verpetuose“, kuris, anot autoriaus, „išprovokuotas skaitytojų prašymų“. R.Flicko kūryba, įvedanti į buvusios „artimiausios kaimynės, giminaitės, kraujo sesės Prūsų Lietuvos“ istorijos ir kultūros lauką, skaitytojų itin mėgstama. Romanas „Emma, pastoriaus duktė“ (2014) buvo pripažintas skaitomiausia tų metų knyga, imponuojanti zalcburgiečių emigracijos tema, atskleista per Austrijos slėnyje gyvenusios protestantų Langių šeimos keturių kartų istoriją, jos narių pastoriaus Vilhelmo Langės, dukters Emmos su mažamečiu sūneliu kelionę į Gumbinės apylinkes 1731 m. „Išlikę karo verpetuose“ yra romano „Emma, pastoriaus duktė“ tęsinys.

Pirmoji dalis baigiasi stiprios, išdidžios, jaučiančios savo vertę Langių Emmos vedybomis su lietuvininkų pradžios mokyklos vedėju Edvinu Gariniu ir jų dukters gimimu 1738 m. Antrojoje romano dalyje rašytojas toliau vynioja pasakojimą apie Emmos Garinės šeimą Prūsų Lietuvoje, siekdamas atskleisti, kaip emigrantams iš tolimojo Zalcburgo krašto sekasi sugyventi su lietuvininkais.

Autoriui rūpi: „ar prievartinė emigracija į Prūsijos karalystę tremtiniams protestantams tikrai tapo išsigelbėjimu? Ar pavyko atvykėliams visiškai prisitaikyti prie atšiauroko klimato, naujo gyvenimo būdo? Ar galima išmokti sutarti su vietos

gyventojais lietuvininkais, į atvykėlius tremtinius žiūrinčiais su neslepiama neapykanta?“ Romano „Išlikę karo verpetuose“ pasakojimas pradedamas 1759 m., prabėgus 21 metams nuo pirmojoje knygoje minimo Garinių dukters Evelinos gimimo. Laikas neramus. Vyksta Septynerių metų karas (1756–1763), į kurį įsitraukė daugelis valstybių. Naujuose namuose įsikūrusi Garinių šeima švenčia Emmos gimtadienį.

Susirinkę pagausėjusios Garinės šeimos nariai bei giminaičiai, taip pat Kionigsbergo universiteto (Albertinos) profesorius Tutmozis, kurio tikroji Dovydo Kovalevskio pavardė tik vėliau paaiškėja, prie vaišių stalo aptaria vykstančio karo peripetijas.

Edvino Garinio, jo sūnų, bavaro ir kitų veikėjų lūpomis išsakomos Septynerių metų karo priežastys. Iš pokalbio paaiškėja nemažai įdomių detalių ir apie Mėmelio (Klaipėdos) apsiaustį bei kovą su rusų kazokais. Atkurtas istorinis romano veiksmo kontekstas atskleidžia Prūsų Lietuvos inteligentijos platų ir kritišką požiūrį į pasaulio įvykius. Abejonių sukelia tik antikos ir meno prof. Tutmozio ištęstas pasakojimas apie Prancūzijos karaliaus Liudviko XV meilužę markizę de Pompadur, Šventosios Romos imperijos imperatorę Mariją Tereziją ir Rusijos imperijos valdovę Jelizavetą Petrovną, išprovokavusias karą su Prūsijos karaliumi Frydrichu II. Minėtas epizodas, nuvedantis į išsamias „trijų galingiausių pasaulio moterų“ biografines detales, tarsi iškrenta iš vientiso meninio romano audinio, nepadeda ir prof. Tutmozio personažo kūrimui. Šio romano veikėjo tikrasis veidas atsiskleidžia per meniškai įtaigiai vaizduojamą susitikimą su Emma Karaliaučiaus universitete.

Romano „Išlikę karo verpetuose“ meninė vertė – moterų paveikslai, kurie

GINTARO LAŠAI

iktas rašytojui jas romanas 2018, 213 p. yra ir autoriaus idėjų ruporai. Pirmiausia skaitytojų žvilgsnis krypsta į Emmą Garinę, protingą, savo vertę žinančią moterį, išmintingą motiną... Rūsčiame pasaulyje, kur karo sūkurių įsiūbuotam smurtui, girtų karių plėšikavimui, moterų prievartavimams, atrodo, nebus galo, Emma nepraranda pozityvaus gyvenimo pilnatvės pajautos. Netekusi sūnaus, palaiminusi dukrą į vienuolyną, išlydėjusi į amžinybę tėvą, atleidusi išdavusiai bei pažeminusiai jos sūnų marčiai, Emma nepalūžta.

Jaudinanti ori jos laikysena sunkiausiomis gyvenimo valandomis. Autorius Emmos paveikslu įtikina, jog aukštos moralinės žmogaus vertybės gali būti ir išlikimo karo verpetuose garantas. Romanuose pavaizduotos stiprios dvasios moterys, atlaikiusios didžiausius likimo smūgius, pasišventusios pilnaverčiam gyvenimui, ir yra skaitytojams tas magnetinis laukas, traukiantis pasinerti į R.Flicko kūrybą.

Vis dėlto daugiausia dėmesio naujausiame romane autorius skiria ne Emmai, o didikei prūsaitei Marijai Luizai, ištekėjusiai už Kiautų pastoriaus Friedricho Martino, Emmos sūnaus. Šiuo visiškai kitokiu personažu nei Emma autorius kartu su skaitytojais tarsi ieško atsakymų į iškeltus klausimus apie emigrantų būtį Prūsų Lietuvoje.

Išdidžios, išpuikusios, aukštinančios savo kilmingumą Marijos Luizos elgesys ir veiksmai, jos nesuvaldyta aistra kunigaikščiui Ozerovui – skaudžios gyvenimo pamokos, privertusios ją perkainoti vertybes ir „prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo“.

Marijos Luizos pasiryžimas įleisti šaknis į Prūsų Lietuvos žemę ir branginti šeimą nusako ir paskutinis romano „Išlikę karo verpetuose“ sakinys: „...ramybę sudrumstė džiugų įvykį pranašaujantis gimdančios moters riksmas.“ Nauja gyvybė – viltis.

Tuo labiau Prūsų Lietuvoje.

Marija Luiza – vienintelė romano veikėja, dėl savo kaltės ir dėl pamilto žmogaus išdavystės patyrusi vidinį virsmą, privertusį pasikeisti. Tai gyvas, kenčiantis ir mokantis pripažinti savo klaidas, įtaigiai sukurtas personažas, kuriuo rašytojas sumaniai pina romano intrigą. Romane daug veiksmo, vieni įvykiai keičia kitus. O tai patrauklu skaitytojams, kuriuos turėtų sudominti ir žodingas pasakojimas, nevengiant specifinės Prūsų Lietuvos leksikos.

Pasakotojo vaidmuo romane svarbus, tačiau tai aspektas, reikalaujantis atskiros analizės.

Romanas „Išlikę karo verpetuose“ gražiai gula šalia anksčiau išleistų romanų „Šiaurės Sachara“ (2008), „Paskutinis traukinys“ (2012), „Pradingę klajojančiame smėlyje“ (2016), „Emma pastoriaus duktė“ (2014), kuriais rašytojas R.Flickas sukūrė meninį paminklą Prūsų Lietuvai. Šios Prūsijos epopėjos penkiatomio kūrinių chronologinė seka turėtų būti išrikiuota ne pagal parašymo metus. Ji turėtų prasidėti romanu apie senovės kuršius „Pradingę klajojančiame smėlyje“, kur siekiama atskleisti kuršių genties gyvenimo paveikslą, būdą, charakterį, jos išnykimo priežastis. Tada sektų romanas „Emma, pastoriaus duktė“ ir jo tęsinys „Išlikę karo verpetuose“, kur gilinamasi į tikybos galią, jos vaidmenį valstybei bei žmonių gyvenimams, tremtinių protestantų likimus Prūsų Lietuvoje. Toliau rikiuotųsi „Šiaurės Sachara“, skirta „pamirštajai Kuršių nerijai“, tapusiai dailininkų rojumi, poetų, rašytojų įkvėpimo šaltiniu, tiesiog menininkų Olimpu, iš kurio praūžus karo audroms jie išsinešė amžinas dvasines vertybes – meilę gyvenimui, tikėjimą, dvasingumą ir sielos nepriklausomumą, ištikimybę kūrybinei tėviškei. Ir galiau-

siai „Paskutinis traukinys“ apie Antrojo pasaulinio karo viesulų išdraskytus žmonių likimus...

Taigi rašytojui Prūsijos „atminimo sargai“ – menas, religija, žmonių moralė.

Tai – valstybės gyvybės šaltinis. O žmogaus santykyje su istorija, tikyba, menu slypi jo gyvenimo prasmė. Prieš pozityvią kultūros atmintį ir visagalis, viską nešantis su savimi laikas bejėgis. Jo didenybė laikas tada tampa istorinių ir dvasinių vertybių saugykla. Ar ne taip mąsto Emma: „Žmogaus gyvenimas – lyg peiliu suraikytas pyragas. Praeitis... dabartis... ateitis. Kas raiko tą žmogaus gyvenimą? Dievas? Pats žmogus? O gal svetimi? Kuris iš tų atriektų gabalėlių reikšmingiausias? O gal jie visi vienodai svarbūs? Kad ir kaip ten būtų, mums dabar svarbiausia ateitis. Ji paslaptinga, visada laukiama su nerimu. Visada artėja, bet... keista... ji niekada neateina. Ji juntama, bet nesučiumpama, visada stovi kažkur už durų. O kuo svarbi praeitis? Tai visa ko, kas iki šiol buvo, pabaiga, nugyvento laiko mirtis. Praeities neprisišauksi, nes ji kurčia šauksmui. Nes jos nebėra. Ak taip, ji vis dėlto išsaugota senose graviūrose, paveiksluose, ją saugo mirusiųjų kapai, jų palikti daiktai, raštai, dainos“ („Emma, pastoriaus duktė“, p. 185).

Tai atviri klausimai. Atsakymų į juos ir turime kiekvienas sau ieškoti. Toks rašytojo R.Flicko Prūsijos epopėjos penkiatomio meninis kodas.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Šventinės valandos senosios Klaipėdos prieigose

Carlas Scherresas (1833–1923). Apšerkšnijęs kaimas rytmetį.

Maxas Schmidtas (1818–1901). Miško ežeras su elniu ir stirnomis.

60

Karališkoji giraitė, Tauralaukis, Giruliai, Melnragė, kitoje marių pusėje – Smiltynė... Šiose ir kitose miesto prieigose senosios Klaipėdos gyventojai praleido daug palaimingų valandų. Neatsitiktinai vienas iš amžininkų apie tas pamėgtas vietas rašė: „Tai vainikas nuostabiausių poilsio kampelių ir iškylų vietų, kurių girti niekada nenustosime.“ Kas buvo tie nuostabiausio „vainiko“ užmiestyje kūrėjai, kokią atgaivą sielai kūrė, – šių ir kitų klausimų atskleidimas nors mintyse pravestų miestiečių pamėgtomis promenadomis, nustebintų atsivėręs „nuostabiausių poilsio kampelių“ grožis, atgytų šventėse patirti įspūdžiai. Be abejo, nėra galimybės parodyti viso paveikslo. Medžiagos, ypač apie šventes miesto prieigose, išliko nedaug. Randame tik užuominų. Tad nors akies krašteliu žvilgtelėkime į klaipėdiečių šventinio gyvenimo ypatumus.

KULTŪROS ISTORIJA

Jovita SAULĖNIENĖ

Mokėjo švęsti „Išskirtinis visų senosios Klaipėdos gyventojų bruožas – mokėjimas švęsti šventes“, – tvirtino vienas iš amžininkų Ludwigas Sochaczeweris, primindamas nepamirštamas Šaulių gildijos iškilmes, „Konkordijos“ pokylius ir šventes, amatininkų draugijos mėgėjų teatro, žvejų choro, dainų būrelio ir dainų mėgėjų meninius pasirodymus, taip pat itin įspūdingas Rytų Prūsijos provincijos dainų šventes, kai ne tik „visame mieste skambėdavo dainų ir muzikos garsai“. Jie aidėdavo ir Smiltynėje, Karališkoje giraitėje, Giruliuose.

Pastarosios šventės renginiuose „su džiaugsmu dalyvaudavo visas miestas“.

Gyventojai turėjo progą pasiklausyti žymiausių Vokietijos solistų, smuikininkų, pianistų, Tilžės, Įsručio, Gumbinės choristų, kuriuos „svetingai priėmė į namus“.

Prasmingas ir sektinas organizatorių pavyzdys – švenčių metu įvairiomis formomis priminti miesto istoriją bei pristatyti svarbiausius kultūrinius židinius. Štai 1891 m. birželio 5–7 dienomis surengtos 17-osios didžiosios Prūsijos provincijos dainų šventės, pripažintos pavyzdiniu renginiu, programos tituliniame puslapyje nurodyta ne tik centrinė dainų šventės vieta, jame atsispindi ir miesto panorama iš Smiltynės, švyturio, Locų bokšto, Karališkosios giraitės, Smiltynės, Šaulių namų, Karališkosios Luizės gimnazijos, Wilhelmo gatvės, Šv. Jono bažnyčios, rotušės, Girulių vaizdai. Tiek šventės dalyviams, koncertavusiems tose vietose, tiek miesto svečiams – tai puikus orientyras iš šių vaizdų susidėlioti sau istorinio kultūrinio miesto paveikslo žemėlapį.

Bruno Bielefeldas (1879–1973). Mėmelis. Žvilgsnis iš Smiltynės.

Julius Theophilis Wentscheris (1842–1918). Prie marių.

Iškylos užmiestyje Bene didžiausias senosios Klaipėdos gyventojų pomėgis buvo pasivaikščiojimai į užmiestį. „Ar mums, klaipėdiečiams, vasaros metas (...) iki grybų rinkimo spalį nebuvo begalinis maratonas kelionių, pasivaikščiojimų ir kitų pramogų gamtoje?“ – retoriškai klausė Georgas Grentzas.

Klaipėdą supo vaizdingos apylinkės, kuriose buvo „apstu vietų puikiems pasi-

vaikščiojimams“. Retas miestas kaip senoji Klaipėda galėjo pasigirti taip „pavyzdingai nutiestais“ ir „nepriekaištingai prižiūrimais“ takais į gamtos karaliją. Pavėsinės nuo kaitrių saulės spindulių, „pailsėti kviečiantys suoliukai“, šaudymo stendai mėgėjams – tai ir kita atokvėpiui tarnavo iškylaujantiesiems. O kur dar pakelėse viliojančios užeigos?! Ir kaip žingsniuojant į užmiestį garsiausia 5 km ilgio Wienerio promenada neužsukti į medienos pirklio Willy’o Ritts-

cherio (1883–1952) „Sprech-An“ restoraną paskanauti „garsiųjų grietininių vaflių“?! O kodėl kitu taku atkakus į Melnragėje žalumoje skendinčią kavinę „Pajūrio vila“ nepasimėgauti „geriausiais pasaulyje“ plikytais pyragaičiais su plakta grietinėle, neatsigerti „visoje Klaipėdoje geriausiai virtos kavos“, kurią „serviruodavo kliniškai švarios padavėjos“ (Pulgis Andriušis), nepasigrožėti iš čia atsiveriančiu „tapybišku vaizdu“ į jūrą?

Palaimingos valandos... ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

na keliauti į Nidą, kad rastum dailininkų rojų“ (G.Grentzas).

Tai palaimos būsena. Suprantama, kodėl gamtos peizažai dominuoja Rytprūsių dailininkų kūrybiniame kraityje ir kodėl jie tokie spalvingi.

Linksmybės gamtoje

Rudolfas Petereitas (1847–?). Marių mergaitė. ◄ Vyresnio amžiaus žmonėms tos iškylos

buvo tarsi savotiškas ritualas. Vaizdžiai I.Kalkus-Dietrich savo atsiminimuose aprašė išvyką į Tauralaukį. Skaitytojams čia tarsi iš paveikslo išnyra autorės prosenolė, iškylai šventiškai pasirėdžiusi – su madinga juoda šilkine skrybėlaite, plačiais šilko kaspinais, elegantiškai surišamais pasmakryje, rankose laikanti didelę, margai išsiuvinėtą gobeleno rankinę. Pirmuoju garlaiviu „Tante Anna“ upe atpukšėjus į Tauralaukį, ji, „kiek leido orumas“, tiesiu taikymu su kompanionėmis nuskubėdavo užimti laisvą stalą kavinės sodo pavėsyje.

Už nedidelį mokestį iš kavinės gaudavo lėkščių, puodelių, baltą kavinuką, į kurį, „sukliuksėdavo atsivežtoji kava“. Sumuštinius bei pyragus atveždavo namiškiai.

Tik reikėjo saugotis kavinės šeimininkės „drąsių ir akiplėšiškų vištų padermės“, kad jos neimtų lesinėti pyragų iš lėkščių. Bet tai nuotaikos nedrumstė. Paskui oriai visa draugija nužingsniuodavo prie paminklo karalienei Luizei, pasukdavo į taką per „tankų lyg džiunglės mišką prie Velnio akmens“. Purmalių daubai, kurioje „išgręžus 289 metrų gylio gręžinį, buvo aptikti Rytų Prūsijos geologiniai ir paleontologinai radiniai“, jėgų nebeužteko...

Peizažo žavesys Ką jautė ir išgyveno paprasti iškylautojai?

Jiems – viskas įdomu. Žvilgsniai sustodavo ir prie istorinių ženklų, ir prie pakeliui įsikūrusių dvarviečių, vandens tvenkinių...

Koks malonus jausmas apimdavo įžengus 62

VšĮ „Nidden“ kolekcijos paveikslų nuotr.

į mišką, kai akys aprėpdavo viržynų kraštovaizdį, „apaugusį berželiais, kuprotomis kalnapušėmis, tiesiais kadagių krūmais, ant kilimo iš smėlio, viržių, žalių varnauogių, sidabriškai pilkų smilgų ir kietalapių bruknių, tarp kurių įsiterpę girtuoklių krūmeliai“. Tik dairykis. Kiek gamtoje vaizdų, jų formų akyse keitėsi, kiek spalvų mainėsi!

Išskirtinis visų senosios Klaipėdos gyventojų bruožas – mokėjimas švęsti šventes.

Ne mažiau įspūdžių iškylautojams įžengus į gyvenvietę prie jūros. Koks grožio pajautimas, žvelgiant į atsivėrusį prieš akis paveikslą! Štai žodžiais tapybiškai atkuriamas Melnragės peizažas: „...Ar kas nors Melnragę iš tikrųjų pažinojo? Storakamieniai gluosniai, dengiantys žemus namukus, saulėgrąžos prakaitu persunktuose smėlinguose daržuose, – aplinka tarsi tyčia sutverta menininko akims, su neapsakoma daugybe motyvų be perstojo kintančio dangaus fone, sušiauštais retais augmenijos plaukais kopų kūnais. Šen bei ten properšose galima žvilgsniu paliesti jūrą, kur ant kranto – nerangios, aštrianosės žvejų valtys su toli į priekį išsikišusiais įstrižais pirmagaliais. Arba žvelgiant nuo kopos miško fone raudonai švyti sakais smilkstantys pušų kamienai. Priešais – melsva pilkuma ir sodrūs, šilti tvorų ir medinių sienų rudi atspalviai, išblukinti ir įdiržę nuo druskingo oro. Visiškai nebūti-

Gamtoje daugiausia buvo švenčiamos tradicinės šventės. Tai Sekminės, Joninės ir kitos, susijusios su augalijos ar dangaus kūnų garbinimu. Apie šias šventes užmiestyje nedaug teko užtikti medžiagos, todėl tik fragmentiškai galima užsiminti, nors jos buvo populiarios, sutraukdavo daug miestiečių. Švęsta skirtingose užmiesčio vietovėse. Vieni traukė Wienerio promenada į Karališkąją giraitę, Žaliąjį slėnį bei Tauralaukį, kiti per marias kėlėsi į Smiltynę.

Karališkojoje giraitėje Darbininkų dainos draugija surengdavo tradicinį pavasario koncertą. Visi kavinės lauko stalai būdavę užimti... Ne mažiau mėgėjų pritraukdavo ir Žolinės arba Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė. Rinkosi čia pasiturintys ir labiau žinomi miestiečiai. O Žaliajame slėnyje antrąją Sekminių dieną, anot Hugo Šojaus, „kone visos kambarinės, vežikai žaidė žaidimus su fantais, vyko šokiai ant žolės, skambant tikrai kaimiškai muzikai“. Į Tauralaukį švęsti traukdavo medžiotojai. Apie keli tūkstančiai jų šventę pradėdavo eitynėmis su dūdų orkestru nuo Liepojos vartų iki Karališkosios aikštės, kur ir vyko visos linksmybės.

Per didžiąsias liaudies šventes, kai „senosios Smiltynės papėdėje kepa jautis ant iešmo, kai kariškių kapelos ir vyrų chorai rungtyniauja koncertų estradoje, tada pusė Klaipėdos – „kitoje pusėje“. Per Jonines Smiltynėje, anot amžininkų, „liepsnodavo deguto statinės, suplaukdavo šimtai žibintais papuoštų laivelių, iš kurių sklido muzika, susiburdavo priešais Kurhauzą ir laukdavo fejerverkų, Kurhauzo sode nelikdavo laisvų vietų“. Kurhauzo istorija verta atskiro dėmesio. Šventinės dienos būdavo burlaivių ir irklavimo didžiųjų regatų metu, kai priešais Smiltynę startuodavo visas Baltijos jūros nuo Gdansko iki Talino elitas... Vasaromis čia virė intensyvus gyvenimas. Tik dailininkai ieškojo vienumos, piešdami Smiltynės pušis, atklydusius briedžius ar miesto panoramą „iš kitos marių pusės“...

INICIATYVA

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8