Durys 2018 01 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2018 SAUSIS / Nr. 1(49)

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2018 sausis / Nr. 1(49) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

Turinys VEIDRODIS Daiva JANAUSKAITĖ. Sankt Peterburgo antspaudas – amžinas

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

AFIŠA

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė

MUZIKA

KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

TEATRAS

adresas Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

„Prūsai“ – išnykusių atminimui, gyvųjų perspėjimui

Daiva KŠANIENĖ. Fortepijono virtuozų dueto burtai

Virginija RIMKAITĖ. Dar ne paskutinį kartą atnaujinta

KINAS Aivaras DOČKUS. „Žvaigždžių karų“ pasaka naujomis akimis: giminės kosmose

Kęstutis MEŠKYS. Talino „Juodosios naktys“: festivalinės „naktinėjimo“ patirtys ir susitikimai

DAILĖ

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. S.Kanaverskytė. „Lietuvos didieji“

SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“

ir šviesos dermė

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

GINTARO LAŠAI

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. R.Jankausko-Kampo retrospektyva: aštrių spalvų, emocingų potėpių 36

Dainius VANAGAS. Liberalo dienoraštis

K.Barėno literatūrinė premija įteikta V.Rimkaitei

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ. Eilėraščiai

Alma RIEBŽDAITĖ. Nestabilus žmogus

Dainius SOBECKIS. Eilėraščiai

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Dėmesio! Jaunųjų kūrybos konkursas

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2018

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

ISSN 2351-5848

ŽURNALĄ REMIA

Agnė ALEKSIEJŪNAITĖ. Vaizdajuostė. Gera grįžti. Tebūnie. Do re mi

LAURAI Raimonda RAVAITYTĖ-MEYER. Mokslininkė, kultūros atminties kūrėja

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Žvilgsnis į senosios Klaipėdos kasdienybę ir šventines akimirkas

60 3

VEIDRODIS

Sankt Peterburgo

antspaudas – amžinas Tie, kas dar prisimena garsiąsias „stroikės“ diskotekas, kas išgyveno ypatingus jausmus, tūkstantinėje minioje stebėdami galiūnų konkursus, gražuolių rinkimus, uostamiesčio gatvėse bei koncertų salėse atpažįsta šių renginių organizatorių ir sumanytoją Algirdą Guzauską. Jis yra pirmasis klaipėdietis, tapęs profesionaliu masinių renginių režisieriumi.

Daiva JANAUSKAITĖ

Per metus – 28 egzaminai – Kaip supratote, kad norite tapti kultūros darbuotoju? – Vienu metu baigiau S.Šimkaus konservatoriją ir politechnikumą. Dešimt metų grojau trombonu, paskui – tūba. Per vienus metus baigiau devintą, dešimtą ir vienuoliktą klasę. Tada mano galvoje atsirado pirmi žili plaukai. Tuo metu mokymo įstaigoms būdavo garbės reikalas turėti savo orkestrą, kokį nors muzikos ar šokių kolektyvą. Politechnikumo estradinio ansamblio vadovas pakvietė mane, nes grojau kontrabosu. Bet tada tokie an4

sambliai turėdavo dalyvauti konkursuose, o tai reiškia, kad visi jų nariai turėjo būti tų mokymo įstaigų studentai. Todėl vadovas pasiūlė man stoti į politechnikumą, mokytis ir kartu groti jų ansamblyje. Pažadėjo, kad įgysiu „rimtą“ profesiją, tapsiu laivų elektros įrenginių specialistu. Nors jokios traukos ar intereso elektrai neturėjau, bet labai norėjau groti. Vėliau toks pasirinkimas man labai pravertė, studijuodamas Leningrade, dabartiniame Sankt Peterburge, gavau elektriko darbą pasaulinio garso muziejuje „Ermitaže“. Ten dirbau trejus metus. Politechnikumo orkestras, į kurį buvau priimtas, grodavo šokiuose Žvejybos uosto rajono klube. Tapau „šimkinės“ ir politechnikumo trečiakursiu. Taip mano gyvenime atsirado muzika ir fizika vienu metu. „Rimtuosius“ profesinius mokslus baigiau anksčiau nei muzikos, nes pastaruosius laikinai buvau sustabdęs. Tada

per vienus metus baigiau du technikumo kursus, taip pat devintą, dešimtą ir vienuoliktą bendrojo lavinimo mokyklos klases. Galiausiai vasario mėnesį baigiau savo techninius, o gegužę turėjau baigti muzikos mokslus. Dabar net sunku patikėti, kad išsitraukdavau bilietą, laikydavau įskaitą, tuojau pat traukdavau kitą ir atsakinėdavau per egzaminą. Visas mano gyvenimas buvo knygų graužimas. Tiesiog nebūčiau gavęs technikumo diplomo, kol neturėjau vidurinės mokyklos atestato. Per metus išlaikiau 28 egzaminus, tada pajutau, kad tiek daug stresų ir įtampos paveikė mano skrandį, vėliau labai ilgai kamavausi, kol galiausiai po daug metų po operacijos viskas susitvarkė.

Muzikavo su A.Šabaniausku – O kaipgi didžioji jaunystės aistra – muzika? Ar tais įtemptais metais ją visiškai apleidote? – Po antro kurso egzaminų išvažiavau į Juodkrantę. Dieną paplūdimyje su poilsiautojais žaisdavau šachmatais iš pinigų. Laimėtus pinigus išleisdavau maistui, užtekdavo ir šampanui. Vakarais „Gintaro“ poilsio namuose grodavau šokiuose. Tada pažinau labai daug žmonių, buvo daug ►

VEIDRODIS

A.Guzauskas per pusšimtį kultūrinės veiklos metų suorganizavo per tris tūkstančius koncertų, renginių ir spektaklių.

Vytauto Petriko nuotr. 5

VEIDRODIS

Kaimo kapelos muzikantas A.Guzauskas (kairėje) į dainų šventę sugalvojo važiuoti arklių tempiamu vežimu.

A.Guzauskui teko režisuoti nemažai renginių Palangos vasaros estradoje.

Į dainų šventę – arkliais

1989 m. A.Guzauskas režisavo „Klaipėdos Mis“ konkursą. A.Guzauskas – trečias iš kairės, Ingrida Mikelionytė (vėliau – Sabonienė) – šešta iš kairės, aštunta – komisijos pirmininkė S.Idzelevičienė. Sauliaus Jokužio nuotr. ◄ studentų, su kai kuriais bičiuliaujuosi iki šiol. Rudenį grįžau mokytis. Kadangi mokiausi ne dieniniame, o vakariniame skyriuje, mane pradėjo medžioti karinis komisariatas. Dėstytojai neretai patardavo pasislėpti. Po trečio kurso jau vadovavau dviejų Palangos restoranų programoms, pajutau turįs gebėjimų režisuoti. Dirbau su garsiuoju dainininku Antanu Šabaniausku. Beje, iš jo išmokau, kaip reikia ruoštis renginiui. Mes grojome trio, o A.Šabaniauskas dainavo. Vos nugirsdavo kokią nors užsienio kalbą, ir uždainuoja ta kalba, galėjo tai daryti 6

septyniomis kalbomis. Man iki šiol kai kurie dalykai tebėra stebuklas ir paslaptis. A.Šabaniauskas kiekvieną vakarą gaudavo gėlių. Jeigu jauni muzikantai ar atlikėjai ateidavo prieš dešimt minučių iki koncerto, jis pradėdavo ruoštis prieš valandą. Visada pasitempęs, batai blizgantys. Tikras artistas, iš kurio buvo ko pasimokyti. Tada, ko gero, sužinojau, koks subtilus yra žydų humoras. Pamenu, buvo labai geras žydų tautybės smuikininkas. Dažnas jo klausdavo, kodėl jis neišvažiuoja į Izraelį. Jis atsakydavo trumpai: „Jeigu mes visi išvažiuosime, kas palaikys lietuvių ir rusų draugystę?“

– Esate tarnavęs tarybinėje kariuomenėje. Ar šis jūsų gyvenimo etapas praėjo be nuotykių? – Vienas mano dėstytojas pasišovė man padėti. Nupirkau dėžę stipriųjų gėrimų, ir mano dėstytojas „girdė“ kariškius gal kelias paras. Būtent tuo metu Prahoje buvo neramu, į kariuomenę imdavo vaikinus be jokių išimčių. Kažkiek laiko išsisukinėjau nuo tarnybos, bet vis tiek buvau paimtas. Keturias paras Vilniuje laukiau, kur paskirs tarnauti. Galiausiai patekau į raketinę mokyklą, kuri buvo Kalugoje. Tarnyba buvo tokia slapta, kad po jos dešimt metų manęs neišleido net į Lenkiją. Pulkininkas labai nustebo, kai aš atvažiavau, jis atvirai pasakė, kad tame dalinyje iki tol niekada nei žydai, nei pabaltijiečiai netarnavo. Rusų kalbos nelabai mokėjau, ten ir išmokau. – Ar į kariuomenę jus paėmė dar nebaigusį mokslų? – Grįžau, baigiau S.Šimkaus konservatoriją. Mane pakvietė dirbti estetikos dėstytoju politechnikume. Kartu vadovavau politechnikumo estradiniam ansambliui. Pastaruosius metus taip pat dirbu dėstytoju, turbūt nuo ko pradėjau, tuo ir užbaigsiu.

VEIDRODIS

Būtent tada medienos kombinate buvome subūrę tokią kapelą. 1970-ųjų vasarą iš Klaipėdos važiavome į dainų šventę arkliais. Arklius gavome Priekulės žirgyne. Sudarėme maršrutą, važiavome panemune, pro Rambyno kalną, Jurbarką, Veliuoną, Kauną. Kapela važiavo vežimu, o iš paskos – du autobusai. Miesteliuose mus pasitikdavo žmonės, buvo labai linksma. Nuo Kauno prisijungė žurnalistų mašina, mus filmavo. Vėliau apie tai buvo sukurtas filmas. Kauniečiai susirinko prie Muzikinio teatro ir pasitiko mus šaukdami: „Bravo, Klaipėdos lietuviai!“ Kauno milicija mus lydėjo. Tai buvo neįtikėtinas tiems laikams tautiškumo proveržis. Vilniuje visa ši kolona važiavome Gedimino prospektu. Žodžiu, mūsų kapela buvo rimta ir labai populiari, per mėnesį surengdavome penkis ar šešis koncertus, į juos žmonės pirkdavo bilietus. Kitais metais mus pakvietė į Leningrade vykusį Tarybų Sąjungos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos draugystės festivalį atstovauti Lietuvai. Būtent tada apsisprendžiau studijuoti Leningrade. Norėjau studijuoti filosofiją ir estetiką.

Sankt Peterburgas atvėrė akis – Ar turėjote giminaičių, kuriais sekdamas mokėtės muzikos? – Mamos brolis buvo baigęs Kauno muzikos technikumą, dirbo pedagogu, jo žmona buvo pianistė. Gyvenimas lėmė sutikti nemažai labai įdomių žmonių, kurie lemtingai pakreipė mano likimą. Kai grįžau iš kariuomenės, į Klaipėdą atvažiuodavo toks pianistas iš tuomečio Leningrado. Ragindamas stoti į aukštąją mokyklą, jis mane perkalbėjo, įtikinėjo, kad turiu išsilavinimą, būtiną režisūros studijoms. Juk buvau ir muzikantas, ir elektrikas. Įstojau į Leningrado kultūros institutą (dabar – Kultūros ir meno akademija) studijuoti masinių renginių režisūros ir tais metais ten buvau vienintelis iš Baltijos respublikų. Tai buvo bene trečioji instituto laida. Konkursas – septyni į vieną vietą. Studijuodamas atlikau praktiką didžiausiose Leningrado koncertų salėse, sporto rūmuose, teatruose. „Spalio“ koncertų salėje organizavau renginį ir buvau pastebėtas vieno operos teatro režisieriaus.

Jis manęs paklausė, ką veiksiu gavęs diplomą, ar nenorėčiau toliau studijuoti operos režisūros. Tada dar neturėjau atsakymo į šiuos klausimus. Mano dėstytojai skatino stoti į aspirantūrą, bet būtent tuo metu labai pablogėjo sveikata ir buvau priverstas grįžti į Klaipėdą. Tada maniau, kad per metus atsigausiu namuose ir grįšiu tęsti mokslų. – Ką įdomaus teko patirti antrojoje Rusijos sostinėje? – Mokydamasis, kaip minėjau, dirbau elektriku „Ermitaže“, taip man dar kartą pravertė elektriko diplomas. Bendravau su bendramokslės medikų šeima, kurios nariai išliko gyvi per Leningrado blokadą Antrojo pasaulinio karo metais. Motina su trimis vaikais išgyveno tą siaubą, matė protu sunkiai suvokiamus dalykus. Bendraudamas su jais supratau, kokia bjauri buvo tarybų valdžia. Kartą jiems pasakojau, kad institute buvo apsilankęs revoliucionierius. Jie manęs be užuolankų paklausė, ką tas banditas papasakojo. Pasakiau, kad jis dirbo Putilovo gamykloje ir su jūrininkais dalyvavo Spalio revoliucijos įvykiuose. Bendramokslės mama parodė į šalia sėdinčią močiutę ir papasakojo, kad ji tuo metu atsitiktinai buvo toje aikštėje ir matė, kaip girti jūreiviai šturmavo Žiemos rūmus, kaip jie prievartavo moterų pulko merginas. Draugės senelis buvo suimtas 1937-aisiais ir 15 metų kalintas Sibire. Artimai bendravau su šia šeima, jie man parodė visas Leningrado cerkves. Ten pajutau, kas yra tikroji inteligentija. Girdėjau pačių šviesiausių profesorių paskaitas, mačiau prancūzų teatro spektaklius,

lankiau parodas, muziejus, prisiliečiau prie aukščiausio lygio kultūros. Visa tai ugdė žinių troškimą, išmanymą ir skonį. Be to, mūsų institute mokėsi studentų iš daugybės užsienio valstybių, taip neakivaizdžiai pažinau kitą pasaulį. Buvo stebėtina iš jų girdėti, kad po studijų socialistinėje valstybėje jie iškart važiuodavo semtis mokslų į kapitalistinį pasaulį – Paryžių, Londoną. Jiems visi keliai buvo atviri.

Patirtis praverčia ir dabar – Ar dabar dėstydamas savo studentams naudojatės savo studijų laikų patirtimi? – Man labai patiko mano profesorių reikalavimas lankytis muziejuose, parodų salėse, atidžiai apžiūrėti visus paminklus. Būdavo paskaitų, kurių metu mūsų klausdavo, kokie paveikslai kabo kurio nors muziejaus aštuntoje salėje ant dešinės sienos. Todėl dabar prašau studentų parašyti referatą apie savo gimtojo miestelio ar gyvenvietės vertybes. Taip jaunuoliai priverčiami patys pažinti ir kitiems pristatyti tai, kuo gali didžiuotis. – Kaip atsitiko, kad į mokslus Leningrade taip ir negrįžote? – Daug kas susidėjo. Klaipėdoje režisavau porą didelių švenčių. Praktiką atlikęs Vokietijoje, įgijau įdomios patirties. Klaipėdoje surengėme kelias masines šventes, kai kurios jų vyko uostamiesčio gatvėse ►

A.Guzauskas 35 metus dalyvavo organizuojant Jūros šventės renginius, jubiliejiniais metais jo idėja buvo padovanoti savo miestui milžinišką tortą. Asmeninio archyvo nuotr. 7

VEIDRODIS

◄ su fakelais, buvo linksma, tam metui –

labai nauja. Taip mane pastebėjo miesto vadovai.

– Kokių lūkesčių turėjote grįždamas į Lietuvą? – Mane pasiuntė Lietuvoje ruošti masinių renginių režisierių, bet tai nebuvo mano svajonė, norėjau dirbti Operos ir bale-

to teatre, tapti apšvietimo režisieriumi. Atlikau praktiką didžiosiose Rusijos salėse, buvojau Vokietijoje. Prašiausi išleidžiamas mokytis į Prahą ir Paryžių, bet nepavyko. Grįžau į Klaipėdą, čia gyveno tėvai. Iš pradžių jaučiausi lyg tremtyje, kiekvieną mėnesį iš Palangos trims dienoms skrisdavau į savo studijų miestą atsigauti. Ir dabar dar nuvažiuoju į Sankt Peterburgą, Rygą.

A.Guzauskas (kairėje) sugalvojo ir rengė Jūros šventės metu populiarias Žvejo dienas. Jo iniciatyva rengiami kapitonų vakarai, Metų jūrininko rinkimai.

Beje, Sankt Peterburge skaičiau pranešimus, pasakojau apie mūsų masinių švenčių formas ir kitokius dalykus.

500 koncertų – per metus – Daugelis prisimena, kaip jūs sujudinote Klaipėdą grandioziniais renginiais. Prašom priminti bent kelis iš jų. – Kai tapau Statybos tresto Kultūros namų vadovu kartu su „Žuvėdros“, „Žiogelio“, „Žvilgučio“, „Žvelsos“, „Žėručio“ ansambliais suorganizuodavome iki 500 koncertų per metus. Rengėme pramoginių šokių konkursus. Man teko garbė artimai pažinoti legendinę šokių ansamblio „Žiogelis“ vadovę Elvyrą Bungardienę ir drauge dirbti. Ji buvo baigusi mokslus Leningrade, turėjome bendrų draugų. Pavyko „Žiogeliui“ gauti atskiras patalpas. Ieškojome galimybių sudaryti sąlygas, kad ansamblis pakiltų aukščiau saviveiklos lygio. Suku būtų Lietuvoje rasti kitą tokią kultūros įstaigą, kur po vienu stogu dirbo tokios asmenybės kaip E.Bungardienė – nusipelniusi artistė, kuriai įteiktas Tautų draugystės ordinas (tais laikais tai buvo vienas aukščiausių įvertinimų), antroji šio

Algirdas Guzauskas: Kai prisimenu, kokiose salėse esu režisavęs renginius, pats sunkiai tikiu, kad tiek daug visko būta. ansamblio vadovė Danutė Žičkuvienė vėliau tapo Klaipėdos koncertų salės vadove. Skaistė ir Romualdas Idzelevičiai, vadovavę „Žuvėdrai“, vėliau tapo profesoriais, mano pavaduotojas Aleksas Bagdonavičius – Klaipėdos jaunimo centro vadovu, kita mano pavaduotoja Violeta Beresnevičienė iki šiol dirba A.Brako dailės mokyklos direktore. Vardydamas šiuos faktus, noriu pasakyti, kad buvome labai stipri komanda.

Per penkerius darbo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre metus A.Guzauskas padėjo jam išbristi iš skolų ir surengti pirmuosius spektaklius Nacionaliniame operos ir baleto teatre. 8

– Jūsų vadovaujami Kultūros namai buvo didžiulis kultūros židinys ir garsėjo ne tik Klaipėdoje.

VEIDRODIS

– Tarybų Sąjungoje tarp keturių tūkstančių panašių kultūros įstaigų buvome antrieji. Mūsų kultūros namų ansambliai važinėjo po visą Sąjungą, vaikai ilsėdavosi prestižinėje tais laikais stovykloje „Arteke“. Mūsų kolektyvus išleisdavo ir į užsienį. Statybos tresto Kultūros namų vadovu dirbau septynerius metus. Turėjau pakelti itin didelį krūvį, bet kartu tai buvo ir nemenkų pasiekimų metas. Tikiu, kad vyresnieji klaipėdiečiai prisimena tai, apie ką pasakoju. Garsiojoje „stroikėje“ diskotekos neturėjo lygių, į jas susirinkdavo daugiau žmonių nei galėjo tilpti pastate. Per valandą parduodavome pusę tūkstančio bilietų. Komiso parduotuvėse nusipirkome gerą užsienietišką aparatūrą, diskotekos vyko labai įdomiai apipavidalintoje salėje. Kauniečiai net norėjo nupirkti mūsų įrangą.

Teatre ir pramogų versle – Jūs klaipėdiečiams pažįstamas ir kaip masinių miesto švenčių bei įvairaus stiliaus renginių režisierius. – 1988 ir 1989 metais režisavau pirmuosius „Klaipėdos Mis“ konkursus, penkias galiūnų varžytuves, miesto Jonines. Šie renginiai į Vasaros estradą sutraukdavo dešimtis tūkstančių žiūrovų. Buvo labai svarbu konkursą ar varžybas paversti masiniu renginiu, kad 20 tūkstančių žiūrovų minia nenuobodžiautų. Samdėme tada jau populiarius šoumenus, dainininkus. Tuo metu mūsų žiūrovams to labai reikėjo, o ir rasti rėmėjų nebuvo taip sunku kaip dabar. Padėdavo miesto įmonės. Į kai kuriuos savo projektus įtraukdavau Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistus. Gal todėl Stasys Domarkas, tuo metu vadovavęs teatrui, pakvietė mane. – Kokias pareigas gavote šiame teatre? – Penkerius metus dirbau teatro direktoriaus pavaduotoju bendriems reikalams. Ant mano pečių gulė rūpinimasis žiūrovais, gastrolių organizavimas, patalpų remontas. Kai ateinu į teatrą, ir dabar džiaugiuosi matydamas gražias medines paradines jo duris. Jos mums nieko nekainavo, bet teko rūpintis, kaip, kas ir už ką jas padarys. Stengėmės motyvuoti trupę, pradėjome statyti rimtus veikalus. ►

Prieš porą dešimtmečių A.Guzausko režisuotų galiūnų varžytuvių Klaipėdoje susirinkdavo pažiūrėti iki 20 tūkst. žiūrovų. Asmeninio archyvo nuotr. 9

VEIDRODIS

Daug teko išgyventi visokių kuriozų. Kartą Alai Pugačiovai vežiau žuvį, jos asistentė įtartinai ragavo. Paprastai daugiausia pretenzijų ir visokių kaprizų rodo žvaigždžių padėjėjai, o ne pačios įžymybės. Mačiau gyvai visas buvusios Tarybų Sąjungos žvaigždes. Kartą A.Pugačiova koncertavo Klaipėdos vasaros estradoje. Koncerto pabaigoje žmonės plojo stovėdami, minia pro apsaugininkus veržėsi į sceną. Tada dainininkė į mikrofoną sušuko: „Praleiskite visus!“ Pamenu, tada ji prabilo lietuviškai: „Neskriauskite mano giminių!“ Daug visko būta, su žvaigždėmis nėra lengva bendrauti.

Dešimtmetį trukusi A.Guzausko draugystė su Latvijos muzikos legenda Raimondu Paulu pradžiugino ir klaipėdiečius, ir vilniečius, kurie turėjo progą pamatyti jo autorinius koncertus. ◄ Prisipažinsiu, pirmaisiais metais

buvo baisoka. Teatro buitis buvo labai skurdi, viduje – tamsu, durys vos laikėsi. Per metus grąžinome teatro skolas. Ėmėmės populiarinti teatrą ir jame dirbančius žmones. Ieškojau pažinčių su užsienio teatrais. Pradėjau nuo to, kad siųsdavau kalėdinius sveikinimus teatro vardu. Tada švedai pakvietė mūsų vyrų chorą, o Gdansko teatras – Klaipėdos muzikinio teatro solistus. Lenkai atvažiuodavo pas mus. Ieškodavome Rusijos žvaigždžių, kurios dainuodavo mūsų spektakliuose. Taip atgaivinome žiūrovų susidomėjimą teatru.

– Bet jūs turite ir kitokio darbo patirties. Prašom pasidalyti prisiminimais. – Mano darbovietės viena nuo kitos ir nuo miesto centro nutolusios vos per kelis šimtus metrų. Trejus metus dirbau ir filharmonijoje. Tai buvo estrados laikas. Režisavau koncertus Palangos vasaros estradoje, ypatingus pasirodymus Gintaro muziejuje. Kai prisimenu, kokiose salėse esu režisavęs renginius, pats sunkiai tikiu, kad tiek daug visko būta. Galbūt tai padėjo subrandinti mintį apie savos įmonės kūrimą. Sėkminga darbo patirtis leido suprasti, kad kultūros renginių organizavimas gali būti verslas. Taip tapau pramogų verslo pradininku 10

Klaipėdoje. 1992-aisiais įkurta mano firma „Sekvencija“ veikia iki šiol. Pernai kažkuris draugas puolė sveikinti, aš net ne iš karto supratau, kad mano įmonei jau ketvirtis amžiaus. Teko išgyventi visokius laikus. Juk 1991-aisiais užsidarė beveik visi Klaipėdos kultūros klubai, o jų buvo daugiau nei 30. Kultūros darbuotojai tapo bedarbiais. Man pavyko išlikti. 12 metų Valstybinėje kolegijoje dėsčiau kultūros vadybą, muzikos verslą ir dabar dar dirbu gyvuojančioje savo įmonėje.

Teisinosi, kur dingo gruzinai – Ar patyrėte kokių nors ypatingų nuotykių bendraudamas su žvaigždėmis? – Paprastai gruzinų liaudies ansamblius žiūrovai priima labai šiltai. Prieš kelerius metus po tokio itin džiaugsmingai žiūrovų sutikto koncerto turėjau nemalonumų su mūsų pasienio tarnybomis. Buvau iškviestas ir teko pasiaiškinti, kur padėjau artistus. Pasirodo, dalis jų, užuot grįžę į tėvynę, pabėgo į Europą. Ačiū Dievui, kad jie čia pakoncertavo ir tik tada pabėgo.

– Kokie jausmai užvaldo, kai galiausiai viskas pavyksta ir salė šėlsta iš džiaugsmo? – Kai matau, kad publikos yra daug, žiūrovai ploja, tada ir artistai būna patenkinti. O tai yra didžiausias atpildas, net jei pinigų nepavyksta uždirbti. Kita vertus, visada jaučiu, kad mes, meno žmonės, esame mūsų šalies ambasadoriai. Iš Rusijos atvykusiems artistams surengiu ekskursijas po miestą, parodau ir papasakoju. Jiems ypač patinka, kai Koncertų salės muziejuje parodau Fiodoro Šaliapino nuotrauką, papasakoju, kad jis tarpukariu čia yra koncertavęs ir apdovanotas Lietuvos vyriausybės. Tai padaro didžiulį įspūdį. Visada pasistengiu, kad atlikėjai gautų gėlių. Visa tai formuoja nuomonę apie mūsų kraštą ir Klaipėdą. – Ar tiesa, kad tai jūs sugalvojote apleistą alaus daryklą Šaulių gatvėje papuošti E.Balsio menų gimnazijos mokinių piešiniais? – Dažnai iš kitų šalių į Klaipėdą atvažiavę artistai klausinėdavo, kas tas niūrus pastatas priešais mūsų Miesto koncertų salę ir kodėl jis toks apleistas. Tada man ir atėjo į galvą šį pastatą paversti savotiška paveikslų galerija. Joks dailininkas Klaipėdoje negali pasigirti, kad jo paveikslai eksponuojami trejus metus iš eilės, o štai E.Balsio menų gimnazijos mokiniai gali, nes jų darbus kasdien mato daugybė klaipėdiečių ir ne tik mūsų miesto gyventojų. Aš ją pavadinau dainuojančia siena. Jaučiu pasididžiavimą, kai matau prie jos besifotografuojančius jaunavedžius ar turistus, nutaikiusius į ją savo fotoaparatų objektyvus. Tai skatina vaikus daryti kažką gero.

VEIDRODIS

Sūnūs mėgsta skirtingą muziką – Turbūt susidomėjimą muzika įskiepijote ir savo vaikams? – Abu sūnūs mokėsi J.Karoso muzikos mokykloje. Vyresnėlis Dominykas Coventry universitete studijavo sporto verslą. Muzika jo gyvenime užima svarbią vietą, jis gali nuvažiuoti šimtus kilometrų į mėgstamos grupės koncertą. Jaunesnysis Dainius yra klasikinės muzikos gerbėjas. Jis Oksfordo Brookes universitete studijavo verslą ir vadybą, paskui dar baigė Vorviko universitetą, tapo biotechnologijų magistru. Šioje mokslo šventovėje iš 20 tūkst. studentų

pusė yra magistrai ir mokslo daktarai, kiti – bakalaurai. Universitetas turi savo simfoninį orkestrą, šešis teatrus, meno ir kultūros centrą, kuriame kasdien vyksta po kelis renginius. Labai džiaugiuosi, kad mano sūnus studijavo tokiame universitete. – Skaitytojai gali pamanyti, kad renginių organizavimo verslas yra labai pelningas, o ponas A.Guzauskas susikrovė didžiulius turtus, nes išleido sūnus studijuoti į prestižinius universitetus. – Daug metų į Klaipėdą kviečiau Kijevo, Minsko, Rygos, Vilniaus baleto meistrus, bet pastebėjau, kad mūsų publikai to nelabai reikia. Klaipėdoje yra universiteto Menų akademija, S.Šimkaus konservatorija, menų gimnazija, kelios muzikos

mokyklos, bet mokytojai mieliau važiuoja į Biržus alaus degustuoti nei perka bilietus į neabejotinos meninės vertės koncertus. Kad ir kaip nemalonu apie tai kalbėti, surengęs ne vieną koncertą buvau priverstas atlikėjams primokėti iš savo kišenės. Teks palaukti, kada mūsų publikos skonis kultūros renginiams pagerės. – Mūsų pokalbio metu nė karto neužsiminėme apie žmoną. Kas ji? Ką veikia? – Vita yra vaistininkė. Ji kantri žmona ir puiki mama. Esu jai labai dėkingas už tvarką mūsų namuose, žinau, kad tai nėra lengva, juk ji gyvena su trimis vyrais. Žmona taip pat lankosi koncertuose, spektakliuose, bet ne visuose. Išrinkti jai tinkamą renginį paveda mums.

Vizitinė kortelė

Trys Guzauskai – Dominykas, Dainius ir Algirdas – džiaugiasi jaunėlio bakalauro studijų pabaiga Oksfordo Brookes universitete. Sauliaus Jokužio nuotr.

Algirdas Guzauskas gimė 1947 metų gruodžio 5 dieną Šilutėje. 1965 m. baigė Klaipėdos 1-ają vidurinę mokyklą, Klaipėdos politechnikume įgijo laivų elektros įrengimų specialisto kvalifikaciją, mokėsi S.Šimkaus konservatorijoje. 1967–1968 m. tarnavo tarybinėje kariuomenėje. 1970–1973 m. Klaipėdos politechnikume dėstė estetiką, vadovavo estradiniam ansambliui. 1973–1977 m. tuomečio Leningrado kultūros institute (vėliau Kultūros ir meno akademija) studijavo masinių renginių režisūrą. Po studijų grįžo į Klaipėdą ir septynerius metus dirbo Statybos tresto kultūros ir technikos namuose, 1986–1991 m. dirbo Namų statybos kombinato Sporto ir kultūros rūmų direktoriaus pavaduotoju. 1992 m. uostamiestyje įkūrė vieną pirmųjų pramogų organizavimo firmą „Sekvencija“, kuri veikia iki šiol. 1992–1994 m. – Lietuvos valstybinės filharmonijos koncertų organizatorius Palangoje ir Klaipėdoje. 1995–2000 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro direktoriaus pavaduotojas. 2004–2016 m. dėstė Valstybinėje kolegijoje bei Socialinių mokslų kolegijoje. Lietuvos nacionalinėje televizijoje prodiusavo 20 filmų-koncertų. 2011 m. išleido metodinę knygą „Renginių organizavimas“, šiuo metu baigia rengti spaudai knygą „Renginių vadyba ir verslas“.

AFIŠA

„Prūsai“ – išnykus gyvųjų perspėjimu Lietuvos valstybės atkūrimo Apie Lietuvos likimą šimtmečio proga Klaipėdos Pirmoji G.Kuprevičiaus „Prūsų“ premjera, valstybinis muzikinis režisuota Nerijaus Petroko, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje nuskamteatras pristato premjerą – bėjo daugiau nei prieš du dešimtmečius – Giedriaus Kuprevičiaus 1997-aisiais. G.Kuprevičius prisiminė, jog operą „Prūsai“. Uostamiesčio šią operą parašė maestro Stasio Domarko prašymu. „Dar anksčiau buvau parašęs scenoje tai antrasis šio veimuziką filmui „Herkus Mantas“. Kartą kalo pastatymas, kurį savaip mano bičiulis S.Domarkas, kuris tuomet buvo Kauno muzikinio teatro vyriausiasis interpretuoja režisierius dirigavo herojinės siuitos iš šio Gediminas Šeduikis. Įdomu, dirigentas, filmo koncertinį variantą. Jam patiko mukad „Prūsų“ kompozitorius zika ir vėliau, kai jis tapo Klaipėdos muir režisierius gyvai dar nebu- zikinio teatro vadovu ir ėmė galvoti apie nacionalinio kūrinio pastatymą, susijusį vo susitikę. „Durų“ skaityto- su Klaipėdos kraštu, pasiūlė man sukurti jams pristatome netiesioginę sceninį veikalą. „Prūsai“ gimė per labai trumpą laiką, maždaug per pusmetį“, – jų akistatą, kompozitoriaus pasakojo kompozitorius. klausiame apie operos „PrūMaestro S.Domarkas ir dabar prižiūri „Prūsų“ sugrįžimą į sceną. „Jis yra tarsi tarpisai“ istoriją, režisieriaus – ninkas tarp kompozitoriaus G.Kuprevičiaus apie naująją interpretaciją. ir mūsų“, – prasitarė G.Šeduikis.

G.Kuprevičius papasakojo, jog prieš du dešimtmečius į operą persikėlė kai kurie muzikiniai motyvai iš kino filmo „Herkus Mantas“. „Man atrodo gerai, kad liko muzikinės intonacijos sąšauka, tačiau operoje, palyginti su filmu, labai daug naujos, originalios muzikos. Pavyzdžiui, centrinė scena su choro atliekama daina „Ant kalnelio“, kurią viena muzikologė pavadino liaudies daina. Didelė Krivio scena, divertismentas vokiečių tvirtovėje, išvystyta Kristinos ir Herkaus Manto meilės linija“, – skirtumus vardijo G.Kuprevičius. Paklaustas, kuo operos libretas skiriasi nuo Juozo Grušo dramos, kompozitorius teigė, jog labiau akcentavo prūsų genties dramą, o J.Grušas – Herkaus Manto personaliją. „Prūsų“ libreto preambulė skamba taip: „Išnykusių atminimui, gyvųjų perspėjimui“. Šis kūrinys – lyg testamentas išnykusiai tautai. Man atrodo, kad būtent šis akcentas ir lėmė veikalo sugrįžimą į sceną. Juk operoje „Prūsai“ parodytas ir Lietuvos likimas“, – atsiduso pašnekovas. Režisierius G.Šeduikis puikiai „pagavo“ G.Kuprevičiaus interpretaciją, kurią, kaip teigė, įsimylėjo iš pirmo paklausymo. „Iš tikrųjų nežinau, kodėl kompozitorius pavadino operą „Prūsais“, tačiau manau, kad jis norėjo praplėsti regos lauką, parodyti, kad tragiškas ne tik Herkaus Manto likimas, bet ir Kristinos, ir visos prūsų tautos, ir vokiečiai nukentėjo“, – svarstė režisierius ir nustebino pareiškimu, jog jo interpretuojama opera nebus apie prūsus...

Universali istorija

Režisieriui G.Šeduikiui didžiausias iššūkis – surišti visus „Prūsų“ siužeto siūlus, papasakoti istoriją taip, kad žiūrovams viskas būtų aišku. Asmeninio archyvo nuotr. 12

„Opera nebus apie prūsus. Prūsų vietoje taip pat gali būti lenkai, žydai, musulmonai, krikščionys, eretikai... Tai istorija apie skirtingų kultūrų, pasaulėžiūrų,

sių atminimui, ui tautų, požiūrių, filosofijos... susidūrimą. Klausydamasis šio kūrinio nejaučiu, kada jis buvo sukurtas. Ši opera yra belaikė pačia geriausia to žodžio prasme. Tai nėra eksperimentinė muzika, puikiai jaučiamas G.Kuprevičiaus stilius. Žaviuosi muzikine šio kūrinio forma, kuri, sakyčiau, atitinka itališkus kanonus. Čia puikiai juntama dramaturginė ritmika, nors pasakojimas – labai komplikuotas. Man, kaip režisieriui, didžiausias iššūkis – surišti visus siužeto siūlus, papasakoti istoriją taip, kad visiems žiūrovams viskas būtų aišku. Šiame kūrinyje labai daug gelmės ir prasmės, tad neturiu tikslo jos dar pridėti“, – kalbėjo režisierius. Įgyvendinti G.Šeduikio idėją apsivalyti nuo istorinio konteksto padeda dailininkė scenografė Sigita Šimkūnaitė ir kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė. „Vizualiniai operos „Prūsai“ sprendimai – minimalistiniai, scenografija – švari, nes šiai muzikai nereikalingi jokie pagražinimai. Spektaklyje nebus vokiškų pilių ir prūsiškų trobelių. Naudojame tik kelias pamatines medžiagas – metalą, medį, galbūt ugnį. S.Straukaitė pasiūlė minimalistinį, tačiau labai įdomios architektūros kostiumą. Viduramžišką siluetą ji kūrybiškai ir labai teatrališkai išreiškia moderniomis, šiuolaikinėmis medžiagomis“, – operos vaizdą pristatė režisierius.

Laikosi atstumo Operos „Prūsai“ pagrindinio herojaus Herkaus Manto partija sudėtingumu ir muzikiniu svoriu lyginama su G.Verdi Otelo. Maestro Virgilijus Noreika, kuriam šis vaidmuo buvo dedikuotas, prisipažino, jog Herkus Mantas jį privertė mokytis. „Žinojau, kad šį vaidmenį atliks V.Noreika, todėl leidau sau parašy-

AFIŠA

Kompozitorius G.Kuprevičius operą „Prūsai“ parašė daugiau nei prieš 20 metų Klaipėdos muzikinio teatro užsakymu. Dabar jame ji statoma antrąsyk. Aliaus Koroliovo nuotr.

ti sudėtingesnę partiją nei bet kuriam kitam tenorui. Kai jis perklausė tai, ką aš parašiau, paprašė dar kelių aukštų natų. Tai ir padariau... Vėliau Herkų Mantą dainavo Algirdas Janutas. Jis taip pat labai gerai dainavo, tik jau kitaip. Smalsu, kaip šį vaidmenį atliks dar jaunesnės kartos solistai Mindaugas Rojus ir Steponas Zonys. Labai jais tikiu ir pasitikiu“, – teigė G.Kuprevičius, kuris pats savo kūrinių repeticijose niekada nedalyvauja. „Manau, kad aš labiau trukdyčiau nei padėčiau. Dabar „Prūsus“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje kuria visi naujos kartos žmonės, dvigubai, trigubai jaunesni už mane, bet jie yra patyrę, rimti kūrėjai, lietuviškos muzikos gerbėjai. Nejaugi dabar aš sėdėsiu salėje ir aiškinsiu: „Čia – greičiau, čia – lėčiau, o čia suknelę pakeiskite“? Būtų labai keista. Jeigu kūrėjai kreiptųsi, neatsisakyčiau, padėčiau, tačiau, jeigu jiems nekyla problemų dėl muzikos skambesio ir ji priimtina tokia, kokią parašiau, tai kodėl turėčiau trukdyti. Parašytas kūrinys – kaip vaikas. Jis jau suaugo, jam 20 ar 30 metų. Labai jau sunku būtų pakeisti jo proporcijas ar akių spalvą, labiau priglausti ausis... Žinoma, dabar gal

ką nors keisčiau, kitokius sprendimus pasirinkčiau, juk meistrystė – kitokia. Tačiau užuot perrašinėjus geriau naują veikalą sukurti. Prof. Eduardas Balsys yra sakęs: „Gali niekuo nepasitikėti, bet atlikėjais – privalai, nes jie atlieka tavo kūrinį ir norės pasirodyti kaip galima geriau.“ Aš ir pasitikiu. Žinoma, nervinuosi, norisi paskambinti ir paklausti, kaip sekasi, bet valdausi, kantriai laukiu skambučio su kvietimu į premjerą“, – prisipažino kompozitorius. Režisierius G.Šeduikis taip pat tvirtino, jog su kompozitoriumi geriau išlaikyti pagarbų atstumą. „Specialiai maestro nekviečiu. Jeigu jis norėtų pasižiūrėti – su mielu noru. Vis dėlto manau, kad kompozitoriaus darbas padarytas – opera sukurta. Dabar mano eilė ją išgirsti, pamatyti ir parodyti tai, ką jis parašė. Žinoma, kad aš ją parodysiu iš savo pozicijos, ir kompozitorius gali paprieštarauti, kad kurdamas turėjo galvoje visai ką kita. Tai – loterija, tačiau aš ja tikiu, nes viską darau iš absoliučios meilės muzikai ir, nors gyvai su G.Kuprevičiumi niekada nebuvome susitikę, tik susirašinėjome elektroniniu paštu, jaučiu jo palaikymą, pasitikėjimą“, – PR sakė G.Šeduikis. 13

MUZIKA

Fortepijono virtuo Po džiugių, žėrinčių ir triukšmingų švenčių dienų savaitę trukęs klasikinės muzikos požiūriu tylus ir depresyvus laikotarpis baigėsi Klaipėdos koncertų salėje sausio 10ąją suskambus virtuozų – Kasparo Uinsko ir Jevgenijaus Božanovo fortepijoninio dueto muzikai.

Daiva KŠANIENĖ

Kūrė atmosferą Visame pasaulyje garsėjantys pianistai, skambinantys solo, su orkestrais, grojantys kameriniuose ansambliuose, Klaipėdos publikai pasirodė (jau ne pirmą kartą) kaip įspūdingas, jautrus, pakylėtas emocijas teikęs duetas. Koncerto programą sudarė dviejų genialių XX a. rusų kompozitorių – pasaulinio garso pianistų – Sergejaus Prokofjevo ir Sergejaus Rachmaninovo kūriniai. Publiką maloniai nuteikė neįprastos prieškoncertinės minutės: rinkdamiesi į salę žmonės, scenoje prie puikių dviejų Koncertų salės „Steinway“-ų (tai vienintelė koncertų salė Lietuvoje, turinti du „Steinway“ fortepijonus) jau matė jaukiai sėdinčius pianistus, tarsi repetuojančius, tarsi miklinančius pirštus, tyliai persimetančius vienu kitu žodeliu, nekantriai laukiančius klausytojų. O jų susirinko itin gausiai. Atrodo, vos prieš trejus metus susikūręs fortepijoninis duetas jau turi savo publiką, tikrų gerbėjų, melomanų būrį. Neįprastai atlikėjai sustatė ir fortepijonus – ne vieną prieš kitą, kaip dažniausiai, o įstrižai-šalia, taip, kad klaviatūros sudarė vientisą liniją. Žinant, kokią reikšmę garso kokybei, skambesio grynumui, aiškumui ir pan., t. y. akustikai turi kiekviena scenos ir salės detalė, toks instrumentų išdėstymas taip pat 14

turėjo savo tikslą: pavyko pasiekti glaudesnį fortepijonų partijų susiliejimą bei artimesnį pianistų meninį bendravimą kūrinių atlikimo metu. Šilumos koncerto pradžiai suteikė ir K.Uinsko pasakojimas apie jų duetą, gastrolių geografiją, ruošimosi koncertams bei įrašams momentus, paaiškinant, kiek teko įdėti darbo siekiant išgrynintos interpretacijos, idealios skambesio pusiausvyros. Ir pastarojo koncerto dvasią atlikėjai siekė priartinti prie savotiškos „darbinės“ studijos atmosferos.

Tiesiog tobulai Pirmojoje dalyje didelį susidomėjimą kėlė K.Uinsko ir J.Božanovo paskambinta labai retai atliekama kompozitoriaus S.Prokofjevo (1891–1953) siuita iš baleto „Pelenė“. Meistrišką transkripciją iš simfoninio orkestro partitūros dviem fortepijonams sukūrė šiuolaikinio pianizmo žvaigždė Michailas Pletniovas. Tačiau, kad ir kokia tobula būtų transkripcija, skambinti kūrinių perdirbinius visada sudėtinga, nes jų faktūra, pianistinės linijos vedimas, net aplikatūros niuansai ir kt. kelia papildomų sunkumų atlikėjams fortepijonu. Ypač nelengvos S.Prokofjevo muzikos transkripcijos, nes šio kompozitoriaus muzika pasižymi begaliniu garsinės raiškos išradingumu, faktūrų, ritmų įvairove, laužytų melodijų slinkties netikėtumais, kolorito ypatingumu ir pan.

Šiomis savybėmis ypač išsiskiria Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 m., parašytas šviesus pasakinis baletas „Pelenė“, kuris kompozitoriui buvo tarsi skaidrus atokvėpis po ką tik sukurtų karo baisumų atgarsiais, tragizmu dvelkusių didingų kūrinių

MUZIKA

ozų dueto burtai

– monumentalios epopėjos – operos „Karas ir taika“ (pagal Levą Tolstojų), trijų grandiozinių epinių fortepijoninių sonatų – Šeštosios, Septintosios ir Aštuntosios – ciklo ir kt. K.Uinskas ir J.Božanovas devynių dalių „Pelenės“ siuitą atliko tiesiog

tobulai, atskleisdami ir S.Prokofjevo muzikos savitumą, jos dvasią, ir pateikdami savąją išjaustą, išgrynintą interpretaciją. Pianistų duetas skambėjo tiksliai, subtiliai jaučiant vienas kitą; galėjo atrodyti, jog skambina ne du, bet vienas žmogus, o išgaunamų

garsinių spalvų paletė savo įvairove ir koloristiškumu visiškai priartėjo prie orkestrinių spalvų. Kai kur (tose dalyse, kuriose reikėjo pagal kompozitoriaus sumanymą) net girdėjome tarsi šiek tiek dirbtinį, „netikrą“, t. y., pasakinį garsą. ► 15

MUZIKA

Koncertas „Virtuozų duetas“ Klaipėdos koncertų salėje: pianistai K.Uinskas ir J.Božanovas.

Įdomus dialogas ◄ Devyniose „Pelenės“ siuitos dalyse atskleisti svarbiausi baleto muzikos momentai, išdėstant dalis kontrasto principu. Daugiau ar mažiau visose dominuoja stilizuotų šokių ritmai, apeliuojant į senojo klasikinio baleto manierą, ypač išryškinant savitą, įvairiais, neįprastais aspektais naudojamą valso ritmą. Subtilumu, lyrine pajauta, skaidriu, lengvu garsu, tarsi glostant klavišus, žavėjo pianistų skambinama pirmoji dalis „Introdukcija“; pastoralinėje trečiojoje dalyje „Žiema“ ir ketvirtojoje „Pavasaris“, balete susijusiose su keturių fėjų, įkūnijančių metų laikus, paveikslu, atlikėjai sukūrė paslaptingą, pasakišką, plevenančiais pasažais papuoštą atmosferą. Pelenės ir Princo paveikslą geriausiai atspindėjo dainingosios, romantiškosios, lėtosios, bet kartu ir nepaprastai koloristiškos dalys: penktoji 16

„Pelenės valsas“ ir aštuntoji „Lėtas valsas“. Jas pianistai paskambino įsijautę, tarsi susilieję su pačia muzikos esme. Pavydo pasaulis S.Prokofjevo baleto muzikoje atskleistas taip pat labai išradingai ir šmaikščiai. Idealiai tikslus K.Uinsko ir V.Božanovo duetas, puikus skirtingų partijų dialogas skambėjo veržlios energijos, žaismės, aštrių šokio ritmų kupinoje antrojoje dalyje „Ginčas“. Virtuoziškai atlikėjai paskambino šiek tiek karikatūrišką „Gavotą“ (šeštoji dalis), vaizduojantį piktas ir kvailas, nuolat besibarančias seseris, taikliai perteikdami šio šokio primityvų „šokiškumą“, kampuotą, aštrią ritmiką, laužytą, šuoliais pagrįstą melodiką, sausoką faktūrą. Fantastiški garsų, akordų deriniai, žaislinis skerciškumas, kaprizingi ritmai klausytojus užbūrė aštuntojoje dalyje „Galopas“. Siuitą apvainikavo „Finalas“ – pati virtuoziškiausia devintoji dalis, išsiskirianti išraiškingomis partijomis, įdomiu dialogu, kurį pianistai perteikė fantastiškai subtiliai.

Tiksliai, bet savaip Antrojoje koncerto dalyje K.Uinskas ir J.Božanovas paskambino techniniu ir emociniu požiūriu sudėtingą įvairialypiu talentu apdovanoto kompozitoriaus S.Rachmaninovo (1873–1943) Siuitą Nr. 2, op. 17, parašytą 1901 m. Be įvairiausių žanrų muzikos kūrinių komponavimo, S.Rachmaninovas pirmiausia garsėjo kaip nepakartojamo talento, genialus pianistas, koncertavęs visame pasaulyje. Todėl fortepijoninė muzika jam buvo pats svarbiau-

Tokio nevaldomai veržlaus tempo atlikimą ir tokį nepaprastą ansamblinį tikslumą sunkiausiose techninėse vietose retai pasitaiko išgirsti.

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr.

sias ir reikšmingiausias kūrybos žanras. Tarp daugybės fortepijoninių opusų S.Rachmaninovas sukūrė dvi įspūdingas Siuitas. Antrąją Siuitą jis pats koncertuose dažnai grodavo su kitu žymiu XX a. pianistu Aleksandru Ziloti. Siuitą Nr. 2 sudaro keturios monumentalios dalys – paveikslai. K.Uinskas ir J.Božanovas kūrinį grojo ir tiksliai laikydamiesi kompozitoriaus sumanymo ir atskleisdami savąsias individualias menines savybes. Pianistams skambinant S.Rachmaninovą, kartais kildavo klausimas: gal kas pakeitė instrumentus? Nes po ištobulintų tembrų, nerealistiškai skambančių garsų, pasakinių prokofjeviškų „Pelenės“ vaizdinių fortepijonai čia suskambo galingai, pakiliai, dramatiškai ar lyriškai, ilgesingai, švelniai. Pirmojoje Siuitos dalyje „Introdukcijoje“ atlikėjai įkūnijo iškilmingos eisenos, himniško polėkio jausmą, sugretindami jį su įspūdingo maršo nuotaika: galingi akordai, techniškai sunki faktūrai ir kt. Antrąją dalį – išplėtotą paveikslą „Valsas“ – pia-

nistai, demonstravę filigraninę techniką, interpretavo kaip grakštų koncertinį valsą, kartais subtiliai pereidami į skriejantį skerco. Nepaprastas grožis skleidėsi trečiojoje dalyje „Romansas“, kurioje atlikėjai perteikė nuoširdžiausią lyriką, melodingumą, idealios kantilenos subtilybes.

Vienas kitą papildė Didmeistrišką meninę brandą K.Uinskas ir J.Božanovas pademonstravo labiausiai išvystytoje, virtuoziškoje ketvirtojoje Siuitos dalyje „Tarantela“. Ji pagrįsta laisvai transformuota italų liaudies šokio melodija, pajungta nenutrūkstamam veržliam ritminiam judėjimui, dėl įtemptų akordinių faktūrų dažnai suskambančia grėsmingai, įsakmiai. Tokio nevaldomai veržlaus tempo atlikimą ir tokį nepaprastą ansamblinį tikslumą sunkiausiose techninėse vietose retai pasitaiko išgirsti.

Visame kūrinyje pianistai puikiai vienas kitą papildė, visapusiškai vystydami ir gilindami kiekvieną melodiją bei skambindami tikrą, siautulingą itališką tarantelą, tad girdėjome visišką susiliejimą. Abiejuose kūriniuose – ir S.Prokofjevo „Pelenės“ siuitoje, ir S.Rachmaninovo Siuitoje Nr. 2 – K.Uinskas ir J.Božanovas pasirodė kaip idealiai susigrojęs duetas, pademonstravęs menišką, tikslų ir švarų dialogą. Klausytojai audringais plojimais įvertino aukšto profesionalumo fortepijoninį duetą, niekaip nenorėdami išleisti jo iš scenos. Tenkindami publikos norą, pianistai dar kartą paskambino S.Rachmaninovo Siuitos antrąją, trečiąją ir ketvirtąją dalis. Taigi girdėjome pakartotą beveik visą koncerto dalį. Įdomu, kad kartojant kūrinį, jis suskambo naujai, kitaip, galbūt kartais net laisviau, drąsiau. Būtent tai šiuo neįprastu koncertu ir norėjo parodyti, pasakyti atlikėjai: kūrinių tobulinimui ribų nėra, kiekvienas atlikimas – naujas kūrinio gimimas. 17

TEATRAS

Dar ne paskutinį Premjerinis Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Paskutinį kartą atnaujinta“ publikai žadėjo aktualų ir intriguojantį pokalbį apie manipuliaciją ir žaidimą žmonėmis, apie individo prisitaikymą prie daugumos ir visuomenės nuomonės formavimą, apie žiniasklaidą, socialinius tinklus ir žinomus veidus...

Virginija RIMKAITĖ

Keliomis kryptimis Klaipėdos jaunimo teatro veiklą ypač stebėjau studijų metais, kai įvairiomis akcijomis, atrakcijomis, spektakliais bei

TEATRAS

kartą atnaujinta seminarais veržlūs ir perspektyvūs aktoriai gaivino į nuomarį panirusį miesto teatrinį gyvenimą. Iš pradžių šis teatras dirbo dviem kūrybinėmis kryptimis: viena iš jų – muzikiniai judesio-ritmo spektakliai. Tai buvo išskirtiniai, unikalūs, savo raiška įdomūs postdraminio teatro pavyzdžiai: tradicinės logocentristinės struktūros išardymas lėmė dramos sąlygotos fabulos, veiksmo išnykimą; žodinis tekstas nevaldė spektaklio, už logosą svarbesniais teatriniais elementais tapo kvėpavimas, ritmas, fizinis aktorių buvimas scenoje čia ir dabar. Antroji kryptis – pagal šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją kurti spektakliai. Ilgainiui toks griežtas skirstymas tik į draminius ir į judesio-ritmo spektaklius niveliavosi, atsirado naujų formų (pavyzdžiui, pojūčių spektaklis „Akmuo vanduo geluonis“); scenoje realizuoti užsienio autorių tekstai (inscenizuotas V.Sorokino romanas „Ledas“; iš dalies šiai krypčiai galėtume priskirti ir G.Kuprevičiaus antioperą „Pamoka“ pagal to paties pavadinimo E.Ionesco pjesę). Po studijų buvo šioks toks mano nuklydimas, kai teatro taip akylai nestebėjau (nieko asmeniška), bet, sužinojusi apie režisierės Živilės Mičiulytės spektaklio „Paskutinį kartą atnaujinta“ premjerą (2017 m. lapkričio 10 d. Klaipėdos kultūros fabrike), nekantraudama jos laukiau.

Iš atskirų fragmentų Spektaklyje kūrėjai akcentuoja šiuolaikinės žiniasklaidos, kaip manipuliacijos įrankio, problemą (dramaturgės – Ž.Mičiulytė ir Marija Judzentavičiūtė). Tai aktualu nūdienos žmogui: informacijos srautai tokie dideli, kad iš tiesų sunku suvokti, kas tiesa, o kas melas; simuliakrai, kaip rašė J.Baudrillardas, eina pirma. Dėl temos platumo ir nuolatinio susidūrimo kasdienybėje su žiniasklaida, medijomis, socialiniais tinklais ir t. t. surasti įdomų

problemos pateikimo būdą scenoje, kad būtų aiški ir problema, ir kūrėjų pozicija, nelengva užduotis. Spektaklį sudaro atskiri fragmentai: viena linija – „Paskutinį kartą atnaujinta“ laida, kurioje pristatomos galimos šių dienų realijos bei rodomi interviu (juose, pavyzdžiui, kalbama apie karo naudą), antra linija – galimos šių dienų šmaikščios ir ironiškos reklamos, trečia linija – pokalbiai reklamos agentūroje, kurios darbuotojai aptarinėja šių dienų aktualijas (pavyzdžiui, glitimo žalą ir naudą organizmui). Deja, žvelgiant į visumą, tarpusavyje fragmentai nesujungti, logikos (priežasties ir pasekmės) principai nevaldo pasakojimo ir nesudaro uždaros visumos – nėra nei aiškios pradžios (užuomazgos), nei vidurio (plėtros), nei pabaigos (atomazgos). Kitaip tariant, nėra ir siužeto.

Nėra opozicijos Galbūt toks fragmentavimas ir dramaturginės konstrukcijos atsisakymas gali būti pateisintas – juk ir visa žiniasklaida tokia: be pradžios ir pabaigos, be jokio aiškesnio įvykio ar kulminacijos; bet abejoju, ar tai tikrai paveiku scenoje. Pasigedau ir opozicijos / konflikto: tai, kad vienas girdėjo, jog glitimas žalingas, antras – kad dar ir mirtinai nuodingas, o trečias skaitė, kad glitimas gydo vėžį, veikiau yra ne konfliktas, o pretenzija į konfliktą arba dar paprasčiau – tik skirtingos nuomonės. Juolab kad nė vienas veikėjas aršiai savo pozicijos negynė, o galiausiai beveik visi pripažino, kad jų ginama tiesa – ne tokia jau ir teisinga, priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Galbūt dėl to neatsirado terpės skleistis individualesniems ir įvairesniems veikėjų charakteriams. Spektaklyje lyg ir yra aliuzijų į protagonistą (-ę): aktorės Rugilės Latvėnaitės personažui, skirtingai nuo kitų, ir glitimas netrukdė, ir Žemė buvo plokščia... Bet, jei traktuojame dramą kaip

Scenos iš Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Paskutinį kartą atnaujinta“ (dramaturg. Ž.Mičiulytė, M.Judzentavičiūtė, rež. Ž.Mičiulytė). Eglės Sabaliauskaitės / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

personažų išgyvenimų, santykių, kuriuos daugiausia lemia visa apimanti opozicija, visetą, o opozicijos, kaip jau minėjau, nėra, santykių ir išgyvenimų taip pat nėra, tai ir protagonisto ieškojimas yra savotiška simuliacija. Galiausiai pasigedau paties dramatiškumo. Tai, kad mes nežinome, ar Žemė plokščia, ar apvali, nes savo akimis iš kosmoso jos neregėjome, anokia drama. ► 19

TEATRAS

◄ Ir kad vyksta plokščios Žemės konferencijos, irgi ne drama. Absurdas? Gal. Keista? Galbūt. Ar įdomu? Gali būti. Ar dramatiška? Nemanau. Drama atsiranda tada, kai veikėjas meta darbą, šeimą, namus, dar ką nors išmeta ir išeina ieškoti žemės krašto, o neradęs šoka į Marianų įdubą.

Be giluminio pjūvio Trumpai apibendrinant, scenoje mačiau labai tikrovišką realybės atvaizdavimą. Taip irgi gali būti, bet šioje vietoje norėčiau nutolti tiek nuo spektaklio, tiek nuo šių dienų ir sugrįžti prie to, ką visi labai seniai ir labai gerai žino. Aristotelis „Poetikoje“ teigė, kad poetas, norėdamas gerai imituoti, turi būtinai įvaldyti vieną iš trijų galimų imitacijos būdų – „jis [turi imituoti daiktus] arba tokius, kokie jie buvo ar yra, arba tokius, kokie atrodo mums patiems arba kitiems, sprendžiant iš jų pasakojimo, arba kokie jie turi būti“1. Aristotelis vartoja mimēsis sąvoką, kuri, kaip žinome, į lietuvių kalbą verčiama kaip imitacija. Tačiau iš tiesų visos prasmės, kurią turi omenyje Aristotelis, lietuviškas terminas neperteikia. Aristotelis poeziją apibrėžia kaip mėgdžiojimą, sekimą, bet poezijos objektas yra ne konkreti tikrovė ar natūralistiškai atvaizduoti atskiri faktai, o giliau suvoktas dėsningumas to, kas tikėtina, kas galėtų būti2. Taigi mimēsis nėra primityvi kūrybos rūšis, kopijuojanti tikrovę. Tai – kūrybinis procesas, žmogaus siekis įamžinti tai, kas tikra. Svarbu tai, kad menas nėra veidrodiškas tikrovės vaizdavimas, kaip jį apibūdino Platonas. Kuriantis žmogus perteikia realybę, pridėjęs kažką savo. Taip kuriasi individualios menininkų matomų pasaulių pateiktys ir dėl to mes turime įvairių žanrų spektrą. Panašiai, manau, turėtų vykti ir scenoje: „Paskutinį kartą atnaujinta“ priminė iš realybės išplėštą atkarpą be jokio giluminio pjūvio – aš atėjau ir išėjau tokia pati, nes tai, ką regėjau scenoje, beveik niekuo nesiskyrė nuo mano realybės prieš ir po spektaklio. Pasigedau ne tik dramos struktūrinių elementų, apie kuriuos čia 1 Aristotelis. Poetika. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1990, p. 314. 2 Dessons G. Poetikos įvadas. Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 29.

minėjau, galima juk ir be jų gyventi, jei labai nori. Svarbiausia, trūko ryškesnės autorių pozicijos: suprantu, kad situacija ironizuojama, bet šiuo atveju ar tai nėra pernelyg abstraktu? Neišryškėjo pagrindinė mintis, kuri mane skatintų gailėtis, kad esu medijų įkaitė; neišryškėjo ir mintis, skatinanti mane džiaugtis, jog dėl elektroninio pašto nebereikia laukti laišką atnešančio balandžio, kurį gal pašovė medžioklis. Nėra nieko, paskui ką publika eitų, dėl ko nuogąstautų ir liūdėtų. Atrodo, kad pagrindinis siekis ir buvo tiesiog parodyti, jog būna visokios informacijos. Bet apie tai, kad visokios informacijos būna, jau kažkur anksčiau skaičiau.

Sukurti logiką Kalbant apie žiniasklaidą bei viešuosius ryšius kaip manipuliacijos įrankius, atmintyje iškyla amerikiečių režisieriaus B.Levinsono politinė satyra „Uodega vizgina šunį“ (1997). Siužetas gana aiškus: iki JAV prezidento rinkimų likus 11 dienų, paaiškėja, kad perrinkimo siekiantis šalies vadovas kaltinamas seksualiniu priekabiavimu (!) prie Baltuosiuose rūmuose ekskursijoje apsilankiusios skautės (!). Problemai spręsti suburiama komanda; komandos nariai, ilgai svarstę ir diskutavę, ką daryti, galiausiai nusprendžia nukreipti

TEATRAS

visuomenės dėmesį, sukurdami fiktyvų karą Albanijoje. Ir taip, pasitelkus viešuosius ryšius, medijas, žiniasklaidą, sukuriama didelė sistema. Dėmesys nukreiptas, šalies vadovas vėl išrenkamas prezidentu, visi laimingi. Filme pateikiama, kaip žiniasklaida gali formuoti ir kontroliuoti žmonių nuomonę; kartu parodoma, kad tai esti kūrimo ir naikinimo priemonė. Pavyzdžiui, scenaristas, kūręs šio fiktyvaus karo siužetus, viskam sėkmingai pasibaigus, panori paskelbti visuomenei tiesą, nes tai esą geriausias jo darbas, šedevras. Be jokios abejonės, niekam iš komandos jo išpažinimų nereikėjo, ir scenaristas, kone pats sukūręs galingą sistemą, buvo jos pačios ir sunaikintas.

Taigi spektaklio „Paskutinį kartą atnaujinta“ kūrėjams rekomenduočiau šiek tiek padirbėti su dramaturgija – tiek su jos turiniu, tiek su forma: kai kurie dėsniai padeda viską sudėti į konstrukciją, sukurti spektaklio logiką. Juolab kad šiame spektaklyje tekstas yra jo pagrindas ir vienintelė rišamoji, varomoji jėga. Sveikintina, kad niekur nedingęs Klaipėdos jaunimo teatro aktorių kolektyviškumas scenoje – tai vis dar teatro stiprybė. Aktoriai geba organiškai replikuoti, vertinti situaciją, dialogų kalba sklandi ir natūrali. Premjera įvyko. Net jeigu ir paskutinį kartą atnaujinta, – kaip sakė vienas žymus filosofas, kas daugiau, jei ne menas, iškels ir išgydys visuomenės skaudulius.

Neišryškėjo pagrindinė mintis, kuri mane skatintų gailėtis, kad esu medijų įkaitė; neišryškėjo ir mintis, skatinanti mane džiaugtis, jog dėl elektroninio pašto nebereikia laukti laišką atnešančio balandžio, kurį gal pašovė medžioklis.

KINAS

„Žvaigždžių karų“ pasaka naujomis akimis:

giminės kosmose Kaip tik prieš epines metų šventes mane Kažkur giliame vidurgruoužklupo klastingas peršalimas, suvyniojęs dyje Lietuvos, kaip ir pasau- karščiavimo pataluose lygiai tokiai laiko lio, kino teatrų ekranuose atkarpai, kurios pakako naujomis akimis peržiūrėti visus aštuonis „Žvaigždžių pasirodė aštuntoji kultinės karų“ galaktikos epizodus (septynis – kosminės sagos dalis „Papagrindinės odisėjos ir vieną – šalutinės) skutiniai džedajai“, šviesos ir džedajiškai pasirengti naujausios dalies premjerai. Viena iš šio žvaigždėlaiviškai kardu perkirtusi naujojo analitinio tyrimo misijų – pažvelgti į epizodo liaupsintojus ir ne„Žvaigždžių karus“ be praeities klišių, tarsi dar nebūtum patyręs didingo šios sagos kentėjus į dvi beveik vienoegzistavimo. do dydžio planetas. Abu šie dangaus kūnai – milžiniškų proporcijų, nes tų, kurie save Pirmoji trilogija vadina prisiekusiais „Žvaigž- (4–6 epizodai) džių karų“ sistemos gerbėPirmasis įspūdis ir apibrėžimas, kurio galia jais, – kone du trečdaliai lydi ne tik pirmuosius tris, bet ir visus šešis motinėlės Žemės piliečių. (ties kuriais tiesiogiai rašomi „Žvaigždžių

Aivaras DOČKUS

Šviesioji pusė (kartu su kritikais) nešykšti liaupsių scenaristo ir režisieriaus Riano Johnsono rizikingiems sprendimams krestelėti milijonų gerbėjų vaizduotėje susikurtą antrosios religijos įvaizdį eretiškos pokyčių temperatūros keptuvėje. Tamsioji pusė (senoji pirmosios trilogijos – nuo ketvirtojo iki šeštojo epizodo – maldininkai) sukilo rašyti protesto peticiją – panaikinkite šį šventvagišką filmą, nes jis iškraipo pirmapradę George’o Lucaso tiesą. 22

karų“ kūrėjo G.L. inicialai) epizodus – absoliutus nelygumas. Jei „Žiedų valdovo“ trilogiją išskirčiau kaip idealiai lygų ir vientisą kino darinį, tai Liuko Skaivokerio, jo šeimos ir draugų nuotykiai primena trūkčiojančią kreivę, kurioje šalia evoliucinių ir revoliucinių atradimų žioji daugybė duobių, plyšių ir skylių. Kita vertus, jie stebuklingai niekada nevirsta prarajomis, o kai kur apsiverčia ir tampa netikėtomis viršūnėmis. Vis dėlto epizodų hierarchijoje aukščiausiai įvertinčiau ne madingiausiai visų numylėtą penktąjį – „Imperija kontratakuoja“, o istorijos pradžią „Nauja viltis“. Net modernaus kinomano akimis tai – laiką pralenkęs perversmas, sujungęs skirtingus žanrus viename unikaliame reginyje. Dabar

galiu suprasti, kodėl G.Lucasas 1977-aisiais taip abejojo savo projekto sėkme ir laikė jį chaotišku fantastinių kliedesių mišiniu. Erdvėlaiviai, robotai, plaukuoti padarai, realios dykumos ir klaidžiojimai dekoracijų aikštelėse... Šviesos kardai ir susišaudymai, keisto grimo karnavalai, nerišlūs dialogai, balansuojantys tarp situacijų komedijos humoro ir ironiško muilo operų tragiškumo... O kai nuvelki visas apipavidalinimo ir efektų grožybes, lieka paprasčiausia pasaka. „Žvaigždžių karai“ viso labo tėra tradicinė pasaka, nukelianti į kosmosą. Didysis paradoksas ir magiškasis triukas – pasaka gali sukelti kino revoliuciją. Nes ji išlaisvina vaizduotę ir sukuria lauką neribotų galimybių mokslinei fantastikai, kurioje nereikia paklusti šaltai logikai. G.Lucasas – laisvasis kino architektas, iš objektų formuojantis savo vidinę logiką, nepaisančią mums žinomų dėsnių ir veikiančią pagal autentiškas individualias taisykles. Kodėl kartais nepriklausomu kinu dvelkiantis projektas prikaustė armijas gerbėjų? Dėl to paties pasakos žanro. Primityvaus gėrio ir blogio susidūrimo. Tėvų, vaikų, brolių, seserų, šeimų, giminių santykių. Valdžios troškimas. Nepotizmas. Korupcija. Intrigos. „Žvaigždžių karai“ – labai artimas mūsų Lietuvai serialas. Geležinkeliai. Federacijos. Komitetai. „Žvaigždžių karai“ – žiauriai lietuviška pasaka. Stryktelėkime atgal prie siužetinių nelygumų. Ketvirtojo epizodo „Nauja viltis“ pradžia (išskyrus prekės ženklu tapusius nuostabius eksperimentinius titrus su priešistorės aprašymu ir Johno Williamso muzikine tema) – stebėtinai neužtikrinta, primenanti nesuprantamai išskydusį libretą. Net kadrų sujungimai meta abejonės

KINAS

Kadrai iš kino sagos „Žvaigždžių karai“ epizodų / filmų „Nauja viltis“, „Imperija kontratakuoja“ ir „Džedajaus sugrįžimas“.

šešėlius. Robotai slankioja po dykynę lyg sudužusių Dakaro ralio automobilių detalės. Aktoriai nenoriai ieško saitų su personažais, transliuodami gluminantį sąmyšį. Bet su kiekviena nauja scena viskas ir visi įsivažiuoja. Nuo ekrano nebeįmanoma atsiplėšti. Gimsta Galia. Į šedevrų aukštybes pakylėtas penktasis epizodas „Imperija kontratakuoja“ – lygiausias pirmojoje trilogijoje. Ir... pats nuobodžiausias. Pradžia įtraukia „bondiškais“ mūšiais sniegynuose. Pabaiga įteikia garsiąją tėvo ir sūnaus nukirstos rankos dramą. Vidurys visiškai iškrenta, tapdamas tik rišamąja prologo ir epilogo medžiaga.

Užtat aktoriams jau įdomu, kas vyksta juose ir siužete. Darto Veiderio šalmas-kaukė tampa prekės ženklu. Kritikų ordino suniokotos šeštosios dalies – „Džedajaus sugrįžimas“ įžanginis pusvalandis nevykusiai pamėgdžioja „Pašėlusį Maksą“, komiškumą kai kur paversdamas autoparodija. Bet kai atrodo, jog fiasko neišvengiamas, G.Lucasas staiga lyg niekur nieko iš svetimo filmo grįžta į savo galaktiką ir pradinę eklektiką priverčia pamiršti įspūdingiausiomis kovomis visoje trilogijoje. Kino pasaulis ir planeta už ekranų ima reikalauti tokių mūšių kaip fantastinių filmų standarto.

Antroji trilogija (1–3 epizodai) Galbūt tiems, kurie širsta ant G.Lucaso dėl parduotų „Žvaigždžių karų“ teisių „Disney“ milžinui ir peticijomis išreiškia pasidygėjimą naujųjų savininkų samdomų scenaristų savivale (arba nekūrybiškumu), priminti, kodėl G.Lucasas taip pasielgė. Viename interviu jis prisipažino, kad, neatlaikęs kritikos lavinos dėl antrosios trilogijos, tiesiog atsikratė savo susikurtos ir dėl nepamatuotų gerbėjų lūkesčių nepakeliama tapusios naštos. ► 23

KINAS

Kadrai iš kino sagos „Žvaigždžių karai“ epizodų / filmų „Galia nubunda“ ir „Paskutiniai džedajai“. ◄ Kritikų įgėlimai buvo niekis palyginti

su gerbėjų pykčiu, panieka ir net grasinamo turinio laiškais. Ar kiti trys epizodai tokie jau beviltiški? Tikrai ne. Taip, nulėpausis Džar Džar Binksas pusiau politiniame epe, kurio kai kurios temos dvelkia egzistencializmo filosofija, svaidosi animacinio filmuko herojaus pokštais ir ritinėjasi teletabiškais kūliavirsčiais. Klaida. Taip, tamsiosios pusės armijos pėstininkai ištįsusiais šunų veidais kelia juoką, o ne baimę. Klaida. Taip, Jake’as Lloydas mažojo Anakino Skaivokerio vaidmenyje jaučiasi droviai nesavakailiškai ir nepatenka į aktorių vaikų – vunderkindų sąrašus. Prastas pasirinkimas. G.Lucasas nepasižymi atidžiu darbu su aktoriais, ir vaidybos šedevrų „Žvaigždžių karuose“ medžioti neverta. Priešininkus džedajai talžo tuzinais kaip kompiuteriniame žaidime. Nepažeidžiamumas nugvelbia adrenalino injekcijas. Tačiau skraiduolių lenktynės „Pavojaus šešėlyje“ – viena efektingiausių scenų kino istorijoje. Sudėtingos temos apie politikų niekšybes laikui bėgant tampa pridėtine verte. Veidmainiški klastūnai vyskupų mitromis – taikli karikatūra, atspindinti

G.Lucaso kritiką, nukreiptą į religines rietenas ir luomo klestėjimą kitų vargų sąskaita. G.Lucasas išsiduoda, kad jo tikėjimas – nenusakoma visatos energija. Neprilygstamai silpniausias visos sagos epizodas – „Klonų ataka“, nugrimzdęs pirmojo ir trečiojo sujungime bei nutiesęs tiltą Anakino abejonėms ir žingsniams iš Šviesiosios pusės į Tamsiąją. Gyvasties suteikia didžiąją tragediją pranašaujantis meilės romanas ir Haydeno Christenseno subtiliai perteikiama įtemptai svyruojanti Skaivokerio tarpinė psichologinė būsena, flirtuojant su blogiu ir blaškantis prieštaravimų klampynėje. G.Lucasui pavyksta šiuos vidinių tranzicijų šachmatus perkelti ant W.Shakespeare’o plunksnos smaigalio. Bet ir čia ima niurzgėti kritikos čiaupai dėl nevykusio pagrindinio aktoriaus pasirinkimo. Nekentėjų raudos gėdingai nepagrįstos. H.Christensenas sensacingas iki paskutinių „Sitų keršto“ kadrų. Vaizdo efektai pralaimi tik „Žiedų valdovo“ trilogijai. Trečiasis epizodas – „Sitų kerštas“, galima sakyti, be silpnų vietų. Dinamiškas. Dramatiškas. Ištaisantis ankstesniųjų dviejų nelygumus. G.Lucasas įsiklausė į kritiką

ir išpildė visus gerbėjų troškimus. Bet jie ir vėl nepatenkinti. G.Lucasas pasidavė ir pardavė sagą „Disney“.

Septintasis epizodas ir šalutinis projektas Auksinių kino hitų lipdytojas J.J.Abramsas pasirinko saugiausią kelią ir iš senų detalių sudėliojo septintąjį epizodą „Galia nubunda“, tarsi prikeldamas visiems žinomą muzikinį kūrinį su nauja aranžuote. Stilingai, skoningai, tačiau be jokių kūrybiškumo ženklų. Tiems, kurie kritikavo antrąją G.Lucaso trilogiją. Jiems patiko. Jie gavo mikrobangų krosnelėje atitirpintą gardų 1977-ųjų patiekalą. Man taip sutraukė vidurius, kad delsiau užmesti akį į pirmąjį šalutinį sagos produktą – Garetho Edwardso „Šelmis 1: Žvaigždžių karų istorija“. Smarkiai klydau. G.Edwardso neslėgė J.J.Abramso atsakomybės nešuliai. Jis pasiūlė mėgautis „Žvaigždžių karais“ kaip kariniu veiksmo kinu. Suveikė. Užgimė nauja viltis. Trūko tik naujos galios.

KINAS

„Paskutinių džedajų“ nauja galia Turiu bičiulių, kuriems „Depeche Mode“ privalo visada suktis „Violator“ albumo skambesiu, kaip žiurkėnas savo bėgimo takelyje. Anot jų, visa kita yra „ne tie „depešai“. Arba „nebe tie „depešai“. Daugiausiai žmonių progresas yra atgrasus. Jei jums taip pat, Riano Johnsono „Paskutinių džedajų“ geriau nežiūrėkite. Jei kažkur vaizduotėje esate susikūrę savo tobulą „Žvaigždžių karų“ tęsinio versiją, taip pat nežiūrėkite. Jums neįtiks niekas. Mane ištiko ekstazė. Rimtai. Vien jau tai, kad scenarijų ir režisūrą „Disney“ patikėjo vienai personai, pasižymėjusiai nepriklausomo kino stilistikos juosta „Laiko kilpa“, – neįtikėtinas sukrėtimas. Ir R.Johnsonas nusprendė nesidairyti per petį, demonstruodamas meilę Galiai, bet išsilaisvindamas nuo jos klišių, kad galėtų improvizuoti ir kurti savo unikalų pasakojimą. Mūšiai. Padarai. Staigmenos. Du meilės trikampiai su dviem ašimis. Vi-

zualus tapybiškas grožis. Moterų ir vyrų valdžios susidūrimai. Nė vieno neišraiškingo personažo. Daisy Ridley, Adamas Driveris, Johnas Boyega, Domhnallas Gleesonas – neatremiamai magnetiški ir daugiasluoksniai. Net trečiaplaniai veikėjai iki šimtosios akimirkos dalies naudojasi kiekviena sekunde ekrane. „Paskutiniai džedajai“ išvengė nelygumų ir pasikartojimų, siužetas dinamiškai juda į priekį, plėsdamasis į gylį ir į aukštį, apimdamas gausybę įvykių, herojų ir konfliktų. Ir net pagerindamas epizodą „Galia nubunda“ iki gana pakenčiamo lygio. Užuominos susisieja, linijos susiriša. „Paskutiniai džedajai“ užburia intensyvumu, dinamika, tikroviškų kovų scenomis ir netuščiažodžiavimu. Didingai sugriūna keli „Žvaigždžių karų“ mitai, tačiau pagarba G.Lucaso išrastam paprastos pasakos pasauliui išlieka. Blogio trauka begalinė. Gėrio kario dalia – nuolatinė kova ir neišvengiamas skausmas. Visa tai įkūnija pavargęs Liukas Skaivokeris, ridenanantis mentorišką Sizifo akmenį ir pranašiškai žinantis, kad blogio kėdė niekada nebūna tuščia.

Didingai sugriūna keli „Žvaigždžių karų“ mitai, tačiau pagarba G.Lucaso išrastam paprastos pasakos pasauliui išlieka. Atomazga suteikia kitą naują viltį: galbūt devintojoje dalyje bus pabaigta „Žvaigždžių karų“ tradicija giminių santykius aiškintis erdvėlaivių mūšiais ir respublikų bei imperijų konfliktais. Kai nustumi kitus dalykus į užribį, pamatai apnuogintą sagos struktūrą, kurioje visi susiję kraujo ryšiais. Laikas šį ratą ir „Giminių“ serialą kosmose uždaryti. Tai vienintelė šlubuojanti „Paskutinių džedajų“ grandis. Bet ji privaloma. Ir per Rėjos liniją R.Johnsonas iš šių nesibaigiančių tolimosios galaktikos giminės santykių gražiai pasišaipo. Pavasarį mūsų laukia antrasis šalutinis „Žvaigždžių karų“ projektas – „Hanas Solo“.

Filmas „Šelmis 1: Žvaigždžių karų istorija“ – pirmasis „Žvaigždžių karų“ šalutinis projektas. 25

KINAS

Talino „Juodo festivalinės „naktinėjimo“ Talino kino festivalis „Juodosios naktys“ PÖFF (Pimedate Ööde Filmifestival – est.) jau turi gana ilgą istoriją, kuri prasidėjo dar 1997 m. Pavadintas jis taip dėl to, kad kasmet vyksta lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje – t. y. tuo metu, kai naktys ilgiausios.

Kęstutis MEŠKYS

Traukia visus Tai vienas reikšmingiausių kultūros įvykių Estijoje ir yra bene vienintelis Šiaurės ir Baltijos šalių regione kino festivalis, turintis FIAPF – Tarptautinės kino prodiuserių asociacijos – akreditaciją, taigi gali būti gretinamas su tokiais pasaulinio masto festivaliais kaip Venecijos, Kanų, Berlyno, Karlovy Varų, Sen Sebastiano ir Varšuvos kino forumai. Tad nenuostabu, kad „Juodosios naktys“ traukia ir kino kūrėjus, ir kino industrijos atstovus, ir žiūrovus, ir žiniasklaidą iš viso pasaulio. 2017-ųjų kino forumas, prasidėjęs lapkričio 17 d., baigėsi gruodžio 3 d., kai juodu kilimu į Talino dramos teatro sceną žengė ir „Sidabrinio vilko“ prizais bei solidžiomis piniginėmis premijomis apdovanoti geriausių festivalio filmų kūrėjai. Sunku net išvardyti plačios ir margaspalvės PÖFF programos renginius. Joje išsirikiavo įvairiausių žanrų ir skirtingos trukmės filmai – nuo pačių trumpiausių, keletą minučių trunkančių, iki ilgametražių, pradedant animacija ir baigiant siaubo, muzikinėmis, fantastinėmis, televizijos bei tarpžanrinėmis kino juostomis. 26

Be pagrindinės konkursinės programos „EurAsia“ ir debiutinių ilgametražių Baltijos šalių filmų programos „Tridens First Features“, žiūrovai galėjo rinktis animacinių filmų programą „Animated Dreams“, vaikų ir jaunimo festivalio „Just Film“, studentiškų ir trumpų filmų festivalio „Sleepwalkers“ seansus. Be to, veikė „Black Market Industry Screenings“ – kino produkcijos bei knygų ekranizacijų su galimybe išsipirkti autorių teises mugė ir koprodukcijos rinka „Baltic Event“. Pastaroji užsienio platintojams leido susipažinti su Baltijos šalių meniniais filmais ir atrasti partnerius jų koprodukcijai. Kaip ir kiekvienais metais, pasirinkta šalis, kurios kinui festivalyje buvo skirtas ypatingas dėmesys. Šiuosyk fokuse buvo Flandrijos kinas. Ypatingo dėmesio susilaukė ir Suomijos kinas, nes šalis šventė savo nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Atskira PÖFF programa buvo skirta Estijos kinui, kuris varžėsi dėl tarptautinio žiuri įsteigto gana solidaus prizo. O kur dar daugybė filmus lydėjusių renginių, inovatyvumu provokuojantys kultūros ir meno vakarai bei akcijos. Festivalyje dirbo ir neįprastai daug žiuri: tarptautinė konkursinių filmų, debiutinių Baltijos šalių filmų, Tarptautinės kino spaudos federacijos (FIPRESSI), Azijos šalių filmų platinimo tinklo (NETPAC), Tarptautinės kino klubų federacijos (FICC) ir ekumeninė.

PÖFF kraitis PÖFF didžiosios žiuri sprendimu didįjį prizą ir 10 000 eurų premiją gavo kirgizų režisieriaus Temirbeko Birnazarovo filmas „Naktinis nuotykis“; geriausiu PÖFF režisieriumi paskelbtas Ju-Hyoung Lee (Pietų Korėja) už filmą „Ekskavatorius“. Tarp apdovanotųjų matėme ir daugiau Azijos kino kūrėjų, kurių atstovų delegacija festivalyje buvo tikrai gausi. Džiugu, kad pagrindinių konkursinių filmų apdovanojimų ceremonijoje skambėjo ir lietuviškas vardas. Už geriausią muziką apdovanojimą gavo lietuvių aktorius ir muzikantas Martynas Bialobžeskis, sukūręs muzikinį takelį trijų novelių filmui „Žmogžudys. Mergelė. Šešėlis“ (rež. Sulevas Keedus, bendra Estijos ir Lietuvos produkcija). Malonu, kad solidžių kino vertintojų, ekspertų dėmesio sulaukė ir lietuvių kinas. „Baltic Event Works in Progress“ premiją ir 3 000 eurų už stiprų ir drąsų meninį sprendimą gavo Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos filmas „Gimtinė“: režisierius Tomas Vengris, prodiuserė Uljana Kim, U.Kim ir „Locomotive Productions“ studijos. Premiją „Storytek Script Pool“, kuri skiriama didelį kūrybinį potencialą turintiems realizuojamiems kino projektams, gavo režisierius Andrius Lekavičius už filmo projektą „Kruvinas sekmadienis“ (prodiuserė Bartoš Polonski, kompanija „Gluk Media“). ►

KINAS

osios naktys“: patirtys ir susitikimai

PÖFF atidarymas.

Diskusijos apie pofestivalinį filmų likimą akimirka.

„Baltic Preview“ susitikimai.

Asmeninio archyvo nuotr. 27

KINAS

„Nordic“ viešbutis svetingai pasitiko festivalio svečius.

Taip atrodė viešbučio holas festivalio dienomis.

„Sõprus“ – nekomercinio kino namai. Juose taip pat vyko festivalinių filmų peržiūros.

Diskusijos akimirka. Tamperės festivalio direktorius Jukka Pekka Laakso ir Zagrebo animacinių filmų festivalio direktorė Matea Milić.

Prekybos centro „Soliaris“ kino teatre „Artis“.

„After party“ renginys.

Scenaristas Nerijus Milierius ir prodiuseris Stasys Baltakis koprodukcijos mugėje dalyvavo su savo projektu „Antigonė“.

KINAS

„Baltic Preview“ trijų Baltijos šalių kino atstovai.

Festivalio apdovanojimų akimirka.

Geriausios filmo muzikos apdovanojimas – M.Bialobžeskiui.

◄ Apskritai festivalis didelį dėmesį tradiciškai skyrė Baltijos šalių kinui. Renginį aplankė ir nemaža Lietuvos kino kūrėjų delegacija, tarp kurių buvo ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, režisierius Arūnas Matelis. Beje, šį kartą PÖFF startavo ir naujas renginys „Baltic Preview @ PÖFF Shorts“ – „Baltijos žvilgsnis“, kurį kartu su Estijos trumpų filmų centru „ShortEst“ bei „Creative Gates“ agentūra organizavo Lietuvos ir Latvijos trumpų filmų susivienijimai. Tai kelias dienas trukę išskirtiniai Baltijos ir kitų šalių filmų pristatymai, diskusijų sesijos, skirtos trumpų filmų kūrimo ir platinimo problematikai. Lietuva šiame forume pristatė tris lietuviškus trumpametražius filmus: animacinį „Gimimas“ (rež., prod. Eglė Mameniškytė), vaidybinį „Yana“ (rež. Saulė Bliuvaitė, prod. Vitalijus Gylys) bei Europos šalių kino forumo „Scanorama“ nugalėtoją – vaidybinę juostą „Paskutinė diena“ (rež. Klaudija Matvejevaitė, prod. Veronika Cicėnaitė, Urtė Aškelovičiūtė). Šiam renginiui didžiausią dėmesį skyrė ir klaipėdiečių kino festivalio „GoDebut“ rengėjai, kurių viešnagę finansavo PÖFF. Keli tūkstančiai kino filmų paraiškų iš viso pasaulio, 500 atrinktų ir parodytų kino juostų, 400 kino industrijai atstovaujančių dalyvių, beveik 73 000 festivalio lankytojų, 100 akredituotų spaudos atstovų – toks 2017-ųjų PÖFF kraitis.

Pasisemti patirties

Trumpų filmų apdovanojimo ceremonija.

PÖFF uždarymo ceremonija.

Asmeninio archyvo nuotr.

Viešnagės Taline metu į akis krito pagauli miesto kino šventės atmosfera, festivalio renginiai apėmė visą miestą – nuo viešbučio „Nordic Forum“, kur buvo įsikūręs pagrindinis festivalio štabas ir informacinis centras, iki prekybos centro „Soliaris“, kur šalia knygyno veikia ir Kino meno centras, ar priemiesčio apleisto „kultūrnamio“, kuris tapo kreatyvia „After party“ erdve. Jau Talino aerouoste pasijutome atvykę į svetingus namus, kur mus pasitiko festivalio organizatoriai, mums skambėjo operos dainininkės „gyvo“ garso koncertas, nustebino ir pradžiugino galimybė kiekviename kampelyje įsikrauti mobilųjį telefoną ir išsami informacija. Apskritai, apsilankius mieste, kur visuomeninis transportas, kaip žinome, nemokamas, neteko pastebėti automobilių spūsčių, nekyla problemų ir prispaudus ► 29

KINAS

gamtiniams reikalams, visur pilna informacijos estų, suomių, anglų ir rusų kalbomis. Tai mieste sukuria saugumo jausmą, stiprina miestiečių bendruomeniškumą. Gal todėl ten ir rusakalbiai jaučiasi kiek kitaip ir rašo laiškus į Rusiją Putinui, prašydami „nevaduoti jų iš pribaltų priespaudos“. Nors kartais tas estų pavyzdžio sindromas mus jau erzina, bet Taline galima pajusti nuolatinį miesto valdžios dėmesį miestiečių bendruomenei ir susidaro įspūdis, kad šalis gyvena ne tik nuolat generuodamas idėjas Estijai, bet ir jas realizuodama. Panaši atmosfera supo ir visą lankymosi festivalyje laiką. Tai labai padėjo šios viešnagės pagrindiniams tikslams – surinkti kuo daugiau informacijos apie festivalio organizavimą, pasisemti patirties, užmegzti kuo daugiau dalykinių kontaktų. O jie mezgėsi pačiose netikėčiausiose vietose – pradedant viešbučio liftu, kur teko susipažinti su Keoprasithu Souvannavongu, „Radio France Internationale“ žurnalistu, beje, tarptautinės žiuri NETPAC nariu, ir baigiant... tualetu, kur prie rankų praustuvo užsimezgė pokalbis apie ką tik matytą filmą su kino kritiku iš Londono Leonardo Goi. PÖFF dalyvių geografija išties įspūdinga ir plati. „Baltic Preview“ mugėje dalyvavo atstovai iš Venecijos, Lokarno, Tamperės, Zagrebo bei kitų tarptautinių kino festivalių, tokių solidžių tarptautinių kino organizacijų kaip „Animafest“, „Annecy“. Būtent siekiant pagrindinio kelionės tikslo – užmegzti naujų naudingų kontaktų ir pasisemti patirties, užsimezgė pokalbis ir su vienu iš diskusijų platformos „Short Film Programming and Development Struggles“ dalyvių Thomu Palmenu iš Švedijos. Jis yra ne vieno festivalio Europoje rengėjas, taip pat Kinijos Jinzheno tarptautinio trumpų filmų festivalio direktorius. Th.Palmenas pasakojo apie kinų kino festivalių tradicijas ir organizacinius ypatumus, trumpo kino rinką bei perspektyvas sparčiausiai pasaulyje augančios ekonomikos ir vieną seniausių kultūrų pasaulyje turinčioje valstybėje.

◄

Nuotykis ir iššūkis – Thomai, ką galėtumėte papasakoti apie save? – Aš esu prodiuseris, vieno iš Švedijos festivalių organizatorius. Šiuo metu dirbu 30

PÖFF“ svečias – švedų prodiuseris Th.Palmenas, organizuojantis kino festivalį Kinijoje.

Kinijoje su festivaliais ir esu vienas iš Jinzheno tarptautinio trumpų filmų festivalio direktorių. Esu organizavęs įvairius festivalius Švedijoje, Rusijoje, Vokietijoje, tai davė man daug patirties. Taip pat dirbu kaip filmų prodiuseris. Esu ir ne kartą režisavęs filmus, todėl ne naujokas kino industrijos srityje. – O kaip atsidūrėte kitoje pasaulio pusėje, Kinijoje? – Kinijos festivalio organizatorių buvau išrinktas vienu iš jo direktorių. Pretendentų buvo daug, bet aš buvau tas laimingasis, kurį jie pasirinko. Mane pakvietė atvykti ir organizuoti festivalį viename iš Kinijos miestų. – Ar buvo problemų dėl skirtingos ir neįprastos europiečiui kultūros? – Problemų buvo nuolat. Pirmiausia aš visiškai nekalbu kinų kalba ir tai buvo mano pirmas apsilankymas Kinijoje. Bet buvau užsispyręs, teko įdėti daug pastangų, kad visus sunkumus galėčiau paversti galimybėmis. Tai, mano nuomone, buvo labai teisingas ir svarbus sprendimas. Nesigailiu nė vienos sekundės atsidūręs Kinijoje. Būdamas ten sužinojau daug ne tik apie nuostabią Kinijos kultūrą, bet kartu ir apie patį save. Žinoma, kalba yra problema, jeigu tu ja nekalbi svetimoje šalyje. Tai apsunkina ne tik efektyvų bendravimą, bet

ir kultūros pažinimą. Jei negali suvokti to, kas sakoma, viso pokalbio konteksto, sunku iki galo perprasti tai, ką norėjo pasakyti pašnekovas. Manau, tai natūralus procesas atsidūrus svetimoje šalyje. – Būtų įdomu sužinoti, kokia Jinzheno kino festivalio misija? – Mes šiuo festivaliu pirmiausia norėjome pasiekti, kad būtų sukurta palanki atmosfera Kinijos ir Europos filmų režisieriams susipažinti, pasikeisti patirtimi ir idėjomis. Jau pirmasis festivalis turėjo daug konkursinių programų – 12 tarptautinių ir devynias, skirtas Kinijos kinui. Jis sukvietė daugiau nei 100 įvairių svečių, įskaitant režisierius, kino veikėjus ir, žinoma, tarptautinės komisijos narius. Atidarymo ceremonija buvo grandiozinė, joje dalyvavo 15 000 žiūrovų, o tai jau visas futbolo stadionas! Man tai buvo didžiulis nuotykis ir iššūkis.

Turi kur augti – Kokius skirtumus įžvelgiate tarp Kinijos ir Europos festivalių? – Vienas didžiausių skirtumų yra finansavimas. Kinijoje, sulaukus bent menkiausios

KINAS

Trumpų filmų perspektyvoms PÖFF buvo skirta speciali diskusija.

idėjos kažką daryti ir susidomėjimo ja, kartu ateina ir pinigai. To niekada nesu matęs Europoje. Esu organizavęs festivalį Švedijoje, ir finansavimas buvo pati didžiausia problema. Europos festivaliai, ypač neturintys ilgametės istorijos, sunkiai sulaukia palaikymo ir gauna mažą finansavimą, o iš jų tikimasi įspūdingų dalykų. Nesakau, kad Kinijoje tai ateina lengva ranka, kad nereikia dirbti. Darbo ten užtektinai. Tiesiog dirbdamas jaučiausi įvertintas. Taip pat Kinijoje yra visiškai kitokia lėšų ir finansavimo sistema. Europiečiams labai svarbu reklama, įvaizdžio dalykai, dažnai nereikšmingos detalės, o kinams – idėja. – Ar Kinijoje įprasta žiūrėti trumpametražius filmus? – Manau, kad taip. Ypač sprendžiant iš Kinijoje 2017 m. sukurtų ir prodiusuotų trumpametražių filmų skaičiaus. Klausimas jums: kaip manote, kiek trumpų filmų sukuriama Kinijoje per metus? Manau, neatspėsite. Tikriausiai nustebsite, nes skaičius įspūdingas, – 30 000 filmų! Bėda, kad kinai neturi tradicijos tokius filmus žiūrėti kino salėse. Juos užvaldžiusios naujos technologijos, ir dažniausiai jie tai daro naudodamiesi išmaniaisiais telefonais. Žinoma, tai dalykas, kurio šalis bėgant laikui turi išmokti, turi susiformuoti nauja filmų žiūrėjimo ir festivalių

kultūra. Svarbiausia, kad sukūrus filmą reikia pasiekti auditoriją, surinkti publiką jo pažiūrėti. Kitaip toks filmas ir jo kūrėjo pastangos nuvertinamos. Kūrėjas turi atrasti kelius pas žiūrovus, o tai nelengvas darbas. Tokioje milžiniškoje šalyje kaip Kinija ne taip lengva prasiskinti kelius į žinomumą. Tai padaryti yra vienas ir mūsų festivalio tikslų. – Kokios šalys dalyvauja šiame festivalyje? – 2017-aisiais turėjome filmų iš Afrikos, Šiaurės Amerikos, Naujosios Zelandijos, Australijos, žinoma, ir iš Europos. Kartu su komanda stengėmės neišskirti kurios nors šalies, regiono ar žemyno, bet vis dėlto filmų skaičiumi pirmavo Europa. Ateityje siekiame įtraukti dar daugiau žmonių, plėsti festivalio svečių gretas ir šalių arealą. Taigi turime kur augti. – Jūsų nuomone, kokia ateitis laukia trumpametražių filmų? – Pirmiausia apibūdinkite, kas yra trumpas filmas. Reklamos yra trumpametražiai filmai? O muzikiniai klipai? Jų yra daugybė. Trumpi filmai visada bus reikalingi, tai yra mūsų kasdienybės dalis, mūsų gyvenimo, jo problemų atspindys, tik pateiktas skirtingu, trumpesniu nei ilgametražis kinas formatu. Pasaulis sukasi

Asmeninio archyvo nuotr.

Thomas Palmenas: Trumpas kinas turi spėti pasakyti tai, ką dar vakar mums bylojo ilgas filmas. vis greičiau, mes vis mažiau turime laiko. Trumpas kinas turi spėti pasakyti tai, ką dar vakar mums bylojo ilgas filmas. Būtent todėl visiškai nesijaudinu dėl jų ateities. – O ką manote apie Talino „Juodųjų naktų“ festivalį? – Aš ne kartą lankiausi jame, buvau labai laimingas dirbdamas su juo. Štai ir šiais metais teko dalyvauti diskusijoje dėl trumpo kino problemų ir ateities. Tai gera patirtis, leidžia išgryninti savo paties mintis ir įgyti praktikos, pasimokyti iš rengėjų. Manau, kad visi – ir organizatoriai, ir čia atvykę kino veikėjai, kino industrijos atstovai – puikiai atliko darbą dėl mūsų bendro tikslo – skleisti meilę kinui, kuris daro žmones geresnius ir išmintingesnius. – Paskutinis klausimas: ar planuojate aplankyti Lietuvą? – Kodėl gi ne? Laukiu jūsų kvietimo! 31

DAILĖ

S.Kanaverskytė. „

S.Kanaverskytė. V.Kudirka.

Monsinjoras K.Vasiliauskas.

Nuo praėjusių metų gruodžio 8-osios iki šių metų vasario 4-osios Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje galima pamatyti Sofijos Kanaverskytės tekstilės parodą „Lietuvos didieji“, skirtą Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. Parodoje autorė rodo siuvinėtas vėliavas su iškiliausių mūsų šalies XIX a. pab.–XX a. asmenybių atvaizdais. Pasak dailininkės, šie tekstiliniai koliažai yra asmeninės pagarbos Lietuvos istorijai ir meilės jos žmonėms, paskyrusiems savo gyvenimus Tėvynei, išraiška. 32

J.Basanavičius.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Fundamentalus darbas Visi 12 atvaizdų sudėti į 2018 metų kalendorių, išleistą padedant mecenatams Irenai ir Valentinui Greičiūnams ir gražiai pristatytą parodos atidarymo metu. Neabejoju, kad nedidelio tiražo leidinys iš karto tapo geistina retenybe. Prie išskirtinės parodos atidarymo atmosferos prisidėjo ir profesoriaus Vytauto Tetensko birbyne atlikti kūriniai. Kokios žiūrovų reakcijos į naujausią ir, visiškai atsakingai sakau, fundamentalų

DAILĖ

„Lietuvos didieji“

J.Jablonskis.

S.Kanaverskytės darbą? Ogi labai žmogiškos, visai suprantamos – ką, tai padaryta per ne visai dvejus metus? Kaip tai įmanoma? Tai rankų darbas? Neįtikėtina! Kiek valandų, dienų, mėnesių reikėjo atiduoti kiekvienai iš šių 12-os ir dar vienai, parodos baigiamuoju akordu tapusiai vėliavai, kurioje smulkiais stiklo karoliukais išsiuvinėtas Kristaus atvaizdas ir Maironio eilėraščio „Kur bėga Šešupė“ eilutės: „Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį“?.. Kai nuostaba atslūgsta, kai išgirstama apie tradicinės dailiosios tekstilės ypatumus, vienetinius rankų darbo kūrinius ir tame slypinčius skirtumus nuo skaitmenos produktų, tada kyla kiti klausimai. Į vieną, ne kartą jau girdėtą, autorė atsakė net neklausiama: „Nuo vaikystės

Tėvas Stanislovas.

menu bažnytines vėliavas, kurios būdavo nešamos Velykų ryto procesijoje aplink bažnyčią. Man tai šventas formatas, kaip ir tie asmenys, kuriuos išsiuvinėjau ant drobės juostų. Visus juos gerbiu.“ Norintiems dar daugiau smulkmenų iš dailininkės „virtuvės“, labai tiktų ši: „Įsivaizduok, siuvinėju vėliavą su Jono Basanavičiaus atvaizdu ovale, apsuptame ąžuolo lapų vainiko. Fone, žinoma, Nepriklausomybės akto tekstas, kokį žinojome, atspausdintas rašomąja mašinėle. Jau beveik buvau bebaigianti jį siuvinėti – taigi profesorius Liudas Mažylis surado originalą, Vasario 16-osios aktą, rašytą ranka! Ką daryti, toks įvykis, toks džiaugsmas... Išardžiau, kas padaryta, ir siuvinėjau iš naujo“, – juokdamasi pasakojo autorė.

Tikras iššūkis Lygiai taip, kaip bendrauja – su šypsena ir optimizmu – S.Kanaverskytė imasi kūrybos, tylomis primindama mums gal jau nepopuliarią lietuvių liaudies išmintį: akys baisininkės, rankos darbininkės. Visoms kompozicijoms dailininkė naudojo lietuvišką, rankomis austą lininę drobę, daug kruopštaus rankų darbo pareikalavusius vaizdus kūrė aplikacijos ir įvairiomis siuvinėjimo technikomis. Jei kiltų klausimas, kam tiek vargti, jei galima, pavyzdžiui, portretus nutapyti (o visi žinome, kad S.Kanaverskytė yra gera portretistė), autorė irgi turi atsakymą: „Tapyboje tokių portretų turime nemažai, bet ► 33

DAILĖ

S.Kanaverskytės parodos „Lietuvos didieji“ P.Domšaičio galerijoje fragmentas. ◄ sukurti juos tekstilės technikomis yra tikras iššūkis.“ Iš tekstilės skiaučių, batika dekoruotų medžiagos fragmentų, įvairiaspalvių siūlų S.Kanaverskytė su paprasta adata, lyg su teptuku „nutapė“ lietuvių tautinio sąjūdžio atstovų, valstybingumo žadintojų, nepriklausomybės siekėjų ir puoselėtojų, valstybės, visuomenės ir kultūros veikėjų, pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių atvaizdus: J.Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Maironio, Juozo Tumo-Vaižganto, Antano Smetonos, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, Juozo Lukšos-Daumanto, Tėvo Stanislovo, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, Justino Marcinkevičiaus. 34

Skatina susimąstyti Kodėl būtent šie asmenys buvo pasirinkti, – tai kitas klausimas, kurį dailininkė dažnai girdi po parodos atidarymo. „Nebuvo tai paprasta. Labai gerbiu kiekvieną iš jų ir daugelį kitų, bet ypač – J.Basanavičių, monsinjorą K.Vasiliauską, poetą Just.Marcinkevičių. Dėkinga Arvydui Juozaičiui, kuris patarė atkreipti dėmesį į G.Petkevičaitę-Bitę, visaip skatino ir palaikė, užeidavo pasižiūrėti, kaip sekasi. Su J.Lukša-Daumantu susiję tie baisūs laikai, kai miestelių aikštėse, ant grindinio numesdavo partizanų kūnus. Gerai tai atsimenu“, – pasakojo S.Kanaverskytė.

Pasitelkdama įvairias tekstilės technikas visuomenėje gerai žinomų, nusipelniusių žmonių atvaizdų kūrimui, dailininkė siekė ir portretinio panašumo, ir dekoratyvaus apibendrinimo. Per išskirtines šviesuolių asmenybes simboliškai įamžinant modernios Lietuvos istoriją, autorei buvo svarbu sukurti romantizuotą poetišką atmosferą, pakylėtą nuo kasdienybės. Saikingos detalės – ąžuolo lapų vainikai, lietuvių liaudies juostų ir lovatiesių raštai, Lietuvos nepriklausomybės akto fragmentai, „Tautiškos giesmės“ eilutės, kiti tekstai – lakoniškai apibūdina vaizduojamų asmenybių veiklą, idėjas. Istorines bažnytines vėliavas primenantis kūrinių formatas ir jų dydis, vyraujanti natūralaus

dailė

Istorines bažnytines vėliavas primenantis kūrinių formatas ir jų dydis, vyraujanti natūralaus lino ir jam artimų spalvų gama parodos darbams suteikia santūraus ir šviesaus iškilmingumo. P.Domšaičio galerijos archyvo nuotr.

lino ir jam artimų spalvų gama parodos darbams suteikia santūraus ir šviesaus iškilmingumo. Jie skatina susimąstyti apie praeities svarbą dabarčiai, apie atkurtos Lietuvos šimtmečio herojus, savo įvairialype veikla stačiusius ir saugojusius Lietuvos valstybingumo rūmą.

Graži kelionė 1964 m. baigusi scenografijos studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), S.Kanaverskytė kurį laiką dirbo dailininke statytoja Panevėžio dramos teatre,

Kalendoriaus su S.Kanaverskytės 12-os darbų ciklu „Lietuvos didieji“ viršelis.

vėliau – Valstybiniame jaunimo teatre Vilniuje. Kai 1975 m. menininkė atvyko gyventi ir kurti į Klaipėdą, ji buvo pirmoji ir vienintelė scenografijos specialistė mieste. Keturi gyvenimo ir kūrybos dešimtmečiai uostamiestyje buvo intensyvaus darbo scenografijos srityje laikotarpis. Klaipėdos dramos teatre ir kituose šalies teatruose S.Kanaverskytė kūrė scenografiją ir kostiumus daugiau kaip 80-čiai pastatymų, jai teko apipavidalinti visus su scena susijusius uostamiesčio renginius. Menininkė 35 metus dėstė scenografiją Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar Menų akademija), dosniai dalydamasi patirtimi su būsimaisiais režisieriais, surengė

maždaug tris dešimtis personalinių parodų Klaipėdoje ir kituose Lietuvos miestuose. 2015 m. P.Domšaičio galerijoje veikė pirmoji S.Kanaverskytės 13-os tekstilinių kompozicijų-vėliavų paroda „Lietuvos valdovai“, įamžinusi šlovingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį. 2015–2017 m. paroda su dideliu pasisekimu buvo eksponuota 15-oje šalies miestų ir miestelių. Neabejotina, kad ir parodos „Lietuvos didieji“, kuri vasario pradžioje iš P.Domšaičio galerijos Klaipėdoje bus perkelta į Vilnių ir eksponuojama Lietuvos Respublikos Seime, laukia graži kelionė po valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančią Lietuvą. 35

DAILĖ

R.Jankausko-Kamp aštrių spalvų, emocingų

R.Jankauskas-Kampas. Autoportretas. Be datos. Kartonas, aliejus, 53 x 38 cm, MO muziejaus kolekcija.

Dvigubas portretas. (Dvi dalys). Kartonas, aliejus, 68,7 x 49,8 cm, NČDM, fotografė R.Ropytė.

Prisimenant klaipėdietį tapytoją Rimvidą Jankauską-Kampą (1957–1993), Kauno M.Žilinsko dailės galerijoje sausio 12-ąją atidaryta jo kūrinių paroda. Impulsyvūs, intensyvaus kolorito, gaivališki ir drastiški kūriniai byloja apie ryškų, kaip ir jo darbai, autoriaus gyvenimą, kuriame susijungė ramybė ir viską griaunanti stichija. Iki kovo 4-osios galima nuosekliai susipažinti su šio vieno stipriausių lietuvių tapytojų ekspresionistų kūryba parodoje „KAMPAS: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų“. Įdomu, kad retrospektyva surengta Kaune, kur R.Jankauskas-Kampas praleido daugiausia laiko, bet Klaipėda jo gyvenime taip pat išliko ryškia dominante. 36

DAILĖ

mpo retrospektyva:

potėpių ir šviesos dermė Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Sujungęs tris miestus Simboliška, kad R.Jankausko-Kampo kūryboje ryški vietos svarba. Tapytojas savo darbuose savotiškai sujungė / išryškino tris miestus: Klaipėdą (čia gimė ir yra palaidotas Joniškės kapinėse), Kauną (mokėsi tuomečiame S.Žuko taikomosios dailės technikume) ir Vilnių (tuomečiame Vilniaus valstybiniame dailės institute studijavo tapybą). Apie savo vaikystę Klaipėdoje R.Jankauskas-Kampas yra sakęs: „Pamenu, buvau visai „špingaletas“, kai mane pradėjo lankyti ženklai. Iš smėlio darydavau milžiniškas skulptūras, didelius veidus... Kad iš TENAI pamatytų. Paskui staiga suvalgė. Kai atsirado

visokios prievolės, ėmiau sukčiauti, slėptis, bėgti iš pamokų...“ Drastiška, bet, būdamas 14-os, su draugu pabėgo iš namų. Atvažiavęs į Kauną, įstojo į S.Žuko taikomosios dailės technikumą. Nuolatos buvo vedamas ieškojimų, drastiškų sprendimų ir ramybės siekio. Būtent retrospektyvoje išryškėja miestų svarba R.Jankausko-Kampo kūryboje. Vieta jam buvo tarsi prieglobstis, leidžiantis susikoncentruoti į tapybą, parodyti savo gyvenimo įtrūkius, liūdesį ir skausmą, meilę ir džiaugsmą. Apskritai menininkas buvo atviras, balansavo tarp gyvenimo ir mirties. Jo kūrybai nebuvo būdingas kompromisas ar aiški mintis. Šiandien R.Jankausko-Kampo darbai jubiliejinėje parodoje primena, kad būtina nuolat ieškoti šviesos, kuri atveria naujus horizontus. Jis gyveno tapyba ir nuolat ilgėjosi pajūrio. R.Jankauskas-Kampas, tegyvenęs

Bloga kompanija. 1989. Drobė, aliejus, 110 x 92 cm, MO muziejaus kolekcija.

35 metus, paliko negausų kūrybos palikimą, bet paroda Kaune leidžia išryškinti autoriaus kūrybos strategiją.

Ekspresijos meistras R.Jankausko-Kampo kūryba, prisodrinta ekspresionizmo ir egzistencinio nerimo, krypsta į prieškarinės lietuvių tapytojų grupės „Ars“ meno filosofiją. Vis dėlto tapytojui didelės įtakos turėjo mokytojai – Jonas Švažas, Antanas Martinaitis ir Alfonsas Vilpišauskas. R.Jankauskas-Kampas anuomet sukūrė savo meno filosofiją, pagrįstą spontaniška ekspresija, drąsia linija, ryškiu koloritu ir gyvenimo refleksijomis. Savo darbuose jis kūrė chaoso nuotaiką, bet meistriškai parodė, kad kiekviename slypi ir dalelė harmonijos. ►

Dvigubas portretas. 1989. Drobė, aliejus, 93 x 93 cm, MO muziejaus kolekcija. 37

DAILĖ

◄ Tapydamas aiškiai sujungė refleksijas ir emocijas, vaizdinių formas ir jų išraiškas. Didelio formato drobėje „Vakarai Ventės rage“ (1993), kur dramatizmas pereina į sentimentalumą, sukurta stipri emocija ir idiliška nuotaika. Galima įžvelgti, kaip ekspresyvūs potėpiai rimsta, kaip žmogų veikia gamta. R.JankauskoKampo kūryboje mįslingos abstrakcijos kuria dviprasmišką įspūdį, nes įvaizdžiai (tiltas, sinagoga ar portretas, kopa, saulėlydis) kiekvieno žiūrovo sąmonėje atpažįstami skirtingai. Tapytojas nesiekė papasakoti istoriją nuosekliai, jam rūpėjo parodyti chaosą, sentimentalumą ir žmogaus tikruosius jausmus. Viename interviu paklaustas, gal į Ventės ragą vyko vedamas nostalgijos, jis atsakė: „Žiaurios nostalgijos. Nes ten viskas prasideda. Ten – pasaulio pabaiga. Vasaros, praleistos Ventės rage, man įpylė tikro kraujo.“ Būtent drobė „Vakarai Ventės rage“ papildo R.Jankausko-Kampo kitus darbų,

kuriems būdingas emociškai stiprus koloritas, ciklus – tilto ir sinagogų. Kiekvienas ciklas konstruoja atskirus pasakojimus, bet nejučia vaizduoja R.Jankausko-Kampo dramatišką gyvenimą, kuriame šmėkščioja aplankytos vietos, šeima, sutikti žmonės, gimsta ekspresyvios abstrakcijos, natiurmortai ar peizažai. Jie kuria įvairialypį tapytojo veidą, kurį sudėtinga identifikuoti šiandien. R.JankauskoKampo kūrybos retrospektyvos ekspozicija parengta apgalvotai. Žiūrovai gali susipažinti su įvairia tapytojo veikla ir darbais, pirmą kartą eksponuojamomis fotografijomis ir laiškais, leidžiančiais geriau suvokti drobes, kurių pagrindą sudaro spalvos ir ekspresyvūs potėpiai, virstantys mįslingomis abstrakcijomis. Pavyzdžiui, darbe „Dvigubas portretas“ (1989) galima įžvelgti vieno veido kontūrus, kurie sąmonėje atskiria / sukuria du veidus, ir pastebėti, kaip intensyviai juoda spalva nukonkuruoja kitas, – taip perteikiama savotiška dviejų asmenybių kova, t. y. aš ir kitas, jų priešprieša.

Triolė. 1991. Drobė, aliejus, 82,5 x 204 cm, NČDM, fotografas A.Baltėnas.

Spalvos mįslingumas R.Jankausko-Kampo tapybos darbuose koloritas pasiekia maksimumą, tiesiog žiūrovų akyse intensyvėja ir savotiškai pulsuoja. Įdomu, kad tapytojo kūryboje spalvos neturi aiškios reikšmės. Taip savotiškai reikšmės dekonstruojamos ir kuriamos naujos. R.Jankauskui-Kampui drobėse buvo svarbu pirmiausia išryškinti spalvos emocinį krūvį, o tada akcentuoti įvaizdžius ir figūras, pabrėžti spalvos grynumą. Viename iš ciklo „Sinagogos“ darbų „Apleista sinagoga“ (1993) autorius išryškino dviejų spalvų – mėlynos ir baltos – santykį. Tapytojui sinagoga – ne tik patalpa, kur buvo jo dirbtuvės; tai vieta, žyminti jo egzistencinius išgyvenimus ir patirtis. Mėlynos spalvos motyvas savotiškai perėjo ir į kitus R.Jankausko-Kampo darbus. Tapytojas per spalvos semantiką kūrė ir pabrėžė architektūrinius įvaizdžius, šiuo atveju – sinagogos kontūrus, kurie migloti, bet dėl spalvos intensyvumo – ypač ryškūs, kuriantys individualią nuotaiką, perteikiantys emocinius krūvius. Būtent „Apleista sinagoga“ suponuoja mintį apie dramatišką žmogaus gyvenimą, kuriame ieškoma vilties. Susipina vienišumo jausmas ir architektūros šaltis, kurį perteikia dvi minimalios spalvos. Be abejo, autorius akcentavo žmogaus ir architektūros, žmogaus ir gamtos kolizijas, kuriose individas būdavo tik numanomas. R.Jankauską-Kampą galima drąsiai vadinti kolorito meistru. Būtent spalvos jį nukeldavo į psichologinius ir egzistencinius apmąstymus, leido pažinti save, reflektuoti išgyvenimus. Galima pastebėti, kaip per spalvos semantiką kito tapytojo emocijų skalė. Ryški raudona, aštri geltona, akinamai balta ar drastiškai juoda parodo, kad individui spalvos yra reikšmingos. Įdomu pastebėti, kad įtaigius pasakojimus R.Jankauskas-Kampas kūrė pasitelkęs ir visą paletę („Triole“, 1991), ir

Jis kūrė pasitelkęs ir visą paletę, ir tik dvi ar tris spalvas. Neieškojo atspalvių ir šešėlių, apnuogindavo gryną spalvą. Vakarai Ventės rage. 1993. Drobė, aliejus, 190 x 300 cm, NČDM, fotografė R.Ropytė. 38

DAILĖ

Apleista sinagoga. 1993. Drobė, aliejus, 155 x 175 cm, NČDM, fotografė R.Ropytė.

tik dvi ar tris spalvas („Nukryžiuota obelis“, 1993). Neieškojo atspalvių ir šešėlių, apnuogindavo gryną spalvą.

Unikalus palikimas Šiandien tapytoją R.Jankauską-Kampą būtų sunku su kažkuo palyginti. Be abejonės, galime atpažinti pasekėjus, bet jie niekada neturės tokio išskirtinio jausmo spalvai, nemokės taip suvaldyti didelių drobių ir per įvaizdžius sukurti iliuzijos įspūdį, kaip sugebėjo jis. Atrodo, kad nieko pakartoti

Santaka. 1993. Drobė, aliejus, 150 x 189 cm, MO muziejaus kolekcija.

negalima. Todėl telieka mėgautis unikalaus tapytojo palikimu, kurį sudaro ne tiek jau daug drobių, išsibarsčiusių po įvairius Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą ar Palangą. Parodoje „KAMPAS: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų“ jos kuratorei Genovaitei Vertelkaitei-Bartulienei pavyko pažaboti stiprią autoriaus energetiką ir žiūrovams jį pristatyti nuosekliai, priminti apie ryškų tapytojo gyvenimą ir parodyti kitokią jo kūrybos pusę, šviesos siekiamybę. 2017-ųjų gruodį R.Jankauskui-Kampui būtų suėję 60 metų. Viename interviu tapytojas sakė: „Gal ir nėra švarus mano vidus,

Seansas. 1992. Drobė, aliejus, 115 x 115 cm, NČDM, fotografė R.Ropytė.

bet kitaip tapyti negaliu. Paprasčiausiai nesigautų... Tik ar verta visa tai viešai rodyti?“ R.Jankausko-Kampo kūryba šiandien palieka daug neįmintų mįslių, tarsi priverčia į jo darbus žvelgti iš įvairių kampų, t. y. iš skirtingų žiūros taškų. Galbūt detektyviškai ieškoti, ką tapytojui reiškė Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos miestai, kaip jo ekspresyvus ir masyvus potėpis kuria pasakojimą ir spalvos žiūrovų sąmonėje nejučia intensyvėja. Taip pat retoriškai klausti, kodėl R.JankauskoKampo, kurio kūryba „šiandien laikoma aukščiausiu neoekspresionistinės lietuvių tapybos tašku“, retrospektyva nesurengta jo gimtajame uostamiestyje?

Be pavadinimo. 1991. Drobė, aliejus, 101 x 101 cm, MO muziejaus kolekcija. 39

GINTARO LAŠAI

Liberalo dienora Alvydas Jokubaitis. Liberalizmas kaip pilietinė religija. Tyto alba, Vilnius, 2017, 260 p.

kaip galvą dėl jo pametusios merginos. O ir šiaip retkarčiais jis pažerdavo įtartinų užuominų, tačiau aš apsimesdavau jų negirdįs. O dabar negirdėti nebegaliu. Aišku, kai pagalvoji, tai koks skirtumas. Kuo iš tiesų mudviejų situacija skiriasi? Aš vedžiau – tai kodėl jis negali? Jie neturės savo vaikų, bet, turint omenyje mano žmoną, turbūt ir aš jų neturėsiu. Man tereikia laiko apsiprasti. Pažiūrėti daugiau filmų apie homoseksualų santykius, paskaityti knygų, pagalvoti, įsijausti. O tada išdrįsti pažvelgti savo broliui į akis, kaip kad jis išdrįsta žiūrėti į manąsias.

Dainius VANAGAS

Sausio 3 d. Šiandien nutiko keistas dalykas. Einu gatve, o man už rankos sugriebia senutė. Ką ten sugriebia – greičiau grybšteli savo suvargusiais pirštais. Vaikeli, sako, ar negalėtum man padėti? Žinoma, kad galėčiau, sakau. Man labai skauda – ir koją, ir ranką, ir širdį, ir čia, ir čia, pradeda ji skųstis vedžiodama save pirštu. Suprantama, sakau jai, sunku tokio amžiaus, bet, va, vis tiek vaikštote, smagu matyti, guodžiu ją. Nemeluosiu – atrodo ji baisiai, veidas gumbais išmėtytas, stovi suklypusi, į kuprą susirietusi. O ji man sako – vaikeli, viskas atrodo geriau nei yra. Man reikia pagalbos – atsilyginčiau. Ir ji ima raustis savo maišelyje, kol ištraukia kažkokį medžiagos gabalą ir duoda man sakydama: aš nusipirkau gražią pagalvėlę, ar galėtum uždėti man ją ant galvos ir stipriai prispaudęs kelias minutes palaikyti? Štai taip prasidėjo mano Naujieji metai. Aš, aišku, bandau ją nuraminti, tačiau bergždžiai – ji nori nusiraminti savaip. Ji ima verkti, esą kitos išeities nėra. Ji bandė, ieškojo. Aš negaliu, sakau. Ko tu, vaikeli, negali? Ogi jums va šitaip... Ne tu man, o aš sau, nukerta ji. Kas aš toks, kad jai neleisčiau, kas aš toks, kad ją atstumčiau. Ji nusiveda mane į kruopomis ir kopūstais prašvinkusį butą, bruka man į ranką šūsnį banknotų, bet aš atsisakau. Galiausiai ji atsigula ant lovos, pasideda šalia savo vyro nuotrauką, kažką negirdimai sušnibžda ir mosteli man pirštu. Ir aš padarau, ko paprašytas.

Sausio 8 d. Šiandien mano žmona pasidarė abortą. Aš apie tai nieko nežinojau – kaip ir apie patį nėštumą. Iš pradžių supykau ir ją aprėkiau: 40

Sausio 18 d. ji visuomet elgiasi taip, tarsi mudviejų gyvenimai būtų susieti ne bendrystės ryšiu, o metrikacijos skyriaus darbuotojo parašu. Stovėdamas balkone surūkiau gal dešimt cigarečių, o ji man neištarė nė žodžio. Net nepriėjo paklausti, kaip jaučiuosi. Ji tiesiog gamino vakarienę. Kartais nesuprantu, ką jai jaučiu. Meilę, neapykantą ar pavydą. Greičiau pavydą – jos laisvei ir drąsai. Tik kodėl tuomet man liūdna: nes laukiau šio vaiko? Nes jo nebėra? Nes nieko apie jį nežinojau? Nes ji, mano žmona, manęs nemyli? Bet kuri iš šių priežasčių būtų mano pralaimėjimas, o aš to nenoriu. Tai jos kūnas ir jos gyvenimas – tegu taip ir lieka. Nurijau kartėlį ir nuėjau jos atsiprašyti.

Sausio 11 d. Tai bent metų pradžia. Šiandien paskambino brolis, dirbantis Norvegijoje, ir pakvietė į savo vestuves. Su Bjørnu. Aišku, maloniai priėmiau kvietimą, pasveikinau jį, bet vos baigęs pokalbį apsiverkiau. Net negaliu paaiškinti, kodėl. Aišku, aš nujaučiau, kad jis gėjus – visos draugės, kurias mokyklos laikais jis parsivesdavo namo, atrodydavo kaip nusamdytos bendraklasės, o ne

Nuėjau su draugu į barą. Norėjau išsikalbėti apie paskutiniu metu mane sukrėtusius įvykius. Galvojau – ramiai pasėdėsime, atsigersime alaus, pasijuoksime ir palengvės. Bet štai nuo vieno prie kito, ir įpusėjęs trečią bokalą jis pradeda verkti. Sakau, kas yra, ar darbe kas, ar su drauge prastai? Ne, sako, viskas gerai. Taigi matau, kad negerai. Tu vis tiek nesuprasi, sako. Baik tu, taigi mes seni draugai, kaip tai nesuprasiu. Ir, tiesą sakant, nesupratau. Ir nereikėjo man klausti, nereikėjo kamantinėti. Pasirodo, jo šuo numirė. Čia dar būtų nieko. Esmė – nuo ko mirė. Tas mano draugas, jis šį bei tą su tuo šunimi darydavo. Man sunku apie tai galvoti, o užrašyti dar sunkiau. Žodžiu, tam draugui būdavo gera, o šuniui nelabai. Aš klausiu – ar tu durnas? O jis man – sakiau, kad nesuprasi. Sėdime tylėdami. Ar ilgai, klausiu jo. Keleri metai. Gydeisi? Aš nesergu. O aš su juo į žvejybą važiuodavau, gimtadienius švęsdavau, jo mergina – gera mano pažįstama. Nuėjau išsivemti, o vemdamas galvoju: kur yra riba tarp leistino ir draudžiamo, tarp priimtino ir atmestino? Kaip turėčiau elgtis? Kas, jeigu mano paties smegenys būtų susisukusios ir aš atsidurčiau savo draugo vietoje? Juk jis šio kelio nesirinko (tikiuosi). Ir pats

GINTARO LAŠAI

aštis

dėl to kenčia bene labiausiai. Negaliu jo pasmerkti ir išsižadėti vien todėl, kad toks yra. Nusiploviau rankas ir pirštus. Privalau parodyti jam supratingumą, neteisti ir nesmerkti. Tačiau grįžęs iš tualeto savo draugo jau neberadau.

Sausio 24 d. Mano gimtadienis. Gavau visokio šlamšto, už kurį visiems labai dėkojau. Iš žmonos gavau rankšluostį ir pižamą, iš brolio – kuponą savaitgaliui SPA centre, tėvai atsiuntė sūrių, vaisių ir kitokių valgomų niekučių pintinę. Kolegos darbe padovanojo du kilogramus kavos (štai, ką jie apie mane, arba save, galvoja), o direktorius dar pridėjo Alvydo Jokubaičio knygą „Liberalizmas kaip pilietinė religija“ su prierašu: „Pravers pardavinėjant.“

Sausio 26 d. Nuo tų sūrių, vaisių, alyvuogių su įdarais ir konservuotų žuvyčių man ne juokais susuko pilvą. Visą dieną arba guliu, arba tupiu, todėl turėjau laiko perskaityti Jokubaičio knygą. Būtų visai nebloga, jei ne besaikis kartojimas. Esą liberalizmas neturi moralės sistemos. Liberalai nežino, kas yra gėris, bet kovoja su blogiu. Liberalai atsisako formuluoti teiginius apie tai, ką žmogus privalo daryti, bet žino, ko negalima drausti. Liberalai nekuria dorybių – jie moko piliečius kritikuoti, nesitaikyti, maištauti, išsivaduoti, eksperimentuoti ir priešgyniauti. Liberalai geba kritikuoti, bet yra neįgalūs pasiūlyti. Ir taip visus 260 puslapių, nors veikiausiai būtų užtekę ir pusės tiek. Vis dėlto Jokubaitis teisus. Būtent toks yra liberalizmas – bejėgis ir apatiškas, nekovojantis už nieką daugiau, išskyrus pasirinkimo laisvę. Nuskausmindamas ir pateisindamas visus visuomenės narius, liberalizmas viso labo siekia užtikrinti, kad niekas ir niekada nebegalėtų valdingai treptelėti koja ir įsakyti. Net ir tuo atveju, jei įsakoma dėl (tariamo) gėrio. Nes, tiesą sakant, niekas nebežino, kas tai yra.

V.Rimkaitė tapo devintosios K.Barėno premijos laureate. Ji įvertinta už debiutinę apysaką „21 a“. Valdo Somovo nuotr.

K.Barėno literatūrinė premija įteikta V.Rimkaitei Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka Panevėžyje literatūros gerbėjus sausį pakvietė į šventę – bibliotekos įsteigta kasmetė Kazimiero Barėno literatūrinė premija įteikta debiutuojančiai jaunajai rašytojai Virginijai Rimkaitei. „Man atrodo, gyvendami šiame pasaulyje ir sukdamiesi ratu, pabėgę nuo maldos ir kitų senų ritualų, praradome ramybę ir tvarką. Tykiai ramiai atsėlino chaosas“, – mano Virginija. Jau devintosios K.Barėno premijos laureatė V.Rimkaitė įvertinta už debiutinę apysaką „21 a“. Su šiuo kūriniu ji tapo 2017 m. Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamo „Pirmosios knygos“ konkurso laureate. Virginija gimė Vilniuje, Klaipėdos universitete baigė lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro bei teatrologijos magistro studijas. Šiuo metu gyvena Klaipėdoje, rašo apie teatrą, su užsidegimu studijuoja fotografiją. 2016 m. jos pjesė „Virimo temperatūra 5425“ tapo Lietuvos

nacionalinio dramos teatro dramaturgijos konkurso „Versmė“ laimėtoja, pagal ją 2017 m. režisierius Artūras Areima pastatė spektaklį, pasirinkęs teatre neįprastą serialo formą. Literatūrologės Jūratės Čerškutės teigimu, V.Rimkaitės apysakoje „21 a“ yra tai, ko lietuvių literatūrai stinga – skaidraus, aiškaus, koncentruoto ir kryptingo, neužsismulkinusio kalbėjimo; trumpų sakinių, geliančių egzistenciškai iki geluonies. K.Barėno premijos teikimo šventė vyko sausio 12-ąją Panevėžio G.PetkevičaitėsBitės viešojoje bibliotekoje. Buvo galima susitikti ir pabendrauti su laureate, išgirsti rašytojos, literatūros kritikės Renatos Šerelytės laudaciją. ► 41

GINTARO LAŠAI

◄ „Jauna autorė stengiasi iškelti prasmės idėją ir ieškoti metafizinio centro“, – teigė rašytoja, K.Barėno premijos komisijos narė R.Šerelytė, skaičiusi laudaciją kūriniui „21 a“. Rašytoja detaliai išanalizavo apysaką nuo pat jos pavadinimo paslapties iki svarbiausios kūrinio prasmės. Pasak R.Šerelytės, jaunos autorės proza savita, kieta, negailestinga, ją reikia ne tik skaityti, bet ir žiūrėti, matyti. Šiai apysakai labai tinka apibūdinimas – kūrinio scenarijus. „Ši knyga man atrodo labai panaši į populiarų serialą „Tvin Pyksą“. Todėl, kad tai yra likimų istorijos, likimų, kurie glaudžiai susiję keisto, kartais juokingo, kartais liūdno priežastingumo ryšiais, kafkiškai fatališkais“, – kalbėjo rašytoja, pabrėždama V.Rimkaitės knygoje perteiktą prasmės ilgesį, laisvės sampratą, ir džiaugdamasi, kad balsavo už šį kūrinį, nes autorė labai įdomi, perspektyvi, savita. K.Barėno premijos laureatė išrinkta net iš septynių jaunųjų autorių, vertinant devynis jų prozos leidinius. Tarp jų buvo du klaipėdiečio Mindaugo Jono Urbono kūriniai – novelių knyga „Dvasių urna“ (2016) ir romanas „Šimtmečių melancholija“ (2017), V.Rimkaitės apysaka „21 a“ (2017), du Povilo Šklėriaus romanai „Ko negalima sakyti merginai bare“ (2016) ir „Mano tėvas, mano sūnus“ (2017), Ga-

bijos Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ (2017), Aurimo Novikovo novelių rinkinys „Stop. Karo laukas“ (2017), Deivido Preišegalavičiaus prozos knyga „Dulkių spalvos žuvelės“ (2017) ir pirmą kartą siūlyta tik elektroniniu būdu išleista knyga – Jono Žakaičio „90s“ (www.90s.lt, 2017). Laureatą rinko premijos komisija: G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė, rašytoja, literatūros kritikė R.Šerelytė, istorikas, rašytojas, dr. Tomas Vaiseta, literatūros kritikas Saulius Vasiliauskas, poetė Elvyra Pažemeckaitė. Premija įsteigta lietuvių išeivijos Didžiojoje Britanijoje veikėjų Marijos ir Kazimiero Barėnų sumanymu, įamžinant lietuvių išeivijos rašytojo, vertėjo, žurnalisto K.Barėno atminimą ir siekiant paskatinti jauną gabų lietuvių prozininką. Ji skiriama už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausiai vertinamą jauno autoriaus (iki 35 metų) prozos knygą. Šią premiją anksčiau yra pelnę jaunosios kartos rašytojai Laura Sintija Černiauskaitė, Andrius Jakučiūnas, Ieva Toleikytė, Aleksandra Fomina, Jurga Tumasonytė, T.Vaiseta, Mykolas Sauka ir Kazimiera KazijevaitėAstratovienė.

▪

Deimantė ŽUKAUSKIENĖ

xxx Tik tiek tos bendros praeities: keli mėnesiai susirašinėjimo, slapta perduodant, pasimatymai beveik nepažiūrint vienam į kitą ir tas likęs tuščias lapas po tavęs. Labas, kaip netikėta. Visai nepasikeitei – tokia pat kaip tada. Ir, atrodo, niekas nepasikeitė tik dešimt laiko ciferblate įrėžtų metų. Nepripažinti lengviau nei pripažinti, kad buvo. Atsiprašau, mes kažkur matėmės? Neužfiksavau. Ir tas pasiklydęs tavo balsas Atleiskit, pasirodė, jau buvom susitikę anksčiau, o gal aš suklydau dažnai klystu atmintis nefokusuoja.

GINTARO LAŠAI

Rodos, kažkada jau buvau sutikęs save

Tas miestas tą miestą daug kartų apleidau jau ne kartą mane ten palaidojo tame mieste riedėjo man galvos pasiklydus ten buvau ne sykį manęs prašė išsikelt iš miesto su visomis žiurkėmis, fontanais, balandžiais, senutėmis ant suoliukų, riedutininkais, dieve, kaip aš tame mieste pavargau, o buvo taip: kartą atvedė mane užrištom akim ir sako: čia tu gyvensi tas miestas suraizgė man kojas, užtemdė akis iš tiesų tas miestas jau seniai išgyveno mane

Perono godos Viens kito nelabai pažinojom, o kam skubėt lįst į dūšią Ir taip aišku. Iš matymo –

tas su raudonu paltu – inteligentas, su oranžiniu portfeliu – menininkas, su alumi rankoje – šiaip žmogus, bet daug mieliau nudelbt savo akis į kojas, įkontempliuot pilko grindinio grožį. Kartais, aišku, kai prasilenkiame, mandagiai vienas kitam išberi: Labas rytas, oi kaip šalta, koks bjaurus oras. Pritariamai pasilinksi, o toli jau sužvilga plieniniai traukinio šarvai. Tuoj tuoj jau galėsi sukrist į jaukią kėdutę ir toliau žiūrėt į savo kojas.

Būtų Būtų labai gražu Iš jūsų pusės Būtų labai gražu Iš mano pusės Būtų labai gražu Iš abiejų pusių Būtų labai gražu Iš mūsų pusės Būtų labai gražu Jei būtų

Gražu Iš viso

Nemirtingumas sako meldžias ir meldžias nuo ryto iki vakaro nuo vakaro iki ryto toks jis mirtingas

Pasirinkimo laisvė Ir kai pats pasirenki jau nebesuversi visko ant Dievo ar kad Taro korta nepaėjo neburnosi dabar jau pats ant savęs o kas belieka

Tų žmonių sakė iš tų žmonių tikrai kažkas išeis ir tikrai – keli jau išėjo

Ričardo Šileikos nuotr. 43

GINTARO LAŠAI

Nestabilus žmogus Lyrinio subjekto manifestacija Alma RIEBŽDAITĖ

Velniop išutinėtus, išblusinėtus tekstus, velniop išdezinfekuotus sapnus ir velniop sterilų gyvenimą. Kai paskutinį kartą NLP hipnozės metu vienas dėdulė man įstūmė tobulos Stetfordo moteriškės taškuotu sijonu ir rožine palaidinuke mikroschemą, aš ją už poros dienų išsiplėšiau su mėsa. Atrodo, kad vienintelis dalykas, ko paskutiniu metu iš manęs reikalauja gyvenimas, yra mano jausmai. Aš vis dar per daug gera, per daug išlaikyta, pernelyg patogi, labai tolerantiška, politkorektiška ir nieko nenorinti įžeisti ir, žinoma, per daug protinga, per daug mąstanti ir t. t. Žodžiu, esu žmogus labai labai. Tačiau štai tekstas, štai baltas popieriaus lapas, kuriame aš galiu būti laisva. Štai mano teritorija. Įsivaizduojate? Ant šito balto popieriaus lapo aš galiu šokti kaip noriu, būti tokia, kokia noriu. Ak, tai eksbicionizmas – šūkteli man kritikas iš pašonės, o kaip su vertybėmis – klykteli kitas, o geros manieros, o kultūra. Ak, koks beribis egoizmas. Štai! Ir nors mano teismas vyksta kiekvieno jūsų širdyje, niekas iš jūsų negalite manęs nuteisti, nes tai kūryba. Na, gerai gerai, cenzūra dėl estetikos. Bet baimė įaugusi po mano oda, po to, kai vyras surado mano eilėraštį, kuriame buvo parašyta, kaip aš kartais norinti trenktis į medį, ir apkaltino mane suicidiniais ketinimais. Man ilgai teko įrodinėti teismui apie lyrinio subjekto egzistavimą ir teismas patikėjo, kad toks subjektas vis dėlto pasaulyje egzistuoja. Vėliau psichiatrai pažymoje parašė, kad aš neturinti suicidinių ketinimų. Tiesa yra tai, jog, kai būnu pavargusi, mane užplūsta nerimo mintys ir tikrai iškyla rėžimosi į medį vaizdiniai. Tiesa yra tai, jog kritiniais gyvenimo momentais, kai man labai sunku, man iškyla minčių ir vaizdinių apie savižudybę, bet esu iš tų, 44

kurie greičiausiai niekada šito nepadarys. Vadinasi, mano vyras buvo teisus, bet čia kalba lyrinis subjektas. Statistika greičiausiai čia irgi yra teisi, nes nėra žmogaus, kuriam nebūtų kilę minčių apie savižudybę. Bet taip, aš esu ypatingas žmogus, išskirtinis, esu žmogus, kuriam vieninteliam visoje homo sapiens populiacijoje neturėtų kilti minčių apie savižudybę ir tik tada aš, aš vienintelė, galėčiau būti priskirta normalių žmonių kastai, ir tada, be jokios abejonės, vadovaučiau žmonijos išgelbėjimo komitetui. O kiek mano tekstų tapo pagrindu mano psichiniam nestabilumui įrodyti. Taip, išties ir čia esama tiesos, mano nuotaika svyruoja, bet dažniausiai būna prastoka. Įtariu distimiją. Keista, kad nebuvau apkaltinta depresija, bet šitas tekstas turėtų būti puikus tam pretekstas. Per visą savo gyvenimą išgėriau keletą xanaxo ir leksotanilio tablečių. Galėčiau truputį padramatizuoti, taip. Anksčiau tai darydavau sėkmingai. Kai terapijos pabaigoje psichikos sveikatos specialistų paprašiau man skirti vaistų nuo nemigos, nes kaipgi gyvensiu išėjusi, jie man pasakė, jog tai dar vienas mano baisus scenarijus. Ir jie buvo teisūs. Dabar įsigudrinau apie ateitį iš viso nebegalvoti, tūnau kaip kokia pelytė dabarties urvelyje. Ir, kiek pastebėjau, būti dabar beveik visada yra gera, o jei ateityje įvyks kažkas tragiško, gausiu kokią nors baisią žinią, tai truks tik sekundę ir vėl stos nuožmi, nebyli dabartis. Galvoju, kad žmogaus psichika sukurta taip, jog net didelio skurdo sąlygomis atrandama laimė, ramybė, lygiai taip pat kūnas atranda komfortą ant paprastos lovos, ant taburetės savo kamputyje. Galbūt ta laimė yra net didesnė. Gauti maisto, patirti šilumą. Taip, tai žemiausia poreikių grandis Maslow piramidėje, bet jei laimė ir kiti džiugūs dalykai būtų išimtinai sėkmės herojų prerogatyva, žmonių populiacija paprasčiausiai būtų išnykusi.

Pasakysiu, kas mane nervina. Tai visokie seminarai ir savimotyvacijos tekstai, pasimatymų su savimi organizavimas apie tai, kaip reikia save peržengti, siekti tikslų būti maksimaliai efektyviu ir t. t. Mano manymu, tai tik mados ir socialinio užsakymo atspindys, būdas psichologiškai išprievartauti žmones, įkišti taip reikalingą mikroschemą, padaryti juos patogius visuotiniams sistemos tikslams įgyvendinti. Savotiška hipnozės forma, kad jie pradėtų daryti tai, ko nenori ir ko taip reikia visokioms institucijoms ir pardavimų kompanijoms. Išspręskite dar vieną sėkmės lygtį, paskanaukime sėkmės istorijos, pagamintos pagal tobulo gyvenimo receptą. Paskaitau Rytų filosofija besidominčių žmonių tekstus, bet visi tie, kokia turi būti moteris ir koks turi būti vyras, man atrodo grynų gryniausia totalitarizmo išraiška. Aš suprantu, kad norėdama būti mylima, o greičiau priimta, įlieta, turiu apsimesti, kad esu idiotė, bet po visko, ką man teko patirti, aš taip tiesiog nebegaliu. Nebegaliu ir viskas. Nebeišeina. Žinau, kad per pasaulį ėjau šokliuodama viena ratio koja, o dabar baigia ataugti ir antroji, sensus. O žmogus, visatoje žengiantis abiem kojomis ir dar kartais galintis paskraidyti, negali būti netvirtas. Aš niekada nebegalėsiu suokti, nekaltai čiauškėti, apsikaišyti galvą gėlėmis ir juoktis užvertusi galvą, niekada nebūsiu lengva ir koketiška. Esu žmogus, patyręs smurtą, fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį. Su manimi elgėsi kaip su šunimi, buvau mažiau reikšminga už daiktus, kurie turi vertę, o aš – ne, todėl aš atsistatydinu iš pareigų, kurios vadinasi „tobula moteris“. Aš jaučiu ir pasaulį patiriu savaip. Ir tai man patinka, teikia džiaugsmą. Džiaugiuosi savimi net tada, kai esu liūdna, prislėgta ir einu per pasaulį sunkiai vilkdama kojas. Ar suprantate, kodėl taip sunku ištrūkti iš keblių situacijų? Todėl, kad mūsų mąs-

GINTARO LAŠAI

tymą, tikrovės suvokimą determinuoja kiti žmonės ir patirtis su jais. Tie kiti – artimiausi, su kuriais mes bendraujame, jie yra mūsų pasaulis, jie mus nulemia. Tie trys, penki žmonės. Tėtis, mama, vyras, žmona, broliai, seserys, artimiausi draugai. Kuo jie jus laiko? Kaip jie su jumis elgiasi. Mano tėtis niekada nepaklausia, kaip aš gyvenu, kaip jaučiuosi, ar man reikia kokios nors pagalbos, ar galiu, ar turiu laiko, sveikatos. Jis sako, atvažiuok, reikia sumušti kopūstus, reikia sutvarkyti papjautos ožkos mėsą. Jam neįdomu, kad aš esu viduje taip sumušta, jog vos paeinu. Bet aš padarysiu viską, ko prašo mano tėtis. Ir dėl to aš esu kalta, nes dar nemoku tobulai pasipriešinti. Pradedu vengti, išsisukinėti, kaupiu pyktį, nirštu viduje, bet vis dar sunku pasakyti tiesiai. Atleisk, tėti, turiu savo gyvenimą ir savo rūpesčių. Bet juk tai atsitiko taip neseniai, tik dabar pradedu jausti, kad turiu savo planų. Kaip nestabilus asmuo, kalbu apie tai ramiai, nes žinau, kad tai bemaž universalūs pažeistų žmonių dalykai. Žmonių, kurie tapo kitų įkaitais. Žmonių, kuriuos sukūrė gyventi dėl kitų ir kurie labai anksti buvo priversti netekti savęs, nes, ko nori jie, kas jiems svarbu, ką jie jaučia, niekam nebuvo svarbu. Jie išmoko atiduoti, atiduoti visą save, kad galbūt gautų lašelį meilės. Juos pavertė elgetomis, švelnumo šakočio trupinius renkančiais nuo grindų. Sako, galima išsukti ranką, taip ir tuos žmones išsuko iš jų pačių, reikalaudami, kad jie būtų tokie, kokius juos nori matyti aplinkiniai, griežtai uždraudę jiems nuosavą asmeninę būtį. Realiai tai būtų galima pavadinti psichologiniu žmogaus sunaikinimu. Fiziškai esi, o psichologiškai tavęs nėra. Dar baisiau yra tai, jog įsisąmoninti šį faktą yra beveik neįmanoma: emocijos sunaikintos, ypač neigiamos, pasitikėjimo savimi nėra, savivertė žemiau nulio. Tokie žmonės dažnai tampa išnaudojimo objektais. Jie labai geri, juos gena beribiai tobulumo idealai ir atsispirti dvasingumo presingui jie neturi jokių jėgų. Kaip jie nustemba, kaip iššoka jų akys, kaip sunku jiems būna, kai supranta, jog turi eiti priešinga kryptimi nei siūlo visos dvasinės žmonijos kryptys ir jų lyderiai, nes dvasinių lyderių mokymai yra skirti sveikiems, normaliems, nepažeistiems žmonėms, tokiems, pas kuriuos normalūs egoizmo bicepsai ir tricepsai. Tikrai

ne žmonėms, kurie negali ištarti „ne“, „nenoriu“, „aš turiu savo planų“, nes jiems fiziškai rakina kalbos padargus, bet būtent jie dažniausiai gyvybingai spurda dvasingumo tinkluose, nes tai labiausiai atitinka jų asmenybės sąrangą. Tarnauti kitiems! Atsisakyti savęs, kai savojo „aš“ niekada neturėjai, yra vieni juokai. Dvasingumas yra ta sfera, kur jie gali daryti karjerą. Be to, čia jie randa tas su meile į juos žvelgiančias guru akis ir tą meilės sėklą sėja savyje, ir ji ima dygti, čia suranda savo žmonių ratą. Gerai, jei ne ant sukčių ir šarlatanų pataikė, o pastarieji ypač meiliai glaudžia pažeistuosius; jais gi taip lengva manipuliuoti. Nušvitimas čia ranka pasiekiamas, juk, kai esi niekas, visą gyvenimą buvai niekas, kai viskas iš tavęs atimta, gal ne taip baisu ir numirti. Na, jų ego, jeigu toks yra, trapus ir silpnas, kone perregimas, kupinas gailestingumo ir atjautos, pažeidžiamas ir virpantis, jautrus pasaulio grožiui. Negi tokiam karaliui sunku padaryti matą? Nesunku. Bet neapsirikite: šie žmonės, netekę savęs, mirę, merdėję, krūpčioję iš baimės ir išgąsčio, virpėję nuo smūgių, apgauti, patyrę apgaulingus, nuodėme kvepiančius jausmus, šalę ir badavę, tai tiesa, jie yra nepalaužiami. Juose paprasčiausiai nebėra ko palaužti. O tie, kurie atgavo, susigrąžino save, verčiau mirs nei išduos save. Patyrusiems psichologinę mirtį ir prisikėlusiems psichinė realybė yra žymiai svarbesnė nei fizinė. Rekomendacija: niekada neprasidėkite su šiais žmonėmis. Jie išbus vieni tiek, kiek reikės, jie šliauš iki paskutinio atodūsio, gulės tamsoje ant grindų susirietę ir inkš, staugs iš nevilties, raitysis kančiose, primenančiose pragaro liepsnas, bet išsilaižys savo žaizdas ir vėl bus gyvi, džiaugsis ir linksmi lakstys po pievas, miesto gatves. Niekada niekada neprasidėkite su šiais žmonėmis. Jūs juos sužeisite, sužeisite iki pačių gelmių, iki paties centro, išplėšite jų širdį, ir nieko, jie juk žino, kas yra mirtis. Jie tik nežino, kas yra meilė. Visa kita jie žino. Kai aš pirmą kartą įžengiau į jų namą, mane užliejo šilumos ir susižavėjimo banga. Ant sienos buvo galingas fototapetas su miško vaizdu, o foteliai pasakiškai prabangūs. Aš buvau pritrenkta, tokio grožio dar nebuvau mačiusi. Negalėjau patikėti, jog man taip pasisekė gyvenime, kad į mane įsižiūrėjo toks žmogus. Tai, ką jaučiau aš, man niekada nebuvo svarbu.

Vestuvių dieną mano vidus klykė, kad nereikia tekėti už to žmogaus, nuojauta sakė, kad tos vestuvės neturi vykti. Aš neturėjau nė mažiausio supratimo, kad į savo jausmus reikia kreipti dėmesį. Kreipiau į juos mažesnį dėmesį nei į naktį kambario kampe krebždančią pelę. Tas balsas manyje buvo, bet aš niekaip jo neatpažinau. Buvau nesąmoninga, neturėjau jokių įrankių, jokių resursų suvokti savo norus ir valią. Aš pardaviau savo sielą. Ir labai brangiai sumokėjau, kad ją išsipirkčiau. Pardaviau išvydusi gražų fototapetą ant sienos ir du senus karališkus fotelius, kurie realiai buvo gerokai apdriskę. Nors! Kaip galėjau parduoti tai, ko neturėjau? Kai jaunystėje vienas jaunas vyrukas paklausė, o ko noriu aš, iš viso nesupratau, ko manęs klausia, todėl visai galimas dalykas, kad aš melavau, labai daug melavau, sakydama žmonėms tai, ką jie nori girdėti, šypsojausi, kai man buvo liūdna, padėjau kitiems, kai buvau labai pavargusi ir mano būtis prašėsi poilsio, negalėjau priimti sprendimų, negavusi postūmio iš kitų žmonių. Išdavinėjau save ir kitus kone kiekviename žingsnyje. *** Koks jaudinantis nuotykis – pasimatymas su savimi! Apkeliauti visą pasaulį, tiesiogine ar perkeltine tų žodžių prasme, kad – atrastum save! Gyveni, regis, su savimi ir vis ieškai, ieškai... savęs. O jau seminarų, kviečiančių į pasimatymą su savimi, populiarumas! Ir skuba žmonės, moka pinigus, braunasi į tą pasimatymą su savimi kur kas noriau nei su kitu. Didysis Kitas – baugus, svetimas, nepažįstamas. Didysis Kitas didelis ir jis gali nuskriausti tave. Štai ir viskas, tu tiesiog bijai, kad tavęs nenuskriaustų. Ir kas begali nuskriausti tave, Tokį Didelį? Gali, jei viduje vis dar tebevirpa mažučio vaiko širdelė. O kaip Pats, ar neskriaudi savęs? Ar Pats nesi beširdis paties mažutei virpančiai vaiko širdelei? Visa tai pastaruoju laiku atrodė kažkaip keista. Šiandien atėjo suvokimas, galbūt vienas iš suvokimų, kodėl taip yra, kodėl žmogus taip nutolsta nuo savęs, kad keliai prie tikrojo savęs praktiškai užsikerta. Ir dar. Man kyla įtarimas, jog dažnai šioje kelionėje mes neturime nė mažiausio supratimo, ką reiškia tas „atrasti save“... „Atrasti save“ – kokia graži metafora. ► 45

GINTARO LAŠAI

◄ Bet ta graži nuojauta, tas ilgesys, kad kažkur yra mūsų tikrasis „aš“, mūsų neapleidžia. Tai lyg vos juntamas vėjo gūsis, stuktelintis į palenktą kaklą. Šiandien atėjo suvokimas... Netikra graži dirbtinė grandiozinė savastis, dirbtinis sau ir kitiems susikurtas priimtinas savęs vaizdas... Melagingas aš... Kodėl nėra kelio tikrosios savasties link, kodėl pasaulį visą reikia apkeliauti, kad atrastum save?.. Todėl, kad tikrasis „aš“ paties asmens yra laikomas bjauriu ir netikusiu. Todėl ir nėra kelių. Todėl taip sunku yra save atrasti. Tad kur tokiam žmogui dingti? Pasinerti į savo netikrąjį vaizdą / būti nutolusiam nuo savo jausmų, puoselėti jį yra realiau, saugiau, patikimiau, be to, esi visiems labiau priimtinas (o išsiveržti iš savo aplinkos žmogui yra labai sunku)... Iškyla mintis apie gerą žmogų, besiveržiantį sudegti dvasingumo liepsnose. Krintantį Ikarą, kurio sparnus sudegina saulė, nes jis pernelyg arti priartėja prie šviesulio. Realiai žmogus, keliaujantis tikrosios savasties link, turės turėti drąsos kautis ne tik su savimi, bet ir su aplinkiniais... Jis taps ne toks geras ir malonus... 46

Jis supras, kad turi savo jausmus, norus, ir jie gali būti visokie... Jis taps žmogumi. Žmogumi sau. Žmogumi, kuriam nebereikia išorinių emocijų reguliatorių. Žmogumi, kuriam reikia žmonių. „Savęs atrasti“ gal ir neįmanoma, bet nebebūti genamam ilgesio ir nurimti – tikrai. O kas, jei žmogų gena „savęs atradimo“ idėja? Jis ir nurimti negali, ir nustygti, nes vis jam atrodo, kad štai ims kažkur ir „suras save“, bet ten, kur yra jis pats, jo nėra! Koks absurdas... Arba tas analogiškas troškimas „būti savimi“, lyg tuo metu, kai esi, būtumei kažkuo kitu. Rašo toks žmogus, kalba, piešia, pasakoja, galvoja, jaučia, patiria, prisimena, ir suprask, – kažkas kitas, o ne jis pats! Ir kaip šalia būti kitam, kaip būti kitam šalia to, kuris yra kažkas kitas, o ne jis pats? Nes logika tokia, jei įsivaizduoji, kad esi savęs nesuradęs, vadinasi, esi kažkas kitas, o ne dydysis Pats. Ir asociacija – kaip gražiai lietuvių kalboje žmona yra vadinama pati. Ryšiai: ta-patumas, ta-patybė. Na, ir žinoma, genamas savęs atradimo idėjos, keliauji. Kas – aplink pasaulį, kas – į šulinį, t. y. pasąmonės gelmes. Panašiai

žmonės ieško laimės, gyvenimo prasmės, meilės. Su meile šiek tiek paprasčiau, ji turi įkūnytą pavidalą, kitą žmogų. Ir kai tą Kitą sutinkame, sakome, kad meilę suradome. Suradus meilę, laimės ir prasmės klausimai laikinai išsisprendžia savaime, bet po kurio laiko, jei žmogus nesuradęs savęs, neišvengiamai nusekus hormonų bangoms, išnyra klausimai „o kas aš esu“, „ką aš čia veikiu“, „kokia mano paskirtis žemėje“, „kaip turiu nugyventi savo gyvenimą, kad pabaigoje ramiai sumerkčiau akis“, „ar teisingai gyvenu“, „ar pagal savo paskirtį žemėje“? Iš esmės tai klausimai, ar tapau tuo, kuo esu, ar gyvenu pagal savo prigimtį, ar atskleidžiu savo potencialą, ar atiduodu pasauliui tai, ką turiu geriausio? Juk nenugyvensi viso gyvenimo kito žmogaus glėbyje... *** Bet paklauskite savęs, ką apie meilę ir tiesą gali pasakyti nuteistas žmogus. Iš viso, ką gali pasakyti nusikaltėlis, sukėlęs skausmą savo vaikui (dar neaišku, ar

GINTARO LAŠAI

Ričardo Šileikos nuotr.

patvirtins šią diagnozę aukštesnės instancijos teismas, bet net nepaisant to, tas jausmas, kai tave nuteisia, kai su tavimi dorojasi buvęs vyras su savo tete ir mama priešakyje, reprezentuojančiais rajono elitą, ir vietinė klika, vadinama sopranais, tas randas sieloje liks visiems laikams). O būtent nusikaltėlio parašytą tekstą jūs ką tik ir perskaitėte. Bet jei nepraradote kantrybės ir jūsų neištiko absoliutus pasibaisėjimo kitu priepuolis, akimirką pratęskime šitą eksbicionizmo seansą, techniškai transcendentuodami į kitą braną. Jau žinau, ką veiksiu Paskutiniojo teismo dieną. Bimbinėsiu pamiške, spoksodama į degančias šermukšnio kekes. Nežinau, ką Dievas man galėtų pasakyti po šitiekos teismų. Kad prastai laikiausi. Kad buvo momentų, kai vos nepalūžau, kad beveik palūžau, kad vieno teismo metu viena mano akis apsipylė kraujais, kad bloga akis. Aš nežinau. Bet žinau, kad jis tratins mane ir toliau, kol aš neišmoksiu pasakyti „ne“ tam didingam subjektui, kol ten, pačioje giliausioje Visatos aukštybėje, ten, kur širdis apsąla iš skausmo

ir ima svaigulys dėl viduje išsiskiriančio morfijaus, nepriimsiu tinkamo sprendimo. Galų gale turiu išmokti pasitikėti ten aukštai sėdinčiu Juo. Bus ruduo (ūžaus vėjai baisiausi). Vakarės. Tylu ir tuščia bus tame pasaulyje, bet nei liūdesio anei tuštumos: iš vienos pusės temstantis miškas, iš kitos – į vakaro gelmę benyrąs besigūžiančius žiedus nusimetusio begalinio lauko pasaulis. Miško tankmėn vis kyląs ir kyląs kėkštas it užstrigusiame kino kadre. Aš norėčiau vieną kartą gyvenime tą kėkštą detaliai apžiūrėti, išgerti visą jo plunksnų mėlynumą, bet negaliu, kaip negali akmens į kalvos viršūnę užristi Sizifas. Bandau sustoti, bandau mėgautis gyvenimu, stabdyti akimirkas, praktiškai įrodyti lėtumo ir neskubėjimo teoremas, bet viskas ištrūksta iš mano nagų. Esu pavaldi gražiam laikui ir lietus groja manimi kaip stiklu. Esu langas. Kiauras. Esu žmogus, į kurio vidų lyja. Man siaubingai velniškai pasisekė šitame gyvenime.

Esu. Gimiau šioje Žemėje vėlai: pirmieji sąrėmiai Visatos pilvą ištiko, kai jau buvau sulaukusi trisdešimt šešerių metų. Sapne į mane kirto žaibas, simboliška ar ne, bet sudegindamas visą ligtolinę mane ir sugriaudamas mano pasaulį. Patyriau daug nuotykių, pradėjau girdėti ir matyti. Taip, taip, girdėti ir matyti tiosiogine šių žodžių prasme. Išnirau: štai realybė, be pagražinimų, siaubinga ir sykiu įstabi, vis labiau ir labiau išryškėjanti. Begalinis troškimas tapo išsipildymu. Tas jausmas, kad tapau tikru žmogumi. *** Ar aš bijau? Taip, bijau. Ant mano galvos išpiltas purvas prilygsta Ramiajam vandenynui, bet įpratau, tapau atspari. Šiaip ar taip blogesnio, psichiškai nestabilesnio žmogaus už mane šioje Žemėje nebesurasti. Bet viskas praeina, ar ne? Amžinai žydi tik gėlės pavasarį. 47

GINTARO LAŠAI

Dainius SIBECKIS

Kaip pasakoje ranka pamoja kviečia sekti įkandin nesvarbu kad siaučia vėjai kokios pūgos jei jau užraktas atrakintas kelio atgal nebėra kelio nėra į dešinę ir į kairę pasuksi dešinėn slibinas devyngalvis lauks pasuksi kairėn raganų tunto neišvengsi jei suksi atgal suktinį šoksi su giltinės dalgiu lieka vienintelė išeitis eiti paskui eiti kartu eiti iš

savo nervus cigarečių pakeliu niekas nedavė neturėjau už ką nusipirkti duonos kad tą dieną išgyvenčiau iš manęs pasijuokė man buvo lomkės ir neužtekau dar vienai dozei buvau pasiųstas kuo toliau man buvo šalta ir tu man vietoj treningo su kapišonu pasiūlei nubėgti pusę maratono man buvo nustatytas plaučių vėžys bet tu manęs neguodei tik sakei pats kaltas aš sėdėjau bet tu manęs ne tik neaplankei bet kalbėjai taip tau ir reikia todėl tai dienai atėjus sakysiu šalin nuo manęs nedorėliai

Nedorėliai man reikėjo dvylikos centų kad galėčiau nusipirkti stipriausio alaus bet negavau man trūko visai nedaug ir būčiau nuraminęs 48

(Post)apokalipsė praeitis praeiti išeitis išeiti ateitis ateiti

Popa

Sūnui Agniui

pribėgo sūnus rodo į nykštį ir sako popa taip taip atitariu ir guodžiu jį kol skaitysi savo eiles per poezijos pavasarį užgis

Misija: atrakinti užraktas nepasiduodantis jokiems spynų meistrams jokiems raktams kas gali atrakinti užraktą kuris neaišku iš kur atsidūrė jo atžvilgiu galima panaudoti laužtuvą arba įdėti sprogdiklį ir laukti pasekmių bet yra subtilesnis būdas šį kartą už mus viską atliks vagis

Užuomarša nuo pat vaikystės man sakė pasiimk raktą

GINTARO LAŠAI

kitaip neįeisi namo gausi bastytis gatvėmis šlaistytis kiemais žaisti su draugais

jei man paklūsta vėjai audros lietūs ir vanduo

kol grįšime namo atlikę sau naudingą visuomenei (ne)naudingą darbą

Miesto sapnas

dabar irgi sako nepamiršk pasiimti rakto gausi laukti vakaro bet man tai nė motais kas gi tas užraktas

kuomet pabusime iš sapno lietus nuplaus tamsias dėmes ant vyšniomis nuberto tako išvysime jau dingusias žymes pakrantėj Dangės barža plauks ėmus suktis prieš tą laiką

denyje keleiviai šauks ir šauks atminę vis tą vaizdą klaikų Bachmano dvaras akyse iškils apgaubtas vis to laiko aureolės legenda tuojau pat visiems prabils teisingais žodžiais to šviesuolio Aurora vis apie save primins slenkant nykia Nemuno gatve lai miestas vėl iš pelenų atgims atlėkęs praeito laiko spirale pakils iš sapno miesto dvasia atgims jau nebe pirmą kartą spindės nesenkančia drąsa ►

Ričardo Šileikos nuotr. 49

GINTARO LAŠAI

◄

Užraktas

Dukrai Ūlai

medinėms durims geriausiai tinka metalinė spyna metalinėms durims tikrai netinka medinė spyna medinė spyna labiausiai tinka popierinėms durims

medinei spynai tinka metalinis raktas metalinei spynai netinka medinis raktas medinei spynai tinka metalinis užraktas metalinei spynai netinka medinis užraktas

trakšteli metalinis užraktas medinėje spynoje popierinėse duryse ateina ta kuriai nereikia rakto

Armagedonas melžiamos karvės tylėjo kerpamos avys tylėjo

dedeklinės vištos tylėjo

greičiausiai būtų jie išnykę iki architekto genocido

sarginiai šunys tylėjo

* tai aš buvau tas vienintelis iš panteono pašalinęs kitus dievus palikęs vieną

laisvamanės katės tylėjo ulbantys paukščiai tylėjo skerdžiamos kiaulės tylėjo paskutiniąją dieną tylėjau

Pastarųjų laikų pasiuntinys tai aš buvau tas daugelio tautų tėvas pakėlęs durklą virš sūnaus širdies tai aš galėjau nutraukti tą grandinę kuria dievai įkinkė mus į tą galerą * tai aš buvau tas žvaigždžių skaičiuotojas kuris pakasė daugelį dievų paliko tiktai vieną jei būčiau ir tą vieną įstūmęs olon ir akmenį užritęs laisviau dabar kvėpuotų žmonės tuo užterštu oru * tai aš buvau tas vaikis rastas upėje išaugęs rūmuose išvedęs tautą iš vergijos jei būčiau nepaklusęs balsui palikęs juos tenai

jei būčiau net ir tą nugrūdęs užmarštin tegarbintų net ir dabar prisimindami tą mano toną * tai aš buvau tas atsisėdęs po medžiu patyręs saulės smūgį nusmigęs nebūtin jei būtų kas anksčiau nukirtęs medį nereiktų mums norėti rentgeno apšvietos * tai aš buvau tas didis mokytojas įvedęs dorą teisingumą valstybės tarnybon jei būčiau to nedaręs galėtų lobti juk kiekvienas pamiršęs sąžinę kiauroj kišenėje * tai aš buvau tas kovotojas už gyvybę kuriam svarbi ir skruzdėlė ir kūnas be drabužių jei būčiau tai apleidęs dabar gyventume be bičių be gėlių neturėtume Mikės šio bei to * tai aš buvau tas avinėlis ėdžiose atėjęs duot išganymo nugalėti mirtį

GINTARO LAŠAI

jei būčiau ten nežengęs tik nužengęs bet kokiu atveju mirtis nedingo niekur * tai aš buvau tas vyras oloje nemokantis rašyti įgavęs skaitymo galią jei būčiau visa tai palikęs galvoje dabar mirtis nevaikščiotų lyg palaida bala * tai aš buvau tas didis vyras prie marmurinio stalo laukiantis alaus dievų

Dėmesio! Jaunųjų kūrybos konkursas

Kultūros ir meno žurnalo „Durys“ literatūros leidinys „Gintaro lašai“ tęsia ilgametę tradiciją ir skelbia 2018-ųjų jaunųjų kūrybos konkursą. Literatūrinių „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas savo pradžią skaičiuoja nuo 2006-ųjų. Jau 12 metų jaunieji autoriai iš visos Lietuvos siunčia jam savo tekstus. Konkursas susilaukė net patiems organizatoriams kiek netikėto populiarumo, kasmet redakciją pasiekia arti 100 jaunųjų kūrėjų rankraščių. Konkurso dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų. Laukiame jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus publikuojami „Gintaro lašuose“. Kaip jau įprasta, metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks apdovanojimai. Kūrybą kviečiame siųsti „Durų“ žurnalo literatūrinės dalies sudarytojui rašytojui Gintarui Grajauskui elektroniniu paštu – grajauskas@gmail.com. Įkvėpimo, kūrybinės sėkmės ir kantrybės!

jei būčiau nesulaukęs po devintojo bokalo dabar visi mes tebebūtume tam pragare bet ne gyvenime * tai aš buvau tas kuris jus vedė tieson tai aš buvau tas kuris jus apgavau jei patikėjot manimi tai netikėkit jais jei patikėjot jais tai netikėkit manimi

Algirdo Darongausko nuotr.

tai aš esu tas kuris buvau tai aš esu tas kurio jau nebėra

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSas

Agnė ALEKSIEJŪNAITĖ

Vaizdajuostė Jie važiavo ilgai, nepaisant to, kad buvo naktis ir gatvės buvo tuščios. Pravažiavęs visą miesto centrą, jis neaplenkė nė vienos siauros gatvelės, jai atrodė, jog jis specialiai suko ratus, kad tik prailgintų jų kelionę. O galbūt ji taip galvojo dėl tų kelių išgertų bokalų alaus? Ar taip yra dėl to, kad ji visiškai nepažinojo šito miesto? Galiausiai jie pradėjo kilti į kalną. Jau kelionės pradžioje ji žinojo – jis nusiveš ją į vietą, iš kurios gali pamatyti viso miesto panoramą – su begale šviesų, gatvių ir ant priešais stovinčio kalno pūpsančia bažnyčia. Banaliai romantiška ir nuspėjama. Tačiau mašinai sustojus ir jai pamačius identišką vaizdą, kokį buvo nusipiešusi mintyse, ji tyliai nusikeikė – po velnių, tai iš tiesų beprotiškai romantiška.

Jis užgesino variklį ir jie sėdėjo tyloje. Keista, bet ji jautėsi rami, ne taip, kaip įprastai jaučiasi su nepažįstamu vaikinu, žinodama jo ketinimus. Dabar ji taip pat žinojo, kas jos laukia, bet atvirkščiai – ji nebijojo, nesijautė nejaukiai, laukė to, ją apėmė šioks toks azartas, lyg lošiant pokerį. Ir taip, jis paėmė jos ranką. Ji nesipriešino. Jis padėjo galvą jai ant peties ir ji jo neatstūmė, nors tai ir neprivertė jos širdies plakti greičiau. Tuomet ji pasuko galvą į jį, norėdama vėl būti teisi ir taip – jis ją pabučiavo, ji atsakė tuo pačiu ir tada... Ne ne ne ne ne. To jau nebus. Neda užvertė galvą į lubas ir atsiduso. Ne, kas čia per paauglių kliedesys? Ji sustabdė vaizdą ir atsuko iki tos vietos, kai mašina sustojo ant skardžio.

Mindaugo Gabrėno / eFoto nuotr. 52

Vaikinas užgesina variklį, mergina jaučiasi ne taip, kaip įprastai, o atvirkščiai – ramiai, nors ir žinojo, kas jos laukia. Ji jautė tokį pat azartą, kaip lošdama pokerį. Ji nieko prieš, kad jis paėmė ją už rankos, jis padėjo galvą jai ant peties, jai tai nesukėlė ypatingų jausmų, bet ji jo neatstūmė, o tada pati viską pagreitino pasukusi galvą į jį. Jis ruošėsi ją pabučiuoti, tačiau ji atlošė galvą atgal ir ilgai nelaukusi išlipo iš mašinos. Susiėmė už galvos – ji visai nenori to daryti. Tada pajuto jo rankas ant savo pečių. Ji supyko ir jas nusipurtė. Tuomet jis bandė ją apkabinti, bet ji traukėsi, jis neatstojo, siekė jos ir ji nepastebėjo, kad priėjo skardžio kraštą, jos koja paslydo ir ji krito žemyn taip ir nespėjusi nusitempti jo kartu su savimi. Oi, ne. Dabar jau per daug dramatiška. Neda sustabdė melodramą. Pasirėmė galvą dešine ranka ir primerkė akis. Atsukusi vaizdą vėl nuo tos pačios vietos, ji pabandė dar kartą. Jie atvažiavo, abu žinojo, kas įvyks, jis ėmėsi iniciatyvos, ji jo neatstūmė, galiausiai pati paspartino procesą ir jie pasibučiavo. Tik staiga mergina susijuokė. Supratusi, ką padarė, prisidengė veidą rankomis ir toliau nejaukiai kikeno. Vaikinas įsižeidė ir išlipo iš mašinos. Ji išlipo paskui, bet tik išlipusi išgirdo trinktelint mašinos dureles ir jai dar nespėjus susivokti mašina nudūmė kalnu žemyn. Nesuprato, kas įvyko. Ji liko viena kažkur ant skardžio vidury nakties. Vaizdas sustojo. Dabar jau geriau, pagalvojo Neda. Tačiau reikia ją kaip nors pargabenti namo. Mergina nežinojo, kur dėtis. Turbūt buvo tik viena išeitis – lipti kalnu žemyn. Koks asilas, kaip taip galima elgtis su merginomis. Atrodė toks visai nieko ir dar romantikas. Ir kodėl jai reikėjo pradėti juoktis. Ot, dar viena durnė. Problemų prisidarė. Eidama pamatė sustojusią mašiną. Pirma sulėtino žingsnį, nes nebuvo tikra – tai nebūtinai turėjo būti jis, galėjo būti šiaip koks iškrypėlis. Priėjusi arčiau atpažino mašiną. Bet geriau nepasidarė, ją apėmė tokia gėda, kad gal geriau čia būtų buvęs iškrypėlis. Jis buvo išlipęs iš mašinos, sėdėjo ant kapoto, rūkė. Kad ir kaip ji norėjo prasmegti skradžiai žemę, vis vien prisėdo šalia. Baigęs rūkyti jis atidarė jai dureles ir palaukė, kol ji atsisės. Pats atsisėdęs prie vairo neskubėjo užvesti variklio.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSas

Kas dabar turėtų įvykti? Jis paklausė jos adreso. Lauke jau švito, pažiūrėjusi į laikrodį, nustebo – jau po šešių! Jie važiavo labai ilgai. Tačiau ji nedrįso nieko klausti. Gatvės jau buvo pilnos mašinų, visi skubėjo į darbus. Jis sustodavo prie kiekvieno šviesoforo. Ji pradėjo nervintis, bet kartu ją apėmė nerimas. Ką jis išdarinėja? Ji išsigando, gal jis siaubingai supykęs ant jos. Jeigu drįso palikti vieną vidury nakties neaišku kur, gal dar kažką sugalvojo? Ji norėjo verkti. Jau buvo septynios, kai jis sustojo. Bet visai ne prie jos namų. Šalia ledainės. Atsisuko į ją ir pasakė, jog tikisi, kad ji mėgsta ledus. Čia vaizdas ir nutrūko.

Gera grįžti Kai buvome maži, maždaug penkerių ar šešerių, su draugu stovėdavome ant aukšto bordiūro kieme ir įsivaizduodavome, kad esame ant pasaulio krašto. – Manai, tikras pasaulio kraštas taip aukštai? – suabejodavo Justas. – Tai kad mes stovime dar labai neaukštai, – nuneigdavau aš. – Šokam! – Tu turbūt juokauji, – kiekvieną kartą man sakydavo. Aš buvau bebaimė, o štai Justas – baikštus nors tu ką. – Ne, davai, šokam! – nenurimdavau. – Nenoriu, man ir čia gerai, – bet kuo puikiausiai žinojau, kad jis tiesiog bijo. – Pasitikėk manim, – paimdavau jį už rankos. Jo ranka įsitempdavo, bet tuomet jis pasižiūrėdavo į mane ir aš pajusdavau, kaip jo ranka atsileidžia. – Skaičiuojam iki trijų. – Vienas! Du! Trys! Pasaulio kraštas... Stoviu savo buto balkone devintajame aukšte ir žiūriu į apačią – ar čia pasaulio kraštas? Tankiai kvėpuoju, bet deguonies vis vien maža, todėl dar aktyviau pradedu jį siurbti į save.

Pasaulio kraštas, pasaulio kraštas, štai ir priėjau savo pasaulio kraštą. Pradėjo temti akyse, todėl sulėtinau kvėpavimą, bet ne mažiau nuoširdžiai stengiausi pasisavinti kuo daugiau deguonies. Linko keliai, todėl alkūnėmis atsirėmiau į balkono atramą. Galva nusviro. Su Justu jau nebebendrauju kelerius metus. Paprasčiausiai išsiskyrė keliai. Jokių nuoskaudų, jokio pykčio, tiesiog kaip ir daugelis draugysčių – vieną dieną ėmė ir pasibaigė. Paskutinis dalykas, ką apie jį sužinojau, tai kad įsidarbino didelėje statybos firmoje architektu. Kaip visada ir norėjo. O aš nutariau paieškoti savęs, pakeliauti po pasaulį, pagyventi. Norėjau pajusti tą laisvę, kurią propaguoja visi keliautojai. Norėjau sugriauti šį mitą, buvau labai skeptiškai nusiteikusi, nes aš nesu viena iš tų hipių, kurie nuolatos geria, rūko žolę, bastosi po pasaulį ir teigia, jog tokiu būdu jie esą laisvi paukščiai. Keisčiausia, kad aš pajaučiau tą laisvę. Net neprireikė svaigalų. Aš tiesiog keliavau, kopiau į kalnus, miegojau miškuose, išbraidžiau visas jūras, naktį džiaugdavausi žvaigždėtu dangumi. Dabar jau antra savaitė kaip esu grįžusi. Šiandien Justui parašiau, kad grįžau, bet nesitikėjau sulaukti atsakymo. Pakėliau galvą ir nusišluosčiau ašaras. Mano pasaulio kraštas. Nusišypsojau. Juk visada galvojau, kad kažkur labai toli egzistuoja visų pasaulio kraštas. Tik dabar suvokiau, kad kiekvienas turime savo. Perkėliau per atramą vieną koją, paskui kitą. Pasirodo, kitoje pusėje stovėti įmanoma tik ant pirštų galų. Rankomis stipriai įsitvėriau atbrailos. Pažiūrėjau žemyn ir iškart nukreipiau žvilgsnį į viršų – mane surakino baimė. Tai taip aukštai. Visai nebegalėjau pajudėti. Mano kvėpavimas dažnėjo, bandžiau jį suvaldyti, kad neapsisuktų galva ir nenugarmėčiau žemyn. Buvo taip baisu, net nepravirkau. Tuomet kažkas uždėjo savo ranką ant manosios. Iš tos baimės net nekrūptelėjau. Išgirdau Justo balsą: – Ką čia išsidirbinėji, lipk atgal. – Negaliu, bijau, nukrisiu. – Aš tave prilaikysiu, nenukrisi. – Tikrai nukrisiu. – Pasitiki tu manim ar ne? – galiausiai suirzo. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Justas laikė mane už dešinės rankos ir aš atsar-

giai kaire ranka paleidau atramą, greitai perkėliau kairę koją ir įsikibau vėl į atbrailą. Kai pamačiau Justą, pasidarė šiek tiek ramiau. Turbūt iki tol maniau, kad man vaidenasi. – Gerai, turi perlipti. – Bet aš vis vien labai bijau, – pradėjau verkšlenti. Pažvelgiau jam į akis. – Nagi, vienas, du, trys, – šiaip ne taip išsiropščiau. Iškart puoliau jam į glėbį ir pradėjau verkti. Kūkčiojau, kol pasidarė gėda, todėl nubėgau į vonią. Perliejau veidą šaltu vandeniu. Nusiraminau. Grįžau į kambarį. Justo nebuvo. Nors nelabai noriai, bet nuėjau į balkoną – ten irgi nėra. Visur patikrinau. Išėjo? Paėmiau telefoną ir susiradau jo numerį. „Šis numeris negalioja“. Įėjau į žinutes. „Žinutės išsiųsti nepavyko“. Grįžau į balkoną ir žvilgtelėjau žemyn.

Tebūnie Pro Marijos langą taip akinamai švietė mėnulis, kad net atsukus jam nugarą, jis taip į ją įsistebeilijo, jog atrodo, kad joje pradegins skylę. Taip Marija ir vartėsi – tai ant vieno šono, tai ant kito, bet niekaip negalėjo ignoruoti to blyno danguje. Galiausiai atsigulė veidu į jį. Kuo jis toks ypatingas, kad taip naglai elgiasi? Žiūrėjo žiūrėjo, bet neįžiūrėjo jo ypatybės. Netikėtai jos žvilgsnis nukrypo į namo, pūpsančio po tuo naktiniu žibintu, stogą. Kas ten? Ji neaiškiai pamatė kažkokią tamsią dėmę ant stogo krašto. Prisimerkė, bet vaizdas vis vien liejosi. Atsikėlė iš lovos ir nuo palangės pasiėmė akinius. Kur kas geriau. Dabar ji aiškiai pamatė – ten žmogus. Ją nupurtė šiurpas, nejau jis ruošiasi šokti? Dar kelias minutes stovėjo į jį įsistebeilijusi. Siluetas sėdėjo ant stogo krašto, pasirėmęs rankomis ir tabaluodamas kojomis, kaip mažas vaikas. Turbūt reikėtų kažkam pranešti, pagalvojo Marija. Tuomet pamatė, jog žmogus iš kažkur išsitraukė lapą ar sąsiuvinį ir pradėjo rašyti. Atsisveikinimo laiškas? Ne, nieko nebus, kol ji kam nors praneš, jis spės nušokti. ► 53

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSas

◄ Marija net nepersivilkusi pižamos šoko į batus, užsivilko paltą ir nelaukusi lifto nudūmė laiptais žemyn. Greitai kirtusi gatvę pribėgo prie savižudžio namo pirmosios laiptinės ir sustojo. Reikėjo suvesti kodą arba paskambinti į kurį nors butą. Šūdas. Kitose laiptinėse bus tas pats. Tačiau jai pasisekė, kažkoks vaikėzas, matyt, bėgdamas iš namų, padarė jai paslaugą ir ji galėjo įeiti. Pakilo į viršutinį aukštą, bet durys, vedančios ant stogo, buvo užrakintos spyna. Nu, velnias! Galbūt jis jau ruošiasi šokti! Nusileido liftu žemyn ir, bėgdama iki kitos laiptinės, apsižiūrėjo aplink – ne, jokio kūno nėra. Vėl kodas. Žinodama, kad negali ilgai laukti, surinko bet kokio buto numerį. – Taip... – iš balso aiškiai girdėjo, kad kažką prikėlė iš sapno. – Atidarykite duris, – bet pašnekovas padėjo ragelį. Surinko kitą numerį ir nieko nelaukusi iškart isteriškai išbėrė: – Mama, atidaryk duris, kažkokie vaikinai mane vejasi, – bemaž išspaudė ašarą, bet neprisireikė, nes signalas

iškart supipsėjo, ir ji skuodė į vidų. Taip ir nesužinos, kam turi būti dėkinga, tačiau Marijai dabar visai ne tas galvoje. Jeigu tas žmogus jau bus nušokęs, ji šoks paskui. Dėkojo Dievui, kad liftas buvo pirmame aukšte ir ji iš karto galėjo juo pakilti, o po to dar kartą padėkojo Aukščiausiajam, kad stogo durys nebuvo užrakintos. Iš tos didelės baimės, kad nepamatys Savižudžio, jai pritrūko oro ir ji pradėjo dusti, tačiau tuoj pat aprimo, pamačiusi jį lygiai taip pat sėdintį, kaip ir prieš tai. Kaip dabar prie jo prieiti neišgąsdinus? Dar to betrūko, kad ji išgąsdindama prisidėtų prie tokio žiauraus likimo. Ji sustojo. – Gali prieiti, neįkasiu. – pasakė Savižudis. Matyt, išgirdo jos garsų šnopavimą. Priėjusi arčiau ji pamatė, kad tai – jos amžiaus vaikinas. Visai neatrodė kaip savižudis – nei liūdnas, nei vienas iš tų tamsiai besirengiančiųjų, kurie mėgsta save žaloti. Marija jautėsi lyg liežuvį prarijusi, niekaip nesugalvojo, ką pasakyti. – Atbėgai čia tekina, – konstatavo faktą. Jis matė?

Mindaugo Gabrėno / eFoto nuotr. 54

– Ką čia darai? – paklausė nei šį nei tą. – Rašau dainą, – lyg niekur nieko atsakė ir toliau kažką rašė. Marijai buvo baisiai nesmagu, kad jis sėdi ant paties krašto. – Ateik, prisėsk, – atrodo, kad perskaitė jos mintis. Ji nutarė ignoruoti šį siūlymą, nes iš tiesų jautė, kaip linksta keliai vien nuo minties, kad turės prieiti prie tos prarajos. – Nenori, nereikia. Bet žinok iš čia – žymiai gražesnis vaizdas. – Įkvepia rašyti? – Ne, aš čia ne dainos rašyti atėjau, – tada Marija metė pasimetusį žvilgsnį į jo sąsiuvinį. – O šita... na, taip išėjo. Pamačiau tave ir nutariau parašyti dainą. Žodžiai patys atėjo į galvą. – Palauk, mane? – turbūt kažko nesuprato. – Taip, va tame lange, – ir parodė kažkur maždaug į jos kambario langą. Marija slapčia įsignybė sau į ranką. Nesapnuoja. Kas čia darosi? – Parodyk, – nevyniojo žodžių į vatą. Šiaip pirmiau kilo mintis bėgti nuo šito keistuolio kuo greičiau atgal namo, bet jei jau įsivėlė į visa tai, tuomet tebūnie. Keistuolis nieko nesakęs padavė užrašus. – Čia ne tavo žodžiai! – Marija siaubingai įsižeidė. – Čia gi Bitlai! – ji čia atbėgo jam gelbėti gyvybės, o jis iš jos tyčiojasi. – Kaip tai? – pamačiusi nuoširdų pasimetimą jo veide, ji nustebo. – Aš niekada nesu klausęsis jokių Bitlų. – Čia gi „Let it be“, – suurzgė Marija. Kas nežino Bitlų? – Čia mano žodžiai, man jie atėjo į galvą ir aš juos užrašiau, – visai ramiai paaiškino keistuolis. Marija suprato juo tikinti, bet niekaip negalėjo suvokti, kas vyksta. Ji visai įsidrąsino: – Atėjai čia žudytis? – tiesiai šviesiai šovė. – Ne, – pasiėmė rašiklį ir toliau rašė. – Tada ko čia atėjai? – toliau tardė. – Pabūti. Ak, pabūti! Jis toliau įnirtingai rašė. – Ką čia vėl rašai? – nepatenkinta paklausė. – Sugalvojau dainos pabaigą, – ir padėjo tašką. Marija, jau spjovusi į savo baimę, priėjo arčiau ir užmetė akį. Vėl apėmė pyktis. – Tu turbūt būsi Marija? – nei iš šio, nei iš to paklausė Keistuolis. – Tu tai turbūt Keistuolis... – labiau sau nei jam metė Marija, jau eidama durų link.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSas

– Ačiū tau. Marija atsisuko. Keistuolis į ją net nežiūrėjo, todėl ir nesuprato, ar tai buvo skirta jai. Tiek to, ši naktis ir taip per daug keista. Grįžusi krito į lovą ir, keisčiausia, iškart užmigo. Marija atsibudo nuo įkyrios melodijos, skambančios jos galvoje: „When I find myself in times of trouble Mother Mary comes to me Speaking words of wisdom Let it be“

Do re mi Griaučiai kabėjo ant drabužiams skirtos pakabos, jie puikiai derėjo prie rūbų, esančių spintoje. Apsnūdusi, o gal vis dar besapnuodama, prie jų priėjau. Nusikabinau. Bandžiau pasimatuoti. Nepavyko. Neelastingi, „nesitampo“, kaip sakoma. Nesvarbu. Nusisukau ir išėjau iš kambario. Po kelių minučių grįžau. Jau visiškai blaiviu protu, atsibudusi. Priėjau prie griaučių. Nusikabinau. Vėl pabandžiau juos apsivilkti. Vėl nepavyko. Na, ką padarysi. Pakabinau juos spintoje, uždariau jos duris ir išėjau iš kambario. Šįkart grįžau vėliau. Praėjus vienuolikai minučių ir trisdešimt vienai sekundei. Bet į spintą nelindau. Tik pradariau dureles ir žvilgtelėjau. Apskritai neilgai spoksojau. Apie pusdienį. Po to iškart nuėjau į kitą kambario galą ir atsisėdau prie rašomojo stalo. Nepatogu. Atsisėdau ant rašomojo stalo. Atsistojau ant rašomojo stalo. Nušokau nuo rašomojo stalo. To man nepavyko padaryti grakščiai ir lengvai, kojomis palietusi grindis paslydau ir aukštielninka drėbiausi prasiskeldama galvą. Rankomis ją apčiupinėjusi supratau, kad visai aš jos neprasiskėliau, pasirodo, tik sutrenkiau. Nieko tokio, niekas nenukentėjo. Ten, galvoje. Na, nelabai ir buvo kam. Dar vieną kartą, paskutinį, nuėjau prie spintos ir nuo pakabos nusikabinau kaulėtojo kostiumą. Ir dar kartelį, kuris tikėjausi nebepasikartos, bandžiau tapti juo ar bent jo dalimi. Ir, po velnių, man vėl teko išeiti iš kambario.

Mindaugo Gabrėno / eFoto nuotr.

*** Negrįžau septynias aštuonias savaites. Iš proto išėjau po dviejų. Nustojau reaguoti į aplinką po keturių. Nustojau valgyt po šešių. Nustojau kvėpuoti po... Na, kvėpuoti aš tikrai nenustojau. Mirksėti irgi. Peržengiau namų durų slenkstį, o kambario durų slenkstis man buvo lyg kartis kliūčių ruože, kurią aš skriste praskriejau. Pribėgau prie kaulėtojo pakaruoklio, staigiu mostu nukabinau ir šokte įšokau į jį. Aha, per lėtas sureaguoti, o aš labai gudri viską daryti staigiai ir varžovui dar nepasiruošus. Še tau, Narnijos valdove, pajusk kartų pralaimėjimo skonį. Deja, pajutau ir aš. Kartėlį. Lyg ir akis perštėti pradėjo. Atrodo, ne taip jau malonu būti apsivilkus griaučius. Galvoju, gal net keista, nenormalu. Nei laisvai judėti, nei laisvai mąstyti, žodžiu – nė iš vietos. Jaučiuosi visai kaip nuotrauka,

įsprausta į rėmelius. Nė trupučio laisvos erdvės, vietos skirta būtent tiek, kiek tau reikia. Ne daugiau. Išmatavimas 45x167cm. Rėmelių spalva balta. Nusivilkau juos greičiau, nei spėjau sugalvoti tai padaryti, mečiau žemėn, daužiau į sieną, mindžiau, laužiau ir draskiau. Trupinius sušlaviau. Mažesnius gabalėlius surinkau ir išmečiau. Didesnius, vis dar išlaikiusius formą ir nepažeistus kaulus pasilikau. Du didžiausius paėmiau į rankas. Patrankiau vieną į kitą. Nusišypsojau. Kiekvienoje rankoje turėdama po kaulą priėjau prie radiatorių ir perbraukiau per jų paviršių. Taip porą kartų. Tuomet atsigręžiau į viršų, ištiesiau ranką ir nestipriai trinktelėjau į lempą. Stalui taip pat kliuvo. Tada vėl lempos eilė. Visiems daiktams buvo skirtas laikas pasireikšti. Paskui viską pakartojau. Bene tūkstantį kartų. Tą kartą girdėjau pačią gražiausią melodiją savo gyvenime. 55

LAURAI

Mokslininkė, kultūro

Istorikė I.Lukšaitė M.L.Rėzos premiją simbolizuojantį ženklą priėmė iš Neringos mero Dariaus Jasaičio rankų. Mariaus Matulevičiaus ir Liudviko Rėzos kultūros centro archyvo nuotr.

Simboliška, kad 2017-aisiais paminėjus Reformacijos 500 metų jubiliejų, o 2018-aisiais įžengus į Lietuvos valstybės šimtmečio metus, kasmetė Neringos savivaldybės Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija įteikta vienai žymiausių Lietuvos istorikių – doc. habil. dr. Ingei Lukšaitei, kurios darbų pagrindu išugdyta ne viena jaunųjų istorikų karta. 56

Raimonda RAVAITYTĖ-MEYER

Reformacijos istorikė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė pastebėjo, jog tinkamesnio laiko dr. I.Lukšaitei įteikti M.L.Rėzos premiją negalėjo būti: viena vertus, ji pirmoji šalyje pradėjo nagrinėti Reformacijos procesą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, kita vertus, I.Lukšaitės tėvai ir protėviai per kelias kartas formavo tas vertybes, kurios mus atvedė į Vasario 16-osios Lietuvą.

„Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“, – cituodamas Pauliaus laišką romiečiams, premijos laureatės pristatymo kalbą pradėjo istorikas, I.Lukšaitės mokinys dr. Deimantas Karvelis, priminęs, jog būtent šis laiškas iš Naujojo Testamento 1515 m. susprogdino jaunojo augustinų vienuolio Martyno Liuterio širdį, jo žodžiais tariant, atgimdė jį iš aukšto ir pakreipė į tai, ką vėliau visas pasaulis pavadino Reformacija. „Kokia yra Reformacijos istorikė dr. Ingė Lukšaitė? Kokią pagarbą jai privalome atiduoti?“ – retoriškai klausė D.Karvelis, sugebėjęs surasti tinkamus žodžius ir meistriškai įvardijęs tai, kas telpa kelių dešimtmečių akademiniuose tyrinėjimuose.

LAURAI

ros atminties kūrėja Ingė Lukšaitė: Šiandien atvirumą pasauliui mes suprantame kaip kosmopolitizmą, o ne kaip gebėjimą perimti tai, kas yra geriausia, perkurti ir išlikti savimi. „Žodis „Lietuva“ pirmą kartą Žemėje buvo užrašytas moters vienuolės ranka kažkada Kvedlinburgo analuose. Lygiai taip geriausia, kas lietuviškai yra parašyta apie Reformaciją, padaryta taip pat moters tyrinėtojos ranka, – kalbėjo D.Karvelis. – Jeigu dr. I.Lukšaitė nieko daugiau ir nebūtų parašiusi, jau vien už monografiją „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“ būtų verta visų įmanomų kultūros ir mokslo premijų.

Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. D.Karvelio rankose – dvi 2017-aisiais – Reformacijos metais išėjusios dr. I.Lukšaitės knygos: naujausioji „Kai tikėjimas keitė pasaulį... Reformacija Lietuvoje“ ir „Die Reformation“ – vokiečių kalba išleista „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“.

Neįmanoma pervertinti Dar gūdžiu sovietmečiu dr. I.Lukšaitė pradėjo tyrinėti tam laikui sudėtingas temas – lietuvių kalbos ir Reformacijos istoriją, o tai buvo didžiulis iššūkis. „Mokslininkei niekada nereikėjo daryti savo darbų ir pažiūrų „revizijos“. Nesvarbu, kada jos darbai buvo publikuoti – dabar ar anuomet, – jie turi ir turės išliekamąją vertę, – įsitikinęs D.Karvelis. – I.Lukšaitė yra mokslininkė, kuri imdavosi tų temų, kurios būdavo užmarštyje, atrodė niekam nereikalingos.“ Mokslinius tyrinėjimus pradėjusi nuo radikaliosios Reformacijos krypties, dr. I.Lukšaitė iš užmaršties į kultūros lauką sugrąžino daugelį iškiliausių asmenybių. Ko vertas vien Stanislovas Rapalionis, jo surastos ir publikuotos daktaro tezės! S.Rapalionis yra pirmasis lietuvis, Europoje apsigynęs teologijos daktaro disertaciją. O Saliamonas Risinskis (miręs 1625 m.), išleidęs pirmąjį patarlių rinkinį, deja, taip ir liko daugeliui nežinomas. O kur dar

Dr. I.Lukšaitės knygos sunkiai telpa ant vieno stalelio.

Andriaus Volano, XVI a. antrosios pusės teologo ir mąstytojo (jo garsi frazė „niekas negimsta nelaisvas“), teologiniai traktatai ir laiškai. Lietuvos edukologijos universiteto profesorius dr. D.Karvelis prisipažino

jauniems žmonėms nuolatos cituojantis dar vieną dr. I.Lukšaitės iškeltą šviesuolį – XVII a. protestantų pedagogą, mokslininką Adomą Rasijų, sugebėjusį luominės epochos laikais parašyti traktatą, kas yra tikras aristokratas. Anot jo, tai žmogus, ► 57

LAURAI

Su M.L.Rėzos premijos laureate I.Lukšaite (antroji iš kairės) – kolegos mokslininkai D.Karvelis, D.Kšanienė ir S.Pocytė.

◄ kuris yra nepaprastai mokslingas ir išsilavinęs kurioje nors srityje, be to, yra ypač dievotas ir pamaldus. Štai kas yra tikras kilmingumas! Neįmanoma pervertinti ir mokslininkės parengtų šaltinių publikacijų, iš kurių klaipėdiečiams ypač aktualūs „Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčios vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai“ ar Marko Pretorijaus raštai.

Unikalus palikimas Kalbėdamas apie fundamentaliausią dr. I.Lukšaitės darbą – jos monografiją „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“, D.Karvelis rėmėsi prof. Zigmanto Kiaupos žodžiais: „Tyrinėjimas, išvedantis iš reformacinio judėjimo į visapusišką Lietuvos kultūros pasaulio pažinimą, jo sintezė. Tai yra Lietuvos istoriografijos viršūnė.“ Dr. I.Lukšaitė nekartoja vokiečių ar lenkų istoriografų, ji visada nagri58

nėja kažkokią naują problemą. „Tai yra visiškai kitoks – aukštesnis metodologinis Reformacijos tyrimo lygis, jau nekalbant apie sintezės turinio dalykus“, – pastebėjo D.Karvelis, priminęs ir kitus daug pasakančius faktus: I.Lukšaitė pirmoji mūsų istoriografijoje pabandė atskirti Reformaciją Lietuvoje nuo Reformacijos Lenkijoje, taip pat pirmoji sugretino Didžiąją Lietuvą ir Mažąją Lietuvą, ieškodama tarp jų esančių kontaktų. „Nepriklausomoje Lietuvoje beveik niekas nenagrinėjo tylinčios daugumos tematikos, t. y. valstiečių kultūros. Visi metėsi į elitinę kultūrą, pagalvoję, kad tik sovietinė istoriografija, nušvietusi klasių kovą, turi rūpintis valstiečiais. O I.Lukšaitė ėmėsi Reformacijos santykio su liaudies kultūra analizės ir rekonstrukcijos“, – tęsė D.Karvelis. Dr. I.Lukšaitės mokslinių darbų bibliografija – įspūdinga (daugiau nei 180 straipsnių ir knygų) – ir ji nėra baigtinė. Išskirtinis šio turtingo palikimo bruožas – visi tekstai yra unikalūs. D.Karvelis išskyrė tris bruožus, būdingus I.Lukšaitės raštams: ypatingas dėmesys pirminiams archy-

Ingė Lukšaitė: Mes, istorikai, turbūt nieko daugiau ir negalime nuveikti, tik sudaryti galimybę visuomenei suvokti kultūrinės atminties jėgą. viniams šaltiniams, darbas su retaisiais spaudiniais ( XVI–XVIII a.) ir, kas yra sunkiausia, – sugebėjimas, remiantis surinkta medžiaga, parašyti istorijos sintezės naratyvą. Nepaisant to, kad Lietuvoje šiandien apie Reformaciją yra nemažai publikacijų, ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti tyrinėtojus, kuriems būdinga labai aukšto lygio teorinė refleksija. Pasak D.Karvelio, I.Lukšaitė sugebėjo sukurti istorinės raidos koncepciją. Istoriko darbe pasiekusi patį aukščiausią lygmenį, Lietuvai mokslininkė padovanojo net tris iškilius mūsų tautos kultūros sintezės darbus: pirmasis, parašytas dar 1981 m., – „Lietuvos kultūros istorijos

LAURAI

Susijungę du Neringos folkloro ansambliai – nidiškių „Giedružė“ ir juodkrantiškių „Aušrinė“ – padainavo ne tik evangelikų liuteronų giesmių, bet ir M.L.Rėzos užrašytų dainų.

bruožai“, antrasis – jau minėta studija „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“ ir trečiasis – „Lietuvos istorijos“ V tomas (bendraautorė). Apie I.Lukšaitės darbų vertę byloja ir tas faktas, jog po 18 metų nuo parašymo monografija „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“ buvo išversta į vokiečių kalbą, o jos pristatymas 2017 m. Leipcigo knygų mugėje Vokietijoje sukėlė tikrą kultūrinį ažiotažą.

Įteikiant premiją Į Juodkrantę atvykusi atsiimti M.L.Rėzos kultūros ir meno premijos, dr. I.Lukšaitė iš Vilniaus atsivežė ir savo naujausią knygą – plačiajai visuomenei skirtą „Kai tikėjimas keitė pasaulį... Reformacija Lietuvoje“, kuri vasarį bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje. „Kuo daugiau dirbu, tuo labiau įžvelgiu Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakų mūsų

moderniojoje kultūroje. Jei pabandytume įsivaizduoti, kad nebūtų Mažvydo, Bretkūno, Vilento, nebūtų Kleino pirmosios gramatikos, nebūtų Donelaičio, Rėzos, mes pasijustume labai skurdūs... – kalbėjo I.Lukšaitė, priminusi, jog XIX a. Lietuvos atgimimas buvo įmanomas tik dėl Mažosios (Prūsijos) Lietuvos. – Iš tiesų, jei tiksliai sakytume, tai nebuvo atgimimas. Tai buvo gebėjimas atsistoti ant kojų, ir tą galimybę sukūrė Mažosios Lietuvos žmonės.“ „Šiandien atvirumą pasauliui mes suprantame kaip kosmopolitizmą, o ne kaip gebėjimą perimti tai, kas yra geriausia, perkurti ir išlikti savimi“, – paralelę tarp anų ir šių laikų nubrėžė devintoji M.L.Rėzos premijos laureatė. „Mes, istorikai, turbūt nieko daugiau ir negalime nuveikti, tik sudaryti galimybę visuomenei suvokti kultūrinės atminties jėgą“, – baigdama pasakė iškili kultūros ir istorijos tyrėja, ilgus dešimtmečius rašanti mūsų tautos kultūros atminties studiją. Thomo Manno kultūros centro direktorė dr. Lina Motuzienė laureatei padėkojo už jos asmeninį – mokslininkės ir žmogaus –

pavyzdį, jaunus doktorantus įkvėpusį nenuleisti rankų, patikėti savo jėgomis ir baigti pradėtus darbus. Apie dr. I.Lukšaitės indėlį, jauname Klaipėdos universitete 15 metų ugdant doktorantus, kalbėjo ir šio universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė doc. dr. S.Pocytė. O šio instituto doc. dr. Nijolė Strakauskaitė išskyrė kolegės nuoširdumą, jos patarimus, kurių mokslininkė niekada negailėjo, o tai šiandieniniame akademiniame pasaulyje yra reta: „Pokalbiai universitete tarp paskaitų su I.Lukšaite buvo visada prasmingi, profesiniu požiūriu inspiruojantys ir intriguojantys, verčiantys pasigilinti į vieną ar kitą Prūsijos Lietuvos istorijos aspektą.“ „I.Lukšaitė yra lietuvių kultūros ir mokslo reiškinys. Galbūt nedaugeliui žinoma, kad I.Lukšaitė yra dabar leidžiamų M.L.Rėzos raštų krikštamotė. Lietuvoje rusenusiai idėjai ji įpūtė ugnies“, – sveikinimo kalboje pasakė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja dr. Liucija Citavičiūtė, šiandienėje Lietuvoje labiausiai besigilinanti į M.L.Rėzos palikimą. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Restoranas „Sanssouci“ buvusioje Liepojos (dabar – Herkaus Manto) gatvėje.

Tauralaukio kavinė.

Žvilgsnis į senosios Klaipėdos kasdienybę ir šventines akimirkas Laimė nepastovi: ji kinta kaip mėnulio fazės. Ši sentencija buvo užrašyta ant Karaliaučiaus Žaliųjų vartų bokšto. Šiandien nepasakysime, kodėl atsirado šis įrašas ir ką jis turėjo miesto gyventojams priminti. Bet tas posakis skatina pagalvoti apie egzistencijos laikinumą. Atmintis yra atsvara viską su savimi nusinešančio laiko tėkmei. Kartais ir paprasčiausi praeities buities vaizdeliai būna iškalbingi. Nors akies krašteliu žvilgtelėkime į senosios Klaipėdos gyventojų kasdienybės valandas ir šventines akimirkas.

Jovita SAULĖNIENĖ

Mėgo stipriai pavalgyti Senosios Klaipėdos gyventojai mėgo stipriai pavalgyti. To priežastis – geografinė padėtis, atšiaurokas klimatas ir aktyvus 60

gyvenimo būdas. Kūrybingi, turintys humoro jausmą klaipėdiečiai parodė nemažai išmonės, priimdami vieno ar kito valgio receptą bei gėrimą, tą jų vadintą „skystąją palaimą“. Klaipėdiečių racione anuomet dominavo riebus, sunkus ir rūgštus maistas, kuris dar turėjo būti ir kaip reikiant pasaldintas. Populiarūs buvo rūkyti lašiniai, o rūgšti grietinė – nepamainomas pagardas stirnie-

nos nugarinei, kiškio kepsniui, viščiukams, gūžinėms salotoms, agurkų mišrainei, lašinukų prismaigstytai lydekai. Be grietinės buvo neįsivaizduojami barščiai, virti su jautienos gabalu, paskaninti druska, cukrumi ir actu, taip pat rūgštynių sriuba, kurios riebioje žalioje tirštynėje dar ridinėjosi kietai virti kiaušiniai. Galingas dubuo sriubai paprastai būdavo pripildomas iki kraštų ir būtinai išvalgomas visas. Mėgtas saldžiarūgštis padažas su grietine virtinukams, prie jų pilkieji žirniai, nekalbant jau apie rūgščią grūstinę. O žąsies skrandžio ir širdies troškinys, su avižų koše ir actu suvirintas, buvo tokie „ašaringi“ valgiai, kokius iš pradžių reikėjo įveikti ir perprasti, kad, anot ragavusiųjų, „paskui dar karščiau juos pamėgtum“. Klaipėdiečių namų virtuvėse gamintas ir Karaliaučiaus žarnokų troškinys. Tai gardus patiekalas iš kapoto jaučio skrandžio ir žarnų, kurios, anot senųjų klaipėdiškių, „po ilgiausių plovimų ir kitokių iškilmingų ritualų per šešias aštuonias valandas subręsta tobulybei, visiems patyrusiems mėgautojams yra aukščiausia sąvoka ir simbolis“.

KULTŪROS ISTORIJA

Restoranas „Karališkoji giraitė“.

Kurhauzo sode Smiltynėje.

Gėrimų tradicijos

Kavinė „Pajūrio vila“ Giruliuose.

Šventas reikalas klaipėdiečiams buvo tradiciniai šeimyniniai pietūs, kai sekmadieniais prie stalo susirinkdavo visa šeima – su vaikais, vaikaičiais, jų auklėmis... Prireikdavo prosenelių ir senelės valgių gaminimo knygų, kad paruoštų pietums „sudėtingus – net sunkius patiekalus“. Šitame šeimos pobūvyje nutikdavo visokiausių įdomių dalykų... Mieste buvo populiarūs ir kviestiniai pietūs, kurie prasidėdavo 15 val. ir tęsdavosi iki pat vėlyvo vakaro. Po sočių pietų būdavo geriama kava, kartais – arbata, vėliau valgoma iškilminga vakarienė su privalomu šampanu, portveinu. Buvo stengiamasi svečius pamaloninti arba, anot prancūzų vicekonsulo Klaipėdoje Šarlio Dohsės, kuris svečiavosi pas burmistrą Zimermaną iš Saksonijos, Domenų patarėją Šumacherį, komercijos patarėją škotą Masoną, anglų konsulą Hertšelį ir kitus miestiečius, „užversti svečius rečiausiais valgiais, Vengrijos ir Reino vynais, idant

suteiktų didžiausią malonumą“. Ne vienam po tokių gausių ir linksmų vaišių sunegalavus tekdavo prisiekti sau „daugiau nieko pas juos nepaliesti“...

Senosios Klaipėdos gyventojams reikėjo ne tik sočių ir gausių valgių, bet ir stiprių gėrimų. Tas pomėgis pirmiausia siejamas su Prūsijos istorija ir riteriais, kurie kadaise iš visos Europos traukė į šiuos kraštus. Riteriai buvo „nuotykių mėgėjai, užsigrūdinę šiurkštuoliai, mokėję vertinti deginančiojo taurę“. Gėrimų tradicijas lėmė ir supantys vandenys. Štai Rusnėje atsiradusio „Vandens punšo“ receptas toks: portveino katilą užkelti ant ugnies ir pamažėle pilti konjaką. Buvo rekomenduojama šiuo gėrimu mėgautis plūduriuojant ant vandens... Įtakos gėrimams turėjo ir Rytprūsių klimatas. Tiek šaltais žiemos vakarais, tiek žydint sodams buvo įprastas stiprus vyriškas gėrimas grogas ar dar vadinamas „Rytprūsių gegužės gėrimas“: „romo privalu, cukraus galima, vandens nebūtinai...“ (Bruno le Coutre). ►

Kavinėje „Pajūrio vila“ Melnragėje. 61

KULTŪROS ISTORIJA

Klaipėdiečių racione anuomet dominavo riebus, sunkus ir rūgštus maistas, kuris dar turėjo būti ir kaip reikiant pasaldintas.

Šaulių namų sode. ◄ Kiti stiprieji gėrimai patraukia dėmesį ir spalvingais pavadinimais: „Pipirinis“ – ugninė pipirų degtinė, „Mažasis gaisrininkas“ – žolelių trauktine „nukaitinta“ degtinė, „Ruonis“ – punšas su baltuoju vynu, „Ledlaužis“ – iš raudonojo vyno ir arako, Jamaikos romas buvo pilstomas iš didelių vytelėmis apipintų vyno butelių. Tačiau jų visų „karalius“, išlikęs iki šių dienų – „Meškinis“, kuris ruošiamas iš geriausio medaus, degtinės, užpilant ant eglės pumpurų. Tai maloniai gerkle nubėgantis gėrimas, kurį skanauti reikia atsargiai: Šis gėrimas laukine ugnimi per gyslas poška, atkunta senos aistros, nukaršęs tampa jaunu. Jis verčiasi per žarnas lyg pragaro nektaras, viduj smagiai sušildo ir atveria akis. Jauti jį šėlstant, bet mauki dar ir dar vieną, per odines kelnes tvirčiausias skylę degina. Palieka pėdsakus ugnies ir ant medinio suolo (Heinzas Harnakas. „Meškinis“) Senojoje Klaipėdoje buvo populiarios kadaginė, olandų „Genever“ degtinės, taip pat prancūziškas konjakas, švediškas punšas, „Rygos balzamas“. Net vardinių gėrimų būta. Žurnalistas ir rašytojas P.Andriušis, Klaipėdoje gyvenęs 1934–1939 m., mini, jog ties „Ryto“ leidykla buvo laukininkų užeiga, kur galėjai gauti gėrimą „Gintalas mit Tramišius“. P.Gintalas – poetas, aktorius, 62

Asmeninio archyvo nuotr.

dramaturgas, buvęs Klaipėdos krašto darbininkų susivienijimo reikalų vedėjas ir „Darbininko“ redaktorius. G.Tramišius – laikraščio „Lietuvos keleivis“ redaktorius.

Gal puodelį kafijos?.. „Galėčiau išmatuoti savo gyvenimą kavos šaukštais“, – sakė XX a. poetas T.S.Eliotas. Ne vienas ir iš mūsų taip pat galime vertinti savo gyvenimo valandas sparnuotas, praskriejusias prie kavos puodelio, kai slapčiausios mintys virsta žodžiais ar mėgaujamasi gėrimu paskendus savyje. Tas kvapnus kavos aromatas atveria sielas savęs pažinimui, atskleidžia šalia esančio žmogaus paslaptis. Tik, anot Š.M. de Taleiranos-Perigoro, „kava turi būti juoda kaip velnias, karšta kaip pekla, tyra kaip angelas ir saldi kaip meilė“. Kavos puodelis – kaip tam keliautojui kelionės lazda – puikus orientyras atskleisti ir Mėmelio gyventojų buitį, jų gyvenimo būdą, charakterį, skonį. Neveltui bene populiariausias mieste klausimas skambėjo taip: „Gal pageidausite puodelį kafijos?“ Itin populiari buvo „Mėmelio kava“, kurią, anot žurnalisto P.Andriušio, „kliniškai švarios padavėjos“ bene geriausiai serviruodavo „Pajūrio vilos“ restorane. XX a. pr. madinga tapo „Kuršių kava“, vėliau pamėgta ir ugningoji „Kazokų kava“... Įvairių rūšių kavos

gėrimo išradingais pavadinimais buvo apstu. „Mėmelio kava“ garsėjo ir už miesto vartų. Užmiesčio užeigose galima buvo mėgautis ir namuose išsivirta kava. Štai iškylautojai ar lynu tempiamu keltu Danės upe, ar valtimis, ar baidarėmis atskubėję į Tauralaukio kavinę, už nedidelį mokestį gaudavo puodelių, lėkščių ir didelį baltą kavinuką. Į jį sukliuksėdavo atsivežta kava. Už verdantį vandenį irgi tekdavo susimokėti. Tik, anot liudininkų, lauke prie stalų „reikėjo būti labai atsargiems, kad ponios šeimininkės Flick vištytės neimtų lesinėti pyrago nuo lėkštės, nes šioje vietoje augo ypač drąsi ir akiplėšiška vištų padermė“. Su kava susijusi ir ne viena linksma istorija. Tikriausiai daugeliui žinomą pasakojimą, užrašytą dr. Kitelio, dar prisiminkime. Tai atsitiko 1874 m. Gumbinėje. Pašto direktorius pranešė Gumbinės krašto vyriausybės prezidentui, kad vyksta į komandiruotę į Rusnę. „Jūs ten pasigersite!“ „Ne...“ Sukirto lažybų. Prezidentas savo bičiuliui į Rusnę išsiuntė telegramą, nurodydamas: „Sudorok jį!“ Valdininkas iš tikrųjų laikėsi tvirtai, tačiau po apsilankymo briedžių gausa garsėjančioje Ibenhorsterio girininkijoje, spiginant šalčiui, mielai priėmė kvietimą atsigerti kavos ūkininko namuose. Šiltame kambaryje ponams buvo patiekta karšta, stipriai pasaldinta kava su daug grietinėlės. Jie išgėrė kelis puodelius, ir nuotaika vis žvalėjo. Kitą dieną į Gumbinę iškeliavo telegrama: „Aš jį sudorojau.“ Gudrybė paprasta: gardžioji kava buvo užplikyta romu ir portveinu vietoj vandens. Taigi, kas paneigs, jog Mėmelio kultūros paveikslo dėlionėje svarbus akcentas – ir kavos puodelis?

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8