Gyvenimo gurmanai by Gurmanai

gyvenimo

Apie ką šis numeris: 4- Kas yra gyvenimo gurmanai? 6 - Gurmaniški pokalbiai 10- Fermentacijos pasaulis 14 - Klajonės 20 - Grill malonumai 26 - Fotografų patarimai vestuvių sezonui 28- Šalių virtuvės – Japonija 32 - Gurmanai rekomenduoja 34 - Saldžioms uogų akimirkoms

Elektroninis žurnalas „Gyvenimo gurmanai“ Žurnalą kuria ir dalinasi jungtinė kūrybinė komanda. Bendraukime gyvenimogurmanai@gmail.com @gyvenimogurmanai Žurnale panaudotos nuotraukos ir tekstai: Gintarė ir Alvydas Kučai Mukatanas Kumutės virtuvė Skanios Bajalių istorijos

Dizainas: Inga Pauliūnienė Skanios Bajalių istorijos

___________________________________ © Autorinės teisės saugomos Draudžiama kopijuoti ir/ar platinti atskiras grafines ir/ar tekstines leidinio dalis be išankstinio kūrybinės komandos sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant žurnale esančią informaciją būtina nurodyti šaltinį.

kas yra gyvenimo gurmanai?

Didžiają dalį gyvenimo mes pramiegame, kitą dalį pradirbame, toliau seka dalis šeimai,

laisvalaikiui ir neišvengiamai maistui. Vienok net kiekvienoje akimirkoje galite rasti kuo mėgautis ir tam nebūtinas labai kruopščiai apgalvotas planas. Tam tereikia impulso, emocijos ir noro patirti, ragauti, išjausti gyvenimą, kuriame yra ne tik juoda ar balta, jis kupinas ryškių spalvų, laimingų ir liūdnų akimirkų. Apie visa tai ir dar daug daug DAUG daugiau norime pasakyti vieni kitiems ir dalintis... dalintis savo atradimais, praradimais, savo patyrimais ir ... gyventi

gurmanišką gyvenimą semiant saujomis, kiekvieną sekundę.

KvieÄ?iame keliauti kartu su mumis ir kiekviename numeryje patirti, pajausti, paragauti!

Nuotraukos asmeninio archyvo

Jolita, ar Jūs mėgstate gyvenimą semti saujomis

ar kibirais?

O gurmaniški potyriai Jums artimi sielai? Didžiausia prabanga šiais laikais - turėti laiko žmonėms. Mėgauti savo ir kitų laiku – didžiausias džiaugsmas. Maistas, kurį gaminame ir kurį valgome – tai priežastis susitikti. Beveik negaminu sau, kai dukra išvažiavo iš namų. Maisto gaminimas yra šventės preliudija. Susitikimo su žmonėmis pažadas. Galiu kepti sūrio pyragą vidury nakties, jei žinau, kad valgysiu jį ne viena. Nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta sukiotis virtuvėje vieni, man smagiau kad ir kiaušinienę pusryčiams kepti dviese. Man daug labiau patinka gaminti ne kitiems, o su kitais - kalbėtis, būti, dalintis. Ne atriekti jiems duonos ir užtepti sviesto, o atriekti savęs ir savo laiko – to, kas brangiausia. Arba neįkainojama.

Aš iš tų žmonių, kurie nemoka ruošti valgio vienam kartui ir virti sriubos vienam žmogui. Nepasisotinu vienu salotos lapeliu ir trimis grūdeliais. Turiu tokią bėdą - jei susižaviu kažkuo - idėja, žmonėmis, knygomis, filmais, rankdarbiais, šalimis, – tai krentu į tai su visa galva ir didžiuliu džiaugsmu. Net jei tai trunka per trumpai, bet maudausi iš visos širdies pamiršdama miegą, maistą, kartais net privalomas pareigas. Santūrumo man trūksta. Tiesa, po to spalvingo ir ryškaus meto ateina tylos ir ramybės periodai. O paskui vėl gyvenu spalvotai, spontaniškai, intensyviai. Galbūt santūrumas yra elegancijos požymis, tačiau gyventi skaniai man daug įdomiau, nei tik elegantiškai. Aš visada pasirinksiu ne prašmatnų jūros gėrybių Koks didžiausias gyvenimo atradimas Jūs labirestoraną baltomis staltiesėmis ir geriausiu vyno ausiai įkvepia? pasirinkimu mieste, o šviežias austres iš ką tik sugrįžusių žvejų, čia pat, ant smėlio paplūdimyje Meilė. Ar kas gali įkvėpti daugiau? su vietinio putojančio vyno taure. Man tai yra pats tikriausias gyvenimo skonis. Neperdirbtas, nepatobulintas. Tikras.

DOVANA BEVEIK SUAUGUSIAI DUKRAI Apie ką Jūsų knyga „Dovana beveik suaugusiai jos, patirtys, tačiau jos tokios universalios, kad iš dukrai“ - 366 šilti apkabinimai? Kokią žinią ji mamų atsiliepimai panašūs: „Atrodo, kad aš rašiau savo dukrai“. Mamos, nupirkusios knygą dovanų, neša? pirmiausia ją slapta perskaito, tada tik padovanoja.

Tokią knygą galėtų savo dukrai parašyti kiekviena mama. Kiekvienos mamos knyga būtų šiek tiek kitokia, bet kažkuo labai panaši. Žinoma, knygos patarimai padiktuoti mano gyvenimo: dienos situacijų ir nuotaikų ilgalaikių stebėjimų, trumpų nuotykių, laimingų įsimylėjimų ir skausmingų praradimų, savęs pažinimo, nusivylimų ir džiaugsmų. Kai kurie patarimai dukrai kalti galvon nuo vaikystės, kai kurie – tik pastarųjų kelių mano ir mūsų gyvenimo metų atspindys. Gyvenimas pilnas standartinių situacijų ir pasirinkimų – tam tikra prasme jos vienaip ar kitaip kartojasi kiekvienoje šeimoje, kiekvienuose mamų ir dukrų santykiuose. Net palikau knygoje keletą tuščių puslapių, kur mamos gali įrašyti asmeniškų dalykų, kurių nebuvo knygoje ir kurie labai praverstų dukrai.

Kaip kilo mintis parašyti tokią knygą?

Ar lengva paleisti vaikus gyventi savarankiškai? Mes linkę vaikus laikyt virvele prisirišę kuo ilgiau. Norėtume kontroliuoti jų gyvenimus ir matyti, kaip jie pildo mūsų svajones. Norime jausti, kad jie mūsų, ir bet kada juos galime pasiekti. Mes norime, nes mums patiems šilčiau kartu su vaikais. Visada galvojau, kad vaikai mums paskolinti, mes turime juos išmaitinti, išmokyti vaikščioti ir kalbėti, išmokslinti, įdiegti svarbiausias vertybes ir paleisti gyventi – leisti daryti savo pasirinkimus ir klaidas. Knyga baigiasi tokiu patarimu: „Sulauksi 18-os – spirsiu pro duris, nes turi gyvent savo gyvenimą!“(…) Vaikai užauga ir turi gyventi atskirai. Vaikščioti pro kitas duris. Kad ir toje pačioje laiptinėje, tame pačiame name, tame pačiame mieste, toje pačioje šalyje. Ar dar toliau. Suaugę vaikai turi spręsti smulkias ir dideles problemas patys, savo galva. Daryti savo klaidas ir mokytis iš jų. Priimti neteisingus sprendimus ir kapanotis iš padarinių. Pasirinkti tai, kas jiems atrodo reikalinga tik tą akimirką, o paskui likti ištikimiems tam pasirinkimui. Arba derėtis dėl teisės pasirinkti iš naujo. Ir žinoti, kad yra mama ir namai, kur galima grįžti.“

Pirmasis poreikis užrašyti savo patarimus dukrai kilo po vieno ilgo pokalbio, kai pirmą kartą supratau, kad ji jau beveik suaugusi. Tada ir pradėjau rašyti ranka kasdienius patarimus į nepaprastai gražią užrašų knygelę. Tikėjausi prirašyti ją visą ir padovanoti baigiančiai mokyklą, įstojus studijuoti ar sutuoktuvių proga, nežinojau, kokia proga ją paBaigę mokyklas vaikai kelia sparnus. Tuščias lizbaigsiu. O tada pradėjau rašyti tinklaraštį.

Kaip reagavo į knygą Jūsų dukra?

das tampa nelengvu išbandymu tėvams…

Vaikų auginimas – projektas, kuris turi pabaigą, Suprantu, kad ji vis dar jaučiasi keistai, nes ta kny- man liūdna matyti, kad tėvai, paleidę gyveniman ga, kurią sakaito daug įvairaus amžiaus merginš ir vaikus, supranta, kad namuose liko du svetimi moterų, iš esmės buvo skirta jai. Ten mūsų istori- žmonės. Jei neatsiranda anūkų projektas šeima gali

net subyrėti iš nuobodulio. Aš sąmoningai ruošiausi tam, kad teks gyventi kitaip, kai dukra užaugs, nors nežinojau, ar ji pasiliks Lietuvoje, ar išvažiuos. Prieš kelis metus, kai dukra jau buvo išvažiavusi studijuoti į užsienį, net ir labai aktyviu savo gyvenimu negalėjau užkaišyti vienatvės. Pasiilgdavau jos, tačiau paleidau ją gyventi savo gyvenimą, o aš turėjau gyventi savąjį. Ir gyvenau. Ir rašiau.

nimai žodžiais.

Ar „Dovana beveik suaugusiai dukrai“ – tik dovana?

Man ši knyga – ir skola. Ji gimė iš ilgesio, bet labai tikiuosi, kad kitas mamas ir dukras galbūt ji paskatins pasikalbėti, atnaujinti laiko, atstumo, rūpesčių ar konfliktų nutrauktą ryšį. Džiaugiuosi, kad knyga, Kai vaikai užauga, tėvai ima graužtis, kad buvo vos pradėjusi savo gyvenimą, paglostė skaitytojų nepakankami geri tėvai. O jūs? širdis ir šis grįžtamasis ryšys man yra brangus. Labai įsiminė vienos skaitytojos komentaras: „Jūs padarėte Tobula mama? Ne, tai ne apie mane. Esu eilinė tai, ko aš nemokėjau, nesugebėjau, neturėjau laiko mama. Žinau, daugybė mamų tobulesnės už mane. padaryti. Jūs tai padarėte tai už kitas mamas.“ Geras Jos viską spėja, jų namuose grindys švarios, o vaikai jausmas žinoti, kad aš tai padariau ir už tas mamas, pasipuošę, valgo sveiką maistą, sportuoja, kalba sep- kurių dukros neteko per anksti. tyniomis kalbomis ir neatsikalbinėja. Man patinka mano suaugusi dukra, tik nežinau, kiek čia mano Kam būti ši knyga būtų gera dovana? nuopelnų. Dažnai vaikui sakoma: „Tu gi žinai, kad mes Tave mylime.“ O vaikas turi ne žinoti, o jausti, Kiekviena iš mūsų yra dukra, nesvarbu kiek mums kad yra mylimas. Ir to užteks, jei prisimins vaikystę metų. Aš būčiau norėjusi dvidešimties perskaityti kaip laiką, kai buvo besąlygiškai mylimas. Vežioti tai, ką dabar parašiau. Tik mama man to neparašė. vaiką į septynioliką būrelių - jokia meilės išraiška. Būtų buvę lengviau (tik ar smagiau?) gyventi. Ši Mylimas ne todėl, kad gavo gerus pažymius, ne todėl, knyga bet kuriai moteriai. Nuo 16 iki …Man pačiai, kad buvo susitvarkė žaislus, o todėl, kad jis yra. Net net mano draugėms, kurios jau užaugino vaikus. neabejoju, kad kiekvienas užaugęs vaikas bent kartą Gimtadienį švenčiančiai krikšto dukrai, podukrai, pagalvojo, kad tėvai jį mylėjo ne taip, kaip jis norėjo. šeimos draugų dukrai, su kuria mielai šnekučiuojatės Tik suaugę suprantame, kad tėvai buvo žmonės, ku- apie tai, ko ji nesako savo mamai. Sūnaus draugei, rie mylėjo taip, kaip jie suprato, kaip sugebėjo.Meilę būsimai ar esamai marčiai. Tai, kuri gyvena toli ir mes kiekvienas dovanojame tokią, kokią ją supran- jai trūksta rūpestingo mamos apkabinimo ryte tame. Gal jie nebuvo tobuli, ir pridarė klaidų, tačiau, ar vakare. Bebaigiančiai mokyklą ar universitetą jei mylėjo, – ar ko daugiau reikia? merginai. Jaunai moteriai sužadėtuvių ar tuoktuvių proga. Draugei, kuri niekada nesugebėjo nuoširdžiai kalbėtis su mama ir tai suaugusiai moteriai, kuri maAr galima perskaityti knygą vienu ypu? mos jau nebeturi. Mano dukros draugėms ir visoms Knygoje yra 366 patarimai – jos užtektų visiems toms, kurių mamos dar neparašė knygos. Tai, kuri metams. Žinau, kad buvo bandžiusių skaityti, kad niekada nesugebėjo nuoširdžiai kalbėtis su mama ir kuo greičiau perskaitytų, bet …pavargo. Koncen- tai, kuri jos jau nebeturi. Tai, kurios mama nenorėjo truotos istorijos, patarimai ar apmąstymai reikalauja būti mama, kad ir kaip skaudu tai pripažinti.Ši knylaiko. Noriu, kad jie užkabintų, paskatintų pagalvoti. ga – tikra apkabinimų dovana kiekvienai bet kokio Iš atsiliepimų žinau, kad tai ritualas - skaityti ryte amžiaus beveik arba iš tikrųjų suaugusiai kažkieno prie kavos arba vakare prieš miegą. Taip ir norėjau dukrai. – kad knyga būtų tarsi metus besitęsiantys apkabi-

Kokia proga galima dovanoti knygą? Gimtadienis, Kalėdos, baigus mokyklą, įstojus į universitetą. Ir be progos. Labai ypatingai prisimenu tuos vyrus, kurie knygas dovanojo savo dukroms, žmonoms ( nes dukros dar visai mažos), kriktadukroms. Juk tai dovana, argi svarbu, kokia proga ji dovanojama, jei ji tinkama ir džiuginanti?

Kodėl knygos nesimato knygynuose? Knyga prekiauja tik vienas knygynas Panevėžyje. Jie labai norėjo turėti tą knygą savo lentynoje. Turbūt noriu labai egoistiškai elgtis su šia knyga. Noriu perkančiojo paklausti, kodėl ir kam renka tą knygą, noriu žinoti, kokiai progai ji skirta, užrašyti palinkėjimą, Stebėdama, kaip pakuoju knygą išsiųsti, dukra tarstelėjo, kad tarsi vystau kūdikį… Turbūt taip ir yra. Knygą norintys užsisako internetu: www. dovanadukrai.lt. Tame puslapyje pristatoma tik viena ši knyga.

Ką parekomenduotumėt Gyvenimo Gurmanai skaitytojams? Džiaugtis akimirka. Būti su brangiais žmonėmis. Ragauti gyvenimą. Švęsti dieną. Nemiegoti naktį, jei tada dedasi spalvoti dalykai. Matyti saulėtekius ir saulėlydžius. Įsiklausyti į save. Ir išgirsti.

Jolita Mikolaitienė dovanadukrai@protoaistros.lt www.dovanadukrai.lt, www.knygadukrai.lt, www.protoaistros.lt @protoaistros

Nuotraukos asmeninio archyvo

Fermentacijos pasaulis pagal RENATĄ

Fermentacija – naujas pavadinimas vienam seniausių pasaulyje maisto konservavimo būdų. Jei kalbame apie giras ar alų, tai būdavome įpratę juos raugti, kaip ir kopūstus ar agurkus. Tačiau fermentacija aprėpia žymiai daugiau – tai ir sūriai, ir mėsos gaminiai, ir vynas. Fermentacija dideliais žingsniais grįžta į mūsų namus ir tai džiugina, o tradicinės medicinos atstovai liaupsina probiotikų, susidarančių raugintose daržovėse, poveikį mūsų žarnynui. Fermentuoti galima visas be išimties daržoves, skiriasi tik paruošimo ir pjaustymo būdai, tačiau rūgimo procesas ir druskos santykis su vandeniu visada toks pats – 30 g (valgomasis šaukštas be kaupo) vienam litrui vandens. Dažnas klausia „nejaugi fermentuojamos ir bulvės?“. Fermentuojamos ir supjausčius plonais griežinėliais kepamos įkaitintame aliejuje, gardesnių tikrai nesate ragavę. Taip pat grįžtama prie mūsų promočiučių mitybos – raugintų burokėlių, obuolių ar ropių. O raugin-

tuose vynuogių lapuose žiemą galima pasigaminti dolmos – rytietiškų balandėlių. Šįkart plačiau apie saldžią fermentaciją - girą. Prekybos centruose matome tik duonos giras, tačiau namuose galime pasigaminti daugiau nei 20 rūšių – imbierinę, citrusinę, burokinę, kmynų, rabarbarų, obuolių ir pan. Įgudę fermentuotojai gamina vienos rūšies girą tame pačiame stiklainyje ištisus metus, kas kelias dienas papildydami stiklainius skonio ingredientais, vandeniu ir cukrumi ar medumi, mielės stiklainyje lieka gyvybingos net iki kelių metų, jas galima naudoti labai greitam naujo skonio giros gaminimui. O gaminant pirmą kartą, rekomenduojama naudoti tikrą medų – jis savyje turi laukinės mielės ir padės pradėti rūgimo procesą. O jei medus netoleruojamas, galima naudoti ir cukrų, garantuotam rezultatui įdedant kelias alaus mielių tabletes, jomis prekiauja tiek vaistinės, tiek maisto papildų pardavėjai.

Gerą girą gera gert!

Fermentuoti vynuogių lapai

3 saujos jaunų vynuogių lapų 2 l vandens 2 a.š. rupios druskos Vanduo puode užvirinamas, jam kaistant kruopščiai išplaunamas stiklainis, kuriame bus fermentuojami lapai. Jie sudedami į kriauklę ir užpilami dviem trečdaliais vandens, tokiu būdu lapai suminkštėja ir smarkiai sumažėja jų tūris. Į stiklainį sudedama druska ir atvėsę lapai, užpilama likusiu vandeniu, stiklainis turi būti sklidinas. Tris dienas stiklainis paliekamas neuždengtas kambario temperatūroje, vėliau sandariai uždaromas ir laikomas vėsioje, tamsioje vietoje. Į fermentuotus lapus galima vynioti faršą ir suktinukus išvirti garuose – bus panašus į dolmą patiekalas. Taip pat gardūs suktiniai su lydytu ar fermentiniu sūriu, korėjiėtiškomis morkomis.

Rabarbarų gira

2,5 l vandens 3 didesni rabarbaro kotai 3 valg. š . cukraus 1 a. š. giros mielių (ar 2 tabletės alaus mielių) Rabarbarų kotai nulupami ir supjaustomi plonais griežinėliais. Į trilitrinį stiklainį dedamos mielės, cukrus ir supilamas vanduo. Išmaišoma iki pilno cukraus ištirpimo ir tuomet sudedami rabarbarų gabaliukai. Stiklainis nedengiamas dangteliu, šiltuoju metų laiku galima pridengti popierine servetėle. Šiltoje vietoje laikoma gira įrūgsta per dieną – dvi.

Salyklinė gira

2,8 l vandens 20 ml salyklo koncentrato 3 valg. š . cukraus Saujelė tamsių razinų 1 a. š. giros mielių (ar 2 tabletės alaus mielių) Mielės, cukrus ir razinos sudedamos į trilitrinį stiklainį, supilamas salyklas ir vanduo, maišoma nuo pat dugno, kol cukrus ištirpsta. Stiklainis be dangtelio statomas šiltoje, saulėtoje vietoje. Gira įrūgsta per kelias dienas, tai puikiai matoma angliarūgštės burbuliukų susidarymu ant stiklainio sienelių.

KlajonÄ&#x2014;s atrandant islandijÄ&#x201E;

Islandija

Jeigu Italiją galime pamatyti tapyboje, vyne atrasti Prancūziją, tai pažinti Islandiją galima tik nuvykus ten. Pirmą kartą nukeliavome pasigrožėti Islandijos gamta prieš ketverius metus, tuomet paisėme ten pabuvojusių patarimų ir jau pasibaigus kelionei sutarėme, kad būtinai atvyksime dar kartą, bet būtinai kitokiu formatu. Ir kai viena pigių skrydžių bendrovė pasiūlė tiesioginį reisą į Reikjaviką, buvau viena pirmųjų, nupirkusi bilietus. Specialiai rinkausi ne turistinio sezono metą – balandžio galą. Sutaupėme galybę pinigų ir, svarbiausia, laiko, kurį pirmoje kelionėje švaistėme, laukdami eilėse prie lankytinų objektų ar populiarių baseinų. Liko tik vienas panašumas su pirma kelione – nutarėme vėl važiuoti vadinamąjį Auksinį ratą, vedantį aplink visą salą. Nakvynes užsakiau, planuojant ilsėtis pravažiavus apie 250 - 300 km, ir ne bet kur, bet ūkiuose, kuriuose gaminamas naminis maistas. Reikjavikas pasitiko tuo beprotišku vėju, ant kurio galima prigulti pailsus ir važiuojant jo kryptimi sutaupyti kuro. Jo gavome pilną baką kartu su nuomojamu automobiliu ir pasukome šiaurės kryptimi pirmos nakvynės link. Reik-

javiko apylinkės labiausiai urbanizuotos visoje saloje , buvo labai gera tolti nuo jo ir pradėti akimis godžiai gaudyti vis labiau laukėjantį peizažą, atsiveriančius horizontus ir tuštėjantį kelią. Viename vakarinių Islandijos fjordų susitikome su būstą šalia savo ūkio nuomojančiu Jensu. „Šalia“ pagal Islandijos matus, yra apie 20 kilometrų. Taip ir nakvojome, visiškai vieni nedideliame name pasaulio pakrašty, iš terasos matydami apvalėjantį horizontą ir lūpomis gaudydami sniego kąsnius, lėtai drimbančius iš dangaus. Nejučiom prisiminėme filmą „Švytėjimas“... O ryte Jensas atvežė pusryčius – šviežio jo auginamų avių pieno, sūrio ir garsiojo Skyr jogurto, taip pieniškai pasistiprinę tęsėme kelionę. Kylant į šiaurę kai kuriuose keliuose siautė pūgos, buvo nejauku navigacijos skyde matyti, kad važiuojame šalia vandens, kuris buvo vienodai baltas kaip ir kelias, oras ar dangus, gelbėjo tik geltoni stulpeliai. Bet baimė blėso, atsiveriant kvapą gniaužiantiems peizažams, dėl kurių vertėjo kiek padrebėti. Dar viena, turbūt žavingiausia Islandijos terapija – arkliukai, besiganantys lavos laukuose ar fjordų slėniuose. Didesni už ponį, mažesni už žirgus, kailiniuoti ir begaliniai mylintys žmones, visada smagiai atšuoliuojantys prie aptvaro ir kišantys ausį. Pakasyt. Prie kai kurių aptvarų, esančių arti lankytinų objektų, vietiniai stato stebuklingas dėžutes, kur galima paimti specialius saldainius ir palikti kelias monetas, bet ne eurus. Islandija į Europos sąjungą neįstojo, nes... nestojo, Ir įspūdingo dydžio stende šalia oro uosto, kad visi atvykę matytų, išdidžiai rašo „ES? Ačiū, ne.“ Vakarop atvykome pas aludarį Olą, labai norėjosi šilto poilsio, todėl pirmiausiai paklausėme ar šalia nėra gamtinio geize-

rio baseino, kurių žinojome esant daug visoje saloje. Kaip ir modernių, geizerių vandeniu pripildytų. Gamtinio Olos apylinkėse nebuvo, todėl nusprendėme pavakaroti ūkio restorane, tuo pačiu aplankant bravorą ir degustuojant alų. Kadangi mūsų giminėje yra aludarių, buvo labai įdomu pamatyti varinius bravoro vamzdynus, tarsi vargonus, tik ne šventoj vietoj. O Olai jo alus šventas, verdamas iš rinktinio salyklo ir iš Europos importuojamų apynių, ir pagal specialų naminio alaus gamybos reglamentą, gaminamas neskaidrus, nepersišviečiantis, primenantis mano vaikystę, kur dėdės ir dėdienės iššaudavo medinių bačkų kaiščius ir pildavo tokį drumstą skystį į ąsočius. Ir netgi pabandžiau triuką su moneta – padėjau ją ant Olos alaus putos, moneta negrimzdo – fantastika. Rytas išaušo saulėtas, lydimi gagenančio kiemo prižiūrėtojo žąsino, keliavome pusryčiauti, su Ola dar šnektelėjome apie itin permainingus orus Islandijoje, ir, susikrovę daiktus automobilin, dar prisėdome saulės atokaitoje, pasidžiaugdami, kad oras toks nuostabus. Deja deja, jau po kelių valandų važiavimo į rytus, prisiminėme Olos perspėjimą, ir jis buvo teisus – Islandijoje turi visad būti pasiruošęs beprotiškai audrai... Kelionės įspūdžiais dalinasi Renata iš Kumutės virtuvės.

Tęsinys kitame numeryje...

Žiemą vasarą... gali kūrentis kepsninė ir joje kepti gardus maistas. Ir net nebūtinai kepti, jis gali lėtai troškintis, kvapniai gerti dūmo aromatus ir saldžiai karamelizuotis. Būkime tikri, kad kepsninė tinkama ne tik šašlykams ar kepsniams.

Grill malonumai Pagal Bajalius

Svarbu žinoti: Vietoj kenksmingų degių skysčių naudokime paprastu aliejumi papurkštą popierių.

Kiaulienos Šonkauliukai

Šį kepimo būdą dažnai galima vadinti “lėtai ir ilgai”. Tai nebus greitos vakarienės receptas. Tai bus ilgo ir kvepiančio pusdienio kepimas, kuris ves iš proto kaimynus ir Jus pačius. Tačiau rezultatą paguldžius į lėkštę po kelių akimirkų susivoksite, kad liko tik lipnūs pirštai ir trupiniai, o kalbos prie stalo nutils tai akimirkai.

Būtinai pasiruošiami iš anksto medžio gabaliukus, tinka sausi vaismedžiai (obelis, vyšnia) arba alksnis. Jie užmerkiami prieš kepimą vandenyje mažiausiai 2 valandoms.

1 kg šonkauliukų 1 valg. š. mėgstamų prieskonių 2 valg. š. medaus arba vyšnių uogienės 2 valg. š. citrinos sulčių 2 valg. š. aliejaus Šonkauliukai nuplaunami, nusausinami ir nuimamos nuo jų plėveles. Įtrinami prieskoniais ir dedami ant kepsninės toliau nuo tiesioginės kaitros. Ant įkaitusių anglių užmetami mirkyti medžio gabaliukai ir paliekami lėtai rūkintis 2-3 valandas (110 °C). Medus arba uogienė sumaišomi su citrinos sultimis bei aliejumi. Šonkauliukai aptepami ir suvyniojami į kepimo foliją. Labai svarbu, kad jie būtų suvynioti kruopščiai, nepaliekant tarpų ir nepraduriant folijos. Toliau kepame šonkauliukus ant netiesioginės kaitros 1-2 valandas toje pačioje temperatūroje. Pabaigoje šonkauliukai išvyniojami ir kepami pastoviai tepant pasigamintu padažu, kol mėsa gardžiai apskrunda. Tiekiama su šviežiomis daržovėmis.

Camembert Sūrio užkandis Camembert tipo apvalaus sūrio Plonai pjaustytos šoninės Prancūziško batono riekelių

Camembert tipo sūris apvyniojamas plonomis šoninės juostelėmis ir kepamas 15 minučių (150 °C), apverčiamas ir kepamas dar 15 minučių. Tiekiamas tiesiai nuo kepsninės ir prancūziško batono riekelėmis gaudomas besiliejantis sūris.

Greitai marinuoti agurkėliai Trumpavaisių agurkų Sauja šviežių krapų 2 skiltelės česnako 1 valg. š. medaus 1 valg. š. balto vyno acto Druskos ir pipirų pagal skonį

Agurkai supjaustomi išilgai arba griežinėliais. Krapai smulkiai sukapojami, česnakas smulkiai supjaustomas kubeliais. Agurkai sudedami į dubenį, pagardinami krapais, česnakais, užpilami medaus ir acto mišiniu. Druskos ir pipirų kiekvienam pagal skonį.

Ko nedaryti vestuvių fotosesijos metu ar jai ruošiantis?

Vestuvių akimirkomis ir patarimais dalinasi profesionalių fotografų šeima Gintarė ir Alvydas

Nežinoti ko norite. Jei jau kreipėtės į fotografą dėl fotosesijos, turėkite savo viziją, kokios jos norite. Fotografas gali duoti ir savo pasiūlymų ar patarimų, tačiau jūs save pažįstate kur kas geriau.

Nepalikti nebaigtų darbų paskutinei dienai. Kad ir kiek nebaigtų darbų būtų likę, palikite juos likimo valiai arba perleiskite pareigas kitiems, tik jokiu būdu nebeužsiimkite organizacine veikla paskutinę dieną. Jums Nesuplanuoti laiko iš anksto. Gali būti reikia atsipalaiduoti ir pradėti mėgautis taip, jog nepradėję ruoštis šventei iš artėjančia švente. anksto, galite neberasti Jūsų norimų paslaugų tiekėjų, nes dažniausiai Fotosesijos metu skubinti forografus ir užsakovai rezervuoja datas prieš metus žvilgčioti į laikrodį būtų ne pats geriaulaiko. sias sprendimas. Vienas ar kitas fotografo sprendimas gali reikalauti laiko Pataupyti makiažo ir šukuosenos ir norint išgauti geriausią rezultatą sąskaita. Darant makiažą ir šukuoseną nevalia skubėti, derėtų mėgautis progeriausia pasinaudoti profesionalo pa- cesu ir vadovautis posakiu: „Laimingi slaugomis, būtina paminėti kokiai fo- laiko neskaičiuoja“. tosesijai ruošiatės, nes grožio specialistai atsižvelgs į Jūsų pastabas ir pabrėš Bijoti ir nepasitikėti fotografu. Baimes privalumus ir paslėps trūkumus. ir nepasitikėjimą reikėtų pamiršti, nes kaip taisyklė, tie kurie labiausiai baimiNesuderinti aprangos ir aksesuarų. Ge- nasi nežinia ko, įsijaučia į procesą su rai apgalvokite garderobą. Drabužiai, didžiausiu entuziazmu ir besąlygiškai aksesuarai ir avalynė turi būti suder- ima pasitikėti fotografu. inti, tikti prie bendros fotosesijos tematikos. Venkite pernelyg ryškių spalvų Nebūti savimi. Visgi, atminkite, kad ir drabužių su stambiais piešiniais bei svarbiausia ne vieta ar drabužiai ir užrašais, dryžuotų ir languotų raštų, aksesuarai, o jūsų emocijos, juk jos priešingu atveju nuotraukose dėmesį nuotraukose bus matomos labiautrauks drabužis, o ne Jūs. siai, todėl tiesiog atsipalaiduokite, mėgaukitės procesu ir vienas kitu. Nepasirūpinti atsargine pora avalynės. Kad ir kokią gražią avalynę beišsirinktumėte, būtinai pasirūpinkite atsargine batų pora, nes niekas taip nesugadina nuotaikos kaip pritrintos kojos. Neišsimiegoti. Bemiegė naktis tikrai paliks nepageidaujamas nuovargio žymes ant Jūsų veido ir įtakos nuotaikos svyravimams, todėl būtina gerai išsimiegoti ir pailsėti.

Kučai.

Šalių virtuvės – Japonija su Simona Žalias maistas Ilga skaidri tyla, kurią sudrumsčia tik peilio ašmenų skambesys. Atsargiai į mažus gabalėlius kapoju rubino raudonumo tuną, tada suverčiu jį į dubenį ir sumaišau su trupučiu ridikėlių ir agurkų, atvežtų iš tėvų daržo, kliusteldama pikantiško sojų padažo ir saldaus ryžių vyno. Ragauju, pagardinu dar šlakeliu sojų padažo, išmaišau, vėl ragauju, pagardinu, įspausdama citrinos sulčių, išmaišau, ragauju. Nedideliais kubeliais įpjaustau avokado minkštimą, įberiu gerą žiupsnį druskos, išmaišau ir iš puodelyje pamerktos putlios bazilikų puokštės nukniaukiu keletą didesnių lapelių. Virtuvę užlieja sodriai aštrus ir gaivus bazilikų aromatas. Kokia dėkinga aš jaučiuosi gamtai, mamai, tėčiui, globalizacijai už visą šį maistą. Nėra kito kelio į džiaugsmą, į širdį užliejantį gerumą, kaip tik patiems būti dėkingiems ir geriems. Štai taip. Ant kiekvieno lapelio tupdau po šaukštelį tuno kapotinio. Sekundei sulaikius kvėpavimą, atsikandu kąsnį to, kas man tiesiog tobula. Užsimerkiu, saldžiai kartus bazilikų šviežumas prasiskverbia pro sviestinį tuno ir avokado riebumą ir liežuvio skonio receptoriai iš lėto aptinka ryžių vyno saldumą, druskos sūrumą, bazilikų kartumą, citrinos rūgštumą ir sojų padažo umami. Tikriausiai pradedu šypsotis ir, atsikąsdama dar kąsnelį, mėgaujuosi švente savo burnoje ir sieloje. Jei dabar manęs paklaustumėte, kuo man labiausiai patinka japonų virtuvė, tikriausiai atsakyčiau – itin glaudžiu ryšiu su gamta ir jos ciklais. Gamindami maistą, japonai niekada nebandys lentyniauti su tuo, ką sukūrė gamta, ir pakeisti natūralaus geros kokybės žuvies, mėsos ar daržovių skonio. Tokiu atveju pagrindinė užduotis - išryškinti ir atskleisti pirmines šių produktų savybes. Japonijoje dažnai yra sakoma: “pirmiausia, valgyk žuvį žalią, antra, kepk ją, ir galiausiai – virk”. Kai produktai - aromatingi, švieži, juos vienas malonumas valgyti „nepagražintus“ ir kiek galima mažiau pakeistus.

Atrask Japoniją kartu kiekviename numeryje!

Tuno kapotinis su majonezu ir aitriosiomis paprikomis Japonai be galo mėgsta žalią žuvį (sašimį), dailiai supjaustytą į kąsnio dydžio gabaliukus, kad būtų patogu valgyti. Tunas man skaniausias irgi žalias arba vos vos apskrudintas iš išorės, kai vidus lieka neiškepęs. Apie sašimį, tiesa, užsiminiau ne be reikalo, būtent jis yra šio kapotinio protėvis, tik priešingai nei ruošiant sašimį, gaminant tuno kapotinį, prireiks šiek tiek daugiau laiko ir priedų, tokių kaip traškūs agurkai bei ridikėliai, sultingos vynuogės ar kreminiai avokadai. Jei svajojate apie elegantišką (kad būtų skanus akims), gardų, bet nesudėtingai pagaminamą patiekalą iš

tuno, t.y. tokį, kurį būtų ne taip paprasta sugadinti (perkepti, pervirti), turite išbandyti šį receptą, net jei teigiate, kad žalia žuvis ne jums. Tik atsiminkite: kad rezultatas būtų geriausias, tunas turi būti aukščiausios kokybės, kokios tik galite gauti. Kaip, beje, ir priedai, todėl vidury žiemos geriau virkite miso sriubą su blanširuotais tuno gabaliukais (taip išsaugosite tikrąjį šios žuvies skonį). Jei niekada neragavote tuno kapotinio, pirmiausia, pasigaminkite jį su majonezu ir aitriosiomis paprikomis – šis duetas itin puikiai nukreipia nuo minčių apie žalią žuvį.

100 g tuno filė (gerai atvėsintos šaldytuve) Keleto baltųjų vynuogių be kauliukų (apie 35 g) 8-10 laiškinių česnakų laiškų ½ prinokusio avokado ¼ arbatinio šaukštelio sojų padažo ½ arbatinio šaukštelio saldaus ryžių vyno „Mirin“ ½ - 1 arbatinio šaukštelio citrinos sulčių 1 arbatinio šaukštelio majonezo ¼ arbatinio šaukštelio aitriosios paprikos pastos ¼ arbatinio šaukštelio smulkiai supjaustytos šviežios aitriosios paprikos Druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų Aštriu peiliu itin smulkiais gabaliukais supjaustoma tuno filė – vis dar turi jaustis tekstūra. Labai smulkiai supjaustomos vynuogės, laiškinių česnakų laiškai ir avokadas. Viskas sumaišoma su tunu. Atsargiai, nesutrinant tuno ir avokado, įmaišomas sojų padažas, saldusis ryžių vynas, citrinų sultys, majonezas, aitriosios paprikos pasta ir aitrioji paprika. Kiekvienas pagal skonį, įberiame druskos bei šviežiai maltų juodųjų pipirų, galbūt norėsis dar šiek tiek aštrumo ar rūgštelės. Tiekiama ant skrebučių, puošiama bazilikų lapeliais.

Gurmanai Rekomenduoja

Šviežios keptos bandelės, gardžiai sultingos ir kokybiškos dešrelės, juvelyrinis papuošimas ir kelios minutės su lipniais pirštais. Mes nuoširdžiai rekomenduojame tik tai ką patys paragaujame. Tad jei jau pabodo visur siūlomi mėsainiai arba norisi sugriauti mitą apie tik pilvą užkemšančias bandeles - ManGi Hot Dogs yra ta vieta Kauno senamiestyje, kurioje rasite ne vieno pakartojimo vertus dešrainius, pagardintus rinktinėmis garstyčiomis ir net valgomomis gėlėmis. Lyg maži meno kūriniai, kupini kruopštumo ir suderintų skonių.

Saldžioms uogų akimirkoms

Citrininis tiramisu su uogomis

2 sultingų apelsinų 75 ml Limocello likerio 12-14 vnt LadyFinger sausainių 500 g Maskarponės sūrio 100 ml migdolų pieno 2 valg.š. cukraus pudros šviežių uogų papuošimui

Apelsinai kruopščiai nuplaunami su soda, kad pašalinti nešvarumus. Nutarkuojama žievelė ir atidedama. Išspaudžiamos apelsinų sultys ir sumaišomos su likeriu. Sausainiai pamirkomi sulčių ir likerio mišinyje, išdėliojami formoje. Maskarponė suplakama su migdolų pienu, cukraus pudra ir apelsinų žievelėmis. Sausainiai paslepiami po kremo sluoksniu, galima į vidurį įdėti uogų. Viršus papuošiamas uogomis ir valgomomis gėlėmis. Palaikome šaldytuve mažiausiai 30 minučių ir ragaujame.

Varškės tortas su serbentAIS

100 ml grietinėlės plakimui 5 valg. š. cukraus pudros 500 g švelnios kreminės varškės 20 g želatinos miltelių 100 ml vandens 300 g trintų juodųjų serbentų

Grietinėlė išplakama su cukraus pudra iki standumo. Atsargiai įmaišoma varškės masė. Želatina išbrinkinama su vandeniu - 20 sekundžių pašildoma mikrobangų krosnelėje arba garų vonelėje. Pusė atvėsintos želatinos masės sumaišoma su varške. Trinti serbentai sumaišomi su likusia želatina. Jeigu serbentai buvo trinti be cukraus, galima jo įdėti pagal skonį. Varškės ir serbentų masės sluoksniuojamos norimoje formoje. Galima šaukštu jas pamaišyti tarpusavyje, bus įdomesnė pjūvio faktūra. Paruoštas tortas palaikomas šaldytuve 2-3 valandas arba per naktį. Puošiamas trapučiais, šviežiomis uogomis ir morengais.

Gaivus braĹĄkinis desertas

39 1 l kefyro 2 valg. š. želatinos 6 valg. š. cukraus 1 a. š. vanilinio cukraus 1 kg braškių Kaitrai atspariame inde želatina užpilama trupučiu vandens ir paliekama išbrinkti. Tuo metu braškės nuplaunamos ir suberiamos į koštuvą apdžiūti. Į indą, kuriame bus šaldomas desertas, supilamas kefyras, suberiami abu cukrūs ir maišoma, kol jie ištirpsta. Indas su želatina statomas ant minimaliausios ugnies ir, nuolat maišant, kaitinama, kol želatina pilnai ištirpsta ir supilama į kefyro masę, gerai išmaišoma ir indas dedamas į šaldytuvą 15 - 20 minučių. Tuomet į masę įmaišomos braškės ir indas grąžinamas į šaldytuvą iki pilno sustingimo. Desertą galima gaminti porcijinėse taurėse ar indeliuose, o braškes keisti sezoninėmis uogomis ar jų miksu.

gyvenimo