Gyvenimo Gurmanai Nr. 21 by Gurmanai

gyvenimo

Apie ką šis numeris: 6 - Ka mums dovanoja šis ruduo? 10 - Vertybės - emocinio stabilumo garantija 20 - Rudens gėrybių fiesta 24 - Būti su savimi 42 - Pelėdos skaitiniai 52 - Kaip aš susikūriau darbą 68 - Gurmanai rekomenduoja 70 - Kaip aš susikūriau gyvenimą

Elektroninis žurnalas „Gyvenimo gurmanai“ Žurnalą kuria ir dalinasi jungtinė kūrybinė komanda. Bendraukime gyvenimogurmanai@gmail.com @gyvenimogurmanai gyvenimogurmanai Žurnale panaudotos nuotraukos ir tekstai: Aušra iš LowCarbLietuva Ieva Kulikauskienė Daiva Bartušienė Odeta iš Samčio užrašai Skanios Bajalių istorijos Viktorija iš Pelėdos skaitiniai Živilė iš Valgė Spalvė Viršelio nuotrauka: Bajalių asmeninio archyvo Dizainas: Inga Pauliūnienė Skanios Bajalių istorijos ___________________________________ © Autorinės teisės saugomos

Draudžiama kopijuoti ir/ar platinti atskiras grafines ir/ar tekstines leidinio dalis be išankstinio kūrybinės komandos sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant žurnale esančią informaciją būtina nurodyti šaltinį.

SVEIKI, gyvenimo gurmanai

Rudens spalvos... jausmai... ir skoniai... Dažnai ruduo ištinka mus lyg naujieji metai... Lauktas ir nelauktas vienu metu. Šiuo metu dažnas mūsų mėgsta pasislėpti po šiltu pledu, praleisti tingaus laiko su knyga arba pasilepinti kvapniu troškiniu. Tikime, kad ruduo gali būti geriausias laikas sustoti, puikiausias metas pajausti visas gyvenimo spalvas, kuriomis nusispalvina gamta. Tai savotiškas išankstinis atsisveikinimas su metais, nes net nespėsime pajusti, kaip mus įsuks šventinė karštinė, o po to... dvylika laikrodžio dūžių skelbiančių pabaigą... tačiau tik metų, o po jų

gurmaniškas gyvenimas tęsis toliau !

KvieÄ?iame keliauti kartu su mumis ir kiekviename numeryje patirti, pajausti, paragauti!

Ką mums dovan Kai „Gyvenimo gurmanų“ komanda nutarė šį numerį skirti rudens spalvoms, jausmams ir skoniams, pagalvojau... Taip, šių metų ruduo yra tikrai daug labiau apie skonį, o greičiau apie jo netekimą, nei visi iki tol. Šiais metais tokie posakiai kaip „turėti skonį“ „neturėti skonio“, „prarasti skonį“, „jausti skonį“ įgavo visai kitokią prasmę. Posakis nejaučiu skonio šiandien daugeliui reiškia signalą. O, gal tai jau yra TAI? Gal jau sergu? Kai tuo tarpu anksčiau šis posakis mūsų galvose reiškė labai aiškius ir paprastus dalykus. Nejausti skonio galėjo reikšti, kad patiekale tiesiog trūksta šiek tiek prieskonių. Arba pavyzdžiui „nejaučiu pistacijų skonio“. Tai reiškė tiesiog tai, kad galėjai valgyti ir leduose nejausti pistacijų skonio, nors pakuotė mums žadėjo, kad tai bus pistaciniai ledai. Taigi, štai, koks kitoks tas mūsų 2020-ųjų ruduo skonių bandytojams ir ragautojams.

noja šis ruduo? Ką dar mums dovanojo šis ruduo? Progą matyti, kaip viskas mūsų gyvenime yra susiję. Kartais labai nematomomis rudeninio voratinklio gijomis, kartais baisiomis helovyninio voratinklio pinklėmis, bet vienaip ar kitaip visi esame šio mezginio dalimi. Žinoma, kalbu apie tai, kaip pandemija mus visus palietė ir dar nežinia, kaip palies. Artėja Helovyno šiurpnaktis ir ji bus visai kitokia nei pernai. Gal perkeltine, gal tiesiogine prasme, bet ji tikrai kelia šiurpą vaikams tuo, jog šiemet jie greičiausiai negalės išeiti apsitaisę kostiumais saldainiauti ir pokštauti. Bet juk visada galima švęsti savo burbule ir prisiminti lietuviškąją šios šventės versiją :) O man dėl vieno dalyko dar net ir ramiau. Ankstesniais metais turėdavau sugalvoti, kaip paaiškinti vaikams, kodėl retas kaimynas vaikams atidaro duris, vartus ar vartelius. Kvartalas didžiulis, o grįždavo su keliais saldainiais ir begaliniu nusivyli-

mu, nes niekas nesutiko su jais papokštauti. Šiemet matyt bus vienu liūdesiu mažiaus ir tai nuostabu! Nors lietuviškas ruduo labiau kelia melancholiškas nuotaikas, norisi daugiau arbatos, daugiau ramybės, daugiau kažko šilto... gal lėto kepimo kumpio...vis tik jis yra nenusakomai gražus... Su savo rytinėmis ūkanomis ir aukso spindinėjimu, su netikėtais voratinkliais ant mašinos veidrodėlių ir gausa sodybose. Pasimėgaukime visu tuo! Juolab, kad šiemet vis tik esame ir lepinami. Kuris/kuri iš Jūsų neturite šiemet nuotraukos su pilnais krepšiais baravykų? Juk šiemet grybavo visi: ir tie, kurie tai darė dėl grybų, ir tie, kurie tiesiog ėjo pasimėgauti šiais gamtos tvariniais. Dalis mūsų, t.y. tėvų, rudeninių vaikų atostogų laukdavome taip pat stipriai, kaip ir jie patys. Laukdavome, nes dažnai tai reikšdavo, kad kartu su vaikais leisimės į

atostogas ir gal net į tolimas keliones, ieškoti daugiau saulės spindulių ir šilumos. Šiemet šis laukimo džiaugsmas gyvas tik gražiuose prisiminimuose. Bet gal kažkas dėl to, kad visada skrisdavo į Egiptą taip iki šiol ir neaplankė Baltijos jūros rudenį. Nuvažiuokit, jeigu tik galit, pajuskit jos maištaujantį bangavimą, putojimą, ūžimą. Tai labai padeda iš galvos ir iš širdies išpūsti visus nereikalingus jausmus bei mintis. Pabūkit ant jūros molo arba ant kranto keletą minučių veidu atsisukę į vėją ir užsimerkę. Greitai pajausite, kaip tolsta nuo jūsų visa, kas trukdo. Kartais vėjas būna toks stiprus, kad gūsiai neleidžia net įkvėpti naujo oro, bet iškart ateina palengvėjimas kai pagaliau pavyksta tai padaryti. Pabandykite :) O svarbiausia, nesvarbu, kokio ilgumo žiemą mums prognozuoja epidemiologai, kiek dar ilgai mums teks būti susitelkus vardan vieni kitų sveikatos ir saugumo, viskam leiskime vykti be dirbtino tragiz-

mo. Kartais prieš pasaulį maištaujantis žmogus tik išsekintas ilgos ir beprasmiškos kovos supranta, kad visą tą laiką kovojo su savo paties demonais. Taigi, visiems ir visoms linkiu, kad už langų siaučiantys vėjai, darganos ir ūkanos nesutrukdytų pasidžiaugti rudeniu. Su meile, Daiva

Vertybės –

emocinio stabilumo garantija Vertybės – tai žmogaus pagrindas po kojomis. Kiekvienas žinome, kas mums gyvenime yra svarbiausia. O jei nežinome – privalome tai išsiaiškinti. Žinojimas – mūsų emocinio stabilumo garantas. Ypač tuomet, kai reikia rinktis, o pasirinkimus juk darome kiekvieną dieną – ką rengtis, ką kalbėti, kur valgyti, su kuo bendrauti, kuo užsiimti ar dirbti, o gal mokytis ar netgi nieko neveikti? Ir jei jaučiame, kad padarę vieną ar kitą pasirinkimą neturime vidinės ramybės, vadinasi neturime aiškios gyvenimo vertybių sistemos, kuri mums padėtų užtvirtinti – GYVENU TEISINGAI. Nors giliai viduje, visada žinojau, kas man svarbu gyvenime, tikrąsias vertybes išsigryninau visai neseniai. Ir tik tada viskas man susidėliojo į „lentynėles“. Pasidarė aišku, kodėl aš neradau bendros kalbos su kai kuriais sutiktais asmenimis (ir net nebandžiau jos ieškoti). Nebestebina kodėl kai kurie artimųjų poelgiai tapo nesuprantamais, keliančiais klausimų ar net sunkiai suvokiamais. Supratusi, jog viskas gyvenime paremta individualiomis žmonių vertybių sistemomis, žinau vieną – tereikia suvokti, kad

tai pagrindas, kuriuo vadovaujamės kiekvieną dieną. Tereikia žinoti savo asmenines vertybes, kad stabiliai gyventume savo gyvenimą.

Situacijos, kuomet vertybės yra svarbios Yra skirtumas tarp vertybių, kuriomis norėtume gyventi ir tų, kuriomis vis dėlto gyvename. Visada tikėjau, kad mano didžiausia vertybė yra sąžiningumas. O kai pergalvojau gyvenimiškas situacijas, pasirodo, kad ne visuomet jomis vadovavausi. Pavyzdžiui, jei man toks svarbus sąžiningumas, tai kodėl eilę metų žiūrėdavau filmus, ten kur jie nemokami ir neatsiskaitydavau su kūrėjais? Arba jei aš tokia sąžininga, tai kodėl kažkada nesugrįžau į parduotuvę grąžinti per didelės atiduotos grąžos? Ir štai tada prisimenu tą jausmą, kuomet negrąžinusi tų poros nesąžiningai gautų eurų, apie tai galvojau dar kelias dienas.. Ne pastoviai, bet mintimis vis grįždavau į tą situaciją. Atsakymas paprastas – pasielgus ne pagal savo vertybių sistemą, visas organizmas – mintys, kūnas, jausmai priešinasi ir apie tai primena. Prieš tai pateiktos situacijos ganėtinai žemiškos, paprastos ir turinčios nedidelę reikšmę kasdienai. Bet įvykiai kartais susiklosto taip, jog reikia padaryti kur kas svarbesnių žingsnių ar sprendimų. Jei neturime aiškių savo moralės ribų, atsiranda didelė tikimybė, kad neišgirsime ir savo širdies balso. Pamenu, kuomet darbe

teko pasielgti taip kaip norėjo vadovai. Nusistovėjusios normos ir ilgus metus į galvą dėtos nuostatos neleido man pasipriešinti ir apginti savo nuomonės. O, kas jei to nedarant, neteksiu darbo? Tai buvo vienintelė reali baimė, kuria tuo metu vadovavausi. Jau tuomet, kai pasirinkau elgtis taip, kaip nenorėjau jaučiau pykinimą, silpnumą bei norą atsistoti ir išeiti. Ne iš kambario, vietos, aplinkos, bet iš darbo. Pradėjau nekęsti vadovo, vertinti jį kaip tironą, orientuotą tik į pinigus. Kalbėjau apie savo poelgį saugioje aplinkoje, kur galėjau būti atvira ir kiekvieną kartą linksniavau, kokio nesuvokiamo elgesio iš manęs pareikalavo. Gyvenime aš tokių situacijų turėjau ne vieną. Ir nors detalės skiriasi, esmė visose jose buvo ta pati. Ir štai atėjus suvokimui, jog sąžiningumas yra mano viena iš svarbiausių pamatinių vertybių, supratau, kad visose tose situacijose aš turėjau elgtis nesąžiningai. Mano vidinis balsas rėkte rėkė, o aš jo neklausiau. Sukaustyta baimės neįtikti, nepatikti, užsitraukti rūstybę, ar net būti atleistai – sukastais dantimis dariau tai, kas visiškai prieštarauja mano vertybių sistemai.

Ar turiu galimybę rinktis? Finansinis stabilumas – buvo viena iš mano silpnybių. Jei tik situacija sukdavosi apie pinigus, aš visuomet rinkdavausi pelningesnį, saugesnį ar daugiau perspektyvų turintį kelią. Manau, jog tokį etapą aš turėjau praeiti tam, kas prisikasčiau prie to, ką pasakoju jums. Darbo netekimas man visuomet atrodė kaip pasaulio pabaiga, nes juk.. ĮsipareiNuotraukos: www.freepik.com

gojimai, šeima, automobilis, išvykos ir t.t. Bet pastebėjau vieną – kad ir kaip aš tvirtai stovėdavau finansiškai, visada ateidavo ta diena, kuomet pajusdavau – tiek kiek uždirbu yra per mažai, kad pajausčiau vidinę laimę. Tuomet eidavau, kur moka dar daugiau ir vėl pasiekdavau tą viršutinį laiptelį. Atsistojus ant jo kildavo daug minčių, pvz.: „šis darbas ne man“, „kodėl aš turiu tai daryti“, „kokie visi blogi“, „gal reikėjo rinktis kitą profesiją“. Frazės gali skirtis, bet jausmai visuomet tie patys – lyg būčiau ne savo vietoje. Dabar, kai žinau savo pamatines vertybes, suprantu, kad visą gyvenimą galėjau rinktis. Ir jei, pavyzdžiui, visa įmonės politika prieštarauja net 3 iš 4 man svarbiausių dalykų šioje žemėje, gal nėra prasmės kartu su jais eiti toliau? Vienoje iš mano buvusių darboviečių jau per pirmąjį darbo pokalbį, man atskleidė informaciją apie nesąžiningą algų sistemą (pažeista vertybė – sąžiningumas), paprašė niekam apie tai nepasakočiau (pažeista vertybė - atvirumas), galiausiai sarkastiškai pasijuokė, kad jų įmonėje šeimoms vietos nebelieka (pažeista vertybė - šeima). Stengiuosi per daug nesikapstyti po praeitį, bet natūraliai kyla dvejonė ar iš viso ten būčiau įsidarbinusi, jei būčiau suvokusi, kad dideliais pinigais mano pagrindinės gyvenimo vertybės yra tiesiog sutrypiamos? Kai mes neklausome, ką mums sako širdis – ji mus prisišaukia veiksmais. Vėluojantys atlyginimai, ligos, skyrybos – daugelis dalykų į mūsų gyvenimą ateina būtent dėl šio „emocinio kurtumo“. Meilė sau gerina regėjimą ir klausą, renkantis žmones, darbus, veiksmus

ir gyvenimo kryptį. Tuo tarpu, kai per gyvenimą veda kitų žmonių lūkesčiai – tampame neįgalūs suprasti, kas dedasi mūsų viduje.

Tai, kas gi tos vertybės ir kaip jas sužinoti? Jei reikėtų vertybes sulyginti su buityje naudojamu daiktu, pirmiausia man prieš akis iškyla kėdė. Tam, kad ji stabiliai stovėtų ant žemės, jai reikia 4 kojų. Tai štai mūsų pagrindu po kojomis tampa tie dalykai, kurie mums yra svarbūs ir atitinka mūsų moralės normas. Kitaip tariant, tam, kad mes tvirtai „sėdėtume ant savo gyvenimo kėdės“, mums reikia pasistatyti stabilų pagrindą – bent keturias pamatines vertybes. Paieškojus internete, galite rasti daugybę vertybių sąrašų ir iš jų rinktis, kas jums tinka. Aš visgi siūlau sąrašą daryti patiems. Ir skirti šiam procesui tiek laiko, kiek norisi – neįsipareigojant sėdėti prie lapo valandą ar dvi. • Pirmiausia užduotis – prisiminti bent du jums svarbius gyvenimo įvykius. Vienas iš jų turėtų būti labai teigiamas, kitas – sukėlęs nemalonius jausmus. Apie kiekvieną iš tų įvykių parašykite po 10 susijusių žodžių. Visos pirmosios asociacijos yra teisingos, tad rekomenduoju tiesiog pradėti rašyti ir tegul mintys liejasi laisvai. Rašant apie neigiamą įvykį, pabandykite atsakyti į klausimą – kas būtent jus vertė jaustis blogai. Rašant apie pozityvų – koks vidinis poreikis buvo patenkintas? • Antrame etape pagalvokite apie 3, jums artimiausius žmones ir surašykite ant lapo tas

savybes bei poelgius, kurie jus labiausiai žavi. Vėlgi, tegul tie žmonės jūsų pasąmone atkeliauja patys. Nesmerkite savęs, jei pirmiausia prisiminsite draugą, su kuriuo ką tik kalbėjote telefonu, o ne mamą ar tėtį. Niekas jūsų sąrašo netikrins, tad tegul pasireiškia jūsų vidinis balsas. • Trečiasis žingsnis – pats svarbiausias. Pagalvokite, kas jums gyvenime yra svarbu. Ką mėgstate veikti ir kokie jausmai jus užplūsta, kai užsiimate mėgstama veikla? Ką veiktumėte, jei neturėtumėte jokių baimių ir įsipareigojimų? Kokios situacijos ar emocijos jus suvedė su geriausiais draugais? Kuo norėjote tapti vaikystėje? Koks metų laikas jūsų mėgstamiausias ir su kokiais jausmais jis asocijuojasi? Atlikę šias tris užduotis, turėsite bent 3050 dalykų, kurie daro įtaką jūsų gyvenime. Pastebėsite, kad skirtingomis aplinkybėmis, jus vis viena „paliečia“ tie patys jausmai – tos pačios esminės vertybės. Pabandykite sąrašą sutrumpinti iki 15-20 punktų, išbraukdami pasikartojančius žodžius ar apjungdami tai, kas simbolizuoja tą patį, pvz.: atvirumas, sąžiningas elgesys, įskaudino apgavystė, neteisingas poelgis – visa tai galima apibendrinti vienu jums svarbiu žodžiu - „sąžiningumas“. Jei norite dar geriau save pažinti – pabandykite išrotuoti paruoštus punktus pagal svarbą ir būtent pirmieji keturi paminėti žodžiai – bus tai, kas vadinama pamatinėmis vertybėmis. O tai, ką iškelsite į pirmąją vietą – prigimtine, vedančiąja vertybe.

Vertybės santykyje su kitais Ar yra nutikę taip, jog vienoje erdvėje su kai kuriais žmonėmis tiesiog sunku būti? O gal pastebėjote, kad kai kurių žmonių pokalbių temos jus išmuša iš vėžių? Kai atsiduriate situacijoje, kurioje yra nepatogu – pagalvokite apie savo pamatines vertybes. Beveik galiu garantuoti, kad nepatogumas bus susijęs su jūsų vertybių sistemos „pažeidimais“. Pavyzdžiui, jei jūsų viena iš pamatinių vertybių yra pagarba žmogui, jus garantuotai supykdys bet koks konfliktas, kuriame bus žeminamas žmogaus orumas. Ir visai nesvarbu ar tai bus jūsų artimasis, ar tiesiog gatvėje sutiktas praeivis. Jei antroji jūsų pamatinė vertybė yra atvirumas – tuomet gali būti, kad bet kokioje aplinkoje stosite nekaltąjį ginti ir atvirai išdėstysite savo nuomonę. Jei jūsų prigimtinis atvirumas yra paslėptas po sukauptomis nuostatomis, tuomet nenustebkite, jog dar savaitę save kaltinsite, jog matėte nepagarbą kitam žmogui, bet nieko neišdrįsote padaryti. Kuomet vertybės yra „užklojamos“ nuostatomis, auklėjimo pasekmėmis, kuklumu, baimėmis ar kitais panašiais maskuotojais, tuomet su mumis dažniausiai ima kalbėtis sąžinės balsas. Kita gyvenimiška situacija gali būti kitokia. Jūs su kolega dirbate identišką darbą, abu turite šeimą, vaikų ir netgi panašių pomėgių. Rodos turite daug bendro, bet nuomonės išsiskiria taip dažnai, jog sunku ilgai būti drauge. Taip gali nutikti, būtent dėl skirtingų vertybių sistemų, kuriomis vadovaujatės kasdien. Pvz.:

Prielaida nr. 1.: Jūsų keturios vertybės yra: šeima, finansinis stabilumas, sąžiningumas ir pagarba žmogui. Prielaida nr. 2.: Jūsų kolegos keturios vertybės yra: laisvė, finansinis stabilumas, karjera ir šeima. O dabar prisiminkime pavyzdį su kėde. Jei panaudosime šį buityje dažnai sutinkamą daiktą asociacijai, suprasime, kad jūsų draugystė su kolega tiesiog neturi 4 pamatinių vertybių, kurios jums padėtų susikalbėti. Išvažiavę į komandiruotę, jūs nuolatos galvosite apie šeimą, jausite kartėlį, kad nesate drauge prie vakarienės stalo, o grįžę namo visą savaitgalį niekur nenorėsite eiti iš namų. Kitaip tariant – sieksite grąžinti skolą, už prarastas valandas ar dienas. O štai jūsų kolega, net ir labai mylėdamas šeimą, džiaugsis, kad turi „oro kvėpuoti“ nuo šeimyninių rūpesčių ir nesivargindamas persikels lėktuvo bilietus dar porai dienų, kad spėtų pamatyti lankomą miestą arba... tiesiog išsimiegoti! Konkrečiu atveju, jūs net ir rezultatų sieksite skirtingais būdais. Jūsų metodai bus sąžiningi ir teisingi (jūsų suvokimu), o kolega gali imtis visko, kad jam būtų gera dirbti, jo nevaržytų taisyklės. Taigi turėdami skirtingas vertybių sistemas, jūs tiesiog einate link skirtingo tikslo ir net gi skirtingais keliais. Jūsų draugystės „kėdė“, turėdama tik dvi jus siejančias vertybes, svyruodama išbalansuoja tik tiek, kiek jums tai būtina. O jei nenorite, kad nuomonės išsiskirtų – kalbėkite tik apie finansinius reikalus, taupymo programas, šeimos finansų stabilumą ir panašias temas.

Užtenka tik žinoti Kiekvieną kartą, kai jaučiuosi pavargusi ar apatiška, galvoje suku mintis apie save. Nuovargis, ligos, net polinkis į depresiją yra tik pasekmė, kilusi nutildžius vidinį balsą. Kartais jį nutildo tėvai, seneliai ar kaimynai, vaikystėje sudrausminę ar per savo vertybių supratimą nubrėžę mums ribas. Kartais vertybės išryškėja pačiais kritiškiausiais gyvenimo momentais, kuomet ateina laikas rinktis tarp šeimos ir karjeros, tarp kelionių ar rūpesčio artimaisiais, tarp sąžiningo elgesio ir šeimos gerovės. Verta žinoti, jog mūsų vidinis balsas visada žino, kaip pasielgti, kad pamatinių vertybių sistema nebūtų pažeista. Tik ar mes jo visada klausom? Jei jau pasigaminote vertybių sąrašą, pabandykite įsivaizduoti skirtingas situacijas ir kokiu keliu eitumėt, jei vadovautumėtės vidiniu kompasu, o ne aplinkinių primestomis normomis. Kiekvienas mes atsakom tik už vieną – meilę ir pagarbą sau. Todėl gyvendami taip kaip diktuoja mūsų vertybių sistema, visuomet turėsime ramią sąžinę, tylą širdyje ir jausmą, kad esame teisingi sau.

Stebėkite jūsų aplinkoje esančius žmones, pamatykite, kokias vertybes jie turi ir tvirtinkite ryšį, jei jis jums artimas. Atsikratykite nuodijančių santykių ar dirbtinų televizijos žvaigždžių sekimo socialiniuose tinkluose, jei vertybėmis esate nutolę ir norite švaros savo naujienų sraute. Į gyvenimą pasibeldus sudėtingai situacijai – pirmiausią ją vertinkite pagal savo pamatinių vertybių sistemą, o ne pagal tai, ką pagalvos kiti. Kitais žodžiais tariant – tvirtai įsitaisykite ant savo stabilios vertybių „kėdės“ ir pajauskite, kaip gera jausti balansą gyvenime. https://ievakulikauskiene.wordpress.com/

SEO tekstai, prekių aprašymai, tinklapių turinys, svajingos frazės ir visa kita, jei pritrūkote žodžių.. https://ievakulikauskiene. wordpress.com/

Burokėlis? Morka? Obuolys? Kas dažnesnis svečias Jūsų namuose? O jeigu surengtume burokėlio vakarėlį?

Rudens gėrybių fiesta Siūlome Jums po tris receptis: užkandžio, sotesnio pagrindinio ir deserto. Visuose karaliauja vienas ir tas pats herojus

Burokėlis Burokėliai - itin sveikos šakninės daržovės iš kurių nesunkiai galite pasiruošti skaniausių patiekalų ir nustebinti ne tik save, bet ir svečius. Tai daržovė, nuo senų laikų gausiai naudojama lietuviškoje virtuvėje. Rodos, nieko naujo čia ir nesugalvosi, tačiau pastaruoju metu virtuvės šefai burokėlius atranda tarsi iš naujo. Šiandien burokėliai naudojami ne tik sriuboms ir salotoms, bet ir kokteiliams, kukuliukams, pyragams, užtepėlėms ir net gi ledams.

Orkaitėje keptų burokėlių naudinga turėti nuolatos. Iškeptus burokėlius šaldytuve galima laikyti iki savaitės laiko, o supjaustyti juos patariama tik prieš pat naudojimą. Burokėlis gali būti puikus ir ryškus ingredientas gaminant įprastus patiekalus naujai. Tad šįkart dalinuosi trimis skaniais ir išbandytais receptais su burokėliais: užkandžiui – burokėlių terinas, pagrindiniam patiekalui – kišas su burokėliais, špinatais ir ožkų sūriu, na o desertui - burokėlių braunio tortas.

Tekstas, receptai ir nuotraukos: Živilė Stumbrienė /@ valgespalve

Terinas – tai iš smulkintos mėsos, žuvies ar daržovių specialioje formoje pagamintas sluoksn paprastai patiekiamas supjaustytas riekelėmis. Ir tai ne tik skanus, bet ir labai patogus patieka tų, kurie pradeda budėjimą šaldytuve dar gerokai iki pasirodant svečiams ir laukia, kada bus pa suvalgyti. O patiekus, nuo stalo dingsta be didesnių raginimų. Šis burokėlių terinas ir yra būten

niuotis, alas, iš atiekti nt toks.

Burokėlių ir ožkŲ sūrio terinas Reikės: ~1 kg burokėlių (žalių) saujos laiškinio česnako kelių šakelių raudonėlio kelių šakelių šalavijo saujos čiobrelių (keletą šakelių pasilikite papuošimui) 1 arbatinio šaukštelio rudojo cukraus alyvuogių aliejaus 75 g graikinių riešutų puselių 100 g kreminio sūrio 300g kreminio ožkų sūrio ½ arbatinio šaukštelio smulkiai maltų juodųjų pipirų ½ arbatinio šaukštelio druskos

Jei neturite specialios terino formos, galite naudoti pailgą kekso formą. Formą patepkite trupučiu alyvuogių aliejaus. Tada išklokite keliais maistinės plėvelės sluoksniais, palikdami kraštuose tiek plėvelės, kad užsidengtų viršus. Burokėlius suvyniokite į foliją ir kepkite orkaitėje maždaug 40–50 minučių ir palikite atvėsti. Smulkiai supjaustykite žalumynus, įdėkite druskos, pipirų ir viską išmaišykite kartu su kreminiais sūriais. Burokėlius nulupkite, (dėvėkite pirštines, burokėliai stipriai dažo rankas!!!) ir labai aštriu peiliu arba tarka supjaustykite 1 -2 mm griežinėliais. Kuo ploniau, tuo bus skaniau. Į formos apačią dėkite sluoksnį persidengiančių burokėlių griežinėlių. Tada ant viršaus dėkite ploną ožkos sūrio mišinio sluoksnį.

Kartokite, kol viskas bus sunaudota. Paskutinis sluoksnis turėtų būti burokėlių. Uždenkite plėvele likusia kraštuose ir palikite teriną per naktį šaldytuve. Pasigaminkite graikinių riešutų papuošimą. Nedidelėje keptuvėje keletą minučių pakepkite graikinius riešutus, pabarstykite ruduoju cukrumi. Maišydami pakepkite dar apie minutę, kol cukrus ištirps ir padengs riešutus. Išpilkite ant kepimo popieriaus lapo ir palikite atvėsti. Likus ne daugiau nei 2 valandoms iki patiekimo pakepkite čiobrelius. Mažoje keptuvėje įkaitinkite šlakelį alyvuogių aliejaus ir sudėkite keletą čiobrelio šakelių. Kepkite keletą minučių, kol taps traškūs, išgriebkite ir nusausinkite ant virtuvinio popieriaus. Pagardinkite trupučiu druskos. Prieš patiekiant nuimkite viršutinį maistinės plėvelės sluoksnį. Ant viršaus dėkite pjaustymo lentelę arba lėkštę ir staigiu judesiu apveskite. Nuimkite maistinę plėvelę nuo likusios terino dalies. Ant viršaus užberkite graikinius riešutus ir traškias žoleles, labai aštriu peiliu supjaustykite griežinėliais. Patiekite su skrebučiais ir keliais salotų lapais.

Burokėlių, špinatų ir pelėsinio ožkų sūrio kišas Tešlai reikės: 300g miltų (galima naudoti miltų mišinį be glitimo) 1 arbatinio šaukštelio druskos 150 g šalto sviesto 1 kiaušinio 80 ml šaltų pasukų (jei neturit tiks ir šaltas vanduo) 50 g skrudintų sezamo sėklų Įdarui reikės 2-3 vidutinio dydžio orkaitėje keptų burokėlių, supjaustytų 2mm griežinėliais druskos ir pipirų pagal skonį 3 puodelių špinatų 3 kiaušinių ½ puodelio graikiško jogurto ½ puodelio riebios grietinėlės šviežių petražolių šviežių krapų saldžiosios paprikos miltelių 170 g pelėsinio ožkų sūrio 100 g brie sūrio 75 g smulkintų graikinių riešutų.

šakute. Ant lengvai miltais pabarstyto darbinio paviršiaus išpilkite tešlos mišinį. Švelniai minkykite tešlą kol ji supils į vientisą masę. Pasiruoškite 22 arba 24 cm skersmens kepimo formą. Tešlą iškočiokite ant lengvai miltais pabarstyto paviršiaus. Iškočiotos tešlos blynas turėtų būti kiek didesnis už formą, nes reikia iškloti ir formos kraštus. Išklokite formą tešla, jos perteklių nuo kraštų nupjaukite. Uždenkite ir 30 minučių laikykite šaldytuve. Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C. Dubenyje išplakite kiaušinius, graikišką jogurtą, grietinėlę, sudėkite petražoles, krapus, saldžiąją papriką, žiupsnelį druskos ir pipirus bei viską gerai išmaišykite. Į formos apačią dėkite supjaustytus špinatus. Ant viršaus dėkite griežinėliais supjaustytus burokėlius, o į jų tarpus įterpkite riekelėmis pjaustytus sūrius. Viską užpilkite kiaušinio plakiniu. Pabarstykite graikiniais riešutais. Kepkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje 50-60 minučių arba tol, kol tešla gražiai paruduos.

Pradėkite nuo tešlos gaminimo. Vidutinio dydžio dubenyje sumaišykite miltus, skrudintas sezamo sėklas ir druską. Sudėkite šaltą, kubeliais supjaustytą sviestą, tada rankomis įmaišykite sviestą į miltų mišinį. Stenkitės dirbti greitai, kad sviestas nespėtų sušilti. Suplakite kiaušinį ir pasukas (arba vandenį). Padarykite duobutę sviesto ir Prieš pateikdami, palikite kišą 5 minutes miltų mišinyje ir supilkite šaltą pasu- pailsėti. Apibarstykite smulkintais žalukų-kiaušinių mišinį. Išmaišykite tešlą mynais.

Mėgs rami Kiša riaci mas gal n

stu patiekalus, kuriuos gali pasigaminti iš anksto, o kol orkaitė atlieka savo darbą, lieka laiko iai pasiruošti pietų stalą. Tad kišai tikrai dažni svečiai mano virtuvėje. as- tai nesaldus pyragas su tešlos pagrindu, kurio vidus užpildytas mėsos, žuvies ar daržovių vaija, viską surišant kiaušinio plakiniu. Šis pyragas yra lengvai transportuojamas,tad labai tinkaiškyloms, kelionėms ar užkandžių dėžutėms. Na, o kišas su burokėliais ir ožkų sūriu pikantiškas, net kažkiek aristokratiškas patiekalas, kuris tikrai nustebins savo subtiliu skonių deriniu.

Greitas ir netikėto skonio desertas su burokėliais. Galite gaminti tiesiog braunį arba pertepti r kremu ir pasigaminti prabangesnio skonio desertą. Tik turėkite minty, kad burokėliai yra s ingredientas ir pyragas nebus purus, atvirkščiai jis bus šlapias ir sunkus, bet labai turtingo sko

rikotos sunkus onio.

Burokėlių braunio tortas Brauniui reikės: 500 g burokėlių 3 kiaušinių 200 g cukraus 100 g miltų 150 g sviesto 150 g šokolado (ne mažiau 70% kakavos) 25 g kakavos žiupsnelio vanilinio cukraus Kremui: 300 g rikotos 200ml grietinėlės (35% riebumo) 80 g cukraus šaukštelio vanilinio cukraus

Burokėlį nulupkite, supjaustykite gabaliukais ir išvirkite. Šokoladą bei sviestą taip pat supjaustykite gabaliukais. Dar karštą burokėlį susmulkinkite trintuvu kartu su šokoladu ir sviestu, kad burokėlio šiluma juos ištirpintų. Kiaušinius išsukite kartu su cukrumi bei vaniliniu cukrumi ir supilkite į burokėlių tyrę. Miltus sumaišykite su kakava. Gautą mišinį suberkite į tešlą ir gerai išmaišyti. Pilkite į kepimo formą ir kepkite iki 170 °C įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių

Daugiau spalvingų receptų

Kol kepa biskvitas pasigaminkite kremą pertepimui. Grietinėlę kartu su cukrumi bei vaniliniu cukrumi išplakite iki standžių putų. Sudėkite rikotą ir viską gerai išmaišykite. Atvėsusį braunį perpjaukite į tris dalis ir sutepkite kremu. Kremu aptepkite ir torto viršų bei šonus. Puoškite burokėlių traškučiais ar šokolado drožlėmis.

Morka Na ir kas iš mūsų nemėgo morkų? Vaikystėje morka rankoje buvo pagrindinis desertas. Mano vaikai ir dabar niekieno neraginami pasiima morką ir žiūrėdami televizorių smagiai kramsnoja. Tai universali daržovė, kuri tinka tiek sriubai, tiek desertui. Jos pilnos naudingų medžiagų organizmui, tinka organizmo valymui, padeda sergant širdies ligomis.

Tad pats metas paskanauti morkų patiekalų: užkandžiui – Veganiška keptų morkų sriuba, pagrindiniam patiekalui – Halloumi sūrio kamuoliukai su morkomis na o desertui - morkų ir kavos pyragas

Receptai ir nuotraukos: Odeta Kudopčenkienė /@ samciouzrasai

Veganiška keptų morkų sriuba Reikės: 450 g morkų (nuplautų ir supjaustytų griežinėliais) 1 šaukšto kokosų aliejaus ½ arbatinio šaukštelio “Garam masala” prieskonių 5 skiltelių česnako ½ arbatinio šaukštelio tarkuotos imbiero šaknies ½ svogūno 1½ litro daržovių sultinio pagal skonį druskos pagal skonį maltų pipirų duonos kubelių (nebūtina)

Įkaitinama orkaitė iki 220 °C . Kepimo skarda išklojama kepimo popieriumi ir dedama griežinėliais pjaustytos morkos, svogūnas, beriami garam masala prieskoniai, pašlakstoma aliejumi ir dedama į orkaitę 20 min. Likus pusei laiko, į orkaitę dedami česnakai. Visos keptas daržovės sutrinamos maisto smulkintuvu ir dedami į prikaistuvį, užpilama karštu sultiniu ir paverdama kelias minutes. Pagardinama druska bei pipirais. Tiekiant dedami skrudintos duonos kubeliai.

Halloumi sūrio kamuoliukai su morkomis Reikės: 2 didelių morkos 250 g Halloumi sūrio 1 kiaušinio nedidelio pundelio krapų 4 šaukštų miltų 1 arbatinio šaukštelio kumino 1 arbatinio šaukštelio rūkytos paprikos pagal skonį druskos pagal skonį maltų pipirų aliejaus virimui salotų patiekiant

Burokine tarka sutarkuojamos morkos ir sumaišomos su tarkuotu sūriu, susmulkintais krapais, miltais, kuminu, paprika, druska ir pipirais. Įmušamas kiaušinis ir gerai išmaišoma. Drėgnomis rankomis formuojami apvalūs kamuoliukai ir dedami į verdantį aliejų. Verdami aliejuje po 2 min., kol kamuoliukai išverdami ir išorėje apskrunda. Nuvarvinamas aliejaus perteklius. Tiekiama su salotomis.

Morkų ir kavos pyragas Reikės biskvitams: 150 g nesūdyto minkšto sviesto 125 g rudojo cukraus 3 kiaušinių 1 arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus 1 arbatinio šaukštelio cinamono ½ arbatinio šaukštelio tarkuoto imbiero 1/4 arbatinio šaukštelio muskato riešuto 1 ½ arbatinio šaukštelio kepimo miltelių žiupsnelio druskos 350 g miltų 150 ml pieno 5 tarkuotos morkos 1 šaukšto tirpios kavos 75 g smulkintų graikinių riešutų Reiks kremui: 400 g maskarponės sūrio 100 g cukraus pudros 1 citrinos sulčių kavos pupelių papuošimui

Įkaitinama orkaitė iki 200 °C. Minkštas sviestas išplakamas ~5 minutes su cukrumi iki purios masės. Įmušami po vieną kiaušiniai ir plakama iki purumo, kol sudedami visi kiaušiniai. Įmaišomas vanilinis cukrus. Miltai sumaišomi su kepimo milteliais ir druska, kava. Suberiami į kiaušinių masę ir išmaišoma. Pilamas pienas, dedamos tarkuotos smulkia tarka morkos (rekomenduoju rinktis smulkesnę tarką), beriami riešutai, prieskoniai ir viską išmaišome. Tešla gaunasi tiršta. Kepimo indas ištepamas sviestu ir supilama tešla. Išlyginamas paviršius ir dedama į orkaitę. Kepama apie 50 min., kol pyragas iškepa. Atvėsinama. Kremo visi ingredientai sumaišomi iki vientisos masės. Dedamas kremas ant atvėsusio pyrago ir išlyginamas paviršius. Puošiama kavos pupelėmis.

<-------------------------------------- Daugiau receptų

Obuolys Raudonskruostis? Geltonas ananasinis? Žalias? Saldus? Rūgštus? Sultingas? Visa tai apie obuolį. Tad nenuostabu, kad ruduo dažnai kvepia obuolių pyragais, kuriuos dažnas mėgsta prie arbatos ar kavos puodelio. Obuolius taip pat mėgsta tie, kurie nori į savo mitybą įnešti kuo daugiau skaidulų, tačiau nepadauginkite ypač vakarais, tuomet geriau rinkotės keptus obuolius. Šis vaisius universalus. Jis gali pavirsti tiek užkandžiu, tiek desertu, o savo sultimis puikiai marinuoja mėsą. Tad pats metas paskanauti patiekalų su obuoliais: užkandžiui – silkės, obuolio ir paprikos užkandėlė, pagrindiniam patiekalui – triušis troškintas su obuoliais ir obuolių sidru desertui - sluoksniuotas obuolių pyragas

Receptai ir nuotraukos: Dovilė ir Mantas Bajaliai /@ bajaliai

Silkės, obuolio ir paprikos užkandėlė Reikės: silkės sultingo obuolio raudonos paprikos saliero stiebo skrudintų moliūgų aliejaus druskos ir pipirų pagal skonį duonos patiekimui

Šis patiekalas pareikalaus Jūsų viso pjaustymo kantrybės. Visi gabaliukai turi būti pakankamai smulkūs ir vienodo dydžio. Pradėkite pjaustyti nuo silkės, toliau paprika, salieras ir galiausiai obuolys. Obuolį galite tiek lupti, tiek nelupti, spręskite patys. Aliejų galite naudoti ir kitokio skonio, bet patikėkit - riešutų poskonis itin praturtina šią užkandą. Patiekimui galite rinktis tiek baltą, tiek ruginę su sėklomis duoną. O jei dar paskrudinsite - nepasigailėsite.

Sluoksniuotas obuolių pyragas Reikės: 200 g kvietinių miltų 200 g manų kruopų 200 g cukraus 2 šaukštų malto cinamono 1 arbatinio šaukštelio miltelių 1,7 kg sultingų obuolių 150 g aviečių 150 g šalto sviesto

Visus birius produktus sumaišykite ir padalinkite gautą birią masę į 3 lygias dalis. Obuolius nulupkite ir nutarkuokite per burokinę tarką iki sėklalizdžių bei gautą masę padalinkite į 2 lygias dalis. Kepimo inde (24 cm) sluoksniuokite: trečdalis birios masės, o 1 dalis tarkuotų obuolių, vėl birios masės, išdėliokite aviečių uogas, tuomet likusi dalis obuolių ir galiausiai likusi biri masė. 4 Užtarkuokite šalto sviesto ir kepkite 180 °C orkaitėje su ventiliatoriumi. Skaniausias pyragas šiltas su šaltų ledų kamuoliuku.

Triušis troškintas su obuoliais ir obuolių sidru Reikės: 1,5 kg triušienos (sukapotos į atskiras dalis) druskos ir pipirų pagal skonį 100 g sviesto 3 didelių rūgščių obuolių 1 didelės morkos 125 ml natūralaus obuolių cidro 80 ml Dijon garstyčių 250 ml daržovių sultinio 1 arbatinio šaukštelio džiovintų čiobrelių 125 ml grietinės (arba grietinėlės) saujos kapotų petražolių

Triušieną gerai pagardiname druska ir šviežiais maltais pipirais. Įkaitiname troškintuvą storu dugnu, jame išlydome sviestą ir dedame dalį triušio, gabaliukai neturi liestis ir skaniai apskrusti.

garstyčiomis, čiobreliais, sultiniu. Išmaišome. Sudedame apkepto triušio gabaliukus ir obuolių skilteles.

Uždengiame dangčiu ir paliekame troškinti ant mažiausios ugnies ~ 1-1,5 val. Jei reikia papildome sultiniu padažą. Galiausiai įmaišome grietinę ir pagardiKol triušis kepa susitarkuojame burokine name petražolėmis. tarka morką (jei mėgstate dar galite čia pridėti smulkinto svogūno 2-3 galvutes). Garnyrui naudojome bulvių ir moliūgų košę, kuri susimaišiusi su padažu ir obuoliais ypatingai tiko prie troškintos Iškeptą triušį atidedame į šoną, tuomet toje pačioje keptuvėje apkepiname mor- triušienos. ką, užpilame sidru ir ant didžiausios ugnies išgariname ne ilgiau kaip 10 min. Nugaravus sidrui, padažą papildome Daugiau receptų rasite čia ------------------------------------->

Pelėdos skaitiniai

Nuotrauka: Austėja Kersnauskaitė

Sveiki visi, knygų puslapių šiūrentojai! štai valytuvai nubraukia lapus ir rūbai minus virsta rūbais plius ruduo pats sau beviltiškai gražus (Paulius Norvila / Skaičiai / Tyto Alba / 87 psl.) Šį kartą nusprendžiau su jumis pasisveikinti kitaip, eilėmis. Taip, aš labai myliu rudenį ir jo nešamą įvairiaspalvę, nostalgišką aurą - smagu grįžus po dienos veiklų susisupti į pledą, apglėbti šiltą puodelį svarainių arbatos ir įsileisti sau į širdį bent kelias poezijos eilutes. Kada, jei ne dabar? Pabandykim. Mėgstu šiuos žodžius kartoti ne tik pagauta literatūriškos nuotaikos, bet ir ieškodama kitokios kasdienybės kampų. Kada, jei ne dabar? Pabandykim. Tad ir dabar bandau - pateikiu jūsų dėmesiui šiek tiek kitokio formato apžvalgas, trumpai pristatydama ir patį siužetą, kad susidomėjus viena ar kita istorija nereikėtų lėkti į (el.)knygyną ir papildomai ieškoti. Juk tam ir esu čia - kad pasakočiau jums knygų įdomybes įvairiausiais kampais bandydama jus sudominti, o ne papildomai apsunkinti paieškas. Bet nebijokit, nenoriu numalšinti smalsumo, tad per daug neįsijausiu ir neporinsiu detaliau, nei gali pasiūlyti knygos nugarėlė. O tiems, kuriems kaip ne taip svarbu, kaip apie ką, skubu pranešti, kad šiandien išnarstysim rudenį atspalviais bei išskaidysime jį nuotaikomis. Kad kiekvienas rastų savo nuotaiką bei ruduo nevirstų kaip iš tų eilių - tik sau beviltiškai gražus. Ir dar. Nenorintiems paleisti pamėgtų herojų ar pageidaujantiems išsirinktą nuotaiką pasilaikyti ilgėliau, šį kartą siūlau atkreipti dėmesį ir į keletą knygų serijų. Tad, klausdama - kada, jei ne dabar? - kviečiu įsileisti rudenį į savo puslapius ir jį prisijaukinti. Pamilti. Atrasti iš naujo. Pabandykim. Kartu. Gurmaniškai. Su linkėjimais, Pelėdos skaitiniai

Istorija apie tai, kad ne visada žmonės yra tokie, kokius mes juos matome. Arba norime matyti. Apie tai, kad purvo ir žiaurumo yra bet kur, bet pas vienus jis užsėmęs visus batus. Tikriausiai. Nes ne viskas yra taip, kaip atrodo. Istorija apie paaugliškas patyčias, merginų žiaurumą, tamsiausias naivumo žudynes ir tai, kaip galima netyčia atsidurti netinkamoje vietoje. Ar būti į jas pastūmėtiems mylimų žmonių ir tik iš geros valios. Apie tai, kad gyvenimas nėra teisingas, o kerštas tėra tik dar vienas purvo sluoksnis ant šios tiesos. Ana Londone dirba BBC žinių vedėja, na, bent jau dirbo iki šiandien. Į visiškos karjeristės kėdę taikosi kita moteris. Džekas dirba detektyvu Blakdauno miestelyje, kuris nuo Londono įsikūręs 2 valandų atstumu. Blakdaune randama žiauriai nužudyta moteris - Ana atvyksta kurti reportažo, o Džekas pasirodo kaip pagrindinis bylos tyrėjas. Abu tikri savo sričių profesionalai, matę ne vieną panašų incidentą, tad gali susitvarkyti puikiai, kaip tik įmanoma. Bet. Egzistuoja viena menka bėdelė - abu ne tik pažįsta auką, bet ir neseniai su ja leido laiką. Ir netikėtai tampa įtariamaisiais. Kodėl? Kad kažkuris meluoja, tai akivaizdu, bet kuris? Kas juos sieja ne tik su auka, bet ir vienas su kitu?

Jei jūsų ruduo: tamsus, š

šaltas ir įtemptas.

Ar kerštas gali būti teisingas? O kas yra teisingumas?

REKOMENDUOJU: ieškantiems greičio, norintiems įtampos, nebijantiems tamsybių ir iki pat paskutinio puslapio mėgstantiems likti nežinioje - tai kas čia nusikeltėlis? NEREKOMENDUOJU: trilerių „pradinukams“ arba tiems, kurie vengia smurto, patyčių, emocinių žmogžudysčių bei kitų gyvenimo tamsulių - nors ir įtemptas, gerais sukurptas, bet gana šaltas pasakojimas.

Istorija apie draugystę, giminystę ir meilę bei viską supainiojančius ir apipinančius jausmus. Apie gyvenimo pokyčius ir priešinimąsi jiems. Papročius, įpročius bei komforto zonas. Apie tai, kad tikrovei nesant tokiai baisiai, kaip įsivaizdavai, daug sunkiau su ja susitaikyti. Ir visai nesvarbu, gyveni šiandieniniame ar dvarų pasaulio amžiuje. Tai pasakojimas apie santūrią kasdienybę, kuri, pasirodo, daug ryškesnė, kai į ją įsileidi neapčiuopiamų atspalvių žmones. Tiksliau, kitokius, nei esi pats. Filipas - našlaitis, kurį užaugina pusbrolis Ambrozas. Ambrozas Filipui tampa ne tik tėvas ir motina, bet ir auklė, ir mokytojas, ir kelrodė žvaigždė, ir, apskritai - gyvenimo etalonas. Vieną žiemą Ambrozas dėl sveikatos palieka Angliją ir išvyksta į Florenciją. Ten sutinka Reičelę, ją įsimyli, veda ir....miršta. Filipas netelpa savy, kaltina Reičelę, savotiškai pavyduliauja (tai pirmoji moteris, kuri pasipainiojo jų vyriškajame gyvenime), bet, vedamas gero tono, pasikviečia ją pasisvečiuoti į dvarą. Ar tikrai Reičelė kalta dėl Ambrozo mirties? Kas nutiko Ambrozui? Kas laukia Filipo?

REKOMENDUOJU: ieškantiems mįslingos įtampos, tokios, kuri kyla ne skaičiuojant žmogžudysčių aukas, o iš kažkur „giliau“. Nebijantiems lėto pasakojimo tempo bei įdomumo tiek, kiek pats gali išsitraukti iš veikėjų pokalbių. Siūlau ieškantiems santūraus, rafinuoto, šaltuko perlieto kūrinio, nukelsiančio į dvarų laikotarpio Angliją. NEREKOMENDUOJU: iš tolo vengiantiems pasakojimų, kurie vyksta ne šiais laikais - jei karietos, dvarai ir pūstų suknelių laikotarpis nedomina nė trupučio, gali būti, kad nesusidraugausite su šiuo kūriniu.

Jei jūsų ruduo: ūkanotas, rafinuotas ir lėtas

Ar tikrai kasdienybė tokia kasdieniška?

Jei jūsų ruduo: lietingas, spalvotas ir gyvenimiškas.

Kodėl kartais taip sunku jaustis reikalingu patiems artimiausiems?

Istorija apie tris moteris ir vieną giminystės liniją, apie tris gyvenimus ir vieną suskeldėjusį šeimos ryšį. Apie tai, kad daug lengviau teisti, plakti ir nuvertinti, nei pabandyti suprasti. Ar paklausti. Apie tai, kad galime būti patys negailestingiausi prokurorai sau ir griežčiausi teisėjai kitam, net nesivargindami atsiversti bylos bei peržiūrėti faktus nešališkomis akimis. Apie tai, kad kartais įkaliname save nesusipratimuose ar liudesy tik dėl to, kad nedrįstame garsiai išsakyti savo jausmų. Apie tai, kad kartais jaučiamės nereikalingi ar „netinkami“ savo artimiausiems tik todėl, kad patys, laisva valia kaukštelėjome tokį nuosprendį. Sabina atvyksta pas močiutę Džoją atostogų. Tiksliau, ją išsiunčia mama Keitė, kuri šiuo metu skiriasi su vyru - jau antruoju Sabinos patėviu. Dėl trečiojo. Tiesa, pati Keitė absoliučiai nebendrauja su savo motina Džoja - nutolo nuo jos ir užsispyrė, kad nebus tokia motina kaip ji. Kažkodėl. Deja, istorija sukasi ratu ir Keitė jaučia, kaip nuo jos tolsta dukra Sabina. O kartu leisdamos laiką, tiek Sabina, tiek Džoja supranta, kad jų niekas kaip ir nesieja. Tad trys moterys ir viena sutrūkinėjusi giminystės linija. Trys nutolusios artimos sielos. Kur visa tai nuves? Ar galima įtrūkimus užglaistyti?

REKOMENDUOJU: ieškantiems jausmingo pasakojimo bei norintiems pasvarstyti, kaip dažnai turime savo tiesą ir net nenorime pabandyti išgirsti kitos. Norintiems gyvybingos, emocingos ir gyvenimiškos istorijos, kurios negandas jaukiai nušviestų „geros pabaigos“ nuojauta. NEREKOMENDUOJU: nemėgstantiems, kuomet istorijos siužetą pina daugybė veikėjų - nors pasakojime ryškiausiai atsispindi trijų moterų išgyvenimai, neišvengiamai veikėjų ratas išsipūčia gerokai plačiau. Nesiūlau tiems, kurie nenusiteikę narstyti šeimų gyvenimo per tris kartas ir atkapstyti sielos skaudulius. Čia supintas sodriausias kamuolys jausmų, tad pasimatuokite, kiek to norisi.

Jei jūsų ruduo: kandus, gilus, vienišas - primenantis senatvę. Jande Gar-

dam: „Vyras be trūkumų“, „Žmona su paslaptimi“, „Meilužis“. Tai ta pati istorija bei jos vingiai, tačiau iš skirtingų veikėjų perspektyvos, kaip sakant, ta pati melodija, tik iš skirtingų varpinių. Pradedant Federso istorija - Radžo našlaičio, Karališkojo advokato ir itin nepriekaištingo senuko pasakojimu, baigiant didžiausio jo konkurento ir, pasirodo, žmonos meilužio versija. Britiškas, sausokas humoras, paslėptos prasmės ir prabėgusio gyvenimo narstymai. Gal tai jūsų trilogija?

romantiškas, jaudinantis, kupinas intrigų -

ilgas it kelios dinastijos kartos. Penny Vincenzi: „Ne angelas“, „Nepaisant išbandymų“, „Pagundų metai“. Tai vientisas pasakojimas, kuris prasideda Litonų įsigalėjimu Pirmojo pasaulinio karo metais ir tęsiasi pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, į areną žengus jaunajai giminės kartai. Tikras desertas šeimos sagų gerbėjams, nebijantiems ne tik daugybės herojų, bet ir beveik 3000 puslapių apimančios istorijos. Ilgas pasakojimas tikrai ilgiems vakarams.

šviesus, šiltas ir jaukus - lietuviška bobų vasara. Ramunė

Lė: „Julija“, Elena“, Indrė“. Trys buvę klasės draugės, trys moterys, kurios ne tik ir vėl atrado viena kitą, bet ir kartu pasitiko ir naujus gyvenimus. Julija, Elena ir Indrė įkūrė vestuvių organizatorių verslą „Vestuvių fėjos“ bei kartu kuria grožį. Kiekviena knyga - vis kitos moters istorija, kurios gijos dailiai sukurpia gyvenimišką, vientisą siužetą. Tiesa, nors pasakojimo laikas itin trumpas - vos keleri metai - bet siūlyčiau laikytis tęstinumo ir pradėti nuo „Julijos“, taip supinsit gražiausiq pasakojimo kasą.

Knygų nuotraukos ir tekstas: Viktorija Lukoševičienė

Daugiau skaityk

a Sk i

n iti

Ar žinote, kad kasmet antrą lapkričio penktadienį švenčiama profesinė verslo atstovų šventė - Verslo diena.

kaip aš susikūriau darbą Šiemet ji bus minima 13 dieną. Ta proga kviečiame susipažinti su žaviomis ir veikliomis moterimis, kurios darbo vietas susikūrė sau pačios. Nuotrauka: iš www.freepik.com

„Reikia pabandyti, kad suprastumėte, ar tai jums patinka, reikia malonumą ir leidžia uždirbti. “ [Gabrielė Mikalauskienė ]

„Visi bijom klaidų, bet jų reikia, kad tobulėtume“ [Dovilė Mickūnienė]

„Jei viską darysite su meile,Jums būtinai pasiseks bet kokioje veikloje“ [Rūta Kriščiūnienė]

Nuotrauka: asmeninio archyvo

Gabrielė Mikalauskienė

– telšietė, veikli moteris, grožio konsultantė, dirbanti SAU tarptautinėje Mary Kay kosmetikos kompanijoje. Turtinu moterų gyvenimus, atveriu joms grožio, verslo ir pasitikėjimo savimi klodus.

Veikla ir darbas Mary Kay kompanijoje atsirado tikrai labai netikėtai. Baigiau bakalauro ir magistro studijas VU ir dirbau UAB „Palink“ iki kol išėjau į motinystės atostogas. Ir grįžau iš Vilniaus gyventi į gimtuosius Telšius, ko pamenu, jog sakiau, niekad gyvenime nedarysiu! Mary Kay produktus naudojau jau senai, bet iki motinystės apie verslo galimybes čia nė nesusimąsčiau. Gimus sūnui atsirado noras kažką keisti, užsiimti nauja veikla, buvau pilna entuziazmo, nes vien tik vaiko auginimo nepakako savirealizacijai. Tad sudalyvavau keliuose renginiuose ir nusprendžiau, kad noriu išbandyti save šiose grožio konsultantės rolėje. Taip žingsnis po žingsnio tobulėjau, gražinau moteris, mokiau jas veido priežiūros, makiažo ir susikūriau čia savo darbo vietą – tapau nepriklausoma Mary Kay kompanijos pardavimų direktore. Ši veikla iš karto tapo mano pagrindiniu darbu, kurį derinau su motinyste.

kiekviena sutikta moteris sužydi po mano „gyvų“ ar virtualių grožio pamokėlių. Išleidžiu klientes ir savo komandos nares su plačiomis šypsenomis, o tai mane veda į priekį. Šiuo metu turiu beveik 150 konsultančių savo verslo grupėje, daug lojalių klienčių, kurios patikins, kad po pažinties su manimi daugiau dėmesio ir meilės skiria savo veido priežiūrai, išmoko makiažo gudrybių. Kaip tik praeitą savaitę susitikau su savo komandos nare, kuri prisipažino, jog prieš beveik 5 metus įvykusi pirma grožio pamokėlė pas mane įvedė kardinalius pokyčius: ji pradėjo dažytis, mano pagalba tą išmoko daryti puikiai ir tai suteikė daugiau pasitikėjimo savimi.

Atrodo, jog nebepamenu, ką reiškia, kai dirbi nuo 8h iki 17h. Nuoširdžiai pasakysiu, neplanuoju grįžti į samdomą darbą, nes mano susikurtas verslas Mary Kay kompanijoje yra mano pašaukimas, man jis patinka, jaučiu malonumą bendraudama Mary Kay veikla mane žavi tuo, kad su moterimis, padėdama joms ras-

ti grožio receptus. Labiausiai mane žavi, kad esu pati sau bosė, organizuoju savo laiką pagal save ir savo šeimos poreikius. Juolab, kad turiu 6 metų sūnų ir 1,5 metų dukrą, kuriems reikia mamos. Tad dirbdama Sau esu laisva ir nepriklausoma. Mano veiklai kaip trūkumą kartais įvardija tai, jog sunku rast motyvacijos dirbti, nes nėra žmogaus, kuri tau deleguoja darbus. Bet aš iš prigimties esu žmogus, kuris yra disciplinuotas ir mėgstu dirbti sistemingai ir planuotai. Keliu sau aukštus reikalavimus, tad esu sau griežta bosė :) Nuoširdžiai sakau, jei ne mano pirmagimis, tai nežinau ar būčiau dabar tokia veikli ir versli moteris dirbanti sau. Galvoju, jog būtų pritrūkę drąsos. Dėkoju sūnui, nes jo atsiradimas mano gyvenime atnešė puikius pokyčius. Bet jei sukčiau laiką atgal, daryčiau tą patį!

Mano šeima, artimieji, draugai niekad negalvojo, jog galiu būti ta kuri dirbs tarptautinėje kosmetikos kompanijoje, burs grožio konsultančių komandą, dirbs su tiesioginiais pardavimais. Negalvojau ir aš, kad galiu dirbti sau. Bet tas drąsus žingsnis prieš 5 metus šios veiklos link, vyro palaikymas, man sukūrė gyvenimą, kuriame realizuoju save, džiaugiuosi ir didžiuojuosi savimi. Esu pasitikinti savimi ir įkvėpiu kitas moteris eiti savo svajonių link! Tad vienareikšmiškai – galvojate apie darbą sau – pirmyn! Reikia pabandyti, kad suprastumėte, ar tai jums patinka, teikia malonumą ir leidžia uždirbti. Sėkmės!

Nuotrauka: asmeninio archyvo

Dovilė Mickūnienė – sporto trenerė, turinti savo jaukią studi-

ją, kurioje sportuoja moterys. Dovilė domisi viskuo, kas liečia žmogų, jo sveikatą, galimybes, vidinę galią.

Studija mano gyvenime atsirado, kai uždarėm savo sporto klubą, kuris buvo mūsų su vyru bendras verslas. Vyras susidomėjo visai kita sritimi, o aš likau sporte. Kodėl sporte? Nes tai mano profesija, kuri man labai patinka. Šiai dienai kitame darbe aš savęs neįsivaizduoju.

daryti viena ar kitą. Kai dirbau tokį darbą, tikrai dirbau nuoširdžiai, bet kiekvieno patirtis yra kitokia ir vardan kiekio aš jau negalėčiau kažkaip dirbtinai pritraukti klientų, ko manau siekia ir iš kitų reikalauja sporto klubo savininkai. Priverstinai daugiau šypsotis, gal dar kažką priverstinai siūlyti, net jeigu tai neatitinka Ši veikla (arba profesija) mane žavi tavo vertybių. Ne, tai tikra ne man. tuo, kad visada reikia judėti. Gal todėl, kad negaliu pagalvoti apie Ar mano šiuo metu vykdoma veidarbą ofise, nes jis man asocijuojasi kla turi trūkumų? Nematau jokių trūkumų, nes tai mano sritis, kurią su nuobodžiu sėdėjimu prie stalo. labai myliu ir nesigailiu nei miliseTačiau ši veikla ne tik smagi, bet ir kundės, kad tokią profesiją pasirinnaudinga ne tik man pačiai, bet ir kau. Tai ką darau yra teisinga ir teisu manimi kartu sportuojančioms kia didžiausią naudą šiuolaikiniams moterims. Čia per treniruotes jos žmonėms, kurie daugiau skuba, legauna ne tik fizinių pratimų, bet ir kia, kartais pamiršta klausyti savo praktiškų patarimų, bei individualių kūno ir suserga. Judesys yra galinga mus palaikanti jėga. namų darbų :) Ar dažnai savęs paklausiu - kodėl šiai dienai nebesinori dirbti samdomo darbo? Turbūt jau nebegalėčiau dirbti samdomo darbo, nes nepatinka, kai man duoda nurodymus

Jeigu dabar atsukčiau laiką atgal ir vėl rinkčiausi profesiją, net neabejoju, kad sprendimas būtų lygiai toks pats.

Gyvenimo gurmanų skaitytojas palinkėčiau rasti savo veiklos sritį, kurioje galėtumėte atsiskleisti ir būti laimingais bei naudingais žmonėms. Dažnas žmogus, padirbęs samdomą darbą ir įgiję patirties, nori pabandyti dirbti sau, tad tiesiog reikia bandyti. Drąsiai pirmyn! Visi bijom klaidų, bet jų reikia, kad tobulėtume.

Nuotrauka: asmeninio archyvo

Rūta Krikščiūnienė

– gyvenimu besidžiaugianti moteris! Dviejų, jau suaugusių, sūnų mama, žmona, draugė, diplomuota marketingo ir verslo organizavimo vadybininkė, ūkininkė, individualios veiklos savininkė, Maltos ordino pagalbos tarnybos projektų vadovė bei savanorė, Garliavos parapijos savanorė.

kaip pasiūlymas, kryptinga mintis ateičiai. Turėjome šiek tiek laisvo laiko, todėl nutarėme, kad galime užsiimti ir žemės ūkiu. O kadangi turimas žemės plotas buvo palyginti nedidelis, nusprendėme kurti uogininkystės ūkį. Pardavėme vieną šeimos automobilį, nusipirkome aviečių sodinukų ir tapome ūkininkais. Šį darbą laikėme papildoma veikla, hobiu, kol negavome paramos ūkio įkūrimui iš ES fondų ir ūkio neišplėtėme iki 4 hektarų, be aviečių pasisodinome braškių ir šilauogių. Dar nelabai galime tuo patikėti, bet pamažu veikla „Rūtos uogų“ ūkyKaip atsirado Rūtos uogos? Tuo je tampa pagrindiniu darbu, mūsų metu, kai ištremto tėvelio nuvažia- šeimos verslu. vome apžiūrėti iš Sibiran nusavintos ir iš Aukštaitijos atkeltos žemės, Kodėl būtent ūkis? Tai, kuo šuo metu buvo pats vidurvasaris. Lauko gėlė- užsiimame, labiausiai ir žavi tuo, kad mis pražydusi, paukščiais čiulbanti, yra naudinga kitiems. Mūsų ūkis plataus dangaus skliauto, miškų ap- yra netoli Kauno - miesto, kuriame supta vieta iškart patiko ir vaikams, žmonės labai užimti savo tiesiogiir vyrui, ir man. Tuo metu penkioli- niame darbe, o dar nori ir turiningai kmetis jaunesnysis sūnus ištarė: „Juk pailsėti. Užsiauginti ar susirasti, kur jeigu žmonės turi žemės, joje kažką nusipirkti kokybiško maisto, mūsų augina?“ Šis klausimas nuskambėjo atveju uogų, laiko nebelieka. Mes ir Šiuo metu esu ir dar rinkimų komisijos pirmininkė. Jau pačios veiklos, kuriomis aktyviai užsiimu pasako, kad man įdomu daug kas – nuo to, kaip geriau išdirbti žemę, kad užaugintume sveikesnį, gardesnį, gausesnį derlių iki to kaip ugdyti save kaip žmogų dvasiškai bei pasirūpinti fizine sveikata, padėti kitiems, nesvetima ir politika. Pati tvarkau ir buhalteriją, tai net su Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoja kartu nusistebime, kiek skirtingų veiklų mano mokesčių deklaracijos, o tuo pačiu ir gyvenimas, apima.

esame tam, kad užaugintume ne tik pagal popierius (šiais metais gavome Išskirtinės kokybės produkcijos sertifikatus), bet ir praktiškai sveikas, skanias, gražias uogas ir jas per kuo trumpesnį laiką pristatytume mūsų uogų mėgėjams. Pastebime, kad žmonėms patinka socialiniame tinkle facebook „Rūtos uogų“paskyroje stebėti uogų auginimo procesą, tokiu būdu ne tik žinoti, kad uogos tikrai lietuviškos, bet ir matyti, kas ir kaip jas užaugino, o atėjus derliaus metui jau neturėti abejonių, kur uogas pirkti. Miela, kad sulaukiame daug teigiamo grįžtamojo ryšio, padėkų. Tai, kad mūsų darbas vertinamas parodo, kad klientai paprastai nesidera dėl kainos, mūsų uogas noriai rekomenduoja kitiems – už tai ypatingai esame dėkingi. Taip suprantame, kad mūsų kartais labai nelengvas darbas duoda visiems naudingų vaisių: klientams kokybiškų uogų, o mums nenuobodžią, galinčią būti ir finansiškai naudinga, veiklą, galimybę pajudėti, pa-

kvėpuoti ypač grynu oru, pasigrožėti natūralia gamta, ne tik pabūti ten, kur per dieną nei vieno žmogaus gali nesutikti, bet ir pabendrauti su įvairiais žmonėmis. Kodėl nebedirbu samdomo darbo? Kai prieš dešimt metų nusprendžiau ieškoti kito darbo, supratau, kad samdomo darbuotojo dalia visur panaši – fiksuotos darbo valandos, trumpos atostogos, apribota galimybė priimti savarankiškus sprendimus, asmeninio indėlio į bendrą rezultatą neatsispindėjimas atlygyje už darbą. Tuo tarpu savarankiškoje veikloje daug labiau esu savo laiko, sprendimų, pasitenkinimo darbu, nebūtinai tik finansinio, šeimininke. Tokiu būdu jaučiuosi laiminga, o laimė, savo ruožtu, skatina kūrybingumą, padeda optimistiškai žiūrėti į ateitį, įveikti iššūkius, įkvėpti kitus drauge dirbti. Žinoma, nuosavas verslas turi ir trūkumų. Vienas jų - sugebėjimas

Nuotrauka: asmeninio archyvo

priimti ir neigiamus savo sprendimų, klimatinių sąlygų padarinius, finansines nesėkmes. Taip pat uogininkystės verslo sezoniškumas – kai derliaus nuėmimo piko metu tenka miegoti tik po kelias valandas paroje: jau ketvirtą valandą ryto reikia pradėti organizuoti uogų skynimo darbus, o intensyviai darbo dienai pasibaigus iki vidurnakčio bendrauti su klientais, planuoti jau kitos dienos uogų rezervacijas. Tiesa, žiemą laiko lieka ir kitoms mėgiamoms veikloms, ir poilsiui, ir šeimai, ir draugams. Dar prisiminiau, kad kartais būna labai karšta, puola ir kartais skaudžiai kanda ypatingi skraidantys gyviai, tenka su ne tokiomis švariomis rankomis bei kojomis pavaikščioti. Tačiau sako, kad akys spindi, o tai, mano nuomone, svarbiau nei išpuoselėtas manikiūras bei pedikiūras. Galvoju, kad pernelyg gailėtis dėl bet kokių praeityje priimtų sprendimų neverta. Taip susiklostė, kad į mūsų gyvenimą tarsi savaime, be ypatingų pastangų įsiliejo būtent ši veikla. Ji yra

Nuotrauka: asmeninio archyvo

ganėtinai sėkminga, mums tinkanti ir patinkanti, todėl uogininkystės ūkį kurtume net turėdami galimybę nukeliauti penkerius metus atgal į praeitį. Kita vertus, jei toji laiko mašina nukeltų į ateitį, nesu 100 proc. tikra, kad mus rastų taip pat uogas auginančius. Jei skaitote Gyvenimo Gurmanus, būkite ir savo gyvenimo gurmanais. Klauskite savęs, ar tenkina mano gyvenimo kokybė, ar jaučiu, kad gyvenu savo išskirtinį gyvenimą? Ar jau pasirinkau būti laimingu ir laisvu? Jei ne, iš visos širdies linkiu pasitarti su Kūrėju apie tai, kam esate sukurti, drąsos priimant sprendimus, įgyvendinant pokyčius, rezervuotai klausant gero linkinčių, bet nežinančių, kas gerai yra mums, patarėjų. Jei viską darysite su meile, Jums būtinai pasiseks bet kokioje veikloje. „Rūtos uogų“ klientai sako, kad net uogos mūsų išskirtinai gardžios todėl, kad su meile užaugintos. Ir negaliu ginčytis – juk klientai visada teisūs.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aistra kurti Meilė savo darbui Idėjinės fotosesijos Gurmaniškas požiūris Originali aplinka ir stilius Smagus laikas studijoje

ir ne tik

Ir pabaigai... Ypatingai įkvepianti, nors skausminga ir ilga, istorija apie afrikiečio kelionę į Europą.

Kai Europoje per televiziją stebime prieglobsčio prašytojų dramas pabėgėlių stovyklose, noriu papasakoti apie vieno pažįstamo afrikiečio gyvenimo peripetijas Norvegijoje. Čia afrikietis išmoko kalbą, įgijo vietinį išsilavinimą, susirado pastovų darbą ir net sukūrė šeimą. Šį savaitgali atšventė kuklias vestuves. Po septyniolikos sėkmingos integracijos Norvegijoje metų, Imigracijos direktoratas jam pareiškė: turi tris savaites išvykti iš šalies, nes tavęs su ja niekas nesieja. Dabar afrikietis atvirai pasakoja, kaip jis pateko į Norvegiją ir ką jaučia šiai šaliai. Vyras vardu Francis Solomon (38) atvažiavo į Norvegiją iš Liberijos 2003 metais nešinas kito savo žemiečio JusuGyflan dokumentais. Po septynerių metų, 2010 -aisiais, jis daugiau negalėjo meluoti – nuėjo į policiją ir prisipažino kas jis iš tikro yra. Nuo to laiko prasidėjo jo bėdos. Norvegijos Imigracijos direktoratas iškėlė Franciui bylą ir pradėjo ilgą ir kankinantį procesą, kuris tęsiasi iki šiol.

Kai Francis nuvyko į policiją ir atvirai prisipažino, kad atvyko į Norvegiją kito žmogaus vardu, bei pateikė savo tikruosius dokumentus, 2017 metais, Imigracijos direktoratas atėmė iš Francio pabėgėlio statusą, o kartu ir galimybę išvykti iš šalies, nes tada jis negalėtų į ją sugrįžti. Galiausiai šių metų rugsėjo 4 d. direktoratas pareiškė, kad daugiau leidimo gyventi Norvegijoje Franciui nepratęs ir jis turi tris savaites išvykti iš šalies. Apie Francio tikrą asmens dokumentą jie pareiškė: „Direktoratas, deja, negali pripažinti pateikto dokumento, nes jis yra išduotas korumpuotoje šalyje Liberijoje. Šalys į pietus nuo Saharos yra nepatikimos.“ Kova su institucijomis Šį rudenį likęs be dokumentų ir leidimo gyventi, Francis susitelkė kovai su imigracijos institucijomis šalyje, kurioje rado namus ir sukūrė šeimą. Feisbuke jis užregistravo peticiją pavadinimu „Vaikų tėvas yra

Tekstas: Aušra Ludvigsen /@ lowcarblietuva , nuotraukos: asmeninio archyvo

varomas iš Norvegijos po 17 legaliai Norvegijoje pragyventų metų“. Po trumpu prierašu apie tai kokia tai neteisybė, jis ir jo šeima aktyviai renka jį palaikančių žmonių parašus. Feisbuko peticijų puslapyje jį jau palaiko virš kelių tūkstančių žmonių, kurie nevengia pakomentuoti, kad Francis yra bendruomenės dalis, gerai integravęsis pilietis, draugas ir puikus kolega. Jis taip pat susirado jį ginantį advokatą, rašo apeliaciją Imigracijos Apeliacijų Tarybai (UNE) esančiai tame pačiame Norvegijos Imigracijos direktorate (UDI). Jeigu Apeliacijų Taryba sutiks su Imigracijos departamento sprendimu, jam teks kreiptis į teismą, o galiausiai paklusti sprendimui išvykti iš šalies. Į Norvegiją jis galės sugrįžti tik pagal šeimos susijungimo įstatymą. Nelengva gyvenimo pradžia Afrikoje Francis gimė 1982 metais Voinjama mieste šiaurės Liberijoje, prie sienos su Gvinėja. 1993 metais prasidėjus

pilietiniam karui, jis ir jo šeima pabėgo iš Liberijos į kaimyninę Gvinėją. Savo knygoje „I‘m a Refugee, not a criminal“ (liet. Aš pabėgėlis, ne nusikaltėlis), jis aprašo kaip minios žmonių su vaikais ir nešuliais traukia į pasienį ir dalinasi valtimi, kad persikeltų per upę skiriančią dvi valstybes. Pasakojimas man priminė trėmimus į Sibirą praeito amžiaus pradžioje Lietuvoje. 2003 metais, kai Franciui buvo dvidešimt vieneri, jis kartu su pažįstama afrikiete, apsimetęs jos sūnumi, išvyko į Norvegiją. Kaip jis pats sako, tai buvo galimybė, kurios jis negalėjo atsisakyti. Dabar, po ilgų gyvenimo Norvegijoje metų, jis supranta, kad pasielgė neteisingai. Jis neturėjo teisės naudotis kito žmogaus vardu, kad patektų į Europą. Šio savo melo pasekmių rimtumą jis suprato tik dabar. Kalbėdamiesi su Franciu žurnalistai Norvegijoje dažnai jo klausia kiek jam buvo metų, kai jis išvyko į Norvegiją. Francis puikiai supranta šio klausimo potekstę. Bet Afrikoje dvidešimtmetis jaunuolis dar nėra pilnai subrendęs ir atsakingas už savo veiksmus kaip Europoje. Ten jis dar būna labai priklau-

somas nuo savo šeimos ir išgyventi gali tik būdamas kartu su jais. Negana to, penkiolikos metų Francis dar nebuvo baigęs pradinės mokyklos, nes turėjo padėti išsiskyrusiai mamai auginti ryžius ir prižiūrėti brolius bei seseris. Svajonių šalis Paklaustas ar Norvegija buvo jo svajonių šalis, Francis sako, kad ne visai. 2003 metais, kai jis atvyko į Norvegiją, Liberijoje buvo ką tik pasibaigęs antras civilinis karas. Jo tėvas pažinojo moterį, kurios sūnus gavo prieglobstį Norvegijoje. Jo prašymas išvykti iš Liberijos buvo gerai pagrįstas ir todėl buvo patenkintas. Kadangi moteris keliavo viena, Francis, pasivadinęs Jusu vardu atvyko į Norvegiją kartu su ja. Jis pasakoja, kad daugelis afrikiečių kasmet teikia prašymus ir pildo anketas prašydami prieglobsčio vakarų Europoje. Norvegija - puiki valstybė, bet... Francio nuomone Norvegija yra puiki valstybė ir nėra blogai joje gy-

venti, tačiau kai tampi įtariamuoju arba užkliūvi teisėsaugos institucijoms, ši šalis gali tapti tikru pragaru. Pasitikėjimą praradusį žmogų čia įtarinėja, nepasitiki ir ignoruoja. Teisėsaugos sprendimų čia reikia laukti labai ilgai ir gyventi visiškoje nežinioje save apgaudinėjant kad viskas bus gerai, tačiau tai tik miražas. Smūgis gali ateiti visai netikėtai, taip kaip ir dabar, kai Imigracijos Departamentas pareiškė, kad Francis turi išvažiuoti iš šalies per tris savaites. Dėl šios priežasties jis negali rasti vietos ir ramiai gyventi saugioje Norvegijoje su savo šeima, kurioje jis neseniai susilaukė dukters, o praeitą savaitgalį vedė dukters motiną. Belieka tik tikėtis, kad šie žingsniai padės jam likti šiaurės šalyje, kurioje jam teko laimė atsidurti ir įleisti šaknis. Tikiu, kad jo istorija išsispręs jo naudai, o institucijos supras, jog Francis yra afrikietis, kuris yra linkęs bendradarbiauti ir atskleisti teisybę apie save ir savo šalį, bei prisidėti kuriant Norvegijos rytojų.

Keletas faktų apie Liberiją: • Liberija - Vakarų Afrikos valstybė prie Atlanto vandenyno, kuri ribojasi su tokiomis valstybėmis, kaip Siera Leone, Gvinėja ir Dramblio Kaulo Kranto valstybe. • Oficiali kalba – anglų. • Liberijoje gyvena daug etninių grupių žmonių, tokių kaip Kpelle, Bassa, Mano, Kissi, Gio bei kiti. • Liberijos respublikos ištakos yra JAV parengtas planas įkurti Amerikos Kolonizacijos Bendruomenę. Buvo manoma, kad buvusiems vergams iš JAV bus lengviau pasiekti gerovę Afrikos valstybėje Liberijoje, nei pačioje JAV. • 2006 metais šalis išsirinko pirmąją Afrikos kontinente prezidentę moterį vardu EllenJohnsonSirleaf.

78 Šis receptas yra daktarės Berit Nordstrand sunorvegintas šiaurės Afrikos patiekalas iš vištienos, kurį dažnai gaminu.

Afrikietiška vištiena Reikės: 4 vištienos ketvirčių 100 ml grietinėlės 2 šaukštų paprikos miltelių 1 šaukšto malto kumyno 1 šaukštelio cinamono 1 šaukštelio kalendros 1 šaukštelio kardamono 4 žiupsnelių druskos

Vištienos ketvirčiai sudedami į dubenį su visais sausais prieskoniais, grietinėle ir druska. Grietinėlėje vištiena marinuojasi 2-3 valandas arba per naktį. Orkaitė sušildoma iki 250 °C. Vištiena orkaitėje kepama 20-25 minutes kol įpjovus vištieną bėga skaidrios sultys. Nors Afrikiečiai valgo vištieną su ryžiais, Aušra šią vištieną valgau su žiedinio kopūsto ryžiais, kadangi laikosi Lowcarb mitybos pagrindų. Norint tokius pasiruošti reikia žiedinio kopūsto galvą susmulkinti mikseriu, o tuomet pakepti ant aliejaus keptuvėje.

Receptas ir nuotraukos: Aušra Ludvigsen /@ lowcarblietuva

gyvenimo