Gyvenimo gurmanai Nr. 13 by Gurmanai

gyvenimo

Apie ką šis numeris: 7- Rudens gėrybės 14- Saldžioms akimirkoms su slyvomis 16 - Vasara baigėsi, ar su ja ir barbeque? 22 - Kavos vaidmuo pasaulyje 26 - Albanija 36 - Receptai, žmonės ir jų istorijos 38 - Gyvenimas svetur 50 - Vasara į Norvegiją ateina rudenį 56 - Pelėdos skaitiniai 60 - Kas yra Gyvenimo Gurmanai?

Elektroninis žurnalas „Gyvenimo gurmanai“ Žurnalą kuria ir dalinasi jungtinė kūrybinė komanda. Bendraukime gyvenimogurmanai@gmail.com @gyvenimogurmanai gyvenimogurmanai Žurnale panaudotos nuotraukos ir tekstai: Aušra iš LowCarbLietuva Daiva Bartušienė Ieva iš Išbandžiau.lt Milda Mitrikevičienė Renata iš Kūmutės virtuvė Skanios Bajalių istorijos Odeta iš Samčio užrašai Viktorija iš Pelėdos skaitiniai Viršelio nuotrauka: Renata iš Kūmutės virtuvė Dizainas: Inga Pauliūnienė Skanios Bajalių istorijos ___________________________________ © Autorinės teisės saugomos Draudžiama kopijuoti ir/ar platinti atskiras grafines ir/ar tekstines leidinio dalis be išankstinio kūrybinės komandos sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant žurnale esančią informaciją būtina nurodyti šaltinį.

SVEIKI, gyvenimo gurmanai

Ruduo... Lėtas skaitymas... Migracija... Gėrybės... Kelionės... tai beveik visos istorijos, telpančios į šiuos kelis žodžius, kvepiančius šiugždančiais lapais, daržo derliumi bei rūko dūmais. Šiame numeryje mes ne tik palietėme, kai kuriems skaudžias, emigracijos temas, bet pažarstėme ir šviesias mintis, pasklaidėme įkvepiančių knygų puslapius...

nes kiekvienoje rudens melancholijoje yra dalis

gurmaniško gyvenimo !

Nuotrauka: Renata Ĺ niolienÄ&#x2014; / kumutesvirtuve.lt

KvieÄ?iame keliauti kartu su mumis ir kiekviename numeryje patirti, pajausti, paragauti!

Nuotrauka: Renata Ĺ niolienÄ&#x2014; / kumutesvirtuve.lt

RUDENS GĖRYBĖS “Rouge comme une tomate “ [prancūziškas posakis]

Keptų pomidorų padažas

Šis padažas labai tinka sriubų ir troškinių gardinimui, taip pat puikiai gardina grilio kepsnius, kitaip nei kečupas, neužgoždamas dūmo kvapo ir kepsnių skonio. O mėgstantys kitokius skonius šį padažą netgi pila ant... vanilinių ledų.

Naudojami tik pilnai sunokę, raudonieji, pageidautina labiau sultingi, nei mėsingi pomidorai. Recepte nurodomos proporcijos 1 kilogramui pomidorų. 100 ml kepimui tinkamo aliejaus 2 a.š. rupios druskos 1 didesnė česnako galva 1 a.š. rūkytos paprikos (nebūtinai) 1 a.š. maltos aitriosios paprikos (nebūtinai) Sauja šviežių žalumynų (bazilikų, raudonėlio ar dašio)

Į kepimo skardą tiesiamas kepimo popierius ar silikoninis kilimėlis. Pomidorai nuplaunami, vidutinio dydžio pjaunami per pusę, dideli pjaustomi į keturias dalis. Skiltelės sudedamos į skardą, palaistomos aliejumi, užberiamos druska ir kitais prieskoniais. Česnako galva pjaunama per pusę, pusės sudedamos į pomidorų tarpus. Žalumynai nesmulkinami, sudedami į skardos kraštus, vėliau jie nebus naudojami. Pomidorai kepami 180C 2 valandas, kepimo režimu iš abiejų pusių. Baigus kepti, išimamas česnakas ir žalumynai, o pomidorų masė kartu su visu skysčiu supilama į puodą, maisto smulkintuvu (blenderiu) sumalama iki tyrės ir iš karto pilstoma į švarius stiklainius, užsukama hermetiniais dangteliais. Stiklainiai paliekami atvėsti ir nešami į vėsią vietą. Jei namuose nėra rūsio, šį padažą vertėtų laikyti šaldytuve, dėl mažo konservantų kiekio kambario temperatūroje jis greitai genda.

Pomidorai savo sultyse be sterilizavimo Puikus receptas, nemėgstantiems ilgai gaminti ar sterilizuoti stiklainius, tai vienas paprasčiausių pomidorų ruošimo žiemai būdas. Neišvengiamas tik odelių lupimas, visa likusi gamybos procedūra pradžiugins bet kurios kartos konservų gamintojus. Taip ruošti pomidorai naudojami sriuboms, garnyrams, makaronų ir mėsos padažams.

Pomidorai įpjaunami viršūnėse kryžiuku ir nardinami į verdantį vandenį puode 2-3 minutėms. Išgriebti dedami į kuo šaltesnį vandenį ir paliekami jame iki pilno atvėsimo. Odelės atsiskiria nuo pomidorų, belieka jas nuimti. Tuomet pomidorai sudedami į tuščią puodą (labai patogu žinoti jo litražą, tuomet bus lengva pasiskaičiuot prieskonių kiekį) ir užberiu santykiu: 1 l pomidorų 1 a.š. su kaupu druskos 1 a.š. cukraus Šaukštu pamaišoma ir paliekama ramybėje bent 2 h, geriau vėsesnėje patalpoje, bet ne šaldytuve. Per tą laiką pomidorai išleidžia sultis, jų pilnai užteks konservavimui, nereikia pilti nei vandens, nei jokių kitokių skysčių. Praėjus 2 h, puodas statomas ant ugnies, kaitinama iki užvirimo ir kuo skubiau pilstoma į švarius stiklainius, šie užsukami iškaitintais dangteliais ir apversti aukštyn kojom gerai apkamšomi dekiu ar sena pūkine striuke, kad kuo ilgiau laikytųsi šiluma. Patarimas – cukraus irgi galima nedėti, tik druską.

Pomidorų tyrė žiemai Šis būdas – vienas paprasčiausių žinomų konservuoti pomidorus žiemai. Dėl mažo prieskonių kiekio išlieka natūralus pomidorų skonis, todėl žiemą ypatingai skanu prisiminti vasarą, gardžiuojantis šviežių pomidorų aromatu. Geriama kaip tirštos sultys, o sumaišius stiklinėje su šaukšteliu grietinės ir kapotu svogūnu – užsigeriami mėsiški patiekalai, būna taip pat skanu, kaip vasarą valgant šviežių pomidorų salotas su grietine.

Gerai sunokę pomidorai gerai išplaunami, nusausinami, išpjaunami žiedkočius (tai labai lengva daryti bulvių skustuko aštriąja dalim) ir nesmulkinti dedami į kombaino indą su S peiliais ir sumalami iki tyrės konsistencijos. Pomidorus, prieš malant, galima nulupti, bet tikrai nebūtina. Išmatuojamas gautas tūris ir tyrė pilama į puodą. Kaičiama nedidelė ugnį ir 1 litrui masės beriama: 1 a.š. druskos 1 a.š. cukraus Kai pomidorai puode pradeda kunkuliuoti, vis pamaišant, pakaitinama dar 5-6 minutes. Kol verda pomidorai, gerai išplaunami stiklainiai, užsukami dangteliai nuplikomi verdančiu vandeniu. Dar į karštą tarą pilama pomidorų tyrė, užsukama ir verčiama aukštyn kojomis ant storo rankšluosčio, apklojama pledu. Patarimas – kokie skanūs bebūtų geltonieji pomidorai, visgi jie šiam konservavimo būdui netinka…

Saldžioms akimirkoms su slyvomis Odę slyvoms galėčiau pradėti nuo kvapnaus sviestinio pyrago arba traškios tartaletės. Tačiau šį kartą saldžiose akimirkose net 3 slyvų improvizacijos, kurias saugiai paslėpsite stiklainiuose ir mėgausitės iki pat pavasario. O gal net jie taps Jūsų kalėdinėmis dovanomis :)

Slyva su prieskoniais ir romu

1,5 kg slyvų 1,5 kg cukraus 1 cinamono lazdelė 2 valg.š. rudojo romo 3 gvazdikėliai 2 vnt žvaigždnio anyžiaus 1 ankštis burboninės vanilės Slyvos nuplaunamos, išimami kauliukai, supjaustoma ketvirčiais ir sudedama į puodą. Ten pat suberiamas cukrus, pilamas romas ir visi prieskoniai, suvynioti į marlę. Viskas gerai išmaišoma, uždengiama ir palaikoma per naktį. Masė ant didelės ugnies užvirinama pastoviai maišant mediniu šaukštu. Paverdama 4 minutes. Nukaičiama. Išimami prieskoniai. Supilstoma į iškaitintus į stiklainius ir laikoma vėsiai.

Šokoladinė Slyva

1 kg slyvų 750 g cukraus 125 g juodojo šokolado Slyvos nuplaunamos, perpjaunamos pusiau, pašalinami kauliukai, sumalamos mėsmale arba virtuviniu kombainu. Gauta masė sudedama į puodą storu dugnu ir kaitinama ant silpnos ugnies apie 1 val., kartais pamaišant. Stebima, kad slyvos nepridegtų. Slyvų masė turi tapti tamsi ir tiršta, tad jei reikia verdama net ilgiau. Suberiamas cukrus, pastoviai maišant kaitinama dar 30 min., kol masė vėl sutirštėja. Tuomet sudedamas susmulkintas šokoladas ir maišoma kol ištirps. Supilstoma į iškaitintus į stiklainius ir laikoma vėsiai.

Slyva su Riešutais

1 kg slyvų 600 g cukraus 100 g graikinių riešutų Slyvos nuplaunamos, išimami kauliukai, sudėdama į puodą ir užberiama cukrumi. Paliekama per naktį, kad atsirastų sulčių. Ryte slyvos užkaičiamos ant silpnos ugnies ir verdamos 30 minučių karts nuo karto pamaišant. Susidariusios putas nugriebiamos. Prieš baigiant virti suberiami riešutai, pakepinti sausoje keptuveje. Uogienė supilstoma į iškaitintus stiklainėlius, gerai užsukama ir apverčiama dangteliais į apačią kol atvėsta.

Vasara baigėsi, ar su ja ir barbeque?

Turbūt dauguma jau galvoja apie sodrius rudeninius troškinius, kvapnias arbatas ir minkštus keksus. Kuomet atkeliauja rudeniniai lietūs vis dažniau norisi susisukti į šiltą pledą ir šalia būtinai turėti garuojančio gėrimo su kokiu gardžiu kąsneliu. Tačiau jeigu galėtume jau slėpti savo šašlykines, tai barbeque tikrai nebijo rudens darganų. Kaip tik ši kultūra kupina lėtumo, šiltumo, kvapnumo, bendravimo ir skanių pokalbių. Apie tai ir dar daugiau kalbamės su Mūū BBQ virtuvės šefu Eltonu. Eltonai kas Jums yra barbeque? Man tai visų pirma kvapai ir maisto skonis, jei giliau – tai lėtas gaminimas ir nuoširdus bendravimas. Gal šiek tiek amerikoniška, bet man patinka piknikų idėja, kai visi susirenka į barbeque vakarėlį nebūtinai dėl maisto, o daugiau dėl bendravimo ir gero chill‘inimo. Eltonai, o kodėl dabar dirbate būtent šioje virtuvėje, kur atvira ugnis ir vyrauja barbeque kvapai? Man patinka ant griliaus keptas maistas, kuris yra sveikesnis, turi specifinį grill prieskonį, kurio ant paprastos keptuvės neišgausi. Taip pat esu sportuojan-

tis, kuriam nesvetimas sveiko maisto propagavimas. Tačiau jeigu kalbant apie fitneso meniu, kuriame vyrauja vištienos krūtinėlė, tai man žymiai skaniau ant griliaus kepta, nei virta ar garinta. O kaip tie kritikai, kur sako keptas maistas tikrai nėra sveikas? Nėra sveikas pridegęs maistas. Bet keptas tai nebūtinai sudegintas. Svarbu teisingai iškepti. Vienas kitas kepsnys ir suderinta mityba tikrai nėra nuodėmė. O kokia virtuvė, Jums Eltonai, yra mėgstamiausia? Kažkokios šalies tikrai negalėčiau išskirti. Dar esu per jaunas, mažai pasaulio apkeliavęs, tad viskas dar ateityje. Šiai dienai mokausi maisto technologijas ir domiuosi sveika mityba. O grįžtant prie grilio, ar šioje virtuvėje vyrauja sezoniškumas? Restorane virtuvėje neturime sezoniškumo, tačiau natūraliai patiekaluose atsiranda sezonui būdingos daržovės. Tarkim rudenį tikrai daugiau naudojame cukinijų, moliūgų, kurių vasarą dažniausiai nebūna. Stengiamės rinktis vietinius ūkininkus. Susitikome kalbėti Mūū BBQ, kuo ši vieta Jums ypatinga? Čia mano saviraiška, laisvė, realizacija. Labai vertinu, kad čia mano idėjos yra priimamos, o kartu ir mokausi. Ar yra koks firminis patiekalas, kurio čia kviestumėte paragauti? Burgerius, nes patys malame antrekotinę mėsą, ir patį antrekoto kepsnį. Dar mes gaminame rytietiškus patiekalus su ryžių makaronais, vištiena, riešutais. Taigi wok virtuvė irgi čia gali nustebinti lankytojus. Šie patiekalai yra greiti, gardūs.

Nuotraukos: Mantas Bajalis

19 Ir tradiciškai – ko palinkėtumėte gyvenimo gurmanų skaitytojams? Palinkėčiau valgyti sveikai, nebijoti kepto maisto ir susitikti bendrauti mėgaujantis maistu. Ir pokalbio pabaigai Eltonas stojo prie ugnies. Per kelias minutes pagamino kvapnų wok patiekalą su šviežiomis daržovėmis, paliko mus juo mėgautis, o pats suskubo atsisveikinti, nes gi reikia ruoštis, nes jau tuoj prasidės vakaro barbeque ir wok meniu laikas.

Tekstas: Dovilė Bajalienė

KELIONĖS “Tūkstančio mylių kelionė prasideda mažu žingsneliu.” [Lao-Tzu]

Nuotrauka: Renata Ĺ niolienÄ&#x2014; / kumutesvirtuve.lt

Kavos vaidmuo pasaulyje Kelionės – viena iš didžiausių mano aistrų. Nebūtinai įgyvendinama iš karto, bet visada mano širdyje. Kiekvienais metais spirgu noru pamatyti ką nors naujo, o pamačiusi, rodos, noriu dar daugiau. Ankščiau iššūkių keldavo daiktus susipakuoti net į kaimynę Latviją, o dabar skrendam kelias valandas vos su rankiniu bagažu į rytų šalis ir alsuojam įspūdžiais visą likusį laiką iki kitos kelionės. Visgi šiandien ne apie savo keliones, o apie mano antrą aistrą – kavą! Jau esu rašiusi apie kavos kilmę, jos istoriją ir įvairius vartojimo ypatumus. Visgi, neteko pasidalinti statistika apie įvairių kavos gėrimų populiarumą, paplitimą ir suvartojamus kiekius. Vertinant tai, jog kavos pupelės užima garbingą antrąją vietą tarp didžiausių pasaulio išteklių – apie tai pakalbėti tikrai verta. O faktai, jei juos papasakosite savo kolegoms ar šeimos nariams, tikrai „užkabins“ Pradėkime nuo šalių, kuriose kava yra auginama, apdirbama ir vėliau iškeliauja į kitas į platųjį pasaulį. Dažnai uždavus klausimą naujiems mūsų įmonės darbuotojams, kuri šalis lyderiauja kavos eksporte spėjimai sukasi aplink Kolumbiją ir Etiopiją. Vis dėl to šiuo klausimu pirmauja karštoji Brazilija, iš kurios kiekvienais metais išvežama virš 50 milijonų maišų, kuriuose puikuojasi 60 kg kavos pupelių (2018 metų duomenimis). Verta paminėti, kad dar 2017 metais šis kiekis siekė šiek tiek virš 40 milijonų, tad mąstai yra tikrai dideli. Antroje vietoje jau kuris laikas stabiliai įsitvirtino Vietnamas, kuris į pasaulį išlydi apie 30 milijonų maišų. Trečioje vietoje jau tarp eilučių minėtoji Kolumbija, kuri nuo pirmosios vietos atsilieka kiek daugiau nei 3 kartus ir kasmet supakuoja eksportui apie 15-16 milijonų maišų kavos pupelių. Į dešimtuką taip patenka Indonezija, Hondūras, Etiopija, Indija, Uganda, Peru ir Meksika. Kiekviena aukščiau paminėta šalis turi savo klimatą,

todėl pupelės, net jei ir priklausys tai pačiai rūšiai – niekada nebus vienodos. Indijoje užaugintos pupelės visada yra šiek tiek saldesnės, o iš Etiopijos kilusioms – būdingas vaisiškumas (ūkiškai tariant – rūgštelė). Brazilijoje, Hondūre ar Kolumbijoje užaugintose pupelėse dominuoja riešutiškumas ir vidutinis in-

tensyvumas, tad šių regionų pupelės dažnai tampa subalansuoto skonio rodikliu. Kadangi jau prakalbome apie skonio receptorius, turiu pripažinti, kad prisijungus prie „Kavos draugų“ jie tikrai kardinaliai pasikeitė. Ankščiau kavą papildydavau pienu, rinkdavausi švelnias kavas ir būtinai vidutinio skurdinimo. O štai dabar – per pieną nebejaučiu kavos skonio, tad renkuosi „gryną“ kavą ir su malonumu testuoju įvairius kavos pagaminimo būdus. Vidutiniškai per dieną išgeriu 4-5 puodelius juodos arba „Americano“ kavos ir jei jose jaučiasi bent šiek tiek kartumo – esu laiminga. O kokie kitų šalių įpročiai? Priėjusi prie šio klausimo visuomet pakviečiu atspėti – kuri šalis Europoje pirmauja pagal kavos suvartojimą? Dažnai atsakymas pasirodo netikėtas, bet logiškai sudėliojus faktus – pagrindžiamas. Daugiausia kavos 2018 metais suvartojo suomiai, antrieji – švedai, o trečioje vietoje puikuojasi islandai. Kodėl taip yra? Šiose šalyse vyrauja šaltesnis klimatas, dėl to gyventojai mėgsta visada turėti namuose šiltos, paruoštos kavos, kurios pagaminimui naudoja filtrines kavavires. Viena kavavire galime pagaminti maždaug nuo 1 iki 2 litrų kavos, kuriuos per dieną ir išgurkšnoja. Pavyzdžiui suomiai per metus suvartoja apie 12,5 kg kavos, kai tuo tarpu mums artimesni Vokiečiai vos 6,5. Žinant kavos kainas toks suvartojimas atrodo ganėtinai didelė prabanga, bet čia stabtelėkime. Nors į daugelį, kavos statistiką atspindinčių lentelių, Lietuva net nepatenka, vienoje esame netgi pirmajame dešimtuke. Kokioje? Manau, kad dauguma jau atspėjote – didžiausių kavos kainų statistikoje. Čia mes užėmėme garbingą 9 vietą ir leidome save aplenkti tik tokioms šalims kaip Didžioji Britanija, Malta, Italija, Liuksemburgas ir mūsų kaimynė Latvija. Taip pat šiek tiek pigiau prekiaujame kava nei Rusija, Japonija ar Čekija, bet vardinti šalis, kuriose kava yra pigesnė nei mūsų gimtinėje – net neverta... Užtenka bėdavotis apie kainas, pasidžiaukime, kad tokią prabangą sau galime leisti ir aptarkime dar vieną nepaliestą temą – populiariausius kavos gėrimus. Visai neseniai su kolega diskuta-

vome (mes nesiginčijame, tik diskutuojame), kurių gėrimų kavinėse išgeriama daugiausia. Tad teko imtis priemonių ir atsakymo ieškoti interneto platybėse. Kadangi artimiausia šalis, susirinkusi tokią informaciją, yra Didžioji Britanija, kurioje gyvena tikrai nemažai Lietuvių – priėmiau tai kaip faktą, kuriuo vadovausiuosi ateities diskusijose. Juoda kavą, už kurią būčiau davusi „ranką nukirsti“, pasirodo yra tik trečioje vietoje ir pirmąsias vietas dalinasi gražuolės kavos su dideliu kiekiu pieno ir pieno putos. 2018 metais Didžiojoje Britanijoje buvo parduota daugiau nei 900 milijonų Latte Machiatto ir 800 milijonų Capucchino puodelių. Bendrai sudėjus visus pieniškus gėrimus esančius dešimtuke – 2150 milijonų puodelių. Tuo tarpu juodų kavų šioje šalyje išgėrė 710 milijonų. Na gerai, pridėkime dar 780 kavų besislepiančių po pavadinimu „kita“ ir

vis viena – pieniškos kavos išlieka lyderėmis. Beje šią savaitę tai patvirtino ir vienoje Kauno kavinėje dirbantis barista – apie 70 procentų pagaminamų kavų, būtinai turi būti su vienokiu ar kitokių kiekiu pieno. O kaip visame pasaulio žemėlapyje atrodo Lietuva? Pagal Statista.com duomenis, mes suvartojame apie 5 kg per metus. Lyginant paskutinius devynerius metus – smarkiai sumažinome kavos suvartojimą namuose ir pavertėme tai kelionių, susitikimų, pasivaikščiojimų ritualu. Dar 2010 metais namuose išgerdavome 61%, o štai šiais metais 61% išgeriame jau užvėrę namų duris. 2010 metais apie 20% sudarė tirpi kava, o štai šiemet ji užima vos 9%. Jungtinėse Amerikos valstijose per metus kavos nuperkama už 80.000 milijonų, o Lietuvoje už 360 milijonų dolerių. Ir jei skirtumas atrodo didelis, įvertinus gyventojų skaičių – esame tikra kavos šalis. Kiekvienais metais kavos suvartojimas auga. O man, kaip vienai iš kavos pasaulio atstovių, labai malonu ir gera, kad auga ne tik poreikis gauti kavos, bet žinoti jog ji tikrai kokybiška. Ir apkeliavus įvairias pasaulio šalis pasidaro ramu, kai grįžus į Lietuvą žinau, kur galiu gauti tikrai labai geros kavos. Ieva Kulikauskienė Išbandžiau.lt tinklaraščio autorė, „KAVOS DRAUGO“ pardavimų vadovė

Albanija Susipažinkite - keliautoja Milda, kuri sako „jeigu kas ir galvoja, kad, kai tau virš 40, tai gyvenimas eina į pabaigą... Tai žinokit - ne! Dar tiek daug pirmų kartų, tiek daug pasaulio neaplankyta, tiek daug žodžių neišrašyta, tiek kadrų nepagauta!” Šiame numeryje Milda kviečia apsilankyti Albanijoje. Dauguma iš mūsų turbūt nori būti atradėjais. Ką nors atrasti – naują patiekalą, maršrutą be kamščių, naują gėlių veislę. Aš noriu atrasti naujas šalis. Jos visos seniai atrastos, bet juk atradimus galima daryti ir sau. Ir kasdien, ir ne po vieną. Taigi, šis atradimas – pakankamai nauja kryptis lietuviams – Albanija. Šiemet, atsiradus tiesioginiams skrydžiams, ilgai nedvejojau ir „griebiau“ tą Albaniją. Atvirai sakant, nebemėgstu tingių atostogų, bet daromas kompromisas su šeima – kelias dienas gulėsime išvertę prikimštus pilvus, kitas dienas „užkariausime“ Albaniją. Kadangi dirbu kelionių agentūroje, pirmiausia į žvalgybą „išsiunčiu“ keletą savo klientų. Atsiliepimai geri, nors klientai neįnoringi. Nekreipia dėmesio į aukštyn kojomis kambaryje pakabintą televizorių arba desertų pateikimą pagal grafiką. Vis įdomiau, vis kitaip nei kitur. Standartiškai – leidžiamės, pasiimame lagaminus, susipakuojame į autobusus ir lekiame akis išplėtę į savo viešbutį. Sostinė Tirana lieka šone, tad su ja net akies krašteliu nesusipažįstame. Išsodina mus prie viešbučio, skubame – taip norisi viską pamatyti! Mūsų viešbutis - didžiausiame Albanijos kurorte Diuresyje. Tiesa, kiek pasuksiu į šoną – buvau užsakiusi kitą viešbutį, visai naujutėlaitį ir kvepiantį dažais, bet...jo nespėjo pastatyti! Tai parodo, kokiais tempais Albanija skuba į turizmo traukinį. Ir tai ne vienetinis atvejis. Visi viešbučiais maksimum 3-4 metų senumo. Tad viešbučiuose tarybinio kvapo nei

kvapo. Mūsiškis pernai atsidaręs, visai ant jūros kranto. Kaip ir dauguma kelionių organizatorių siūlomų viešbučių. Visi viešbučiai nedidukai, turintys nuo 20 iki 80 kambarių. Tačiau praktiškai neturi jie ir savo teritorijos – mūsiškis turėjo baseiną, o jį turi toli gražu ne kiekvienas viešbutis. Viešbutis išklotas marmuro plytelėmis, blizgantis ir švarus. Gauname kambarius su šoniniu vaizdu į jūrą ir kartu su vaizdu į gretimą viešbutį. Nes jie labai arti vienas kito. Mūsų kaimynas viešbutis prabangesnis nei mūsų, tad vakarais prie jo išsirikiuodavo eilės prabangių automobilių. Kodėl – netrukus paaiškinsiu. Negaliu tvirtinti ar visuose viešbučiuose yra taip pat ir mūsų, tačiau viešbutis yra atviras svečiams iš gatvės. Tai reiškia, kad visą dieną viešbučio restorane yra ne viešbučio gyventojų. Dažniausiai tai verslo susitikimus organizuojantys žmonės arba „turčiai“, atsivežantys savo panas išgerti kavos. Nes Albanija gyvena gana skurdžiai, o čia viskas blizga – kaip kitame pasaulyje. Ypač didelis srautas tų svečių iš gatvės vakare – pilna pilna, nes vyksta gyvo garso koncertai. Tas pats yra su su paplūdimiu. Viešbučio gyventojai

gultais ir skėčiais paplūdimyje naudojasi ne mokamai, o vietiniai žmonės gali nusipirkti gultą viešbučio paplūdimyje. Jiems tai nėra labai pigu, nes dviem gultais naudojasi visa šeima arba net giminė. Tokiu būdu mes gauname progą akis į akį susipažinti su kultūriniais albanų ypatumais. Albanai – turkų, graikų ir italų mišinys. Garsiakalbiai ir emocianalūs. Žemi, kresni, „žemaūgiai“. Turi daug vaikų. Bet bendrauti su turistais nėra linkę. Šiukštu – nesifotigrafuoti. Gavome kartą daug piktų žodžių, norėję nufotografuoti močiutę, iš kurios pirkome kepintas kukurūzų burbuoles. Na, galvojame, juk perkame, tai gal nesupyks. O, kaip supyko, galvojome, negausim ir savo kukurūzo. Beje, kukurūzų kepimo fabrikėliai apgyvendinti elementariame metaliniame karutyje, kur sukrautos malkos dega, o ant metalinio rėmo ir grotelių kepa kukurūzai. Praktiška ir mobilu. Su tokiais karučiais ir varinėja paplūdimiu. Tokių prekeivių, mūsų „karštų čeburekų“ giminaičių pardavėjų paplūdimyje apstu. Tiesa, jiems neleidžiama eiti prie turistų, jie berėkaudami eina tik pačiu paplūdimiu. Kas keista, kad nei vienas per visą savaitę einančių prekeivių nei vienos savo prekės nebandė įvardinti anglų ar kokia kita kalba, išskyrus albanų. Ir apskritai, ne itin jie linkę į naujų

kalbų įvaldymą. Tiesa, padavėjai viešbutyje kalba tikrai neblogai.

mai, kad vairuoti pavojinga ir nesaugu, pasirodo iš piršto laužti. Tikrai jautėmės saugiai visos kelionės metu. Mūsų šios dienos tikslas – kruizas (skambus Pasivartę porą dienų nutarėme, kad jau gana – me- žodis) iki pusiasalyje esančio laukinio pliažo ir Setas leistis į kelionę. Automobilį galima išsinuomoti ir zano salos. viešbutyje, betgi neįdomu! Einame į pagrindinę gatvę ir randame auto nuomos punktą visai šalia vieš- Mums pasisekė, kad papluolėme į laivą, kur daugubučio. Iš vakaro sutariame, kad gausime volkswagen ma albanų arba pavienių turistų. Juk labai įdomu passat nežinau kurių metų, bet atrodo padoriai, su stebėti vietinius ir svetimšalius – galėčiau tokį darbą ratais ir langais. Ryte vyras keistai laimingas ir sutri- dirbti dienų dienas! Po valandos plaukimo mus iškęs grįžta su automobilio rakteliais. Kodėl – supran- laipina į laukinį paplūdimį. Laukinis reiškia tai, kad tame susipakavę į automobilio vidų. Priekinis stiklas aplink vien tik miškai, panašūs į džiungles (nes juk įskilęs, salonas gerai nudirtas, o pats automobilis ne aš ruošiausi juos apkeliauti, bet nepavyko, neprasivienoje vietoje apibrozdintas. Tačiau visus trūkumas broviau), tačiau padarytas akmenuotas paplūdimys nuomos „salone“ įvardino ir užrašė. Kreditinės ir su daugybe gultų ir restoranėliu, kuris kaipmat puopaso neprašė, pakako tik teisių numerio. Vyras už- lė siūlyti mums papietauti. Juk, čia, pasirodo, praleikuria automobilį, pradeda važiuoti, užsidega viena sime net 4 valandas. Vanduo – krištolo skaidrumo, raudona lemputė, netrukus kita, o ir trečia. Sukamės krantas ir dugnas labai akmenuotas, o pakraščiais atgal, pas nuomos salono poną. Ai, sako, viskas čia ir jūros ežių matosi. Vanduo jūroje labai sūrus, tad gerai, taip ir turi būti, ramiai sau važiuokite. Nusi- smagu pagulėti to krištolinio vandens paviršiuje. šypsome nelinksmai ir važiuojame. Šiandien ban- Neprailgsta tos 4 valandos. Surenkami turistai ir domasis važiavimas – ne toks tolimas, išbandymas plaukiame link mus labai traukiančios Sezano salos. automobiliui. Judame į Albanijos pietus, link Vlore Dabar tai – turistinis objektas, į kurį paprastai ir be kurorto, iki kurio apie 130 km. Keliai geri, autostra- gido nepapulsi. O tais, laikais, kai visi buvo „lygūs“, dos naujos, net navigacija ne visada rodo. Gąsdini- bet buvo dar lygesnių, tie lygesni ir gyveno toje sa-

loje. Ne, tai ne raupsuotieji. Ten gyveno kariškiai su savo šeimomis ir visas aptarnaujantis personalas – mokytojai, gydytojai, virėjai. Išsilaipiname iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingoje saloje. Tik nedidelė dalis laivo keleivių leidžiasi į ekskursiją į salos vidurį. Kiti nutaria mėgautis paplūdimiu. Kylame į kalną, kur laukia tie „paslėpti lobiai“. Kelias kažkada buvo asfaltuotas, nežiūrint to, kad pakankamai status. Dabar telikęs keliukas, nes viskas apžėlę. Pakeliui kas 100 metrų - bunkeriai, skirti slėptis nuo priešų. Visa Albanija jais nusėta, ne tik ši sala. Pirmasis objektas, prie kurio stojame – mokykla. Taip, salos gyventojai turėjo net savo mokyklą. Tiesa, nedidukė. Langai, kaip ir visų aplankytų saloje, objektų, išdaužyti, išlupti su rėmais. Ir viskas, ką galima išnešti ir panaudoti, išnešta. Kuomet buvo nuversta tarybų valdžia ir salos gyventojai priverstinai iškeldinti iš salos, tuomet viskas ir buvo nusiaubta. Nebuvau Pripetėje, bet jausmas turbūt panašus. Kylant toliau į kalną prasideda dviaukščiai ir triaukščiai gyvenamieji namai. O vaizdai, kuriuos gyventojai turėjo matyti per savo langus! Atima žadą. Aukščiausioje salos dalyje – restoranas, kino salė, viešbutis. Arba tai, kas iš to likę. Kaip keista, bet visa, labai įvairi salos augmenija – labai plėšri. Spygliuota, dygliuota, tarsi ką norinti

pasakyti. Gidas mūsų vienų niekur nepaleidžia. Sala nemaža, tačiau vaikščioti galima tik tam tikrose vietose. Sklido gandai, kad saloje buvo gaminamas cheminis ginklas, gal dėl to? Sala išties paliko įspūdį. Kažkokius sumišusius jausmus, kuriuos sunku buvo įvardinti. Nepaprasto grožio sala, kuri dabar atima žadą, o kokia ji buvo, kai buvo prižiūrėta, tegalima tik įsivaizduoti. Liūdesys, kad viskas nusiaubta, išplėšta, suniokota. Pasipiktinimas, sumišęs su nuostaba, kaip gyveno tie lygiausieji, kurie turėjo tarnauti žmonėms. Mūsų folksvagenas sėkmingai atlaikė pirmąją kelionę, tiesa, paspaudus daugiau nei 100, imdavo įtartinai burbėti. Nutarėme, kad imsime jį ir į kitą, jau ilgesnę kelionę. Šį kartą – į Albanijos šiaurę, link vieno įspūdingiausių Albanijos gamtos stebuklų – Kamano ežero. Popiet (nagi kaip nepavalgysi ne mokamų pietų :)) kraunamės „tapkes ir plavkes“ (taip visada sakau savo klientams, kurie vyksta į šiltus kraštus ir klausia, ką reikia pasiimti į kelionę), ir skubame link

Škoderio. Tai didelis miestas, įsikūręs prie Škoderio ežero. Škoderis mums pakeliui link Komano ežero, tad porą valandų skiriame jam. Kadangi jis nekurortinis, turistai ir gyventojai čia kitokie, tad ir miesto veidas kitoks. Toks europietiškas, turintis net savo „Laisvės alėją“. Dievaži! Komano ežero prieplauka, iš kurios kitą dieną mūsų laukia pasiplaukiojimas, nuo Škoderio nutolęs apie 50 km. Kitą rytą 9 valandą jau turime būti prieplaukoje. Tad sprendžiame dilemą – ar nakvoti Škoderyje, smagiai pavakarojant mieste, ar važiuoti iš vakaro ir ramiai ryte nuvažiuoti keletą kilometrų iki prieplaukos. Navigacija garsiai rėkia, kad tuos 50 km mes važiuosime 1,5 valandos. Gal juokauja? Ji juk nežino, kad mes su volksvagenu gazas - dugnas! Visgi nutariame nerizikuoti ir važiuojame iš vakaro. Pajudame pavakariukais. Kelias veda per nedidukus miestukus, vėliau kraštovaizdis keičiasi, kol dingsta namai, žmonės ir automobiliai. Riedame visai greitai ir šaipomės iš navigacijos. Randasi kalnai, prie ežero tai priartėjam, tai nutolstam. Temsta. Kelias pamažu, o paskui staigiai pradeda prastėti. Tamsa kalnuose “užpuola netikėtai”, serpantinai ir išdaužytas, kažkada buvęs asfaltuotas kelias. Kaip vėliau sužinojome, kelias asfaltuotas prieš 40 metų, nė karto neremontuotas, o dar kalnų griūtys kelią padarė sunkiai įveikiamą net mūsų volksvagenui. Vyras sulindęs į priekinį stiklą bando taikyti į mažiausias duobes, esančias kelyje, norėdamas išvengti pačių didžiausių. Aplink - nei švieselės, nei namo, nei žmogaus. Nesutikome nei vieno automobilio. Ačiū dieve, navigacija veikia. Ir pagaliau, po dviejų (!!!) valandų kelio pasiekiame savo tikslą – pakelėje, lyg kokiame fantastiniame filme, šviečia dviaukštis pastatas. Restoranas – viešbutis – išsigelbėjimas. Lauke stovi du stalai, apsėsti žmonių. Kaip vėliau pasirodo, prie vieno – keliaujanti belgų šeima, prie kito – užeigos šeimininkai. Mus pasitinka dvylikametis berniukas, kažkiek kalbantis angliškai. Tėvai nekalba angliškai, tad vaikas visada bendrauja su svečiais, o kai pritrūksta angliškų žodžių, pasitelkia Google vertėją. Meniu nėra. Berniukas siūlo mums albanišką vaka-

ko alaus, pasėdi 15 minučių, išgeria alų ir vėl išeina į naktį. Bet į priešingą pusę, negu atėjo. Ten, kur nieko nėra, ten, iš kur mes atvažiavom. Atrodo, kad gyvybės ten nėra, o va prašom – net karvės vaikšto! Nepaminėjau, kad Albanija – sertifikuota cikadų šalis. Jie jas matyt importuoja, kad turistus užliūliuotų jų muzika. Sugulame dar dažais kvepiančiame kambaryje ir, užliūliuoti cikadų, užmiegame. Kadangi atvykome, kai buvo visai tamsu, tai ryte akis išplėtę dairomės, į kokį rojaus kampelį papuolėme. O dabar jau eismas – kaip greitkeliu. Ir suprantame, kad toks kelias vietiniams (kurie veža turistus) – toks įprastas, kad jie net nemažina greičio. Pasimėgaujame albaniškais pusryčiais, susimokame ir tepame slides link prieplaukos. Keli kilometrai iki prieplaukos – naujai išasfaltuoti. Stojame aikštelėje ir apie puskilometrį žygiuojame po kalnu išraustu tuneliu iki prieplaukos. Tie, kurie keliasi keltu per ežerą, važiuoja su automobiliais, o tokie kaip mes, užsisakę pasiplauikiojimą, keliauja pėstute iki prieplaukos. Prieplauka mažutė ir pilna visko – bandančių į savo keltą patekti automobilių, besiblaškančių turistų ir vietinių, kurie tik keltais arba laiveliais gali patekti į savo namus. Čia pat ožkos, šunys ir rėkaujantys ir savo paslaugas bandantys “prastumti” albanai. Panašu į rytų kraštų turgų. Mus nukreipia į mūsų “laivą” – ant plaukiojančio pagrindo pastatyto autobuso kėbulo. Nudžiungame, kad ant to kėbulo jau užklirienę. Mes kažkaip ne itin išalkę, tad užsisakome dvi juotas lietuviškos trispalvės lipdukas. Publika mūsų porcijas, juolab esame tikri, kad mums pakaks jų, laive-baržoje – įvairi, tiek turistų, tiek vietinių. Kažnes Albanija – ne Lietuva, kur porcijos žvirbliškos. kodėl visi keltai ir laivai ir į juos panašūs agregatai Aha, susikalbėjome! Atneša keturias pilnas lėkštes – tik dvi su dviejų delnų dydžio kepsniais su garnyru, o kitos dvi – be mėsos, tik garnyras. Garnyras ne lietuviškas, jo pakanka pavalgyti ir dar lieka. Į stalą dar keliauja bliūdas šviežių daržovių ir kažkas panašaus į tzatziki. Paskui – pusė meliono. Na atleiskite, mums tų dviejų porcijų kažkaip net per daug! Och, kaip keista – mums vakarieniaujant, keliu praeina karvė. Taip, lyg tarp kitko. Pro šalį. Gerai, kad neužėjo. Paskui iš nakties ateina keturi vyrai, užsisa-

turi išplaukti apie 9 valandą, Tad pajudame vieni paskui kitus. Nebuvau Norvegijos fiorduose, bet įsivaizduoju, kad tai kažkas panašaus. Plaukiame tarp kalnų, užburiami pasakiško grožio. Po valandos prisiparkuojame prie vienos sodybos, kur mus, turistus, paleidžia, o su kitais, dauguma vietiniais, nuplaukia toliau. Šioje sodyboje apsistojame trumpam – išgeriame gaiviųjų gėrimų (jie jau įskaičiuoti į kelionės kainą) ir sėdame į ilgą laivelį, kuris mus kaž kur plukdys. Vanduo iš laivelio ranka pasiekiamas, maloniai šiltas, tad džiūgaujame, kad galėsime išsimaudyti. Tačiau pasukame į šoną nuo pagrindinio ežero ir vanduo pradeda vėsti. Pasirodo, plaukiame kalnų upe. Stojame poilsiavietėje, kur jau daug tokių kaip mūsų laivelių, palapinių ir keletas viešbučių. Viskas aukštų kalnų apsuptyje. Vanduo – plius devyni. Nebesinori maudytis. Kai kas drąsiai maudosi, o mes žvalgomės mums duotą pusvalandį. Aš kaip pasiu-

tusi puolu rinkti akmenukų, kurių visai nėra mūsų Diuresyje. Plaukiame atgal į savo sodybą, kur mūsų laukia ištaigingi pietūs. Lietuviams čia labai patinka, nes porcijos tikrai didelės. Daugybė daržovių, mėsos. Kai jau atrodo baigiame valgyti, dar atneša kalną troškintos ožkienos. Desertui – melionas, kurio šiaip jau ir pakaktų pietums, nes karštis svilina. Bet kaip nevalgysi, kai sumokėta.Diena pralekia šuoliais. Pavakariais atplaukia keltas mūsų pasiimti, kuris nuplukdo mus atgal į prieplauką. Vėliau ilgas duobėtas kelias namo. Bet dabar šviesu, ir mažas duobeles gaudyti lengviau. Kitos dienos prabėgo viešbutyje, vakarais tyrinėjant Diuresį. Diuresus tarsi padalintas į dvi dalis – kurortinis, kur gyvena visokie turčiai, tokie kaip mes, ir dar prie pat jūros. Toliau gyvena vietiniai, panašiomis sąlygomis kaip prieš 20 metų mes gyvename

Šventojoje ar Palangoje palėpėje pas bobutę. Kita Diuresio dalis – gyvenamoji, kur gyvena vietiniai gyventojai. Tai didelis uostamiestis, bet nelabai jaukus. Kurortinėje Diuresio dalyje vakarais verda gyvenimas – turgūs, muzika, pasivaikščiojimai, savęs parodymai ir į kitus pažiūrėjimai. Prekyba vyksta pilnu tempu – tiesiog Gariūnai gatvėje. Beje, labai įdomus momentas – albanai pardavėjai, prekiaujantys gatvėje (tik vyrai), rankose visada laiko krūvą pinigų. Bandėme spėlioti, kodėl, ir nutarėme, kad taip

parodo, kad jam gerai sekasi prekyba. Nepasakyčiau, kad tai šalis, kurią įsimylėjau. Norėčiau čia grįžti dėl gamtos, šiltos jūros ir neįkyrių žmonių. Albanija – šalis, dar neturinti savo veido, nežinanti, kuo jai pasigirti ir kaip savimi didžiuotis. Albanai labai stengiasi dėl svečių, ne viskas jiems sekasi, ne viską dar išmoko, bet mažais žingsneliais, o kartais net penkaimyliais, juda į priekį. Tekstas ir nuotraukos: Milda Mitrikevičienė

Nuotrauka: Gintarė ir Alvydas Kučai / www.kucas.lt

MIGRACIJA “Kad ir kaip sunku būtų buvę vakar, visada gali šiandien pradėti iš naujo.“ [Buda]

Receptai, žmon

Yra receptai, kuriuos gaminame rodos tik tam, kad pavalg turime nuotaikos, laiko ir jėgų tik tiems saugiems variantams tuotai bus patenkinti, pilnai pasisotinę ir išvengta nereikalin receptai - eksperimentai, kurie turi būti ilgai jaukinami, sti galiausiai tampa turiniu lėkštėje. Daug yra visokių receptų, b tie, kurie primena sutiktus žmones, naujai priverčia pajaust jas, ir už savęs turi įdomias ir nepamirštamas istorijas. Kepti kefyro padažu man yra būtent tas receptas, kuris už viską istorijos ir žmonių, kurie kažkada mane jais vaišino. Tarp daugybės gyvenimo dovanų, kuriomis esu apdovanot gystė su nuostabia afganistaniečių šeima. Tuo metu, kai mūs kokono ir pamažėl virto į nuostabų drugelį, ši nuostabi še pradžių ją pažinojau tik aš, bet nė neatsimenu to momento mūsų šeimos dalimi. Žinau tik tiek, kad viskas prasidėjo nuo pirmai vakarienei į jų namus. Be šių fantastiškų baklažanų y nu taip gerai, lyg tai būtų patirta vakar. Tai aukščiausios p kios pompastikos ir jokio perdėto paslaugumo aptarnaujant kai prasidėjo vakarienė ir visi ratu susėdę ant pagalvėlių apli buvo išdėliotas tiesiog ant grindų, niekas niekur nebeišėjo buvo taip suruošusi, kad jai nebereikėjo nei papildyti ištuštėj ji galėjo ramiai su visais vaišintis. Šito man nepavyko išmokt tau, kad niekada ir nepavyks, nes ant ‚mūsiškų‘ stalų tiesiog n tiek, kad nepritrūktų. O ant ‚stalo‘, kuriuo tampa tiesiog pati jokio vargo galima patiekti tiek maisto, kiek jo ir turima. Ta ir jauku. Ir ne tik tai, tikrai daug daugiau visko, bet baklažan Išdrįsti juos paragauti man buvo iššūkis. Tas gurmaniškas vaizdas, ir kvapas nekelia jokio smalsumo ar apetito, bet ka gauta ir net nežinai, tai skanu ar neskanu, kitaip irgi nebega atrodė, kad baklažanas su kefyru yra tiesiog iš tų variantų, „įdomus skonis“, nes pasakyti, kad skanu, tiesiog negalėtų buvo priešingai. Tai buvo taip LABAI skanu, kaip prieš tai a tos vakarienės, šis patiekalas tapo neatsiejama mūsų šeimos v patiko ne tik man, bet ir visiems likusiems.

Dėkinga gyvenimui už sutiktus žmones, dėkinga žmonėm venimą...

nės ir jų istorijos...

gyti. Kitaip tariant, kartais s, kai visi valgytojai garanngo triukšmo. Taip pat yra ipriai išmylimi idėjoje, kol bet man labiausiai patinka ti kažkada patirtas emocii baklažanai su česnakiniu ą labiausiai brangus dėl jo

Kepti baklažanai su kefyro padažu ir bulvėmis

• Supjaustyti baklažaną griežinėliais ir jį apkepti aliejuje iš abiejų pusių • Į kefyrą įdėti smulkiai tarkuoto česnako, druskos, pipirų, bazilikų ir gerai išmaišyti • Keptus baklažanus sudėti sluoksniais: baklažanai, padažas, baklažanai... • Orkaitėje paskrudinti šviežias smulkias bulves su persilado prieskoniais ir alyvuogių aliejumi • Ragauti ir mėgautis. ta, yra kelerių metų drau- Nesakau, kad taip paruošti baklažanai turi jus nustebinti taip, kaip nustebino mane, bet sų draugystė ritosi iš lervos linkiu kuo dažniau patirti tai, kas išlieka ilgam. eima gyveno Lietuvoje. Iš Su meile, o, kaip greitai ji tapo visos Daiva o to, kai buvome pakviesti yra dar kai kas, ką atsimeprabos vaišingumas be jot svečius. Nuo tos minutės, ink paruoštą maistą, kuris o. Namų šeimininkė viską jusių padėklų, nei ąsočių ir ti iki šiol, bet tiesiog supraneįmanoma sudėti visko ir iesta staltiesė ant žemės be ai patirti buvo labai įdomu nai... ėjimas, kai nenori, nes ir ai esi ten, kur niekas neraali – tik ragauti. Tada man , kai reikės pakomentuoti būti įmanoma. Bet viskas atrodė LABAI bjauru. Nuo valgiaraščio dalimi, nes jis

ms už parodytą skanų gy-

Tekstas ir nuotraukos: Daiva Bartušienė

Gyvenimas svetur Tikriausiai nerasime nė vienos šeimos, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietusi emigracija. Vienų išvyko broliai, sesės, vaikai ar anūkai, kitų - draugai ar pažįstami. Vienus išvykti paskatino sunkios gyvenimo sąlygos, kitus - nuotykiai ar meilė, bet šį kartą nesileisime į asmeniškumus, o pakalbėsime apie maistą. Išvykę iš gimtosios šalies, žmonės pasineria į kitos šalies aplinką, kultūrą, tradicijas. Bet yra ir tokių, kurie būdami toli nuo Lietuvos žiūri tik lietuvišką televiziją, valgo juodą duoną ir džiaugiasi lauktuvių iš Lietuvos gavę skilandį ar lietuviškų saldainių. Pakalbinau tris žavias merginas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių išvyko iš Lietuvos ir savo gyvenimus kuria svetimoje šalyje. Kaip joms ten sekasi ir ką mėgsta valgyti toli nuo gimtinės sužinosite perskaitę straipsnį.

Turbūt dažnas papasakotų beveik vienodą emigracijos istoriją, reto ji linksma, bet vis tik trim sakiniais ką Jums reiškia gyventi ne Lietuvoje? Laura: Mano emigracijos istorija tikrai nėra liūdna, LT išmainiau į užsienį ką tik pabaigus studijas. Emigracija man yra savęs išbandymas, išbandymas naujovių, kitos kultūros patyrimas, naujų draugų įgijimas. Kristina: Man tai reiškią saugumą, ramybę ir galimybę gyventi, o ne egzistuoti. Agnė: Gyventi ne Lietuvoje mums reiškia ilgesį draugams, tėvams, močiutėms ir seneliams... Reiškia praradimą akimirkų, kurios gyvenime nesikartoja - šventės be artimų žmonių, puodelis kavos galbūt ne visai su ta kompanija, kuri tau yra brangiausia ir mieliausia, nes dažnai tie, kurie yra artimiausi ir

mieliausi - kavą geria Lietuvoje :) Iš kitos pusės - kasdienybė šalyje, kurioje dabar gyvenu, reiškia saugumą, toleranciją ir pagarbą vienas kitam, net ir visai nepažįstamam žmogui ar neprestižinį darbą dirbančiam. Čia žmonės nėra skirstomi į “Jūs” ir “Tu”, čia lygus visi, nepriklausomai nuo to, ar esi pardavėjas, ar tarptautinės įmonės direktorius. Dar pirmos klasės vaikai mokomi būti gerais ir laimingais žmonėmis, o ne siekti aukštumų, universitetų, vadovaujančių sostų - vaikai mokomi rinktis tai, kas didžiausia džiaugsmą teikia jiems patiems, kaip individualybėms.

nis už vietinius, o tai reikalauja papildomų pastangų. Lietuvoje esi lygus su visais. Kristina: Rinkčiausi Ispanija / Kanarų Salas. Dėl to, kad nuostabus klimatas ištisus metus, šilti žmonės, nuostabus maistas. Laura: Tai neabejotinai būtu Ispanija, man tiesiog patinka Viduržemio jūros maistas ir labai mėgstu žuvį. Kokie atradimai svečioje šalyje džiugina? Kokie patiekalai?

Kristina: Gal nepavadinčiau tai atradimais, tiesiog patinka patriotiškumas čia. Žaviuosi jų paprastumu. Norvegijos virtuvė mano akiai tikrai nėra ypatinga. Tikrai viskas paprasta. Daug žuvies, grynų patiekaAgnė: Jei iš naujo reiktų rinktis, iš Lietuvos neva- lų. Be galo patinka tradicinė lašiša kepta orkaitėje su žiuočiau niekur, na nebent atostogų. :) Išvykti iš tau cukinijomis, virtomis bulvėmis, agurkų salotomis. saugios ir komfortabilios zonos į visai nepažįstamą Taip pat neįsivaizduoju vasaros čia be krevečių. Vikraštą ir surasti ten savo vieta - nėra paprasta. Gy- suomet žavi jų vaikų gimtadieniai : paprasta, dešrelės venant Lietuvoje netrūko nieko, išvykau dėl “jauna- su bulvių paplotėliais, kepintais svogūnais, kečupas tviško smalsumo”, o tada palaipsniui atsirado vaikai, ir garstyčios, kartais pica ir daug saldumynu. Jokiu 5 patiekalų ir pompastikos. darželis, mokykla... ir taip likome... Savo šalyje esi lygus su visais, svetimoje šalyje “išsi- Agnė: Džiugina kitoks žmonių, daug paprastesnis kovoti” lygybę gali prireikti kelerių metų. Kad grįž- požiūris į gyvenimą, kasdienybę... Patys paprasčiaučiau į “savo vėžes” svečioje šalyje man prireikė kelių si dalykai, net ir tokie kaip dešrelės kepimas ant laumetų. Kad tave pastebėtų ir vertintu - turi būti geres- žo gali suteikti daug daugiau teigiamų emocijų nei prabangi vakarienė restorane... Patiekalai? Nustebino tai, kad vietiniai valgo labai daug duonos ir duoniukų. 80-90 procentų pietus nešasi iš namų, ir tai yra elementariausi sumuštiniai. Labai populiarūs griliaus patiekalai - ir patys dažniau pradėjome maistą ruošti terasoje :) Laura: Anglija yra labai graži šalis, kas kartą atrandu nuostabių gamtos kampelių. Gyvendama Anglijoje pradėjau gaminti “Sunday Roast”, vienas iš mėgstamiausių - tai kepta avienos koja, su Jorkšyro pudingais, skrudintomis ir garintomis daržovėmis. Jei dabar reiktų rinktis šalį į kurią turėtumėt iškeliauti kokia tai būtų šalis ir kodėl?

Kuo ypatinga Jums šalis kurioje gyvenate ir galbūt dirbate? Laura: Labai paprastai - čia yra dabar mano namai. Agnė: Šalis, kurioje gyvenu ir dirbu, auga mano vaikai. Ji nėra niekuo ypatinga, bet labai tikiuosi, kad vaikams tai bus saugesnė erdvė užaugti, kad jie matys ir patirs mažiau pykčio ir kitų neigiamų dalykų. Manau, čia saugesnė šalis, paprastesnis ir pagarbesnis požiūris į žmogų. Labai noriu, kad jie užaugtu gerais žmonėmis. Kristina: Ypatinga savo gamta, ramybe ir paprastumu. Visuomet jaučiu čia tokį saugumą, atsipalaidavimą. Žmonės labiau geranoriški. Šypsosi ir sako “hei”. Esu čia nuo 2004. Dirbu didelio vaikų darželio direktore (191 vaikas ir 46 darbuotojai). Jeigu dabar... lydekai paliepus man panorėjus... kokio patiekalo norėtumėt primenančio Lietuvą? Kristina: Labiausiai norėčiau cepelinų :) klasika. Taip pat tokio skanaus riebaus kaimiško kugelio (net seilės tįsta). Agnė: Neabejotinai - cepelinų :) kuriuos labai mėgsta ir vaikai :) Nors aš cepelinų namuose negaminu, jei gamina - tai tik mano vyras :) Laura: Cepelinų. Kadangi ir Gyvenimo Gurmanų kūrybinės grupės narė Odeta gyvena svetur - Anglijoje - tai ir jos receptai šį kartą bus iš tos šalies. Šalies, kurios gyventojai išlieka disciplinuoti, praktiški ir per daug neišlaidauja maistui. Pagrindinė britų virtuvės taisyklė - būti pasotintam. Britai valgo tradicinius, nesudėtingai gaminamus ir sočius patiekalus. Pusryčių patiekalai gali būti keisti, tačiau ryte turi būti kiaušinių, pakepintos duonos ir marmelado, kavos arba arbatos. Šalyje valgoma ir daug mėsos patiekalų, ypač aviena, jautiena ir paukštiena. Vertinami natūralūs kepsniai, tačiau jie nėra gausiai gardinami ypatingais prieskoniais ar žolelėmis. Čia svarbiausia pats mėsos aromatas ir skonis.

Sotūs angliški pusryčiai

2 kiaušiniai 3 dešrelės 4 pievagrybiai nedidelė kekė mažų pomidorų arba 2 didesni 2 ploni šoninės griežinėliai 250 g konservuotų pupelių 2 riekelės skrudintos duonos pagal skonį druskos ir maltų pipirų šlakelis aliejaus

Orkaitė įkaitinama iki 180 °C. Į kepimo indą sudedamos dešrelės, šoninė, pomidorai ir kepami apie 15 min. Šoninė turi būti traški. Konservuotos pupelės supilamos į prikaistuvį ir ant mažos liepsnos pakaitinamos. Grybai supjaustomi nedideliais griežinėliais ir apkepinami keptuvėje su šlakeliu aliejaus. Kai grybai iškepami, jie išimami ir į keptuvę mušami kiaušiniai, pagardinami druska bei pipirais. Iškepami kiaušiniai. Paskrudinamos duonos riekelės. Serviruojama lėkštėje ir mėgaujamasi sočiais pusryčiais.

Angliškas žuvies pyragas

75 g sviesto 1 didelis svogūnas 50 g miltų 500 ml pieno 2 valg.š. citrinos sulčių 700 g žuvies mišinio (lašiša, menkė, lydeka) 200 g krevečių druskos ir pipirų pagal skonį Viršus: 900 g bulvių 50 g sviesto 100 ml pieno Bulvės nuplaunamos, nulupamos ir išverdamos. Įkaitinama orkaitė iki 200 °C. Kepimo indas arba kelis mažesni indeliai ištepami sviestu. Keptuvėje ištirpinamas likęs sviestas ir pakepinamas smulkintas svogūnas. Kepinama, kol svogūnas suminkštės. Suberiami miltai ir maišoma, kad jie nesudegtų ir tada palaipsniui supilamas pienas ir vis maišoma, kol padažas sutirštės. Pagardinama druska, pipirais ir citrinos sultimis. Sudedama nedideliais kąsneliais supjaustyta žuvis, krevetės ir troškinama, kol žuvis iškepa. Sudedamas keptuvės turinys į kepimo indą išteptą sviestu. Išvirusios bulvės nusunkiamos ir, sudėjus sviestą bei įpylus pieną, sutrinama. Bulvių masė dedama ant žuvies ir kepama orkaitėje apie 30 min., kol viršus paskrunda.

Karališki baltojo šokolado keksiukai

100 g balto šokolado, 100 ml pieno, 150 g cukraus, 2 kiaušiniai, 60 g minkšto sviesto, 120 g miltų, 1 arb.š. kepimo miltelių, 100 g šilauogių ar kitų uogų. 250 g maskarponės sūrio 100 g cukraus pudros 1 valg.š. citrinos sulčių

Šiek tiek pašildomas pienas ir sudedamas sulaužytas šokoladas, suberiamas cukrus ir maišoma, kol viskas ištirps. Dubenyje išplakami iki purumo kiaušiniai su minkštu sviestu. Suberiami miltai sumaišyti su kepimo milteliais, supilamas pienas - šokolado masė. Išmaišoma. Į keksiukų kepimo formeles sudedamos popierinės keksiukų kepimo formelės, supilama 2/3 tūrio masės ir įspaudžiama po kelias uogas. Kepama 200 °C įkaitintoje orkaitėje apie 15 min. arba, kol keksiukai iškepa. Maskarponės sūris sumaišomas su cukraus pudra ir citrinos sultimis. Paruoštas kremas dedamas į konditerinį maišelį su antgaliu ir išspaudžiamas kremas ant atvėsusių keksiukų.

Scones-angliški pyragaičiai

2 kiaušiniai 120 ml pasukų 120 ml pieno 435 g miltų 65 g cukraus 1 valg.š. sodos 1/2 arb.š. druskos 75 g nesūdyto sviesto

Orkaitė įkaitinama iki 230 °C. Kepimo skarda ištiesiama kepimo popieriumi. Dubenyje sumaišomi kiaušiniai, pasukos ir pienas. 2 šaukštai šio mišinio atidedami. Kitame dubenyje sumaišomi miltai, druska, soda ir cukrus. Į miltų masę supilamas ištirpintas sviestas ir gerai išmaišoma. Supilamas kiaušinių mišinys ir gerai viskas išmaišoma. Tešla išeina lipni, bet nesijaudinkite. Tešla dedama ant miltais pabarstyto stalviršio. Tešla minkoma ir formuojama iki 2-3 cm. storio. Tuomet su apvalia formele išspaudžiami apskritimai. Pyragai sudedami į kepimo skardą, aptepami atidėtu mišiniu ir dedami kepti į orkaitę 15 min. Patiekiami pertepti su mėgstama uogiene.

Vasara į Norvegiją ateina rudenį Po aštuonerių metų emigracijos Norvegijoje, galiu drąsiai teigti, kad birželis vakarų Norvegijoje yra žiemos mėnuo. Būna šalta, kartais reikia pirštinių, pila šaltas lietus ir pučia labai šaltas šiaurys. Na, o štai rugpjūčio gale ir rugsėjį jau visai kitas reikalas. Vėjas jeigu ir pučia tai tik šiltas, dažnai šviečia saulė. Galima teigti, kad pagaliau atėjo vasara. Negana to, su šia vėlyva vasara atsiranda ir rudenio gėrybės. Rugsėjis yra tas metas, kai čia vaisių skyriuje atsiranda dvi autentiškos norvegiškos prekės. Tai –Norvegijoje išauginti obuoliai ir slyvos. Jiems lygių skonių ir vaizdų nebus visus metus iki kito rudens. Jie išsiskiria savo tyrumu, lengvumu ir skonio tikrumu. Obuoliai nėra įkyriai saldūs, o slyvos nėra kietos, kaip atvežtos iš užsienio. Čia pardavinėjama slyvų rūšis yra švediškos „Opal“(Prunusdomestica) slyvos, kurios išsiskiria rausvai violetiniu atspalviu, aromatingumu ir labai geru skoniu. Tai dažniausiai Europoje auginama slyvų rūšis. Jų vaisius galima virti, šaldyti arba valgyti tokius kokie jie yra. Obuolių rūšis, kuri malonina gomurį Norvegijoje rudenį yra sultingi ir nedideli „Vista Bella“ obuoliai. Tai Naujajame Džersyje išvesta obuolių rūšis, kurios pavadinimas kilęs iš Gvatemalos, kur jie taip pat yra auginami. Tai ankstyvi obuoliai, kurie nėra tinkami ilgam laikymui, kaip kiti obuoliai. Galbūt dėl to jie yra skaniausi dabar. Kaip aš naudoju šias rudeniškas gėrybes? Iš slyvų verdu uogienę su eritritoliu ir čija sėklomis, kurią naudoju ant varškės ar jogurto, valgau žalias ir dedu dukrai į pietų dėžutę. Obuolius kepu orkaitėje, tarkuoju ant blynų kaip pasaldinimą arba, kaip ir šį vakarą, išsikepu Lowcarb obuolių pyragą. Žinoma, jeigu esi labai griežtas lowkarbistas, vaisiai neturėtų būti kasdieninis maistas. Vaisiai lowcarbistams yra kaip saldainiai. Jie gali išbudinti saldumynų monstrą, todėl juos reikia valgyti saikingai ir nepamiršti, kad valgant kartu su riešutais bei baltymais, tokiais kaip jogurtas ar grietinėlė, cukrus iš vaisių taip greitai nebus pasisavintas ir neužkels gliukozės kraujyje. Aš pati galiu pridurti, kad neverta atsisakyti tokios geros sezoninės prekės vien dėl to, kad mėgstama mitybos pakraipa tai draudžia arba žiūri skeptiškai. Vis tik tai natūralus retas gamtos produktas, kuris netgi pripratus maitintis nesaldžiu maistu žymių gliukozės šuolių neiššaukia ir svorio neužkelia. Žinoma, reikia stebėti kaip organizmas reaguoja. Beje, kai kurie žmonės turintys alergiją vaisiams sako, kad kepti ir virti vaisiai organizmo yra pasisavinami lengviau. Šiame obuolių pyrage vis tik didžiausio lowcarbistų siaubo atsisakyta, o būtent - baltų miltų ir cukraus.

Nuotrauka: Mantas Bajalis

LowcarB obuolių pyragas

2-3 gražūs rudeniniai obuoliai 4 valg. š. sukrino (eritritolio) 2 arb. š. cinamono 2 kiaušiniai 150 g riebios grietinės 3 valg. š. namuose maltų migdolų miltų 2 valg. š. kokosų miltų 1 arb. š. kepimo miltelių 1 valg. š. gysločio luobelių (psyliumo)

1 valg. šaukštas sukrino ir cinamonas sumaišomi dubenėlyje ir supilami į maišelį. Obuoliai supjaustomi gabaliukais ir suberiami į maišelį. Maišelis su obuoliais užrišamas ir gerai pakratomas, kad obuolių gabalėliai pasidengtų cinamonu ir sukrinu. Kiaušiniai, 3 valg. šaukštai sukrino bei grietinė išplakami. Į tešlą sudedamos visos sausos dalys bei suberiami obuolių gabalėliai. Viskas gerai išmaišoma. Pyragas kepamas viduryje orkaitės 200 laipsnių karštyje 20 minučių. Žinoma, šis pyragas patiekiamas su plakta grietinėle ir migdolų drožlėmis.

LĖTAS SKAITYMAS “Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį.” [Šv. Augustinas]

Nuotrauka: Mantas Bajalis

Pelėdos skaitiniai Sveiki, knygų puslapių šiūrentojai! Turbūt nieko nenustebinčiau pranešusi, kad ruduo pats kontraversiškiausias metų laikas - lyg ir naujų pradžių (mokyklos, universitetai ect.) palydovas, lyg ir gamtos džiugesio, jos spalvų ir jaunystės šėlsmo atsisveikinimo draugas. Požiūrio slenkstis. Tad ir šiandien, kuomet svarsčiau ką jums pasiūlyti perskaityti niaurėjančiu oru, aplankė mintis, kad pateiksiu du išties skirtingus variantus - pirmąjį kviečiantį prisiminti senesnę istoriją (galbūt praleidot kai suposi ant bangos, galbūt buvot per jauni ar tiesiog nepastebėjot jos savo laiku), kuri ganėtinai slogi, bet įkvepianti permąstyti sunkesnius sprendimus gyvenime, vaikštinėjant rudenėjančiu Berlynu, ir antrąjį, skaičiuojantį pirmuosius savo metus knygų pasaulyje, tačiau gerokai šviesesnio siužeto ir nukeliantį iki pat saulėtosios Meksikos. Nors knygos tokios skirtingos it mūsų asmeniniai rudenys, bet turinčios šį tą bendro - lietuvių autores gyvenančias svetur. Istorijų puslapiais vaikšto lietuviški herojai, o jų gyvenimai siejasi su kitataučiais. Kaip tas ruduo - toks savas, bet kartu ir tolstantis. Juk kada dar romantišku atspalviu pakalbėti apie savų ir svetimų kraštų šauksmus, jei ne rudeniop, kuomet mus palieka paukščiai? Apie emigraciją, apie meilę, skirtingas kultūras, apie gyvenimo užtemimus, bet auksines jų pabaigas siūlau perskiatyti šiandien. Bendrumo, supratimo, namų šilumos ir laisvų pasirinkimų palinkėsiu bei pakviesiu pašiūrenti išsirinktais istorijos lapais. Lai šis ruduo būna net tik auksinis, bet ir kupinas lietuviško braižo :)

į saugumą. Ką reiškia dėl saugaus gyvenimo atsisakyti savęs? Net Ir vis tik, autorė grakščiai išvingiuoja įtampą, švelne dalelės, o visos stabilios karjeros, įdirbio, dešim- niai it mamos ranka ramina audrą ir su likimo aušra tmetį kurto įvaizdžio, pasiekimų, galiausiai, namų? atneša auksinio rudens atspalvius. Kviečia nebijoti Ką reiškia fizinį smurtą pakeisti į gyvenimo smūgius įsileisti šilumos ir kitą žmogų į savo jau aplamdytą pasaulėlį. Apie tai, kad tinkama siela šalia bus ne tik - paaukoti asmenybę vardan kūno ramybės? Knyga apie rudenį sieloje, uraganą kasdienybėje, skydas nuo ne gandų, bet ir nepakeičiama pagalba jo negrįžtamai nuneštą jaukų namų uostą ir jokios surenkant tavo paties trupinius išbarstytus audroje. švyturio švieselės tolumoje. Apie gyvenimo kelią ir greitį, kai skuodi ne tik neatsisukdamas, bet ir ne- REKOMENDUOJU norintiems istorijos lapus versturėdamas laiko apmąstyti kur pajėgsi nubėgti. Pa- ti taip greit, kad būtų galima išgirsti kaip juose šnara sakojimas apie psichopatų aukas ir kaip lengva įti- ruduo. Ir pajusti tą rudenį visomis jo nuotaikomis. kėti esant pačiam kaltam dėl tau skiriamų smūgių. Romantikams, tikintiems, kad geriausias sielos vaisNesvarbu koks išsilavinęs ir daug pasiekęs bebūtum. tas - slaptų miesto vietų pažinimas motociklu, apPatikėkit, kartais iš visų problemų sprendimo būdų, glėbus simpatišką nepažįstamąjį. Svajojantiems papatikimiausias tampa - bėgimas. Pasirodo, ne visos justi miesto, kuriame "tvyro savaitgalio nuotaika ir emigracijos skirtos ieškoti sotaus, turtingo, išsila- į nieką pernelyg rimtai nežiūrima" (p.260), pulsą ar vinusio ar tiesiog geresnio gyvenimo, kai kurios jų tiesiog paklajoti Berlyno gatvėmis. Pamatyti meniskirtos tiesiog ieškoti teisės gyventi. Pakelti sparnus ninkų kasdienybę ir įkvėpti virpančios mūzos auros.

LINA EVER. RUDUO BERLYNE

Rekomenduoju ir tiems, kurie apgaili savo gyvenimus stebėdami turtingesnius kaimynus, išdidžiai kaukšinčius senamiesčio gatvelėmis - ne viskas taip gražu, kaip pateikiama, suprasite, kad kartais geriau gyvent kukliau, bet ir ramiau.

pabaigos ir pasaulį esat linkę matyti ciniškesnį. Jei jums ruduo tiesiog metų laikas, visos emigracijos formos vertinamos skeptiškai, o menininkų pasaulis nesuvokiama palaida bala - taip pat siūlyčiau pasvarstyti prieš atsiverčiant. Na, nebent mėgstat iššūkius ir norit pasitikti platesnį požiūrį. NEREKOMENDUOJU nemėgstantiems knygų "per Na, o pabaigai, jei suprasit, kad viskas klostosi ne vieną vakarą" - čia kitaip nebus. Abejoju ar susižavė- taip, žemė slysta iš po kojų ir nieko neįmanoma susite, jei norite tik švelnios romantikos, ar atvirkščiai, valdyti - "nebijokit atsirasti dugne, nes iš jo tik vienas tik aštrių dūrių be jokių meilės pūkučių - čia vyrauja kelias - aukštyn" (p.15). Gyvenimo užtemimai ne tik abiejų dermė. Nepatarčiau, jei Jus erzina laimingos atima, bet ir duoda. Kaip ir ruduo.

JOLITA HERLYN. VEIDU Į SAULĘ. Jei kada kėlėte klausimą ar skirtingų kultūrų atstovai myli skirtingai, sukluskite. Akna Marija majų šamano anūkė, o Pijus meniškos sielos lietuvaitis. Likimų šokio pasakojime gausu kultūrų sugretinimų per panašias papročių idėjas, tuo pat išryškinant kaip skiriasi jų išpildymas - it griausmingas kvatojomas prieš mandagų šypsnį, it liepos vidudienis prieš gruodžio rytmetį. Būtent taip skiriasi ir Akna Marija bei Pijus, na kaip tos Karibų ir Baltijos jūros aprašomos romane. Saulės ir lietaus užauginti vaikai. Bet juos vienija daug daugiau nei skiria - dar pavidalo neįgavę talentai, kurie daužo sielas į patirčių sienas laukdami momento išsiveržti ugnikalnio jėga ir atsakomybė. Neišmatuojama atsakomybė šeimai, kuri subrandino jų savotišką meilę vienas kitam. Meilę nepripažįstančią žemiškųjų sienų. Ir pavadinimas grakštus, bet dar grakščiau, kai jis nušvinta istorijoje ir veikėjų lūpose. Atrodytų, jog nieko įmantraus, bet egzotiška, nieko išskirtinio, bet nekasdieniška, labai tolima, bet kažkaip sava. Nuoširdu ir šilta. Tas lietuviškas pilkumas sumaišytas su itin ryškiomis spalvomis alsuojančia Meksika sukelia būtent tokius jausmus. Ir taip, mylime ir meilės laukiame visi vienodai, nesvarbu kuriame pasaulio kampelyje gyventume ir kokiai kultūrai priklausytume. Vis tik, kartais tėvynės ilgesys gali skausmingai dusinti. Juk šeima ne tik ta, kurią sukuriame, bet ir ta, kuri sukūrė mus. REKOMENDUOJU pasiilgusiems lengvumo pojūčio, ištroškusiems saulės, pavargusiems nuo baltos mišrainės nukrautų stalų ir ieškantiems naujų, tolimų kraštų kasdienybės. To kitoniškumo, bet ir savotiško nusiraminimo stebint, kad visi visada ir visur turi tą savo rutinos tamsybę. Ir negalintiems patikėti, kad gimtinė, savumo jausmas ar net saulė gali būti savotiškos valiutos - nebūtina skaičiuoti milijonus piniginėje tam, kad būtum laimingas. O jei jūsų laimė keliauti ir pažinti kitas kultūras, dar kartą - milijonų nereikia, pradžiai atsiverskit šią knygą ir sekit Aknos Marijos gyvenimu.

NEREKOMENDUOJU jei tikitės gilaus pažintinio - istorinio veikalo apie Meksikos žmones ir jų gyvenimą arba kaip tik, tokie tolimi toliai jums atgrasūs. Sakinių bei minties lengvumu nesusižavės ir tie, kurie mėgsta rimtą, pasiruošimo reikalaujančią literatūrą net atsipalaidavimo metu. Taip pat, kažin ar mėgausitės istorija, jei Jūsų knygų lentynos prigrūstos detektyvų ar siaubo žanro romanų. Ir vis tik, siūlau peržiūrėti autorės publikuojamas nuotraukas Instagram'e, taip istorija dar labiau atgys, įgaus realybės prieskonį ir, galbūt, susigundysite net tie, kuriems, atrodytų, rekomenduoti nedrįsau. Tad, pasmalsaukime ir pasitikime rudenį atsukę veidus į saulę.

Daugiau skaityk

tin

Sk Tekstas ir nuotraukos: Viktorija Lukoševičienė

Kas yra Gyveni

Nuotrauka: Mantas Bajalis

imo Gurmanai? Dažnas klausimas mums ir kiekvienam iš Jūsų, mieli skaitytojai. Tad vieną vasaros vakarą mes susitikome - gyvai! Ne visi, nes mus skiria ne tik Lietuvos miestai, bet ir kitos šalys. Tačiau iki šiol bendravę, kūrę Jums ir diskutavę interneto erdvėje, susėdome prie bendro stalo. Padengėme jį skaniausias savo ruoštais patiekalais ir nuoširdžiai kalbėjome apie tai, kas yra Gyvenimo Gurmanai. Jau metus gyvuojantis elektroninis žurnalas mums tapo vieta, kur kartais išeiname iš savo komforto zonos, kartais liekame saugiuose variantuose. Tačiau visuomet esame nuoširdūs sau ir kiekvienam iš Jūsų. Tad nuo šiol kiekviename numeryje kviečiame susipažinti su kiekvienu iš mūsų artimiau :) Pristatome - Renata Šniolienė

62 1. Renata, kas yra Renata? Moteris, žmona, draugė, fermentuotoja, konservuotoja, aliejininkė, fotografė, tekstų rašytoja, receptų kūrėja, svetainių administratorė, lektorė, lėto gyvenimo būdo ir nešvaistymo propaguotoja. Praeity – personalo specialistė, administratorė, kelionių agentė, kruizinių laivų stiuardė bei chorvedė. 2. 10 žodžių apie tave yra...? Ramybė, juokas, žvilgsnis, skvarbumas, empatija, nuojauta, burtai, muzika, kelias, namai. 3. Jeigu turėtum 10 minučių susiruošti į negyvenamą salą, ką pasiimtumei su savim? Priklausytų nuo to, kokioje gamtinėje juostoje ta sala yra :) Stereotipiškai tai turbūt būtų tropinė sala, į tokią imčiau didesnės talpos indą, samtį, kokosų aliejaus, daug kavos (jei ji toje saloje neauga) ir vieną knygą. 4. 10 vietų į kurias norėtumei sugrįžti arba tiesioga plankyti? Norėčiau, ir vis grįžtu, į Islandiją, tai mano meilė. Iš lankytų vietų kartočiau Vankuverį, Karibų salas Gvadelupę, San Martiną, San Tomą, Bahamus, iš artimesnių – Kijevą, Tbilisį, Vigo. Ir visą Italiją, kuriai turiu labai didelį sentimentą ir knygos vertą istoriją. 5. Jeigu dabar turėtum galimybę nieko neveikti 10 dienų/savaičių/mėnesių kokios/kokie jos būtų? O nieko neveikti 10 dienų man būtų bausmė. Šiuo metu išsigryninau kokios veiklos mane „veža“, ir jų yra daugiau nei 10, tad esu visad ką nors veikianti, tuo pat metu propaguojant lėtą gyvenimo būdą. Tai yra mano kokybiško gyvenimo formulė. 6. Išvardink 10 patiekalų, kuriais palepintumei savo svečius? Prieš maistą svečius visuomet vaišinu taurele jonažolių, šalavijų ar kmynų midumi. Tik nepamanykite, kad tai Stakliškių produkcija :) Midų fermentuoju pati, alkoholio jame tiek pat, kiek ir giroje. Po paskutinės kelionės į Izraelį labai pamėgau ruošti „Labane“, tai puikus užkandis kompanijai prie bendro stalo. Tobuliausias ir labiausiai užsakomas yra kepsnys „Šiška“, jį kepu ypatingų švenčių proga ir šoninės, kumpio, žvėrienos. Tai lėto kepimo būdu ruošiamas kepsnys. Prie kepsnių visad pasiūlau įdomesnių garnyrų – orkaitėje keptų burokėlių, pastarnokų ar ropių. Kepti sparneliai – ruošiu juos irgi ypatingai, lėtai, gale apskrudinant iki traškumo.

63 Firminis desertas „Šilti ledai“, tai ypatingai greitai paruošiamas, bet neatsivalgomai gardus kūrinys taurėje, kurį tieku su sezoniniais vaisiais ar uogomis. Mano kepta kvietinė duona, patepta lydytu sviestu ir „Šergardu“. Pusryčiams kartais kuriame senovinę krosnį, nuimame rinkes ir ant atviros ugnies keptuvėje čirškiname lašinukus, daužiam mūsų vištaičių kiaušinius ir visa tai gardiname šaldytais svogūnų laiškais. Saldumynų mėgėjams kepu ir renčiu gardžius, ne itin saldžius, gaivius tortus. 7. 10 dienų iki Kalėdų, nei vienos dovanos, koks būtų tavo atsarginis planas Kalėdoms? Namuose turiu stebuklingą vietą – senovinį rūsį, kurio lentynos kiekvieną vasarą pasipildo šimtais stiklainių su užrašais „Pomdžemas“, „Šergardas“, „Avactas“, „Spangardas“, „Slyvutella“, „Obagurkai“. Ką šie pavadinimai reiškia, galite paspėlioti, jie sudaryti iš dvejų žodžių. Skoniai yra kitokie, nekasdieniai, originalūs, tad ne tik Kalėdų, bet net ir kai kurių draugų gimtadieniams dovanoju šiuos gardėsius. Ir, žinoma, į dailias dėžutes dovanoms pakuoju ir savo gamybos aliejus – kokosinį, moliūgų, sezamų, sėmenų, kanapių ar graikinių riešutų. 8. 10 dalykų, kurių norėtum paragauti ir kodėl? Tai, ko esu norėjusi paragauti, keliaudama po pasaulį jau išbandžiau. Turbūt. O pastaruoju metu dėl kelių man svarbių priežasčių renkuosi maistą, kuris auga 100 km spinduliu. Labai daug kasdienio maisto gaminu pati, kepu duoną, lydau sviestą, fermentuoju ir marinuoju galybę savo užaugintų daržovių ir prieskonių. Kiekvieną rytą ką nors raugiu – girą, daržoves ar raugą duonai. Žaviausias gyvenimo gamtoje privalumas man yra nešvaistymas. Mes neturime jokių maistinių atliekų, dalį jų sulesa mūsų vištaitės, kita dalis kompostuojama kartu su vištų šūduku. Komposte auga gėlės, rūšinės vynuogės, daržovės ir prieskoninės bei vaistinės žolelės, o komposto perteklius keliauja į miške puoselėjamus viržius, laukines vynuoges ir garšvos plantaciją. Taip taip, rūpinuosi ir piktžolėmis, nes iš jų pavasarį sau ir dideliam būriui pažįstamų ruošiu garšvos sultis. 9. 10 priežasčių kodėl tu dalyvauji Gyvenimo gurmanų žurnalo kūryboje? Dalyvavau Gyvenimo gurmanų gimime, buvo labai daug pirmų kartų, potyrių, pažinčių. Tai smagioji kolektyvinio kūrybinio gyvenimo dalis. Dėl to. 10. 10 žodžių Gyvenimo gurmanams? Nenustokite svajoti, net tada, kai žemė išslysta iš po kojų.

gyvenimo