Gyvenimo gurmanai Nr. 14 by Gurmanai

gyvenimo

Apie ką šis numeris: 6 - Jureivių namai - laivas ir jo meniu 16 - Gurmanai rekomenduoja Sandėliuką 20 - Kodėl vienus pardavėjus rekomenduojame, o kitus pamirštame? 26 - Kurti savo istorijas! 32 - Aludarystė ir alus mūsų lėkštėse 46 - Kartais profesija pasirenka tave, o ne tu ją 50 - Pelėdos skaitiniai 58 - Stiklo gurmanas 64 - Mokslininkai - nauji super herojai 66 - Kas yra gyvenimo gurmanai?

Elektroninis žurnalas „Gyvenimo gurmanai“ Žurnalą kuria ir dalinasi jungtinė kūrybinė komanda. Bendraukime gyvenimogurmanai@gmail.com @gyvenimogurmanai gyvenimogurmanai Žurnale panaudotos nuotraukos ir tekstai: Aušra iš LowCarbLietuva Daiva Bartušienė Ieva iš Išbandžiau.lt Miglė Vasiliauskaitė Odeta iš Samčio užrašai Renata iš Kūmutės virtuvė Skanios Bajalių istorijos Viktorija iš Pelėdos skaitiniai Viršelio nuotrauka: Renata iš Kūmutės virtuvė Dizainas: Inga Pauliūnienė Skanios Bajalių istorijos ___________________________________ © Autorinės teisės saugomos Draudžiama kopijuoti ir/ar platinti atskiras grafines ir/ar tekstines leidinio dalis be išankstinio kūrybinės komandos sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant žurnale esančią informaciją būtina nurodyti šaltinį.

SVEIKI, gyvenimo gurmanai

Profesijos... jų skoniai ir išbandymai... Ieškojimai ir atradimai... Šiame numeryje mes patys atradome kai kurias profesijas, kai kurias patys „nešiojame“ ir pasakojame, o apie kitas tik pasvajojame... Pakeisti save, atrasti ir „pasimatuoti“ kitokias patirtis labai smagu, nes jos nuspalvina mūsų asmenybes ir... yra dalis

gurmaniško gyvenimo !

Nuotrauka: Renata Ĺ niolienÄ&#x2014; / kumutesvirtuve.lt

KvieÄ?iame keliauti kartu su mumis ir kiekviename numeryje patirti, pajausti, paragauti!

6 Nepabuvę dideliame uoste, vargiai įsivaizduotume kiek žmonių pasaulyje yra pasirinkę

jūreivio profesiją. Laivai yra tarsi didžiuliai miestai, kruiziniuose yra ne tik baseinai, SPA ar sporto salės, kelios kruizinės kompanijos laisvuose įrengė netgi ledo arenas, kuriose vakarais linksmybių trokštantiems turistams rodomi šokiai ant ledo. O žvejybiniuose ar krovininiuose laivuose dirbantieji irgi gyvena, dirba savo darbus, prižiūri techniką, o laivo medikai visų dirbančiųjų sveikatą. Visų darbas yra gerbtinas, dažnai tai fiziškos ištvermės reikalaujantys postai, tačiau pats mylimiausias visuomet buvo ir yra kokas - laivo virtuvės šefas. Meilė jiems nesikeitė šimtmečiais, ypač tais laikais, kai laivuose nebuvo elektros, šaldytuvų ir šaldiklių ar konservuoto maisto. Kokai turėjo būti ir matematikos genijais, gebančiais tiksliai paskaičiuoti reikalingus produktus, net ir gėlo vandens bačkų skaičių. Ir nors šiuolaikiniai laivai yra moderniai įrengti, kai kuriuose jų šefams vis dar tenka gaminti maistą iš ilgai negendančių produktų. Tai povandeninių laivų įgulos kasdienybė, jie dažnai neišnirdami iš gelmių laive praleidžia ištisus mėnesius, kartais net metus. Vienas kalbintas tokio laivo kokas pasakojo, kad pirmus mėnesius gaminti įgulai skanius patiekalus visai nesudėtinga, mat pirmiausiai yra gaminami greičiausiai gendantys produktai, tad būna ir makaronų su grietinėle, ir kavos su pienu, ir omleto, ir netgi krembriulė. Tačiau ilgainiui mitybos racionas prastėja, šviežias maistas lieka tik svajonėse, kaip ir mylimosios glėbys... Tad paklausiau laivo koko Zorano, ką jis pagamintų įgulai, įpusėjus trijų mėnesių kontraktui, ir jis pasiūlė sekantį meniu: 1. Rajos sparno žuvienė - jūreiviams gaminamame maiste negali būti jokių grėsmių sveikatai ar gyvybei, tad dažniausiai maistui naudojamos kremzlinės žuvys - rykliai, rajos arba konservai, kuriuose jau buvo kruopščiai išrinkti kaulai. 2. Makaronai su morkomis ir tunu - makaronai yra vienas ilgiausiai galiojančių produktų, tad jie valgomi itin dažnai, ruošiant vis kitokius padažus ir naudojant konservuotą mėsą, žuvį, daržoves. Į makaronų patiekalus galima dėti ir likusių nesuvalgytų daržovių, tad tai labai taupus patiekalas. 3. Kava su kokosų aliejumi - pagrindinės atsargos visgi yra saldžios, labai svarbu, kad nepritrūktų šokolado, kuris yra ne tik maistas, bet ir vaistas nuo blogos nuotaikos. Jį jūreiviams dažniausiai tiekia su juoda kava, kurią pagardina kokosų aliejumi. Jis ne tik suteikia puikų skonį, bet dar ir yra naudingas sveikatai.

Nuotraukos ir tekstas: Renata Šniolienė / kumutesvirtuve.lt

Rajos sparno žuvienė

Nors ir skamba labai egzotiškai, šios žuvies galima rasti Lietuvos turgaviečių ir prekybos centrų žuvies paviljonuose. Rajos žuvienė bus šildanti, soti, riebi, tad tiks lėtiems savaitgalio pietums.

1 rajos sparno 1 saliero gumbo (apie 600-700 g) 2 vidutinių morkų 4 vidutinių bulvių 1 didelio svogūno 500 ml riebios grietinėlės 1 v. š. druskos 1 a. š. maltų kmynų

5 l puode užverdama 2,5 l vandens. Žuvis pjaustoma stambiais gabalais ir sudedama į vandenį. Ten pat dedamas ir nuluptas, bet nepjaustytas svogūnas. Verdama apie 20-30 min. Tuo metu nulupamos/nuskutamos daržovės ir supjaustomos vidutinio dydžio kubeliais. Žuvis ir svogūnas nukošiami ir paliekami atvėsti, o likęs sultinys grąžinamas ant ugnies. Į jį su 10 min. intervalu dedamas salieras, tuomet morkos ir galiausiai bulvės. Tuo tarpu žuvis pasmulkinama iki vieno kąsnio gabaliukų. Smulkiai supjaustomas virtas svogūnas. Žuvis sudedama į sultinį, po 10-12 min. sudedamas svogūnas, druska, kmynai. Paverdama dar apie 5 min., supilama grietinėlė ir laukiama, kol ji pradės kilti. Iš karto išjungiama ugnis, puodas dengiamas dangčiu ir paliekama bręsti apie 15-20 min. Tiekiama su mėgstama duona. Galima pabarstyti šaldytais krapais ar kalendros lapeliais.

Makaronai su morkomis ir tunu Labai kvapnu, lengva, spalvinga, o to labiausiai reikia nūrios dienos praskaidrinimui.

250 g makaronų 100 ml grietinėlės 200 g savo sultyse konservuoto tuno (nesmulkinto) 1 didesnę morką 1 didesnį svogūną 100 g pievagrybių (galima naudoti konservuotus grybus) 1 aš džiovintų petražolių, krapų ir kalendros mišinio (galima naudoti, bet kokį kitą mėgstamą mišinį) druskos 1 v. š. lydyto sviesto Pasiruošiami makaronai, kaičiamas puodas su dideliu kiekiu vandens ir jis pasūdomas. Nulupamos ir supjaustomos daržovės – svogūnas smulkiai kubeliais, morkos sutarkuojamos plačiomis juostomis, pievagrybiai pjaustomi griežinėliais. Įkaitinama keptuvė, dedamas sviestas, ir jam gerai įkaitus suberiamos daržovės ir grybai, kepama, kol morkos truputį suminkštėja. Labai gardu, kai jos neperkepa, lieka traškios. Beriami prieskoniai, truputį pasūdoma, supilama grietinėlė ir palaukiama, kol ji pradės kunkuliuoti. Tuomet sudedamas tunas, gerai išmaišoma, keptuvė dengiama dangčiu ir išjungiama ugnis. Paliekama po dangčiu bent 10 minučių. Išvirti ir nukošti makaronai grąžinami į puodą, ten pat supilamas keptuvės turinys, dideliu šaukštu išmaišoma ir iškarto tiekiama. Galima ir nemaišyti, dėti makaronų į lėkštę ir užpilti padažu.

Kokosinė kava Kava ruošiama įprastu būdu, tinka ir užpilta, ir gaminta aparatu.

Vienai porcijai: 50 ml konservuoto kokosų pieno 0,5 a.š. kokosų aliejaus Šie produktai sudedami į prikaistuvį ir pašildomi, kol aliejus pilnai ištirpsta. Išvirusi kava pilama į puodelius ir skiedžiama karštu kokosiniu pagardu. Mėgstantiems saldžią kavą pasiūloma ir cukraus. Ši kava skani tik karšta.

Nuotrauka: Renata Ĺ niolienÄ&#x2014; / kumutesvirtuve.lt

Geriausias būdas išlaikyti draugystę – dalytis mintimis apie savo darbus. Žmones labiausiai suartina veikla. [J. V. Gėtė. ]

Vieno Prancūzo Sandėliukas

Profesija ir hobis. Hobis ir profesija. Gyvenimas kaip žaidimas. Rimtas žaidimas. “Neužstrikime vienoje veikloje, nenuvertinkime savo hobių” sako Hugues ir Aušra. Susipažinkite! Hugues yra menininkas, tapytojas, taip pat, jaunystėje yra padėjęs tėčiui ūkininkauti, vasaromis banglente raižęs vandenyno bangas, o kol gyveno Prancūzijos Alpėse - dirbo statybų sektoriuje, statant medines vilas slidinėjimo kurortuose. Tad tik pravėrę Sandėliuko duris, būkite tikri - viskas padaryta jo paties rankomis ir su didžiausia meile. Aušra 17 metų dirbo pedagoginį ir vadybinį darbą akademinėje aplinkoje, yra Socialinių mokslų daktarė. Šiuo metu dirba išorine eksperte Europos Komisijoje, dalyvauja keliuose švietimo projektuose. Ji sako „Sandėliukas man yra vieta, kur galiu susitikti, bendrauti ir regzti kūrybinius planus su labai įdomiais žmonėmis. Nes, pasirodo, gurmanai, yra labai ypatingi žmonės su polėkiu! Pasirodo, gurmanai ne tik skaniai ir kūrybingai valgo, bet ir patys yra neeilinės asmenybės.“ Jiems abiems Sandėliukas yra nauja veikla, mažas iššūkis, su daug galimybių išmokti naujų dalykų apie verslą, komunikaciją, vadybą, rinkodarą ir taip toliau, ir nors kartais abu jaučiasi kaip “žali” studentai, tai tikrai labai smagus jausmas, suteikiantis šiek tiek adrenalino. Vieno Prancūzo Sandėliukas Kaune tai unikali vieta, kur sūriai ir vynai kruopščiai atrinkti iš visų Prancūzijos regionų, kur galima ne tik įsigyti sūrio į savo namus, bet ir degustuoti vietoje su gera gurmanų kompanija. Sandėliuką rasite Girstupio g. 1, Stumbro gamyklos pastate.

Nuotraukos: Mantas Bajalis

Tekstas: Dovilė Bajalienė

Kodėl vienus pardavėjus rekomendu o kit Kiekvienas su pardavimais susiduriame daug ankščiau, nei patys galvojame. Dar vaikystėje varžomės dėl dėmesio, deramės dėl laiko ant supynių arba ieškome galimybių suvalgyti mažiau brokolių, nei jų yra lėkštėje. Jei pavyksta – žinokit, jau esat pardavėjai, įtikinę, jog jūsų tiesa tikresnė. Vėliau pardavinėjame savo idėjas universitete, darbe ar draugų rate, tobuliname savo aprašymą kandidatuodami į skirtingas darbo pozicijas ir netgi šiek tiek apsimetame geresniais, kai sutinkame tą vienintelį... Argi ne taip daro pardavėjai? Visko gali būti... Vis dėl to kiekvieną dieną pirkėjų lūkesčiai auga, pasiūla didėja, o mes dėl kažkokių priežasčių pasirenkam konkretų pardavėją. Tad pagal ką renkasi klientai ir ką reikia daryti, kad būtume rekomenduojami kitiems?

Aš žinau, ko tau reikia Tam, kad sudomintumėte potencialų klientą, jam turite rodyti dėmesį nuo pat pirmos iki paskutinės minutės. Net jei jūsų nuojauta kužda, kad „jis nieko nepirks“, turite ją padėti į šalį ir pakreipti visą savo veiksmą į kitą pusę – o ką gi aš galiu padaryti, kad vis dėl to pirktų? Tad pirmas žingsnis į sėkmę – poreikių išsiaiškinimas. Leiskite klientui pačiam papasakoti, ko jis ieško, neįsprausdami į uždarų klausimų „kampą“. Kaip tai padaryti? Pradėkite sakinius žodžiu „Papasakokite...“. Pvz.: „Papasakokite, kodėl domitės būtent mumis? Papasakokite, ko tikitės iš... (perkamos įrangos/paslaugos)“ Kai klientas išsamiai pasako, kodėl jam reikalinga Nuotraukos ir tekstas: Ieva Kulikauskienė/ Išbandžiau.lt

uojame, tus pamirštame?

prekė ar paslauga, daug lengviau keliauti prie argumentuoto pasiūlymo ir išvengti nereikalingų prieštaravimų. Juk pripažinkime, sunku apsispręsti, kai nesi tikras ar pirkinys atitinka lūkesčius. Teisingai užduoti klausimai yra jūsų, kaip pardavėjų, pirmasis žingsnis į tolimesnę sandorio sėkmę. Be abejo, uždavę klausimą, nepamirškite ir dar vieno svarbaus dalyko – klausytis atsakymo ir jį išgirsti. Neskubėkite daryti savo prielaidas, nesistenkite būti aiškiaregiais, leiskite klientui kalbėti ir atidžiau klausykite.

Klientas visada teisus? Šią frazę esu girdėjusi labai daug kartų, visgi negaliu su ja sutikti. Jei esate savo srities ekspertas – tikėtina, kad daugelį dalykų žinote geriau, nei pirkėjas. Tad nereikia bijoti pasakyti, jog žinote kitokią tiesą. Ginčais pokalbiai tampa tada, kai naudojame prieštaravimui nuteikiančius žodžius, tokius kaip: bet, netiesa, klystate ir t.t. Nuo šiandien visus „bet“ keiskite į „vis dėl to“. Pamatysite, kiek daug galite pasiekti be jokios ginčo gyslelės. Pvz.: „Džiaugiuosi klientais, kurie ateina pas mus jau pasidomėję, vis dėl to yra ir kiti faktai, kuriais mielai su jumis pasidalinsiu, o tada jau kartu nuspręsime.“ Mes patys, kaip pirkėjai, ieškome ekspertų nuomonės. Vis dažniau pasirenkame prekę ne pagal kainą, o pagal pardavusio žmogaus kompetenciją. Kuo daugiau būsite pasidomėję savo veiklos sritimi bendrąja prasme, tuo paprasčiau bus klientui įrodyti, jog esate profesionalas. Dažnai sutinku konsultantus, kurie puikiai žino parduodamos prekės savybes, bet vos pradėjus kalbėti apie rinkos tendencijas ar konkurentus, pasitikėjimas savimi dingsta. Kad būtum geriausias savo srityje – ji turi būti įdomi tau pačiam. O faktų ir mokomosios medžiagos – pilnos interneto platybės. Tad mokydama žmones labiausiai nuliūstu, kai išgirstu frazę „man niekas neliepė apie tai pasidomėti“. Smalsumas ir nuolatinis atsakymų ieškojimas – gero pardavėjo vidinis variklis.

Kodėl jie nori pagalvoti? Jei viską teisingai atlikote, aiškindamiesi poreikius, tikrai nesunkiai sutarsite su klientu dėl galutinio sprendimo. Vis dėl to, gali būti, jog vietomis pateikėte per daug informacijos arba tiesiog nepataikėte „į dešimtuką“ su argumentais. Tokiais atvejais susidursite su atviru arba paslėptu kliento prieštaravimu. Mano pastebėjimu, atvirais prieštaravimais dalinasi savimi pasitikintys pirkėjai, nebijantys pripažinti, kad kažko nesuprato, neturi reikiamos pinigų sumos ar tiesiog nenori šiuo metu priimti sprendimo, nepasitaręs su antra puse. Deja, daug dažnesni – paslėpti prieštaravimai, kurių vedančioji frazė „aš dar pagalvosiu“. Kai klientas nori dar pagalvoti, galiu patikinti, kad vos 20% tai iš tikrųjų žada padaryti. Likę, tiesiog ieškos geresnės kainos, geresnio konsultanto arba tikslesnio aprašymo internete. Tad neskubėkite išleisti kliento su tokiu atsakymu, palinkėję jam geros dienos. Pasitikslinkite apie ką konkrečiai jis dar nori pagalvoti. Po tokio klausimo, sužinoti tikrąją nepirkimo priežastį bus daug paprasčiau. I. Jei klientas atsako, kad nori pagalvoti apie kainą, kuri jam nėra priimtina – galite ieškoti kainos sprendimų arba pasiūlyti alternatyvią prekę. Taip pat šiais laikais yra daugybė galimybių skaidyti sumą į kelis mokėjimus. Jei produktas tinkamas – pati kaina niekada nebus problema. Nebent poreikis ir yra konkreti pinigų suma. II. Jei klientas abejoja dėl informacijos gausos, pabandykite jam apibendrinti tai, ką pasakojote ir pabrėžti tik pačius svarbiausius aspektus, dėl ko prekė yra „ta vienintelė“. Nekartokite viso pristatymo iš naujo ir nebandykite įrodyti pirkėjui, kad tai tiesiog geriausias variantas. Jei jis pasimetė detalėse – kaltas esate tik jūs. Grįžkite prie jo poreikių ir užtvirtinkite, kodėl pasiūlėte būtent tokią prekę. III. Jei į sprendimą nori įtraukti artimuosius, pasiūlykite paskambinti, padaryti video skambutį arba tiesiog atvykti kartu, kad galėtumėte vietoje atsakyti į abiems pusėms iškilusius klausimus. Pasta-

ruoju atveju, labai svarbu būti šalia, kai informacija bus perduodama antrajai pusei arba bent jau surašyti esminius faktus pasiūlyme. Vaikystėje žaisdavome sugedusį telefoną, tad kai nešame informaciją namo, tiesą sakant – šį žaidinimą tebežaidžiame. IV. Ir visgi jei klientas iš tiesų nori pagalvoti, nes visus sprendimus gyvenime priima neskubėdamas ir įvertindamas visus galimus variantus, siūlyčiau už tai jį pagirti. Klientai visada apsidžiaugia, jei pasakau „smagu sutikti žmones, kurie atsakingai žiūri į pirkinius“. Reikia pripažinti, kad toks klientų tipas egzistuoja ir tokio žmogaus spausti, priimti sprendimą čia ir dabar, nepatartina. Tereikia išgryninti, kad taip yra dėl jo paties būdo, o ne dėl mūsų pateiktos informacijos gausos.

Sprendimo našta Dar vienas dažnai sutinkamas mitas, jog klientas

tokio, kuris neapkraus manęs papildomu darbu – gilintis į tai, kas parašyta. Ir jei atrodo, kad tada įspraudžiame klientą į kampą – taip ir turėtų būti. Juk mes, būdami savo srities žinovais. geriausiai suprantame, ką klientui pasiūlyti, kad jis būtų laimingas ne tik šiandien, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje.

Partneris visam gyvenimui

pats turi išsirinkti, kas jam geriausia iš dviejų, trijų, o kai kuriose pardavimų metodikose net keturių, pateiktų variantų. Galime diskutuoti, kuri pardavimų technika veikia geriausiai, bet turime suprasti, kad pirkėjai yra pakankamai protingi, kad jus perprastų, tad svarbiausia būti sąžiningiems. Galite dėlioti prekių ar paslaugų pasiūlymą nuo brangiausio iki pigiausio, nuo geriausio iki mažiau žinomo prekinio ženklo, sudėlioti prekes pagal jūsų pelningumą ir visokiais kitokiais variantais. Ir vis tiek, klientas įsigis tai, ką siūlote tik tuo atveju, jei patikės, kad tai geriausiai atitinka jo poreikius. Neapkraukite kliento dar viena atsakomybe gyvenime – priiminėti sprendimus. Kiekvienas turime šimtus skirtingų pareigų namuose ir darbe, kiekvienas turime mėgstamas veiklas, tad asmeniškai man, sulaukus pasiūlymo su daugiau nei dviem skirtingais variantais, norisi jį padėti į šalį ir ieškoti kito pardavėjo, kuris išgirs mano norus, poreikius, lūkesčius ir pateiks tik tai, kas man iš tikrųjų tinka. Tiksliau

Mėgstu gyvenime kai kurias detales pagrąžinti ir su šios pastraipos antrašte turbūt šiek tiek persistengiau. Jei kalbėti paprasčiau – tiesiog turime suprasti, kad pirkimo metu žmogus mąsto apie finansines galimybes, apie perkamo daikto ar paslaugos savybes, apie aplinkinių nuomonę ir t.t. Mažiausiai dėmesio skiriama informacijai apie tolimesnį naudojimą, apie priežiūrą ar klausimus su kuriais susidurs grįžęs su nauju pirkiniu namo. Todėl draugystės užtvirtinimui, o kartais ir tam tikrų prieštaravimų įveikimui tikrai pagelbės nuoširdus pasiūlymas kreiptis ateityje. Kuomet teisingai parenkame tinkamą sprendimą, niekada nėra baisu prisiimti atsakomybę už tolimesnį bendradarbiavimą. Kiekvienas mūsų, kaip pardavėjų, atsakytas klausimas ir suinteresuotumas ne tik pardavimo metu, parodo, kad mums rupi klientas. Kiekvienas, klientas, kuris jaučia, kad jums rūpi – atneša jums naudą pirkdamas ne vieną kartą, rekomenduodamas ar tiesiog palikdamas teigiamą atsiliepimą viename iš socialinių tinklų. Visi geri klientų jausmai – tai supratimas, kad nei vieną akimirką jūs nebandėte parduoti. Pasitikime tais, kurie kiekvieną pokalbio minutę įdėmiai mūsų klausosi ir ieško, kas mums geriausia. Tad jei šiuo principu vadovausitės ir pardavimo procese niekada neišgirsite frazės „įsiūlė“ bei būsite rekomenduotas draugams, kolegoms ir pažįstamiems.

Nuotrauka: Mantas Bajalis

Profesijos pasirinkimas nėra svarbiausia žmogaus gyvenime. Svarbu atrasti, kas tu esi, o ne kuo nori būti. [Humanitarė Dalia Cidzikaitė]

Kurti savo istorijas!

Inga, pirmoji mūsų pažintis prasidėjo nuo mokymų, tuomet pažinau tave kaip lektorę. Vėliau atradau tavo kaip masažo specialistės galimybes. Ir kas gi tu esi? Tai vienas sunkiausių klausimų. Aš vis dar kuriu save. Dar mokausi net apibūdinti save. Dabar skaičiuoju, kad jau 20 metų dirbu kosmetologe, o septintus metus domiuosi osteopatija ir kūno psichoterapija. Tai sritis, kur gali domėtis, mokytis ir atrasti vis ką nors naujo visą gyvenimą. Taip pat šalia savo veiklos vedu terapines konsultacijas vaikams ir suaugusiems. Dažniausi sprendžiami klausimai šių konsultacijų metu kaip save “išsivalyti”, kaip suvaldyti neigiamas emocijas, kaip sukurti save pačiam, o neleisti visko suformuoti tik aplinkai. Esu žmogus beieškantis profesijos, nes daugiau jaučiu negu matau. Kartu ieškant savęs padedu žmonėms kurti grožį ir atskleisti savo tikrą unikalų potencialą nepaisant profesijos. Savo unikalumą taikant galite sukurti ir profesiją.

O tai gal čia buvo noras būti gydytoja? Visiškai ne. Bet link dabartinės profesijos – kosmetologės – mane pastūmėjo mano tėtis. Aš, baigus mokyklą, visiškai nežinojau kuo noriu būti. Mane formavo aplinka, buvau labai vaikiška. Taigi tokios konkrečios svajonės nebuvo, aš pati daug metų nežinojau ko aš noriu. Daugiau klausiau kitų žmonių, derinausi prie aplinkos. Tai tuomet kas tas kelias, kuris privertė juo eiti iki to, kas esi dabar? Tokį mano kelią sąlygojo ligos. Noras išsikapstyti, atrasti vidinės laimės. Kartu trūko žinojimo, pasitikėjimo. Tiesiog žavėjausi aplinka, išoriniais žmonių blizgučiais. Visa tai mane vedė prie sunkių ligų, tad ieškojau savęs visų pirma dėl savęs, o po to pamačiau, kad mano atradimai gali pagelbėti ir kitiems. Sakoma, kad likimas yra toks, kad prie tavęs traukia to ko tau reikia, ko galbūt trūksta? Mes kokie patys esame – tokius ir pritraukiame. Aš tikiu, kad mes ir savo likimą nulemiame patys, lyg kokioje sankryžoje keiti kryptį arba ne. Kartais mes kaip tik bijome pasukti, pakeisti kryptį. Nes kai žmogus gauna progą pokyčiui, dažnai išsigąsta, protas vertina galimybę pirmiausiai tik išoriškai. Mano patarimas - jei pasitaikė galimybė imti iš gyvenimo viską, tai reiškia tu kažkada to norėjai! Ir jei nepabandysi - numirsi nebandęs. Gyvenimas tai patirčių ekskursija.

Skaitant tavo puslapį, man užkliuvo jo pavadinimas- “Grožis ir sveikata”. Teisingai suprantu, kad viskas prasidėjo nuo grožio ir šalia jo atradai sveikatos pridėtinę vertę? Visiškai taip. Kaip grožio specialistė aš buvau ir pati susirgusi, ir teko ieškoti pagalbos pas visokius terapeutus. Ir vėliau atlikdama makiažus klientėms, jausdavau jų įtampas, nemigas ir, kad galiu padaryti šiandien kelioms valandoms šį veidą gražų. Bet kur kas svarbiau yra pašalinti vidinius juodulius ir tuomet daug gražiau spindi veidas tiek prieš, tiek po Tavo klientai ne tik moterys, bet ir vyrai. Ko ieško makiažo. vyrai grožyje ir sveikatoje? Vyrai dažnai ateina žmonų užrašyti, pirmiausiai dėl Jeigu vis tik grįžti į praeitį. Buvai vaikas ir turėjai išorinių veido problemų. Tačiau jie taip pat, ypač svajonių, net abejoju. Gal tuomet kokia nors pro- verslininkai, ieško efektyvių savęs nuraminimo mefesija buvo tavo svajonėse? todų, ramybės kampelių. Labiausiai pastebėjau, kad Pamenu, kai buvau darželinukė, man buvo labai vyrai bijo nurimti, pabūti su savim. Jiems svarbu sunku kontaktuoti su aplinka, sukurti ryšius. Žais- parodyti savo kaukes, savo pasiekimus, roles, o ne davau viena kamputyje. Labiausiai nuo to kentėjo tikruosius „aš“. Atliekant masažus su eteriniais aliemama, nes aš negyvas peles nešdavau namo gaivinti. jais, kurie atjungia visas baimes, pasipriešinimus, Aš jaučiau poreikį gelbėti visus gyvūnus, mane trau- žmonės gauna progą pabūti su savim ir to išsigąsta. kė sergantys šunys, kiti gyvūnėliai.

Bet gal jie bijo būti silpni? Tai natūralu? Taip. Bet aš nepavadinčiau to silpnumu. Tie, kas patiria po terapijų tikrąją ramybę, toliau puikiai naujai save lipdo. Jiems nublanksta išoriniai dalykai ir tik nurimus ateina geriausi sprendimai, to pasekoje naudoji savo tikrąjį potencialą ir darbe, ir versle, ir net bendravime su žmonėmis, kuris atneša gerus rezultatus. Visur laikaisi žmogiškų principų. Išorė nublanksta prieš savo tikrojo aš suvokimą. Hormonizuoji materiją su dvasiškumu.

nieko iškarto nesakyti, pažinti. Negali iškarto kritikuoti, nes žmogus užsivers ir jau nieko nebegirdės. Juolab ir aš pati galiu suklysti vertindama, neturėdama visų detalių.

Dar viena iš tavo taikomų terapijų yra vadinama „miško terapija“? Skamba labai paslaptingai ir šiek tiek baugokai. Kas tas miškas? Ko vaikai ir suaugę mokosi miške? Tai labai svarbus aplinkos pakeitimas. Gamta suteikia laisvės. Gamtoje galime išleisti užslopintas emoBet dabar mes tokie įtraukti į socialinius tinklus. cijas. Kartu sužinau kas jiems draudžiama, nes dažVisur norime būti tiesiog tobuli. nas sako negalima rėkauti miške. Tačiau miške jie Taip. Ir ypač jaunimas yra paveiktas neigiamai visų laisvėja, pabūna be telefonų, be tėvų. Ši terapija tikrai šių dienų socialinių tinklų blogybių. Vien žiūri ir reikalinga ir suaugusiems. Kai eina kartu su vaikais, vertina išorę, kaip kitus išnaudoti, pamirštami visus gali pamatyti jų tikruosius santykius. Tuomet lengva žmogiškumus. per pamokėles tęsti mokymą. Yra įvairių žaidybinių formų. Minėjai, kad dirbi su vaikais. Kokio jie amžiaus? Pagrinde dirbu su vaikais. Paauglius dažnai nukrei- O kaip vaikai priima masažus? Net suaugę kartais piu pas kitus specialistus. Daug dirbu su pradinu- nemėgsta prisilietimų ir jau tikrai masažas jiems kais, kurie mikčioja, neturi ryšio su tėvais, kurie irgi nebūna joks malonus laiko praleidimas? būna praradę komunikavimo įgūdžius ir nebemoka Labai svarbu yra vaiką paruošti bent porą savaičių tiesiog šnekėti apie įvairias emocijas. Taip pat disku- prieš masažą. Pasakoti apie jį. Pasakoti savo pojūčius tuojame kaip mokykloje laikytis disciplinos ir kaip po masažo. Svarbiausia nenuteikti prieš. O masažo tėvams padėti vaikui jaustis saugiu ir išmoktų namie metu jie tikrai visiškai atsileidžia, nurimsta, net jeigu būti toks pats pagarbus tėvams, disciplinuotas. Nes ir turi įtampų. labai dažnai tiek vaikas, tiek tėvai užsidaro pykčiu vienas nuo kito. O būtent pyktis ir suardo tą drau- Tęsiant apie masažus. Angelo sparnai tavo autorigystę. Tad svarbu parodyti autoritetą, išlikti ramiam nis masažas. Kas tave įkvėpė jį sukurti? Iš kur seir parodyti, kad tu tą pykčio pramuštą skylę užpildai miesi pati energijos? meile, supratimu. Vaikai mokosi iš tėvų, turime būti Prieš metus nebūčiau net pasvajojus, kad jį sukurjiems pavyzdžiu ir kartu mokytis iš jų. siu. Tuomet praradau savo tėtį, jis mirė. Pradėjau net knygą rašyti, kad atrasčiau ramybę. Tai prasidėjo dar Tai dažnai pas tave ateina visa šeima? lankant tėtį reanimacijoje. Viskas sukosi apie mirtį, Taip, viskas dažnai prasideda nuo masažo, toliau kaip išgyventi artimo netektį. Tačiau niekaip negaseka trumpi pokalbiai. Aš aiškinuosi apie aplinką, lėjau jos pabaigti, atrodė nesibaigs. Galiausiai iš 6-7 apie vaiko jausmus. Dažniausiai jau mama, įvardi- metų mokslų staiga supratau, kad masažus atlieku nusi problemą, man atskleidžia daug naudingos in- pagal schemą, taisykles ir, kad aš to nenoriu. Tuomet formacijos apie savo vaiką. Viską parodo jos akys ir supratau, kad kiekvienam klientui reikia individuagreit gali įvertinti kaip ji pati moka susitvarkyti su lumo. Taip ir kilo noras sukurti kažką žmonėms ir savo emocijomis, žino apie jas. Aišku, pirmojo po- perduoti. Taip ir atsirado šis autorinis masažas. Po kalbio metu dar pati daug ką analizuoju ir stengiuosi laidotuvių paaštrėjo vidinis mano žmonių pajautiTekstas: Dovilė Bajalienė

mas, būtent jis ir paskatino duoti ko jiems trūksta masažo metu. Tai tikėjimas, kad jie nevieni. Ramybės ir apsaugos sustiprinimas ko kiekvienam reikia asmeniškai. Ir mano pirmą kartą toks patirtas skausmas užaugino jautresnias rankas, kad šildyti žmones ir pakrauti šviesia energija. Taip savotiškai gimė mano autorinis masažas „Angelo sparnai“ tapęs kartu ir pabaigą mano knygai. Nes būtent noras duoti žmonėms ką potenciale turiu nedavė ramybės.

Ir tradiciškai – ką palinkėtumei nuo savęs gyvenimo gurmanų skaitytojams? Nelaukti, o daryti. Neskaityti svetimų istorijų, o kurti savo.

Atkreipiau dėmesį, kad ieškai naujų erdvių. Vėl ieškai pokyčių? Man atrodo, kad aš ieškau ramybės. Kai pradėjau dirbti čia, supratau, kad norėjau įvertinti prabangą. Tačiau esu meno žmogus, nuolat ieškau ką pakeisti, nesu vienoda. Tiesiog prieš metus norėjau gražesnės aplinkos. Patekau, pamačiau, keliauju tolyn. Neturiu vidinės ramybės, tad tikrai negaliu stovėti vietoje, negaliu aklai į kažką lygiuotis. Tačiau nėra ramybė mano tikslas, to daug metų lyg ieškojau, bet klydau. Man reikia komandinio darbo su žmonėmis. Ypač bendraminčiais! Nes iš to gaunu gyvybinės energijos ir sveikatos. Pailsiu ir viena būdama, dažnai leidžiu sau pabūti, bet komandoje savo darbinio potencialo skleidimas mano jaunystės eleksyras. Tada jaučiu gyvenimo skonius. KONTAKTAI +370 612 83083 ingamenas@gmail.com Inga Za - Grožis ir sveikata @ingazazeckaite

Nuotraukos: Tapu Tapu Foto

Galbūt aludarystė gali būti viena senesnių profesijų. Turbūt dažnas pasakys, kad ji vyriška, bet nenustebkite - Lietuvoje turime ir žymių moterų, kurios domisi ir dirba šį darbą. Jis paslaptingas, kupinas cheminių reakcijų ir prasideda tikrai ne nuo bačkos, o laboratorijose. Ir net šiai profesijai skirtos specialios mokymosi studijos. Ar žinote kodėl kovo 1 dieną islandai švenčią alaus dieną? Ar žinote kaip susijęs alus su medaus mėnesiu? O kad anksčiau alus buvo skaičiuojamas ne bačkomis, bet kibirais? Atrodo alus yra bene labiausiai mitais, legendomis ir istorijomis apipintas fermentuotas gėrimas. Tačiau jis ne tik bokaluose putoja. Alus puikiai tinka mėsos minkštinimui, tad sodraus skonio tamsus alus yra tobulas troškiniui. Net tradiciniam lietuviškam skoniui nesvetima alaus sriuba, o kur dar galimybės paįvairinti užkandžius, tapti slaptu ingredientu marinate arba net... deserto paslaptimi. Pasiruošę susipažinti? Išragauti?

Aludarystė ir alus mūsų lėkštėse Nuotrauka: Mantas Bajalis

Šokoladiniai keksiukai su alumi

200 g sviesto 440 g tamsaus alaus 4 v. š. kokybiškos kakavos 2 kiaušiniai 100 ml grietinės 150 g cukraus 450 g miltų 1 a. š. sodos žiupsnelis druskos Kremui 400 g maskarponės sūrio 150 g cukraus pudros 1 a. š. kakavos miltelių

Orkaitė įkaitinama iki 180 C. Pasiruošiama kepimui skirta skardelė, sudedami popieriniai keksiukų sijonėliai. Tirpintas sviestas išplakamas su kiaušiniais ir grietine iki vientisos masės. Sudedamas cukrus ir plakama, kol cukrus ištirpsta. Supilamas alus ir išmaišoma. Suberiami miltai, soda, kakava, druska ir gerai išmaišoma. Ši masė supilstoma į keksiukų formeles, užpildant 2/3 keksiukų formelių tūrio ir kepama orkaitėje apie 18-20 min. arba, kol keksiukai iškepa. Atvėsinama. Kremui maskarponė išplakama kartu su cukraus pudra ir kakava iki vientisos masės. Kremas dedamas į konditerinį maišelį su žvaigždutės antgaliu ir išspaudžiamas ant atvėsintų keksiukų.

Nuotraukos ir tekstas: Odeta Jackytė Kudopčenkienė / Samčio Užrašai

Airiškas jautienos troškinys

1.5 kg jautienos nugarinės 1/2 a.š. druskos 1/2 a.š. maltų pipirų 1/2 a.š. džiovinto raudonėlio 1 a.š.dživinto čiobrelio 1/2 a.š. džiovinto rozmarino 5-6 v.š. miltų 1 svogūnas 1 aitrusis pipiras 3 skiltelės česnako 5 didelės bulvės 2 morkos 6 v.š. pomidorų padažo 440 ml tamsaus alaus “Guinness” 1 lauro lapas 1 v.š. Vorčesterio padažo apie 1 l jautienos sultinio aliejaus kepimui Dubenyje raudonėlis, čiobrelis,rozmarinas, druska bei pipirai sumaišomi su miltais. Į miltų mišinį sudedama vieno kąsnio gabalais supjaustyta jautiena ir gerai išmaišoma, kad mėsa pasidengtu miltais. Keptuvėje įkaitinamas aliejus ir ant stiprios kaitros apkepinama jautiena. Dedama po kelis gabaliukus, nes mėsa turi apskrusti, o ne troškintis. Mėsa išimama iš keptuvės. Į keptuvę sudedami pusžiedžiais pjaustyti svogūnai, griežinėliais pjaustytos morkos, aitrusis pipiras, kubeliais pjaustytos bulvės ir apkepinama. Daržovės sudedamos į puodą, skirtą troškinimui, ant viršaus sudedama apkepinta jautiena, dedamas pomidorų ir vorčesterio padažas, pilamas alus, jautienos sultinys, dedamas lauro lapas ir uždengus troškinama apie 40 min., kol daržovės suminkštėja. Pagardinama druska bei pipirais. Patarimas, jei trūksta skysčio, įpilama vandens.

Aluje marinuotos dešrelės su daržovėmis

1 svogūnas 440 ml šviesaus nealkoholinio alaus 1 kg kokybiškų dešrelių(geriausia naminių) 250 ml vištienos sultinio 2 v.š. sviesto 1 nedidelis kopūstas 2 morkos pagal skonį druskos pagal skonį maltų pipirų

Dešrelės įpjaunamos keliose vietose ir sudedamos į dubenį. Užpilama alumi ir padedama į šaldytuvą pasimarinuoti bent 30 min. Keptuvėje ištirpinamas sviestas ir sudedami smulkinti svogūnai, tarkuotos morkos ir pakepinama, kol daržovės suminkštėja. Sudedamas smulkintas kopūstas(pjaustytas peiliu), supilamas sultinys ir uždengiama dangčiu. Troškinama ant vidutinės kaitros apie 20 min. Daržovės vis pamaišomos ir jei trūksta skysčio- įpilama vandens. Sudedamos dešrelės, pagardinama druska, pipirais ir dar patroškinama 10 min. Patarimas - jei naudojamos šviežias namines dešreles, tuomet marinuojant jos neįpjaunamos, o prieš kepant, apverdamos.

Šilkinis humusas su alumi

500 g konservuotų avinžirnių 3 skiltelės česnako 120 g Tahini padažo 1 citrinos sultys žiupsnelis druskos apie 100 ml šviesaus alaus(alaus kiekį naudojame pagal tai, kokio tirštumo norite humuso)

Į trintuvą sudedami avinžirniai, česnakai, tahini padažas, įspaudžiamos citrinos sultys ir suberiama druska. Viskas sutrinama iki vientisos masės. Į sutrintą masę supilamas alus ir išmaišoma. Dedama į šaldytuvą ir palaikoma bent jau valandą, kad skoniai susidraugautų. Tiekiama su norimais traškučiais.

Alaus ir sūrio sriuba

2 v.š. sviesto 1 svogūnas 2 saliero stiebai 2 morkos 0,5 spalvotos paprikos 2 skiltelės česnako 1 lauro lapas 2-3 v.š. miltų 250 ml vištienos sultinio(naudojau Vegeta natur vištienos kubelį) 125 ml grietinėlės 125 ml šviesaus alaus 200 g čederio sūrio 1 a.š. druskos 1/2 a.š. maltų pipirų svogūno laiškų, smulkintų (užberti ant viršaus)

Puode, kuriame gaminama sriuba, ištirpinamas sviestas. Suberiami smulkinti svogūnai, morkos, salierai, česnakai, paprika ir maišant kepinama apie 6 min., kol daržovės suminkštėja. Suberiami miltai ir išmaišoma. Supilamas sultinys, grietinėlė, alus, suberiama druska, pipirai, lauro lapas ir paverdama apie 10 min. Sriuba sutrinama trintuvu. Sudedamas tarkuotas sūris ir maišant pavirinama, kol sriuba pradės tirštėti. Tiekiant užberiama smulkintų svogūno laiškų.

Gerbk tuos, kurie bandÄ&#x2014; atlikti didĹžius darbus, net jeigu jiems tai nepavyko. [Seneka]

Nuotrauka: Renata Šniolienė

Kartais profesija pasirenka tave, o ne tu ją Tai sakote profesijos? Na, tada įminkite mįslę. Kai gyvenau Lietuvoje, neišlipdavau iš pėdkelnių, o klasikiniai midi sijonai buvo mano kasdienybė. O kur dar kvepalai, pasitempimas ir atėjus tiesiai iš namų pavėlavus ar pavargus komentarai: „Tai nepasidažius šiandien?“ Dabar viso to mano gyvenime nėra. Dingo. Išnyko, kaip dūmas. Aū, aū! Dabar sportiniai bateliai bei treninginės kelnės yra mano darbo apranga, o kartais dėviu uniformą. Taigi, kuo aš tapau? Trenere? Dažytoja? Naftos perdirbimo gamyklos apsaugos darbuotoja? (Tai čia labai populiaru netgi tarp moterų!) O kuo aš buvau? Stiuardese, dirbau banke, o gal dėsčiau aukštojoje mokykloje? Į pirmą mįslės dalį galiu atsakyti, kad mano talentas buvo pripažintas senelių namuose, o į antrą, kad, taip, buvau universiteto dėstytoja. Po dešimtmečio dėstytojavimo, gyvenimui labai stipriai nepasistūmėjus į priekį, emigravau ir išpildžiau savo gyvenimiškas svajones – sukūriau šeimą, apsigyvenau toli nuo tėvų namų. Tačiau kartais taip atsitinka, kad vieną atradus, ką kita prarandi. Aukštakulnių netekau, bet turiu šeimą ir kitokį gyvenimo būdą. Kiekvieną rytą rengdamasi juodas treningines “Nike” kelnes, pagalvoju: “Rimtai? Aš nesapnuoju? Taip galima?” Pasirodo galima, nes tai yra patogiausia apranga važinėjant pas senelius po namus, kuriems reikia pagalbos buityje. Kai dirbu senelių naNuotraukos ir tekstas: Aušra Ludvigsen / Low Carb Lietuva

muose - apsivelku uniformą, kurią dienos gale visi darbuotojai meta į skalbinių dėžę. Dabar pasidažau iš seno įpročio, bei savo malonumui. Juokaudama sau sakau, kad taip darau tam, kad senukai mane įžiūrėtų. Savo naująjį darbą pamėgau, nors dirbu dar neseniai. Darbe žavi kolegų šiltumas ir tai, kad galiu padėti žmonėms, kuriems iš tikro to reikia. Mokytojaudama susimąstydavau:„galbūt žmonėms to nereikia, jie juk viską žino, o štai dar ir pyksta, kai pamokini.“ Čia to nėra. Atrodo ir atlikus labai paprastą nesudėtingą užduotį, pavyzdžiui, užpildžius anketą, devyniasdešimtmetis dar ilgai dėkoja. Šis darbas įdomus dar ir tuo, kad bendraujant su žmonėmis sužinai apie jų nepaprastus gyvenimus. Šiame darbe sutikau šimtametę, kuri kaskart pas ją atėjus nori žinoti kiek dabar valandų, senuką, kurį reikia maitinti, kai būna pietūs, bet valgant saldumynus jis susidoroja pats be jokios pagalbos. Sutikau buvusį žvejį, kuris vakarais groja akordeonu. To nesužinosi, jeigu nebūsi šalia šių žmonių. Didelę dalį senelių gyvenime užima maistas. Vieni jį mėgsta, kiti nelabai. Vienus reikia maitinti, kiti godžiai valgo patys. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė, tai ne tik maistas, tai ir svarbi bendravimo, socializacijos dalis. Dažnai valgio metu žmonės patiki savo paslaptis apie tai ką jie mėgsta, ko negali pakęsti, arba net papasakoja įdomią su maistu susijusią istoriją iš vaikystės, kuri gali siekti net šimtmetį. Kaip ir įprasta Norvegijoje, darbuotojai į darbą nešasi savo maisto dėžutes. Tik kartą per savaitę, penktadienį, darbovietė už simbolinę kainą savo darbuotojams rengia priešpiečius. Priešpiečių metu ant stalo nugula šalti užkandžiai - lėkštės su rūkyta lašiša, skilandžiu, saliamio dešra, duona, daržovėmis, šaltomis salotomis. Darbuotojai geria kavą, sultis, vandenį. Kadangi man iš šio meniu tinka viskas išskyrus duoną ir sumuštinių bandeles, tenka namuose šiuos priedus išsikepti pačiai ir atsinešti. Savo low carb sumuštinių bandelių receptu ir dalinuosi.

Linų sėmenų sumuštinių bandelės

186 g linų sėmenų 3 a.š. svogūnų miltelių 1,5 a.š. kepimo miltelių 3 a.š. sukrino 6 kiaušiniai 3 v.š. vandens 3 v.š. alyvuogių aliejaus 100 g tarkuoto parmezano sūrio

Linų sėmenys sumalami. Visos sausos dalys drauge sumaišomos. Galiausiai įmaišomi kiaušiniai, vanduo, alyvuogių aliejus ir tarkuotas parmezanas. Tešlai leidžiama 5 minutes pailsėti. Kepimo skarda išklojama kepimo popieriumi. Delne ar šaukšto pagalba suformuojamos bandelės ir dedamos ant paruoštos skardos. Bandelės kepamos orkaitės viduryje 160 laipsnių karštyje 15-20 minučių. Bandelės yra tinkamos valgyti vienos arba su sriuba, salotomis, dešra ar kitais ant duonos dedamais priedais. Skanaus ir gero darbo, kur bedirbtumėte!

Pelėdos skaitiniai Sveiki, knygų puslapių šiūrentojai! Štai ir vėl naujas mėnuo, nauja tema, nauji skaitiniai. Tikiuosi, kad laikotės puikiai, nesergate ir mėgaujatės rudeniu bei asmenine, pačių susikurta, šiltąja rutina. Kaip įprastai žengiate į darbus ar mokslus, projektuojate savo ateitį, ieškote, o gal jau ir atradote visas sielai artimas veiklas bei geriate į save pilnatvę. Šiomis dienomis, kai kalbame apie ateitį, tikrai daug dėmesio skiriame karjerai bei savirealizacijai, kuri mus džiugintų. Juk kitaip ir būt negali? Kuomet nutarta, kad šį kartą su Jumis, mieli skaitytojai, dalinsimės istorijomis apie profesijas, Pelėdos galvelėje virė tokia intensyvi atranka, kad kone kilo panika, juk pasirinkimas toks platus ir jokių rėmų :) Ir vis tik, ne veltui užsiminiau apie savirealizaciją ir pačių išsirinktus kelius - tokią likimo dovaną turėjo (ir deja, manau, vis dar turi) tikrai ne visi. Kad ir kaip egzotiškai, gal net patraukliai skambėtų tam tikros profesijos ar karjera, jos ne visada mūsų pačių pasirinkimas. Tad šį kartą noriu Jums pasiūlyti paskaityti apie likimus žmonių, kurie tvirtai žinojo, kuo nori būti, ko siekti ir ką veikti, bet deja, gimė ne tuo laiku ir ne tos lyties kūne ar tvirtai žinojo, kuo būti nenori, bet neturėjo kitos išeities - tik dirbti arba mirti, išsižadant savęs, šeimos, religijos ir jausmų, nes vėlgi, gimė ne tuo laiku ir ne tokios tautybės. Įteikiu Jums du pasakojimus, nors ir romanus, bet turinčius sąlyčio su realybe, kurie nėra vien tik autorių fantazijos vaisiai, todėl, noriu tikėti, kad tai dar labiau sužadins Jūsų smalsumą gyvenimui bei leis sustoti, apsidairyti ir padėkoti likimui, kad esame, kas esame ir galime rinktis, kuo norime būti. Bet kurią minutę.

Nuotrauka : AustÄ&#x2014;ja KersnauskaitÄ&#x2014;

DONNA WOOLFOLK CROSS „POPIEŽĖ JOANA“ Ar kada susimąstėte, ką reiškia augti ir jausti, kad geriau tavęs čia nebūtų, nes savo tėvui esi tik jo gyvenimo nuodėmių priminimas? Ir tik dėl to, kad gimei ne tos lyties. Ar kada pagalvojote, kaip jaustumėtės, jei reikėtų atsisakyti savo svajonių ir talento tik todėl, kad gimėte ne tos lyties? Ar ne tuo laikotarpiu. Istorija apie pasaulėžiūrą, kai moteris buvo menkesnė iš prigimties ir jai nebuvo lemta nuveikti nieko kito, tik klausyti vyro, kad ir kokio gyvenimo trumparegio. Nes jie didesni, stipresni, protingesni ir tai neginčytina aksioma. Istorija apie laikus, kai ne kiekvienas tėvas džiaugėsi, kad esi žingeidi, nes suprato tai kaip Dievo įžeidinėjimą. Apie laikus, kai mergaitė negali mokėti nei rašyti, nei skaityti, tiksliau, net negali norėti mokėti. Apie laikus, kai karjerą gali susikurti tik apsimetinėdama tuo, kuo negimei. Apie laikus, kai siautėjo tiek religiniai fanatikai, tiek tie, kuriems nusispjaut ant tikėjimo, o karjeros laiptais kylama tik dėl paveldėjimo teisės. Tai knyga, kuri gali sukelti abejonių ne apie vieną nusistovėjusią tiesą, tai emociškai stiprus užtaisas priversiantis į daugelį dalykų pažvelgti kitu kampu. Pasakojimas apie dvasinę stiprybę, šviesą tamsumoje, ryžtą, užsispyrimą, kovą už savo kelią ir auką jam, knyga apie meilę ir bene amžiną moters rūpestį ten, kur nelieka vietos kompromisams - šeima ar savirealizacija? REKOMENDUOJU istorinių romanų ar tiesiog ne „tuščių“ romanų gerbėjams, žmonėms, kurie norėtų užvertę knygą apie ją dar ilgai galvoti ar net bandyti tikrinti faktus. Siūlau tiems, kuriuos domina viduramžių mentalitetas bei gyvensena - autorė išties puikiai padirbėjo. Patariu perskaityti tiems, kurie vydamiesi svajonę suabejoja ja ties pirma kliūtimi, manau, kad motyvacijos raktą tikrai atrasite ar bent užčiuopsite. Na ir žinoma, rekomenduoju tiems, kuriuos domina dvasininkų profesija ir jos virsmas istorijos bėgiuose, kuriems smalsu, koks kelias iki popiežiaus titulo ir popiežių dalia. NEREKOMENDUOJU jei erzina keisti ir sunkiai ištariami vardai, krūva negirdėtų, lotyniškų, kartais ir senovinių, jau nebenaudojamų žodžių ar vietovių pavadinimų tarsi iš kitos planetos. Jei esate labai tikintys ir niekada nesigilinote į visą krikščionybės plitimo istoriją - galite nuliūsti, nusivilti ar suglumti. Jei esate nepakantus nelygioms teisėms - ši knyga gali tiek užkaitint kraują, kad norėsis ne kartą ją mesti, bet kirbės „o kas toliau“, vėl čiupsite, vėl užversite ir kartosite tai tol, kol suprasite, kad knyga, vis tik, įveikė Jus.

HEARHER MORRIS „AUŠVICO TATUIRUOTOJAS“ Ar bent įsivaizduojame, koks stiprus gali būti noras gyventi, net ir žinant, kad taip kaip gyvenai jau niekada nebegyvensi ar to, ką turėjai, jau niekada nebeturėsi, bet padarai absoliučiai viską, kad tik liktum šioje žemėje, kai, tuo tarpu, šiandien net turėdami viską, vis dažniau sergame depresija? Ar bent numanome, ką reiškia tūkstančius kilometrų važiuoti į nežinią susigrūdus taip, kad net, regis, girdi šalia stovinčio žmogaus mintis, kai tuo tarpu, mes nebemokame net kelių stotelių pavažiuoti pilname autobuse nepykdami ant nežinia ko? Istorija apie instinktą gyventi, apie begalinį užsispyrimą, apie tikėjimą rytojumi ir vienintelį džiaugsmą šiandien - nubusti. Nors ir artimiausia tavo kaimynė mirtis, o žmogus, kuriam dirbi ne tik tavo priešas, bet ir sąlyginai likimo kalvis, tavo asmeninio laiko žemėje laikrodis, šios istorijos venomis pulsuoja kilniaširdiškumas bei žmogiškumas. Pamoka mums, kad 9 gyvenimus lyg katės turi tie, kurie, vis tik tiki žmogumi bei savo širdimi. Istorija apie laikus ir vietas, į kurias tikrai nenorėtume nei papulti, nei pajusti, kurias kartais net įsivaizduoti sunku. Pasakojimas apie meilę, kuri gali ištikti net kovojant su vėjo malūnais bedugnėje, apie meilę, kuri tavo sielos variklyje įjungia turbo rėžimą. Apie pirmo žvilgsnio meilę trukusią iki paskutinio atodūsio. Apie draugystę, apie stiprybę, apie pasiaukojimą ir grožį ten, kur nieko gražaus nėra. REKOMENDUOJU mėgstantiems istorinius romanus ar istorijas paremtas tikrais faktais. Patariu žmonėms, kurie galvoja, kad gyvenimas juos skriaudžia ar trūksta to neapaaiškinamo noro gyventi, manau, kad turėsite apie ką padiskutuoti su savimi. Tikiu, kad patiks tiems, kurie tiki atsitiktinumais, lemtimi ar žmonių gebėjimais atsirasti tinkamoje vietoje, tinkamu metu net ir karo sąlygomis. Siūlau visiems moksleiviams, kurie neturėjo galimybių pasikalbėti su savo seneliais/proseneliais apie jų laikus bei išgyvenimus, tad šiandien istorijos pamokos yra tarsi siurrealistinė nuobodybių nuobodybė. Pavaikščiosite vieno įtaigaus vyruko kailyje ir, galbūt, pakeisite nuomonę. Na bent jau apie tai, kad birželį mokytis yra gyvenimo prakeiksmas :) Ir, žinoma, rekomenduoju tiems, kurie domisi tatuiruotojais bei jų gyvenimais ir juos įsivaizduoja tik gražiai išpieštais kūnais ir kūrybiniu polėkiu. Pasirodo, istorijos vingiuose tatuiruotojų būta visokiausių :) NEREKOMENDUOJU jei Jūsų artimoje aplinkoje koncentracijos stovyklos turi liūdnų baigčių istorijų, gali būti, kad supyksite ant pagrindinio herojaus, o to tikrai nesinorėtų. Nepatariu ir tiems, kurie mėgsta istorinius pasakojimus, bet su daugybe detalių, faktų, skaičių ir tikslumų - čia, vis tik, romanas ir akcentai sudėti ne ant faktų preciziškumo. Taip pat, nemanau, kad sužavės Jus, jei jau esate skaitę ne vieną istoriją susijusią su holokaustu, o gal esate net ir šioks toks minėtosios temos specialistas, svarstau, kad tai labiau „pradedančiųjų“ akims skirta istorija. Nesiūlau ir tiems, kurių darbas itin įtemptas ir knygos siekiate atsipalaidavimui, čia laukia pasakojimas su svoriu. Nors, vis tik, gal verta išbandyti? Gal palengvės Jūsų pačių profesijos kasdienybė bent keletu procentų :)

P.S. Kadangi profesijų pasaulis išties platus ir, klausimas, ar čia egzistuoja kažkokios ribos, tad šį kartą norėčiau pasiūlyti dar keletą knygų, kurios galėtų užkurti Jūsų smalsumą bei trumpai pakviesti pasidomėti dar keletu profesijų, kurios skamba gal kiek romantiškai, gal kiek egzotiškai, o galbūt net nesusimąstome, kad vis tik, tai yra profesija ar gyvenimo amatas. Norėtumėte bent porai vakarų būti karališkaisiais atstovais, pagyventi rūmuose ir sužinoti ką reiškia būti valdovu - IMERATORIENĖ SISI (Allison Pataki) Jums papasakos ir atskleis ne vieną šios, ne visai pasirenkamos, profesijos užkulisius.

Daugiau skaityk

Norėtumėte ne tik užuosti, bet ir matyti kvepalus, įsijausti į kvepalų kūrimo procesą - skaitykite KVEPALŲ

KELIU (Cristina Caboni) ir pamatysite, kad į parduo-

tuvę rinktis kvepalų jau žengiate kitu ritmu.

Norėtumėte pasijausti gidu sau ar nustebinti artimuosius savo žiniomis apie sostinę - Sonata Šulcė ir jos

VILNIAUS ISTORIJOS. GIDAS PO XVIII A. MIESTĄ padės ne tik atnaujinti savo įvaizdį draugų

ai i

tin

Karais nubundate naktį ir galvojate - velniop tą sistemą, kažin kas nutiktų padarius kažką nelegalaus? Skaitykite DŽENTELMENO DŽONIO RAMENSKIO (Robert Jeffrey) istoriją. Juk nusikalstamas pasaulis, deja, taip pat gali tapti profesija? Beje, intrigai, šis knygos herojus turi lietuviškų šaknų :)

tarpe, bet ir praplės savo miesto suvokimą. Juk tokia ta gidų - istorikų dalia :)

Tekstas ir nuotraukos: Viktorija Lukoševičienė

Stiklo gurmanas

Nuotraukos: Viktorijos Vait asmeninio archyvo

Viktorija, kaip tave galėtume pristatyti Gyvenimo gurmanų skaitytojams? Gyvenimo gurmane… O jei rimtai, esu menininkė, šiuo metu dirbu su stiklu labai sena Lampwork technika. Kadaise tai buvo alyvos lempos ir dumplės orui, pumpuojamos koja. Dabar degikliai modernesni, įvairaus dydžio, deguonis naudojamas iš balionų arba deguonies koncentratorių, ko stiklo miniatiūroms pakankama ir tai gerokai saugiau. Yra įvairiausių spalvų ir efektų stiklo lazdelių, kurios lydomos ir ant specialiu moliu dengto plieninio strypo formuojami karoliai, arba kuriamos skulptūros, stiklo rutuliai, stiklo objektai, pypkės… Fantazija beribė, riboja tik degiklis ir krosnis. Pagaminti stiklo kūriniai iš karto talpinami į krosnis, kad užgrūdinti -tada jie tampa tvirtesni. Geriausiai ir labiausiai žinomas plačiąja prasme yra Venecijos ir Murano stiklas. Ten yra dirbama ta pačia Lampwork technika. Tiesa, dabar Venecijos gatvėse nemažai parduodama kinietiškos produkcijos, kas labai liūdina. Kažkada lauktuvių gavau ‘venecijietiškus’ stiklo karolius su ‘aukso dulkėmis’ - skaidrūs karoliukai su blizgučiais viduje. Nepaliko tada kažkokio įspūdžio. Tik kai jau pati buvau ne vienus metus ‘stikle’, nuvažiavus į Veneciją ir žinodama ko ieškoti, radau tikrą jų stiklą ir tikrus kūrinius. Be abejo, jų meistrystė nekelia abejonių. Norėčiau nuvažiuoti į Veneciją pas vieną garsų stiklo objektų meistrą pasimokinti, bet dar turiu daugiau įvaldyti techniką, kad sugebėčiau atlikti tai, ką jis moko.

kais taip vadinosi rankų darbo odinis aplankalas, kuriame kaligrafiniu šriftu išrašytas ir miniatūromis išpaišytas sveikinimas tam tikrai iškiliai progai. Tėtis daug sveikinimų sukūrė tuometinės Sveikatos ministerijos užsakymu, taip pat užsakinėjo Vilniaus Universitetas, Statybos ir Architektūros Trestas, kitos įstaigos. Dabar niekas tokių dalykų nebedaro pilna prispaudinta visokių popieriukų, ant jų kažką sumaketuoja ir gana. Gaila, nes tai būdavo be galo gražūs kūriniai, kaip kokie manuskriptai. Dabar viskas suprastėjo - begalinis vartojimas pripratino gauti daug ir pigiai. Namie visada buvo kalnai įvairiausio popieriaus, pastelių, angliukų, dėžutės profesionalių akvarelinių dažų, tikro guašo, aliejinių dažų - kada nori tada imi, tai ir imdavau - piešdavau, ir piešdavau. Būdavo, nueini į kokią parodą ar muziejų, jau galvelėje kirba mintys - grįžti namo ir puoli įkvėpimą malšinti. Žiemos namuose visada būdavo išskirtinės - rudens gale jie pakvipdavo tipografiniais dažais: tėvai kūrė ir namie spausdindavo unikalius Naujamečius sveikinimus, nes Kalėdiniai buvo draudžiami. Tada jų paklausa buvo labai didelė, tėvų atvirukai buvo vieni iš labiausiai perkamų - žmonės laukdavo eilėse išsirikiavę tų poros šimtų atviručių, kurias suruošdavom kiekvienai dienai - tėtis spausdindavo, o mama ir aš su broliu apkirpdavom, lankstydavom, vokus reikėdavo rankomis iškirpti, sulankstyti, suklijuoti… 2 mėnesiai būdavo užkloti atvirukais - ant lovų, grindų, stalų, visur kur tik laisva vieta… Natūraliai nuėjau tuo pačiu keliu - baigiau Vilniaus Kada Tavo gyvenime atsirado dabartinė veikla? Dailės Akademijoje menų magistrantūrą - audžiau Menas mane lydi nuo pat gimimo. Mano tėvai dai- gobelenus, tapiau, piešiau. O po to pas mane atėjo lininkai -mama tapytoja monumentalistė, tėtis ar- stiklas. Ir mes su juo jau 9 metai. Atsitiktinai viena chitektas, kaligrafas. Beveik visos Vilniaus vaistinės mergina paminėjo, kad iš stiklo kitur kuria stebubuvo mano tėvų kūriniai -mamos freskos ir pa- klus, pradėjau ieškoti kas ten tokio įspūdingo (ačiū veikslai, tėčio architektūrinė dalis ir pagalba mamai visagaliam tinklui) ir aptikau Europos, bei Amerikos įgyvendinat freskas. Deja, iš visų buvusių teliko tik kūrėjus, kurie pritrenkė savo meistryste - mane tai viena - Universiteto vaistinė, visas kitas suniokojo, tiesiog užvaldė. Gerai, kad Lietuvoje buvo moteris, laimei, kad gražiausias išsimontavo ir išsivežė vokie- kuri parodė, kaip tai daroma, o po to jau sekė ilgas čiai kaip brangenybes. savarankiškas darbas, pirkau mokomąją medžiagą iš Tėtis - puikus kaligrafas. Tuomet buvo įprasta įvai- geriausių pasaulio meistrų - čia nebuvo pas ką parias įstaigas, ministrus sveikinti ‘Adresu’ - tais lai- klausti visokių gudrybių, paslapčių, o jų labai daug. Tekstas: Renata Šniolienė / kumutesvirtuve.lt

Vėliau, kai jau jaučiau, kad galėsiu laisvai įsisavinti tam tikras žinias, važiavau į Peterburgą pas labai gerą meistrę tobulintis. Ta patirtis davė labai daug. Nežinau, kodėl aš pradėjau ir kodėl tebedarau karolius, žinau vieną, kad stiklas mane įsiurbė kaip kokia magija - tai tokia alchemija, toks užburiantis procesas ir, matyt, man visai nebuvo svarbu kokiu pavidalu aš tai darysiu, tik žinojau kokios technikos noriu ir ką turiu pasiekti. Be to, gal karolius lengviau įvaldyti, nei skulptūras ar kitokius objektus - metalo lazdelės tarsi aiškus lapas, už kurio laikaisi. O ir įranga didesniems darbams labai brangi, pats stiklas labai brangus, užtat stiklioriai dirba kolektyvais, ne po vieną. Turiu idėjų ir gal jau reikėtų pereiti prie kitokių objektų. Nors nėra taip lengva - dabar jau klientai laiko. Kad tave pirktų turi daug įdėti, niekas lengvai neateina. Yra tiek daug stiprių ir žinomų mažojo stiklo kūrėjų, bet aš sugebėjau susirasti savo vietelę tarp jų, jie mane pripažino ir aš tai labai branginu. Ko galima rasti Tavo dirbtuvėse? Mano dirbtuvėse yra visko tiek, kad užtektų veiklos penkiems žmonėms. Labai noriu daryti dar ir dar kažką, nemėgstu užsisėdėti viename - todėl ir mano stiklai įvairių stilių: nuo abstrakčių iki floristinių, romantiškų. Vėl tapau ir noriu tam skirti daugiau laiko, kurio nelabai turėjau. Stiklas daug reikalauja - negana vien padaryti, dar turi nupaveiskluoti, sutvarkyti nuotraukas, kadangi apšvietimas iškraipo spalvas, o pirkėjas turi matyti realų, nenuglaistytą, nenugražintą vaizdą. Dar susirašinėjimai, puslapių tvarkymas, aprašų ruošimas, pakavimas, siuntimas… Tad mano darbo diena prasideda nuo 10 ryto ir baigiasi 12 nakties. Bet… Aš labai tikiu, kad bus taip, kaip noriu. Ar Tavo darbų galima įsigyti galerijose? Ne, aš nenešu į galerijas. Gal ir reikėtų… Bet dabar pasaulis toks atviras, mano kūriniai maži, lengva siųsti, aš juos eksponuoju virtualioje erdvėje - turiu internetinę parduotuvę, dalyvauju virtualiuose aukcionuose, naudoju socialinius tinklus, per kuriuos

ateina žmonės tiesiogiai. Taip esu pasiekiama žymiai platesniam pirkėjų ratui. Kas yra Tavo darbų pirkėjas? Mano pirkėjas yra stiklo gurmanas. Jam reikalingas vienetinis, išskirtinis kūrinys. Prie vieno karolio kartais tenka sėdėti kelias valandas įbedus akis į ugnį, užspaudus kvėpavimą, nes dirbama su labai plonais stiklo strypukais, o degiklio temperatūra apie 1000 laipsnių, tad stiklas iškart virsta skystu medumi. Todėl norint atlikti tam tikro lygio darbus turi tą lygį pasiekti. Aišku, siekti visada yra ko ir tai labai džiugina. Esu sau labai reikli, deja kitiems irgi. Perfekcionizmas yra sunkus būvis, o aš perfekcionistė visame kame. Tai nėra gerai, bet save labai sunku pakeisti, matyt, neįmanoma. Todėl ir stikle viskas turi būti atšlifuota iki mažiausių niuansų. Džiaugiuosi, kad mano pirkėjai yra pasaulio žmonės - stiklo kūriniai keliauja ir į Ameriką iki Aliaskos, ir į Europą, ir į Japoniją, Australiją ar Naujają Zelandiją. Kažkas perka ir darosi papuošalus sau, ar pardavimui, kažkas perka į kolekcijas - pasaulyje toks stiklas labai populiarus, žmonės nori tikro kūrinio, kuris iščiupinėtas valandų valandom. Japonijoje bendrai Lampwork’o karoliai kaip ritualiniai - jie yra kimono dalis, ten į stiklą dedama daug aukso, tikima jų nešama sėkme. Ką tavo darbuose simbolizuoja pelėdos? Kažko labai jos nesimbolizuoja, tiesiog man jos labai artimos. Gal aš pati savo vidum panaši į tą pelėdą. Bendrai myliu paukščius. O pelėdos tokios charakteringos, buvo galima padaryti kažką truputį kitaip. Būti individualiu šiais laikais labai sunku. Atrodo, jau lyg pagavai stilių, lyg niekur nematei, kad taip darytų ir staiga kažkur aptinki, kad, pasirodo - ne, ir kitas jau sugalvojo panašiai. Tad labai džiaugiuosi, kad milžiniškame stiklo miniatiūrų pasaulyje sugebėjau sukurti savo, tikrai autorines pelėdas. Tai tarsi parašas. Ar galima užsisakyti Tavo kūrinių? Ir kaip? Tai, visada galima. Yra Facebook’o profilis, yra Ins-

tagram’as, yra internetinis puslapis, visada galima susisiekti per juos žinutėmis. Ir tradiciškai, ko palinkėtumei Gyvenimo gurmanų skaitytojams? Labai myliu Basio ir Omarą Chajamą, bet Basio neturiu lietuviškai, tad palinkėsiu Chajamo žodžiais: Virš rožių obely lakštutę pamačiau. Prie žėrinčios taurės ji prilėkė arčiau Ir sučiulbėjo man apsvaigus ir laimnga: “Tik mirksnį gyveni - naudokis kuo greičiau!”

Darbus rasite čia vikiflame.bead viktorijavait.lampwork

Mokslininkai nauji super herojai! Šiame numeryje 0waste temą gvildename per mokslo prizmę – kalbiname Tartu universiteto (Estija) dėstytoją, šiuo metu dirbantį Tartu Technologijos Institute, kartu su savo komanda jau kelis mėnesius laboratorijoje kuriantį aplinkai draugišką plastiko alternatyvą – bioplastiką. Kiekvienas komandos narys šiuo metu gali pasigirti vienokios ar kitokios formos polimeru, gautu iš medienos atliekų, surinktų baldų gamyklose ar lentpjūvėse – o vienas laimingasis jau pakeliui į prekybą. Apie kelionę nuo studento suolo ir noro pakeisti pasaulį iki dabartinių partnerių Skandinavijos šalyse šnekamės su daktaru Lauri Vares.

Savo karjeros pradžioje turėjau tikslą prisidėti prie įvairių vaistų gamybos, tad daugiausiai dirbau su įvairiomis biologiškai aktyviomis medžiagomis. Tačiau prieš maždaug 10 metų supratau, kad yra pasaulyje daug aktualesnių problemų, kurios reikalauja daug spartesnio sprendimo. Aišku, kalbu apie ekologines problemas. Norėjau „išgelbėti pasaulį“ ir su savo sukauptomis žiniomis nusprendžiau, kad didžiausią įtaką visuomenei galiu padaryti dirbdamas būtent „žaliosios chemijos“ srityje. Tuo 1. Kaip nusprendėte tapti mokslininku? Ar tai metu plastiko problema atrodė opiausia ir labiausiai buvo Jūsų vaikystės svajonė, ar gyvenimas nunešė artima mano sričiai, tad ir gimė bioplastikų gamyba ta link-me? iš švarių, atsinaujinančių šaltinių. Turiu tikslą sukurti tokį produktą, kuris tikrai „nukeltų“ nuo mūsų Na, tai tikrai nebuvo mano vaikystės svajonė. Taip Žemės dabartinį plastiko svorį, tačiau čia noriu labai nutiko, kad studijuodamas universitete prisijungiau pabrėžti ir tai, jog bioplastikai nėra išeitis - turime prie organinės chemijos srities tyrimų grupės, kurio- mažinti savo bendrą visų išteklių vartojimą. je visa pagrindinė veikla vykdavo vakarais ir supratau, kad man artimas toks gyvenimo stilius - darbas 3. Galbūt galėtumėte įvardinti pagrindinius savo nuo 8 iki 17h buvo tikrai ne man. Dažnai laborato- bei savo tyrimų grupės pasiekimus šioje temoje, rijoje pasilikdavau iki vėlyvo vakaro ir namo grįžda- kuriais jau galite didžiuotis? vau vėliausiu autobusu. Manau tuo metu supratau, kad noriu skirti tikrai daug savo laiko kažkokiai te- Yra gan didelė tikimybė, jog greitai vienas iš mūsų mai nagrinėti, ar konkrečiai problemai spręsti. Taip sukurtų polimerų pasieks rinką. Jau buvo atlikti pamažu ir atėjau iki ten, kur esu dabar. testavimai dviejų didelių įmonių kaip tvari alternatyva plastikams, naudojamiems padengti įvairius 2. Kada ir kodėl pradėjote dirbti su bioplastikais? paviršius maisto industrijoje. Tai vandeniui bei alieNuotraukos: Lauri Vares asmeninio archyvo

jams atspari danga, naudojama vienkartiniuose kavos puodeliuose, šaldyto maisto dėžutėse ir pan. Jei mūsų bioplastikas pakeistų šią dabartinę plastikinę dangą, tuomet galėtume žymiai sumažinti stireno, išgaunamo iš naftos, kiekius - o tuo pačiu mūsų kūrinys neformuoja mikroplastikų. 4. Ar manot, kad bioplastikai yra populiari tyrimų tema šiuo metu? Ar nėra sudėtinga rasti partnerių, rėmėjų? Taip, šiuo metu tai tikrai labai aktyvi tyrimų sritis, o taip pat paskutiniu metu jaučiamas nemažas spaudimas bei veiklumas iš visuomenės. Daugybė įmonių domisi plastiko alternatyvomis ir būdais, kurie leistų mažinti iškastinio kuro naudojimą, tad turint gerą ir stabilią idėją tikrai yra nemažai šansų susilaukti ne tik draugiško, bet ir finansinio palaikymo. 5. Koks yra Jūsų pagrindinis tikslas bioplastiko tyrimuose? Sumažinti plastiko, gaunamo iš neatsinaujinančių šaltinių, gamybą bei sukurti alternatyvas tvariu bei gamtai draugišku būdu. Taip pat tikimės, jog mūsų produktą bus galima efektyviai rūšiuoti daugybę kartų! 6. Na ir pabaigai, galbūt galite papasakoti ar domitės zerowaste idėjomis ir už laboratorijos ribų? Taip, žinoma! Nevalgau mėsos, neskraidau lėktuvais, apskritai stengiuosi keliauti kuo mažiau, nebent priverčia situacija. Namuose auginame savo vaisius bei daržoves, turime itin didelį sodą - tad natūralių maisto produktų turime ne tik savo šeimai, bet ir kaimynams. Taip pat visuomet stengiuosi pirkti patvaresnius, geresnės kokybės daiktus, pavyzdžiui, įrankius, elektroninę techniką, drabužius, kurie tarnautų kuo ilgiau.

Tekstas: Miglė Vasiliauskaitė

Kas yra Gyveni 1.

Ieva, kas yra Ieva?

Ieva – amžina svajoklė, šiek tiek melancholiška ir visada tikra, nesuvaidinta. O ta konkretesnė Ieva šiuo metu sukasi kavos pasaulyje ir moko žmones pajausti, pamilti ir parduoti visus asortimente esančius produktus. 2.

10 žodžių apie tave yra...?

Ramybė, meilė, linksmybės, žmonės, kava, šeima, draugai, naujovės, mokymai, kelionės. 3. Jeigu turėtum 10 minučių susiruošti į negyvenamą salą, ką pasiimtumei su savim? Vyrą, vaiką ir viską, kas šiuo metu šaldytuve :) 4. 10 vietų į kurias norėtumei sugrįžti arba tiesiog aplankyti? Aplankyti norėčiau Šveicariją pirmiausia, nors niekada taip ir nesupratau, kodėl... Tada dar smalsumą kelia Balis, Amerika ir Portugalija. Akyse stovi vaizdai atvirukai su beribiais levandų laukais, tad nepriklausomai nuo šalies, mielai juos aplankyčiau. O sugrįžti kol kas neplanuoju niekur, nes man rodos, kad gyvename per trumpai jog lankytume daug kartų tas pačias vietas. Nebent kalbėtume apie namus. Čia visada gera grįžti. 5. Jeigu dabar turėtum galimybę nieko neveikti 10 dienų kokios jos būtų? Vieną dieną aš tiesiog tvarkyčiausi namus, nes tiesiog jau laikas. Tada dar kitą dieną išmeščiau visus nereikalingus daiktus lauk. O tada jau važiuočiau į pajūrį, nes šiemet taip nebuvau. Galėčiau nieko neveikti kokias porą dienų, tai jas tiesiog gulėčiau ir tingėčiau...

imo Gurmanai? 6. Išvardink 10 patiekalų, kuriais palepintumei savo svečius? Pica, šašlykai, sūrio tortas, užkandžių padėklas su sūriais ir figų džemu su pipirais, tada dar jei netingėčiau barbekiu kiaulieną pagaminčiau, brokolių salotas su figom ir feta. Ir tikrai visi išeitų sotūs – nebereikia 10 :)

7. 10 dienų iki Kalėdų, nei vienos dovanos, koks būtų tavo atsarginis planas Kalėdoms? Labai mėgstu gražias pakuotes, tad pasirūpinčiau valgomomis dovanomis ir pačiu gražiausiu popieriumi ir kaspinėliais jų įpakavimui. 8.

10 dalykų, kurių norėtum paragauti ir kodėl?

Kolega sakė, kad Argentinoje mėsa ypatingai skani, tad negaliu pamiršt šio fakto – noriu paragauti. Ir išragaučiau daugiau nei 10 rūšių skirtingų vaisių, tik jie būtų ką tik nuo nuskinti. 9. 10 priežasčių kodėl tu dalyvauji Gyvenimo gurmanų žurnalo kūryboje? Saviraiška yra vienas iš svarbiausių dalykų žmogui, norinčiam jaustis pilnaverčiu. Tad man tai galimybė pajausti pilnatvę net ir tais mėnesiais, kai kitose srityse švilpauja vėjai. Mėgstu rašyti, dalintis ir labai mėgstu, kai nereikia taikytis prie išskirtinių taisyklių ar rašyti pagal šabloną. Viskas viename :) 10.

10 žodžių Gyvenimo gurmanams?

Laimės, auditorijos, nemiegančių mūzų, pagyrimų, plėtros, visiems prieinamo pavidalo, komandinės dvasios, vidinės euforijos, gražių nuotraukų, skanių istorijų :)

gyvenimo