Gyvenimo gurmanai Nr.3 by Gurmanai

gyvenimo

Apie ką šis numeris: 6 - Gurmaniški pokalbiai 12- Fermentacijos pasaulis 20 - Klajonės 26 - Grill malonumai 32 - Šalių virtuvės - Japonija 34 - Gurmanai rekomenduoja 36 - Low carb gyvenimas 38 - Paukštiena 44 - Gyvenimo mintys

Elektroninis žurnalas „Gyvenimo gurmanai“ Žurnalą kuria ir dalinasi jungtinė kūrybinė komanda. Bendraukime gyvenimogurmanai@gmail.com @gyvenimogurmanai Žurnale panaudotos nuotraukos ir tekstai: Aušra iš Low Carb Lietuva Daiva Bartušienė Gintarė ir Alvydas Kučai Mukatanas Kūmutės virtuvė Skanios Bajalių istorijos

Dizainas: Inga Pauliūnienė Skanios Bajalių istorijos

___________________________________ © Autorinės teisės saugomos Draudžiama kopijuoti ir/ar platinti atskiras grafines ir/ar tekstines leidinio dalis be išankstinio kūrybinės komandos sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant žurnale esančią informaciją būtina nurodyti šaltinį.

SVEIKI gyvenimo gurmanai

Rudenėja... aplink pirštus ir daržų ar sodų augintinius vis apsipina vienišas voriukas,

surezga savo lipnų tinklą, rytais pasipuošia rasos lašeliais ir ... laukia... šaltesnio rytojaus, gaivesnio ryto, tamsesnio vakaro ir ilgesnės nakties, kuomet širdis ir sielas šildysime karštos arbatos puodeliu arba sočiu sultiniu, o gal nuoširdžiu pokalbiu... kas Jus šildo labiausiai? Mus - tikras atvirumas, net jei ne visuomet visų skoniui įtinkamas... nes gyventi

gurmanišką gyvenimą būtina kiekvienai sielai...

KvieÄ?iame keliauti kartu su mumis ir kiekviename numeryje patirti, pajausti, paragauti!

Nuotraukos Index photography

DiDeco - erdvė namų aksesuarams, smulkmenoms, kurios sušildo namus, sukviečia prie bendro stalo vakarienei, jaukiam pokalbiui. Pradžioje visko buvo daugiau: keramika, krepšeliai, kilimėliai, netgi šalikai. Dabar visą laiką “užgrobė” indai :) Kodėl DiDeco? Nieko čia mandro ;) Norėjos paprasto ir aiškaus pavadinimo. Di vardo pirmos raidės (Diana), Deco - puošyba plačiąja prasme, tikiu, kad ateityje tai nebus vien tik keramika. Laikas parodys/

norėjau jau seniai, pamačius TV laidą, kurioje moteris ir džiaugėsi savo sukurta lėkšte. Taip ir prasidėjo viskas, nuo būrelio ir noro susikurti pačiai savo indų komplektą. Ne prie širdies man tos visos raudonos ir geltonos su gėlytėm ir drugeliais “kaziuko” lėkštės. Mano stilius kardinaliai priešingas: lakoniškas, minimalistinis. Juodi indai mano favoritai :) Ar dažnai indai puošia šventes ar knygas?

Mano indus galima pamatyti dvejose jau išleistose knygose ir dar trys pakeliui. Taip pat keletas maisto tinklaraštininkių naudoja DiDeco keramiką. Džiugu, kad į mane kreipiasi žmonės, kurių idėjos ir man priimtinos. Ir šiaip negaliu atsidžiaugti savo klientėmis. Kaip gimė meilė keramikai? Ir kodėl indai? Jos visos tobulos! Nejuokauju. Mes kartu Keramika yra mano hobis, nebaigiau jokių fantazuojam kokie indai joms tiktų labiausu tuo susijusių mokslų. Išbandyti lipdymą siai, keičiamės nuomonėmis, o rezultatas

KERAMIKA, kuri įkvepia gaminti būna dar kitoks. Ir jos juo džiaugiasi, visada gaunu labai daug palaikymo, pagyrimų, pasidžiaugimų, nuotraukų iš šeimų švenčių/ vakarienių ir tai yra NEREALU!!! Tai yra mano kūrybos variklis. Naudojuosi proga ir sakau jums visoms AČIŪ, kad nenorite preciziškai tobulų ir identiškų indų, nes pas mane tokių ir nėra :) Kokie projektai Jums yra įdomiausi ir kodėl?

vis norisi padaryti kažkaip kitaip nei prieš tai, vis įdomiau ir išskirtiniau. Pasikviečiu ir kitus Lietuvos kūrėjus prisijungti, taip susipažinau su nerealiais žmonėmis, kurie taip pat kaifuoja nuo to ką daro. Rezultatas dar niekada nėra nuvylęs, darbo būna tikrai daug, bet įkvėpimo dar daugiau. Ar šiandieninės indų mados artimos Jūsų sielai?

Nuotraukos Index photography

Įdomiausia dalyvauti savo indų fotosesijo- Aš gal nelabai žinau kokios tos mados. se, ten dar daugiau kūrybos ir saviraiškos, Nenaudoju tam tikrų spalvų ir formų savo

Nuotraukos Pienės pūkas photography

jei gerai pamenu, buvo šeimos židinys, nes... na tai ne mano stilius. Negaliu ir viskas, nebent norite juodo kubo formos šeimos židinio :) Dažnai sakoma “batsiuvys be batų”, ar netrūksta indų Jūsų namuose? Ar kaip nebūtų juokinga, namie valgote ne iš savo rankų darbo indų?

kūryboj, nes tai man “nelimpa”. Tiesiog darau tai kas man pačiai patinka ir džiaugiuos, kad ir kitiems tai atodo gražu. Žinoma, domiuosiu kokiuose induose tiekiamas maistas Londone ar Paryžiuj, bet ir iš ten visa informacija praeina pro mano “gražu-negražu” filtrus :)

Tikrai, draugės neretai iš manęs juokiasi, jei atsiunčiu maisto nuotrauką ne su savo gamybos indais :) Savų indų netrūksta, bet turiu pripažinti, kad jie visi tokie, na, kur kažkas nesigavo, įskilo, susiburbuliavo ir taip toliau. Trumpai tariant, indai su defektais, nors dėl tokio savo požiūrio gan dažnai gaunu kritikos, nes kaip Kokio užsakymo niekuomet nesiimtumėte? tik tokie dalykai ir patinka daugumai mano klienčių. Taip, yra tekę atsisakyt užsakymo. Pirmasis, O to tikrojo indų komplekto, dėl kurio ir Nuotraukos Index photography nuėjau į keramikos užsiėmimus, dar taip ir nėra.Tiesa, šiemet nusilipdžiau desertinį rinkinį šeimos šventei: 2 didelius padėklus ir 21 lėkštutę, tai kaip ir pusę pliuso jau galima užskaityti. Jūs mėgstate gyvenimą semti saujomis ar kibirais? Oi! Tik kibirais !!! Manau, kad svarbiausia mokėti mėgautis dideliais ir mažais momentais ir patiems kurti(s) šventes/progas/

džiaugsmus. Su amžiumi priimtiniau tampa mažiau, bet kokybiškai, negu daug ir bet ko. Studentų laikais didžiausia laimė buvo dėžė pigaus ir saldaus putojančio vyno, o dabar užtenka butelio kokybiško šampano.

Labiausiai mane įkvepia žmonės ir gamta. Matyt, aš atsidūriau tinkamu laiku tinkamoj vietoj, nes mane supa fantastiški žmonės ir tobula gamta.

O gurmaniški potyriai Jums artimi sielai? Kok- Ką parekomenduotumėt Gyvenimo Gurmanai skaitytojams? ie? Tikrai artimi. Keliaujant vienas didžiausių malonumų išbandyt kitos šalies virtuvę. Paskutinės kelionės metu išbandytos naujienos buvo gyvatės odos vaisius ir durianas, pirmasis laaabai patiko, nuo antrojo net pagalvojus nosį riečia. Bet pastebiu, kad skonis kinta, anksčiau visai nemėgau jūros gėrybių, kumino, imbiero, o dabar su malonumu juos valgau.

Nuotraukos Index photography

Koks didžiausias gyvenimo atradimas Jus labiausiai įkvepia?

Kuo dažniau gyvenime sakyti TAIP ir negalvoti, ką kiti pasakys. Gyventi savo gyvenimą. Švęsti gyvenimą!!!O tam reikia tiek nedaug... Viskas mūsų galvose ;)

Daugiau įkvepiančių indų DiDeco puslapyje , o saldžių atradimų ieškokite jau sekančiuose puslapiuose

Dvigubos širdelės

250 g miltų + kočiojimui 2 valg. š.cukraus pudros 125 g šalto sviesto 1 L dydžio kiaušinio trynio 1 apelsino 1 kiaušinio aptepimui 1 valg.š. pieno papuošimui cukrinių dekoracijų Miltai persijojami kartu su cukraus pudra. Sviestas supjaustomas kubeliais, kurie apvoliojami miltuose ir viskas kartu paliekama šaldiklyje 2025 minutes. Apelsinas nuplaunamas su soda ir nusausinamas, nutarkuojama žievelė, kuri sumaišoma su išspaustomis sultimis. Sultys su žievele irgi dedamos

į šaldiklį 15-20 minučių. Išimami pašaldyti miltai su sviestu, dedami į virtuvinį kombainą su metaliniais peiliais ir greitai sukapojami į smulkius trupinius. Į šaltas apelsinų sultis įmušamas kiaušinio trynys ir išplakama šluotele. Gautas plakinys supilamas į miltų bei sviesto trupinius bei greitais judesiais užmaišoma tešla, daug neminkant sulipdomas vientisas kamuolys ir apvyniojamas maistine plėvele. Tešla paliekama šaldytuve per naktį arba palaikoma šaldiklyje 30 minučių. Išimta tešla šiek tiek atšildoma, iškočiojama 5 mm storio su papildomais miltais, išpjaunamos širdelės formos. Pusę paruoštų širdelių kiekio išspaudžiama skylė. Pirmoji aptepama kiaušinio ir pieno plakiniu. Antroji uždedama ant viršaus, aptepama kiaušinio plakiniu ir skylė papuošiama spalvotu cukrumi arba tiesiog uogiene. Dvigubos širdelės kepamos 190 °C orkaitėje su vėjeliu 7-10 min, be vėjelio 12-15 min.

Grikių miltų sausainiai 115 g kambario temperatūros sviesto 2 valg. š. rudo nerafinuoto cukraus 1 kiaušinio 165 g grikių miltų nubrauktas arb. š. kepimo miltelių žiupsnelis druskos 1 arb. š. vanilinio cukraus 70 g džiovintų spanguolių 30 g apelsinų žievelių cukatų

Minkštas sviestas išmaišomas su cukrumi ir kiaušiniu. Sudedami miltai, sumaišyti su kepimo milteliais, druska bei vaniliniu cukrumi. Tešla gaunasi neminkoma, o maišoma šaukštų. Spanguolės perliejamos verdančiu vandeniu ir nusausinamos. Sudedamos į tešlą kartu su cukatais. Viskas gerai išmaišoma. Orkaitė įkaitinama iki 180 °C. Iš tešlos formuojami rankomis kamuoliukai, dedami į skardą ir lengvai paspaudžiama. Būtinai paliekami tarpai. Kepami sausainiai ~10-12 minučių, priklausomai nuo orkaitės.

Fermentacijos pasaulis pagal RENATĄ

Fermentacijos p bulves, tačiau v Išbandysime ir m nors turbū

pasaulyje ribų fantazijai nėra, kadaise sakydavo, kad raugiame viską, išskyrus vienas naujausių vėjų - būtent fermentuotos bulvės, keptos ant pušų sakų. mes, būtinai. O kol kas - žemiškesni ir mūsų gomuriui labiau įprasti skoniai, ūt retas yra ragavęs raugintos kriaušės, vyšninio pomidoro ar... kiaušinio.

Fermentu

ti vyšniniai p

mid

rai

Kaip sakė vienas ragavusių šiuos fantastiško skonio pomidorus - pradžioje pajaučiamas tarsi rauginto agurko skonis, tuomet, perkandus pomidorą, atsiranda saldumo skonis ir galiausiai sūrymo ir natūralaus pomidorų saldumo skoniai susijungia į vieną tobulybę. Taip ruoštus pomidorus, turint vėsesnę patalpą ar rūsį, galima išlaikyti iki sekančio pavasario, tik derėtų rinktis tvirtus, nepernokusius vaisius.

Vyšniniai pomidorai nuplaunami, kiekvienas jų keliose vietose subadomas dantų krapštuku ir dedamas į 2 litrų stiklainį, kol beveik pilnai užpildo. Tuomet sudedamos 4 luptos ir perpus perpjautos česnako skiltelės Žiupsnis šviežių ar džiovintų krapų koptų ar žiedynų Keli juodųjų serbentų lapai 1 lauro lapas Žiupsnis pankolio sėklų (nebūtinai) 1 valg. š. su kaupu rupios druskos (apie 30 g) Stiklainis sklidinai užpilamas šiltu vandeniu, stiklainis dengiamas nehermetišku dangteliu, kelis kartus pavartomas rankose ir statomas šiltoje namų vietoje. Pomidorai įrūgsta per 5-7 dienas. Gaminant atsargas žiemai, užpiltus vandeniu ir uždengtus dangteliais stiklainius reikėtų iškarto nešti į vėsią patalpą ir pomidorus ragauti po mėnesio - kito.

Burokėlių ir kriaušių duetas

Tiek burokėliai, tiek kriaušės turi gamtinio saldumo, tačiau burokėlių sultimis nusidažę ir šakniavaisiams būdingo kvapo prisigėrusios kriaušės skoniu neprimins nieko. Ypatingai gardžios kaip garnyras paukštienai, tuo tarpu burokėliai tiks su visos rūšies mėsa, paukštiena ar žuvimi.

Vieno litro stiklainiui reikia: 1 didesnio buroko 6 - 7 kriaušių 4 skiltelių česnako 1 a. š. rupios druskos Krapo skėčio Kelių vyšnių ir juodų serbentų lapų 0,5 l vandens Burokas nulupamas ir supjaustomas 1-2 cm griežinėliais. Kriaušės perpjaunamos pusiau. Į stikalinį dedamas krapo žiedymas, nuluptos česnako skiltelės, lapai ir druska. Sluoksniuojant sudedami burokai ir kriaušės ir stiklainis sklidinai užpliamas šiltu vandeniu. Kelias dienas stiklainis laikomas neuždengtas, šiltoje vietoje, prasidėjus intensyviam rūgimui pridengiamas nesandariu (plastikiniu ar kitu panašiu) dangteliu. Priklausomai nuo kambario temperatūros, stiklainio turinys pilnai įrūgsta per 6-8 dienas.

Burokėlių sunkoje fermentuoti kiaušiniai

Maisto suvartojimo kultūra irgi įgauna didelį pagreitį, vis dažniau skatinamas antrinis produktų vartojimas. Ir vienas iš tokių receptų - kiaušiniai, fermentuoti sunkoje, kurioje buvo fermentuoti burokėliai. Gaunamas itin gurmaniškas tiek skoniu, tiek vaizdu lėkštėje patiekalas. Suvalgius fermenuotus burokėlius, sunka supilama į labiau platų, nei gilų indą. Pusėje litro sunkos telpa 4 kiaušiniai Jie verdami iki pilno trynio išvirimo, t.y. apie 8 minutes nuo vandens puode užvirimo. Išvirę kiaušiniai atvėsinami, nulupami ir panardinami į sunką. Indas laikomas šaldytuve 4-5 paras. Fermentuoti kiaušiniai valgomi su mėgstamos duonos rieke, sūdyta silke ar su tais pačiais fermentuotais burokėliais, pagardintais trupučiu granatų padažo ir šviežiu raudonėliu.

Fermentuota mėtų arbata

Dažnas klausia kokiu tikslu yra fermentuojamos vaistažolės ar kvapniosios žolės. Atsakymas itin paprastas - tokiu būdu ruošiamos žolės atskleidžia žymiai stipresnius aromatus ir skonius. Vaistažoles ir lapus rekomenduojama rinki vasaros pradžioje, tačiau mūsų darželių mėtos gali būti skinamos ir ruošiamos iki pat šalnų. Mėtų lapai nuskabomi nuo stiebo ir sudedami į gilų indą. Imant po saujelę, lapai trinami tarp delnų ir suvoliojami į nedidelį kamuoliuką. Jis dedamas į sandariai uždaromą stiklainį, taip pat ir sekantis ir visi likę, vis paspaudžiant, kad liktų kuo mačiau oro tarpų. Didelis indas lapų puikiai telpa į pusės litro talpos stiklainį. Stiklainis uždaromas ir kelioms dienoms paliekamas šiltoje vietoje, bet ne saulės atokaitoje. Po kelių fermentacijos dienų lapai ištraukiami iš stiklainio ir paskleidžiami ant kepimo popieriumi išklotos skardos ar džiovyklės stalčiaus. Toliau lapai džiovinami įprastai - orkaitėje ar spec. džiovyklėje. Sandėliuojami sausai ir vėsiai.

KlajonÄ&#x2014;s atrandant islan

ndijĄ PASKUTINĖ dalis

Tęsėme kelionę vis labiau žaluma betrykštančiais slėniais. Pagrindine Islandijos magistrale važiuoti pasidarė truputį nuobodu, todėl, pasikliaudami navigacijos išmanumu, pasukome iš kelio dėl takelio. Ir tądien tai buvo didžiausia dovana akims, nes įvažiavome į vietinių vadinamus „senovinius“ lavos laukus, kurie yra gausia apžėlę kerpėmis. Buvo jausmas, kad važiuojame mažais takeliais per milžiniškas samanas. Ir tai buvo eilinis kartas, kai suvokėme žmogaus mažumą Gamtos akistatoje. Kelio pašonėje vis išnyrantys jūros vandenys piktai purškė sūrų vandenį ir tik iš bangų dydžio supratome, jog vėjas labai stiprėja. Net truputį lengviau atsikvėpėme, grįžę į pagrindinį kelią, nes jau buvo prasidėjęs snygis, o pakeliui pamatyti nuo kelio nuvažiavę ir į greitąją sodinami turistai dar sulėtino mūsų judėjimo tempą. Nusprendėme dieną tęsti tik automobilyje, bet man labai norėjosi grįžti į prieš kelis metus aplankytą juodąjį pliažą su nuostabiomis uolomis pakrantėje ir jūroje, juolab visa tai buvo galima stebėti iš apžvalgos aikštelės ant vienos iš uolų. Truputį stabtelėjome prie vieno iš pakelės krioklių, abu stebėjome vaizdą išsižioję, nes vanduo nuo kalno krito ne vertikaliai, o ... horizontaliai. Tai buvo vėjo niekadėjo darbas, jis jau truputį gasdino, nes ir mūsų mažytę mašiną stipresnis šuoras stumteldavo į šoną. Atvažiavus ant juodojo pliažo kalno, niekaip negalėjau atsidaryti durų, teko perstatyti mašiną ir, apsikūtojus šaliku ir užsimaukšlinus kapišoną išbėgau padaryti vieno kadro. Ir kaip visad Islandijoje – kelios sekundės ir esi kiaurai perpūstas. Fotoaparatą vėjas irgi kone išplėšė iš rankų, todėl beliko tą nuostabų kadrą įsirašyti į savo smegenų atminties laikmeną ir toliau, aikčiodami nuo vaizdų, judėjome link sekančios nakvynės vietos. Kairėje vis šmėžuojantis jūros vaizdas irgi pradėjo keistis, kilo eilinė audra, kuri darsyk nustebino, ji paneigė visus mums žinomus fizikos dėsnius, nes audra neprakiurdė debesų, bet kėlė jūros vandenį į dangų. O pasukus į salos gilumą nakvynės link, susidūrėme ir su sausumos audra, galybė mažų verpetų šoko šokius su smiltimis. Namas stovėjo vidury plyno lauko, šeimininkė mus pasitiko, modama iš namų per langą. Jau

buvome išmokę nusiauti batus dar lauke ir palikti juos už durų, todėl basomis įėjome į labai jaukią erdvę. Kambarys be jokio nereikalingo baldo, tačiau su viskuo, ko reikia keliautojui. Virtuvėje šeimininkavo jauna danų porelė, o kitame kambaryje atlapotomis durimis ant lovos sėdėjo rankas sukryžiavusi ir lūpą patempusi tamsiaodė paauglė, o jos mama be perstojo plepėjo telefonu. Atpažinau amerikietišką anglų kalbos skambesį, todėl pakalbinau mergaitę. Ji prisipažino esanti labai liūdna dėl savo sprendimo, mat atostogoms ji turėjo pasirinkimą – su tėčiu Floridoje arba su mama Islandijoje. Nugalėjo meilė mamai, tačiau Islandijoje ji neturėjo ką veikti, nes čia nerado lauko baseinų ar maudynių šiltoje jūroje, saulės ir palmių. Jai iš tiesų buvo nuobodu, todėl nusprendėme išsimaudyti lauko terasoje burbuliuojančioje karštų versmių sūkurinėje vonioje. Atsidarėme duris, kyštelėjome nosis, jas momentaliai apkandžiojo šaltasis vėjas, tad grįžome į namą, nusprendę pagyventi be maudynių. Pavakaroję virtuvėje, griuvome miegoti, mat sekanti diena buvo numatyta kaip pati intensyviausia, buvo likę nemažai kilometrų, lankomų vietų ir skrydis namo. Užmigti, deja, pavyko tik po keleto valandų, nes išjungus visus garsą skleidžiančius prietaisus, staiga išgirdome vėją. Jis barškino langus, drebino tvoras ir stogą, kaukė vilku, užkliuvęs už kamino. Bet nuovargis nuslopino net ir šiuos garsus... Rytas išaušo saulėtas ir be jokio vėjo, tarsi jo nebūtų buvę nei vakar, nei kelias dienas prieš tai. Gėrėme kavą lauko terasoje ir kalbėjomės su kitais gyventojais apie tai, ką matėme ir kas sužavėjo Islandijoje labiausiai. Mes buvome vieninteliai, ne sezono metu važiuojantys auksinį ratą. Tiek danai, tiek amerikietės buvo apsistoję viename taške ir kasdien judėdavo link lankytinų objektų ir vakare grįždavo ten pat. Atsisveikinę pajudėjome link vieno įspūdingiausių gamtos virsmų – ledyno judėjimo į vandenyną vietos. Atvažiavome anksti ryte, bet pakrantės jau buvo pilnos žiūrovų, stebinčių ledkalnių, lėtai plaukiojančių įlankoje, plūduriavimą, formas, spalvas ir ruonių žaidynes. Mums lėtai beieškant vietos stovėjimo aikštelėje, stabtelėjome vienoje aukštoje pakrantėje, ir staiga įvyko vienas iš labai retų reiškinių – didžiulis ledyno gabalas atsiskyrė nuo amžino įšalo ir tėškėsi į vandenį visa savo

kelių tonų didybe, ištėkšdamas ledinius purslus ir aptaškydamas mūsų priekinį stiklą. Ir tarsi to būtų maža, apsivertė, parodydamas savo slapto povandeninio gyvenimo spalvą – smaragdiškai žydrą, neįtikėtinai žėrinčią. Sėdėjome be amo, matyt taip jaučiasi tie, kurie išlošia jack pot‘ą. Mūsų automobilį apspito krūva žmonių, net uždarytais langais girdėjome susižavėjimo šūksnius ir fotoaparatų spragsėjimus. Leidomės į trumpą apžvalgą, susimojavome su ruonių šeimyna, pasėdėjome ant ledo suoliukų ir palinkėjome sau čia grįžti. Be monetų mėtymo į vandenį, Islandijoje to nedrįsčiau padaryti. Jau kirbėjo laikas iki skrydžio, todėl leidomės didžiojo geizerio ir Gulfoss krioklio link. Nors anąkart šios vietos paliko slogų minios turistų ir lėto šliaužimo su mase link lankytinų vietų prisiminimą, laiko turėjome į valias, tad neskubant ir pasilabinant su japonais ar italais, pajudėjome iš automobilių stovėjimo aikštelės. Mums artėjant prie geizerio, pirmiausiai girdėjome jį ir žmonių šūksnius, vėliau jau matėme karšto vandens ir purslų žvakę, o bebaigiant prieiti prie ribos, iš kurios galima saugiai stebėti gamtos šou, buvome bepamanantys, kad jis užmigo. Beveik dvidešimt minučių laukėme, kol vanduo iš didžiulio karšto baseino pradės slūgti verpetu į žemę, tuo pranešdamas apie greitai įvyksiantį išsiveržimą. Ir oho, kaip vertėjo to laukti. Buvome apdovanoti dvigubu šūviu, tai nedažnas reiškinys. Vienu metu buvo ir graudu, ir jaudulinga, ir norėjosi žliumbti nuo tos didybės. Bešniurščiodama, timptelėjau vyrą už rankovės, jis irgi stovėjo sustingęs, tik stojiškai atlaikęs graudulį. Lėtai grįžome prie automobilio ir galiausiai privažiavome paskutinį tašką – Gulfoss krioklį. Nė nebesibrovėme į džipais ir autobusais prikimštas aikšteles. Stabtelėjome viename tolimesnių taškų tik pasilabinti su putų ir ledo baltumu nudažytomis krioklio kaskadomis, pasiklausėme krentančio vandens garso ir pasukome oro uosto link. Ir jau einant prie lėktuvo, vėl pakilęs vėjas oro uosto rankovę tiesiog taršė, kartu su mumis, einančiais ja. Todėl kylant, buvo kaip reta nejauku. Ir tuo pačiu liūdna, kad ir antras kartas jau baigėsi. Trečias neužilgo, mieloji Islandija. Ir jau suplanuotu, dar kiek kitokiu formatu. Jei paklaustumėte kas yra Islandija, atsakyčiau taip: - gamta, kurioje suvoki savo mikroniškumą ir bejėgiškumą - vieta, kur tyla spengia - vėjas, ant kurio galima prigulti - šaltis kaulų čiulpuose - vaizdai, kurie atima kalbos dovaną - horizontai, įrodantys, kad žemė yra apvali - kailiniuoti besišypsantys arkliukai - jausmas, kad supranti Kas tai sukūrė

Grill malonumai Pagal Bajalius KEPAME PICÄ&#x201E;!!!

picos teŠla 200 ml šilto vandens žiupsnis cukraus 1 arb. š. sausų mielių 1 valg. š. alyvuogių aliejaus 350-400 g miltų (pirma minkykite su mažesniu kiekiu ir pridėkite eigoje) 1 arb. š. druskos Jeigu tešla ruošiama rankomis - pirmiausiai vandenyje ištirpinamos mielės su cukrumi, paliekamos šiek tiek suputoti. Tuomet mišinys supilamas į miltus, sumaišytus su druska, įpilamas aliejus ir užminkoma tešla. Tešla turi gautis elastinga, jeigu miltai jau visi sudėti, tuomet tešla perkeliama šiltai pastovėti ~2 valandas pridengtame rankšluosčiu inde. Iš pakilusios tešlos, aliejumi suvilgytomis rankomis formuojamos picos. Jeigu tešla ruošiama duonkepėje - pirmiausiai supilamas vanduo, aliejus, tuomet sudedami miltai, sumaišyti su mielėmis, cukrumi bei druska. Įjungiama tešlos maišymo bei kildinimo programa ir paliekamas visas darbas duonkepei.

NEMĖGSTANTIEMS mėsos 2 valg. š. gvakamolės padažo 50 g tarkuoto parmezano sūrio 100 g smulkinto pelėsinio sūrio 5-6 vyšninių pomidoriukų, supjaustytų plonais griežinėliais picos prieskonių (raudonėlio, baziliko, čiobrelio mišinys) druskos ir maltų pipirų pagal skonį

Sotesniam kąsniui

2 valg. š. pomidorų padažo 70 g tarkuoto parmezano sūrio 4-5 dešros griežinėlių picos prieskonių (raudonėlio, baziliko, čiobrelio mišinys) druskos ir maltų pipirų pagal skonį 3-4 marinuotų mažų agurkėlių Suformuotas picos paplotis aptepamas padažu, pabarstomas parmezano sūriu. Sudedami priedai, pagardinama prieskoniais. Įkaitinama kepsninė iki 220-250 °C ir daugiau. Ant įkaitinto “picos akmens“ dedama pica ir kepama apie 5-7 min. uždengus kepsninę dangčiu.

Jei kepama orkaitėje - tuomet picai prireiks 250 °C ir 8-10 minučių.

Japoniškas morkų ir imbiero užpilas Pagal pateiktą receptą pasigaminsite lengvo, gaivaus skonio, oranžinės spalvos užpilo, kuris pastaruoju metu nepaprastai išpopuliarėjo japoniško maisto restoranuose Amerikoje. Kai vasaromis miestą užklumpa karščių bangos, pietums aš paprastai prisipjaustau didelį dubenį šviežių ir traškių salotų lapų drauge su avokadu, o tada jas paskaninu šiuo gerai atvėsintu morkų ir imbiero padažu. Apie morkų ir imbiero naudą organizmui ir figūrai galima kalbėti daug: šis derinys stiprina imunitetą bei spartina medžiagų apykaitą. Morkas nesiraukydama krimto ir kino legenda Marilyn Monroe. Ji vakarienei prie kepsnio vietoj kaloringų garnyrų sugrauždavo keturias ar penkias morkas. Pusiau

Atrask Japoniją k

juokais, pusiau rimtai šis jos mitybos įprotis net buvo pradėtas vadinti „Marilyn Monroe dieta“. Ką gi, galbūt tai ir ne visiškai tiesa, kaip ir tai, jog šis padažas – japoniškas (atlikusi mažą internetinį tyrimą, išsiaiškinau, jog šis padažas yra japonųamerikiečių kepsnių namų išradimas) bet andai, jį maišydama ir ragaudama, ar nieko nebetrūksta, patiriu pačius gardžiausius įspūdžius ir turiu save vis drausminti, kad padažo liktų ir salotoms. Taigi, net dabar, kai žinote ne visai romantišką tiesą, tikiuosi, šis padažas jums patiks lygiai taip pat, kaip ir man patinka.

2 vidutinio dydžio morkų (apie 240 g) ½ mažo svogūno 1 valgomojo šaukšto nulupto ir smulkiai sutarkuoto imbiero 2 valgomųjų šaukštų šviesios miso pastos (randu specializuotose parduotuvėse) 2 valgomųjų šaukštų sezamų aliejaus 1 valgomojo šaukšto ryžių acto 3-4 valgomųjų šaukštų šalto vandens 60 ml neutralaus skonio aliejaus (pavyzdžiui, vynuogių sėklų) 1 arbatinio šaukštelio rudojo cukraus (jei morkos - labai saldžios, nebūtina) Žiupsnelio druskos

Morkos bei svogūnas nulupami ir supjaustomi gabaliukais. Sudedami į maisto trintuvą, turintį „S“ formos peilį. Labai smulkiai sumalami. Įdedamas imbieras ir dar kartą viskas gerai permalama. Į gautą masę sudedama miso pasta, supilamas sezamų aliejus, ryžių actas, vanduo, suberiamas cukrus ir vėl viskas sumalama iki vientisos masės. Po truputį įmaišomas aliejus. Gautas užpilas supilamas į stiklainį ir pagardinamas druska. Paruoštas padažas šaldytuve galite būti laikomas iki 4 dienų.

kartu su Simona

Gurmanai Rekomenduoja

Mūsų gyvenimo gurmanų kūrybinės komandos nariai Gintarė ir Alvydas Kučai paruošė Jums ypatingai spalvingą ir įkvepiančią foto kelionę po Pakruojo Akmenėlių dvarą, kur susilieja muzika, skanus maistas, įdomūs pokalbiai prie židinio. Čia galėsite ne tik turiningai praleisti laiką gamtoje, bet ir išsikepti sau kepsnį patys, pajodinėti žirgais arba juos tiesiog paglostyti ir palepinti skanėstais. Tai puiki vieta įvairioms šventėms, fotosesijoms arba tiesiog skaniems susibūrimams. Juk kai viskas darome iš širdies, šeima šeimai, gyvenimo skonis tik dar labiau įkvepia dalintis.

Gyvenimas be vaistų Nors daktarai pripažįstantys mažai angliavandenių turinčio maisto privalumus sako, kad žmogui angliavandenių nereikia iš viso, norint pereiti prie low carb mitybos patartina tai daryti palaipsniui. Daugelis žmonių šiandien suvartoja daug angliavandenių iš krakmolingų produktų, vaisių, saldžių pieniškų gaminių, gaiviųjų gėrimų ir saldumynų. Jeigu pereisite prie mažai

angliavandenių turinčio maisto iš karto, gali pasireikšti abstinencijos simptomai, tokie kaip galvos skausmas, svaigulys, nuotaikos svyravimai, depresija, irzlumas, nuovargis arba išsekimas. Norint to išvengti svarbu skirti vieną arba dvi savaites palaipsniui mažinant angliavandenių suvartojimą. Pavyzdžiui jeigu valgote duoną, pjaukite duonos riekę kaip galima ploniau, pietums vietoj trijų bulvių pasiimkite vieną. Valgykite daugiausiai vieną vaisių per dieną.

Vietoj sulčių rinkitės vaisių. Vietoj baltų ryžių naudokite basmati ryžius, laukinius ryžius arba baltyminę duoną. Vietoj bulvių, ryžių ir makaronų rinkitės lęšius, pupeles ir avinžirnius. Kartais pabandykite su mėsa valgyti daugiau daržovių. Beje, kodėl žmogaus organizmui nereikia angliavandenių? Kaip aiškina medikai, organizmas gali pats pasigaminti gliukozės, kurios reikia ląstelėms. Jeigu negauname angliavandenių kūnas pasigamina 30-40 gramų gliukozės iš komponentų esančių baltymuose (amino rūgščių) arba riebalų (glicerolio). Tačiau jeigu norime, kad kūnui nereikėtų dirbti galime suvalgyti po 50-70 gramų angliavandenių kasdieną – tada jų bus užtektinai. Beje geriausi angliavandeniai yra tie kurie turi daug maisto medžiagų ir nepakelia gliukozės lygio kraujyje. Tai daržovės, riešutai, uogos, vaisiai, nesaldintas jogurtas, varškė, ankštinės daržovės ir pilno grūdo gaminiai. Valgant mažai angliavandenių organizmui reikia mažiau insulino, organizmas lengviau degina suvalgytus riebalus ir savo kūno riebalus. Kaip žinia, insulinas stabdo riebalų deginimą. Nors mažai angliavandenių turinčios mitybos privalumai jau yra žinomi

nuo XIX amžiaus, kai juos aprašė teisininkas gastronomas Jean-Anthelme Brillat-Savarin, tai vis dar daug debatų sukelianti mityba. Šiandien jau galima rasti nemažai mokslinių studijų, kurios įrodo, kad su šia mityba gaima išgydyti nutukimą, 1 ir 2 tipo diabetą ir epilepsiją. Tai ir paskatino daugelį medikų gydyti savo pacientus pačiu maistu, o ne medikamentais.

Minkštas pieniškas irisas ir MiNkšta žemės rietušų sviesto karamelė (low carb)

Minkštas pieniškas irisas (fudge) 200 ml grietinėlės 100 g sviesto 2 valg. š. miltelinio sukrino (galima susimalti eritritolį patiems) 1 arb. š. vanilės miltelių

Mikšta žemės rietušų sviesto karamelė (50 gabalėlių) 100 g tamsaus šokolado 150 g žemės riešutų sviesto 50 g sviesto 2 valg.š. greitinėlės

Produktai sumaišomi ir užverdami, tada paliekami virti ant silpnos ugnies gerą valandą. Tefloniniame puode tereikia pamaišyti vos keletą kartų. Maišant per daug produktai gali pradėti skirtis. Jeigu paėmus masės į šaukštą kraštai pradeda kietėti reiškia irisas išviręs. Truputį atvėsus masė supilama į formą išklotą kepimo popieriumi ir dedama į šaldytuvą. Į masę galima pridėti riešutų, tamsaus šokolado. Irisas laikomas šaldytuve.

Galima nenaudoti sviesto ir greitinėlės, tačiau jie suteikia saldainiams malonų balansą. Šokoladas ištirpinamas ant vandens vonelės. Įmaišomas žemės riešutų sviestas ir gerai išmaišomas. Sudedamas sviestas ir greitinėlė. Viskas išmaišoma. Duonos forma ištiesiama kepimo popieriumi, masė supilama ir padedama į šaldytuvą. Kai masė atšąla, supjaustoma į saldainių dydžio gabalėlius. Laikoma šaldytuve.

Paukštiena Vištiena, kalakutiena, antiena, žąsiena, putpelės... Kiekvieno namuose yra mėgstama vienokia ar kitokia paukštiena. Dažniausiai patiekalų receptuose rasite vištienos, rečiau kalakutienos, o antiena jau laikoma prabangiu maistu. Retas kas ragavo troškintos putpelės. Bet pripažinkime - ne visuomet dėl kainos. Mes įrodysime, kad ši paukštiena gali būti skani namuose, dėl jos nebūtina keliauti į prabangų restoraną. Keli naudingi patarimai: - Kepant paukštieną būtinai naudokite mėsos termometrą, tuomet tikrai niekad neperkepsite ir mėsa nebus sausa. - Jei norite sultingesnės paukštienos, kepant ją įvyniokite į foliją. - Kepimui ant grotelių labiau tinka liesa mėsa. - Troškinimui tinka bet kuri paukštienos dalis. - Nemarinuokite šaldytos mėsos. Prieš marinavimą būtinai lėtai atšildykite šaldytuve, o ne kambario temperatūroje. - Paukštienai marinuoti itin tinka sojos padažas, medus, vyno actas, slyvų ar kitų rūgšties turinčių vaisių uogienės.

Kvapni antiena

Anties krūtinėlės Druskos ir pipirų 2 saujų mažųjų špinatų

Anties krūtinėlės oda įpjaunama įstrižai peiliu. Pabarstoma druska ir pipirais, lengvai įtrinami prieskoniais. Paliekama pasimarinuoti 2-3 valandas. Ant įkaitintos kepsninės odele žemyn dedama antiena, kepama 3 minutes virš karštų žarijų. Apverčiama ir kepama dar 3 minutes. Apkepta antiena nukeliama į šoną, tolyn nuo karščio, į storiausią vietą įsmeigiamas mėsos termometras, ant žarijų užmetama vaismedžių gabaliukų, nebūtinai mirkytų. Lėtai rūkoma antiena iki vidinės 65 °C. Iškepus antiena nuimama ir palaikoma uždengta moliniame puode arba lėkštėje su folija 10 minučių.

Spalvingos salotos su antiena

Keptos anties krūtinėlės 2 saujų mažųjų špinatų 2 saujų gražgarstės (rukolos) 2 saujų aviečių 2 saujų gervuogių 1 nektarino Balzamiko acto kremo

Anties krūtinėlė supjaustoma 0,5 cm griežinėliais. Salotų lapai nuplaunami, nudžiovinami ir paskleidžiami lėkštėje. Nektarinas supjaustomas skiltelėmis, pabarstomos uogos. Pjaustyta anties krūtinėlė dedama ant salotų, lengvai pašlakstoma balzamiko acto kremu.

Kalakutienos vėrinukai

300 g kalakuto krūtinėlės 2 valg. šviesaus sojos padažo 1 valg. š. skysto medaus 1 arb.š. mėgstamų paukštienos prieskonių druskos ir pipirų pagal skonį 4 slyvų

Kalakuto krūtinėlė supjaustoma nedideliais kubeliais arba juostelėmis. Sojos padažas sumaišomas su medumi ir prieskoniais, pagal skonį pagardinama druska ir pipirais. Supjaustyta mėsą pamarinuojama 2-3 valandas. Mediniai iešmeliai tuo metu pamirkomi vandenyje. Slyvos nuplaunamos, nusausinamos, iškaulinamos bei supjaustomos mėsos dydžio gabaliukais. Marinuota mėsa veriama ant mirkytų medinių iešmelių kartu su slyvomis. Kepama keptuvėje, kepsninėje arba orkaitėje, kol apskrunda ir iškepa. Kepimo laikas priklauso nuo mėsos gabaliukų dydžio.

Svieste troškintos putpelės

Putpelės nuplaunamos, nusausinamos. Kriaušė pjaunama perpus ir kiekviena pusė kemšama į putpelę. Kaičiamas puodas su vandeniu ir 2 kepimui paruoštų jam užvirus į jį sudedamos skustos ir į keturias dalis supjaustytos bulvės. putpelių Verdama, kol jos suminkštėja. 4 vidutinių bulvių Keptuvėje išlydomas sviestas, į jį sudedamos nuluptos ir į kelias dalis 1 mažos kriaušės supjaustytos česnako skiltelės ir sudedamos putpelės. Kepama apie 5 2 mažų česnako skiltelių minutes ant didžiausios ugnies, tuomet putpelės apverčiamos, pabarsto100 g lydyto sviesto mos puse šaukštelio druskos, užmalama raudonųjų pipirų, sudedami 1 a. š. druskos 100 ml natūralios duonos raudonėliai, keptuvė dengiama dangčiu ir paliekama troškintis ant minimalios ugnies 10 - 12 minučių. Tuo metu įkaitinama kita keptuvė, į ją giros sudedamas cukrus, jam pradėjus lydytis supilama gira ir sudedamos vir1 a. š. rudojo cukraus Pundelio šviežio raudonėlio tos bulvės. Troškinama didelėje kaitroje, kol bent pusė skysčio išgaruoja, Trupučio raudonųjų pipirų nelygu temperatūrai tai trunka nuo 10 iki 15 minučių. Tiekiant į lėkštę dedama putpelė, palaistoma sviestu, kuriame kepė. Aplink dėliojamos bulvės.

APIE GURMANIŠKĄ RUDENĮ

rudenį tik sustiprėja ir tampa dar labiau prisodrintas įvairiausių skonių, kuriems nebereikia kovoti dėl savo brandos ir taurumo. Taip, vasara taip pat kupina visko, nuo saldžiausios atostogų romantikos, iki rūgščiausio nemalonumo gomuryje jai pasibaigus. Bet vis dėlto, vasara man visada prabėga su kažkokiu keistu jausmu, kurį norisi pavadinti „skonis į ateitį“. Ir niekaip nepaleidžia jausmas, kad vasara visus savo skonius ir visą savo gėrį, kurį taip skubėjome atrasti, patirti, surinkti, suskinti, sudžiovinti, ir dar visaip kitaip sugyventi, staiga ima ir džiaugsmingai save atiduoda rudeniui. Ar žmogus taip galėtų? Tikrai taip, nes tokia yra nuosAš tikiu, kad gurmaniškas gyvenimas tabi žmogaus būties rato harmonija... Aš tikiu, kad gurmaniškas gyvenimas neturi rudens... Tokio rudens, koks ateina po vasaros: su visuotiniu gamtos išsikvėpimu, su įkyriais lietumis ir darganomis, su daug skubos ir su vis daugiau dienose tamsos. Nors niekaip šią akimirką negalėčiau prisiminti nei kur, nei kada mano akys yra perskaičiusios, ar ausys išklausiusios, bet žinau, kad rudenį žmonės perskaito daugiausiai knygų, išgeria daugiausiai arbatos, aplanko daugiausia meno parodų ir koncertų. Ir tai tik dar labiau manyje sustiprina žinojimo jausmą, kad mes mokame ypatingai mylėti savo gyvenimo rudenius...

Tik jos dėka sulaukę palaimingo rudens mes visi susisukę į minkštus ir šiltus apklotus, apsistatę žibintais ir žvakėmis, kupinais puodeliais viržių arbatos ir pagaliau pilnomis burnomis, šaukštais bei saujomis pradėsime lėtai mėgautis tikrąja vasara ir jos ryškiais skoniais. Ir tuomet, kai jau visai nebus gaila pasibaigusių saldžiausių vasaros romanų, prisižadėtų, bet neperskaitytų knygų, neįvykusių susitikimų, neperšoktų jūros bangų, nenufotografuotų akimirkų, mes pagaliau pradėsime ja mėgautis. Nes kaip tik dabar patirsime viską iš naujo sultingoje vyšnių uogienėje su cinamonu ir anyžiais. Dar kartą išgyvensime šilo kvapą medituodami su mėlynių uogiene.Vėl visu savo vidumi pajausime aštrų žemuogių aromatą,

Nuotrauka OpenFacePhotography

kai arbatai užsiplikysime susidžiovintų uogų.Ir vėl aikčiosime nuo vasarinių kriaušių cukravimosi, kurį spėjome sustabdyti dailiuose indeliuose rudeniui... žiemai... Ir tada, tik tada, ta praėjusi vasara vėl įgaus tiek vasaros skonių, kiek tik pajėgsime mes to skonio norėti. Ir ar tada jums vis dar atrodys, kad gurmaniškas gyvenimas turi melancholišką rudenį? Man niekada...O kol išpasakosime visas vasaros skonių istorijas, perskaitysime visą spalvotų stiklainėlių prozą ir išmedituosime rudens kišenėse suslėptą vasaros poeziją nė nepastebėsime kaip ir vėl apsisuks gurmaniško gyvenimo gamtos ratas...

Daiva

gyvenimo