Gyvenimo gurmanai Nr.4 by Gurmanai

gyvenimo

Apie ką šis numeris: 6 - Gurmaniški pokalbiai 10 - Saldžiomis akimirkomis 14 - Fermentacijos pasaulis 22 - Šalių virtuvės - Japonija 26 - Gurmanai rekomenduoja 28 - Grill malonumai 32 - Low carb gyvenimas 36 - Netikėti svečiai 42 - Gyvenimo mintys

Elektroninis žurnalas „Gyvenimo gurmanai“ Žurnalą kuria ir dalinasi jungtinė kūrybinė komanda. Bendraukime gyvenimogurmanai@gmail.com @gyvenimogurmanai Žurnale panaudotos nuotraukos ir tekstai: Aušra iš Low Carb Lietuva Daiva Bartušienė Gintarė ir Alvydas Kučai Mukatanas Kūmutės virtuvė Skanios Bajalių istorijos

Dizainas: Inga Pauliūnienė Skanios Bajalių istorijos

___________________________________ © Autorinės teisės saugomos Draudžiama kopijuoti ir/ar platinti atskiras grafines ir/ar tekstines leidinio dalis be išankstinio kūrybinės komandos sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant žurnale esančią informaciją būtina nurodyti šaltinį.

SVEIKI gyvenimo gurmanai

Įkvėpimai... šis numeris apie rudens vidurį, apie lapais čežančius takelius ir spalvomis

sprogstančią gamtą, kurioje kiekvienas atras savo atspalvį. Vis daugiau mus įsuka rudens verpetai, tai darželiuose, tai mokyklose, tai darbuose, jaučiame po vasaros vis greitėjantį tempą, vienok džiaugiamės, kad jau nebe +30, jau galime išeiti pakvėpuoti gaiviu oru, net jei reikia įsisupti į šiltą paltą ar vilnonę skarą... “Visiems neįtiksi turbūt” - šnabžda ruduo, o mes ir nesistengiame nes gyventi

gurmanišką gyvenimą būtina kiekvienu metų laiku...

KvieÄ?iame keliauti kartu su mumis ir kiekviename numeryje patirti, pajausti, paragauti!

Nuotraukos asmeninio archyvo

Jūsų moto - “kelias atsiranda tik po einančiojo kojomis”. Ką jis Jums reiškia? Šis moto man tinka visiems gyvenimo atvejams. Kažkas įvyksta tik tada, jei darai, jei vyksta ne taip, kaip nori, tai reikia daryti kitaip, nei įprastai darai. Jei nori pasiekti, turi daryti. Jei nežinai ką daryti – darai bet ką ta kryptimi. Tiesa, būna akimirkų, kai leidžiu sau tiesiog būti – nedaryti ir net negalvoti. Tiesa, negalvoti yra sunkiausia. Jūsų gyvenime daug veiklų, kuo jos susiję, kuo skirtingos? Man labai svarbu laisvė. Visur. Jaunystėje pakeičiau nemažai darbų, tuo varydama į neviltį savo artimuosius ;) Visada sakiau,

kad man darbe turi būti smagu. Kai pajausdavau, kad nepatinka – išeidavau. Išeidavau lengvai, kitą darbą susirasdavau taip pat lengvai. Taip ir hobiai – turiu turėti dūšiai malonią veiklą. Jei neturiu – jaučiuosi blogai. Veikla man nebūtinai turi būti visam gyvenimui – leidžiu joms ateiti ir išeiti, transformuotis ir įtakoti mano gyvenimą. Daugiau kaip prieš dešimtmetį pradėjau domėtis orchidėjomis – pirkau, siunčiausi, mainiau... Turėjau įvairiausių rūšių. Tada atsirado poreikis rodyti jas kitiems – teko gilinti fotografijos žinias ir taip įsigilinau, kad palaipsniui orchidėjos iš mano gyvenimo išnyko, o fotografija liko. Daug mokiausi, skaičiau, lankiau įvairius mokymus, kursus, ieškojau savo kelio, fotografavau viską – gėles, gamtą, produktus, vestuves, krikštynas, bet po keleto metų supratau, kad tai ne man. Dar vienas hobis – kelionės. Jis išsivystė iš noro pamatyti ir patirti, bet nebūti įspraustai į rėmus. Vėl tas laisvės troškimas. O pamačius pačiai, natūraliai kilo noras dalintis. Ir žinoma, čia lieka platūs horizontai fotografijai. Ar domėjimasis sveika gyvensena, psichologija ir žmonių tarpusavio santykiais

Fotografija KAIP MEDITACIJA keitė jūsų aplinką? Sveikesnės gyvensenos filosofija ir psichologija mane „užkrėtė“ šeima. Pirmiausia vyras, kurį pakeisti požiūrį į gyvenimą privertė sveikata. Vėliau prisijungė dukra, o paskutinė aš. Keletą metų nevartoju alkoholio, nevalgau mėsos, mažai vartoju pieno produktus. Gal labiau keitė ne aplinką, o mano požiūrį į aplinką. Pradėjau paprasčiau ir ramiau žiūrėti į daugelį dalykų, mokytis iš to, kas vyksta aplink mane ir su manimi, suprasti, kad iš kiekvienos situacijos galima pasimokyti. Kartais sunku priimti tai kas vyksta, atrodo, kad tai neteisingai, nelogiška, nesąžininga, bet labiau paanalizavus supranti, kad viskas dėsninga ir teisinga. Esate aistringa keliautoja, kokio formato keliones renkatės? Keliauti pradėjau sąlyginai neseniai – prieš dešimtmetį, o paskutinius keletą metų keliaujuypač intensyviai, kiek tai leidžia darbas ir kiti pomėgiai. Pirmoji kelionė buvo autobusu po Italiją. Tai buvo pirma ir paskutinė autobusinė kelionė Keletą kartų skridau per kelionių agentūras. Dar vėliau po pasaulį keliauti pradėjo dukra – ji studijavo Turkijoje, Graikijoje, Norvegijoje, Rusijoje, dirbo JAV, Norvegijoje, Kanadoje, savanoriavo Izraelyje. Lankydama ją ir aš pabuvojau Stambule, Atėnuose, Santorinyje, Senja saloje Norvegijoje, keliavome po Izraelį ir Jordaniją. Gyvendavau

pas dukrą, nuomodavome automobilį ir keliaudavome. Prieš keletą metų draugė pasiūlė vykti kartu į Maroką – kopti į Toubkalį (4166 m), keliauti po dykumą. Tuomet mano fizinė būklė buvo gan apgailėtina – jokio sporto, didžiulis viršsvoris, bet išvykau. Tiesa, į Toubkalį neužkopiau – likau tarpinėje stovykloje, bet ir ją pasiekti man buvo didžiulis iššūkis – maniau, kad mirsiu pakeliui ir sakiau „daugiau niekada“. Iki kitų metų. Kitais metais su žygeiviais iškeliavome į Tenerifę – buvo labai sunku. Jei ne vienas iš vadovų, kuris mane labai palaikė ir padėjo, nežinau ar būčiau atlaikiusi. Ir matyt tada atėjo vi-

Nuotraukos asmeninio archyvo

dinis suvokimas, kad jei nieko nedarysiu, tai niekas ir nepasikeis. Atsikračiau beveik 20 kg, pradėjau sportuoti ir dar kitais metais Madeiroje mirti jau neketinau. Pirmoji savarankiška kelionė buvo į Fuerteventūrą. Skridau visiškai viena, organizavau viską pati. Ne viskas pavyko taip, kaip planavau, bet tada ir aptikau, kad leidžiant įvykiams tiesiog vykti ir mėgaujantis tuo, galima patirti daug gėrio. Išklydus iš kelio galima aptikti nuostabiausių dalykų, kažko suplanuoto nepamačius, pasaulis nesugriūva. Pasakodama apie savo keliones dažnai išgirsdavau „Kaip tau gerai, kad gali taip keliauti“, „Norėčiau ir aš, bet neturiu su kuo“ ir pan. Tada kilo noras dalintis patirtimi ir

padėti keliauti kitiems. Pirmiausia pakviečiau keletą draugių keliauti kartu. Lankėme Norvegiją, Portugaliją, Gran Canaria, dar kartą Norvegiją, Italiją, netrukus laukia kelionė į Jordaniją, planuose Azorų salos. Patinka organizuoti, planuoti, bet tie kas su manimi keliauja, žino, kad yra palikta vietos atsitiktinumui. Nesudėlioju visko iki smulkmenų, mėgstu improvizuoti, priimti ir mėgautis tuo kas vyksta aplink mus ir su mumis. Mano kelionės tinka įvairiausio fizinio pajėgumo žmonėms ir visiškai netinka tiems, kas mėgsta leisti atostogas prie baseino su „viskas įskaičiuota“. Senja Saloje, viena kopinėdama po kalnus, apsisprendžiau rašyti kelionių dienoraštį https://www.facebook.com/konepametus/ Tiesa, kartais radusi įdomią kelionę, nevengiu važiuoti ir su vadovu. Kaip pavyzdys paskutinė aprašyta kelionė į Škotiją. Jūsų nuotraukos tarsi istorijos ir emocijų pynės, iš kur tiek gylio? Fotografija man pačiai kaip meditacija. Fotosesijos metu nejaučiu nuovargio, karščio, šalčio. Kartu su modeliu dažnai įeiname į transą, kai viskas vyksta tarsi šalia. Būna situacijų, kai norėdama, kad modelis pakeistų pozą, turiu atsargiai išvesti ir vėl panardinti į save. Fotosesijos vyksta ilgai, laiko nemat-

modelis pilnai pasitiki fotografu ir nebepozuoja, o išgyvena akimirką, gimsta geri kadrai. Ko palinkėtumėte “Gyvenimo gurmanų” skaitytojams? Vertinti tai, ką turite, mėgautis akimirka ir nebijoti svajoti.

Mano foto istorijos

Nuotraukos asmeninio archyvo

uoju, neskaičiuoju, nepriklausomai nuo to ar tai užsakomoji ar mano kūrybinė fotosesija. Fotografuodama pirmiausia kreipiu dėmesį į emocinę modelio būseną, noriu ištraukti jausmą. Ne visi modeliai lengvai tam pasiduoda. Vieni yra kaip minkštas molis, iš kurių gali formuoti savo viziją, kiti ateina gan skeptiškai nusiteikę, pradedi dirbti ir supranti, kad įprasti dalykai neveikia, tuomet ieškai kitų žodžių, priemonių, kaip atpalaiduoti ir įtraukti. Idėjos fotosesijoms paprastai gimsta iš anksto, bet kaip ir kelionėse – nespraudžiu nei savęs, nei modelio į rėmus. Kadangi fotografuoju tik natūralioje šviesoje, gamtoje, dažnai situaciją pakoreguoja sąlygos, taip pat modelio ar mano pačios nuotaika. Vengiu daug detalių, mėgstu fotografuoti subtiliai apnuogintą kūną. Svarbiausia fotografijoje, kad žiūrovas žiūrėdamas į nuotrauką, ją patikėtų. Jei darbas neprikausto dėmesio, tuomet sakyčiau, kad nepavyko. Dar svarbu, kad nuotraukoje „nekyšotų fotografo ausys“. Nes dažnu atveju stovi modelis ir fotografas vienas prieš kitą, fotografas pakelia fotoaparatą, o modelio akyse atsispindi klausimas – ką man dabar daryti arba ar aš tinkamai pozuoju ir tai labai matosi nuotraukose. Tada, kai

SaldĹžiomis akimirkomis

Diplomatas Biskvitui reikės: 5 L dydžio kiaušinių 200 g cukraus 2 a. š. kepimo miltelių 210 g miltų

Kremui reikės: 180 ml pieno 180 ml grietinėlės plakimui 2 laimo citrinos žievelės 4 L dydžio kiaušinių trynių 100 g cukraus 0,5 arb. š. vanilės pastos 2,5 valg. š. miltų 2 valg. š. laimo citrinos sulčių

Papildomai reikės: 500 g šaldytos sluoksniuotos bemielės tešlos 1 valg. š. cukraus pudros 100 ml šeivamedžio sirupo uogų arba vaisių papuošimui

Kiaušiniai sudedami į plaktuvą, supilamas cukrus ir plakama vidutiniu greičiu 2-3 minutes. Miltai sumaišomi su kepimo milteliais ir supilami į kiaušinių plakinį, plakami tokiu pačiu greičiu dar 2-3 minutes. Biskvito tešla supilama į kepimo indą (išteptą riebalais arba silikoninę) ir kepama 180 °C orkaitėje be vėjelio 30 minučių arba iki kol įsmeigtas medinis pagaliukas bus sausas. Pienas ir grietinėlė supilami į nedidelį nesvylantį puodą, įmetamos laimo citrinos žievelės ir užvirinama, nukeliama nuo ugnies, leidžiama lėtai atvėsti ir tuomet išimamos citrinos žievelės. Kitame inde suplakami kiaušinių tryniai su cukrumi. Pridedama vanilės ir miltų, viskas išmaišoma. Supilamas atvėsintas pieno-grietinėlės mišinys, maišoma ir lėtai kaitinama kol kremas sutirštėja. Supilamos citrinos sultys, permaišoma. Kremas supilamas į stiklinį dubenį ir uždengiamas maistine plėvele. Labai svarbu, kad plėvelė liestųsi su kremo paviršiumi, tuomet vėsdamas jis nesukietės. Atvėsintas kremas palaikomas šaldytuve mažiausiai 1,5 valandos. Atšildyta sluoksniuota tešla subadoma šakute, pabarstoma cukraus pudra ir kepama 180 °C orkaitėje 15-20 minučių. Tortas pradedamas rinkti nuo sluoksniuotos tešlos pirmojo lakšto, aptepamo trečdaliu kremo. Sekantis - biskvitinis sluoksnis, prieš tepant kremu, papildomai sulaistomas šeivamedžių sirupu, paskutinis vėl sluoksniuotos tešlos sluoksnis. Galiausiai visas tortas aptepamas kremu ir laikomas šaltai 2-3 paras kol skoniai susilieja. Tiekiant, puošiamas uogomis, vaisiais bei tarkuotu šokoladu.

ŠakoČIO PUSBROLIS

Šis pyragas kepamas kiek kitaip, nei įprasti pyragai. Ir kiek ilgiau, nes kepimo metu reikės budrios akies ir trupučio kantrybės. Bet rezultatas tikrai nustebins, skonis bus lygiai toks pats, kaip ir klasikinio šakočio. Naudojama 26 cm arba kvadratinė silikoninė kepimo forma, kuo mažesnis diametras, tuo daugiau sluoksnių.

Tešlai reikia: 7 kiaušinių, 200 g kvietinių miltų, 350 g sviesto 350 g cukraus 150 g bulvių krakmolo 2 valg. š. grietinės

Kambario temperatūros sviestas išsukamas su cukrumi iki purumo. Kiaušinių tryniai atskiriami nuo baltymų, sudedami į sviesto masę ir kruopščiai įmaišomi. Baltymai išplakami iki putų. Miltai kartu su krakmolu persijojami ir beriami į tešlą, įmaišomi, tas pats veiksmas atliekamas su plaktais baltymais. Galiausiai sukrečiama grietinė, įmaišius ją turi gautis tiršta, bet nuo šaukšto varvanti konsistencija. Orkaitė įkaitinama iki 220 °C , kepimo režimu iš viršaus. Į formą pilami keli šaukštai tešlos, ji tolygiai paskirstoma ir forma dedama į orkaitės vidurį. Kepama, kol viršus paruduoja, nelygu kaitrai tai gali trukti nuo 7 iki 12 minučių. Tešla ir toliau sluoksniuojama, kiekvieną sluoksnį apkepant iki gražios rudos spalvos. Iškepęs ir atvėsęs sluoksniuotis bent kelias valandas paliekamas šaldytuve. Tiekiamas su karštais gėrimais.

FERMENTACIJOS PASAULIS pagal Renatą

Naminis Philadelphia tipo sūris Tepamas sūris - nepamainomas greitų užkandžių ingredientas, tačiau retas pasigamina pats. Kam vargti? - klausite jūs. Nes jis skanesnis, pigesnis, sveikesnis ir dar galybe savybių -esnis jei naudosite ir namie raugintą jogurtą (apie jo gamybą rašėme ČIA). O kur dar galybė variacijų į sūrelį įmaišant įvairiausius priedus - džiovintus pomidorus, sėklas, smulkintus riešutus, rupinius ar šviežias bei džiovintas prieskonines žoles. Sūriui reikės: 400 g 30 % grietinės 400 g graikiško jogurto 0,5 citrinos sulčių 1 a. š . rupios druskos

Grietinė sumaišoma su jogurtu, supilamos citrinos sultys, masė pasūdoma ir sukrečiama į sūrmaišį arba merline medžiaga išklotą kiaurasamtį. Po kelių valandų sūris paslegiamas lėkšte, didelio svorio nereikia, nes tepamai konsistencijai nereikia visiško sausumo. Po 12 h sūris jau paruoštas. Tuomet į jį maišomi norimi priedai ir sūris sudedamas į patogius naudojimui indus. Laikomas šaldytuve, suvalgyti derėtų per 6 - 7 dienas.

Arbūzų gira Rudeniniai arbūzai pasižymi labai intensyviu skoniu, saldumu ir spalva, todėl nenaudojant pridėtinio cukraus galima pasigaminti saldaus ir kvapnaus fermentuoto gėrimo - arbūzų giros.

5 litrams giros reikės: 3 kg arbūzo minkštimo 5 g alaus mielių 15 g šviežių mėtų lapelių Šilto vandens 2 v. š. medaus (nebūtinai)

Arbūzo minkštimas ir mėtos sudedamos į 5 litrų stiklainį ir užpilama šiltu vandeniu, stiklainis statomas šiltoje vietoje. Nelygu oro temperatūrai, arbūzas įrūgsta per 3 - 5 dienas. Tuomet skystis nukošiamas ir grąžinamas į stiklainį. Sudedamos mielės ir medus, jei gardinsite juo. Stiklainis sklidimai užpilamas šiltu vandeniu ir vėl statomas šiltoje vietoje kelioms dienoms. Kai ant stiklainio sienelių susidaro burbuliukai, o pajudinus jie kyla į viršų - gira paruošta. Ji supilstoma į mažesnės talpos butelius ir laikoma šaltai. Tiekiama šalta, jei trūksta saldumo, galima įdėti šviežių arbūzų gabaliukų.

Fermentuota Salsa Įmantriai skambantis pavadinimas nereiškia egzotikos ar sudėtingo paruošimo būdo, produktų šiuo metu rasite turguje ar prekybos centruose, o gardžiausią salsą pagaminsite iš savo šiltnamio gėrybių. Salsa kandžioja liežuvį aštrumu, kurį švelnina fermentacijos metu susidariusi rūgštelė, o akis džiugina intensyvi raudona spalva. Valgome su žuvimi, tepame sūrio riekelę ar naudojame kaip padažą. 3 l stiklainiui reikės: 3 kg sunokusių pomidorų 2 kg raudonos saldžiosios paprikos 300 g čili pipirų (geriau rinktis raudonuosius) 3 v. š. rupios nejoduotos druskos 12 skiltelių česnako 100 g šviežių kalendros lapelių Pasiruošiami kapojimo peiliai virtuviniame kombaine. Daržovės nuplaunamos ir paliekamos apdžiūti ant medvilninio rankšluosčio. Paprikos ir čili pipirai ketvirčiuojami, nupjaunami kotai ir išimamos sėklos. Jei mėgstate labai aštrius pojūčius, čilių sėklas galima palikti. Pomidorai pjaunami pusiau, išpjaunami žiedkočiai ir smailesniu šaukštu išskobiamas minkštimas, salsai naudojamos tik pomidorų sienelės. Nulupti česnakai beriami į kombaino indą ir malami. Kai česnakai tampa smulkiai gabaliukais, beriamos paprikos. Sumalti iki visiškos tyrės nebūtina. Sumalta masė pilama į gilų dubenį, o į kombaino indą dedami pomidorai, kalendrų lapeliai ir čiliai, vėl malama gabaliukais ir masė taipogi supilama į dubenį. Beriama druska, išmaišoma ir indas paliekamas kambario temperatūroje kelioms dienoms, dubenį galima pridengti, bet jokiu būdu ne hermentiškai, salsa turi pakvėpuoti namų orų ir “pasigauti” rūgimui reikalingus mieliagrybius. Po kelių dienų masė supilama į trilitrinį stiklainį ir dengiama plastikiniu dangteliu. Salsa fermentuojama apie 3 savaites, nelygu oro temperatūrai namuose, procesas gali užtrukti ir savaite trumpiau, ir kiek ilgiau. Tikrinama ragaujant ir uodžiant, skonis turėtų būti rūgštelėjęs, o kvapas priminti raugintus agurkus ar pomidorus. Beje, išskobtą pomidorų minkštimą irgi sumalu peiliais, truputį pasūdau. Geriame kaip įprastas pomidorų sultis.

Fermentuotos laukinės kriaušės

Paieškoti sulaukėjusių sodų verta ne tik dėl vaisių, tai ir puiki proga pasivaikščioti po rudenėjančią gamtą, užuosti jos aromatus ir pasigėrėti spalvomis. Ir mintimis padėkoti žmogui, kadaise pasodinusiam vaismedžius. Sulaukėję medžiai veda nedidelius, aitrius ir sunkiai įkandamus vaisius, bet turbūt numanote, kad jų maistinė vertė lenkia bet kokį pramoniniame sode augintą obuolį ar kriaušę. Fermentuojami vaisiai suminkštėja ir atskleidžia visus savo užslėptus skonius. O kadangi fermentacija - ilgas procesas, paragavus pirmą kriaušę ar obuolį po poros mėnesių, tikrai užsimanysite dar. O vaisių nebebus. Todėl verta pagaminti daugiau vienu ypu.

3 l stiklainiui reikės: Fermentacijai reikės: laukinių vaisių - kriaušių ar obuolių šilto vandens rupios, nejoduotos druskos šviežių mėtų šiaudų

Vaisiai nuplaunami ir sudedami į stiklinę tarą, tinkamiausias tūris - trys litrai, bet drąsiai galima dėti ir į litrinį, ir penkialitrį. Užpildoma 4/5 stiklainio. Paruošiamas sūrymas - šiltame vandenyje ištirpdoma druska, skaičiuojant valgomąjį šaukštą (apie 30 g) druskos litrui vandens. Į stiklainį sudedamos mėtų šakelės ir gera sauja šiaudų, jie pasitarnaus kaip kamštis ir aromato teikėjas. Stiklainiai sklidimai pripilami sūrymo, dengiami dangteliais ir paliekami šilčiausioje namų vietoje 3 - 4 dienoms. Vėliau sandėliuojami šaltai. Ragaujama po 2 mėnesių. Valgomi vieni kaip savarankiškas užkandis, taip pat puikiai dera su keptais paukštienos patiekalais.

Atrask Japoniją kartu su Simona

Okonomiya reiškia žod skirtingais stiliumi, ka Osakos stil Visų papra vėliau pag kalmarais, ezo („Kewp džiovinto t dribsnių („ Sakoma, jo blynų. Taig variantą: kr kopūstų bly padažu (ga karūnuojan žalių jūros

aki – taip įdomiai vadinasi pikantiško skonio kopūstų blynai. Okonomi japonų kalboje džių junginį „tai, ko tu nori“, o yaki - “iškepta”.Japonijoje šie blynai ruošiami net dviem būdais: Osakos stiliumi, kai visi ingredientai sumaišomi į tešlą ir kepami, ir Hirošimos ai blynai kepami, ant jų uždėjus pasirinktus ingredientus. Šį kartą Okonomiyaki ruošime liumi. asčiausiu pavidalu tai yra blynai iš miltų, vandens, kiaušinių ir susmulkintų kopūstų, gardinti valgančiojo nuožiūra pasirenkamais pagardais: kiauliena, krevetėmis, įvairiomis daržovėmis ir t.t. Iškepęs blynas papuošiamas piešiniu iš japoniško majonpie“) ir tiršto, kiek saldaus „Okonomiyaki“ padažo, ant piešinio užberiama plonyčių tuno drožlių (kurios nuo blyno karščio ima „šokti“) ir skaisčiai žalių jūros dumblių „Aonori“). Tai ir yra visa šių blynų paslaptis. og istoriją galima išgirsti šimtus kartų, tačiau savo įspūdį susidarysite tik paragavę šių gi, jei svajojate apie kažką tikrai širdingo, jaukaus ir sotaus, turite išbandyti štai tokį revetėmis kvepiantis iš išorės apskrudęs ir auksinis, o viduje minkštas ir gaivus šviežių ynas, dosniai apkrėstas naminio a la japoniško majonezo “pusnimis” ir Okonomiyaki alite naudoti ir Teriyaki padažą, svarbu, kad jis būtų kokybiškas), o pabaigai - viską nti saujelė traškių ir aštrokų svogūnų laiškų griežinėlių, jei niekur nerandate įsigyti dumblių dribsnių.

Kopūstų blynai „tai, ko Tu nori“ („Okonomiyaki“) Osakos stiliumi Blynams reikės: 230 g kopūsto lapų, išpjautytomis gyslomis 10 šviežių (geriausiai nevirtų) didelių krevečių 25-30 g laiškinio česnako laiškų 130 g miltų 160 ml šalto vandens ½ arbatinio šaukštelio druskos ½ valgomojo šaukšto cukraus ½ arbatinio šaukštelio kepimo miltelių 2 vidutinio dydžio kiaušinių Sezamo aliejaus blynams kepti A la japoniškam majonezui reikės: 2 didelių kiaušinių trynių 1 arbatinio šaukštelio grūstų garstyčių (geriausiai šviežiai grūstų iš garstyčių sėklų) 1 arbatinio šaukštelio unami miltelių (tikrai rasite didžiosiose parduotuvėse) 2 česnako skiltelių 250 ml kambario temperatūros neutralaus skonio aliejus (pavyzdžiui, aš paprastai imu 50 ml alyvuogių + 200 ml saulėgrąžų, galima imti ir vien rapsų aliejų ar vynuogių sėklų) 1 valgomojo šaukšto ryžių acto ½ arbatinio šaukštelio druskos Pateikimui reikės: Majonezo (naudokite kokybišką majonezą be priedų arba galite pasigaminti patys) Tiršto ir saldaus Okonomiyaki padažo (galite keisti Teriyaki padažu) Žalių jūros dumblių dribsnių„Aonori“ (arba pakeiskite saujele smulkių svogūnų laiškų griežinėlių) Džiovinto tuno drožlių (nebūtina)

Kopūsto lapai supjaustomi 1 cm kubeliais. Krevetės išdarinėjamos iki galo, t.y. nuimamos ir galvos, ir uodegos bei vidurių gyslelės, susmulkinama į tris dalis. Smulkiai supjaustomi laiškinio česnako laiškai. Dideliame dubenyje sumaišomi miltai, cukrus, druska, kepimo milteliai ir vanduo. Į tešlą sudedami smulkinti kopūstai, krevetės ir laiškais, maišoma apie pusę minutės, kol viskas pasidengia tešla. Įmušami kiaušiniai ir lengvai išmaišoma, ne ilgiau nei minutę. Keptuvėje įkaitinama vienas - du (ne daugiau) arbatinis šaukštelis aliejaus, tolygiai paskirstomas. Iš vieno ketvirtadalio tešlos suformuojams blynas. Keptuvė dengiama dangčiu ir kepama vidutiniame karštyje 3 - 4 minutes. Tada blynas kaip galima atsargiau apverčiamas, nespaudžiant, kad išliktų purus ir, jau neuždengus keptuvės, kepama dar 5 minutes. Iškeptas okonomiyaki papuošiamas Okonomiyaki padažu ir majonezu, apibarstomas turimais priedais, o tada skanaujamas. Skaniausias karštas! Lygiai taip pat iškepami likę blynai. Majonezui mažame puodelyje užvirinamas vanduo, įdedami kiaušiniai ir verdama 1 min., paskui kiaušiniai išimami ir greitai pakišami po šalto vandens srove. Kai kiaušiniai atvėsta, atidžiai atskiriami tryniai nuo baltymų (jų nebereikės). Į trynių masę neturėtų patekti baltymo. Tryniai išplakami šluotele (arba mikseriu) ir sumaišomi su garstyčiomis ir smulkiai įtarkuotomis arba sugrūstomis česnako skiltelėmis. Paskui, lėtai pilant - iš pradžių lašas po lašo, po to plona srovele, įplakamas aliejus. Svarbiausia, iš karto nesupilti daugiau nei ketvirtadalio turimo aliejaus, ypač iš pačių pradžių. Kai gaunama vientisa, tiršta masė, į pilamas actas, suberiama druska ir unami milteliai. Majonezas šiek tiek suskystėja. Gerai išmaišoma ir paragaujama ar nieko netrūksta.

Gurmanai Rekomenduoja

Prisimenat, pasakojome apie Drevinę bininkystę Dzūkijoje? Dar vienas šio krašto perlas - tradicinė virtuvė kvepianti rūgštynių sriuba, bandomis ant kopūstų lapų ir grikių babkomis. Norite paragauti? Ne tik paragauti, bet ir išgirsti kokie verslūs buvo senovės dzūkai, kviečiame į Linos Černiauskienės kaimo turizmo sodybą, kurioje ne tik rasite kulinarinių pamokų, bet pasisemsite dzūkiško gyvenimo bet kurioje edukacinėje programoje. O ypatingai žavaus dzūkavimo galima klausytis ir klausytis. Daugiau informacijos ir kontaktus rasite sodybos puslapyje.

Grill malonumai Pagal Bajalius BURGERIAI!!!

Vegetariškas pupelių ir pievagrybių burgeris 4 porcijoms reikės: 1 valg. š. aliejaus 1 mažas svogūnas 2 česnako skiltelės ½ arb. š. malto kumino ½ arb. š. maltos kalendros ½ arb. š. maltos rūkytos paprikos 115 g pievagrybių 400 g raudonųjų pupelių 1 kiaušinis druskos ir pipirų 3 valg. š. maltų džiuvesėlių 4 valg. š. graikiško jogurto 8 sūrio riekelių aštrių agurkėlių griežinėlių 4 sviestinių bandelių

Ant aliejaus pakepinamas smulkintas svogūnas ir česnako skiltelės kol suminkštėja. Sudedami prieskoniai, smulkiai kapoti pievagrybiai. Porą minučių apkepinama ir paliekama atvėsti. Nusunktos pupelės sutrinamos, sumaišomos su kepintais grybais. Įmušamas kiaušinis, pagardinama druska, pipirais ir viskas sumaišoma iki vienalytės masės. Formuojami paplotėliai ir apvoliojami džiūvesėliuose. Kepami keptuvėje su aliejumi arba ant lygios kepsninės plokštumos (grotelės šiuo atveju netinkamos) 8 minutes vieną kartą apverčiant. Apkepinama perpjauta sviestinė bandelė, aptepama jogurtu, dedamas sūrio griežinėlis, apkeptas vegetariškas paplotėlis, agurkų griežinėliai, dar sūrio ir uždengiama bandelės viršumi.

Antienos burgeris su džiovintomis spanguolėmis ir čimičiūri padažu

4 porcijoms reikės: 40 g šviežios kalendros 40 g šviežios plačialapės petražolės 3 skiltelės česnako 2-3 valg. š. sezamų aliejaus 1 valg. š. citrinos sulčių 1 marinuotas peperoni 350 g antienos file be odos 15 g šviežios kalendros 15 g šviežių mėtų lapelių 2 valg. š. džiovintų spanguolių Druskos ir pipirų 50-70 g mocarelos sūrio 2 valg. š. aliejaus 4 rūkyto sūrio griežinėliai Šviežių sultenių (tiks ir kitos mėgstamos salotos) 4 sviestinių bandelių

Padažui susmulkinami nusausinti kalendrų ir petražolių lapeliai bei česnakų skiltelės, užpilami aliejumi, citrinos sultimis, šiek tiek druskos ir pipirų ir viskas suplakama iki vienalytės masės. Antienos file sukapojama virtuviniu smulkintuvu. Pridedama smulkintų kalendrų, mėtų, džiovintų spanguolių, druskos ir pipirų. Viskas sumaišoma iki vienalytės masės tuo pačiu smulkintuvu. Aliejuotomis rankomis suformuojami 8 vienodo dydžio paplotėliai. Mocarela padalinama į 4 griežinėlius, dedama ant vieno mėsos paplotėlio, uždengiama kitu ir suplojama, suspausdžiami kraštai, kad gautųsi vientisas paplotėlis, o kepdamas sūris neturėtų pro kur išbėgti. Kepama ant kepsninės grotelių ~ 10 minučių vidutinėje kaitroje, vieną kartą apversčiant kol gražiai apskrus. Apkepinta sviestinė bandelė aptepama padažu, dedamas sūrio griežinėlis, iškeptas antienos paplotėlis, puošiama šviežiomis sultenėmis.

Ar low carb ir diabetas suderinami? Ne kartą teko kalbėtis su žmogumi turinčiu diabetą. Kai tik paminėdavau low carb mitybą, jie paprastai suklusdavo, bet atsakydavo, kad, deja, jiems reikia saugotis riebalų nes jie turi silpną širdį. Pradžioje, net nežinojau ką atsakyti. Maniau, kad jie teisūs, o aš tiesiog nežinau. Dar neturėjau argumentų už ar prieš, tikėjau, kad jie žino geriau, nes juk konsultuojasi su gydytojais. Tačiau po keleto tokių susidūrimų supratau, kad noriu žinoti daugiau apie tai ar low carb ir diabetas suderinami, ar ne? Intuityviai visada maniau, kad tokia mityba jiems turėtų tikti, nes juk gliukozės lygį kraujyje kelia būtent greitieji angliavandeniai, o ne baltymai ir riebalai. Pradėkime nuo to, kad ne paslaptis, jog diabetikai turi silpną širdį ir todėl jie laikosi tradicinės dia-

nius, tada susileidžia vaistus numušančius cukraus lygį kraujyje, vengia riebalų ir toliau sau laimingai gyvena. Tik ar tikrai laimingai ir ar tikrai toliau? Kaip teigia Švedijos žinomiausia ir drąsiausia medikė Annika Dahlqvist, anksčiau diabetikas, kuris laikėsi griežtos LCHF (Low Carb High Fat – Mažai Angliavandenių Daug Riebalų) dietos galėjo pragyventi daug metų, tačiau jeigu diabetikas valgė tradicinį krakmolingą maistą, mirdavo po keleto savaičių. Liga, kai žmogaus kraujyje yra per daug cukraus pasireiškia nuovargiu, pasibaigiančiu sąmonės netekimu, dideliu troškuliu ir gausiu šlapinimusi. Annika taip pat pastebi, kad iki dvidešimtųjų, kai atsirado insulinas, buvo sakoma, kad butą, kuriame gyvena diabetikas, galėjai atskirti iš kvapo laiptinėje.

beto asociacijos siūlomos dietos, kuri pataria jiems valgyti liesai, daug angliavandenių ir skaidulų turintį maistą, o jeigu tai nepadeda - vartoti vaistus ir galiausiai insulino dozes. Atrodytų viskas gerai, diabetikas valgo angliavande-

Iš jo sklisdavo kopūsto troškinto grietinėlėje ir keptos šoninės kvapas. Atsiradus vaistams į diabetikų meniu grįžo krakmolingas maistas. Ir nors cukrus, savaime aišku buvo užgintas, juk jis saldus, tai krakmolingas maistas buvo vėl įtrauktas pamiršus, kad,

33 kraujyje jau nebešokinėja kaip anksčiau todėl ir nereikia tokių didelių insulino dozių. Todėl geriausia mažinti dozes stebint medikui. Britų gydytojas Thomas Latimore Cleave žinojo, kad pirmo tipo diabetas retai pasitaikydavo tarp primityvių žmonių, liga pasirodė po 20-30 metų po to kai jie pradėjo vartoti cukrų ir miltus. Norvegų daktarė Sofie Hexeberg savo knygose stebisi kaip galima diabetikams patarti maitintis vartojant daug angliavandenių. Juk jie susirgo būtent nuo jų. Jos nuomone patarimai turėtų būti bent jau individualizuoti. Ji pataria save stebėti ir eksperimentuoti. Pavyzdžiui suvalgyti mėsos su daržovėmis ir tris bulves. Po tokio patiekalo pasimatuoti insuliną kas valandą kol jis normalizuosis. Kitą kartą suvalgyti mėsą, daržoves be bulvių ir vėl pasitikrinti insuliną. Tada duomenis palyginti. Autorė Hexeberg pateikia pavyzdį, kuriame pasakoja apie vyriškį, kuris su antro tipo diabetu jau buvo pradėjęs vartoti insulino dozes. Jis jau žinojo kiek insulino jam reikia susileisti suvalgius dvi riekes duonos. Galiausiai jis nusprendė eksperimentuoti ir suvalgyti pusryčius iš vis be duonos. Jis suvalgė omletą su daržovėmis ir pamatė, kad po tokio patiekalo jam insulino iš viso nereikėjo. Vyras buvo nustebintas, kad tai jis turėjo sužinoti pats.

kaip teigia norvegijos medikė Sofie Hexeberg, kūnas išgauna gliukozę iš duonos net greičiau negu iš paprasto cukraus. Valgant baltą duoną krakmolas yra suskaidomas į gliukozęjau burnoje, o likusi dalis žarnyne, todėl gliukozė pasiekia kraują daug sparčiau net negu paprastas cukrus! Dabar kai kurie medikai jau pripažįsta, kad riebalus diabetiko kūne gamina ne riebus maistas, o būtent angliavandeniai ir cukrus. Tačiau aštuoniasdešimtaisiais kai kurie profesoriai sugalvojo, kad diabetikams širdies infarktą sukelia sotieji riebalai, nes paprastai jie sukelia širdies infarktą kitiems žmonėms. Ir nors diabetikams patarė valgyti mažiau riebalų jie gliukozės savo kraujyje nesumažino, tačiau tam padaryti jie gavo vaistų ir insulino dozių. Nepagerėjo ir jų širdies reikalai, tačiau gavo vaistų ir nuo to! Skaitydama literatūrą apie mažai angliavandenių turinčią mitybą perskaitau daug istorijų iš diabetikų gyvenimo. Istorijos, kai diabetikai su drebančia širdimi išdrįsta išbandyti mažai angliavandenių turinčią mitybą paprastai sulaukia laimingos pabaigos. Jie išsigydo diabetą, atsikrato insulino dozių arba bent jau ženkliai sumažina priklausomybę nuo insulino ir niekada negrįžta prie tradicinės mitybos. Ar girdėjote, kad insulino dozės kam nors išgydė diabetą? Aš negirdėjau. Tai net nepanašu į gydymą, tai panašu į gyvybės palaikymą iki kol ji jau nebepasilaiko. Žinia, medikai perspėja, kad nustojus vartoti daug angliavandenių diabetikai turi atsargiai elgtis su insulinu, nes tiek daug insulino jiems jau nereikia. Jeigu diabetą turintis žmogus nustos valgyti angliavandenius ir leisis tokias pačias dideles insulino dozes kaip ir tada kai valgė krakmolingą maistą, gliukozė jo kraujyje gali pavojingai nukristi. Be angliavandenių ir cukraus gliukozė diabetiko

Kitą kartą pakalbėsime apie diabeto tipus ir ką Skandinavijos daktarai pataria norint sumažinti diabeto riziką.

Įprastinės duonos pakaitalas Oopsie (Upsi) duona

8 duonos porcijoms reikės: 3 kiaušinių 100 g tepamo natūralaus sūrio Žiupsnio druskos.

Orkaitė įkaitinama iki 150 °C. Kiaušinių baltymai nuo trynių atskiriami. Baltymai su druska išplakami iki standžių putų. Tryniai išplakami kartu su tepamu sūriu. Trynių mišinys pamažu pilamas į išplaktus baltymus. Jie sumaišomi. Kiaušinių mišinys paskirstomas ant kepimo popieriumi ištiestos skardos. Turėtų išeiti maždaug 8 apvalūs upsiukai. Kepama duona orkaitės viduryje 25 minutes arba iki kol upsiai gražiai paruduos. Šios duonos paplotėlius galima valgyti su sutrintu avokadu ir vyšniniais kepintais pomidorais, baziliku, sviestu, tepamu sūriu, majonezu.

Skamba telefonas. -Klausau? - Sveiki! Mes čia pakeliui, stabtelti sugalvojom puodeliui kavos, bet miesto kavinėje nejauku, užsuksim, trumpam, tik kavos, gerai? Juk taip seniai matėmės :) Girdėtas pokalbis ? O tas visa apimantis panikos jausmas, kai atidarai šaldytuvą? Oooo TAIP!

Paruošėme kelis itin paprastus, bet ne prastus, per vos kelias minutes paruošiamus užkandžius, nes kaip taisyklė - prie kavos deserto tie skubantys svečiai greičiausiai patys prigriebs. O mes pasirūpinsime vienu kitu sotesniu kąsniu šokio žingsneliu....

Paprasta kaip kepurinė

1 balta čiabata 1 česnako skiltelė varškės masės sūrelio su žolelėmis 1 karštai rūkyta skumbrė sauja šviežių svogūno laiškų Čiabatos riekelės lengvai paskrudinamos. Dar šiltos įtrinamos česnaku ir plonai aptepamossūreliu. Ant duonos riekelių išdėliojami skumbrės gabalėliai, apibarstomi šviežiai maltais pipirais. Dosniai užberiama smulkiai sukapotais svogūno laiškais.

Gurmaniškam valsui

1 didelis prinokęs avokadas 1 valg. š. citrinos sulčių druskos ir pipirų 3 kukurūzų traškučiai 1 prinokęs granatas 9 žirnių daigai Avokadas sutrakuojamas smulkia tarka arba sutrinamas šakute ir sumaišomas su citrinos sultimis, pagardinamas druska bei pipirais pagal skonį. Kukurūzų traškučiai aptepami avokado kremu, sudedamos granatų sėklos, papuošiama žirnių daigais. Tiekiama iš karto.

Lašišos ir ridikėlių polka

1 kepalas čiabatos 150 g tepamo varškės sūrelio su žolelėmis 200 g rūkytos lašišos 6-8 ridikėliai kelios šviežių krapų šakelės Duona supjaustoma riekelėmis ir aptepama sūreliu. Lašiša supjaustoma juostelėmis arba kubeliais ir išdėliojama ant apteptos duonos. Puošiama tarkuotais ridikėliais ir krapais.

APIE GURMANIŠKo GYvenimo mokytojus

Gal ir dėl to, kad spalio mėnesį mes turime mokytojo dieną, o gal ir visai ne, bet šį kartą mano mintys sukasi apie JUOS – mokytojus... Bet ne apie TUOS, o apie gyvenimo mokytojus. Apie patį gyvenimą, kaip mokytoją ir, jeigu norite, gurmaniško gyvenimo mokytojus... Beveik absoliučiai didžioji dalis mano šeimos ir giminės moterų buvo arba yra mokytojos. Kai augi ir gyveni tarp jų ne visada pavyksta atskirti, kur prasideda ir, kur baigiasi mokykla. Jos visos labai didaktiškos ir todėl ne visada yra lengva būti kasdienybėje tarp žmonių-mokytojų. Be visa ko, dažniausiai jie yra absoliučiai įtikėję į savo susikurtas tiesas ir labai garsiai bei nepertraukiamai apie jas kalba... Kartais tai labai žavi, bet kartais tas triukšmas ima taip erzinti, kad nejučia imi nieko nebegirdėti, o galiausiai supranti, kad per jį nieko ir neišmokai... Bet tai nereiškia, kad jie ir jos neturi ko

mūsų išmokyti. Netgi priešingai, dažniausiai turi ir net labai daug, tik... JIE, dvylikos metų mokyklų mokytojai, mus išmoko labai daug, bet ar tikrai svarbiausių dalykų? Mus išmoko užrašyti garsus, bet ne visada pavyksta išmokyti pajausti tai, ką girdime. Mokytojai/jos mus išmoko atskirti, kas yra valgoma, o, kas ne, bet jie negali mūsų išmokyti suprasti, kas yra geras skonis. Jie/jos mus išmoko sudėtingos skaičių kalbos, bet retam kuriam pavyksta prakalbinti tave patį ir išspręsti laimingo gyvenimo lygtį. Jie/jos mus gali išmokyti daugybės skirtingų pasaulio kalbų, bet tai vis tiek nepadės suprasti žmonių jausmų, nes kasdienybėje širdis kalba visai kitokia kalba. Jie/jos mus gali užburti spalvotomis kolbomis ir išmokyti skaityti sudėtingiausias chemines formules, bet negali išmokyti susigaudyti tose jausmų reakcijose, kurios vyksta mūsų pačių viduje... Jie/jos mus gali

išmokyti piešti fantastiškus žmonių portretus, bet negali išmokyti empatijos ir jautrumo... Jie beveik kiekvieną galėtų išmokyti skaityti natas, bet vistiek ne kiekvienas išmoks mylėti muziką. Jie tikrai daug gali, bet pats gyvenimas gali daugiausiai. O svarbiausia yra tai, kad jis kalba labai tyliai... Taip tyliai, jog kartais būna sunku net išgirsti. O, kas išmoko apie tai, kas yra ir kaip gyventi gurmanišką gyvenimą? Man gurmaniškas gyvenimas nėra vien tik subtilus maistas. Tai nėra vien tik įmantrūs receptai, įvairių pasaulio virtuvių išmanymas, brangaus ir prabangaus maisto ragavimas nuo ryto iki vakaro. O labiausiai man gurmaniškas gyvenimas nesiseija su noru savo išlavinto skonio patirtį iškelti aukščiau kito žmogaus patirčių. Ar Jums tai atrodo skanu? Todėl man gurmaniškas gyvenimas pirmiausia yra jausmas, gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės jausmas būti tame puode, kuriame esame pasirinkę būti, arba kartais į kurį mus įmeta pats gyvenimas. Įmeta tam, kad visais savo receptoriais pajaustume įvairiausius skonius. Gurmaniškas gyvenimas man yra pojūtis, kai rodos be didelių pastangų pavyksta suderinti nesuderina-

mus dalykus ir galiausiai patirti harmonijos gelmę. Kažkam ta gelmė atsiveria derinant maisto produktus, o kažkam gurmaniškai derinant žmogiškus santykius prie kūniškų aistrų. Kažkas tobulai moka derinti įvairiausias kasdien vis iš naujo patiriamas vidines būsenas, nuo saldžiausios laimės iki prėskos melancholijos, o kažkas yra ypač prieskoningų žmogiškųjų vaidmenų, kelionių, knygų, filmų, kultūrinių patirčių derinimo gurmanai. Bet kartais galvoju, kodėl ne kiekvienas iš mūsų galime tapti, kad ir paprasčiausio grietinėlės padažo meistrais? O kitam regis lyg iš nieko, ant pusiau tuščio darbastalio, pavyksta sukurti gomuriui šventę? Gal todėl, kad įvairūs mokytojai (nuo mamos iki garsaus ir „žvaigždėto“ restorano šefo) mus gali išmokyti daugybės nuostabiausių patiekalų receptų, bet tik pats gyvenimas mus išmoko kantriai susitelkti į tai, kas vyksta puode ir jautriai improvizuoti jame. Juk daugelis puikiai žinome ir esame ne kartą patyrę, kad vien tik mokėti skaityti receptą nepakanka. Mes galime žinoti patį nuostabiausią aviečių uogienės receptą, bet tai dar nereiškia, kad mes tokią sugebėsime išsivirti. Bent jau ne tol, kol pats gyvenimas mus išmokys su kupinomis kantrumo ir meilės akimis pažiūrėti į puodą pilną saldžiarūgštės begalybės. Mes galime turėti patį nuostabiausią obuolių pyrago receptą, bet, jeigu mes nežinosime ir nemokėsime atskirti gero obuolio nuo prasto, kaip gi mes tai padarysime? Mes galime nuspirkti brandžiausio vyno, bet jeigu pats gyvenimas dar nesubrandino mūsų pačių, mes jo skonio vertės nesuprasime. Lygiai taip pat, mes galime turėti pilnas lentynas įspūdingiausių knygų apie keliones, bet tai nereiškia, kad mes tas keliones nukeliausime lygiai taip pat. Ir lygiai taip pat mes galime turėti tūkstančio meilės istorijų kolekciją, bet vis dėl to nieko nesuprasti apie tai, kas yra meilė gyvenimui...

Daiva

gyvenimo