5. DIRBTUVĖS „Švietimas ir dalyvavimas jame siekiant užkirsti kelią elektroninėms patyčioms“

Tikslai:

1. padidinti jaunų žmonių ir tų, kurie kasdien su jais bendrauja, supratimą apie kibernetinių patyčių problemas; 2. įgalinti mokinius prisiimti atsakomybę už savišvietą ir informacijos sklaidą; 3. gilinti supratimą apie įvairias patyčių formas; 4. atrasti būdus, kaip kalbant su savimi ugdyti savęs priėmimą ir skleisti pozityvias žinutes.

ATVEJO TYRIMO APRAŠYMAS Nr. 1

„Per pastarąsias porą savaičių iš manęs „Twitter“ tyčiojosi du žmonės. Sakiau jiems liautis ir palikti mane ramybėje, bet jie ir toliau tai darė. Po to, kai pasakiau jiems liautis ir palikti mane ramybėje, nustojau su jais bendrauti, bet jie vis tiek toliau man rašė per „Twitter“. Jaučiu, kad negaliu nieko pasakyti, kai kas nors „Twitter“ iš manęs tyčiojasi. Stengiuosi atrodyti, kad man tai nerūpi ir panašiai, bet atrodo, kad tai niekada nepavyksta. Pranešiau apie juos ir juos užblokavau“ .

Patarimai ir pasiūlymai mokytojams, socialiniams darbuotojams, jaunimo darbuotojams ar tėvams

A) Patarimai mokytojams.

1. Saugoti patyčių įrodymus.Nesudėtingų technologinių priemonių išmanymas yra labai svarbus. Neleistina, kad technologijų supratimo stoka atbaidytų nuo daugumos šių prietaisų nustatymų parinkimo. Tai taip pat nereiškia, kad mokytojai privalo suprasti kiekvieną atsiradusią naują interneto tendenciją – MES, mokytojai, niekada nesugebėsime neatsilikti! Dažni atviri ir teisingi dialogai su vaikais apie jų gyvenimą yra daug svarbesnė, bet ir daug sunkesnė pareiga. Būtina prisiminti, kad interneto įmonės, socialinės žiniasklaidos tinklai, žaidimų teikėjai ir kiti interneto pasaulio atstovai gali padėti įgyvendinti turinio apribojimus, tačiau mokytojai ne visada pajėgūs atliepti geriausius vaiko interesus.

B) Patarimai tėvams.

Problema, kaip daugelis iš tėvų mielai prisipažintų, yra ta, kad jaučiasi taip, tarsi iš tikrųjų nesuprastų interneto bendruomenės. „Instagram“, „Snapchat“ ir „Twitter“ jau ir taip yra pakankamai sudėtingi be tamsiojo tinklo. Be to, tėvams trūksta technologijų valdymo kompetencijos, būtinos norint orientuotis sudėtingoje skaitmeninėje aplinkoje. Yra keletas techninių galimybių užtikrinti vaikų saugumą internete. Pavyzdžiui, antivirusinė programinė įranga, interneto filtrai ir tėvų kontrolė. Tačiau nė viena iš šių priemonių negali tinkamai apsaugoti jaunimo.

1 veikla: drama kelyje.

Aprašymas. Renginys pradedamas „ledlaužio“ principu. Kad grupė nusiramintų, paraginkite ją atsiverti ir pradėti klausytis vieni kitų, nes to ir siekiama. Toliau pateikiami keli žaidimai, kurie rekomenduojami grupiniam užsiėmimui. Paprastai žaidimai trunka nuo 10 iki 15 minučių. Labai svarbu neskubėti su šia dalimi, nes ji suteikia jums progą neforsuojant parengti dirvą likusiam pasakojimui. Reikėtų susitarti dėl sesijos taisyklių. Kad būtų pradėtas procesas, leidžiantis žmonėms bendrauti ir išklausyti vieniems kitus, visi žino, kad gali bet kada laisvai keisti savo nuomonę. Pirmiausia su grupe aptarkite, kas yra elektroninės patyčios, kur jos pasireiškia ir kokios gali būti tokio elgesio pasekmės. Visiems atsakymams užrašyti naudojamos flip diagramos. Mokytojo ir (arba) fasilitatoriaus užduotis – užtikrinti, kad mokinys būtų išklausytas ir kad jo atsakymas būtų patvirtintas lentoje. Diskusijos metu dalyviai turės galimybę išsakyti savo nesutikimus ir galbūt keisti savo nuomonę.

Klausimas: Ar žinote, ką reiškia būti kibernetiniu smurtautoju, auka ar pašaliniu stebėtoju? Pasinaudokite klasės / jaunimo grupės pavyzdžiais, kad išryškintumėte vaidmenų skirtumus. Paaiškinkite, kaip lengvai kibernetinis smurtautojas gali tapti auka, o pašalinis stebėtojas –kibernetiniu smurtautoju ar auka. Smagus būdas tai parodyti praktiškai – pažaisti žaidimą „Taip arba ne“.

Šiuo tikslu mokiniams nurodoma padalyti grupę į dvi dalis. Kiekviena grupė turi suformuoti nejudantį paveikslėlį, išreiškiantį: 1) kaip kibernetinis smurtautojas gali virsti auka; 2) kaip pašalinis stebėtojas gali tapti kibernetiniu smurtautoju arba auka.

Pabaigoje mokytojas paprašys kiekvieno dalyvio atsakyti į šiuos klausimus:

1. Kaip jautėtės ir ką galvojote? 2. Kas jums patiko ir nepatiko?

3. Ar yra kažkas, ką norite padaryti dar kartą? Ko nebenorite daryti? Poveikis. Dirbtuvių metu atskiri dalyviai patirs kelis etapus ir kiekvienas dalyvis atliks visus šiuos procesus: • įsitrauks;

• įsipareigos ir prisiims atsakomybę; • atliks savo pareigas kaip savarankiškas komandos narys; • mokysis naujų patirčių; • ugdys kūrybinius įgūdžius; • įgis gebėjimą žaisti; • dirbs kartu; • dalyvaus grupėje arba priklausys jai; • glaudžiai bendradarbiaus komandoje;

• tiek dalysis, tiek demonstruos; • patirs sėkmę; • vertins ir įvertins; • patirs davimo ir gavimo veiksmus; • užbaigs ir išlaikys dėmesį; • apibendrins ir išsiskirstys. Trukmė: 60 min.

Reikalingos priemonės: konferencinė lenta, žymekliai.

2 veikla: aktyvi teatro terapija.

Aprašymas. Mokymų tikslas – įtraukti dalyvius, bendradarbiauti ir galiausiai suteikti dalyviams galimybę patiems prisiimti atsakomybę už žinias ir patirtis. Scenos menų terapija labai naudinga dirbant su pažeidžiamais vaikais ir tais, kurie patiria kibernetines patyčias. Ji leidžia įsitraukusiems aktoriams išreikšti ir plėtoti požiūrį teatro ribose, kuriant ir vedant individualizuotus terapijos užsiėmimus, kuriuose, pasitelkdami aktyvųjį teatrą, aktyviai tyrinėjamas kibernetinių patyčių reiškinys. Veikla tiriamas priežasties ir pasekmės bei elgesio ryšys, analizuojama, kaip galima koreguoti situaciją, kad būtų galima pasirinkti veiksmų planą, atitinkantį kiekvieno asmens poreikius. Taip pat aptariama, į ką galima kreiptis patarimo ir paramos: ar tai būtų ekspertai, ar bendraminčiai ir pan.

Interaktyvioje į santykius orientuotoje teatro veikloje mokiniai parengs teatro spektaklį, atsižvelgdami į šias problemas: 1. Kokiomis savybėmis pasižymi sveiki santykiai su kitais? 2. Ką reiškia pagarba ir pasitikėjimas? 3. Kur ir kaip galime gauti pagalbą ir paramą, kai iš mūsų tyčiojamasi elektroninėje erdvėje? 4. Kaip nustatyti, ar informacija, kurią gauname apie sveikus santykius, yra patikima ir tiksli? Trukmė: 3 valandos.

3 veikla: kas tai yra patyčios?

Aprašymas. Dalyvių grupė suskirstoma į mažesnes grupes (po 3-5 žmones). Kiekvienai grupei išdalinama po kortelių rinkinį. Grupėms skiriama po 10 minučių, kad sugalvotų kuo daugiau skirtingų patyčių būdų. Kiekvienas argumentas turėtų būti surašytas atskiroje rodyklinėje kortelėje. Pasibaigus laikui, kiekvienai grupei išdalinami lankstinukai „Kas yra patyčios“. Mokiniams pasiūloma įvairias patyčių rūšis suskirstyti pagal skrajutėje išvardytas kategorijas. Pasiaiškinę kiekvienos kategorijos turinį ir būdus, kuriais žmonės dalyvauja patyčiose, mokiniai nupiešia ir užrašo patyčių aprašymą savo skrajutėje. Kviečiamos kai kurios arba visos grupės pasidalyti savo sukurtauis kiekvienos patyčių rūšies apibrėžimais. Antroje veiklos dalyje kiekvienas asmuo paskiriamas į vieną iš aštuonių atskirų grupių (ne mažiau kaip po tris asmenis). Kiekviena grupė iš kepurės išsitraukia kortelę su užrašu „Kodėl mes tyčiojamės elektroninėje erdvėje“ ir sukuria DVIEJŲ MINUČIŲ vaidinimą, kuriame atsispindėtų kortelėje esanti informacija. Kitos komandos turi išsiaiškinti, kas motyvuoja kibernetinį smurtautoją taip elgtis. Tinkamai priežastį įvardijusi komanda gauna penkis taškus.

Pasibaigus vaidmenų žaidimui, surengiamas „švietimo raundas“, kai visi teikia priežastis, kodėl negalima tyčiotis internete. Už kiekvieną naują komentarą komandai skiriama dešimt taškų. Laimėtoja paskelbiama ta pusė, kuri žaidimo pabaigoje surenka daugiausia taškų. Trukmė: 90 min.

Reikalingos medžiagos: mokytojas savo nuožiūra parenka dalijamąją informaciją „Kas tai yra patyčios“ , rodyklių korteles (po vieną komplektą kiekvienai komandai) ir atmintines „Kodėl mes tyčiojamės internete“, rašiklių arba pieštukų.

ATVEJO TYRIMO APRAŠYMAS Nr. 2

„My Space“ erdvėje mano draugo draugė atsiuntė man prašymą draugauti ir aš sutikau, nors jos nepažinojau, bet maniau, jei ji draugauja su vienu iš kitų mano draugų, viskas bus gerai. Tačiau kitą kartą prisijungusi prie „My Space“ pastebėjau, kad yra komentaras. Tai buvo ta pati mergina, kurią priėmiau į draugus anksčiau, ir be jokios priežasties ji pakomentavo mano nuotrauką, kad esu negraži. Aš paneigiau komentarą ir ištryniau ją iš savo draugų sąrašo, bet visą likusią dieną tas komentaras slapčia trukdė“.

Patarimai ir pasiūlymai mokytojams, socialiniams darbuotojams, jaunimo darbuotojams ar tėvams.

A) Patarimai mokytojams.

1. Saugoti patyčių įrodymus. Geriausia, kad vaikai, patyrę elektronines patyčias, apie tai praneštų suaugusiajam, kuriuo jie gali pasitikėti. Jie gali nenorėti kalbėti apie tai, nes jiems gėda ar nepatogu. Kita vertus, jei nieko nebus daroma, situacija gali dar labiau pablogėti.

Su elektroninėmis patyčiomis galima kovoti įvairiais būdais, įskaitant šiuos: • Atsitraukti nuo interneto, vadinasi, išvengti patyčių, pailsėti nuo kompiuterio ar telefono ir užsiimti mėgstama veikla, kad atitrūktume nuo piktnaudžiavimo. • Nesiimti iškart jokių veiksmų, nes tuo metu galite pulti ir netinkamai siekti ginti savo teises. Kita vertus, bendravimas su besityčiojančiu gali pabloginti situaciją. • Užsirašyti, kas padaryta: jei patyčios tampa dar skaudesnės ir jaučiamas poreikis apie jas pranešti, būtinai užfiksuoti viską, kas jums buvo pasakyta ar adresuota. • Pateikti skundą dėl užpuoliko, ypač jei tai buvo padaryta socialinėje žiniasklaidoje: norėdami sustabdyti priekabiautojo naudojimąsi socialinės žiniasklaidos platforma, turėtumėte apie jį pranešti tiesiogiai svetainės vadovybei. • Užkirsti kelią smurtautojui susisiekti tiek per socialinę žiniasklaidą, tiek tekstinėmis žinutėmis. • Jei susiduriama su kibernetinių patyčių padariniais, puiki alternatyva gali būti konsultavimas: teigti nuostatą, kad norėdami pasitarti, turėsite atsiverti patikimam suaugusiajam apie tai, kas vyksta jūsų gyvenime.

B) Patarimai tėvams.

Tėvai, mokytojai ir su jaunimu dirbantys darbuotojai geriausiai moka užtikrinti savo vaikų saugumą internete. Bendravimas su vaiku apie saugumą internete yra puikus būdas sukurti pasitikėjimą ir malonų ryšį. Nustatant aiškias ribas, ką ir kada vaikai gali pasiekti internete ir būnant šalia, kai jie suklysta ar persistengia, galima užkirsti kelią paklydimams. Argi ne tai yra tėvų atsakomybės esmė? Vaikams ir paaugliams reikia tam tikro privatumo, tačiau jiems taip pat reikia nuolatinio tėvų dalyvavimo ir stebėsenos. Tėvystės metodai, taikomi realiame pasaulyje, tinka ir susidūrus su skaitmenine aplinka. Jei kelia nerimą vaikų elgesys joje, būtina su vaikais pasikalbėti.