Panoterių šviesuolis

Mokytojas – tai žmogus, kuris išugdo dvi mintis ten, kur anksčiau buvo viena. Elbertas Hubbardas

Audronė KISIELYTĖ-GRUODIENĖ, Panoterių krašto bendruomenės vadovė, Panoterių vidurinės mokyklos XII laidos abiturientė Kazimiero Arlausko nuotraukos

Juozas Arlauskas. Panoteriai, 1963 m. J. Arlauskas gimtojoje sodyboje Vidiškiuose. Pirmoje eilėje iš kairės: Marija Žemaitienė – būsima Juozo uošvienė, tėvas Baltrus, motina Apolonija, Marija Pusvaškytė (Kapočienė) – pusseserės dukra. Antroje eilėje: J. Arlauskas, Birutė Žemaitytė – būsima žmona, Ona Butkienė – pusseserė. Vidiškiai, 1948 m. vasara.

Juozas Arlauskas – pedagogas, prisiminimų knygos „Tik vieneri metai“, išleistos 1999 m. autorius. Mokytojas gimė 1922 m. liepos 9 d. Vidiškiuose (Ukmergės raj.), 1940 m. baigė Ukmergės gimnaziją, 1942 m. – Ukmergės mokytojų seminariją, 1942–1949 m. dirbo mokytoju pradinėse mokyklose (Degsnių, Valų, Vidiškių). 1949 m. kovo 25 d. buvo ištremtas į Sibirą, Irkutsko sritį. 1949–1952 m. dirbo Kačiugo 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1952 m. – Angos vidurinėje mokykloje vokiečių kalbos mokytoju. 1951–1956 m. studijavo Irkutsko pedagoginio instituto Svetimų kalbų instituto neakivaizdiniame skyriuje.

1956 m. su šeima grįžo į Lietuvą ir Švietimo ministerijai pateikė prašymą skirti į bet kurią Lietuvos vidurinę mokyklą vokiečių kalbos mokytoju. 1956–1961 m. dirbo Sintautų (Šakių raj.) vidurinėje, 1961–1963 m. Kernavės (Širvintų raj.) aštuonmetėje mokykloje. Nuo 1963 m. pradėjo dirbti Panoterių vidurinėje mokykloje vokiečių kalbos mokytoju. 1964 m. buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju toje pačioje mokykloje. 1964–1974 m. dirbo užmokyklinio ir popamokinio darbo organizatoriumi. Pablogėjus sveikatai, mokytojas liko dėstyti tik vokiečių kalbą ir vadovavo „Žinijos“ draugijai.

Mokytojas J. Arlauskas yra daugelio publikacijų autorius, didelę darbo patirtį perdavęs jaunesniems kolegoms rajone ir respublikoje. Mokytojas apdovanotas Švietimo ministerijos garbės, padėkos raštais. 1968 m. mokytojui suteiktas Liaudies švietimo pirmūno vardas.

Apie dvidešimt metų mokytojas J. Arlauskas su žmona, mokytoja Birute, buvo etnografinio ansamblio „Vosilkėliai“ nariais.

PRISIMINIMAI

2022 m. liepos 9 d. Panoterių mokyklos mokytojui J. Arlauskui būtų sukakę 100 metų. Tačiau jau 15 metų jis yra išėjęs į Amžinybės tolius ir atgulė šalia tėvų Vidiškių (Ukmergės raj.) kapinaitėse.

Mokytojo vaikai – sūnus Kazimieras ir dukra Gražina su šeimomis sukvietė į susitikimą buvusius auklėtinius, gimines, Vidiškių miestelio ir Panoterių krašto bendruomenių atstovus prisiminti ir pagerbti mokytojo atminimą.

Mano pažintis su mokytoju prasidėjo 1965 m., pradėjus lankyti Panoterių vidurinės mokyklos penktąją klasę. Jo griežtumas, pareigingumas ir reiklumas mokant užsienio kalbos man, kaip vaikui, buvo labai svarbūs: „Juk mokytojas žino, jis moko...“ Užsienio kalbai mokytis per savaitę būdavo skirtos tik dvi pamokos, o reikalavimai – aukšti. Mokytojo mokymo metodika rėmėsi nuolatiniu kartojimu ir išmoktų dalykų praktiniu taikymu (tai vėliau ir pati naudojau). Per visus mokslo metus neteko matyti mokytojo pavargusio, be nuotaikos. Jis skubėdavo ir ragindavo mus būti aktyvius, gerai nusiteikusius. Vokiečių kalbos būrelyje susirinkdavo tie mokiniai, kuriems vokiečių kalba sekėsi, kuriuos pats mokytojas pakviesdavo į užsiėmimus. Nuo 1968-ųjų kiekvienais metais mokytojas paruošdavo po vieną mokinį stoti į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti vokiečių kalbą. Man taip pat sekėsi kalbos, labai norėjau tapti vokiečių kalbos mokytoja, bet mirus tėčiui pasikeitė planai.

Mums, mokiniams, nebuvo įdomi mokytojo praeitis, mes gyvenome šiandiena ir labai stengėmės dėl ateities – siekti mokslo vidurinėje mokykloje, o po to technikume ar aukštojoje mokykloje.

GYVENIMAS TOLI NUO TĖVYNĖS

Grupė lietuvių tremtinių studentų prie Irkutsko valstybinio pedagoginio svetimų kalbų instituto, 1954 m. Pirmoje eilėje antras iš kairės – J. Arlauskas.

Tėvo Baltraus Arlausko kapas Zviozdočkos kapinėse, Kačiugo r. Irkutsko sr. Kačiugino (Irkutsko sr.) 2-oji vidurinė mokykla, kurioje 1949 m. pradėjo dirbti J. Arlauskas.

Angos (Irkutsko sr.) vidurinė mokykla, kurią pastatė lietuvių tremtiniai 1956 m.

Juozas ir Birutė Arlauskai su sūneliu Kazimieru prie gyvenamojo namo. Dešinėje – šeimininkės sesuo Fania su motina Jevdokija Salošina, 1952 m.

Studijuodama Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute, be chemiko technologo diplomo, dar įgijau pedagoginę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. 1978 m. pravėriau savo mokyklos duris, kur mane pasitiko visi mane mokę mokytojai. Buvo labai nedrąsu, neramu, kaip būsiu sutikta, ką kalbėsiu, kaip bendrausiu. Bet buvau priimta kaip sugrįžusi iš kelionės namo, į savo šeimą. gos išėjo į užtarnautą poilsį. Dar po dešimties metų jau teko stovėti prie supilto kapo ir apmąstyti kelią, kuriame pėdsakus paliko mano mokytojai, buvę kolegos.

Apie mokytoją geriausiai kalba jo buvę mokiniai:

Mokytojas J. Arlauskas tapo tarsi mano pedagoginės praktikos kuratoriumi. Mokytojavimo pradžia buvo gana sunki, nes vieno dalyko pamokų neužteko darbo krūviui sudaryti, todėl teko dėstyti kelis dalykus ir netgi porą metų 5–6 klasių vaikus mokyti vokiečių kalbos. Čia vėl padėjo mano mokytojas, kuris lankė pamokas, konsultavo, ir man sekėsi gana gerai.

Tas gyvenimas – ašaros lašas, Horizonto brūkšnys tolumoj, Ar akmuo gilios užės dugne Ir neištarė niekas lig šiol.

Tai rieškučiom pasemtos žarijos, Ar akmuo gilios užės dugne, Tai lemtis, kurios nieks nesivijo, Tiktai ji pasivijo mane...

I. Nagulevičienė Juozas Ratautas, X laidos abiturientas:

„Prisimenu puikius mokyklos mokytojus A. ir V. Kilijonus, A. ir S. Bagdonus, B. ir J. Arlauskus, E. ir J. Kazanavičius. O į vokiečių kalbos mokytojo J. Arlausko pamokas eidavau net sirgdamas. Dėl jo pedagoginių, metodinių gebėjimų, bendražmogiškų savybių vokiečių kalba man tapo labai artima visam gyvenimui. Ją mokėdamas pamačiau daug pasaulio, susiradau gerų draugų užsienyje, padėjau spręsti kitų žmonių problemas. Nemokėdamas šios kalbos, nebūčiau buvęs pakylėtas karjeros laiptais, nebūčiau įgyvendinęs kai kurių darbinės veiklos dalykų.“

A. Šriaubinienė: „Geriausi, šilčiausi prisiminimai apie šį vokiečių kalbos mokytoją, didžiulė pagarba.“

Sakoma, kad pranašu savuose namuose nebūsi. Bet gyvenimas pasuko mano gyvenimą į gimtus namus, savąją mokyklą, suteikė dovaną bendrauti su pažįstamais žmonėmis. O kad galėčiau istorijai palikti savo krašto žmonių atsiminimų, pasakojimų, vietovardžių, nuotraukų, padėjo mano nenuoramos, keliautojos charakteris. Paskui save kviečiau važiuoti, eiti jaunus žmones, o jų buvo nemažai. Mane kaip žmogų, besidominantį etnokultūra, istorija, paveldu, formavo trys moterys: mano mama, krikšto mama ir auklėtoja J. Gečiauskienė. Kaip pedagogę, turinčią savo dalyko metodiką, ugdė mokytojo J. Arlausko pavyzdys. Rengti projektai, jų sklaida, dalijimasis pedagogine patirtimi rajone ir respublikoje kėlė mano kvalifikaciją, o įgytos naujos žinios, praktinė metodika padėjo tobulinti chemijos ir biologijos pamokas. Taip ir prabėgo 40 metų pedagoginio darbo...

Ėjo penkmečiai, dešimtmečiai, keitėsi mokyklos struktūra, pavadinimas. Pamažu mano senieji kole-

L. Šimonienė: „Ačiū už puikius vokiečių kalbos įgūdžius. Šio mokytojo dėka pasirinkau pedagoginį darbą. Tai buvo kilnus, mylintis savo darbą Žmogus.“

A. Simonavičiūtė: „Geri prisiminimai, Mokytojas iš didžiosios raidės.“

I. Pusvaškienė: „Giminėje jis irgi buvo iškilus bei gerbiamas žmogus.“

V. Radžiūnienė: „Didžiulė pagarba.“

N. Jaskūnienė: „Didžiulė pagarba, geri prisiminimai.“

MIELAS KRAŠTAS – GERI ŽMONĖS

Visi keturbučio namo gyventojai. Panoteriai, 1967 m. Iš kairės: J. Arlauskas, K. Juška, Juškienė, D. Juškaitė, O. Lesmanavičiūtė, nežinoma, Gražina Arlauskaitė, Brenčiūtė, Aleksandravičiūtė, B. Arlauskienė. Pavasario šventė Panoteriuose. Mokytojas J. Arlauskas – pirmas iš kairės.

Išleistuvės Panoterių vidurinėje mokykloje. Mokytojo J. Arlausko VII abiturientų laida, 1957 m.

Juozas ir Birutė Arlauskai, vilkintys tautiniais drabužiais, minint dramaturgo ir poeto Petro Vaičiūno gimtadienį Piliakalnių kaime.

Kai sugrįžta jaunos dienos. Rugsėjo 1-oji Panoterių mokykloje, 1982 m.

L. Veselkienė:

„Gana netrumpą laiką gerb. Juozas su žmona Birute dalyvavo Panoterių kultūros centro folkloro ansamblio „Vosilkėliai“ veikloje. Tai buvo nuostabūs, šviesūs žmonės, visada pareigingi, rimtai nusiteikę repetuoti, koncertuoti ir dalyvauti rajoninėse apžiūrose, kuriose ne vieną kartą pelnėme prizinę vietą. Dar ir dabar kolektyve dažnai prisimename jų tyrus veidus, skleistą gyvenimo patirtį, patarimus, nes tai buvo vieni vyriausių savo amžiumi ir išgyventų negandų potyriu ansamblio nariai... Visada tik geru žodžiu prisiminsiu Juozą ir Birutę Arlauskus.“

Sūnus Kazimieras Arlauskas:

„Meilė savo šeimai, Lietuvai buvo svarbi gija visame jo gyvenime. Tėvas buvo man pavyzdys, su juo siejo artimas dvasinis ryšys. Prisiminimuose tėčio žodžiai, veikla, poelgiai tapo pavyzdžiu anūkams ir proanūkiams.

Keturių kartų vyrai prie ąžuoliuko, pasodinto proanūkio Karolio krikštynų proga, 2006 m. Iš kairės: Vaidas, Juozas, Karolis, Giedrius, Kazimieras Arlauskai.

Kazimieras Arlauskas prie koplytstulpio, pastatyto J. Arlausko 100-osioms gimimo metinėms gimtojoje sodyboje Vidiškių miestelyje, 2022 m.

Kokį aš prisimenu savo tėvą? Šiandien apie tai galvodamas pasakyčiau, kad tai – žmogus, paskyręs savo gyvenimą šeimai ir Lietuvai. Kažkuris iš giminaičių yra sakęs, kad tremtyje tėvas vis kartodavo, jog didžiausias jo tikslas – grįžti su šeima į Lietuvą arba bent jau Sibire gimę vaikai galėtų tai padaryti...

1939 m., kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, tėvas su grupe kolegų, jaunų mokytojų, dviračiais iš Ukmergės nuvažiavo į Vilnių ir nusifotografavo ant Gedimino pilies kalno. Visi buvo entuziastingai nusiteikę ir pasižadėjo, kad visas jėgas skirs Lietuvos švietimui. Tėvas sakydavo: „Jei reikės, kelią Lietuvai pašviesim balanom.“ Gaila, kad nepelnytai užmirštama pokario Lietuvos mokytojų karta, sunkiomis sąlygomis ir sudėtingais tarybiniais metais ugdžiusi jaunąją kartą – garsius Lietuvos sportininkus, menininkus, medikus ir daugelį kitų, tarp jų ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio lyderius. Be patriotiškai išauklėtos pokario kartos nebūtų ir 1991 m. atkurtos Lietuvos.

Vokiečių okupacijos metais tėvas mokytojavo Vilniaus krašte, kur tuomet labai trūko mokytojų

ir, tik pasiligojus tėvams, grįžo dirbti į gimtuosius Vidiškius. Manau, kad mane ir seserį Gražiną jis stengėsi auklėti geru pavyzdžiu, kurį rodė ir šeimoje. Žmones visada vertiname pagal jų poelgius ir darbus. Tiek darbe, tiek visuomenėje tėvas buvo aktyvus, stengėsi dalyvauti įgyvendinant gerus sumanymus, saviveiklos veiklose, skaitydavo daug paskaitų įvairiomis temomis. Savo jaunystės metais tėvas grojo mandolina. Šį instrumentą jis išsivežė į Sibirą ir grįžo su juo. Išlikusiuose natų sąsiuviniuose vien tik lietuvių liaudies dainos. Deja, vėliau vis rečiau paimdavo į rankas instrumentą. Matyt, reikalų gausa ir aktyvus dalyvavimas dramos kolektyve pakeitė šį pomėgį. Nuo ryto iki vakaro tėvas būdavo visada geros nuotaikos, nors kaip ir visi – pavargdavo. Dažnai sakydavo, kad nieko nėra amžina, bet ir sunkiose situacijose visada turėjo vilties.

Tėvų namuose dažnai lankydavosi mokslus tęsiantys buvę mokiniai, ypač studijuojantys vokiečių kalbą. Tėvas jiems padėdavo įvairia literatūra bei patarimais. Dažnai buvę mokinai užeidavo tiesiog aplankyti ar pasidžiaugti savo pasiekimais. Tėvas labai didžiuodavosi ir džiaugdavosi jų veiklos rezultatais, ypač, jei garsindavo Lietuvą.“

Dukra Gražina Arlauskaitė Vingrienė:

„Laikas labai greitai bėga, išlieka svarbiausi, ryškiausi prisiminimai. Minint Tėvelio 100-ąsias gimimo metines, atmintyje iškyla vaikystės epizodai, kai visa šeima būdavome kartu, įdomiai leisdavome vasaros atostogas. Dažnai keliaudavome, kad ir netoli, tačiau visuomet Tėvelis atrasdavo mus kuo sudominti. Važiuodavome dviračiais, atmintin įstrigo ir mūsų keliavimas plaustu Šventosios upe – tai buvo geriausia gyvenimo mokykla, nakvojant ant šieno, rūpinantis buitimi, skaičiuojant kilometrus...

Tėvelis buvo darbštus, be galo kruopštus, siekiantis atlikti darbą iki pabaigos – to mokė ir mus. Pamenu, kaip ruošdavosi pamokoms, gamindavo padalomąją medžiagą mokiniams (dėstė vokiečių kalbą), kaip dėmesingai rūpindavosi kiekvienu mokiniu. Pabrėždavo šeimos svarbą, tėvų įtaką vaikų ateičiai, užimtumą, darbštumo ugdymą. Mes, vaikai, dovanų dažnai gaudavome knygučių, spalvotų pieštukų, todėl su broliu vakarais piešdavome, išmokome drožinėti, pasigaminti žaislų.

Buvo tiesus, turėjo savo nuomonę, tačiau išklausydavo ir kitą, stengdavosi suprasti, įsijausti į situaciją. Stengėsi nuolat tobulėti, važiuodavo į mokytojų konferencijas, daug skaitydavo, ruošdavo pranešimus, domėjosi ugdymo naujovėmis. Visa tai darė su didžiuliu entuziazmu.

Esu dėkinga Tėveliui už pagalbą, skatinimą ieškoti profesinio kelio, paguodą nepavykus pasiekti užsibrėžtų tikslų ar rezultatų. Visuomet jaučiau jo šiltą užnugarį, buvimą kartu. Mintimis nukrypstant į praeitį, malonu atrasti tai, kas tuomet atrodė įprasta, o dabar be galo reikšminga ir brangu. Todėl Tėvelį prisimenu su meile ir pasididžiavimu.“

Prie atstatytos mokytojo tėvų sodybos, kurioje gyvena sūnus su šeima, buvo pašventintas koplytstulpis J. Arlausko 100-mečiui atminti. Prie pašventinto koplytstulpio prisiminimais dalijosi vaikai, Vidiškių mokyklos direktorė, buvusi mokinė, Panoterių krašto bendruomenės vadovė.

Šis susitikimas ant Šventosios upės kranto simbolizuoja gerų darbų svarbą šeimai, bendruomenei ir visai nesvarbu, kiek tau yra metų ar jau esi Amžinybėje. Geri darbai, parodytas pavyzdys, išsakyti pamokymo žodžiai išlieka prisiminimuose. Ir tai lyg pažadas sutiktus žmones, išgyventus įvykius saugoti ir juos pasakoti jauniems žmonėms, savo gyvenimo bendrakeleiviams.