In memoriam: Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė

Egmilė [1952–2022]. Sveikas, mielas žmogau,

užsukęs į mano pastogę. Įėjęs nepamiršk užverti vartų, kad į čia neprasibrautų kasdienė būtis ir netrikdytų Tavęs savo rūpesčiais, bėdomis ir visais tais dalykais, kuriais esi prisisotinęs ligi kaklo.

Čia nerasi priešų, todėl neįsitempk. Čia niekas nestovės Tau už nugaros ir nerodys pirštu į smilkinį, todėl leisk sau būti tuo, kuo esi iš tikrųjų. Nusimesk visas kaukes nuo veido ir nuo širdies, pabūk savimi ir su savimi.

Jei išeisi iš čia bent trumpam patikėjęs, kad ne viskas šioje Žemėje perkama ir parduodama, jei išsineši iš čia nors dalelę šilumos, pasidalink ja su kitais, suteik jos šalia esantiems ir pasistenk nors šiandien nesupykti ant to, kuris užlips Tau ant nuospaudos.

Iš esmės nepasikeis niekas. Gyvenimas rytoj bus toks, koks buvo iki čia ateinant, bet Tu nors čia ir dabar leisk sau patikėti tuo, jog jis šiek tiek gražesnis, nei yra iš tikrųjų.

PASIRAŠIUSI EŽERO PAVIRŠIUJE, ANT DEBESŲ

Nesvarbu knygų skaičius. Nesvarbu titulai ir vardai. Svarbu žmogiškos būties samprata, o poetui – nerimas, vidinė energetika, nebanali žodžių dėlionė, nurodanti tikrą kūrėją.

Eglės tekstuose visa tai buvę. Ne iššaukiančiai, ne konjunktūriškai, o švelniai, moteriškai, kartais per daug asmeniškai. Rodos, rašytų dienoraštį, rodos, norėtų išlieti kiekvienos dienos įspūdžius, išgyvenimus. Gyveno trapiame, savo pačios susikurtame pasaulėlyje, kuriame nebuvo triukšmingų sambūrių, draugijų, konkursų, o pastangas palaikyti ryšį su bendraminčiais Egmilės slapyvardžiu sutelkė į virtualią erdvę, spėjusi parengti keturis iš įvairių Lietuvos pakraščių besispiečiančius apie ją rimuotojus.

„Man visada lengviau kalbėti eilėraščiais, kurių neįstengiu įsiminti, todėl ir sudedu į knygas, kad turėčiau iš ko paskaityti“, – rašė savo prisiminimuose. Poezija jai tarsi paralelinis pasaulis, o gal net tikrasis, nes tai, kas aplink vyksta, anksčiau ar vėliau praeina, o tai, kas užrašoma, iš giliau, iš trykštančių širdies versmių, neapsineša kasdienybės drumzlėmis ir gali ilgam išlikti. Bet eilėraščiai, rodos, negali būti rašomi vien sau, juos iš tikro kažkas išgirsta, išklauso, gal net įvertina. Eglės posmai, anaiptol, neprivalo viešai afišuotis, todėl skaitomi kaip intymus kasdienybės dienoraštis – ne su parinktais, o iškentėtais žodžiais, su tonais ir pustoniais, su kartais per daug atlapotu nervu.

Tas kasdienis ritualas, vadinamas kūryba, Eglei padėjo išgyventi ir laimės, ir nelaimių, asmeninių dramų gūsius. Rodėsi, kad rašo visą gyvenimą. „Gal kam atrodys keista, kad eilėraščiai tokia nuogi (...), nei dailinti, nei gražinti, be jokios paslapties. Bet jie – atviras nervas (...), mažesni ar didesni skauduliukai (...), vaikščiojantys po žemę stiklo šukėmis.“ Apibūdinant kraštietės kūrybą, tilpusią į beveik dvi dešimtis knygų, galima teigti, kad tai – meilės lyrika. O šioje sąvokoje – ir kančia, ir pasiaukojimas, priesaikos ir netikrumas, susižavėjimas ir nuliūdimas. Deja, ji prisipažįsta, kad net buitiškai sutvarkytoje erdvėje jai pristigdavo

vieno – meilės (be meilės gyventi nemokanti, negalinti ir nenorinti), todėl kūrėja ne kartą atsižadėdavo ir patogumų, ir materialinės perspektyvos, vėl užsidarydavo savo mažai kam suprantamame poezijos pasaulyje.

„Ištekėjo dukra, sūnus išvyko į Ispaniją, kur sutiko savo antrąją puselę – lietuvaitę nuo Pirčiupio. Šiandien turiu tris gražius anūkus. Šeima pagausėjo, bet iki pilnos laimės vis trūko vienos vienintelės grandelės...“ – rašė savo prisiminimuose. Ir čia tie trys taškai slepia vieną vienintelį žodį – meilės. Tos meilės paieškos, trukusios dešimtmečiais, ardė jos asmenybę, sėjo neviltį, sekino kūną, kol neprivedė prie sunkios ligos, kurios įveikti nepajėgė...

„Pralaimėjau tau, gyvenime, žaidimą./ Aš dar čia, bet jau visai kita./ Paskutinį saulės užtemimą/ Dar ilgai nešiosiu širdyje./ Šaltis varsto kūną, širdį, sielą,/ Žvarbsta žodžiai palikti vieni,/Palikau, kas miela ir nemiela/Darganotam laiko patvory...“ Taip rašė Eglė, palikusi savo parašą gyvenime, poezijoje, mūsų širdyse, ežero paviršiuje ir ant debesų. Sielos draugės, poetės bičiulės Violetos Neimontaitės dėka pavyko išsaugoti paskutinius kūrėjos eilėraščius.

Gulėdama palatoje, kone beviltiškos būklės,Eglė įstengė tęsti ir savo likimo dienoraštį. Liepos 8 d. (po mėnesio Jonava šventė savo simbolinį gimtadienį) jonavietė rašė: „Šiąnakt praėjo dar vienas mūšis su mano pergale. Tačiau po kiekvienos tokios pergalės lieka vis mažiau jėgų kitam mūšiui. Kiek jų tokių dar bus? Galvoje jau dėliojasi ir kitokios mintys.“ Ir tuoj pat gimė paskutinis eilėraštis. „O kol kas/ Vartaliojas lovoje diena/ Ir net nepabando kilt ir eiti./ Jos tingumas sklando mintyse,/ Kol už lango topolių giraitė/ Šoka savo šokį vakarais,/Nes diena jos net nepašokdino./Slenka laikas dūmų kamuoliais/Balansuodamas ant plono lyno./ Nesiliauji laukti, kol praplyš/ Debesys sutvinkstantys į lietų/ Ir visas bėdas trenksmu išlis/ Laukiantiems, kad viskas pagarėtų.“

Anot Violetos, kiekvienas, ieškantis atsparos sunkią gyvenimo valandą, galėtų atsiversti Eglės-Egmilės knygas, susirasti sielą stiprinančių grožio ir meilės spalvų ir net praradimo skausme įžvelgti vilties kibirkštėlę.

........ M. G. .........