Mėnulio nuotaka

LEGENDŲ PYNĖ. TĘSINYS, II DALIS

Vytautas ILONIS

ŠUNAKOJŲ GINTARAS

Tarpukario spaudoje pasirodė pranešimas, jog 1931 metais Alantos valsčiaus Šunakojų kaime ūkininkas, dirbdamas lauką, išarė keistą akmenį. Nesuprato, ką rado. Parodė protingiems, išmanantiems. Šie tyrinėjo, analizavo ir nustatė, jog tai 7 kg svorio... gintaro gabalas. Kaip jis atsidūrė atokiame Rytų Aukštaitijos lauke – mįslė iki šių dienų.

O galėjo būti taip... Senas ir galingas kaip pasaulis jūrų dievas Neptūnas. Sako, kiekvienoje jūroje turi po pačią. Žmonos dovanoja meilę, gimdo dievui vaikus. Daug jų nardo pasaulio vandenyse. Vieni suaugę padeda tėvui valdyti neaprėpiamus plotus, kiti, dar visai maži, lopšyje motinos dainų klauso, nuo bangų supimo užmiega ir pabunda. Baltijos jūroje nardo keturi padaužos paaugliai, Neptūno sūnūs. Šiek tiek padykę, labai smalsūs, bet labai geros širdies. Kai pabosta jūros bangose taškytis, su viesulais lenktyniauti, niekam nematant išlipa berniukai į krantą. Pasidairo, pasižiūri, kaip žmonės gyvena, jų postringavimų pasiklauso, žavisi švelniomis, melodingomis dainomis, muzika.

Kartą, nardydami jūros gelmėse, žaisdami su dainuojančiomis kriauklėmis ir švytinčiais gintaro gabalais, ėmė tarpusavy kalbėtis:

– Kodėl žmonės savo namų, kambarių, meno tvirtovių nepuošia gintaru? Jis gražus, natūralus. Jūroje jo tiek daug.

– Tu teisus, – įsiterpė kitas brolis. – Gal žmonės gintaro neturi? Kartą mačiau, pakrantėje smulkučius gabaliukus renka, mažą trupinėlį radę džiaugiasi kaip vaikai.

– Padovanokim kelis gabalus. Pasiekę žemę, tevirsta kuo nors didingu.

– Meskim ir žiūrėkim, kas bus.

Paėmė vienas brolis iš jūros dugno nemažą gabalą, ne itin smarkiai švystelėjo. Nukrito gintaras Palangos pajūry, gražiame parke, prie baltų puošnių rūmų. Ir atsirado rūmuose Gintaro muziejus. Lanko žmonės iš viso pasaulio, gėrisi.

Antrasis brolis mestelėjo tolėliau. Nukrito jūros pakrantėje, subyrėjo į tūkstančius gabalėlių. Toje vietoje atsirado Gintaro miestas su kasyklomis, fabrikais, sumaniais gintaro apdirbimo meistrais.

Trečiasis brolis taip smarkiai paleido, jog gintaro gabalas nulėkė iki Sankt Peterburgo, nukrito prie caro

rūmų ir virto Gintaro kambariu, vienu įspūdingiausių meno šedevrų pasaulyje. gų vitražą, jis suspindi gintaro spalvomis, nuostabiausiais jo atspindžiais...

Jauniausias Neptūno sūnus atidžiai stebėjo brolių pastangas, nuoširdžiai joms pritarė ir žavėjosi rezultatais. Kai atėjo jo eilė, pamąstęs tarė: 2019 m.

– Kodėl jūs savo gabalus mėtot tik pajūryje? Argi toliau, sausumoje, gyvenantys žmonės neverti gintaro grožio?

– Ką sumanei?

– Gan toli, bene už trijų šimtų mylių, gražiame Rytų Aukštaitijos kampelyje, ant aukšto kalno, stovi daili bažnyčia. Iš tolo matoma, smailais bokštais debesis gainiojanti. Mesiu ten. Jei pataikysiu, tevirsta ji gintarine. Saulės apšviesta, spindės ji įvairiausiomis gintaro spalvomis, tūkstančiais jo atspalvių.

– O jei nepataikysi?

– Neatmetu to varianto. Nukris ir liks žemėje gulėti. Gal kam laimę suteiks, sielą sušildys, gal ką iš didelės bėdos išgelbės. Verta pamėginti.

Pasirinko jaunėlis gintaro gabalą. Gal kiek per sunkų nesutvirtėjusiai paauglio rankai. Užsimojo ir metė. Švilpdamas nulėkė jūros pasiuntinys į Lietuvos gilumą. Lėkė lėkė ir... smigo į arimą Šunakojų kaime. Bene trijų mylių pritrūko iki Alantos bažnyčios.

Gailiai atsiduso visi keturi paaugliai. Taip troško gerą darbą nuveikti, pamatyti gintarinę bažnyčią, kokios pasaulyje nėra. Svajojo, sėkme tikėjo. Netardami nė žodžio, didžiai nusiminę, nėrė į Baltijos bangas.

O Alantos bažnyčia liko išdidžiai stovėti ant aukšto kalno visu savo pirminiu grožiu. Smailūs bokštai padangėje debesis gano, baltas gražus pastatas iš toliausių tolių sniego baltumu švyti. Akiai neužmatomi toliai iš bažnyčios varpinės: akis nukreipsi į pietryčius – su horizontu susilieja, melsvoj migloj skęsta neišmatuojama Labanoro giria, pietuose – Molėtų miestas, rytuose – Utena. Po kojomis miškų lopinėliai, spalvingi kaimai, auksinės kviečių jūros, vienišos sodybos, Verpeto kalnas, Virintos išsiraitęs kaspinas. Ir nesuskaičiuojamos ežerų akys: vienos nekaltos lyg lopšyje gulinčio kūdikio, kitos tamsios, paslaptingos it magijos pakerėtos. Kai saulė apšviečia bažnyčios lan-

UNDINĖLĖS VILTĖS EŽERAS

Mažiau nei prieš šimtą metų ežerų turtingame Molėtų krašte tyvuliavo dar vienas ežeras. Didelis, gražus. Atsistoji saulėtą dieną pakrantėje – vos kito kranto medžius įžiūrėti gali. Ūkanotą dieną nė to. Nebuvo gilus, bet švarus ir žuvų gausus. Bareikių kaimo vyrai sau pagaudavo, giminę pavaišindavo ir į Molėtų turgų nubogindavo.

Vandens gelmėse gyveno ežero valdovė – undinėlė Viltė. Jauna, linksma, graži, nuolat ežero bangose besitaškanti. Nardo, šokinėja, o aplink saulės karoliukai lyg fontanas tyška. Gėrisi pakrančių žmonės undinėlės šokiu, patenkinti gražia aukštaitiška tarme postringauja: „A! Vilčia maudas...“ Prilipo ir ežerui Avilčių vardas. Rūpinosi be galo Viltė savo valdomis, be galo mylėjo kiekvieną augalėlį, žuvytę ar kitą gyvį, neleido niekam skriausti. Nepatiko jai, kad žvejai tinklais žuvį traukia, bet labai nepyko. Reikia žmonėms pavalgyti, o žuvies ežere daug.

Pakrantėje šeimininkavo piktas Raganius. Klastingas, gobšus ir besotis. Žmonių nemylėjo, gamtos grožio nesuprato ir nevertino. Visur tik naudos ieškojo. Atsistos ežero pakrantėje ir bamba:

– Kokie plotai beprasmiškai vandeniu užlieti. Pakaktų šulinio ar kūdros. Kiek kviečių galėčiau pasėti, grūdų prikulti.

Girdi tas kalbas undinėlė, išneria iš vandens ir ginčijasi su piktuoliu:

– O grožis? O maudynės? O saulėtekiai? Ne vien duona žmogus sotus. O vaikų džiaugsmingi krykštavimai? Laimingo žvejo šypsena? O slapti įsimylėjusių porelių pasimatymai pakrantėje? Tai gyvenimo grožis,

prasmė ir palaima...

– Niekai, visa tai niekai. Kviečių jūra čia turėtų siūbuoti. Kiek pinigo gautum juos pardavęs. O grožis – tušti paistalai, kvailas seiliojimasis...

Undinėlė nenusileidžia, savo tiesą įrodinėja. Ne kartą taip susikibo, taip susirėmė, jog virš ežero žiežirbos lakstė. Įpykęs Raganius pagrasė:

– Išleisiu aš ežero vandenis, nusausinsiu. Pradžius dugnas, pasėsiu kviečius. Sušnarės auksinių kviečių jūra. O dumblas bus puiki trąša. Dėkos man visi, kai šitos balos nebeliks. Pinigėliai byrės, byrės, byrės...

Nusijuokė undinėlė Viltė:

– Tokią galybę išleisi? Tiek vandens? Visą ežerą? Ne tavo nosiai...

Pasklido kalbos, kad Raganius planuoja ežerą sunaikinti, vandenį išleisti. Žmonės juokėsi: kur tai matyta – ežerą išleisti. Čia tau ne kaimyno kūdra. Tikėt nenorėjo. Amžių amžius ežeras čia buvo. Protėviai čia gimė, gyveno ir mirė. Be ežero gyvenimo neįsivaizdavo. Kur maudysies? Kur skalbsi? Kur žuvį gaudysi? Kuo daržus laistysi? Kur vakarais nuo darbų pavargęs trumpai akimirkai prisėsi? Be šito nėra gyvenimo. Netikėjo Bareikių, nei kitų kaimų žmonės. Baisesni už mirtį Raganiaus kėslai atrodė.

Netikėjo žmonės, netikėjo undinėlė, bet piktuolis Raganius savo užmačias ėmė vykdyti. Atsikvietė prie ežero Geležinių rankų gentį. Ir ėmė kanalus rausti: geležinės kojos šliaužia, geležinės rankos užkabina‚ plieniniai delnai žemes semia. Subėgo aplinkinių kaimų žmonės. Vieni verkia, kiti kumščiais grūmoja, Dievo pagalbos šaukiasi. Pikčiausiais žodžiais Raganių koneveikia: „Kad nei tu, nei tavo vaikai ir anūkai karste ramybės nerastumėt. Kodėl atėmei mums gyvenimą? Kuo nusikalto ežeras? Kuo nusikaltom mes? Koks avinas tau valdžią ir galią davė? Kas leido prieš gamtą ir Dievą ranką pakelti? Palauk – ateis paskutiniojo teismo diena, už viską teks atsakyti.“ Pikti žodžiai, prakeiksmai liejosi iš paprastų žmonelių lūpų. Tik nepasiekė, kaip įprasta, nei aukštų pareigūnų, nei Dievo ausies...

Ir undinėlė pamatė, kad Raganius nejuokauja, kad ežero grožį ir turtus į geltonų kviečių jūrą išmainyti pasiryžo. Nežino vargšė, ką daryt, kaip ežerą gelbėt. Raganius gražiai prašomas, piktuoju baramas lieka kurčias, tik žvengia ir toliau savo varo. Protingesnio, galingesnio neatsiranda, kad paiką mintį suvaldytų, piktą ranką sulaikytų. Nemaža laiko praėjo, iškasė Geležinių rankų gentis kanalą. Ir ėmė vanduo iš ežero tekėti. Verkia žmonės, atrodo, ir akmenį sugraudintų, bet ne piktuolį Raganių. Verkia undinėlė, verkia ežero žuvys ir kiti gyviai, kurie nuo amžių čia gyveno. Verkia meldai, dejuoja ajerai, šlamėdamos graudžias ašaras lieja nendrės.

Išbėgo ežero vanduo. Liko įmirkęs, tuščias, maknotas plotas. Raganius trina rankas: pradžiovins saulė, prapūs vėjas, pabers kviečio grūdą ir skaičiuok pinigėlius. Tačiau nei saulė, nei vėjas neskuba talkinti Raganiaus pramanams. Saulė skaistų veidą nuo liūdnai atrodančio dumblyno slepia, vėjas savo galią kitais keliais nukreipia.

Prabėgo kone septyniasdešimt metų. Ežero dugnas virto nepraeinama pelke. Nei koja žengsi, nei ratais įvažiuosi. Išaugo menkaverčiai krūmai, žemaūgiai, kreivi berželiai, kuproti alksniai. Kur nepažvelgsi, kur bežengsi – raistas. Niūrus, beviltiškas raistas. Gyvas priekaištas pakėlusiems ranką prieš gamtą. Kaip ir dera, prisiveisė gyvačių, žalčių ir kitokios nemielos gyvasties. Šernų tuntai valkiojasi, į daržus prasimaitinti lenda, o mylėtis ir ilsėtis atgal į raistą grįžta. Viena kita stirna, elnias prašuoliuoja, bet ilgam neužsibūna. Naktimis vilkai staugia, neviltį ir nerimą šaukia. Dievo ir žmogaus užmirštas kampelis, taip ir nepakilęs naujam, šviesiam gyvenimui. Pakrančių žmonės vienas po kito paliko sodybas, išsikėlė giedresnių vietų ieškoti. Vos vienas kitas teliko.

Undinėlė Viltė, netekusi vandens plotų, maudynių saulės spinduliuose, suseno, nusilpo. Tūno susitraukusi likusioje vienoje kitoje duobelėje ir savo liūdną dalią aprauda. Oda susiraukšlėjo, akys nublanko, anksčiau vėjyje skraidę aukso plaukai sausa viksva virto. Nebežarsto saulės karoliukų, nebedžiugina žmonių širdies. Nauja žmonių karta, išaugusi be ežero, raisto pašonėje, tapo piktesnė, godesnė. Nemoka gamta grožėtis, vienas kitam ranką ištiesti, meilę, šilumą dovanoti.

Piktasis Raganius ilgai trynė rankas ir svajojo apie kviečių jūrą bei kapšus pinigų. Bėgant metams sva-

jonė blėso. Ežero dugnas nedžiūvo, raistu virto. Viltis užgeso lyg miražas dykumoj. Iš nevilties ir pykčio pakratė Raganius kojas taip auksinių kviečių jūros ir nepamatęs. Sako, jog net nemirtingieji, pakėlę ranką prieš Motiną Gamtą, tampa mirtingais ir keliauja pragaran.

Raganiaus ainiai seniai į Avilčių ežerą beviltiškai ranka numojo. Žmones ir raistą paliko. Pasitraukė prie kitų ežerų, puošnias vilas ir pilaites pasistatė. Nuo paprastų žmonių spygliuotom vielom ir grasinančiais įspėjimais atsitvėrė...

2018 m.

VERPETO KALNAS

Ramią, be menkiausio vėjelio pavasario dieną užlipk ant Verpeto kalno. Žvilgsnis nuklys į beribes tolumas. Kiek akys užmato – nedideli miškų lopai, miestelio marga drobė, vienišos snaudžiančios sodybos ir spindintys saulėje, į dangų šaunantys du smailūs baltos mūrinės bažnyčios, pasilypėjusios ant kalno, bokštai. Apačioje, slėnyje, raitosi Virintos kaspinas. Po kojomis – kilimas: geltonų pienių, užklojusių kalną ir artimiausias pievas, prapuolantis upės vagoje. Vėjas, čia visada vėjas. Ramiausią dieną, kai danguje jokio debesėlio, ant kalno pajunti jo dvelksmą. Jei menkutis baltas dangaus kamuolėlis paslapčia užklysta, Verpeto kalno vėjas, lyg rūpestingas šeimininkas, bemat šalin nugena. Gaivus, glostantis. Sako, jog tai laisvės vėjas.

Seniai, oi seniai tai buvo. Gyvų tų garbingų laikų liudininkų kaulai jau seniai sudūlėjo. Tik pilkapiai, legendos ir padavimai mena tuos amžius, kai Aukštaitiją mėgo trypti, niokoti kaimynai iš Rytų, švedų plėšikaujančios gaujos ar Livonijos kalavijuočiai.

Eilinį kartą nelaimės gandas pasklido po kraštą. Užkariautojų ordos degina, plėšia, žudo aukštaičius. Kur eina, palieka tik pelenus, kraujo klanus, ašarų marias. Smulkieji kunigaikščiai, išgirdę apie įsibrovėlius, suskubo užsidaryti savose pilyse, galąsti kardus, aštrinti ietis, drožti smailias vilyčias, ruoštis apgulai ir tikėtis Dievo pagalbos. Tik kunigaikštis Tautragis mąstė kitaip. Pasiuntė kaimynams kvietimus jungtis bendrai kovai. Ragino nelaukti nuolankiai pilaitėse likimo išbandymo, o telkti kariuomenę ir eiti priešo pasitikti. Neleisti įsisiautėti, užkirsti kelią į šalies gilumą. Pats pirmas su savo būriu patraukė pasitikti priešo. Pilyje paliko tik nedidelę įgulą.

Netrukus sutiko įsibrovėlius. Apdairaus būta kunigaikščio. Nepuolė aklai lyg nuogas į dilgėles. Pasislėpė miške ir pasiuntė žvalgus surinkti žinias apie priešininko kariaunos dydį, ginkluotę, išsidėstymą. Žvalgai atnešė labai nemalonių žinių – priešas bent tris kartus skaičiumi viršija kunigaikščio pajėgas, o ginkluote – net keliolika kartų. Suprato, kad atvirame mūšyje kautis tolygu savižudybei. Kiek palaukė kviestųjų kaimynų. Nesulaukęs gerokai nuliūdo. Bet nusprendė su mobiliu savo būriu pradėti slaptą kenkėjišką karą. Ėmė puldinėti naktines stovyklas: užpuola, padaro nuostolių ir skubiai dingsta nežinoma kryptimi. Tai atsilikusią gurguolę sunaikina, tai žirgų pašarus padega. Kartą įsiviliojo nemažą raitininkų būrį Peklon ir paliko mauruose kapstytis. Ten jie ir galą gavo. Kitą kartą vidury miško būrį priešų užtiko. Aptalžė ir dingo. Kai netikėtai užklupti priešai atsikvošėjo, kovai pasiruošė, lietuvių ir pėdos atšalusios.

Tačiau negali visada sektis. Karas kaip svarstyklės. Priešo vadai suprato, jog lietuviai vengia atviro mūšio. Pavyko jiems užtikti Tautragio būrio pėdsakus. Didelėmis pajėgomis ėmė vytis. Kunigaikščiui beliko skubiai trauktis. Pavijo. Susirėmė prie Virintos. Virė, kunkuliavo, maišėsi upės vanduo su žuvusiųjų ir sužeistųjų krauju. Gal Virinta ir vardą čia gavo? Neatsilaikė lietuvių būrys. Atkakliai priešinosi, bet kur kas skaitlingesnės priešo pajėgos ėmė viršų, retėjo lietuvių gretos. Kunigaikštis su paskutiniais gyvais kariais spėjo atsitraukti ant Verpeto kalno. Pasiruošė paskutinei lemiamai kovai: nusišluostė kraują ir prakaitą, pasitvarkė saidokus, suskaičiavo smailias vilyčias, kvapą atgavo.

O priešas artyn slenka, į kalną kopia, supa. Suprato kunigaikštis ir jo kariai, kad atėjo paskutinioji, bet gyvi pasiduoti neketino. Ne tam laisvi gimė, ne tam laisvi gyveno, kad mirtų pavergti. Žinojo – atėjūnai

nepasigailės: arba vietoje nužudys, arba nelaisvėn išsivarys. Geriau jau laisvam mirti. Priartėjo priešai, užvirė kova. Krito ir užpuolikai, ir laisvės gynėjai.

Kunigaikščio būryje buvo jaunas žynys. Ne tiek kardu mosavo, kiek kitiems ryžtą žadino, kovos dvasią kėlė. Mato žynys – išsigelbėjimo žemėje nebus. Nebent dievai padėtų. Atsistojo visu ūgiu, iškėlė į dangų rankas ir sušuko:

– O, Visagalis Perkūne! Visą gyvenimą tave garbinom, aukas tau nešėm. Nepalik ištikimų savo tarnų sunkią valandą, tavo pagalbos meldžiam.

Tyli Perkūnas, negirdi ir kiti dievai žynio maldos, pagalbos šauksmo. O lietuvių gretos retėja, jėgos senka. Vienas po kito krenta gynėjai. Mirdami su savimi ir priešų pasiima, bet žuvusius grobikus pakeičia į kalną kopiantys vis nauji tuntai. Nedaug lietuvių, vos kelios dešimtys beliko. Nepasiduoda, kaunasi. Dar kartą jaunasis žynys pakėlė rankas, dar garsiau pasiuntė savo prašymą dievui:

– Ko tyli, ko lauki, Žemės ir Visatos valdove, gelbėk savo vaikus, kurie miršta su tavo vardu lūpose. Neleisk pražūti paskutiniams laisvės gynėjams.

Išgirdo žynio šauksmą Perkūnas. Suprato, jog atėjo jo valanda pasitarnauti žmonėms, karštai jo galybę garbinantiems. Sugriaudėjo galingu balsu aukštybėse, prasivėrė Verpeto kalnas:

– Eikite šen ir būsite išgelbėti. Kaip tarnavote man, taip ir toliau tarnausite.

Nustebo likę gyvi lietuviai, bet ne metas ilgai tūpčioti. Vienas po kito žengė į prasivėrusią angą apstulbusio priešo akyse ir pranyko požeminėse erdvėse. Vos paskutinis gyvas likęs karys dingo angoje, kalnas užsivėrė. Sužeistieji, nepajėgę pakilti, virto akmenimis.

Priešai sustojo lyg įbesti. Galingas, iš dangaus aukštybių nugriaudėjęs Perkūno balsas, atsivėrusi kalne anga, suakmenėję sužeistųjų kūnai, paslaptingas lietuvių dingimas jiems galutinai sumaišė protą, atėmė narsą. Nusviro rankos, baimė sukaustė kūnus. Akimirką dvejoję, atsuko užsivėrusiam kalno plyšiui nugaras, paniškai leidosi bėgti nuo kalno. Paklaikusiomis akimis, nesidairydami, šaukdami ne savais balsais, trypdami lipančiuosius į kalną. Gyvų kūnų kamuoliai ėmė ristis pakalnėn, lydimi laukinio klyksmo, sužeistųjų aimanų, priešmirtinės agonijos.

Daug priešų žuvo kaudamiesi su lietuviais. Ne mažiau jų palydėjo galvas išgąstingai bėgdami nuo kalno, negailestingai trypdami, mindžiodami savo draugus. Kai įsibrovėlių vadai po ilgai trukusio sąmyšio sugebėjo sutvarkyti pakrikusią armiją, pasirodė, kad nuostoliai labai dideli. Brautis pirmyn į šalies gilumą pavojinga ir pragaištinga. Pasitarę, didžiai gailėdamiesi, koneveikdami šalį, kurioje už laisvę kovoja ne tik žmonės, bet ir jų dievai bei kalnai, liūdni ir palūžę pasuko atgal. Ne visiems pavyko peržengti gimtųjų namų slenkstį. Daugelis palydėjo galvas pakeliui, nedideliems lietuvių būriams puldinėjant grįžtančiuosius.

Bėgo šimtmečiai. Ne kartą lietuviams teko kovoti dėl laisvės. Visada reikėjo aukų, bet niekada laisvės troškimas nebuvo pamirštas ar sutryptas atėjūno batų...

Apylinkės žmonės greitai pajuto, kad Verpeto kalnas slepia savyje paslaptingą jėgą. Visada gaivus, glamonėjantis vėjas sutvarko, surikiuoja mintis, prapučia galvą. Atsistoji ant kalno, ranka palieti gulintį akmenį ir jauti plūstančią energiją. Stipriau sukunkuliuoja kraujas, pranyksta negalia ir ligos. Sustiprėja meilė gyvenimui, ryžtas kasdieniams darbams ir neeiliniams žygiams. Tai kalno viduje pranykusių karžygių energija ir galia persiduoda gyviesiems, žadina laisvės troškimą ir meilę Tėvynei.

2018 m.

GABIJOS PYKTIS

Kalnai kalneliai, saulėje besimaudančių retų rugelių, rausvų grikių laukai. Miškai, miškeliai: linksmi, žaismingi šilai, tamsios, snaudžiančios sengirės. Dalgiu šienaujami grybų kvartalai, raudoni bruknių festivaliai. Ežerai, upės ir upeliai, piliakal-

niai. Ir dainos: liūdnos, melodingos, už širdies stveriančios. Tai – Dzūkija.

Labai senais laikais, kurių nuo aukščiausio kalno nesimato, netoli Leipalingio stovėjo bajoro pilis. Medinė, kaip ir daugelis tais laikais, su keliais kuorais, tvirtų rąstų. Pilies šeimininkas bajoras Piektys čia gyveno su žmona Seira, dviem sūnumis pametukais ir jaunėle dukra Bilsinyčia. Keistas, savotiškas buvo šeimos galva. Užsispyręs lyg turkmėno asilas, tarsi ne dzūkas, o žemaitis būtų. Ką sumanęs, net paties kvailiausio, neatsisakys, nesiduos perkalbamas. Nė pats nežino, iš kokios peklos ištraukė sūnums vardus – Juodajis Bilsas ir Baltajis Bilsas. Žmona, giminės ilgai atkalbinėjo – argi nėra normalių gražių lietuviškų vardų? Bet tas – nė už ką, taip sumanė, nors ir žemė prasivertų. Piktumu, žiaurumu garsėjo Piektys. Savanaudis iki kaulų smegenų. Greičiau titnagas suminkštės, bet ne jo širdis. Kaimynui grūdo nepaskolins, ubagui kapeikos neišmes, kas sava – dantimis išplėš, ne vietoj padėtą ar rastą daiktą be sąžinės skrupulų priglaus džiaugsmu netverdamas. Į tėvą nusidavė ir abu sūnūs. Geros, švelnios motinos neklausė, atvirai tyčiojosi. Nuolat tarpusavy riejosi, pešėsi, vis ko nors nepasidalijo. Tėvas, matydamas vaikų rietenas ir peštynes, laimingas šypsojosi į ūsą: „Tai bent šaunūs vaikai auga, bus geri kariai.“ Jaunėlė dukrelė šeimoj buvo tarsi virvelė. Prie visų atvira širdim, prie kiekvieno švytinčiom vaikiškai naiviom akim, tyriausiais jausmais. Troško visus sutaikyti, suvienyti. Skleidė gerąją šeimos dvasią, taiką ir meilę. Deja, amžinai kibirkščiuojančioj, nuolat besipykstančioj, be pagarbos vienas kitam bajoro šeimoje jos pastangos liko bevaisės. Broliams, tėvui kėlė juoką, motinai – karčias gailesčio ašaras.

Gobšus, žiaurus bajoras Piektys sumanė svetimu geru pralobti, vienodas rūškanas dienas karo žygiu pasmaginti, svetimoj žemėj pamandravoti. Surinko pavaldinius, dar kiek svetimų peštukų pašaukė, apginklavo ir patraukė į Gudų žemes. Priekyje bajoras Piektys, šalia – karingai nusiteikę, karo žygių ir pergalės šlovės ištroškę sūnūs ant bėrų žirgų. Ne kraują, ne žmonių ašaras, degančių kaimų liepsnas matė broliai, o saujom žarstomą atimtą auksą, tuntus belaisvių, dirbsiančių tėvo laukuose, dailių, iš Gudų krašto parsigabentų mergelių mylinčias akis ir baltas jų krūtis. Smagūs, išdidžiai tramdydami žirgus, patraukė svetimosna žemėsna plėšikautų. Bajoras, jo sūneliai ir pakalikų gauja. Palydėjo ašarom plūstančios moterys – Seira ir Bilsinyčia. Daug nuoskaudų iš mylimiausiųjų patyrė, bet atsisveikinimo ašaros ritosi skruostais nuoširdžios ir tikros. Kas žino, kaip tolimose žemėse seksis, kas laukia plėšikauti pasišovusiųjų.

Gal porą mėnesių jokios žinelės nė paukštelis neparnešė iš išvykusiųjų. Akis pražiūrėjo, ašaros išdžiūvo, tik nerimas ir bloga nuojauta spaudė motinos ir dukros širdis.

Žygio pradžioje sėkmė lydėjo bajoro kariauną. Netikėtai užpuolę artimiausius kaimus, nesulaukė jokio pasipriešinimo. Apiplėšė, sudegino namus, pelenais paleido javų laukus, žudė, prievartavo taikius gyventojus. Slinko vis tolyn, smurtaudami skverbėsi į šalies gilumą. Stebėtis ėmė, kai kaimus užtikdavo tuščius, be gyvybės, skubiai žmonių ir galvijų paliktus. Pirmųjų pergalių apakinti nesusimąstė, nė galvot nenorėjo, ką vietiniai daro, ką grobikams rengia. Plėšė, žudė, grobė ir lėbavo. Atėjo diena, kai kariaunai ėmė trūkti maisto, arkliams pašaro, o plėšti tuščius kaimus nebeliko prasmės. Kažkas smilktelėjo bajoro ir jo sūnų galvose – ne prieš gera. Tačiau šaukštai po pietų. Į miškus pasitraukę gudai sulaukė savo valdovų pagalbos ir kaip sniego lavina užgriuvo įsibrovėlius. Žiaurus, kraujo upėmis pasruvęs užvirė mūšis. Nė viena pusė priešininkų nesigailėjo, belaisvių neėmė, sužeistuosius vietoj pribaigdavo. Įsibrovėliams taip iškaršė kailį, jog beliko pabrukti uodegą ir sprukti, kiek kojos neša.

Žuvo mūšyje bajoras Piektys. Kardais sukapotas, valstietiškom šakėm perdurtas, liko svetimoj žemėj gulėti. Artimųjų neapraudotas, nepašarvotas, lyg šuo galą gavo. Abu sūnūs sužeisti, netekę garbės ir prisiplėšto turto, šiaip ne taip iš svetimos žemės į namus parsikapstė. Ėmė kare patirtas žaizdas laižytis. Seira ir Bilsinyčia verkė netekusios vyro ir tėvo, bet džiaugėsi bent sūnus ir brolius gyvus išvydusios.

Atrodytų, skaudi tėvo netektis, žaizdos, karo žygio nesėkmė, žiaurumo puota, priešų ir savųjų kraujas turėjo tapti rimta gyvenimo pamoka broliams. Kur tau... Išsigydę žaizdas, pakilę iš patalo, puolė gyvenimą su nauja pasiutusia energija, nevaldomu pykčiu, juoda kaip naktis neapykanta. Ėmė tarpusavy rietis dėl palikimo, įpėdinystės. Nepaisydami nusistovėjusių tradicijų, gyvenimo normų, kiekvienas troško vadovauti, tėvo paliktą turtą po savim paglemžti. Broliška

meilė, padorumas liko anapus slenksčio.

Motina Seira pabandė tarti savo žodį. Sūnūs jo neišgirdo, tiesiog nepanoro klausytis. Žodis „motina“ jiems reiškė tą patį, kas lauko akmuo ar pušies šaka. Lyg pakvaišę, įsiutę puolė vargšę moteriškę. Ėmė ėsti kiekvieną dieną, priekaištauti, kad veltui jų duoną valganti, vieno ar kito pusę palaikanti. Nei vienas, nei kitas nesibodėjo ranką prieš motiną pakelti. Kančia virto Seiros gyvenimas: vyro nebeliko, sūnūs dėl valdžios ir turto apako, žmogaus vardo neverti liko. Nei ašaros, nei švelnūs žodžiai jų sudiržusių širdžių pramušti ar suminkštinti nepajėgė. Tik dukrelė Bilsinyčia liko vienintelė paguoda, širdies atgaiva. Mergaitė kaip ir anksčiau bandė susieti, surišti subyrėjusią šeimą, pasodinti prie bendro židinio. Veltui. Brolių pykčiui, įniršiui, gobšumui jos nuolankumas kėlė juoką, žadino patyčias. Daug ašarų išliejo Seira, ne mažiau ir Bilsinyčia.

Vieną gražią dieną Seira įsitikinusi, kad sūnus galutinai prarado, kad šeima subyrėjo, paliko savuosius namus. Rado prieglobstį vienišoj apleistoje trobelėje, miško gilumoje. Apsigyveno, liūdesy ir ašarose skandino beprasmes dienas. Likę vieni broliai visai nebesivaldė: kasdien mušėsi, liejo tulžį vienas ant kito ir ant aplinkinių, net kardais kapojosi. Pilis ir apylinkė tikru pragaru virto, dievo užmirštu kampeliu...

Ilgai bajoro šeimos griūtį stebėjo deivė Gabija – šeimos židinio saugotoja. Seniai, oi seniai matė ir piktinosi nuolatiniais kivirčais, pagarbos vienas kitam stoka. Dantimis griežė, kai sūnūs prieš motiną ne tik balsą, bet ir ranką pakėlė. Nuo seno lietuvių šeimoj motina yra šventa lyg kasdieninė duona, lyg tyro vandens lašas. Gyvenimo pamatas ir stiprybė. Kur matyta – prieš motiną ranką pakelti. Nei dievai, nei žmonės šito suprasti nenori, šitos nuodėmės atleisti negali. Kai Seira, savų vaikų ujama, paliko namus, Gabija neištvėrė. Apsilankė pas dievų dievą Perkūną, išklojo viską, paprašė jo išmintingo patarimo. Pasibaisėjo Perkūnas išgirdęs apie brolių siautėjimą. Ilgai Gabijos klausėsi, galų gale tarė savo valdovo žodį:

– Reikia tam siautėjimui padaryti galą. Tu, Gabija, mano paskirta šeimos židinį saugoti, tad leidžiu tau spręsti šios šeimos likimą. Gerbiu tave ir pasitikiu – daryk, kaip manai esant teisinga.

Gavusi Perkūno palaiminimą ir laisvas rankas, deivė ilgai negaišo. Ji pavertė brolius ežerais, banguojančiais vienas šalia kito, paliko tuos pačius vardus – Juodajis Bilsas ir Baltajis Bilsas. Gilūs, tamsūs, kad turėtų kur savo pyktį slėpti. Ne itin žuvingi, nes turtus nelemtame žygyje ir tarpusavio vaiduose iššvaistė. Seirą pavertė gražia, bet liūdna upe. Lėtai vingiuoja tarp Dzūkijos miškų, tarsi šeimos skaudžią dalią apraudodama. Vis atokiau, vis toliau nuo pikčiurnų, peštukų, gobšuolių sūnų.

O Bilsinyčia virto linksmu smagiu upeliu. Raitosi, striksi, šokinėja Šilainės mišku. Sakytum, nori pas motiną lėkti, bet apsigalvoja ir pas brolius pasuka, pabando vieną su kitu sutaikyti, krūvon sujungti. Nepasiseka, lieka jie kiekvienas su savo pykčiu, gobšumu. Tad nuskuba Bilsinyčia mylimam seneliui Nemunui pasiguosti, jo glėbyje pražuvusią šeimą apraudoti, pagodoti.

2019 m.