Taurosta Nr. 2 (16) 2022 m.

I. DATOS IR ŽMONĖS

Vasara Jonavoje – kupina įspūdžių ir emocijų 3 Jurgita Serapinė

Apie (ne)išmatuojamas vasaras 11 Kristina Jaskūnienė

II. JUBILIEJAI

Juozui Arlauskui – 100 Panoterių šviesuolis 15 Audronė Kisielytė-Gruodienė

Vidmantui Jankauskui – 60 Ko nenusinešė laikas 22

Justinui Vareikiui – 150 Tautos sūnus 31 Vytautas Venckūnas Ričardui Adamoniui (1932–2014) – 90 Žmogus, prie kurio nelipo etiketės 38 Marius Glinskas

Lietuvos krepšiniui – 100 Pirmųjų Europos krepšinio čempionatų laimėtojas –kraštietis Zenonas Puzinauskas 44 Algimantas Kšivickas

2022-ieji – Jaunimo metai Kuo gyvena Jonavos jaunimas 48 Simona Gavelytė

III. TĖVIŠKĖS PRISIMINIMAI Rožlaukio godos 52 Ramunė Rugienė (Survilaitė)

IV. SUSITIKIMAI SU ĮDOMIAIS ŽMONĖMIS Kiekvienas veiksmas, atliktas su meile, perauga į amžinybę 64 Rimantė Tarasevičienė

V. POEZIJOS KLUBO „ŠALTINIS“ SVETAINĖ Rimo (ne)paieškos ir poezijos pulsavimai Jonavoje 70 Kristina Jaskūnienė

VI. IŠTAKOS, ISTORIJOS, PRISIMINIMAI Skarulių Šv. Onos bažnyčios 74 1716 m. inventorius (aprašymas) Mindaugas Strockis, Andriejus Ancuta

Prisimenant Kulvos Švč. Mergelės Marijos statytoją kun. J. Razmantą Dievui, Tėvynei ir žmonėms 81 Vita Radionovienė

Per lietų link Lietavos, II dalis 87 Dr. Ramūnas Čičelis

VII. KŪRYBINĖ MOZAIKA Mėnulio nuotaka 91 Vytautas Ilonis

Kelias namo 98 Zigmantas Michnevičius VIII. KRONIKA Sveikinimas. Mokytojai Felicijai Žentelienei – 90 100 Bajoriška brydė lietuviškoje Šveicarijoje 101 Irena Nagulevičienė

Įteikta kasmetinė respublikinė 109 Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija Simona Gavelytė

Įteikta kasmetinė Prano Dovalgos literatūrinė premija 112 Atminties erdvė 114

Išsaugotas istorinio Jonavos geležinkelio 115 tilto konstrukcijos fragmentas Simboliškai pažymėta „Rail Baltica“ tilto 116 per Nerį statybos pradžia

In memoriam: Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė 117

In memoriam: Jonas Klemensas Sungaila 120 In memoriam: Vincentas Pranevičius 120

IX. NAUJAUSI LEIDINIAI Naujausi leidiniai apie Jonavos kraštą ir 121 žmones. Kraštiečių kūryba

X. JONAVOS RAJONO JUBILIEJINĖS IR 123 ŽYMIOS DATOS 2023 METAIS

1-ame viršelyje – Justinas Vareikis (1872–1956) – knygnešys, Lietuvos šaulių sąjungos steigėjas Jonavos valsčiuje, pirmasis būrio vadas. Piešinys iš nuotraukos. Autorius nežinomas. 4-ame viršelyje – Saulės užtemimas 2022 m. spalio 25 d. Nuotr. Unsplash

LEIDĖJA – Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka REDAKCINĖ KOLEGIJA – Vytautas Venckūnas – redaktorius, Irena Nagulevičienė, Rimantė Tarasevičienė, Gintarė Vaiciekavičiūtė, Jurgita Serapinė, Marius Glinskas KALBOS REDAKTORĖ – Rita Masiliūnienė ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava,

tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt

MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Gedimino g. 16-1, LT-56128 Kaišiadorys TIRAŽAS – 500 egz. | ISSN 2424-4317

LEIDINĮ GALIMA ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS SKAITYKLOJE

INFORMACINIAI RĖMĖJAI RĖMĖJAI

VASARA JONAVOJE –KUPINA ĮSPŪDŽIŲ

IR EMOCIJŲ

Jurgita SERAPINĖ, Jonavos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

„Miestas be žmonių – tik pastatai, žmonės be kultūros – tik padarai“, – tai mintis, nuskambėjusi „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymo renginyje.

Miestas yra gyvas organizmas, kurio svarbiausi organai – čia įprastą gyvenimą gyvenantys, mylintys, dirbantys, auginantys vaikus, liūdintys, svajojantys, planuojantys laisvalaikį ir šventes žmonės. Neatsiejama miestelėnų laisvalaikio dalis yra ir miesto renginiai. Vieni jų surenka tūkstančius žmonių, kituose apsilanko mažesnis bendruomenės narių ratas, bet, be abejonės, visos šios šventės formuoja miesto veidą.

Daugelis Lietuvos gyventojų paklausti, ką žino apie Jonavą, pirmiausiai įvardytų Jonines. Etnokultūros gerbėjai tikriausiai paminė-

tų respublikinę sutartinių šventę „Sutarysma“, o miestelėnai – kalėdinius renginius, Rudens šventę, koncertus, spektaklius, parodas. Vadinasi, renginiai sudaro galimybes kiekvienam pasijusti miesto dalimi, taip pat tai yra būdas keisti bei formuoti čia gyvenančių ir dirbančių žmonių mąstyseną ir miesto bruožus.

Baigėsi vasara, o su ja ir kasmet didesnį pagreitį įgaunantis festivalis „Vasara Jonavoje 2022“. Šiųmetinė festivalio programa buvo kupina įspūdžių ir emocijų, kurios žadino ne tik miesto gyventojų smalsumą, bet ir norą dalyvauti renginiuose. Festivalio, prasidėjusio gegužės mėnesį, paskutinieji akordai nuskambėjo rugpjūčio 31 dieną. Suorganizuota 11 renginių, kurių programoje nuskambėjo 37 koncertai, suorganizuotos 2 prekybos mugės, 23 edukaciniai užsiėmimai ir kt. veiklos.

MAŽOJI DAINŲ ŠVENTĖ „ČIA MES LAIMINGI“

Gegužės 25–31 d. į Jonavą vėl grįžo jau tradiciniu tapęs tarptautinis chorinės muzikos ir liaudies šokių festivalis „Čia mes laimingi“. Jau dvyliktą kartą vykęs renginys sukvietė daugiau nei 400 dalyvių: 16 chorų ir liaudies šokių kolektyvų iš Jonavos, Kėdainių, Vilkaviškio, Raudondvario, Samylų, Kaišiadorių, Palangos, Naujosios Vilnios, Panevėžio ir kt. miestų bei miestelių. Žiūrovams savo šalies muzikinę įvairovę atskleidė Estijos „Jogevos“ kamerinis choras bei Sakartvelo respublikos Zugdidi savivaldybės folkloro ansamblis „Odoia“. Festivalio koncertai vyko Ukmergėje, Birštone, Ramučiuose, Jonavoje, Panoteryse ir Kulvoje. Joninių slėnyje įvyko baigiamasis koncertas „Čia mes laimingi“, kuriame nuskambėjo jungtiniai kūriniai chorams bei jungtiniai šokiai, atliekami vyresniųjų ir senjorų šokių grupių. Tris dainas chorai atliko akompanuojant profesionalams: gitaristui, kompozitoriui Aleksandrui Duniui, perkusininkui Arkadijui Gotesmanui ir solistei Skaidrai Jančaitei. Chorams akompanavo ir Panevėžio muzikinio teatro pučiamųjų orkestras „Garsas“. Organizuodamas šį tarptautinį renginį, Jonavos kultūros centras siekia ne tik populiarinti chorinę muziką ir liaudies šokius, bet ir užtikrinti nenuginčijama tradicija tapusios Lietuvos dainų šventės, UNESCO pripažintos žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, tradicijų tęstinumą.

ŠVENTĖJE PAGERINTAS LIETUVOS REKORDAS

Birželio 23 d. nuo pusiaudienio miesto gyventojų akį traukė neįprastas reginys – Jonavos gatvėmis kabrioletu važinėjosi ąžuolų vainiku pasipuošęs Jonų respublikos prezidentas Jonas Sirvydis. Pasveikinęs jonaviečius su gražiausia metų švente, Joninių slėnyje iškėlęs vėliavą, prezidentas paskelbė, kad Jonava tampa vienadiene Jonų respublika.

Įvairių linksmybių šventėje tikrai netrūko: Jono kieme svečiai galėjo ant laužo išsikepti duonelės, susirišti dekoratyvinį javų pėdą, nusipinti žolynų vainiką, pasimokyti drožti, velti ar kepti šakotį. Jonai ir Janinos, kaip ir kasmet, buvo kviečiami užsiregistruoti Jonų knygoje. Šiais metais registras pasipildė net 15 naujų Jonų respublikos piliečių pavardžių. Žiūrovų dėmesį traukė Jono kiemo centre stovinti, stebuklingais žolynais papuošta įspūdingo dydžio Kupolė. Jonui su Joniene ją išmatavus paaiškėjo, kad Kupolė siekia net 5 m 32 cm. Ir tai yra naujas Lietuvos rekordas. Didžiojoje scenoje jonaviečius ir miesto svečius linksmino puikiai žinomi televizijos ir radijo laidų vedėjai: geros nuotaikos nestokojantys Ignas Krupavičius ir Zita Kelmickaitė. Muzikinėje programoje dalyvavo jonaviečių grupė „Aisva“, folkloro grupė „Atalyja“, atlikėjai Jurga Šeduikytė bei Vaidas Baumila.

Visgi Joninės nebūtų Joninės be visų laukiamos vasarvidžio misterijos „Kaip Jonas paparčio žiedo ieškojo“, kurioje į harmoningą dermę susiliejo baltiškos tradicijos, tautosaka ir modernūs sprendimai. Įspūdingą reginį papildė profesionalių fakyrų komanda, galingi lazeriai, pirotechnika, šviesų žaismas bei projekcijos ant vandens ekrano. Didžiausią miesto šventę užbaigė specialiai Joninėms kurtas spalvingų fontanų šou iš Latvijos.

RESPUBLIKINĖ SUTARTINIŲ

ŠVENTĖ „SUTARYSMA“

„Sutarysma“ – tęstinis Lietuvos kultūros tarybos finansuojamas ir Jonavos kultūros centro vykdomas projektas.

2022 m. projektas buvo vykdomas pusę metų. Jo metu sutartinių mokytoja L. Liaudanskaitė supažindino jonaviečius su seniausiu mūsų tautos folkloro žanru – sutartinėmis, įtrauktomis į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Užsiėmimuose buvo mokomasi dainuojamųjų ir šokamųjų sutartinių. Baigiamuoju projekto renginiu tapo respublikinė sutartinių šventė „Sutarysma“, kuri tradiciškai vyko ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio. Programą pradėjo Lauritos Peleniūtės aplink aukurą vedamas sutartinių ratas, kuriame kiekvienas pajuto magišką sutartinių dainavimo poveikį. Iškart po to įvyko apeigos pagal senovės baltų papročius, jas vedė Liuda Liaudanskaitė ir Kęstutis Račkaitis. Susirinkusieji senųjų dievų prašė, kad įžiebta ugnis ir per sutartines besiskleidžianti kultūra suvienytų mus į stiprią, gilias šaknis turinčią bendruomenę, kurios varomąja jėga taptų pagarba ir meilė, o ne susipriešinimas.

Koncertinėje dalyje pirmieji pasirodė šių metų projekto sutartinių ratų „Ratu ratujo“ dalyviai –susikūrusi sutartinių giedotojų grupelė. Juos keitė svečių sutartinių kolektyvai „Auštaras“, „Kleketukai“, „Gaudė“, „Ūtara“, o netikėtą nuotaikingą ir be galo spalvingą performansą „Linamynis“ pademonstravo sutartinių giedotojų grupė „Kadujo“ iš Kauno. Renginį užbaigė drąsiai įvairių tautų folklorą interpretuojanti ir eksperimentuojanti vilniečių merginų trijulė „Sen Svaja“.

MIESTO ŠVENTĖ „JONAVA, TU ESI NUOSTABI“

Pirmąją rugpjūčio savaitę Jonavoje vyko 272-ajam miesto gimtadieniui skirti renginiai. Rugpjūčio 1 d. Ramybės skvere skambėjo populiarioji muzika –koncertą „Jauna Jonava, nuostabi esi!“ miestelėnams dovanojo Jonavos kultūros centro vaikų popgrupė „Šuldu buldu“ ir solistė Deimantė Šimbaraitė. Pasirodymus vainikavo bendra daina „Aš čia gyvenu“, simboliškai įprasminanti laisvės svarbą ir gimtojo krašto grožį.

Antradienį miesto šventės scenoje savo kūryba dalijosi poezijos klubo „Šaltinis“ nariai, skambėjo dainuojamosios poezijos dainos.

Trečiadienio vakarą Ramybės skvere vyko džiazo muzikos koncertas „Improvizuojanti Jonava, nuostabi esi!“, kurį dovanojo Jonavos kultūros centro jaunimo ir suaugusiųjų džiazo grupė-studija „Jazzstudio“.

Ketvirtadienio vakarą Ramybės skvere šėliojo roko grupė „Titus“ ir projekto „Vėjai“ muzikantai, pakvietę į koncertą „Pašėlus Jonava, nuostabi esi!“

Penktadienio vakaras, pavadintas „Gimtas krašte, nuostabus esi“, buvo skirtas liaudiškai muzikai. Miesto šventės išvakarėse Jonavą su gimtadieniu sveikino rajono ir svečių folkloro kolektyvai. Ramybės skvere gausiai susirinkę žiūrovai kartu dainavo, šoko, išbandė senovinius žaidimus, vaišinosi namine gira, pasitiko dviračių žygio „Su gimtadieniu, Jonava“ dalyvius.

Šeštadienį, rugpjūčio 6 d., įvyko pagrindiniai miesto šventės renginiai ir didysis vakaro koncertas „Jonava, tu esi nuostabi“. Ramybės skvere nuo 11 val. šeimos rinkosi į pikniką su pilateso treniruotėmis, atiduotuvių kiemo rūšiavimo viktorina, spektakliu vaikams, piešimais ant veidukų, balionais, peliuko Mikio personažu, burbulų šou, loterija be pralaimėjimo, koncertais, greitosios medicinos pagalbos, gaisrinės, policijos parodomosios programomis, susitikimu su rašytoja Liudmila Petkevičiūte ir kitomis veiklomis.

Pavakarę pagrindinėmis Jonavos gatvėmis žygiavo ir miestą su gimtadieniu sveikino šventinė jonaviečių eisena, kurioje dalyvavo beveik 40 rajono įmonių, įstaigų ir organizacijų. Savaitės švenčių maratoną vainikavo koncertas Joninių slėnyje, kuriame pasirodė at-

likėjai Jurgis Brūzga, Samanta Tina, Kastytis Kerbedis ir grupė „8 kambarys“.

Koncertą papuošė į 25 metrų aukštį iškelta 7 m pločio ir 4 m ilgio Jonavos vėliava, tradiciškai buvo apdovanoti konkurso „Sukurta Jonavoje“ nugalėtojai. Artėjant vidurnakčiui Jonavos padangę nušvietė muzikinis lazerių ir šviesų reginys. Po jo visi norintieji linksminosi šventinėje diskotekoje.

Rugpjūčio 7 d., sekmadienį, Joninių slėnyje įvyko dar vienas muzikos vakaras: skambėjo violončelės garsai iš ateities. Koncerte „Atgimimas“ dalyvavo violončelininkas Justas Kulikauskas-Future Cello, vokalistė Gabrielė Senkevičiūtė ir muzikantai Aurimas Galvelis, Klementina Venciūtė.

Vasara baigėsi, pakvipo nostalgišku rudeniu. Renginiai iš Joninių slėnio, kitų miesto rekreacinių erdvių sugrįžta į Jonavos kultūros centro sales. Artėja pati nuostabiausia metų šventė – Kalėdos. Kiekvienas metų laikas turi savito žavesio ir yra laukiamas miesto gyventojų. Ir taip viskas aplinkui, ir viskas ratu...

APIE (NE)IŠMATUOJAMAS VASARAS

Vasaros smagumą galima matuoti įvairiais būdais: skaičiuojant saulėtas dienas, nukeliautus kilometrus, maudymosi jūroje ar ežere trukmę, gal net ilgiausio miegojimo ar niekoneveikimo rekordus... O štai Jonavos bibliotekose džiaugiamės į vasarotojų krepšius keliaujančiomis knygomis, daugybe renginių ir gausiais lankytojais. Skaitytojus, leidinius, renginius ir juose apsilankiusius žmones suskaičiuoti nesunku. Tuoj bibliotekininkai sės prie lentelių ir iki metų pabaigos statistiniai duomenys ramiai nuguls ataskaitų eilutėse. O štai neišmatuojami vasaros smagumai virsta mažais

stebuklais ir nedrąsiai į ausį pakuždėtomis paslaptimis, apie kurias netrukus papasakosime.

Jau šeštus metus Jonavos viešosios bibliotekos bendruomenė džiaugiasi veikiančia Knygų terasa. Čia kiekvieną vasaros trečiadienį vyko renginiai vaikams. Šiemet mažieji bibliotekos lankytojai skubėjo į Vasarotojų akademijos užsiėmimus. 13 smagių susitikimų, 800 apsilankiusių vaikų ir daugiau nei 200 suaugusiųjų įsitraukė į kūrybiškumą bei pažinimą skatinančias veiklas, didinančias susidomėjimą literatūra ir skaitymu. Mieste atostogaujantys vaikai mokėsi sveikai gyventi, plėtė pasaulėžiūrą, ugdė atsakomybę dalyvaudami edukaciniuose „Debesų ganyklų“ užsiėmimuose: „Aš – EKO karys“, „Šaukšto šmaukšto stalo akademija“, „Kvapų vaistinė“, „LDK pilys“, Mėgintuvėlio laboratorijos dirbtuvėlėse, taip pat stebėdami teatro „Avilys“ spektaklį „Ėduoniukas ir bakteriukas“ ir dalyvaudami interaktyvioje Jonavos visuomenės sveikatos biuro paskaitoje „Saugios ir sveikos atostogos“. Išlaisvinti kūrybiškumą, mokytis bendrauti ir visapusiškai augti skatino smagūs susitikimai ir įvairūs pasirodymai: VšĮ „Monoklis“ judesio spektaklis „Agus ir monstriukai“, klounų teatro studijos „Dulidu“ spektaklis „Kaip atsirado drugeliai“, susitikimas su „Keistuolių“ teatro aktoriumi ir režisieriumi Justu Terteliu, teatro „Lėlė“ spektaklis „Pelenė“, įkvepiantis pokalbis su rašytoja Igne Zarambaite apie knygos veikėją Simą ir jo kalaviją bei nuotaikinga interaktyvi juoko ir vitamino C gaminimo programa „Klouno LULU mokykla“, kurios metu atsisveikinome su nuostabia ir saulėta vasara.

Aktyviausi ir stropiausi lankytojai iš paskutinės vasaros renginių maratono šventės iškeliavo nešini Vasarotojų akademijos diplomais ir specialiais pri-

Kristina JASKŪNIENĖ, Jonavos viešosios bibliotekos kultūrinių veiklų organizatorė

Vaikų laisvalaikis Kulvos bibliotekoje. Lietuvių kalbos pamokos ukrainiečiams Jonavos viešojoje bibliotekoje.

Akimirka iš senjorų klubo „Polėkis“ susitikimų.

Vasara su keturkojais Rimkų bibliotekoje.

Jonavos viešojoje bibliotekoje vyksta draugijos „Aidas“ šachmatų turnyrai.

Skaitymai Šveicarijos bibliotekos kieme.

zais – mėlynaisiais bibliotekos bildukais, dar vasaros pradžioje apsigyvenusiais bibliotekos erdvėse. Dabar šie bildukai – bibliotekos simbolis, lydėsiantis vaikus jų draugystės su knyga kelyje ir nuolat priminsiantis, kad skaitymas – vienas smagiausių ir turiningiausių laiko leidimo būdų, kurį pasirinkti visada kviečia biblioteka.

Vasaros renginių gausa gali pasigirti ir Jonavos viešosios bibliotekos filialai. Čia vyksta garsiniai skaitymai, kūrybinės dirbtuvės, dienos stovyklos, kino seansai ir kitos veiklos, kurių dalyviai kartu su bibliotekininkais neretai peržengia bibliotekų ribas ir keliasi į mažų miestelių parkus, kiemus bei kitas viešąsias erdves. Štai Rimkų bibliotekoje klesti draugystė su keturkojais, uodeguotais, ūsuotais, plunksnuotais ir kitais smagiais gyvūnais, o už lango veši vaistažolių darželiai – ši vasara jiems buvo ypač palanki. Miesto bibliotekos ir filialų skaitytojai aktyviai dalyvavo šių metų magiškame skaitymo iššūkyje „Vasara su knyga“. Čia jie turėjo įveikti penkias užduotis, o prizų laimėtojai paaiškės jau netrukus.

Užusalių bibliotekoje susibūrė dėl švaresnio pasaulio ir ekologinių idėjų įgyvendinimo susirūpinę vaikai, Išoruose bibliotekininkė kartu su skaitytojais kaip niekada iš širdies traukė Lietuvos valstybės himną pažymint Valstybės dieną, o Kulvoje virė darbas kartu bendruomene rengiamoje vaikų vasaros stovykloje. „Dažnai paskui vaikus į biblioteką ateina ir tėveliai, kurie vėliau įsitraukia į suaugusiems skiriamas veiklas bei renginius“, – džiaugiasi Šveicarijos filialo vyriausioji bibliotekininkė Marytė Terebeizienė, apžvelgdama prabėgusios vasaros įspūdžius.

O mes prisimename paslaptį ir tuos neišmatuojamus stebuklais virstančius vasaros smagumus bibliotekoje. Prieš tai dar norisi pridurti, kad Jonavos viešojoje bibliotekoje vasaroja ne tik vaikai. Čia lietuvių kalbos mokosi ukrainiečiai, šachmatų turnyrus rengia šios sporto šakos entuziastai. Tai skrybėlėmis pasidabinę, tai nešini rankdarbiais, kryžiažodžiais ir prisiminimais į susitikimus skuba senjorų klubo „Polėkis“ nariai. Veikia parodos ir kraštui pažinti skirtos ekspozicijos, o skaitytojai verčia naujausio istorijos ir

Vasarotojų akademija Knygų terasoje.

kultūros metraščio „Taurosta“ puslapius. Žinoma, žydi ir Knygų terasos gėlynas, spalvinga saulėta skraiste mojuoja vasara.

Prabėga ji greitai. Bet palieka neišdildomų įspūdžių, virstančių ateities svajonėmis. „Kai užaugsiu, norėčiau būti bibliotekininke“, – tyliai pakuždėjo šešiametė Vasarotojų akademijos lankytoja, tarsi norėdama pasidalinti savo paslaptimi, kuri šiandien daugeliui gali nuskambėti ne visai įtikinamai. Bet tik ne Knygų terasoje. Čia bibliotekininkai – vaikų draugai ir bendraminčiai, virstantys įkvepiančiais mokytojais, piratais ar naujai atvykusia panele Raidele, kurią smagu pakalbinti, apkabinti ar net apdovanoti gėlės žiedu. Netgi ant jos kostiumo gali surasti savo vardo raidę!

Norisi tikėti, kad nors ne kiekvieno, tai bent dalies mažųjų lankytojų vaikystės prisiminimuose išliks va-

saros atostogos bibliotekoje, kur neišmatuojami įspūdžiai ir nesuskaičiuojamos šypsenos virto svajonėmis, meile knygai, draugams ir mus supančiam pasauliui.

Projektą „Vasarotojų akademija Knygų terasoje“ finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Jonavos rajono savivaldybė.

Vasarotojų akademijos užsiėmimų akimirkos.

PANOTERIŲ ŠVIESUOLIS

Juozas Arlauskas – pedagogas, prisiminimų knygos „Tik vieneri metai“, išleistos 1999 m. autorius. Mokytojas gimė 1922 m. liepos 9 d. Vidiškiuose (Ukmergės raj.), 1940 m. baigė Ukmergės gimnaziją, 1942 m. –Ukmergės mokytojų seminariją, 1942–1949 m. dirbo mokytoju pradinėse mokyklose (Degsnių, Valų, Vidiškių). 1949 m. kovo 25 d. buvo ištremtas į Sibirą, Irkutsko sritį. 1949–1952 m. dirbo Kačiugo 2-ojoje vidurinėje mokykloje, 1952 m. – Angos vidurinėje mokykloje vokiečių kalbos mokytoju. 1951–1956 m. studijavo Irkutsko pedagoginio instituto Svetimų kalbų instituto neakivaizdiniame skyriuje.

1956 m. su šeima grįžo į Lietuvą ir Švietimo ministerijai pateikė prašymą skirti į bet kurią Lietuvos vidurinę mokyklą vokiečių kalbos mokytoju. 1956–1961 m. dirbo Sintautų (Šakių raj.) vidurinėje, 1961–1963 m. Kernavės (Širvintų raj.) aštuonmetėje mokykloje. Nuo 1963 m. pradėjo dirbti Panoterių vidurinėje mokykloje vokiečių kalbos mokytoju. 1964 m. buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju toje pačioje mokykloje. 1964–1974 m. dirbo užmokyklinio ir popamokinio darbo organizatoriumi. Pablogėjus sveikatai, mokytojas liko dėstyti tik vokiečių kalbą ir vadovavo „Žinijos“ draugijai.

Audronė KISIELYTĖ-GRUODIENĖ, Panoterių krašto bendruomenės vadovė, Panoterių vidurinės mokyklos XII laidos abiturientė Kazimiero Arlausko nuotraukos

Mokytojas – tai žmogus, kuris išugdo dvi mintis ten, kur anksčiau buvo viena. Elbertas Hubbardas

Juozas Arlauskas. Panoteriai, 1963 m. J. Arlauskas gimtojoje sodyboje Vidiškiuose. Pirmoje eilėje iš kairės: Marija Žemaitienė – būsima Juozo uošvienė, tėvas Baltrus, motina Apolonija, Marija Pusvaškytė (Kapočienė) – pusseserės dukra. Antroje eilėje: J. Arlauskas, Birutė Žemaitytė – būsima žmona, Ona Butkienė – pusseserė. Vidiškiai, 1948 m. vasara.

Mokytojas J. Arlauskas yra daugelio publikacijų autorius, didelę darbo patirtį perdavęs jaunesniems kolegoms rajone ir respublikoje. Mokytojas apdovanotas Švietimo ministerijos garbės, padėkos raštais. 1968 m. mokytojui suteiktas Liaudies švietimo pirmūno vardas.

Apie dvidešimt metų mokytojas J. Arlauskas su žmona, mokytoja Birute, buvo etnografinio ansamblio „Vosilkėliai“ nariais.

PRISIMINIMAI

2022 m. liepos 9 d. Panoterių mokyklos mokytojui J. Arlauskui būtų sukakę 100 metų. Tačiau jau 15 metų jis yra išėjęs į Amžinybės tolius ir atgulė šalia tėvų Vidiškių (Ukmergės raj.) kapinaitėse.

Mokytojo vaikai – sūnus Kazimieras ir dukra Gražina su šeimomis sukvietė į susitikimą buvusius auklėtinius, gimines, Vidiškių miestelio ir Panoterių krašto bendruomenių atstovus prisiminti ir pagerbti mokytojo atminimą.

Mano pažintis su mokytoju prasidėjo 1965 m., pradėjus lankyti Panoterių vidurinės mokyklos penktąją klasę. Jo griežtumas, pareigingumas ir reiklumas mokant užsienio kalbos man, kaip vaikui, buvo labai svarbūs: „Juk mokytojas žino, jis moko...“ Užsienio kalbai mokytis per savaitę būdavo skirtos tik dvi pamokos, o reikalavimai – aukšti. Mokytojo mokymo metodika rėmėsi nuolatiniu kartojimu ir išmoktų dalykų praktiniu taikymu (tai vėliau ir pati naudojau). Per visus mokslo metus neteko matyti mokytojo pavargusio, be nuotaikos. Jis skubėdavo ir ragindavo mus būti aktyvius, gerai nusiteikusius. Vokiečių kalbos būrelyje susirinkdavo tie mokiniai, kuriems vokiečių kalba sekėsi, kuriuos pats mokytojas pakviesdavo į užsiėmimus. Nuo 1968-ųjų kiekvienais metais mokytojas paruošdavo po vieną mokinį stoti į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti vokiečių kalbą. Man taip pat sekėsi kalbos, labai norėjau tapti vokiečių kalbos mokytoja, bet mirus tėčiui pasikeitė planai.

Mums, mokiniams, nebuvo įdomi mokytojo praeitis, mes gyvenome šiandiena ir labai stengėmės dėl ateities – siekti mokslo vidurinėje mokykloje, o po to technikume ar aukštojoje mokykloje.

GYVENIMAS TOLI NUO TĖVYNĖS

Juozas

Kačiugino (Irkutsko sr.) 2-oji vidurinė mokykla, kurioje 1949 m. pradėjo dirbti J. Arlauskas.

Angos (Irkutsko sr.) vidurinė mokykla, kurią pastatė lietuvių tremtiniai 1956 m.

Grupė lietuvių tremtinių studentų prie Irkutsko valstybinio pedagoginio svetimų kalbų instituto, 1954 m. Pirmoje eilėje antras iš kairės – J. Arlauskas.

Tėvo Baltraus Arlausko kapas Zviozdočkos kapinėse, Kačiugo r. Irkutsko sr.

ir Birutė Arlauskai su sūneliu Kazimieru prie gyvenamojo namo. Dešinėje – šeimininkės sesuo Fania su motina Jevdokija Salošina, 1952 m.

Studijuodama Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute, be chemiko technologo diplomo, dar įgijau pedagoginę kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. 1978 m. pravėriau savo mokyklos duris, kur mane pasitiko visi mane mokę mokytojai. Buvo labai nedrąsu, neramu, kaip būsiu sutikta, ką kalbėsiu, kaip bendrausiu. Bet buvau priimta kaip sugrįžusi iš kelionės namo, į savo šeimą.

Mokytojas J. Arlauskas tapo tarsi mano pedagoginės praktikos kuratoriumi. Mokytojavimo pradžia buvo gana sunki, nes vieno dalyko pamokų neužteko darbo krūviui sudaryti, todėl teko dėstyti kelis dalykus ir netgi porą metų 5–6 klasių vaikus mokyti vokiečių kalbos. Čia vėl padėjo mano mokytojas, kuris lankė pamokas, konsultavo, ir man sekėsi gana gerai.

Tas gyvenimas – ašaros lašas, Horizonto brūkšnys tolumoj, Ar akmuo gilios užės dugne Ir neištarė niekas lig šiol.

Tai rieškučiom pasemtos žarijos, Ar akmuo gilios užės dugne, Tai lemtis, kurios nieks nesivijo, Tiktai ji pasivijo mane...

I. Nagulevičienė

Sakoma, kad pranašu savuose namuose nebūsi. Bet gyvenimas pasuko mano gyvenimą į gimtus namus, savąją mokyklą, suteikė dovaną bendrauti su pažįstamais žmonėmis. O kad galėčiau istorijai palikti savo krašto žmonių atsiminimų, pasakojimų, vietovardžių, nuotraukų, padėjo mano nenuoramos, keliautojos charakteris. Paskui save kviečiau važiuoti, eiti jaunus žmones, o jų buvo nemažai. Mane kaip žmogų, besidominantį etnokultūra, istorija, paveldu, formavo trys moterys: mano mama, krikšto mama ir auklėtoja J. Gečiauskienė. Kaip pedagogę, turinčią savo dalyko metodiką, ugdė mokytojo J. Arlausko pavyzdys. Rengti projektai, jų sklaida, dalijimasis pedagogine patirtimi rajone ir respublikoje kėlė mano kvalifikaciją, o įgytos naujos žinios, praktinė metodika padėjo tobulinti chemijos ir biologijos pamokas. Taip ir prabėgo 40 metų pedagoginio darbo...

Ėjo penkmečiai, dešimtmečiai, keitėsi mokyklos struktūra, pavadinimas. Pamažu mano senieji kole-

gos išėjo į užtarnautą poilsį. Dar po dešimties metų jau teko stovėti prie supilto kapo ir apmąstyti kelią, kuriame pėdsakus paliko mano mokytojai, buvę kolegos.

Apie mokytoją geriausiai kalba jo buvę mokiniai: Juozas Ratautas, X laidos abiturientas: „Prisimenu puikius mokyklos mokytojus A. ir V. Kilijonus, A. ir S. Bagdonus, B. ir J. Arlauskus, E. ir J. Kazanavičius. O į vokiečių kalbos mokytojo J. Arlausko pamokas eidavau net sirgdamas. Dėl jo pedagoginių, metodinių gebėjimų, bendražmogiškų savybių vokiečių kalba man tapo labai artima visam gyvenimui. Ją mokėdamas pamačiau daug pasaulio, susiradau gerų draugų užsienyje, padėjau spręsti kitų žmonių problemas. Nemokėdamas šios kalbos, nebūčiau buvęs pakylėtas karjeros laiptais, nebūčiau įgyvendinęs kai kurių darbinės veiklos dalykų.“

A. Šriaubinienė: „Geriausi, šilčiausi prisiminimai apie šį vokiečių kalbos mokytoją, didžiulė pagarba.“

L. Šimonienė: „Ačiū už puikius vokiečių kalbos įgūdžius. Šio mokytojo dėka pasirinkau pedagoginį darbą. Tai buvo kilnus, mylintis savo darbą Žmogus.“

A. Simonavičiūtė: „Geri prisiminimai, Mokytojas iš didžiosios raidės.“

I. Pusvaškienė: „Giminėje jis irgi buvo iškilus bei gerbiamas žmogus.“

V. Radžiūnienė: „Didžiulė pagarba.“

N. Jaskūnienė: „Didžiulė pagarba, geri prisiminimai.“

MIELAS KRAŠTAS – GERI ŽMONĖS

Visi keturbučio namo gyventojai. Panoteriai, 1967 m. Iš kairės: J. Arlauskas, K. Juška, Juškienė, D. Juškaitė, O. Lesmanavičiūtė, nežinoma, Gražina Arlauskaitė, Brenčiūtė, Aleksandravičiūtė, B. Arlauskienė.

Pavasario šventė Panoteriuose. Mokytojas J. Arlauskas – pirmas iš kairės.

Išleistuvės Panoterių vidurinėje mokykloje. Mokytojo J. Arlausko VII abiturientų laida, 1957 m.

Juozas ir Birutė Arlauskai, vilkintys tautiniais drabužiais, minint dramaturgo ir poeto Petro Vaičiūno gimtadienį Piliakalnių kaime.

Kai sugrįžta jaunos dienos. Rugsėjo 1-oji Panoterių mokykloje, 1982 m.

L. Veselkienė:

„Gana netrumpą laiką gerb. Juozas su žmona Birute dalyvavo Panoterių kultūros centro folkloro ansamblio „Vosilkėliai“ veikloje. Tai buvo nuostabūs, šviesūs žmonės, visada pareigingi, rimtai nusiteikę repetuoti, koncertuoti ir dalyvauti rajoninėse apžiūrose, kuriose ne vieną kartą pelnėme prizinę vietą. Dar ir dabar kolektyve dažnai prisimename jų tyrus veidus, skleistą gyvenimo patirtį, patarimus, nes tai buvo vieni vyriausių savo amžiumi ir išgyventų negandų potyriu ansamblio nariai... Visada tik geru žodžiu prisiminsiu Juozą ir Birutę Arlauskus.“

Sūnus Kazimieras Arlauskas:

„Meilė savo šeimai, Lietuvai buvo svarbi gija visame jo gyvenime. Tėvas buvo man pavyzdys, su juo siejo artimas dvasinis ryšys. Prisiminimuose tėčio žodžiai, veikla, poelgiai tapo pavyzdžiu anūkams ir proanūkiams.

Kokį aš prisimenu savo tėvą? Šiandien apie tai galvodamas pasakyčiau, kad tai – žmogus, paskyręs savo gyvenimą šeimai ir Lietuvai. Kažkuris iš giminaičių yra sakęs, kad tremtyje tėvas vis kartodavo, jog didžiausias jo tikslas – grįžti su šeima į Lietuvą arba bent jau Sibire gimę vaikai galėtų tai padaryti...

1939 m., kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, tėvas su grupe kolegų, jaunų mokytojų, dviračiais iš Ukmergės nuvažiavo į Vilnių ir nusifotografavo ant Gedimino pilies kalno. Visi buvo entuziastingai nusiteikę ir pasižadėjo, kad visas jėgas skirs Lietuvos švietimui. Tėvas sakydavo: „Jei reikės, kelią Lietuvai pašviesim balanom.“ Gaila, kad nepelnytai užmirštama pokario Lietuvos mokytojų karta, sunkiomis sąlygomis ir sudėtingais tarybiniais metais ugdžiusi jaunąją kartą – garsius Lietuvos sportininkus, menininkus, medikus ir daugelį kitų, tarp jų ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio lyderius. Be patriotiškai išauklėtos pokario kartos nebūtų ir 1991 m. atkurtos Lietuvos.

Vokiečių okupacijos metais tėvas mokytojavo Vilniaus krašte, kur tuomet labai trūko mokytojų

Keturių kartų vyrai prie ąžuoliuko, pasodinto proanūkio Karolio krikštynų proga, 2006 m.

Iš kairės: Vaidas, Juozas, Karolis, Giedrius, Kazimieras Arlauskai.

Kazimieras Arlauskas prie koplytstulpio, pastatyto J. Arlausko 100-osioms gimimo metinėms gimtojoje sodyboje Vidiškių miestelyje, 2022 m.

ir, tik pasiligojus tėvams, grįžo dirbti į gimtuosius Vidiškius. Manau, kad mane ir seserį Gražiną jis stengėsi auklėti geru pavyzdžiu, kurį rodė ir šeimoje. Žmones visada vertiname pagal jų poelgius ir darbus. Tiek darbe, tiek visuomenėje tėvas buvo aktyvus, stengėsi dalyvauti įgyvendinant gerus sumanymus, saviveiklos veiklose, skaitydavo daug paskaitų įvairiomis temomis. Savo jaunystės metais tėvas grojo mandolina. Šį instrumentą jis išsivežė į Sibirą ir grįžo su juo. Išlikusiuose natų sąsiuviniuose vien tik lietuvių liaudies dainos. Deja, vėliau vis rečiau paimdavo į rankas instrumentą. Matyt, reikalų gausa ir aktyvus dalyvavimas dramos kolektyve pakeitė šį pomėgį. Nuo ryto iki vakaro tėvas būdavo visada geros nuotaikos, nors kaip ir visi – pavargdavo. Dažnai sakydavo, kad nieko nėra amžina, bet ir sunkiose situacijose visada turėjo vilties.

Tėvų namuose dažnai lankydavosi mokslus tęsiantys buvę mokiniai, ypač studijuojantys vokiečių kalbą. Tėvas jiems padėdavo įvairia literatūra bei patarimais. Dažnai buvę mokinai užeidavo tiesiog aplankyti ar pasidžiaugti savo pasiekimais. Tėvas labai didžiuodavosi ir džiaugdavosi jų veiklos rezultatais, ypač, jei garsindavo Lietuvą.“

Mes, vaikai, dovanų dažnai gaudavome knygučių, spalvotų pieštukų, todėl su broliu vakarais piešdavome, išmokome drožinėti, pasigaminti žaislų.

Buvo tiesus, turėjo savo nuomonę, tačiau išklausydavo ir kitą, stengdavosi suprasti, įsijausti į situaciją. Stengėsi nuolat tobulėti, važiuodavo į mokytojų konferencijas, daug skaitydavo, ruošdavo pranešimus, domėjosi ugdymo naujovėmis. Visa tai darė su didžiuliu entuziazmu.

Esu dėkinga Tėveliui už pagalbą, skatinimą ieškoti profesinio kelio, paguodą nepavykus pasiekti užsibrėžtų tikslų ar rezultatų. Visuomet jaučiau jo šiltą užnugarį, buvimą kartu. Mintimis nukrypstant į praeitį, malonu atrasti tai, kas tuomet atrodė įprasta, o dabar be galo reikšminga ir brangu. Todėl Tėvelį prisimenu su meile ir pasididžiavimu.“

Prie atstatytos mokytojo tėvų sodybos, kurioje gyvena sūnus su šeima, buvo pašventintas koplytstulpis J. Arlausko 100-mečiui atminti. Prie pašventinto koplytstulpio prisiminimais dalijosi vaikai, Vidiškių mokyklos direktorė, buvusi mokinė, Panoterių krašto bendruomenės vadovė.

Dukra Gražina Arlauskaitė Vingrienė:

„Laikas labai greitai bėga, išlieka svarbiausi, ryškiausi prisiminimai. Minint Tėvelio 100-ąsias gimimo metines, atmintyje iškyla vaikystės epizodai, kai visa šeima būdavome kartu, įdomiai leisdavome vasaros atostogas. Dažnai keliaudavome, kad ir netoli, tačiau visuomet Tėvelis atrasdavo mus kuo sudominti. Važiuodavome dviračiais, atmintin įstrigo ir mūsų keliavimas plaustu Šventosios upe – tai buvo geriausia gyvenimo mokykla, nakvojant ant šieno, rūpinantis buitimi, skaičiuojant kilometrus...

Tėvelis buvo darbštus, be galo kruopštus, siekiantis atlikti darbą iki pabaigos – to mokė ir mus. Pamenu, kaip ruošdavosi pamokoms, gamindavo padalomąją medžiagą mokiniams (dėstė vokiečių kalbą), kaip dėmesingai rūpindavosi kiekvienu mokiniu. Pabrėždavo šeimos svarbą, tėvų įtaką vaikų ateičiai, užimtumą, darbštumo ugdymą.

Šis susitikimas ant Šventosios upės kranto simbolizuoja gerų darbų svarbą šeimai, bendruomenei ir visai nesvarbu, kiek tau yra metų ar jau esi Amžinybėje. Geri darbai, parodytas pavyzdys, išsakyti pamokymo žodžiai išlieka prisiminimuose. Ir tai lyg pažadas sutiktus žmones, išgyventus įvykius saugoti ir juos pasakoti jauniems žmonėms, savo gyvenimo bendrakeleiviams.

RAŠYTOJUI, MENOTYRININKUI, ISTORIKUI VIDMANTUI JANKAUSKUI

KO NENUSINEŠĖ LAIKAS

sus krašto tyrinėtojas, bręstant Lietuvos nepriklausomybei nuo sovietų imperijos, žadino apsnūdusią ir baimingą Jonavos visuomenę.

Anuomet Sąjūdžio priešaušryje įkurtas laikraštėlis „Taurosta“, kurios redaktoriumi tapo V. Jankauskas, buvo atviras langas į laisvą pasaulį be komunistinės ideologijos invazijos, prikėlęs tiesą, kuri galbūt galėjo būti pamiršta amžiams. Tas skaudus tiesos sakymas ardė nusistovėjusią socialinę tvarką, radosi daugiau piliečių, kalbančių drąsiai, atvirai. Naujos kartos gyvenimo būdo, tautinės atminties ir kultūros, žmonių bendravimo kalbos pamatai buvo suformuoti jau tada.

Laikas nenumaldomai sendina mus. Tačiau, jei skaičiuotume ne tik praėjusius metus, o įvertintume ir nuveiktus darbus, suprastume laiko teikiamas dovanas, kurios dažnai yra kūrybinis darbas, užvaldantis mintis ir laiką. Mintys skverbiasi ir į praeitį, ir į ateitį, atrasdamos naujų faktų, naujų idėjų. Jei kiekviena nauja diena atranda ką nors nauja, papildo patirtį, tai tampa džiaugsmą teikiančia kūryba.

Sėkmė Jonavai, kad prieš tris dešimtmečius jaunas žurnalistas, kupinas tautinio nusiteikimo, išmanantis tikrąją Lietuvos istoriją, smal-

Esame įsipareigoję tęsti „Taurostos“ tradicijas – skatinti visuomenę būti kūrybingą, išmanančią ir saugančią savo istoriją, kultūrą bei prieraišumą gimtajam kraštui.

Esame dėkingi pirmajam redaktoriui už brandų kūrybinį darbą, bendradarbiavimą, brangius mums istorinius leidinius apie Jonavos praeitį, kurie tapo profesionalaus požiūrio į Jonavos istoriją pradžiamoksliu.

Sveikindami garbingo jubiliejaus proga tariame – mylime ir gerbiame savo pradininką, linkim visokeriopos sėkmės.

„Taurostos“ redakcinė kolegija

LAIŠKAS

Laima SLOVIKIENĖ (RINKEVIČIŪTĖ), žurnalistė V. Jankausko pieštas draugiškas šaržas

Vieną dieną netikėtai paskambino „Taurostos“ redaktorius Vytautas Venckūnas ir paprašė pasidalyti prisiminimais iš „Jonbalsio“ laikų apie kolegą Vidmantą Jankauską. Pasirodo, tam yra rimta priežastis –rugsėjį Vidmantas pasitinka metų jubiliejų!

Negaliu patikėti: ilgaplaukiam jaunuoliui gėlėtais marškinukais, kurį sutikau po žurnalistikos studijų gavusi paskyrimą į „Jonavos balso“ redakciją! Mano atmintyje iš tų tolimų laikų jis toks ir išliko. Iš vienos pusės – rimto laikraščio (anuomet „Jonavos balsas“, vadovaujamas redaktoriaus Juliaus Lenčiausko, buvo vienas profesionaliausių ir pažangiausių leidinių šalyje, visi jo kūrybiniai darbuotojai Vilniaus universitete buvo baigę žurnalistiką) rimtas Kultūros skyriaus ve-

dėjas; iš kitos pusės – jautrios sielos žmogus. Be galo darbštus, kūrybingas, talentingas, atsakingas. Šiek tiek hipis, bent jau man jis tokį priminė dėl ilgų plaukų ir laisvos natūros, dėl drąsos nepritapti, išlikti savitu ir savimi.

Man iki šiol mįslė, kaip jis gebėjo viską savyje sutalpinti ir suderinti? Meniška prigimtis anaiptol netrukdė atsidėti rimtiems istoriniams tyrinėjimams. Kruopščiai, net pedantiškai iš užmaršties vis traukė istorinius faktus apie Jonavos kraštą ir žmones. Nebe Vidmanto iniciatyvos 1987 m. dabartinės Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos pastate surengta eksponatų paroda „Senoji Jonava“, davusi pradžią Jonavos krašto muziejaus įsteigimui. Tai buvo Vidmanto ir parodos organizatorių slaptas noras atkreipti rajono valdžios dėmesį, kad mūsų krašto istorija yra turtinga, įdomi, todėl ir Jonavai reikia muziejaus. O kur dar pomėgis fotografuoti, tapyti ir t. t.

V. Jankauskas – kupiškėnas, visa savo esybe atsidavęs ir nusipelnęs šiam kraštui, tačiau ne ką menkesnis jo indėlis ir Jonavos kraštui, jo istorijai ir kultūrai, ką liudija ne viena parašyta knyga, kultūros ir istorijos apybraižos, jo, sakyčiau, net fanatiškas atsidėjimas kultūros klubo „Taurosta“ veiklai.

Tikrai nesiimsiu skaičiuoti jo nuopelnų, analizuoti knygų, publikacijų ir pan. – šitai, manau, padarys profesionalai. Aš su šiuo ypatingu žmogumi beveik dvejus metus dalijausi vienu kabinetu „Jonavos balso“ redakcijoje. Vidmantas – mažakalbis, santūrus, aš – jo priešingybė, todėl nesipykome ir visai neblogai sutarėme. Kai Vidmantą iš redakcijos išlydėjome studijuoti dailėtyros, apsiverkiau, jausmas toks, tarsi netektum kažko tau labai svarbaus.

Vidmanto pieštą mano draugišką šaržą išsaugojau iki šiol. Su tavo švente, mano ypatingasis Kolega iš „Jonbalsio“ laikų!

,,Jonavos balso“ korespondentas V. Jankauskas pirmame didžiausiame mitinge Jonavos stadione 1988 m. liepos 25 d. Gintaro Kubiliūno nuotrauka.

Kalba Lietuvos persitvarkymo Jonavos sąjūdžio konferencijoje, 1988 m.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo spaudos atstovo pažymėjimas.

VIDMANTAS

Adomas BUTRIMAS, Vilniaus dailės akademijos profesorius, Žemaičių priešistorės ir istorijos tyrinėtojas

Su Kupiškio krašto žmogumi Vidmantu Jankausku, kilusiu iš Jasiškių kaimo, susipažinau ypatinguoju Lietuvos atgimimo laikotarpiu. Po Vilniaus universitete 1985 metais baigtų žurnalistikos studijų, šešerių metų darbo Kupiškio ir Jonavos rajoniniuose laikraščiuose, įgijęs solidžios leidybinės patirties, jis nusprendė vėl tapti uoliu studentu. Šį kartą pasirinko studijas Vilniaus dailės akademijoje, Dailės istorijos ir teorijos katedroje, jas sėkmingai baigė 1994 metais. Mums, tuo metu dar jauniems dėstytojams, dėsčiusiems Lietuvos senosios istorijos ar dailės istorijos kursus, reikėjo gerai pasirengti, kad ir Vidmantui galėtume pasakyti ką nors naujo, kad nepadarytume kokių nors faktografinių klaidų, nes jis buvo ypač atidus klausytojas.

Iš studijų metų įstrigo epizodas, kai su visu pirmą kursą baigusių menotyrininkų būriu iš Žemaičių Kal-

Įamžintos istorinės akimirkos.

varijos nutarėme aplankyti kaimyninį miestelį. Vidmantas atsisakė su jaunesniais kolegomis kartu vykti maršrutiniu autobusu. Pamaniau, kad bus problemų ir atliekant praktikos užduotis. Dar labiau nustebome, kai pasiekę kelionės tikslą radome ten ramiai mūsų belaukiantį, vieną vaikštinėjantį Vidmantą. 1993 m. įvykdytos visų kolegų praktikos užduotys, dar šiam kursui nebaigus studijų, Vidmanto iniciatyva tapo solidžia knygos „Žemaičių praeitis 2“ dalimi. Vidmantas bendrą mūsų darbą papildė net dviem publikacijomis – menotyrine ir istorine. Taip atsirado Žemaičių Kalvarijai skirta dailėtyrininkų studentų studija, dar po dešimties metų kiek pakeista, papildyta ir redaguota išėjo atskira knyga „Žemaičių Kalvarija: vienuolynas, bažnyčia ir Kryžiaus kelio stotys“ (Vilnius, 2003).

Dailės akademijoje Vidmantas studijavo permainų metais ir bene vienintelis iš menotyrininkų turėjo leidybinės patirties, tad akademijos administracija juo pasiremdama galėjo įgyvendinti ne vieną svarbią iniciatyvą. Dar svarbiau, kad daugiau nei 30 metų jis buvo ištikimas kiekvienam savo įsipareigojimui. Nei dailėtyros mokslas, nei VDA leidybinė veikla neįsivaizduojama be jo iniciatyvų, darbštumo, atsidavimo ir kiekvieno darbo užbaigimo.

Dar 1992 m. lapkričio 4 d., kuriantis leidybos ir mokslo padaliniams, jis atėjo į akademijos mokslo skyrių, ėmėsi redaktoriaus pareigų ir pradėjo rengti, o po kelių mėnesių išleido 110 puslapių nedidelio

formato (14 x 18 cm) knygą – architekto restauratoriaus, architektūros istoriko, buvusio Vidmanto dėstytojo Stanislovo Mikulionio studiją „Trakų Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno statybos istorija“ (Vilnius, 1993). Vargu ar Vidmantas jautė, kad šiuo pirmuoju „Vilniaus dailės akademijos darbų / Acta Academiae Artium Vilnensis“ numeriu pradėta serija jau 2022 m. išaugs iki šimtojo tomo ir bus tęsiama toliau. Ši dailės ir apskritai kultūros istorijos originalius, išliekamąją vertę turinčius Lietuvos ir Rytų bei Centrinės Europos kultūros paveldo tyrinėjimus skelbianti akademinių tyrimų serija neįsivaizduojama be daugelį autorių ir temų suradusio Vidmanto: jis pats sudarė ir inicijavo 8 šių darbų tomus ir, jei teisingai suskaičiavome, pats šioje serijoje paskelbė 18 straipsnių ir 3 atsiminimų publikacijas, o kiek dar jo surinktų iliustracijų papildė daugelio kitų autorių straipsnius. Tai, kad šiandien „Acta Academiae Artium Vilnensis“ yra gyvybinga, reaguojanti į naujoves, moksliškai brandi, pasižyminti įvairia tematika ir puikiai reprezentuojanti Vilniaus dailės akademiją, – didžiulis ir mūsų Vidmanto nuopelnas.

Kaip ir kiekviena aukštoji mokykla, taip ir Vilniaus dailės akademija sunkiai įsivaizduojama be savo laikraščio. Mūsų aplinkoje tik vienas Vidmantas turėjo tokios patirties. Puikiai išmanydamas akademijos istoriją ir struktūrą, pažindamas jos profesūrą, jis

ėmėsi leisti kukliai informaciniu biuleteniu pavadintą laikraštį „Vilniaus dailės akademija“, kurio pirmasis numeris pasirodė dar 1994 m. rudenį. Tai jo sudaromas, redaguojamas, o neretai ir paties – vienintelio autoriaus parašomas ir savo fotografijomis iliustruojamas bei sumaketuojamas leidinys. Už šį savo „papildomą įsipareigojimą“ kukliai atlyginamas Vidmantas vien tik nepaprasta meile ir atsidavimu Vilniaus dailės akademijai darbą tęsia iki šiol. Jau beveik trys dešimtmečiai.

Svarbiausia, kad ši vienintelė nenutrūkstama vėl atgimusios Lietuvos ir sparčiai besikeičiančios akademijos kronika atspindi visą pedagoginį, parodinį, mokslinį, tarptautinį ir vidinį gyvenimą. Čia paminimi visi jubiliejai, reikšmingiausi kūrybiniai laimėjimai, pristatomi doktorantai, išleistos knygos, profesūros darbai ir prisiminimai. Per šį ilgą laikotarpį būta bandymų ir konkuruoti su Vidmantu, deja, pasiryžimo užtekdavo tik vienam ar dviem numeriams – jis vėl likdavo vienintelis ir net šiek tiek vienišas savo įsipareigojimų kelyje.

Daugelis interviu, pokalbių, prisiminimų ar jų ištraukų publikacijų, kurias Vidmantas parengė ir išspausdino VDA laikraštyje, tapo išsamiais, neretai ir vieninteliais liudijimais apie mus jau palikusius menininkus, pedagogus, kūrėjus, „akademijos žmones“ –kaip juos įvardija Vidmantas. Dažniausiai tai labai talentingi vizualaus meno kūrėjai ir pedagogai, bet ne rašytinio žodžio mėgėjai – kaip gerai, kad beveik niekas neprasprūdo pro Vidmanto akis ir ausis. Visi liko įkalbinti, prikalbinti atsiminimams ar net platesniems memuarams, knygoms, o mums jie tapo artimesni ir kiek daugiau pažinti, savesni. Liekame Vidmantui dėkingi už daug pažinčių su savaisiais.

Apžvelgiant nuveiktus Vidmanto darbus, jų gausą, sunku patikėti, kad nepaprastai daug jo nuveikta ir mokslinių tyrinėjimų baruose. Čia galėtume išskirti bent keletą ryškiausių sričių. Būdamas Lietuvos patriotas, toks, kuris mažai kalba ir daug daro, dar savo žurnalistinio kelio pradžioje aktyviai dalyvavęs Sąjūdžio veikloje, jis pastebėjo, kad sovietmečiu bent jau okupuotoje Lietuvoje nieko nebuvo rašoma apie nepriklausomybės kovas, karo vadus, vėliau kovotojus prieš okupantus. Ėmęsis karo temos jis bene daugiausiai iš visų Lietuvos istorikų parengė monografijų, išsamių studijų, mokslinių publikacijų, prisiminimų

Vidmantas Vilniaus kupiškėnų klube, 2013 m.

apie aukštąją Lietuvos karininkiją (generolą Kazimierą Ladygą, generolą Juozapą Antaną Kosakovskį, generolą leitenantą Mykolą Velykį, brigados generolą Kazį Musteikį, brigados generolą Teodorą Daukantą, brigados generolą Stasį Dirmantą ir daugelį kitų). 1996 m. Vilniaus dailės akademijos leidykloje pasirodė Vidmanto šią tematiką apibendrinanti monografija „Nepriklausomos Lietuvos generolai“.

Kaip dailėtyrininkas jis taip pat parengė daug mokslinių publikacijų, dalyvavo keliuose Lietuvos mokslo tarybos finansuotuose projektuose. Bene svarbiausias jų – kartu su kolegomis vykdyta keturmetė programa „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros savitumai“ (1995–1999). Vidmantas daug metų rinko Lietuvos istorijos ikonografijai skirtą medžiagą ir šia tema parengė keliolika svarbių mokslinių publikacijų: „Istorinė tematika senojoje Lietuvos grafikoje“ (1990), „Jono Mackevičiaus istorinė tapyba: tarp politikos ir mitologijos“ (2000), „Leonardas Chodzka ir Lietuvos vaizdų sklaida“ (2002), „Juozas Ignatavičius ir tarpukario Lietuvos istorinė tapyba“ (2002), „Įsivaizduojamas Lietuvos istorijos vaizdų albumas“ (2003), „Emilijos Pliaterytės ikonografija“ (2006), „Istorinės Lietuvos vaizdai XIX a. antrosios pusės Varšuvos iliustruotuose savaitraščiuose“, „Naugarduko pilies ikonografiniai šaltiniai“ (2009) ir kt.

Nemažai temų Vidmantas atsinešė iš savo pirmųjų darboviečių – iš savojo Kupiškio krašto ir pamiltos

ŽMOGUS ORKESTRAS, ŽMOGUS ENCIKLOPEDIJA

Dabar suprantu, kad Vidmantą Jankauską tikriausiai pažinojau dar su juo nesusipažinęs, nes kai archyvuose susidarė normalios sąlygos dirbti, tai gan dažnai juose lankydavausi. Visuomet apsidairydavau po skaityklos sales, tikėdamasis pamatyti pažįstamų arba visiems gerai žinomų veidų. Atkreipiau dėmesį, kad

Jonavos. Per daugelį darbo metų Vilniaus dailės akademijoje iš tų temų išaugo monografijos apie šių kraštų bažnyčias, miestus ir miestelius, vienuolynus, dvarus, žymiąsias šeimas ir gimines, tremtinius. Be abejo, visi sutiksime, kad svarbiausias jo gyvenimo darbas –trijų tomų „Kupiškėnų enciklopedija“. Didžioji jos dalis – paties Vidmanto parašyta, visiškai originali, nes beveik visa medžiaga autoriaus asmeniškai paskelbta iš archyvų, gyvų liudijimų tų, kurių didžiosios dalies jau nebepakalbinsi. Ir visi organizaciniai leidybos darbai atlikti taip pat jo paties: neretai ir redagavimas, ir iliustracijų paieškos, ir maketavimas, ir net lėšų rinkimas, rėmėjų paieškos. (Čia gal tiktų išvada, kad Vidmantas – žmogus institucija.) Vien trijų tomų „Kupiškėnų enciklopedijoje“ yra daugiau kaip 1000 Vidmanto Jankausko publikacijų. Dažnai pagalvodavau, ar jo kraštiečiai supranta, kokią dovaną jiems padovanojo Vidmantas? O kad supranta, kad brangus ir savas jiems Vidmantas, tai buvo akivaizdu paskutinio enciklopedijos tomo pristatymo metu sausakimšoje Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje: kiek pačios nuoširdžiausios meilės jausmų ir žodžių, skirtų Vidmantui, sklido iš visų susirinkusių kraštiečių, pažįstamų, bendražygių krūtinių.

Savas, visur esantis ir dažniausiai beveik nepastebimas jis ir pas mus – Vilniaus dailės akademijoje, nors daugelis įvardytume jį ištikimiausiu ir patikimiausiu savo kūrybinio gyvenimo kelio bendražygiu. beveik visą laiką matydavau porą vyrų. Vienas buvo vyresnis, o kitas – jaunas. O kai nuo ryto padirbėjęs Lietuvos valstybės istorijos archyve po pietų pervažiuodavau į Lietuvos valstybės centrinį archyvą, tai dažnai juos ir vėl išvysdavau skaitykloje. Tik vėliau sužinojau, kad vyresnysis yra Kazys Misius, o jaunesnis – Vidmantas Jankauskas, kuriuos abu galima tituluoti archyvų riteriais.

Kai Žemaičių akademija Sedoje 1995 m. organizavo vasaros konferenciją, buvo rengiamas lankstinukas. Vilniaus dailės akademijos prorektorius dr. Adomas Butrimas šį darbą paskyrė V. Jankauskui. Vidmantas viską padarė vienas. Jis ir mano tekstą suredagavo, nukopijavo nuotraukas, sumaketavo lankstinuką. O galvojau, kad vasaros metu visi atostogauja, todėl nebus kam dirbti… Tačiau netrukau sužinoti, kad viską atliko Vidmantas – žmogus orkestras. Įdomu, kad į

Povilas ŠVEREBAS, VDA Telšių fakulteto dėstytojas, Žemaičių istorijos tyrinėtojas

odoras Daukantas. Vidmantas tos frazės nepraleido pro ausis. Valgant paaiškino, kad Kupiškio kraštas turi daugiau generolų. Bandžiau pridurti, kad iš Žadeikių kaimo yra kilęs generolo Stasio Raštikio tėvas, bet argumentas visiems atrodė nerimtas. Tada pridėjau Sedoje palaidotą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generolą Benediktą Adomavičių, dar porą sovietinių – Konstantiną Gaurylių ir Ginutį Taurinską, ir taip Vidmantą įveikiau. Tada nežinojau, kad „užsiroviau“ ant Lietuvos kariuomenės generolų žinovo.

„Kupiškėnų enciklopedijos“

konferenciją atsivežė ir visai naują lankstinuko variantą, rodantį ne tik jo darbštumą, kūrybingumą, bet ir norą kuo preciziškiau atlikti darbą.

Mažeikių muziejus tais laikais rengdavo kelių akademijų dienas. Jose dalyvaudavo Vilniaus dailės, Lietuvos muzikos ir Žemaičių akademijos. Vėliau dar prisidėjo ir Latvijos dailės akademija. Paskutinę dieną svečiams vykdavo ekskursija po rajoną. Vienos kelionės metu leptelėjau frazę, kad Mažeikių rajonas yra generolų kraštas, iš kurio kilę ar jame yra gyvenę Edvardas Adamkavičius, Povilas Plechavičius ir Te-

KELI ŠTRICHAI

VIDMANTO JANKAUSKO

PORTRETUI

„Kupiškis. 2011“ pristatymas Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Vidmantui dėkoja Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis, 2012 m. Bonifacas STUNDŽIA, Vilniaus universiteto profesorius, tauragniškis

Praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje Vilniaus universitete žurnalistikos studentams dėsčiau kalbos kultūrą. 1980 ar 1981 m. šio dalyko klausė du Jankauskai – Vidmantas ir Romas. Ne giminės, pirmasis – kupiškėnas, antrasis – kaunietis. Abu rimtai

Pasirodžius „Kupiškėnų enciklopedijos“ pirmajam tomui, kurį rengiant ir leidžiant daug darbo ir širdies įdėjo V. Jankauskas, teko lankytis Lietuvos istorijos institute ir kalbėtis su jos direktoriumi dr. Rimantu Mikniu. Užsiminus apie šią enciklopediją, R. Miknys ją įvertino lakoniškai – esą tokią parengti būtų ne gėda ir jų institutui. Ir paaiškino, kad faktiškai enciklopediją ruošė vienas žmogus – V. Jankauskas. Žinodamas, kad direktorius taip pat yra kupiškėnas, pajuokavau, jog jo vertinimas negali būti objektyvus. O po akimirkos pridūriau, kad ir mano durnai žemaitiškai galvai enciklopedija yra aukščiausios prabos, nes viskas pagrįsta istoriniais šaltiniais, o daugelis jų panaudoti pirmą kartą. „Kupiškėnų enciklopedija“ rodo, kad V. Jankauskas ne be reikalo sėdėjo archyvuose, nes tokį veikalą išleido. Suprantama, kad jį patį galima vadinti žmogumi enciklopedija.

studijavo, traukė mano dėmesį, vėliau retkarčiais pasidomėdavau sėkmingais abiejų karjeros vingiais.

Šįkart apie Vidmantą, kuris išsiskyrė gebėjimu susikaupti, buvo tylenis, vengė emocijų. Atrodė mįslingas, uždaras, gyvenąs savo pasaulyje. Ir štai tas tylenis ir vienišius, dar baigęs dailės teorijos ir istorijos studijas, išarė tokius mūsų kultūros istorijos dirvonus, kokie pridera mokslo institutų skyriams. Vien „Kupiškėnų enciklopedija“ – solidžiausia iš visų regioninių enciklopedijų – ko verta! O dar monografija apie generolą Kazimierą Ladigą, kelios dešimtys mokslo straipsnių, parengtų reikšmingų leidinių... Ir viskas be jokių daktaro titulų, kuriems, tarsi kokioms puošmenoms, Vidmantui paprasčiausiai pristigo laiko. Tenetrūksta sveikatos ir kupiškėniškos „ukvatos“ naujiems kultūros arimams!

antrojo tomo ir almanacho

„Kupiškėnų enciklopedijos“ trečiojo tomo pristatymas Kupiškio kultūros centre. Kupiškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas Aurimas Martinka įteikia padėkos raštą, 2018 m.

MŪSŲ METRAŠTININKAS

Vidmantas Jankauskas – vienas iš Dailės akademijos leidyklos kūrėjų, tebedirbantis joje iki šiol. Iš pat pradžių jis uoliai ėmėsi organizuoti ir koordinuoti leidybinį darbą, užmezgė ryšius su spaustuvėmis, pats ieškojo ir rado, prikalbino ne vieną autorių.

Vidmantas labai uždaras, tikras tylenis. Visus darbus atlieka nesigarsindamas, o dirba daug ir labai

KAI SUŽYDĖS PO TAVO LANGU...

Vidmantą pirmą kartą išvydau 1989 m. vasarą stojamuosiuose egzaminuose į Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedrą. Tuomet jis sukėlė daugelio dalyvavusiųjų egzaminuose nuostabą –ką veikia šis gerokai subrendęs (mums taip atrodė) vyriškis tarp kai kurių šviežiai mokyklas baigusių jauniklių? Mažakalbis, santūrus, nuolat susikaupęs – jis nebuvo linkęs atvirauti, ir tik iš nuogirdų sužinojome, kad Vidmantas jau turi VU žurnalistikos diplomą ir yra trejus metus pagal paskyrimą dirbęs Jonavoje. Ši jo profesinė ir gyvenimo patirtis suteikė pranašumo prieš mus, studentiško pasaulio naujokus: Vidmantas atsinešė tam tikrą istorijos žinių bagažą ir mokėjimą teisingai studijuoti – mokytis nuolat, o ne akis išde-

kruopščiai. Jis ir daugybės knygų sudarytojas, ir autorius, VDA biuletenio leidėjas, straipsnių, interviu, fotografijų autorius, leidyklos knygų propaguotojas. O kiek valandų praleidžia rinkdamas medžiagą archyvuose, bendraudamas su autoriais. Klausiamas pataria, paaiškina, padeda – juo visada galima pasitikėti.

Dėl Vidmanto uždarumo daug ko apie jo darbus nežinome, kol jie nepasirodo viešumoje. Ne vieną bendradarbį yra maloniai pradžiuginęs dovanodamas proginį „VDA biuletenio“ numerį, sudarytą iš Vidmanto nuotraukų, kuriose jis užfiksavęs įvairias ne tik darbo, bet ir laisvalaikio, išvykų akimirkas. Jis tarsi metraštininkas. Ir toks jau trisdešimt metų vien leidykloje, bet yra dirbęs ir kitur.

Matome jį į darbą ir iš darbo važiuojantį dviračiu ar paspirtuku. Randa laiko ir tolimoms prasmingoms kelionėms, apie kurias sužinome tik jam grįžus. Ir, atrodo, niekuo nesididžiuoja, bet mes galime didžiuotis Vidmantu.

gus sesijos metu, greitai surasti ir atsirinkti reikiamą literatūrą. Tad su Vidmantu ne tik kartu studijavome, bet ir daug ko mokėmės iš jo. Praktikų metu Žemaitijoje tyrinėdami architektūros ir dailės paveldą, turėdavome surinkti ir kraštotyrinę informaciją – pas vietos žmones išprašyti išlikusią ikonografinę medžiagą, taip pat amžininkų atmintyje nugulusias bažnyčių statybų, remontų ar dailės kūrinių istorijas. Reikėdavo patiems surasti tuos lokalinės atminties saugotojus ir juos išklausinėti. Pamenu, kad pradžioje man tai sunkiai sekėsi – kalbėdama tiesmukai, tarsi pagal anketą užduodavau man svarbius klausimus ir neretai pašnekovai, atbaidyti tokio stačiokiško atkaklumo, užsisklęsdavo, imdavo vengti bendravimo. Šitai pastebėjęs Vidmantas subtiliai davė patarimą, kaip teisingai daryti interviu: kalbėkis, o ne tardyk, parodyk dėmesį ir pagarbą pašnekovui – pirma pašnekink apie tai, kas žmogui svarbu, kas artima jo aplinkai, atidžiai išklausyk, ir tik tada po to truputį kreipk pokalbį tave dominančia linkme. Šita pamoka išties pravertė, o ir privertė susimąstyti. Iš tų ekspedicijų ir studentiškų kelionių po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą Baltarusijoje laikų įstrigęs Vidmanto vaizdinys: smalsus, žingeidus, naujų žinių ir patirčių ištroškęs skubriai smulkiais žingsniais nuo vieno prie kito objekto skuodžiantis ir įdėmiam stebėjimui su-

dr. Rasa BUTVILAITĖ, bendrakursė ir kolegė

Teresė VALIUVIENĖ, VDA leidyklos vyriausioji redaktorė

stojantis mūsų mielas akiniuotis su fotoaparatu ant kaklo. Toks Vidmantas ir dabar – žingeidus, darbštus eruditas – nuolat matome darbe prie kompiuterio rymantį jo susitelkusį siluetą. Bent jau tuo metu, kai nėra palinkęs prie šaltinių Lietuvos ar kitų valstybių archyvuose, nekeliauja su fotoaparatu po Lietuvą ar tolimas šalis. Vidmantas, kokį matau jį šiandien, išties mažai pasikeitė per tuos 33-jus pažinties metus. Jaunatviškumas, proto aštrumas, profesinis smalsumas – tie patys. Tik tamsūs plaukai nubalo sidabro sruogomis, prisikaupė didžiulis kruopščiai surinktos informacijos, žinių, patirties ir nuveiktų darbų bagažas. Neregėtai išsipūtė ir jo darytų nuotraukų archyvas – pamenu, dar studijų laikais Vidmanto bendrabučio kambarėlis nuo grindų iki lubų buvo užkrautas knygomis, dėžėmis su šaltinių kopijomis ar nuorašais ir negatyvais. Tai ne tik architektūros ar meno kūrinių atvaizdai, bet ir įvairiausio kraštovaizdžio, kelionių įspūdžių, žmonių, bendravimo akimirkų pagavos. Jis tikras Vilniaus dailės akademijos ir Kupiškio krašto istorijos metraštininkas: bemaž 30 metų rengia ir leidžia VDA mėnraštį, o ko verti vien jo „Kupiškėnų enciklopedijos“ tomai...

Vidmanto moksliniai tyrimai, virstantys studijomis, straipsniais ir solidžiomis knygomis, aprėpia toli gražu ne tik menotyros laukus, bet išsklidę plačiai už jų ribų – tai svarbių istorinių asmenybių biografijos

plačiuose kultūriniuose ir politiniuose kontekstuose, Lietuvos vietovių ir jų gyventojų mikroistorijos. Stulbinamai platus interesų akiratis ir rezultatyvumas, bet sunkiai suvokiamas kuklumas – Vidmantas niekada nesigiria savo nuveiktais darbais, išleistomis knygomis – apie tai sužinome tik išvydę jo leidinio egzempliorių VDA Dailėtyros institute ant stalo. Šis Vidmanto kuklumas, neformalizuotas požiūris į akademinę karjerą lėmė, kad jis niekada nesiekė parengti ir apsiginti daktaro disertaciją. Kiek sykių klausinėjau, kodėl nepadarai disertacijos, juk turi šitiek žinių ir informacijos? Vidmantas tik gūžteldavo pečiais šypsodamasis – o kam to reikia? Juk darbų ir taip daug yra be tos disertacijos... Tačiau man šitai vis tiek neduoda ramybės: dar 1994 m. parengęs ir apsigynęs baigiamąjį darbą, jo pagrindu išleido nedidukę, bet puikią studiją „Istorinio žanro problema Lietuvos XVI–XVII a. dailėje“. 20 egzempliorių, kurių kiekvienas numeruotas ir Autoriaus pasirašytas, tiražu. Tikras raritetas. Turiu tokį su numeriu 4. Darbo tema visiškai neprarado savo aktualumo, sakyčiau, – ji dar labiau sustiprėjo. O Vidmantas per šiuos dešimtmečius sukaupė stulbinančią, mūsų dar nepažintą informaciją ir patirtį parašyti solidžią monografiją (sykiu ir disertaciją?) šia tema. Jubiliejinės sukakties proga Vidmantui šito nuoširdžiai linkiu. Ir ne tik aš – visi kolegos Vilniaus dailės akademijoje. Nekantriai laukiame šitos menotyrinės Vidmanto monografijos, o gal ir akademinių humanitarinių mokslų daktaro laurų?

„Taurostos“ redakcija dėkinga dr. Mariui Iršėnui už pagalbą ruošiant straipsnį.

LIETUVIŠKOS SPAUDOS KNYGNEŠYS, JONAVOS VALSČIAUS ŠAULIŲ BŪRIO STEIGĖJAS, BŪRIO VADAS IR GARBĖS PIRMININKAS, „ŠAULIŲ ŽVAIGŽDĖS“ IR GEDIMINO IV LAIPSNIO ORDINŲ KAVALIERIUS JUSTINAS VAREIKIS (1872–1956)

TAUTOS SŪNUS

Justinas Vareikis, Jurgio, gimė 1872 m. gruodžio 18 d. Jonavos valsčiuje, Salenykų1 kaime. Pakrikštytas buvo Jonavos Romos katalikų bažnyčioje 1872 m. gruodžio 26 d.

Tėvai – Jurgis Vareikis ir Cecilija Judėnaitė, jų santuoka užregistruota Skarulių parapijos Šv. Onos bažnyčioje 1871 m. lapkričio 21 d. Santuokos liudytojai –Simanas Mockus ir Anelė Autukytė. Tėvas J. Vareikis mirė anksti, kai Justinas dar buvo paauglys. Motina Cecilija 1884 m. ištekėjo už Kazio Strelčiūno. Našlė C. Strelčiūnienė mirė 1921 m. kovo 1 d. Skaruliuose.

1902 m. J. Vareikis vedė Adomo ir Marijos Grinių dukrą, trečios eilės pusseserę Antaniną Griniūtę, 20 metų amžiaus iš Salenykų kaimo. Įteisinti santuoką bažnyčioje buvo reikalingas vyskupo sutikimas dėl giminystės ryšio su būsima žmona. Jis buvo gautas 1902 m. vasario 5 d. (raštas Nr. 330).

Santuokos užsakų registre J. Vareikio amžius pajaunintas penkeriais metais. Jis buvo beveik 10 metų vyresnis už savo žmoną.

1920 m. Skarulių parapijos surašymo duomenimis, Vareikių šeimą, gyvenančią Salenykų kaime, su-

1 Salininkai, Saleninkai, Salenykai – skirtinguose istoriniuose šaltiniuose rašoma nevienodai. Tekste pavartotas prieškario Lietuvoje vartotas kaimo pavadinimas Salenykai.

Vytautas VENCKŪNAS

Justinas Vareikis, Šaulių žvaigždės ordino kavalierius, 1931 m. Nuotrauka iš žurnalo „Trimitas“ (Nr. 51–52, 1935 m.).

Nepriklausomybės kovų karys, apie 1920 m. Nuotrauka iš „Trimito“ (Nr. 51–52, 1935 m.).

darė Vareikis Justinas, 49 m. amžiaus šeimininkas, Vareikienė Antanina, 40 m. amžiaus žmona, taip pat vaikai: Jadvyga – 15 m. amžiaus duktė, Stasys – 6 m. sūnus, Vincenta – 5 m. duktė, Salomėja – 3 m. duktė. Gausi šeima vertė J. Vareikį imtis įvairių darbų, juolab kad iš prastos žemės buvo mažai naudos.

Santakų pradžios mokykla Salenykų kaime. Autoriaus nuotraukos, 2017 m. naikinimo 1904 m. Kupini nuotykių keliai gabenant knygas į Lietuvą, jį išmokė būti ir atsargų, ir drąsų.

Didžiausias mano noras, kad visi lietuviai būtų apsišvietę. Aš žinau, koks didelis vargas nemokant rašyti. Žmonių apšvietai paaukočiau viską. [„Trimitas“, 1935 m. Nr. 51–52]

KNYGNEŠYS

Lietuviškos spaudos draudimo metais Justinas Vareikis, taurus Lietuvos nepriklausomybės šalininkas ir gynėjas, savo gyvenimą sutapatino su ano meto svarbiausiais Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo įvykiais. Patriotiniu pradžiamoksliu buvo uždraustos lietuviškos spaudos knygų gabenimas Lietuvon, į Jonavos kraštą. Po 1863–1864 m. lietuvių sukilimo prieš carinės Rusijos priespaudą buvo uždrausta lietuviška spauda. Šiam draudimui pasipriešinimą organizavo bažnyčių atstovai. Vyskupas Motiejus Valančius įkūrė knygnešių organizaciją, o parapijų klebonai, prigimtiniai lietuviai, išlaikę tautiškumo dvasią, tarp parapijiečių platino lietuviškas maldaknyges. Rytų Prūsijoje buvo išspausdinta daugybė ne tik religinio turinio, bet ir pasaulietiškų knygų, laikraščių. Vietos šviesuomenė – Jeronimas Ralys, kun. Stanislovas Šliogeris ir kt. prašė drąsaus, energingo sielininko Justino Vareikio, plukdžiusios sielius iš ūksmingų Anykščių krašto miškų Šventosios upe, Nerimi, Nemunu iki Tilžės, grįžtant pargabenti lietuviškų knygų iš Karaliaučiaus krašto ar kitų slaptų vietų. Carinės Rusijos „ochrankos“ persekiojamas, ne kartą įkliuvęs ir nukentėjęs, šis knygnešys tęsė darbą iki pat lietuviškos spaudos pa-

Nebylus lietuvių pasipriešinimas spaudos draudimui vyko net 40 metų. Knygnešių veikla yra unikalus reiškinys, neturintis pasaulyje analogų. Ne veltui 2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią pasipriešinimo akciją.

JONAVOS VALSČIAUS ŠAULIŲ BŪRIO PRADININKAS

1919 m. įvykiai Lietuvoje radikaliai pakeitė Salenykų kaimo gyvenimą. Iš ramaus užkampio jis virto pafrontės kaimu, lankomu įvairaus plauko ginkluotų grupių. Vienu metu lenkai buvo užėmę Upninkus ir siautėjo visame Neries dešiniajame krante lig pat Šventosios. Salenykų, Vareikių kaimų vyrai ėmė burtis į savisaugos būrius. Ginklais padėjo tuometinė Kauno valdžia.

1919 m. neokupuotos Lietuvos dalies šaulių registracija vyko centralizuotai Kaune, registras buvo pradėtas skaičiumi 10000. Registracijos numeris atitiko šaulio liudijimo numerį. Galima konstatuoti, kad Jonavos valsčiaus šauliai buvo tarp pirmųjų 400 Lietuvos šaulių.

Jonavos kuopos šauliai, labdaros Vilniaus krašto lietuviams rinkėjai, apie 1933 metus. Iš kairės: 1-a mokyt. E. Dambrauskaitė, 5-as S. Šarauskas, 6-as P. Grinius, 7-as P. Mockus, 8-as (centre) – J. Vareikis, 9-as K. Vareikis, 10-a V. Vareikytė, 11-as B. Vaškevičius, 12-a G. Vareikytė. Aušros Šopienės nuotrauka.

(42) Salenykų šaulių būrys apie 1930 m. Centre – būrio vadas J. Vareikis. Gintaro Kubiliūno nuotrauka.

(42) Salenykų ir (5) Jonavos būrių šaulių prie Jonavos šaulių kryžiaus, švenčiant Lietuvos šaulių sąjungos dvidešimtmetį, 1939 metai. Pirmoje eilėje iš kairės: Juozas Vareikis, Ignas Stepšys, Justinas Vareikis, Izaokas-Beras Mechanikas, Balys Vaškevičius, nežinomas, nežinomas, Karolis Vareikis. Gale stovi (37) Jonavos šaulių kuopos vadas, ats. jaun. ltnt. Alfonsas Šerkšnys ir mokytojas Balys Garmus. A. Šopienės nuotrauka.

1919 m. gruodžio 19 d. pirmieji Jonavos būrio šauliai registravosi kariškiems šautuvams gauti jau turėdami šaulio liudijimus:

Bigenis Rapolas – Jonavos valsčius, Laukogalių k., šaulio liudijimas Nr. 10323

Januškevičius Stasys – Jonavos valsčius, Jaugeliškių k., šaulio liudijimas Nr. 10325

Mockus Ignacas – Jonavos valsčius, Bazilionių k., šaulio liudijimas Nr. 10320

Mockus Vladas – Jonavos valsčius, Bazilionių k., šaulio liudijimas Nr. 10322

Vareikis Justinas – Jonavos valsčius, Salenykų k., šaulio liudijimas Nr. 10321

Vareikis Simanas – Jonavos valsčius, Salenykų k., šaulio liudijimas Nr. 10324

[Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 561, ap. 2, b. 4176]

trečioje eilėje pirmas iš dešinės. Centre – valsčiaus

Kaip prisimena Salenykų kaimo senbuvis Bronius Grinius, kaime niekada netrūko tik žuvies – visi vyrai buvo žvejai. Pats J. Vareikis mažai težiūrėjo savo ūkį, nes buvo užsiėmęs šaulių darbais Jonavoje ir Salenykuose. Užteko jam ir drąsos, ir užsispyrimo, reiklumo sau bei kitiems.

J. Vareikio namai buvo ant Neries kranto toje vietoje, kur dabar stovi Moročkų namas. Antrame namo gale veikė vietos Šaulių būrio štabas. Čia visada buvo daug žmonių. Justino žmonos brolis Vincas Grinius, Adomo, gyveno netoliese, turėjo 10 ha žemės ir dar miško. Mirus žmonai jis pats susirgo ir mirė. Liko našlaičiai vaikai: Vincas, Pranas, Stasė. Netrukus sudegė ir namas, kuriame jie gyveno. J. ir A. Vareikiai, turėdami savo keturis vaikus, prisiėmė globoti ir giminaičio atžalas. Gyveno vargingai. Bronius Grinius prisimena, kad ir jo tėvas Jurgis Grinius, Jurgio, padėdavęs Vinco Griniaus šeimai. Dar gyvas būdamas, Vincas buvo pasiruošęs daug miško medžiagos namo statybai. Tos medžiagos pakako J. Vareikiui perstatyti savo namus ir naujam namui, skirtam Vinco Griniaus

vaikams. Vaikai įsikūrė naujoje vietoje ir gyveno viename namo gale, o kitame, J. Vareikiui sutikus, įsikūrė valstybinė Santakų pradinė mokykla. Namas stovi lig šiolei, net iškaba, pergyvenusi karus, liko ta pati.

Be tiesioginių Jonavos šaulių būrio pareigų J. Vareikis buvo aktyvus valsčiaus savivaldos gyvenime. 1924 m. buvo išrinktas į Jonavos valsčiaus tarybą, o 1927 m. tapo Lietuvos tautininkų sąjungos Jonavos skyriaus nariu.

Kai J. Vareikis baigė savo kadenciją Jonavos šaulių būryje ir sugrįžo į Salenykų kaimą 1930 m., buvo paskirtas (42) Salenykų būrio vadu ir šias pareigas ėjo iki 1933 m. pabaigos. Už nuopelnus Lietuvos valstybei jam buvo paskirtas 6 ha žemės sklypas iš Paulinkavos dvaro, netoliese Salenykų kaimo, Vanagiškių kaimo link. Einant tiesiai per mišką, bus koks penketas kilometrų. Daug ir sunkiai dirbdamas J. Vareikis pradėjo kurtis naujoje vietoje. Buvo pastatytas didelis klojimas ir tvartas, o viename klojimo gale įrengtas gyvenamasis būstas. Aplinkiniai stebėjosi jo darbš-

Jonavos valsčiaus savivaldybės taryba ir seniūnijų seniūnai, 1935 m. J. Vareikis –

viršaitis Antanas Davalga. Nuotrauka iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.

tumu, kuriantis naujajame Paulinkavos ūkyje. Dar ir šiandien matoma buvus didelių užmojų turėti pavyzdinę sodybą: pasodinta ilga liepų alėja ir užveistas didelis sodas. Dėl begalinio darbštumo visose srityse J. Vareikis pelnė šaulių pagarbą. Atsidėkodami jį rėmė finansiškai.

1924 m. lapkričio 13 d. Nr. 4 pašt. Jonava Lietuvos Šaulių Sąjungos Centrui

Kadangi mūsų apylinkėje mūsų būrio vadas Justinas Vareikis yra pasidarbavęs gaudyme visokių šnipų, kurių sulig jo pranešimu yra sugavęs ir pristatęs Lietuvos valdžiai net apie 100 ir už tai net yra materialiai labai nukentėjęs nuo lenkų legionų ir kadangi minėtasis darbštusis šaulys turi daug smulkios šeimynos, o žemės tik 5 dešimtines ir norint jį darbštume dar labiau pastūmėti, šiuo aš kreipiuosi į Tamstas paskirti Jonavos Būrio Vadui Justinui Vareikiui nuolatinę mėnesinę pinigais pašalpą.

Jonavos 2 kl. pradedam. mokykl. mokyt-ved. ir Jon. Šaulių būrio sekretor. B. Garmus

XVII-to Skyriaus Šaulių Vadui

Pranešu, kad ant Tamstos rašto 206 Nr. C. V. prezidiumas nutarė šauliui Vareikiui mokėti nuo š. m. sausio mėn. 1 d. partizano mėnesinę algą 50 litų sumoje ir Tamstos raštas su nutarimu – ištrauka perduoti Veikiamajai Daliai žiniai.

Pastaba. Prezidiumo nutarimas Nr. 54 iš 24-1123 m. Bendrosios Dalies Viršininkas

[Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 561, ap. 2, b. 1923]

VISKĄ PRAPULDĖ NAUJOJI VALDŽIA

Sovietams okupavus Lietuvą, J. Vareikis atsidūrė sąrašuose tų, kurie turėjo būti pirmiausia ištremti iš Lietuvos. Kurį laiką slapstėsi. 1941 m. birželio 14 d. buvo užtiktas namuose, tačiau jam ir sūnui pavyko pabėgti, bet sunkiai serganti žmona palikta vykdo-

mojo komiteto priežiūrai, o dukterys – Jadvyga ir Salomėja – suimtos ir ištremtos.

Išrašas iš Justino Vareikio tremties bylos [Lietuvos ypatingasis archyvas, f. V-5, ap. 1, b. 37215/5]

Vareikis J. J. tarnavo carinėje kariuomenėje iki 1905 m. 1919–1921 metais buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavo kovose su bolševikais…

Nuo 1919 iki 1940 m. buvo Lietuvos kontrevoliucinės šaulių organizacijos nariu. Toje organizacijoje vadovavo Jonavos valsčiaus šaulių būriui. Už aktyvią veiklą šaulių organizacijoje buvo apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu. Paskutiniu metu buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos garbės nariu ir apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu.

[Lietuvos ypatingasis archyvas, f. V-5, ap. 1, b. 37215/5]

J. Vareikio abi dukros ištekėjo už kitataučių ir liko gyventi Rusijoje. Sūnus Stasys buvo suimtas 1945 m. sausio 20 d. ir nuteistas. Po lagerio 1948 m. grįžo į Salenykų kaimą praradęs sveikatą. Mirė 1951 m., palaidotas Skarulių kapinėse.

Po Antrojo pasaulinio karo, sovietams įsitvirtinus Lietuvoje, J. Vareikiui teko vengti viešumos. Tik dėl laimingų atsitiktinumų jam pavyko išvengti represijų, o gal ir todėl, kad anuometinis apylinkės pirmininkas buvo partizanų suimtas ir dingo, o jo sudaryti tremiamųjų sąrašai buvo sunaikinti. 1954 m. sudegė J. Vareikio namas Salenykuose. Liepsnos pasiglemžė ir žmonos Antaninos gyvybę. Žemę ir trobesius Paulinkavos dvaro žemėje nacionalizavo ir atidavė besikuriančiam kolūkiui. Jau būdamas garbingo amžiaus į kolūkį nestojo, o persikėlė gyventi pas brolį Karolį į Lokenėlių kaimą, paskui į Skarulių kaimą pas dukterį Vincentą Staskonienę. Ten mirė 1956 m. Palaidotas Skarulių kapinėse, Vareikių šeimos kape. Apie iškilaus kraštiečio mirtį neliudijo bažnyčios mirčių registro knygos...

ATMINTIS GYVA

2022 m. kovo 16 d. Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka organizavo pėsčiųjų žygį, pavadin-

tą „Justino Vareikio keliu“, skirtą paminėti 150-ąsias knygnešio gimimo metines.

Aplankytas J. Vareikio kapas Skarulių kaimo kapinėse, Šv. Onos bažnyčia. Žygio dalyviams kilo mintis savanoriškai prižiūrėti gerbiamo ir iškilaus kraštiečio, Lietuvos patrioto J. Vareikio kapą, kuris tą gražią pavasario dieną atrodė nykiai.

Grįžus iš žygio prasidėjo idėjos realizavimas – su vienintele kapą prižiūrinčia giminaite, J. Vareikio anūke Alvyra Ranciene, pasirašytas susitarimas dėl Vareikių šeimos kapo priežiūros.

Pradžioje talkino M. Sangavičius ir jo darbuotojai – atstatė griūvantį paminklą, vėliau bendromis pastangomis su J. Vareikio anūke buvo sutvarkyta kapavietė.

Yra sakoma, kad padaryk pusę darbo, tai ir kiti padės. 2022 m. rugsėjo 29 d. Jonavos rajono savivaldybė skyrė lėšų naujam paminklui pastatyti.

Šiandien galime pasidžiaugti, kad neišnyko, neišėjo nebūtin šio iškilaus kraštiečio atminimo ženklas Skarulių žemėje. Tai padėkos ženklas žmogui, kad esame laisvi, gyvename demokratinėje šalyje. Ir kai karas visai šalia, neišvengiamai galvojame, kad blogis plinta kaip virusas. Pasipriešinimo blogiui jėgų teikia istoriją kuriantys žmonės.

J. Vareikio šeimos kapas, 2022 m. lapkričio 21 d.

ŽMOGUS, PRIE KURIO NELIPO ETIKETĖS

Marius GLINSKAS, žurnalistas

albumo

Prie šio žmogaus jokios etiketės nelipo. Jis buvo toks įvairiapusis, kad galėjo su tavimi šnekėtis bet kuria tema, bet kuriuo rakursu. Vieną dieną jis buvo žvejas, kitą – keliautojas, trečią – kaimo korespondentas, besidomįs rugiapjūtės ar bulviakasio aktualijomis, kada nors vėl – reportažų iš meškeriojimo varžybų autorius, žurnalų redaktorius.

Sunku pasakyti, ko išties jame buvo daugiau. Tie, kurie stovėjo ant kranto su meškerėmis, šiandien galėtų papasakoti dešimtis nuotykių, įvykusių bendrose žvejybose, o tie, kurie sėdėjo kartu redakcijų kabinetuose, galėtų paporinti apie jį dešimtis pamokančių istorijų, kaip reikia rinkti krašto istorijos medžiagą,

kaip bendrauti su ūkininkais, gamtosaugininkais ar valdžios atstovais. Tačiau brandžiausi nuopelnai – ne dienos reportažai, ne didžiausios žuvys, o solidi, atrodo, visą gyvenimą dėliota knyga „Mano gimtasis kraštas“, iš kurios keletą citatų įpinsime ir į šį rašinį. Knygoje garbus jonavietis atsiskleidė kaip kruopštus, atsakingai faktus renkantis ir juos tikrinantis istorikas, savo krašto patriotas, palikęs žymų pėdsaką mūsų pilietinių žinių ir supratimo paletėje. Jis, Ričardas Adamonis, tai dar suspėjo padaryti. Pristatyti spėjo, paaiškinti, įtikinti dėl faktų tikrumo. Nors daug kas netikėjo: kaip tai – žvejys ir... kone profesionalus istorikas? Gal tik mėgėjas, gal arogantiškas apsišaukėlis... Vis dėlto suspėjo. Iki mirties buvo likę vos metai...

Nuotraukos iš šeimos

Rajoninio laikraščio redakcijoje – nuo 1957 m.

Pirmą kartą Ričardą sutikau, berods, „Jonavos balse“. Tada šioje redakcijoje vykdavo vadinamieji rajono literatų susirinkimai. Kažkas mus, pradedančiuosius, pamokydavo, kažkas paragindavo, vieną kitą kūrinėlį atspausdindavo. Ričardas čia sukiodavosi su dideliu fotoaparatu ant kaklo ir geraširde, visus padrąsinančia šypsena. Vėliau laikraštyje blykstelėdavo ir viena kita nuotrauka, tad daugelis pažinojo šį žmogų iš redakcijos...

Tačiau pirmieji Ričardo rašiniai pasirodė dar anksčiau „Pergalės vėliavoje“ (leidinio pavadinimas anuomet puikiai atitiko pokario sovietmečio dvasią). Jaunas vyras, baigęs Veterinarijos akademiją (aukštasis mokslas – svarbi sąlyga įsidarbinant redakcijoje), pasuko ne veterinaro keliu, o nusprendė eiti ten, kur širdis šaukė, kur vėrėsi kūrybos horizontai. Tiesa, tie aukštieji mokslai vėliau puikiai tiko ir dirbant azotinių trąšų gamykloje, tapus „Chemiko“ savaitraščio redaktoriumi. Ten vyras puikiai prigijo su savo erudicija, platesniu nei cecho erdvė pasaulėvaizdžiu, jonaviečio prigimtimi. Atsirado galimybė savo mintis publikuoti respublikiniuose leidiniuose – „Mūsų gamtoje“, „Švyturyje“, kitur. Čia jis savo rašomąja mašinėle dar garsiau sukaukšėjo, čia jis nardė savo stichijoje.

XxXxX

Kodėl Jonavos atsiradimas siejamas su Skaruliais? Nejau niekas čia anksčiau negyveno? (...) Archeologiniai radiniai rodo, kad čia, kur dabar Jonava, žmonių gyventa jau gilioje senovėje. Tai patvirtina net keturios akmens amžiaus stovyklos, atrastos mūsų rajone. Bet daugiau duomenų beveik nėra, nors dvylika piliakalnių ir gausybė pilkapių rodo, kad čia ir vėlyvesniais amžiais žmonių gyventa, dirbta, kovota. (5 psl.)

1997–1999 m. plušant „Meisterio“ žurnalo redakcijoje, Kaune, Ričardą tekdavo dažniau sutikti. Atvažiuodavo su savo zaporožiečiu keliskart per savaitę, atvažiuodavo ne tuščiomis, o su nauju rašiniu, apmąstymais, patirties žvejybos baruose apibendrinimais, blogiausiu atveju – su vertimais iš įvairių užsienietiškų žurnalų. Redakcijoje, žiūrėk, taip pat atsirasdavo vienas kitas žvejas mėgėjas, tad ir su juo dalijosi patirtimi, aiškino, kaip pergudrauti prie akmens prigludusią lydeką ar kaip prisivilioti dumble tūnantį šamą plėšiką. Diskusijos kartais prasitęsdavo kur nors kavinukėje Gedimino gatvėje, o jų išdava – po savai-

XxXxX

XxXxX

tės, kitos, žiūrėk, vėl naujas rašinys, tinkantis visažinio „Meisterio“, „Ūkininko patarėjo“ ar „Meškeriotojo ABC“ puslapiams.

„Tai sėsk, pavešiu“, – kartą mane, skubėjusį grįžti į Jonavą, pakvietė į savo zaporožietį. Nesidairė į prabangius automobilius, jam keturi ratai tebuvo susisiekimo priemonė tarp upės ir miško, tarp miesto ir tvenkinio...

XxXxX

Kad tai ta pati gyvenvietė, nors ir skirtingais vardais vadinama, abejoti netenka. Pavadinimų šaknys tos pačios, o skirtingos galūnės gali būti vertimų variacijos. (...) Tai gal ir Jonavą reikėtų vadinti senuoju vardu –Vilkėnais, kad nepainiotume su dabartine Vilkija, o miesto herbe geriau derėtų vilkas, nebūtinai staugiantis? (...) Beje, Šilų, Lukšių kaimų apylinkėse nuo seno gyveno daug Vilkų, Volkų. Taigi ir šiuo atveju yra kažkokios sąsajos su Vilkija, Vilkėnais. (15–16 psl.) XxXxX

Vadinome jį ilgaamžiu žurnalistu, nepavargstančiu žodžių artoju. Pramokęs kalbinti kompiuterį, visagalį internetą, kurį laiką darbavosi „Naujienų“ redakcijoje, džiaugėsi, kad iki čia iš namų netoli – tik iš Panerių

gatvės. Jo žemės ūkis, grūdai, galvijai su visomis kaimo problemomis jau traukėsi kaskart toliau, nors prireikus neatsisakydavo išskubėti į kokį nors sodžių, atlikti bent nesudėtingą žurnalistinį tyrimą, pasidžiaugti valstietiškomis išmonėmis. Dar artimesnė jam tapo istorija, kraštotyra, archyvų pavartymai. Kartą prasitarė, kad baigia rengti knygą, kurioje ketina pergudrauti net kai kuriuos istorijos „profus“. Tik šit bėda, nemoka prašyti rajono valdžios paramos, mecenatų dosnumo. Matyt, teks leisti knygą savo lėšomis, krapštyti likusias santaupas. Laimei, paskutiniu momentu atsirado žmogus, kuris suprato Ričardo knygos poreikį, kuriam miesto praeitis – ne iš piršto laužtos legendos. Pagalbos ranką ištiesė rajono savivaldybės tarybos narys Egidijus Sinkevičius, kuris, perskaitęs rankraštį, patikėjo kraštiečio pastangų prasme, jo autentiškais pasakojimais apie karo pradžią, vokiečių okupaciją Jonavoje, neišdildomai į vaiko atmintį įsirėžusias Holokausto baisybes, Jonavos atsikūrimą pokaryje. Žmogaus atmintis tobulesnė už bet kokias kronikas... XxXxX

Du malūnai ant Varnakos upelio tik patvirtina teiginį, kad čia buvusi gana didelė gyvenvietė. Tai, kad vėlyvesniuose dokumentuose Vilkėnai ar Vilkija neminimi, nesunku paaiškinti – netekę savo gynybinės reikšmės, Vilkėnai liko nereikšminga gyvenviete prie brastos, kuri taip pat prarado savo strateginę svarbą, nes liovėsi kryžiuočių antpuoliai. O kad 1836 m. tiesiamas traktas Peterburgas–Varšuva Jonavoje pasuko per Nerį, byloja, jog čia jau buvo praminti keliai, reikšminga jų kryžkelė, patogūs upės krantai, o per upę kėlė keltai. Tokia ji ir išliko iki šių dienų. Tik neliko senų medinių statinių, išskyrus vandens malūną, nes Jonavą nusiaubė keli didžiuliai gaisrai. (17 psl.)

R. Adamonis žurnalisto karjerą pradėjo nuo 25-erių. Prieš tai, baigęs vidurinę mokyklą, penkerių metų duoklę atidavė sovietinei armijai. Tarnavo Šiaurės laivyne, kur nusiųsti kareiviai tapdavo kone profesionaliais jūrininkais, o atšiaurus klimatas jaunuolius taip užgrūdindavo, kad grįžusiems į tėviškę bet kokie sunkumai, gyvenimo nepatogumai atrodė kaip jūra iki kelių.

1957-aisiais rajono laikraštyje „Pergalės vėliava“ pasirodė pirmi jaunojo žurnalisto reportažai, žinu-

XxXxX

Jubiliejai

tės. Tos pirmosios publikacijos, kaip ir anų laikų laikraščiai, jau tapę savotiškomis šeimos relikvijomis, namuose lig šiol saugomos, jos sudarė ir žurnalisto 75-erių metų sukakčiai skirtos parodėlės, surengtos Jonavos viešojoje bibliotekoje, dalį.

XxXxX

Skaruliai kryžiuočių žvalgų rašytiniuose XIV a. pranešimuose neminimi, nes neturėjo strateginės reikšmės – buvo kitame, ne taip lengvai pasiekiamame Neries krante, kaip Vilkėnai. Tad teiginys, kad Jonavos atsiradimas sietinas su Skaruliais, nepagrįstas, nes jos pirmtakas – Vilkėnai – egzistavo lygiagrečiai su Skaruliais, o gal dar anksčiau. (18–19 psl.)

XxXxX

Savo pažintį su Šiaure jonavietis vėliau pratęsė žvejo praktikoje. Dar penkerius metus su dukra ar sūnumi jis vykdavo į Murmansko sritį, meškeriodavo jam jau neblogai pažįstamoje Barenco jūroje. Nusigauti ten link buvo nelengva: tekdavo skristi per Maskvą lėktuvu, po to, likus dar keliems kilometrams iki numatyto taško, tekdavo prašyti vietos gyventojų, kad su valtimis perkeltų tuos atsibastėlius į kitą krantą ar kitur. Tėvui šios kelionės su spiningu ir meškere atsipirkdavo svariais lašišų, upėtakių laimikiais, o vaikams visam gyvenimui įstrigo kaip nepamirštama egzotika.

„Visam mėnesiui ten „atsijungdavome“ nuo kasdienių rūpesčių, o tos išvykos prilygo geroms žvejybos pamokoms be jokių vadovėlių“, – šiandien prisimena žurnalisto dukra Vidita, tapusi taip pat puikia žveje, ne vienų varžybų nugalėtoja.

Tapęs įvairių varžybų, tiek respublikinių, tiek tarptautinių, arbitru, taip pat užimdamas svarias pareigas Lietuvos sportinės žūklės federacijoje, tapęs Tarptautinės žuvų gaudytojų asociacijos komiteto, Amerikos nacionalinės geografų draugijos nariu, jonavietis rasdavo daugiau progų pasidairyti po užsienius, pasidomėti tenykščiu žvejų gyvenimu. Jam teko vilioti ir grumtis su povandeninėmis plėšikėmis Švedijoje, Norvegijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje. Lietuvos sportinės žūklės čempionas, sporto meistras ypač mėgdavo lašišas traukti Suomijos vandenyse. Tačiau įdomiausias nuotykis Ričardui buvo ne pati žuvis, ne jos svoris (Šiaurės vandenyse teko ištraukti 8,2 kg lašišą, Lietuvoje užkibdavo ir 20 kg šamai), o jos sugundymas. Ta kova su žuvimi, vaizdžiai atpasakota E. Hemingvėjaus apysakoje „Senis ir jūra“, matyt, įkvėpė Ričardą visą savo gyvenimą modeliuoti kaip savotiškas grumtynes su tuo, kas smulkmeniška, svetima, nenuoširdu.

XxXxX

Dėl teiginio, kad pro Skarulius ėjo kelias iš Kauno į Ukmergę, kyla abejonių. Juk tokiu keliu einant, tektų bristi net per tris upes: Nerį, Širvintą, Šventąją, nes Ukmergės pilis ir senasis miestelis buvo ant dešiniojo Šventosios kranto. O perbridus Nerį ties Jonava (Vilkėnais), reikia įveikti tik du upelius – Lokį ir Armoną. Beje, nuo Skarulių Saleninkų link tokio kelio žymių net nebuvo. (20 psl.)

Vyskupo (Juozapo Kazimiero Kosakovskio – M. G.) valdymo metais didžiulis gaisras nušlavė ne tik didžiąją dalį gyvenamųjų namų, bet ir medinę, jo motinos statytą bažnyčią. Kad ir sunkiai versdamasis, vyskupas ryžosi jos vietoje statyti naują mūrinę bažnyčią. Neturėdamas pakankamai lėšų, jis sumanė panaudoti brolio Antano Kosakovskio, Martyniškių dvaro savininko, naujiems dvaro rūmams statyti sukauptas plytas (...). Kadangi brolis buvo užsienyje, vyskupas, jo neatsiklausęs, plytas pargabeno į Jonavą. Tai dar nieko, bet pats plytų gabenimas iš Martyniškių į Jonavą sunkiai įtikėtinas. Mat, anot legendos, kurią man papasakojo senelė Marijona Geduškienė (1869–1943), vyskupas įsakęs nuo Martynišių iki Jonavos pačia tiesiausia kryptimi sustatyti baudžiauninkus, kad jie iš rankų į rankas perdavinėtų vienas kitam plytas. Toks gyvas transporteris turėjo būti beveik 9 km ilgio. Jei statytų baudžiauninkus kas du metrus (maždaug tiek siekia dviejų žmonių ištiestos rankos), prireiktų 4,5 tūkst. žmonių. Vargu ar visuose Kosakovskių valdomuose dvaruose tiek jų pririnktų. Bet tokia legenda atkeliavo iki mūsų laikų. Nors visko būna – Dievo namų statybai galėjo sueiti visi aplinkiniai gyventojai... (24 psl.)

XxXxX

XxXxX

SPORTO MEISTRAS, LIETUVOS SPORTINĖS ŽŪKLĖS ČEMPIONAS, TARPTAUTINĖS ŽUVŲ GAUDYTOJŲ ASOCIACIJOS (IGFA) KOMITETO NARYS, LIETUVOS SPORTINĖS ŽŪKLĖS ASOCIACIJOS VICEPREZIDENTAS, ŽURNALŲ „MŪSŲ GAMTA“, „MEDŽIOTOJAS IR MEŠKERIOTOJAS“ SKYRIAUS REDAKTORIUS, ŽURNALO „MEŠKERIOTOJAS“ REDAKTORIUS.

PALIKIMAS MEŠKERIOTOJO VADOVAS (bendraautoris) KUR ŽŪKLAUTI? (bendraautoris) PATARIMAI MEDŽIOTOJUI (bendraautoris) MEDŽIOTOJO KNYGA PLĖŠRIŲJŲ ŽUVŲ GAUDYMAS POLEDINĖ ŽŪKLĖ ŽŪKLĖ PLŪDINE MEŠKERE JAUNOJO ŽVEJO ABC MEŠKERIOTOJŲ IŠMONĖS (BROŠIŪRA) SU BLIZGE IR KABLIUKU (BROŠIŪRA) KARPIŲ IR KARŠIŲ ŽŪKLĖ (BROŠIŪRA)

XxXxX

2014 m. žiemą, paskutiniais mėnesiais prieš mirtį, Ričardas dar kartą rengėsi ištrūkti į Švediją, išbandyti laimę poledinėje žūklėje, bet, pajutęs šlubuojančią sveikatą, paliko savo bilietą kitam žvejui. Lemtingą sausio 12-osios rytą dukrą Viditą, gyvenančią su mama, pasiekė neramus skambutis: „Ateik, kažkaip negerai jaučiuosi...“

XxXxX

Privilegijomis kaipmat pasinaudojo žydai – 1784 m. Jonavoje jau gyveno 59 jų šeimos, o 1799 m. iš 119 jonaviečių šeimų didesnę pusę sudarė žydų šeimos. Kažkuris iš Kosakovskių buvo išsirūpinęs karališką privilegiją Neryje gaudyti lašišas. Upė žemiau keltų trasos buvo pertverta iš pradžių geležinių virbų, o vėliau –medine dvisiene pinta pertvara lašišoms gaudyti. Gero traukimo metais čia sugaudavo iki 500–600 lašišų. (27 psl.)

Žvejai plaukdavo į upių aukštupius ir, leisdamiesi pasroviui, plukdomais tinklais gaudydavo žuvis. Pačioje Jonavoje buvusi speciali užtvara lašišoms su vartais laivams. Iš Baltijos į nerštavietes plaukiančios lašišos ir žiobriai patekdavo į užtvaroje stovinčias gaudykles. Žuvingiausias upių atkarpas, kaip ir lašišų gaudyklę, iš Kosakovskių nuomojo žydai. (39 psl.)

Kas bent kartelį buvo užsukęs pas Ričardą, matė šūsnis žurnalų apie žvejybą, medžioklę. Tai vis „grobis“, kurį žurnalistas parsiveždavo iš svečių šalių. Vartyti paveiksliukus neužtekdavo, norėjosi ir paskaityti. Nieko keisto, kad gyvas bendravimas su žvejais ir noras suprasti, kas rašoma, leido jam pramokti daugiau kalbų. Skaitė ir bendravo rusiškai, lenkiškai, vokiškai, nors nežinomus žodžius išsiversdavo padedamas žodynų. Toks profesinės informacijos kaupimas – didelis džiaugsmas provincijos žurnalistui, juolab kad vėliau kai kurių minčių galėdavo pasiūlyti ir „Mūsų gamtai“, „Medžiotojui ir meškeriotojui“, „Žūklei“, „Meisteriui“, pagaliau ir jonaviečių „Naujienoms“. Šioms, beje, rašydavo ir krašto istorijos temomis. Laikraštis ypač domino skaitytojus, kai jame pasirodydavo rašinių apie Ruklą, Kulvą, Žeimius, Upninkus, Perelozus ar kitas dar kryžiuočių kronikose minimas vietoves.

Toji diena, o tiksliau – pavakarys, ir dabar mano akyse. Vaikigalis meškeriojau netoli plento tilto. Staiga sudundėjo tiltas – juo vienas paskui kitą dardėjo nematyti tankai su raudonomis žvaigždėmis ant šonų. Nuvažiavus tankams, pasirodė pilni kareivių sunkvežimiai – buvo 1940 metų birželio 15-osios pavakarys... Kol parskuodžiau į namus, o gyvenome jau stotyje, čia buvo pilna rusų kariuomenės. Žvyryne kareiviai statėsi palapines, o ant dviejų karčių įtemptos paklodės mirgėjo iki šiol nematyto filmo kadrai. (75 psl.)

XxXxX

2014 m. vasario mėnesį Jonavos rajono savivaldybės tarybos Liberalų sąjūdžio frakcija, atsižvelgdama į šviesaus atminimo kraštiečio nuopelnus, pasiūlė Ričardui Adamoniui suteikti Jonavos rajono garbės piliečio vardą. Nežinia, kodėl šis pasiūlymas liko „užmirštas“...

Redakcijos prierašas:

R. Adamonio leidinio „Mano gimtasis kraštas“ kai kurie teiginiai prieštarauja nusistovėjusiai Lietuvos istoriografijai ir priimtini kaip prielaidos, reikalaujančios įrodymų.

XxXxX

XxXxX

LIETUVOS KREPŠINIUI – 100

PIRMŲJŲ EUROPOS KREPŠINIO ČEMPIONATŲ LAIMĖTOJAS –KRAŠTIETIS ZENONAS PUZINAUSKAS

Algimantas KŠIVICKAS, sporto organizatorius

Lietuvos komandos sudėtyje buvo 14 krepšininkų, tarp jų ir mūsų kraštietis Zenonas Puzinauskas.

Z. Puzinauskas gimė 1920 m. kovo 4 d. (Kauno jėzuitų gimnazijos išduotame atestate nurodyta kovo 13 d.) valstiečių šeimoje, Jonavos valsčiaus Kulvos bažnytkaimyje. Šeimoje augo keturi vaikai: Zenonas, Vytautas, Irena bei Aldona. Vėliau, Zenono tėvui Povilui gavus laiškininko pareigas Centriniame pašte, šeima persikraustė į Kauną ir gyveno Molėtų gatvės 45 numeriu pažymėtame name.

2022-ieji – Lietuvos krepšinio šimtmečio metai. 1922 m. balandžio 23 d. Kaune įvyko pirmosios šalyje oficialios krepšinio varžybos. 1937 m. Rygoje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pirmąkart tapo antrųjų Europos krepšinio pirmenybių nugalėtoja, todėl Tarptautinė krepšinio federacija pasiūlė Lietuvai surengti trečiąjį Europos krepšinio čempionatą. Lietuvos Respublikos vyriausybė priėmė sprendimą statyti naujus sporto rūmus Kaune. Garsiąją Kauno sporto halę, kurioje telpa 11 000 žiūrovų ir yra 3 500 sėdimų vietų, suprojektavo inžinierius Anatolijus Rozenbliumas. Pirmojo dengto didžiausio sporto paskirties objekto Europoje statyba truko tik pusmetį ir kainavo 400 000 litų. 1939 m. trečiojo Europos krepšinio čempionato

1930 m. Zenonas įstojo į Kauno jėzuitų gimnazijos II klasę. 1937 m. išduotame brandos atestate įrašyti geri ir labai geri įvertinimai, tik istorijos žinios įvertintos patenkinamai. Labiausiai sekėsi kalbos: lotynų, graikų žinios įvertintos labai gerai, lietuvių, vokiečių bei prancūzų – gerai. Jaunuolis taip pat laisvai kalbėjo angliškai ir lenkiškai. Besimokydamas gimnazijoje Zenonas susidomėjo krepšiniu ir pradėjo žaisti ,,Grandies“ komandoje. Aukštaūgio (187 cm) krepšininko veržlumą pastebėjo šalies rinktinės treneris Feliksas Kriaučiūnas, kuris pakvietė jaunuolį atstovauti Lietuvai antrajame Europos krepšinio čempionate, vykusiame Rygoje 1937 m. Pirmenybių metu Zenonas dalyvavo penkeriose rungtynėse ir pelnė 16 taškų. Z. Puzinauskas – jauniausias pirmenybių žaidėjas – tapo Europos krepšinio čempionu būdamas vos 17 metų. Už nuopelnus Lietuvos sportui jaunasis krepšininkas apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 1-ojo laipsnio medaliu. Tais pačiais metais Jaunalietuvių sąjungos globėjas Antanas Smetona apdovanojo Z. Puzinauską

LTJ ,,Jaunosios Lietuvos“ sąjungos garbės ženklo ,,Trijų liepsnų“ III laipsnio žymeniu. Gimnazijos baigimas sutapo su krepšinio pirmenybėmis, todėl LR švietimo ministras Juozas Tonkūnas savo sprendimu atleido Zenoną nuo baigiamųjų gimnazijos egzaminų.

1937 m. Z. Puzinauskas įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyrių. LR kultūros reikalų departamento sprendimu už nuopelnus lietuvių tautai studentas buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą universitete. Po metų Zenonas parašė prašymą leisti studijuoti Filosofijos fakulteto fizinio lavinimo katedroje. Z. Puzinauskas buvo intelektuali asmenybė, turėjo apie 2000 knygų asmeninę biblioteką. Domėjosi Graikijos istorija ir sporto reikšme žmogaus gyvenime.

1939 m. gegužės 21 d. Kauno sporto halėje vyko trečiojo Europos krepšinio čempionato atidarymas, kuriame dalyvavo 11 000 žiūrovų. Svečių tribūnoje

iškilmes stebėjo LR prezidentas Antanas Smetona, aukšti valstybės pareigūnai bei užsienio šalių diplomatai. Pirmosiose čempionato rungtynėse lietuviai susitiko su Latvijos krepšininkais. Startiniame penketuke žaidė F. Kriaučiūnas, P. Lubinas, M. Ruzgys, A. Andriulis bei Z. Puzinauskas. Lietuvos rinktinė nugalėjo rezultatu 37:36. Z. Puzinausko indėlis į komandos pergalę – 6 taškai. Reikia paminėti, kad kaimyninės valstybės krepšininkai liko nepatenkinti varžybų baigtimi – parašė protestą ir net susistumdė su žiūrovais. Z. Puzinauskas atkakliai kovojo septyniuose čempionato susitikimuose ir pelnė 60 taškų. Rezultatyviausių rungtynių metu su Vengrijos krepšininkais Zenonas pelnė 21 tašką. Komandos nariai dėl jaunuolio šviesių plaukų kupetos jį praminė Gauru. Po finalo su italais pergalės lietuviai antrą kartą tapo Europos krepšinio čempionais. Nugalėtojų komandai buvo įteikta LR prezidento Antano Smetonos dovana – sidabrinė kraičio skrynelė. Šį pergalė skatino ateities kartų Lietuvos krepšininkus siekti aukštų rezultatų ir garsinti šalies vardą pasaulyje.

1940 m., pasikeitus santvarkai, Z. Puzinauskas tapo Lietuvos moterų krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu, o 1942 m. dalyvavo šalies lengvosios atletikos čempionate, kuriame laimėjo net penkias skirtingas rungtis. 1944 m. sportininko nenoras taikytis prie sugrįžtančio sovietų okupacinio režimo paskatino priimti sprendimą išvykti iš šalies. Pirmaisiais emigracijos metais Z. Puzinauskas buvo išrinktas Augsburgo išeivijos lietuvių sporto komiteto pirmininku. Atvykęs į JAV 1951 m. žaidė Kemptono ,,Šarūno“ krepšinio komandoje ir vertėjavo karinėje bazėje. Čikagoje sportininkas dirbo žurnalo ,,Sportas“ redakcijoje, vėliau – organizacijoje ,,Raudonasis kryžius“. Savo straipsniuose jis ir toliau dėstė mintis apie sporto reikšmę žmogaus gyvenime: ,,Sportininkas, kuris nepasidavė kovoje, kada jo kojos bandė atsisakyti jam tarnauti, kada jo plaučiai degė, siurbdami orą, kada jo akys nuo nuovargio temo, galva svaigo, širdis kaip kūju mušė, raumenys nuo pervargimo skaudėjo, gyslos plyšti bandė, tik toks sportininkas žino tikrąją reikšmę, tik jis savo kailiu patyrė, ką reiškia plieninės valios jėga. Toks sportininkas žino, ką reiškia kovoti ir garbingai siekti pergalės. Sportas yra puiki priemonė žmogaus charakteriui ugdyti ir auklėti.“ Z. Puzinauskas mirė 1995 m. liepos 16 d. Indianos valstijos Beverly Shores mieste.

Z. Puzinauskas, 1938 m.

Straipsnyje panaudoti dokumentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, nuotraukos ir informacija – iš Joniškio krepšinio muziejaus vadovo Leono Karaliūno knygos ,,Antrasis auksas. III Europos vyrų krepšinio pirmenybės: faktai ir skaičiai“.

Z. Puzinausko brandos atestatas, išduotas Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1937 m.

Lietuvos krepšinio komandos nariai (Z. Puzinauskas antras iš dešinės) –II Europos vyrų krepšinio čempionato nugalėtojai, 1937 m.

Pranas Lubinas ir Z. Puzinauskas, 1939 m.

Po rungtynių su Lenkijos krepšininkais, 1939 m.

Lietuvos krepšininkai (Z. Puzinauskas – pirmas iš kairės) – III Europos vyrų krepšinio čempionato nugalėtojai, 1939 m.

2022-IEJI

- JAUNIMO METAI

KUO GYVENA JONAVOS JAUNIMAS

2022-ieji Lietuvoje ir Europoje paskelbti Jaunimo metais. Tai reiškia, kad šiemet ypatingas dėmesys jauniems žmonėms skiriamas ir nacionaliniu, ir tarptautiniu mastu. Lietuvoje apie jaunimo metus aktyviai kalba Jaunimo reikalų agentūra (JRA), Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga ir Lietuvos jaunimo reikalų koordinatorių asociacija.

2000-aisiais, kai šalyje paskutinį kartą buvo minimi Jaunimo metai, situacija buvo kitokia. Per daugiau nei du dešimtmečius užaugo visiškai nauja, aktyvi skaitmeninio amžiaus karta, kuri susiduria ir su kitomis pasikeitusio pasaulio aktualijomis.

2022-ųjų Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Jonavoje beveik trečdalis gyventojų (27 proc., arba 7404 asmenys) yra 14–29 metų jaunimas. Rengdama straipsnį siekiau išsiaiškinti, kaip ši visuomenės dalis gyvena mūsų mieste: kuo domisi, kur dalyvauja, kuo džiaugiasi, ką norėtų keisti, kaip Jonavoje sekasi mokytis, dirbti, savanoriauti ir įsitraukti į visuomeninį gyvenimą ir, svarbiausia, ar miestas eina jaunimui palankia linkme?

2022-ųjų rudenį susitikau su šešiais pašnekovais. Du iš jų – su jaunimu dirbančios specialistės: Daiva Skebienė, Jaunimo reikalų koordinatorė Jonavoje, ir Laura Grėbliūnienė, Atvirojo jaunimo centro darbuotoja. Kiti pašnekovai – jaunimas iš įvairių organizacijų: Rokas Šveikauskas (17 m.), Jonavos rajono savivaldybės moksleivių savivaldos (JRSMS) pirmi-

ninkas, Edgaras Mostenec (18 m.), nepolitinės, jaunimo visuomeninių organizacijų sąjungos Jonavoje „Apskritasis stalas“ pirmininkas, ir Ignė Kuzmickaitė (17 m.) bei Gustė Cvilikaitė (18 m.), ilgametės katalikiškojo jaunimo bendruomenės „Vartai“ narės. Su visais pašnekovais kalbėjausi panašiomis temomis: apie jų pačių veiklos lauką, savanorystę, darbą, užimtumą ir kuo Jonava galėtų būti (arba yra) patraukli pilnamečiam jaunimui.

Jonavos rajono savivaldybėje dirbanti jaunimo reikalų koordinatorė D. Skebienė pasakojo, kad dažniausiai susiduria su aktyviais, motyvuotais jaunuoliais, dalyvaujančiais projektuose, kuriuos finansuoja Jonavos rajono savivaldybė. „Projektus teikia įvairios jaunimo ir su jaunimu dirbančios organizacijos“, – savo darbo specifiką apibūdino pašnekovė. Kalbėdama apie veiklų ir projektų kiekį, D. Skebienė išskyrė mokymus, diskusijas, vasarą – stovyklas, vykdomas jaunimui, tačiau sutiko, kad jaunų žmonių įsitraukimo norėtųsi daugiau.

Įsitraukimo problemą minėjo ne vienas pašnekovas. Vis dėlto I. Kuzmickaitė ir G. Cvilikaitė, katalikiškojo jaunimo centro „Vartai“ narės, pasakojo, kad aktyvumo „Vartuose“ netrūksta, greičiausiai todėl, kad čia susirenka panašias vertybes turintys paaugliai, kuriems aktualus tikėjimas, tikėjimo atradimas ir kurie nori savanoriauti, padėti kitiems. Paklausus, kokiomis veiklomis merginos užsiima savo bendruomenėje, jos minėjo vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai ir smagias vasaros stovyklas, į kurias susirenka

Simona GAVELYTĖ, Jonavos viešosios bibliotekos viešųjų ryšių specialistė

Šv. Jokūbo parapijos katalikiškojo jaunimo centro „Vartai“ nariai. Koordinatorė – Inga Kuuzeorg-Petrikonienė.

Minint Lietuvos jaunimo metus (2022), simbolinį „Jaunimo parką“ suformuos kiekvienoje savivaldybėje po vieną pasodinti iš Stelmužės ąžuolo gilės išauginti ąžuoliukai. 2022 m. rugpjūčio 10 d. Jonavos rajono savivaldybės ir bibliotekos atstovai pasodino ąžuolo medelį, kuris šaknis į žemę įleido Jonavos viešosios bibliotekos kieme.

Jonavos rajono viešosios bibliotekos atvirasis jaunimo centras. Vadovė – Laura Grėbliūnienė.

daugiau nei šimtas dalyvių. Šiemet norinčiųjų buvo dar daugiau, tad stovyklautojų skaičių netgi teko riboti.

Tie, kam katalikiška veikla neaktuali, turėtų rasti nemažai ir kitų savirealizacijos galimybių. I. Kuzmickaitė pasakojo, kad yra išbandžiusi daug veiklų: šiuo metu savanoriauja mieste veikiančiame Vaikų ir jaunimo visapusiško lavinimo centre, anksčiau buvo įsitraukusi į veiklas Jonavos kultūros centre, Jonavos sporto centre, buvo ir Jonavos rajono savivaldybės moksleivių savivaldos narė.

„Apskritojo stalo“ pirmininkas E. Mostenec pasidalijo asmenine patirtimi, kad jaunimas, pradėjęs savanoriauti, nustemba, jog ši veikla yra tokia prasminga: „Veiklumas padeda praskaidrinti mūsų dienas ir atneša prasmės ir naudos“, – teigia jaunimo lyderis.

Tiesa, ieškant savanoriavimo galimybių, dažnai reikia pačiam domėtis, kas siūloma mieste, kartais –skambinti ar rašyti tiesiai į organizaciją ir klausti, ar priimtų jauną žmogų pasisemti patirties, „pasimatuoti“ kurią nors profesiją. Lietuvoje nuo 2005-ųjų sava-

norystės programas organizuojanti VšĮ „Ne imti, bet duoti“ kviečia įsitraukti į specialią Jaunimo savanoriškos tarnybos programą. Pasinaudodamas šia programa, jaunuolis sutinka šešis mėnesius savanoriauti VšĮ „Ne imti, bet duoti“ akredituotoje organizacijoje, o vėliau, sėkmingai baigęs programą, jis papildomai gauna 0,25 balo stodamas į aukštąją mokyklą Lietuvoje.

Skamba puikiai, tačiau E. Mostenec pripažino, kad šiai programai kol kas trūksta sklaidos. „Mūsų mokykloje pavasarį vyko Jaunimo savanoriškos tarnybos programos pristatymas. Atvirai pasakius, jeigu neturėčiau vidinio intereso, būčiau išėjęs, nes pasakojo labai neįdomiai. Kaip tada galima skųstis, kad „jaunimas pas mus neateina savanoriauti“, jeigu jūs taip nuobodžiai apie tai kalbate?“ – retoriškai klausė pašnekovas. Panašiai problemą apie Jaunimo savanoriškos tarnybos sklaidą mato ir R. Šveikauskas, JRSMS pirmininkas. Vaikinas girdėjo apie programą ir išskirtines jos naudas, tačiau nežino nė vieno jauno žmogaus, kuris jomis būtų pasinaudojęs.

Patirties, žinoma, galima įgyti ne tik savanoriau-

Jonavos rajono savivaldybės moksleivių savivaldos susitikimas. Pirmininkas – Rokas Šveikauskas.

jant, bet ir dirbant. Dalis jaunuolių uždarbiauja per vasaros atostogas, dalis – po pamokų. Kalbinti pašnekovai vienbalsiai sutiko, kad moksleiviui ar žmogui, ką tik baigusiam mokslus, susirasti darbą Jonavoje nelengva: trūksta pasiūlymų, trūksta naujų, patrauklių verslų, o būti, tarkime, nekvalifikuotais darbuotojais motyvuotas jaunimas nenori. E. Mostenec papasakojo, kad per vasaros atostogas vienoje gamykloje mieste dirbo pora jo pažįstamų: „Jie po mėnesio išėjo, nes suprato, kad sveikata yra brangiau negu 400 ar 500 eurų per mėnesį, nors buvo žadėta ir daugiau.“ L. Grėbliūnienė, Atvirajame jaunimo centre dažnai susidurianti su nemotyvuotais jaunuoliais, pasakojo, kad jie irgi nenori įsilieti į darbo rinką gimtajame mieste: „Darbų Jonavoje tikrai nėra daug, o atlygis dažniausiai minimalus.“ Į Atvirąjį jaunimo centrą užsukantys jauni žmonės neretai būna iš socialiai remtinų šeimų arba visai neturintys tėvų, jiems kabintis į gyvenimą tenka patiems, o įsitvirtinti su nedideliu atlygiu – beveik neįmanoma. „Žinoma, jeigu yra šeima, tėvai, kurie gali padėti, tada būna lengviau“, – apie paauglius, su kuriais bendrauja darbe, mintimis dalijosi L. Grėbliūnienė.

Kad artimųjų pagalba gali būti reikšminga, sutiko ir kiti pašnekovai. Ne vienas minėjo, jog nedideliame mieste artimieji gali palengvinti darbo paieškas, pasiūlydami įsidarbinti ten, kur patys dirba. Tiesa, Jonavoje šiuo klausimu pagalbos galima sulaukti ir iš Savivaldybės. Jau trejetą vasarų mieste vykdyta Jaunimo vasaros užimtumo programa siūlė 14–19 metų jaunimui susipažinti su darbo rinka, išbandyti save vienoje ar kitoje profesijoje, o darbdavius skatino darbo užmokesčio išlaidų kompensacijomis, kurios pagal programą šiemet siekė ne daugiau kaip 400 eurų už vieną jaunuolį per vasaros laikotarpį. D. Skebienė pasakojo, kad 2022-ųjų vasarą programoje dalyvavo 25 žmonės, o juos įdarbino 15 darbdavių. „Džiaugiamės, kad programa vyksta, nes paprastai darbdaviai vengia įdarbinti nepilnamečius“, – pripažino pašnekovė.

Patys jaunuoliai, su kuriais šnekėjausi, minėjo, kad apie Jaunimo vasaros užimtumo programą yra girdėję, tačiau nepažįsta dalyvavusiųjų. Anot kalbinto jaunimo, apie programą nedaug kas žino, tai įrodo ir įsitraukusiųjų skaičius. Tiesa, šis klausimas neišvengiamai susijęs su projekto finansavimo galimybėmis, tad, greičiausiai, reikia džiaugtis bet kokiu postūmiu siekiant įveiklinti jaunus jonaviečius.

Jubiliejai

Paskutinis visiems užduotas klausimas buvo vienodas. Jaunimas – tai ne tik mokyklinio amžiaus paaugliai, bet ir žmonės iki 29 metų. D. Skebienės ir L. Grėbliūnienės klausiau, ar mano, kad Jonava yra patrauklus miestas dvidešimt kelerių metų jaunuoliui gyventi savarankišką gyvenimą ir kurti šeimą, o Roko, Edgaro, Ignės ir Gustės, besimokančių paskutinėse gimnazijos klasėse, teiravausi, ar jie save įsivaizduoja gyvenančius Jonavoje po penkerių ar dešimties metų?

Toks klausimas sukėlė šypsenas. „Ne“, – iš visų jaunuolių išgirdau atsakymus. Priežastis jie vardijo panašias: ketina išvažiuoti studijuoti, o pagyvenus dideliame mieste greičiausiai nenorės grįžti į mažesnį. Jonavoje – ne tiek daug karjeros ir tobulėjimo galimybių. „Aišku, priklauso nuo žmogaus prioritetų ir ko jis nori iš gyvenimo. Jeigu jis nori gyventi ramų gyvenimą, turėti darbą, tada taip – čia galima gyventi, miestas tikrai labai gražus, sutvarkytas, yra daug gamtos“, –apibendrino R. Šveikauskas. Kad jaunimas vengia likti Jonavoje, sutiko ir L. Grėbliūnienė. „Jauni žmonės, susiduriantys su socialinėmis problemomis, sulaukę pilnametystės dažnai emigruoja, nes čia jie tiesiog neturi kaip išgyventi ir kur gyventi“, – apie liūdną realybę kalbėjo pašnekovė.

Pozityviau nuskambėjo D. Skebienės atsakymas. Anot jos, yra dvi grupės žmonių: tie, kurie pasiryžę išvykti ir visą laiką gyventi kitur, ir tie, kurie yra linkę sugrįžti, kurtis gimtajame mieste. Veikiausiai tokius gilius įsitikinimus ir svarbius apsisprendimus sudėtinga pakeisti priešinga linkme, tad nereikėtų nusivilti, kad kai kurie išvažiuoja. „Jonava taip pat turi pliusų –jaunoms šeimoms čia pat yra darželiai, mokyklos, geras ir greitas susisiekimas netgi pėsčiomis“, – pasakojo D. Skebienė. Pašnekovė dar pridūrė, kad, reikalui esant, nuvažiuoti iki Kauno ar Vilniaus taip pat patogu. Reikia tikėtis, kad dėl minėtų priežasčių daliai jaunų žmonių Jonava atrodys patraukli.

Štai tokios situacijos, aktualijos ir problemos kviečia kalbėtis dabar, 2022-aisiais. Viliuosi, kad pokalbiai su jaunimu ir jaunimo atstovais padėjo geriau pažinti šią plačią visuomenės grupę, apmąstyti, kas galėtų būti geriau, o kitkuo ir pasidžiaugti. Jaunimas, atrodo, pasiryžęs eiti ieškojimų keliu. Iš vyresniųjų pusės tereikia padrąsinimo ar pagalbos rankos – bendrystė atneša puikių dalykų ir naudos visoms pusėms.

ROŽLAUKIO GODOS

Už kelių kilometrų nuo Jonavos, važiuodami senuoju traktu Varšuva–Sankt Peterburgas, pasukę Šveicarijos gyvenvietės kryptimi, pravažiavę senąjį Barborlaukio dvarą ir pasukę dešinėn, atsirasime kitoje Šveicarijos tvenkinio pusėje, šalia kurio įsikūręs nedidelis Barborlaukio kaimas. Senasis šio kaimo pavadinimas buvo Rožlaukis, pirmojo visuotinio 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis minimas kaip Ružinpolio vs., kur gyveno 7 žmonės (Lietuvos apgyvendintos vietos, Kaunas, 1925).

Tai buvo palivarko tipo sodyba, kurioje XX a. pradžioje gyveno viena šeima. Šio palivarko pradžios istorija neatsiejama nuo Barborlaukio dvaro, tad pasakojimą reikėtų pradėti nuo šios vietovės.

BARBOLAUKIO DVARO ISTORIJA

Kaip savarankiškas ūkinis vienetas Barborlaukio dvaras minimas nuo XIX a. pradžios. Istoriniuose šaltiniuose jis vadinamas įvairiai: Barbarypolis, Baripolis, Barboriškės. Dvaro pavadinimas sudurtinis, kildinamas iš moteriško asmenvardžio Barbora. Viename pirmųjų įrašų – 1830 m. Skarulių parapijos gyventojų surašymo dokumente (Kauno arkivyskupijos archyvas, Skarulių bažnyčios archyvas 1824–1890 m., b. 76) –minima, kad dvare gyvena bajoro Konstantino Dragato šeima ir jo motina Barbora, kurios garbei, matyt, dvaras ir buvo pavadintas. Manoma, kad būtent šie bajorai įkūrė dvarą, nusipirkę dalį iki 1794 m. sukilimo Jonavos globėjui vyskupui Juozapui Kosakovskiui priklausiusios Skarulių dvaro žemės.

Ramunė RUGIENĖ (SURVILAITĖ) Nuotraukos iš Survilų šeimos albumo

1838 m. dvarą perpirko bajoras Donatas Kolba, kuriam mirus dvaras atiteko jo dukrai Rožei Kolbaitei ir Kolbų giminei priklausė iki pat 1914 m. Vėlesniuose šaltiniuose Rožė Kolbaitė minima kaip Popovaitė. Tai buvo caro imperijos laikai, tad, kaip manoma, likusi viena dvare (tėvai jau buvo mirę) ir siekdama jį išlaikyti, tikriausiai buvo priversta priimti rusišką pavardę. Tokiu būdu Barbarypolyje atsirado Popova.

Remiantis giminės archyvu, mano prosenelio Leopoldo ir jo sesers Scholastikos motina Ona buvo iš grafų Čapskių giminės. Jie turėjo rūmus Vilniuje, Kėdainiuose, bet po Sausio sukilimo (1863–1864 m.) šių turtų neteko. Scholastikos ir Leopoldo tėvas bajoras Vladislavas Dackevičius turėjo dvarų Karmėlavos parapijai priklausančioje Eigirgaloje ir Lapėse, prie Neries. Jo turtai dėl politinės veiklos taip pat buvo nusavinti. 1863 m. sukilimas, turėjęs ypatingos svarbos baudžiavos panaikinimui Lietuvoje, buvo nuslopintas carinės Rusijos valdžios, padedant kariuomenei. Jo

dalyviai, ypač dvarininkai, bajorai, buvo persekiojami, jų turtai atimti. Dauguma dvarų Lietuvoje buvo pusvelčiui išparduoti. Scholastikos ir Leopoldo motina Ona Dackevičienė-Čapskytė mirė būdama jauno amžiaus. Tėvas Vladislavas Dackevičius slapstėsi nuo carinės valdžios, tad vaikai buvo atiduoti giminaitės Rožės globon. Atsekti ryšį tarp Rožės, Onos ir Vladislavo Dackevičių sudėtinga – trūksta archyvinių dokumentų. Tikėtina, jog Ona Dackevičienė buvo Rožės Kolbaitės-Popovos giminaitė, galbūt net sesuo. Archyviniuose dokumentuose randama įrašų, jog Barborlaukio dvaras priklausė grafams Čapskiams. Galbūt, tačiau tai patvirtinančių faktų neturime. Močiutė Rožė ne kartą buvo minėjusi, jog Leopoldą ir Scholastiką augino tėvų sesuo, tačiau ar Onos, ar Vladislavo, neaišku. Galima daryti prielaidą, jog Rožė Popova buvo artima giminaitė, kadangi jai patikėta auginti du mažus vaikus. Beje, Ona ir Vladislavas Dackevičiai turėjo dar tris vaikus, tačiau jų likimas nežinomas. Galbūt jie irgi buvo atiduoti auginti giminaičiams?

Rožlaukis iki 1930 m. Fotografuota iš Stepono Dariaus lėktuvo.

1872 m. balandžio 12 d. Šašių kaime nuo džiovos mirė 40 metų bajorė Ona Dackevičienė. Liko vyras Vladislavas, sūnūs Benediktas ir Leopoldas bei dukterys Juzefa, Elena ir Sholastika.

Prasminis vertimas iš rusų kalbos.

[Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 669, ap. 13, b. 172, l. 86 /341

SCHOLASTIKOS IR LEOPOLDO GYVENIMAS BARBORLAUKIO DVARE

Dackevičių vaikai Barborlaukio dvare augo apsupti motiniškos Rožės Popovos globos.

Teko pagalvoti apie jų ateitį. Barborlaukis tuo laiku, kaip ir kiekvienas Lietuvos dvaras, galima sakyti, buvo atskirtas nuo pasaulio. Jį supo miškai ir laukai, o aplink juos buvo išsimėtę tik maži kaimeliai: Dumsiškiai, Dumsiai, Gulbiniškiai, Varpiai, Meškonys, taip pat vienkiemiai ir bajoriškos sodybos. Daugmaž 4 km nuo Barborlaukio dvaro esanti Jonava buvo tipiškas provincijos miestelis, turintis porą tūkstančių gyventojų, baltą mūrinę Jonavos įkūrėjų grafų Kosakovskių funduotą bažnyčią ir vienuolyną. Jau tada Jonavoje veikė pradinė mokykla, bet ponia R. Popova mokė vaikus dvare. Kai Leopoldas paaugo, išsiuntė jį mokytis į Varšuvą žemės ūkio mokslų. Tuo metu, kai Leopoldas studijavo, jo sesuo Scholastika buvo jau „pana ištekinimui“. Ponia Rožė žvalgėsi jaunikio apylinkėse, tikėdamasi rasti augintinei tvarkingą tinkamą vyrą.

Netrukus toks jaunikis atsirado visai šalia, Dumsiškių vienkiemyje, Petrauskų sodyboje, kurios žemės buvo Barborlaukio dvaro kaimynystėje. Čia apsigyveno bajoro Valerijono Petrausko šeima. 1804 m. kovo 22 d. Vilniaus bajorų susirinkimo dokumentai patvirtina, jog Petrauskų giminė turi senos ir kilmingos bajorų šeimos prerogatyvą ir yra žemvaldžiai. Šios giminės pirmtakas buvo bajoras Juozapas Petrauskas Vavžynovičius. Ukmergės pavieto Civilinės karališkosios komisijos aktas, išduotas 1794 m., tvirtina, jog Petrauskų giminė yra bajoriškos kilmės, prisiekusi ištikimybę Abiejų Tautų Respublikai dar Tado Kosčiuskos sukilimo metais.

XIX a. pabaigoje senasis Valerijonas Petrauskas padalino žemę sūnums Jonui ir Stanislovui, o trečią sūnų Juozą išleido į žemdirbystės mokslus. Vis dėlto Juozą traukė geležies apdirbimo amatas ir jis įkūrė savo kalvę. Anot močiutės pasakojimo, tai buvo ne kalvė, o jau nemažas fabrikėlis. Pro šalį su brička važiuodamos Rožė Popova su savo augintine Scholastika ten jį ir pastebėjo. Sustojusi prie kalvės Rožė išlipo iš bričkos ir užkalbino Juozą. Tačiau pamačius jo rankas, ponia su nuostaba pasakė: „Bet, pone Juozai, kokios pono juodos rankos.“ Tada Juozas atsakė: „Tai nieko, bet už tai iš jų duona balta, garbioji ponia.“ Tokia buvo pirmoji pažintis. Po metus trukusių derybų, atidėliojimų, vedybų sutartis buvo įgyvendinta 1887 metais. Jungtuvės vyko Skarulių parapijos šv. Onos bažnyčioje. Barborlaukio dvare buvo iškeltos triukšmingos ir didelės vestuvės. Jaunieji po vestuvių apsigyveno Juozo Petrausko namuose, Rožlaukio kaimynystėje.

Tuo metu, 1891 m., baigęs agronomijos mokslus Varšuvoje, grįžo Scholastikos brolis Leopoldas – subrendęs savarankiškam gyvenimui jaunuolis. Netrukus Leopoldas susipažino su išrinktąja Zofija Šliogeryte – Skarulių kunigo seserimi ir kunigo šeimininke. Stanislovas Šliogeris (1862–1918) buvo jaunas kunigas iš garbingos bajorų Šliogerių giminės, perkeltas iš Kražių miestelio į Skarulių parapiją, kurioje dirbo 1898–1906 metais Skarulių parapijos klebonu. Netrukus Skarulių bažnyčioje įvyko Zofijos Šliogerytės ir Leopoldo Dackevičiaus jungtuvės. Ponia Rožė Popova, būdama dosni ir mylinti globėja, kaip vestuvių dovaną jaunai porai atriekė dalį savo žemių (apie 33 ha), pavadino jas Rožlaukiu (Rožpolis, Rožipolis). 1910 m. iškilo tipiškas tų laikų bajorų dvarelis – solidžiai suręstas iš balkių, dviejų galų, su įstiklinta veranda.

Kauno notarų 1901 metais surašyto archyvinio akto išrašas. (Vertimas iš rusų kalbos.)

Dėl Rožės, Donato dukters, Popovos dvaro Barbaripolio (Barborlaukis) žemių (629 dešimtinių – apie 700 ha) dalies (30 dešimtinių – apie 33 ha), nuo šiol pavadintų Rožipoliu (Rozlaukiu), dovanojimo-pardavimo formos (remiantis Vilniaus–Kauno–Gardino generalgubernatoriaus 1900 metais išduotu tuo tikslu leidimu) jos auklėtiniui nuo vaikystės Leopoldui Dackevičiui.

Zofija Dackevičienė (1874–1951 m.)

Leopoldas Dackevičius (1887–1917 m.)

Rožė Survilienė (1905–1988 m.)

Skarulių Šv. Onos parapijos klebonas Šliogeris (nuo 1898 iki 1906 m.)

Iš kairės į dešinę: Skarulių kunigas S. Šliogeris, L. Dackevičius, Z. Šliogerytė-Dackevičienė, jos sesuo Jadvyga. Stovintys jaunuoliai nežinomi.

Rožė Survilienė su sūnumi Leopoldu Algiu Survila, 1944 m.

Rožė Survilienė (viduryje) su draugėmis. Rožlaukis, apie 1972–1974 m.

Leopoldas Dackevičius Rožlaukyje įkūrė ūkį, iškasė tvenkinį, užveisė jame karpių, pasodino obelų sodą, kuris iki šiol veda vaisius, laikė bičių. Beje, bitės Rožlaukyje visada buvo laikomos. Šiuo metu mano brolis Tadas, baigęs Kauno žemės ūkio universitetą, rūpinasi keliolikos bičių šeimomis.

Šioje santuokoje gimė dvi dukros: Rožė, mano močiutė, ir jos sesuo Liuda. Deja, prosenelis Leopoldas mirė 1917 m., būdamas 50 metų amžiaus. Rožlaukyje liko gyventi našlė Zofija Dackevičienė ir dvi jo dukros. Rožė mokėsi Jonavos pradinėje mokykloje, o Liuda – Kaune, lietuviškoje mokykloje. Ten ji susipažino su Lietuvos kariuomenės kapitonu, lakūnu Aleksandru Kavecku, už kurio ištekėjo 1931 m. Rožė liko gyventi Rožlaukyje su mama. Jau turėdama daugiau nei trisdešimt metų ji susipažino su Albinu Survila iš Ukmergės, atvykusiu ieškoti geresnio gyvenimo Jonavos krašte. Močiutė Rožė ištekėjo už Albino Survilos 1941 m. Tais pačiais metais šaltą gruodžio mėnesį Rožės ir Albino šeimoje gimė sūnus, mano tėtis Leopoldas Algirdas Survila. Senelis Albinas dirbo Dumsių apylinkės seniūno pavaduotoju. Deja, 1946 m. jis buvo suimtas, tardomas NKVD kalėjime Kaune ir Vilniuje. 1946 m. vasario 6 d. Ypatingosios komisijos buvo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Kaip politinis kalinys kalėjo Vorkutoje iki 1953 m., po to dar ilgus metus praleido tremtyje Krasnodaro krašte, Maikopo rajone. Į Lietuvą grįžo palaužtos sveikatos ir, deja, su nauja šeima. Naujoje santuokoje gimė dar trys vaikai – Kęstutis, Vitalijus ir Rimas. Senelis palaidotas Grinkiškyje (Radviliškio r.)

Prieš 15–18 metų į sodybos kiemą Rožlaukyje užsuko automobilis, iš kurio išlipo stambaus sudėjimo,

gero plataus veido vyras ir prisistatė tėčio broliu Kęstučiu. Tai buvo vyriausias antrosios santuokos Albino Survilos sūnus. Vėliau įvyko pažintis su kitais dviem tėčio broliais ir jų šeimomis.

ROŽLAUKIS

1929 m. Rožlaukyje įsikūrė Barbolaukio pradinė mokykla. Patalpas už metinį mokestį (375 Lt) nuomavo Jonavos valsčiaus savivaldybė. Sutartis buvo sudaryta trejiems metams. Kaip žinoma, mokykla veikė ir vėlesniais metais. Nuo tada ši sodyba buvo pilna vaikų klegesio, netrūko ir svečių.

Antrojo pasaulinio karo metais gyvenimas Rožlaukyje nebuvo ramus. Trūko maisto produktų, būtinųjų prekių, galų gale – vyriškų rankų ūkyje. Pamenu močiutės pasakojimą, jog jai 1941 m. teko matyti Jonavoje sušaudyti vedamų žydų koloną, kurią lydėjo pažįstamas vietinis žmogus. Pastūmęs močiutę šautuvo buože riktelėjo: „Surviliene, traukis, nes keliausi kartu…“ Karo metu daržinėje slapstėsi rusų kareivis, kurį, deja, ištiko tragiškas likimas. Nors jam griežtai buvo liepta neišeiti į lauką, bet jis išlindo tuo metu, kai pro šalį važiavo vokiečių kareiviai. Kareivuką nuvedė už tvarto ir sušaudė... Jį palaidojo netoliese, miškelyje. Močiutė daug metų lankydavo jo kapą, nešdavo gėlių, ne kartą ir mane kartu vesdavosi.

Dabartiniame Šveicarijos gyvenvietės centre, šalia vaikų darželio, stovėjo medinis dvarelis, kuriame kartu su žmona gyveno prieškario Lietuvos kariuomenės

pulkininkas leitenantas, Lietuvos mėgėjų teatro ak-

Močiutė Rožė (antra iš kairės) šalia Stepono Dariaus. Priekyje dešinėje – 1952–1953 m. m. Barborlaukio pradžios mokyklos vedėja Stanislava Golkaitė. Kaunas, apie 1929 m.

Prieškario jaunieji ūkininkai Rožlaukyje. Pirmas iš dešinės – Albinas Survila.

torius, režisierius, dramaturgas Kazys Alyta (1881–1942 m.). Dvaras sudegė 9-ajame dešimtmetyje nuo elektros gedimo. Išliko atmintyje močiutės pasakojimas apie tragiškas Kazio žūties aplinkybes. 1942 m. vasarą močiutė Rožė su vyru Albinu svečiavosi Alytų namuose, kur susirinko daug kviestinių svečių. Žmonės vaišinosi ir bendravo, niekas nenujautė, jog namų šeimininką mato paskutinį kartą. Liepos 1-osios naktį, išsiskirsčius svečiams ir sumigus šeimininkams, į langą pabeldė vietiniai, vadinantys save raudonaisiais partizanais. Kazys Alyta buvo nušautas, jo žmona Vanda, iššokusi iš lovos, atbėgo iki senelių namų... Kazys Alyta palaidotas Skarulių kapinėse. Tiek težinome, nes kapas neišliko.

Senajame Rožlaukyje gyvenimas po karo taip pat buvo sudėtingas. Šeimą nuolatos lydėdavo baimė, kad gali būti ištremta. Vertingi daiktai buvo išdalinti kaimynams, gyvuliai vienu metu slėpti name. Močiutė pasakojo, kad kai į namus užsukdavo vietinių stribų (greičiausiai apsidairyti), kurie būdavo pažįstami, močiutės mama Zofija sodindavo juos prie stalo, vaišindavo, įpildavo „čierką“ ir jau įsidrąsinusi klausdavo, kada gi į Sibirą veš? Gavusi pažadą, kad neveš, nes nieko neturinti, kuriam laikui nurimdavo.

Kauno apskrities Barborlaukio pradžios mokykla, apie 1930 m.

R. Survilienė su mokytoja J. Orintiene, priglausta Rožlaukyje su šeima po tremties, apie 1969 m.

Vienkiemyje su mama ir mažu sūnumi likusi močiutė versdavosi, kaip išmano: prekiaudavo turguje sodo obuoliais ir daržovėmis, augino gyvulius, dalį namo nuomodavo. Namai visada buvo pilni žmonių. Ilgą laiką name gyveno iš Sibiro grįžusi Orintų šeima, su kurių vaikais tėtis augo ir iki šiol palaiko ryšį. Beje, Romas Orintas buvo grafikas, knygų dailininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, netikėtai miręs 2012 m.

Vasaromis į Rožlaukį atvykdavo paviešėti giminaičių, buvo švenčiamos šventės. Paskutinėmis vasaros dienomis giminaičiai sugūžėdavo į močiutes Rožės vardines. Nors jos jau seniai nebėra, tačiau tradicija vasaros gale susiburti gyvuoja iki šiol. Močiutė sakydavo: „Šitie namai ant tokio akmenėlio pastatyti“, turėdama omenyje, jog senajame Rožlaukyje visais laikais būdavo pilna žmonių – tiek savų, tiek giminių, tiek giminystės saitais nesusietų, bet per ilgus metus suartėjusių.

Tremties vos per plauką pavyko išvengti ir jaunesnei močiutės Rožės seseriai Liudai, kuri buvo ištekėjusi už prieškario Lietuvos karininko, lakūno Aleksandro Kavecko. Įdomus pastebėjimas – A. Kaveckas dalyvavo 1934 m. sukilime prieš prezidentą Antaną Smetoną, siekdamas nuverstą prezidentą pakeisti Augustinu Voldemaru. Sukilimą 1929 m. organizavo A. Smetonos uždraustos organizacijos „Geležinis vilkas“ nariai, parėmė keletas aukštų karininkų. Nesutarus dėl tolesnės maišto eigos, pučas išblėso ir prasidėjo sukilėlių areštai. Aleksandrui Kaveckui mirties bausmės pavyko išvengti, bet iš jo buvo atimtas karininko laipsnis, jis buvo atleistas iš tarnybos. Šis įvykis, ko gero, paveikė jo sveikatą ir santykius šeimoje.

Tėvų namų „didžiajame kambaryje“ yra išlikusi 1932 m. nufotografuota Rožlaukio sodyba. Močiutė ne kartą yra minėjusi, jog nuotrauka padaryta iš lakūno Stepono Dariaus lėktuvo, kuriuo jis skrido kartu su A. Kavecku.

Močiutės sesuo Liuda su savo vyru A. Kavecku išsiskyrė apie 1942 m. Atsitiktinai sužinojusi, jog yra įtraukta į tremiamų šeimų sąrašą, 1944 m. kartu su savo dukromis – vienuolikmete Vida ir aštuonmete Jolita emigravo į Vokietiją. Antrojo pasaulinio karo baigtis jau buvo aiški. Tetai Liudai kartu su mažametėmis dukromis teko išgyventi 1944-ųjų Drezdeno bombardavimą. Prieš kelerius metus jos dukra Vida,

lankydamasi Rožlaukyje, nuosekliai papasakojo, ką teko ištverti šių bombardavimų metu, ir tik per stebuklą jos liko gyvos. Šioje stovykloje teta Liuda susipažino su būsimo Lietuvos Prezidento V. Adamkaus šeima. Jų pažintis tęsėsi emigravus po karo abiem šeimoms į Ameriką ir apsigyvenus Čikagoje. Ši pažintis tęsiasi iki šių dienų. Liudos dukra Vida palaiko artimą ryšį su ponia Alma iki šiol. Prezidentas V. Adamkus ne karta lankėsi senajame Rožlaukyje, tiek vienas, tiek drauge su ponia Alma ar tuo metu besisvečiuojančiomis Lietuvoje tėčio pusseserėmis Vida ir Jolyta.

Po karo kurį laiką teta Liuda su dukromis gyveno karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Į Ameriką jos išvyko 1948 m. Man lankantis su kolege Amerikoje ir vykdant Kultūros tarybos projektą „Lietuvių emigrantų pėdsakais“, teko susipažinti su terminu dipukas. Terminas apibūdina Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusius asmenis, kurie neteko tėvynės, neturėjo gyvenamosios vietos ir jokio pragyvenimo šaltinio. Senosios kartos emigrantai iki šiol Amerikoje vadinami dipukais.

Atsidūrusi Čikagoje teta Liuda sunkiai dirbo fabrike, siekdama išlaikyti abi dukras ir suteikti joms išsilavinimą. Teta Vida baigė interjero dizaino mokslus, kelis kartus buvo ištekėjusi, susilaukė sūnaus Aliaus ir dukros Klaudijos. Teta Jolita, jaunesnioji Liudos dukra, ištekėjo už lietuvio Vyto Suduikio, susilaukė dukrų Rūtos ir Sandros, gyvena Bostone. Vytas Suduikis jau miręs, visą gyvenimą dirbo farmacijos srityje.

Būdama brandaus amžiaus teta Liuda ištekėjo antrą kartą.

Savo sesers močiutė daugiau niekada nepamatė, tačiau tėtis su savo teta 1986 m. dar spėjo susitikti Amerikoje. Po ilgų mėnesių laukimo, kelionių į Maskvoje įsikūrusią Amerikos ambasadą tėtis gavo vizą ir dviem mėnesiams išvyko į Ameriką. Čikagoje jo laukė artimiausi giminaičiai, kuriuos paskutinį kartą regėjo būdamas vaikas.

Tėčiui viešint Amerikoje, sulaukusi 82 metų mirė teta Liuda… Likimas yra pats netikėčiausias režisierius – jis kartais nustebina savo netikėtais vingiais. Po daugybės dešimtmečių nesimatymo su mamos seserimi ir pusseserėmis, tėčiui teko palydėti tetą į paskutinę kelionę...

Alma ir Valdas Adamkai ir Aldona Survilienė su Algirdu Leopoldu Survila. Rožlaukis, 2016 m.

Iš kairės į dešinę: Adamkų vairuotojas R. Kiškis, Algirdas Leopoldas Survila, Aldona Survilienė, Tadas Survila, Julius Survila, Alma Adamkienė ir Ramunė Rugienė. Rožlaukis, 1999 m.

Iš kairės į dešinę: Darius Rugys, Julius Survila, Ieva Gogolevaitė, Ramunė Rugienė, Valdas Adamkus, Tadas Survila, Ąžuolas Survila, Austėja Survilaitė, Aldona Survilienė. Rožlaukis, 2016 m.

A. Adamkienė, I. Gogolevaitė, R. Rugienė, 1999 m.

Močiutė Rožė mirė 1988 m. lapkričio mėnesį, būdama 83 metų amžiaus. Palaidota Skaruliuose, tame pačiame kape kaip ir jos tėvai Zofija bei Leopoldas. Mano atmintyje ji išliko kaip be galo darbšti, pamaldi, labai mylinti savo anūkus. Močiutė domėjosi Lietuvos istorija, laukė permainų. Iš jos sužinojau, kad tikroji Lietuvos vėliava yra Trispalvė. Pamenu, kaip iki išnaktų močiutė žiūrėdavo per televiziją pirmuosius Sąjūdžio mitingus ir posėdžius, negalėdama patikėti tuo, ką mato… Jos sūnus Algirdas Leopoldas Survila tuo metu jau buvo vedęs, augino tris vaikus. Tėtis visą gyvenimą dirbo „Achemos“ gamykloje, įrengimų bazėje, kranistu. Buvo sportininkas, norėjo stoti į Kūno kultūros institutą, bet tėvo tremties žymė neleido išsipildyti šiam ketinimui.

1972 m. vedė Aldoną Magelinskaitę iš „palatvio“, esančio Kiemėnų kaime šalia Bauskės. Mergina, vėliau tapusi mano mama, atvyko į Vilniaus valstybinį universitetą studijuoti rusų filologijos. Tėvai susipažino Kaune. Mama tuo metu gyveno pas tetą Kaune,

Algirdas Leopoldas Survila Čikagoje, 1987 m. Iš kairės į dešinę: Jolita Suduikis, Liuda Dackevičiūtė-Kovas, Rūta Kaveckaitė, Vytas Suduikis, nežinomas, A.  L. Survila, Vida Daras.

Liuda Dackevičiutė-Kovas ir Algirdas Leopoldas Survila. Čikaga, 1987 m.

Šančiuose, vėliau ji visą gyvenimą dirbo pedagoginį darbą, Šiuo metu kartu su tėčiu gyvena ramų senjorų gyvenimą. Abu rūpinasi septyniais anūkais, sodu, daržu ir paukščių ūkiu.

Senajame Rožlaukyje gyvena jau penkta karta. Ilgametė protėvių sodyba atsinaujinusi, kaip ir prieš daugelį metų joje netrūksta žmonių – giminių, draugų, pažįstamų, kaimynų. Sodyboje auga prosenelio sodintos obelys, išlikęs tvenkinys, vasarą žydi senosios liepos. Brolis Tadas, besirūpinantis sodyba, kaip ir prosenelis turi bičių ūkį ir puoselėja kaimo turizmo verslą. Brolis Julius vedęs, gyvena Vilniuje, turi šeimą ir tris vaikus, yra alpinistas, aukštalipis.

Rožlaukis, išgyvenęs karų, negandų ir politinių perversmų laikotarpius, išliko kitoms kartoms. Kaip sakydavo močiutė Rožė, šitie namai ant tokio akmenėlio pastatyti...

Survilų šeima per Kalėdų šventę su giminėmis, 2018 m. Iš dešinės: Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė sesuo R. Teresiūtė., I. Survilienė, J. Survila, A. Survila, T. Survila, Ą. Survila, L. Survilienė, R. Rugienė, I. Gogolevaitė. Už stalo iš kairės: A. L. Survila, A. Survilienė. D. Rugys, Lietuvos teatro ir kino aktorė, poezijos skaitovė, režisierė O. Dautartaitė (mamos pusseserė).

Rožė Survilienė prie tėvų kapo. Skaruliai, apie 1980 m.

KIEKVIENAS VEIKSMAS, ATLIKTAS SU MEILE, PERAUGA Į AMŽINYBĘ

TARASEVIČIENĖ, Jonavos centrinės bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė

„Geras ganytojas – ganytojas pagal Dievo širdį –yra pats didžiausias turtas, kurį gerasis Dievas gali suteikti parapijai, ir viena didžiausių dieviško gailestingumo dovanų“, – rašė Arso Klebonas. Džiaugiamės šia Jonavos krašto tikintiesiems tekusia dovana ir šiltai prisimename Giedriaus Maskolaičio tarnystę Jonavoje.

2012 m. spalio mėnesį jis buvo paskirtas Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos vikaru. Kunigas netruko pelnyti Jonavos tikinčiųjų pasitikėjimą, pagarbą ir meilę. „Išgirdusi naujai paskirto kunigo pamokslus, aš supratau, kad šis kunigas turi Dievo dovaną nuoširdžiai išsakyti mintis, padėti suprasti tikintiesiems kartais, rodos, klaidžius ir nesuprantamus Šv. Rašto fragmentus. Svarbu ir tai, jog kunigas kartais po ištraukos iš Evangelijos pakviesdavo visus tyloje apmąstyti tai, ką išgirdo. Kaip gera, kai gali bažnyčios tyloje pamąstyti, įvertinti savo santykį su išgirstais Šv. Rašto žodžiais bei pasiryžti būti geresnis ir nusiteikti kasdienybės darbams“, – teigia jonavietė Dalia.

2022 m. birželio 24-oji Jonavos Šv. apaštalo Jono ir Upninkų Šv. arkangelo Mykolo parapijų tikintiesiems atmintyje išliks kaip diena, sukėlusi liūdesio, nerimo ir sumaišties. Tądien buvo paviešintas Kauno arkivyskupijos metropolito arkivyskupo Kęstučio Kėvalo dekretas. Juo skelbiama, kad kunigas Giedrius Maskolaitis atleistas iš einamų pareigų ir paskirtas Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai ir Šlapaberžės Nukryžiuotojo Jėzaus parapijų klebonu.

2014 m. gegužės 23 d. dekretu kunigas Giedrius Maskolaitis atleistas iš Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos vikaro pareigų ir paskirtas Šv. apaštalo Jono ir Upninkų Šv. arkangelo Mykolo parapijų klebonu. Jaunas ir energingas klebonas pradėjo rūpintis parapijų kasdienybe – buvo atnaujinti liturginiai reikmenys, sutelktos parapijų bendruomenės.

„Kas gieda – dvigubai meldžiasi“, – yra pasakęs šv. Augustinas. 2014 m. rugpjūčio 31 d. Jonavos Šv. apaštalo Jono koplyčioje parapijos tikintieji sulaukė ilgai laukto vargonų skambesio. Lotyniškos maldos žodžiais ir švęsto vandens palaiminti nauji vargonai

Rimantė

Susitikimai su įdomiais žmonėmis

„KELK BURES IR GAUDYK PALANKŲ LAIMĖS VĖJĄ.“

Atsisveikinimo su gerb. kun. G. Maskolaičiu Šv. Jono parapijoje akimirkos. R. Lukoševičienės nuotraukos.

pradėjo savo tarnystę.

2016 m. metų gegužės 1-ąją po rytinių šv. Mišių Jonavos Šv. apaštalo Jono parapijos koplyčioje buvo pašventintos atnaujintos parapijos salės patalpos, kurias suremontavo ir išdažė viena dosni ir nuoširdi šeima, panorusi likti nežinoma. Parapijos bendruomenė dėkojo geradariams ir džiaugėsi nauja erdve, kurioje galės burtis. Klebonas Giedrius Maskolaitis džiaugsmingai kvietė žmones apžiūrėti patalpas. Šventindamas pabrėžė, kad bendruomenė formuojasi kurdama savo tradicijas. „Tad kiekvienas prisidėkime pasiūlymais, kaip kartu sukurti savo parapijos tradicijas“, –kvietė kunigas. Parapijos salėje pradėjo burtis Mamų maldos grupės, bažnytinio choro nariai. Aktyviai buvo ruošiami vaikai ir Pirmajai Komunijai. Čia vyko ir Sinodinio kelio Lietuvoje susitikimai.

Kunigas Giedrius Maskolaitis rasdavo laiko aplankyti ligonius Lietuvos reabilitacijos ir slaugos centre (buvusi „Atgaiva Tau“), kur klausydavo išpažinčių, aukodavo šv. Mišias, suteikdavo sakramentus. Taip pat lankydavo ligonius Jonavos ligoninėje ar jų namuose Jonavoje bei jo aptarnaujamoje Upninkų parapijoje. Atliko tai uoliai, prisitaikydamas prie tikinčiųjų poreikių, dažnai aukodamas savo laisvalaikio ar poilsio valandėles. Kunigas, negailėdamas laiko, dažnai lankydavosi ir Betliejaus Mergelės Marijos ėmimo į dangų ir Šv. Bruno vienuolijoje (Paparčių vienuolynas). Vienuolyno bažnyčioje aukodavo šv. Mišias kartu su kongregacijos narėmis, vadinamomis Betliejaus seserimis, bei pasauliečiais, ieškančiais atgaivos skubančiose dienose.

Yra pasakyta: „Kiekvienas veiksmas, atliktas su meile, perauga į Amžinybę. Stenkimės, kad tokių veiksmų būtų daugiau.“ Kunigas Giedrius Maskolaitis su meile ir pagarba Viešpačiui atlieka savo kunigiškas pareigas. Jonavos Šv. apaštalo Jono ir Upninkų Šv. arkangelo Mykolo tikintieji labiausiai dėkoja klebonui už nuoširdų, kantrų, rūpestingą, apgaubtą krikščioniškos meilės bendruomenių vedimą tikėjimo keliu. Kunigas Giedrius skiria laiką uolioms maldoms, atlieka tai su meile, be skubos ir įtraukia tikinčiuosius nuoširdžiai dalyvauti Eucharistijos šventime. Dažnai kartu su tikinčiaisiais tyloje apmąsto Šv. Rašto eilutes arba pakomentuoja Evangelijos ištraukas taip, kad paliečia tikinčiųjų širdis ir priverčia susimąstyti bei pasiryžti daryti tik tai, kas dora

Viešpaties akyse. Kiekvienas žmogus turi galimybę apmąstyti savo apsileidimus, kaltes, pripažinti Viešpačiui savo netobulumus bei prašyti atleidimo. Visuotinėje maldoje kiekvienas gali padėkoti Aukščiausiajam ir paprašyti jam reikalingų malonių. Kunigas skiria tam laiko ir tai daro jo aukojamas šv. Mišias išskirtines. Dažnas tikintysis giria ir džiaugiasi, jog kunigas gražiai, uoliai meldžiasi. Viena tikinčioji su ašaromis akyse apibendrino – „tai tobulai aukojamos šv. Mišios“.

Tą vertina ir Kauno arkivyskupijos metropolitas arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Paskirdamas kunigą Giedrių Maskolaitį į Kėdainių kraštą, jis tikisi, jog kunigui pavyks atgaivinti Tėvo Stanislovo dvasią. Taip pat viliamasi, jog Tėvo Stanislovo tarnystės vieta – Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos parapijos bažnyčia ir Bernardinų vienuolyno ansamblis – taps traukos centru. Tepadeda Dievas kunigui Giedriui įvykdyti jam patikėtą misiją.

2022 m. liepos 24 d. Upninkų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje buvo aukojamos atsisveikinimo šv. Mišios. Po jų bažnyčioje skambėjo nuoširdūs seniūnijos darbuotojų, Upninkų kaimo bendruomenės, bažnyčios patarnautojų padėkos žodžiai kunigui. Upninkų seniūnijos kolektyvas padovanojo kunigui Upninkų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios paveikslą, kurio kitoje pusėje parašė: „Brangus Giedriau, šiandien žengiate į naują kelią, į naują gyvenimą, į naują asmenybės raidos etapą. Tebūna tai įdomus, jaudinantis ir džiaugsmingas kelias į naujus pasiekimus ir aukštumas. Linkime turėti jėgų ir išminties dalintis ta pačia šiluma ir meile, kurią gavo Upninkų parapijiečiai, ir kitoje Bažnyčioje, tęsiant Viešpaties tarnystę.“

Upninkų kaimo bendruomenės asociacijos nariai, atsisveikindami kalbėjo: „Ačiū už buvimą kartu. Dievas per Jūsų, Giedriau, asmenybę dovanojo mūsų parapijai nuostabią kelerių metų dvasinę kelionę, kurioje buvo daug naujų, nepamirštamų patirčių. Dėkojame už nuoširdžią bendrystę, už gautas tikėjimo pamokas, dvasinę šilumą, už suteiktus sakramentus ir viltį grąžinančius pamokymus, už nuoširdumą bendraujant su kiekvienu žmogumi. Linkime Dievo palaimos ir Marijos globos bei pagalbos kiekvienam Jūsų gyvenimo žingsniui, stiprybės, puikios sveikatos, sėkmės, įgyvendinant visus sumanymus naujoje parapijoje.“

Susitikimai su įdomiais žmonėmis

„AČIŪ! GEROS JUMS KLOTIES, GERB. KUN. GIEDRIAU!“

Atsisveikinimo šv. Mišios Upninkų Šv. Mykolo archangelo parapijos bažnyčioje. E. Tomaševičiaus nuotraukos.

Liepos 31-ąją klebonas Giedrius Maskolaitis aukojo atsisveikinimo šv. Mišias ir Jonavos Šv. apaštalo Jono parapijos bendruomenei, kuriose dalyvavo ir Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė. Ji įteikė mero Mindaugo Sinkevičiaus pasirašytą padėką Jonavos Šv. apaštalo Jono parapijos klebonui kunigui teol. lic. Giedriui Maskolaičiui. Joje rašoma: „Širdingai dėkojame Jums už žmogiškumo, tikėjimo, gerumo pamokas, malonų bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą, sprendžiant parapijiečių problemas. Ženkite ir toliau Tikėjimo metų laiptais, dalindamas išganymo žinią žmonėms, sėkite gerumą jų širdyse.“

Parapijoje veikiančios Mamų maldos gupelės narės pakvietė parapijiečius palaiminti kunigą Giedrių. Ištiesusios rankas, perskaitė Carmenos Laval palaiminimą, kuris paliečia kiekvienos mamos širdį.

„Mes, „Motinos maldoje“ grupelės narės, kiekvieną šio palaiminimo žodį siunčiame Jums. Dėkojame Dievui, kad suteikė galimybę pažinti Jus. Mylimas klebone kunige Giedriau, visus šiuos bendravimo metus jautėme neapsakomą džiaugsmą, kad turime stiprų dvasios palaikytoją Jūsų asmenyje. Kiekvieną parapijietę vadinote „mamyte“. Mūsų grupelės nares palaikėte ir nuolatos skatinote melstis už vaikus. Neištrinsime Jūsų iš savo vaikų sąrašo, bet nuo šiol, kur bebūtumėte, nuolatos Jums siųsime šiuos palaiminimus“, – sakė Mamų maldos grupės narės.

Jonavos Šv. apaštalo Jono parapijos bendruomenė dėkojo už tarnystę parapijoje, už kvietimą gyventi Jėzaus mokymu, padrąsinimą būti savimi, už vidinę ramybę, paprastumą, už dėmesingumą ir jautrumą, nuoširdų rūpinimąsi parapijiečiais. Jonaviečiai linkėjo ištikimų, pasiaukojančių, uolių tikinčiųjų, kurie padėtų realizuoti visus gerus sumanymus naujoje parapijoje.

Parapijietė Regina Juodvalkienė visos bendruomenės vardu dėkojo: „Gerbiamas klebone Giedriau, norim Jums tarti didžiulį Ačiū! Už Jūsų nuoširdumą, supratingumą, bendrystę, už Jūsų begalinį gėrį. Ačiū už nuostabiai gražius pamokančius šv. Mišių pamokslus. Atmintyje visiems laikams išliks sekmadieniniai Jūsų palinkėjimai, palaiminti kryžiaus ženklu, išlydėjimas iš bažnyčios su šypsena ir gražiais žodžiais. Ačiū už visus tuos metus, kuriuos praleidote su mumis. Šian-

dien mes norime Jums palinkėti didžiulės sėkmės, stiprybės, Dievo palaimos, šv. Mergelės Marijos globos ir dar kartą padėkoti tardami žodžius: Ačiū! Ačiū! Ačiū!“

Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktorė Valentina Demidenko centro vardu dėkojo kunigui Giedriui Maskolaičiui už tikėjimo, vilties, ramybės bei nuoširdumo skleidimą, padrąsinimą ir geranorišką bendradarbiavimą, prisidedant prie rajono gyventojų socialinės gerovės kūrimo. Prisiminimui įteiktas rankų darbo suvenyras su laivu ir užrašu:

„Kelk bures ir gaudyk palankų LAIMĖS vėją.“

Parapijietė Daiva, atsisveikindama su klebonu Giedriumi, sakė: „Linkiu, kad Jus gyvenime suptų tik geri, išmintingi ir puikūs žmonės. Džiaugiuosi už Jus, nes laukia naujos pažintys, nauji atradimai, patirtys. Šiek tiek liūdnoka, bet žinau, kad pasaulis mažas ir Dievo malonėje keliai karts nuo karto persipina. Geros Jums kloties.“

Tikintieji prašo Viešpaties suteikti kunigui Giedriui Maskolaičiui stiprybės eiti keliu, į kurį yra nukreiptas. Tikimasi, kad pastangos išeis į gera, nes Viešpaties valia – gera, tobula ir priimtina. Tebūna Jėzus Kristus kunigui ištvermės pavyzdys ir tesuteikia valios bei jėgų Juo sekti.

Mums visiems tebūna Dievas pirmoje vietoje, tuomet visa kita bus savo vietoje.

RIMO (NE)PAIEŠKOS IR POEZIJOS PULSAVIMAI JONAVOJE

Jei jūsų gyvenimą kas nors perrašytų poezijos kalba, ką jis primintų? Baladę, epą ar poemą? Būtų apskaičiuotas kaip sonetas, o gal kuklus žodžių, bet gilus kaip haiku? O kaip labiau norėtųsi gyventi: tvarkingai surimuotoje saugioje kasdienybėje, baltose eilėse ar verlibro bangavimuose? Ko gero, kas antras perskaitęs šias eilutes, pasukios galvą arba pirštą prie smilkinio ir toliau nebeskaitys. O gal skaitys, nes poezija – kaip tik tai, ko trūksta kasdienybėje?

Paskutinį pavasario savaitgalį Jonavos viešojoje bibliotekoje vyko rimo paieškos! Nuo gegužės 26 iki 28 d. miesto centre įsikūrusioje knygų šventovėje pulsavo poezija. Paieškose dalyvauti galėjo kiekvienas. Jauniausi poezijos mėgėjai gegužės 26 d. susitiko su „Teatru P“, o tiksliau, su vietoje nenustygstančiais jo aktoriais: Baliu Ivanausku ir Artūru Dubaka, pasitelkusiais lietuvių poetų ir rašytojų Sigito Gedos, Mariaus Marcinkevičiaus, Daivos Čepauskaitės bei Vainiaus Bako poeziją, ją žaismingai pavertusiais dainomis, praturtinę interaktyviais intarpais ir savo asmeninėmis istorijomis.

Gegužės 27 d. prie rimo paieškų prisijungė ir Kulvos biblioteka, kur surengta literatūrinė-muzikinė popietė „Iš širdies į širdį“ priminė apie šiais metais švenčiamą 640-ąjį Kulvos gimtadienį. Tą pačią dieną literatūrologas, publicistas, rašytojas Ramūnas Čičelis pakvietė į paskaitą „Šiuolaikinė lietuvių poezija: kur link einame?“. Tema tinkama tiek besidomintiesiems poezijos pasauliu, tiek nieko apie jį nenutuokiantiems. Po teorijos – šiek tiek praktikos. Vakare rimo ieškotojai rinkosi į poezijos, muzikos, improvizacijos ir netikėtų skaitymų vakarą. Čia skambėjo „Mirusių poetų draugijos“ narių eilės. Apie šią draugiją sklando ne vienas gandas, todėl poezijos šventėje buvo būtina

su ja susipažinti. Tomo Vyšniausko, Ramūno Čičelio, Mariaus Glinsko, Felikso Paulausko ir Mindaugo Švėgždos skaitomoms eilėms muzikinius garsus kūrė džiazuojantis uostamiesčio klavišininkas profesionalas Marijus Kučikas.

Gegužės 28 d. į biblioteką skubėjo poezijos klubai iš Šiaulių (literatų klubas „Verdenė“), Pakruojo (poezijos klubas „Židinys“), Elektrėnų (literatų klubas „Strėva“), Kėdainių (literatų ir menininkų sambūris „Vaivorykštės tiltai“), Jonavos (rajono poezijos klubas „Šaltinis“) ir kiti svečiai. Vėliau jonaviečių ir miesto svečių bibliotekos skaitykloje laukė „Normalus teatras“. Trijų aktorių (Eglės Ancevičiūtės, Povilo Adomaičio, Šarūno Januškevičiaus) komanda parodė mūsų mieste neregėtą poezijos performansą „Nerkis iš kailio“ (režisierė – Monika Klimaitė). Performansui pasirinkti lietuvių poezijos klasikai: Henrikas Radauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, Liūnė Sutema, Kazys Bradūnas ir Vytautas Mačernis. Scenoje aktoriai kiekvieną eilėraštį atliko kaip atskirą pasirodymą (tarsi „Youtube“ įrašą ar „Instagram“ istoriją), drąsiai ir nestereotipiškai interpretuodami eilėraščių turinį, aktualizuodami šiandienines problemas.

Paskutinis respublikinės poezijos šventės „Kur rimas?“ renginys – poetinis muzikinis džiazas su Vytauto Stankaus Skruzdžių grupe. Tai ypač lauktas trio: poetas Vytautas Stankus, poetas, gitaristas, kompozitorius Domantas Razauskas ir viso pasaulio pučiamaisiais grojantis Saulius Petreikis. V. Stankus baigė anglų filologijos studijas, dirbo mokytoju. 2009 metais pasirodęs pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Vaikščiojimas kita ledo puse“ įvertintas Zigmo Gėlės premija už ryškiausią metų poetinį debiutą, o 2014-aisiais išleistas „Iš veidrodžio, už“ pripažintas geriausia poezijos

Kristina JASKŪNIENĖ, poezijos klubo „Šaltinis“ pirmininkė

V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

VAIKAI POEZIJOS ŠVENTĖJE

Simonos Žickienės nuotraukos.

MIRUSIŲ POETŲ DRAUGIJA POEZIJOS ŠVENTĖJE

Simonos Žickienės nuotraukos.

knyga „Metų knygos“ rinkimuose. „Naujas autorius rašo nauja kalba, kartu parodydamas ir įrodydamas, kad lietuvių kalba ir lietuvių poezija nėra vien estetizuotos lyrikos erdvė, kad lietuvių kalba yra atvira poetiniam performansui, žaidimams, eksperimentams –gyvybei, kurios bet kokioje kultūroje niekada nebūna per daug“, – apie V. Stankaus knygą rašė poetas, literatūros kritikas Arnas Ališauskas. Vilniuje ir Kaune didžiulio dėmesio sulaukę Skruzdžių grupės pasirodymai – gyvas poezijos pulsas. Čia niekas nesurepetuota. Muzikinės improvizacijos, kuriamos tiek gyvais instrumentais, tiek elektronika, bei poeto skaitomos eilės – dar viena šventės organizatorių užuomina, skatinusi ieškoti atsakymo į klausimą „Kur rimas?“, dažniau pakelti akis į dangų ir jam nusišypsoti. Nors šypsotis galima ir praeiviui. Kas žino, gal jis – Rimas, o gal jam gyvenime niekas nesieiliuoja...

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Jonavos rajono savivaldybė. Šventės globėjas – LR Seimo narys Eugenijus Sabutis.

klubo ,,Šaltinio“ svetainė

1716 M. SKARULIŲ BAŽNYČIOS BŪKLĖS INVENTORIUS

VERTIMAS

Pastaba. Lotyniškos originalaus teksto dalys vertime pažymėtos kursyvu. Originalo rankraštyje jos nebuvo išskirtos iš lenkiško teksto dalių.

215

Bažnyčios būklės inventorius, arba pastabos apie Skarulių bažnyčios papuošimą, pagal senąjį ir dabartinį registrą surašytos mano, kunigo Vladislovo Gekiečio Okmianskio,1 tuometinio Skarulių klebono, 1716 metų balandžio 15 dieną.

Pirmiausia apie materialius dalykus, tai yra apie šios bažnyčios pastatus. Visas šventorius aplinkui apjuostas mūru, jau senas, prašosi restauracijos. Įeinant į šventorių iš bažnyčios priekio pusės, yra mediniai dvivėriai vartai su geležiniais vyriais, be spynos, uždaromi geležine rankena. Bažnyčios užpakalinėje pusėje, už didžiojo altoriaus, [šventoriaus tvoroje] yra nedidelė anga, [joje] vienvėrės medinės durelės su geležiniais vyriais, taip pat su geležiniu skląsčiu. Tame

1 Originale Władysław z Gieka Okmiański; žodžiai „z Gieka“ yra jo pavardės dalis. Kaip matyti iš leidinio Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. (Vilnius, 2001, 316–317 psl.), tokią pat pavardę turėjo ir XVIII amžiaus pabaigos Skarulių klebonas Adomas (Adam z Gieka Okmiański). Tame leidinyje jo pavardė lietuviškai rašoma Gekietis Okmianskis; dėl to ji taip rašoma ir čia. Galbūt būsimi tyrimai leis ką nors patikslinti.

šventoriuje yra sena varpinė, varpai iškelti neaukštai ant atramų šalia gluosnių, skamba šiaudiniu stogeliu pridengti. Vienas didesnis, kitas mažesnis. Trečias bažnyčioje didžiausias. Bažnyčia mūrinė, visa dengta čerpėmis. Ant bažnyčios buvo šeši geležiniai kryžiai, o dabar tik penki: [vienas] pirmtakų laikais nukrito ir nebėra jo.

Į bažnyčią veda dvivėrės dailidės darbo durys, dvigubai padarytos, iš abiejų pusių su geležiniais vyriais, tvirtai įtvirtinamos smailiais geležiniais kabliais, viduryje užrakinamos pakabinama spyna. Šešios mūrinės kolonos, iš vienos pusės trys, taip pat iš kitos pusės trys.

Zakristijos dvi, viena dešinėje, o kita kairėje pusėje; toje, kuri dešinėje, yra krosnis, bet jau sena ir su kaminu. Abiejose zakristijose yra chorai,2 dešiniajame chore yra pozityvas,3 jau senas, bet vis dėlto gali groti. Prašosi restauracijos, nors ir ne visi balsai.

Į abu chorus veda mūriniai laiptai ir durys su geležiniais vyriais.

[215v]

Bažnyčios skliautai kai kur suskeldėję. Langai taip pat iš dalies skylėti, turbūt nuo vėjų; jų yra 12,

2 Galerija, arba balkonas, bažnyčios viduje. 3 Nedideli vargonai.

zakristijose po vieną ir su geležinėmis grotomis. Rūsiai du, vienas didelis, kitas mažas, abu mūriniai. Kieno ir kuriais metais bažnyčia pašventinta, nežinoma, nėra dokumentų.

Apie Skarulių bažnyčios negautas pajamas restauravimui.

Šios bažnyčios restauravimui yra tokia legacija4 archyve, kurios aš neturiu, šviesiausiojo pono Aleksandro Skorulskio, amžiną atilsį Skarulių klebono, šios bažnyčios globėjo,5 kuris paliko Medžiočių6 nuosavybę, vertą septynių tūkstančių sumos, kad mokestis nuo tos sumos eitų bažnyčios taisymui, altarijai, vargonininkui ir visos bažnyčios poreikiams. O tą nuosavybę valdo jo malonybė ponas Jonas Skorulskis, Vilniaus vaivadijos vėliavininkas, kuris dalimis mokėdavo mano pirmtakui, kaip skelbia rašyti laiškai. Vis dėlto aš nuo 1711 metų negaunu mokėjimo iki pat šio laiko. Daug kartų esu rašęs jo malonybei, tai primindamas; tik atsakymu pamalonino. O ta nuosavybė, kaip sakoma, jau yra patekusi į kitas rankas, tai yra, jo malonybės pono vėliavininko amžinai perduota jo malonybei ponui Bronecui. O bažnyčia dėl to kenčia griuvimą iki pat šių 1716 metų.

Apie reikmenis ir rakandus bei šios bažnyčios papuošimą, tai yra apie paveikslus, maloningus ir kitus.

1. Didžiojo altoriaus pagrindas yra mūrinis, pats altorius senovinio drožėjo darbo. Didžiajame altoriuje yra šv. Onos, Viešpaties Jėzaus ir Švč. Mergelės paveikslas ir sakoma, kad bažnyčia dedikuota šv. Onos garbei; tam dokumentų neturiu. Aukščiau yra šv. Jurgio paveikslas, žemiau dešinėje drožtas šv. Andriejaus atvaizdas, o kairėje šv. Mikalojaus vyskupo. Aukščiau taip pat yra keturi drožti atvaizdai: šv. Sofijos, šv. Agnietės, šv. Kotrynos ir šv. Barboros.

4 Turto dovanojimas testamentu.

5 Originale collatoris, t. y. fundatoriaus teises turinčio bažnyčios globėjo.

6 Originalo rankraštyje raidės t ir ł beveik nesiskiria, todėl sunku pasakyti, ar ten parašyta Medziaty, ar Medziały. Vis dėlto panašiau į Medziaty, be to, Medžiočių kaimas egzistuoja ir dabar, o Medelių, Medilų ar pan. bent jau šiuolaikiniuose žemėlapiuose rasti nepavyksta.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

216

Pačiame altoriaus viršuje yra drožtas šv. Mykolas, ciboriumas7 paprastas, dažytas įvairiomis spalvomis. Mažas medinis Nukryžiuotasis. Šiam altoriui yra dvylika medinių tekintų žvakidžių; dažytos. Portatilis8 šiam altoriui. Antependiumas9 medinis, paprastas, dažytas. Išganytojas viduryje, o iš abiejų pusių Švč. Mergelės atvaizdai. Ir procesinis kryžius prie to paties didžiojo altoriaus.

2. Dešinėje pusėje yra antras altorius, taip pat drožėjo darbo, dažytas, kai kur paauksuotas aukso dažais. Tame altoriuje yra didelis Išganytojo paveikslas, tapytas ant medinės lentos, kaip pasakojama, iš Romos pargabentas. Viršuje kitas paveikslas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apipjaustymo. Mažas medinis Nukryžiuotasis. Žvakidžių šiam altoriui, alavinių, jau senų yra dvi poros. Portatilis šiam altoriui. Altoriaus pamatas mūrinis. Antependiumas naujas, drožėjo darbo.

3. Trečiasis altorius yra kairėje pusėje, drožėjo darbo; toks pat nudažymas, kaip antrojo. Švč. Mergelės paveikslas, sakoma, maloningas, bet nėra aprobuotas.10 Du angelai, drožti, kurie laiko paveikslą, ir du aukštai, kurie laiko paauksuotą medinę karūną. Aukštai yra kitas paveikslas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios. Nukryžiuotasis medinis, mažas portatilis. Du sietynai aukštai. Bronzinių11 žvakidžių dvi poros, žalvarinių dvi. To altoriaus pamatas iš medžio. Antependiumas drožėjo darbo, išdažytas vardas Maria. Procesijų paveikslas; [jame] iš abiejų pusių Švč. Margelės Škaplierinės atvaizdai, nes Šv. Škaplieriaus brolija buvo įkurdinta Skarulių bažnyčioje mano pirmtakų laikais.

7 Baldakimas virš altoriaus.

8 Nešiojamas altorėlis.

9 Altoriaus apatinės dalies užtiesalas. Kai kada vartojama forma antepedium (kildinant iš lotyniškų žodžių ante pedes, „priešais kojas“), bet iš įvairių šaltinių atrodo, kad forma antependium yra taisyklingesnė (o jos kilmė yra iš ante pendens, „priešais kabantis“).

10 Turima galvoje, kad tas paveikslas buvo laikomas malones teikiančiu (stebuklingu), bet tai nebuvo patvirtinta Bažnyčios vyresnybės.

11 Originale spizowych (dabartine rašyba būtų spiżowych). Nors iš lenkų kalbos skolintas lietuviškas žodis špižius dažniausiai reiškia ketų (geležį, lydytą su anglies priemaiša), bet lenkų kalboje žodis spiż reiškia vario, alavo ir cinko lydinį, taigi bronzos atmainą.

Procesijų [vėliavų] iš viso penkios. Viena gauruotos vilnos,12 raudona, jau nublukusi; iš vienos pusės Švč. Mergelės Mykoliškosios13 atvaizdas, o iš kitos pusės šv. Stanislovo vyskupo kankinio. Kita didelė, iš raudonos ir baltos šaržos.14 Iš vienos pusės Švč. Mergelės Škaplierinės paveikslas, o iš kitos šv. Barboros. Trečia mažesnė, sena, iš balto nankino,15 iš vienos pusės Švč. Margelės atvaizdas, o iš kitos šv. Vincento. Dvi raudonos mažesnės su atvaizdais. [216v]

Vėliavos ir vėliavėlės, kurios kabo bažnyčioje aukštai, visos yra senos ir nušiurusios nuo vėjo. Krikštykla paprasta ir maža, nors ir drožėjo darbo, bet jau sena. Katilėlį, naują, varinį aš parūpinau krikšto vandeniui, su spynele.

Bažnyčios sienoje viduryje ratu dvylika drožtų apaštalų, drožėjo darbo, nudažytų paprastomis spalvomis.

Sakykla medinė, dažyta įvairiomis spalvomis, taip pat nutapyti šventieji [Bažnyčios] daktarai. Ant sijos bažnyčios viduryje didelis Nukryžiuotasis, dešinėje pusėje Švč. Mergelės Sopulingosios atvaizdas, o kairėje šv. Jonas; tai yra drožtos statulos. Baldakimas aksominis, karmazininis16 su šilkiniais raudonais kutais, dugnas žydro nankino.

Klausyklos dvi, nedažytos, paprastos, dailidės darbo. Trečia yra priešais zakristiją prie didžiojo altoriaus suolų. Suolai yra ištisi, iš abiejų pusių, dailidės darbo.

Lempos dvi, alavuotos skardos,17 viena priešais Išganytojo altorių, o kita priešais Švč. Mergelės. Didelė žvakidė priešais didįjį altorių kabo ant virvės su tekintojo darbo bumbuliukais, pati bronzinė ir turi dvylika mažų žvakidžių pavidalo raitytų šakelių. Prisikėlimas drožtas, dažytas, su vėliavėle.

12 Originale łudanowa; dabartine lenkų kalba būtų lodenowa.

13 Iš visko sprendžiant, turima galvoje garsaus paveikslo, dabar vadinamo „Sapiegų Madona“, kopija. Tais laikais „Sapiegų Madonos“ paveikslas kabėjo Vilniaus šv. Mykolo bažnyčioje; iš čia kilęs minėtas pavadinimas (dabar paveikslas yra Vilniaus Arkikatedroje).

14 Toks medvilnės audinys.

15 Originale kitayki (dabartine rašyba kitajki).

16 Raudonos spalvos atmaina.

17 Originale zesciane (dabartine rašyba żeściane).

Mažų paveikslų ant drobės su paprastais rėmais yra keturi: vienas Viešpaties Kristaus Nukryžiuotojo, antras Švč. Mergelės Sopulingosios, trečias ir ketvirtas šv. Antano.

Mažų varpelių iš viso šeši: 1 signorėlis,18 antras prie zakristijos, o kiti prie altorių.

Chorui priklauso knygos: didysis antifonalas19 senovinės spaudos, didysis diurnalas,20 taip pat ir didelis apeigynas, bet jau senas. Durys išeinant iš bažnyčios yra drožėjo darbo, su geležiniais vyriais, užrakinamos pakabinama spyna. Kitos durys išeiti į šventorių yra didžiojo altoriaus šone, irgi su geležiniais vyriais, pritvirtinamos aštriais geležiniais kabliais, abejų durų vyrių kilpos įmūrytos.

Žalvarinis katiliukas vandeniui šventinti. 217

Durys įeiti į zakristiją yra medinės, drožėjo darbo, su geležiniais vyriais, spyna užrakinamos.

Zakristijoje yra spinta su stalčiais monstrancijoms, taurėms, arnotams, kapoms ir t. t. laikyti.

Apie aukas, tai yra apie auksą ir sidabrą. Monstrancija sidabrinė, iš vienos pusės paauksuota, nelabai gražaus darbo, vidus paauksuotas, ir melchizedekas;21 auksas jau nusitrynęs.

Trys taurės,22 viena sena, viduje paauksuota, ir iš kraštų, ir aplinkui kai kur. Ir patena23 tai taurei paauksuota.

Kitą taurę aš naujai restauravau; ji taip pat paauksuota viduje ir pakraščiuose ir aplinkui kai kur, ir patena nauja, paauksuota.

Trečią įgijau naują; viduje paauksuota, ir iš kraštų, ir aplinkui kai kur; ir patena nauja, paauksuota.

18 Varpelis, kuriuo skambinant pranešama apie pamaldų pradžią.

19 Liturginis giesmynas.

20 Maldynas, brevijoriaus dalis.

21 Laikiklis Ostijai.

22 Liturginės taurės, dar vadinamos kielikais.

23 Lėkštutė Ostijai konsekruoti ir liturginei taurei (kielikui) uždengti.

Ketvirta patena sena; ir ji paauksuota; ją imu pas ligonius.

Komuninė su dangteliu ir kryželiu, sidabrinė, nepaauksuota, bet pati komuninė viduje paauksuota, ir pakraščiuose, ir kai kur.

Viena pora sidabrinių ampulių,24 mano rūpesčiu įgyta, viena viduje paauksuota, ir pakraščiuose, ir kai kur aplinkui.

Smilkytuvas sidabrinis, nelabai didelis, vienas.

Didžiajame altoriuje yra trys sidabrinės karūnos, viena ant Viešpaties Jėzaus, antra ant Švč. Mergelės, trečia ant šv. Onos galvos.

Kitame altoriuje ant Išganytojo galvos yra sidabriniai spinduliai ir ant krūtinės sidabrinis papuošimas, ir širdis sidabrinė. Įgyta mano [klebonavimo] metu.

Trečiajame altoriuje yra Švč. Mergelės karūnos, sidabrinės, dvi, paauksuotos. Viena širdis paauksuota. Pasaulis25 sidabrinis, skeptras sidabrinis.

Įvairių sidabrinių lentelių yra šešios, rankų, kojų, mažų ir didelių skaičiumi yra šimtas dvidešimt. Mažų krištolinių žvakidžių su netikro aukso26 apkaustais: viena pora.

Smulkių deimantinių papuošalų su metalo dalimis: 68.

Auskarų viena pora deimantinė, kita sidabrinė paauksuota.

Sidabrinis portugalas,27 vienas. Grandinėlė paauksuota, dviejų uolekčių, 1. Kryželis mažas, krištolinis, kitas sidabrinis, maskvėniško darbo.

[217v]

Žiedai: vienas auksinis, kitas sidabrinis paauksuotas, trečias sidabrinis.

Perlų vėriniai keturi, o du vėriniai su raudonais karoliais.

24 Liturginiai indai vynui ir vandeniui.

25 Iš visko sprendžiant, turimas galvoje pasaulio rutulys, vaizduojamas šventuose paveiksluose ir statulose.

26 Originale kontrifał (dabartine rašyba kontryfał); tai būdavo pigesnių metalų lydinys, panašus į auksą.

27 Taip vadinosi tam tikra moneta.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Pacifikalas28 alavinis, jame Dievo Avinėlis. Alavinių ampulių dvi poros, mano rūpesčiu. Ąsotėlis rankoms plauti, alavinis, mano rūpesčiu. Keptuvė kalėdaičiams ir skriestuvas komunikantams.29

Apie reikmenis ir papuošimus. Arnotas, baltas, atlasinis, siuvinėtas auksu ir sidabru, ir įvairiu šilku šiek tiek. Aplinkui sidabrinės karūnėlės. Prie jo stula ir manipulas.

Antras arnotas baltas, tabininis,30 bantažeru31 išsiūtas, su skardelėmis ir su paprastais karoliukais; prie jo stula ir manipulas.

Trečias arnotas raudonas, visas tabininis, aplink koloną bantažerinės karūnėlės, prie jo stula ir manipulas.

Ketvirtas arnotas baltas, tabininis, kolona raudona, tabininė, aplinkui sidabrinės karūnėlės. Prie jo stula ir manipulas.

Penktas tercinelinis,32 visas baltas, aplinkui raudonu nankinu apkraštuotas vietoj karūnėlių, tos pačiõs medžiagos stula ir manipulas.

Šeštas arnotas aksominis, panašios į violetinę spalvos, senas, aplinkui koloną raudona šilkinė juostelė, tos pat medžiagos stula ir manipulas. Septintas raudonas, damastinis, kolona žalia, damastinė, prie jo stula ir manipulas.

Aštuntas žalio tabino, iš medžiagos iškirptos gėlės, aplinkui apkraštuotas geltonu atlasu, prie jo stula ir manipulas tos pat medžiagos, mano rūpesčiu gautas.

Devintas aksominis gedulingas, kolona balta, aplinkui sidabrinės karūnėlės, tos pat medžiagos stula ir manipulas, mano rūpesčiu gautas.

Devintas aksominis, gedulingas, kolona balta, aplinkui sidabrinės karūnėlės, tos pat medžiagos stula ir manipulas, mano rūpesčiu gautas.

28 Relikvijorius, kuriuo laiminami tikintieji.

29 Komunikantais vadinami maži Ostijos paplotėliai, duodami tikintiesiems. Skriestuvas buvo naudojamas apvaliems paplotėliams išpjauti.

30 Storo šilko atmaina.

31 Mūsų laikais mažai žinomas audinys.

32 Šilko atmaina, gaminta Italijoje ir importuota į Lietuvą.

Dešimtas gedulingas, tercinelinis, kolona tabininė, balta su gėlėmis, jau senas, aplinkui koloną balta juostelė su juodu šilku sumaišyta, o pakraščiai neapkraštuoti, tos pat medžiagos stula ir manipulas.

218

Viena kapa tercinelinė, visa balta su įvairiomis gėlėmis.

Antra kapa tabininė, žydra, su mažomis sidabrinėmis ir auksinėmis gėlytėmis, aplinkui apkraštuota žydra juostele.

[1.] Veliumas balto atlaso, siuvinėtas įvairiu šilku, viduryje išsiuvinėtas Jėzaus vardas.

2. Veliumas raudonas, tercinelinis, su auksinėmis gėlėmis.

3. Veliumas violetinis, gauruotos vilnos, išsiūtas baltas kryžius.

4. Veliumas raudonas, iš nankino, baltas kryžius.

5. Veliumas raudonas, šilkinis, su gėlėmis.

6. Veliumas raudono nankino, mano rūpesčiu įgytas.

7. Veliumas violetinis, gauruotos vilnos, mano rūpesčiu įgytas.

8. Veliumas gauruotos vilnos, žalias, mano rūpesčiu įgytas.

9. Veliumas tercinelinis, raudonas, mano rūpesčiu įgytas.

10. Veliumas iš nankino, gedulingas, mano rūpesčiu įgytas. [Iš viso] 10.

1. Bursa33 balta, ant kurios išsiuvinėta šv. Teresė.

2. Bursa raudona, kurioje įsiūtas pergamentinis Švenčiausiosios Mergelės atvaizdas.

3. Bursa raudona, kryžius baltas, mano rūpesčiu įgyta.

4. Bursa raudona, didelis kryžius išsiuvinėtas įvairiu šilku, jau sena. Iš kitos pusės gedulinga; mano rūpesčiu įgyta.

5. Bursa raudona, iš kitos pusės gedulinga.

6. Bursa žalia, iš kitos pusės violetinė.

33 Dėklas korporalui.

O kiekvienoje bursoje yra korporalas.34 Tai sudaro 6. Palių35 įvairių spalvų: 11. Purifikatorių36 skaičiumi yra 30 ir daugiau. Bursa paprasta, raudona, su kuria važiuoju pas ligonius, su stula, su korporalu ir su pale, ir su varpeliu.

Mano rūpesčiu įgytos dvi stulos, viena balta iš nankino, kita violetinė iš gauruotos medvilnės.37 Trys apdangalai komuninei, kurioje švenčiausiasis: vienas žalio atlaso, kryžius raudonas, kitas raudono aksomo, trečias citrinų spalvos damasto. Albos iš viso keturios. Kamžos dvi. Mažos kamželės berniukams, dvi. Humerolų38 iš viso dešimt.

Du balti diržai, kiti du raudoni, juostų pavidalo, albai susijuosti.

[218v]

Rankšluosčių,39 išsiuvinėtų įvairiu šilku, kai kurie jau ir seni, dešimt. Rankšluosčių40 su įvairiomis karūnėlėmis, kai kurie jau ir seni, 12, o be karūnėlių šeši.

Skarelės monstrancijai trys: viena plono audeklo,41 galai išsiuvinėti auksu, sidabru ir įvairiu šilku. Kita šilkinė su auksuotu galionu. Trečiosios galai irgi išsiūti šilku.

Rankšluosčiai42 altoriams šeši. Šilkinės, kitaip tariant tinklinės užuolaidėlės, baltos, trys. Ketvirta yra prijuostėlė43 kryžiui.

Gedulingas krepinis šilkas trijų uolekčių.

34 Audeklas Ostijai suvynioti, kai ji nešama ligoniui.

35 Audeklai liturginei taurei uždengti.

36 Audeklas liturginei taurei šluostyti.

37 Originale łudanowa.

38 Liturginių kaklaskarių.

39 Originale towalnia (dabartinėje lenkų kalboje vartojama forma tuwalnia). Tai yra rankšluostis, kurį patarnautojai laiko priešais priimančius Komuniją tikinčiuosius.

40 Originale towalnia.

41 Originale rąbkowa. Tai buvo plonas lininis audinys.

42 Originale ręcznik.

43 Originale fartuszek.

Dvi juostos, raudonu šilku išsiuvinėtos, altoriams. Nankino užuolaidėlės prie visų trijų altorių, mano rūpesčiu gautos. Trys pagalvėlės mišiolams.

Du mišiolai, abu seni, trečias gedulingas, vienas apeigynėlis ir viena Evangelijos skaitinių knyga. Šiai bažnyčiai priskirta kun. Fabijono Birkovskio pamokslų sekmadieniais ir per šventes knyga. Pakrikštytųjų ir susituokusiųjų knyga, kitaip tariant, metrika.

Ganytojiškas laiškas, reikalinga knyga.

Apie bažnyčios fundacijos būklę, apie nuosavybę.

Apie Skarulių bažnyčios fundaciją jokio dokumento nėra, nebent archyve. Vis dėlto yra tokia amžiną atilsį Mykolo Maigio, Skarulių klebono, pastaba, kad ponas Vincentas Skorulskis po šviesiausiojo garbingojo pono Skorulskio, Vilniaus kanauninko, Maigio pirmtako, mirties buvo gavęs skrynią su bažnyčios dokumentais, susijusiais su bažnyčios pastato išlaikymu, ir apie kitokios įrangos išlaikymą ir taisymą, teigdamas šiuos raštus kartu su kitais, rašytus savo senelio ranka ir įrištus, esant pas garbingąjį poną Joną Skorulskį, Vilniaus vėliavininką, tikrą brolį, taip pat ir tam tikrus dokumentus apie dvarą, vadinamą Medžiočiais, priklausantį šiai bažnyčiai. Aš tik vietoj dokumento turiu šviesiausiojo aukščiau minėto Vilniaus kanauninko Skorulskio inventorių. Visi dokumentai yra pas [bažnyčios] globėjus.44 Nuomojamos žemės valdos ir klebonijos žemės visos kaip laukeliai šachmatų lentoje, o ne vienoje vietoje, [kur būtų galima pasakyti, kad] čia klebonijos, čia dvaro, čia valstiečio dalis. [Dėl to] neįmanoma aprašyti [žemių] ribų.

219

Baudžiauninkų pagal senąjį inventorių buvo trijuose kaimuose, tai yra Kleboniškėse, Meškoniuose, Spanėnuose, šešiolika, o po Dievo rykštės45 liko tik Kleboniškėse trys:

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

1. Mykolas ir Juozapas Mozūrai, tikri broliai, vienuose namuose gyvena vedę ir vieną tarnybą dvarui atlieka.

2. Kazimieras Graužas, vedęs, vaikai maži ir tai dukrelės.

3. Petras Gutpetris įsikėlė į namus ir apsigyveno. Jis tampa laisvas.

Tų trijų baudžiauninkų tokia tarnyba ir pareigos: nuo šv. Jurgio su antrininku dvi dienas vieną savaitę, o tris dienas be antrininko. Tai vieną savaitę, o kitą nėra nė vieno.

Činšo moka 25 grašius ir 1 vištą, nuo priimtos žemės 1 auksiną ir 15 grašių; kiekvienas tiek moka.

Du kaimai, Meškoniai ir Spanėnai, tušti; nė vieno nėra. Tie, kurie yra gyvi, privalo mokėti nuo šv. Mikalojaus iki šv. Jurgio 2 auksinus už verpalus, jei ne pinigais, tai bent per savaitę turi atiduoti vieną [suverptą] sruogą.

Pajamų nei dešimtinės neturiu.

Apie legacijas

Jo malonybė ponas Karolis Prozoras, Kauno apskrities kardininkas, išeidamas iš šio pasaulio buvo palikęs Skarulių filijai Aukštadvario palivarką Kulvoje, ir su dirvonais. O tos legacijos dokumentai atiteko jo malonybei ponui Jonui Prozorui, Kauno apskrities teisėjo padėjėjui; šis mirė neįvykdęs legacijos. Liko jo sūnus; jis turi visus raštus, kaip ir dabartinio velionio, taip ir jo malonybės tėvo, kuris ir testamentu buvo įpareigojęs, kad ši legacija būtų įvykdyta.

Kita legacija vėluoja pas jo malonybę poną Andriejų Vnorovskį; jis nenori įvykdyti velionio pono Rapolo Jaselskio legacijos, kuris turėjo iš jo žemę pagal penkių šimtų auksinų vertės užstato teisę. Jis [Jaselskis] paliko šią žemę man, kunigui. Turiu velionio užstato teisę ir dekretą esu gavęs žemės teisme prieš jo malonybę poną Vnorovskį.

[219v]

44 Originale collatores, t. y. fundatoriaus teises turintys bažnyčios globėjai.

45 Turimas galvoje maras.

Dėl to ir išvarymą kenčiu nuo jo malonybės. Turėjau ketinimą įleisti žmogų, kad ten gyventų, bet uždraudė ir tai, ir visą namą įsakė sugriauti, naudodamas smurtą, ir mirusiųjų sielos kenčia skriaudą.

Yra nustatytos teisės, kurios plačiau tai aprašo. Bažnytinę pareigą vykdau kiekvieną sekmadienį ir už ją man neatlyginama pajamomis. Kitą pareigą vykdau jos malonybei poniai Teresei Skorulskienei, Kauno apskrities vėliavininkienei, už velionį jos malonybės amžiną atilsį jo malonybę poną Jurgį Skorulskį, Kauno apskrities vėliavininką. Kvota nuo tūkstančio auksinų kasmet siekia aštuoniasdešimt auksinų.

Apie kleboniją

Klebonija yra prie pat Neries, taigi toli nuo bažnyčios už gero ketvirčio mylios, o jos visi pastatai seni. Didžiajame pastate yra du seni kambariai su kamaromis, durys į visus su geležiniais vyriais, ir priemenė tam pastatui. Kepykla taip pat sena, kitapus kiemo prie įvažiavimo vartų, su priemene ir priešais esančia kepykla daržovėms sukrauti. Svirnas ir tas prašosi restauracijos. Arklidė sena. Jauja sena. Stoginės dvi senos ir bravoras senas. Savo klebonavimo metu pastačiau kambarėlį su kamara prie jo. Kambarėlyje ir virtuvė nauja, storlentėmis dengta, tvartas naujas, pirtį taip pat su nauja salykline pastačiau priešais bravorą, uždengiau storlentėmis. Stoginę naują taip pat pastačiau klojime ir naują svirnelį priešais didįjį. Kleboniją aplinkui aptvėriau naujai ir aplink bityną naują tvorą įrengiau. Pirmtako radau bičių tris avilius; mano klebonavimo metu jų jau daugiau, nes žiemą46 parsivežiau iš kelių avilių.

Apie Skarulių filiją

Kulvos koplyčia, Skarulių filija, yra mūrinė, prieangis47 didelis; visa medinė, buvo dengta šiaudais, tik stogas visai sugriautas vėjų. Skliautų virš sienų nėra, tik medinės sijos, o ant sijų supuvusios lentos. Langai šeši ir jau skylėti. Suolai sulūžę. Grindys lentų, jau supuvusios nuo lietaus. Mūrinis rūselis su geležinėmis grotomis.

220

Durys su geležiniais vyriais sienoje, vyrių kilpos įmūrytos, nėra jokio užrakto, vos uždarius iš karto atšoka. Prieangyje48 nėra nei durų, nei langų; pro 46 Šis žodis rankraštyje labai sunkiai įskaitomas. 47 Originale babiniec. Lietuviškai sakoma ir „bobinčius“. 48 „Bobinčiuje“.

stogą šviečia. Šioje koplyčioje tokie reikmenys: arnotas, stula ir manipulas margo nankino, 1 alba, 1 humerolas, 1 diržas, 1 mišiolas, 1 portatilis, 1 apeigynėlis, Evangelijos skaitinių knyga. Šventi aliejai su indeliais ir 1 varpelis, kitas signorėlis. Bursa, veliumas, korporalas, viskas iš Skarulių bažnyčios. Taurės49 ir patenos ten nelaikau, su savimi imu.

O papuošimas toks: Švč. Mergelės su Viešpačiu Jėzumi paveikslas, jau labai senas; vietoj altoriaus didelis Nukryžiuotasis ant sienos kabo. Taip pat mažas Švč. Mergelės paveikslėlis, šv. Mykolo ir šv. Jono Evangelisto atvaizdai viename paveiksle. Mykolas aukščiau, kiti šventieji žemiau, su rėmais. Šv. Kazimiero paveikslas.

Mano vargingo klebonavimo metu gautas didelis paveikslas su juodais rėmais: Dievo Tėvo asmuo ir Šv. Dvasios, apačioje Švč. Mergelės su Viešpačiu Jėzumi atvaizdas, dar žemiau iš vienos pusės šv. Roko atvaizdas, iš kitos pusės šv. Sebastijono. Trys vėliavėlės, vienoje Švč. Mergelės atvaizdas, iš kitos pusės šv. Kazimiero, kitoje šv. Jurgio atvaizdas ir šv. Mykolo; abi iš raudono bombasto.50 Trečia žydra, irgi iš bombasto; iš vienos pusės Viešpaties Kristaus atvaizdas, o iš kitos pusės Švč. Mergelės atvaizdas.

Tą koplyčią sumūrijo velionis jo malonybė ponas Jonas Parcevskis ir tokią legaciją yra suteikęs tai koplyčiai, kad Skarulių kunigui klebonui kasmet būtų pajamų šimtas kapų [grašių], dvidešimt sidabro grivinų, žemės trys valakai. Tai koplyčiai priklauso karčiama. Baudžiauninkų, gyvenančių Bešių kaime, yra penki, tik ir čia negaunamos pajamos: tą turtą valdo jų malonybės ponai Mozė ir Bagdonas Blinstrubai, ir vienas valstietis eina į darbus iš Bešių į dvarą.

Viską sąžiningai aprašęs, vadinuosi kunigas Vladislovas Okmianskis, Skarulių klebonas, savo ranka.

Transkripcija, redagavimas, lotyniško teksto vertimas – Mindaugo Strockio. Lenkiško teksto vertimas – Andriejaus Ancutos.

49 T. y. liturginės taurės, dar vadinamos kieliku.

50 Lengvas pusiau vilnonis audinys. Originale vartojama forma bomba; dar paliudyti jo lenkiški pavadinimai bombazyn, bombast ir kt.

DIEVUI, TĖVYNEI IR ŽMONĖMS

Politinis kalinys, tremtinys, kovotojas už lietuvybę, tikėjimą kun. Juozapas Razmantas gimė 1906 m. kovo 25 d. Sargelių k. (Raseinių r.).

Tėvai – Stanislovas Razmantas ir Pranciška Razmantienė – buvo smulkūs ūkininkai. Šeima gyveno kukliai. Juozapas turėjo tris brolius ir aštuonias seseris. Buvo devintas vaikas šeimoje. Vienintelį sūnų dievobaimingi tėvai paskyrė Bažnyčios tarnystei.

Vaikystėje piemenavo, dirbo šeimos ūkyje. Mokėsi Burbiškių (Raseinių r.) pradžios mokykloje, baigė Šiluvos (Raseinių r.) vidurinę mokyklą, 1930 m. – 6 klases Raseinių gimnazijoje. 1930–1937 m. studijavo

Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1936 m. kovo 28 d. Kauno arkikatedroje vyskupas Juozapas Skvireckas įšventino J. Razmantą subdiakonu. 1937 m. gegužės 22 d. Kauno arkikatedroje jis buvo įšventintas kunigu.

Po įšventinimo paskirtas Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapijos (Anykščių r.) vikaru. Čia tarnavo iki 1940 m. pabaigos. Tarnaudamas Kavarske buvo katalikiško jaunimo organizacijos – „Pavasarininkų“ dvasios vadas.

1940–1941 m. J. Razmantas – Liolių (Kelmės r.)

Vita RADIONOVIENĖ, Jonavos viešosios bibliotekos Kulvos filialo vyresnioji bibliotekininkė

Klierikas J. Razmantas su tėvais Stanislovu bei Pranciška Razmantais ir seserimis. Portretas.

Lietuvos ypatingojo archyvo bylos f. K-1, ap. 58, b.17616/3 fragmentas. Ypatingojo pasitarimo sprendimo protokolo išrašas.

Kauno arkivyskupijos metropolito S.Th.Dr. J. Skvirecko pasirašytas J. Razmanto įšventinimo į diakonus raštas 1937 m. gegužės 22 d.

Laikinoji bažnyčia, pastatyta J. Razmanto rūpesčiu. A. Mačiulytės akvarelė, 1946 m.

Šv. Simono ir Judo Tado parapijos altarista, 1941–1944 m. – Josvainių (Kėdainių r.) parapijos vikaras, 1944 m. – Vosiliškio (Raseinių r.) Šv. Juozapo parapijos vikaras, 1944–1945 m. – Dotnuvos (Kėdainių r.) parapijos vikaras.

1945 m. paskirtas Kulvos Švč. Mergelės Marijos parapijos (Jonavos r.) klebonu. Nors čia J. Razmantas tarnavo trumpą laiką, bet paliko itin ryškų pėd-

saką. Jo iniciatyva ir rūpesčiu Kulvoje buvo pastatyta bažnyčia. Senoji buvo suniokota per karą, likę tik griuvėsiai, tad nuspręsta statyti naują. Nors tuomet manė, kad tai bus laikina bažnyčia, bet joje tikintieji meldžiasi ir dabar. Vyresniosios parapijietės Ona Sadauskienė, Aldona Majauskienė prisimena, kaip šis kunigas buvo paskirtas parapijos klebonu. O. Sadauskienė sakė: „Klebonijos nebuvo, tai kun. J. Razmantas apsigyveno išlikusiame Kulvos dvaro kumetyne ir, kol

statė bažnyčią, ten aukodavo Mišias. Per Mišias melsdavomės stovėdami, nes nebūdavo kur sėsti.“ A. Majauskienė prisimena: „Tame kumetyne ir mūsų šeima gyveno. Su klebonu kaimynai buvome. Labai paprastas ir geras žmogus buvo. Mišios vykdavo dideliame kambaryje ir žmonių daug prisirinkdavo iš visos parapijos. Daug tada žmonės melsdavosi ir labai tikėjo Dievą.“

Galima numanyti, kad J. Razmantas buvo labai iniciatyvus, sumanus kunigas. Juk iškart po karo bažnyčiai pastatyti reikėjo ir jėgų, ir pinigų, ir gerų organizacinių gebėjimų. Bet, matyt, visko užteko. Prie statybos darbų prisidėjo dauguma parapijiečių: patys pamatams akmenis rinko, juos klojo, atliko kitus darbus. O kun. J. Razmantas, nors ir pokariu, bet sugebėjo surinkti reikiamų lėšų bažnyčios statybai.

Labai tikroviškai bažnyčios statybą 1946 m. savo paveiksluose perteikė tapytoja iš Bešių kaimo Aldo-

na Mačiulytė. Jos kūriniai ir šiandien puošia Kulvos bažnyčią.

Kulvoje J. Razmantas buvo apkaltintas agitacija prieš sovietų valdžią bei kolūkius, skatinimu melstis už tremtinius.

1950 m. sausio 4 d. jis buvo areštuotas ir tardomas Vilniuje du mėnesius po 6–7 valandas ne tik dienomis, bet ir naktimis. Jį kaltino palaikius ryšius su „Žilvičio“ būrio partizanais. Neva jis duodavo jiems šventų paveikslėlių, kryžių apsaugai, aukodavo už žuvusius partizanus mišias. Tačiau per tardymą kun. J. Razmantas neprisipažino ir, apskritai, neigė apie tokį būrį girdėjęs.

1949 m. aukodamas šv. Mišias per atlaidus Vandžiogalos bažnyčioje, per pamokslą tik pasakė: „Žiūrėkite, koks dabar atėjo laikas. Žmonės vis mažiau eina į bažnyčią. Jaunimas nebenori gyventi kaime, o gy-

Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto Teologijos skyriaus XI laida. Kaunas, 1937 m.

venantys kaime turi sunkiai dirbti kolūkiuose.“ Pagal tardymo apklausos protokolą šitų žodžių užteko, kad būtų apkaltintas antisovietine propaganda ir nuteistas 10 metų pataisos darbų lageriuose.

1950–1956 m. buvo kalinamas Solikamsko (Permės kraštas, Rusija) lageriuose, dirbo sunkius fizinius miško ruošos darbus ir neteko sveikatos.

Dar 1954 m. kun. J. Razmanto sesuo Pranciška Bartkienė, kuri gyveno Kulvoje, buvo surinkusi 28 asmenų parašus ir parašiusi prašymą išteisinti ir reabilituoti brolį. Prašymą nusiuntė generaliniam Sovietų Sąjungos prokurorui. 1956 m., peržiūrėjus bylą, dvasininkas buvo išteisintas ir paleistas į laisvę. Grįžęs į Lietuvą 1957–1961 m. buvo altarista įvairiose parapijose.

1961–1963 m. vėl tarnavo Kulvos (Jonavos r.) parapijoje klebonu. Tačiau vėl nušalintas nuo dvasininko tarnystės už antisovietinę veiklą ir ištremtas į Rusiją. 1963–1965 m. dirbo aerodromo sargu, slapta teikė religinius patarnavimus tikintiesiems. 1964 m. Nižneudinske (Irkutsko sritis) konfiskuoti jo bažnytiniai drabužiai, kunigas perkeltas tolyn, prie Jakutijos sienos.

1965 m. J. Razmantas grįžo į Lietuvą. 1965–1966 m. jis buvo Krakių (Kėdainių r.) parapijos altarista, 1966–1967 m. pusmetį – Skirsnemunės (Jurbarko r.) parapijos altarista.

1967 m. kovo 28 d. J. Razmantas paskirtas į Žalpių Šv. Benedikto parapiją (Kelmės r.) klebonu.

Kun. J. Razmanto sesers Pranciškos Bartkienės anūkės Arūnės Kukulskienės prisiminimai:

Prisimenu kunigą dėdę Juozapą, kai gyveno Žalpiuose (Kelmės r.). Linksmas žmogus buvo. Niekada neteko matyti blogos nuotaikos, darbuodamasis kažką vis niūniuodavo, dainuodavo.

Labai mylėjo gyvūnus: laikė karvę, naminius paukščius, bitininkavo. Jo namuose visada buvo šuniukas. Pamenu vieną jo ilgametį keturkojį draugą. Šis šuo mokėjo daugybę komandų. Dėdė tuo labai didžiavosi, kad ne šiaip koks šunėkas, o viską suprantantis, vykdantis komandas. Kai eidavo į bažnyčią, šuo kantriai laukdavo dėdės prie zakristijos durų, kol šv. Mišios baigsis ir tuomet draugiškai abu keliaudavo namo. Ne tik šuo, bet ir žąsys buvo išmokytos elgtis pagal komandas.

Kun. J. Razmantas Sibire. Su Sibiro vaikais po Pirmosios Komunijos, 1956 m. KAKA, 241 albumas.

Kun. J. Razmantas Sibire, 1956 m. KAKA, 241 albumas.

Labiausiai atminty išliko dėdės Juozapo namai. Jie buvo kuklūs, tik pagrindiniai dalykai: lovos, spinta, stalas, kėdės ir etažerės su daugybe knygų. Mums su sese leisdavo knygas pavartyti, kol nemokėjome skaityti. Sakydavo: „Pavartykite ir, jei ką jose rasit, tas jūsų.“ O ten visada rasdavome pinigėlių (tada dar rublių), kurie mums ir atitekdavo.

Kunigo dėdės Juozapo namai – vaikų svajonė. Čia visuomet laukė kalnai saldainių, sausainių ir kitokių skanėstų, o vaišintis galėjome, kiek tik širdis geidė. Prieš Kalėdas, pamenu, kai pats su šeimininkute kepdavo plotkeles, mums atiduodavo apipjaustytas juosteles, tai jau nuo mažens žinojome jų skonį.

Dėdė Juozapas labai daug kentėjo. Daug kartų buvo ištremtas, įkalintas, ne kartą nušalintas nuo dvasininko tarnystės. Visi kalinimai, trėmimai labai pakenkė sveikatai. Jis vis siūbuodavo kalbėdamas – daug kur skaudėjo, tačiau niekada nesiskundė, kentėjo. Juk visa tai dėl meilės Dievui, Lietuvai ir žmonėms. Visada judėjo, rasdavo darbų namie, bažnytėlėje. Ir Jo kiemas buvo labai tvarkingas, apsodintas įvairiomis žydinčiomis gėlėmis.

Savo parapijoje Žalpiuose buvo labai mylimas. Pakrikštijo daugybę vaikų, sutuokė daugybę porų ir, žinoma, daug į paskutinę kelionę palydėjo. Jis taip pat sutuokė mano ir mano sesės šeimą.

Labai artimas buvo su savo sesėmis, jų dukromis. Nebuvo tokio laiko, kad kažkuri iš seserų ar kitų giminaičių pas jį nesisvečiuotų. Sesė Pranciška, mano močiutė, ten praleisdavo mėnesius. Jam labai reikėjo artimųjų, bendrystės. Kai suvažiuodavo mūsų daugiau, susėsdavome prie stalo ir ilgai kalbėdavomės įvairiomis temomis. Įdomu būdavo klausytis, kai nesutapdavo nuomonės. Dėdė Juozapas stengdavosi nenusileisti, gindavo savo nuomonę, bet kompromisą visada rasdavo. O tuomet nuaidėdavo toks nuoširdus, garsus visų juokas.

Atminty išliko žemo ūgio, smulkaus sudėjimo žmogutis, tačiau visada mielas, nuoširdus ir mūsų visų labai laukiantis.

Tarnaudamas Žalpiuose J. Razmantas rengė katalikiškas misijas. Vasarą paprašydavo kaimyninių parapijų kunigų jį pavaduoti ir vykdavo į Sibirą, Kali-

ningrado sritį (Rusija), Baltarusiją teikti religinių patarnavimų ten gyvenusiems katalikams. Už tokią veiklą jis ir vėl kuriam laikui buvo netekęs dvasininko tarnystės.

Lietuvos atgimimo metais J. Razmantas dalyvaudavo mitinguose, susirinkimuose, Baltijos kelyje ir kituose patriotiniuose renginiuose. Jis taip pat buvo Šv. Pranciškaus tretininkų kongregacijos ir Blaivybės draugijos narys, rėmė katalikų organizacijas.

1997 m. J. Razmantas buvo atleistas iš klebono pareigų ir iki gyvenimo pabaigos liko Žalpių parapijos altarista.

Mirė 2001 m. sausio 27 d. Palaidotas Šiluvos (Raseinių r.) kapinėse, šalia bičiulio kunigo Stanislovo Roseno (1913–1937).

Po mirties kunigui Juozapui Razmantui Kelmės rajono savivaldybės taryba 2017 m. vasario 23 d. sprendimu suteikė Kelmės rajono garbės piliečio vardą už nuopelnus Lietuvos išsilaisvinimo kovoje, už atsiduodamą sielovadinę veiklą ir Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimą sovietinės okupacijos metais.

Dievą, Tėvynę, žmones, tiesą ir darbą mylėjusį kleboną – tokį kun. J Razmantą ir prisimena vyresnieji Kulvos parapijiečiai.

Šaltiniai:

1. Anykštėnų biografijų žinynas [žiūrėta 2022 kovo 21 d.] Prieiga per internetą: https://www. anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1907

2. Arūnės Kukulskienės užrašyti prisiminimai.

3. Aldonos Majauskienės, Onos Sadauskienės papasakoti prisiminimai.

4. Musneckienė R. Suteiks garbės piliečio vardus [žiūrėta 2022 kovo 21 d.] Prieiga per internetą: http://kelmes.krastas.lt/?data=2017-03-09&rub =1144745056&id=1487953706

5. Virtuali paroda „Mylėjęs Dievą, Tėvynę ir žmones“ [žiūrėta 2022 kovo 14 d.] Prieiga per internetą: https://www.infokelme.lt/naujienos/ virtuali-paroda-mylejes-dieva-tevyne-ir-zmones/

6. Lietuvos ypatingojo archyvo byla Nr. 17616/3.

PER LIETŲ LINK LIETAVOS II DALIS

Tęsinys. Pradžia Nr. 1 / 15, 2022 m.

Dr. Ramūnas ČIČELIS

LIETAVA IKI LIETUVOS VALSTYBĖS SUKŪRIMO

XV–XIII tūkst. pr. Kr. ledynas, dengęs dabartinės Lietuvos teritoriją, suplonėjo, o po to ir visai ištirpo. Būtent tada pirmieji gyventojai – šiaurės elnių medžiotojai – patraukė iš pietvakarinių Baltijos pakrančių į dabartinę Lietuvos teritoriją. Sušvelnėjus klimatui, senieji gyventojai čia apsistojo sėsliau. Faktas, jog prie Šventosios upės IV ir III tūkst. pr. Kr. buvo statyti trobesiai, leidžia daryti prielaidą, kad dabartinės Lietavos upelio apylinkės jau tada buvo apgyvendintos. Šie gyventojai vertėsi žvejyba didelėse upėse bei upeliuose ir medžiokle apylinkių miškuose. Žinių apie anuometinį gintaro apdirbimą ar prekybą Lietavos upelio apylinkėse nėra. Apie 2500 m. pr. Kr. į Narvos ir Nemuno kultūrų medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis indoeuropiečiai. Ilgainiui laivinių kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūros gentys asimiliavosi su Nemuno ir Narvos kultūra. Tai davė pradžią baltų genčių formavimuisi. Nors anuometiniai Lietavos baseino gyventojai neprekiavo gintaru, tačiau apskritai prekybiniai ryšiai su tolimaisiais kraštais žalvario amžiuje tiesiog suklestėjo. Įmoviniais kirviais, ietigaliais prekiauta daugiausiai su dabartinės Pietų Rusijos teritorijoje gyvenusiais žmonėmis. Didžiojo tautų kraustymosi metu baltų gentys, gyvenusios ir Neries bei Šventosios tarpupyje, patyrė labai svarbų įvykį. Pirmaisiais amžiais po Kristaus per vakarų baltų gyvenamąją teritoriją pražygiavo karingos gotų gentys. Romos imperijos kaimynystėje buvo įsikūrusios dvi galingos valstybės. Viena jų, Ost-

gotų valstybė, valdyta karaliaus Hermanariko, galėjo būti prijungusi dalį pietinių baltų žemių ir puldinėti Nemuno ir Neries tarpupio gyventojus. Šiai karalystei žlugus, antpuoliai liovėsi. Maždaug II tūkst. pr. Kr. susidarė atskiros baltų gentys. Lietavos upelio baseino gyventojai priklausė lietuvių genčiai ir buvo įsikūrę vakariniame šios genties gyvenamojo arealo pakraštyje. Lietuvių genčiai buvo būdingas mirusiųjų laidojimas pilkapiuose-aukštuose ir plačiuose smėlio sampiluose. Minėtuoju laikotarpiu prasidėjo slavų genčių veržimasis iš rytų, paskatinęs lietuvių genties pasistūmėjimą į vakarus. Būtent veržiantis slavams, lietuviai visiškai apgyvendino Lietavos upelio baseiną. Apie lietuvių genties egzistenciją tuo laikotarpiu Lietavos upelio apylinkėse byloja netoli upelio esantys Dagilionių, Saleninkų, Vanagiškių bei Vareikių pilkapiai.

793 m. Vakarų Europos istorijoje prasidėjo vikingų epocha, trukusi 1066 metus. Vikingų karo žygiai į baltų gyvenamąjį arealą prasidėjo IX–X amžiuje. Baltų gentys, tarp jų ir lietuviai, atkakliai gynėsi. Įdomu tai, kad baltai su vikingais tuo pat metu kariavo ir prekiavo. Žinomas faktas, kad vikingų kelio į graikų žemes atšaka, vedanti į Baltijos pajūrį, driekėsi visai netoli Lietavos upelio.1

Lietuvių, kaip baltų genties, materialiojoje kultūroje ypač svarbios buvo senosios gyvenvietės, įsikūrusios netoli Lietavos upelio. Materialiosios kultūros egzistavimą bei senųjų gyvenviečių svarbą patvirtina archeologiniai radiniai: geležiniai karlo lapo formos ietigaliai, įmoviniai juostiniai ietigaliai, rasti Čiobiškio apylinkėse (apie 30 km į pietryčius nuo Lietavos žiočių).2

Lietuvos vardas (Litua) pirmą kartą paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo analuose (Annales Ovedlinburgenses). Kur galėjo būti anuo metu paminėtoji Lietuvos žemė, parodo istorijos šaltiniai. Kaip žinia, dabartinės Lietuvos teritorijoje IX–XII a. susidarė kunigaikštystės, vadinamos žemėmis, – Žemaitija, Lietuva ir kitos. Lietuva plytėjo Nemuno vidurupio ir Neries žemupio tarpupyje.

LIETAVOS UPELIO BASEINAS VYKSTANT KOVOMS SU KRYŽIUOČIAIS

Lietuvos žemė, buvusi tarp Nemuno vidurupio ir Neries, priklausė kunigaikščiui Mindaugui, kuris ir suvienijo atskiras žemes, tarp jų ir Lietuvos, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Suvienijus Lietuvos valstybę, prasidėjo kruvini kryžiaus karai Pabaltijyje. Būtent šiuo laikotarpiu išaugo Kernavės, kaip Lietuvos sostapilio, reikšmė. Nuo Kernavės į šiaurės vakarus plytėjo Lietavos upelio baseinas. Kovos su kryžiuočiais buvo labai jaučiamos ir čia. Remiantis Hermano Vartbergės „Livonijos kronikomis“, galima teigti, kad lietuvių susirėmimai su Livonijos ordinu prasidėjo jau 1201 m., kai ordino kariai, keliaudami padauguviu, susidūrė su lietuviais. Patys sėkmingiausi lietuvių kovų su kryžiuočiais metai – nuo 1267 iki 1288 m.3 Anot Livonijos kronikų, Livonijos ordino magistras Ernestas „įvykdė didelį karo žygį į lietuvių žemę“ iki pat Kernavės. Tačiau lietuviai 1278  m. kovo 5 d. persekiojamą magistrą ir jo brolį užmušė. Remdamiesi H. Vartbergės užrašais, galime daryti prielaidą, kad ordino karių persekiojimas ir žudynės galėjo vykti netoli Lietavos upelio apylinkių ar net prie paties upelio. XIV a. lietuvių kovos su kryžiuočiais nebuvo tokios sėkmingos. 1330 m. Gedimino vadovaujami lietuviai surengė žygį į Kulmo žemę. Žygis buvo nesėkmingas ir susilaukė atsako iš ordino karių, kurie tais pačiais metais ėmė grobti, deginti lietuvių gyvenvietes, užmušinėti žmones. 1333 m. Livonijos ordino magistras su gausia armija valtimis keliavo Šventosios upe, plėšdamas pakrančių apylinkes. Nuniokotas galėjo būti ir Lietavos upelio baseinas. Pasiekęs Ukmergę, magistras su armija nukeliavo į Polocką. Livonijos kronikoje rašoma, kad 1364 m. magistras Vinrichas ir Livonijos magistras Arnoldas susirėmė su dviem lietuvių armijomis prie Ukmergės. Mūšiai truko 9 dienas, ordino kariai niokojo, degino lietuvių žemes, ėmė juos į nelaisvę. Susidūrimas pareikalavo daugelio žmonių gyvybių. Kronikoje taip pat minima, kad magistras Vinrichas atvyko Šventosios upe, taigi niokojo ir šios upės pakrantes bei apylinkes. Pajuto Lietavos upelio apylinkių gyventojai ir 1372  m. magistro Vinricho fon Kniprodės įvykdytą didžiulį karo žygį į Lietuvą.

1 Pagal Marijos Gimbutienės veikalus.

2 Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII a. Vilnius. 1981. t. 2.

3 Gudavičius E. Kryžiaus žygių karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a. Vilnius. 1989.

Dešimt dienų magistras ir jo armija siaubė Ramygalos, Dotnuvos žemes. Aštuntasis armijos būrys puolė būtent Šventosios upės apylinkes, t. y. ir Lietavos baseino teritoriją. Tai buvo bene paskutinis kryžiuočių žygis, pasiekęs Lietavos apylinkes.4

Taigi, ypač daug XIII–XIV a. istorinių įvykių Lietavos apylinkėse nulėmė nedidelis atstumas nuo Kernavės pilies ir Šventosios upės. Kryžiuočių bei Livonijos ordinų žygiai į Kauną didelės įtakos Lietavos baseino gyventojams neturėjo, nes ten pagrindinėmis užpuolikų kelionių upėmis tapdavo Nevėžis ir Nemunas.

Apie lietuvių kovas su kryžiuočiais byloja ne tik literatūros šaltiniai (kronikos), bet ir, deja, menkai archeologų tirti Tartokų bei Padaigų piliakalniai.

LIETAVOS UPELIO APYLINKĖS BAJORŲ ĮSIGALĖJIMO IR VIEŠPATAVIMO LAIKAIS

1442 m. Kristinas Astikas savo testamente rašė, kad Upninkų dvarui, įsikūrusiam Upninkų gyvenvietėje, priklausė ir aplinkinis valsčius. Tai buvo viena iš daugelio Radvilų giminės valdų. Upninkų dvaro pietinės ribos driekėsi maždaug iki Perelozų kaimo prieigų. Po 1538 m. Upninkai, kaip ir Kėdainiai bei Upninkų aplinkinis valsčius, atiteko Onai Radvilaitei, kuriai 1552 m. ištekėjus už Stanislovo Kiškos, Radvilų valdų savininkais tapo bajorai Kiškos. Kiškų šeima buvo reformatų šalininkai ir XVI a. antrojoje pusėje vietoje Upninkų katalikų bažnyčios įsteigė evangelikų reformatų bažnyčią. Reformacija Lietavos apylinkėse nebuvo stipriai juntama, nes tuo metu šiaurinėje Lietavos upelio baseino dalyje gyveno vos keli žmonės.

1614 m. spalio 9 d. Mikalojus Kiška Upninkų dvarą pardavė Jurgiui Podbereskiui, Breslaujos pavieto maršalkai. 1628 m. J. Podbereskiui iškelta byla dėl evangelikų reformatų bažnyčios grąžinimo. 1644 m. Upninkų dvaras atiteko bajorams Gruževskiams. Nuo XVII a. vidurio Upninkų dvaro galia ėmė silpnėti, o valdos –mažėti. 1709 m. Upninkų dvaras buvo sudegintas.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Daug didesnę įtaką Lietavos apylinkėms XVI–XVII a. darė Gegužinės dvaras, kuriam priklausė Perelozų dvarelis. 1542 m. Stanislovo Astiko palikimo surašyme minima, kad Keižionyse tuo laikotarpiu buvo dvaras, kurio valdos buvo labai mažos. Perelozų dvarelis tuo metu priklausė Gegužinės dvarui. Pagal S. Astiko dokumentą Perelozų dvarelyje gyveno 17 žmonių (belaisvių) ir 9 kaimynų tarnybos. Kaimynai sudarė tarpinę grupę tarp dvaro šeimynos (belaisvių) ir valdinių (valsčionių). Šeimyną išlaikė dvaras. Kaimynams buvo leista naudotis dvaro sklypu ir prievoles atlikti tik nuo ūkinio vieneto. XVI a. antrojoje pusėje, visus valsčionis pavertus baudžiauninkais, skirtumas tarp minėtų dviejų grupių išnyko. Taigi dabartinis Lietavos upelio baseinas XVI–XVII a. tarnavo trims dvarams: Upninkų, Keižionių ir Perelozų, pastarasis priklausė Gegužinės dvarui.5

LIETAVOS UPELIO BASEINAS IR KARAS SU ŠVEDIJA

Niokojantis Šiaurės karas bei 1709–1710 m. maras neaplenkė ir Lietavos upelio apylinkių. Tikindami einą ginti savo sąjungininkų bajorų Sapiegų dvarų, švedai 1701 m. gruodžio mėnesį įsibrovė į Žemaitiją, Užventį bei Kelmę ir pasiekė Kėdainius bei Kauną. Lietavos upelio baseino padėtis tapo ypatinga, nes ši teritorija buvo ties riba tarp Lietuvos ir švedų okupuotų žemių. Tuo laikotarpiu Lietavos upelio apylinkėse dar nebuvo švedų karių grobuoniškumo apraiškų. 1702 m. švedų generolo K. G. Mernerio kariuomenė patraukė į Vilnių, pakeliui plėšdama visa, kas pasitaikė. Taigi, prasidėjo gyventojų plėšimas. Įsižiebęs partizaninis karas buvo aktyvus ir Lietavos apylinkėse. Apie partizaninę kovą prieš švedus byloja Užupės senoviniai įtvirtinimai, kurie vadinami Šančiais. 1704–1709 m. Lietavos upelio apylinkėse jau vyko intensyvūs mūšiai su švedais. Lietuvių armija veikė išvien su rusų pajėgomis. Šių mūšių aukos palaidotos Užupės pilkapiuose bei ties Keižionimis esančiame senkapyje. Užupės pilkapiai vadinami Švedų kapais.6

4 Vartbergė H. L. Livonijos kronikos. Vilnius. 1991.

5 Kraštotyra. Vilnius: Mintis. 1988, t. 22.

6 Ten pat.

LIETAVOS UPELIO BASEINO ISTORIJA XIX A.

Reikšmingiausias XIX a. pradžios istorinis įvykis Lietavos upelio baseine – 1812 m. karas tarp Napoleono armijos ir Rusijos kariuomenės. Napoleono žygis į Rusiją 1812 m. karo pradžioje (birželio ir liepos mėnesiais) skaudžių pasekmių upelio baseino gyventojams neturėjo. Napoleono armijos III korpuso daliniai (daugiausia kavalerijos) į Maskvą žygiavo pro Gegužinę bei Skarulius, užsukdami ir į Lietavos upelio apylinkes. Čia jiems labai trukdė pelkės. Būtent todėl jie dabartinėje Prancūzėko pelkėje paklojo medinį grindinį, siekdami čia pražygiuoti. Napoleono armijos žygis atgal iš Maskvos buvo daug pragaištingesnis. Kaip pasakojo vietinio gyventojo Alekso Darvydo senelis, prancūzų armijos kariai, į Maskvą keliavę vasarą ir dėvėję labai lengvus drabužius, prie Maskvos sušalo ir labai nukentėjo. Daug prancūzų besitraukdami paskendo Prancūzėko pelkėje. Senieji Keižionių gyventojai tebetiki legenda, kad naktimis pelkėje girdimi prancūzų karių šauksmai. Tik nedidelė Napoloeno armijos dalis pasiekė Kauną, per kurį traukėsi į Prūsiją. 1812 m. karas Lietavos upelio apylinkių gyventojų atmintyje išliko ilgam, tai patvirtina, kad ir toks pavyzdys: XX a. pabaigos Lietavos upelio apylinkių gyventojas Albinas Jurkevičius dėl išvaizdos ir charakterio būdo, primenančio rusų karvedį Kutuzovą, pramintas jo vardu.

Kitas ne mažiau svarbus įvykis Lietavos upelio baseine – 1863 m. sukilimas. Anot Karveliškių gyventojo Alekso Darvydo, artimiausias šio sukilimo centras buvo Gelvonuose. Ten, pasak A. Darvydo, valstiečiai pasistatė statinaitę ir, užlipę ant jos, skleidė antibaudžiavines nuotaikas. Šie susirinkimai buvo išvaikyti caro armijos, kurios kareivius A. Darvydas vadino „kazokais“. Iš esmės 1863 m. sukilimas neatnešė beveik jokių teigiamų pokyčių dėl baudžiauninkų laisvių ir teisių. Tiesa, baudžiava netrukus buvo panaikinta. Po to daugelis valstiečių išliko ekonomiškai priklausomi nuo dvarų. 1863 m. sukilimas atnešė didelę naujovę – rusų kolonizaciją Lietavos upelio baseine. Po sukilimo Lietavos apylinkėse ėmė masiškai daugėti naujakurių iš Rusijos. Rusijos caras tokiu būdu siekė nutautinti lietuvius. Lietavos upelio baseine tai jam iš dalies pavyko. Vietiniai lietuviai buvo priversti vis dažniau susidurti su rusiškąja kultūra ir tai jiems darė

nemažą įtaką. Tačiau dėl į Lietavos apylinkes atkeltų rusų nebuvo kuriami nauji kaimai. Dauguma atvykėlių buvo įkurdinti senuosiuose rusų kaimuose – Perelozuose ir Galijevkoje, kur gyveno daug sentikių. Kituose kaimuose taip pat apgyvendinti rusų tautybės gyventojai. Kolonizavus naujuosius rusų tautybės gyventojus, buvo stengiamasi sentikius paversti stačiatikiais, nes sentikių papročiuose nebuvo maldų už carą ir Rusijos galybę. Vis dėlto Perelozuose iki pat XX a. pabaigos dominavo sentikiai.

1863 m. sukilimas paskatino ne tik rusų kėlimąsi į Lietavos upelio apylinkes, bet ir lietuvių emigraciją į Jungtines Amerikos Valstijas. 1882 m. į JAV išvyko Arnotiškių kaime XX a. antrojoje pusėje gyvenusio Boleslovo Vydzicko tėvas, tikėjęsis uždirbti daug pinigų, bet 1907 m. grįžo nieko nepešęs.

Pasak XX a. pabaigos Karveliškių kaimo gyventojo A. Darvydo, XIX a. pabaigoje Lietavos apylinkėse, kaip ir visoje okupuotoje Lietuvoje, vyko ir dar vienas svarbus istorinis procesas – carinė armija ėmė jaunuolius į karinę rekrūtų tarnybą 25 metams. Jo paties brolis tarnavo rekrūtu, tarnybos metu užmušė žmogų. Karinis caro tribunolas nuteisė prasikaltėlį šimtui rykščių. Remiantis A. Darvydo pasakojimu, nusikaltus vienam rekrūtų armijos kariui, tribunolas bausdavo šimtą kareivių. Už tarnybą rekrūtų armijoje, pasak A. Darvydo, kareivis, grįžęs namo, gaudavo 3 hektarus žemės. A. Darvydo brolis šią žemė pardavė.

XIX a. Lietavos upelio baseine, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo jaučiama griežta Rusijos caro valdžia. Tai rodo 1863 m. sukilimo pasekmės bei kiti istoriniai įvykiai, kuriuos netruko lydėti beprasidedantis tautinis lietuvių atgimimas.7

7 Pagal Boleslovo Vydzicko ir Alekso Darvydo prisiminimus.

MĖNULIO NUOTAKA

LEGENDŲ PYNĖ. TĘSINYS, II DALIS

Vytautas ILONIS

ŠUNAKOJŲ GINTARAS

Tarpukario spaudoje pasirodė pranešimas, jog 1931 metais Alantos valsčiaus Šunakojų kaime ūkininkas, dirbdamas lauką, išarė keistą akmenį. Nesuprato, ką rado. Parodė protingiems, išmanantiems. Šie tyrinėjo, analizavo ir nustatė, jog tai 7 kg svorio... gintaro gabalas. Kaip jis atsidūrė atokiame Rytų Aukštaitijos lauke – mįslė iki šių dienų.

O galėjo būti taip... Senas ir galingas kaip pasaulis jūrų dievas Neptūnas. Sako, kiekvienoje jūroje turi po pačią. Žmonos dovanoja meilę, gimdo dievui vaikus. Daug jų nardo pasaulio vandenyse. Vieni suaugę padeda tėvui valdyti neaprėpiamus plotus, kiti, dar visai maži, lopšyje motinos dainų klauso, nuo bangų supimo užmiega ir pabunda. Baltijos jūroje nardo keturi padaužos paaugliai, Neptūno sūnūs. Šiek tiek padykę, labai smalsūs, bet labai geros širdies. Kai pabosta jūros bangose taškytis, su viesulais lenktyniauti, niekam nematant išlipa berniukai į krantą. Pasidairo, pasižiūri, kaip žmonės gyvena, jų postringavimų pasiklauso, žavisi švelniomis, melodingomis dainomis, muzika.

Kartą, nardydami jūros gelmėse, žaisdami su dai-

nuojančiomis kriauklėmis ir švytinčiais gintaro gabalais, ėmė tarpusavy kalbėtis:

– Kodėl žmonės savo namų, kambarių, meno tvirtovių nepuošia gintaru? Jis gražus, natūralus. Jūroje jo tiek daug.

– Tu teisus, – įsiterpė kitas brolis. – Gal žmonės gintaro neturi? Kartą mačiau, pakrantėje smulkučius gabaliukus renka, mažą trupinėlį radę džiaugiasi kaip vaikai.

– Padovanokim kelis gabalus. Pasiekę žemę, tevirsta kuo nors didingu.

– Meskim ir žiūrėkim, kas bus.

Paėmė vienas brolis iš jūros dugno nemažą gabalą, ne itin smarkiai švystelėjo. Nukrito gintaras Palangos pajūry, gražiame parke, prie baltų puošnių rūmų. Ir atsirado rūmuose Gintaro muziejus. Lanko žmonės iš viso pasaulio, gėrisi.

Antrasis brolis mestelėjo tolėliau. Nukrito jūros pakrantėje, subyrėjo į tūkstančius gabalėlių. Toje vietoje atsirado Gintaro miestas su kasyklomis, fabrikais, sumaniais gintaro apdirbimo meistrais.

Trečiasis brolis taip smarkiai paleido, jog gintaro gabalas nulėkė iki Sankt Peterburgo, nukrito prie caro

rūmų ir virto Gintaro kambariu, vienu įspūdingiausių meno šedevrų pasaulyje.

Jauniausias Neptūno sūnus atidžiai stebėjo brolių pastangas, nuoširdžiai joms pritarė ir žavėjosi rezultatais. Kai atėjo jo eilė, pamąstęs tarė:

– Kodėl jūs savo gabalus mėtot tik pajūryje? Argi toliau, sausumoje, gyvenantys žmonės neverti gintaro grožio?

– Ką sumanei?

– Gan toli, bene už trijų šimtų mylių, gražiame Rytų Aukštaitijos kampelyje, ant aukšto kalno, stovi daili bažnyčia. Iš tolo matoma, smailais bokštais debesis gainiojanti. Mesiu ten. Jei pataikysiu, tevirsta ji gintarine. Saulės apšviesta, spindės ji įvairiausiomis gintaro spalvomis, tūkstančiais jo atspalvių.

– O jei nepataikysi?

– Neatmetu to varianto. Nukris ir liks žemėje gulėti. Gal kam laimę suteiks, sielą sušildys, gal ką iš didelės bėdos išgelbės. Verta pamėginti.

Pasirinko jaunėlis gintaro gabalą. Gal kiek per sunkų nesutvirtėjusiai paauglio rankai. Užsimojo ir metė. Švilpdamas nulėkė jūros pasiuntinys į Lietuvos gilumą. Lėkė lėkė ir... smigo į arimą Šunakojų kaime. Bene trijų mylių pritrūko iki Alantos bažnyčios.

Gailiai atsiduso visi keturi paaugliai. Taip troško gerą darbą nuveikti, pamatyti gintarinę bažnyčią, kokios pasaulyje nėra. Svajojo, sėkme tikėjo. Netardami nė žodžio, didžiai nusiminę, nėrė į Baltijos bangas.

O Alantos bažnyčia liko išdidžiai stovėti ant aukšto kalno visu savo pirminiu grožiu. Smailūs bokštai padangėje debesis gano, baltas gražus pastatas iš toliausių tolių sniego baltumu švyti. Akiai neužmatomi toliai iš bažnyčios varpinės: akis nukreipsi į pietryčius – su horizontu susilieja, melsvoj migloj skęsta neišmatuojama Labanoro giria, pietuose – Molėtų miestas, rytuose – Utena. Po kojomis miškų lopinėliai, spalvingi kaimai, auksinės kviečių jūros, vienišos sodybos, Verpeto kalnas, Virintos išsiraitęs kaspinas. Ir nesuskaičiuojamos ežerų akys: vienos nekaltos lyg lopšyje gulinčio kūdikio, kitos tamsios, paslaptingos it magijos pakerėtos. Kai saulė apšviečia bažnyčios lan-

gų vitražą, jis suspindi gintaro spalvomis, nuostabiausiais jo atspindžiais...

2019 m.

UNDINĖLĖS VILTĖS EŽERAS

Mažiau nei prieš šimtą metų ežerų turtingame Molėtų krašte tyvuliavo dar vienas ežeras. Didelis, gražus. Atsistoji saulėtą dieną pakrantėje – vos kito kranto medžius įžiūrėti gali. Ūkanotą dieną nė to. Nebuvo gilus, bet švarus ir žuvų gausus. Bareikių kaimo vyrai sau pagaudavo, giminę pavaišindavo ir į Molėtų turgų nubogindavo.

Vandens gelmėse gyveno ežero valdovė – undinėlė Viltė. Jauna, linksma, graži, nuolat ežero bangose besitaškanti. Nardo, šokinėja, o aplink saulės karoliukai lyg fontanas tyška. Gėrisi pakrančių žmonės undinėlės šokiu, patenkinti gražia aukštaitiška tarme postringauja: „A! Vilčia maudas...“ Prilipo ir ežerui Avilčių vardas. Rūpinosi be galo Viltė savo valdomis, be galo mylėjo kiekvieną augalėlį, žuvytę ar kitą gyvį, neleido niekam skriausti. Nepatiko jai, kad žvejai tinklais žuvį traukia, bet labai nepyko. Reikia žmonėms pavalgyti, o žuvies ežere daug.

Pakrantėje šeimininkavo piktas Raganius. Klastingas, gobšus ir besotis. Žmonių nemylėjo, gamtos grožio nesuprato ir nevertino. Visur tik naudos ieškojo. Atsistos ežero pakrantėje ir bamba:

– Kokie plotai beprasmiškai vandeniu užlieti. Pakaktų šulinio ar kūdros. Kiek kviečių galėčiau pasėti, grūdų prikulti.

Girdi tas kalbas undinėlė, išneria iš vandens ir ginčijasi su piktuoliu:

– O grožis? O maudynės? O saulėtekiai? Ne vien duona žmogus sotus. O vaikų džiaugsmingi krykštavimai? Laimingo žvejo šypsena? O slapti įsimylėjusių porelių pasimatymai pakrantėje? Tai gyvenimo grožis,

VII. Kūrybinė mozaika

prasmė ir palaima...

– Niekai, visa tai niekai. Kviečių jūra čia turėtų siūbuoti. Kiek pinigo gautum juos pardavęs. O grožis –tušti paistalai, kvailas seiliojimasis...

Undinėlė nenusileidžia, savo tiesą įrodinėja. Ne kartą taip susikibo, taip susirėmė, jog virš ežero žiežirbos lakstė. Įpykęs Raganius pagrasė:

– Išleisiu aš ežero vandenis, nusausinsiu. Pradžius dugnas, pasėsiu kviečius. Sušnarės auksinių kviečių jūra. O dumblas bus puiki trąša. Dėkos man visi, kai šitos balos nebeliks. Pinigėliai byrės, byrės, byrės...

Nusijuokė undinėlė Viltė:

– Tokią galybę išleisi? Tiek vandens? Visą ežerą? Ne tavo nosiai...

Pasklido kalbos, kad Raganius planuoja ežerą sunaikinti, vandenį išleisti. Žmonės juokėsi: kur tai matyta – ežerą išleisti. Čia tau ne kaimyno kūdra. Tikėt nenorėjo. Amžių amžius ežeras čia buvo. Protėviai čia gimė, gyveno ir mirė. Be ežero gyvenimo neįsivaizdavo. Kur maudysies? Kur skalbsi? Kur žuvį gaudysi? Kuo daržus laistysi? Kur vakarais nuo darbų pavargęs trumpai akimirkai prisėsi? Be šito nėra gyvenimo. Netikėjo Bareikių, nei kitų kaimų žmonės. Baisesni už mirtį Raganiaus kėslai atrodė.

Netikėjo žmonės, netikėjo undinėlė, bet piktuolis Raganius savo užmačias ėmė vykdyti. Atsikvietė prie ežero Geležinių rankų gentį. Ir ėmė kanalus rausti: geležinės kojos šliaužia, geležinės rankos užkabina‚ plieniniai delnai žemes semia. Subėgo aplinkinių kaimų žmonės. Vieni verkia, kiti kumščiais grūmoja, Dievo pagalbos šaukiasi. Pikčiausiais žodžiais Raganių koneveikia: „Kad nei tu, nei tavo vaikai ir anūkai karste ramybės nerastumėt. Kodėl atėmei mums gyvenimą? Kuo nusikalto ežeras? Kuo nusikaltom mes? Koks avinas tau valdžią ir galią davė? Kas leido prieš gamtą ir Dievą ranką pakelti? Palauk – ateis paskutiniojo teismo diena, už viską teks atsakyti.“ Pikti žodžiai, prakeiksmai liejosi iš paprastų žmonelių lūpų. Tik nepasiekė, kaip įprasta, nei aukštų pareigūnų, nei Dievo ausies...

Ir undinėlė pamatė, kad Raganius nejuokauja, kad ežero grožį ir turtus į geltonų kviečių jūrą išmainyti

pasiryžo. Nežino vargšė, ką daryt, kaip ežerą gelbėt. Raganius gražiai prašomas, piktuoju baramas lieka kurčias, tik žvengia ir toliau savo varo. Protingesnio, galingesnio neatsiranda, kad paiką mintį suvaldytų, piktą ranką sulaikytų. Nemaža laiko praėjo, iškasė Geležinių rankų gentis kanalą. Ir ėmė vanduo iš ežero tekėti. Verkia žmonės, atrodo, ir akmenį sugraudintų, bet ne piktuolį Raganių. Verkia undinėlė, verkia ežero žuvys ir kiti gyviai, kurie nuo amžių čia gyveno. Verkia meldai, dejuoja ajerai, šlamėdamos graudžias ašaras lieja nendrės.

Išbėgo ežero vanduo. Liko įmirkęs, tuščias, maknotas plotas. Raganius trina rankas: pradžiovins saulė, prapūs vėjas, pabers kviečio grūdą ir skaičiuok pinigėlius. Tačiau nei saulė, nei vėjas neskuba talkinti Raganiaus pramanams. Saulė skaistų veidą nuo liūdnai atrodančio dumblyno slepia, vėjas savo galią kitais keliais nukreipia.

Prabėgo kone septyniasdešimt metų. Ežero dugnas virto nepraeinama pelke. Nei koja žengsi, nei ratais įvažiuosi. Išaugo menkaverčiai krūmai, žemaūgiai, kreivi berželiai, kuproti alksniai. Kur nepažvelgsi, kur bežengsi – raistas. Niūrus, beviltiškas raistas. Gyvas priekaištas pakėlusiems ranką prieš gamtą. Kaip ir dera, prisiveisė gyvačių, žalčių ir kitokios nemielos gyvasties. Šernų tuntai valkiojasi, į daržus prasimaitinti lenda, o mylėtis ir ilsėtis atgal į raistą grįžta. Viena kita stirna, elnias prašuoliuoja, bet ilgam neužsibūna. Naktimis vilkai staugia, neviltį ir nerimą šaukia. Dievo ir žmogaus užmirštas kampelis, taip ir nepakilęs naujam, šviesiam gyvenimui. Pakrančių žmonės vienas po kito paliko sodybas, išsikėlė giedresnių vietų ieškoti. Vos vienas kitas teliko.

Undinėlė Viltė, netekusi vandens plotų, maudynių saulės spinduliuose, suseno, nusilpo. Tūno susitraukusi likusioje vienoje kitoje duobelėje ir savo liūdną dalią aprauda. Oda susiraukšlėjo, akys nublanko, anksčiau vėjyje skraidę aukso plaukai sausa viksva virto. Nebežarsto saulės karoliukų, nebedžiugina žmonių širdies. Nauja žmonių karta, išaugusi be ežero, raisto pašonėje, tapo piktesnė, godesnė. Nemoka gamta grožėtis, vienas kitam ranką ištiesti, meilę, šilumą dovanoti.

Piktasis Raganius ilgai trynė rankas ir svajojo apie kviečių jūrą bei kapšus pinigų. Bėgant metams sva-

jonė blėso. Ežero dugnas nedžiūvo, raistu virto. Viltis užgeso lyg miražas dykumoj. Iš nevilties ir pykčio pakratė Raganius kojas taip auksinių kviečių jūros ir nepamatęs. Sako, jog net nemirtingieji, pakėlę ranką prieš Motiną Gamtą, tampa mirtingais ir keliauja pragaran.

Raganiaus ainiai seniai į Avilčių ežerą beviltiškai ranka numojo. Žmones ir raistą paliko. Pasitraukė prie kitų ežerų, puošnias vilas ir pilaites pasistatė. Nuo paprastų žmonių spygliuotom vielom ir grasinančiais įspėjimais atsitvėrė...

2018 m.

VERPETO KALNAS

Ramią, be menkiausio vėjelio pavasario dieną užlipk ant Verpeto kalno. Žvilgsnis nuklys į beribes tolumas. Kiek akys užmato – nedideli miškų lopai, miestelio marga drobė, vienišos snaudžiančios sodybos ir spindintys saulėje, į dangų šaunantys du smailūs baltos mūrinės bažnyčios, pasilypėjusios ant kalno, bokštai. Apačioje, slėnyje, raitosi Virintos kaspinas. Po kojomis – kilimas: geltonų pienių, užklojusių kalną ir artimiausias pievas, prapuolantis upės vagoje. Vėjas, čia visada vėjas. Ramiausią dieną, kai danguje jokio debesėlio, ant kalno pajunti jo dvelksmą. Jei menkutis baltas dangaus kamuolėlis paslapčia užklysta, Verpeto kalno vėjas, lyg rūpestingas šeimininkas, bemat šalin nugena. Gaivus, glostantis. Sako, jog tai laisvės vėjas.

Seniai, oi seniai tai buvo. Gyvų tų garbingų laikų liudininkų kaulai jau seniai sudūlėjo. Tik pilkapiai, legendos ir padavimai mena tuos amžius, kai Aukštaitiją mėgo trypti, niokoti kaimynai iš Rytų, švedų plėšikaujančios gaujos ar Livonijos kalavijuočiai.

Eilinį kartą nelaimės gandas pasklido po kraštą. Užkariautojų ordos degina, plėšia, žudo aukštaičius. Kur eina, palieka tik pelenus, kraujo klanus, ašarų

marias. Smulkieji kunigaikščiai, išgirdę apie įsibrovėlius, suskubo užsidaryti savose pilyse, galąsti kardus, aštrinti ietis, drožti smailias vilyčias, ruoštis apgulai ir tikėtis Dievo pagalbos. Tik kunigaikštis Tautragis mąstė kitaip. Pasiuntė kaimynams kvietimus jungtis bendrai kovai. Ragino nelaukti nuolankiai pilaitėse likimo išbandymo, o telkti kariuomenę ir eiti priešo pasitikti. Neleisti įsisiautėti, užkirsti kelią į šalies gilumą. Pats pirmas su savo būriu patraukė pasitikti priešo. Pilyje paliko tik nedidelę įgulą.

Netrukus sutiko įsibrovėlius. Apdairaus būta kunigaikščio. Nepuolė aklai lyg nuogas į dilgėles. Pasislėpė miške ir pasiuntė žvalgus surinkti žinias apie priešininko kariaunos dydį, ginkluotę, išsidėstymą. Žvalgai atnešė labai nemalonių žinių – priešas bent tris kartus skaičiumi viršija kunigaikščio pajėgas, o ginkluote – net keliolika kartų. Suprato, kad atvirame mūšyje kautis tolygu savižudybei. Kiek palaukė kviestųjų kaimynų. Nesulaukęs gerokai nuliūdo. Bet nusprendė su mobiliu savo būriu pradėti slaptą kenkėjišką karą. Ėmė puldinėti naktines stovyklas: užpuola, padaro nuostolių ir skubiai dingsta nežinoma kryptimi. Tai atsilikusią gurguolę sunaikina, tai žirgų pašarus padega. Kartą įsiviliojo nemažą raitininkų būrį Peklon ir paliko mauruose kapstytis. Ten jie ir galą gavo. Kitą kartą vidury miško būrį priešų užtiko. Aptalžė ir dingo. Kai netikėtai užklupti priešai atsikvošėjo, kovai pasiruošė, lietuvių ir pėdos atšalusios.

Tačiau negali visada sektis. Karas kaip svarstyklės. Priešo vadai suprato, jog lietuviai vengia atviro mūšio. Pavyko jiems užtikti Tautragio būrio pėdsakus. Didelėmis pajėgomis ėmė vytis. Kunigaikščiui beliko skubiai trauktis. Pavijo. Susirėmė prie Virintos. Virė, kunkuliavo, maišėsi upės vanduo su žuvusiųjų ir sužeistųjų krauju. Gal Virinta ir vardą čia gavo? Neatsilaikė lietuvių būrys. Atkakliai priešinosi, bet kur kas skaitlingesnės priešo pajėgos ėmė viršų, retėjo lietuvių gretos. Kunigaikštis su paskutiniais gyvais kariais spėjo atsitraukti ant Verpeto kalno. Pasiruošė paskutinei lemiamai kovai: nusišluostė kraują ir prakaitą, pasitvarkė saidokus, suskaičiavo smailias vilyčias, kvapą atgavo.

O priešas artyn slenka, į kalną kopia, supa. Suprato kunigaikštis ir jo kariai, kad atėjo paskutinioji, bet gyvi pasiduoti neketino. Ne tam laisvi gimė, ne tam laisvi gyveno, kad mirtų pavergti. Žinojo – atėjūnai

VII. Kūrybinė mozaika

nepasigailės: arba vietoje nužudys, arba nelaisvėn išsivarys. Geriau jau laisvam mirti. Priartėjo priešai, užvirė kova. Krito ir užpuolikai, ir laisvės gynėjai.

Kunigaikščio būryje buvo jaunas žynys. Ne tiek kardu mosavo, kiek kitiems ryžtą žadino, kovos dvasią kėlė. Mato žynys – išsigelbėjimo žemėje nebus. Nebent dievai padėtų. Atsistojo visu ūgiu, iškėlė į dangų rankas ir sušuko:

– O, Visagalis Perkūne! Visą gyvenimą tave garbinom, aukas tau nešėm. Nepalik ištikimų savo tarnų sunkią valandą, tavo pagalbos meldžiam.

Tyli Perkūnas, negirdi ir kiti dievai žynio maldos, pagalbos šauksmo. O lietuvių gretos retėja, jėgos senka. Vienas po kito krenta gynėjai. Mirdami su savimi ir priešų pasiima, bet žuvusius grobikus pakeičia į kalną kopiantys vis nauji tuntai. Nedaug lietuvių, vos kelios dešimtys beliko. Nepasiduoda, kaunasi. Dar kartą jaunasis žynys pakėlė rankas, dar garsiau pasiuntė savo prašymą dievui:

– Ko tyli, ko lauki, Žemės ir Visatos valdove, gelbėk savo vaikus, kurie miršta su tavo vardu lūpose. Neleisk pražūti paskutiniams laisvės gynėjams.

Išgirdo žynio šauksmą Perkūnas. Suprato, jog atėjo jo valanda pasitarnauti žmonėms, karštai jo galybę garbinantiems. Sugriaudėjo galingu balsu aukštybėse, prasivėrė Verpeto kalnas:

– Eikite šen ir būsite išgelbėti. Kaip tarnavote man, taip ir toliau tarnausite.

Nustebo likę gyvi lietuviai, bet ne metas ilgai tūpčioti. Vienas po kito žengė į prasivėrusią angą apstulbusio priešo akyse ir pranyko požeminėse erdvėse. Vos paskutinis gyvas likęs karys dingo angoje, kalnas užsivėrė. Sužeistieji, nepajėgę pakilti, virto akmenimis.

Priešai sustojo lyg įbesti. Galingas, iš dangaus aukštybių nugriaudėjęs Perkūno balsas, atsivėrusi kalne anga, suakmenėję sužeistųjų kūnai, paslaptingas lietuvių dingimas jiems galutinai sumaišė protą, atėmė narsą. Nusviro rankos, baimė sukaustė kūnus. Akimirką dvejoję, atsuko užsivėrusiam kalno plyšiui nugaras, paniškai leidosi bėgti nuo kalno. Paklaikusiomis akimis, nesidairydami, šaukdami ne savais bal-

sais, trypdami lipančiuosius į kalną. Gyvų kūnų kamuoliai ėmė ristis pakalnėn, lydimi laukinio klyksmo, sužeistųjų aimanų, priešmirtinės agonijos.

Daug priešų žuvo kaudamiesi su lietuviais. Ne mažiau jų palydėjo galvas išgąstingai bėgdami nuo kalno, negailestingai trypdami, mindžiodami savo draugus. Kai įsibrovėlių vadai po ilgai trukusio sąmyšio sugebėjo sutvarkyti pakrikusią armiją, pasirodė, kad nuostoliai labai dideli. Brautis pirmyn į šalies gilumą pavojinga ir pragaištinga. Pasitarę, didžiai gailėdamiesi, koneveikdami šalį, kurioje už laisvę kovoja ne tik žmonės, bet ir jų dievai bei kalnai, liūdni ir palūžę pasuko atgal. Ne visiems pavyko peržengti gimtųjų namų slenkstį. Daugelis palydėjo galvas pakeliui, nedideliems lietuvių būriams puldinėjant grįžtančiuosius.

Bėgo šimtmečiai. Ne kartą lietuviams teko kovoti dėl laisvės. Visada reikėjo aukų, bet niekada laisvės troškimas nebuvo pamirštas ar sutryptas atėjūno batų...

Apylinkės žmonės greitai pajuto, kad Verpeto kalnas slepia savyje paslaptingą jėgą. Visada gaivus, glamonėjantis vėjas sutvarko, surikiuoja mintis, prapučia galvą. Atsistoji ant kalno, ranka palieti gulintį akmenį ir jauti plūstančią energiją. Stipriau sukunkuliuoja kraujas, pranyksta negalia ir ligos. Sustiprėja meilė gyvenimui, ryžtas kasdieniams darbams ir neeiliniams žygiams. Tai kalno viduje pranykusių karžygių energija ir galia persiduoda gyviesiems, žadina laisvės troškimą ir meilę Tėvynei.

2018 m.

GABIJOS PYKTIS

Kalnai kalneliai, saulėje besimaudančių retų rugelių, rausvų grikių laukai. Miškai, miškeliai: linksmi, žaismingi šilai, tamsios, snaudžiančios sengirės. Dalgiu šienaujami grybų kvartalai, raudoni bruknių festivaliai. Ežerai, upės ir upeliai, piliakal-

niai. Ir dainos: liūdnos, melodingos, už širdies stveriančios. Tai – Dzūkija.

Labai senais laikais, kurių nuo aukščiausio kalno nesimato, netoli Leipalingio stovėjo bajoro pilis. Medinė, kaip ir daugelis tais laikais, su keliais kuorais, tvirtų rąstų. Pilies šeimininkas bajoras Piektys čia gyveno su žmona Seira, dviem sūnumis pametukais ir jaunėle dukra Bilsinyčia. Keistas, savotiškas buvo šeimos galva. Užsispyręs lyg turkmėno asilas, tarsi ne dzūkas, o žemaitis būtų. Ką sumanęs, net paties kvailiausio, neatsisakys, nesiduos perkalbamas. Nė pats nežino, iš kokios peklos ištraukė sūnums vardus –Juodajis Bilsas ir Baltajis Bilsas. Žmona, giminės ilgai atkalbinėjo – argi nėra normalių gražių lietuviškų vardų? Bet tas – nė už ką, taip sumanė, nors ir žemė prasivertų. Piktumu, žiaurumu garsėjo Piektys. Savanaudis iki kaulų smegenų. Greičiau titnagas suminkštės, bet ne jo širdis. Kaimynui grūdo nepaskolins, ubagui kapeikos neišmes, kas sava – dantimis išplėš, ne vietoj padėtą ar rastą daiktą be sąžinės skrupulų priglaus džiaugsmu netverdamas. Į tėvą nusidavė ir abu sūnūs. Geros, švelnios motinos neklausė, atvirai tyčiojosi. Nuolat tarpusavy riejosi, pešėsi, vis ko nors nepasidalijo. Tėvas, matydamas vaikų rietenas ir peštynes, laimingas šypsojosi į ūsą: „Tai bent šaunūs vaikai auga, bus geri kariai.“ Jaunėlė dukrelė šeimoj buvo tarsi virvelė. Prie visų atvira širdim, prie kiekvieno švytinčiom vaikiškai naiviom akim, tyriausiais jausmais. Troško visus sutaikyti, suvienyti. Skleidė gerąją šeimos dvasią, taiką ir meilę. Deja, amžinai kibirkščiuojančioj, nuolat besipykstančioj, be pagarbos vienas kitam bajoro šeimoje jos pastangos liko bevaisės. Broliams, tėvui kėlė juoką, motinai – karčias gailesčio ašaras.

Gobšus, žiaurus bajoras Piektys sumanė svetimu geru pralobti, vienodas rūškanas dienas karo žygiu pasmaginti, svetimoj žemėj pamandravoti. Surinko pavaldinius, dar kiek svetimų peštukų pašaukė, apginklavo ir patraukė į Gudų žemes. Priekyje bajoras Piektys, šalia – karingai nusiteikę, karo žygių ir pergalės šlovės ištroškę sūnūs ant bėrų žirgų. Ne kraują, ne žmonių ašaras, degančių kaimų liepsnas matė broliai, o saujom žarstomą atimtą auksą, tuntus belaisvių, dirbsiančių tėvo laukuose, dailių, iš Gudų krašto parsigabentų mergelių mylinčias akis ir baltas jų krūtis. Smagūs, išdidžiai tramdydami žirgus, patraukė svetimosna žemėsna plėšikautų. Bajoras, jo sūneliai ir pa-

kalikų gauja. Palydėjo ašarom plūstančios moterys –Seira ir Bilsinyčia. Daug nuoskaudų iš mylimiausiųjų patyrė, bet atsisveikinimo ašaros ritosi skruostais nuoširdžios ir tikros. Kas žino, kaip tolimose žemėse seksis, kas laukia plėšikauti pasišovusiųjų.

Gal porą mėnesių jokios žinelės nė paukštelis neparnešė iš išvykusiųjų. Akis pražiūrėjo, ašaros išdžiūvo, tik nerimas ir bloga nuojauta spaudė motinos ir dukros širdis.

Žygio pradžioje sėkmė lydėjo bajoro kariauną. Netikėtai užpuolę artimiausius kaimus, nesulaukė jokio pasipriešinimo. Apiplėšė, sudegino namus, pelenais paleido javų laukus, žudė, prievartavo taikius gyventojus. Slinko vis tolyn, smurtaudami skverbėsi į šalies gilumą. Stebėtis ėmė, kai kaimus užtikdavo tuščius, be gyvybės, skubiai žmonių ir galvijų paliktus. Pirmųjų pergalių apakinti nesusimąstė, nė galvot nenorėjo, ką vietiniai daro, ką grobikams rengia. Plėšė, žudė, grobė ir lėbavo. Atėjo diena, kai kariaunai ėmė trūkti maisto, arkliams pašaro, o plėšti tuščius kaimus nebeliko prasmės. Kažkas smilktelėjo bajoro ir jo sūnų galvose – ne prieš gera. Tačiau šaukštai po pietų. Į miškus pasitraukę gudai sulaukė savo valdovų pagalbos ir kaip sniego lavina užgriuvo įsibrovėlius. Žiaurus, kraujo upėmis pasruvęs užvirė mūšis. Nė viena pusė priešininkų nesigailėjo, belaisvių neėmė, sužeistuosius vietoj pribaigdavo. Įsibrovėliams taip iškaršė kailį, jog beliko pabrukti uodegą ir sprukti, kiek kojos neša.

Žuvo mūšyje bajoras Piektys. Kardais sukapotas, valstietiškom šakėm perdurtas, liko svetimoj žemėj gulėti. Artimųjų neapraudotas, nepašarvotas, lyg šuo galą gavo. Abu sūnūs sužeisti, netekę garbės ir prisiplėšto turto, šiaip ne taip iš svetimos žemės į namus parsikapstė. Ėmė kare patirtas žaizdas laižytis. Seira ir Bilsinyčia verkė netekusios vyro ir tėvo, bet džiaugėsi bent sūnus ir brolius gyvus išvydusios.

Atrodytų, skaudi tėvo netektis, žaizdos, karo žygio nesėkmė, žiaurumo puota, priešų ir savųjų kraujas turėjo tapti rimta gyvenimo pamoka broliams. Kur tau... Išsigydę žaizdas, pakilę iš patalo, puolė gyvenimą su nauja pasiutusia energija, nevaldomu pykčiu, juoda kaip naktis neapykanta. Ėmė tarpusavy rietis dėl palikimo, įpėdinystės. Nepaisydami nusistovėjusių tradicijų, gyvenimo normų, kiekvienas troško vadovauti, tėvo paliktą turtą po savim paglemžti. Broliška

meilė, padorumas liko anapus slenksčio.

Motina Seira pabandė tarti savo žodį. Sūnūs jo neišgirdo, tiesiog nepanoro klausytis. Žodis „motina“ jiems reiškė tą patį, kas lauko akmuo ar pušies šaka. Lyg pakvaišę, įsiutę puolė vargšę moteriškę. Ėmė ėsti kiekvieną dieną, priekaištauti, kad veltui jų duoną valganti, vieno ar kito pusę palaikanti. Nei vienas, nei kitas nesibodėjo ranką prieš motiną pakelti. Kančia virto Seiros gyvenimas: vyro nebeliko, sūnūs dėl valdžios ir turto apako, žmogaus vardo neverti liko. Nei ašaros, nei švelnūs žodžiai jų sudiržusių širdžių pramušti ar suminkštinti nepajėgė. Tik dukrelė Bilsinyčia liko vienintelė paguoda, širdies atgaiva. Mergaitė kaip ir anksčiau bandė susieti, surišti subyrėjusią šeimą, pasodinti prie bendro židinio. Veltui. Brolių pykčiui, įniršiui, gobšumui jos nuolankumas kėlė juoką, žadino patyčias. Daug ašarų išliejo Seira, ne mažiau ir Bilsinyčia.

Vieną gražią dieną Seira įsitikinusi, kad sūnus galutinai prarado, kad šeima subyrėjo, paliko savuosius namus. Rado prieglobstį vienišoj apleistoje trobelėje, miško gilumoje. Apsigyveno, liūdesy ir ašarose skandino beprasmes dienas. Likę vieni broliai visai nebesivaldė: kasdien mušėsi, liejo tulžį vienas ant kito ir ant aplinkinių, net kardais kapojosi. Pilis ir apylinkė tikru pragaru virto, dievo užmirštu kampeliu...

Ilgai bajoro šeimos griūtį stebėjo deivė Gabija –šeimos židinio saugotoja. Seniai, oi seniai matė ir piktinosi nuolatiniais kivirčais, pagarbos vienas kitam stoka. Dantimis griežė, kai sūnūs prieš motiną ne tik balsą, bet ir ranką pakėlė. Nuo seno lietuvių šeimoj motina yra šventa lyg kasdieninė duona, lyg tyro vandens lašas. Gyvenimo pamatas ir stiprybė. Kur matyta – prieš motiną ranką pakelti. Nei dievai, nei žmonės šito suprasti nenori, šitos nuodėmės atleisti negali. Kai Seira, savų vaikų ujama, paliko namus, Gabija neištvėrė. Apsilankė pas dievų dievą Perkūną, išklojo viską, paprašė jo išmintingo patarimo. Pasibaisėjo Perkūnas išgirdęs apie brolių siautėjimą. Ilgai Gabijos klausėsi, galų gale tarė savo valdovo žodį:

– Reikia tam siautėjimui padaryti galą. Tu, Gabija, mano paskirta šeimos židinį saugoti, tad leidžiu tau spręsti šios šeimos likimą. Gerbiu tave ir pasitikiu –daryk, kaip manai esant teisinga.

Gavusi Perkūno palaiminimą ir laisvas rankas, deivė ilgai negaišo. Ji pavertė brolius ežerais, banguojančiais vienas šalia kito, paliko tuos pačius vardus – Juodajis Bilsas ir Baltajis Bilsas. Gilūs, tamsūs, kad turėtų kur savo pyktį slėpti. Ne itin žuvingi, nes turtus nelemtame žygyje ir tarpusavio vaiduose iššvaistė. Seirą pavertė gražia, bet liūdna upe. Lėtai vingiuoja tarp Dzūkijos miškų, tarsi šeimos skaudžią dalią apraudodama. Vis atokiau, vis toliau nuo pikčiurnų, peštukų, gobšuolių sūnų.

O Bilsinyčia virto linksmu smagiu upeliu. Raitosi, striksi, šokinėja Šilainės mišku. Sakytum, nori pas motiną lėkti, bet apsigalvoja ir pas brolius pasuka, pabando vieną su kitu sutaikyti, krūvon sujungti. Nepasiseka, lieka jie kiekvienas su savo pykčiu, gobšumu. Tad nuskuba Bilsinyčia mylimam seneliui Nemunui pasiguosti, jo glėbyje pražuvusią šeimą apraudoti, pagodoti.

2019 m.

KELIAS NAMO

Studijos Kaune niekada neužgožė jausmų tėviškei, meilės ir ilgesio namiškiams. Tamsus vėlyvas prieškalėdinis gruodžio vakaras. Penktajame kilometre už Jonavos, Jadvygavos stotelėje, sustoja greitasis autobusas „Ikarus-Liuks“, vykstantis maršrutu Kaunas–Rokiškis. Išlipu. Studijų laikais vietiniai rajono autobusėliai retai kursuodavo, todėl kartais, atvykus tarpmiestiniu autobusu į Jonavą, reikėdavo pirkti bilietą iki Pageležių ir dar Jonavoje susitarti, kad išleistų Jadvygavos stotelėje. O tada, kad pasiekčiau gimtąjį keliuką, vedantį link namų, dar turėjau nukeliauti daugiau nei kilometrą plentu.

Kūčių vakaro ramybė sieloje ir gamtoje. Žvaigždėtas dangus. Retos, švelnaus vėjelio skersai plento nešamos snaigelės skubina vaikystės švenčių prisiminimus, užplūsta nuostabūs vaikystės šv. Kalėdų vaizdai, Kūčių vakaro paslaptinga rimtis...

Prisimenu, kaip lakstėme po sniegą kaimyno Povilo meistrautais veltinukais, kaip apylinkių vienkiemiai ir kaimai amsėjo, mykavo, mekeno, žvygavo, o vieškeliai buvo pilni kanopų kaukšėjimo ir ratų dardėjimo...

Tai šen, tai ten ryto tylą sudrumsdavo peniukšlio žviegimas, bet ne džiaugsmo… Tačiau bus šventėms kumpių, vėdarų, dešrų! Karvių mykimas, arklių žvengimas pranešdavo vakaro ruošos laiką – girdimo, melžimo, šėrimo!.. Reikėdavo praplėsti per dieną užšalusią „sodželkos“ eketę, pravalyti ledukus, ir pirmyn atgal su kibirais...

Užbaigusi ūkio ruošą, iškūrenusi pirkios pečius, apsilankiusi karštoje pirtyje, visa šeimyna jau pasiruošusi šventiniam vakarui. Iš po kalėdinių plotkelių Palokės lankų aromatą skleidžia šienelio gniūžtė, tėčio atnešta iš kluono. Padabintos eglutės, žvakelių vaško kvapas nustelbia kabančios virš stalo žibalinės lempos dūmelį. Apsigobusi nauja skarele ateina prie stalo babytė, mamytė atneša iki šiol neužmirštamos kalėdinės sriubos dubenį… Ir taip septynių asmenų šeimyna, susėdusi aplink Jonavos meistro Vincento ąžuolinį stalą, susikaupia maldelei. Šventos duonelės laužymu prasideda šventa, ramybės ir džiaugsmo kupina šeimos vakarienė… Po ilgo vakarojimo mes, vaikai, užliūliuoti kalėdinių patiekalų ir vyresniųjų pasakojimų apie šv. Mikalojaus dovanėles, prigulame ant tėviškės laukais kvepiančių „sienikų“. Čiužinukai švenčių išvakarėse mamytės perkimšti šiųmečio kūlimo šiaudais su dobiliukų priemaišomis. Nuo jų aromato ir malonaus šiurkštumo jau greitai skendime sapnuose, artėdami prie Kalėdų stebuklo.

Lėtinu žingsnius, norėdamas kuo ilgiau džiaugtis aplinkui tvyrančia ramybe, žiemos vaizdais, o kartu mintyse nekantrauju kuo greičiau praverti gimtosios pirkelės duris, pasimatyti su artimaisiais. Salonėlyje greičiausiai jau stovės tėčio ar broliuko iš už Lokės pamiškių parnešta eglutė, laukianti puošmenų.

Beveik pusantro kilometro kelio atkarpa leidžia pasigėrėti gamta ir apylinkėmis. Kairėje ir dešinėje snaudžia apsnigtos eglės. Tolumoje, virš romantiško

Zigmantas MICHNEVIČIUS

Gegutės kaimo ir Karaulkos, kybo ryškus mėnulio skydas. Praėjus Juodąjį tiltą, dešinėje, eglyno tankmėn nuvingiuoja provėžuotas žiemos keliukas link sentikių Pasiekų kaimo, snaudžiančio miškų vidury. Kairėje, netoli plento, išnyra Taručių sodyba.

Sustoju pakerėtas kalėdinio vakaro žiemos žavesio. Įsiklausau – tolumoje, už upelio Palokėje, o gal Zalėsėje, pas dėdę Juozą amsi šuniukai. Artėja tėviškės sodybėlė, iš dešinės tarpumiškyje netikėtai išnyra Mirklių, Černeckų sodybos. Kažkur netoliese į šulinio rentinį suskamba kibirai, pasigirsta paskutinės gyvuliukų vakaro ruošos garsai. Pasigirsta arkliuko, besidžiaugiančio šeimininko nešamo šienelio kvapu, žvengimas. Kai kur languose jau virpa žibalinių lempų ugnelės.

Vakarė žvaigždė ryškiai žybsi virš Beržų mokyklos, įsikūrusios Mackevičiaus dvare, Beržės ir Nuterkos upelių santakoje, virš Šilų dvarelio, virš mamytės tėviškėlės, senojo Kvietkučių kaimo!

Štai aš jau prie savo keliuko. Malonia Kūčių vakaro šviesa spindi tėviškės langeliai, laukiantys sugrįžtančio, toliausiai anuomet nuklydusio vyriausiojo vaiko. Suamsi kiemo sargai, pajutę savąjį.

Kūčių vakaro ruošos šventiniu džiugesiu spindi ir aplinkinės sodybos: priešais mūsų trobesius, už Lokės slėnio – Lukauskų, kur visada puošniausia eglutė, toliau pamiškėje žybsi S. Svirsko namų ugnelė, link Markutiškių, Lokės slėnio pakraštyje, apšarmojusiame sode paskendusi senoji dviejų galų Jono Žentelio sodyba, o šalia plento, sename Gegutės kaime, išsibarstę snaudžia Petkauskų, Tiškų, Krutkevičių, Arlauskų trobesiai. Arčiausiai mūsų apsnigtais stogais spindi dėdės Prano sodybėlė!

Ir štai maniškės taip išsiilgtosios trobelės durys –neužtrenktos laukia šventėms sugrįžtančio dar vieno artimo šeimos nario.

Šių dienų priemiesčiuose vakarais ramu: nėra nei raguočių, nei tvartų, sodybų, pilnų gyvybės, – vietoje ganyklų pilni laukai naujadarų: aklinos tvoros gaubia skardos stogais prislėgtus modernius namus su parketiniais šuneliais, kiemai prigrūsti mašinų... Ar atneš kas nors šių namų šv. Kūčių stalui tėviškės šieno gniūžtelę?! Tikėkime, kad šis gimstančio Išganytojo simbolis vis dėlto atsiras ant Kūčių vakarienės stalo!

Viena puošniausių prakartėlių Lietuvoje – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, Vilniuje.

Džiaugiesi laimingai besibaigiančiais metais, bet... kasdien su nerimu lauki naujienų – rytai grūmoja, politikai kvailioja, kainos šuoliuoja, virusai siautėja...

Kaip ir kasmet su Tikėjimu ir Viltimi susėskime prie švento Kūčių stalo, su džiaugsmu laukdami Jėzaus 2023 metų gimtadienio!

Tešviečia Vilties ir Meilės žvaigždelė vaikui našlaičiui, vienišai mamai, žmogui, praradusiam tėvynę ir gyvenimo naštos slegiamam, jaunųjų šeimų gyvenimo kelionėje, ieškantiesiems gyvenimo kelio... Visiems, visiems šv. Šeimos pavyzdys turi būti kelrodžiu širdyse ir kasdienybėje.

Taikos širdyje ir gyvenime!

Džiaugsmingų šv. Kalėdų Jonavos krašto ir visos Lietuvos žmonėms!

Visada gimtojo krašto išsiilgęs Zigmantas Michnevičius

BAJORIŠKA BRYDĖ LIETUVIŠKOJE ŠVEICARIJOJE

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Birželio viduryje Dumsiškių kaime (Šveicarijos sen.) Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) Vilniaus krašto bajoro, dailininko, prof. Jono Butkevičiaus sodyboje-muziejuje šeimininko ir Šveicarijos kultūros centro vadovės Danutės Jurgickienės iniciatyva buvo surengta sueiga „Bajoriška brydė lietuviškoje Šveicarijoje“.

Renginyje dalyvavęs LBKS vadas Perlis Vaisieta papasakojo ne tik apie bajorijos ištakas, bet ir šiandienę jos veiklą, o kraštietis, Žeimių krašto patriotas, daug metų vadovavęs Vilniaus technikos bibliotekai, Kazys Mackevičius priminė Undinės Nasvytytės ir Konstantino Bogdano sąsajas su mūsų kraštu. „Taurostos“ redaktorius Vytautas Venckūnas supažindino su Šveicarijos seniūnijos istorija, Krašto muziejaus įkūrėja ir buvusi ilgametė jo direktorė Regina Karaliūnienė stabtelėjo ties Šveicarijos, Londono, Paryžiaus ir Venecijos vietovardžių kilme, Mečislovas Sangavičius aptarė savo giminės bajorišką kelią, o mintimis apie kultūrą ir literatūrą pasidalijo daug Lietuvoje žinomų asmenybių.

SVAJONĖS IŠSIPILDĖ

Įžanga į prisiminimų apžvalgą tapo pažintis su dailininko, skulptoriaus Prano Butkevičiaus ir jo sūnaus prof. Jono darbų paroda, įrengta gyvenamajame name. Čia akį traukia paveikslai, kuriuose įvairiomis spalvomis liejasi peizažai, natiurmortai, miestai, kur įgyvendinti abiejų menininkų sumanymai.

Šeimininkas J. Butkevičius prisipažino dar tėčiui gyvam esant pažadėjęs rūpintis sodyba. „Tada man atrodė, kad mirtis dar kažkur labai toli, gal už tūkstančio metų. Bet ji slaptai ir netikėtai atsėlino daug anksčiau. Saugodamas abiejų tėvelių atminimą, pažadą tesiu. Atsikūrusios bajorų sąjungos dvidešimtmečio proga Skinderiškio dendrologiniame parke, šalia tėčio gimtojo Angirių kaimo, netoli Šušvės upelio, pasodinau dešimt ąžuolų, kurių sodinukus iškasiau iš šios bajoriškos sodybos laukų. Prieš vienuolika metų restauravau šį namą, stengiausi palikti kuo daugiau autentikos. Ir ėmiau galvoti, kad čia, šiame kieme, kuriame sklando meno aura, galėtų rinktis gražūs ir kultūringi žmonės. Dabar matau – mano svajonės pildosi. Antri metai ant šios žalios vejos buriasi daug svečių, su kuriais malonu bendrauti. Drauge su Jonavos kultūros centro ir mūsų Šveicarijos kultūros darbuotojais, vietos seniūnija bei bendruomene kasmet praturtiname pažintį su Šveicarijos kraštu. Džiaugiuosi tokiu gausiu bendraminčių būriu“, – jaudindamasis kalbėjo prof. J. Butkevičius.

ATEITIES LŪKESČIAI

„Kurgi pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų tėvų žemės, papročių ir kalbos“, – bajorišku pasisveikinimu „Lietuvos bajorai, Tiesa, Garbė, Orumas“ Mikalojaus Daukšos žodžiais pasisakymą pradėjo P. Vaisieta.

„Nepaisant to – esi bajoras ar ne, mylėk bajorystę savyje, o ne save bajorijoje. Tai yra svarbiausia“, – akcentavo LBKS vadas, primindamas, kad bajorų era prasidėjo Vytauto Didžiojo laikais, kai XV a. pradžioje 47-iems giminių atstovams buvo suteiktos bajoriškos privilegijos, bajoriški herbai. Anot pranešėjo, kaip dabartinėje Lietuvoje, taip ir bajorų sąjungoje buvo visko – vieni statė, kiti griovė. Bet visgi „bajoras yra tas, kuris myli laisvę ir laikosi statuto.“

Pasak P. Vaisietos, dabartinė LBKS Lietuvoje yra tiesioginė bajorijos draugijos, gyvavusios tarpukariu, tradicijų perėmėja. „Galime išdidžiai pakėlę galvas atvirai į akis visiems sakyti, kad darome gerus darbus, įgyvendiname daug įvairių projektų. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Žalgirio lauke pastatėme 14 tonų sveriantį paminklinį akmenį, kuriame išskaptuotas Vyčio simbolis su užrašu „Nuo lietuvių tautos už bendrą pergalę“, įrašytu dviem kalbomis. Paminklo atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentinės delegacijos. Esame išleidę knygų: „Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios signatarai“, du tomus enciklopedijos „Lietuvos bajorai“, Juzefo Ignaco Kraševskio leidinio „Lietuva, istorija, padavimai, dainos“ du tomus, po 175 metų pirmą kartą išverstus į lietuvių kalbą. Tai tik dalelė veiklos, neminint atstatytų bažnyčių, kitokių darbų“, –vardijo svečias.

Šventės sumanytojas, moderatorius –bajoras Jonas Butkevičius.

Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas Perlis Vaisieta.

P. Vaisieta pasidalijo ketinimais, kuriuos ateityje norėtų įgyvendinti. Anot jo, norėtųsi, kad bajorų organizacija, skaičiuojanti per 4 tūkst. legitimuotų narių iš daugiau kaip 600 giminių, „dar labiau suleistų šaknis į savo žemę, dar labiau mylėtų savo istoriją, kad vaikai būtų pratinami prie tos tęstinės istorijos, tradicijos, elegancijos, meilės menui, kultūrai, mokslui.“

Jis pasidžiaugė, kad į šventę Dumsiškiuose atvyko tokie šviesuoliai, kaip keliolika knygų išleidęs profesorius, akademikas Jurgis Vanagas, tądien sueigoje pristatęs savo leidinį apie vieną iš 1863 m. sukilimo vadų, legendinę bajorę Emiliją Pliaterytę ir jos giminę, žilagalvė dailininkė Irena Suveizdienė, lakūnas ir rašytojas Edmundas Ganusauskas, supažindinęs su savo knyga „Ekscelencija monsinjoras...“, pasakojančia apie garbingus Lietuvos žmones, daug kitų garbių asmenybių.

Už Lietuvos bajorijos tradicijų puoselėjimą Vilniaus krašto bajorui, Dumsiškių sodybos šeimininkui prof. J. Butkevičiui P. Vaisieta įteikė LBKS padėką „Už Šveicariją ir už visą Lietuvą“.

PĖDOS JONAVOS ŽEMĖJE

Buvęs Vilniaus technikos bibliotekos direktorius K. Mackevičius pasidalijo prisiminimais apie U. Nasvytytę ir K. Bogdaną, su kuriais mūsų kraštiečiui teko daug metų bendrauti.

Bajorų sąjungai vadovavusi ilgametė radijo diktorė, aktorė U. Nasvytytė Jonavos kraštą laikė savo gyvenimo dalimi. Ji nepraleisdavo nė vienos šventės „Barborlaukio godos“, organizuotos Barborlaukio dvare, buvo rajono poetų globėja, mielai dalyvaudavo poezijos šventėse, su jonaviečiais susitikdavo Jonavos krašto muziejuje, kur šmaikščiai pristatydavo savo biografines knygas. K. Mackevičius trumpai priminė U. Nasvytytės biografiją, gebėjimą nuslėpti liūdesį ar susierzinimą, jos meilę savo vyrui Jonui Mašanauskui, kuris dėl sveikatos tądien į šventę negalėjo atvykti.

Kalbėdamas apie K. Bogdaną, žeimietis akcentavo šio menininko kūrybingumą, didžiulį profesionalumą, aktyvią visuomeninę veiklą. „Jis buvo „bogdaniškai“ nuoširdus ir šmaikštus, rašė straipsnius apie heraldiką. Kurdamas Abraomo Kulviečio skulptūrą, kuri dabar puošia Santarvės aikštę Jonavoje, ilgai ieškojo, koks galvos apdangalas tiktų šiam šviesuoliui. Jam sunešiau daugybę knygų su to laikotarpio atributika, kol pagaliau jis vieną iš jų išsirinko“, – prisiminė K. Mackevičius.

Žeimių miestelyje veikia K. Bogdano muziejus, kur galima pamatyti nemažai jo asmeninių daiktų. Tame miestelyje stovi šio garbaus skulptoriaus sukurtas biustas architektui V. Michnevičiui, pa-

Bajoras K. Mackevičius.

Metraščio „Taurosta“ redaktorius V. Venckūnas ir moderatorius J. Butkevičius.

minklas partizanams. O apie K. Bogdano ir jo brolio Aleksandro gyvenimą Žeimių dvare liudija K. Mackevičiaus iniciatyva atidengta atminimo lenta.

KELIAI PALEI NERĮ

Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius V. Venckūnas pateikė nemažai istorinių žinių apie traktą (kelią), vedusį iš Kauno į Kernavę, nes anuomet tiesioginio susisiekimo su šia vietove nebuvo. Šis strateginis Lietuvos kelias, vingiavęs Neries upės krantu pro Skarulius, Ruklą link Žaslių, tarnavo tiek prekybos, tiek karo reikalams.

Kitapus Neries nusidriekė kitas svarbus kelias pro Jonavą, kurios anuomet dar nebuvo, pro Laukogalių kaimą, per brastą Lokės upėje link Upninkų į Veprius, Ukmergę. Manoma, kad kelias dešiniajame upės krante atsirado vėliau nei kairiajame.

Tai buvo pagrindinės infrastruktūrinės arterijos, kurias administravo ir prižiūrėjo pakelės dvarai. Jos jungė Kauno tvirtovę su senąja Lietuvos sostine Kernave, Ukmerge. Šie keliai tarnavo tiek taikos, tiek karo metais, tad aukštuose Neries šlaituose, ties gausesnėmis gyvenvietėmis, buvo statomi gynybiniai įtvirtinimai, piliakalniai, laidojimo pilkapiai. O senasis Kauno kelias neteko aktualumo tada, kai 1836 metais buvo atidarytas Peterburgo–Varšuvos traktas. Visas infrastruktūrinis ūkis persikėlė aukštyn, ten, kur buvo keliai į pašto traktą. Buvęs strategiškai svarbus kelias neteko savo reikšmės, nes greitesnė kelionė į Kauną nereikalavo tarpinės stotelės, nebent norėta sustoti smuklėje Išoruose prieš vykstant pro Šešuvos upę į Turžėnų kalną“, – pasakojo V. Venckūnas.

Prie šito trakto, kurį dabar žymi užrašas „Senasis Kauno kelias“, buvo įsikūręs daugelio užmirštas, o kitiems net nežinomas Bartonių dvaras. Sovietmečiu ten klestėjusius kolektyvinius sodus pakeitė gyvenamasis kvartalas. Dabar Bartoniai – viena skaitlingiausių gyvenviečių mūsų rajone.

„Bartonių dvaras, kaip ir daugelis kitų dvarų, buvo medinis, pastatytas prie pagrindinio trakto ir daug metų priklausė Narbutų giminei. Narbutai, kaip ir Radvilos, Pacai, pateko į atrinktų bajorų titului teikiamų asmenų sąrašą. Tai rodo, kad kelio atkarpos tarp Kau-

no ir Jonavos priklausė Narbutų giminei“, – su dvaro istorija supažindino V. Venckūnas.

Prie to paties trakto veikė ir Skarulių dvaras. Anot pranešėjo, šie abu dvarai buvo vienos kartos statiniai. Tik Skarulių dvaras išnyko sovietmečiu, apie 1970-uosius, o Bartonių su žeme susilygino dar anksčiau.

BAJORŲ DĖMESIO CENTRE – ŽMOGUS

Kaip teigė „Taurostos“ redaktorius, Bartonių dvaro valdoms priklausė Šešuvos, Krėslynų, Guldėnų, Bartonių, Stašėnų, Spanėnų, Varpių kaimai. Nors Kauno gubernijos žemės savininkų apraše minima daug kaimų, tačiau dvaras teturėjo tik 60 hektarų dirbamos žemės, labai didelį plotą užėmė miškai. Archyviniai dokumentai rodo, kad dvarininkai gyveno gana turtingai. Pasak V. Venckūno, norėdami palyginti Skarulių ir Bartonių dvarus, turėtume analizuoti laikotarpį iki Skarulių maldos namų pastatymo. Iškilus Šv. Onos bažnyčiai, Skaruliai tapo miesteliu, turinčiu savo karčemą, nakvynės namus, kitas būtinas to laikmečio viešojo gyvenimo įstaigas. Kaip jau minėta, 1836 m. nutiesus traktą Peterburgas–Varšuva nuo Daugpilio į Kauną, visi infrastruktūriniai patarnavimai persikėlė į Kauną. „Tad galima teigti, kad tai buvo viena iš priežasčių dvarui sunykti“, – atkreipė dėmesį „Taurostos“ redaktorius.

Kalbėdamas apie tuomečius dvarus, V. Venckūnas iškėlė klausimą: kokių įsipareigojimų turėjo bajorai?

Svarbiausias ir pagrindinis atsakymas: rūpintis savo žmonėmis. „Dvarui priklausiusiuose kaimuose gyveno daug dvaro žmonių. Tad bajorai vykdė įsipareigojimą – rūpinosi gyventojų sveikata, vaikais, jų žeme, kitais reikalais. Dvaro valdose gyvenę žmonės nebuvo palikti likimo valiai“, – teigė jis.

IŠMINTIS GLŪDI PRAEITYJE

R. Karaliūnienė, Jonavos krašto muziejaus įkūrėja, yra surinkusi daug įdomios medžiagos apie mūsų rajoną, išleidusi kelias knygas, kuriose pasakojama apie įvairių vietovių įvykius bei pokyčius.

Krašto istorijos žinovė R. Karaliūnienė.

„Tokie žmonės, koks yra bajoras Jonas Butkevičius, prisidedantys prie savo krašto istorijos, neleidžiantys nueiti į užmarštį įvykiams ir savo gimtajame kampelyje suburiantys žmones, bendraujantys su jais, turi neįkainojamą išliekamąją vertę. Tai priminimas, kad niekada negalima užmiršti praeities, kad turime semtis patirties iš įvykių liudininkų ir jų atsiminimų. Jaunimas turi naudotis praeities istorija ir jos išmintimi“, – pabrėžė renginio viešnia.

Anot jos, bajorai yra tikrasis Lietuvos elitas, iš kurio turime mokytis tolerancijos, inteligencijos, pasisemti istorinės išminties. Būtent tie žmonės atskleidžia praeities šydą ir veda į ateities gyvenimą.

„Dar ir šiandien iš atminties neišblėsta Jono mamos Janinos Butkevičienės šypsena, kai ji, paprasta ir labai nuoširdi moteris, pasitikdavo atvykusius svečius. Iš šios bajorės širdies trykšdavo šiluma, tiesiog jausdavai, kad, bendraudamas su ja, pajunti gyvenimo grožį ir dvasingumą“, – susitikimus su sodybos šeimininke prisiminė p. Regina.

VIETOVARDŽIUS GAUBIA LEGENDOS

Šveicarijos seniūnija – vienintelis rajono regionas, kuriame yra Europos miestų ir valstybių pavadinimų. R. Karaliūnienės nuomone, istoriškai sudėtinga išaiškinti Šveicarijos, Londono, Paryžiaus, Venecijos (Ruklos sen.) kaimų pavadinimų kilmę, nes jų vardai „tarsi apgaubti kažkokiomis legendomis“.

„Šiose apylinkėse žmonės gyveno dar pirmykštėje bendruomenėje prieš Kristų. Atliekant archeologinius kasinėjimus Varpių kaime, aptikta akmens amžiaus stovyklos radinių, patvirtinančių čia įsikūrusių žmonių gyvenimą tolimoje senovėje. Caro laikais kraštą mėginta surusinti, lenkiškus vietovardžius keitė rusiški. Būtent bajorai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pradėjo ieškoti jiems pakaitalo, – pasakojo kraštotyros entuziastė. – Lietuvos bajorai, susižavėję šio krašto peizažais, kūrė palivarkus, dvarus, suteikdami jiems pavadinimus. Taip atsirado Šveicarijos dvaras. Manoma, kad šiandien Londono ir Paryžiaus kaimuose gyveno laisvieji valstiečiai. Dvarininkai, keliaudami po Europą, žvalgydamiesi po Paryžių, Londoną, Šveicariją, kitas valstybes, nusprendė mūsų krašto vietoves pavadinti šiais skambiais europietiškais, mūsų kraštui egzotiniais pavadinimais. Tačiau tie vardai prigijo ir išliko iki mūsų dienų.“

BARBORLAUKIO DVARAS

R. Karaliūnienė atkreipė dėmesį, kad XX a. pradžioje bajorija į šias apylinkes įnešė didelį indėlį. Itin svarbią vietą kultūriniame gyvenime atliko Barborlaukio dvaras, kai Stepono Nasvyčio dukra Birutė ištekėjo už Antano Smetonos sūnaus Juliaus.

„Tuomet Barborlaukio dvaras tapo vienu gražiausių ir patraukliausių Jonavos krašte. Čia vykdavo įvairios šventės, o prezidentas Antanas Smetona jame švęsdavo Antanines. Barborlaukis buvo garsus kultūros ir meno centras, kuriame burdavosi bajorų artimieji, bičiuliai. Tuo metu veikė žinomas pulkininko Kalmanto Beržų dvaras, Šliogeriui priklausantis Lokėnėlių dvaras, kuriuose mielai lankydavosi Antanas Smetona su palyda“, – pasakojo R. Karaliūnienė.

kad farmacininkas S. Nasvytis padėjo Jonui Kartanui įgyvendinti idėją – įkurti Jonavoje vidurinę keturių klasių mokyklą. Barborlaukio dvaro renginiuose, kuriuos ant tvenkinio kranto organizuodavo kultūros ir seniūnijos darbuotojai, visada lankydavosi aktorė U. Nasvytytė, mėgdavusi pasidalyti savo vaikystės prisiminimais.

INFORMATYVI SUEIGA

Jaukiame menininkų kieme įvykusi šventė jau buvo antroji, kviečianti prisiliesti prie praeities, pažvelgti į krašto istoriją, iš užmaršties prikelti buvusius dvarus, prisiminti tuos, kurie kūrė Lietuvą ir puoselėjo kultūrą. Į popietę atvykęs gausus būrys Vilniaus ir Kauno krašto bajorų, kitų garbių svečių susipažino su Šveicarijos seniūnijos centru, aplankė Atminimo parką, kuriame 35 akmenys byloja apie išnykusius ir gyvuojančius kaimus, tyliam susikaupimui sustojo prie Savanorių paminklo, nuvyko į alpakų fermą, žavėjosi Barborlaukio dvaro pokyčiais.

Anot Šveicarijos bendruomenės pirmininko Juozo Jokimo, seniūnijos centras paliko gerą įspūdį atvykusiems svečiams. „Manau, kad po tokios „praktinės“ apžvalgos susirinkusieji išsamiau susipažins su mūsų kraštu, o Jono Butkevičiaus sodyboje, kuri antri metai iš eilės tampa mūsų bendruomenės dalimi, išgirsta informacija praturtins turimas žinias apie Jonavos apylinkių istorinę praeitį. Tai ne tik informatyvi sueiga, bet ir naujos pažintys, susitikimai su garbiais žmonėmis. Viliuosi, kad Jono entuziazmas neblės, o ateityje pamatysime dar įdomesnių renginių šiame nuostabiame Dumsiškių kampelyje“, – mintijo J. Jokimas.

Lietuvos Respublikos Seimo nario Eugenijaus Sabučio manymu, „gamta nebūtų graži be gražių žmonių, nesugebančių jos įvertinti.“ „Didžiuojuosi profesoriumi Jonu Butkevičiumi, kuris puoselėja šį grožį ir dovanoja jį tiems, kurie mielai čia atvyksta. Visa Šveicarija ir šios sodybos šeimininkas yra kaip šviesa. Tad tegul ji šviečia ir toliau, o jos šeimininkas būna tuo spinduliu, prie kurio visi norėtume burtis. Kiekvienas kuriantis žmogus vertas pagarbos“, – samprotavo Seimo narys.

SKUBANČIO GYVENIMO AKIMIRKA

Atvykusiuosius į atokiau gyvenvietės esančią sodybą pasitiko ošiantys šimtamečiai medžiai, plevėsuojančios bajorų ir Šveicarijos seniūnijos vėliavos, cilindrais ir skrybėlėmis pasipuošę šio luomo atstovai. Profesoriai ir mokslų daktarai, žurnalistai, politikai, rašytojai, aktoriai, pedagogai, senjorai ir moksleiviško amžiaus jaunimas maloniai bendravo, rasdami visiems bendrų temų.

Šveicarijos bendruomenės pirmininkas J. Jokimas.

Lietuvos Respublikos Seimo narys E. Sabutis.

Telšių Žemaitės vardo dramos teatro istorinio šokio kolektyvas „Alemanda“ (vadovė Ina Levickienė).

Šveicarijos kultūros centro liaudiškos muzikos ansamblis „Varpena“ (vadovė Dalia Taločkienė).

Atradimas – naujas Juditos Leitaitės ir J. Butkevičiaus duetas.

Smuikininkė Paulina Daukšytė.

Renginio vedėja D. Jurgickienė pabrėžė, kad Šveicarija – unikalus, turintis turtingą, iki šiol dar neišsemtą istorinį palikimą, kraštas. Todėl, anot jos, reikia prisiminti bajorus, palikusius ryškius veiklos pėdsakus, ir jų nuopelnus.

Gyvendami informacinių technologijų pasaulyje, retai kada susimąstome apie Lietuvos karališkąją bajoriją, mažai domimės jos pasiekimais ir indėliu į visos šalies pokyčius. Kai šį pasaulį palieka žinomas žmogus, lieka jo parašytos knygos, sukurta muzika, dailės kūriniai, vaidmenys kino ar teatro scenoje, kitokie pėdsakai, žymintys atliktus visuomenei naudingus darbus. Tądien surengta popietė tikslą pasiekė –bent akimirkai buvo sustabdytas skubantis gyvenimas, pabūta toje stotelėje, kuri sujungia praeities ir dabarties puslapius.

Įgyti išsamesnių žinių apie LBKS, bajoriškus herbus, kuriuos pristatė pats sodybos šeimininkas, galima kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ pirmajame numeryje (2015 m.). O apie bajorų Sangavičių

giminės kelią pasakoja M. Sangavičiaus publikacija „Po savo giminės medžiu...“, išspausdinta šių metų birželio mėnesio „Taurostoje“.

Prof. J. Butkevičiaus tikslas suburti veiklius, meniškos sielos žmones virto įspūdingomis šventėmis. Šį kartą sodyboje-muziejuje koncertavo Šveicarijos kultūros centro „Varpenos“ ansamblis bei profesionali klasikinės muzikos grupė (vadovė Dalia Toločkienė), o bajorišką aplinką priminė Telšių Žemaitės dramos teatro istorinio šokio kolektyvas „Alemanda“ bei jam vadovaujanti Ina Levickienė. Visą renginį vainikavo kamerinės muzikos atlikėja Judita Leitaitė ir smuikininkė Paulina Daukšytė, sueigos dalyviams pateikusios gražiausių melodijų pynę.

Vakarėjanti diena nepaleido pakylėtai nusiteikusių šventės dalyvių. Pamažu mokomės būti dvasingesni, turtingesni ir gražesni vidumi... „Iki kitų susitikimų, likit sveiki, saugokit save“, – šeimininko atsisveikinimo žodžiai suteikė vilties dar ne kartą susitikti.

Nuotrauka atminimui.

ĮTEIKTA KASMETINĖ RESPUBLIKINĖ

G. KANOVIČIAUS LITERATŪRINĖ PREMIJA

2022 m. rugsėjo 6 d. Jonavos viešojoje bibliotekoje vyko svarbus kultūrinis renginys: buvo įteikta kasmetinė respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija.

Šventė netradiciškai prasidėjo Jonavos miesto centre: keistieji atvykėliai iš praeities, dabartinį pasaulį matantys visai kitokiomis akimis, stebino praeivius improvizacijomis ir netikėtumais. Šie atvykėliai –tarptautinis talentingų aktorių Adriano Schvarzsteino ir Jūratės Širvytės-Rukštelės duetas. Spektaklis baigėsi prie plačiai atvertų bibliotekos durų – čia svečius energinga gaida pasitiko klezmerių muzikos atlikėjai Giorgi Morchiladze ir Ovidijus Miežetis.

Visiems sugūžėjus vidun, kasmetine respublikine Grigorijaus Kanovičiaus literatūrine premija buvo apdovanota jaunosios kartos rašytoja Aneta Anra. Laureatės dokumentinė apysaka „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ įvertinta už žanro novatoriškumą ir puikiai atskleistą istorinės atminties temą.

Kasmetinės respublikinės Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos komisiją šiemet sudarė publicistas, žurnalistas Donatas Puslys, rašytojas, literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis ir komisijai pirmininkavusi literatūrologė, Grigorijaus Kanovičiaus kū-

rybos tyrinėtoja Rima Kasperionytė. Ji džiaugėsi, kad išskirtinis, premijos vertas kūrinys neliko nepastebėtas: „Tai knyga, peržengusi žanro ribas, kai pasakotoja tampa viena iš kūrinio veikėjų.“

Renginyje dalyvavo Seimo narys Eugenijus Sabutis. Jis dėkojo už tęstinumą išlaikančią premiją ir vis didėjantį susidomėjimą šiuo neabejotinai svarbiu renginiu, reikalingu ne tik Jonavos kraštui, bet ir visos Lietuvos kultūrinei erdvei.

Laureatės diplomą Anetai Anrai įteikė Jonavos viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, sveikinimo žodį tarė Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė. Ji džiaugėsi premijos teikimo formatu, kuriame „<...> susipynė ir literatūra, ir teatras, ir gyva istorija, ir kasdienis gyvenimas su visomis savo spalvomis“.

Priėmusi apdovanojimą, Aneta Anra dalijosi mintimis apie Grigorijaus Kanovičiaus kūrybą, kuri žavi rašytoją ilgus metus, pasakojo apie dokumentinėje apysakoje aprašomus realius žmones ir neįkainojamas pažintis su jais. Pasirodo, kūrinio veikėjai turi sąsajų ir su Jonava. Aneta Anra pabrėžė, kad skirta premija svarbi ne tik jai, bet ir knygos herojams.

„Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“ yra ketvirtoji Anetos Anros knyga. Ji grįsta tikromis Holokaustą patyrusių žmonių ir žydų gelbėtojų istorijomis. Čia pateikiami jaudinantys autorės pokalbiai su Kau-

Simona GAVELYTĖ, Jonavos viešosios bibliotekos viešųjų ryšių specialistė Autorės nuotraukos

Rašytoja Aneta Anra.

Šventė prasidėjo prie miesto laikrodžio teatralizuotu aktorių Adriano Schvarzsteino ir Jūratės Širvytės-Rukštelės vaidinimu.

Bibliotekos direktorė S. Gajauskaitė.

G. Kanovičiaus sūnus Sergejus Kanovičius.

Mero pavaduotoja B. Gailienė.

Seimo narys E. Sabutis.

no gete ir Štuthofo koncentracijos stovykloje kalėjusia Judit (Dita) Zupavičiene-Sperlingiene, Vilniaus žydų gelbėtojų Strużanowskių šeima, pasakojama apie Kauno geto fotografo Cvi Kadušino (George Kaddish) ir Vilniaus žydų gelbėtojos Aleksandros Drzeweckos likimus.

Jonavoje augusio rašytojo, dramaturgo, vertėjo ir Jonavos miesto garbės piliečio Grigorijaus Kanovičiaus vardo premija skiriama jau šeštąjį kartą. Premijos steigėjai ir organizatoriai kviečia atsigręžti į žydų kultūros paveldą, kurio gausu kiekviename Lietuvos ir Europos kampelyje. Sekdami šios kultūros pėdsakais ir knygose atgyjančiais liudijimais, galime atrasti mus jungiančių bei įkvepiančių dalykų; prisiminti, kad Lietuva dar visai neseniai buvo daugiatautis kraštas –toks, kokiame gyveno ir kūriniuose vaizduoja Grigorijus Kanovičius.

Tai minėjo ir į renginį atvykęs Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Sergejus Kanovičius: „Tėvas yra pasakęs, kad jo Paryžius ir jo Niujorkas yra Jonava.“ Sergejus Kanovičius pasakojo, kad jo tėvas didžiuojasi savo gimtuoju miestu: ir tokiu, kuriame jis gyveno, ir tokiu, koks yra dabar.

Paroda, kurią šventės dalyviai po ceremonijos apžiūrėjo bibliotekos erdvėse, taip pat skirta pažinti žydų kultūrą. Žymaus litvakų dailininko Simono Karcz-

maro (1903–1982) litografijose atspindėtas žydiškojo Dieveniškių štetlo, kur vaikystę leido menininkas, gyvenimas, papročiai, šventės, tradicijos. Paroda Jonavos viešojoje bibliotekoje buvo eksponuojama iki 2022 m. spalio 3 dienos.

Jonavos viešoji biblioteka savo ruožtu Kraštotyros skaitykloje paruošė spaudinių parodą „Viskas, kas pasaulyje gražu, gimė iš meilės“, skirtą Grigorijui Kanovičiui. Ją buvo galima pamatyti iki 2022 m. rugsėjo 30 dienos. Taip pat apie Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimą ir darbus bibliotekos internetinėje svetainėje jonbiblioteka.lt nuolatos prieinama virtuali paroda.

Primename, kad kasmetinė respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija jau buvo įteikta Inai Pukelytei už romaną „Panelės iš Laisvės alėjos“ (2021 m.), Jurgai Žąsinaitei už romaną „Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija“ (2020 m.), Romui Treiniui už romaną „Dziedas“ (2019 m.), Tomui Kavaliauskui už romaną „Originalas“ (2018 m.) ir Kęstučiui Navakui už romaną „Vyno kopija“ (2017 m.).

Premijos steigėjas – Jonavos rajono savivaldybė.

Konkurso organizatorius – Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Nuotrauka atminimui su premijos laureate Aneta Anra. Iš kairės: literatūrologė R. Kasperionytė, Seimo narys E. Sabutis, premijos laureatė A. Anra, rašytojas R. Čičelis, savivaldybės mero pavaduotoja B. Gailienė, bibliotekos direktorė S. Gajauskaitė, bibliotekos kultūrinių renginių organizatorė K. Jaskūnienė.

VIII. Kronika

JONAVOS RAJONO SAVIVALDYBĖS PRANO DOVALGOS PREMIJOS SKYRIMO KOMISIJOS POSĖDŽIO PROTOKOLAS

2022-11-21 Nr. 38B-73

Apklausa įvyko 2022 m. lapkričio 14–18 d. elektroniniu paštu.

Posėdžio pirmininkė – Birutė Gailienė.

Posėdžio sekretorė – Lina Paulavičienė.

Dalyvavo: Jonavos rajono savivaldybės administracijos Prano Dovalgos premijos skyrimo komisijos nariai – Dalia Bukelevičiūtė, Petras Algis Mikša, Rimantė Tarasevičienė, Vytautas Venckūnas.

DARBOTVARKĖ:

Dėl Prano Dovalgos premijos skyrimo 2022 m. SVARSTYTA. Prano Dovalgos premijos skyrimas 2022 m.

Lina Paulavičienė informavo komisijos narius, kad P. Dovalgos premijos skyrimo konkursui pateiktas vienas kandidatas – Čekijos lietuvių bendruomenė pateikė vertėjos Vaidos Braškytės-Nemečkovos kandidatūrą. Taip pat informavo, kad pagal Nuostatus komisija, įvertinusi atrinktus kūrinius, posėdžio metu priima sprendimą dėl premijos skyrimo. Premijos laimėtojai premijuojami tų pačių metų gruodžio mėn.

Jonava tik giliai mokant bei suvokiant, jaučiant čekų kalbą galima imtis tokio kūrinio vertimo. V. Braškytei teko ne kartą sugalvoti ar net sukurti lietuvių kalbos terminus, atitikmenis, norint išreikšti tai, ką galvoje (mintyje) turėjo rašytojas J. Topolis. Vertėjui tai sudėtingas techninis darbas, norint lietuvių skaitytojui perteikti čekų sąmonėje glūdinčias mintis ir atskleisti mintį arba tai, ką rašytojas norėjo paslėpti tarp eilučių. Viename interviu, kurį V. Braškytė ėmė iš J. Topolio ir publikavo auksožuvys.lt portale, rašytojas sakė: ,,Be to, knyga lėta, o mes nebeturime prabangiojo laiko. O dar žmonės jokiais laikais šitiek nerašė ir neskaitė; turiu galvoje elektroninį paštą ir žinutes. Visa tai išstumia knygą. Be to, anksčiau žmonės skaitė, kad sužinotų, kaip gyvena kiti. Šiandien to nebereikia.“ (https://www.auksozuvys.lt/blogs/istorijos/interviu-su-ceku-rasytoju-jachymu-topoliu).

Dalios Bukelevičiūtės ir Petro Algio Mikšos nuomone, 2021 m. pasirodžiusi Jáchymo Topolio knyga ,,Jautrus žmogus“ lietuvių skaitytojo buvo laukiama keletą metų, nes rimtų, didelės apimties romanų, verstų iš čekų kalbos jau buvo pasirodę senokai. Džiugu, kad Vilniaus universitete bohemistikos studijas baigusi Vaida Braškytė-Nemečkova ėmėsi šio sunkaus ir gana sudėtingo vertėjos darbo. J. Topolis yra šiuo metu pats garsiausias ir žymiausias Čekijos rašytojas, kurio kūriniai yra verčiami į visas svarbiausias pasaulio kalbas. Jis šiuo metu vaidina svarbų vaidmenį šalies kultūriniame ir politiniame gyvenime. Jo kūriniai priskiriami postmodernizmo literatūrai, jis rašo ilgais sakiniais ir savo kūryboje naudoja ilgus sakinius, vartoja daug neliteratūrinės kalbos (slengo). Todėl versti J. Topolio kūrybą yra gana sudėtinga ir

Vis tik norėtųsi, kad žmonės rastų to ,,prabangiojo laiko“ šias laikais ir knygai, ir galėtų perskaityti šį romaną. Aš, Dalia Bukelevičiūtė, ir Petras Algis Mikša esame susipažinę su šios vertėjos atliktu indėliu, perskaitėme romaną, todėl neabejotinai pritariame, kad V. Braškytei-Nemečkovai būtų skirta premija. Tai yra pirmasis jos reikšmingas kaip vertėjos debiutas, taip pat ji prisideda prie dvišalių kultūrinių ryšių plėtros dirbdama Lietuvos ambasadoje Prahoje, yra dirbusi sekmadieninėje lietuvių kalbos mokyklėlėje siekdama perduoti lietuvių kalbos žinias ir žinias apie Lietuvą Čekijoje augančiai, lietuviškas šaknis turinčiai jaunajai kartai.

Vytautas Venckūnas pritarė skirti premiją Vaidai Braškytei-Nemečkovai.

Rimantė Tarasevičienė taip pat pritarė Čekijos lietuvių bendruomenės pirmininko Tomo Krasausko bendruomenės vardu pateiktai vertėjos Vaidos Braškytės-Nemenčkovos kanditatūrai 2022 m. Prano Do-

valgos premijai gauti. Vertėja į lietuvių kalbą išvertė čekų rašytojo, poeto, dainų tekstų ir filmų autoriaus Jachymo Topolio romaną „Jautrus žmogus“. Džiugu, jog šis romanas įvertintas Čekijos Respublikos valstybine literatūros premija.

Birutė Gailienė pritarė komisijos narių išsakytai nuomonei, papildydama, kad kūrinys lietuvių skaity-

tojui padeda pažinti ir suprasti čekų tautos savitumą, pakvietė priimti sprendimą dėl premijos skyrimo.

NUTARTA. Prano Dovalgos premiją 1000 Eur skirti vertėjai Vaidai Braškytei-Nemečkovai už į lietuvių kalbą išverstą čekų rašytojo, poeto, dainų tekstų ir filmų scenarijų autoriaus Jachymo Topolio romaną „Jautrus žmogus“.

S V E I K I N A M E !

Vaida Braškytė-Nemečkova  (g. 1977 m.) – vertėja, viešojo sektoriaus darbuotoja. 2001 m. baigė slavų literatūros magistrantūrą Vilniaus universitete, dalyvavo ilgalaikėse studijų programose Čekijos aukštosiose mokyklose. Baigiamąjį darbą parašė iš Jáchymo Topolio kūrybos poetikos. Iš čekų kalbos yra išvertusi straipsnių, pjesių, romanų ištraukų. „Jautrus žmogus“ – pirmas didelės apimties V. Braškytės-Nemečkovos vertimas.

2018–2021 m. V. Braškytė-Nemečkova buvo Čekijos lietuvių bendruomenės valdybos narė. 2015–2019 m. savanoriškais pagrindais dirbo lietuvių kalbos mokytoja Prahos lietuviškoje mokyklėlėje „Debesynas“.

Yra baigusi čekų kalbos studijas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, pagal mainų programą studijavo Karolio universitete Prahoje ir Vakarų Bohemijos universitete Pilzene. Šiuo metu dirba Lietuvos Respublikos ambasadoje Prahoje.

ATMINTIES ERDVĖ

Taip pavadinta skulptūrinė kompozicija atidengta Skarulių Šv. Onos bažnyčios 400 metų jubiliejaus išvakarėse. Jos autorius – menininkas, skulptorius, kalvis Arūnas Bielskis, išpildęs Skarulių bendruomenės sumanymą ir sukūręs skulptūrinę kompoziciją. Akcentas – trys skirtingi lauko akmenys, rieduliai, iš Jonavos laukų: vienas jų simbolizuoja padėką bažnyčios fundatoriui ir statytojui Andrejui Skorulskiui, kiti skirti seniausiam Jonavos statiniui – Šv. Onos bažnyčiai ir buvusiai Skarulių katalikiškajai parapijai atminti.

Akmenį sunku prakalbinti, dar sunkiau nešti, tačiau sielai tampa lengva, kai nusilenki jiems, saugantiems atmintį.

Pagrindiniai skulptūrinės kompozicijos sumanymo rėmėjai – Rimantas ir Vita Činčiai, Elena ir Vladas Tuzovai.

IŠSAUGOTAS ISTORINIS JONAVOS GELEŽINKELIO

TILTO KONSTRUKCIJOS FRAGMENTAS

„Rekonstruojant Jonavos geležinkelio tiltą, išardžius plienines santvaros konstrukcijas, jų fragmentas, sumontuotas 1948 metais, statomas eksponavimui“, – pranešė Kultūros paveldo departamentas. Jo teigimu, konstrukcijos dalis statoma į rytinę Taurostos ir Skarulių gatvių sankryžos pusę. Tai – bendras „Lietuvos geležinkelių“, Jonavos rajono savivaldybės ir paveldosaugininkų susitarimas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijos imperijos kariuomenė atsitraukdama susprogdino tilto ramtą kai-

riajame Neries upės krante. 1915 metais tiltas atstatytas, tačiau 1944-aisiais, Vokietijos kariuomenei traukiantis iš Jonavos, abu Jonavos tiltai buvo susprogdinti. Iki šių dienų išlikę abiejų tiltų taurai. Po Antrojo pasaulinio karo pradėti geležinkelio tilto atstatymo darbai. 1948 metais iš Vokietijos buvo atgabentas ir sumontuotas trofėjinis plieninis Rot-Vagnerio santvarų sistemos tiltas. 1983 metais šalia jo, ant tų pačių atramų, buvo pastatytas kitokios santvarinės sistemos tiltas, kuris yra naudojamas iki šiol.

Plieninio Rot-Vagnerio santvarų sistemos tilto fragmentas. R. Lukoševičienės nuotrauka.

SIMBOLIŠKAI PAŽYMĖTA „RAIL BALTICA“ TILTO

PER NERĮ STATYBOS PRADŽIA

2022 m. liepos 21 d. Neries pakrantėje prie Jonavos, ties Varpių kaimu, įkastas simbolinis ženklas, žymintis „Rail Baltica“ geležinkelio tilto per Nerį statybų pradžią. Sudėtingas inžinerinis statinys, kurio statyba, planuojama, truks 2,5 metų, bus ilgiausias geležinkelio tiltas Baltijos šalyse.

„Šiandienos geopolitiniame kontekste Lietuvos ir visų Baltijos šalių geležinkelio tinklo integracija su Vakarų susisiekimo tinklu yra ypatingos svarbos strateginis prioritetas, kurį privalome įgyvendinti kuo skubiau“, –statybų pradžios renginyje sakė susisiekimo ministras Marius Skuodis. Netoli Jonavos surengtame renginyje dalyvavo ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, „LTG Infra“, „RB Rail AS“ ir kitų projektą „Rail Baltica“ įgyvendinančių institucijų bei organizacijų vadovai, partneriai bei svečiai.

Iškilmingas momentas: ministrė pirmininkė I. Šimonytė, susisiekimo ministras M. Skuodis, Jonavos r. savivaldybės meras M. Sinkevičius, Seimo narys K. Starkevičius.

IN MEMORIAM

EGLĖ MILIUŠYTĖ-BRAZDŽIŪNĖ

Egmilė [1952–2022]. Sveikas, mielas žmogau,

užsukęs į mano pastogę. Įėjęs nepamiršk užverti vartų, kad į čia neprasibrautų kasdienė būtis ir netrikdytų Tavęs savo rūpesčiais, bėdomis ir visais tais dalykais, kuriais esi prisisotinęs ligi kaklo.

Čia nerasi priešų, todėl neįsitempk. Čia niekas nestovės Tau už nugaros ir nerodys pirštu į smilkinį, todėl leisk sau būti tuo, kuo esi iš tikrųjų. Nusimesk visas kaukes nuo veido ir nuo širdies, pabūk savimi ir su savimi.

Jei išeisi iš čia bent trumpam patikėjęs, kad ne viskas šioje Žemėje perkama ir parduodama, jei išsineši iš čia nors dalelę šilumos, pasidalink ja su kitais, suteik jos šalia esantiems ir pasistenk nors šiandien nesupykti ant to, kuris užlips Tau ant nuospaudos.

Iš esmės nepasikeis niekas. Gyvenimas rytoj bus toks, koks buvo iki čia ateinant, bet Tu nors čia ir dabar leisk sau patikėti tuo, jog jis šiek tiek gražesnis, nei yra iš tikrųjų.

PASIRAŠIUSI EŽERO PAVIRŠIUJE, ANT DEBESŲ

Nesvarbu knygų skaičius. Nesvarbu titulai ir vardai. Svarbu žmogiškos būties samprata, o poetui – nerimas, vidinė energetika, nebanali žodžių dėlionė, nurodanti tikrą kūrėją.

Eglės tekstuose visa tai buvę. Ne iššaukiančiai, ne konjunktūriškai, o švelniai, moteriškai, kartais per daug asmeniškai. Rodos, rašytų dienoraštį, rodos, norėtų išlieti kiekvienos dienos įspūdžius, išgyvenimus. Gyveno trapiame, savo pačios susikurtame pasaulėlyje, kuriame nebuvo triukšmingų sambūrių, draugijų, konkursų, o pastangas palaikyti ryšį su bendraminčiais Egmilės slapyvardžiu sutelkė į virtualią erdvę, spėjusi parengti keturis iš įvairių Lietuvos pakraščių besispiečiančius apie ją rimuotojus.

„Man visada lengviau kalbėti eilėraščiais, kurių neįstengiu įsiminti, todėl ir sudedu į knygas, kad turėčiau iš ko paskaityti“, – rašė savo prisiminimuose. Poezija

jai tarsi paralelinis pasaulis, o gal net tikrasis, nes tai, kas aplink vyksta, anksčiau ar vėliau praeina, o tai, kas užrašoma, iš giliau, iš trykštančių širdies versmių, neapsineša kasdienybės drumzlėmis ir gali ilgam išlikti. Bet eilėraščiai, rodos, negali būti rašomi vien sau, juos iš tikro kažkas išgirsta, išklauso, gal net įvertina. Eglės posmai, anaiptol, neprivalo viešai afišuotis, todėl skaitomi kaip intymus kasdienybės dienoraštis – ne su parinktais, o iškentėtais žodžiais, su tonais ir pustoniais, su kartais per daug atlapotu nervu.

Tas kasdienis ritualas, vadinamas kūryba, Eglei padėjo išgyventi ir laimės, ir nelaimių, asmeninių dramų gūsius. Rodėsi, kad rašo visą gyvenimą. „Gal kam atrodys keista, kad eilėraščiai tokia nuogi (...), nei dailinti, nei gražinti, be jokios paslapties. Bet jie – atviras nervas (...), mažesni ar didesni skauduliukai (...), vaikščiojantys po žemę stiklo šukėmis.“ Apibūdinant kraštietės kūrybą, tilpusią į beveik dvi dešimtis knygų, galima teigti, kad tai – meilės lyrika. O šioje sąvokoje – ir kančia, ir pasiaukojimas, priesaikos ir netikrumas, susižavėjimas ir nuliūdimas. Deja, ji prisipažįsta, kad net buitiškai sutvarkytoje erdvėje jai pristigdavo

vieno – meilės (be meilės gyventi nemokanti, negalinti ir nenorinti), todėl kūrėja ne kartą atsižadėdavo ir patogumų, ir materialinės perspektyvos, vėl užsidarydavo savo mažai kam suprantamame poezijos pasaulyje.

„Ištekėjo dukra, sūnus išvyko į Ispaniją, kur sutiko savo antrąją puselę – lietuvaitę nuo Pirčiupio. Šiandien turiu tris gražius anūkus. Šeima pagausėjo, bet iki pilnos laimės vis trūko vienos vienintelės grandelės...“ –rašė savo prisiminimuose. Ir čia tie trys taškai slepia vieną vienintelį žodį – meilės. Tos meilės paieškos, trukusios dešimtmečiais, ardė jos asmenybę, sėjo neviltį, sekino kūną, kol neprivedė prie sunkios ligos, kurios įveikti nepajėgė...

„Pralaimėjau tau, gyvenime, žaidimą./ Aš dar čia, bet jau visai kita./ Paskutinį saulės užtemimą/ Dar ilgai nešiosiu širdyje./ Šaltis varsto kūną, širdį, sielą,/ Žvarbsta žodžiai palikti vieni,/Palikau, kas miela ir nemiela/Darganotam laiko patvory...“ Taip rašė Eglė, palikusi savo parašą gyvenime, poezijoje, mūsų širdyse, ežero paviršiuje ir ant debesų. Sielos draugės, poetės bičiulės Violetos Neimontaitės dėka pavyko išsaugoti paskutinius kūrėjos eilėraščius.

Gulėdama palatoje, kone beviltiškos būklės,Eglė įstengė tęsti ir savo likimo dienoraštį. Liepos 8 d. (po mėnesio Jonava šventė savo simbolinį gimtadienį) jonavietė rašė: „Šiąnakt praėjo dar vienas mūšis su mano pergale. Tačiau po kiekvienos tokios pergalės lieka vis mažiau jėgų kitam mūšiui. Kiek jų tokių dar bus? Galvoje jau dėliojasi ir kitokios mintys.“ Ir tuoj pat gimė paskutinis eilėraštis. „O kol kas/ Vartaliojas lovoje diena/ Ir net nepabando kilt ir eiti./ Jos tingumas sklando mintyse,/ Kol už lango topolių giraitė/ Šoka savo šokį vakarais,/Nes diena jos net nepašokdino./Slenka laikas dūmų kamuoliais/Balansuodamas ant plono lyno./ Nesiliauji laukti, kol praplyš/ Debesys sutvinkstantys į lietų/ Ir visas bėdas trenksmu išlis/ Laukiantiems, kad viskas pagarėtų.“

Anot Violetos, kiekvienas, ieškantis atsparos sunkią gyvenimo valandą, galėtų atsiversti Eglės-Egmilės knygas, susirasti sielą stiprinančių grožio ir meilės spalvų ir net praradimo skausme įžvelgti vilties kibirkštėlę.

JONAVOS RAJONO GARBĖS PILIETIS (vardas suteiktas 2022 m. liepos 6 d.)

JONAVOS RAJONO SAVIVALDYBĖS MERAS 1997–2000 M.

NAUJAUSI LEIDINIAI APIE JONAVOS KRAŠTĄ IR ŽMONES.

KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA

Rimantė TARASEVIČIENĖ

Į ten, iš kur… : eilėraščiai / Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė (Egmilė). – Kaunas: RIDSALES kūrybinė spaustuvė [i.e. Termorenovacija], 2022. – 161 p.

Tai 20-oji kraštietės knyga. Joje sudėta priešmirtinė autorės poezija. Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė mirė 2022 m. rugpjūčio 8 d. Žinant šį faktą, knygos pavadinimas „Į ten, iš kur...“ skamba simboliškai, pranašaudamas gyvenimo kelio baigtį.

Leisiu žemėn rožių lietų… : [atsiminimai] / Aleksandra Čiurlienė. – Vilnius [i.e. Kaunas]: A. Čiurlys, 2022. – 78, [2] p.

Tai knyga, kurioje pateikiami kraštietės, kilusios iš Laukagalių kaimo, Aleksandros Baranauskaitės (Čiurlienės) (1928 07 30–2016 12 05) atsiminimai, autobiografija, jos mintys iš užrašų knygelės („Laisvė – teisė daryti visa, kas nekenkia kitiems“). Knygoje yra skyrelis, pavadintas „Mokytoja Adelė Dirsytė“, kuriame pateikiami A. Baranauskaitės prisiminimai apie pažintį su mokytoja Adele, apie jos gebėjimą palaikyti kitų žmonių dvasią, įkvėpti drąsos nepasiduoti baimei ir nevilčiai. Savo patarimais, globa, mokytoja padėdavo kitiems ir niekada nelaukdavo, kad kas atsilygintų.

Knygos leidėjas – kraštietės sūnus Algirdas Čiurlys sudėjo į knygą nuotraukas iš Čiurlių šeimos albumo, taip pat A. Baranauskaitės atsiminimus papildė „Google“ žemėlapių bei „Vikipedijos“ iliustracijomis. Publikuojamos ir rankų darbo svarbių asmeninių daiktų nuotraukos: A. Baranauskaitės užrašų knygelės ir dovanotos rankų darbo užrašų knygelės su A. Dirsytės įrašais bei medinio albumo. Knygoje supažindinama su baudžiamąja byla Nr. 1984 ir nuosprendžiu – paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę.

Viršeliui panaudota lageryje padarytos rankų darbo užrašų knygelės nuotrauka.

Knyga išleista 80 egz. tiražu.

Siena: eilėraščiai / Ramūnas Čičelis. – Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai“, 2022. – 68 p.

„Literatūrologo, humanitarinių mokslų daktaro Ramūno Čičelio eilėraščių rinkinys „Siena“ – vientisa ir konceptuali knyga, ženklinanti asmens savasties ir dieviškumo (nušvitimo) paieškas.

Tai – sakrališkos poezijos knyga. Rinkinyje susitelkiama į asmens buvimą tarp šviesos ir tamsos, beprotybės ir dvasinio nuskaidrėjimo, išvengiant banalaus gėrio ir blogio supriešinimo, atskleidžiant žmogaus vidinius konfliktus ir įvairialypę prigimtį.

Eilėraščiams būdingas minimalizmas, aliuzijos į religinę simboliką ir ženklus, kurie sujungiami su asmeniniais išgyvenimais“, – rašoma knygelės anotacijoje.

Knyga išleista 60 egz. tiražu.

Meilės ir vienatvės filosofija: eilėraščiai / Petras Zlatkus. – Kaunas: Ridsales, 2022. –126 p.

Tai dvyliktoji kraštiečio, poeto, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos nario Petro Zlatkaus kūrybos knygelė. Eilėraščių rinkinyje, remdamasis tradicine eilėraščio forma, praturtinta šiuolaikinės metaforos kalba, poetas toliau vysto pagrindines savo kūrybos temas, apmąsto žmogaus vidinį pasaulį, amžiną meilės temą, vaizdžiai sutapatina kasdienį gyvenimą su lyriniais peizažais. Šį eilėraščių rinkinį poetas skiria Noriūnų aštuonmetei mokyklai, atvėrusiai duris jam į poezijos pasaulį. Poezija Petrui Zlatkui – ne pomėgis, tai – sielos būsena. Kūrėjas teigia, jog poezija mums padeda suprasti ir pažinti pasaulį, moko mylėti savo kraštą, papročius. Autorius viliasi, jog jo eilėraščiai atras savo skaitytojus, kurie taip pat mąsto, jaučia, myli ir sielojasi.

Knyga išleista 60 egz. tiražu.

Tango tyloje: novelės / Eitvydė Pranevičienė. – Kaišiadorys: Printėja, 2022.

Eitvydė Pranevičienė – dailininkė ir novelistė. Tapyti pradėjo 2003 metais, o nuo 2010 m. rašo noveles. Tai jau trečioji kraštietės novelių knyga, kurioje aprašomas motinos ilgesys, skausmingi veikėjų, atsidūrusių gyvenimo klystkeliuose, išgyvenimai, tragiškai pasibaigusių įvykių atsitiktinumai, kasdienybės paradoksai ir nenuspėjamos likimo išdaigos. Pagrindinė knygos „Tango tyloje“ mintis – kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis.

„Eitvydė Pranevičienė savo novelėse nedaugžodžiauja, jos moterys yra savarankiškos, laisvos, jų istorijos yra pristatomos punktyriškai, tačiau susitelkiama į esminius gyvenimo prasmės paieškos klausimus. Autorė geba kurti siužeto intrigą, kuri įtraukia skaitytoją į prieštarų ir jausmų kupiną moters pasaulį“, – teigia literatūrologė Dalia Kuizinienė.

Knyga išleista 500 egz. tiražu.

X. Jonavos rajono jubiliejinės ir žymios datos 2023-iais metais

JONAVOS KRAŠTO JUBILIEJINĖS IR ŽYMIOS DATOS 2023

METAIS

1913 m. sausio 1 d.

1933 m. sausio 3 d.

1963 m. sausio 6 d.

1923 m. sausio 7 d.

1943 m. sausio 15 d.

Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyrius

SAUSIS

Batėgaloje (Jonavos r.) gimė tautodailininkė, medžio drožėja, tapytoja Aldona MAČIULYTĖ. Sukūrė daug drožybos ir tapybos darbų, kurie yra išsibarstę po Lietuvos bažnyčias. Jos drožiniais išpuošta Kulvos bažnyčia. Dalyvavo rajoninėse parodose. 1997 m. Jonavos krašto muziejuje buvo suorganizuota visos Mačiulių šeimos paroda, kurioje eksponuoti ir Aldonos Mačiulytės darbai. Mirė 1989 m. rugsėjo 13 d. Palaidota Kulvos kapinėse. Sukanka 110 metų.

Linksmėnų k. (Joniškio r.) gimė poetas, knygų autorius bei redaktorius, istorikas, dėstytojas Algimantas KATILIUS. Eilėraščių knygos „Kelias“ (2006 m.), garso įrašų „Kelias“ (2006 m.) ir „Riedėk, mano gyvenimo marguti“ (2009 m.) autorius, daugelio knygų bendraautoris. Mirė 2020 m. kovo 28 d. Sukanka 90 metų.

Jonavoje gimė akrobatinio skraidymo pilotas instruktorius, sporto meistras, Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas (1997 m.) Aloyzas CIBARAUSKAS. 1984 m. jis tapo Lietuvos čempionato prizininku, R. Pivnicko prizo laimėtoju, lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno taurės varžybų prizininku. Žuvo 1997 m. rugpjūčio 29 d. Kaune.

Sukanka 60 metų.

Labos k. (Radviliškio r.) gimė kunigas, monsinjoras, ilgametis Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos klebonas, vikaras ir altarista, Jonavos rajono garbės pilietis Vincas Algirdas PRANCKIETIS. Knygų „Baikalo žvejys“ (1998 m.), „Ne vien duona...“ (1999 m.), „Vynmedis ir jo šakelės“ (2005 m.), „Padraugaukime“ (2008 m.), „Pašaukti šviesos tarnystei“ (2012 m.), straipsnių rajono spaudoje autorius, knygos „Requiem: broliai kunigai – aukos dvasia“ (2001 m.) bendraautoris. Parengė fotografijų parodą „Tremtis“ (Jonavos krašto muziejuje, 1998 m.). Mirė 2016 m. gegužės 3 d. Jonavoje. Sukanka 100 metų.

Jonavoje gimė mokytoja ekspertė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė Vita MACKIALAITĖ-KIVILIENĖ. Vadovėlio „Nėrimo pradmenys” (5–7 klasei, 1998 m., 2001 m.) autorė, kitų vadovėlių bei pratybų sąsiuvinių bendraautorė. Mirė 2019 m. gegužės 27 d. Kaune. Sukanka 80 metų.

Lyviškių k. (Pagirio valsč., Ukmergės apskr.; dab. – Kėdainių r.) gimė medžio drožėjas, tapytojas Stanislovas RAILA. Drožė medžio skulptūrėles, kryžius. Dalyvavo parodose Jonavoje, Vilniuje, Rumšiškėse. Mirė 2005 m. balandžio 4 d. Jonavoje, palaidotas Jonavos kapinėse. Sukanka 100 metų. 1933 m. sausio 24 d.

1923 m. sausio 22 d.

Kaune gimė biomedicinos mokslų daktarė, gydytoja, Jonavos rajono garbės pilietė Teresė ŽIŽIENĖ. Ji įsteigė ir vadovavo Maltos ordino pagalbos tarnybos Bukonių filialui (1991–2004 m.), jos iniciatyva Jonavos rajone įgyvendintas kaimo mokyklų kompiuterizacijos projektas, įsteigė neįgaliųjų veiklos centrą „Gyvenimo namai“, vaikų dienos centrą Bukonyse, slaugos skyrių Jonavoje. Apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, ordinu „Maltos kryžius“, kitais apdovanojimais. Gyvena Birštone. Sukanka 90 metų.

1923 m. vasario 5 d.

1973 m. vasario 7 d.

1978 m. vasario 14 d.

1948 m. vasario 19 d.

1938 m. kovo 1 d.

VASARIS

Butkūnų k. (Jonavos r.) gimė gydytojas chirurgas, biomedicinos mokslų daktaras, profesorius Jonas GRADAUSKAS. Jis vienas iš vaikų chirurgijos pradininkų Lietuvoje, Respublikinio vaikų chirurgijos centro steigėjas bei ilgametis jo vadovas (1978–1994 m.), pirmasis vaikų chirurgijos dėstytojas Vilniaus universitete. Lietuvos nusipelnęs gydytojas (1984 m.) bei liaudies gydytojas (1989 m.). Leidinių „Mokėk teikti pirmąją pagalbą“ (1961 m.), „Vaikų ūminiai chirurginiai susirgimai“ (1973 m.), „Naujagimių chirurgija“ (su B. Siaurusaičiu, 1982 m.), „Vaikų peritonitas“ (1986 m.), „Vaikų chirurginių ligų semiotika ir diagnostika“ (1988 m.), „Vaikų chirurgija“ (1989 m.) ir kitų autorius. Mirė 2018 m. sausio 2 d. Vilniuje. Sukanka 100 metų.

Toleikių k. (Utenos r.) gimė Lietuvos kariuomenės karininkas, pulkininkas, Gynybos štabo karinio rengimo valdybos viršininkas Aleksiejus GAIŽEVSKIS. Knygos „Tarp dangaus ir žemės: taip gimsta kariai, 1991–1992“ autorius. Gyvena Jonavoje. Sukanka 50 metų.

Jonavoje gimė treko ir plento dviratininkas, olimpietis Linas BALČIŪNAS. Dalyvavo 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse. 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse užėmė 11 vietą (trekas, komandinis persekiojimas) ir 9 vietą (trekas, individualus persekiojimas), 2004 m. Pasaulio treko taurėje iškovojo 1-ąją vietą (komandinis persekiojimas), 2005 m. Europos čempionate iškovojo 1-ąją vietą (trekas, omniumas). 7 kartus Lietuvos čempionas. Sukanka 45 metai.

Užpelkiuose (Kretingos r.) gimė ūkininkas, Jonavos rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas, garbės pilietis (2022 m.), žemės ūkio vadybininkas Jonas Klemensas SUNGAILA. Beveik 20 metų dirbo Jonavos rajono savivaldoje, užėmęs aukščiausias pareigas. Mirė 2022 metų liepos 21 d. Sukanka 75 metai.

KOVAS

Čiūdų k. (Jonavos r.) gimė liaudies menininkė, tautodailininkė, medžio drožėja, akmens tašytoja Janina LISTVINA. Drožia skulptūras, kryžius, koplytstulpius, stogastulpius, tašo skulptūras iš akmens, tapo paveikslus. Meno parodose dalyvauja nuo 1965 m. Gyvena Jonavoje. Sukanka 85 metai.

Kaune gimė tautodailininkas, medžio drožėjas, Lietuvos kraštotyros draugijos Garbės kraštotyrininkas, kraštiečių klubo „Žeimių ainiai“ įkūrėjas ir pirmininkas Artūras NARKEVIČIUS. Nuo 1999 m. dalyvauja parodose ir pleneruose. Keliolikos tautodailės Lietuvos rekordų autorius. Leidinių „Žmonių apšvietai paaukočiau viską…“ (kartu su Gražina Mrazauskiene, 2004 m.), „Žeimiai – 650“ (2013 m.) sudarytojas, kitų leidinių apie Jonavos kraštą bendraautoris. Gyvena Žeimiuose. Sukanka 50 metų. 1963 m. kovo 11 d.

1973 m. kovo 9 d.

Jonavoje gimė dailininkas, modernistas Virginijus RUSECKAS. Parodose dalyvauja nuo 1990 m.: „AL galerijoje“, galerijoje „Arka“ (Vilnius), „Rotušės“ galerijoje (Kėdainiai), galerijoje „Kauno langas“ (Kaunas), Čiurlionio meno galerijoje (Čikaga), taip pat parodose Jonavoje, meno forume „Homo Ludens“ (Jonava) ir kitur. Gyvena Kaune. Sukanka 60 metų. 1738 m. kovo 16 d.

Šiluose (Jonavos r.) gimė vyskupas, Jonavos bažnyčios fundatorius, politinis veikėjas, teisės daktaras, rašytojas, Juozapas Kazimieras KOSAKOVSKIS. Dalyvavo Ketverių metų seime (1788–1792 m.). Reformatų ir gegužės 3 d. konstitucijos (1791 m.) priešininkas. Vienas Targovicos konfederacijos veikėjų Lietuvoje. Parašė romaną „Kunigas Klebonas“ (1786 m.), veikalą „Pilietis“ (1788 m.). 1786 m. anonimiškai išleido satyrines komedijas „Varšuvietis namuose“ (pastatyta 1784 m. Jonavoje, 1785 m. Varšuvoje), „Ponaitis ūkininkas“ (pastatyta 1784 m. Jonavoje, 1786 m. Varšuvoje), „Lenkas gudrus po laiko“, taip pat publicistinių apysakų, politinių brošiūrų, atsiminimų. Nuteistas mirties bausme ir pakartas 1794 m. gegužės 9 d. Varšuvoje kartu su kitais Targovicos konfederacijos šalininkais. Palaidotas Jonavos bažnyčios grafų Kosakovskių kriptoje.

Sukanka 285 metai.

1908 m. kovo 24 d.

Žynių k. (Vilkaviškio r.) gimė kunigas jubiliatas, archeologijos mokslų daktaras, ilgametis Jonavos bažnyčios klebonas Pijus ČIŽAUSKAS. Nuo 1950 m. iki 1990 m. pabaigos dirbo Jonavoje: 1950–1952 m. – Jonavos parapijos klebonu, 1952–1974 m. – Jonavos katalikų bažnyčios ir jos Skarulių filijos klebonu, 1974–1990 m. – altarista vikaro teisėmis, Skarulių parapijos administratoriumi. Mirė 2000 m. spalio 8 d. Vilniuje. Palaidotas Jonavos bažnyčios šventoriuje.

Sukanka 115 metų.

1958 m. balandžio 13 d.

1938 m. balandžio 20 d.

1928 m. gegužės 6 d.

1888 m. gegužės 8 d.

1948 m. gegužės 10 d.

1948 m. gegužės 28 d.

1983 m. birželio 4 d.

X. Jonavos rajono jubiliejinės ir žymios datos 2023-iais metais

BALANDIS

Kaune gimė dailininkė, pedagogė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė (nuo 2009 m.) Janina CELIEŠIENĖ. Knygos „Meno istorijos ir dailės pagrindai“ (2000 m.) autorė, vadovėlių „Dailė: vadovėlis 7 [klasei]“ (2010 m., 2011 m., 2015 m.), „Dailė: mokytojo knyga 7 [klasei]“ (2010 m.) bendraautorė. Parodose dalyvauja nuo 1994 m. Surengė apie dvidešimt autorinių tapybos parodų, dalyvavo daugelyje bendrųjų parodų. 2013 m. jai suteiktas Jonavos krašto šviesuolės vardas. Gyvena Jonavoje. Sukanka 65 metai.

Gruzdžiuose (Šiaulių r.) gimė pirmasis rajono savivaldybės valdytojas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Respublikos 1992–1996 m. kadencijos Seimo narys Vincentas PRANEVIČIUS. Mirė 2022 m. birželio 25 d.

Sukanka 85 metai.

GEGUŽĖ

Balanėlių k. (Pakruojo r.) gimė gydytojas onkologas, Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordininkas Antanas GABUŽIS. Politinis kalinys, Sausio 13-osios brolijos Jonavos skyriaus pirmininkas, LPKTS tarybos ir valdybos narys, ilgametis Jonavos ligoninės gydytojas onkologas. Apdovanotas žymenimis „Už nuopelnus Lietuvai“ (1991 m.), LPKTS 1-ojo laipsnio partizanų žvaigžde (1999 m.), Vyčio kryžiaus ordinu (2001 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.) ir kitais apdovanojimais. Mirė 2008 m. rugpjūčio 29 d. Jonavoje. Palaidotas Jonavos kapinėse.

Sukanka 95 metai.

Vareikiuose, Deltuvos vlsč. (Ukmergės r.) gimė pedagogas, spaudos darbuotojas, tautosakininkas, politinis ir visuomenės veikėjas Stasys TIJŪNAITIS. Išleido knygas „Lietuvos atgijimas“ (1911 m.), „Žemė ir dangus“ (1914 m.), „Trumpa profesinių sąjungų istorija“ (1921 m.) ir kt.; vadovėlius „Tarptautinė kalba esperanto“ (1912 m.), „Vidurinių amžių istorija“ (6 kn., 1912–1914 m.), tautosakos rinkinių. Tarpukario laikotarpiu išleido net septynias „Mūsų pasakų“ knygeles, pokario metais – po vieną pasakų ir mįslių knygelę. 1924–1928 m. gyveno ir mokytojavo Kulvoje, čia išvystė aktyvią lietuvybės veiklą. Mirė 1966 m. liepos 22 d. Pravieniškėse (Kaišiadorių r.), palaidotas Rumšiškių kapinėse.

Sukanka 135 metai.

Jonavoje gimė estrados dainininkė, nusipelniusi artistė Janina MIŠČIUKAITĖ-BRAZAITIENĖ. Išleido muzikinių įrašų: plokštelių, garsajuosčių, kompaktinių plokštelių. Pirmoji lietuviškos estradinės dainos jaunųjų atlikėjų konkurso „Vilniaus bokštai-68“ laureatė, pirmoji Lietuvoje Antano Šabaniausko premijos laureatė. Apdovanota 5-ojo laipsnio didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu (1998 m.). Mirė 2008 m. vasario 20 d. Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse. 2009 m. Jonavos meno mokyklai suteiktas Janinos Miščiukaitės vardas. Sukanka 75 metai.

Truskavoje (Panevėžio r.) gimė pedagogė, poetė Stasė BILIENĖ. Eilėraščių knygos „Sielos veidrodis“ (1998 m.), straipsnių laikraštyje „Dialogas“, Jonavos rajono spaudoje autorė, Jonavos literatų leidinio „Provincijos balsai“ (1992 m.), „Laiko aidas“ (2000 m.) bendraautorė. Nuo 1976 m. gyveno ir dirbo Jonavoje. Mirė 2012 m. lapkričio 15 d. Panevėžyje. Sukanka 75 metai.

BIRŽELIS

Jonavoje gimė audiovizualinių menų ir kino režisierė Jūratė SAMULIONYTĖ. Sukūrė filmus: trumpametražį vaidybinį – „Nerutina“ (2007 m.), dokumentinį – „Šanxai Banzai“ (2010 m.), trumpametražį vaidybinį – „Laikinai“ (2011 m.), pilnametražį dokumentinį – „Močiute, Guten Tag!“ (2017 m.). 2013 m. debiutavo kaip prodiuserė su animaciniu filmu „Neeuklidinė geometrija“ (rež.: Skirmanta Jakaitė, Solveiga Masteikaitė), 2015 m. koprodiusavo dokumentinį pilnametražį filmą „Apie Joną“ (rež. Jokūbas Vilius Tūras). Taip pat dirba kaip pirmoji režisieriaus asistentė vaidybiniuose filmuose, reklamose, aktyviai dalyvauja kino edukaciniuose projektuose. Apdovanojimai: už vaidybinį filmą „Nerutina“ – „Sidabrinės gervės“ apdovanojimas už „Geriausią lietuvišką trumpametražį metų filmą 2008“, 2-osios vietos apdovanojimas Baltijos šalių filmų programoje Latvijos jaunimo festivalyje 2ANNAS, žiuri prizas Tarptautiniame Tbilisio studentų filmų festivalyje „Amirani 2008“ Gruzijoje, „Grand Prix“ apdovanojimas eksperimentinio kino festivalyje „Kansk 2009“ Rusijoje; už dokumentinį filmą „Šanxai Banzai“ – geriausio filmo apdovanojimas Baltijos šalių „Svečio balso“ konkurse Europos šalių kino forume „Scanorama 2010“, žiūrovų simpatijų prizas Tarptautiniame dokumentikos festivalyje „DOCUDAYS 2011“ Ukrainoje. Gyvena Vilniuje. Sukanka 40 metų.

1963 m. birželio 7 d.

Vilniuje gimė publicistas, vienas iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Jonavoje įkūrėjų Vygaudas JUKNELIS. 1988 m. įsteigė neformalų kultūros klubą „Taurosta” (su Vidmantu Jankausku ir Valdemaru Bačiausku), buvo išrinktas klubo pirmininku. 1988 m. su Vidmantu Jankausku išleido pirmąjį nelegalų laikraštį „Taurosta“, buvo jo redaktorius (iki 1990 m.). Rašo noveles, pjeses, dirbo Oskaro Koršunovo teatre. Knygų „Kakalio istorijos“ (2019 m.), „Gėnijaus Eugenijaus nuotykiai“ (2020 m.) ir „Odė paauglystei“ (2020 m.) autorius. Gyvena Utenos rajone. Sukanka 60 metų.

1893 m. birželio 12 d.

Konceptopolio dvare (Jonavos r.) gimė pulkininkas leitenantas, Lietuvos Nepriklausomybės kūrėjas Juozas KARTANAS. Nuo 1919 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Už sąžiningą tarnybą apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakties medaliu, Latvijos Nepriklausomybės 10 metų sukakties medaliu. Mirė 1979 m. kovo 31 d. JAV. Sukanka 130 metų.

1903 m. birželio 21 d.

Gaisrių k. (Pilviškių vlsč., Vilkaviškio apskr., dab. – Kazlų Rūdos sav.) gimė kunigas, vienuolis marijonas, teologijos mokslų daktaras, profesorius Juozas GRIGAITIS. Klebonaujant Pijui Čižauskui, 20 metų gyveno ir dirbo Jonavoje. Čia rašė ir leido asketinę literatūrą kunigams, vienuoliams ir vienuolėms. Svarbiausi iš jų: „Kas esi, kunige“ (1968 m.), „Kunigas gyvenime“ (1969 m.), „Per Kristų, su Juo ir Jame“ (1968 m.), „Aukime visais atžvilgiais Kristuje“ ir kt. Mirė 1974 m. liepos 24 d. Valkininkuose (Varėnos r.), palaidotas Marijampolėje. Sukanka 120 metų.

LIEPA

Jonavoje gimė poetas, kolekcininkas Arvydas JURKAITIS. Poezijos knygos „Kai dienos prausias...“ (1990 m.) autorius, daugelio poezijos almanachų bendraautoris, leidinių „...Iki pirmųjų gaidžių… arba Provincijos poezija“ (1992 m.), „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia…“ (1990 m.) sudarytojas. Utenos kolekcininkų klubo pirmininkas. Gyvena Utenoje. Sukanka 60 metų. 1903 m. liepos 14 d.

1963 m. liepos 2 d.

Liepojoje (Latvija) gimė Jonavos pradžios mokyklos mokytoja Elena Marija SMETONAITĖ-RAŠTIKIENĖ. Jonavoje dirbo 1923–1927 m. Ruošė žydų mokytojus lietuvių kalbos egzaminui, statė saviveiklinius spektaklius ir pati juose vaidino. Apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu už darbą per pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos 10-metį. Mirė 1990 m. sausio 14 d. Los Andžele, Kalifornijoje (JAV). 1993 m. lapkričio 22 d. perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinių panteone.

Sukanka 120 metų.

Kaune gimė šachmatininkas, kandidatas į sporto meistrus, šachmatų treneris, pedagogas Richardas BANAITIS. 1975–1995 m. dirbo Jonavos vaikų ir jaunimo sporto mokyklos šachmatų treneriu. Mirė 1997 m. sausio 14 d. Jonavoje, palaidotas Karmėlavos kapinėse. Nuo 1999 m. Jonavoje kasmet vyksta šachmatų turnyrai, skirti Richardui Banaičiui atminti. Sukanka 90 metų. 1733 m. liepos 23 d.

1933 m. liepos 18 d.

Karaliaučiuje gimė LDK politinis veikėjas Mykolas KOSAKOVSKIS. Jis buvo vyriausias iš keturių Domininko Kosakovskio sūnų, kaip ir tėvas, rūpinosi ūkiniais reikalais, laivyba Nemunu, Šventąja, Nerimi. Politinę karjerą pradėjo 1776 m. tapęs LDK iždo raštininku. Buvo Lietuvos iždo komisijos narys ir komisaras. 1767–1774 m. prižiūrėjo Nemuno pritaikymo laivybai darbus, 1787 m. pritaikė laivybai Šventąją. Mirė 1798 m. sausio 18 d. Vaitkuškyje (Ukmergės r.). Sukanka 290 metų.

RUGPJŪTIS

1963 m.

rugpjūčio 4 d.

Jonavoje gimė monsinjoras, dekanas, teologijos mokslų licenciatas, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos parapijos klebonas kunigas Vytautas GRIGARAVIČIUS. 1997–2002 m. dirbo Jonavos ir Ruklos parapijos klebonu ir dekanu. Buvo renkamas Jonavos rajono metų žmogumi (1997 m., 1998 m., 1999 m., 2000 m., 2001 m.). 2002–2022 m. buvo Kauno Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo (Žaliakalnio) bažnyčios klebonas, Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos laikraščio „Prisikėlimas“ redaktorius. Gyvena Kaune. Sukanka 60 metų.

1978 m. rugpjūčio 10 d.

Rūdaičiuose (Plungės r.) gimė teologijos mokslų licenciatas, Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos klebonas, kunigas Audrius MIKITIUKAS. 2003–2005 m. buvo Žeimių parapijos klebonas, 2007–2018 m. – Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos klebonas, Jonavos dekanato dekanas. Apdovanotas arkivyskupo Šiluvos Dievo Motinos medaliu. Gyvena Kaune.

Sukanka 45 metai.

1928 m. rugpjūčio 13 d.

1943 m. rugpjūčio 15 d.

1883 m. rugpjūčio 19 d.

1948 m. rugpjūčio 20 d.

1953 m. rugsėjo 14 d.

1938 m. spalio 8 d.

1943 m. spalio 16 d.

1963 m. spalio 21 d.

X. Jonavos rajono jubiliejinės ir žymios datos 2023-iais metais

Paliečiuose (Pakruojo r.) gimė poetė Onutė BURŽAITĖ-NOVIKIENĖ. Eilėraščių knygų „Eilėraščiai“ (su Zita Buržaite-Vėžiene, 1996 m.), „Praeities šešėliai“ (1997 m.), „Balti svajonių tiltai“ (2005 m.), „Sidabrinės laiko gijos“ (2008 m.), „Gyvenimas – akimirka mažytė“ (2019 m.) autorė, rajono poezijos almanachų bendraautorė. Mirė 2018 m. lapkričio 14 d. Jonavoje. Palaidota Jonavos kapinėse. Sukanka 95 metai.

Jonavoje gimė regbininkas, tarptautinės kategorijos regbio teisėjas Alfonsas GRUMBINAS. 4 kartus Lietuvos regbio čempionas (1965 m., 1966 m., 1968 m., 1975 m.), 4 kartus Lietuvos taurės laimėtojas (1966 m., 1968 m., 1972 m., 1975 m.). Vadovėlių „Darbo apsauga radiotechnikos pramonės įmonėse“ (1975 m.), „Radijo siųstuvai“ (1979 m.), „Radijo siųstuvų moduliacija ir UTB generatoriai“ (1981 m.), „Radijo siųstuvų generatoriai“ (1983 m.) autorius. Parengė leidinį „Tarptautinės regbio varžybų taisyklės“ (1981 m.). Mirė 2018 m. kovo 17 d. Palaidotas Kauno Karmėlavos kapinėse. Sukanka 80 metų.

Palolyčio viensėdyje (Tauragės apskr.) gimė farmacininkas, vaistininkas, visuomenės veikėjas, lietuvybės skleidėjas Jonavoje Steponas NASVYTIS. 1920–1925 m. buvo Jonavos miesto valdybos pirmininku, dalyvavo Tautininkų sąjungos veikloje, 1923–1927 m. ir 1930–1933 m. vadovavo Lietuvos vaistininkų draugijai, buvo „Farmacijos žinių“ redaktorius. Nasvyčių namai tapo savotiška lietuviškumo tvirtove Jonavos miestelyje. Jų dvare Barborlaukyje lankydavosi žymūs politikai, visuomenės veikėjai, menininkai. Mirė 1976 m. vasario 26 d. Klyvlende (JAV). Sukanka 140 metų.

Kirovograde (Ukraina) gimė fotomenininkas, buvęs Jonavos rajono laikraščio „Naujienos“ fotokorespondentas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Valerijus BUKLAJEVAS. Išleistas jo atvirukų komplektas „Jonavai – 250“ (2000 m.), nuotraukos spausdinamos fotoalbumuose „Jonavos kraštas“ (2005 m.), „Jonavos kraštas: ten, kur teka Lietava…“ (2008 m.), poezijos almanachuose „Laiko aidas“ (2000 m.), „Tarp praeities ir ateities. Jonava“ (2009 m.), Jonavos krašto muziejaus bei Kultūros centro reklaminiuose lankstinukuose. Surengė meninės fotografijos parodas AB „Achema“, Jonavos krašto muziejuje, Jonavos kultūros centre. Gyvena Jonavoje. Sukanka 75 metai.

RUGSĖJIS

Kuodžių k. (Šakių r.) gimė pedagogė, poetė, menininkė Danguolė VASILIAUSKIENĖ. Eilėraščių rinkinių „Prieblandos lelija“ (2014 m.), „Rudens laiškai“ (2017 m.), „Upių takais“ (2021 m.) autorė, poezijos knygos „Keturiese“ (2017 m.) bendraautorė. Surengė kelias tapybos darbų parodas Upninkų bibliotekoje, Upninkų kultūros centre, Šakių viešojoje bibliotekoje (2017 m.). Gyvena Upninkuose (Jonavos r.) Sukanka 70 metų.

SPALIS

Plungėje gimė technikos mokslų daktaras, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras, Jonavos rajono garbės pilietis, Plungės garbės pilietis Bronislovas LUBYS. KTU docentas, KTU ir Klaipėdos universiteto garbės daktaras, verslininkas, pramonininkas, mecenatas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, Europos verslo kongreso prezidiumo narys, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordino, Lenkijos Respublikos Komandoro laipsnio ordino, Estijos II laipsnio Baltosios žvaigždės ordino, Belgijos Karūnos didžiojo karininko ordino kavalierius. Jonavoje gyveno ir dirbo nuo 1963 m., daug prisidėjo prie kultūrinio ir ekonominio miesto vystymosi. Mirė 2011 metų spalio 23 dieną Druskininkuose. Palaidotas Plungės miesto kapinėse. Sukanka 85 metai.

Čiūdų k. (Jonavos r.) gimė habilituotas technikos mokslų daktaras, profesorius Romualdas GUDONAVIČIUS. Išvertė iš vokiečių kalbos šias knygas: J. Giunther „Marketingas ir telekomunikacijos“ (1996 m.), J. Giunther „Telemokymas“ (1997 m.), A. Badach „ISDN technologijos“ (1999 m.). 70 mokslo darbų buvo išspausdinti šalies ir užsienio mokslo žurnaluose, yra 14 išradimų autorius. Mirė 2002 m. vasario 9 d. Kaune. Palaidotas Jonavos kapinėse.

Sukanka 80 metų.

Jonavoje gimė poetė, menininkė Svajūnė GRITKUVIENĖ. Eilėraščių knygų „Iš toli“ (1998 m.), „Ilgesio krantinė“ (2002 m.), „Skardis“ (2014 m.) autorė. Jos kūryba publikuota rinkiniuose, almanachuose. Kuria grafikos darbus, jais iliustruojamos knygos. Gyvena Mažeikiuose.

Sukanka 60 metų.

1938 m. spalio 25 d.

Sklėriškyje (Biržų r.) gimė poetas, žurnalistas, knygų autorius, sudarytojas ir redaktorius, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Konstantinas FEDARAVIČIUS. Knygų „Man reikia tavęs“ (1992 m.), „Tu – moteris“ (1992 m.), „Ateik“ (1993 m.), „Vilniaus sonetai“ (1993 m.), „Atsisveikinimas gruody“ (1994 m.), „Mano tėviškė – rojaus kampelis“ (1998 m.), „Mielas bičiuli ir broli…“ (1998 m.), „Jonaviečiai“ (1999 m.), „Pasvalio molio grumstas“ (2005 m.), „Sklėriškio sonatos“ (2006 m.), „Tu – moteris“ (2007 m.), „Iš vasaros“ (2008 m.), „Abraomas Kulvietis“ (2010 m.), „Sklėriškio atžalos“ (2011 m.), „Martynas Mažvydas“ (2013 m.), „Stanislovas Rapolionis“ (2015 m.) autorius, daugelio almanachų, rinktinių ir kitų leidinių bendraautorius, Daugelio literatūrinių konkursų laureatas ir prizininkas, Jonavos krašto šviesuolis (2014 m.). Gyvena Jonavoje. Sukanka 85 metai.

LAPKRITIS

1968 m. lapkričio 10 d.

1933 m. lapkričio 22 d.

Utenoje gimė Lietuvos šachmatininkas, tarptautinis meistras, šachmatų olimpietis (2000 m.), Lietuvos vyrų šachmatų rinktinės narys Aidas LABUCKAS. Mirė 2013 m. kovo 17 d., palaidotas Jonavos kapinėse. 2015 m. įkurta Jonavos šachmatų draugija „Aidas“, organizuojami Aido Labucko atminimo šachmatų turnyrai. Sukanka 55 metai.

Užlieknio k. (Plungės r.) gimė dailininkas, poetas Apolinaras PAKALNIŠKIS. 2011 m. surengė personalinę dailės darbų parodą Jonavos viešojoje bibliotekoje. Išleido eilėraščių knygą „Vėlyvi drugiai“ (2015 m.). Eilėraščiai publikuoti rajono poetų almanache „Lyg krintantys lašai“ (2006 m.), rajono spaudoje. Mirė 2018 m. rugpjūčio 30 d. Jonavoje.

Sukanka 90 metų.

1948 m. lapkričio 27 d.

Kaune gimė technikos mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, dailininkas Jonas BUTKEVIČIUS. Leidinių „Keleivių vežimai“ (2002 m.), „Transportas: technologijos, ekonomika, aplinka, sveikata“ (su kitais, 2003 m.), „Transporto veiklos teisinis reguliavimas“ (2005 m.), „Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą poveikis šalies transporto sistemai ir transporto sistemos plėtra“ (2008 m.), „Geležinkeliai“ (su kitais, 2009 m.) autorius. Kaip dalininkas surengė autorinių parodų. Savo tapyboje remiasi arsininkų, ekspresionistų ir abstrakcionistų tradicijomis. Šveicarijos bendruomenės herbo, tūkstantmečio koplytstulpio Šveicarijos gyvenvietėje autorius. Šveicarijos gyvenvietės bendruomenės garbės pilietis. Gyvena Vilniuje ir Dumsiškių k. (Jonavos r.). Sukanka 75 metai.

KITOS DATOS

• Sukanka 660 metų, kai (1363 m.) pirmą kartą „Livonijos kronikoje“ minimi Žeimiai. Istoriniuose šaltiniuose Žeimiai minimi ir 1384 m. bei 1402 m.

• Prieš 650 metų (1373 m.) Jonavos vietovės paminėtos „Livonijos kronikoje“.

• Sukanka 230 metų, kai (1793 m.) Jonavoje pastatyta Šv. Jokūbo bažnyčia. Architektas – Laurynas Gucevičius.

• Sukanka 160 m. nuo 1863 m. sukilimo Lietuvoje. Jonavos apylinkėse, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko represijos, buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, 1864 m. uždrausta lietuviška spauda.

• Prieš 95 metus (1928 m.) prie kelio Jonava–Ukmergė buvo pastatytas Šaulių kryžius. Autorius – Domininkas Leparskis. (1951 m. kryžius buvo nugriautas, 1990 m. atstatytas. Atstatyto Šaulių kryžiaus autoriai – tautodailininkai Andrejus Kazlauskas ir Janina Listvina.)

Jei pastebėjote klaidų ar turite pasiūlymų, rašykite elektroniniu paštu: info@jonbiblioteka.lt

X. Jonavos rajono jubiliejinės ir žymios datos 2023-iais metais

MIELIEJI „TAUROSTOS“ BENDRAŽYGIAI, SKAITYTOJAI IR GERBĖJAI, BRANGŪS JONAVOS KRAŠTO ŽMONĖS, gyvenimas – tarsi nesibaigianti pamoka: išsprendei vieną užduotį, žiūrėk, jau laukia kita lygtis su keliais nežinomaisiais. Pašėlusiu greičiu lekiantis laikas neleidžia sustoti ir žiūrėti, kol kažkas kitas parašys teisingą atsakymą. Sprendimų ieškome patys. Šv. Kalėdų ir ateinančių metų virsmo laukimas – pats tinkamiausias laikotarpis padėkoti tiems, kurie mums, rajono kultūros ir istorijos metraštininkams, pasiūlo naujų temų, primena primirštus faktus, rašo straipsnius ir domisi „Taurostoje“ publikuojamomis medžiagomis. Ačiū visiems. Norėtųsi, kad 2023-ieji būtų kūrybiškesni, dvasingesni ir pateiktų kuo mažiau skausmingai išsprendžiamų gyvenimiškų užduočių. Svarbiausia juk – žmogus. Tikėkime jo protu ir gebėjimu įveikti pasitaikančias kliūtis.

Jaukių ir malonių rytojaus akimirkų!

Redakcija

Skulptūrinė kompozicija. Arturo di Modicos. ,,Bebaimė mergaitė“.