14 minute read
Rožlaukio godos
Ramunė RUGIENĖ (SURVILAITĖ) Nuotraukos iš Survilų šeimos albumo
Už kelių kilometrų nuo Jonavos, važiuodami senuoju traktu Varšuva–Sankt Peterburgas, pasukę Šveicarijos gyvenvietės kryptimi, pravažiavę senąjį Barborlaukio dvarą ir pasukę dešinėn, atsirasime kitoje Šveicarijos tvenkinio pusėje, šalia kurio įsikūręs nedidelis Barborlaukio kaimas. Senasis šio kaimo pavadinimas buvo Rožlaukis, pirmojo visuotinio 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis minimas kaip Ružinpolio vs., kur gyveno 7 žmonės (Lietuvos apgyvendintos vietos, Kaunas, 1925).
Advertisement
Tai buvo palivarko tipo sodyba, kurioje XX a. pradžioje gyveno viena šeima. Šio palivarko pradžios istorija neatsiejama nuo Barborlaukio dvaro, tad pasakojimą reikėtų pradėti nuo šios vietovės.
BARBOLAUKIO DVARO ISTORIJA
Kaip savarankiškas ūkinis vienetas Barborlaukio dvaras minimas nuo XIX a. pradžios. Istoriniuose šaltiniuose jis vadinamas įvairiai: Barbarypolis, Baripolis, Barboriškės. Dvaro pavadinimas sudurtinis, kildinamas iš moteriško asmenvardžio Barbora. Viename pirmųjų įrašų – 1830 m. Skarulių parapijos gyventojų surašymo dokumente (Kauno arkivyskupijos archyvas, Skarulių bažnyčios archyvas 1824–1890 m., b. 76) –minima, kad dvare gyvena bajoro Konstantino Dragato šeima ir jo motina Barbora, kurios garbei, matyt, dvaras ir buvo pavadintas. Manoma, kad būtent šie bajorai įkūrė dvarą, nusipirkę dalį iki 1794 m. sukilimo Jonavos globėjui vyskupui Juozapui Kosakovskiui priklausiusios Skarulių dvaro žemės.
Rožlaukis iki 1930 m. Fotografuota iš Stepono Dariaus lėktuvo.
1838 m. dvarą perpirko bajoras Donatas Kolba, kuriam mirus dvaras atiteko jo dukrai Rožei Kolbaitei ir Kolbų giminei priklausė iki pat 1914 m. Vėlesniuose šaltiniuose Rožė Kolbaitė minima kaip Popovaitė. Tai buvo caro imperijos laikai, tad, kaip manoma, likusi viena dvare (tėvai jau buvo mirę) ir siekdama jį išlaikyti, tikriausiai buvo priversta priimti rusišką pavardę. Tokiu būdu Barbarypolyje atsirado Popova.
Remiantis giminės archyvu, mano prosenelio Leopoldo ir jo sesers Scholastikos motina Ona buvo iš grafų Čapskių giminės. Jie turėjo rūmus Vilniuje, Kėdainiuose, bet po Sausio sukilimo (1863–1864 m.) šių turtų neteko. Scholastikos ir Leopoldo tėvas bajoras Vladislavas Dackevičius turėjo dvarų Karmėlavos parapijai priklausančioje Eigirgaloje ir Lapėse, prie Neries. Jo turtai dėl politinės veiklos taip pat buvo nusavinti. 1863 m. sukilimas, turėjęs ypatingos svarbos baudžiavos panaikinimui Lietuvoje, buvo nuslopintas carinės Rusijos valdžios, padedant kariuomenei. Jo dalyviai, ypač dvarininkai, bajorai, buvo persekiojami, jų turtai atimti. Dauguma dvarų Lietuvoje buvo pusvelčiui išparduoti. Scholastikos ir Leopoldo motina Ona Dackevičienė-Čapskytė mirė būdama jauno amžiaus. Tėvas Vladislavas Dackevičius slapstėsi nuo carinės valdžios, tad vaikai buvo atiduoti giminaitės Rožės globon. Atsekti ryšį tarp Rožės, Onos ir Vladislavo Dackevičių sudėtinga – trūksta archyvinių dokumentų. Tikėtina, jog Ona Dackevičienė buvo Rožės Kolbaitės-Popovos giminaitė, galbūt net sesuo. Archyviniuose dokumentuose randama įrašų, jog Barborlaukio dvaras priklausė grafams Čapskiams. Galbūt, tačiau tai patvirtinančių faktų neturime. Močiutė Rožė ne kartą buvo minėjusi, jog Leopoldą ir Scholastiką augino tėvų sesuo, tačiau ar Onos, ar Vladislavo, neaišku. Galima daryti prielaidą, jog Rožė Popova buvo artima giminaitė, kadangi jai patikėta auginti du mažus vaikus. Beje, Ona ir Vladislavas Dackevičiai turėjo dar tris vaikus, tačiau jų likimas nežinomas. Galbūt jie irgi buvo atiduoti auginti giminaičiams?
1872 m. balandžio 12 d. Šašių kaime nuo džiovos mirė 40 metų bajorė Ona Dackevičienė. Liko vyras Vladislavas, sūnūs Benediktas ir Leopoldas bei dukterys Juzefa, Elena ir Sholastika.
Prasminis vertimas iš rusų kalbos.
[Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 669, ap. 13, b. 172, l. 86 /341
Dackevičių vaikai Barborlaukio dvare augo apsupti motiniškos Rožės Popovos globos.
Teko pagalvoti apie jų ateitį. Barborlaukis tuo laiku, kaip ir kiekvienas Lietuvos dvaras, galima sakyti, buvo atskirtas nuo pasaulio. Jį supo miškai ir laukai, o aplink juos buvo išsimėtę tik maži kaimeliai: Dumsiškiai, Dumsiai, Gulbiniškiai, Varpiai, Meškonys, taip pat vienkiemiai ir bajoriškos sodybos. Daugmaž 4 km nuo Barborlaukio dvaro esanti Jonava buvo tipiškas provincijos miestelis, turintis porą tūkstančių gyventojų, baltą mūrinę Jonavos įkūrėjų grafų Kosakovskių funduotą bažnyčią ir vienuolyną. Jau tada Jonavoje veikė pradinė mokykla, bet ponia R. Popova mokė vaikus dvare. Kai Leopoldas paaugo, išsiuntė jį mokytis į Varšuvą žemės ūkio mokslų. Tuo metu, kai Leopoldas studijavo, jo sesuo Scholastika buvo jau „pana ištekinimui“. Ponia Rožė žvalgėsi jaunikio apylinkėse, tikėdamasi rasti augintinei tvarkingą tinkamą vyrą.
Netrukus toks jaunikis atsirado visai šalia, Dumsiškių vienkiemyje, Petrauskų sodyboje, kurios žemės buvo Barborlaukio dvaro kaimynystėje. Čia apsigyveno bajoro Valerijono Petrausko šeima. 1804 m. kovo 22 d. Vilniaus bajorų susirinkimo dokumentai patvirtina, jog Petrauskų giminė turi senos ir kilmingos bajorų šeimos prerogatyvą ir yra žemvaldžiai. Šios giminės pirmtakas buvo bajoras Juozapas Petrauskas Vavžynovičius. Ukmergės pavieto Civilinės karališkosios komisijos aktas, išduotas 1794 m., tvirtina, jog Petrauskų giminė yra bajoriškos kilmės, prisiekusi ištikimybę Abiejų Tautų Respublikai dar Tado Kosčiuskos sukilimo metais.
XIX a. pabaigoje senasis Valerijonas Petrauskas padalino žemę sūnums Jonui ir Stanislovui, o trečią sūnų Juozą išleido į žemdirbystės mokslus. Vis dėlto Juozą traukė geležies apdirbimo amatas ir jis įkūrė savo kalvę. Anot močiutės pasakojimo, tai buvo ne kalvė, o jau nemažas fabrikėlis. Pro šalį su brička važiuodamos Rožė Popova su savo augintine Scholastika ten jį ir pastebėjo. Sustojusi prie kalvės Rožė išlipo iš bričkos ir užkalbino Juozą. Tačiau pamačius jo rankas, ponia su nuostaba pasakė: „Bet, pone Juozai, kokios pono juodos rankos.“ Tada Juozas atsakė: „Tai nieko, bet už tai iš jų duona balta, garbioji ponia.“ Tokia buvo pirmoji pažintis. Po metus trukusių derybų, atidėliojimų, vedybų sutartis buvo įgyvendinta 1887 metais. Jungtuvės vyko Skarulių parapijos šv. Onos bažnyčioje. Barborlaukio dvare buvo iškeltos triukšmingos ir didelės vestuvės. Jaunieji po vestuvių apsigyveno Juozo Petrausko namuose, Rožlaukio kaimynystėje.
Tuo metu, 1891 m., baigęs agronomijos mokslus Varšuvoje, grįžo Scholastikos brolis Leopoldas – subrendęs savarankiškam gyvenimui jaunuolis. Netrukus Leopoldas susipažino su išrinktąja Zofija Šliogeryte – Skarulių kunigo seserimi ir kunigo šeimininke. Stanislovas Šliogeris (1862–1918) buvo jaunas kunigas iš garbingos bajorų Šliogerių giminės, perkeltas iš Kražių miestelio į Skarulių parapiją, kurioje dirbo 1898–1906 metais Skarulių parapijos klebonu. Netrukus Skarulių bažnyčioje įvyko Zofijos Šliogerytės ir Leopoldo Dackevičiaus jungtuvės. Ponia Rožė Popova, būdama dosni ir mylinti globėja, kaip vestuvių dovaną jaunai porai atriekė dalį savo žemių (apie 33 ha), pavadino jas Rožlaukiu (Rožpolis, Rožipolis). 1910 m. iškilo tipiškas tų laikų bajorų dvarelis – solidžiai suręstas iš balkių, dviejų galų, su įstiklinta veranda.
Kauno notarų 1901 metais surašyto archyvinio akto išrašas. (Vertimas iš rusų kalbos.)
Dėl Rožės, Donato dukters, Popovos dvaro Barbaripolio (Barborlaukis) žemių (629 dešimtinių – apie 700 ha) dalies (30 dešimtinių – apie 33 ha), nuo šiol pavadintų Rožipoliu (Rozlaukiu), dovanojimo-pardavimo formos (remiantis Vilniaus–Kauno–Gardino generalgubernatoriaus 1900 metais išduotu tuo tikslu leidimu) jos auklėtiniui nuo vaikystės Leopoldui Dackevičiui.
Zofija Dackevičienė (1874–1951 m.) Rožė Survilienė (1905–1988 m.)
Leopoldas Dackevičius (1887–1917 m.) Skarulių Šv. Onos parapijos klebonas Šliogeris (nuo 1898 iki 1906 m.)
Iš kairės į dešinę: Skarulių kunigas S. Šliogeris, L. Dackevičius, Z. Šliogerytė-Dackevičienė, jos sesuo Jadvyga. Stovintys jaunuoliai nežinomi.
Rožė Survilienė (viduryje) su draugėmis. Rožlaukis, apie 1972–1974 m.
Rožė Survilienė su sūnumi Leopoldu Algiu Survila, 1944 m.
Močiutė Rožė (antra iš kairės) šalia Stepono Dariaus. Priekyje dešinėje – 1952–1953 m. m. Barborlaukio pradžios mokyklos vedėja Stanislava Golkaitė. Kaunas, apie 1929 m. Prieškario jaunieji ūkininkai Rožlaukyje. Pirmas iš dešinės – Albinas Survila.
Leopoldas Dackevičius Rožlaukyje įkūrė ūkį, iškasė tvenkinį, užveisė jame karpių, pasodino obelų sodą, kuris iki šiol veda vaisius, laikė bičių. Beje, bitės Rožlaukyje visada buvo laikomos. Šiuo metu mano brolis Tadas, baigęs Kauno žemės ūkio universitetą, rūpinasi keliolikos bičių šeimomis.
Šioje santuokoje gimė dvi dukros: Rožė, mano močiutė, ir jos sesuo Liuda. Deja, prosenelis Leopoldas mirė 1917 m., būdamas 50 metų amžiaus. Rožlaukyje liko gyventi našlė Zofija Dackevičienė ir dvi jo dukros. Rožė mokėsi Jonavos pradinėje mokykloje, o Liuda – Kaune, lietuviškoje mokykloje. Ten ji susipažino su Lietuvos kariuomenės kapitonu, lakūnu Aleksandru Kavecku, už kurio ištekėjo 1931 m. Rožė liko gyventi Rožlaukyje su mama. Jau turėdama daugiau nei trisdešimt metų ji susipažino su Albinu Survila iš Ukmergės, atvykusiu ieškoti geresnio gyvenimo Jonavos krašte. Močiutė Rožė ištekėjo už Albino Survilos 1941 m. Tais pačiais metais šaltą gruodžio mėnesį Rožės ir Albino šeimoje gimė sūnus, mano tėtis Leopoldas Algirdas Survila. Senelis Albinas dirbo Dumsių apylinkės seniūno pavaduotoju. Deja, 1946 m. jis buvo suimtas, tardomas NKVD kalėjime Kaune ir Vilniuje. 1946 m. vasario 6 d. Ypatingosios komisijos buvo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Kaip politinis kalinys kalėjo Vorkutoje iki 1953 m., po to dar ilgus metus praleido tremtyje Krasnodaro krašte, Maikopo rajone. Į Lietuvą grįžo palaužtos sveikatos ir, deja, su nauja šeima. Naujoje santuokoje gimė dar trys vaikai – Kęstutis, Vitalijus ir Rimas. Senelis palaidotas Grinkiškyje (Radviliškio r.)
Prieš 15–18 metų į sodybos kiemą Rožlaukyje užsuko automobilis, iš kurio išlipo stambaus sudėjimo, gero plataus veido vyras ir prisistatė tėčio broliu Kęstučiu. Tai buvo vyriausias antrosios santuokos Albino Survilos sūnus. Vėliau įvyko pažintis su kitais dviem tėčio broliais ir jų šeimomis.
ROŽLAUKIS
1929 m. Rožlaukyje įsikūrė Barbolaukio pradinė mokykla. Patalpas už metinį mokestį (375 Lt) nuomavo Jonavos valsčiaus savivaldybė. Sutartis buvo sudaryta trejiems metams. Kaip žinoma, mokykla veikė ir vėlesniais metais. Nuo tada ši sodyba buvo pilna vaikų klegesio, netrūko ir svečių.
Antrojo pasaulinio karo metais gyvenimas Rožlaukyje nebuvo ramus. Trūko maisto produktų, būtinųjų prekių, galų gale – vyriškų rankų ūkyje. Pamenu močiutės pasakojimą, jog jai 1941 m. teko matyti Jonavoje sušaudyti vedamų žydų koloną, kurią lydėjo pažįstamas vietinis žmogus. Pastūmęs močiutę šautuvo buože riktelėjo: „Surviliene, traukis, nes keliausi kartu…“ Karo metu daržinėje slapstėsi rusų kareivis, kurį, deja, ištiko tragiškas likimas. Nors jam griežtai buvo liepta neišeiti į lauką, bet jis išlindo tuo metu, kai pro šalį važiavo vokiečių kareiviai. Kareivuką nuvedė už tvarto ir sušaudė... Jį palaidojo netoliese, miškelyje. Močiutė daug metų lankydavo jo kapą, nešdavo gėlių, ne kartą ir mane kartu vesdavosi.
Dabartiniame Šveicarijos gyvenvietės centre, šalia vaikų darželio, stovėjo medinis dvarelis, kuriame kartu su žmona gyveno prieškario Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, Lietuvos mėgėjų teatro ak-
Kauno apskrities Barborlaukio pradžios mokykla, apie 1930 m.
R. Survilienė su mokytoja J. Orintiene, priglausta Rožlaukyje su šeima po tremties, apie 1969 m.
torius, režisierius, dramaturgas Kazys Alyta (1881–1942 m.). Dvaras sudegė 9-ajame dešimtmetyje nuo elektros gedimo. Išliko atmintyje močiutės pasakojimas apie tragiškas Kazio žūties aplinkybes. 1942 m. vasarą močiutė Rožė su vyru Albinu svečiavosi Alytų namuose, kur susirinko daug kviestinių svečių. Žmonės vaišinosi ir bendravo, niekas nenujautė, jog namų šeimininką mato paskutinį kartą. Liepos 1-osios naktį, išsiskirsčius svečiams ir sumigus šeimininkams, į langą pabeldė vietiniai, vadinantys save raudonaisiais partizanais. Kazys Alyta buvo nušautas, jo žmona Vanda, iššokusi iš lovos, atbėgo iki senelių namų... Kazys Alyta palaidotas Skarulių kapinėse. Tiek težinome, nes kapas neišliko.
Senajame Rožlaukyje gyvenimas po karo taip pat buvo sudėtingas. Šeimą nuolatos lydėdavo baimė, kad gali būti ištremta. Vertingi daiktai buvo išdalinti kaimynams, gyvuliai vienu metu slėpti name. Močiutė pasakojo, kad kai į namus užsukdavo vietinių stribų (greičiausiai apsidairyti), kurie būdavo pažįstami, močiutės mama Zofija sodindavo juos prie stalo, vaišindavo, įpildavo „čierką“ ir jau įsidrąsinusi klausdavo, kada gi į Sibirą veš? Gavusi pažadą, kad neveš, nes nieko neturinti, kuriam laikui nurimdavo.
Vienkiemyje su mama ir mažu sūnumi likusi močiutė versdavosi, kaip išmano: prekiaudavo turguje sodo obuoliais ir daržovėmis, augino gyvulius, dalį namo nuomodavo. Namai visada buvo pilni žmonių. Ilgą laiką name gyveno iš Sibiro grįžusi Orintų šeima, su kurių vaikais tėtis augo ir iki šiol palaiko ryšį. Beje, Romas Orintas buvo grafikas, knygų dailininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, netikėtai miręs 2012 m.
Vasaromis į Rožlaukį atvykdavo paviešėti giminaičių, buvo švenčiamos šventės. Paskutinėmis vasaros dienomis giminaičiai sugūžėdavo į močiutes Rožės vardines. Nors jos jau seniai nebėra, tačiau tradicija vasaros gale susiburti gyvuoja iki šiol. Močiutė sakydavo: „Šitie namai ant tokio akmenėlio pastatyti“, turėdama omenyje, jog senajame Rožlaukyje visais laikais būdavo pilna žmonių – tiek savų, tiek giminių, tiek giminystės saitais nesusietų, bet per ilgus metus suartėjusių.
Tremties vos per plauką pavyko išvengti ir jaunesnei močiutės Rožės seseriai Liudai, kuri buvo ištekėjusi už prieškario Lietuvos karininko, lakūno Aleksandro Kavecko. Įdomus pastebėjimas – A. Kaveckas dalyvavo 1934 m. sukilime prieš prezidentą Antaną Smetoną, siekdamas nuverstą prezidentą pakeisti Augustinu Voldemaru. Sukilimą 1929 m. organizavo A. Smetonos uždraustos organizacijos „Geležinis vilkas“ nariai, parėmė keletas aukštų karininkų. Nesutarus dėl tolesnės maišto eigos, pučas išblėso ir prasidėjo sukilėlių areštai. Aleksandrui Kaveckui mirties bausmės pavyko išvengti, bet iš jo buvo atimtas karininko laipsnis, jis buvo atleistas iš tarnybos. Šis įvykis, ko gero, paveikė jo sveikatą ir santykius šeimoje. lankydamasi Rožlaukyje, nuosekliai papasakojo, ką teko ištverti šių bombardavimų metu, ir tik per stebuklą jos liko gyvos. Šioje stovykloje teta Liuda susipažino su būsimo Lietuvos Prezidento V. Adamkaus šeima. Jų pažintis tęsėsi emigravus po karo abiem šeimoms į Ameriką ir apsigyvenus Čikagoje. Ši pažintis tęsiasi iki šių dienų. Liudos dukra Vida palaiko artimą ryšį su ponia Alma iki šiol. Prezidentas V. Adamkus ne karta lankėsi senajame Rožlaukyje, tiek vienas, tiek drauge su ponia Alma ar tuo metu besisvečiuojančiomis Lietuvoje tėčio pusseserėmis Vida ir Jolyta.
Po karo kurį laiką teta Liuda su dukromis gyveno karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Į Ameriką jos išvyko 1948 m. Man lankantis su kolege Amerikoje ir vykdant Kultūros tarybos projektą „Lietuvių emigrantų pėdsakais“, teko susipažinti su terminu dipukas. Terminas apibūdina Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusius asmenis, kurie neteko tėvynės, neturėjo gyvenamosios vietos ir jokio pragyvenimo šaltinio. Senosios kartos emigrantai iki šiol Amerikoje vadinami dipukais.
Atsidūrusi Čikagoje teta Liuda sunkiai dirbo fabrike, siekdama išlaikyti abi dukras ir suteikti joms išsilavinimą. Teta Vida baigė interjero dizaino mokslus, kelis kartus buvo ištekėjusi, susilaukė sūnaus Aliaus ir dukros Klaudijos. Teta Jolita, jaunesnioji Liudos dukra, ištekėjo už lietuvio Vyto Suduikio, susilaukė dukrų Rūtos ir Sandros, gyvena Bostone. Vytas Suduikis jau miręs, visą gyvenimą dirbo farmacijos srityje.
Būdama brandaus amžiaus teta Liuda ištekėjo antrą kartą.
Tėvų namų „didžiajame kambaryje“ yra išlikusi 1932 m. nufotografuota Rožlaukio sodyba. Močiutė ne kartą yra minėjusi, jog nuotrauka padaryta iš lakūno Stepono Dariaus lėktuvo, kuriuo jis skrido kartu su A. Kavecku.
Močiutės sesuo Liuda su savo vyru A. Kavecku išsiskyrė apie 1942 m. Atsitiktinai sužinojusi, jog yra įtraukta į tremiamų šeimų sąrašą, 1944 m. kartu su savo dukromis – vienuolikmete Vida ir aštuonmete Jolita emigravo į Vokietiją. Antrojo pasaulinio karo baigtis jau buvo aiški. Tetai Liudai kartu su mažametėmis dukromis teko išgyventi 1944-ųjų Drezdeno bombardavimą. Prieš kelerius metus jos dukra Vida,
Savo sesers močiutė daugiau niekada nepamatė, tačiau tėtis su savo teta 1986 m. dar spėjo susitikti Amerikoje. Po ilgų mėnesių laukimo, kelionių į Maskvoje įsikūrusią Amerikos ambasadą tėtis gavo vizą ir dviem mėnesiams išvyko į Ameriką. Čikagoje jo laukė artimiausi giminaičiai, kuriuos paskutinį kartą regėjo būdamas vaikas.
Tėčiui viešint Amerikoje, sulaukusi 82 metų mirė teta Liuda… Likimas yra pats netikėčiausias režisierius – jis kartais nustebina savo netikėtais vingiais. Po daugybės dešimtmečių nesimatymo su mamos seserimi ir pusseserėmis, tėčiui teko palydėti tetą į paskutinę kelionę...
Alma ir Valdas Adamkai ir Aldona Survilienė su Algirdu Leopoldu Survila. Rožlaukis, 2016 m.
Iš kairės į dešinę: Adamkų vairuotojas R. Kiškis, Algirdas Leopoldas Survila, Aldona Survilienė, Tadas Survila, Julius Survila, Alma Adamkienė ir Ramunė Rugienė. Rožlaukis, 1999 m.
Iš kairės į dešinę: Darius Rugys, Julius Survila, Ieva Gogolevaitė, Ramunė Rugienė, Valdas Adamkus, Tadas Survila, Ąžuolas Survila, Austėja Survilaitė, Aldona Survilienė. Rožlaukis, 2016 m. A. Adamkienė, I. Gogolevaitė, R. Rugienė, 1999 m.
Algirdas Leopoldas Survila Čikagoje, 1987 m. Iš kairės į dešinę: Jolita Suduikis, Liuda Dackevičiūtė-Kovas, Rūta Kaveckaitė, Vytas Suduikis, nežinomas, A. L. Survila, Vida Daras.
Liuda Dackevičiutė-Kovas ir Algirdas Leopoldas Survila. Čikaga, 1987 m.
Močiutė Rožė mirė 1988 m. lapkričio mėnesį, būdama 83 metų amžiaus. Palaidota Skaruliuose, tame pačiame kape kaip ir jos tėvai Zofija bei Leopoldas. Mano atmintyje ji išliko kaip be galo darbšti, pamaldi, labai mylinti savo anūkus. Močiutė domėjosi Lietuvos istorija, laukė permainų. Iš jos sužinojau, kad tikroji Lietuvos vėliava yra Trispalvė. Pamenu, kaip iki išnaktų močiutė žiūrėdavo per televiziją pirmuosius Sąjūdžio mitingus ir posėdžius, negalėdama patikėti tuo, ką mato… Jos sūnus Algirdas Leopoldas Survila tuo metu jau buvo vedęs, augino tris vaikus. Tėtis visą gyvenimą dirbo „Achemos“ gamykloje, įrengimų bazėje, kranistu. Buvo sportininkas, norėjo stoti į Kūno kultūros institutą, bet tėvo tremties žymė neleido išsipildyti šiam ketinimui.
1972 m. vedė Aldoną Magelinskaitę iš „palatvio“, esančio Kiemėnų kaime šalia Bauskės. Mergina, vėliau tapusi mano mama, atvyko į Vilniaus valstybinį universitetą studijuoti rusų filologijos. Tėvai susipažino Kaune. Mama tuo metu gyveno pas tetą Kaune,
Šančiuose, vėliau ji visą gyvenimą dirbo pedagoginį darbą, Šiuo metu kartu su tėčiu gyvena ramų senjorų gyvenimą. Abu rūpinasi septyniais anūkais, sodu, daržu ir paukščių ūkiu.
Senajame Rožlaukyje gyvena jau penkta karta. Ilgametė protėvių sodyba atsinaujinusi, kaip ir prieš daugelį metų joje netrūksta žmonių – giminių, draugų, pažįstamų, kaimynų. Sodyboje auga prosenelio sodintos obelys, išlikęs tvenkinys, vasarą žydi senosios liepos. Brolis Tadas, besirūpinantis sodyba, kaip ir prosenelis turi bičių ūkį ir puoselėja kaimo turizmo verslą. Brolis Julius vedęs, gyvena Vilniuje, turi šeimą ir tris vaikus, yra alpinistas, aukštalipis.
Rožlaukis, išgyvenęs karų, negandų ir politinių perversmų laikotarpius, išliko kitoms kartoms. Kaip sakydavo močiutė Rožė, šitie namai ant tokio akmenėlio pastatyti...
Rožė Survilienė prie tėvų kapo. Skaruliai, apie 1980 m.
Survilų šeima per Kalėdų šventę su giminėmis, 2018 m. Iš dešinės: Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė sesuo R. Teresiūtė., I. Survilienė, J. Survila, A. Survila, T. Survila, Ą. Survila, L. Survilienė, R. Rugienė, I. Gogolevaitė. Už stalo iš kairės: A. L. Survila, A. Survilienė. D. Rugys, Lietuvos teatro ir kino aktorė, poezijos skaitovė, režisierė O. Dautartaitė (mamos pusseserė).
