Bajoriška brydė lietuviškoje Šveicarijoje

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Birželio viduryje Dumsiškių kaime (Šveicarijos sen.) Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) Vilniaus krašto bajoro, dailininko, prof. Jono Butkevičiaus sodyboje-muziejuje šeimininko ir Šveicarijos kultūros centro vadovės Danutės Jurgickienės iniciatyva buvo surengta sueiga „Bajoriška brydė lietuviškoje Šveicarijoje“.

Renginyje dalyvavęs LBKS vadas Perlis Vaisieta papasakojo ne tik apie bajorijos ištakas, bet ir šiandienę jos veiklą, o kraštietis, Žeimių krašto patriotas, daug metų vadovavęs Vilniaus technikos bibliotekai, Kazys Mackevičius priminė Undinės Nasvytytės ir Konstantino Bogdano sąsajas su mūsų kraštu. „Taurostos“ redaktorius Vytautas Venckūnas supažindino su Šveicarijos seniūnijos istorija, Krašto muziejaus įkūrėja ir buvusi ilgametė jo direktorė Regina Karaliūnienė stabtelėjo ties Šveicarijos, Londono, Paryžiaus ir Venecijos vietovardžių kilme, Mečislovas Sangavičius aptarė savo giminės bajorišką kelią, o mintimis apie kultūrą ir literatūrą pasidalijo daug Lietuvoje žinomų asmenybių.

SVAJONĖS IŠSIPILDĖ

Įžanga į prisiminimų apžvalgą tapo pažintis su dailininko, skulptoriaus Prano Butkevičiaus ir jo sūnaus prof. Jono darbų paroda, įrengta gyvenamajame name. Čia akį traukia paveikslai, kuriuose įvairiomis spalvomis liejasi peizažai, natiurmortai, miestai, kur įgyvendinti abiejų menininkų sumanymai.

Šventės sumanytojas, moderatorius –bajoras Jonas Butkevičius.

Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas Perlis Vaisieta.

Šeimininkas J. Butkevičius prisipažino dar tėčiui gyvam esant pažadėjęs rūpintis sodyba. „Tada man atrodė, kad mirtis dar kažkur labai toli, gal už tūkstančio metų. Bet ji slaptai ir netikėtai atsėlino daug anksčiau. Saugodamas abiejų tėvelių atminimą, pažadą tesiu. Atsikūrusios bajorų sąjungos dvidešimtmečio proga Skinderiškio dendrologiniame parke, šalia tėčio gimtojo Angirių kaimo, netoli Šušvės upelio, pasodinau dešimt ąžuolų, kurių sodinukus iškasiau iš šios bajoriškos sodybos laukų. Prieš vienuolika metų restauravau šį namą, stengiausi palikti kuo daugiau autentikos. Ir ėmiau galvoti, kad čia, šiame kieme, kuriame sklando meno aura, galėtų rinktis gražūs ir kultūringi žmonės. Dabar matau – mano svajonės pildosi. Antri metai ant šios žalios vejos buriasi daug svečių, su kuriais malonu bendrauti. Drauge su Jonavos kultūros centro ir mūsų Šveicarijos kultūros darbuotojais, vietos seniūnija bei bendruomene kasmet praturtiname pažintį su Šveicarijos kraštu. Džiaugiuosi tokiu gausiu bendraminčių būriu“, – jaudindamasis kalbėjo prof. J. Butkevičius.

ATEITIES LŪKESČIAI

„Kurgi pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų tėvų žemės, papročių ir kalbos“, – bajorišku pasisveikinimu „Lietuvos bajorai, Tiesa, Garbė, Orumas“ Mikalojaus Daukšos žodžiais pasisakymą pradėjo P. Vaisieta.

„Nepaisant to – esi bajoras ar ne, mylėk bajorystę savyje, o ne save bajorijoje. Tai yra svarbiausia“, – akcentavo LBKS vadas, primindamas, kad bajorų era prasidėjo Vytauto Didžiojo laikais, kai XV a. pradžioje 47-iems giminių atstovams buvo suteiktos bajoriškos privilegijos, bajoriški herbai. Anot pranešėjo, kaip dabartinėje Lietuvoje, taip ir bajorų sąjungoje buvo visko – vieni statė, kiti griovė. Bet visgi „bajoras yra tas, kuris myli laisvę ir laikosi statuto.“

Pasak P. Vaisietos, dabartinė LBKS Lietuvoje yra tiesioginė bajorijos draugijos, gyvavusios tarpukariu, tradicijų perėmėja. „Galime išdidžiai pakėlę galvas atvirai į akis visiems sakyti, kad darome gerus darbus, įgyvendiname daug įvairių projektų. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Žalgirio lauke pastatėme 14 tonų sveriantį paminklinį akmenį, kuriame išskaptuotas Vyčio simbolis su užrašu „Nuo lietuvių tautos už bendrą pergalę“, įrašytu dviem kalbomis. Paminklo atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentinės delegacijos. Esame išleidę knygų: „Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios signatarai“, du tomus enciklopedijos „Lietuvos bajorai“, Juzefo Ignaco Kraševskio leidinio „Lietuva, istorija, padavimai, dainos“ du tomus, po 175 metų pirmą kartą išverstus į lietuvių kalbą. Tai tik dalelė veiklos, neminint atstatytų bažnyčių, kitokių darbų“, – vardijo svečias.

P. Vaisieta pasidalijo ketinimais, kuriuos ateityje norėtų įgyvendinti. Anot jo, norėtųsi, kad bajorų organizacija, skaičiuojanti per 4 tūkst. legitimuotų narių iš daugiau kaip 600 giminių, „dar labiau suleistų šaknis į savo žemę, dar labiau mylėtų savo istoriją, kad vaikai būtų pratinami prie tos tęstinės istorijos, tradicijos, elegancijos, meilės menui, kultūrai, mokslui.“

Jis pasidžiaugė, kad į šventę Dumsiškiuose atvyko tokie šviesuoliai, kaip keliolika knygų išleidęs profesorius, akademikas Jurgis Vanagas, tądien sueigoje pristatęs savo leidinį apie vieną iš 1863 m. sukilimo vadų, legendinę bajorę Emiliją Pliaterytę ir jos giminę, žilagalvė dailininkė Irena Suveizdienė, lakūnas ir rašytojas Edmundas Ganusauskas, supažindinęs su savo knyga „Ekscelencija monsinjoras...“, pasakojančia apie garbingus Lietuvos žmones, daug kitų garbių asmenybių.

Už Lietuvos bajorijos tradicijų puoselėjimą Vilniaus krašto bajorui, Dumsiškių sodybos šeimininkui prof. J. Butkevičiui P. Vaisieta įteikė LBKS padėką „Už Šveicariją ir už visą Lietuvą“.

PĖDOS JONAVOS ŽEMĖJE

Buvęs Vilniaus technikos bibliotekos direktorius K. Mackevičius pasidalijo prisiminimais apie U. Nasvytytę ir K. Bogdaną, su kuriais mūsų kraštiečiui teko daug metų bendrauti.

Bajorų sąjungai vadovavusi ilgametė radijo diktorė, aktorė U. Nasvytytė Jonavos kraštą laikė savo gyvenimo dalimi. Ji nepraleisdavo nė vienos šventės „Barborlaukio godos“, organizuotos Barborlaukio dvare, buvo rajono poetų globėja, mielai dalyvaudavo poezijos šventėse, su jonaviečiais susitikdavo Jonavos krašto muziejuje, kur šmaikščiai pristatydavo savo biografines knygas. K. Mackevičius trumpai priminė U. Nasvytytės biografiją, gebėjimą nuslėpti liūdesį ar susierzinimą, jos meilę savo vyrui Jonui Mašanauskui, kuris dėl sveikatos tądien į šventę negalėjo atvykti.

Kalbėdamas apie K. Bogdaną, žeimietis akcentavo šio menininko kūrybingumą, didžiulį profesionalumą, aktyvią visuomeninę veiklą. „Jis buvo „bogdaniškai“ nuoširdus ir šmaikštus, rašė straipsnius apie heraldiką. Kurdamas Abraomo Kulviečio skulptūrą, kuri dabar puošia Santarvės aikštę Jonavoje, ilgai ieškojo, koks galvos apdangalas tiktų šiam šviesuoliui. Jam sunešiau daugybę knygų su to laikotarpio atributika, kol pagaliau jis vieną iš jų išsirinko“, – prisiminė K. Mackevičius.

Žeimių miestelyje veikia K. Bogdano muziejus, kur galima pamatyti nemažai jo asmeninių daiktų. Tame miestelyje stovi šio garbaus skulptoriaus sukurtas biustas architektui V. Michnevičiui, pa-

Bajoras K. Mackevičius.

Metraščio „Taurosta“ redaktorius V. Venckūnas ir moderatorius J. Butkevičius.

minklas partizanams. O apie K. Bogdano ir jo brolio Aleksandro gyvenimą Žeimių dvare liudija K. Mackevičiaus iniciatyva atidengta atminimo lenta.

KELIAI PALEI NERĮ

no ir Jonavos priklausė Narbutų giminei“, – su dvaro istorija supažindino V. Venckūnas.

Prie to paties trakto veikė ir Skarulių dvaras. Anot pranešėjo, šie abu dvarai buvo vienos kartos statiniai. Tik Skarulių dvaras išnyko sovietmečiu, apie 1970-uosius, o Bartonių su žeme susilygino dar anksčiau.

Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius V. Venckūnas pateikė nemažai istorinių žinių apie traktą (kelią), vedusį iš Kauno į Kernavę, nes anuomet tiesioginio susisiekimo su šia vietove nebuvo. Šis strateginis Lietuvos kelias, vingiavęs Neries upės krantu pro Skarulius, Ruklą link Žaslių, tarnavo tiek prekybos, tiek karo reikalams.

Kitapus Neries nusidriekė kitas svarbus kelias pro Jonavą, kurios anuomet dar nebuvo, pro Laukogalių kaimą, per brastą Lokės upėje link Upninkų į Veprius, Ukmergę. Manoma, kad kelias dešiniajame upės krante atsirado vėliau nei kairiajame.

Tai buvo pagrindinės infrastruktūrinės arterijos, kurias administravo ir prižiūrėjo pakelės dvarai. Jos jungė Kauno tvirtovę su senąja Lietuvos sostine Kernave, Ukmerge. Šie keliai tarnavo tiek taikos, tiek karo metais, tad aukštuose Neries šlaituose, ties gausesnėmis gyvenvietėmis, buvo statomi gynybiniai įtvirtinimai, piliakalniai, laidojimo pilkapiai. O senasis Kauno kelias neteko aktualumo tada, kai 1836 metais buvo atidarytas Peterburgo–Varšuvos traktas. Visas infrastruktūrinis ūkis persikėlė aukštyn, ten, kur buvo keliai į pašto traktą. Buvęs strategiškai svarbus kelias neteko savo reikšmės, nes greitesnė kelionė į Kauną nereikalavo tarpinės stotelės, nebent norėta sustoti smuklėje Išoruose prieš vykstant pro Šešuvos upę į Turžėnų kalną“, – pasakojo V. Venckūnas.

Prie šito trakto, kurį dabar žymi užrašas „Senasis Kauno kelias“, buvo įsikūręs daugelio užmirštas, o kitiems net nežinomas Bartonių dvaras. Sovietmečiu ten klestėjusius kolektyvinius sodus pakeitė gyvenamasis kvartalas. Dabar Bartoniai – viena skaitlingiausių gyvenviečių mūsų rajone.

„Bartonių dvaras, kaip ir daugelis kitų dvarų, buvo medinis, pastatytas prie pagrindinio trakto ir daug metų priklausė Narbutų giminei. Narbutai, kaip ir Radvilos, Pacai, pateko į atrinktų bajorų titului teikiamų asmenų sąrašą. Tai rodo, kad kelio atkarpos tarp Kau-

BAJORŲ DĖMESIO CENTRE – ŽMOGUS

Kaip teigė „Taurostos“ redaktorius, Bartonių dvaro valdoms priklausė Šešuvos, Krėslynų, Guldėnų, Bartonių, Stašėnų, Spanėnų, Varpių kaimai. Nors Kauno gubernijos žemės savininkų apraše minima daug kaimų, tačiau dvaras teturėjo tik 60 hektarų dirbamos žemės, labai didelį plotą užėmė miškai. Archyviniai dokumentai rodo, kad dvarininkai gyveno gana turtingai. Pasak V. Venckūno, norėdami palyginti Skarulių ir Bartonių dvarus, turėtume analizuoti laikotarpį iki Skarulių maldos namų pastatymo. Iškilus Šv. Onos bažnyčiai, Skaruliai tapo miesteliu, turinčiu savo karčemą, nakvynės namus, kitas būtinas to laikmečio viešojo gyvenimo įstaigas. Kaip jau minėta, 1836 m. nutiesus traktą Peterburgas–Varšuva nuo Daugpilio į Kauną, visi infrastruktūriniai patarnavimai persikėlė į Kauną. „Tad galima teigti, kad tai buvo viena iš priežasčių dvarui sunykti“, – atkreipė dėmesį „Taurostos“ redaktorius.

Kalbėdamas apie tuomečius dvarus, V. Venckūnas iškėlė klausimą: kokių įsipareigojimų turėjo bajorai?

Svarbiausias ir pagrindinis atsakymas: rūpintis savo žmonėmis. „Dvarui priklausiusiuose kaimuose gyveno daug dvaro žmonių. Tad bajorai vykdė įsipareigojimą – rūpinosi gyventojų sveikata, vaikais, jų žeme, kitais reikalais. Dvaro valdose gyvenę žmonės nebuvo palikti likimo valiai“, – teigė jis.

IŠMINTIS GLŪDI PRAEITYJE

R. Karaliūnienė, Jonavos krašto muziejaus įkūrėja, yra surinkusi daug įdomios medžiagos apie mūsų rajoną, išleidusi kelias knygas, kuriose pasakojama apie įvairių vietovių įvykius bei pokyčius.

Krašto istorijos žinovė R. Karaliūnienė.

„Tokie žmonės, koks yra bajoras Jonas Butkevičius, prisidedantys prie savo krašto istorijos, neleidžiantys nueiti į užmarštį įvykiams ir savo gimtajame kampelyje suburiantys žmones, bendraujantys su jais, turi neįkainojamą išliekamąją vertę. Tai priminimas, kad niekada negalima užmiršti praeities, kad turime semtis patirties iš įvykių liudininkų ir jų atsiminimų. Jaunimas turi naudotis praeities istorija ir jos išmintimi“, – pabrėžė renginio viešnia.

Anot jos, bajorai yra tikrasis Lietuvos elitas, iš kurio turime mokytis tolerancijos, inteligencijos, pasisemti istorinės išminties. Būtent tie žmonės atskleidžia praeities šydą ir veda į ateities gyvenimą.

„Dar ir šiandien iš atminties neišblėsta Jono mamos Janinos Butkevičienės šypsena, kai ji, paprasta ir labai nuoširdi moteris, pasitikdavo atvykusius svečius. Iš šios bajorės širdies trykšdavo šiluma, tiesiog jausdavai, kad, bendraudamas su ja, pajunti gyvenimo grožį ir dvasingumą“, – susitikimus su sodybos šeimininke prisiminė p. Regina.

VIETOVARDŽIUS GAUBIA LEGENDOS

Šveicarijos seniūnija – vienintelis rajono regionas, kuriame yra Europos miestų ir valstybių pavadinimų. R. Karaliūnienės nuomone, istoriškai sudėtinga išaiškinti Šveicarijos, Londono, Paryžiaus, Venecijos (Ruklos sen.) kaimų pavadinimų kilmę, nes jų vardai „tarsi apgaubti kažkokiomis legendomis“.

„Šiose apylinkėse žmonės gyveno dar pirmykštėje bendruomenėje prieš Kristų. Atliekant archeologinius kasinėjimus Varpių kaime, aptikta akmens amžiaus stovyklos radinių, patvirtinančių čia įsikūrusių žmonių gyvenimą tolimoje senovėje. Caro laikais kraštą mėginta surusinti, lenkiškus vietovardžius keitė rusiški. Būtent bajorai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pradėjo ieškoti jiems pakaitalo, – pasakojo kraštotyros entuziastė. – Lietuvos bajorai, susižavėję šio krašto peizažais, kūrė palivarkus, dvarus, suteikdami jiems pavadinimus. Taip atsirado Šveicarijos dvaras. Manoma, kad šiandien Londono ir Paryžiaus kaimuose gyveno laisvieji valstiečiai. Dvarininkai, keliaudami po Europą, žvalgydamiesi po Paryžių, Londoną, Šveicariją, kitas valstybes, nusprendė mūsų krašto vietoves pavadinti šiais skambiais europietiškais, mūsų kraštui egzotiniais pavadinimais. Tačiau tie vardai prigijo ir išliko iki mūsų dienų.“

BARBORLAUKIO DVARAS

R. Karaliūnienė atkreipė dėmesį, kad XX a. pradžioje bajorija į šias apylinkes įnešė didelį indėlį. Itin svarbią vietą kultūriniame gyvenime atliko Barborlaukio dvaras, kai Stepono Nasvyčio dukra Birutė ištekėjo už Antano Smetonos sūnaus Juliaus.

„Tuomet Barborlaukio dvaras tapo vienu gražiausių ir patraukliausių Jonavos krašte. Čia vykdavo įvairios šventės, o prezidentas Antanas Smetona jame švęsdavo Antanines. Barborlaukis buvo garsus kultūros ir meno centras, kuriame burdavosi bajorų artimieji, bičiuliai. Tuo metu veikė žinomas pulkininko Kalmanto Beržų dvaras, Šliogeriui priklausantis Lokėnėlių dvaras, kuriuose mielai lankydavosi Antanas Smetona su palyda“, – pasakojo R. Karaliūnienė.

Viešnia, pabrėždama bajorijos vaidmenį, priminė,

Šveicarijos bendruomenės pirmininkas J. Jokimas.

Lietuvos Respublikos Seimo narys E. Sabutis. kad farmacininkas S. Nasvytis padėjo Jonui Kartanui įgyvendinti idėją – įkurti Jonavoje vidurinę keturių klasių mokyklą. Barborlaukio dvaro renginiuose, kuriuos ant tvenkinio kranto organizuodavo kultūros ir seniūnijos darbuotojai, visada lankydavosi aktorė U. Nasvytytė, mėgdavusi pasidalyti savo vaikystės prisiminimais.

INFORMATYVI SUEIGA

Jaukiame menininkų kieme įvykusi šventė jau buvo antroji, kviečianti prisiliesti prie praeities, pažvelgti į krašto istoriją, iš užmaršties prikelti buvusius dvarus, prisiminti tuos, kurie kūrė Lietuvą ir puoselėjo kultūrą. Į popietę atvykęs gausus būrys Vilniaus ir Kauno krašto bajorų, kitų garbių svečių susipažino su Šveicarijos seniūnijos centru, aplankė Atminimo parką, kuriame 35 akmenys byloja apie išnykusius ir gyvuojančius kaimus, tyliam susikaupimui sustojo prie Savanorių paminklo, nuvyko į alpakų fermą, žavėjosi Barborlaukio dvaro pokyčiais.

Anot Šveicarijos bendruomenės pirmininko Juozo Jokimo, seniūnijos centras paliko gerą įspūdį atvykusiems svečiams. „Manau, kad po tokios „praktinės“ apžvalgos susirinkusieji išsamiau susipažins su mūsų kraštu, o Jono Butkevičiaus sodyboje, kuri antri metai iš eilės tampa mūsų bendruomenės dalimi, išgirsta informacija praturtins turimas žinias apie Jonavos apylinkių istorinę praeitį. Tai ne tik informatyvi sueiga, bet ir naujos pažintys, susitikimai su garbiais žmonėmis. Viliuosi, kad Jono entuziazmas neblės, o ateityje pamatysime dar įdomesnių renginių šiame nuostabiame Dumsiškių kampelyje“, – mintijo J. Jokimas.

Lietuvos Respublikos Seimo nario Eugenijaus Sabučio manymu, „gamta nebūtų graži be gražių žmonių, nesugebančių jos įvertinti.“ „Didžiuojuosi profesoriumi Jonu Butkevičiumi, kuris puoselėja šį grožį ir dovanoja jį tiems, kurie mielai čia atvyksta. Visa Šveicarija ir šios sodybos šeimininkas yra kaip šviesa. Tad tegul ji šviečia ir toliau, o jos šeimininkas būna tuo spinduliu, prie kurio visi norėtume burtis. Kiekvienas kuriantis žmogus vertas pagarbos“, – samprotavo Seimo narys.

SKUBANČIO GYVENIMO AKIMIRKA

Atvykusiuosius į atokiau gyvenvietės esančią sodybą pasitiko ošiantys šimtamečiai medžiai, plevėsuojančios bajorų ir Šveicarijos seniūnijos vėliavos, cilindrais ir skrybėlėmis pasipuošę šio luomo atstovai. Profesoriai ir mokslų daktarai, žurnalistai, politikai, rašytojai, aktoriai, pedagogai, senjorai ir moksleiviško amžiaus jaunimas maloniai bendravo, rasdami visiems bendrų temų.

Telšių Žemaitės vardo dramos teatro istorinio šokio kolektyvas „Alemanda“ (vadovė Ina Levickienė).

Šveicarijos kultūros centro liaudiškos muzikos ansamblis „Varpena“ (vadovė Dalia Taločkienė). Atradimas – naujas Juditos Leitaitės ir J. Butkevičiaus duetas.

Smuikininkė Paulina Daukšytė.

Renginio vedėja D. Jurgickienė pabrėžė, kad Šveicarija – unikalus, turintis turtingą, iki šiol dar neišsemtą istorinį palikimą, kraštas. Todėl, anot jos, reikia prisiminti bajorus, palikusius ryškius veiklos pėdsakus, ir jų nuopelnus.

Gyvendami informacinių technologijų pasaulyje, retai kada susimąstome apie Lietuvos karališkąją bajoriją, mažai domimės jos pasiekimais ir indėliu į visos šalies pokyčius. Kai šį pasaulį palieka žinomas žmogus, lieka jo parašytos knygos, sukurta muzika, dailės kūriniai, vaidmenys kino ar teatro scenoje, kitokie pėdsakai, žymintys atliktus visuomenei naudingus darbus. Tądien surengta popietė tikslą pasiekė – bent akimirkai buvo sustabdytas skubantis gyvenimas, pabūta toje stotelėje, kuri sujungia praeities ir dabarties puslapius.

Įgyti išsamesnių žinių apie LBKS, bajoriškus herbus, kuriuos pristatė pats sodybos šeimininkas, galima kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ pirmajame numeryje (2015 m.). O apie bajorų Sangavičių giminės kelią pasakoja M. Sangavičiaus publikacija „Po savo giminės medžiu...“, išspausdinta šių metų birželio mėnesio „Taurostoje“.

Prof. J. Butkevičiaus tikslas suburti veiklius, meniškos sielos žmones virto įspūdingomis šventėmis. Šį kartą sodyboje-muziejuje koncertavo Šveicarijos kultūros centro „Varpenos“ ansamblis bei profesionali klasikinės muzikos grupė (vadovė Dalia Toločkienė), o bajorišką aplinką priminė Telšių Žemaitės dramos teatro istorinio šokio kolektyvas „Alemanda“ bei jam vadovaujanti Ina Levickienė. Visą renginį vainikavo kamerinės muzikos atlikėja Judita Leitaitė ir smuikininkė Paulina Daukšytė, sueigos dalyviams pateikusios gražiausių melodijų pynę.

Vakarėjanti diena nepaleido pakylėtai nusiteikusių šventės dalyvių. Pamažu mokomės būti dvasingesni, turtingesni ir gražesni vidumi... „Iki kitų susitikimų, likit sveiki, saugokit save“, – šeimininko atsisveikinimo žodžiai suteikė vilties dar ne kartą susitikti.

Nuotrauka atminimui.